TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ VIETOS LIETUVOS NACIONALINĖJE TEISĖJE MONISTINĖ PAKRAIPA

Turinys

Įvadas ………………………… 4

1. Tarptautinių sutarčių vieta nacionalinėje šalių teisėje: monizmas ……. 5

a) Lauterpacht’o pakraipa ………………… 5

b) Kelsen’o pakraipa ………………….. 5

2. Lietuvos atvejis ……………………. 7

Išvados ………………………… 9

Literatūros ir šaltinių sąrašas ………………….. 10Įvadas

XXI amžiaus santykiuose tarp valstybių, kad ir kokie jie kartais būtų priešiški ar, atvirkščiai, draugiški, vienas reiškinys yra itin ryškus – tai didėjanti valstybių tarpusavio priklausomybė. Tarpusavyje susipynę ir vienas kitą įtakojantys valstybių ekonominiai, politiniai, kultūriniai, socialiniai ir kitokio pobūdžio santykiai, savaime suprantama, nevyksta chaotiškai. Jie yra nustatomi valstybių tarpusavio susitarimais – tarptautinėmis sutartimis. TTačiau natūraliai kyla klausimas dėl tokių tarptautinių sutarčių vietos susitariančių šalių nacionalinėje teisėje, kuris neabejotinai turi būti suprantamas platesniame nacionalinės ir tarptautinės teisės santykio kontekste.

Tarptautinės teisės teorijoje santykis tarp nacionalinės šalių teisės ir tarptautinės teisės paprastai aiškinamas dviem priešingomis teorijomis arba doktrinomis: dualizmu ir monizmu. Dualizmas nacionalinę konkrečios šalies teisę ir tarptautinę teisę traktuoja kaip dvi atskiras ir nepriklausomas teisės sistemas, reguliuojančias skirtingo pobūdžio santykius: nacionalinės teisės atveju – valstybės viduje vykstančius santykius; tarptautinės teisės atveju – santykius tarp valstybių. MMonizmas, priešingai, turi vienalytės teisės koncepcijos vaizdinį ir mato tiek nacionalinę šalies teisę, tiek tarptautinę teisę integralia vienos ir tos pačios teisės sistemos dalimi . Tačiau teoriniame lygmenyje monizmas nėra vienalytis: jame galima išskirti dvi pagrindines pakraipas – Lauterpacht’o ir KKelsen’o .

Lietuvoje tarptautinės teisės santykis su nacionaline Lietuvos teisės sistema yra monistinis, kaip tai savo nutarime išaiškino Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Tačiau nėra aišku kuriai iš teorinių monistinės doktrinos pakraipų Lietuvos teisinė sistema yra artimesnė. Todėl šio darbo tikslas yra išsiaiškinti kuriai monistinės doktrinos pakraipai yra artimesnė Lietuvos teisinė sistema. Pirmojoje darbo dalyje nagrinėjamos Lauterpacht’o ir Kelsen’o pakraipos. Antrojoje dalyje nagrinėjamas Lietuvos atvejis.1. Tarptautinių sutarčių vieta nacionalinėje šalių teisėje: monizmas

Prieš pradedant nagrinėti Lauterpacht’o ir Kelsen’o monizmo pakraipas, reikia pasakyti, kad tarptautinių sutarčių atžvilgiu pagrindinis skirtumas tarp monizmo ir dualizmo yra tas, kad monistiniu požiūriu tarptautinės sutartys yra automatiškai inkorporuojamos į nacionalinę teisę, tuo tarpu dualistiniu – sutartyse numatytų įsipareigojimų pagrindu yra daromi pakeitimai nacionalinėje teisėje .a) Lauterpacht’o pakraipa

Seras Hersch’as Lauterpacht’as savo monizmo ppakraipą visų pirma grindė stipria etine dimensija ir susirūpinimu žmogaus teisėmis. Lauterpacht’o darbai atspindi „prigimtinę“ kryptį, kuri pagrindine visos teisės funkcija laiko rūpinimąsi individų gerove, o tarptautinė teisė, būdama viršesnė už nacionalinę, jo nuomone, geriausiai gali tai užtikrinti . Šis požiūris skeptiškai žiūri į etatocentristinį tarptautinės sistemos traktavimą ir laiko individą tarptautinės teisės subjektu. Valstybė yra tik abstrakcija, kurios pagrindinė funkcija yra žmogaus teisių palaikymas. Tarptautinė teisė yra loginė sąlyga teisiniam valstybių egzistavimui . Kitaip sakant, Lauterpacht’as valstybes, o kartu iir nacionalinę jų teisę traktuoja instrumentiškai, daugiau kaip tarptautinės teisės dispozicijoje esantį įrankį, kurio pagalba ši siekia užtikrinti žmogaus teisių laikymąsi ir individo gerovę.b) Kelsen’o pakraipa

Tuo tarpu Hans’as Kelsen’as monizmo pakraipa tiek tarptautinę, tiek nacionalinę teisę laiko vienos teisinės sistemos dalimi, kurios, vis dėlto, yra atskiros teisės sferos ir, kurios gali būti sujungtos valstybės tarptautinių įsipareigojimų pagrindu . Pagrindinis jo teiginys yra tas, kad pamatinis visos teisės galiojimo šaltinis yra hipotetinė, vienintelė svarbiausioji, pagrindinė tarptautinės teisės norma (vok. Grundnorm) . Tai, savo ruožtu, reiškia, kad visos tarptautinės teisės normos, kaip ir įtvirtintos tarp šalių sudaromose sutartyse, kurios taip pat priklauso tarptautinės teisės domenui, yra viršesnės už nacionalinę teisę. Tai reiškia, kad tarptautinei teisei prieštaraujanti nacionalinė teisė negalioja ir, kad tarptautinės teisės normos turi būti tiesiogiai taikomos nacionalinėje teisėje .

Kelseniškoji monistinė pakraipa grindžiama Kanto filosofija, pagal kurią teisė nustato tam tikrą tvarką, nurodančią elgesio būdus, kurių reikia laikytis ir už kurių nesilaikymą numatytos sankcijos, kada nelegalus veiksmas yra atliekamas. Kadangi tas pats teisės supratimas taikomas tiek nacionalinėje, tiek ir tarptautinėje teisėje, tarp šių teisės sistemų logiškai nustatoma vienybė. Minėtoji pagrindinė tarptautinės teisės norma pagrindinė yra tik santykinai, tik tiek, kiek teisinis valstybių pobūdis, toks kaip jų jurisdikcija, suverenitetas ar lygiateisiškumas, yra nustatomas ttarptautinės teisės . Kitaip sakant, Kelsen’o požiūris į valstybę, ir kartu į jos nacionalinę teisę nėra toks instrumentinis ir subordinacinis kaip Lauterpacht’o. Kelsen’o teorijoje valstybei pozityvistiškai neabejotinai paliekama daugiau „laivės“.

Apskritai, supaprastintai ir spekuliatyviai galima teigti, kad priskirti konkrečios šalies teisės sistemos ir tarptautinės teisės santykį monistinės doktrinos lauterpachtiškajai pakraipai būtų galima tada, kai konkrečios šalies nacionalinės teisės sistemos ir tarptautinės teisės monistinis santykyje akcentuojamas valstybės, kaip žmogaus teises palaikančio instrumento vaidmuo; atitinkamai kelsenišksios pakraipos monistinį santykį tarp nacionalinės ir tarptautinės teisės būtų galima konstatuoti, kuomet valstybėje nėra akcentuojamas instrumentinis jos pobūdis žmogaus teisių palaikymo atžvilgiu, o pabrėžiamas pačios valstybės vaidmuo tarptautiniuose santykiuose, įgyvendinamas per jos institucijas.2. Lietuvos atvejis

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. spalio 17 dienos nutarime iš esmės priskyrė Lietuvos nacionalinės teisinės sistemos ir tarptautinės teisės santykį monistinei doktrinai: “Lietuvos Respublikoje pasirinkta tarptautinės ir vidaus teisės derinimo sistema yra grindžiama taisykle, kad tarptautinės sutartys transformuojamos šalies teisinėje sistemoje (inkorporuojamos į ją). [.] ratifikuotos tarptautinės sutartys yra vidaus teisinės sistemos sudedamoji dalis, [.] tarptautinėms sutartims pripažįstama įstatymo galia.”

Išsiaiškinti kokiai monistinės teorijos pakraipai būtų galima priskirti Lietuvos atvejį gali padėti pagrindinių Lietuvos Respublikos teisinių aktų, per tarptautinių sutarčių prizmę nustatančių Lietuvos nacionalinės teisės ir tarptautinės teisės santykį, nagrinėjimas. Šie teisės aktai yra LLietuvos Respublikos Konstitucija bei Lietuvos Respublikos Tarptautinių sutarčių įstatymas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnis numato, kad Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. 10 (valstybės sienų keitimas tarptautine sutartimi), 67 (Seimo prerogatyva ratifikuoti ir denonsuoti tarptautines sutartis), 84 (Respublikos Prezidento prerogatyva pasirašyti Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis), 105 (Konstitucinio Teismo prerogatyva nagrinėti Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių atitikimą Lietuvos Respublikos konstitucijai) bei minėtas 138 straipsniai iš esmės įtvirtina kelsiniškosios, valstybės “laisvės”, pakraipos vaizdinį Lietuvos nacionalinės teisės sistemos ir tarptautinės teisės sistemos santykyje. Tiesa, 13 straipsnyje sakoma, kad ”Lietuvos valstybė globoja savo piliečius užsienyje. Draudžiama išduoti Lietuvos Respublikos pilietį kitai valstybei, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nenustato kitaip.” Šio straipsnio dėmesys individui yra nežymi lauterpachtiškosios pakraipos apraiška.

1999 m. birželio 22 dienos Lietuvos Respublikos Tarptautinių sutarčių įstatyme pagrindinis vaidmuo sudarant, vykdant ir atliekant visus kitus su Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis susijusius veiksmus suteikiamas Lietuvos Respublikos Prezidentui, Ministrui Pirmininkui ir Vyriausybei, Seimui, kitoms valdžios institucijoms bei valstybės (per jos valdžios organus) įgaliotiems asmenims. Kitaip sakant, įstatymas suteikia valstybei per jos valdžios organus ir įgaliotus asmenis monopolinį vaidmenį visuose veiksmuose, susijusiuose su Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis. Tai reiškia, kad Tarptautinių sutarčių įstatymas iš esmės seka kelsiniškąja monistinės doktrinos pakraipa.Išvados

Teisės tyrinėtojai

dažniausiai pakankamai skeptiškai žiūri tiek į tarptautinės teisės ir nacionalinės teisės santykio nustatinėjimą, tiek į šio nustatinėjimo rezultate išvedamas monizmo ir dualizmo doktrinas ir labiau linksta nagrinėti praktinius šio santykio pasireiškimo atvejus . Kaip galima būtų spėti, tokio paties požiūrio susilaukia ir monizmo doktrinos pakraipos. Vis dėlto, tarptautinės teisės teorijos požiūriu valstybių klasifikavimas ne tik pagal monizmo ir dualizmo distinkciją, bet ir ieškojimas lauterpachtiškosios ir kelseniškosios pakraipų apraiškų šalių nacionalinėse teisės sistemose yra pakankamai įdomus ir naudingas tarptautinės teisės teorijos pplėtrai.

Tarptautinės teisės viršenybę prieš nacionalinę teisę numatanti monizmo doktrina turi dvi pagrindines pakraipas, kuriai atstovauja du žymiausi jų kūrėjai: Hersch’as Lauterpacht’as ir Hans’as Kelsen’as. Lauterpachtiškoji pakraipa akcentuoja valstybės, kaip žmogaus teises palaikančio instrumento vaidmenį. Tuo tarpu kelseniškoji pabrėžia pačios valstybės vaidmenį, įgyvendinamą per jos institucijas.

Lietuvos Respublikos, kurioje veikia monistinė nacionalinės teisės sistemos ir tarptautinės teisės santykio doktrina, pagrindiniai dokumentai, nustatantys šį santykį per tarptautinių sutarčių prizmę, yra Lietuvos Respublikos Konstitucija bei Tarptautinių sutarčių įstatymas. Abu teisės aktuose iš esmės yra įįtvirtina kelseniškąją monizmo pakraipą su nežymiu Konstitucijos nuokrypiu link lauterpachtiškosios pakraipos.

Tiesa, reikia pripažinti, kad šiame darbe dėl ribotos apimties buvo nagrinėjami tik pagrindiniai Lietuvos nacionalinės teisės sistemos ir tarptautinės teisės santykį nustatantys dokumentai. Daug išsamesnis monistinės Lietuvos teisės sistemos pakraipos ppaieškos tyrimas turėtų apimti kitus šį santykį nustatančius dokumentus bei praktinius atvejus, kuriais buvo įgyvendinta monistinė doktrina Lietuvos teisės sistemoje.Literatūros ir šaltinių sąrašas

I. Knygos ir straipsniai:

1. Akehurst, Michael, Peter Malanczuk, Šiuolaikinis tarptautinės teisės įvadas. Vilnius: Eugrimas, 2000;

2. Brownlie, Ian, Principles of Public International Law. 6 leid. New York: Oxford University Press, 2003;

3. Gardiner, Richard K., International Law. Harlow: Pearson Education, 2005;

4. Rigaux, François, „Hans Kelsen on International Law.“ European Journal of International Law, 9 (2), 1998, 325 – 343. [Žiūrėta 2006 0114];

5. Shaw, Malcolm Nathan, International Law. 4 leid. Cambridge: Cambridge University Press, 1997;

6. Somek, Alexander, „Kelsen Lives.“ Institute for International Law and Justice, New York University School of Law. International Law and Justice Working Papers. 2006/4. [Žiūrėta 2007 01 14];

7. Wallace, Rebecca M. M., International Law. 5 lleid. London: Sweet and Maxwell, 2005.

II. Teisės aktai:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Valstybės žinios, 1992, Nr. 33-1014;

2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d. nutarimas dėl Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl Lietuvos Respublikos Tarptautinių sutarčių” 7 straipsnio ketvirtosios dalies ir 12 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Valstybės žinios, 1995, Nr. 86-1949

3. Lietuvos Respublikos Tarptautinių sutarčių įstatymas. Valstybės žinios, 2005, Nr. 88-3295.