Tarptautinio baudžiamojo teismo įsteigimas

VILNIAUS UNIVERSITETAS

TARPTAUTINIŲ SANTYKIŲ IR POLITIKOS MOKSLŲ INSTITUTAS

Politikos mokslų bakalauro programa

Tarptautinė viešoji teisė

Kristina Lapinskaitė

III kurso 2 grupės studentė

Tarptautinio baudžiamojo teismo įsteigimas

Rašto darbas

Vilnius, 2003 m. gegužės 10 d.

TURINYS

ĮVADAS…………………………3

Tarptautinio baudžiamojo teismo įsteigimo prielaidos……………4

Tarptautinis baudžiamasis teismas……………………7

Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcija………………10

IŠVADOS…………………………12

Literatūros sąrašas…………………………14

ĮVADAS

Atsakomybę tarptautinėje teisėje paprastai sudaro trys pagrindiniai institutai. Pirma, tai valstybės atsakomybė už tarptautinės teisės pažeidimus. Antra, valstybės atsakomybė už žalą, padarytą teisėta veikla. Trečia, baudžiamoji fizinių asmenų tarptautinė teisinė atsakomybė už nusikaltimus taikai, žmoniškumui ir karinius nusikaltimus. Dėl pastarosios atsakomybės XX amžiuje ne vvieną kartą kildavo klausimų, kas ir kaip kaltas dėl baisių nusikaltimų ne tik valstybėms bet ir žmonijai. Kas turėtų už tai atlyginti tikriesiems kaltininkams ir kam šią teisę priskirti. Taip pat buvo ne vienas bandymas steigti tarptautines organizacijas šiai problemai spręsti, bandyta to siekti ir įvairiomis tarptautinėmis sutartimis ar konvencijomis.

Šiame darbe pabandysiu atskleisti susidariusias prielaidas Tarptautinio baudžiamojo teismo įsteigimui. Teismo, kuris yra nuolat veikiantis tarptautinis organas, tarptautinės teisės plėtros rezultatas.

Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos Statutas – sudėtinga ir ddetali tarptautinė sutartis, kitaip dar vadinama tarptautiniu baudžiamuoju ir baudžiamojo proceso kodeksu. Todėl jos suformavimas taip pat svarbus istorinės raidos rezultatas ir kuri yra Tarptautinio baudžiamojo teismo pagrindas.

Tarptautinio baudžiamojo teismo įsteigimo prielaidos

Paprastai kiekvienos valstybės jurisdikcijos ribas teritorijos, asmenų ir vveikų atžvilgiu nustato šios valstybės įstatymai. Valstybė, nustatydama šias ribas, vadovaujasi trimis pagrindinėmis taisyklėmis:

1) valstybė turi teisę taikyti baudžiamąją atsakomybę asmenims, įvykdžiusiems nusikaltimus jos teritorijoje (lex loci delicti);

2) valstybė turi teisę taikyti baudžiamąją atsakomybę savo piliečiams, įvykdžiusiems nusikaltimus tiek šioje valstybėje, tiek užsienyje (lex patriae);

3) valstybė turi teisę taikyti baudžiamąją atsakomybę asmenims, įvykdžiusiems nusikaltimus prieš šios valstybės interesus (principium reale).

Visi šie principai paprastai įtvirtinami valstybės vidaus įstatymuose. Tačiau šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje vis plačiau ryškėja tendencija bausti asmenis už tam tikrus nusikaltimus nepriklausomai nuo atskiros valstybės jurisdikcijos. Tokia universali jurisdikcija gali būti taikoma už genocidą, piratavimą, prekybą vergais ir pan. Visgi praktiškai tokia universali jurisdikcija turi būti nustatyta valstybės, kuri trauks baudžiamojon atsakomybėn vidaus teisėje. Taip pat nustatant, kad už tokius nusikaltimus baudžiamojon atsakomybėn ggali būti traukiama nepriklausomai nuo nusikaltimo padarymo vietos ir asmens pilietybės. Bene seniausias pavyzdys būtų piratavimas atviroje jūroje. Seniai susiformavo paprotys leidžiantis valstybėms bausti jūrų piratus net tada, kai jų įvykdyti piratavimo aktai nebuvo nukreipti prieš juos baudžiančios valstybės vėliavos laivą ar jos piliečius.

1856 m. Paryžiaus kongreso deklaracija jau skelbė pareigą bausti jūrų piratus. Viena pirmųjų sutarčiu numačiusių nubaudimą už tarptautinio pobūdžio nusikaltimus buvo 1926 m. Konvencija dėl prekybos vergais uždraudimo. Po to sekė viena po kitos Konvencijos dėl kovos ssu prekyba narkotikais (1961, 1971 ir 1988 m.). 1970 m. Hagoje priimta Konvencija dėl neteisėto orlaivio užgrobimo; 1971 m. Monrealo Konvencija dėl nubaudimo už veiksmus, nukreiptus prieš civilinės aviacijos saugumą; 1988 m. Priimtas Monrealio Protokolas dėl nubaudimo už neteisėtus prievartinius veiksmus tarptautiniuose aerouostuose. Įdomus pastebėjimas tas, kad nėra universalios Konvencijos, apimančios teroristinius aktus. To priežastimi būtų galima laikyti prieštaravimus tarp atskirų politinių blokų, kurių dėka savo laiku universaliu mastu nepavyko apibrėžti terorizmo. Tas pats užpuolimas vienų gali būti kvalifikuojamas kaip naconalinio išsivadavimo aktas, kitų – kaip teroristinis aktas. Todėl nepavykus sukurti vieningos universalios antiteroristinės konvencijos baudimo už terorizmą srityje buvo pasirinktas “sektorinis” būdas, kai su tam tikrų rūšių teroristiniais aktais, kurie vienodai pavojingi visoms valstybėms kovojama tarptautiniu mastu: pasikėsinimu į valstybių atstovus (1979 m. Konvencija dėl kelio užkirtimo ir nubaudimo už veiksmus, nukreiptus prieš asmenis, besinaudojančius tarptautine apsauga, įskaitant diplomatinius agentus), įkaitų ėmimą (1979 m. Tarptautinė konvencija prieš įkaitų ėmimą), “branduolinį terorizmą” (1979 m. Konvencija dėl branduolinių medžegų fizinės apsaugos) ir kt. Europos Tarybos rėmuose teroristiniai aktai dar netiesiogiai apibrėžti 1977 metų Europos konvencijos dėl kovos su terorizmu, jos dalyvė yra ir Lietuva.

XX a. taip pat buvo kuriami ir tribunolai, kuriems valstybės sąjungininkės suteikė teisę teisti pagrindinius nusikaltėlius, įvykdžiusius nusikaltimus ttaikai, karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui, numatytus tų tribunolų statutuose. Tiesą pasakus juos galima būtų pavadinti II Pasaulinio karo pasekme, nes pirmieji įsteigti buvo 1945 m. Tai Niurnbergo Tarptautinis karinis tribunolas įsteigtas Dž. Britanijos, JAV, Prancūzijos ir Sovietų Sąjungos bei Tokijo Tarptautinis karinis tribunolas, kuriam pavesta teisti asmenis įvykdžiusius nusikaltimus Tolimuosiuose Rytuose. Taip pat šiems tribunolams suteikta teisė teisti Vokietijos ir Japonijos pagrindinius nusikaltėlius.

Niurnbergo ir Tokijo tarptautinių karinių tribunolų kompetencija apsiribojo tik “didžiųjų nusikaltėlių”, praktiškai iš esmės tik Vokietijos ir Japonijos vadovų baudžiamuoju persekiojimu. Tačiau Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja savo pirmojoje sesijoje 1946 metais priimtose rezoliucijose Nr. 3 ir Nr. 95 pripažino, kad principai, įtvirtinti Niurnbergo Tarpatutinio karinio tribunolo Statute ir nuosprendyje, yra tarptautinės teisės principai. Taip pat nepagrįstais buvo laikomi teiginiai, kad šie du tribunolai buvo politinio pobūdžio, kur kelios pagrindinės valstybės nugalėjusios kare savavališkai teisė pralaimėjusios valstybės pareigūnus.. Dabar yra pripažinta, kad “Niurnbergo principai” yra bendrosios paprotinės teisė dalis ir dažnai vadinami “Niurnbergo teise”.

Šie du tribunolai taip pat įnešė didelį indėlį apibrėžiant nusikaltimus taikai, žmoniškumui bei karinius nusikaltimus. Tačiau tai buvo tik tarptautiniai ad hoc (tam atvejui) tribunolai. Jau 1948 m. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja pavedė Tarptautinės teisės komisijai ištirti galimybę įsteigti nuolatinį tarptautinį kriminalinį teismą, nors ttokio tribunoli idėja buvo keliama dar 1899 m. Hagos Konferencijoje. Čia buvo parengta Pirmoji Hagos konvencija dėl tarptautinių ginčų sprendimo.

Pirmasis bandymas patraukti baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimus taikai buvo 1919 m. Versalio taikos sutarties su Vokietija 227 straipsnyje numatytas Vokietijos Imperatoriaus Vilhelmo II nubaudimas už nusikaltimus “tarptautinei moralei ir sutarčių šventumui”. Tačiau šis bandymas buvo nesėkmingas, nes Olandija atsisakė išduoti Vilhelmą II. Tik keli teisminiai procesai buvo surengti Vokietijos teismuose Leipcige.

Taip pat 1919 metais Pirmojo pasaulinio karo sąjunginikų buvo įsteigta speciali komisija, kuri turėjo ištirti atsakomybės už nusikaltimus klausimus, įvykdytus karo metu (reakcija į armėnų genocidą). Tačiau šis bandymas irgi buvo nesėkmingas, nes nusikaltusiems asmenims buvo suteikta amnestija.

Iš esmės galmima teigti, kad idėjų ir pastangu kurti nuolatinį audžiamąjį tribunolą buvo nemažai, tačiau vis atsirasdavo tam tikrų trukdžių. Vienas pagrindinių buvo politinis šaltojo karo klimatas. Bet jau 1989 metais reikalai vėl pajudęjo iš vietos Generalinei Asamblėjai vėl pakartojus savo pavedimą dėl nuolatinio tarptautinio kriminalinio teismo įsteigimo.

1993 m. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba įsteigė Tarptautinį tribunolą asmenims, kaltinamiems sunkiais humanitarinės teisės pažeidimais buvusios Jugoslavijos teritorijoje. 1994 m. buvo įsteigtas Tarptautinis Tribunolas asmenims, atsakingiems už genocidą ir kitus sunkius tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus Ruandos teritorijoje, teisti. Šių dviejų tribunolų įsteigimas turi svarbų aspektą tokį,

kad skirtingai nei Niurnbergo bei Tokijo tribunolų atvejais, kai buvo baudžiama pirmiausia už nusikaltimus, įvykdytus per tarptautinį ginkluotą konfliktą, čia baudžiama taip pat ir už nusikaltimus, kurie įvykdyti konflikto valstybės viduje metu.

Tačiau buvo pastebėta, kad būtina įkurti tarptautinį baudžiamąjį teismą, kuris būtų nuolat veikiantis ir turintis universalią jurisdikciją kariniams nusikaltėliams, bei nusikaltėliams taikai ir žmoniškumui bausti. O tarptautinių tribunolų Jugoslavijai ir Ruandai įsteigimas buvo rimtas precedentas ir postūmis įkurti šį tarptautinės teisės organą.

1993 metais buvo patvirtintas Tarptautinio baudžiamojo teismo sstatuto projektas ir jo komentaras.

Tarptautinis baudžiamasis Teismas

1998 m. Liepos 18 d. Romoje po įtemptų derybų, trukusių penkias savates, Jungtinių Tautų diplomatinė konferencija patvirtino Tarptautinio baudžiamojo teismo statutą. Balsavimo metu už Teismo statuto priėmimą balsavo 120 valstybių, tarp jų ir Lietuva, 7 – prieš (Alžyras, Iranas, Irakas, Kinija, Libija, Sudanas ir JAV), 21 – susilaikė. Pažymėtina, kad šiuo metu Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos Statutą yra pasirašiusios 139 pasaulio valstybės. Tarp valstybių, ratifikavusių Romos Statutą, yra šios didžiosios pasaulio valstybės: Australija, KKanada, Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija, Vokietija, kitos valstybės. Romos Statutas įsigaliojo 2002 m. liepos 1 d., jį yra ratifikavusios 87 pasaulio valstybės (JAV ir Izraelis yra pareiškę neketinantys tapti Romos Statuto šalimis).

Parengiamojo komiteto bei Konferencijos veikla, trukusi kelerius metus, įprasmino ppenkis dešimtmečius brandintą tarptautinio teismo idėją, taip pat Niurnbergo bei Tokijo karinių tribunolų, Ad hoc tribunolų nusikaltimams Ruandoje bei buvusioje Jugoslavijoje patirtį.

Buvo įkurta 65 valstybių koalicija, kuriai priklausė ir Lietuva, pavadinta “bendraminčių valstybių grupe”. Jos veiklą vienijančios tvirtos nuostatos dėl Teismo jurisdikcijos genocidui, nusikaltimams žmoniškumui, karo nusikaltimams ir agresijos nusikaltimui, dėl Prokuroro įgaliojimų pradėti tyrimus savo iniciatyva bei Teismo nepriklausomumo nuo valstybių politinės valios išraiškos buvo priimtinos ir nevyriausybnėms organizacijoms, kurios savo ruožtu efektyviai mobilizavo visuomenės palaikymą. Patvirtinus Teismo statutą, “bendraminčių valstybių grupė” ir tarptautinės nevyriausybinės organizacijos aktyviai skatino valstybes tapti jo signatarėmis. Be Teismo statuto Konferencija patvirtino ir Baigiamąjį aktą bei šešias rezoliucijas.

Iškilmingose pasirašymo procedūros iškilmėse Romoje bei Niujorke 1998 m. Gruodžio 10 d. Lietuvos Respublikos teisingumo mministrui Vytautui Pakalniškiui Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke pasirašius Tarptautinio baudžiamojo teismo statutą, Lietuva tapo 68-ąja šio dokumento signatare.

Statuto 34 straipsnis nustato tokius Teismo organus: Prezidiumą, Parengtinio proceso skyrių, Teisminį skyrių, Apelecijų skyrių, Prokurorą ir jo kanceliariją, Sekretoriatą. Statuto 3 straipsnis įtvirtina Teismo būstinės vietą – Hagos miestą Nyderlanduose.

Tarptautinis baudžiamasis teismas

18 Teisėjų

poiou

Teismo pirmininkas Prokuroras Sekretorius –

Pirmasis pavaduotojas (slaptu balsavimu absoliučia vyriaussias teismo

Antrasis pavaduotojas valstybių narių asamblėjos balsų administracijos (absoliuti teisėjų balsų dauguma) pareigūnas

dauguma) Vienas arba keli pavaduotojai (absoliuti teisėjų <

(prokuroro pateikiamas kandidatų balsų dauguma)

sąrašas, tas pats principas)

Ne mažiau Ne mažiau Pirmininkas

6 teisėjų 6 teisėjų 4 teisėjai

Teismines funkcijas vykdo rūmai

3 arba 1 Visi teisėjai

teisėjas 3 teisėjai

Tarptautiniame baudžiamajame teisme iš viso yra renkama 18 teisėjų. Tai daro valstybės narės asamblėjos posėdyje slaptu balsavimu absoliučia balsų dauguma. Svarbus aspektas tas, kad teisėjais gali būti renkami nepriekaištingos reputacijos asmenys, esantys bešališki ir nepriklausomi bei atitinkantys savo valstybėje keliamus reikalavimus aukštiems teismų pareigūnų postams užimti. Vykdydami savo funkcijas teisėjai yra nepriklausomi ir negali užsiimti jokia veikla, galinčia trukdyti jų teisminių funkcijų vykdymui. Teisėjo kadencijos trukmė – 9 metai. Teisėjai taip pat negali būti perrenkami. Teisėjai yra paskirstomi į teismo skyrius atsižvelgiant į jų specializaciją. Taip pat Prezidiumas turi teisę perkelti teisėjus iš vieno teismo skyriaus į kitą, jei tai sąlygotų efektyvesnį darbą.Tačiau čia iškyla toks aspektas kaip, kad teisėjęs, dalyvavęs parengtiniame bylos tyrime, neturi teisės dalyvauti tos pačios bylos teisminiame nagrinėjime.

Viršiausią teismo organą, Prezidiumą, sudaro Teismo Pirmininkas, pirmasis ir antrasis jo pavaduotojai. Jie yra renkami absoliučia teisėjų balsų dauguma. Prezidiumas yra atsakingas už teismo reikalų vykdymą ir kitas organizacines bei Statuto nustatytas funkcijas. Tačiau neatsako už Prokuroro kancialeriją.

Toliau trumpai aptarsiu Teismo skyrius: pparengtinio proceso skyrių, teisminį skyrių, apeliacijų skyrių. Parengtinio proceso skyrių ne mažiau kaip šeši teiėjai, o teismines funkcijas vykdo rūmai, kuriuos sudaro trys arba vienas teisėjas. Šio skyriaus funkcijos yra nustatytos Statute: priima sprendimą dėl Prokuroro prašymo pradėti tyrimą, duoda leidimą Prokurorui atlikti tyrimo veiksmus bet kurios valstybės teritorijoje, kreipiasi su teisminės pagalbos prašymu į valstybes ir pan. Kitaip tariant rūpinasi parengtiniu procesu bylos nagrinėjimui.

Teisminis skyrius taip pat sudaromas iš ne mažiau kaip 6 teisėjų. Kaip ir parengtinio proceso skyriuje teismines funkcijas vykdo rūmai sudaryti iš trijų teisėjų. Pagrindinės Teisminio skyriaus funkcijos ir įgaliojimai, nustatyti Statute, yra šie: vykdyti teisminį nagrinėjimą, užtikrinant teisingą ir greitą procesą; gali vykdyti bet kokias Parengtinio proceso rūmų funkcijas, būtinas teisminio bylos nagrinėjimo metu; užtikrinti kaltinamojo, liudytojų, nukentėjusiųjų, konfidencialios informacijos apsaugą; priimti sprendimą dėl kaltinamojo kaltės; priimti nuosprendį kuriuo paskiriama bausmė.

Na ir Apelecijų skyrius yra sudaromas iš Pirmininko ir keturių teisėjų, o teimines funkcijas čia vykdo rūmai, kuriuos sudaro visi teisėjai. Apeliacijų skyriaus funkcijos ir įgaliojimai, nustatyti Statute, yra skundų ir protestų dėl Parengtinio proceso rūmų ir Teisminių rūmų priimtų sprendimų bei nuosprendžių teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjimas bei nuosprendžio peržiūrėjimas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.

Prokuroro kanceliariją, kaip matoma lentelėje, sudaro Prokuroras iir vienas ar keli jo pavaduotojai renkami slapta absoliučia valstybių narių asamblėjos balsų dauguma. Tik Prokuroro pavaduotojų kadidatūras teikia pats prokuroras. Kadencijos trukmė – 9 metai, be teisės būto perrinktais.

Sekretoriatas atsako už neteisminius Teismo reikalų tavrkymus, kuriam vadovauja Sekretorius, esantis vyriausias Teismo administracijos pareigūnas. Renkamas absoliučia balsų dauguma 5 metams.

Visi Teismo pareigūnai privalo mokėti bent viena iš Teismo darbe vartojamų kalbų.

Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcija

Bene pagrindinis Tarptautinio baudžiamojo teismo skirtumas nuo Niurnbergo ir Tokijo tarptautinių karinių tribunolų išryškėja jau pirmame Statuto straipsnyje. Teismas čia apibrėžiamas kaip nuolatos veikiantis organas, įgaliotas vykdyti jurisdikciją asmenų, atsakingų už rimčiausius tarptautinius nusikaltimus, kurie yra nurodyti jo Statute.Pagal jį Teismas turi jurisdikciją šiems nusikaltimams:

1) genocidas;

2) nusikaltimai žmoniškumui;

3) karo nusikaltimai;

4) agresijos nusikaltimas.

Statutas taip pat numato jo peržiūros sąlygas , suteikiančias valstybėms dalyvėms galimybę papildyti Statute pateiktą nusikaltimų sąrašą. Kitaip tariant, Valstybių Dalyvių Asamblėja galės pildyti Romos Statutą, rinkti teisėjus ir kt.

Svarbus aspektas išryškėja kalbant apie šio Teismo ir nacionalinių teisinių institucijų santykį. Teismas nagrinėja byla tik tuo atveju, kai nacionalinės teisės institucijos nenori arba nesugeba tirti ar vykdyti baudžiamojo persekiojimo už nusikaltimus, esančius Teismo jurisdikcijoje. Vyrauja požiūris, kad valstybių teisinės institucijos, dažniausiai disponuojančios reikiamais įrodymais, sulaikiusios įtariamuosius ar kaltinamuosius, yra pagrindinis greito ir

efektyvaus baudžiamojo persekiojimo laidas. Todėl tarptautinė teisminė institucija iš esmės neturi pakeisti funkcionuojančių nacionalinių teisinių sistemų.

Statuto 12 straipsnyje numatyta, kad valstybė, tapusi Statuto šalimi, automatiškai pripažįsta Teismo jurisdikciją Statute įvardytiems nusikaltimams. Tačiau bet kuri kita vasltybė gali pareikšti, kad ji pripažįsta Teismo jurisdikciją konkrečiam nusikaltimui, jeigu jis buvo įvykdytas jos teritorijoje arba jūrlaivyje ar orlaivyje, registruotame šioje valstybėje, arba jei šį nusikaltimą įvykdė jos pilietis. Statuto 124 straipsnis numato kompromisą, leidžiantį valstybėms – Statuto šalims septynerius metus po Statuto įįsigaliojimo nepripažinti Teismo jurisdikcijos karo nusikaltimams, jeigu šie nusikaltimai yra padaryti jų teritorijoje arba jų piliečių. Tačiau šis pereinamasis laikotarpis negali būti pratęstas.

Statuto 11 straipsnis numato, kad valstybei, prisijungusiai prie įsigaliojusio Statuto, Teismas gali vykdyti savo jurisdikciją tik dėl tų nusikaltimų, kurie buvo padaryti po Statuto įsigaliojimo valstybei datos, jei ši valstybė nepadarys pareiškimo, pripažįstančio Teismo jurisdikciją konkrečiam nusikaltimui.

Pagal Romos Statuto 13 straipsnį, Tarptautinis baudžiamasis teismas pradeda vykdyti jurisdikciją nusikaltimui ir tuo tikslu pradeda numatytas Statute procedūras, kai: ((a) apie nusikalstamą veiką ar veikas Tarptautinio baudžiamojo teismo Prokurorui pranešė valstybė dalyvė; (b) apie nusikalstamą veiką ar veikas Tarptautinio baudžiamojo teismo Prokurorui pranešė Saugumo Taryba, vykdydama savo funkcijas pagal Jungtinių Tautų Įstatų VII skirsnį (Veiksmai, iškilus grėsmei taikai, pažeidus ttaiką ir įvykdžius agresijos aktus); arba (c) Prokuroras pradėjo tyrimą dėl šios nusikalstamos veikos.

Pagal Romos Statutą, asmuo negali būti baudžiamas du kartus už tą pačią veiklą. Taip pat negali būti teisiamas jei jį prieš tai jau teisė kitas teismas. Tačiau jei kitame teisme procesas buvo vykdomas siekiant, kad šis asmuo jau nebegalėtų būti patrauktas atsakomybėn Tarptautiniame baudžiamajame teisme ir jei procesas kitame teisme nebuvo nepriklausomas ar nešališkas , nebuvo siekiama įvykdyti teisingumą šio asmens atžvilgiu, asmuo gali būti teisiamas antrą kartą.

Pagrindinės kriminalinės bausmės, kurias ali skirti Teismas, yra laisvės atėmimas iki 30 metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos(77 straipsnis). Paskirta bausmė bus atliekama toje valstybėje, kurią pasirinks Teismas iš sąrašo valstybių, pasiūliusių, kad tokios bausmės būtų aatliekamos šių valstybių penitenciarinėse įstaigose (103 straipsnis).

Romos statutas numato, jog Teismas turi teisę kreiptis į valstybes-nares su prašymais dėl bendradarbiavimo. Tokie prašymai gali būti dėl asmens suėmimo ir jo perdavimo Teismui dėl laikino asmens suėmimo iki prašymo dėl perdavimo ir reikiamų dokumentų pateikimo, dėl laikino asmens perdavimo teismui procesinių veiksmų atlikimui, kito pobūdžio teisinės pagalbos prašymai valstybėms. Romos Statutas taip pat numato ir Teismo teisinės pagalbos teikimą valstybei, kuri atlieka tyrimą ar teisminį nagrinėjimą dėl nusikaltimo, kuriam taikoma TTeismo jurisdikcija.

IŠVADOS

Kiek galima išsamiau apžvelgus Tarptautinio baudžiamojo teismo sukūrimio prielaidas, jo organizacinę sudėtį bei jurisdikcijos ribas, peršasi išvada, kad šios instancijos reikalingumo idėja brendo ne metus, ne du , bet ilgiau nei pusę amžiaus.

Savaime aišku, kad ši idėja neatsirado iš niekur, tai augo kartu su Tarptautinės teisės suvokimu ir istorine patirtimi. Pradedant nuo tarptautinių nusikaltimų apibrėžimo ir baigiant Romos Statuto sukūrimu ir pasirašymu. Svarbūs pereinamajam Teismo įsteigimo laikotarpiui išliko jau minėti tribunolai bei konvencijos. Jų dėka pradėti kurti nuolatinio Tarptautinio baudžiamojo teismo “rėmai”.Bene svariausia įtaką užbaiginėjant šios organizacijos “konstrukcijas” turėjo tarptautinių Jugoslavijos ir Ruandos tribunolų įsteigimas. Tačiau tiek tarptautinių tribunolų, tiek nuolatnio baudžiamojo teismo įsteigimas neatleidžia valstybių nuo pareigos bausti karinius nusikaltėlius žmoniškumui. Būtent karinių nusikaltimų nubaudimų srityje jau susiformavo universalios jurisdikcijos principas, – “valstybės privalo bausti karinius nusikaltėlius nepriklausomai nuo nusikaltimo padarymo vietos”. Šo pareiga išplaukia iš 1949 m. Ženevos konvencijų dėl karo aukų apsaugos, kuriose dalyvauja praktiškai visos pasaulio valstybės.

Taigi Tarptautinio baudžiamojo teismo įsteigimas ne tik įtvirtino sukauptą valstybių tarptautinio bendradarbiavimo patirtį, bet ir užtikrino nuolatinę pagalbą valstybėms, pripažinusioms jį aiškinant sunkiausius nusikaltimus, liečiančius tarptautinę bendriją: genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, karo ir agresijos nusikaltimus.

Literatūros sąrašas

1. V. Vadapalas. Tarptautinė teisė:Bendroji dalis.Vilnius:Eugrimas, 1998. – p.294-365

2. O. JJusys, R. Paulauskas, G. Švedas. Tarptautinis baudžiamasis teismas//Teisės problemos.1999.Nr.4.p.71-107

3. Sudarytojas V. Pavilionis. Baudžiamoji teisė:bendroji dalis.Vilnius:Eugrimas, 2001.