TEISĖ Į DARBĄ

KLAIPĖDOS VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ KOLEGIJOS

VERSLO FAKULTETAS

TEISĖS PAGRINDŲ REFERATAS

TEISĖ Į DARBĄ

Darbą atliko:

neakyvaizdinių studijų

1dn kurso studentė

XXX XXX

Darbą tikrino:

dėstytojas

XXX XXX

Klaipėda, 2003 m.

LIETUVIŲ TAUTA

– prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę,

– jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos

Respublikos Konstitucijomis,

– šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę,

– išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius,

– įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir

kurti savo tėvų ir pprotėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje,

– puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę,

– siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir

teisinės valstybės,

atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią

Lietuvos Respublikos KONSTITUCIJĄ

(Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume)

Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (LRK) 6 str. Skelbia, kad

Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kurio pagalba

kiekvienas Lietuvos Respublikos (LR) pilietis gali ginti savo teises. Ir

toliau 7 str. Rašoma, kad joks įstatymas ar kitas aktas priešingas

Konstitucijai negalioja. GGalioja tik paskelbti įstatymai ir, kad įstatymo

nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.

LRK 18 str. Skelbia, kad žmogaus teisės ir laisvės yra

prigimtinės. Taigi žmogus jau gimdamas turi teisę rinktis, pvz.: patinkamą

profesiją, tinkamą darbą, tikėjimą ir kt. kas neprieštarauja žmonių

moralei, etikai ir LR ppriimamiems įstatymams.

Taigi LRK 48 str. Skelbia, kad kiekvienas LR pilietis gali laisvai

pasirinkti norimą darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias

ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą darbo užmokestį ir socialinę

apsaugą nedarbo atveju. O priverčiamasis darbas yra draudžiamas.

Kiekvienas dirbantis LR pilietis turi teisę turėti poilsį ir

laisvalaikį bei kasmetines mokamas atostogas tai reglamentuoja LRK 49 str.

Kad apginti darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines

teises bei interesus, pagal LRK 50 str. Kuriasi laisvos ir savarankiškai

veikiančios profesinės sąjungos.

Lietuvos valstybė pagal LRK 52 str. laiduoja piliečiams teisę

gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos,

našlystės, maitinimo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.

Pagal LRK 53 str. valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja

medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato

piliečiams mokamos medicinos pagalbos vvalstybinėse gydymo įstaigose teikimo

tvarką.

Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucija suteikia Lietuvos

Respublikos piliečiams teisę į: darbą, darbo užmokestį, poilsį ir mokamas

atostogas, į įvairias įstatymais numatytas pensijas ir kitas socialines

paramas įstatymų numatytais atvejais.

Taigi, kadangi LRK suteikia teisę į darbą, o tai susiję santykiai

tarp darbdavių ir darbuotojų. Kad tuos santykius teisiškai įteisinti LR

Seimas priėmė “Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo

įstatymą” 2002 m. birželio 4 d. Nr. IX-926, kuris patvirtina LR darbo

kodeksą. Pagal šio įstatymo 2 str. darbo kodeksas įsigaliojo nuo 2003 m.

sausio 1 dd., išskyrus straipsnius kurie įsigalios įstojus į ES nares ir

nuostatas dėl darbo tarybų.

Jeigu darbo santykiai atsirado iki Darbo kodekso (DK) įsigaliojimo

pagal šio įstatymo 3 str. jie tęsiasi toliau ir jiems taikomos DK

nuostatos. Šio įstatymo 4 str. yra sakoma, kad visi įstatymai ir kiti

norminiai teisės aktai, galioję LR iki DK įsigaliojimo, galioja tiek, kiek

leidžia DK, išskyrus atvejus, kai šis DK pirmenybę suteikia kitų įstatymų

ar kitų norminių teisės aktų nuostatoms.

Taigi LR darbo kodekso 1 st. reglamentuoja šiuos santykius:

1. Šis Kodeksas reglamentuoja darbo santykius, susijusius su šiame

Kodekse ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir

pareigų įgyvendinimu ir gynyba.

2. Atskirų darbo santykių sričių reglamentavimo ribas nustato šis

Kodeksas, taip pat pagal šio Kodekso nustatytas ribas ( kiti įstatymai ir

Vyriausybės nutarimai.

Taigi DK 2 str. yra nurodyti principai taikomi 1 str. nurodytiems

santykiams reglamentuoti:

1) asociacijų laisvė;

2) laisvė pasirinkti darbą;

3) valstybės pagalba asmenims, įgyvendinant teisę į darbą;

4) darbo teisės subjektų lygybė nepaisant jų lyties, seksualinės

orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir

socialinės padėties, tikėjimo, santuokinės ir šeiminės padėties,

amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms

ir visuomeninėms organizacijoms, aplinkybių, nesusijusių su

darbuotojų dalykinėmis savybėmis;

5) saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymas;

6) teisingas apmokėjimas už darbą;

7) vvisų formų priverstinio ir privalomojo darbo draudimas;

8) darbo santykių stabilumas;

9) kolektyvinių derybų laisvė siekiant suderinti darbuotojų, darbdavių

ir valstybės interesus;

10) ir kt.

Valstybė privalo skatinti darbo teisių įgyvendinimą. Tačiau darbo

teisės gali būti apribotos išimtiniais atvejais tik įstatymu ar teismo

sprendimu, jeigu tokie apribojimai yra būtini apsaugojant: viešąją tvarką,

visuomenės moralės principus, visuomenės narių sveikatą, gyvybę, turtą,

teises ir teisėtus interesus.

Pagal DK 3 str. Lietuvoje darbo teisės šaltiniai yra LRK, LR

tarptautinės sutartys, šis Darbo kodeksas bei kiti įstatymai ir jiems

neprieštaraujantys norminiai teisės aktai, kolektyvinių sutarčių

normatyvinės nuostatos. LR Vyriausybės (LRV) nutarimai bei kiti norminiai

teisės aktai darbo santykius gali reglamentuoti tik šio DK ir kitų įstatymų

nustatytais atvejais ir mastu.

Šio DK 4 str. nustato darbo įstatymus ir kitus norminius teisės

aktus. Darbo įstatymai nustato:

1) darbo teisės taikymo sritį, uždavinius ir principus;

2) gyventojų užimtumo teisinius pagrindus;

3) kolektyvinių sutarčių sudarymo ir vykdymo taisykles bei šalių

atsakomybę už įsipareigojimus;

4) minimalųjį darbo užmokesčio dydį, taip pat darbo apmokėjimo sąlygas

iš valstybės ir savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse,

įstaigose ir organizacijose;

5) maksimaliąją darbo laiko trukmę ir minimaliąsias poilsio laiko

normas;

6) minimaliųjų lengvatų, garantijų, kompensacijų dydį ir kitų darbo

teisių lygį;

7) pagrindines darbuotojų saugos ir sveikatos normas bei taisykles;

8) profesinių sąjungų ir kitų darbuotojų atstovų tteises darbo srityje;

9) pagrindines profesinio pasirengimo ir kvalifikacijos kėlimo

nuostatas;

10) darbo drausmės užtikrinimo pagrindus;

11) materialinės atsakomybės sąlygas ir dydį (ribas);

12) pagrindines darbo įstatymų laikymosi priežiūros ir kontrolės

nuostatas.

Pagal ta patį 4 str. vyriausybė, kitos valstybės ir savivaldybių

institucijos turi teisę pagal savo kompetenciją priimti norminius teisės

aktus darbo santykių reglamentavimo klausimais. Tačiau jeigu jų priimtos

norminių teisės aktų nuostatos, pablogina darbuotojų padėtį, palyginti su

ta, kurią nustato šis DK ir kiti darbo įstatymai, negalioja. Įmonės,

įstaigos ir organizacijos gali pagal jų kompetenciją įstatymų nustatyta

tvarka priimti vietinius (lokaliuosius) norminius teisės aktus,

nustatančius šio DK 1 ir 2 str. dalyse nurodytais darbo įstatymais ir

kitais norminiais teisės aktais nereglamentuotas darbo sąlygas ir

papildomas, palyginti su nustatytomis įstatymuose bei kituose norminiuose

teisės aktuose, darbo, socialines ir buities lengvatas darbuotojams arba

atskiroms jų grupėms.

Pagal DK tą patį 4 str. negalioja trišaliai susitarimai,

kolektyvinės sutartys bei vietiniai (lokaliniai) norminiai teisės aktai dėl

darbo sąlygų, pabloginantys darbuotojų padėtį, palyginti su ta, kurią

nustato šis DK, įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai. Būna atvejų, kai

šis DK ir kiti įstatymai tiesiogiai nedraudžia darbo teisinių santykių

subjektams patiems susitarimo būdu nustatyti tarpusavio teises ir pareigas,

tada šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo

principais.

DK 5 str. reglamentuoja darbo įstatymų taikymo sritis:

1) Darbo įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai

taikomi darbo

santykiams LR teritorijoje, nepaisant to, ar darbuotojas dirba

Lietuvoje, ar pagal darbdavio pavedimą užsienyje.

2) Darbo santykiai, atsirandantys dirbant laivuose ar lėktuvuose,

reglamentuojami LR darbo įstatymais ir kitais norminiais teisės

aktais, jei tie laivai ar lėktuvai plaukioja arba skraido su

Lietuvos valstybės vėliava ar yra paženklinti Lietuvos simboliais.

LR darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai taip pat taikomi

dirbant kitose transporto priemonėse, jei darbdaviai, priklauso LR

jurisdikcijai.

3) Jei darbdavys yra užsienio valstybė, vyriausybė ar administracijos

vienetas arba vienetas, veikiantis kaip diplomatinė atstovybė,

užsienio organizacija ar asmuo, darbo santykiams su LR nuolatiniais

gyventojais LR įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai taikomi

tiek, kiek nepažeidžia diplomatinio imuniteto.

4) LR darbo įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai netaikomi darbo

santykiams, kurie atsiranda tarp užsienio šalies darbdavių ir

darbuotojų – ne nuolatinių LR gyventojų, kai darbuotojai dirba

darbdavio pavedimu LR teritorijoje.

DK 30 str. apibudina darbo stažo sąvoką. Darbo stažas ( tai

laikas, per kurį asmuo turėjo šio DK reglamentuojamus darbo ssantykius, taip

pat kiti laikotarpiai, kurie pagal norminius teisės aktus ar kolektyvines

sutartis gali būti įskaičiuojami į darbo stažą, su kuriuo darbo įstatymai,

kiti norminiai teisės aktai ir kolektyvinės sutartys sieja tam tikras darbo

teises ar papildomas garantijas bei lengvatas.

Tam, kad būtų laikomasi ddarbo įstatymų, kitų norminių teisės aktų

ir kolektyvinių sutarčių DK 31 str. nustato, kad kontrolės organai būna

valstybiniai ir nevalstybiniai. Toliau DK 32 str. sako, kad Valstybinė

darbo inspekcija ir kitos institucijos, pagal įstatymų nustatytą

kompetenciją kontroliuoja ir vykdo darbdavių pažeidimų prevenciją.

Kontroliuoja kaip darbdaviai laikosi šio DK, darbo įstatymų, kitų norminių

teisės aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų. Nevalstybinę

darbo įstatymų, kitų norminių teisės aktų, kolektyvinių sutarčių laikymosi

kontrolę vykdo profesinės sąjungos, jų žinioje esančios inspekcijos ir

kitos institucijos, veikiančios pagal įstatymus ir kitus norminius teisės

aktus. Šį nevalstybinį darbo įstatymų kontrolės vykdymą apibudina DK 33

str.

Darbo teisės ir pareigos gali atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti.

Ir tai apibudinti gali DK 34 str. darbo teiosių ir pareigų atsiradimo

pagrindai:

1) pagal šį DK ir kitus įstatymus, darbo sutartis, kolektyvines

sutartis bei kitus ssusitarimus, nors įstatymų ir nenustatytus, bet

jiems neprieštaraujančius;

2) pagal teismų sprendimus;

3) pagal administracinius aktus, sukeliančius darbo teisines pasekmes;

4) dėl žalos padarymo;

5) dėl juridinių faktų.

Taigi įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, pagal šio

DK 35 str., darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų,

gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis

protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti

savo teise. Darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas negali pažeisti

kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Draudžiama kliudyti

darbuotojams jungtis į profesines ssąjungas ir trukdyti jų teisėtai veiklai.

Darbo teisės yra ginamos ir tai reglamentuota DK 36 st., pagal

kurį darbo teises saugo įstatymai, išskyrus atvejus, kai jos įgyvendinamos

prieštaraujant jų paskirčiai, visuomenės interesams, taikiam darbui,

geriems papročiams ar visuomenės moralės principams. Pagal nustatytą

istatymų tvarka teismas arba kiti darbo ginčus nagrinėjantys organai darbo

teises gina šiais būdais:

1) tas teises pripažindami;

2) atkurdami buvusią iki teisės pažeidimo padėtį ir užkirsdami kelią

teisę pažeidžiantiems veiksmams;

3) įpareigodami atlikti pareigą natūra;

4) nutraukdami arba pakeisdami teisinį santykį;

5) išieškodami iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar moralinę

žalą, o įstatymų nustatytais atvejais ir baudas ar delspinigius;

6) ir kitais įstatymų nustatytais būdais.

Išimties tvarka tik teismai pagal įstatymus gina darbo teises

šiais būdais:

1) pripažindami negaliojančiais įstatymams prieštaraujančius valstybės

institucijų ar pareigūnų aktus;

2) netaikydami įstatymams prieštaraujančio valstybės institucijos,

savivaldybės ar pareigūno akto.

Darbo teises gina profesinės sąjungos jų veiklą reglamentuojančių

įstatymų nustatyta tvarka. Specialiai nustatytais atvejais darbo teisės yra

ginamos darbo įstatymų nustatyta administracine tvarka. Jeigu yra pažeistos

asmens darbo teisės, jis gali reikalauti jam padarytų nuostolių atlyginimo,

jeigu darbo įstatymai nenumato kitaip.

Įmonių kolektyvines sutartis ir jų sudarymo sritis apibudina DK 59

str., jame sakoma, kad įmonės kolektyvinė sutartis yra rašytinis

susitarimas tarp darbdavio ir įmonės darbuotojų kolektyvo dėl darbo, darbo

apmokėjimo ir kitų ssocialinių bei ekonominių sąlygų. Įmonės kolektyvinė

sutartis sudaroma visų rūšių įmonėse, įstaigose bei organizacijose.

Įmonėse, įstaigose bei organizacijose sudaryta kolektyvinė sutartis yra

taikoma visiems darbuotojams. Gali būti sudaromos kolektyvinės sutartys

įmonės kolektyvinės sutarties nustatyta tvarka ir neviršijant tos

kolektyvinės sutarties apibrėžtų ribų įmonių, įstaigų ar organizacij

filialuose, atstovybėse ir struktūriniuose padaliniuose.

Įmonėse sudaromų kolektyvinių sutarčių šalis nusako šio DK 60 str.

Įmonės kolektyvinės sutarties šalys yra įmonės darbuotojų kolektyvas ir

darbdavys, kuriems, sudarant šią sutartį, atstovauja įmonėje veikianti

profesinė sąjunga ir įmonės vadovas arba įgalioti administracijos

pareigūnai. Tačiau jeigu įmonėje yra kelios profesinės sąjungos tada

kolektyvinę sutartį pasirašo jungtinė profesinių sąjungų atstovybė ir

darbdavys. Jeigu įmonėje nėra veikiančios profesinės sąjungos, kolektyvinė

sutartis gali būti sudaroma tarp darbdavio ir darbo tarybos vadovaujantis

nustatytomis kolektyvinių sutarčių sudarymo nuostatomis.

DK 61 str. nusako įmonėje pasirašomos kolektyvinės sutarties

turinį. Įmonės kolektyvinėje sutartyje šalys nustato darbo, profesines,

socialines ir ekonomines sąlygas bei garantijas, kurios nėra reglamentuotos

įstatymų, kitų norminių teisės aktų, kurios neprieštarauja ir neblogina

darbuotojų padėties. Į įmonės kolektyvinę sutartį gali būti įtraukiamos

šios sąlygos:

1) darbo sutarčių sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo;

2) darbo apmokėjimo organizavimo;

3) darbo ir poilsio laiko;

4) saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymo,

kompensacijų ir lengvatų suteikimo;

5) profesijos, specialybės įgijimo, kvalifikacijos kėlimo,

perkvalifikavimo bei su tuo susijusių garantijų ir lengvatų;

6) įmonės kolektyvinės sutarties vykdymo tvarkos;

7) šalių tarpusavio informavimo ir konsultavimo;

8) kitos šalims svarbios darbo, ekonominės ir socialinės sąlygos bei

nuostatos.

Teisės į dargą įgyvendinimas yra apibudinamas šio DK 86 str.

Asmenys teisę į darbą įgyvendina tiesiogiai sudarydami darbo sutartis su

darbdaviais arba tarpininkaujant įdarbinimo tarnyboms. Pats įdarbinimas yra

sistema teisinių, ekonominių, socialinių ir organizacinių priemonių, kurias

teikia valstybės, savivaldybių arba kitos įmonės, įstaigos, organizacijos,

padedančios sudaryti darbo sutartį. Ir ši įdarbinimo sąvoka yra apibudinama

šio DK 87 str.

Tarpininkaujant įdarbinimui buvo įkurtos įdarbinimo tarnybos, jas

apibudina DK 88 str. Įdarbinimo tarpininkavimo paslaugas nemokamai teikia

Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Lietuvos darbo biržos struktūrą sudaro Lietuvos ir teritorinės darbo

biržos. Taip pat tarpininkauti dėl įdarbinimo gali ir kitos įmonės,

įstaigos ar organizacijos, kurių įstatuose ar steigimo dokumentuose

nurodyta ši veikla.

LR yra kategorija asmenų, vadinamų bedarbiais jie apibudinami DK

91str. Bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys,

nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, neturintys pakankamų pragyvenimo

lėšų, užsiregistravę gyvenamosios vietos teritorinėje darbo biržoje kaip

ieškantys darbo ir pasirengę priimti pasiūlymą įsidarbinti arba mokytis

profesijos. Bedarbiams teikiamų įdarbinimo paslaugų ir paramos formas bei

tvarką teritorinėse darbo biržose nustato specialus “Bedarbių rėmimo

įstatymas”.

Darbo rinkoje egzistuoja papildomai remiamų asmenų grupės kurias

apibudina šio DK 92 str. Bedarbiai, turintys ar galintys turėti sunkumų

susirasti darbą dėl nepakankamos kvalifikacijos ar darbo patirties,

ilgalaikio nedarbo ar darbingumo praradimo, gali būti papildomai

remiami

priimant juos į darbą. Taigi darbo rinkoje papildomai remiami asmenys yra

šie:

1) invalidai;

2) asmenys nuo šešiolikos iki dvidešimt penkerių metų, pirmą kartą

pradedantys darbo veiklą;

3) ilgalaikiai bedarbiai, kurių nedarbo trukmė nuo įsiregistravimo

teritorinėje darbo biržoje dienos yra ilgesnė kaip dveji metai;

4) asmenys, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus likę ne daugiau kaip

penkeri metai;

5) motina arba tėvas, auginanti (auginantis) vaiką iki aštuonerių

metų;

6) asmenys, grįžę iš laisvės atėmimo vietų, kai laisvės atėmimo

laikotarpis buvo ilgesnis kaip šeši mmėnesiai;

7) profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų absolventai,

pradedantys darbo veiklą pagal specialybę.

Darbo sutarties sąvoką apibrėžia DK 93 str. Darbo sutartis yra

darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti

tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam

tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o

darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą,

mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas,

nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose,

kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Sekantis DK 94 str. nusako

darbo sutarties turinį. Ten rašoma, kad darbo sutarties turinys yra jos

šalių sulygtos sutarties sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas.

Tačiau šalys negali nustatyti tokių darbo sąlygų, kurios pablogina

darbuotojo padėtį, palyginti su ta, kurią nustato šis DK, įstatymai, kiti

norminiai teisės aktai ir kolektyvinė sutartis.

Darbo sutartys gali būti kelių rrušių, darbo sutarties rūšis nusako

DK 108 str. Darbo sutartys gali būti:

1) neterminuotos;

2) terminuotos, laikinosios, sezoninės;

3) dėl papildomo darbo, antraeilių pareigų;

4) su namudininkais;

5) patarnavimo darbams;

6) kitos.

Darbo sutartis paprastai sudaroma neapibrėžtam laikui

(neterminuota). Darbo sutarties terminai gali būti nustatyti tam tikram

terminui ir tai nusako šio DK 110 str. Darbo sutarties terminas gali būti

nustatomas iki tam tikros kalendorinės datos arba iki tam tikrų aplinkybių

atsiradimo, pasikeitimo arba pasibaigimo. Tčiau jeigu darbo sutartyje jos

terminas nenurodytas arba netinkamai nustatytas, laikoma, kad sudaryta

neterminuota darbo sutartis.

Darbuotojas neturi teisės be darbdavio ar jo įgalioto asmens

sutikimo savo darbą pavesti atlikti kitam asmeniui ir tai nustato DK 118

str. Draudimą reikalauti atlikti darbą nesulygtą darbo sutartyje nusako šio

DK 119 str. Darbdavys neturi teisės reikalauti, išskyrus šiame DK

nustatytus atvejus, kad darbuotojas atliktų darbą, nesulygtą darbo

sutartimi. Dėl papildomo darbo ar pareigų turi būti sutarta ir tai turi

būti aptarta darbo sutartyje.

Darbo sutarties pasibaigimo pagrindus nusako DK 124 str. Darbo

sutartis baigiasi:

1) ją nutraukus šio DK ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais;

2) likvidavus darbdavį be teisių perėmėjo;

3) darbuotojui mirus.

LR egzistuoja nelegalus darbas jį nusako šio DK 98 str. Nelegaliu

darbu laikomas darbas:

1) esant šio DK 93 str. nustatytiems darbo sutarties požymiams,

dirbamas nesudarius darbo sutarties;

2) dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės,

nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo

tvarkos.

Yra darbų kurie nelaikomi nelegaliu darbu, tai pagalbos (talkos)

ir savanoriški darbai. Jų sąlygas ir atlikimo tvarką nustato Vyriausybė.

Darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako

įstatymų nustatyta tvarka.

Darbo laiko sąvoką nusako šio DK 142 str. Darbo laikas ( tai

laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam

prilyginti laikotarpiai. Taigi darbo laiko struktūra apibrėžia tolesnis DK

143 str. Į darbo laiką įeina:

1) faktiškai dirbtas laikas, budėjimas darbe ir namuose;

2) tarnybinės komandiruotės, tarnybinės kelionės į kitą vietovę

laikas;

3) laikas, reikalingas darbo vietai, darbo įrankiams, saugos

priemonėms paruošti ir sutvarkyti;

4) pertraukos darbe, pagal norminius teisės aktus įskaitomos į darbo

laiką;

5) privalomų medicininių apžiūrų laikas;

6) stažuotė, kvalifikacijos kėlimas darbovietėje ar mokymo centruose;

7) nušalinimo nuo darbo laikas, jeigu nušalintas darbuotojas privalo

laikytis nustatytos darbovietėje tvarkos;

8) prastovos laikas;

9) kiti norminių teisės aktų nustatyti laikotarpiai.

Į darbo laiką neįeina:

1) pravaikšta;

2) neatvykimas į darbą administracijos leidimu;

3) valstybinių, visuomeninių ar piliečio pareigų atlikimas, karinė

tarnyba arba mokomosios karinės pratybos;

4) nedarbingumo laikas;

5) pertraukos pailsėti ir pavalgyti, kasdieninis (tarp pamainų),

kassavaitinis poilsis, šventės, atostogos;

6) kiti norminių teisės aktų nnustatyti laikotarpiai.

Darbo laiko sąvokai apibūdinti dar yra naudojama darbo laiko

trukmės sąvoka, ją nusako šio DK 144 str. Darbo laikas negali būti ilgesnis

kaip keturiasdešimt valandų per savaitę. Kasdieninė darbo laiko trukmė

negali viršyti aštuonių darbo valandų. Tačiau gali būti išimtys kurias

nustato įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir kolektyvinės sutartys.

Maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas

neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų. Yra tam tikrų kategorijų

darbuotojai (gydymo, globos (rūpybos), vaikų auklėjimo įstaigų,

energetikos, ryšių specializuotų tarnybų bei avarijų likvidavimo

specializuotų tarnybų ir kitų tarnybų, dirbančių nepertraukiamo budėjimo

režimu), budėtojai patalpose kurių darbo laikas gali būti iki dvidešimt

keturių valandų per parą. Tokių darbuotojų vidutinis darbo laikas per

septynių dienų laikotarpį neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų, o

poilsio tarp darbo dienų laikas privalo būti ne trumpesnis kaip dvidešimt

keturios valandos. Tokių darbų sąrašą tvirtina Vyriausybė. Darbuotojų,

dirbančių keliose darbovietėse arba vienoje darbovietėje, bet pagal dvi ar

daugiau darbo sutarčių, darbo dienos trukmė negali būti ilgesnė kaip

dvylika valandų.

Dirbantiems LR piliečiams reikia ilsėtis, todėl poilsio laiko

sąvoką nusako DK 156 str. Poilsio laikas ( tai įstatymu, kolektyvine ar

darbo sutartimi reglamentuotas laisvas nuo darbo laikas. Poilsio laikas yra

kelių rūšių, ir tas rūšis nusako sekantis DK 157 str. Poilsio laiko rūšys

yra:

1) pertrauka pailsėti ir pavalgyti;

2) papildomos ir specialios pertraukos pailsėti darbo dienos

(pamainos) laiku;

3) paros nepertraukiamasis poilsis ttarp darbo dienų (pamainų);

4) savaitės nepertraukiamasis poilsis;

5) kasmetinis poilsio laikas (švenčių dienos, atostogos).

Už atlliktą darbą darbdavys privalo sumokėti, ir šį reiškinį

apibudina šio DK 186 str. “Darbo užmokestis”. Darbo užmokestis yra

atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. Darbo

užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį bei papildomus uždarbius,

tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą. Darbuotojo

darbo užmokestis priklauso nuo darbo kiekio ir kokybės, įmonės, įstaigos,

organizacijos veiklos rezultatų. Vyrams ir moterims už tokį pat ar

lygiavertį darbą mokamas vienodas darbo užmokestis. Paskutinė sąvoka

nusakanti darbo užmokestį yra ta, kad darbo užmokestis mokamas pinigais.

Darbdavys turi užtikrinti normalias darbo sąlygas tam, kad

darbuotojai galėtų įvykdyti darbo normas arba gerai atlikti jam pavestą

darbą, ir šias sąlygas nustato šio DK 191 str. Tokiomis sąlygomis laikoma:

1) tinkama mašinų, staklių ir prietaisų būklė;

2) reikiamu laiku aprūpinimas techniniais dokumentais;

3) darbui atlikti reikalingų medžiagų ir įrankių tinkama kokybė ir jų

pateikimas reikiamu laiku;

4) gamybos aprūpinimas elektros, dujų ir kitokia energija;

5) saugios ir nekenksmingos sveikatai darbo sąlygos;

6) tinkamų sąlygų norminių teisės aktų nustatyta tvarka kelti

profesinę kvalifikaciją ir tobulinti įgūdžius sudarymas;

7) kitos sąlygos, reikalingos konkretiems darbams atlikti.

Tam, kad būtų gerai atliekamas darbas turi būti užtikrinta darbo

drausmė, o tai apibudina šio DK 227 str. Taigi darbo

drausmė darbovietėje

užtikrinama sudarant organizacines ir ekonomines sąlygas normaliam našiam

darbui, taip pat skatinant už gerą darbą. Tačiau jeigu darbuotojai,

pažeidžia darbo drausmę, jiems gali būti taikomos drausminio poveikio

priemonės.

Taip pat . kad būtų gerai atliekamas darbas darbuotojai turi gerai

atlikti savo pareigas, o jas apibudina DK 228 str. Darbuotojai turi dirbti

dorai ir sąžiningai, laikytis darbo drausmės, laiku ir tiksliai vykdyti

teisėtus darbdavio ir administracijos nurodymus, darbo normas, laikytis

technologinės drausmės, darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų, tausoti

darbdavio turtą. Sekantis DK 229 str. nusako kokias pareigas turi atlikti

darbdavys samdomo darbuotojo atžvildiu. Darbdavys ir administracija privalo

tinkamai organizuoti darbuotojų darbą, laikytis darbo įstatymų, darbuotojų

saugą ir sveikatą reglamentuojančių bei kitų teisės aktų reikalavimų,

rūpintis darbuotojų poreikiais.

Atliekant darbą gali būti darbo drausmės pažeidimų, taigi darbo

drausmės pažeidimą nusako DK 234 str. Darbo drausmės pažeidimas yra darbo

pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės.

Padarius drausmės pažeidimą, šio DK 236 str. yra nurodomi drausminės

atsakomybės pagrindai. Drausminės nuobaudos gali būti taikomos tik darbo

drausmės pažeidimą padariusiam darbuotojui. Įstatymuose ir kituose darbo

drausmę reglamentuojančiuose norminiuose darbo teisės aktuose tokia

atsakomybė gali būti nustatyta ir už kitas pražangas. Už darbo drausmės

pažeidimą gali būti skiriamos drausminės nuobaudos, jas nusako DK 237 str.,

jos būna:

1) pastaba;

2) papeikimas;

3) atleidimas iš darbo pagal šio DK nustatytas tvarkas.

Kai kurioms darbuotojų kkategorijoms įstatymuose ir kituose darbo

drausmę reglamentuojančiuose norminiuose teisės aktuose gali būti

nustatytos ir kitos drausminės nuobaudos. Šios drausminės nuobaudos pagal

šio DK 242 str. gali būti apskundžiamos. Taigi ją galima apskūsti darbo

ginčų nagrinėjimo tvarka. O darbo ginčą nagrinėjantis organas turi teisę

nuobaudą panaikinti atsižvelgdamas į padaryto darbo drausmės pažeidimo

sunkumą, aplinkybes, kuriomis jis padarytas, darbuotojo ankstesnį darbą ir

elgesį, į tai, ar drausminė nuobauda atitinka padaryto pažeidimo sunkumą,

ar buvo laikytasi nuobaudai skirti nustatytos tvarkos. Pagal šio kodekso

sekantį 243 str. yra nusakomas drausminės nuobaudos galiojimo laikas. Taigi

jei per vienerius metus nuo tos dienos, kai buvo skirta drausminė nuobauda,

darbuotojui nebuvo skiriama nauja nuobauda, laikoma, kad jis nėra turėjęs

nuobaudų. Tačiau jeigu darbuotojas gerai ir sąžiningai dirba, jam skirtą

drausminę nuobaudą galima panaikinti nepasibaigus drausminės nuobaudos

galiojimo terminui ir tai galima atlikti pagal DK 244 str. Dėl teisės

pažeidimų gali atsirasti materialinės atsakomybės pagrindas, kurį apibudina

šio DK 245 str. Materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo,

kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui,

neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas.

Materialinės atsakomybės sąlygos yra apibudinamos DK 246 str. Taigi

materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos:

1) padaroma žala;

2) žala padaroma neteisėta veika;

3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo;

4) yra pažeidėjo kaltė;

5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo

susiję darbo santykiais;

6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.

Darbuotojo materialinės atsakomybės atvejus nusako DK 253 str.

Taigi darbuotojas privalo atlyginti padarytą materialinę žalą, atsiradusią

dėl:

1) turto netekimo ar jo vertės sumažėjimo, sugadinimo (sužalojimo);

2) medžiagų pereikvojimo;

3) baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl

darbuotojo kaltės;

4) išlaidų, susidariusių dėl sugadintų daiktų;

5) netinkamo materialinių vertybių saugojimo;

6) netinkamos materialinių ar piniginių vertybių apskaitos;

7) to, kad nesiimta priemonių užkirsti kelią blogai produkcijai

išleisti, materialinėms ar piniginėms vertybėms grobti;

8) kitokių darbo tvarkos taisyklių, pareiginių ar kitų instrukcijų

pažeidimo.

Darbuotojų materialinės atsakomybės ribas nusako šio DK sekantis 254

str. Darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip

jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus,

nustatytus šio Dk 255 str. O šiame 255 str. yra nurodomi atvejai, kai

darbuotojai privalo atlyginti visą padarytą materialinę žalą. Taigi

darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei:

1) žala padaryta tyčia;

2) žala padaryta jo nusikalstama veika, kuri yra konstatuota

Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka;

3) žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės

atsakomybės sutartis;

4) žala padaryta prarandant įrankius, drabužius, apsaugos priemones,

perduotas darbuotojui naudotis darbe, taip pat prarandant medžiagas,

pusgaminius ar gaminius gamybos procese;

5) žala padaryta kitokiu būdu ar kkitokiam turtui, kai už ją visiška

materialinė atsakomybė nustatyta specialiuose įstatymuose;

6) žala padaryta neblaivaus arba apsvaigusio nuo narkotinių ar

toksinių medžiagų darbuotojo;

7) tai nustatyta kolektyvinėje sutartyje.

Taip pat yra atvejų kai atsiranda darbdavio materialinės

atsakomybės atvejai ir jie nurodomi šio DK 248 str. Taigi ši darbdavio

materialinė atsakomybė atsiranda, kai:

1) darbuotojas sužalojamas ar miršta arba suserga profesine liga,

jeigu jis nebuvo apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir

profesinių ligų socialiniu draudimu (DK 249 str.);

2) žala padaroma sugadinant, sunaikinant arba prarandant darbuotojo

turtą (DK 249 str.);

3) kitokiu būdu pažeidžiami darbuotojo ar kitų asmenų turtiniai

interesai (DK 249 str.);

4) darbuotojui padaroma neturtinė žala.

Taigi šio DK sekančiame 249 str. yra išvardinami atvejai, kada

darbdavys privalo atlyginti padarytą žalą. Šis straipsnis yra išdėstytas

taip: “Darbdavys pagal Civilinio kodekso normas privalo atlyginti žalą,

padarytą dėl darbuotojo suluošinimo ar kitokio jo sveikatos sužalojimo, ar

jo mirties atveju arba dėl jo susirgimo profesine liga, jeigu jis nebuvo

apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu

draudimu, taip pat dėl darbuotojo turto sugadinimo, sunaikinimo arba

praradimo bei jo ar kitų asmenų turtinių interesų pažeidimo”.

Darbuotojų saugos ir sveikatos prevencijos naudingumą nusako DK

259 str. Darbuotojų sauga ir sveikata – tai visos darbuotojų darbingumui,

sveikatai ir gyvybei darbe išsaugoti skirtos prevencinės priemonės, kurios

naudojamos ar pplanuojamos visuose įmonės veiklos etapuose, kad darbuotojai

būtų apsaugoti nuo profesinės rizikos arba ji būtų kiek įmanoma sumažinta.

Kiekvienas darbuotojas turi teisę dirbti saugiai ir šitą teisę

nusako šio DK 260 str. Taigi kiekvienam darbuotojui turi būti sudarytos

tinkamos, saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos, nustatytos

Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme. Be to darbuotojų saugą ir sveikatą

privalo užtikrinti darbdavys. Atsižvelgdamas į įmonės dydį, pavojus

darbuotojams, darbdavys steigia įmonėje arba samdo darbuotojų saugos ir

sveikatos atestuotą tarnybą, arba šias funkcijas atlieka pats.

Pasitaiko atvejų kai darbovietėje sužalojama sveikata. Ir už

sužalotą sveikatą būna atlyginama. Taigi apie atlyginimą už sužalotą

sveikatą yra rašoma DK 283 str. Ten rašoma, kad “darbuotojui, kuris dėl

nelaimingo atsitikimo darbe, profesinės ligos neteko darbingumo ir dėl to

prarado pajamas, jų kompensavimo tvarką nustato Nelaimingų atsitikimų darbe

ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas bei kiti įstatymai”. Taip

pat šitame staripsnyje rašoma, kad “jeigu nukentėjęs darbuotojas nebuvo

apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu

draudimu, prarastas pajamas dėl darbingumo netekimo ir išlaidas, susijusias

su medicinos pagalba ir gydymu, taip pat su nukentėjusiojo socialine,

medicinine ir profesine reabilitacija, Civilinio kodekso nustatyta tvarka

atlygina darbdavys”.

Kartais darbovėtėje kyla nesutarimų tarp darbdavio ir darbuotojų

ir šią darbo ginčo sąvoką nusako DK 285 str. Taigi, darbo ginčas yra

nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose

norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje

sutartyje nustatytų

teisių ir pareigų įgyvendinimo, kurio nepavyko sureguliuoti derybomis.

Taigi sekančiame šio DK 286 str. yra nurodomi darbo ginčus nagrinėjantys

organai. Taigi darbo ginčus, jeigu šis DK arba kiti įstatymai nenustato

kitokios sprendimo tvarkos, nagrinėja:

1) darbo ginčų komisija;

2) teismas.

Lietuvos Respublikos Bedarbių užimtumo įstatymas kartu su kitais

darbo santykius reglamentuojančiais įstatymais nustato Lietuvos Respublikos

piliečių konstitucinės teisės į darbą ir užsiėmimo pasirinkimo valstybines

garantijas.

Pagal Bedarbių užimtumo įstatymo (BUĮ) 1 str. LR piliečiai turi

teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti kita įstatymų nedraudžiama

veikla. Užsienio valstybėse dirbančių LR piliečių užimtumo teises ir

pareigas nustato tų valstybių įstatymai, jeigu dvišaliu susitarimu

nenumatyta kita tvarka.

Apie BUĮ taikymą kitų šalių piliečiams bei asmenims be pilietybės

yra rašoma 2 str. Taigi kitų šalių piliečiams, taip pat asmenims be

pilietybės šis įstatymas taikomas bendra tvarka, išskyrus atvejus, kuriuos

reglamentuoja atskiri įstatymai arba tarptautinės sutartys.

BUĮ 5 str. bedarbiai yra apibudinami taip. Bedarbiais laikomi

nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse

mokymo įstaigose, neturintys pakankamų pragyvenimo lėšų, užsiregistravę

gyvenamosios vietos teritorinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir

pasirengę priimti pasiūlymą įsidarbinti arba mokytis profesijos.

Neturinčiais pakankamų pragyvenimo lėšų laikomi asmenys, kurie neturi

draudžiamųjų pajamų ir nėra įregistravę įmonės arba ūkininko ūkio.

Bedarbių registravimo, pašalpų jiems skyrimo ir mokėjimo tvarką

nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras.

Pagal BUĮ 6 str. numatytais atvejais valstybė garantuoja

piliečiams šias užimtumo garantijas:

1) nemokamas profesinio orientavimo ir konsultavimo paslaugas bei

informaciją apie laisvas darbo vietas;

2) nemokamas darbo biržos paslaugas įsidarbinant;

3) nemokamą profesinį mokymą nedarbo atveju;

4) galimybę nedarbo atveju dirbti viešuosius ir Užimtumo fondo

remiamus darbus;

5) bedarbio pašalpą.

Pagal BUĮ 7 str. yra nustatomi darbo rinkoje papildomai remiami

bedarbiai. Bedarbiai, turintys arba galintys turėti sunkumų susirasti darbą

dėl nepakankamos kvalifikacijos ar darbo patirties, ilgalaikio nedarbo ar

darbingumo praradimo, gali būti papildomai remiami priimant juos į darbą.

Darbo rinkoje papildomai remiami bedarbiai, taikant jiems BUĮ 8 str.

nustatytą užimtumo rėmimą, yra:

1) invalidai – Invalidų socialinės integracijos įstatymo nustatyta

tvarka;

2) asmenys nuo 16 iki 25 metų, pirmą kartą pradedantys darbinę veiklą;

3) profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų absolventai,

pradedantys darbinę veiklą pagal sspecialybę;

4) ilgalaikiai bedarbiai, kurių nedarbo trukmė nuo įsiregistravimo

darbo biržoje dienos ilgiau kaip 2 metai;

5) asmenys, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus likę ne ilgiau kaip

5 metai;

6) motina arba tėvas, auginanti (auginantis) vaiką iki 8 metų;

7) asmenys, grįžę iš laisvės atėmimo vietų, kai laisvės atėmimo

laikotarpis buvo ilgesnis negu 6 mėnesiai.

Šio straipsnio 7 punkte nurodyti asmenys laikomi darbo rinkoje

papildomai remiamais bedarbiais, kai jie kreipiasi į darbo biržą ne vėliau

kaip per 6 mėnesių laikotarpį, pasibaigus priežastims, dėl kurių nnedirbo.

Darbo rinkoje papildomai remiamų bedarbių užimtumo rėmimą nusako

BUĮ 8 str. Darbo biržos teikimu savivaldybės kasmet nustato darbdaviams I

ir II grupių invalidų įdarbinimo arba papildomų darbo vietų skaičiaus

steigimo kvotas nuo 2 iki 5 procentų nuo įmonės bendro darbuotojų

skaičiaus, jeigu įmonėje yra ne mažiau kaip 50 darbuotojų. Invalidai

įdarbinami Invalidų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka.

Darbdaviai, nevykdantys invalidų įdarbinimo arba papildomų darbo

vietų skaičiaus steigimo kvotų, už kiekvieną neįdarbintą invalidą moka 15

minimalių mėnesinių algų dydžių įmoką į Užimtumo fondą, išskyrus atvejus,

kai darbo birža nesikreipė dėl invalidų įdarbinimo. Šios lėšos naudojamos

invalidų darbo vietoms steigti. Darbdaviams, įdarbinusiems I ir II grupių

invalidus į papildomas kvotomis nustatytas darbo vietas, jų darbo

laikotarpiu mokamos užimtumo rėmimo subsidijos darbo vietų steigimo arba jų

pritaikymo išlaidoms padengti:

1) per pirmuosius 12 mėnesių – vienos minimalios mėnesinės algos

dydžio už kiekvieną mėnesį;

2) per kitus 6 mėnesius – pusės vienos minimalios mėnesinės algos

dydžio už kiekvieną mėnesį.

Šių dydžių užimtumo rėmimo subsidijos taip pat mokamos

darbdaviams, įdarbinusiems I ir II grupių invalidus įmonėse, kuriose yra

mažiau kaip 50 darbuotojų.

Tuo atveju, kai darbo birža per 3 mėnesius nustatyta tvarka

nepasiūlo darbo III grupės invalidams ir kitiems BUĮ 7 str. nurodytiems

bedarbiams, darbo biržos siuntimu juos įdarbinusiems darbdaviams mokamos

užimtumo rėmimo subsidijos darbo vietų steigimo išlaidoms padengti:

1) per ppirmuosius 6 mėnesius – vienos minimalios mėnesinės algos

dydžio už kiekvieną mėnesį;

2) per kitus 6 mėnesius – pusės vienos minimalios mėnesinės algos

dydžio už kiekvieną mėnesį.

Tuo atveju, kai asmenys įdarbinami ne visam darbo laikui,

nustatytos užimtumo rėmimo subsidijos mažinamos proporcingai už dirbtą

laiką.

Pagrindas teikti darbdaviams užimtumo rėmimo subsidijas yra darbo

biržos ir darbdavio sudarytos sutarties sąlygų vykdymas.

Kai kurie bedarbiai pagal BUĮ 15 str. turi teisę gauti bedarbio

pašalpą. Taigi, teisę gauti bedarbio pašalpą turi bedarbiai, kurie iki

užsiregistravimo valstybinėje darbo biržoje turi ne mažesnį kaip 24 mėnesių

valstybinio socialinio draudimo stažą per paskutinius 3 metus, jeigu darbo

birža nepasiūlė darbo, atitinkančio jų profesinį pasirengimą bei sveikatos

būklę, arba profesinio mokymo. Teisę į bedarbio pašalpą taip pat turi

bedarbiai, kurie iki užsiregistravimo neturėjo šio straipsnio pirmojoje

dalyje nustatyto valstybinio socialinio draudimo stažo dėl šių priežasčių:

1) buvo dirbę pagal darbo sutartį ir atleisti iš darbo:

a) darbuotojo pareiškimu pagal LR DK 127 str. 2 dalį;

b) dėl nepriklausančių nuo darbuotojo aplinkybių pagal DK 128

straipsnio 1 dalį;

c) darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, pagal DK

129 str.;

d) pagal DK 136 str. 1 dalies 4, 6 punktus ir 2 dalį;

e) darbdavio bankroto atveju pagal DK 137 str.;

2) yra pripažintų neveiksniais asmenų globėjai, I ir II grupių

invalidų (šeimos narių ir artimų giminaičių) slaugytojai;

3) atliko privalomąją nuolatinę pradinę karo tarnybą, jei iki

pašaukimo į tarnybą jie nedirbo pagal darbo sutartį;

4) yra profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų absolventai. Teisę

į bedarbio pašalpą jie turi vienerius metus nuo atitinkamo

kvalifikacijos pažymėjimo ar diplomo išdavimo dienos;

5) atliko laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo laikotarpis buvo

ilgesnis kaip 6 mėnesiai;

6) yra motina arba tėvas, nedirbusi (nedirbęs) dėl to, kad augino

vaiką iki 8 metų.

Bedarbiai, kurie neturi šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodyto

reikiamo valstybinio socialinio draudimo stažo bedarbio pašalpai gauti, šią

teisę įgyja po to, kai su darbo biržos siuntimu per paskutiniuosius 12

mėnesių nuo užsiregistravimo darbo biržoje dirbo viešuosius arba Užimtumo

fondo remiamus darbus, baigė profesinį mokymą ir šių darbų bei mokymosi

bendra trukmė buvo ne mažesnė kaip 180 kalendorinių dienų arba tiek laiko,

kiek trūksta iki reikiamo valstybinio socialinio draudimo stažo, jei tai

sudaro ne daugiau kaip 180 kalendorinių dienų.

Bedarbio pašalpą nustatyta tvarka pagal BRĮ 16 str. skiria ir moka

darbo birža. Pašalpa mokama kas mėnesį, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesius per

12 mėnesių laikotarpį. Į bedarbio pašalpos mokėjimo laikotarpį neįskaitomas

laikas, kurį bedarbis dirbo viešuosius darbus, Užimtumo fondo remiamus

darbus, terminuotus darbus arba mokėsi pagal profesinio mokymo programas.

Bedarbiams, iki senatvės pensijos amžiaus likus

ne ilgiau kaip 5 metams,

pašalpos mokėjimas pratęsiamas dar du mėnesius. Bedarbiams, iki senatvės

pensijos amžiaus likus ne ilgiau kaip 2 metams, turintiems ne mažesnį kaip

15 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, jiems sutikus,

bedarbio pašalpos mokėjimas pratęsiamas, jos negaunantiems – mokama

valstybės remiamų pajamų dydžio bedarbio pašalpa iki senatvės pensijos

amžiaus. Įsidarbinus – pašalpos mokėjimas sustabdomas.

Pagal BUĮ 16(1) str. yra nustatomas bedarbio pašalpos dydis.

Bedarbio pašalpos dydis priklauso nuo bedarbio valstybinio socialinio

draudimo stažo bei darbo netekimo priežasties. Bedarbio pašalpa visais

atvejais negali būti mažesnė už VVyriausybės patvirtintas valstybės remiamas

pajamas ir neturi viršyti dviejų minimalių gyvenimo lygių. Bedarbiams,

gaunantiems iš valstybės ar socialinio draudimo biudžetų pensiją, mažesnę

už priklausančią bedarbio (mokymo) pašalpą, mokamas priklausančios bedarbio

pašalpos ir gaunamos pensijos skirtumas.

BUĮ 17 str. nusako kodėl gali būti neskiriama Bbdarbio pašalpa.

Bedarbio pašalpa neskiriama, jeigu bedarbis iki pašalpos paskyrimo vieną

kartą atsisakė siūlomo darbo, atitinkančio jo profesinį pasirengimą bei

sveikatos būklę, taip pat jei nuvykimo į siūlomą darbovietę ir grįžimo

atgal laikas miesto arba priemiestiniu transportu neviršija 3 valandų, o

moterims, turinčioms vaikų iki 8 metų, ir vyrams, vieniems auginantiems

vaikus iki tokio pat amžiaus, – 2 valandų ir jei vieną kartą atsisakė

mokytis profesijos, atitinkančios vietos darbo rinkos poreikius. Bedarbio

pašalpa taip pat neskiriama, jeigu bedarbis dėl nepateisinamos priežasties

nustatytu laiku neatvyko į darbo biržą priimti pasiūlymo dirbti arba

mokytis pagal profesinio mokymo programas ir atsisakė darbo biržos siūlomo

sveikatos patikrinimo, kad būtų nustatytas jo tinkamumas darbui.

Pagal BUĮ 18 str. bedarbio pašalpa gali būti sumažinama, jos

mokėjimas gali būti sustabdomas arba nutraukiamas. Bedarbio pašalpa

sumažinama 50 procentų, jeigu bedarbis vieną kartą atsisakė siūlomo darbo

pagal BUĮ 17 str. nurodytas sąlygas ir vieną kartą atsisakė profesinio

mokymo.

Bedarbiui sustabdomas bedarbio pašalpos mokėjimas, jeigu jis

mokosi ir gauna iš Užimtumo fondo bedarbio mokymo pašalpą, įsidarbina

Užimtumo fondo remiamuose darbuose, pradeda dirbti viešuosius darbus arba

įsidarbina pagal terminuotą darbo sutartį.

Bedarbiui nutraukiamas bedarbio pašalpos mokėjimas, jeigu jis du

kartus per bedarbio pašalpos mokėjimo laikotarpį atsisakė siūlomo darbo

pagal BUĮ 17 str. nurodytomis sąlygomis ir du kartus atsisakė profesinio

mokymo arba dėl nepateisinamos priežasties nustatytu laiku neatvyko į darbo

biržą priimti pasiūlymo dirbti arba mokytis pagal profesinio mokymo

programas.

Pagal BUĮ 19 str. bedarbiams ir darbuotojams, įspėtiems apie

atleidimą iš darbo, yra organizuojamas profesinis mokymas. Bedarbiai,

kuriems darbo birža nustatyta tvarka negali pasiūlyti darbo, atitinkančio

jų profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę, taip pat bedarbiai,

neturintys profesinio pasirengimo, gali būti siunčiami mokytis profesijos,

atitinkančios vietos darbo rinkos poreikius, arba tobulinti kvalifikacijos,

kad būtų lengviau įsidarbinti. Mokymo laikotarpiu bedarbiams mokama 1,3

gaunamos bedarbio pašalpos dydžio bedarbio mokymo pašalpa, kuri negali

viršyti dviejų minimalių gyvenimo lygių. Bedarbiams, kurie prieš siuntimą

mokytis nebuvo įgiję teisės į bedarbio pašalpą, mokymosi metu mokama

valstybės remiamų pajamų dydžio bedarbio mokymo pašalpa. Profesinis

mokymas, taip pat gali būti organizuojamas darbuotojams, įspėtiems apie

darbo sutarties nutraukimą.

BUĮ 20 str. yra apibudinama kas tai viešieji darbai, kas juos gali

dirbti ir organizuoti bei apie darbo užmokestį dirbant viešuosiuose

darbuose. Bedarbiams ir kitiems asmenims, nustatyta tvarka

užsiregistravusiems valstybinėje darbo biržoje, organizuojami laikini

viešieji darbai. Viešuosius darbus kartu su savivaldybėmis bei kitomis

įmonėmis, įstaigomis ar organizacijomis organizuoja valstybinės darbo

biržos. Asmenims, dirbantiems viešuosius darbus, už darbo laiką mokamas

darbo užmokestis, apskaičiuotas taikant ne mažesnį už valstybės nustatytą

minimalų valandinį atlygį. Asmenys, dirbantys viešuosius darbus, negauna

bedarbio pašalpos, jeigu darbo užmokestis yra didesnis už šią pašalpą.

Jeigu darbo užmokestis yra mažesnis už gaunamą pašalpą, valstybinė darbo

birža moka darbo užmokesčio ir bedarbio pašalpos skirtumą.

BUĮ 20(1) str. apibudina kas tai viešieji darbai, kas juos gali

dirbti ir organizuoti bei apie darbo užmokestį dirbant Užimtumo fondo

remiamuose darbuose. Užimtumo fondo remiami darbai organizuojami

bedarbiams, nurodytiems BUĮ 15 str. trečiojoje ir ketvirtojoje dalyse, taip

pat 19 str. nurodyta tvarka baigusiems profesinį mokymą, kuriems darbo

birža negali pasiūlyti nuolatinio darbo. Užimtumo fondo remiamus darbus

valstybinė darbo birža organizuoja ne daugiau kaip 6 mėnesiams, sudarydama

sutartis su darbdaviais dėl bedarbių, pirmiausia pradedančių darbo veiklą,

įdarbinimo, sudarydama jiems galimybę įgyti pirminių darbo įgūdžių bei

padėdama įsitvirtinti nuolatiniam darbui. Šių darbų trukmė gali būti

pratęsta iki 8 mėnesių, jeigu paaiškėja, kad norint pradėti dirbti

nuolatinį darbą būtinas papildomas profesinis mokymas. Darbdaviams, kai jie

su darbo biržos siuntimu į Užimtumo fondo remiamus darbus įdarbina

bedarbius, kas mėnesį iš Užimtumo fondo padengiamos minimalios mėnesinės

algos ir nuo šios sumos apskaičiuotų socialinio draudimo įmokų dydžio

išlaidos.

Neteisėto pasinaudojimo Užimtumo fondo lėšomis pasekmes nusako BUĮ

26 str. Asmenys, nuslėpę arba pateikę neteisingas žinias ir dėl to gavę

bedarbio pašalpą arba pasinaudoję kitomis iš Užimtumo fondo finansuojamomis

priemonėmis, privalo per mėnesį nuo pareikalavimo dienos su tuo susijusias

išlaidas grąžinti į Užimtumo fondą. Kilus ginčui, minėtos išlaidos į

Užimtumo fondą išieškomos teismine tvarka.

Naudota literatūra:

Lietuvos Respublikos konstitucija;

Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas;

Lietuvos Respublikos darbo kodeksas;

Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas;

Žurnalas „Darbo biržos naujienos“

Leidinys „Paslaugos darbdaviams“

Interneto svetainės:

www.seimas.lt

www.ldb.lt

www.ldb.lt/klaipeda/