Teises aktu herarchija

TURINYS

ĮVADAS ………………………… 3

1. LIETUVOS NORMINIAI TEISĖS AKTAI ………………….. 4

1.1. Pagrindiniai ir paprastieji įstatymai …………………. 5

1.2. Poįstatyminiai norminiai teisės aktai …………………. 6

1.3. Vyriausybės norminiai teisės aktai ………………….. 6

1.4. Lietuvos Respublikos Prezidento teisės aktai ……………. 7

1.5. Šakinio valstybinio valdymo institucijų teisės aktai ………….. 7

1.6. Vietos savivaldos institucijų teisės aktai ………………. 8

1.7. Įmonių ir kitų ūkio subjektų norminiai teisės aktai …………. 8

2. TEISĖS AKTŲ SISTEMINIMAS IR JO RŪŠYS ………………. 9

IŠVADOS ………………………… 10

LITERATŪRA ………………………… 11

ĮVADAS

Temos aktualumas. Įstatymuose ir kituose poįstatyminiuose aktuose įtvirtintos teisės normos ssukurtos tam, kad jų reikalavimai būtų įgyvendinami, kad jos būtų realizuojamos.

Nors ir įstatymuose, ir poįstatyminiuose norminiuose teisės aktuose suformuluotos (nustatytos) ir įtvir­tintos teisės normos, teisiniu požiūriu įstatymai skiriasi nuo poįstatyminių aktų kai kuriais požymiais.

Darbo tikslas – įvertinti teisės aktų hierarchiją.

Darbo uždaviniai:

1.pateikti įstatymo sampratą;

2.apibūdinti Lietuvos teisės aktus;

3.pateikti išvadas.

Tai, kad įstatymai yra svarbiausi norminių teisės aktų sistemoje, kad jie turi aukščiausią teisinę galią visų kitų teisės aktų atžvilgiu, ir lemia specifinę įstatymų leidimo tvarką. Įstatymas dažnai yra ilgo ir sudėtingo analitinio pproceso rezultatas.

Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, kuriant teisės normas, rengiant ir leidžiant norminius teisės aktus (teisės šaltinius) pirmiausia dalyvauja aukščiausiosios valstybės valdžios ir valstybinio valdymo institucijos – Lietuvos Respublikos Seimas, Prezidentas ir Vyriausybė. Valdymo (administravimo) norminius aktus leidžia visos LLietuvos šakinio valstybinio valdymo institucijos – ministerijos, komitetai, departamentai, kitos valstybės institucijos, taip pat visos vietos savivaldos institucijos: miestų ir rajonų savivaldybių tarybos, valdybos ir merai.

Reglamentų esminis bruožas – jų bendras taikymas, nes jie skirti ne konkrečiai asmenų grupei, o abstrakčioms situacijoms reguliuoti. Reglamentams būdingas tiesioginis taikymas, todėl jų nereikia įgyvendinti nacionalinėje teisėje priimant atskirus teisės aktus, o galima remtis jų nuostatomis tiesiogiai nurodant į patį reglamento tekstą. Direktyvos, kitaip negu reglamentai, tik įpareigoja valstybes nares pasiekti joje numatytus tikslus, suteikdamos laisvę pačioms pasirinkti direktyvos įgyvendinimo nacionalinėje teisėje formą ir būdus. Jos gali įpareigoti tiek visas valstybes nares bendrai, tiek gali būti skirtos konkrečioms valstybėms narėms. Be reglamentų ir direktyvų, ES institucijos priima ir sprendimus. Tai individualūs teisės aktai, skirti kkonkrečiam subjektui ar jų grupei. Be to, sprendimai, kaip ir reglamentai, yra taikomi tiesiogiai valstybėse narėse, o tai suteikia teises asmenims ginant savo interesus remtis pačiomis sprendimų nuostatomis. 

1. LIETUVOS NORMINIAI TEISĖS AKTAI

Norminis teisės aktas – tai oficialus rašytinis dokumentas, turintis privalomąją juri­dinę galią ir skirtas nevienkartiniam naudojimui (taikymui).

Norminio teisės akto požymiai yra šie:

1.jis yra priimtas kompetentingo teisėkūros subjekto;

2.išreiškia valdingus paliepimus;

3.sukuria tam tikrus teisinius padarinius;

4.reguliuoja visuomeninius santykius;

5.nustato, keičia ar naikina tei­sės normas.

Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, kuriant tteisės normas, rengiant ir leidžiant nor­minius teisės aktus (teisės šaltinius) pirmiausia dalyvauja aukščiausiosios valstybės valdžios ir valstybinio valdymo institucijos – Lietuvos Respublikos Seimas, Prezi­dentas ir Vyriausybė. Valdymo (administravimo) norminius aktus leidžia visos Lie­tuvos šakinio valstybinio valdymo institucijos – ministerijos, komitetai, departa­mentai, kitos valstybės institucijos, taip pat visos vietos savivaldos institucijos: miestų ir rajonų savivaldybių tarybos, valdybos ir merai. Visi minėti teisėkūros subjektai leidžia įvairių pavadinimų, formų, reikšmės ir paskirties norminius aktus (teisės šaltinius), kuriuose suformuluotos ir įtvirtintos teisės normos. Teisėkūros institucijos reikšmė ir vieta kitų institucijų sistemoje le­mia ir norminio akto, kaip teisės šaltinio, reikšmę, teisinę galią, teritorinę veiklos erdvę.

Teisės aktų klasifikacija – tai jų skirstymas į atskiras grupes pagal tam tikrus požymius. Taip sugrupavus (suklasifikavus) teisės aktus lengviau galima jais naudotis ir veiksmingiau taikyti juose įtvirtintas normas.

Pagal reikšmę (teisinę galią) norminiai teisės aktai skirstomi į įstatymus ir poįstatyminius norminius teisės aktus. Įstatymai pagal reikšmę (teisinę galią) skirstomi į pagrindinius (konstitucinius ir paprastuosius.

Pagal teritorinę galiojimo erdvę norminiai teisės aktai skirstomi į nacionalinius ir lokalinius. Lietuvos Respublikos Konstitucija, kodeksai, kiti Lietuvos įstatymai.

Vyriausybės nutarimai ir šakinio valstybinio valdymo institucijų aktai galioja visoje Lietuvos teritorijoje, o savivaldybių tarybų, miestų (rajonų) merų, apskričių virši­ninkų norminiai aktai – tik atitinkamų administracinių vienetų ribose.

Norminiai teisės aktai kklasifikuojami ir pagal taikomąją paskirtį asmenų atžvil­giu. Dauguma Lietuvos norminių teisės aktų taikoma visiems fiziniams ir (ar) juri­diniams asmenims. Tačiau yra nemažai norminių teisės aktų, skirtų tam tikrų kate­gorijų asmenų (subjektų) santykiams reguliuoti. Taikomoji norminio teisės akto paskirtis asmenų atžvilgiu paprastai nurodoma pačiame teisės akte. Antai jau įstatymų pavadinimai – Užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje Įstatymas, Viešųjų įstaigų įstatymas ir t. t. – atskleidžia taikomąją jų paskirtį.

Norminiai teisės aktai klasifikuojami ir pagal teisės šakas, t. y. priskiriami prie kurios nors teisės šakos (baudžiamosios, civilinės, darbo ar kt.) šaltinių.

1.1. Pagrindiniai ir paprastieji įstatymai

Svarbiausi Lietuvos teisės šaltiniai yra konstituciniai įstatymai. Tai Lietuvos Respublikos Konstitucija, konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės“, konstituci­nis aktas „Dėl nesijungimo į postsovietines rytų sąjungas“ ir kt. Pagrindiniai įstaty­mai lemia visų paprastųjų įstatymų bei poįstatyminių norminių teisės aktų turinį ir yra teisinis pamatas leidžiant visus kitus norminius aktus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnyje nustatyta, kad jei įstatymas ar kitas aktas prieštarauja Konstitucijai, jis negalioja.

Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų konstitucinių įstatymų nuosta­tos turi pačią aukščiausią teisinę galią.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos turinį sudaro esminės nuostatos (teisės nor­mos), reguliuojančios svarbiausius visuomeninius santykius valstybėje. Joje įtvir­tinti žmogaus (visuomenės) ir valstybės tarpusavio santykiai, apibūdintos pagrindi­nės žmogaus ir piliečių teisės, laisvės bei pareigos, išvardytos Lietuvos valstybės vvaldžios ir valstybinio valdymo institucijos, nustatyti jų veiklos principai ir kompe­tencija, išspręsti svarbiausi teismų sistemos klausimai, sureguliuoti užsienio politi­kos, pilietybės ir kai kurie kiti valstybinės reikšmės dalykai.

Daugelis Konstitucijos nuostatų tiesiogiai nereguliuoja visuomeninių santy­kių, taigi ir nenustato konkrečių jų dalyvių teisių ir pareigų. Konstitucijoje vyrau­ja vadinamosios normos-principai, nurodantys svarbiausių visuomeninių santy­kių reguliavimo kryptį. Paprastuosiuose įstatymuose ir poįstatyminiuose norminiuose teisės aktuose konstitucinės normos sukonkretintos, nurodytos jų įgyvendinimo sąlygos, teisinių santykių subjektų teisės, pareigos, teisinė atsako­mybė už tų normų pažeidimą.

Paprastieji Įstatymai – tai visi kiti Lietuvos Respublikos Seimo priimti įstaty­mai, kuriems priimti pakanka paprastosios posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų daugumos. Kaip ir Konstitucija bei kiti pagrindiniai įstatymai (svarbiausi tei­sės šaltiniai), paprastieji įstatymai yra labai reikšmingi teisės šaltinių sistemoje ir yra teisinis pamatas leidžiant poįstatyminius norminius teisės aktus. Pastarųjų at­žvilgiu paprastieji įstatymai turi aukščiausią teisinę galią.

Kai kuriuos savo sprendimus Seimas įformina nutarimais. Įstatymo formą Sei­mas visada suteikia tiems teisės aktams, kuriuose įtvirtinti svarbūs privalomojo po­būdžio paliepimai. Tuo įstatymai skiriasi nuo nenormatyvinio pobūdžio Seimo pri­imtų aktų – deklaracijų, pareiškimų ir kitų aktų, kuriuos neprivalu vykdyti. Juose Seimas išreiškia tik savo pageidavimus, norus, siūlymus, bet ne privalomojo elgesio reikalavimus.

1.2. Poįstatyminiai norminiai teisės aktai

Kad Vyriausybė, šakinio valstybinio valdymo ir vietinės valdžios bei valdymo orga­nai galėtų tinkamai atlikti

savo funkcijas, Seimas, o įstatymuose nustatytais atvejais ir Vyriausybė suteikia jiems reikiamus įgaliojimus. Vienas iš svarbiausių tokių įga­liojimų yra poįstatyminių norminių teisės aktų (privalomųjų elgesio taisyklių) lei­dimas. Lietuvoje poįstatyminius norminius teisės aktus įgaliotos leisti šios valsty­bės institucijos: Vyriausybė, ministerijos ir kitos šakinio valdymo institucijos, miestų (rajonų) savivaldybių tarybos, jų valdybos ir merai. Savo kompetencijos ribose vietinius (lokalinius) norminius aktus turi teisę leisti vyriausiasis ūkio subjektų (įmo­nių, įstaigų) administratorius. Visų minėtų valstybės institucijų leidžiami normi­niai teisės aktai vadinami poįstatyminiais, nes juose įįtvirtintos taisyklės visiškai ati­tinka įstatymų reikalavimus. Tai – viena iš svarbiausių teisėtumą užtikrinančių sąlygų. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, visus svarbiausius visuomeninius santykius regu­liuoja įstatymai. Visos pagrindinės (pirminės) teisės normos nustatomos ir įtvirti­namos Seimo priimtuose įstatymuose. Poįstatyminiai norminiai aktai gali būti pri­imami tik remiantis įstatymais. Jų paskirtis – sukonkretinti ir aiškinti įstatymų nuostatas, nurodyti įstatymų normų taikymo praktikoje tvarka tam tikrose veiklos srityse ir konkrečiose situacijose. Tik tokie poįstatyminiai norminiai aktai turi teisi­nę galią ir yra teisės šaltiniai.

1.3. Vyriausybės norminiai tteisės aktai

Svarbiausi poįstatyminiai norminiai teisės aktai yra Lietuvos Respublikos Vyriau­sybės norminiai teisės aktai, vadinami nutarimais. Įstatymai turi didesnę teisinę galią nei poįstatyminiai teisės aktai, o Vyriausybės nutarimai – didesnę teisinę galią nei kitų (žemesnių) valstybės institucijų leidžiami teisės aktai.

Vyriausybės nnutarimuose paprastai būna suformuluoti ir įtvirtinti bendro po­būdžio paliepimai (t. y. teisės normos), kuriais dažniausiai konkretinamos ir aiški­namos įstatymų nuostatos, nusakoma, kaip jos turi būti įgyvendinamos praktikoje. Taigi šie aktai yra normatyviniai.

Tačiau neretai Vyriausybė priima nutarimus, taikytinus tik tam tikram asmeniui ar tam tikru atveju (pvz., nutarimas dėl tam tikro asmens paskyrimo konkretaus ministro pavaduotoju, dėl diplomatinių santykių su kuria nors užsienio šalimi už­mezgimo). Tokie nutarimai yra teisės aktai, bet ne normatyvinio pobūdžio, nes juo­se įtvirtintos nuostatos nėra bendro pobūdžio taisyklės.

1.4. Lietuvos Respublikos Prezidento teisės aktai

Pagal Konstitucijos 85 straipsnio nuostatas Respublikos Prezidentas, vykdydamas jam suteiktus įgaliojimus, leidžia aktus – dekretus. Jais Prezidentas skiria ir atšaukia Lietuvos diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizaci­jų, suteikia aukščiausius diplomatinius rangus, specialius vardus iir karinius laips­nius, skelbia nepaprastąją padėtį, suteikia Lietuvos pilietybę. Šie Prezidento dek­retai turi teisinę galią tik tada, kai juos pasirašo Ministras Pirmininkas arba atitinkamas ministras. Aktais-dekretais Prezidentas taip pat įformina konkrečių asmenų apdovanojimus ordinais arba medaliais, nuteistiems asmenims suteikia ma­lonę ir kt. Taigi Prezidento dekretai yra nenormatyvinio pobūdžio teisės aktai, nes jais nesukuriamos bendro pobūdžio taisyklės, o tik įforminami (įtvirtinami) spren­dimai, susiję su konkrečiais asmenimis ar atvejais.

Prezidento aktai – dekretai, kaip ir įstatymai, skelbiami „Valstybės žiniose“.

Vidaus darbo tvarkos klausimais Prezidentas ppriima nutarimus.

1.5. Šakinio valstybinio valdymo institucijų teisės aktai

Ministerijų, departamentų ir kitų šakinio valstybinio valdymo institucijų teisės ak­tai vadinami įsakymais ir instrukcijomis. Kai kada savo aktus šakinės valstybinio valdymo institucijos pavadina išaiškinimais, aplinkraščiais ar kitaip. Jais šių insti­tucijų vadovai (ministrai, direktoriai ir kt.) paprastai konkretina įstatymus, Vyriau­sybės nutarimus, nurodo, kaip jie turi būti vykdomi praktinėje jų vadovaujamų ži­nybų veikloje. Taigi šie aktai yra poįstatyminiai, turintys teisinę galią tik tada, kai jie tiksliai atitinka ir įstatymų, ir Vyriausybės nutarimų reikalavimus.

Įsakymai gali būti norminiai ir nenorminiai. Paprastai ministrai ir kiti šakinio valstybinio valdymo institucijų vadovai savo įsakymais tvirtina įvairius įstatus, nuostatus, instrukcijas ir kitas bendro pobūdžio taisykles, įskaitant ir technines (pvz., priešgaisrines, darbo saugos, eismo). Tokie įsakymai kartu su patvirtintomis taisyk­lėmis yra norminiai teisės aktai (teisės šaltiniai). Tačiau gana dažnai įsakymais re­guliuojami santykiai su tam tikrais asmenimis arba jie priimami tik tam tikrais at­vejais. Tokiais įsakymais nenustatomos bendros elgesio taisyklės, todėl jie yra nenorminiai.

Ministrų ir kitų šakinio valstybinio valdymo institucijų vadovų instrukcijose, iš­aiškinimuose ir kituose aktuose paprastai aiškinama ir išsamiai nurodoma žemes­nėms pagal pavaldumą institucijoms bei pareigūnams, kaip įstatymai ar kiti teisės aktai turi būti taikomi praktinėje tų žinybų veikloje. Todėl šie aktai, skirtingai nei įsakymai, visada yra norminiai.

1.6. Vietos savivaldos institucijų teisės aaktai

Vietos savivaldos institucijos Lietuvoje yra miestų ir rajonų savivaldybių tarybos. Jos sprendžia vietinės reikšmės klausimus ir įgyvendina aukštesnių valstybės insti­tucijų paliepimus. Savo kompetencijos ribose savivaldybių tarybos priima sprendi­mus, kuriuose paprastai įtvirtinti bendro pobūdžio paliepimai. Juos privalo vykdyti visos tų administracinių vienetų teritorijoje esančios įmonės, įstaigos, organizaci­jos, taip pat pareigūnai ir piliečiai. Taigi savivaldybių tarybų sprendimai yra normi­niai teisės aktai.

Savivaldybių vykdomosios institucijos Lietuvoje yra miestų (rajonų) savival­dybių valdybos, merai, seniūnai. Jie Įgyvendina juos išrinkusių (ar paskyrusių) savivaldybių tarybų sprendimus, Vyriausybės nutarimus, įstatymus. Savo kompe­tencijos ribose merai ir kitos vykdomosios institucijos leidžia aktus, kurie vadina­mi nutarimais ir potvarkiais. Šiuose teisės aktuose dažniausiai nenustatytos ben­dro pobūdžio elgesio taisyklės, jais reguliuojami tik konkretūs santykiai (pvz., nutarimu įforminamas patalpų konkrečiam fiziniam ar juridiniam asmeniui pa­skyrimas). Taigi tokie teisės aktai nėra norminiai. Merų ir kitų vykdomųjų insti­tucijų teisės aktus gali panaikinti tik pati juos išrinkusi (paskyrusi) savivaldybės taryba.

1.7. Įmonių ir kitų ūkio subjektų norminiai teisės aktai

Įmonių ir kitų ūkio subjektų vyriausieji administratoriai (prezidentai, direktoriai, pirmininkai ir kt.) įgalioti savo kompetencijos ribose (kai kada kartu su profsąjun­gomis) leisti aktus, kuriuos galima laikyti norminiais teisės aktais. Tokie aktai yra: vidaus darbo tvarkos taisyklės, pareiginiai nuostatai, premijavimo nuostatai, nusta­tyta tvarka patvirtintos įvairios techninės taisyklės ir kt. Be to, įmonių vvaldytojai įgalioti sudarinėti vadinamąsias normatyvines (kolektyvines ir kt.) sutartis, kurias taip pat galima laikyti norminiais teisės aktais. Įmonių vyriausiųjų administratorių leidžiamuose norminiuose aktuose įtvirtintos lokalinės (vietos) reikšmės elgesio taisyklės, kurių privalo laikytis tik to ūkinio vieneto darbuotojai.

Individualaus taikymo sprendimus ūkinių institucijų vadovai įformina savo įsa­kymais.

2. TEISĖS AKTŲ SISTEMINIMAS IR JO RŪŠYS

Teisės aktų sisteminimas – tai nuolatinio teisės sistemos tvarkymo plėtojimo forma. Kiekvienoje šiuolaikinėje valstybėje yra daugybė įvairių teisės aktų, priimtų įvairių teisėkūros subjektų įvairiu metu. Tų aktų nuolat daugėja, nes teisėkūra negali sustoti kuriame nors viename savo raidos etape, ji visą laiką rutuliojasi atsižvelgdama į žmogaus teisių saugos poreikius. Teisėkūros tempas itin didelis nūdienos Lietuvoje. Sukuriama daugybė įvairių teisės aktų, dažnai iš esmės keičiančių buvusio teisinio reguliavimo pobūdį, net princi­pus. Nuo 1990 m. iki 2000 m. balandžio įvairūs Lietuvos teisėkūros subjektai priėmė 2 486 įstatymus (iš jų – 900 naujų) ir 12 454 nuta­rimus (Vyriausybė).

Todėl šioje aktų gausybėje darosi vis sunkiau orientuotis. Tai reikalauja atitinkamai sutvarkyti galiojančius teisės aktus, juos stambinti, grupuoti į atitinkamą, moksliškai pagrįstą sistemą, išleisti įvairius jų rinkinius. Šito reikalauja ir poreikis toliau plėtoti pačią teisėkūra, nes galiojančių teisės aktų turinio analizė, išorinis jų sutvarkymas, grupavimas pagal tam tikrą schemą padeda atskleisti teisinio reguliavimo spragas ir prieštaravimus,

juos įveikti. Šitaip teisės aktų įgyvendinimo praktika ir teisėkūros raida subran­dina tą patį teisės aktų sisteminimo poreikį.

Teisės aktų sisteminimas – tai įvairių teisės subjektų (valstybės institucijų, firmų, pareigūnų, piliečių) veikla, kuria siekiama sugru­puoti teisės normų aktus į vientisą sistemą siekiant palengvinti jų paiešką, tobulinti jų turinį ir formą, operatyviai ir tiksliai įgyvendinti jų nurodymus. Teisės aktų sisteminimo objektas yra tik juridinę galią turintys teisės aktai. Atsiradus konstitucinei justicijai, sąvokos „turėti juridi­nę galią“ ir „galioti“ gali nesutapti. Konstitucinio Teismo pripažin­tas priešingu KKonstitucijai, teisės aktas netenka juridinės galios ir netaikomas, bet formaliai galioja, kol bus panaikintas jį išleidusios institucijos, nes galioja principas: jai priešingą teisės aktą gali panaikinti tik jį priėmusi institucija.

Skiriami tokie teisės aktų sisteminimo principai:

1.informacijos išsamumas, užtikrinantis, kad bus apimta visa sis­teminti reikalinga informacija;

2.informacijos patikimumas; jis užtikrinamas tuo, kad naudojami oficialiai skelbtų teisės aktų tekstai;

3.naudojimosi patogumas, užtikrinantis greitą ir kokybišką reikia­mos informacijos apie konkrečią teisės normą radimą.

Teisės aktų sisteminimas reiškiasi tokiais pavidalais: inkorporacija, konsolidacija ir kodifikacija.

IŠVADOS

Įvertinus teisės aktų hierarchiją LLietuvoje galiu teigti, kad:

1.Norint sukurti teisinę valstybę reikia pagerinti įstatymų leidybos veiklą, padaryti ją profesionalesnę, vengti deklaratyvių programinių teigimų, siekti, kad įstatymuose nebūtų tiek gausių nuorodų į kitus poįstatyminius aktus.

2.Būtina, kad visi, daugumą piliečių liečiančių įstatymų projektai būtų skelbiami vvisuomenei. Reikia realiai įgyvendinti Konstitucijoje užfiksuotas nuostatas, suderinti įstatymus ir teisinius aktus su Konstitucija, geriau saugoti ir ginti konstitucines piliečių teises ir laisves, užtikrinti numatytas garantijas.

3.Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų konstitucinių įstatymų nuosta­tos turi pačią aukščiausią teisinę galią.

4.Įstatymo formą Sei­mas visada suteikia tiems teisės aktams, kuriuose įtvirtinti svarbūs privalomojo po­būdžio paliepimai. Tuo įstatymai skiriasi nuo nenormatyvinio pobūdžio Seimo pri­imtų aktų – deklaracijų, pareiškimų ir kitų aktų, kuriuos neprivalu vykdyti.

5.Teisinės valstybės principo esminis elementas taip pat yra tas, kad galioja tik paskelbti teisės aktai. Teisė negali būti nevieša.

6.Konstituciniai reikalavimai, kad galiotų tik paskelbti teisės aktai ir kad jie galiotų į ateitį, – svarbi teisinio tikrumo prielaida. Pagal Konstituciją Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, visada turi priimti nutarimus, ir jie tturi būti paskelbti nepriklausomai nuo to, ar Vyriausybės priimami teisės aktai yra norminiai, ar individualūs, taip pat nepriklausomai nuo to, kokiam subjektui ar subjektų ratui jie skirti.

LITERATŪRA

1.Andriulis V. Lietuvos Respublikos įstatymų konsolidavimo problema. Projektai, jų ištakos ir realizavimo perspektyvos // Teisės problemos. 1998, Nr. 3 – 4, p. 25, 27.

2.Čiočys. P. Teisės pagrindai. III leidimas. – V., 2002.

3.Glendon M. A. Vakarų teisės tradicijos. – V., 1993.

4.Hart H. L. A. Teisės samprata. – V., 1997.

5.Jurisprudencija. 2001. T. 19 (11).

6.Leonas P. TTeisės enciklopedija. – V., 1995.

7.LTU. Teisinės valstybės link. Jurisprudencija. Mokslo darbai. – V., 2001.

8.Namų advokatas. – V., 2002.

9.Novagrockienė J. Politikos mokslo pagrindai. – V., 2001.

10.Vaišvila A. Teisės teorija. – V., 2000.

11.Vaišvila A. Naujai teisės sampratai – naują terminiją // Teisės problemos 1996. Nr.2.

12.Valstybės pagrindai. Mokomoji knyga. – K., 1996. 1 – 3 dalys.

13.Vansevičius S. Valstybės ir teisės teorija. – V., 2004.

14.Teisinės sistemos reforma: teisėkūros problemos. Teisės institutas, 2000 04 20.

15.Лазарев Б.М. Общая теория государства и права. – М., 1992.