TEISĖ Į DARBĄ
KLAIPĖDOS VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ KOLEGIJOS
VERSLO FAKULTETAS
TEISĖS PAGRINDŲ REFERATAS
TEISĖ Į DARBĄ
Darbą atliko:
neakyvaizdinių studijų
1dn kurso studentė
XXX XXX
Darbą tikrino:
dėstytojas
XXX XXX
Klaipėda, 2003 m.
LIETUVIŲ TAUTA
– prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę,
– jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos
Respublikos Konstitucijomis,
– šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę,
– išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius,
– įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir
kurti savo tėvų ir pprotėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje,
– puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę,
– siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir
teisinės valstybės,
atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią
Lietuvos Respublikos KONSTITUCIJĄ
(Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume)
Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (LRK) 6 str. Skelbia, kad
Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kurio pagalba
kiekvienas Lietuvos Respublikos (LR) pilietis gali ginti savo teises. Ir
toliau 7 str. Rašoma, kad joks įstatymas ar kitas aktas priešingas
Konstitucijai negalioja. GGalioja tik paskelbti įstatymai ir, kad įstatymo
nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.
LRK 18 str. Skelbia, kad žmogaus teisės ir laisvės yra
prigimtinės. Taigi žmogus jau gimdamas turi teisę rinktis, pvz.: patinkamą
profesiją, tinkamą darbą, tikėjimą ir kt. kas neprieštarauja žmonių
moralei, etikai ir LR ppriimamiems įstatymams.
Taigi LRK 48 str. Skelbia, kad kiekvienas LR pilietis gali laisvai
pasirinkti norimą darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias
ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą darbo užmokestį ir socialinę
apsaugą nedarbo atveju. O priverčiamasis darbas yra draudžiamas.
Kiekvienas dirbantis LR pilietis turi teisę turėti poilsį ir
laisvalaikį bei kasmetines mokamas atostogas tai reglamentuoja LRK 49 str.
Kad apginti darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines
teises bei interesus, pagal LRK 50 str. Kuriasi laisvos ir savarankiškai
veikiančios profesinės sąjungos.
Lietuvos valstybė pagal LRK 52 str. laiduoja piliečiams teisę
gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos,
našlystės, maitinimo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.
Pagal LRK 53 str. valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja
medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato
piliečiams mokamos medicinos pagalbos vvalstybinėse gydymo įstaigose teikimo
tvarką.
Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucija suteikia Lietuvos
Respublikos piliečiams teisę į: darbą, darbo užmokestį, poilsį ir mokamas
atostogas, į įvairias įstatymais numatytas pensijas ir kitas socialines
paramas įstatymų numatytais atvejais.
Taigi, kadangi LRK suteikia teisę į darbą, o tai susiję santykiai
tarp darbdavių ir darbuotojų. Kad tuos santykius teisiškai įteisinti LR
Seimas priėmė “Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo
įstatymą” 2002 m. birželio 4 d. Nr. IX-926, kuris patvirtina LR darbo
kodeksą. Pagal šio įstatymo 2 str. darbo kodeksas įsigaliojo nuo 2003 m.
sausio 1 dd., išskyrus straipsnius kurie įsigalios įstojus į ES nares ir
nuostatas dėl darbo tarybų.
Jeigu darbo santykiai atsirado iki Darbo kodekso (DK) įsigaliojimo
pagal šio įstatymo 3 str. jie tęsiasi toliau ir jiems taikomos DK
nuostatos. Šio įstatymo 4 str. yra sakoma, kad visi įstatymai ir kiti
norminiai teisės aktai, galioję LR iki DK įsigaliojimo, galioja tiek, kiek
leidžia DK, išskyrus atvejus, kai šis DK pirmenybę suteikia kitų įstatymų
ar kitų norminių teisės aktų nuostatoms.
Taigi LR darbo kodekso 1 st. reglamentuoja šiuos santykius:
1. Šis Kodeksas reglamentuoja darbo santykius, susijusius su šiame
Kodekse ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir
pareigų įgyvendinimu ir gynyba.
2. Atskirų darbo santykių sričių reglamentavimo ribas nustato šis
Kodeksas, taip pat pagal šio Kodekso nustatytas ribas ( kiti įstatymai ir
Vyriausybės nutarimai.
Taigi DK 2 str. yra nurodyti principai taikomi 1 str. nurodytiems
santykiams reglamentuoti:
1) asociacijų laisvė;
2) laisvė pasirinkti darbą;
3) valstybės pagalba asmenims, įgyvendinant teisę į darbą;
4) darbo teisės subjektų lygybė nepaisant jų lyties, seksualinės
orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir
socialinės padėties, tikėjimo, santuokinės ir šeiminės padėties,
amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms
ir visuomeninėms organizacijoms, aplinkybių, nesusijusių su
darbuotojų dalykinėmis savybėmis;
5) saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymas;
6) teisingas apmokėjimas už darbą;
7) vvisų formų priverstinio ir privalomojo darbo draudimas;
8) darbo santykių stabilumas;
9) kolektyvinių derybų laisvė siekiant suderinti darbuotojų, darbdavių
ir valstybės interesus;
10) ir kt.
Valstybė privalo skatinti darbo teisių įgyvendinimą. Tačiau darbo
teisės gali būti apribotos išimtiniais atvejais tik įstatymu ar teismo
sprendimu, jeigu tokie apribojimai yra būtini apsaugojant: viešąją tvarką,
visuomenės moralės principus, visuomenės narių sveikatą, gyvybę, turtą,
teises ir teisėtus interesus.
Pagal DK 3 str. Lietuvoje darbo teisės šaltiniai yra LRK, LR
tarptautinės sutartys, šis Darbo kodeksas bei kiti įstatymai ir jiems
neprieštaraujantys norminiai teisės aktai, kolektyvinių sutarčių
normatyvinės nuostatos. LR Vyriausybės (LRV) nutarimai bei kiti norminiai
teisės aktai darbo santykius gali reglamentuoti tik šio DK ir kitų įstatymų
nustatytais atvejais ir mastu.
Šio DK 4 str. nustato darbo įstatymus ir kitus norminius teisės
aktus. Darbo įstatymai nustato:
1) darbo teisės taikymo sritį, uždavinius ir principus;
2) gyventojų užimtumo teisinius pagrindus;
3) kolektyvinių sutarčių sudarymo ir vykdymo taisykles bei šalių
atsakomybę už įsipareigojimus;
4) minimalųjį darbo užmokesčio dydį, taip pat darbo apmokėjimo sąlygas
iš valstybės ir savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse,
įstaigose ir organizacijose;
5) maksimaliąją darbo laiko trukmę ir minimaliąsias poilsio laiko
normas;
6) minimaliųjų lengvatų, garantijų, kompensacijų dydį ir kitų darbo
teisių lygį;
7) pagrindines darbuotojų saugos ir sveikatos normas bei taisykles;
8) profesinių sąjungų ir kitų darbuotojų atstovų tteises darbo srityje;
9) pagrindines profesinio pasirengimo ir kvalifikacijos kėlimo
nuostatas;
10) darbo drausmės užtikrinimo pagrindus;
11) materialinės atsakomybės sąlygas ir dydį (ribas);
12) pagrindines darbo įstatymų laikymosi priežiūros ir kontrolės
nuostatas.
Pagal ta patį 4 str. vyriausybė, kitos valstybės ir savivaldybių
institucijos turi teisę pagal savo kompetenciją priimti norminius teisės
aktus darbo santykių reglamentavimo klausimais. Tačiau jeigu jų priimtos
norminių teisės aktų nuostatos, pablogina darbuotojų padėtį, palyginti su
ta, kurią nustato šis DK ir kiti darbo įstatymai, negalioja. Įmonės,
įstaigos ir organizacijos gali pagal jų kompetenciją įstatymų nustatyta
tvarka priimti vietinius (lokaliuosius) norminius teisės aktus,
nustatančius šio DK 1 ir 2 str. dalyse nurodytais darbo įstatymais ir
kitais norminiais teisės aktais nereglamentuotas darbo sąlygas ir
papildomas, palyginti su nustatytomis įstatymuose bei kituose norminiuose
teisės aktuose, darbo, socialines ir buities lengvatas darbuotojams arba
atskiroms jų grupėms.
Pagal DK tą patį 4 str. negalioja trišaliai susitarimai,
kolektyvinės sutartys bei vietiniai (lokaliniai) norminiai teisės aktai dėl
darbo sąlygų, pabloginantys darbuotojų padėtį, palyginti su ta, kurią
nustato šis DK, įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai. Būna atvejų, kai
šis DK ir kiti įstatymai tiesiogiai nedraudžia darbo teisinių santykių
subjektams patiems susitarimo būdu nustatyti tarpusavio teises ir pareigas,
tada šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo
principais.
DK 5 str. reglamentuoja darbo įstatymų taikymo sritis:
1) Darbo įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai
taikomi darbo
santykiams LR teritorijoje, nepaisant to, ar darbuotojas dirba
Lietuvoje, ar pagal darbdavio pavedimą užsienyje.
2) Darbo santykiai, atsirandantys dirbant laivuose ar lėktuvuose,
reglamentuojami LR darbo įstatymais ir kitais norminiais teisės
aktais, jei tie laivai ar lėktuvai plaukioja arba skraido su
Lietuvos valstybės vėliava ar yra paženklinti Lietuvos simboliais.
LR darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai taip pat taikomi
dirbant kitose transporto priemonėse, jei darbdaviai, priklauso LR
jurisdikcijai.
3) Jei darbdavys yra užsienio valstybė, vyriausybė ar administracijos
vienetas arba vienetas, veikiantis kaip diplomatinė atstovybė,
užsienio organizacija ar asmuo, darbo santykiams su LR nuolatiniais
gyventojais LR įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai taikomi
tiek, kiek nepažeidžia diplomatinio imuniteto.
4) LR darbo įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai netaikomi darbo
santykiams, kurie atsiranda tarp užsienio šalies darbdavių ir
darbuotojų – ne nuolatinių LR gyventojų, kai darbuotojai dirba
darbdavio pavedimu LR teritorijoje.
DK 30 str. apibudina darbo stažo sąvoką. Darbo stažas ( tai
laikas, per kurį asmuo turėjo šio DK reglamentuojamus darbo ssantykius, taip
pat kiti laikotarpiai, kurie pagal norminius teisės aktus ar kolektyvines
sutartis gali būti įskaičiuojami į darbo stažą, su kuriuo darbo įstatymai,
kiti norminiai teisės aktai ir kolektyvinės sutartys sieja tam tikras darbo
teises ar papildomas garantijas bei lengvatas.
Tam, kad būtų laikomasi ddarbo įstatymų, kitų norminių teisės aktų
ir kolektyvinių sutarčių DK 31 str. nustato, kad kontrolės organai būna
valstybiniai ir nevalstybiniai. Toliau DK 32 str. sako, kad Valstybinė
darbo inspekcija ir kitos institucijos, pagal įstatymų nustatytą
kompetenciją kontroliuoja ir vykdo darbdavių pažeidimų prevenciją.
Kontroliuoja kaip darbdaviai laikosi šio DK, darbo įstatymų, kitų norminių
teisės aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų. Nevalstybinę
darbo įstatymų, kitų norminių teisės aktų, kolektyvinių sutarčių laikymosi
kontrolę vykdo profesinės sąjungos, jų žinioje esančios inspekcijos ir
kitos institucijos, veikiančios pagal įstatymus ir kitus norminius teisės
aktus. Šį nevalstybinį darbo įstatymų kontrolės vykdymą apibudina DK 33
str.
Darbo teisės ir pareigos gali atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti.
Ir tai apibudinti gali DK 34 str. darbo teiosių ir pareigų atsiradimo
pagrindai:
1) pagal šį DK ir kitus įstatymus, darbo sutartis, kolektyvines
sutartis bei kitus ssusitarimus, nors įstatymų ir nenustatytus, bet
jiems neprieštaraujančius;
2) pagal teismų sprendimus;
3) pagal administracinius aktus, sukeliančius darbo teisines pasekmes;
4) dėl žalos padarymo;
5) dėl juridinių faktų.
Taigi įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, pagal šio
DK 35 str., darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų,
gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis
protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti
savo teise. Darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas negali pažeisti
kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Draudžiama kliudyti
darbuotojams jungtis į profesines ssąjungas ir trukdyti jų teisėtai veiklai.
Darbo teisės yra ginamos ir tai reglamentuota DK 36 st., pagal
kurį darbo teises saugo įstatymai, išskyrus atvejus, kai jos įgyvendinamos
prieštaraujant jų paskirčiai, visuomenės interesams, taikiam darbui,
geriems papročiams ar visuomenės moralės principams. Pagal nustatytą
istatymų tvarka teismas arba kiti darbo ginčus nagrinėjantys organai darbo
teises gina šiais būdais:
1) tas teises pripažindami;
2) atkurdami buvusią iki teisės pažeidimo padėtį ir užkirsdami kelią
teisę pažeidžiantiems veiksmams;
3) įpareigodami atlikti pareigą natūra;
4) nutraukdami arba pakeisdami teisinį santykį;
5) išieškodami iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar moralinę
žalą, o įstatymų nustatytais atvejais ir baudas ar delspinigius;
6) ir kitais įstatymų nustatytais būdais.
Išimties tvarka tik teismai pagal įstatymus gina darbo teises
šiais būdais:
1) pripažindami negaliojančiais įstatymams prieštaraujančius valstybės
institucijų ar pareigūnų aktus;
2) netaikydami įstatymams prieštaraujančio valstybės institucijos,
savivaldybės ar pareigūno akto.
Darbo teises gina profesinės sąjungos jų veiklą reglamentuojančių
įstatymų nustatyta tvarka. Specialiai nustatytais atvejais darbo teisės yra
ginamos darbo įstatymų nustatyta administracine tvarka. Jeigu yra pažeistos
asmens darbo teisės, jis gali reikalauti jam padarytų nuostolių atlyginimo,
jeigu darbo įstatymai nenumato kitaip.
Įmonių kolektyvines sutartis ir jų sudarymo sritis apibudina DK 59
str., jame sakoma, kad įmonės kolektyvinė sutartis yra rašytinis
susitarimas tarp darbdavio ir įmonės darbuotojų kolektyvo dėl darbo, darbo
apmokėjimo ir kitų ssocialinių bei ekonominių sąlygų. Įmonės kolektyvinė
sutartis sudaroma visų rūšių įmonėse, įstaigose bei organizacijose.
Įmonėse, įstaigose bei organizacijose sudaryta kolektyvinė sutartis yra
taikoma visiems darbuotojams. Gali būti sudaromos kolektyvinės sutartys
įmonės kolektyvinės sutarties nustatyta tvarka ir neviršijant tos
kolektyvinės sutarties apibrėžtų ribų įmonių, įstaigų ar organizacij
filialuose, atstovybėse ir struktūriniuose padaliniuose.
Įmonėse sudaromų kolektyvinių sutarčių šalis nusako šio DK 60 str.
Įmonės kolektyvinės sutarties šalys yra įmonės darbuotojų kolektyvas ir
darbdavys, kuriems, sudarant šią sutartį, atstovauja įmonėje veikianti
profesinė sąjunga ir įmonės vadovas arba įgalioti administracijos
pareigūnai. Tačiau jeigu įmonėje yra kelios profesinės sąjungos tada
kolektyvinę sutartį pasirašo jungtinė profesinių sąjungų atstovybė ir
darbdavys. Jeigu įmonėje nėra veikiančios profesinės sąjungos, kolektyvinė
sutartis gali būti sudaroma tarp darbdavio ir darbo tarybos vadovaujantis
nustatytomis kolektyvinių sutarčių sudarymo nuostatomis.
DK 61 str. nusako įmonėje pasirašomos kolektyvinės sutarties
turinį. Įmonės kolektyvinėje sutartyje šalys nustato darbo, profesines,
socialines ir ekonomines sąlygas bei garantijas, kurios nėra reglamentuotos
įstatymų, kitų norminių teisės aktų, kurios neprieštarauja ir neblogina
darbuotojų padėties. Į įmonės kolektyvinę sutartį gali būti įtraukiamos
šios sąlygos:
1) darbo sutarčių sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo;
2) darbo apmokėjimo organizavimo;
3) darbo ir poilsio laiko;
4) saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymo,
kompensacijų ir lengvatų suteikimo;
5) profesijos, specialybės įgijimo, kvalifikacijos kėlimo,
perkvalifikavimo bei su tuo susijusių garantijų ir lengvatų;
6) įmonės kolektyvinės sutarties vykdymo tvarkos;
7) šalių tarpusavio informavimo ir konsultavimo;
8) kitos šalims svarbios darbo, ekonominės ir socialinės sąlygos bei
nuostatos.
Teisės į dargą įgyvendinimas yra apibudinamas šio DK 86 str.
Asmenys teisę į darbą įgyvendina tiesiogiai sudarydami darbo sutartis su
darbdaviais arba tarpininkaujant įdarbinimo tarnyboms. Pats įdarbinimas yra
sistema teisinių, ekonominių, socialinių ir organizacinių priemonių, kurias
teikia valstybės, savivaldybių arba kitos įmonės, įstaigos, organizacijos,
padedančios sudaryti darbo sutartį. Ir ši įdarbinimo sąvoka yra apibudinama
šio DK 87 str.
Tarpininkaujant įdarbinimui buvo įkurtos įdarbinimo tarnybos, jas
apibudina DK 88 str. Įdarbinimo tarpininkavimo paslaugas nemokamai teikia
Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Lietuvos darbo biržos struktūrą sudaro Lietuvos ir teritorinės darbo
biržos. Taip pat tarpininkauti dėl įdarbinimo gali ir kitos įmonės,
įstaigos ar organizacijos, kurių įstatuose ar steigimo dokumentuose
nurodyta ši veikla.
LR yra kategorija asmenų, vadinamų bedarbiais jie apibudinami DK
91str. Bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys,
nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, neturintys pakankamų pragyvenimo
lėšų, užsiregistravę gyvenamosios vietos teritorinėje darbo biržoje kaip
ieškantys darbo ir pasirengę priimti pasiūlymą įsidarbinti arba mokytis
profesijos. Bedarbiams teikiamų įdarbinimo paslaugų ir paramos formas bei
tvarką teritorinėse darbo biržose nustato specialus “Bedarbių rėmimo
įstatymas”.
Darbo rinkoje egzistuoja papildomai remiamų asmenų grupės kurias
apibudina šio DK 92 str. Bedarbiai, turintys ar galintys turėti sunkumų
susirasti darbą dėl nepakankamos kvalifikacijos ar darbo patirties,
ilgalaikio nedarbo ar darbingumo praradimo, gali būti papildomai
remiami
priimant juos į darbą. Taigi darbo rinkoje papildomai remiami asmenys yra
šie:
1) invalidai;
2) asmenys nuo šešiolikos iki dvidešimt penkerių metų, pirmą kartą
pradedantys darbo veiklą;
3) ilgalaikiai bedarbiai, kurių nedarbo trukmė nuo įsiregistravimo
teritorinėje darbo biržoje dienos yra ilgesnė kaip dveji metai;
4) asmenys, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus likę ne daugiau kaip
penkeri metai;
5) motina arba tėvas, auginanti (auginantis) vaiką iki aštuonerių
metų;
6) asmenys, grįžę iš laisvės atėmimo vietų, kai laisvės atėmimo
laikotarpis buvo ilgesnis kaip šeši mmėnesiai;
7) profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų absolventai,
pradedantys darbo veiklą pagal specialybę.
Darbo sutarties sąvoką apibrėžia DK 93 str. Darbo sutartis yra
darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti
tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam
tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o
darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą,
mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas,
nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose,
kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Sekantis DK 94 str. nusako
darbo sutarties turinį. Ten rašoma, kad darbo sutarties turinys yra jos
šalių sulygtos sutarties sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas.
Tačiau šalys negali nustatyti tokių darbo sąlygų, kurios pablogina
darbuotojo padėtį, palyginti su ta, kurią nustato šis DK, įstatymai, kiti
norminiai teisės aktai ir kolektyvinė sutartis.
Darbo sutartys gali būti kelių rrušių, darbo sutarties rūšis nusako
DK 108 str. Darbo sutartys gali būti:
1) neterminuotos;
2) terminuotos, laikinosios, sezoninės;
3) dėl papildomo darbo, antraeilių pareigų;
4) su namudininkais;
5) patarnavimo darbams;
6) kitos.
Darbo sutartis paprastai sudaroma neapibrėžtam laikui
(neterminuota). Darbo sutarties terminai gali būti nustatyti tam tikram
terminui ir tai nusako šio DK 110 str. Darbo sutarties terminas gali būti
nustatomas iki tam tikros kalendorinės datos arba iki tam tikrų aplinkybių
atsiradimo, pasikeitimo arba pasibaigimo. Tčiau jeigu darbo sutartyje jos
terminas nenurodytas arba netinkamai nustatytas, laikoma, kad sudaryta
neterminuota darbo sutartis.
Darbuotojas neturi teisės be darbdavio ar jo įgalioto asmens
sutikimo savo darbą pavesti atlikti kitam asmeniui ir tai nustato DK 118
str. Draudimą reikalauti atlikti darbą nesulygtą darbo sutartyje nusako šio
DK 119 str. Darbdavys neturi teisės reikalauti, išskyrus šiame DK
nustatytus atvejus, kad darbuotojas atliktų darbą, nesulygtą darbo
sutartimi. Dėl papildomo darbo ar pareigų turi būti sutarta ir tai turi
būti aptarta darbo sutartyje.
Darbo sutarties pasibaigimo pagrindus nusako DK 124 str. Darbo
sutartis baigiasi:
1) ją nutraukus šio DK ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais;
2) likvidavus darbdavį be teisių perėmėjo;
3) darbuotojui mirus.
LR egzistuoja nelegalus darbas jį nusako šio DK 98 str. Nelegaliu
darbu laikomas darbas:
1) esant šio DK 93 str. nustatytiems darbo sutarties požymiams,
dirbamas nesudarius darbo sutarties;
2) dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės,
nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo
tvarkos.
Yra darbų kurie nelaikomi nelegaliu darbu, tai pagalbos (talkos)
ir savanoriški darbai. Jų sąlygas ir atlikimo tvarką nustato Vyriausybė.
Darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako
įstatymų nustatyta tvarka.
Darbo laiko sąvoką nusako šio DK 142 str. Darbo laikas ( tai
laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam
prilyginti laikotarpiai. Taigi darbo laiko struktūra apibrėžia tolesnis DK
143 str. Į darbo laiką įeina:
1) faktiškai dirbtas laikas, budėjimas darbe ir namuose;
2) tarnybinės komandiruotės, tarnybinės kelionės į kitą vietovę
laikas;
3) laikas, reikalingas darbo vietai, darbo įrankiams, saugos
priemonėms paruošti ir sutvarkyti;
4) pertraukos darbe, pagal norminius teisės aktus įskaitomos į darbo
laiką;
5) privalomų medicininių apžiūrų laikas;
6) stažuotė, kvalifikacijos kėlimas darbovietėje ar mokymo centruose;
7) nušalinimo nuo darbo laikas, jeigu nušalintas darbuotojas privalo
laikytis nustatytos darbovietėje tvarkos;
8) prastovos laikas;
9) kiti norminių teisės aktų nustatyti laikotarpiai.
Į darbo laiką neįeina:
1) pravaikšta;
2) neatvykimas į darbą administracijos leidimu;
3) valstybinių, visuomeninių ar piliečio pareigų atlikimas, karinė
tarnyba arba mokomosios karinės pratybos;
4) nedarbingumo laikas;
5) pertraukos pailsėti ir pavalgyti, kasdieninis (tarp pamainų),
kassavaitinis poilsis, šventės, atostogos;
6) kiti norminių teisės aktų nnustatyti laikotarpiai.
Darbo laiko sąvokai apibūdinti dar yra naudojama darbo laiko
trukmės sąvoka, ją nusako šio DK 144 str. Darbo laikas negali būti ilgesnis
kaip keturiasdešimt valandų per savaitę. Kasdieninė darbo laiko trukmė
negali viršyti aštuonių darbo valandų. Tačiau gali būti išimtys kurias
nustato įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir kolektyvinės sutartys.
Maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas
neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų. Yra tam tikrų kategorijų
darbuotojai (gydymo, globos (rūpybos), vaikų auklėjimo įstaigų,
energetikos, ryšių specializuotų tarnybų bei avarijų likvidavimo
specializuotų tarnybų ir kitų tarnybų, dirbančių nepertraukiamo budėjimo
režimu), budėtojai patalpose kurių darbo laikas gali būti iki dvidešimt
keturių valandų per parą. Tokių darbuotojų vidutinis darbo laikas per
septynių dienų laikotarpį neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų, o
poilsio tarp darbo dienų laikas privalo būti ne trumpesnis kaip dvidešimt
keturios valandos. Tokių darbų sąrašą tvirtina Vyriausybė. Darbuotojų,
dirbančių keliose darbovietėse arba vienoje darbovietėje, bet pagal dvi ar
daugiau darbo sutarčių, darbo dienos trukmė negali būti ilgesnė kaip
dvylika valandų.
Dirbantiems LR piliečiams reikia ilsėtis, todėl poilsio laiko
sąvoką nusako DK 156 str. Poilsio laikas ( tai įstatymu, kolektyvine ar
darbo sutartimi reglamentuotas laisvas nuo darbo laikas. Poilsio laikas yra
kelių rūšių, ir tas rūšis nusako sekantis DK 157 str. Poilsio laiko rūšys
yra:
1) pertrauka pailsėti ir pavalgyti;
2) papildomos ir specialios pertraukos pailsėti darbo dienos
(pamainos) laiku;
3) paros nepertraukiamasis poilsis ttarp darbo dienų (pamainų);
4) savaitės nepertraukiamasis poilsis;
5) kasmetinis poilsio laikas (švenčių dienos, atostogos).
Už atlliktą darbą darbdavys privalo sumokėti, ir šį reiškinį
apibudina šio DK 186 str. “Darbo užmokestis”. Darbo užmokestis yra
atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. Darbo
užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį bei papildomus uždarbius,
tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą. Darbuotojo
darbo užmokestis priklauso nuo darbo kiekio ir kokybės, įmonės, įstaigos,
organizacijos veiklos rezultatų. Vyrams ir moterims už tokį pat ar
lygiavertį darbą mokamas vienodas darbo užmokestis. Paskutinė sąvoka
nusakanti darbo užmokestį yra ta, kad darbo užmokestis mokamas pinigais.
Darbdavys turi užtikrinti normalias darbo sąlygas tam, kad
darbuotojai galėtų įvykdyti darbo normas arba gerai atlikti jam pavestą
darbą, ir šias sąlygas nustato šio DK 191 str. Tokiomis sąlygomis laikoma:
1) tinkama mašinų, staklių ir prietaisų būklė;
2) reikiamu laiku aprūpinimas techniniais dokumentais;
3) darbui atlikti reikalingų medžiagų ir įrankių tinkama kokybė ir jų
pateikimas reikiamu laiku;
4) gamybos aprūpinimas elektros, dujų ir kitokia energija;
5) saugios ir nekenksmingos sveikatai darbo sąlygos;
6) tinkamų sąlygų norminių teisės aktų nustatyta tvarka kelti
profesinę kvalifikaciją ir tobulinti įgūdžius sudarymas;
7) kitos sąlygos, reikalingos konkretiems darbams atlikti.
Tam, kad būtų gerai atliekamas darbas turi būti užtikrinta darbo
drausmė, o tai apibudina šio DK 227 str. Taigi darbo
drausmė darbovietėje
užtikrinama sudarant organizacines ir ekonomines sąlygas normaliam našiam
darbui, taip pat skatinant už gerą darbą. Tačiau jeigu darbuotojai,
pažeidžia darbo drausmę, jiems gali būti taikomos drausminio poveikio
priemonės.
Taip pat . kad būtų gerai atliekamas darbas darbuotojai turi gerai
atlikti savo pareigas, o jas apibudina DK 228 str. Darbuotojai turi dirbti
dorai ir sąžiningai, laikytis darbo drausmės, laiku ir tiksliai vykdyti
teisėtus darbdavio ir administracijos nurodymus, darbo normas, laikytis
technologinės drausmės, darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų, tausoti
darbdavio turtą. Sekantis DK 229 str. nusako kokias pareigas turi atlikti
darbdavys samdomo darbuotojo atžvildiu. Darbdavys ir administracija privalo
tinkamai organizuoti darbuotojų darbą, laikytis darbo įstatymų, darbuotojų
saugą ir sveikatą reglamentuojančių bei kitų teisės aktų reikalavimų,
rūpintis darbuotojų poreikiais.
Atliekant darbą gali būti darbo drausmės pažeidimų, taigi darbo
drausmės pažeidimą nusako DK 234 str. Darbo drausmės pažeidimas yra darbo
pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės.
Padarius drausmės pažeidimą, šio DK 236 str. yra nurodomi drausminės
atsakomybės pagrindai. Drausminės nuobaudos gali būti taikomos tik darbo
drausmės pažeidimą padariusiam darbuotojui. Įstatymuose ir kituose darbo
drausmę reglamentuojančiuose norminiuose darbo teisės aktuose tokia
atsakomybė gali būti nustatyta ir už kitas pražangas. Už darbo drausmės
pažeidimą gali būti skiriamos drausminės nuobaudos, jas nusako DK 237 str.,
jos būna:
1) pastaba;
2) papeikimas;
3) atleidimas iš darbo pagal šio DK nustatytas tvarkas.
Kai kurioms darbuotojų kkategorijoms įstatymuose ir kituose darbo
drausmę reglamentuojančiuose norminiuose teisės aktuose gali būti
nustatytos ir kitos drausminės nuobaudos. Šios drausminės nuobaudos pagal
šio DK 242 str. gali būti apskundžiamos. Taigi ją galima apskūsti darbo
ginčų nagrinėjimo tvarka. O darbo ginčą nagrinėjantis organas turi teisę
nuobaudą panaikinti atsižvelgdamas į padaryto darbo drausmės pažeidimo
sunkumą, aplinkybes, kuriomis jis padarytas, darbuotojo ankstesnį darbą ir
elgesį, į tai, ar drausminė nuobauda atitinka padaryto pažeidimo sunkumą,
ar buvo laikytasi nuobaudai skirti nustatytos tvarkos. Pagal šio kodekso
sekantį 243 str. yra nusakomas drausminės nuobaudos galiojimo laikas. Taigi
jei per vienerius metus nuo tos dienos, kai buvo skirta drausminė nuobauda,
darbuotojui nebuvo skiriama nauja nuobauda, laikoma, kad jis nėra turėjęs
nuobaudų. Tačiau jeigu darbuotojas gerai ir sąžiningai dirba, jam skirtą
drausminę nuobaudą galima panaikinti nepasibaigus drausminės nuobaudos
galiojimo terminui ir tai galima atlikti pagal DK 244 str. Dėl teisės
pažeidimų gali atsirasti materialinės atsakomybės pagrindas, kurį apibudina
šio DK 245 str. Materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo,
kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui,
neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas.
Materialinės atsakomybės sąlygos yra apibudinamos DK 246 str. Taigi
materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos:
1) padaroma žala;
2) žala padaroma neteisėta veika;
3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo;
4) yra pažeidėjo kaltė;
5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo
susiję darbo santykiais;
6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.
Darbuotojo materialinės atsakomybės atvejus nusako DK 253 str.
Taigi darbuotojas privalo atlyginti padarytą materialinę žalą, atsiradusią
dėl:
1) turto netekimo ar jo vertės sumažėjimo, sugadinimo (sužalojimo);
2) medžiagų pereikvojimo;
3) baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl
darbuotojo kaltės;
4) išlaidų, susidariusių dėl sugadintų daiktų;
5) netinkamo materialinių vertybių saugojimo;
6) netinkamos materialinių ar piniginių vertybių apskaitos;
7) to, kad nesiimta priemonių užkirsti kelią blogai produkcijai
išleisti, materialinėms ar piniginėms vertybėms grobti;
8) kitokių darbo tvarkos taisyklių, pareiginių ar kitų instrukcijų
pažeidimo.
Darbuotojų materialinės atsakomybės ribas nusako šio DK sekantis 254
str. Darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip
jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus,
nustatytus šio Dk 255 str. O šiame 255 str. yra nurodomi atvejai, kai
darbuotojai privalo atlyginti visą padarytą materialinę žalą. Taigi
darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei:
1) žala padaryta tyčia;
2) žala padaryta jo nusikalstama veika, kuri yra konstatuota
Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka;
3) žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės
atsakomybės sutartis;
4) žala padaryta prarandant įrankius, drabužius, apsaugos priemones,
perduotas darbuotojui naudotis darbe, taip pat prarandant medžiagas,
pusgaminius ar gaminius gamybos procese;
5) žala padaryta kitokiu būdu ar kkitokiam turtui, kai už ją visiška
materialinė atsakomybė nustatyta specialiuose įstatymuose;
6) žala padaryta neblaivaus arba apsvaigusio nuo narkotinių ar
toksinių medžiagų darbuotojo;
7) tai nustatyta kolektyvinėje sutartyje.
Taip pat yra atvejų kai atsiranda darbdavio materialinės
atsakomybės atvejai ir jie nurodomi šio DK 248 str. Taigi ši darbdavio
materialinė atsakomybė atsiranda, kai:
1) darbuotojas sužalojamas ar miršta arba suserga profesine liga,
jeigu jis nebuvo apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir
profesinių ligų socialiniu draudimu (DK 249 str.);
2) žala padaroma sugadinant, sunaikinant arba prarandant darbuotojo
turtą (DK 249 str.);
3) kitokiu būdu pažeidžiami darbuotojo ar kitų asmenų turtiniai
interesai (DK 249 str.);
4) darbuotojui padaroma neturtinė žala.
Taigi šio DK sekančiame 249 str. yra išvardinami atvejai, kada
darbdavys privalo atlyginti padarytą žalą. Šis straipsnis yra išdėstytas
taip: “Darbdavys pagal Civilinio kodekso normas privalo atlyginti žalą,
padarytą dėl darbuotojo suluošinimo ar kitokio jo sveikatos sužalojimo, ar
jo mirties atveju arba dėl jo susirgimo profesine liga, jeigu jis nebuvo
apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu
draudimu, taip pat dėl darbuotojo turto sugadinimo, sunaikinimo arba
praradimo bei jo ar kitų asmenų turtinių interesų pažeidimo”.
Darbuotojų saugos ir sveikatos prevencijos naudingumą nusako DK
259 str. Darbuotojų sauga ir sveikata – tai visos darbuotojų darbingumui,
sveikatai ir gyvybei darbe išsaugoti skirtos prevencinės priemonės, kurios
naudojamos ar pplanuojamos visuose įmonės veiklos etapuose, kad darbuotojai
būtų apsaugoti nuo profesinės rizikos arba ji būtų kiek įmanoma sumažinta.
Kiekvienas darbuotojas turi teisę dirbti saugiai ir šitą teisę
nusako šio DK 260 str. Taigi kiekvienam darbuotojui turi būti sudarytos
tinkamos, saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos, nustatytos
Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme. Be to darbuotojų saugą ir sveikatą
privalo užtikrinti darbdavys. Atsižvelgdamas į įmonės dydį, pavojus
darbuotojams, darbdavys steigia įmonėje arba samdo darbuotojų saugos ir
sveikatos atestuotą tarnybą, arba šias funkcijas atlieka pats.
Pasitaiko atvejų kai darbovietėje sužalojama sveikata. Ir už
sužalotą sveikatą būna atlyginama. Taigi apie atlyginimą už sužalotą
sveikatą yra rašoma DK 283 str. Ten rašoma, kad “darbuotojui, kuris dėl
nelaimingo atsitikimo darbe, profesinės ligos neteko darbingumo ir dėl to
prarado pajamas, jų kompensavimo tvarką nustato Nelaimingų atsitikimų darbe
ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas bei kiti įstatymai”. Taip
pat šitame staripsnyje rašoma, kad “jeigu nukentėjęs darbuotojas nebuvo
apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu
draudimu, prarastas pajamas dėl darbingumo netekimo ir išlaidas, susijusias
su medicinos pagalba ir gydymu, taip pat su nukentėjusiojo socialine,
medicinine ir profesine reabilitacija, Civilinio kodekso nustatyta tvarka
atlygina darbdavys”.
Kartais darbovėtėje kyla nesutarimų tarp darbdavio ir darbuotojų
ir šią darbo ginčo sąvoką nusako DK 285 str. Taigi, darbo ginčas yra
nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose
norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje
sutartyje nustatytų
teisių ir pareigų įgyvendinimo, kurio nepavyko sureguliuoti derybomis.
Taigi sekančiame šio DK 286 str. yra nurodomi darbo ginčus nagrinėjantys
organai. Taigi darbo ginčus, jeigu šis DK arba kiti įstatymai nenustato
kitokios sprendimo tvarkos, nagrinėja:
1) darbo ginčų komisija;
2) teismas.
Lietuvos Respublikos Bedarbių užimtumo įstatymas kartu su kitais
darbo santykius reglamentuojančiais įstatymais nustato Lietuvos Respublikos
piliečių konstitucinės teisės į darbą ir užsiėmimo pasirinkimo valstybines
garantijas.
Pagal Bedarbių užimtumo įstatymo (BUĮ) 1 str. LR piliečiai turi
teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti kita įstatymų nedraudžiama
veikla. Užsienio valstybėse dirbančių LR piliečių užimtumo teises ir
pareigas nustato tų valstybių įstatymai, jeigu dvišaliu susitarimu
nenumatyta kita tvarka.
Apie BUĮ taikymą kitų šalių piliečiams bei asmenims be pilietybės
yra rašoma 2 str. Taigi kitų šalių piliečiams, taip pat asmenims be
pilietybės šis įstatymas taikomas bendra tvarka, išskyrus atvejus, kuriuos
reglamentuoja atskiri įstatymai arba tarptautinės sutartys.
BUĮ 5 str. bedarbiai yra apibudinami taip. Bedarbiais laikomi
nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse
mokymo įstaigose, neturintys pakankamų pragyvenimo lėšų, užsiregistravę
gyvenamosios vietos teritorinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir
pasirengę priimti pasiūlymą įsidarbinti arba mokytis profesijos.
Neturinčiais pakankamų pragyvenimo lėšų laikomi asmenys, kurie neturi
draudžiamųjų pajamų ir nėra įregistravę įmonės arba ūkininko ūkio.
Bedarbių registravimo, pašalpų jiems skyrimo ir mokėjimo tvarką
nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras.
Pagal BUĮ 6 str. numatytais atvejais valstybė garantuoja
piliečiams šias užimtumo garantijas:
1) nemokamas profesinio orientavimo ir konsultavimo paslaugas bei
informaciją apie laisvas darbo vietas;
2) nemokamas darbo biržos paslaugas įsidarbinant;
3) nemokamą profesinį mokymą nedarbo atveju;
4) galimybę nedarbo atveju dirbti viešuosius ir Užimtumo fondo
remiamus darbus;
5) bedarbio pašalpą.
Pagal BUĮ 7 str. yra nustatomi darbo rinkoje papildomai remiami
bedarbiai. Bedarbiai, turintys arba galintys turėti sunkumų susirasti darbą
dėl nepakankamos kvalifikacijos ar darbo patirties, ilgalaikio nedarbo ar
darbingumo praradimo, gali būti papildomai remiami priimant juos į darbą.
Darbo rinkoje papildomai remiami bedarbiai, taikant jiems BUĮ 8 str.
nustatytą užimtumo rėmimą, yra:
1) invalidai – Invalidų socialinės integracijos įstatymo nustatyta
tvarka;
2) asmenys nuo 16 iki 25 metų, pirmą kartą pradedantys darbinę veiklą;
3) profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų absolventai,
pradedantys darbinę veiklą pagal sspecialybę;
4) ilgalaikiai bedarbiai, kurių nedarbo trukmė nuo įsiregistravimo
darbo biržoje dienos ilgiau kaip 2 metai;
5) asmenys, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus likę ne ilgiau kaip
5 metai;
6) motina arba tėvas, auginanti (auginantis) vaiką iki 8 metų;
7) asmenys, grįžę iš laisvės atėmimo vietų, kai laisvės atėmimo
laikotarpis buvo ilgesnis negu 6 mėnesiai.
Šio straipsnio 7 punkte nurodyti asmenys laikomi darbo rinkoje
papildomai remiamais bedarbiais, kai jie kreipiasi į darbo biržą ne vėliau
kaip per 6 mėnesių laikotarpį, pasibaigus priežastims, dėl kurių nnedirbo.
Darbo rinkoje papildomai remiamų bedarbių užimtumo rėmimą nusako
BUĮ 8 str. Darbo biržos teikimu savivaldybės kasmet nustato darbdaviams I
ir II grupių invalidų įdarbinimo arba papildomų darbo vietų skaičiaus
steigimo kvotas nuo 2 iki 5 procentų nuo įmonės bendro darbuotojų
skaičiaus, jeigu įmonėje yra ne mažiau kaip 50 darbuotojų. Invalidai
įdarbinami Invalidų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka.
Darbdaviai, nevykdantys invalidų įdarbinimo arba papildomų darbo
vietų skaičiaus steigimo kvotų, už kiekvieną neįdarbintą invalidą moka 15
minimalių mėnesinių algų dydžių įmoką į Užimtumo fondą, išskyrus atvejus,
kai darbo birža nesikreipė dėl invalidų įdarbinimo. Šios lėšos naudojamos
invalidų darbo vietoms steigti. Darbdaviams, įdarbinusiems I ir II grupių
invalidus į papildomas kvotomis nustatytas darbo vietas, jų darbo
laikotarpiu mokamos užimtumo rėmimo subsidijos darbo vietų steigimo arba jų
pritaikymo išlaidoms padengti:
1) per pirmuosius 12 mėnesių – vienos minimalios mėnesinės algos
dydžio už kiekvieną mėnesį;
2) per kitus 6 mėnesius – pusės vienos minimalios mėnesinės algos
dydžio už kiekvieną mėnesį.
Šių dydžių užimtumo rėmimo subsidijos taip pat mokamos
darbdaviams, įdarbinusiems I ir II grupių invalidus įmonėse, kuriose yra
mažiau kaip 50 darbuotojų.
Tuo atveju, kai darbo birža per 3 mėnesius nustatyta tvarka
nepasiūlo darbo III grupės invalidams ir kitiems BUĮ 7 str. nurodytiems
bedarbiams, darbo biržos siuntimu juos įdarbinusiems darbdaviams mokamos
užimtumo rėmimo subsidijos darbo vietų steigimo išlaidoms padengti:
1) per ppirmuosius 6 mėnesius – vienos minimalios mėnesinės algos
dydžio už kiekvieną mėnesį;
2) per kitus 6 mėnesius – pusės vienos minimalios mėnesinės algos
dydžio už kiekvieną mėnesį.
Tuo atveju, kai asmenys įdarbinami ne visam darbo laikui,
nustatytos užimtumo rėmimo subsidijos mažinamos proporcingai už dirbtą
laiką.
Pagrindas teikti darbdaviams užimtumo rėmimo subsidijas yra darbo
biržos ir darbdavio sudarytos sutarties sąlygų vykdymas.
Kai kurie bedarbiai pagal BUĮ 15 str. turi teisę gauti bedarbio
pašalpą. Taigi, teisę gauti bedarbio pašalpą turi bedarbiai, kurie iki
užsiregistravimo valstybinėje darbo biržoje turi ne mažesnį kaip 24 mėnesių
valstybinio socialinio draudimo stažą per paskutinius 3 metus, jeigu darbo
birža nepasiūlė darbo, atitinkančio jų profesinį pasirengimą bei sveikatos
būklę, arba profesinio mokymo. Teisę į bedarbio pašalpą taip pat turi
bedarbiai, kurie iki užsiregistravimo neturėjo šio straipsnio pirmojoje
dalyje nustatyto valstybinio socialinio draudimo stažo dėl šių priežasčių:
1) buvo dirbę pagal darbo sutartį ir atleisti iš darbo:
a) darbuotojo pareiškimu pagal LR DK 127 str. 2 dalį;
b) dėl nepriklausančių nuo darbuotojo aplinkybių pagal DK 128
straipsnio 1 dalį;
c) darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, pagal DK
129 str.;
d) pagal DK 136 str. 1 dalies 4, 6 punktus ir 2 dalį;
e) darbdavio bankroto atveju pagal DK 137 str.;
2) yra pripažintų neveiksniais asmenų globėjai, I ir II grupių
invalidų (šeimos narių ir artimų giminaičių) slaugytojai;
3) atliko privalomąją nuolatinę pradinę karo tarnybą, jei iki
pašaukimo į tarnybą jie nedirbo pagal darbo sutartį;
4) yra profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų absolventai. Teisę
į bedarbio pašalpą jie turi vienerius metus nuo atitinkamo
kvalifikacijos pažymėjimo ar diplomo išdavimo dienos;
5) atliko laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo laikotarpis buvo
ilgesnis kaip 6 mėnesiai;
6) yra motina arba tėvas, nedirbusi (nedirbęs) dėl to, kad augino
vaiką iki 8 metų.
Bedarbiai, kurie neturi šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodyto
reikiamo valstybinio socialinio draudimo stažo bedarbio pašalpai gauti, šią
teisę įgyja po to, kai su darbo biržos siuntimu per paskutiniuosius 12
mėnesių nuo užsiregistravimo darbo biržoje dirbo viešuosius arba Užimtumo
fondo remiamus darbus, baigė profesinį mokymą ir šių darbų bei mokymosi
bendra trukmė buvo ne mažesnė kaip 180 kalendorinių dienų arba tiek laiko,
kiek trūksta iki reikiamo valstybinio socialinio draudimo stažo, jei tai
sudaro ne daugiau kaip 180 kalendorinių dienų.
Bedarbio pašalpą nustatyta tvarka pagal BRĮ 16 str. skiria ir moka
darbo birža. Pašalpa mokama kas mėnesį, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesius per
12 mėnesių laikotarpį. Į bedarbio pašalpos mokėjimo laikotarpį neįskaitomas
laikas, kurį bedarbis dirbo viešuosius darbus, Užimtumo fondo remiamus
darbus, terminuotus darbus arba mokėsi pagal profesinio mokymo programas.
Bedarbiams, iki senatvės pensijos amžiaus likus
ne ilgiau kaip 5 metams,
pašalpos mokėjimas pratęsiamas dar du mėnesius. Bedarbiams, iki senatvės
pensijos amžiaus likus ne ilgiau kaip 2 metams, turintiems ne mažesnį kaip
15 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, jiems sutikus,
bedarbio pašalpos mokėjimas pratęsiamas, jos negaunantiems – mokama
valstybės remiamų pajamų dydžio bedarbio pašalpa iki senatvės pensijos
amžiaus. Įsidarbinus – pašalpos mokėjimas sustabdomas.
Pagal BUĮ 16(1) str. yra nustatomas bedarbio pašalpos dydis.
Bedarbio pašalpos dydis priklauso nuo bedarbio valstybinio socialinio
draudimo stažo bei darbo netekimo priežasties. Bedarbio pašalpa visais
atvejais negali būti mažesnė už VVyriausybės patvirtintas valstybės remiamas
pajamas ir neturi viršyti dviejų minimalių gyvenimo lygių. Bedarbiams,
gaunantiems iš valstybės ar socialinio draudimo biudžetų pensiją, mažesnę
už priklausančią bedarbio (mokymo) pašalpą, mokamas priklausančios bedarbio
pašalpos ir gaunamos pensijos skirtumas.
BUĮ 17 str. nusako kodėl gali būti neskiriama Bbdarbio pašalpa.
Bedarbio pašalpa neskiriama, jeigu bedarbis iki pašalpos paskyrimo vieną
kartą atsisakė siūlomo darbo, atitinkančio jo profesinį pasirengimą bei
sveikatos būklę, taip pat jei nuvykimo į siūlomą darbovietę ir grįžimo
atgal laikas miesto arba priemiestiniu transportu neviršija 3 valandų, o
moterims, turinčioms vaikų iki 8 metų, ir vyrams, vieniems auginantiems
vaikus iki tokio pat amžiaus, – 2 valandų ir jei vieną kartą atsisakė
mokytis profesijos, atitinkančios vietos darbo rinkos poreikius. Bedarbio
pašalpa taip pat neskiriama, jeigu bedarbis dėl nepateisinamos priežasties
nustatytu laiku neatvyko į darbo biržą priimti pasiūlymo dirbti arba
mokytis pagal profesinio mokymo programas ir atsisakė darbo biržos siūlomo
sveikatos patikrinimo, kad būtų nustatytas jo tinkamumas darbui.
Pagal BUĮ 18 str. bedarbio pašalpa gali būti sumažinama, jos
mokėjimas gali būti sustabdomas arba nutraukiamas. Bedarbio pašalpa
sumažinama 50 procentų, jeigu bedarbis vieną kartą atsisakė siūlomo darbo
pagal BUĮ 17 str. nurodytas sąlygas ir vieną kartą atsisakė profesinio
mokymo.
Bedarbiui sustabdomas bedarbio pašalpos mokėjimas, jeigu jis
mokosi ir gauna iš Užimtumo fondo bedarbio mokymo pašalpą, įsidarbina
Užimtumo fondo remiamuose darbuose, pradeda dirbti viešuosius darbus arba
įsidarbina pagal terminuotą darbo sutartį.
Bedarbiui nutraukiamas bedarbio pašalpos mokėjimas, jeigu jis du
kartus per bedarbio pašalpos mokėjimo laikotarpį atsisakė siūlomo darbo
pagal BUĮ 17 str. nurodytomis sąlygomis ir du kartus atsisakė profesinio
mokymo arba dėl nepateisinamos priežasties nustatytu laiku neatvyko į darbo
biržą priimti pasiūlymo dirbti arba mokytis pagal profesinio mokymo
programas.
Pagal BUĮ 19 str. bedarbiams ir darbuotojams, įspėtiems apie
atleidimą iš darbo, yra organizuojamas profesinis mokymas. Bedarbiai,
kuriems darbo birža nustatyta tvarka negali pasiūlyti darbo, atitinkančio
jų profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę, taip pat bedarbiai,
neturintys profesinio pasirengimo, gali būti siunčiami mokytis profesijos,
atitinkančios vietos darbo rinkos poreikius, arba tobulinti kvalifikacijos,
kad būtų lengviau įsidarbinti. Mokymo laikotarpiu bedarbiams mokama 1,3
gaunamos bedarbio pašalpos dydžio bedarbio mokymo pašalpa, kuri negali
viršyti dviejų minimalių gyvenimo lygių. Bedarbiams, kurie prieš siuntimą
mokytis nebuvo įgiję teisės į bedarbio pašalpą, mokymosi metu mokama
valstybės remiamų pajamų dydžio bedarbio mokymo pašalpa. Profesinis
mokymas, taip pat gali būti organizuojamas darbuotojams, įspėtiems apie
darbo sutarties nutraukimą.
BUĮ 20 str. yra apibudinama kas tai viešieji darbai, kas juos gali
dirbti ir organizuoti bei apie darbo užmokestį dirbant viešuosiuose
darbuose. Bedarbiams ir kitiems asmenims, nustatyta tvarka
užsiregistravusiems valstybinėje darbo biržoje, organizuojami laikini
viešieji darbai. Viešuosius darbus kartu su savivaldybėmis bei kitomis
įmonėmis, įstaigomis ar organizacijomis organizuoja valstybinės darbo
biržos. Asmenims, dirbantiems viešuosius darbus, už darbo laiką mokamas
darbo užmokestis, apskaičiuotas taikant ne mažesnį už valstybės nustatytą
minimalų valandinį atlygį. Asmenys, dirbantys viešuosius darbus, negauna
bedarbio pašalpos, jeigu darbo užmokestis yra didesnis už šią pašalpą.
Jeigu darbo užmokestis yra mažesnis už gaunamą pašalpą, valstybinė darbo
birža moka darbo užmokesčio ir bedarbio pašalpos skirtumą.
BUĮ 20(1) str. apibudina kas tai viešieji darbai, kas juos gali
dirbti ir organizuoti bei apie darbo užmokestį dirbant Užimtumo fondo
remiamuose darbuose. Užimtumo fondo remiami darbai organizuojami
bedarbiams, nurodytiems BUĮ 15 str. trečiojoje ir ketvirtojoje dalyse, taip
pat 19 str. nurodyta tvarka baigusiems profesinį mokymą, kuriems darbo
birža negali pasiūlyti nuolatinio darbo. Užimtumo fondo remiamus darbus
valstybinė darbo birža organizuoja ne daugiau kaip 6 mėnesiams, sudarydama
sutartis su darbdaviais dėl bedarbių, pirmiausia pradedančių darbo veiklą,
įdarbinimo, sudarydama jiems galimybę įgyti pirminių darbo įgūdžių bei
padėdama įsitvirtinti nuolatiniam darbui. Šių darbų trukmė gali būti
pratęsta iki 8 mėnesių, jeigu paaiškėja, kad norint pradėti dirbti
nuolatinį darbą būtinas papildomas profesinis mokymas. Darbdaviams, kai jie
su darbo biržos siuntimu į Užimtumo fondo remiamus darbus įdarbina
bedarbius, kas mėnesį iš Užimtumo fondo padengiamos minimalios mėnesinės
algos ir nuo šios sumos apskaičiuotų socialinio draudimo įmokų dydžio
išlaidos.
Neteisėto pasinaudojimo Užimtumo fondo lėšomis pasekmes nusako BUĮ
26 str. Asmenys, nuslėpę arba pateikę neteisingas žinias ir dėl to gavę
bedarbio pašalpą arba pasinaudoję kitomis iš Užimtumo fondo finansuojamomis
priemonėmis, privalo per mėnesį nuo pareikalavimo dienos su tuo susijusias
išlaidas grąžinti į Užimtumo fondą. Kilus ginčui, minėtos išlaidos į
Užimtumo fondą išieškomos teismine tvarka.
Naudota literatūra:
Lietuvos Respublikos konstitucija;
Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas;
Lietuvos Respublikos darbo kodeksas;
Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas;
Žurnalas „Darbo biržos naujienos“
Leidinys „Paslaugos darbdaviams“
Interneto svetainės:
www.seimas.lt
www.ldb.lt
www.ldb.lt/klaipeda/