Teisės ir moralės normų santykis.

ĮVADAS

Kiekviena istoriškai susiformavusi visuomenė reikalauja įgyvendinti socialinių normų reguliavimą. Visuomeninių santyki reguliavimams įgyvendinamas realizuojant socialines normas, kurios skirstomos į: visuomeninių organizacijų, teisės, moralės, papročių normas ir pan. Kaip socialinių normų grupė, moralės normos yra tam tikros elgesio taisyklės, apibrėžiančios žmonių tarpusavio elgesio santykius. Jei žmogaus elgesys neliečia kitų žmonių, jo elgesys socialiniu požiūriu neturi jokios reikšmės.

Jau nuo I.Kanto laikų egzistuoja įsitikinimas, kad moralės sfera apima tik vidinį žmogaus pasaulį. Todėl įvertinti moralę galima tik iš kito žmogaus „varpinės“. Remiantis ttokiu požiūriu, kiekvienas atskirai paimtas žmogus, nebendraujantis su kitais žmonėmis, gali vadovautis savo nusistatytomis moralės normomis.

Egzistuoja ir kompromisinė šio požiūrio pozicija, kuria remiantis moralės normos turi dvigubą prigimtį: vienos moralės normos turi omenyje patį individą, kitos – individo ir visuomenės santykį.

Egzistuoja nuomonė, kad moralė tai ne žmogaus reikalavimai pačiam sau, o visuomenės reikalavimai žmogui. Ne pats žmogus apsisprendžia, koks turi būti jo santykis su kitu žmogumi, ne atskirai paimtas individas vertina savo poelgius t.y. priskiria savo poelgiui gerų ar bblogų santykių kategorijas, o visuomenė duoda tokį įvertinimą. Būtent visuomenė gali pripažinti elgesį moraliu ar amoraliu. Bet kuri socialinė norma yra bendro charakterio, todėl adresuojama ne konkrečiam visuomenės individui, bet visai visuomenei, ar jos daliai.

Moralės normos reguliuoja ne vidinį žžmogaus pasaulį, o žmonių tarpusavio santykius. Tačiau negalima išleisti iš akių ir individualios moralės reikalavimų. Galutinėje išdavoje, jų įgyvendinimas priklauso nuo žmogaus moralinės brandos, jo socialinės orientacijos ir čia pagrindinį vaidmenį vaidina tokios individualizuotos moralės normų kategorijos. Vidiniai žmogaus įsitikinimai apie tai kas bus moralu, o kas ne, didele dalimi apsprendžia ir jo socialinį reikšmingumą.

Žmonių tarpusavio santykius reguliuoja ne tik moralės, bet ir teisės normos. Būdama subjektinių teisinių ir pareigų vienovė, teisės norma nustato galimo ir privalomo žmonių elgesio ribas, jų išorinės laisvės mastą. Teisės norma – teisėto elgesio pagrindas, nes nurodo, kaip privalo elgtis visuomeninio santykio dalyviai, kad būtų užtikrinta abipusė jų teisių apsauga ir sudaromos vienodos tų teisių įgyvendinimo teisinės sąlygos.

Šiame darbe aptarsiu moralės ir teisės nnormų santykį: kuriais požymiais teisės ir moralės normos sutampa, kokia teisės ir moralės normų sąveika, kokiais požymiais jos viena nuo kitos skiriasi.

Rašant šį darbą, rėmiausi įvairių autorių nuomone. Naudojausi P.Leono, S. Vansevičiaus, A. Vaišvilos, H. Kelsen ir kitų autorių parengtais teisės teorijos vadovėliais.

Teisės normos samprata

Teisės norma yra pirminis ir bene svarbiausias teisės sistemos elementas. Jis reguliuoja svarbius valstybei visuomeninius santykius. Teisės norma tai “valstybės nustatyta ir sankcionuota bendrai privaloma formaliai apibrėžta elgesio taisyklė, suteikianti reguliuojamo santykio dalyviams subjektines teises iir nustatanti jiems teisines pareigas“[2, p.146].

Žodis norma lotynų kalboje reiškia: nustatytas kiekis, dydis, matas, taisyklingumas, pavyzdys, taisyklė [5, p.256]. Kiekvienoje visuomenėje susiformuoja ypatingai sudėtinga normų sistema. Ji priklauso nuo valstybės ekonominės padėties, vyraujančios religijos, kultūros, tradicijų. Elgesio taisyklės, kurios reguliuoja santykius tarp žmonių, visuomeninių ir kitų organizacijų, vadinamos socialinėmis normomis. Pagal visuomeninių santykių reguliavimo sferą socialinės normos skirstomos į teisės, moralės, papročių, tradicijų, politines, ekonomines, visuomeninių organizacijų ir kitas normas. Nėra tokių situacijų visuomenėje, kur veiktų tik viena normų grupė, visos jos reguliuoja kartu. Labiausiai paplitusi socialinių normų rūšis yra teisės norma. Ji yra bendra taisyklė, veikianti nepertraukiamai laiko, bet kurios asmenų grupės atžvilgiu, numatyta neribotam atvejų skaičiui. Kartu teisės norma turi keletą ypatumų, skiriančių ją nuo kitų socialinių normų.

Pirmas teisės normos požymis – formalus teisės normos apibrėžtumas. Tai reiškia, kad teisės normos turi būti formaliai apibrėžtos. Skiriamas vidinis ir išorinis teisės normos formalus apibrėžtumas.

Terminas vidinis teisės normos apibrėžtumas reiškia, kad norma turi būti suformuluota tiksliai ir nedviprasmiškai. Tai reiškia, kad „jose yra konkrečiai ir aiškiai suformuluota pati elgesio taisyklė (visuomeninio santykio dalyvių teisės ir pareigos, jų atsiradimo, pakeitimo ar išnykimo pagrindai), kad pilietis, organizacija, kuriems ši taisyklė adresuojama, aiškiai suvoktų, kokio elgesio įstatymų leidėjas iš jų reikalauja, kkokį elgesį jis legalizuoja arba draudžia“ [4, p.197].

Teisės normos išorinis apibrėžtumas reiškia, kad „teisės normos yra suformuluotos ir išdėstytos oficialiuose t.y. valstybės išleistuose teisės aktuose“ [4, p. 197].

Antras teisės normos požymis – visuotinis privalomumas. Kad teisės normos darytų poveikį žmonėms, jų tarpusavio santykiams, teisės normos turi būti privalomos visiems visuomenėje. Tai reiškia, kad norma yra privaloma visiems, kurie patenka į jos reguliavimo sritį. Šis teisės normos turinio privalomumas išskiria teisės normą iš kitų socialinių normų. Visuotinis privalomumas reiškia, jog teisės normos privalo laikytis visuomeninių santykių dalyviai neatsižvelgiant į jų subjektyvų požiūrį į šias normas, teigiamą ar neigiamą jų vertinimą ir panašiai. Pvz., jei teisės normos reguliuoja visuomeninius santykius prekybos srityje, ji bus privaloma visiems, kurie tampa šių santykių dalyviais. Privalomumas garantuoja, kad teisės norma bus gyvybinga ir funkcionuos. Visuotinio teisės normos privalomumo turinys gali būti įvairus: paklūstama teisės normos reikalavimams dėl įsitikinimo, dėl laukiamos naudos, dėl galimos valstybės prievartos.

Normos struktūrą galima pavaizduoti tokiu būdu : piliečiui privalu laikytis valstybės įstatymų, kitaip valstybė taikys teisės normų pažeidėjui prievartos priemones. Konkretinant šiuos reikalavimus tam tikromis normomis, galima nustatyti: kas ir kokiomis sąlygomis turi laikytis normos, būtent ką reikia daryti siekiant jas įgyvendinti, kokiomis priemonėmis valstybė saugo ją nuo pažeidimų [2, pp. 137].

Dažniausias visuotinio teisės privalomumo garantas – abipusė nauda. Tačiau jei asmuo nevykdo teisės normų nustatytų pareigų, sunku tikėtis, kad kitas asmuo laikysis jų šio asmens atžvilgiu. Pareigų nevykdymas reiškia atsisakymą sutarties ir kartu atsisakymą tos naudos, kurios tikimasi sutarties sudarymu. Tik pripažinus „teisių ir pareigų vienovę, galima tvirtinti, kad pagrindinis visuotinio teisės imperatyvų privalomumo garantas – abipusė nauda. Tokai yra autentiška teisės normų privalomumo prigimtis“ [4, p. 198].

Trečias teisės normos požymis- teisės normų įgyvendinimą garantuoja valstybės prievartos priemonės.

Specifinis teisės normos bruožas – valstybės apsauga. Pareigos nevykdymas ar draudimo pažeidimas sukelia valstybės prievartos priemonių taikymą [2, p.137]. Be valstybės prievartos teisės normos virstų paprastomis elgesio deklaracijomis, moraliniais pageidavimais.

Pagal normos nesilaikymo pasekmes, teisės normos specifika atsiskleidžia tame, jog teisės normos pažeidėjas būtinai patiria valstybės prievartą. Teisės normų reikalavimų įvykdymas yra saugomas ir užtikrinamas valstybės prievarta. Valstybės prievartos priemonės yra vienos iš visuomeninio poveikio priemonių, kurios būdingos visoms socialinėms normoms.

Valstybės prievartos garantas reiškia, kad įstatymų leidėjas už imperatyvinių normų nesilaikymą, nustato adresatui nepageidaujamas poveikio priemones, kurias pritaikyti turi specialios valstybės institucijos.

Teisės normos yra nustatomos arba sankcionuojamos kompetentingos valstybės institucijos. Normoje išreiškiama valstybės valia, kaip turi būti reguliuojami vienos ar kitos rūšies visuomeniniai santykiai. Valstybės valia adresuota visuomeninių

santykių dalyviams ir šie privalo derinti savo elgesį su normoje nustatyta pareiga ar draudimu.[2, p. 136].

Valstybės prievartos intensyvumas įgyvendinant teisę priklauso ne tik nuo piliečių teisinės kultūros, bet ir nuo pačių teisės normų turinio. Mažiausiai valstybės prievartos reikalauja toks normų vykdymo užtikrinimas, kai teisės normomis įkūnytas priešingų interesų kompromisas. Tačiau jei teisės norma bus įtvirtintas tik kurios nors vienos socialinės grupės interesas, tai vienpusiška nauda pagrįstos normos vykdymas reikalaus intensyvios ir nuolatinės valstybės prievartos.

Ketvirtas teisės normos požymis – sistemingumas. TTeisės normų struktūra pagrįsta normų tarpusavio ryšiais ir sistema. Sistemiškumas – esminė teisės. Išskiriami du teisės normos sistemingumo aspektai:

1. Vidinis sistemingumas. Teisės norma veikia kaip tam tikrų vidinių jos elementų (hipotezės, dispozicijos ir sankcijos) organizacija.

Normos struktūroje skiriama: hipotezė (nustatomi asmenys, kuriems adresuota norma, ir aplinkybės, kuriomis ji įgyvendinama), dispozicija (pati elgesio taisyklė, nustatanti teisinio santykio šalių teises ir pareigas), sankcija (valstybės prievartos priemonės už dispozicijos pažeidimą). Teisės normos struktūra yra neatsiejamas elgesio taisyklės ryšys su jos taikymo sąlygomis ir rribomis bei apsaugos būdais [2, p. 137].

Kiekviena teisės norma yra vieninga, jos visi trys elementai yra susiję ir vienas kitą sąlygoja.

Hipotezė – nurodo faktines aplinkybes, kurioms esant reikia vadovautis ta teisės norma, t.y. ji apibrėžia normos veikimo sferą, nurodo subjektus iir normos galiojimo aplinkybes, sąlygas. Hipotezė gali būti apibrėžta ir numanoma.

Dispozicija – tai pagrindinis teisės normos elementas. Ji nurodo, koks turi būti visuomeninio santykio dalyvių elgesys, kai yra hipotezėje numatytos faktinės aplinkybės. Dispozicijoje numatomos šio santykio dalyvių subjektinės teisės ir pareigos.

Sankcija – trečiasis teisės normos elementas, kuris nurodo, kokio poveikio priemonė taikoma visuomeninio santykio dalyviams, kurie nevykdo teisės normos dispozicijoje išdėstytų reikalavimų. Teisės normų sankcijos priklausomai nuo poveikio rūšies gali būti:

 Baudžiamosios (taiko tik teismai);

 Administracinės (taiko įgaliotos valstybės institucijos ir teismai);

 Drausminės (skiria darbdavys);

 Turtinės (skiria teismai ir kitos įgaliotos valstybės institucijos).

Sankcija nėra sudedamasis kiekvienos teisės normos teksto elementas. Reguliacinių teisės normū tekstai neturi sankcijų. Sankcijos tiesiogiai apima tekstas tik tų teisės normų, kurios konkretina teisinę valstybės prievartą ir nustato jos apimtį iir rūšį.

2. Išorinis sistemingumas. Teisės norma veikia glaudžiai su kitomis teisės normomis. Modernioje teisėje konkrečią situaciją reguliuoja ne viena, o daugybė teisės normų. Visos teisės normos tarpusavyje susijusios vidiniu ryšiu, jos viena kitą papildo, garantuoja viena kitos funkcionavimą.

Penktas teisės normos požymis – institucinis. Norma tampa teisine norma, kai ją užrašo valstybė arba kažkaip kitaip išreiškia savo poziciją. Teisės norma – visada rašytinė.

Šeštas teisės požymis – bendrumas. Teisės normomis laikomos bendro pobūdžio ir abstrakčios elgesio taisyklės, kurias galima daug kkartų taikyti ir kurios neturi personalaus adresato.

Septintas teisės bruožas – teisės norma orientuota į ateitį. Teisės norma įvykdymu nesibaigia, ji skirta ateičiai tuo atžvilgiu, kad apskaičiuota ne tik esamam atvejui (santykiui), bet santykių rūšiai, daugeliui bendrąja forma apibrėžtų atvejų ir santykių (sutarčių, santuokos sudarymui, turto pardavimui) ir įgyvendinama kiekvieną kartą, kai tik atsiranda joje numatytų situacijų ir aplinkybių. [2, p. 136]. Šiuo atveju pasireiškia teisės normos orientavimo į ateitį taisyklė.

H.Kelsen pažymi, kad „ Paprastai normos nurodo tik būsimąjį elgesį, tačiau kartais jose daromos nuorodos ir į praeitį. Pavyzdžiui, teisės norma, kuri tam tikrą elgesį susieja su sankcija, gali nustatyti, kad individą privalu bausti net už tą elgesį, kuris buvo anksčiau, prieš išleidžiant teisės normą. Tokia teisės norma yra – retroaktyvi. [3, p. 51].

Teisės normų klasifikavimas

Teisės teorijoje teisės normos klasifikuojamos įvairiais pagrindais.

Pagal teisinio reguliavimo objektą teisės normos skirstomos į konstitucines, baudžiamąsias, civilines, šeimos, darbo, finansų ir kitas. Šiuo požiūriu šakinės teisės normos toliau skirstomos į materialiąsias ir proceso, viešosios ir privačios teisės.

Pagal atliekamas funkcijas teisės normos skirstomos į reguliacines ir sankcijas nustatančias.

Pagal juridinę galią teisės normos yra įstatyminės, turinčios didžiausią juridinę galią, ir poįstatyminės-mažesnės juridinės galios, nes sukurtos remiantis įstatyminėmis ir joms neprieštaraujant.

Pagal teisinio reguliavimo metodą tteisės normos skirstomos į imperatyvias, dispozityvias, skatinamąsias ir rekomendacines. Jos atspindi atitinkamus teisinio reguliavimo metodo požymius. Imperatyvios teisės normos griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia kaip nors kitaip jo suprasti. Pvz.: Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Dispozityvios teisės normos nustato elgesio variantą, kuris neperžengdamas įstatymo numatytų ribų suteikia subjektams teisę reguliuoti tarpusavio santykius savo pačių nuožiūra, t.y. leidžia jiems susitarimu nustatyti abipuses teises ir pareigas. Ir tik jeigu šalys šito nepadaro, nustatomas tam tikras privalomas elgesys. Skatinamosios teisės normos-tai nurodymai naudotis pagyrimo priemonėmis už valstybės ir visuomenės požiūriu skatinamą elgesį arba už pasiekimą rezultatų, kurie viršija įprastus darbinius, tarnybinius ar pilietinius reikalavimus. Rekomendacinės teisės normos nustato valstybės ir visuomenės požiūriu pageidautino elgesio variantus suteikdamas šias rekomendacijas adresatams teisę pagal savo kompetenciją elgtis atsižvelgiant į vietos sąlygas, galimybes į rezervus.

Pagal galiojimo apimtį teisės normos skirstomos į bendrąsias, specialiąsias ir individualias. Bendroji teisės norma formuluoja bendrąją elgesio taisyklę, yra taikoma neribotam subjektų ratui ir nustato specialiųjų normų reguliavimo kryptį ir metodą. Plėtojant jos turinį gali būti kuriamos specialios normos. Pastarosios priimamos remiantis bendrąja norma, jai neprieštaraujant ir skirta konkretinti, plėtoti bendrosios normos imperatyvus atsižvelgiant į reguliuojamų visuomeninių santykių specifiką. Tokios yra visų teisės šakų normos konstitucinių normų atžvilgiu, taip pat visų kkodeksų specialiosios dalies normos. Individuali teisės norma formuluoja vienkartinį paliepimą. Pvz.: tokia yra įstatyminė teisės norma, nustatanti Civilinio kodekso įsigaliojimo datą arba pratęsianti kurio nors įstatymo galiojimo laiką. Bet kuri teisės norma numato tam tikrą elgesio formą.

Daugumą teisės normų sudaro reguliacinės teisės normos, kurios nustato ne vienodo pobūdžio visuomeninių santykių dalyvių subjektines teises ir pareigas. Todėl reguliacinės teisės normos yra: įpareigojančios, draudžiančios ir įgaliojančios. Įpareigojančios teisės normos nustato pareigą atlikti tam tikrus aktyvius teigiamus veiksmus (pareiga laikytis įstatymų, pareiga mokėti valstybės mokesčius). Draudžiančios teisės normos nustato pasyvią pareigą, t.y. pareigą susilaikyti, nevykdyti draudžiamų veiksmų. Tai normos, numatančios baudžiamąją, administracinę arba drausminę atsakomybę už teisės pažeidimus. Įgaliojančios teisės normos suteikia teisę atlikti tam tikrus teigiamus veiksmus, sukeliančius teisines pasekmes. Pvz., tai teisė į poilsį, teisė streikuoti, teisė kreiptis į teismą, teisė sudarant santuoką pasirinkti pavardę. Teisės normų rūšys pagal teisės teoriją taip pat gali būti skirstomos pagal: nustatymo formą, tikslinę paskirtį, teisės šakas, normų priėmimo subjektus, veikimo laiką, asmenų grupę, normos vietą arba sferą ir pan.

Teisės normų klasifikacijos padeda atskleisti įvairiapuses teisės normų galimybes reguliuoti žmonių elgesį. Apibendrinant reikėtų pasakyti, kad teisės normoje privalo būti nurodytos jos veikimo sąlygos, teisinių santykių dalyvių teisės ir pareigos, valstybės prievartos už teisės

normoje numatytos elgesio taisyklės nevykdymą priemonės. Kitaip teisės norma tiesiog negalės atlikti savo visuomeninių santykių reguliuotojo funkcijos.

Moralė

Tarptautinių žodžių žodynas teigia, kad – „moralė tai žmonių elgesį reguliuojančios normos ir principai“ [495, 5]. Žodis moralė yra kilęs iš lotyniško moralis, reiškiančio papročius ar manieras. Moralė nagrinėja žmogaus elgesį, žmonių tarpusavio santykius. Kaip mes turėtume elgtis ir kaip neturėtume elgtis? Kas yra gėris ir kas yra blogis? Moralė yra principų ar elgesio taisyklių, kuriomis mes vadovaujamės ir kurios priklauso visuomenės konvencijų sričiai, visuma. Moralės sričiai priklauso įsitikinimai bei nuomonės apie gerą ir blogą elgesį. Šie įsitikinimai yra išreiškiami vartojant tokias sąvokas kaip gera, bloga, pagirtina, teisinga, ydinga, peiktina, smerktina ir pan. Viena vertus, moralės dalykai vaidina tam tikrą vaidmenį ir turi tam tikrą pagrindimą ir kitose su pasaulėžiūros formavimu susijusiose visuomenės gyvenimo srityse – religijoje, teisėje, ekonomikoje, politikoje. Antra vertus, moralė yra socialinis reiškinys, o moralės filosofija nagrinėja moralės prigimtį bei funkcijas. Moralės taisyklės nėra sau pakankamos ir reikalauja pagrindimo, kuris ttik ir suteikia joms reikšmingumą. Ir būtent šis pagrindimas ir yra filosofinės etikos uždavinys. Kodėl mes turėtume elgtis vienaip arba kitaip? Kaip turėtume gyventi? Ko turėtume norėti? Dėl ko verta stengtis? Ir pan.

Moralė – tai privalomo, siekiamo, geidžiamo, deramo eelgesio formos, tai idealūs, išaukštinti elgesio pavyzdžiai. Ji kalba apie tai, ko turi siekti žmonės, kokie jie turi būti individuliai (koks aš turiu esu ir kokiu privalau būti: ar kaip asmenybė, ar kaip tam tikro socialinio vaidmens atlikėjas – mama, ar specialistas, vadovas ir panašiai). Moralės netenkina tai, ką žmonės daro, kaip jie elgiasi. Ji verčia juos tobulėti, siekti privalomybės.

S.Vancevičius pažymi, kad „moralė – neatskiriama dvasinio žmonių gyvenimo dalis. Jos vaidmuo kaip reguliavimo funkcijos ir dvasinio veiksmo yra neatskiriami dalykai. Moralės normos kuriasi įtvirtinant moralines pažiūras ir joms evoliucionuojant ir tas pažiūras išreiškia. Būdamos neatskiriamos nuo žmonių elgesio, jos veikia jį, kiek žmonės jas suvokia. Jomis vertinami žmonių poelgiai ir veikiama visuomenės nuomonė“ [2, p. 105].

Moralė gali būti bbendra žmogiškoji, vyraujanti ir pasenusi reakcinė. Visuomenėje, kur sudėtinga socialinė struktūra, yra nacionalinių, etninių ir kitokių prieštaravimų, moralė yra įvairi ir kartu su teise sąveikauja vyraujanti moralė. Moraliu laikomas toks elgesys, kuris yra naudingas ne tik konkrečiam asmeniui, bet ir visai visuomenei, tautai, žmonijai.

Moralės ir teisės normų santykio teorijos

Teisės teorijoje yra kelios moralės ir teisės normų santykio teorijos:

Chr. Tomazijaus (XVIII a. vokiečių juristo) teorija, pagal kurią moralės pareigos skiriasi nuo teisės pareigų įvardijant tris galimus elgesio variantus:

 Ką nori, kad ttau darytų ir kitam daryk.

 Ką nori, kad kiti tau darytų ir pats sau daryk.

 Ko nenori, kad kiti tau darytų, ir kitiems nedaryk.

Pastarasis reikalavimas yra teisės norma arba teisės nustatyta pareiga, kurią žmogus privalo vykdyti. Šios teorijos esmė, kad žmogaus įsitikinimai nesutampa su tam tikrais reikalavimais, bet, anot jo, teisė ir moralė nėra visai atskiros. Žmogaus veiksmai yra išoriniai – teisės pareigos vykdymas ir vidiniai – dvasios ir sąžinės pasireiškimas. Psichologiniu požiūriu ši teorija nėra tobula, kadangi taisyklės nenumato daryti ką nors gera. Vis dėlto daugeliu atveju skirtumas tarp teisės ir moralės, kurį nurodė Tomazijus, negali būti ginčijamas ir jis padeda išaiškinti moralės ir teisės esmę. Ši teorija apie teisės ir dorovės pareigų skirtumą viešpatavo apie 150 m.

I.Kanto teorija. I.Kantas elgesį vertina teisiniais ir moraliniais aspektais. Anot jo, teisei žmogaus elgesys teisingas tiek, kiek atitinka galiojančius įstatymus, o moralei svarbūs yra motyvai. Jei teisėjai vadovautųsi tik įstatymų tikslais, sprendimai būtų ne objektyvūs.

Jellinek‘o (vokiečių juristo) teorija. „Vokiečių juristas Jellinekas laiko teisę dorovės minimumu“[1, p. 121]. Jellinekas teisės ir moralės normas priskyrė socialinėms normoms. Socialinės normos pagal jį turi du uždavinius:

 Vienos palaiko visuomeninę tvarką;

 Kitos įgalina visuomenės gyvenimą augti, plėtotis.

Kita teorija skiria teisę ir dorovę iš skirtumo motyvų, kurie gimdo asmenyje tteisės ir moralės pareigų vykdymą. Šios teorijos kūrėjas – vokiečių juristas. R. Jheringas. Jis teigė, kad žmones stimuliuoja egoizmas. Jis neskatina daryti gera, bet prievarta ar jėga tai daro. Teisė žiūri savojo „aš“ interesų, o moralė – kitų. Teisė egoizmą prievarta pritaiko visuomenės naudai. Egoizmas teisėje ne likviduojamas, o keičiamas. R.Jheringas teigė, kad visuomenės egoizmas yra silpnas, todėl daugelis žmonių nėra įsitikinę teisės reikalingumu.

Teisės ir moralės normų santykio teorijos parodo, jog teisės normos ir moralės normos santykis buvo aktualus praeityje, aktualus jis ir iki šių dienų.

Kadangi šio darbo esmė – teisės bei moralės normų santykis, sekančiame skyriuje panagrinėsiu teisės ir moralės normų tapačius požymius.

Tapatūs teisės ir moralės normų požymiai

Moralės ir teisės normų lyginimas didina abiejų šių sąvokų supratimą. Aptarsime teisės ir moralės normų požymius, pagal kuriuos teisės ir moralės normos sutampa.

Pagal veikimo objektą teisė ir moralė sutampa. Jos abi apima visą visuomenę, jos grupes bei sluoksnius, besiremiančius vienomis ar kitomis moralės ir teisės nuostatomis. Įvairios visuomenės grupės gali vadovautis įvairiomis moralės nuostatomis ir įvairiomis teisinėmis idėjomis.

Ir teisė, ir moralė siekia tų pačių tikslų – visuomeninio gyvenimo sutvarkymo ir pagerinimo, asmenybės vystimosi ir tobulėjimo, žmonių teisių ir laisvių gynimo ir apsaugos, humaniškumo ir teisingumo įtvirtinimo. Teisės ir mmoralės normos siekia įtvirtinti žmonių tarpusavio santykiuose santarvę ir rimtį. Jos išreiškia žmonių interesus, poreikį juos apsaugoti nuo individų tarpusavio agresijos. Ir teisė ir moralė siekia vieno tikslo „laiduoti visuomenės buvimą ir padėti visuomenei augti, einant teisingumo dėsniais“ [1, p. 123].

Teisė sutampa su morale tais atvejais, kai išreiškia vienodą pagarbą konkretaus santykio dalyviams – visų asmenų formaliąją lygybę, socialinį kompromisą.

Teisės ir moralės panašumai pasireiškia tuo, kad jie išreiškia socialinių normų įvairovę, sudarančią visumoje bendrą normatyvinio sistemą ir todėl turinčią kai kuriuos bendrus bruožus. Teisė ir moralės ta pati normatyvinė prigimtis. S.Vancevičius pažymi, kad „Tik teisė ir moralė atskirai ir kartu turi aiškią reikšmę šalies norminiam reguliavimui“[2, p. 105].

Teisės ir moralės normų skirtumai

Teisės ir moralės normų skirtumus lemia žemiau išvardinti požymiai:

Visų pirma – moralė istoriškai atsirado anksčiau už teisę. Prieš teisinių normų atsiradimą, visuomeniniuose santykiuose egzistavo moralės normos kartu su religijos normomis

Moralės ir teisės normos skiriasi pagal realizavimo užtikrinimą. Moralės normos realizuojamos remiantis asmens įsitikinimais, įpročiais. Vidiniu garantu tampa žmogaus sąžinė, o išoriniu – visuomenės nuomonė. Moralės normų žmonės laikosi, nes juos verčia tai daryti sąžinė ir visuomeninė nuomonė. Tuo tarpu teisės normų realizavimą garantuoja valstybė, tam tikrais atvejais taikydama savo prievartos priemones. Valstybės prievarta remiasi

visa valstybės galia ir kyla iš valstybės visuomenės, vykdoma jos vardu, tuo tarpu prievarta, ginanti kitas socialines normas gali atsirasti iš grupės (šeimos, genties), kurios moralinius įsitikinimus atspindi ir išreiškia šios normos. Teisės normos yra visiems privalomos, neginčijamos. Teisėje egzistuoja prievartos momentas, be kurio ji nebūtų efektyviu žmonių gyvybinės veiklos reguliatoriumi, valdžios atributu. Tačiau tai nereiškia, kad teisė įtvirtinama „Damoklo kardu“. Sankcijų grėsmė yra potenciali, tik konflikto su įstatymu atveju. Daugelis piliečių laikosi teisės normų laisvanoriškai, o ne iš baimės bbūti nubaustiems. Šiuo atveju panaudojamas ir auklėjimas, nusikaltimų profilaktika, įtikinėjimas, kad asmenys paklustų teisės normoms.

Skiriasi prievartos pobūdis, kuris taikomas už teisės ir moralės normų pažeidimus. Už moralės normų pažeidimą taikomos visuomeninės prievartos priemonės. Moralės normų pažeidimas neiššaukia valdžios įsikišimo. Moralės požiūriu žmogus gali būti visiškai neigiama asmenybe, bet jis netraukiamas teisinėn atsakomybėn, jei nepadaro įstatymų pažeidimų. Pati visuomenė sprendžia, kaip reaguoti į asmenis, nesilaikančių moralinių draudimų. Reikia pastebėti, kad moralinis poveikis gali būti ne mažiau veiksmingas, nei teisinis, o kkartais net labiau efektyvus.

Pagal išraiškos formą – moralės ir teisės normos skiriasi. Teisės normos įtvirtinamos įstatymais, įsakais, nutarimais, grupuojamos pagal institucijas ir rūšis, sisteminamos, kodifikuojamos, kad būtų patogiau jomis naudotis. Tuo tarpu moralės normos – neturi tokių aiškių išraiškos fformų, neapskaitomos, neapdirbamos (netikslinama jų formuluotė). Moralės normos neskirstomos į šakas, jos neturi griežtos sistemos. Jos nėra klasifikuojamos, nes tam nėra reikalo. Moralės normos egzistuoja kaip visuomeninė nuomonė, jos paprastai egzistuoja žmonių sąmonėje. Moralės normos ir principai, atsiradę tam tikruose socialiniuose sluoksniuose, išplinta platesniame subjektų rate, tampa patvariomis taisyklėmis ir elgesio motyvais. Todėl neįmanoma nurodyti nei laiko, nei priežasčių, nei vienų ar kitų moralės normų atsiradimo, galiojimo laiko. Jos kaip pamažu atsiranda, taip pat nepastebimai ir pasitraukia, praranda įtaką. Tačiau moralės normos – tai ne tik nerašyti draudimai ir reikalavimai (nors tokių absoliuti dauguma). Daugelis moralinių normų išdėstytos įvairių visuomeninių organizacijų programose, religijos ir literatūros paminkluose, istoriniuose metraščiuose, kronikose.

Moralės ir teisės normos skiriasi kontroliavimo apimtimi. Moralės normos reguliuoja platesnį vvisuomeninių santykių ratą, apima daugiau visuomeninių santykių, nei teisės normos, kurios skirtos tiems patiems žmonėms. Moralės normos reguliuoja ir tokius santykius, kurie nepatenka į teisinio reguliavimo sritį. Pvz.: Neištikimą savo sutuoktiniui asmenį smerkia visuomenė, bet jam negalima pritaikyti teisės normų. Tai rodo, kad moralės normos reguliuoja daugiau visuomeninių santykių negu teisės normos. Teisė yra siauresnė sąvoka negu moralė. Teisė yra tik ta moralės dalis, kuri paversta visuotinai privalomo elgesio taisykle ir galiausiai garantuojama valstybės prievarta. Bet ir moralė neapima visų vvisuomeninių santykių. Moralės normų požiūriu negali būti tiesiogiai vertinamos ir teisės normos, nustatančios valstybės institucijų pavaldumą kitoms, nes čia reglamentuojami techninio elgesio elementai. Iš jų neaišku ar juose yra įkūnyta pagarba artimo teisėms ar agresija prieš tas teises. Pvz. pinigų laikymas banke nėra nei moralus, nei amoralus, nes nėra tų pinigų ryšio su kitų žmonių interesais. Moralūs ar amoralūs gali būti tų pinigų įsigijimo būdai (vagystė, sukčiavimas, paveldėjimas, atlygis už darbą). Vagystės ir sukčiavimo atveju – pinigų įsigijimas būtų amoralus, paveldėjimo, atlygio už darbą atveju – moralus. Į moralės ir teisės veikimo sritį patenka tie žmonių santykiai, kurie tam tikru būdu paliečia kitų žmonių teises ir tų teisių atžvilgiu gali būti vertinami kaip moralūs ar amoralūs, teisėti ar neteisėti.

Moralės ir teisės normos skiriasi pagal kilmę. Moralės normos tampa elgesio taisyklėmis, kai dauguma visuomenės narių supranta jų reikšmingumą ir ima pagal jas normuoti savo kasdieninį gyvenimą. O teisės normas paprastai nustato ir leidžia valstybė.

Vien todėl, kad teisės normų privalomumas atsiranda nepriklausomai nuo normos turinio, teisė ir moralė išsiskiria ir kartu devalvuojasi, sunyksta moralės įtaka teisei [4, p. 206]. Šiandien, teisinės valstybės teisių koncepcijai įsigilinant į teisės turinį, grįžta į teisę moralė. A.Vaišvila pažymi, jog „Kas priešinga moralei, tas demokratinėje vvisuomenėje turi būti priešinga ir teisei“[4].

Skiriasi teisės ir moralės normų apibrėžtumo laipsnis. Teisės normos yra griežčiau apibrėžtos, suformuluotos, išvardijami teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar išnykimo pagrindai. Teisės normose yra daugiau ar mažiau griežtai apibrėžta kas yra draudžiamas ar leistinas veiksmas. Tiksliai nurodomas reikiamo elgesio modelis, tai nurodoma aiškiai, formaliai apibrėžtai, valdingai, kaip taisyklė. Iš anksto nustatomos sankcijos už padarytus nusikaltimus. Tuo tarpu moralės normos nėra taip griežtai apibrėžtos ir detalizuotos, jose neskelbiamas atsakomybės lygis. Moralės normoje dažniausiai išsakoma bendra pareiga (būk sąžiningas, nevok, nekalbėk netiesos, mylėk savo artimą). Moralėje nenurodoma kaip tiksliai mylėti savo artimą. Tai paliekama spręsti pačiam paliepimo vykdytojui. Moralės normos yra greičiau žmonių elgesio principai, nei planai ar griežtai surašytos elgesio taisyklės.

Valstybinių ir tarpvalstybinių santykių praktika rodo, kad prieštaravimai tarp teisės ir moralės normų dažniausiai kyla sprendžiant turtinius, šeimos, darbo, ekologinius ir tarptautinius santykius. Daug ginčų tarp moralės ir teisės normų kyla reguliuojant žmogaus organų transplantacijos, dirbtinio apvaisinimo ar kitų medicininių operacijų klausimus. Pastaruoju metu ypač daug diskutuojama apie eutanaziją ir žmogaus klonavimą. Nepagydomai sergančių ligonių numarinimas iš vienos pusės yra žmogžudystė, tačiau iš kitos pusės, žmogui nebereikia kentėti nepakeliamų fizinių, moralinių ir psichinių kančių. Tą patį galima pasakyti ir apie žmogaus klonavimą. Gimęs kkūdikis neturės jokios (net surogatinės) motinos. Iš to kyla ir juridinis kazusas – gimimo, kaip juridinio fakto nustatymas.

Teisės normų ir moralės normų sąveika

Teisės ir moralės normos viena kitą papildo, viena kita remiasi, jos tampriai susijusios. Dar daugiau, galima sakyti, kad jos įsiskverbia viena į kitą. Tokia tampri tarpusavio sąveika grindžiama tuo, kad teisės aktai, įstatymai įgyvendina humanizmo, teisingumo, žmonių lygybės principus. Reguliuojant visuomeninius santykius, teisės normos veikia vienos kitas. Aiškinantis teisės normų turinį, būtina ne tik visapusė teisės aktų analizė, bet ir analizė teisės santykių su moralės principais. Taikant teisės normas, būtina įsigilinti į dorovinį gyvenimiškų santykių įvertinimą. Moralinė santykių analizė būtina nagrinėjant vedybų, skyrybų, taip pat daugelį civilinių ir baudžiamųjų bylų.

Kaip visuomeninių santykių reguliuotojos, moralės normos atsirado anksčiau nei teisės normos. Jos atsirado gerokai anksčiau, nei atsirado valstybė. Papročių ir moralės normos reguliavo žmonių tarpusavio santykius dar pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje. Moralė išreiškia žmonių sampratą apie gėrį ir blogį, teisingumą, vertės pajautimą, garbę, gailestingumą. Moralės normos – žmogaus, kaip protingos būtybės, vystimosi išdava. Moralės normos susiformavo kovoje prieš blogį, siekiant įgyvendinti gėrį, artimo meilę, teisingumą ir žmonių laimę. Moralės vystimuisi labai didelę įtaką turi politiniai, socialiniai santykiai, kitos visuomenės sąmonės formos. Labai didelį poveikį moralės normų atsiradimui turėjo religijos.

Moralės normų pagrindai išreiškiami auksine taisykle „Elkis su kitu taip, kaip norėtumei, kad su tavimi elgtųsi kitas“. Moralės normos tampa veiksmingu pagrindu, kuris žmogaus elgesyje tampa motyvuotu elgesiu ir dar daugiau – susilieja su žmogaus jausmais.

Tamprias moralės ir teisės normų sąsajas rodo ir istoriniai teisės paminklai, mus pasiekę iš antikos laikų, viduramžių, naujausių laikų. Romėnų posakis „Teisė yra gėrio ir teisingumo menas“, atskleidžia organišką teisės ir moralės ryšį. Hėgelis savo veikale „Teisės filosofija“ teisės klausimus nagrinėja per moralės prizmę. <

Civilizacijos vystimosi istorija liudija, kad teisės ir moralės normos yra organiškai tarpusavyje susijusios. Valstybės teisinė sistema įtvirtina gyvybiškai visai visuomenei svarbius moralės reikalavimus, gyventojų dorovinę kultūrą. Galima pažymėti, kad moralė yra teisės pagrindas, duodantis reguliacinį teisės impulsą ir pabrėžiantis, kad teisė turi būti morali, įstatymai turi būti teisingi ir humaniški. Moralės skelbiamoms vertybės turi paklusti įstatymų leidėjas, kurdamas ir leisdamas konkrečias teisės normas. Pripažinus, kad teisė neturi prieštarauti prigimtinei teisei, padidėja teisės normų priklausomybė nuo moralės normų. Moralė skelbia reikalavimą ggerbti žmogaus teises, o teisės normos tą reikalavimą paverčia privalomu. Todėl teisės normos dažnai yra ir moralės normos. Amoralus įstatymas negali būti teisiniu įstatymu. Teisė, bendrai paėmus, išreiškia visuomenės moralės požiūrį. Tokiu atveju, kai teisės normos prieštarauja visuomenės nuomonei, moralės rreikalavimams, kompetentingų valstybės institucijų pareiga – ištaisyti teisės normos spragas. Galima daryti išvadą, kad reguliuojant visuomeninius santykius, teisės normos ir moralės normos glaudžiai susijusios, jos veikia vienos kitas, papildo, sąveikauja.

IŠVADOS

Teisė ir moralė yra pagrindiniai visuomeninių santykių reguliatoriai. Būdamos socialinėmis normomis, teisės ir moralės normos turi daug bendrų bruožų.

Teisės ir moralės normos sutampa pagal veikimo objektą. Jos abi apima visą visuomenę, jos grupes bei sluoksnius, besiremiančius vienomis ar kitomis moralės ir teisės nuostatomis. Įvairios visuomenės grupės gali vadovautis įvairiomis moralės nuostatomis ir įvairiomis teisinėmis idėjomis. Teisės ir moralės normos siekia įtvirtinti žmonių tarpusavio santykiuose santarvę ir rimtį. Jos išreiškia žmonių interesus, poreikį juos apsaugoti nuo individų agresyvių tarpusavio santykių.

Tačiau tarp teisės ir moralės normų egzistuoja ir principiniai skirtumai.

Teisės nnormos pasireiškia valstybės prievarta, o moralės normos – visuomenės nuomone, žmonių savimone ir žmonių vidiniais įsitikinimais.

Moralės normos įtakoja didesnę visuomeninių santykių sferą, nei teisės normos. Teisės ir moralės normų skirtumas pasireiškia ir tuo, kad teisės normos išreiškia tik socialiai aktyvios visuomenės interesus, o moralės normos – visos visuomenės interesus.

Moralė skiria daug dėmesio žmogaus poelgių motyvams, kai tuo tarpu teisei nėra įdomūs asmens elgesio motyvai.

Teisės normos, kaip taisyklė, įtvirtinamos rašytiniuose teisės aktuose, o moralės normos įtvirtintos tik žmonių ssąmonėje. Tai suteikia moralės normoms galimybę būti plačiau traktuojamoms.

Dauguma visuomeninių santykių (pvz.: asmeniniai santykiai šeimoje) nėra reguliuojami teisės normomis, dauguma šių santykių reguliuojami moralės, dorovės, papročių ir kitomis socialinėmis normomis.

Ir teisės, ir moralės normos turi būti visuotiniu gėrio, teisingumo, tiesos, bendražmogiškomis vertybėmis, priešingu atveju, jos netenka savo socialinės vertės. Tiek teisė, tiek moralė atskirai ir kartu paėmus turi didelę reikšmę šalies visuomeniniam gyvenimui, žmonių tarpusavio santykiams, norminiam reguliavimui. Tik vadovaudamiesi įstatymais, visuomenėje susiformavusiomis moralės normomis, žmonija sukurs teisinę ir teisingą valstybę.

LITERATŪRA

1. Leonas Petras. Teisės enciklopedija. Vilnius. 1995.

2. Vancevičius Stasys. Valstybės ir teisės teorija. Vilnius, 2000.

3. Kelsen Hans. Grynoji teisės teorija. Vilnius. 2002.

4. Vaišvila Alfonsas. Teisės teorija. Vilnius. 2000

5. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius.

6. Vasiljevienė N. Verslo etika ir elgesio kodeksai. Kaunas. 2000

7. Xponaнюк Β.Η.Τеория государства и права. Москва. 1997.

8. Назаров А.Т. Осноы знаний о государстве и праве. Мoсква. 1996.