Teisė ir jos pažeidimų rūšys

Turinys

1. Įvadas

2. teisės samprata

3. tesėtas elgesys

4. teisės pažeidimų priežastys

5. teisės pažeidimų sudėtis

6. teisės pažeidimai ir kiti nukrypimai nuo teisėtvarkos

7. teisės pažeidimo rūšys

8. išvada

9. literatūra

Įvadas

Teisės kūrimosi ir raidos kelias – sudėtingas ir ilgas. Jos atsiradimas siejamas su ekonominėmis ir socialinėmis permainomis, įvykusiomis paskutiniuoju giminininės-gentinės santvarkos gyvavimo laikotarpiu. Teisė, kaip ir valstybė, atsirado ne staiga ir ne tuščioje vietoje. Ji formavosi tuo metu veikusių paprotinių normų ir taisyklių pagrindu. Todėl ir teisės pažeidimų atsiradimo eiga irgi priklauso nuo pačios teisės formavimosi ir jos išsivystymo.

Pasirinkau šią temą , nes mmūsų laikais vis dažniau tenka susidurti su teisės pažeidimo atvejais, šių pažeidimų žalingumų ir pavojingumų . Daug kalbama, rašoma apie prevencines programas, siekiant sumažinti šių nusižengimų teisėtvarkai atvejų , apsaugoti visuomenę nuo daromo žalingumo ir gresiamo pavojaus. Svarbu aiškiai nustatyti ribas tarp teisėtų veiksmų ir neteisėto elgesio.

Kad suprastume, kokie faktoriai ir veiksmai lemia šių pažeidimų atsiradimą , reikėtų išsiaiškinti :

 kas yra teisė;

 kokie jos požymiai;

 kas yra teisėtas elgesys.

Žinodami, koks elgesys laikomas teisėtu, galėsime suvokti , koks teisėtvarkos pažeidimas laikomas žalingu iir pavojingu. Išnagrinėjus teisės pažeidimų priežastis, galėsime tinkamai atskirt pažeidimų rūšis, išskirt šių rūšių ypatumus.

Taigi, teisės paskirtis – užtikrinti socialinę gerovę, palaikyti visuomeninių santykių tvarką. Teisės pažeidimai – veikla, nukrypstanti nuo teisėtvarkos esmės, ji trukdo normaliam teisėsaugos institucijų funkcionavimui. TTobulindama įstatymus, atlikdama auklėjamąjį darbą ir naudodama kitas teisėtumą bei teisėtvarką stiprinančias priemones, valstybė turi ryžtingai ir nuosekliai kovoti su nusikalstamumu. Neišaiškinus ir nenubaudus nusikaltėlių, silpnėja teisėtumas, ardoma teisėtvarka. Lietuvos įstatymai, kodeksai ,nuostatai atspindi reikalavimus, kurie reglamentuoja :

 teisėto elgesio reikalavimus ir normas;

 leistino elgesio ribas;

 teisinę atsakomybę už teisės pažeidimus ir kitus nusikaltimus.

Darbo tikslas – susipažinti su teisės normų aktais, vadovėliais ar monografijomis, kurių pagalba galėčiau išsamiai išdėstyti pasirinktą temą.

I.Teisės samprata

Visa žmonijos raidos istorija parodė, kad negali būti visuomenės be tam tikrų taisyklių (socialinių normų ), reguliuojančių jos narių tarpusavio santykius. Jau pirmykštėje bendruomenėje santvarkoje buvo daug įvairių papročių, tradicijų, draudimų ir kitokių moralinio pobūdžio normų bei taisyklių, kurių nemaža dalis vėliau, besiformuojant valstybėms , tapo teisės normomis. Todėl dar Senovės Romoje vvisiškai pagristai buvo teigiama : ubi sovietas ibi jus ; t.y. “ kur visuomenė, ten ir teisė.”

Šiais laikais, kaip ir ankstesniais, reikiama tvarka visuomenėje , jos narių susiklausimas ir drausmė palaikoma, reguliuojama ir užtikrinama taip pat daugybės įvairaus pobūdžio elgesio taisyklių : teisės ir moralės normų, visuomeninių susivienijimų taisyklių, papročių, tradicijų ir kt. Be šių priemonių , kurios reguliuoja santykius visuomenėje, nebūtų galima užtikrinti materialinių vertybių gamybos ir paskirstymo, patenkinti materialinių ir kultūrinių žmonių poreikių, apsaugoti kitų jų teisių ir tteisėtų interesų. Ir apskritai jei nebūtų žmonių tarpusavio santykius reguliuojančių normų, visuomenėje neišvengiamai įsivyrautų anarchija, netvarka, chaosas.

Minėtų socialinių normų reikšmė reguliuojant visuomeninius santykius labai nevienoda. Ypač svarbų vaidmenį reguliuojant visuomeninius santykius atlieka teisės normos ( t.y. privalomo elgesio taisyklės ). Jos šiais laikais reguliuoja visus svarbiausius visuomeninius santykius . teisiškai sureguliuoti visuomeniniai santykiai tampa stabilesni, o pačioje visuomenėje įsivyrauja didesnė tvarka ir drausmė.

Spaudoje ir kasdienėje kalboje sąvoka “ teisė” vartojama įvairiomis prasmėmis ( dažnai skaitome ir girdime sakant “ asmeninė teisė” , “moralinė teisė” ir kt. ) . Teisine prasme sąvoka “teisė” vartojama kaip asmens elgesio socialinio įvertinimo ( teisėto ar neteisėto ) matas (kriterijus). Remiantys teisės normomis, nustatoma, kurie asmens poelgiai yra leistini ( taigi ir teisėti) , kurie – draudžiami (neteisėti) ir kokie galimi neleistino elgesio ( teisės pažeidimo) padariniai (sankcijos). Moksliniuose darbuose , atsižvelgiant į teisės, kai socialinio fenomeno , savybes , teisė paprastai apibrėžiama kaip valstybės nustatytų ar sankcionuotų ir jos saugomu privalomu elgesio taisyklių ( normų) visuma.

II. Teisės požymiai

Nuo moralinės ir kitų visuomeninių santykius reguliuojančių priemonių teisė skiriasi jos normų ištakomis ( priėmimo tvarka ), veiksmingumu bei reikšmingumu reguliuojant santykius ir kai kuriais kitais požymiais.

 Pirma, teisę sudaro ne bet kokios visuomeninės santykius reguliuojančios taisyklės, oo tik tos , kurias sukuria ( nustato) arba sankcionuoja ( patvirtina) pati valstybė per jos įgalintas institucijas ar pareigūnus.

 Antra, teisė kuriama dviem būdais : valstybei tiesiogiai nustatant ir valstybei sankcionuojant ( tvirtinant) tam tikras kitų sukurtas elgesio taisykles. Daugumą teisės normų tiesiogiai nustato ( sukuria) pati valstybė per savo valdžios ar valdymo organus. Siekdama, kad privalomo elgesio taisyklės būtų žinomos ir kad jų būtų laikomasi, valstybė jas įformina ( įtvirtina) tam tikrame teisė akte ir paskelbia visuomenei. Pagrindiniai dokumentai, kuriuose įtvirtinamos svarbiausios teisės normos , vadinami Įstatymais. Privalomo elgesio taisyklės ( teisės normas) valstybė įformina ne tik įstatymuose, bet ir kitose teisės aktuose: dekretuose, nutarimuose, sprendimuose, potvarkiuose, įsakymuose, instrukcijose bei kt.

 Trečia, taisyklių sankcionavimas ( tvirtinimas) kaip teisės kūrimo būdas, taikomas rečiau. Valstybė dažniausiai tvirtina įmonių ir visuomeninių organizacijų įstatus, statutus ar kitokio pavadinimo jų sukurtus aktus ir taip suteikia jiems teisinę galią. Pavyzdžiui, bet kurios įmonės ar visuomenės organizacijos įstatai tam juridiniu norminiu aktu, o juose įtvirtintos taisyklės tampa privalomos ( t.y. jos tampa teisės normomis) tik po to , kai jos nustatyta tvarka įregistruoja kompetentinga valstybės institucija.

 Ketvirta, teisė- tai privalomo elgesio taisyklių visuma (sistema). Jų laikytis būtina. Tai nustato valstybė. Fizinių ar juridinių asmenų veiksmus, kurie neatitinka teisės nnormose nustatytų reikalavimų, valstybė traktuoja kaip teisės pažeidimus arba nusikaltimus ir kaltiems asmenims numato atitinkamas bausmes (sankcijas).

 Penkta, nustatytų arba sankcionuotų elgesio taisyklių laikymąsi valstybė saugo ir užtikrina įvairiomis poveikio priemonėmis, kai reikia – ir prievarta. Teisės pažeidėjams taikydama nepalankias poveikio priemones, valstybė skatina juos elgtis taip, kaip to reikalauja teisės normos, įstatymai. To teisės normos skiriasi nuo moralės ir kitų visuomenėje veikiančių socialinių normų bei taisyklių, kurių laikymosi savo poveikio priemonėmis valstybė neužtikrina.

 Šešta, teisės normos yra specifinės, nes jose dažniausia nustatyti bendro pobūdžio paliepimai , t.y. jos yra privalomos arba visiems gyventojams, arba tam tikrai jų kategorijai ( pvz., pareigūnams, kariškiams ar kt.).Valstybė priima ir individualaus pobūdžio teisės aktus, kurie susiję su konkrečiais asmenimis ( pvz., teisiškai įforminamas tam tikro asmens apdovanojimas ordinu ar medaliu arba paskirimas užimti tam tikras pareigas). Tokiais individualiais valstybės aktais nesukuriamos bendro pobūdžio taisyklės, todėl jie nepriskiriami prie norminių aktų, o pratik teisės normų taikymo aktai .

 Septinta, galiojanti teisė tai ne pavienės, o tarpusavyje suderintos ir tam tikru būdu sugrupuotos veikiančios elgesio taisyklės. Dėl to jas gerokai lengviau taikyti praktikoje. Tuo teisės normos skiriasi nuo moralės ir kitų visuomenėje galiojančių nuostatų, kurios iš esmės veikia kaip atskiros, tarpusavyje nesuderintos ir nesusijusios su kokia nors

sistema, taisyklės.

III. Teisėtas elgesys

Teisėtas yra toks elgesys, kuris visiškai atitinka teisės normose nustatytus reikalavimus. Visi žmonių poelgiai yra teisėti, jei jie neprieštarauja teisės normoms, įstatymams. Be to , teisėti poelgiai yra ir tokie, kurių apskritai nereguliuoja teisės normos ir dėl to neuždrausti. Galioja principas, kad leidžiama daryti viską, ko nedraudžia įstatymas.

Teisėtas elgesys yra įprasta, natūrali laisvai (savo noru) daugumos piliečių ( tarnautojų, pareigūnų, jų atstovaujamų įstaigų ) atliekamos veiklos išraiška. Iš esmės Lietuvos piliečiai deramai naudojasi savo teisėmis ir tinkamai aatlieka savo pereigas. Tai jie daro sąmoningai. Toki daugumos piliečių elgesio būdą lemia tai, kad teisės normų reikalavimai iš esmės atitinka dorovinius Lietuvos žmonių įsitikinimus, jų etinius poreikius ir interesus. Taip jiems elgtis diktuoja jų vidiniai ( moraliniai, psichologiniai ir kt.) poreikiai ir įsitikinimai, sąmoningumas, gilus visuomeninės pareigos supratimas.

Dalis piliečių, nors ir nėra labai sąmoningi, tačiau, žinodami ir suvokdami teisės pažeidimų padarinius, laikosi teisės reikalavimų, kad jiems nebūtų skirta bauda ar taikoma kitokia bausmė (teisinė atsakomybė).

Lietuvoje panaikintos kai kurios tteisės pažeidimų ( ypač nusikalstamumo) prielaidos. Antai iš esmės užbaigus valstybinio ir visuomeninio turto privatizavimą bei šalyje pasikeitus nuosavybės santykiams, kartu sumažėjo tų rūšių turto grobstymo galimybių, o įsitvirtinus demokratiniam valstybės valdymui, visiškai išniko politinio nusikalstamumo prielaidos. Tačiau tai, kad bbuvo atkurta nepriklausomybė, dar nereiškia, kad šalyje nebus teisės pažeidimų. Tokią išvadą paneigė pats gyvenimas, nes nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų mąstai mūsų visuomenėje kasmet didėja.

IV. Teisės pažeidimų priežastys

Teisės pažeidimu laikomas bet koks teisės normų reikalavimų neatitinkantis žmogaus poelgis. Dažniausiai tai teisės normų draudžiama veika arba, jeigu ir leidžiama, tai veika, atliekama nesilaikant nustatytos tvarkos. Teisės pažeidimų priežastys mūsų visuomenėje gali būti įvairios. Jos paprastai skirstamos į :

 Subjektyvias (t.y. priklausančias tik nuo paties žmogaus valios);

 Objektyvias (priklausančios ir nuo žmogaus valios, ir nuo kitų, t.y. išorinių aplinkybių).

Subjektyvios teisės pažeidimų priežastys yra tokios:

1) Menkas kai kurių individų sąmoningumas ir savanaudiškumas. Dėl šios priežasties padaroma daug turtinio pobūdžio teisės pažeidimų ir nusikaltimų ( korupcija, kyšininkavimas, vagystės, plėšimai, sukčiavimas ir kt.);

2) Alkoholizmas ir narkomanija. Apsvaigus nnuo alkoholio ar narkotinių medžiagų daroma daug nusikaltimų žmogaus asmenybei, jo sveikatai ir orumui ( chuliganizmas, kūno sužalojimai, nužudymai, smurtas prieš moteris ir vaikus, dažni kelių eismo taisyklių pažeidimai ir kt.);

3) Kai kurių individų priešiškumas šalies teisėtvarkai. Dėl šios priežasties niokojamas visuomeninis turtas, teršiama aplinka, siekiama pakenkti Lietuvos autoritetui pasaulyje.

Teisinėje literatūroje nurodomos dar ir tokios subjektyvios teisės pažeidimų priežastys, kaip nedrausmingumas, budrumo stoka ir kt.

Objektyvios (išorinės) teisės pažeidimų priežastys yra tokios :

a. Nedarbas;

b. Skurdas;

c. Ryški socialinė nelygybė;

d. Netikrumas dėl ateities;

e. Išnaudojimo bei diskriminacijos apraiškos;

f. Biurokratizmas;

g. Prastas teisinis žmonių ((ypač jaunimo) parengimas gyvenimui, ypač prastas jų auklėjimas ;

h. Daug kitų neigiamų reiškinių , išplitusiu mūsų visuomenėje.

Stiprinant teisėtumą svarbiausia yra žmogaus auklėjimo problema. Atkūrus nepriklausomybę staigiai pasikeitus socialinei ekonominei santvarkai, daugelio žmonių sąmonė nepakito. Žinoma, žmogaus sąmonė keičiasi kur kas liečiau nei ekonominiai ir politiniai santykiai visuomenėje. Todėl šiandien, kovojant su teisės pažeidimais, daugiausiai dėmesio turi būti skiriama žmogui, jo asmenybės formavimui, jo kultūriniam ir doroviniam ugdymui. Tai padaryti galima tik bendromis valstybės ir visuomenės pastangomis.

V. Teisės pažeidimų sudėtis

Teisės pažeidimo žalingumas visuomenei ir priešingumas teisei skiria neteisėtą elgesį nuo teisėto. Šito pakanka teisės pažeidimo sampratai, tačiau nepakanka teisės pažeidimui nuo kitų teisėtvarkos nukrypimų atskirti. Šiam tikslui padeda objektyvus ir subjektyvus teisės pažeidimų sudėties elementai.

Teisėtas pažeidimas objektyvių požiūrių yra priešinga teisei ( neteisėta) veika, pasireiškianti priešingais teisei veiksmais arba įstatyme numatytų veiksmų neatlikimu. Išoriškai nepasireiškia mintys ir įsitikinimai, pagal įstatymą, nepersekiojami. Pagal įstatymus tik veiksmais ir neveikimu, o tam tikrais atvejais – ir žodžiais ( įžeidimu, šmeižtu) gali būti padaryta žala teisės ginamiems interesams. Nėra teisės pažeidimo, kai pavojinga visuomenei veiką atlieka psichiškai nesveikas žmogus.

Teisės pažeidimo sudėčiai priklauso priežastinės veikos ir atsiradusių padarinių bei padarytos žalos ryšys. Teorijoje ir teisės praktikoje priežastinis ryšys yra objektyvus žalingos veikos ir atsiradusių padarinių ryšys, kai nneteisėta veika vyko anksčiau, nei atsirado padarinių, ir yra svarbiausia bei tiesioginė priežastis, neišvengiamai sukėlusi padarinių.

Žala pasireiškia neigiamų padarinių visuma: teisėtvarkos pažeidimu, turto ir kito gerybės sunaikinimu arba naudojimusi ribojimu, piliečių ir organizacijų laisvių varžymu, jų subjektyvių teisių ribojimu. Žala gali būti materiali, fizinė, veikti bendrus arba specifinius interesus.

Veiklos pobūdis ir padaryta žala yra objektyvus pagrindas nustatyti pavojingumo visuomenei laipsnį, atriboti teisės pažeidimą nuo kitų nukrypimų nuo teisėtvarkos.

Su objektyvia teisės pažeidimo savybe tiesiogiai susijęs kitas pažeidimo elementas – objektas, t.y. visuomeniniai santykiai, į kuriuos kėsinasi teisės pažeidėjas. Subjektyvi teisės pažeidėjo savybė yra jo gebėjimas padaryti deliktą. Teisės pažeidimu pripažįstama tik kalta veika. Tai tokie veiksmai, kurie vykdomi buvo asmens kontroliuojami ir priklausė nuo jo valės. Tai, kad nebuvę laisvos valios, galimybės atlikti teisėtai veiksmą dėl nepakaltinamumo, mažametystės, fizinio ar psichinio poveikio, yra sąlygos, kurioms esant teisės pažeidimas nepripažįstamas, nors ir buvo žalingų padarinių.

Kad veika būtų teisės pažeidimas, įstatymai numato subjektui atitinkamus reikalavimus. Pirmiausia subjektas turi būti reikalaujamo amžiaus. Tik nustatyto amžiaus fiziniai asmenys laikomi galintys pažeisti teisę. Pavyzdžiui, padarius nusikaltimą, baudžiamojon, atsakomybėn traukiami nuo 16 metų , o už itin pavojingus nusikaltimus – nuo 14 metų.

Baudžiamojoje teisėje nusikaltimo subjektas ir atsakomybės subjektas sutampa (fizinis asmuo atsako padaręs nusikaltimą), o ccivilinėje teisėje turtinė atsakomybė gali teigti netik padariusiam civilinės teisės pažeidimą asmeniui. Teisės pažeidimo sudėtis turi įstatymų nustatytą sankciją ( nenudingus padarinius) už pažeidimą ir yra būtina sąlyga taikyti pažeidėjui teisinę atsakomybę. Jeigu teisinė atsakomybė nenumatyta, nėra ir teisės pažeidimų.

VI. Teisės pažeidimai ir kiti nukrypimai nuo teisėtvarkos

Yra teisės neatitinkančių, tačiau nesudarančių teisės pažeidimų dėl ne visos sudėties (nekalti veiksmai, mažametystė, psichikos sutrikimas) veikų. Taip pat yra nedidelių vienos ar kitos visuomenės gyvenimo srities teisinio režimo reikalavimų pažeidimų ( nepiktybinis alimentų nemokėjimas, skolos negražinimas laiku, mokesčių nesumokėjimas laikų, nusižengimai administracinės teisės, darbo teisės normoms ir pan.). už jos gali būti taikomos teisinės apsaugos arba auklėjamosios priemonės. Prie priešingų teisės veikų priskiriama įgaliotojo asmens piktnaudžiavimas teisinėmis priemonėmis siekiant egoistinių tikslų, taip pat neteisinių priemonių naudojimas tikslui pasiekti. Piktnaudžiavimas teise nėra ypatingas teisės pažeidimo tipas , o neteisėtų veiksmų, susijusiu su piktnaudžiavimų teisinę laisvę, atmaina.

Leidžiant įstatymus neįmanoma nustatyti leistino elgesio ribų, nes tai prieštarautų asmens teisių prigimčiai. Siekdamas neleisti vartotojo nekorektiško elgesio , įstatymų leidėjas taiko įstatymų leidybos technikos priemones ir draudžia riboti atitinkamos rūšies veikimą neperžengiant visuomenei leistinų ribų, nustato įgaliotojo asmens elgesio principus, sukonkretina tikslą, suteiktos teisės paskirti ir kitą. Jis sukuria tam tikrą įgalioto asmens elgesio režimą, adekvatų teisiniam leidžiamajam.

Įgaliotų asmenų tokio režimo nesilaikymas suprantamas kaip piktnaudžiavimas savo teise ir neturi būti kvalifikuojamas kaip nusikaltimas.

VII. Teisės pažeidimo rūšys

Visi teisės pažeidimai visuomenei yra žalingi. Tačiau įvairių teisės pažeidimų žalingumo laipsnis yra labai nevienodas. Todėl visi teisės pažeidimai pagal žalingumo laipsnį skirstomi į nusikaltimus, baudžiamuosius nusižengimus ir kitus teisės aktų pažeidimus. Pagrindinis tokios skirstymo kriterijus yra žalingumo visuomenei pobūdis ir laipsnis, kurie apibudinami pasikėsinimo objekto vertingumu, neteisėtos veikos turiniu, aplinkybėmis, laiku, padarymu būdu ( jėga arba jos nevartojant), padarytos žalos didžiu, tteisės pažeidėjo kaltės forma ir laipsniu, neteisėtų veiksmų intensyvumu, jų motyvais, pažeidėjo asmenybės charakteristika ir pan.. Kitas kriterijus yra objektyvus veiksnys, kuris turi lemiamą įtaką pripažįstant veiką neteisėta. Veikos pripažinimas nusikalstama neturi priklausyti nuo įstatymų leidėjų ar jų vykdytojų, o turi būti įkūnytas teisės sistemoje.

Nusikaltimai, kaip teisės pažeidimų rūšys, yra ne tik žalingi, bet ir pavojingi visuomenei. Tai įvairūs veiksmai ( neveikimas), nukreipti prieš visų žmonių ypač saugomas vertybes, todėl jie iš esmės yra pavojingi visuomenei. Visi veiksmai ( neveikimas) ,, kurie yra pavojingi visuomenei ir laikytini kriminaliniais nusikaltimais išvardyti baudžiamuosiuose įstatymuose. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso specialioje dalyje išvardyti tokie nusikaltimai : nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai, nusikaltimai Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai, nusikaltimai žmogaus gyvybei, sveikatai, laisvei, ggarbei ir orumui, nusikaltimai vaikui ir šeimai, asmens privataus gyvenimo neliečiamumui, politinėms ir socialinėms teisėms, nuosavybei, informatikai, ekonomikai ir verslo tvarkai, finansų sistemai, valstybės tarnybai ir kt.

Nusikaltimai yra tyčiniai ir neatsargūs. Tyčiniai nusikaltimai skirstomi į nesunkius, apysunkius, sunkius ir labai sunkius. Nesunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo. Apysunkis nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija trejus metus laisvės atėmimo, bet neviršija šešerių metų laisvės atėmimo. Sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija šešerius metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimties metų laisvės atėmimo. Labai sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt mmetų laisvės atėmimo.

Baudžiamieji nusižengimai, kaip teisės pažeidimo rūšis, yra įvairūs visuomenei pavojingi veiksmai. Tai mažiau reikšmingi įstatymų, poįstatyminių, norminių teisės aktų ir jais saugomu visuomenės ar kai kurių piliečių teisių pažeidimai. Visiems nusižengimams būdinga tai, kad juos padarius numatytos bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu ( išskyrus areštą). Baudžiamajame kodekse numatytas amžius, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus. Pagal šį kodeksą atsako asmuo, kuriam iki nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo buvo suėję šešiolika metų, o šio straipsnio 2 dalyje numatytais aatvejais – keturiolika metų. Asmuo, kuriam iki nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo buvo suėję keturiolika metų, atsako už nužudymą, sunkų sveikatos sutrikdymą, išžaginimą, seksualinį prievartavimą, vagystę, plėšimą, turto prievartavimą, turto sunaikinimą ar sugadinimą , šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimą , narkotinių ar psichotropinių medžiagų vagystę, prievartavimą arba kitokį neteisėtą užvaldymą, transporto priemonių ar kelių, juose esančių įrenginių sugadinimą. Asmeniui, kuriam iki šiame kodekse numatytos pavojingos veikos padarymo nebuvo suėję keturiolika metų, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gali būti taikomos auklėjamojo poveikio ar kitos priemonės. Taip pat baudžiamajame kodekse nurodomos 2 nusikaltimo ir nusižengimo formos, jos yra :

1. Tyčinis nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas;

2. Neatsargus nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas.

Pirmuoju atveju, nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas laikomas tiesiogine tyčia, jeigu:

A. jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti;

B. jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo.

Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bbet sąmoningai leido jiems atsirasti.

Antruoju atveju, nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti įvairių padarinių, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti įvairių kodekse numatytų padarinių, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.

Kiti teisės pažeidimai skirstomi į :

 Administracinius teisės pažeidimus;

 Civilinės teisės pažeidimus;

 Darbo teisės pažeidimus;

 Procesiniai teisės pažeidimus;

 Tarptautinės teisės pažeidimus.

A. Administracinės teisės pažeidimas – priešingas teisei kaltas veiksmas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybės arba viešėją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisvę, nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Administraciniai teisės pažeidimai turi visuomenei pavojingų požymių, tačiau iš esmės skiriasi nuo nusikaltimų pavojingumo laipsniu. Išskiriami : sunkūs, vidutiniai ir lengvi nusižengimai.

B. Pagal pobūdį civiliniai teisės pažeidimai skiriami sutartiniai ir nesutartinai pažeidimai. Sutartiniai yra susiję su įsipareigojusios šalies savo pareigų nevykdymu, nesutartinai – su civilinės teisės normų reikalavimu nesilaikymu arba nevykdymu. Nuo civilinės teisės pažeidimų reikia skirti nekaltą žalos padarymą, atsitiktinį subjekto elgesį, objektyviai atsitiktinai vveikiančią nenugalimą jėgą, turtinių teisių pažeidimą atliekant teisėtus veiksmus, turto gelbėjimo atvejus.

C. Darbo teisės pažeidimai – tai kalta neteisėta darbo teisės subjektų veikla, pasireiškianti savo pareigų nevykdymu, jų pažeidimu, kurį draudžia darbo teisės normų sankcijos. Reikia skirti teisėtą žalos padarymą, susijusi su ūkinę riziką.

D. Procesiniai teisės pažeidimai susiję su piliečių ar valstybės įstaigų teisėtumo ar šalių procesinių teisių pažeidimais, kai teisės pažeidėjas yra teisinių santykių dalyvis. Tokie pažeidimai nėra teismo atsisakymas tenkinti prašymą priimti ieškinio pareiškimą, kuris neatitinka nustatytos formos, ir pan.

E. Tarptautinės teisės pažeidimai – tai prieštaraujantys tarptautinės teisės normoms ar savo įsipareigojimams tarptautinės teisės subjekto veiksmai ar neveikimas, padarantys žalą kitam subjektui, subjektų grupei ar visai bendrijai. Skiriami nusikaltimai ir deliktai. Nusikaltimai – tarptautinis terorizmas, piratavimas ir pan., o deliktai – tai , pavyzdžiui, kelio neužkirtimas neteisėtiems veiksmams prieš diplomatus, prekybos įsipareigojimų pažeidimas ir kitą.

Išvada

Ghghbjkbjhkk

Literatūra ir šaltiniai

1. Autorių kolektyvas “Lietuvos teisės pagrindai” , Vilnius 2004

2. S. Vansevičius “ Valstybės ir teisės teorija” , Vilnius 2000