Teises istorijos konspektas

1. PIRMOSIOS VALSTYBĖS TIGRO IR EUFRATO UPIŲ BASEINE (MESOPOTAMIJOJE). BABILONO VALSTYBĖS IŠKILIMAS

Valstybės atsiradimas. Jau IV a.pr.Kr. tarp Tigro ir Eufrato upių – Tarpupyje (Mesopotamijoje) pradėjo vystytis žemdirbystė. Pirmosios gyvenvietės čia atsirado IV pabaigoje – III a. pradžioje pr.Kr. Tuo tarpu šventyklų žyniai kartu su vyriausiu žyniu atlikinėjo paprasčiausias valdymo funkcijas. Augant žemės ūkiui ir amatui pradėjo augti ir Mesopotamijos miestai valstybės, kuriuose gyveno iki 50 000 žmonių. Miestai atsirasdavo, susijungus keliems žemdirbių kaimams(daugiausia priklaususių Šumero ir Akado gentinėms grupėms), kurie bbendrai naudodavosi drėkinimo kanalais ir gindavosi nuo klajoklių. Ilgainiui, gentinėms grupėms susiliejus, jų pavadinimus išsaugojo pagrindinės Tarpupio dalys: Šumero pietinė, Akado šiaurinė. Tarp Šumero ir Akado srityse gyvavusių miestų valstybių dėl politinio įsigalėjimo teritorijoje vyko nuolatinė konkurencinė tarpusavio kova. Jos sėkmė buvo permaininga – ji lydėjo tai vieną, tai kitą miestą valstybę.

Pirmu Šumero civilizacijos centru buvo laikomas miestas Urukas. Jo gyventojai tikėjo dievu Anu, šiame mieste šitam dievui buvo pastatyta šventykla, kuriame buvo ne tik administracinis centras, bet ir aamatininkų centras, anksti pradėjo vystytis prekyba.

III tūkst.pr.Kr viduryje pavyko įsigalėti Akadui. Akado karalius Sargonas tapo didžiulės jungtinės centralizuotos Akado ir Šumero valstybės (Akado imperijos), pirmą kartą sujungusios daugelį buvusių miestų valstybių visoje Mesopotamijoje, valdovu. Tačiau išsilaikiusi vos vieną šimtmetį, ši vvalstybė buvo nepajėgi atsispirti kalnų genčių puldinėjimams, nesibaigiančiai atskirų Mesopotamijos miestų tarpusavio kovai. Dėl to vėl pradėjo keistis politiniai centrai ir valdančios dinastijos, tarp kurių reikėtų išskirti Naujojo Šumero dinastiją Ura, kuri apjungė Tarpupi XXII-XX tūkst.pr.Kr.. šios dinastijos valdovai valdė savo žemes kartu su profesionaliai organizuota kariuomene, buvo sukuriami valdovų teismai, pirmieji teisynai (teisynas Ur-Namu) ir kt.

Didžiausia ir svarbiausia pagal savo politinę įtaką regione nuo XIX a.pr.Kr. tapo senovės Babilono karalystė, antrą kartą suvienijusi Mesopotamijos žemes. Gyvuodama tik 3 šimtmečius, ši valstybė savo klestėjimo viršūnę pasiekė pirmojoje XVIII a.pr.Kr. pusėje, valdant Hamurapiui, kuris apjungė teritorijas nuo Persų įlankos iki Sirijos, ideologiniu pagrindu tapo vieningas dievas – Mardukas. Babiloną pastoviai puldinėjo kalnų gentys, kurios jį sunaikindavo, tačiau Babilonas vis tiek atgimdavo iiš pelenų. Naujas laikinas suklestėjimas buvo pažymėtas Naujojoje Babilono karalystėje VII-VI a.pr.Kr, o III a.pr.Kr. ji praktiškai išnyksta.

Taip pat dar viena Senovės civilizacija Mesopotamijoje, kuria reikėtų pažymėti, buvo Asirija, kurios likimas labai susipynęs su Senovės Babilonu. Asirija turėjo didelę įtaką visos Rytų Azijos ekonomikai, nes dėl jos geografinės padėties, ji sujungdavo prekybiniais ryšiais šio regiono valstybes. Tačiau didžiausią dalį ekonominių, socialinių, politinių faktorių, taip pat religiją bei raštą, Asirija pasiskolino iš Babilono.

2. BABILONO VISUOMENĖS VALSTYBINĖS SANTVARKOS SAVITUMŲ TEISINIS ĮTVIRTINIMAS. HHAMURAPIO TEISYNAS

Socialinių grupių teisinė padėtis. Socialinė Mesopotamijos visuomenės struktūra išsiskiria savo sudėtingumu. Hamurapio teisynas labai ryškiai išskyrė keletą socialinių grupių ir teisinė jų padėtis buvo numatoma labai skirtingai. Labiausiai skyrėsi laisvųjų ir vergų padėtis (tai yra dvi pagrindinės visuomenės grupės). Laisvasis buvo laikomas pilnateisiu Mesopotamijos visuomenės nariu, jam priklausė vergai ir jų daiktai.

Pačiuose pirmiausiuose teisiniuose šaltiniuose (įstatymai Ur-Namu) kalbama apie atlyginimus „žmogui“ už pabėgusio vergo grąžinimą jo šeimininkui. Tuo tarpu, kartu su vergais buvo eksploatuojama ir kita gyventojų dalis – tai pavergti žmonės, neturintys nuosavybės.

Šeimininkui, kaip teisėtam Mesopotamijos visuomenės nariui, už padarytą žalą jo turtui (vergams, daiktams ar jam priklausomiems šeimos nariams), jam turėjo būti atlyginama. Vagystė ir vergų slapstymas, o taip pat ir „vergystės ženklo“ pašalinimas, buvo baudžiami labai griežtai.

Dėl bendruomenės nuosavybės skilimo, smulkių gamintojų-valstiečių nuskurdimo, pradėjo sparčiai vystytis žemės nuoma, privatus samdymas. Augo vergų ir priklausomų nuomininkų skaičius dėl nuskurusių bendruomenės žemdirbių.

Valstybės reguliavimas ir kontrolė stengėsi sustabdyti privatinės nuosavybės santykių vystymąsi ir tuo pačiu vergovės vystymąsi. Vergas remiantis teise nebuvo beteisis, tačiau jo teisė buvo apribota.

Kartu įstatymui būdinga tai, kad įteisintas ne tiek vergo neteisiškumas, kiek jo teisių ribotumas. Pagal Hamurapio įstatymą vergas galėjo vesti „žmogaus dukterį“, jo vaikai jau buvo laisvais žmonėmis. Naujojo Babilono karalystėje vergas buvo llaikomas žemdirbiu nuomininku, kuris turi savo nuosavą ūkį. Kai kurie vergai turėjo teisę ne tik ūkininkauti kaip laisvi žmonės, turėti šeimą, bet ir turėti žemes, namus. Jis galėjo dalyvauto teisme kaip liudytojai. Tačiau vergas buvo laikomas griežtoje priklausomybėje nuo savo šeimininko, kuriam jis privalėjo mokėti kas mėnesį. Dėl to galima teigti, kad visiškos vergovės Babilone dar nebuvo.

Dar viena ne mažiau ryški Babilono visuomenės santvarkos ypatybė buvo ta, kad ir laisvi teisinės padėties požiūriu Mesopotamijos valstybių žmonės nesudarė vienalytės masės. Jie buvo skirstomi į tam tikras socialines grupes, kurie buvo ženklinami ne tik išoriškai, bet buvo taikomos tam tikros elgesio taisyklės, apsirengimo forma ir pan.. Už nesilaikymą savo socialinės grupės ir jeigu vienos socialinės grupės narys bando priskirti kitos socialinės grupės ženklą, buvo labai griežtai baudžiami.

Babilono teisėje laisvi žmonės buvo skirstomi į tokias grupes:

1. avilumai – žmogus, žmogaus sūnus;

2. muškėnumai – žemesnės socialinės padėties asmenys, smulkus žmogus.

Žmonės, priklausantys antrai socialinei grupei, buvo laikomi žemesnės kategorijos asmenimis, kurie tarnavo karaliui. Muškėnumai buvo laisvais žmonėmis, tačiau jis turėjo daug teisių tik tai kol tarnavo karaliui ir atlikinėjo savo pareigas. Karaliaus tarnautojai, kurie užima aukštesnes pareigas buvo priskiriami prie pirmos grupės (avilimų), todėl kad jiems priklausydavo bendruomenių žemė. Šie socialinių grupių skirtumai ypač ryškiai atsispindi teisės aaktuose, kur kalbama apie sveikatos ir gyvybės saugumą, apie jų pačių ir jų šeimų garbę. Abiem šioms grupėms bendra yra tai, kad tiek vieni, tiek kiti turėjo nuosavybės teisę į vergus, vadinasi priklausė vergvaldžių socialinei grupei.

Karaliaus prižiūrėtojai kontroliavo ne tik amatininkystę, bet ir produkcijos realizavimą. Naujajame Babilone bandė mokinti vergus kvalifikuotam amatui.

Babilone dvasininkystė į atskirą luomą nebuvo susiformavusi, o žynių, kaip ir karaliaus pavaldinių, pareigos buvo parduodamos.

Valdančiai visuomenės grupei priklausė: karalius, jo pavaldiniai, žyniai, karininkai, bendruomenės seniūnai ir kt. Engiamai klasei priklausė vergai, muškėnumai, eiliniai bendruomenės nariai. Vergams (vardum) priklausė pati žemiausia padėtis visuomenėje. Jie galėjo būti karaliaus, bendruomenės arba privatūs.

3. KINIJOS VISUOMENĖS VALSTYBINĖS SANTVARKOS YPATUMAI

Valstybės atsiradimas. Indijos ir Kinijos civilizacijos kūrėsi vienodu laikotarpiu, tačiau jos visiškai skirtingos. Kinų tautai buvo labai svarbi socialinė etika ir administracinė elgesio reglamentacija. Jiems labiau svarbus yra materialinis gyvenimas, o ne nemirtinga dvasia. Kinijoje labiausiai buvo gerbiami pranašai, kurie mokė žmones gyventi, laikantis tam tikrų taisyklių, t.y. gyventi dėl gyvenimo.

Pirmosios valstybės pradėjo formuotis trijų upių slėniuose – Mėlynoji, Geltonoji, Perlinė. Tačiau pagrindiniu centru buvo laikoma centrinė upės Chvangchė dalis, dėl jos derlingų žemių. Pirmieji Kinijos žemdirbiai sėkmingai augino ryžius ir grikius.

Kinams bendroms jėgoms reikėjo tramdyti upę, nes Chvangchė vadinama Kinijos sielvartu, dėl to jos

išsiliejimo į žemus slėnius.

Senovės Kinijos istoriją dažniausiai skirstoma į periodus pagal tai kokia valdė tuo metu dinastija.

Pirmi miestai senovės Kinijoje pradėjo kurtis II tūkst.pr.Kr. kai gyventojai pradėjo užsiimti žemdirbyste. Iš pradžių primityvių valstybių sukūrimas buvo susijęs su būtinybe organizuoti gamybą, žemių drėkinimą, teritorijų apsaugą. Tuo metu genčių vadas tampa garbinamu karalystės In valdovu – vanu, kuriam priklausė didelė valdžia. Taip pat, susikuria administracinis valdymo aparatas, kurį valdė daugelis valdininkų, karininkų, žynių. Šiuo metu patvirtinama aukščiausia karaliaus-vano nuosavybės teisė į žemę.

Karaliai iir didikai nepaliaujamai kariavo su kaimyninėmis tautomis ir maištaujančiais valstiečiais. Kadangi jų valstybė buvo žemyno gilumoje ir iš visų pusių ją supo kitos tautos, jie įsivaizdavo, kad jų karalystė yra pasaulio centre. Po 1000 m.pr.Kr jie išplėtė savo valdas į pietus iki kitos didelės Kinijos upės Jandzės.

VI a.pr.Kr. valstybė su centru prie Chvagchės subyrėjo į daugybę valstybėlių. Didikai kovojo tarpusavyje dėl valdžios valstybės valdymo juos mokė išminčiai. Vienas tokių mokytojų buvo Konfucijus. Konfucijos manė, kad pasaulį sudaro harmonija tarp šviesios, vvyriškos ir aktyvios jėgos Jang ir tamsios, moteriškos ir pasyvios jėgos In. Jis teigė, jog tik gerai organizuota visuomenė galinti išlaikyti pusiausvyrą tarp šių jėgų. Valdyti turėtų mokyčiausi ir doriausi žmonės, o ne vien tik diduomenė. Valdovai turėtų būti teisingi, oo pavaldiniai lojalūs. Konfucijaus mokyme apie visuomenę pagrindinę vietą užima šeima. Sūnūs privalėjo klausyti tėvų, jaunesnieji – vyresniųjų, moterys turi paklusti vyrams.

Beveik tuo pačiu metu Lao Dzė sukūrė naują mokymą – daosizmą. Lao Dzė neigiamai žiūrėjo į valstybes. Juo nuomone žmonės turį grįžti prie gyvenimo gamtoje. Per meditaciją žmogus galįs vienyti su gamta ir patirti dao – kai išnyksta bet koks įsivaizdavimas apie tai, kas gera ir kas bloga. Daugeliui valstiečių šis mokslas patiko, nes visuomenė norėjo gyventi be didikų ir valdovų.

Trečioji filosofijos kryptis buvo įstatymininkų, įstatymų ir tvarkos šalininkų mokykla. Jie teigė, kad žmogus yra blogas ir savanaudis iš prigimties. Todėl visuomenė turi būti griežtai valdoma, panaudojant karinę jėgą, įstatymus ir sunkias bausmes. Tik kariai ir valstiečiai esą naudingi ppiliečiai. Inteligentai ir pirkliai esant reikalui gali būti išnaikinami.

Cin – pirmoji imperija. III a.pr.Kr. labiausiai į vakarus nutolusi Cino valstybėlė įveikė visas kitas. Cino valdovas buvo įstatymininkų šalininku. Po pergalės valdovas pasivadino Cin Ši Chvang Di (pirmasis Cino imperatorius). Nuo Cin vardo kilęs ir šiuolaikinis Kinijos pavadinimas.

Centralizuotą valstybę valdė valdininkai. Norint apsaugoti valstybę nuo klajoklių, buvo pradėta Didžiosios sienos statyba.

Ši Chvang Di negalėjo pakęsti jokios opozicijos, todėl kartu su įstatymininkais puolė inteligentus. Už Konfucijaus minčių svarstymą buvo įvesta mirties bbausmė, o knygos buvo sudegintos, išskyrus knygas apie praktinius dalykus: mediciną, žemės ūkį ir pranašystes.

Nors Ši Chvang Di bandė paremti valstiečius, duodamas jiems žemės, jo valdymas buvo tironiškas. Jam mirus valstybė subirėjo. Sukilo didikai ir maištingi valstiečiai.

Chanų imperija – Kinijos suklestėjimas. Imperatorių giminė, atėjusi į valdžią po Cinų nuvertimo, Chanų dinastija. Šios dinastijos valdymo metai laikomi pirmuoju kinų kultūros suklestėjimu.

Pagrindinė valstybės filosofija tapo Konfucijaus mokymas – konfucianizmas. Atsiranda mokyklos, kuriose jauni vyrai buvo mokomi valdyti šalį. Nauja buvo tai, kad kelią į valdančius postus atverdavo išsimokslinimas, o ne turtas. Valdininkams – mandarinams – už darbą gerai mokėjo. Jie buvo atleisti nuo mokesčių ir karinės tarnybos. Viena svarbiausių jų funkcijų buvo rinkti mokesčius ir rinkliavas.

Chanų imperija plėtė savo valdas Azijoje. Valstiečiai nuo 23 iki 56 metų amžiaus dvejus metus tarnavo kariuomenėje. Užkariautomis žemėmis ėjo Šilko kelias – garsusis prekybos kelias iš Kinijos į Artimuosius Rytus ir Europą. Šiuo kelius iš Indijos į Kiniją atkeliavo budizmas.

Priešingai nei romėnų, kinų ekonomika nesirėmė vergvaldyste. Vergai Kinijoje dažniausiai buvo tarnai.

Išlaidos, valdant tokią milžinišką imperiją, buvo didžiulės. Imperatoriai nuolat ieškojo naujų pajamų šaltinių, tačiau pajamų valstybei nepakako. Apie 200 m. imperija iširo. Per kitus 1000 metų valstybė tai būdavo suvienijama naujų dinastijų, tai vvėl susiskaidydavo.

Visuomeninė santvarka. Kinijoje susikūrė trys socialinės kastų grupės:

1. privilegijuotas valdantis aristokratijos sluoksnis – valdovas, jo giminaičiai ir arčiausi jo žmonės, taip pat klanų vadai;

2. laisvi valstiečiai-bendruomenės nariai;

3. beteisiai vergai, kurie tarnavo diduomenei.

Valdanti diduomenė gyveno išnaudojant ne tik vergus, bet ir valstiečius.

Toliau besivystant valstybiniam aparatui, susiformuoja dar vienas privilegijuotas sluoksnis – tai įvairių rangų valdininkai, kurie rinkdavo mokesčius iš tam tikrų bendruomenių, teritorijų.

VI, V a.pr.Kr. dėl bendruomenės žemės skilimo, atsiranda kaip stambūs, taip ir smulkūs žemvaldžiai, tuo tarpu auga ir valstiečių skaičius, neturinčių žemės visai arba labai mažai. Išnykus bendruomenės žemei. Mokestis buvo pakeistas kitu mokesčiu, kuris buvo mokamas produktais priklausomai nuo to kiek žemės priklauso atskirai šeimai.

Senovės Kinijoje išnaudojama tautos dalis nebuvo vienarūšė. Tai ir darbininkai, kuriems visai arba tik iš dalies neturintys nuosavybės teisių, taip pat vergai, samdomieji darbininkai.

Tuo tarpu ir eksploatuotojų socialinis sluoksnis nėra vienodas – tai ir tituluota diduomenė, stambūs žemvaldžiai ir pirkliai. Išsiskyrė dar vienas socialinis sluoksnis – tai neprivilegijuotų laisvų smulkių gamintojų klasė – valstiečiai ir amatininkai, kurie mokėjo didelius mokesčius.

Šių socialinių sluoksnių skirtumai paveikė ir teisę.

Augant stambiai žemvaldystei, auga ir valstiečių skaičius, kuris likdavo be žemės. Dėl to sumažėja mokesčių mokėtojų skaičius, todėl siekiant apsaugoti valstybę nuo žlugimo, atėjo laikas reformoms. Pvz., Chanų imperatorius Udi išleidžia įįsakymą – konfiskuoti privačią žemę ir vergus iš stambių žemvaldžių. Jie turėjo taip pat turėjo mokėti didelius mokesčius už jiems priklausomą nuosavybę.

Valstybės santvarka. Despotiškas valdymas atsirado jau In periodu Kinijoje. Iš pradžių nebuvo griežtos paveldėjimo formos – paveldėdavo broliai, sūnūs, sūnėnai. Tačiau šio periodo pabaigoje valdžia jau buvo perduodama vyriausiam sūnui. Tuo metu kūrėsi ir administracinis valdymo aparatas, kuriame iš kartos į kartą valdininkai užimdavo tas pačias pareigas, kurios buvo paveldimos, tačiau tiktai sutikus karaliui-vanui.

Vėliau Kinijoje susikuria centralizuotos despotiškos imperijos (Cin-Chanų (Цинь-Хань) dinastijos valdymo metais). Valdantis sluoksnis suprato reikia apjungti valstybes į vieną bendrą ir sustabdyti tarpusavio karus. Tai įstatymininkų filosofijos krypties poveikis. Jie buvo už valdovą, valstybę, prieštaravo besivystančiai privačiai nuosavybei, nes dėl vis mažėjančio valstiečių skaičiaus, sumažėjo mokesčių mokėtojų skaičius valdovui.

Buvo uždraustas kraujo kerštas, siekiant uždrausti kerštą tarp šeimų.

Įstatymininkų politika buvo nuteikta prieš aristokratiją. Pareigos buvo užimamos nepriklausomai nuo kilmės, o už pelnytus nuopelnus valdovui.

Valdovo valdžia Cin imperijoje buvo garbinama. Karalystės Cin valdovas apjungė plačias teritorijas ir jam buvo suteiktas imperatoriaus (di) titulas. Jam priklausė visa karinė ir teisinė valdžia. Jis buvo aukščiausiu teisėju, paskirstydavo centralizuoto arba vietinio valdymo aparato valdininkus.

Imperijos centralizuotą aparatą sudarė – finansų, karinis, teismo, apeigų, žemės ūkio ir kt. valdymo skyriai (ministerijos). Šių skyrių

vadovai dalyvavo imperatoriaus pasitarime, kur buvo sprendžiami svarbūs valdymo klausimai.

Palyginus su kitų Senovės Rytų šalių valdymo aparatais, šis valdymo aparatas buvo gana gausus ir jam priklausė didelė valdžia. Pvz., finansų skyrius užsiimdavo finansų politika, nustatydavo mokesčių ir už padarytus nusikaltimus bausmių sumas, valstybines išlaidas; apeigų skyriui vadovavo vyriausias žynys, kuris be savo tiesioginių pareigų, prižiūrėjo kaip mokykloje yra ruošiami būsimieji valdininkai. Todėl jis buvo laikomas ir švietimo ministru.

Vietinis valdymas. Jau IX a.pr.Kr. atsirado pirmieji teritorijos skirstymo elementai. Atsirado apygardos, kuris bbuvo laikomas kariniu ir mokesčių vienetu. Žemiausiu teritoriniu vienetu buvo laikoma bendruomenė. Kiekvieną provinciją valdė gubernatorius kartu su karinu ministerija. Bendruomenę valdė seniūnas ir seniūnų taryba (отцы-старейшины).

Kariuomenė. Kariuomenė buvo labai svarbia senovės Kinijoje, dėl dažnų karų ir valstiečių sukilimų. Karai tiesiogiai paveikė Kinijos valstybės atsiradimą. Iš pradžių, remiantis šaltiniais, buvo 14 kariuomenių, kurios laukė vano įsakymų. Karininkų-vadovų pareigos kariuomenėje buvo paveldimos.

Palaipsniui susiformavo ir pastovi kariuomenė, kurią sudarė imperatoriaus apsauga ir tam tikros armijos dalys, kurios saugojo sostinę.

Teismas. Provincijos teisėjas bbuvo ir apygardoje esančių kalėjimų viršininku. Teismo valdymo skyrius griežtai prižiūrėjo kaip yra taikomi kriminaliniai įstatymai.

Aukščiausia instancija buvo imperatorius, kuris galėjo tiesiogiai spręsti teismines bylas.

4. INDIJOS KASTINĖ SOCIALINĖ STRUKTŪRA. MANŲ ĮSTATYMAI

Visuomeninė santvarka. Senovės Indijos visuomenės socialinis skirstymas atsirado, kai ggentyse stipresnėms ir galingesnėms giminėms buvo suteiktos valdymo funkcijos, karinė sauga, žynių pareigos. Dėl to kilo socialiniai ir nuosavybės skirtumai, vergovė, genties valdžia tapo aristokratija. Tam įtakos turėjo ir karai, kurių pasekmėje atsirasdavo priklausomybės santykiai, vienos gentys ir bendruomenės priklausydavo kitoms.

Tuo tarpu senovės Indijoje susikūrė ne socialinės klasės (vergai ir vergvaldžiai), o ypatingos visuomeninės grupės – kastos (varnos), kurios išliko iki mūsų dienų:

1. brahmanai – šventyklų žynių kasta, šiai klasei asmenys, kurie skleidė tikėjimą visuomenei vedu (šventųjų knygų) pagrindu;

2. kšatrų – valdovai, kariai, t.y. priklauso visa valdomoji valdžia;

3. vaišų kasta, kuriai priklausė žemdirbiai, amatininkai; šiai kastai priklausė valstiečiai, kurie turėjo tam tikrą turtą, atliko tam tikrą darbą, vykdė valdovo keliamas užduotis;

4. neliečiamųjų arba šudrų kasta, kuriai priklausė išsimušią iš savo giminės žmonės – tai žžmonės, buvę už visuomenės normų ribų.

Šudrai nebuvo vergais, nes vergai nepriklausė jokiai kastai. Jie atlikinėjo visus žeminančius darbus.

Kastos yra uždaros, į jas patenkama tiktai gimus, perėjimai tarp jų yra neįmanomi.

Tačiau buvo pastebėta, kad senovės Indijoje pasikeitus gyvenimo sąlygoms atsirado tarpinės kastos. Šiuo metų jų yra daugiau negu 2000. Pvz., egzistavo ir ypatinga kšatrų kastos kategorija, į kurią asmenys patekdavo negimus, o pasižadant.

Trečiosios kastos pavadinimas kilęs nuo žodžio „viš“ – tauta, gentis, gyvenvietė. Šią kastą sudaro pagrindinė dirbančių žmonių dalis, žžemdirbiai ir amatininkai.

Manų įstatymuose yra pažymėtos septynios vergų grupės: paimti į nelaisvę, vergas už išlaikymą, gimęs namie, nupirktas, padovanotas, paveldėtas, vergas kaip bausmė. Senovės Indijoje nuo šeimininko priklausė vergo gyvybė ir mirtis. Vergas neturėjo teisių, padaryti sandėriai skaitėsi negaliojančiais.

Visoje eilėje drahmašastrų skyrių yra aprašyta kaip turi elgtis žmonės, jų bendravimas tarpusavyje, su neliečiamųjų kasta, kurios nepriklausė visuomenės kastoms, buvo aprašyti ritualai kaip reikia nusivalyti nuo purvo bendraujant su tokiais ir pan. Bausmės sunkumas padarius nusikaltimą tiesiogiai priklausė nuo to, kokiai asmuo priklauso kastai.

Valstybinių žemių susikūrimui turėjo įtakos karai. Viena užkariautų genčių žemių dalis tapdavo karaliaus nuosavybe, o kita buvo perduodama valdančio aparato žmonėms už tarnystę. Šie asmenys turėjo teisę rinkti iš bendruomenės, sričių, kaimų mokesčius.

Bendruomenės viršūnė eksploatavo vergus ir kitus nepilnateisius bendruomenės gyventojus. Tačiau Senovės Indijoje vergovė nevyravo net karaliui priklausančiam ūkyje.

Indijoje bendruomenės nuosavybės teisė buvo gana stipri. Bendruomenė turėjo neapribotą teisė pardavinėti, nuomoti, dovanoti, ypač šventykloms, bendruomenės žemę.

Tuo tarpu egzistavo ir privati valstiečių nuosavybė arba didelės šeimos žemvaldystė. Pagrindinis laisvojo bendruomenės valstiečio žemvaldystės apribojimas buvo tas, kas jis privalėjo mokėti mokestį valstybei arba privatiems asmenims, jeigu valstybė perdavė jiems savo teises.

Nuosavybės skilimas turėjo įtakos ir šudrų kastai. Apie tai yra kalbama Manų įstatymuose: „šudra negali kaupti turto, netgi turint tteisę tai daryti, nes šudra, kaupiant turtą, engia brahmanus“

Kiekvienos kastos viduje vystėsi socialiniai skirtumai, buvo skirtumas į eksploatuojamus ir eksploatuotojus, tačiau kastų, bendruomenės, didelių šeimų ribos, patvirtintos teisės, religijos, neleisdavo visuomenei susilieti ė bendrą visuomenės masę.

Manų įstatymai. Senovės Indijoje teisės sąvoka buvo nežinoma. Indijos gyvenimas daugiau buvo etiniu, negu priklausė nuo teisės normų. tuo tarpu religija padarė didelę įtaką šioms normoms. Normos, kurios apibrėždavo žmonių elgesį jų kasdieniniame gyvenime (drahmos) buvo išdėstyti rinkinyje – dharmahastrose. Pati žymiausia dharmashastra buvo Manų Įstatymai, kurie atsirado II a.pr.m.e.-II a.m.e. Manų įstatymai buvo išleisti vienoje brahmanų mokykloje. Jie buvo sukurti tam, kad būtų apribota valdovų valdžia. Manų įstatymai susideda iš 12 skyrių. Juos būtų galima sutapatinti su Šventųjų raštu, Biblija ir kt. Nedaug skyrių yra skirta teisei, daugiausia dėmesio teisei yra skiriama 8 ir 9 skyriuose.

Manų įstatymuose pagrindą sudaro tai, kad juose yra įtvirtinama visuomeninė santvarka, kuri skirstoma į luomus (kastas). Čia labai smulkiai išdėstoma kilmė priklausomai nuo kastų, nurodoma kastų paveldėjimo-profesinis charakteris, paaiškinamas kiekvienos kastos paskirtis, aukščiausių kastų privilegijos. Manų įstatymų ypatybė yra ta, kad juose viskas yra paaiškinama neatsiejamai nuo religijos.

Kiekviena kasta turi pastovią padėtį visuomenėje, iš kurių didžiausią valdžią turi pirmoji kasta – brahmanų. Brahmanų gimimas – tai teisės įsikūnijimas. Viskas ppriklauso brahmanams, jiems teikia pagalbą šatrų kasta. Brahmanai negali gyventi be šatrų, šatrai – be brahmanų. Tačiau tarp šių kastų yra taikomas nelygybės dėsnis. Ketvirtąją kastą Viešpats paskyrė tarnauti kitoms kastoms.

Nuosavybės teisė Manų įstatymuose. Kai buvo sukurti Manų įstatymai Indijoje jau labai gerai skyrė nuosavybę nuo valdymo ir privačios nuosavybės apsaugai buvo skiriamas ypatingas dėmėsis. Buvo išvardinti 7 būdai nuosavybės teisės atsiradimui: paveldėjimas, padovanojimas, pirkimas, užkariavimas, lupikavimas, darbo užmokestis, išmalda. Dar vienas būdas buvo „senumo valdymas: 10 metų žmogus valdė sąžiningai ir tuomet jis tampa teisiškai savininku. Jeigu pas sąžiningą žmogų, kuris įsigijo nuosavybę, buvo surastas pavogtas daiktas, tai jis yra grąžinamas jo teisėtam savininkui. Karalius nebuvo laikomas visos žemės savininku, jis saugojo žemvaldžius ir už tai rinkdavo mokesčius. Labai svarbią nuosavybę buvo laikomi vergai, gyvuliai, žemės ūkio inventorius. Bendruomenė stengėsi apriboti privačią žemvaldystę.

Indijos monarchas priklausė nuo brahmanų. Brahmanų nuosavybė buvo neliečiama, p pvz., Indijos monarchui mirus ir jeigu jis neturėjo vaikų, tai jo nuosavybė pereina brahmanams.

Daug dėmesio yra skiriama sutarčių įsipareigojimams: skolinimuisi, pirkimui-pardavimui, samdymui, saugojimui. Vykdant sutartį turi būti numatomos tam tikros garantijos – laidavimas, užstatas. Sutartis buvo sudaroma raštu, nurodant tikslų laiką, vietą, gyvenvietę, giminę, kastą. Sutartis laikoma negaliojančia jeigu buvo sudaryta slaptai, be liudininkų, apgaulę arba per

prievartą.

Sudarant pirkimo-pardavimo sutartį svarbiu dalyku buvo tai, kad užsiimant prekyba kastoms buvo taikoma eilė apribojimų, ypač aukščiausios kastos nariams. Už savęs arba kitų giminaičių pardavimą į vergystę, buvo baudžiama – ištremiama (išvejama) iš kastos.

Nusikaltimai ir bausmės. Teisė senovės Indijoje buvo labai glaudžiai susijusi su religija ir dorove. Manų įstatymuose buvo svarbus ne pats nusikaltimas, o taikoma už jį bausmė. Kartais tai galėjo būti bauda, kūno sužalojimai, kitu atveju – savo nuodėmės išpirkimas. Didžiausia nuodėmė buvo brahmano nužudymas, girtavimas, vagystė, ssvetimavimas.

Nagrinėjant konkrečias bylas buvo taikomi tam tikri bendri principai: nuo kaltės pripažinimo (nusikaltimas buvo padarytas dėl neatsargumo ir tyčia), savigyna, bendrininkavimas, nuo palengvinančių arba apsunkinančių aplinkybių ir kt.

Skelbiant nuosprendį, kaip kitose Senovės Rytų šalyse, labai didelę įtaką turėjo tai, kokią padėtį visuomenėje užimdavo nusikaltėlis ir nukentėjas, jų lytis, amžius, kasta, šių pusių giminystės ryšiai. Labai griežtai buvo baudžiami nusikaltimai prieš karalių ir šventyklas.

Didelė normų grupę galima būtų apibendrinti kaip nusikaltimas prieš asmenį. Tarp šių nusikaltimų svarbiausių nusikaltimų buvo laikomas nnužudymas, už kurį baudžiama mirtimi. Pačių sunkiausių nusikaltimų buvo laikomas brahmano nužudymas, tuo tarpu pats Brahmanas niekada nebuvo baudžiamas mirtimi, netgi už nužudymą. Jis buvo ištremiamas iš šalies.

Kaip ir gyvybė, žmogaus orumas įvertinamas priklausomai nuo socialinės padėties, kastos. Jeigu buvo įįžeidžiamas žodžiu arba veiksmu lygus pagal padėtį visuomenėje žmogus arba žemesnės kastos atstovas, tai buvo baudžiama sumokant baudą. Tačiau jeigu žemesnės kastos žmogus įžeidė aukštesnės kastos narį, buvo taikomi kūno žalojimai – liežuvio, lūpų, rankų, kojų nupjovimas, kastravimas.

Svetimavimas buvo laikomas labai sunkiu nusikaltimu, po nužudymo. Visi kaltieji buvo baudžiami mirtimi. Manų įstatymuose nėra didelio skirtumo tarp svetimavimo ir išprievartavimo (garbės atėmimas prieš mergino valią). Šis nusikaltimas buvo baudžiamas kūno sužalojimais.

Svarbūs buvo ir nuosavybės nusikaltimai – vagystė, grobstymas, kurie buvo laikomi ir nusikaltimai prieš asmenį.

Pagal Manų įstatymus karalius turėjo mažinti nusikaltimų skaičių tokiais būdais: laisvės atėmimu, kūno sužalojimais.

Manų įstatymuose buvo taikomos paprastos (galvos nukirtimas) ir kvalifikuotos (prigirdymas vandeniu) mirtis bausmės, kurios daugeliu atveju galėjo būti pakeistos sumokėjus aukščiausią baudą. Dėl tto taikomos nevienodos bausmės nusikaltėliams dėl jų socialinės padėties.

Manų įstatymuose buvo taikomi įbauginimai ir pašalintas kraujo kerštas.

Šeimyniniai santykiai, santuoka. Vyraujantis šeimoje vaidmuo priklausė vyrui, jam priklausė beveik begalinė valdžia šeimoje. Manų įstatymuose taip pat yra kalbama ir apie tai, kad broliai galėjo turėti vieną bendrą žmoną, kurios vaikas buvo laikomas visų brolių sūnumi.

Moteris buvo reikalinga tik tam, kad pagimdytų ir išaugintų vaikus, pirmiausia berniukus. Palikuoniai, kaip ir gyvuliai, buvo laikomi didžiausiu turtu. Moteris lyginama su gyvuliais, vergais, kurių ppalikuoniai priklausė šeimininkui. Galimas buvo ir žmonos bei vaikų pardavimas, nors tai ir laikyta didele nuodėme. Žmona buvo laikoma ne tiktai vyro nuosavybe, bet ir vyro dalimi. Mirus vyrui, našlė negalėjo antrą kartą ištekėti.

Žmonos pareiga buvo klausyti ir gerbti savo vyrą.

Manų įstatymai nedrausdavo nepilnamečių santuokos, ji netgi buvo skatinama (moters amžius – nuo 12, vyro – 16 metų).

Tarp kastų santuoka nebuvo skatinama, bet ir nebuvo draudžiama, jeigu vyras priklausydavo aukštesnei kastai negu moteris (anuloma), tačiau buvo uždrausta santuoka, jeigu moteris priklausė aukštesnei kastai negu vyras ( pratiloma).

Moteris neturėjo teisių į šeimos palikimą. Ypatinga moters nuosavybė (stridhana) po jos mirties buvo paveldima jos vaikų, jų tarpe ir dukrų.

Teismo procesas. Teismo procesas prasidėdavo nuo ieškinio pateikimo, paskui duodami parodymai ieškovo ir atsakovo. Labai svarbūs buvo liudininkų parodymai. Tačiau buvo taikomas bendras principas: liudininkas turėjo būti lygus pagal socialinę padėtį visuomenėje tam žmogui, prieš kurį jis duoda parodymus. Išimtis buvo tik tai tokie atvejai, kaip, pvz., vagystė, išprievartavimas ir kt., t.y. kai padaromi sunkūs nusikaltimai. Tuomet liudininkai tikrinami ne taip griežtai.

Taikomas nuo senovės laikų ir Dievo teismas – ordalijos.

Augant nuosavybės santykiams didelis vaidmuo teismo procesuose tenka dokumentams, kaip patikimam įrodymų šaltiniui.

Taip pat buvo taikomi ir kankinimai, siekiant išgauti prisipažinimą.

5. VALSTYBINĖ VISUOMENINĖ SANTVARKA SENOVĖS EEGIPTE

Valstybės atsiradimas. Apie 3000 m.pr.Kr. susikūrė Egipto civilizacija pasikeitus klimatui. Patys egiptiečiai savo kraštą skirsto į:

 juodąjį – taip jie vadina juodą derlingą žemę ant Nilo pakrančių, kur jie gyveno;

 raudonąjį – kur buvo dykumos.

Kiekvienais metais Nilas patvindavo visą upės slėnį, o kai atslūgdavo, likdavo siauras derlingo dumblo ruožas.

Dėl intensyviai augančios žemdirbystės atsirado socialinis skilimas. IV tūkst.pr.m.e. pradėjo atsirasti pirmosios gyvenvietės – nomos, kurias valdė nomarchai. Tuo metu susikūria dvi karalystės: šiaurėje ir pietuose. Tačiau apie 3000 m.pr.m.e. Egipto valdovas Menes apjungė dvi karalystes. Ten kur vienijasi šios karalystės jis sukūrė naują sostinę – Menfis.

Stipriausių dinastijų valdymo laikai vadinami karalystėmis. Senovės Egipto istorija skirstoma į kelis svarbius periodus:

1. Ankstyvoji karalystė (3100-2800 m.m.pr.Kr) – pirmų trijų faraono dinastijų valdymas;

2. Senoji karalystė (2800-2250 m.m.pr.Kr.) – III-IV dinastijos valdymas;

3. Vidurinioji karalystė (2250-1700 m.m.pr.Kr.) – XI-XII dinastijos valdymo metai. Vidurinioji karalystė ypač sustiprėjo valdant XII faraono kartai.

4. Naujoji karalystė (1575-1087 m.m.pr.Kr.) – XVIII-XX faraono dinastijos valdymas.

Naujosios karalystės pabaigoje Egiptas patiria nuosmukį, vėl pradeda veržtis svetimšaliai: iš pradžių – persai, paskui bando užkariauti Egiptą – romėnai, kurie 30 m.pr.Kr. prijungia jį prie Romos imperijos.

Senovės Egipto ankstyvuose vystymosi etapuose ūkiniu ir visuomenės pagrindu buvo kaimo bendruomenė. Socialinio skilimo procesai prasidėjo IV tūkst.pr.m.e pabaigoje, kai susiformavo valdantis socialinis sluoksnis, į kurį įėjo nnomo aristokratija, žiniai, pasiturintys bendruomenės valstiečiai.

Atsiradus bendrai valstybei, kurią centralizuotai valdė faraonas, išnyko kaimo bendruomenės kartu su laisvų žemdirbių išnykimu. Tuo tarpu ekonomiškai ir politiškai dar labiau pradeda stiprėti valdantis sluoksnis. Nuo Senovės karalystės išliko valdovo įsakymai, kuriuose buvo nustatytos šventyklų teisės ir privilegijos.

Vergovės forma buvo palengvinta. Ūkyje, priklausančiam valdovui, aristokratijai arba šventyklai, dirbo įvairių kategorijų pavergti žmonės – tai ir beteisiai vergai-karo belaisvis, ir valdovo tarnas, kuris turėjo atlikti visus valdovo pavestus darbus. Šie tarnai turėjo nedideli nuosavą turtą ir uždirbdavo skurdų pragyvenimą. Vergus Egipte pardavinėjo, pirko, perduodavo kitiems dovanu, o kartais duodavo jiems žemės, paskui reikalaudami iš jų dalies derliaus. Vergai atsirasdavo ir dėl egiptiečių pardavinėjimo į vergus dėl skolų, taip pat ir nusikaltėlių pavertimas vergais.

Apie Egiptą mes sužinom iš Graikų Senovės istorijos.

Senovės karalystėje buvo sukurta ideali tais laikais valdymo sistema. Tai buvo stipri, centralizuota ir absoliutinė valdžia. Egipte buvo labai stiprus žynių kultas. Faraonai turėjo visišką valdžią valstybėje. Be to, vadžia viską griežtai kontroliavo ir prižiūrėjo. Galingiausiu faraonas tapo Naujojoje karalystėje. Egiptiečiai savo faraoną laikė žmogumi-dievu. Egiptiečiai turėjo apie 2000 dievų, kurie globojo tam tikrą sritį. Vienas vyriausių dievų buvo laikomas Saulės dievas – Raa. Faraoną laikė vyriausiojo dievo sūnumi. Jo leidžiami įstatymai buvo neginčijami. Faraonas

atlikinėjo 13 pagrindinių funkcijų – religinė, t.y. jis buvo tarpininkais tarp žmonių ir dievų, taip pat jis rūpinosi sveikata, išpirkdavo belaisvius, jis buvo architektu ir kt.Faraonas buvo vyriausiu žyniu. Bet koks sukilimas prieš valdovą – tai nusikaltimas prieš religiją. Jam priklausė teismo valdžia. Faraonui, kaip aukščiausiam valdovui, priklausė visos valstybės teritorijos, t.y. nebuvo individualios nuosavybės teisės. Faraono valdžia jau Senovės karalystėje buvo paveldima.

Egipto, kaip valstybės, politinis stabilumas priklausė nuo to, kaip sėkmingai faraonas tarnauja karinėms ir žynių interesams.

Naujojoje karalystėje žžyniai pradėjo įgauti daugiau valdžios. Taip pat stiprėja ir kariuomenės valdžia valdant ūkį.

Pirmasis faraono padėjėjas – džati – miesto žynys. Naujojoje karalystėje jam priklauso ir aukščiausia valdžia kariuomenėje ir teisme. Patarėjai paskirsdavo vietinius valdovus – nomarchus. Nomose vietos savivaldos reikalus tvarkė inspektoriai, kuriuos paskirsdavo pats faraonas. Jie kontroliavo valdininkus, paskirstytus nomarchu.

Bendra valstybinė valdžios struktūrą papildė kariuomenė. Senojoje karalystėje nebuvo reguliarios kariuomenės. Tačiau Naujojoje karalystėje susikūrė pastovi kariuomenė, visi vyrai-egiptiečiai privalėjo atitarnauti tam tikrą laikotarpį kariuomenėje.

Svarbus vaidmuo priklausė raštui. Egiptiečiai ssukūrė hieroglifus, sudarytus iš piktogramų ir skiemeninių rašmenų, kurie iš pradžių, šumerų pavyzdžiu, būdavo įbrėžiami tiesiai ant sienos arba molinių lentelių. Vėliau egiptiečiai ėmė rašyti ant papiruso, kuris buvo gaminamas iš to paties pavadinimo pelkių augalo, randamo Nilo pakrantėse, plaušų.

Egiptiečiai iišvystė daugelius mokslus: matematiką, astronomiją, mediciną.

Ehnatono reforma – kai Ehnatonas nesėkmingai bandė įteisinti saulės dievo Atono, kaip vienintelio ir universalaus dievo, kultą. Taip atsitiko dėl to, kad Echnatonas pasikėsino į šventąjį egiptiečių civilizacijos pagrindą – į papročius. Per daugelius tūkstantmečius egiptiečiai priprato prie savo dievų ir jokie įsakymai negalėjo juos priversti jų atsisakyti.

6. RELIGIJOS IR TEISĖS SANTYKIS SENOVĖS RYTŲ ŠALYSE

Seniausios žinomos teisės sistemos susiformavo vadinamuosiuose senovės Rytuose IV-III tūkst.pr.Kr. atsirado pirmieji valstybiniai dariniai, kuriuose visuomenėje nuo seno susiklostę papročiai kartu pamažu evoliucionavo į teisės normas.

Rytų ūkis buvo orientuotas į žemdirbystę, kolektyvinį žemės darbą, rinkos santykiai čia nebuvo išplėtoti.

Pagrindiniu teisės šaltiniu senovės Rytų šalyse ištisus šimtmečius liko paprotys – visuomenės kūrybos produktas, žodžiu perduodamas iš kartos į karą. Šiomis nusistovėjusiomis elgesio ttaisyklėmis ir rėmėsi seniausios teisės normos.

Labai ilgai atspindėjo Rytų teisės normos senos gentinės santvarkos papročius. Tuo metu plačiai buvo žinomas keršto paprotys (taliono paprotys – lot. talio reiškia atpildas), kuris virto taliono teise. Naujas etapas prasidėjo susiklosčius visuomenėje prekiniam ūkiui, kai ekonominiu požiūriu taliono principą pakeitė kompozicijos principas (compositio – susitarimas), numatantis už padarytą nusikaltimą materialinę kompensaciją nukentėjusiam arba jo šeimai.

Būdingas senovės Rytų bruožas yra jos nepaprastai glaudus ryšys su religija. Teisės normos turėjo religinį pagrindą, buvo iškeliama jų tariamai ddieviška kilmė ir sakralinis pobūdis.

Senovės Rytų teisė dar neturėjo sistemos, ji nežinojo skirstymo į teisės šakas, nusikaltimai dar nebuvo kiek aiškiau skiriami nuo asmeninių interesų pažeidimų.

Teisynų tekstų pagrindą sudarė dėstomi pavieniai konkretūs atvejai – kazusai (casus – atvejis). Toks teisės normų dėstymas buvo vadinamas kazuistiniu.

Taip pat senovės Rytų teisei būdingas formalizmas, t.y. atliekant teisinius veiksnius, lemiamą reikšmę turėjo tikslus formų laikymasis. Daug dėmesio atliekant teisinę reikšmę turinčius veiksnius buvo skiriama simboliniams veiksniams, ritualui.

7. VALSTYBINGUMO FORMAVIMASIS SENOVĖS GRAIKIJOJE. MIESTAI-VALSTYBĖS

Valstybingumo formavimas Graikijoje. Antikos teritorijoje (kur vėliau susikūrė Atėnų valstybė) II a.pr.m.e. gyveno 4 gentys, kiekviena iš jų turėjo nuosavą tautos susirinkimą, seniūnų tarybą ir išrenkamąjį karalių-vadą, kuris buvo vadinamas balizėjumi.

Jau I tūkst.pr.m.e. vergvaldystė buvo paplitusiu reiškiniu, nors vergų eksploatavimas nebuvo labai plačiai naudojamas. Vergai daugiausia dirbo namų ūkyje, amatininkais, rečiau laukų darbus. Tik laikui bėgant vergų darbas naudojamas vis plačiau.

Tautos susirinkime didesnę valdžią įgauna diduomenė, iš kurios renkami seniūnų taryba ir balizėjus.

Valstybingumo atsiradimo antikos pasaulyje ypatumus daug lėmė geografinės ir klimato sąlygos. Pvz., Graikija – tai kalnuotas kraštas, kuriame derlingų žemių užsiimti žemdirbystę buvo nedaug. Bet čia buvo palankios sąlygos amatams plėtoti, tarp jų – metalų apdirbimui. Platūs mainai, vėliau ir prekybinių santykių, ypač jūrų prekybos, plėtra padėjo anksti atsirasti rrinkos ūkiui, gausėti privačiai nuosavybei. Spartėjanti turtinė gyventojų diferenciacija skatino politinę kovą, dėl to palyginti greitai nuo primityvių valstybių pereita prie aukšto valstybingumo lygio.

Sunkiai praeinami kalnagūbriai ir jūros įlankos, trukdę visuomenei bendrauti, trukdė jai politiškai susijungti, o centralizuotą valdymą darė sunkiai įmanomą ir nereikalingą. Dėl to vietoj didelių centralizuotų valstybių, atsiranda gausūs, nedideli, vienas nuo kito izoliuoti miestai valstybės, graikų vadinti poliais. Polį sudarė miestas ir aplink jį buvę kaimai. Polių užuomazgos buvo gynybiniai statiniai (pilys). Laikui bėgant aplink pilis buvo pastatytos šventyklos, prekyvietės ir amatininkų gyvenamieji namai. Taip atsirado polio centras su turgaus aikšte – agora – viduryje. Pilis virš miesto buvo vadinama akropoliu, t.y. aukštutiniu miestu. Ši polių sistema buvo viena reikšmingiausių ir unikalių valstybingumo bruožų, būdingų visam to meto antikos pasauliui.

Vidaus organizacijos požiūriu antikos polis buvo uždara organizacija, už kurios ribų likdavo vergai, laisvieji svetimšaliai. Patiems piliečiams polis buvo savotiškas mikropasaulis su savo politinės santvarkos formomis, tradicijomis, papročiais, teise ir pan. Iš keleto šimtų graikų miestų valstybių VI-V a.pr.m.e. pradėjo išsiskirti keli įtakingiausi, veikę tolesnę visos senovės Graikijos valstybingumo istoriją. Vienas iš tokių polių – Atėnai.

8. TIESIOGINĖS DEMOKRATIJOS POŽYMIAI SENOVĖS GRAIKIJOJE. PERIKLIO REFORMA

Svarbiu etapu ilgame Atėnų valstybės kūrimosi procese buvo įvairios reformos, kurios tradiciškai siejamos su TTezėjaus vardu. Jo padarytos reformos – tai laipsniški pasikeitimai per eilę amžių ir pasibaigę VIII a.pr.m.e.. Viena iš tokių reformų buvo genčių apjungimas (sinoikizmas), gyvenančių Antikoje, į vieną Atėnų tautą. Visi laisvieji Atėnų piliečiai buvo suskirstyti į 3 pagrindines grupes:

1. eupatridai – diduomenė;

2. geomorai – žemdirbiai;

3. demiurgai – amatininkai.

Atėnuose išimtinę teisę eiti valstybines pareigas perėjo į gimininės diduomenės, eupatridų, rankas. Tuo tarpu geomorai ir demiurgai kartu su prekybininkais ir varguomene sudarę laisvųjų gyventojų daugumą (demosas) iš esmės buvo nušalinti nuo tiesioginio aktyvaus visuomenės reikalų tvarkymo, jiems teliko teisė dalyvauti tautos susirinkime, o jo vaidmuo nuolat mažėjo. Tuo tarpu smulkių žemdirbių padėtis vis sunkėjo. Jie skursdavo ir jiems tekdavo užstatyti už skolas savo žemę. Taip kartu su žemės užstatu atsirado ir skolinė vergystė, kai vergas buvo pardavinėjamas į svetimšaliams.

Vis augo konfliktas tarp eupatridų ir demoso. Todėl siekiant susilpninti šį prieštaravimą Atėnuose VI a.pr.m.e. buvo padarytos reformos, pakertančios politinį aristokratijos įsigalėjimą ir sukuriančios pagrindus plėtotis demokratijos institutams: aristokratų valdžia Atėnuose išsilaikė iki Solono reformų ir galutinai buvo panaikinta Klistenio reformomis.

Solono ir Klistenio reformos. Prekybinių-piniginių mainų santykių vystymas lėmė tolesnį socialinį laisvų gyventojų skirstymą. Tarp eupatridų ir geomorų išsiskyrė turtingi žemvaldžiai, dalis eupatridų ir toliau skurdo, o geomorai dirbo svetimoje žemėje, gaudami už tai 1/6 viso

surinkto derliaus arba už skolas tapdavo vergais ir buvo parduoti į užsienį. Augo vargšų-fetų skaičius. Atsirado daug prieštaravimų tarp turtingų ir nuskurdusių eupatridų, prekybininkų ir amatininkų, siekusių valdžios ir kurie naudojosi varguomenės, smulkių ir vidutinių savininkų nepasitenkinimais.

594 m.pr.m.e. Solonas buvo išrinktas archontu ir buvo padarytos Solono reformos. Jų pagrindinis tikslas buvo sutaikyti tarpusavyje įvairių grupių interesus. Pirmiausia Solonas panaikino vergovę už skolas, likvidavo (anuliavo) visas prieš tai padarytas skolas. Asmenys patekę į nelaisvę už skolas buvo paleisti, o parduoti į uužsienį – buvo išpirkti.

Su Solono vardu taip pat yra susijusi cenzo reforma, kuri panaikino diduomenės paveldėjimo privilegijas. Jis įvedė piliečių skirstymą pagal nuosavybės požymį: patys turtingiausi piliečiai priklausė I grupei, mažiau turtingi – II, ir t.t. Kiekviena grupė turėjo atitinkamas politines teises: pvz., valstybines pareigas galėjo užimti tik tai asmenys pirmų trijų grupių. Tuo tarpu IV grupės atstovai galėjo tiktai dalyvauti tautos susirinkime, kurio svarba išaugo. Susirinkimas pradėjo leisti įstatymus, rinkti žmones pareigoms ir priiminėti iš jų ataskaitas apie veiklą.

Buvo ssukurtas naujas aukščiausias valstybės teismo organas – helieja, kur nariai buvo renkami iš Atėnų piliečių nepriklausomai nuo jų finansinės nuosavybės padėties. Taip pat buvo sukurta Keturių šimtų taryba, kurios atstovai buvo renkami iš pirmų trijų grupių asmenų.

Reformos sukėlė giminingos aristokratijos nnepasitenkinimą ir kartu galutinai nepatenkino ir demoso. Kovojant tarpusavyje, valdžią užvaldė tironai. Valdymo organai ir toliau funkcionavo, tačiau jų veiklą pradėjo kontroliuoti tironas. Tironu Atėnuose buvo laikomas neteisėtas valdovas, tačiau nebūtinai žiaurus.

Svarbu buvo laikytis veikiančių Atėnuose įstatymų. Padedant Spartai, bijančiai Atėnų sustiprėjimo, tironija buvo nuversta. Turtingi prekybinių-amatinių atėniečių vergvaldžiai, vadovaujant Klistenui, išvijo spartiečius ir įtvirtino savo pergalę, pravedus naujas reformas. Klistenio reformos, 509 m.pr.m.e., panaikino Atėnuose seną gyventojų skirstymą (į 4 gentis). Antika suskirstoma į 10 teritorinių filų, kiekviena iš jų susidėdavo iš 3-jų skirtingose vietose esančių teritorijų (tritijų) – miesto, pakrantės ir žemės ūkio. Kiekviena iš jų tuo tarpu dar dalijosi į demus. Pirmose dvejose teritorijose daugiausia gyveno prekybinių-amatinių vergvaldžių.

Tuo tarpu gyventojus pradėjo skirstyti teritoriniu principu. Remiantis sukurta tteritorinę gyventojų organizaciją, Klistenas įvedė Penkių šimtų tarybą, į kurią įeidavo 10 filų atstovai ( 50 atstovų nuo kiekvieno filo). Taryba vadovavo politiniam Atėnų gyvenimui ir vykdė tautos susirinkimo priimtus sprendimus. Sukurtas dar vienas organas – 10 strategų kolegija (po vieną atstovą iš 10 filų).

Siekiant išvengti aristokratijos mėginimų atnaujinti seną tvarką, valdant Klisteniui buvo įvesta tautos susirinkimo speciali procedūra, kurią pavadino ostrakizmu. Kasmet sukvietus susirinkimą, balsavimu buvo aiškinama ar tarp piliečių yra asmenų pavojingų valstybei.

Klistenio reformos užbaigė ilgą senovės Atėnuose vvalstybės kūrimosi procesą.

Valstybės atsiradimas Atėnuose buvo lydimas įnirtingos kovos tarp giminingos aristokratijos ir demoso, kurią laimėjo antras. To pasekmėje, Atėnuose susikūrė vergvaldinė valstybė – demokratinė respublika.

Atėnų valstybė (V-IV a.pr.m.e.). Jau V a.pr.m.e. pirmoje pusėje Atėnai tampa pirmaujančia valstybe graikų pasaulyje. Tai nulėmė graikų valstybių laimėjimai graikų-persų karuose, intensyvus Atėnų ekonominis vystymas ir demokratinės santvarkos įtvirtinimas.

Su Periklio vardu yra susijęs Atėnų demokratijos klestėjimas. Jam valdant neteko reikšmės Solono padaryta cenzo reforma. Buvo įvestas užmokestis už einamas valstybines pareigas, kurias dabar galėjo eiti visi pilnateisiai Atėnų piliečiai.

Baigėsi ir patriarchalinė vergystė. Vietoj jos atsirado klasikinė, antikinė vergystė. Vergai tampa paprastai darbo įrankiais. Valstybiniai vergai daugiausia naudojami kasyklose, o privatūs – laukuose, išnuomojami ir pan. Vergų skaičius didėjo ir jau 4 kartus viršijo laisvų atėniečių skaičių. Paaštrėja ir prieštaravimai tarp atėniečių ir metekų (apsigyvenančių Atėnuose užsieniečių), kurių skaičius išaugo ir buvo lygus atėniečių skaičiui. Metekai užsiimdavo prekyba ir amatais, tačiau jų teisė į nuosavybę buvo ribojama ir jie visiškai neturėjo teisės dalyvauti valstybės politiniame gyvenime.

Atėnų demokratija suklestėjo (pasiekė savo viršūnę) padarius V a.pr.m.e. viduryje Periklio reformas. Tačiau po jų Atėnų istorijoje vis augo prieštaravimai tarp įvairių laivų atėniečių socialinių grupių. Didėjo nuosavybės diferenciacija, kuri suskirstė laisvus piliečius į: nedidelę turtingų vergvaldžių grupę (žemvaldžiai, prekybininkai iir kt.) ir pagrindinę laisvos varguomenės masę (žemdirbiai, amatininkai) ir neturintys nuosavybės teisių liumpinai (люмпены), kurie gyveno paaukojus kokį grašį (valstybės ar turtuolių).

9. ĮSTATYMŲ LEIDYBOS INSTITUCIJOS ATĖNUOSE. DRAKONO ĮSTATYMAI. SOLONO ĮSTATYMAI.

Respublikos organų sistema. Pagrindiniais Atėnų valstybės organais buvo Tautos susirinkimas, Penkių šimtų taryba ir helieja.

Tautos susirinkimas – aukščiausia valdymo organas Atėnuose. Jis buvo renkamas iš pradžių 10 kartų į metus, paskui – 10. Jis priėminėjo įstatymus, leisdavo nutarimus atskirais klausimais, rinko asmenis tam tikroms valstybinėms pareigoms eiti, sprendė taikos ir karo klausimus ir t.t. Šiame susirinkime galėjo dalyvauti visi visateisiai ir pilnametystės (20 m.) sulaukę vyriškos lyties Atėnų piliečiai. Moterys ir metekai susirinkime dalyvauti neturėjo teisių. Kalbėti tautos susirinkime ir siūlyti naujų įstatymų projektus formaliai turėjo teisę kiekvienas jo dalyvis. Įstatymų projektai iš pradžių buvo peržiūrimi Penkių šimtų tarybos, kuri pateikdavo savo išvadą. Balsavimas vyko rankos pakėlimu. Įstatymais buvo vadinami visi tautos susirinkimų nutarimai, turėję bendrojo pobūdžio normų, ir tuo jie skyrėsi nuo psefirmų, taip pat priimtų tautos susirinkimo, bet lietusių pavienius asmenis arba konkrečius atsitikimus ir dalykus. Įstatymo projektas buvo laikomas priimtu ,jeigu jį patvirtindavo helieja. Tarybos nariai buvo renkami burtais vieneriems metams iš piliečių vyresnių už 30 metų.

Helieja buvo aukščiausiu valstybės teismu ir susidėdavo iš 5000 teisėjų ir 11000 atsarginių (600 žmonių iš kiekvieno filo). Heliejos nariai buvo renkami burtais metams iš asmenų vyresnių negu 30 metų. Helieja buvo laikoma pirma instancija, kur sprendė bylas, susijusias su valstybiniais nusikaltimais ir pareigų piktnaudžiavimų, ir apeliacine instancija, susijusią su bylomis, kurias sprendė kiti teismai. Ji taip pat atlikinėjo kai kurias kontrolės funkcijas ir jai priklausė teisė atmesti arba priimti įstatymų projektus, kurie buvo priimti tautos susirinkimo.

Eiti pareigas žmonės buvo renkami kasmet arba burtais, arba tautos susirinkime atvirai. Buvo draudžiama eiti tas pačias pareigas 2 metus iš eilės arba užimti 2 pareigas iš karto. Už valstybes pareigas buvo mokama.

Atėnų teisė. Teisės raida antikinėje Graikijoje neperžengė polių ribų, ji rutuliojosi vietos papročių, tradicijų ir įstatymų pagrindu, todėl vadinama teisės partikuliarizmu.

Polių sistemos įsitvirtinimas suaktyvino juose teisės raidą. Vietoj nerašytų papročių, pasirodė įstatymai, paprastai išreikšti raštu. Labiausia išplėtota senovės Graikijoje teisės sistema buvo Atėnuose. Ji turėjo didelę įtaką kitų polių teisės sistemoms.

Seniausias teisės šaltinis Atėnuose buvo papročiai, tačiau nuo VII a.pr.m.e. pabaigos, pagrindiniu teisės šaltiniu tapo įstatymai. Plati įstatymų leidybos veikla siejama su Drakono ir Solono vardais.

Drakono įstatymai buvo išleisti 621 m.pr.m.e. ir pasižymėjo labai griežtomis („drakoniškomis“) bausmėmis: mirties bausmė buvo numatyta už šventvagystę ir vagystę, už svetimų daržovių pasisavinimą ir dykinėjimą. Žinoma,

kad Drakono įstatymai jau draudė už nužudymą keršyti žudiko giminės nariams. Jie skyrė tyčinį nuo netyčinio nužudymo.

Vienintelis didelis įstatymų leidybos darbas Atėnuose buvo Solono įstatymai, užrašyti ant šešiolikos išbaltintų besisukančių medinių lentų. Solonas panaikino skolas ir skolinę vergovę, išlaisvino piliečius nuo skolinių prievolių – įvykdė seistachiją („naštos numetimas“).

Solonas valstybės institucijoms pavedė stebėti, iš kur kas gauna lėšų gyventi, bausti tuos, kas neveikia nieko prasmingo. Jis panaikino Drakono įstatymus, išskyrė keletą jo nuostatų dėl nužudymų. Nuo to laiko Atėnų teisė buvo ssisteminama.

Nors teisiniai turtiniai santykiai Atėnuose reguliuoti ganėtinai gerai, teisė čia neturėjo specialaus termino, išreiškiančio nuosavybės teisę. Valstybės turtas buvo atiduodamas naudotis privatiems asmenims. Įstatymai piliečius, kuriems valstybė buvo davusi turtą, paprastai laikė savininkais. Tačiau Atėnų teisės normose galima įžiūrėti turto valdymo, t.y. faktinio turto turėjimo su teise juo naudotis, ir nuosavybės, reiškusios turto valdymą su jo disponavimo teise, skirtumą.

Žemė galėjo būti valstybinė ir privati. Įtvirtinta Solono įstatymuose privati žemės nuosavybė laikyta esanti suteikta valstybės, o archontai, pradėdami eiti pareigas, kasmet sskelbė apie nuosavybės, priklausančios piliečiams, išsaugojimą. Žemės ir kito nekilnojamojo turto nuosavybės negalėjo turėto metekai.

Atėnų teisė skyrė prievoles, kylančias iš sutarčių (laisvosios prievolės) ir iš teisės pažeidimų arba, kitaip tariant, deliktų (nelaisvosios prievolės). Svarbiausios sutartys buvo sudaromos raštu. Atsižvelgiant į ppobūdį, sutartį pasirašydavo arba abi šalys, arba viena, įsipareigojanti šalis. Sutarties vykdymui užtikrinti taikyta keletas priemonių (iki Solono reformų, dažniausiai taikytas savęs įkeitimas, paskui įkeitimo objektu tapo turtas). Išskirtinę teisę turėjo žemės įkeitimas – hipoteka (šiuo atveju įkeista žeme ir toliau naudojosi skolininkas, bet jis netekdavo teisės ja disponuoti, kol neatsiteisdavo su kreditoriumi). Taip pat buvo žinomas laidavimas, reiškęs trečiųjų asmenų įsipareigojimą materialiai atsakyti vienai sutarčių šalių, kitai šaliai sutarties nevykdant.

Graikijoje plačiai paplitus prekybai, labai populiari tapo pirkimo-pardavimo sutartis. Šios sutarties objektas galėjo būti tiek kilnojamas, tiek ir nekilnojamas turtas. Būtina pirkimo-pardavimo sąlyga buvo laikoma kaina. Pirkėjas, radęs paslėptą daikto trūkumą, pirkimo-pardavimo sutartį galėjo nutraukti.

Nuomos objektu galėjo būti kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai – vergai, galvijai, žemė, pastatai. Plačiai paplitusi buvo ppastatų nuoma, nes metekai jų, kaip nekilnojamojo turto, negalėjo įsigyti nuosavybėn, todėl gyveno išnuomotose patalpose.

Plačiai buvo paplitusi paskolos sutartis, kuri paprastai buvo duodama už palūkanas. Atėnuose taip pat buvo žinoma bendrovės sutartis, kurią žmonių grupė tarpusavyje susitardavo kuo nors verstis. Atėnų teisė reglamentavo ir kai kurių rūšių sutartis – samdos, rangos, pasaugos, panaudos.

Prievolės iš deliktų atsirasdavo padarius žalą svetimam turtui. Deliktas jį padariusiam asmeniui užtraukdavo prievolę kompensuoti padarytą žalą.

Santuoka taip pat buvo sudaroma sutartimi, kurios šalis buvo jaunikis ir nuotakos ššeimos galva. Moteris santuokos sutartyje vaidino objekto vaidmenį. Jaunikis už nuotaką privalėjo sumokėti jos tėvams, nuotaka gaudavo kraitį. Sudarius sutartį moteris patekdavo vyro valdžion, kartu likdama ir tėvo valdžioje.

Daugpatystė nebuvo leidžiama, morališkai smerktas ir nesantuokinis gyvenimas. Nusidėjusi ištikimybei žmona buvo tiesiog išvejama iš namų. Ištuoka vyrui buvo laisva, bet jis, jei tik buvo išsituokiama ne dėl žmonos neištikimybės, privalėjo grąžinti kraitį. Ištuoka moters iniciatyva buvo įgyvendinama gerokai sunkiau.

Mirusio savininko turtą pirmiausiai po lygiai paveldėdavo sūnūs. Tik jiems nesant, galėjo paveldėti dukros, paskui tik šoniniai giminaičiai. Nuo Solono laikų buvo žinomas ir paveldėjimas pagal testamentą – jo negalėjo sudaryti moterys ir nepilnamečiai. Jo taip pat negalėjo sudaryti ir asmenys, turintys teisėtų vyriškos lyties vaikų, nes visas palikimas turėjo tekti jiems.

Nusikaltimai ir bausmė. Jos Atėnuose reglamentuoti primityviai, kartais leista net kraujo kerštas ir savateismis.

Atėnų teisė skyrė nusikaltimus valstybei ir nusikaltimus asmeniniams interesams, nors riba tarp jų buvo sąlyginė. Sunkiausiais nusikaltimais laikyti valstybės išdavimas neteisėti siūlymai tautos susirinkimui, dievų įžeidimas, bedievystė, šventyklos turto vagystė. Nužudymas, kūno sužalojimas, šmeižtas, įžeidimas, žmonos neištikimybė ir kt. būti laikomi nusikaltimais ir valstybei, ir asmeniniams interesams.

Už sunkiausius nusikaltimus grėsė mirties bausmė. Kūno bausmės taikytos tik vergams. Plačiai taikyta atimija (gėda), reiškusi politinių teisių – teisės dalyvauti tautos susirinkime aarba eiti valstybines pareigas – atėmimą. Kartais kaip bausmė galėjo būti taikomas pavertimas vergu. Tačiau populiariausios bausmės buvo baudos ir turto konfiskavimas.

Įkalinimas tegalėjo būti taikomas kaip kardomoji priemonė.

10. ROMOS VALSTYBĖS FORMAVIMĄSI SISTEMA: VALSTYBĖS SUSIKŪRIMAS, RESPUBLIKA, PERĖJIMAS PRIE IMPERIJOS, PRINCIPATAS IR DOMINATAS, IMPERIJOS ŽLUGIMAS

Valstybės susikūrimas. Romėnų imperijos užuomazga laikomi keli nedideli žemdirbystę užsiimantys kaimeliai, gyvenę aukštumose prie Tiberio upės. Tai buvo lotynų, etruskų ir kitų tautelių, gyvenančių rytiniuose kalnų rajonuose, mišinys. Visos šios tautos kalbėjo lotyniškai. Dėl vykusių karų, trys gentys – lotynai, etruskai ir sabinai – susijungė į vieną bendruomenę Romoje (civitas). Romos bendruomenėje seniausi šeimyninių klanų nariai buvo vadinami patricijais, kurie valdė didžiulius žemės naudmenų plotus.

Besivystant gyvulininkystei ir žemdirbystei atsirado nuosavybės diferencijavimas bei privati nuosavybė. Atsiranda ir patriarchalinė vergovė, kurios pagrindiniu šaltiniu tampa daugiausia karai, o kartu ir visuomenės skirstymas į klases.

Klanuose išsiskyrė atskiros turtingos aristokratinės šeimos, kurioms atitekdavo ir geriausi žemės sklypai. Jie gaudavo didesnę užkariauto turto dalį.

Valstybingumo atsiradimą daug ką lėmė geografinės ir klimato sąlygos. Vystėsi žemdirbystė, gyvulininkystė, taip pat buvo sudarytos palankios sąlygos atsirasti prekybai ir mainams. Dėl pastoviai vykusių karų, didėjo ir Romos gyventojų skaičius (daugiausia tai buvo kaimyninės gentys), tačiau jie nepriklausė Romos bendruomenei.

Bendruomenė buvo uždara organizacija, neįleisdama į jos vidų naujų klanų aarba asmenų, gindama savo narių teises. Visi kiti, kurie nepriklausė Romos giminingai bendruomenei, atkeliavę iš kitur, buvo vadinami plebėjais. Plebėjai buvo laisvi, tačiau jų nuosavybės ir asmeninės teisės buvo ribojamos. Jie galėjo gauti žemės sklypą tik iš laisvos bendruomenės žemės dalies, taip pat neturėjo teisės susituokti su bendruomenės nariais ir negalėjo dalyvauti valstybės valdyme. Romos bendruomenei vadovavo valdovas – reksas, tačiau jo valdžia buvo ribojama. Valdymo organu buvo Seniūnų taryba – Senatas.

Bendrus klausimus sprendė tautos susirinkimas, tačiau jo sprendimus galėjo panaikinti senatas arba reksas. Bendruomenė susidėdavo iš 300 šeimyninių klanų, kurie buvo apjungti į 30 kurijų, o jos įeidavo į 3 tribas.

Tautos susirinkimas buvo sukviečiamas pagal kurijas. Kiekviena iš jų susirinkime pristatė tik kariai (100 pėsčiųjų ir 10 raitelių) ir turėjo po vieną balsą.

Romoje besivystantys procesai neišvengiamai pagreitino jos žlugimą. Plebėjų skaičiaus augimas pavertė juos į tam tikrą bendruomenę, kurios socialinė svarba ir jos valdžia vis augo. Atsiranda plebėjai – turtingi amatininkai ir prekybininkai, kurie pradėjo įtakoti ekonomiką Romoje. Jie labai aštriai jautė savo beteisę. Tuo tarpu augo ir vargšų plebėjų skaičius, kurių dauguma tampa patricijų skolininkais ir patenka į skolinę vergystę.

Dėl beteisės savo padėties plebėjai pradėjo kovą, siekiant sulyginti savo teises su Romos bendruomenės klanais – patricijais, kurių padėtis

nusilpo dėl tarpusavio prieštaravimų. Šios kovos rezultatas – kovą laimėjo plebėjai, kurie sunaikino uždarą Romos klanų organizaciją ir tuo pačiu lėmė valstybės susikūrimą. Vietoj polisų sistemos, kaip politinės bendruomenės, atsirado valstybė.

Servijaus Tulijaus reformos. Valstybės susikūrimas Senovės Romoje ir plebėjų laimėjimai siejami su rekso Servijaus Tulijaus reformomis (VI a.pr.m.e.). Pagal jo padarytas reformas bendruomeninės organizacijos pagrindą Romoje sudarė nuosavybės ir teritorinis principai.

Visi laisvi Romos gyventojai – patricijai ir plebėjai buvo padalinti į grupes nuosavybės principu. Suskirstymas vyko pagal tai, kiek žžemės turėjo žmogus. Turintys pilną teis į žemę priklausė I grupei, jeigu priklausė ¾ žemės – tai II grupei ir t.t. Be to, iš I grupės buvo išskirta ypatinga piliečių grupė – raiteliai, o neturintys žemės sudarė VI grupę (proletarų). Kiekviena grupė rinko ginkluotus vyrus, kurie formavo centurijas – šimtines.

Labai svarbu buvo tai, kad centurijos tapo ne tik kariniu, bet ir politiniu vienetu. Laikui bėgant buvo sukviečiami ir tautos susirinkimai pagal centurijas, kur kiekviena iš centurijų turėjo vieną balsą.

Antra reformos ddalis – laisvų gyventojų suskirstymas pagal teritorinį principą, kuris susilpnino giminingus ryšius. Romoje susikūrė 4 miesto ir 17 kaimo teritorinių apygardų, kurios ir toliau buvo vadinamos tribomis. Į tribą sudarė ir patricijai, ir plebėjai, kurie joje gyveno ir buvo pavaldūs sseniūnui, kuris taip pat rinko mokesčius. Laikui bėgant teritorinėse tribose buvo sukviečiami ir susirinkimai (tribų komicijos), kuriose kiekviena triba turėjo po vieną balsą.

Servijaus Tulijaus reformos padėjo susikurti valstybei, tačiau neužbaigė šio proceso. Jo reformos leido plebėjams dalyvauti tautos susirinkimuose, tačiau galutinai nepašalino politinių ir socialinių jų teisių apribojimų.

Romos respublikoje su demokratiniais derinosi ir aristokratiniai bruožai, ir jau akivaizdžiai užtikrindami privilegijuotą kilmingos vergvaldžių viršūnės padėtį. Romos respublikos plebėjai dar ištisus du šimtmečius neturėjo galimybės pretenduoti į valstybines pareigas. Šioje kovoje galima išskirti 2 etapus. Padėtis menkai pasikeitė net jiems 494 m.pr.m.e. buvo pavykus išsikovoti išskirtinę tautos (plebėjų) tribūno pareigybę: gindami nuo patricijų savivalės plebėjų teises, tribūnai naudojosi VETO teise, galėjo neleisti vykdyti kitų pareigūnų potvarkių ir net Senato nutarimų, bet jjie visai neturėjo imperatyvios (įsakomosios) valdžios. Taip pat 451-450 m.pr.m.e. buvo išleisti XII lentelių įstatymai, kurie ribojo patricijų-magistratų teisę savavališkai aiškinti teisės normas. Šie įstatymai liudijo apie beveik sulygintas teise tarp patricijų ir plebėjų.

Antras etapas – IV a.pr.m.e. plebėjai pagaliau išsikovojo teisę eiti kitas valstybines pareigas. 367 m.pr.m.e. buvo įtvirtinta, kad vienas iš dviejų konsulų turėjo būti renkamas iš plebėjų ir kartu 364-337 m.pr.m.e. jiems buvo suteikta teisė eiti ir kitas valstybines pareigas.

Petelijaus įstatymu 326 m.pr.m.e. buvo panaikinta skolinė vergystė, nnuo kurios daugiausia kentėjo plebėjai.

Perėjimas prie imperijos. Principatas ir dominatas. Romos miesto valstybės galimybės I a.pr.m.e. išsisėmė, tapo aišku, kad miestas valstybė nepajėgus efektyviai valdyti užkariavimais išplėstą milžinišką pavaldžią teritoriją, išlaikyti bent minimalią jos gyventojų vienybę, susidoroti su užkariautų tautų pasipriešinimu ir paltų mastą įgavusiais vergų sukilimas. Šiomis sudėtingomis politinėmis aplinkybėmis respublika beveik per šimtmetį išsigimė į tam tikrą imperijos formą, gavusią principato pavadinimą.

Pasikeitimai istoriškai buvo neišvengiami: siekiant stabilizuoti politinę padėtį, buvo būtina išplėsti politinę valdančiųjų bazę, o tam į politinę valdžią reikėjo į romėnų tautą įtraukti iki tol nepriklaususius imperijos provincijų gyventojus.

Per ilgą Romos respublikos istoriją ši valdymo forma tapo tokia įprasta, kad pirmaisiais imperijos gyvavimo šimtmečiais imperatoriai, kurdami centralizuotą monarchiją, nepajėgė atsipalaiduoti nuo respublikai būdingų institutų ir jas išsaugojo. Tai buvo savotiškas pereinamasis nuo respublikos į monarchiją laikotarpis. Net imperatorius oficialiai buvo laikomas ne kokia nors išskirtine paveldima asmenybe, o tik pirmuoju senatorių sąraše – princepsu.

Pirmasis Romos imperatorius Oktavianas, 27 m.pr.m.e. gavęs aukščiausiąją valdžią ir augusto garbės titulą, formaliai įstatymų leidybos teise nesinaudojo, tačiau nuo šiol įstatymų leidyba visiškai susitelkė princepso rankose. Sumažėjo tautos susirinkimo reikšmė. Todėl princepsui reikėjo tiktai užvaldyti senatą. Be to, pažeidžiant respublikos tradicijas, Oktavianas iki gyvos galvos buvo išrinktas į svarbiausias valstybės pareigas –– cenzoriaus. Eidamas šias pareigas, princepsas faktiškai atėmė iš visų kitų galimybę daryti bet kokį poveikį senato nutarimams.

Netrukus prie teisės kūrimo prisidėjo ir jau savarankiška imperatorių veikla. Imperatoriai pradėjo leisti konstitucijas. Valstybės valdžios centru tapo imperatorius, o pagrindiniu teisės šaltiniu – imperatoriaus sprendimai.

Romos valstybę III a. vėl ištiko daug nesėkmių. Į jos teritoriją įsiveržė kaimyninės tautos, nuniokojus didžiulius imperijos plotus. Ekonominiai valstybės ištekliai buvo išsekinti. Išsiliepsnojo kariniai maištai, besiplėsdami jie sužlugdė administracines ir teisines valdžios institucijas, parengė dirvą naujai valstybės valdymo formai – neribotai monarchijai, vadinamai dominatu, įsigalėti. Amžiaus pabaigoje, valdant Diokletianui, Romos imperatorius nustojo būti tik pirmasis savo valstybės pilietis – jis tapo dievu, turinčiu savo valdiniams absoliutinę valdžią. Prasidėjus dominato laikotarpiui, imperatorius, naudojęsis titulu dominus (viešpats), tapo vienvaldžiu, įstatymų nebesaistomu monarchu. Senosios respublikos įstaigos nebeteko bendrosios valstybinės reikšmės.

Dominato laikotarpiu, Romos imperijai virtus monarchija su absoliutine imperatorių valdžią, svarbiausiu teisės šaltinių tapo jų konstitucijos. Imperatorių aktai galiojo visoje Romos imperijos teritorijoje.

Imperijos laikotarpiu pretoriai kurį laiką formaliai ir toliau išsaugojo teisę leisti ediktus, tačiau vengdami galimų prieštaravimų imperatorių valiai, jie nustojo keisti ediktus. Todėl imperatoriaus pavedimu nuo II a.ediktas jau tapo pastoviu.

Autoritetingiausiais II-III a teisininkais buvo Papinianas, Paulius, Ulpianas, Gajus, Modestinas.

Romos imperijos žlugimo priežastys. Maždaug III a. ėmė ryškėti tteritorinio Romos imperijos skilimo į rytinę ir vakarinę dalis tendencija. Rytinė dalis buvo mažiau puldinėjama barbarų genčių, todėl buvo ekonomiškai labiau išsivysčiusi. Imperatorius Konstantinas 330 metais perkėlė savo sostinę į vieną iš buvusių graikų polių – Bizantija, ir pavadino Konstantinopoliu. Kiekvienoje imperijos dalyje buvo savas augustas. Valdant Teodosijui Romos imperija galutinai suskilo į Vakarų Romos imperiją, neatlaikiusią barbarų puldinėjimų ir žlugusią 476 metas, ir Rytų (Bizantiją), kuriai dar buvo lemta nueiti tūkstantmetį savarankiškos valstybės kelią.

11. SENOVĖS ROMOS ĮSTATYMŲ LEIDYBOS INSTITUCIJŲ RAIDA

Romos respublikos valdžios organų sistema ir jų formavimo principai. 509 m.pr.m.e. išvijus iš Romos paskutinį (septintą) reksą įsigalėjo respublikinė santvarka. Respublikos periodas – tai buvo tolesnis intensyvus gamybos vystymo etapas. Didelę įtaką turėjo ir sėkmingi užkariavimai, dėl kurių buvo plečiama Romos valstybės teritorija, pavertus ją galingą imperiją.

Aristokratiniai Romos respublikos bruožai buvo būdingi ir aukščiausiųjų valstybės institucijų – tautos susirinkimo, Senato ir magistratūros – kompetencijai ir tarpusavio santykiams.

Seniausias romėnų teisės šaltinis buvo papročiai, tačiau jau karališkuoju laikotarpiu tam tikrą vaidmenį ėmė vaidinti karalių įstatymai. Ypač svarbūs buvo XII lentelių įstatymai – sutvarkytos ir konsoliduotos papročių teisės rinkinys, susidedantis iš trumpų taisyklių ir draudimų.

Tautos susirinkimų, arba komicijų (comitia), kai vienų iš demokratinių valstybės institucijų, buvo žinomos trys rūšys. Svarbiausiomis buvo centurijų komicijos,

t.y. susirinkimai, kuriuose buvo balsuojama centurijomis – šimtinėmis, kiekvienai priklausė 1 balsas. (sudarytų iš karių atsižvelgiant į jų turtinę padėtį). Viena pagrindinių centurijų komicijų funkcijų buvo priimti įstatymus (leges).

Kita komicijų rūšis – tai susirinkimai, kuriuose buvo balsuojama teritorinėmis tribomis. Į šias tribų komicijas galėjo būti kviečiami arba visi pilnamečiai piliečiai, arba vien tik plebėjai (tautos (plebėjų) sueigos). Tribų komicijos iš pradžių rinko tik žemesnio rango pareigūnus, tačiau nuo II a.pr.m.e. šių komicijų sprendimai buvo laikomi tautos nutarimai, kurie taip pat tturėjo įstatymų galią.

Galiausiai kurijų komicijos (jose dalyvavo tiktai patricijai, o balsuota giminingomis sąjungomis – kurijomis), pačios seniausios, buvusios vienintelėmis komicijomis karalių laikotarpiu, po Servijaus Tulijaus reformų neteko reikšmės.

Įstatymus, priimamus tautos susirinkimuose pateikdavo juos rengę magistratai ir jų vardai paskui įeidavo į įstatymo pavadinimą.

Tačiau reali valdžia valstybėje buvo įgyvendinama Senato, kurio narių sąrašus penkeriems metams sudarydavo specialus magistratas – cenzorius, įtraukdamas į jį kilmingiausių ir turtingiausių šeimų atstovus.

Romos senatas – tai nuolatinė valstybės valdžios institucija, vaidinusi svarbiausią vaidmenį Romos respublikos visuomeniniame ggyvenime. Senatas buvo laikomas konsultacine institucija, kurios nutarimai vainosi senatus consultum. Tačiau faktiškai jo kompetencija buvo labai plati, ji apėmė ir įstatymų leidybą.

Romos respublikoje buvo daugybė įvairių valstybės pareigybių (magistratų). Organizaciniai magistratūros principai buvo terminuotumas, kolegialumas, atsakomybė, neatlyginamumas.

Valstybei gresiant dideliems ppavojams (sunkiam karui, dideliam vergų sukilimui), Senatas galėjo paskirti ekstraordinatorinį magistratą – diktatorių, ir suteikti jam neribotą valdžią. Šio pareigos buvo laikinos, jo terminas negalėjo viršyti 6 mėnesių.

Bet romėnų teisės raida respublikos laikotarpiu rėmėsi ne tiek tautos susirinkimų priimtais įstatymais, kiek laiko patikrinta teismo praktika. Teismo pareigūnai pretoriai patys reglamentavo naujus visuomeninius santykius. Todėl būdingiausiu romėnų teisės šaltiniu, pradedant nuo III a.pr.m.. tapo pretorių ediktai: pradėdami eiti pareigas, pretoriai viešai skelbiamuose ediktuose nurodydavo teisės formules, kuriomis vadovaudamiesi jie ketino palaikyti tvarką ir rikiuoti teismo darbą.

12. SENOVĖS ROMOS PAGRINDINIAI PRINCIPAI IR ŠALTINIAI

Romos respublikoje buvo daugybė įvairių valstybės pareigybių (magistratų). Organizaciniai magistratūros principai, panašiai kaip Atė¬nuose, buvo terminuotumas, kolegialumas, atsakomybė, bet kartu skirtingai nuo Atėnų, -jos renkamumas (tautos susirinkime), neatlyginamumas. Nepaisant to, ddėl teisės eiti šias pareigas vyko arši konkurencinė kova, o balsai tautos susirinkime paprastai buvo viliojami pretenden¬tams organizuojant rinkėjams įvairias pramogas – reginius ir pasilinks¬minimus, o tam reikėję daug pinigų.

Tik valstybei gresiant dideliems pavojams (sunkiam karui, dide¬liam vergų sukilimui, vidaus riaušėms), Senatas galėjo skirti ekstraor¬dinarinį magistratą — diktatorių, ir suteikti jam neribotą valdžią. Ta¬čiau ir į šias pareigas buvo skiriama apibrėžtam terminui, kuris negalėjo viršyti šešių mėnesių. Su šiomis pareigomis Romos piliečiai paprastai siedavo daug vilčių, todėl jas einantis žmogus bbuvo ypač gerbiamas. Antai yra išlikę šilti pasakojimai, kaip, kraštui V a. pr. Kr. patekus į didelę bėdą, diktatoriaus pareigoms tiesiai iš lauko buvęs pakviestas kuklus žemės artojas Cincinatas, o sėkmingai atlikęs pareigą ir pelnęs visuotinę šlovę, vėl grįžęs pas savo jaučius.

Bet romėnų teisės raida respublikos laikotarpiu rėmėsi ne tiek tau¬tos susirinkimų priimtais įstatymais, kiek laiko patikrinta teismų prak¬tika. Sparčiai rutuliojantis visuomenės gyvenimui, senosios teisės tai¬syklių, besiremiančių Dvylikos lentelių įstatymais ir pasižyminčių griežtu formalizmu, nebepakako, todėl teismo pareigūnai pretoriai pa¬tys reglamentavo naujus visuomeninius santykius, buvusius nežino¬mus senajai teisei. Todėl būdingiausiu romėnų teisės šaltiniu, prade¬dant III a. pr. Kr., tapo pretorių ediktai (edicta): pradėdami eiti pareigas, pretoriai viešai skelbiamuose ediktuose nurodydavo teisės formules, kuriomis vadovaudamiesi jie ketino palaikyti tvarką ir rikiuoti teismų darbą (nesilaikydami Dvylikos lentelių įstatymų formalumų). Naujai išrinkti pretoriai,kiek keisdavo buvusių pretorių ediktus, atmesdami, kas pasenę, ir patikslindami paliekamas galioti formules. Patys neturė¬dami įstatymo galios, šie ediktai, palaikomi pretorių veiklos, buvo pri¬valomojo pobūdžio.

14. JUSTINIANO KODIFIKACIJOS STRUKTŪRA (DIGESTAI, INSTITUCIJOS, KODEKSAS) IR ŠALTINIAI

438m. pasirodė pirmoji oficiali imperatorių konstitucijų kodifikacija, jo įsakymu pavadinta Teodosijaus kodeksu. Šiame rinkinyje susirinktos Romos imperatorių konstitucijos, pradedant imperatoriaus Kontantino312m. išleistas aktas. Kodeksas buvo suskirstytas į 16 knygų, kiekviena jų –į titulus, skirtus tam tikros materialinės teisės sritims; kkiekviename titule imperatorių įstatymų tekstai išdėstyti chronologine tvarka.

Šis kodeksas galiojo visose Romos imperijose. Tačiau išsamiausia romėnų teisės kodifikacija, apimanti teisės medžiagą, prasidedančią Dvylikos lentelių įstatymais ir besibaigiančią paskutinėmis imperatorių konstitucijomis, kodifikacija, kuriai buvo lemta padaryti milžinišką įtaką pasaulio teisės raidai buvo išleista jau Vakarų Romos imperijai žlugus -528 – 534 metais.

Kodifikacijos rengėjams Justinianas iškėlė uždavinį surinkti visą susikaupusi romėnų teisės medžiagą ,ir ne tik imperatorių konstitucijas, kaip kad buvo Teodosijaus kodekse ir ankstesniuose rinkiniuose, bet ir teisininkų darbus. Visą šią medžiagą buvo ketinama sutvarkyti, susisteminti, pašalinant jos prieštaravimus, atmetant pasenusius ir nereikalingus dalykus, pavyzdžiui, konstitucijų preambules, o prireikus – ją perdirbant pagal to laiko poreikius. Kodeksas (Codex Justinianus) pirmasis jo variantas, iki mūsų dienų neišlikęs baigtas rengti 529m., bet nutarta jį tobulinti toliau. Tai dar kartą praktiškai patvirtino faktą, kad labiausiai patyrusių Romos teisininkų mintys ir komentarai pagal reikšmę ir autoritetą buvo prilyginti imperatorių įstatymams. Vykdydami imperatoriaus pavedimą, Justiniano teisininkai digestams atrinko tai, kas, jų nuomone, buvo vertingiausia geriausiuose ankstesnio laikotarpio romėnų teisės traktatuose. Justiniano nurodytais duomenimis, iš trijų milijonų trinktų eilučių, paimtų iš dviejų tūkstančių knygų, rinkiniui buvo palikta, sutrumpinta ir sujungta per 150 tūkst. Eilučių.

Laikantys senos romėnų teisės tradicijos, daugiausia dėmesio Digestuose rodoma privatinei teisei. Ypač daug vietos sskiriama daiktinei teisei, įvairių rūšių sutartims, santuokiniams santykiams, paveldėjimui. Čia atsispindi nemažai tendencijų, būdingų poklasikinei romėnų teisei: pretorių teisės susiliejimas su civiline teise, daugelio formalumų iš civilinės teisės šalinimas (pvz; daiktų skirstymas į mancipuojamus ir nemancipuojamus).

Viešajai teisei Digestuose skiriama palyginti nedaug vietos. Jų 1knyga skirta valstybinei teisei, daugiausia tik paskutinėse knygose (48-50) rašoma apie nusikaltimus ir bausmes, teismo procesą, iždo teises, miestų valdymą ir kt. Digestai, sudarę svarbiausiąją Justiniano kodifikacijos dalį, vėliau tapo pagrindiniu romėnų teisės studijų šaltiniu. Digestai tapo pagrindiniu šaltiniu, padėjusiu daugeliui garsiųjų romėnų teisininkų minčių pasekti mūsų dienas. Kita Justiniano kodifikacijos yra Institucijos. Apskritai pirmosios institucijos buvo parašytos vieno žymiausių romėnų teisininkų Gajaus apie 161m. atgal. Justiniano Institucijos pagrindą kaip tik ir sudaro pirmiausiai Gajaus kūriniai, taip pat Florentino, Marcijaus , Ulpiano ir Pauliaus institucijos, praleidžiant pasenusias vietas ir pakeičiant jas naujomis. Tam tikrą poveikį joms padarė nauji teisės šaltiniai – Digestai ir imperatorių konstitucijos.

Nepaisant tokios tiesioginės paskirties, Justiniano Institucijos taip pat laikytos teisės šaltiniu, tam tikru teisės kodeksu. Teismai privalėjo jomis vadovauti kaip galiojančia teise.

Kaip ir Degestai, Institucijos atspindėjimo poklasikinio laikotarpio romėnų teisę. Daugėlis pasenusių teisės institutų (pasenusios santuokos formos, legisakcioninis ir formulinis procesai) iš jų pašalinti, bet įdėti nauji nuostatai, reglamentuojantys pvz; juridinius asmenis,

kolonadą ir pan. Institucijose pateikta ne tik trumpa privatinės teisės apžvalga, bet gvildenami ir baudžiamoji teisė bei baudžiamasis procesas.

Justiniano Institucijos, kaip kadaise ir Gajaus, sudarytos pagal principą, skirstantį teisę į tris galis, reglamentuojančias atitinkamai asmenų teisinę padėtį, daiktus ir proceso formas. Justiniano Institucijos susidėjo iš keturių knygų:

– pirmoje, teisingumą ir teisę, asmenų teisinį statusą, santuoką, tėvo valdžią, globą ;

– antroji daiktinei teisei, savybės, jų įgijimo budai; kitose dviejose knygose teisės normos, reglamentuojančios prievolinius santykius;

– 3-joje reglamentuojamos prievolės, kylančios iš sutarčių t. t. <

– 4-oji skirta prievolėms iš deliktų, teisių gynybai.

Kaip ir Digestai, Institucijos buvo paskelbtos 533m., ir tais pačiais metais abu šie teisės šaltiniai įgijo įstatymo galią. Atsirado ir 534m. naujas patobulintas Kodekso variantas. Naujasis Kodeksas panaikino pirmąjį (529m.).Tituluose konstitucijos, o jų, išleistų pradedant imperatoriumi Adrianu ir baigiant Justinianu, Kodekse iš viso yra apie 4 600, išdėstytos chronologine tvarka. Kodeksą 534m. gruodžio29d. įsigaliojo kaip vienas teisės dokumentas.

15. ROMĖNŲ TEISĖS RECEPCIJA. PIRMIEJI EUROPOS UNIVERSITETAI IR ROMĖNŲ TEISĖ

Romėnų teisės recepcija. Reikšmingu ir unikaliu viduramžių Vakarų EEuropos teisinio gyvenimo reiškinių tapo romėnų teisės suvokimas ir perėmimas, arba recepcija. Praktiškai nebeveikianti, mirusi teisė sugebėjo įveikti gyvąją teisę, iš pradžių net nesikišant įstatymų leidėjui.

Visuose universitetuose viduramžių germanų teisė ėmė maišytis su atgimusia romėnų teise besiremiančiu mokymu.

Romėnų teisės recepcijos aaktualumą didino tai, kad, nesant Europoje centralizuotų valstybių, karalių įstatymų vaidmuo buvo nedidelis, bažnyčios teismai taikė kanonų teisę, gildijų teismai – prekybos teisę, vietos teismai – papročius. Romėnų teisė, apimdama taisykles, sugebėjo užpildyti gausias teisės spragas. Rašytinė romėnų teisė nelietė tik vienos srities – tai feodalinių santykių: joje nebuvo taisyklių, nustatančių senjorų teises, romėnai nežinojo feodalinės žemės nuosavybės formų ir pan.

Visuotinis romėnų teisės visoje Europoje pripažinimas, įvairiose šalyse buvęs nevienodas, skirtingu laiku ir įvairios apimties, iš esmės rėmėsi ne tiek Civilinės teisės sąvadu, ne tiek glosatorių suformuluotais principais, kiek konsiliatorių mokslo darbais. Konsiliatorių veikla romėnų teisę pavertė teorine besikuriančių Vakarų Europos nacionalinių teisės sistemų baze.

Pirmiausia romėnų teisę pripažino iškilę Italijos miestai. Pirmieji teisės mokslo darbai pasirodė jau prieš italų glosatorių kkūrinius: iš pradžių romėnų teisės propagandos centras Prancūzijoje buvo Orleano universitetas, kur jau XI a. pabaigoje – XII a. pradžioje pasirodė trumpas romėnų teisės vadovėlis. O jau nuo XVI a. Prancūzija tapo pripažintu romėnų teisės studijų centru. Tada čia atsirado romėnų teisės mokykla, gavusi humanistų mokyklos pavadinimą.

Vokietiją romėnų teisė pasiekė palyginti vėlai, tik XII a., daugiausia dvasininkijos, neapsiribojusios veikla bažnytinės teisės sferoje, dėka, ir jau imperatorius Frydrichas I ją paskelbė „pasauline teise“. Tačiau nuo XIV-XV a. romėnų teisės įtaka šioje ššalyje plėtėsi labai sparčiai. Palankias sąlygas romėnų teisės recepcijai Vokietijoje sukūrė aplinkybė, kad imperatorių valdžios nusilpimas ir didesnis vokiečių kunigaikščių savarankiškumas sutrukdė atsirasti ir konsoliduotis bendrajai privatinei vokiečių teisei. Tačiau svarbiausia recepcijos priežastis – visuomeninio gyvenimo poreikis ir nepatenkinama nacionalinės teisės padėtis.

Akademinis laipsnis Vokietijoje praktiškai suteikė teisę į aukščiausią padėtį visuomenėje, teisės daktarus nepriklausomai nuo kilmės Karolis IV prilygino žemesniajai bajorijai, taigi romėnų teisės studijos tapo garbingų pareigybių ir politinės įtakos šaltinis.

Svarbiausias žingsnis praktiškai įvedant Vokietijoje romėnų teisę žengtas XV a., kai mokyti vokiečių teisininkai sugebėjo išplėsti savo veiklą teismams ir jų sprendimams; kitas žingsnis buvęs XVI a., kai teisininkai visiškai iš teismų išstūmė šefenus (posėdininkus). Įkurto 1495 metais Imperijos rūmų teismo teisėjai bylas privalėjo spręsti remdamiesi romėnų teise, bet šis teismas rėmėsi ne pirminiais romėnų teisės šaltiniais, o jo reikmėms pritaikytu tekstu, kurį buvo glosavę italų mokslininkai.

Romėnų teisė vokiečių visuomenėje virto neginčijamu autoritetu ir išminties šaltiniu. Vokietijos Imperijos rūmų teismas sukūrė teismų praktiką, pagal kurią romėnų teisei imperijoje skiriamas pagalbinis vaidmuo: ja vadovautasi kaskart esant vietos teisės spragai.

XVII-XVIII a. susiklosčiusi Vokietijos teismų praktika pavadinta moderniąja, šiuolaikine praktika, o paskui atsirado ir „šiuolaikinės“ romėnų teisės sistema. Jai buvo būdinga tai, kad romėnų teisės sąvokos ir institutai dažnai ištisai buvo priimti ddaugelyje vokiečių kunigaikštysčių.

Romėnų teisės elementų esama ir Lietuvos statutuose, ypač III Statute (1588 m.).su Justiniano kodifikacija sutampa ne tik statutų kai kurių vietų turinys, bet ir žodinė redakcija.

Romėnų teisės recepcija ne visas Europos šalis veikė vienodai. Pavyzdžiui, Šveicarijai pavyko išsaugoti nacionalinę teisę ir patirti tik labai romanizuoto teisės mokslo spaudimą. Romėnų teisė beveik nepalietė ir Skandinavijos šalių, romėnų teisės poveikis jų teisei liko kur kas mažiau jaučiamas.

Anglija, nors ir gerbdama romėnų teisės principus, liko ištikima savo vadinamajai bendrajai teisei ir teisingumui. Kelią romėnų teisės recepcijai čia pradedant XIV a. viduriu sunkino nusistovėjusi tvarka, draudžianti vykdyti teisėjo, advokato ir prokuroro funkcijas asmenims, neišėjusiems teorinio ir praktinio anglų teisės kurso.

Anglai sukūrė materialinės teisės normas, leidžiančias praktiškai spręsti bylas. Romėnų teisė Anglijos teisės sistemos raidai padarė tik netiesioginę įtaką, visų pirma per kanonų teisę.

Šis unikalus Europos teisės istorijos reiškinys – romėnų teisės atgimimas – viduramžiais nesibaigė. Jis buvo pratęstas XVIII-XIX a., prasidėjus įvairiose šalyse dideliems teisės kodifikavimo darbams, ir šiandieną romėnų teisė yra svarbiausias visos Europos teisės šaltinis, veikiantis ir kitų pasaulio šalių teisę, nepriklausančią anglosaksų teisės šeimai.

Pirmieji universitetai. Romėnų teisė tapo pagrindiniu veiksniu, galėjusiu padėti įveikti ne tik to meto Vakarų Europos šalių nacionalinės teisės partikuliarizmą, bet ir valstybines bei kitas teritorines ssienas ir sukurti bendrą Vakarų Europos teisinę kultūrą, teisės mokslą ir teisinį išsilavinimą.

Senieji romėnų teisės tekstai pirmiausia buvo perrašyti ir netrukus jie imti studijuoti.

Susibūrusi studentų grupė samdė dėstytoją, galintį jiems šiuos tekstus aiškinti. Pirmieji teisės profesoriai buvo mokyklos vienuolės. Vienas tokių mokytojų buvo Irnerijaus vardu, kuris apie 1087-1088 metus ėmęs dėstyti teisę Bolonijoje. Jis laikomas naujos romėnų teisės studijų krypties pradininku.

Romėnų teisės mokslas vis plačiau buvo laikomas tiesiog teisės mokslu, romėnų teisę, dėstoma universitetuose, imta suvokti kaip viso krikščioniškojo pasaulio „užrašytą protą“.

XII-XIII a. Bolonijoje, seniausiame ir garsiausiame universitete, vienu metu studijavo iki 10 tūkst. studentų, susirinkusių iš visos Europos.

Mokyklos buvo pavadintos universitetais, ir tai turėjo reikšti, kad išsilavinimą jose galėjo įgyti visi norintieji, t.y. ne tik vietos gyventojai. Universitetai buvo originalus viduramžių kūrinys, neturėjęs analogų privilegijomis ir mokslo laipsniais.

Atsiradę Šiaurės Italijoje, universitetų teisės fakultetai greitai ėmė plisti Vakarų Europoje. Vakarų Europos teisinio išsilavinimo sistema savo ruožtu padarė milžinišką įtaką viso pasaulinio universitetų teisės fakultetų kūrimuisi.

Studijų pagrindą sudarė garsioji Bizantijos imperatoriaus Justiniano kodifikacija, kuri jau nuo XII a. kol kas neoficialiai imta vadinti Civilinės teisės sąvadu. Iš sudedamųjų kodifikacijos dalių svarbiausia laikyti Digestai.

Dėl sudėtingumo ir sunkumo tekstus teko aiškinti: profesorius aiškino, stengdamasis atskleisti pirminę romėnų įstatymų prasmę, klasifikavo ir apibendrindavo teisinę

medžiagą.

Teisė pirmuosiuose universitetuose (XI a.) dėstyta kaip griežtai apibrėžta ir susisteminta žinių visuma. Labai svarbiu teisinio išsilavinimo elementu Bolonijos universitete laikyti vadinamieji disputai, kai studentai, profesorių vadovaujami, mėgino taikyti Civilinės teisės sąvado normas konkretiems sąlyginiams teisės konfliktams spręsti.

Studijų programa ir metodai teisės fakultetuose XII-XIII a. rėmėsi nauju analizės ir sintezės būdu, pavadintu scholastiniu., kuris apskritai remiasi absoliutaus, neginčijamo tam tikrų tiesų autoriteto pripažinimu.

Glosatoriai nekreipė dėmesio į istorines savo nagrinėjamų teisės šaltinių atsiradimo aplinkybes, nesidomėjo romėnų teisės istorija. Jie net nemėgino llyginti Digestų su galiojančios teisės normomis. Tačiau jie neabejotinai atliko kruopščiausią Digestų teksto analizę, stebėtinai rūpestingai išstudijavo smulkiausias jų detales. Glosatoriai pasireiškė išskirtiniais pedagoginiais gabumais. Jų tikslas buvo savo mokslo medžiagos pagrindu išauklėti puikiai išsilavinusius teisininkus intelektualus.

Apie 1250 metus išleistas vienas žymiausių glosatorių Akursijaus rinkinys „Susisteminta glosa“. Po Akursijaus, XIII a., atsirado nauja romėnų teisės žinovų karta, komentuojanti ne tiek senuosius tekstus, kiek glosas, perdirbanti ir pritaikanti romėnų teisę naujiems visuomenės poreikiams. Postglosatoriai arba kitais buvo vadinti konsiliatoriai padarė didelį ddarbą suderindami ją su kanonų, miestų ir papročių teisės normomis.

Žymiausiu konsiliatoriumi laikomas Bartolusas de Sasoferatas, gyvenęs XIV a.. fundamentalus jo darbas buvo Justiniano kodifikacijos komentaras, pavadintas „Opera omnia“ („Visi darbai“), išleistas 1588 metais. Nuo XII a. į universitetines studijas imta įįtraukti ne tik romėnų, bet ir kanonų teisę. Tik Vokietijos universitetuose iš pradžių teisės dėstymo pagrindą sudarė kanonų teisė. Romėnų teisė čia pradėta dėstyti XV a.

Kanonų teisė buvo galiojanti, nuolat papildoma popiežių ir bažnyčios susirinkimų nutarimų.

Pradėjus Europoje kurtis universitetams, atsiradus teisės mokyklų, parsidėjo naujas Vakarų Europos teisės raidos etapas: ėmė rastis teisininkų profesionalų sluoksnis, pasirodė pirmieji teisės traktatai.

16. FEODALINIŲ SANTYKIŲ FORMAVIMASIS FRANKUOSE

Feodalinių santykių susiformavimas. Frankų valstybėje ne tik klostėsi viduramžių Europos valstybingumo pagrindai, bet ir formavosi tipiška viduramžių visuomeninė santvarka – feodalizmas. Jo pradžia reikėtų laikyti alodą. Alodo savininkas jau turėjo pasikliauti savo jėgomis, mažiau galėjo tikėtis giminių, bendruomenės pagalbos. Spartėjo turtinė diferenciacija. Ne visi įstengė alodą išlaikyti. Nusigyvenusieji prašydavo turtingesnio kaimyno ar stambaus žemvaldžio pagalbos. Prašymas ir pagalba bbuvo įforminama specialiais raštais – prekariumais, kurių buvo labai įvairių, bet visi jie panaikindavo alodines teises. Pasirašęs prekariumą, valstietis išlaikydavo savo žemę, kartais jos gaudavo net daugiau. Bet ta žemė jau nebuvo jo privatinė nuosavybė. Už žemę jis jau turėjo atlikti tam tikras prievoles, mokėti duoklę.

Netekęs privatinės nuosavybės teisių, valstietis dažnai prarasdavo ir asmens laisvę. Ankstyvaisiais viduramžiais nuolat vyko karai. Todėl neturtingieji valstiečiai sunkiai galėjo apsiginti, apsaugoti savo turtą ir neretai prašydavo galingesnio kaimyno globos, kuri irgi buvo įforminama specialiu rraštu – komendacija. Laisvieji valstiečiai tapdavo priklausomais žmonėmis, neretais ir baudžiauninkais .

Valstiečių įbaudžiavinimą paspartino beneficijų reforma, po kurios už karo tarnybą žemės buvo duodamos su priklausomais valstiečiais. Beneficijos savininkais, valdydamas ją laikinai, stengėsi kuo daugiau išspausti iš jos, todėl didino valstiečių prievoles, varžė jų laisvę. Karolio Martelio karinė reforma irgi nebuvo valstiečiams paranki. Daugelis jų neturėjo gero žirgo ir brangių ginklų, todėl negalėjo tarnauti kariuomenėje. Todėl valstiečių padėtis visuomenėje vis blogėjo.

Beneficijas galėjo dalinti ir stambūs žemvaldžiai. Norėdami turėti savo kariuomenę, dalį savo žemių jie išdalydavo smulkesniems žemvaldžiams už tarnybą. Be šių nuosavybės santykių klostėsi ir žemvaldžių asmeniniai, globos ryšiai, vadinamieji vasaliniai santykiai. Stambius žemvaldžius imta vadinti senjorais (vyresniaisiais), o gavusiuosius žemvaldžius – vasalais (kariniais tarnais). Vasaliniai santykiai, dar vadinami feodaliniais, apėmė visus žemvaldžius, nuo karaliaus iki smulkiausio riterio.

Beneficijų savininkai stengėsi savo valdas perduoti palikuoniams. Jau IX a. daugelis beneficijų virsta paveldimomis – feodais. Jų savininkai – feodalai – nebuvo suinteresuoti klausyti savo senjorų, o tuo labiau karaliaus. Iš jo feodalai gaudavo imunitetinius raštus, suteikiančius jiems teisę rinkti mokesčius, vykdyti administracijos ir teismo funkcijas.

Imunitetinės teisės, vasaliniai ryšiai, valstiečių įbaudžiavinimas, stambiosios feodalinės žemėvaldos susidarymas yra svarbiausi feodalizmo elementai. Jie labiausiai sustiprėjo VIII-IX a. Šis laikotarpis dar vadinamas agrariniu perversmu. Turėdami feodus, imunitetinius rraštus, žemvaldžiai savo valdose tvarkėsi gana savarankiškai. Susilpnėjo priklausomybė nuo karaliaus. Prasidėjo feodalinis susiskaldymas, kurio požymių jau atsirado Karolio Didžiojo imperijoje.

17. ESMINIAI GENTINĖS TEISĖS BRUOŽAI. SALIJŲ TEISYNAS

Teisės bruožai. Salijų tiesa. Vakarų Europos tautos teisės istorija prasidėjo nuo teisės papročių. Taip pat šalia jų galiojo negausūs pavieniai centrinės valdžios išleisti įstatyminiai aktai bei bažnytinės teisės normos. Tačiau galima teigti, kad teisės, kaip griežtos socialinio reguliavimo sistemos, Vakarų Europos tautų gyvenime iki pat IX a. tebuvo tik užuomazgos.

Į Europą atsikrausčiusios barbarų gentys atsinešė savo papročius. Todėl seniausiai žinoma Vakarų Europos tautų teisė buvo ne teritorinė, o daugiausia gentinė. Kiekviena gentis turėjo savo papročių teisę. Tai buvo kartu ir tautų teisė. Kiekvienas šių genčių narys gyveno pagal savo genties papročius, jo elgesį reguliavo jo genties teisės normos, o tai paprastai vadinama asmeniniu teisė taikymu. Asmeninis teisės normų taikymo pobūdis buvo susijęs su gentine barbarų sąmone, tvirtu kiekvieno žmogaus suvokimu, kad be savo genties jis yra niekas.

Atsikraustydamos į Galiją, germanų gentys atsinešė nerašytą papročių teisę, perduodamą iš lūpų į lūpas ir tarsi kaupiančią išminti, taikingą genties gyvenimą. Tuo tarpu romėnai naudojosi rašytine teise tai buvo viena iš priežasčių, paskatinusių germanų karalius taip pat pasirūpinti užrašyti ir savo genčių teisę. Didelę reikšmę germanų teisės raidai tturėjo krikščionybė, kuri tautoms atsinešė raštą, sudarė sąlygas ar net pastūmėjo centrinę karalių valdžią užrašyti genties papročius, negausius vietos įstatymus ir teismo sprendimus: pirmasis krikščionimi tapęs frankų karalius Chlodvigas išleido Salijų įstatymą.

Seniausi Vakarų Europoje germenų papročių teisės užrašai vadinti bendru barbarų įstatymų pavadinimu. Ji buvo užrašoma lotynų kalba.

Barbarų teisės primityvumą rodo ta didžiulė reikšmė, kurią įstatymai skyrė įvairiems simboliams ir ritualiniams veiksmams, reikalaujamiems atliekant teisės aktus.

Teisės normos barbarų papročių teisės rinkiniuose dėstytos kazuistine forma, kaip konkretūs gyvenimo faktai, be to, nesilaikant kokios nors aiškesnės sistemos.

Bendra visiems barbarų įstatymams tai, kad jie visiškai neatspindėjo visuomeninį to meto germanų genčių gyvenimą, reguliavo palyginti neplačią visuomeninių santykių sferą, nors patys visuomeniniai santykiai buvo primityvūs, buitiški ir paprasti. To meto teisei pirmiausia buvo skiriama taikinamoji funkcija.

Asmens teisės šiuose teisės šaltiniuose dar nesiskyrė nuo kolektyvo teisių, žmogaus teisnumas buvo nustatomas atsižvelgiant į jo priklausymą bendruomenei, giminei ar šeimai, o už šių kolektyvų ribų jis neturėjo jokių teisių. Neatsitiktinai nario išvarymas iš atitinkamo kolektyvo barbarų įstatymų laikomas sunkiausia bausme.

Vienas iš ankstyviausių barbarų įstatymų – Salijų įstatymas, kuris buvo išleistas Frankų valstybėje Merovingų dinastijos karaliaus Chlodvigo 496 metais. Tada jis susidėjo iš 62 titulų, suskirstytų į straipsnius. Ilgainiui frankų karaliai tekstą pildė ir taisė. Pats tekstas padidėjo

iki 93 titulų. Tai vienos iš germanų genčių – salijų – papročių teisės užrašas, kurį romėnų teisė paveikė palyginti mažiausiai.

Salijų įstatyme dar nėra vienareikšmės nuosavybės sampratos, tačiau įstatymas skirtingai vertina kilnojamojo turto, laisvai perleidžiamo ir paveldimo, ir žemės (apie jos pirkimą ir pardavimą dar nė užsimenama) nuosavybę.

Aptardama žemės nuosavybės teisę, įstatymas skyrė žemę, valdomą šeimos, nuo žemės, esančios bendruomenės (kolektyvinės) nuosavybės objektu. Individualia šeimos nuosavybe laikomi būstas, kiemo teritorija ir sodybinis sklypas ir jiems teikiama išskirtinė reikšmė, daug kartu minimi aaptverti sklypai – numatomos didelės baudos už aptvaro sugadinimą ir pan. Bendruomeninei nuosavybei priklausė pievos, ganyklos ir miškai ir teisė į juos saugota nepalyginti silpniau, net už savavališką pievos nušienavimą numatyta tik sugrąžinti šieną savininkui.

Palaipsniui, atsirado žemės nuosavybės forma – alodas – šeimos teisė naudotis jiems priklaususią nuosavybę, kuri buvo aptverta. Teisę naudotis šia nuosavybe buvo perleidžiama vyriškosios giminės palikuoniams (VI a. tokią teisę įgijo ir dukros, o taip pat mirusiojo broliai ir seserys, jeigu miręs neturėjo sūnų). Įstatymu bbuvo nenumatyti jokie sandoriai su šia nuosavybe.

Germanų visuomenėje vyravo smulkus natūralusis valstiečių ūkis, prekiniai piniginiai santykiai buvo mažai paplitę. Todėl sutartiniai santykiai teisiškai buvo menkai išplėtoti, buvę tik pačios paprasčiausios buitinės sutartys – pirkimas, pardavimas, mainai, dovanojimas, įkeitimas, pasauga. Susitarimo oobjektas galėjo būti bet kuris, išskyrus žemę. Bendrojo pobūdžio reikalavimų sutartims galioti Salijų įstatymas nenustato. Sutarties pažeidimas galėjo užtraukti ne tik turtinę, bet ir asmeninę skolininko atsakomybę: pvz., nevykdantis sutarties skolininkas tapdavo kreditoriaus vergu.

Sumaniusįjį savavališkai apsigyventi svetimos bendruomenės teritorijoje bet kuris jos narys galėjo prisiversti pasišalinti; tik svetimajam, čia išgyvenusiam ne mažiau 12 mėnesių, jau niekas negalėjo reikšti pretenzijų ir reikalauto išsikraustyti.

Salijų įstatymas visus savininkus dar laiko lygiais, dar nenustato kuo nors išskirtinės teisinės padėties.

Vienu iš nuosavybės teisės objektu Salijų įstatymas laiko vergus. Pvz., nustatydamas atsakomybę už svetimų vergų vagystę, Salijų įstatymas numato kiek didesnę baudą už vergės pasisavinimą, o vėlesnis jo papildymas išskiria ir daugiau nei dvigubai didina baudą už vergo specialisto vagystę. Asmuo, susituokęs su svetimu vergu ar vverge, turi toks tapti pats.

Santuokai ir šeimai Salijų įstatymas skiria nedaug dėmesio. Germanų šeima buvo patriarchalinė. Tėvų vadovaujama, ji apėmė žemutinius ir šoninius giminaičius, tikrus ir suvestinius brolius, jų žmonas.

Dėl santuokos sudarymo tarėsi jaunikio ir nuotakos tėvai. Buvo žinomos kai kurios kliūtys santuokai sudaryti: draudžiama santuoka tarp laisvųjų ir vergų bei tarp žmonių, tarpusavyje susijusių giminystės ryšiais.

Sudariusi santuoką moteris iš vyro gaudavo santuokinę dovaną, paskui sudariusią žmonos turtą, kuris jai mirus atitekdavo jos vaikams.

Santuokai nutraukti germanų papročių teisė jokių kliūčių nnedarė. Salijų įstatymas šiuo reikalu apskritai nieko konkretaus nekalbėjo. Bei VII-IX a. dėl bažnyčios įtakos buvo įvestas privalomas bažnyčios nustatytos santuokos sudarymo tvarkos laikymasis. Drauge buvo paskelbtas santuokos nenutraukiamumas.

Visi Frankų valstybės gyventojai buvo suskirstyti į kelias grupes. Be laisvų ir pilnateisių frankų, kurie pilnai atsakinėjo už padarytus nusikaltimus, Salijų įstatymas išskirdavo kaip privilegijuotus sluoksnius, taip ir beteisius. Žmonės, kurie tarnavo karaliui ir buvo jo patikėtiniais (naujas diduomenės sluoksnis) – turėjo tam tikras privilegijas saugant jų gyvybę, garbę ir neliečiamumą. Labiau saugomi, net už eilinius frankus, buvo romėnai. O likę gyventojai, kurie netarnavo karaliui, buvo laikomi žemiau laisvų frankų. Vergai buvo lyginami su daiktu. Taip pat su vergais buvo lyginami ir litai – pusiau laisvi gyventojai (patekę į skolinę vergiją arba buvusieji kolonai). Saugant jų gyvybę, jie nieko nesiskyrė nuo vergų. Nusikaltimai, kuriuos padarė litai ir vergai, buvo baudžiami žymiai griežčiau, tiriant nusikaltimą jiems galėjo būti taikomi kankinimai.

Paveldėjimo teisė. Salijų įstatyme buvo įtvirtintas paveldėjimas pagal įstatymą ir testamentą. Mirus tėvui, nuosavybė pereidavo jo sūnui. O nuo VI a. įstatymai leido paveldėti ir dukroms, motinoms ir pan., bet ne iš motinos, o iš tėvo pusės.

Buvo jau žinomas ir paveldėjimas dovanojimo būdu, kai sutartis buvo sudaroma trečiojo asmens naudai – vadinamoji afatomija, sudaranti ssąlygas atimti paveldėjimo galimybę iš giminių: savininkas šimtinės susirinkime, griežtai laikydamasis simbolinės procedūros, perduodavo jam savo turtą, o šis vėliau privalėjo tą turtą atiduoti paskirtiems paveldėtojams.

Daugiausia dėmesio skiriama nusikaltimams ir bausmėms. Salijų įstatymas, kaip ir daugumas kitų barbarų tiesų, daugiausia dėmesio skyrė nusikaltimams ir bausmėms. Teisės pažeidimas buvo suprantamas kaip skriauda, padaryta asmeniui, arba žala turtui. Bausme paprastai buvo pripažįstama piniginė kompensacija už padarytą skriaudą ar žalą, t.y. buvo paplitusi kompozicijų sistema.

Salijų įstatymas prasideda piniginės baudos, kurią atsakovas, ieškovo šaukiamas ir neatvykęs į teismą, privalėjo šiam sumokėti, nustatymu. Baudos dydis priklausė nuo nusikaltimo sunkumo: jo būdo, jo pasekmių. Paskirta išpirka už nužudymą buvo vadinama vergeldu arba vira, kuris buvo mokamas nukentėjusiojo šeimai. Mokėti baudas (vergeldus) galėjo tik tai laisvi pilnateisiai frankai. Vergeldo dydis priklausė nuo nužudytų žmonių amžiaus, lyties, socialinės padėties.Nelaisviems gyventojams (vergai, litai) buvo taikomos kitos baudos: mirties bausmė, kastravimas, kankinimas. Tačiau jeigu laisvas bendruomenės narys buvo toks vargšas, kad negalėjo sumokėti jam paskirtą baudą, tai frankams buvo taikoma mirties bausmė.

Salijų įstatyme dar nekabama apie nusikaltimu karaliui ir valstybei, o tiktai apie nusikaltimus karaliaus pareigūnams. Vienintelis valstybinis nusikaltimas buvo – Salijų įstatymu aukščiausia bausmė laukė tų, kurie piktnaudžiauja valstybinėmis pareigomis (tuomet grafui buvo skiriama mirties bausmė). Kitais atvejais buvo bbaudžiama baudomis.

Fiksuotų piniginių sankcijų, kurias nusikaltėlis privalėjo mokėti nukentėjusiajam ar aukos giminaičiams, dar vadinamų kompensacinėmis bausmėmis, kurių tikslas buvo patenkinti nukentėjusiuosius (bendras visų Europos tautų bruožas).

Be piniginės baudos, Salijų įstatymas taip pat kartais numato galimybę taikyti išvarymą iš bendruomenės, paskelbimą „už karaliaus globos ribų“.

Sugretinus atskirus kazuistinio pobūdžio Salijų įstatymo nuostatus, galima susidaryti bendrojo to meto germanų teisės požiūrio į kai kuriuos nusikaltusiųjų baudimo dalykus vaizdą.

Vieną kaltę švelninančių aplinkybių laikytas kaltinamojo prisipažinimas. Kaltę sunkinanti aplinkybė – garbę žeminantys veiksmai (pvz., kapo apiplėšimas).

Kaltės laipsnis priklausė ir nuo to, ar nusikaltimas buvo baigtas. Salijų įstatymas atskirai numato atsakomybę už kurstymą, kėsinimąsi, bendrininkavimą. Apskritai bausmės dydis priklausė nuo nusikaltėlio, tiek ir nuo socialinės nukentėjusiojo padėties.

Visiems barbarų įstatymams, tarp jų ir Salijų, būdingas išskirtinis dėmesys moterų gyvybei ir sveikatai.

Laisvąjį žmogų nužudžius vergui, nukentėjusiojo giminaičiams būdavo atiduodamas žudikas ir tai buvo laikoma puse viros, o kitą pusę privalėjo sumokėti vergo šeimininkas.

Labai detaliai ir kazuistiškai Salijų įstatymas reglamentuoja įvairių rūšių kūno sužalojimą.

Salijų įstatymas nustato gana plačią baudų skalę, taikytinų už žmogaus įžeidimą arba apšmeižimą. Nemažai dėmesio skiriama turtiniams nusikaltimams. Tai įvairios vagystės, apiplėšimas, padegimas, svetimo turto sužalojimas ir pan.

Plačiausiai reglamentuojamos vagystės – jos galėjo būti paprastos ir kvalifikuotos. Už paprastas vagystes numatomų bausmių dydis prikalsuė nuo

vagystės objekto. Kvalifikuotos vagystės požymiai buvo vagystė su įsilaužymu arba raktų padirbimu. Už vagystę laisviems taikytos įvairaus dydžio piniginės baudos, vergams – kūno bausmės.

Teismas. Teisiniai frankų susirinkimai buvo dviejų tipų. Pirmasis – apygardų, kuriais vadovavo ypatingas seniūnas – tunginas, o vėliaus rūmų grafas. Antras – šimtinių, vadovaujant šimtininkui. Susirinkime galėjo dalyvauti visi laisvi pilnateisiai bendruomenės nariai, vėliau vargšus atleido nuo dalyvavimo teisme. Visų teismas pavirto į ypatingųjų teismą, teisėjais tapo ne susirinkimo nariai, o teisės žinovai – rachinburgai. Apygardos susirinkimai bbuvo sušaukiami periodiškai – vieną kartą į 6 savaites, šimtiniai – ypatingais atvejais. Valdant Karlui Didžiajam apygardos susirinkimai buvo sušaukiami tik trys kartus į metus, pagrindiniais tapo šimtiniai, kuriems vadovavo grafai ir susidedantys iš bendruomenės dalies narių – skabinų.

Be bendruomenės teismo, buvo ir karališkasis teismas, kuriam vadovavo pats karalius, arba jo majordomas kartu su karaliaus patarėjais ir tarnais. Vėliaus, valdant Karolingų dinastijai karališkajam teismui vadovavo rūmų grafas. Pagal Salijų įstatymą šimtinių teismas buvo laikomas tautos teismu. Valdant Karolingų dinastijai karališkojo tteismo svarba išaugo. Be šių teismų dar buvo ir bažnytiniai teismai.

Teismo procesas visada prasidėdavo nuo ieškinio pateikimo. Teismas vyko dalyvaujant liudytojams. Už atsisakymą atvykti į teismą, buvo mokamos baudos.

Teismo procesas buvo kaltinamojo ir rungimosi pobūdžio. Ieškoti vogto daikto, kvieti į tteismą atsakovą ir liudytojus buvo ieškovo reikalas.

Gentinė germanų visuomenė labai tikėjo Dievo teismu (ordalijomis) kaip svarbios rūšies įrodymu. Svarbiausias buvo išmėginimas ugnimi ir vandeniu: pirmasis taikytas kilmingiems, antrasis – paprastiems žmonėms. Salijų įstatymas reglamentavo išmėginimą:

1. „katiliuku“;

2. ugnimi;

3. šaltu vandeniu;

4. kryžiumi;

5. duona ir sūriu.

Salijų įstatymas taip pat nustatė galimybę šalių susitarimu nuo išmėginimo „katiliuku“ atsipirkti.

Kita plačiai paplitusi įrodymų rūšis – liudytojų parodymai. Salijų įstatymas nustatė liudytojų atsakomybę už neatvykimą į teismą be pateisinamų priežasčių, už atsisakymą prisiekus teikti parodymus, už melagingą liudijimą. Nesant liudytojų, galėjo būti kviečiami vadinamieji bendra priesaikiai – giminės, kaimynai, draugai, turėję įrodinėti gerą teisiamojo reputaciją, nepriekaištingą elgesį, gerąsias savybes, kurios neleidžia tikėti kalte.

18. FEODALINĖS NUOSAVYBĖS ŽEMEI FORMOS: ALODAS, BENEFICIJA, FEODAS.

Karaliaus valdiniai, gavę žemės alodo (kai už ištikimą tarnybą karalius savo tarnams skyrė nnuosavybės teisę visam laikui) teisėmis, tapo stambūs žemvaldžiai ir nenorėjo klausyti karaliaus. Pamažu karalius prarado grafų ir kitų aukščiausiųjų valdininkų skyrimo teisę – žemvaldžiai juos išsirinkdavo patys.

Karolis Martelis konfiskavo labiausiai maištaujančių magnatų žemes ir šitais susidariusį žemės fondą kartu su prirašytais valstiečiais iš naujo išdalijo, šį kart – laikinai sąlygiškai naudotis žmonėms, įsipareigojusiems tarnauti karaliui ir dar prireikus atsivesti būrį karių.

Tokiomis sąlygomis žemės valdos paprastai buvo suteikiamos gavėjui visam gyvenimui, bet jo tarnybos atsisakymas arba karaliaus išdavystė lėmė nedelsiamą suteiktos žžemės netekimą. Tokia feodalinė nuosavybės forma, kai žemė suteikiama laikinai sąlygiškai naudoti, buvo vadinama beneficija. Beneficijų sistemos pagrindu Frankų valstybėje susidarė kokybiškai nauja feodalinė nereguliarioji kariuomenė, pakeitusi buvusią taip pat nereguliariąją kariuomenę, susidėjusią iš laisvųjų valstiečių.

Dėl K.Martelio reformos tarp senjoro, kuris šiuo atveju formaliai buvo frankų karalius, ir gavusiųjų žemės atsirado būdingi feodalinių ryšių santykiai, žemės gavėjai šiuo pagrindu tapo karaliaus vasalais.

Netrukus beneficijų sistema paplito daug plačiau: jau ne tik karaliai, bet ir kiti stambieji žemės magnatai bei pasiturintys žmo¬nės už tarnyba ėmė teikti beneficiją, kurią dažniausiai sudarė tam tikra žemės valda, bet kartais tai galėjo būti ir kitas turtas arba pareigybė ar net kokia nors privilegija. Gautos beneficijos negalima buvo perleisti trečiajam asmeniui, o po beneficijos turėtojo mirties beneficija sudarančius vertybės grįždavo jos davėjui.

Toks beneficijos statusas išliko neilgai: jausdami savo reikš¬mę, beneficijos turėtojai labai greitai pasiekė, kad po jų mirties beneficijos būtų teikiamos jų įpėdiniams, o jau IX a. kartu su tarnybos įsipareigojimais pradėtos perduoti paveldėjimo būdu, išskyrus Vokietiją, – čia ilgiausiai galiojo taisyklė, draudžianti perleisti tokias žemes. Kartu laikinas sąlyginis valdymas virto tik sąlyginiu, bet neterminuotu. Nauja feodalinės žemės nuosavybės forma imta vadinti feodu. Savaime išnykus alodui – žemės nuosavybei, nesusijusiai su kokiais nors feodaliniais ribojimais, netrukus feodas ttapo pagrindine ir net vienintele feodalinės žemės nuosavybės forma, įsitvirtino taisyklė „nėra žemės be senjoro“.

Kaip tarp beneficijos, taip ir vėliau ir feodo teikėjo ir jo gavėjo atsirasdavo feodalinės priklausomybės, vadinamieji siuzereniteto ir vasaliteto santykiai; čia siuzerenu, arba senjoru, buvo laikomas didikas, suteikęs leno teise žemės valdą vasalui ir įsipareigojęs jį ginti.

19. PREKARIJUS IR KOMENDACIJA. SERVAŽAS IR JO RAIDA

Ypač audringai feodaliniai santykiai plėtojosi VII—IX a. Per šį laiką visur įsitvirtino stambioji feodalinė žemėvalda, o daug buvusių bendruomenės narių neteko ne tik žemės, bet ir laisvės. Senųjų gimininių ryšių nutrūkimas, visiška ekonominė smulkiojo ūkio priklausomybė, skurdinantys karai,paplitę plėšikavimai ir karaliaus valdžios nesugebėjimas atlikti net tokių elementarių pareigų kaip gyventojų gyvybės ir turto apsauga privertė nemažai smulkiųjų žemės savininkų ieškoti išsigelbėjimo pas stambiuosius žemvaldžius. O tam reikėjo silpnajam pasiduoti galinčio padėti stipriojo priklausomybei! Dėl šios priežasties VIII a. viduryje vis daugiau nuskurdusių ir netenkančių pajamų šaltinio valstiečių ėmė atsiduoti didžiažemių globai. Tai buvo daroma tam tikru abiejų šalių susitarimu, kuriuo valstietis savo žemės sklypo nuosavybės teisę perduodavo žemės magnatui bažnytininkui ar pasauliečiui ir atgaudavo ją, o kartais, skatinant šį procesą, susigrąžindavo ir didesnį plotą. Tačiau dabar jau už teisę ja naudotis valstietis įsipareigodavo priglaudusiam jo žemę magnatui atlikti tam tikras prievoles (dirbti dvarininko llaukuose) ir mokėti duoklę (atiduoti dalį derliaus).

Tokia procedūra paprastai buvo atliekama surašant atitinkamą raštą ir ilgainiui pavadinta prekariumi.

Lygia greta paplito komendacijos (patikėti, perduoti) sutartis, kuria valstietis atsiduodavo asmeninei magnato bažnytininko ar pasauliečio globai. Šios rūšies sutarčių padarinys ne tik turtinės, bet ir asmeninės valstiečio priklausomybės žemės magnatui nustatymas. Asmuo, atidavęs savo turtą ir pats atsidavęs magnato pasauliečio ar bažnytininko globai, virsdavo savo senjoro „žmogumi“, o savo žeme galėjo naudotis jau tik kaip laikinas sąlyginis laikytojas.

Prekariumas ir komendacijos, kaip ir kai kurios kitos dažniausiai praktikoje pasitaikančios sutartys, taikant Romos imperijos patirtį, frankų buvo sudaromos pagal parengtus pavyzdžius, vadinamuosius formuliarus.

Maždaug tuo pačiu metu, kai feodaliniai papročiai virto lenų teisės sistema, dvaro papročiai virto dvarų teisės, kartais dar vadinamos baudžiavine teise, sistema. Bet, skirtingai nuo lenų teisės, reglamentavusios santykius tos pačios socialinės grupės — feodalinės aristokratijos — viduje, dvarų teisė reglamentavo turtingųjų ir vargšų, valdančiųjų ir valdomųjų santykius. Tačiau tai nereiškia, kad dvarų teisė valstiečiams buvo tiesiog kažkieno primesta. Iš dalies teisiškai palengvinti priklausomų valstiečių padėtį leido tuo metu gerėjusi ekonominė padėtis. Lemiamą vaidmenį kiek pagerinant Vakarų Europos valstiečių materialinę padėtį suvaidino liovęsi kariniai puldinėjimai iš šiaurės, rytų ir pietų, išsiplėtęs dirbamos žemės gerinimas ir naujų žemių įdirbimas, svarbūs technikos atradimai, sudarę sąlygas

gerokai padidėti žemės ūkio gamybai, suklestėjusi prekyba, ėmę kurtis maži ir dideli miestai.

XI—XII a. pirmą kartą buvo suformuluota teisinė servažo sampratą (Anglijoje analogiška servų padėčiai buvo vilanų padėtis). Servai vadinti „prirašytais prie žemės“. Tai reiškė, kad ne tik palikti žemę, bet ir būti iš jos išvaryti jie galėjo tik tam tikromis teisėje fiksuotomis sąlygomis.

Nuo to laiko servo priklausomybė dvarininkui įgavo teisinį pobūdį, o tai reiškė, kad servažas tapo teisių ir pareigų dalyku, taigi patvirtintos senjoro teisės, kurių anksčiau nebuvo ir kkurios todėl galėjo būti ginčijamos.

Servo pareigos teisiniu požiūriu buvo suklasifikuotos į darbo prievolių, natūraliųjų rentų ir paprotinių duoklių kategorijas, buvo fiksuotos, todėl dvarininkas nebegalėjo jų keisti savo nuožiūra. Gerokai tiksliau imtos reguliuoti servo prievolės. Pagrindinė servo pareiga laikyta atlikti materialines prievoles. Jas atliekantis servas galėjo dirbti ar gyventi už savo senjoro jurisdikcijos ribų. Tiktai servui apsigyvenus tokiose vielose, kur po tam tikro laiko jis galėtų tapti laisvas. Servui mirus, vieninteliu jo turto paveldėtoju laikytas jo senjoras; servo vaikai į paveldėjimą ggalėjo pretenduoti tik sumokėję senjorui išpirką.

20. VASALITETO-SIUZIRENITETO SISTEMOS RAIDA IR TEISINIS REGULIAVIMAS ANGLOSAKSŲ IR FRANKŲ TEISĖJE

Feodaliniai dvarai, daugelyje Europos šalių ėmę vadintis manorais , vidaus santykių požiūriu ilgainiui tapo autonomiškomis ben¬drijomis. Svarbiausi manoro bruožai -privilegijuota dvarininko ir varginga engiamo servo padėtis.

Visi tto paties manoro nariai buvo glaudžiai tarpusavyje susiję. Priklausomiems žmonėms dvarininkai vykdė administra¬cines, finansines, teismo funkcijas. Iš pradžių tai daryta kara¬liaus vardu, o daug surinktų mokesčių taip pat tekdavo kara¬liaus naudai. Tačiau nepajėgdami centralizuotai valdyti savo te¬ritorijų, daryti didesnę įtaką žemės magnatams, o dažnai ir pa¬lys verčiami paklusti jų reikalavimams, nuo VI a. karaliai jiems ėmė dalyti imuniteto raštus, kurie reiškė jų turėtojams politinio ir ekonominio savarankiškumo jų valdose suteikimą: nuo šiol savo žmones jie ėmė valdyti ir teisti jau savo vardu, surinkti iš jų mokesčiai nebepasiekdavo karaliaus iždo. Imuniteto raštais magnatai pasauliečiai ir bažnytininkai, taip pat jiems priklau¬santys žmonės ir atvykėliai buvo atriboti nuo policinės, teismo ir finansinės karaliaus pareigūnų valdžios. Tokiems pareigūnams, be kita ko, buvo draudžiama įžengti įį magnato imuniteto rašto turėtojo valdas gaudant nusikaltėlį, išieškant teismo baudas, mui¬tų rinkliavas ir kt. Imuniteto raštais žemvaldžių naudai karaliai atsisakė nemažai savo galių.

Kartu imuniteto raštai padėjo magnatams karaliaus vardu sutvirtinti savo valdžią priklausomiems žmonėms.

Teisė valdyti priklausomus žmones ypač reiškėsi vykdant jiems teisingumų.

Visa tai labai sumažino karalių pajamas, jie jau nebepajėgė išlaikyti net kariuomenės. Esant natūraliajam ūkiui, stokojant elementarių ryšių tarp sričių, o didikams vietose visiškai perė¬mus karalių valdžia, tapo neišvengiančias pačios valstybės subyrėjimas. Gelbėti padėtį buvo įmanoma tik pamėginus ssustiprinti bent tam tikros visuomenės dalies priklausomybę nuo karaliaus. To meto sąlygomis tai buvo galima padaryti tik kai kurių kate¬gorijų žmonėms suteikiant žemės už atitinkamus įsipareigoji¬mus, pavyzdžiui, tarnyba karaliui, t. y. naudoti arba valdyti sąlygiškai, kitaip tariant, leno teise.

Tokiai reformai VIII a. pirmoje pusėje ryžosi frankų majordomas ir tikrasis valstybės valdytojas Karolis Martelis. Jis konfiskavo labiausiai maištaujančių magnatų žemes ir šitais susidariusį žemės fondą kartu su prirašytais valstiečiais iš naujo išdalijo, šį kart – laikinai sąlygiškai naudotis žmonėms, įsipareigojusiems tarnauti karaliui ir dar prireikus atsivesti būrį karių.

Tokiomis sąlygomis žemės valdos paprastai buvo suteikiamos gavėjui visam gyvenimui, bet jo tarnybos atsisakymas arba karaliaus išdavystė lėmė nedelsiamą suteiktos žemės netekimą.

Tokia feodalinė nuosavybės forma, kai žemė suteikiama laikinai sąlygiškai naudoti, buvo vadinama beneficija.

Beneficijų sistemos pagrindu Frankų valstybėje susidarė kokybiškai nauja feodalinė nereguliarioji kariuomenė, pakeitusi buvusią taip pat nereguliariąją kariuomenę, susidėjusią iš laisvųjų valstiečių.

Dėl K.Martelio reformos tarp senjoro, kuris šiuo atveju formaliai buvo frankų karalius, ir gavusiųjų žemės atsirado būdingi feodalinių ryšių santykiai, žemės gavėjai šiuo pagrindu tapo karaliaus vasalais.

Netrukus beneficijų sistema paplito daug plačiau: jau ne tik karaliai, bet ir kiti stambieji žemės magnatai bei pasiturintys žmo¬nės už tarnyba ėmė teikti beneficiją, kurią dažniausiai sudarė tam tikra žemės valda, bet kartais tai galėjo bbūti ir kitas turtas arba pareigybė ar net kokia nors privilegija. Gautos beneficijos negali¬ma buvo perleisti trečiajam asmeniui, o po beneficijos turėtojo mirties beneficija sudarančius vertybės grįždavo jos davėjui.

Toks beneficijos statusas išliko neilgai: jausdami savo reikš¬mę, beneficijos turėtojai labai greitai pasiekė, kad po jų mirties beneficijos būtų teikiamos jų įpėdiniams, o jau IX a. kartu su tarnybos įsipareigojimais pradėtos perduoti paveldėjimo būdu, išskyrus Vokietiją, – čia ilgiausiai galiojo taisyklė, draudžianti perleisti tokias žemes. Kartu laikinas sąlyginis valdymas virto tik sąlyginiu, bet neterminuotu. Nauja feodalinės žemės nuosavybės forma imta vadinti feodu. Savaime išnykus alodui – žemės nuosavybei, nesusijusiai su kokiais nors feodaliniais ribojimais, netrukus feodas tapo pagrindine ir net vienintele feodalinės žemės nuosavybės forma, įsitvirtino taisyklė „nėra žemės be senjoro“.

Kaip tarp beneficijos, taip ir vėliau ir feodo teikėjo ir jo gavėjo atsirasdavo feodalinės priklausomybės, vadinamieji siuzereniteto ir vasaliteto santykiai; čia siuzerenu, arba senjoru, buvo laikomas didikas, suteikęs leno teise žemės valdą vasalui ir įsipareigojęs jį ginti.

Stambieji feodalai nesistengė išlaikyti didžiulių žemės valdų kaip tiesioginės savo nuosavybės, nes jų politinę vertę ir galią feodalinėje visuomenėje lėmė ne tiek žemės valdų plotai, kiek turimų vasalų skaičius. Stambiųjų feodalų, tarp jų ir karaliaus, žemė šitaip buvo suskaldyta į dvi dalis: viena jų sudarė tiesioginę nnuosavybę (domeną), suteikiančią savininkui teisę iš priklausomų valstiečių reikalauti feodalinės rentos, kita – aukščiausiąją nuosavybę, išdalytą vasalams ir suteikiančią teisę reikalauti iš jų ištikimybės, tarnybos ir ekonominės naudos.

Feodalas, dažnai būdamas už save aukštesnio rango feodalo vasalu, t.y. turėdamas senjorą, kartu turėjo savo vasalų, t.y. buvo žemesnio rango feodalų senjoras. Visa ši sudėtinga visuomenės piramidė, jungianti įvairaus rango feodalus visoje valstybėje, vadinama feodaline hierarchija.

Vasalo ištikimybė senjorui reiškėsi sąžiningu feodo valdymu ir visų savo prievolių, tarp kurių svarbiausia buvo karinė, atlikimu.

Siuzereno ir vasalo santykiai pagal paprotį buvo nustatomi tam tikra sutartimi. Jai teikta didžiulė reikšmė, todėl paisyta viešumo ir laikytasi tam tikros iškilmingos ceremonijos.

21. MIESTŲ ATSIRADIMAS VAKARŲ EUROPOJE IR JŲ KOVA UŽ SAVARANKIŠKUMĄ

Vakarų Europos miestų atsiradimas ir jų vieta feodalinėje visuomenėje. Vakarų Romos imperijai V a. kritus nuo germanų užkariautojų smūgių, dauguma romėnų miestų Vakaruose greitai nusmuko ir iki IX a. praktiškai išnyko. Todėl tik labai nedau¬gelio viduramžių Vakarų Europos miestų pradžia siekia Romos laikus. Iki 1050 metų visoje Europoje tebuvo du miestai – Venecija ir Londonas, turintys daugiau nei 10 tūkst. gyventojų, dar kelios dešimtys miestų turėjo daugiau nei po 2 tūkst. gyventojų. Beveik visos bent kiek didesnės gyvenamosios vietovės buvo kaimai ar įtvirtintos gyvenvietės su šalia esančiu turgumi arba ir be

jo. Tokiose gyvenvietėse gyveno ne miestiečiai, o riteriai, laisvieji valstiečiai, servai, vergai, dvasininkai, pirkliai. Tačiau pats terminas „miestas“ visai neišnyko, bet taikytas tik vietovėms, laikytoms vyskupijų centrais.

Įsigalėjus natūraliajam ūkiui, pirmaisiais viduramžių šimtmečiais gamyba pirmiausia buvo skirta paties gamintojo ir jo šeimininko – feodalo poreikiams tenkinti, todėl gamybos produkcija nebuvo prekė. Negausūs amatininkai profesionalai, ieškodami darbo, paprastai keliaudavo iš vienos vietos į kitą. Praėjus kuriam laikui — X a. pabaigoje — XI a. pradžioje — ėmus tolydžio atsiskirti amatams nuo žemdirbystės, ffeodalų žemėse ėmė rastis naujų miestų užuomazgų. Nors didesnėms gyventojų susikaupimo vietoms karai ir visuotinės epidemijos turėjo nepaprastai sunkių padarinių, dėl tuo laikotarpiu prasidėjusio spartaus žemės ūkio našumo kilimo susidarė sąlygos, viena vertus, atsirasti kaimo gyventojų pertekliui, antra vertus, – aprūpinti miestus maisto produktais ir gamybos žaliava. Šios aplinkybės atvėrė galimybes intensyviai plėtotis gamybai ir prekybai, teigiamai veikiantiems miestų augimą. Labiausiai miestai suklestėjo XI a. pabaigoje – XII a. Per du šimtmečius Vakarų Europoje atsirado tūkstančiai didelių gamybos ir prekybos ccen¬trų, kai kurių iš jų gyventojų skaičius viršijo 100 tūkst. žmonių. Suprantama, visose savo gyvenimo sferose miestai juto feodalinės tvarkos poveikį. Miestų bendruomenė ilgai gyvavo žemėse, buvusiose karalių, pasauliečių senjorų, vienuolynų ir kitokia nuosavybe, todėl ir miestai laikyti senjorų nuosavybe; jjų gyventojai iš pradžių asmeniškai buvo pavaldūs senjorams, administracinei ir teisminei jų valdžiai, privalėjo jiems atlikti tokias pačias prievoles kaip valstiečiai – lažą, duokles natūra ir pinigais.

Politiniame gyvenime miestiečiai buvo labiau linkę orientuotis į ilgus metus buvusią užmirštą antikinę demokratinę tvarką, Europos miestų istorija – tai miestų gyventojų kova tiek už asmens ir kitas laisves bei nepriklausomybę.

Politinė miestų autonomija feodaliniame pasaulyje buvo įgyjama įvairiomis priemonėmis- nuo paprasto savivaldos teisių pirkimo iki ginkluotos kovos. Politinis ir teisinis įvairių šalių miestų statusas priklausomai nuo konkrečių istorinių aplinkybių, karaliaus valdžios stiprumo ir kitų veiksnių buvo labai nevienodas.

Prancūzijoje didžiausią politinę autonomiją pasiekė miestų bendruomenės, įgijusios komunos, t. y. visiškos savivaldos statusą. Komunos gaudavo imunitetą, panašų į tą, kokiu naudojosi feodalai. Kai kuriems Šiaurės Italijos mmiestams (Venecijai, Florencijai, Genujai) dėl silpnos centrinės valstybinės valdžios pavyko įgyti savarankiško miesto valstybės statusą ir pagal valdymo forma, virsti miestais respublikomis. Siekdami gauti jų paramą, Vokietijos imperatoriai XI—XII a. Italijos miestams ėmė dovanoti chartijas, suteikiančias plačią savivaldą, o jų gyventojams įvairias laisves.

Ekonomine raida Italijos miestui sugebėjo aplenkti kitų Europos šalių miestus.

Reikšmingų savarankiškumo laimėjimų pasiekė kai kurie Vokietijos miestai, pirmiausia vadinamieji imperijos ir laisvieji. Imperijos miestai – tiesioginiai imperatoriaus vasalai – turėjo savo teismus, kariuomenę, pinigus; jie turėjo būti ištikimi iimperatoriui ir atvykusį tinkamai priimti. Laisvaisiais miestais laikyti senieji vyskupijų centrai (Maincas, Kelnas, Triras ir kt.); naudodamiesi imperatorių ir kunigaikščių bažnytininkų suteiktomis privilegijomis, jie nemokėjo mokesčių ir buvo atleisti nuo karo tarnybos. Gindamiesi nuo feodalų savivalės ir siekdami plėsti privilegijas, Vokietijos miestai XIII a. ėmė jungtis į sąjungas. 1210 m. susikūrė Hamburgo ir Liubeko miestų sąjunga, pasivadinusi Hanzos sąjunga, keturis šimtmečius politiškai ir ekonomiškai vienijusi apie 200 Europos prekybos centrų. Netrukus, 1238 metais, panaši miestų sąjunga susikūrė Italijoje (Lombardų sąjunga).

Anglijos miestai, esant stipresnei centrinei karalių valdžiai, nepasiekė tokio savarankiškumo, kaip tai buvo pavykę miestams kontinento pietuose arba Vokietijoje, ir buvo priversti nuolat pirkti karaliaus chartijas, į kurias buvo įtraukiamos tik kai kurios prekybinės miestų privilegijos. Šios chartijos nuolat buvo atnaujinamos. Miestams jos suteikė teisę išsaugoti savo papročius arba jie galėjo sau reikalauti naudingesnių teisių, kuriomis jau naudojosi kiti miestai. Šitaip miestai po truputį traukėsi iš nepaslankios angių bendrosios teisės galiojimo sferos.

Tapę savarankiški, miestai vis dėlto nesugebėjo įveikti luominio ne visa vertiškumo; net miesto gyvenimo pagrindas — gamyba ir prekyba – nebuvo laisvas nuo feodalinių varžymų. Tačiau iš esmės Vakarų Europos miestai buvo tam tikri feodalinių santykių, besiremiančių žemės ūkiu, sistemos svetimkūniai.

Miestų gyventojų sudėtis buvo labai marga. Miestų gyventojų dauguma sudarė kkaimo žmo¬nės, valstiečiai, pabėgę nuo savo dvarininkų arba išėję iš jų su sąlyga, kad mokės duoklę. Ypač greitai gyventojų valstietijos sąskaita ėmė gausėti panaikinus servažą.

Mugės, turgūs tapo svarbiais ekonominiais ir visuomeniniais institutais.

Tarp atsiradusių miestų gyventojų paplito įvairios pasaulietinės korporacijos, atskirai jungiančios tų pačių profesijų miestų žmones – pirklius, amatininkus, laisvųjų profesijų žmones, bankininkus, jūreivius ir t. t. Miestų gyventojų daugumą sudarė amatininkai. Siekiant apsisaugoti nuo senjorų savo teises, bet ir apsisaugoti nuo pirklių savanaudiškumo, taip pat nuo tos pačios profesijos konkurentų, tam tikslui jie jungėsi į cechus, pirmiausia ėmusius rastis XI a. Italijoje. Cechai vienijo to paties miesto tai pačiai profesijai priklausančius meistrus. Kovodami su konkurencija, cechai griežtai reguliavo savo narių gamybą, gamybos technologiją, medžiagas ir žaliavas, mokinių skaičių, pameistrių ir mokinių darbo dienos trukinę, kontroliavo gaminių kokybę, vertę ir realizavimą. Iš pradžių amatininkai patys realizavo savo gaminius, bet netrukus tarp gamintojo ir vartotojo atsirado tarpininkas — pirklys. Jie sudarė turtingesnį nei amatininkai viduramžių visuomenės sluoksnį.

Atsižvelgdama į didėjantį ekonominį ir politinį miestų potencialą, karalių valdžia, ypač XI-XIII a., ieškojo juose politinės atramos ir finansinės pagalbos, juo labiau kad ir miestai buvo labiau suinteresuoti centralizuotos karalių valdžios stiprėjimu, nes tai turėjo teigiamą reikšmę prekybai, taigi ir amatų plėtojimuisi, nei išcentrinių jėgų, kkurias įkūnijo bajorija, triumfu. Išimtį sudarė Vokietija, kur imperatoriaus valdžios ir miestų sąjunga praktiškai nesusiklostė, nes šios šalies miestai labiau rūpinosi savais reikalais, savo savarankiškumu ir tik skatino valstybės susiskaldymą. Laikui bėgant, didžiųjų miestų, išsivadavusių iš feodalų, visuomenės gyvenimo arenoje nuosekliai susidarė nauja įtakinga jėga – buržuazija. Įsigalėjus absoliutizmui, valdžią miestuose perėmė karalių administracija, ir jie neteko savo savarankiškumo.

22. VALSTYBĖ IR TEISĖ IX-XII a. PRANCŪZIJOJE, TEISĖS PARTIKULIARIZMAS

Valstybė ir teisė IX-XII a.a. Senjorinė monarchija. Imperatoriaus Karolio Didžiojo vaikaičiams Verdeno sutartimi 843 metais pasidalijus frankų valstybės teritoriją, imperijos teisių perėmėju tapo vakarinių frankų (Prancūzijos) Karolingų atstovai. Prancūzija, pradėta valdyti Kapetingų dinastijos monarchų, virto paprasta feodaline Vakarų Europos valstybe.

Faktiškai Prancūzija, kaip politinis vienetas, dėl teritorinio susiskaldymo kurį laiką vos beegzistavo. Iki XI a. jos karalius buvo renkamas, o jį rinko feodalų viršūnė. Pirmieji Kapetingai stokojo realios galios. Vasalų ištikimybę Kapetingai tesugebėjo išsaugoti savo nuosavame domene, išsidėsčiusiame aplink vyskupysčių centrus Paryžių ir Orleaną. Iš tikrųjų karalius tevaldė tik šią teritoriją, tik jai galiojo teisminė karaliaus valdžia. Valdžią domene jis įgyvendino per savo atstovus prevus, kurie vykdė fiskalinę, teismo ir karinę valdžią.

Kita valstybės teritorijos dalis buvo susiskaldžiusi į hercogystes, grafystes ir kitas feodalines valdas, dauguma kurių, nors formaliai buvo laikomos nuo karaliaus priklausančiais lenais, bet

faktiškai tvarkėsi visai savarankiškai. Ne tik hercogysčių ir grafysčių, bet ir smulkesnių feodalinių valdų laikytojai karaliaus atstovų pas save paprastai neįleisdavo. Kai kurie jų iš tikrųjų turėjo didesnę valdžią, gausesnius turtus ir platesnę teritoriją nei Prancūzijos karalius. Todėl stambieji feodalai karalių laikė tik „pirmuoju tarp lygių“.

Viduramžių Prancūzijos valstybės istoriją suskirstoma į tokius periodus:

1. Senjorinė monarchija (IX-XIII a.a.);

2. Luominė atstovaujama monarchija (XIV-XV a.a.);

3. Absoliutinė monarchija (XVI-XVIII a.a.).

Frankų imperijos suirimas neįtakojo visuomeninės ir valstybinės santvarkos. Tuo metu Prancūzijoje vyko feodalizavimo procesas, kuris pasibaigė XII a. ppamažu išnyksta ir laisvų valstiečių žemdirbystė. Tuo laikotarpiu beneficijų forma tapo paveldima (feodas). Santykiai tarp įvairių feodalų grupių vystėsi vasaliteto principu. Stambūs žemvaldžiai nesistengė tiesiogiai išlaikyti žemės savo rankose. Todėl dažniausiai feodalas skirstė ją tarp savo vasalų.

Santykiai tarp vasalo ir senjoro buvo vykdomi sutartimi. Vasalas pasižadėjo paklūsti savo senjorui. Šios sutartys buvo sudaromos viešai, laikantis tam tikrų taisyklių. Tačiau svarbiausia sudarant sutartį buvo oficialus žemės perleidimas vasalui ir jo priesaika dėl ištikimybės savo senjorui. Tuo tarpu senjoras, paskirdamas žemę vasalui, pprivalėjo globoti jį ir jo žemę. Vasalas pirmiausia turėjo tarnauti senjoro kariuomenėje.

Iš pradžių vasalinė sutartis buvo sudaroma iki gyvos galvos, vėliau ji tapo paveldima (pirmojo gimimo teisė). Jeigu vasalas nesilaikė savo priesaikos arba neatlikinėjo savo pareigų, jis privalėjo grąžinti feodą.

Nuo XXI a. susiformavo sudėtinga feodalinė sistema. Aukščiausia senjoru buvo karalius. Stambūs feodalai – hercogai, grafai, dvasininkai – valdė žemes tiesiogiai gautas iš karaliaus. Tačiau jie laikė save lygiais karaliui ir praktiškai buvo nepriklausomi. Jie galėjo leisti savo pinigus, vykdyti teisingumą savo žemėse. Žemesnio rango žemvaldžiai buvo vadinami baronais. Jie valdė žemes, gautas iš hercogų ir dvasininkų. Baronai buvo jų vasalais. Žemiausio lygio vasalais buvo riteriai (ševaljė), kurie neturėjo savo vasalų ir buvo senjorais tiktai prieš valstiečius.

Dauguma feodalų nepaklusdavo savo karaliui, kaip ir kitiems stambiems feodalas, nes buvo laikomasi principo: mano vasalo vasalas – ne mano vasalas.

XII a. praktiškai pasibaigė žemės susiskaldymo procesas. Feodalinės valdos galutinai tapo paveldimos. Tapti nauju feodalu buvo jau sunkiau. Feodalų titulai ir rangai tapo paveldimi.

IX-XI a. įįvyksta paskutinis valstiečių įbaudžiavinimo procesas. Atskirose teritorijose atsirado pilių statymas. Pilies savininkas turėjo teisinę valdžią. Dauguma valstiečių tampa servais – nuosavybės objektas, kaip ir žemė. Jo padėtis mažai ko skyrėsi nuo vergo. Servas neturėjo teisės be šeimininko leidimo susituokti, būti teismo proceso liudytoju, dalyvauti teisinėje dvikovoje, nes buvo manoma, kad jis neturi teisės rizikuoti savo gyvybe, kuri priklausė senjorui. Jis mokėjo savo senjorui cenzą. Jo nuosavybės teisės buvo labai suvaržytos.

Kita valstiečių grupė buvo vadinama vilanais, kurie buvo laisvais senjorui priklaususios žžemės savininkais. Jie taip pat mokėjo savo senjorui cenzą, tačiau žymiai mažesnį už servus.

XI-XII a. augant miestams, atsirado nauja feodalinė miesto struktūra – miesto bendruomenė, kuri iš pradžių nieko nesiskyrė nuo kaimo. XII a. miestų bendruomenė bando išsilaisvinti nuo atskirų senjorų valdžios ir turėti nuosavą savarankišką valdymą. Karalius, kuris neleisdavo savo domene jokio valstiečių savarankiškumo, palaikė miesto bendruomenę, kuri siekė išsilaisvinti nuo senjorų valdžios.

Dėl Prancūzijos susiskaldymo į daugelį valdų, toks feodalinis susiskaldymas buvo vadinamas senjorine monarchija. Feodalai savo valdose galėjo žymiai efektyviau vykdyti valstybinę valdžią. Senjorinės monarchijos atsiradimas reiškė karaliaus valdžios susilpnėjimą. Jo funkcijos buvo ribojamos, tačiau jam priklausė kai kurios privilegijos. Jis buvo karvedžiu, leido įstatymus, vykdė teisingumą.

Nuo Karolingų laikų išliko karališkasis dvaras. Jame svarbiausiu buvo senešalas, kuris vadovavo kariuomenei, pasirašinėdavo svarbiausius valstybinius dokumentus. Vietinis karaliaus valdymo organas buvo suformuotas tiktai jo domene, kur pripažino jo valdžią. Stambių senjorų valdose buvo sukuriama nuosava vietinio valdymo sistema. Karaliaus valdininkai atlikinėjo įvairias funkcijas: administracines, karines, teismo, finansų.

XI a. viduryje karalius įvedė savo domene naują pareigybę – prevų . XII a. pabaigoje susiformuoja stambesni administraciniai vienetai – baljažai, kurie jungė kelis prevus (keletą administracinių apygardų). Baljažų skaičius augo kartu su karaliaus valdų teritorija. Vadovavo jiems specialūs valdininkai – baljai .

Dažnai karaliai prijungdavo sstambes senjorijas ir paskirdavo jiems vadovauti specialius valdininkus iš vietinių feodalų – senešalus, kurie atlikinėjo panašias funkcijas kaip ir baljai (kontroliavo prevus, prižiūrėjo kaip vykdomi karaliaus įstatymai ir įsakymai, baljažo teritorijoje organizuodavo karines pajėgas).

XIII a. baljai ir senešalai vykdė teismo funkcijas karaliaus vardu, spendė baudžiamąsias bylas, taip pat ginčus, susijusius su diduomenės intersais. Taip pat baljams būdavo duodamos apeliacijos dėl prevo sprendimų.

Prevai, baljai, senešalai kontroliavo mokesčių, rinkliavų ir teismo baudų surinkimą ir prižiūrėjo, kad pinigai laiku pasiektų karaliaus iždą. Tad jie suvaidino svarbų vaidmenį stiprinant finansinę karaliaus valdžios bazę.

Frankų valstybei subyrėjus, bendrų visai valstybės teritorijai teisės šaltinių nebeliko, kiekviena jos dalis, kiekviena feodalinė senjorija gyveno savo gyvenimą. Faktiškai nutrūko leidyba karalių kapituliarijų. Retkarčiais išleisti karalių aktai apskritai lietė tiktai jų pačių žemes, jų domeną, kaip kad kiekvienas kitas stambus feodalas mėgino nustatyti elgesio taisykle savo valdomų žemių gyventojams. Visai teritorijai bendra tebuvo tik bažnytinė teisė, tačiau ir ji tada dar netvarkė pasauliečių gyvenimo.

Plačiausiai paplitusių ir vienu svarbiausiu Prancūzijos teisės šaltiniu X-XI a. liko papročiai. Prancūzijoje barbarų papročių teisė apie X a. praktiškai jau neteko galios ir išnyko. Skirtingi teritoriniai teisės papročiai buvo vadinami kutiumais.

Pagal kai kurias galiojusios papročių teisės ypatumus visa Prancūzijos teritorija sąlygiškai dalijama į šiaurinę, arba ppapročių teisės sritį, ir pietinę, arba rašytinės teisės sritį. Šiaurinėje Prancūzijos dalyje šie kutiumai reiškėsi žodine forma. Tuo pat metu pietinėje Prancūzijoje taip pat plačiai taikyta papročių teisė (kutiumai), svarbius teisės šaltiniu tapo romėnų teisė. Jau baigiantis Ia.pr.m.e. šią teritoriją, senovės Galiją, buvo užkariavęs Julijus Cezaris. Penki romėnų viešpatavimo amžiai galus beveik visiškai romanizavo. Pradedant XII a. kutiumai Prancūzijoje imti užrašinėti.

Šią įvairiose teritorijos dalyse labai nevienodą papročių teisę taikė ne tik vietos teismai, bet daugiausia kutiumais XII-XIII a. vadovavosi ir Prancūzijos karaliaus teismai. Papročių teisės nevienodumas, atsispindėjęs pačios feodalinės visuomenės susiskaldymą, kliūdė kurtis bendrai nacionalinei teisės sistemai. O tai buvo pagrindinė feodalinės Prancūzijos teisei būdingo reiškinio, paprastai vadinamo partikuliarizmu, reiškusiu sritinį teisės pobūdį, priežastis.

23.KARALIŲ VAIDMENS TEISĖS KŪRYBOJE RAIDA. KARALIŲ AKTAI: ORDONANSAI, EDIKTAI, DEKLARACIJOS. DIDIEJI ORDONANSAI

XII a. Prancūziją valdžiusiems karaliams Liudvikui VI ir VII pavyko kiek išplėsti teritoriją ir patobulinti valdymo ir teisės institucijas. Dėl to ėmus stiprėti karalių valdžiai, karaliaujant šiems monarchams po truputį pradėjo atsigauti karalių teisės aktų, kuriems reikėjo karaliaus kurijos, t.y. stambiųjų feodalų, pritarimo, leidyba. Nuo šiol vis svarbesniais teisės šaltiniais darėsi karalių leidžiami įvairios reikšmės ir skirtingų pavadinimų teisės aktai, vis dėlto dažniausiai vadinti ordonansais.

Nuo XIII a. Prancūzijos karalių aktai jau akivaizdžiai brovėsi į aukščiau galiojusią

teisę ir ją keitė. Vienas ryškiausių pavyzdžių – 1258 m. Liudviko IX aktai, draudę karaliaus domene feodalų tarpusavio karus ir apriboję juos už šio domeno ribų, išplėtė karalių teisę kaldinti monetas visai šaliai, uždraudę teismo dvikovas, įvedę griežtesnę miestų kontrolę ir kt.

Imta pripažinti, kad karalių aktai, kuriems pritarė vasalai, yra privalomi ir juos priimant nedalyvavusiems feodalams. XIII a. pabaigoje karaliaus teisės aktams priimti jau apskritai nebereikėjo vasalų arba prašyti kurijos sutikimo.

Karalių aktai buvo svarbus veiksnys bent kiek mažinant teisės partikuliarizmą, mmėginant sukurti bendrą nacionalinę teisę.

Šalia karalių leidžiamų teisės aktų svarbus teisės šaltinis buvo kanonų teisė, ypač plačiai ji paplito XII-XIII a.. tačiau vėliau, karaliams vis labiau plečiant savo teismų veiklą, kanonų teisės vaidmuo ėmė mažėti. 1539 metų ordonansas bažnyčios teismams apskritai uždraudė nagrinėti bylas, liečiančias ne dvasininkų luomo žmones.

XIV-XV a. romėnų teisė buvo pripažinta bendra visai Prancūzijos teritorijai teise, kuri virto joje pagalbiniu teisės šaltiniu.

Ryškus Prancūzijos karalių galios sustiprėjimo etapas buvo susijęs su luomams atstovaujančios institucijos – Generaliniais luomais – ssušaukimu 1302 metais. Pasitelkęs luomų atstovus, karalius Pilypas IV Gražusis tikėjosi lengviau įveikti išcentrines jėgas – feodalų oligarchiją.

Į Generalinius luomus buvo kviečiami visų trijų luomų atstovai. Aukštąją dvasininkiją ir stambiuosius feodalus į Generalinius luomus karalius kvietė asmeniškais laiškais. Nuo vidutiniosios iir smulkiosios bajorijos bei miestų atstovų buvo renkami deputatai. Išrinktiems į Generalinius luomus deputatams rinkėjai paprastai suteikdavo imperatyvųjį mandatą, t.y. nurodydavo kaip turi elgtis jų išrinktieji, kaip balsuoti svarstant atitinkamus klausimus.

Generalinių luomų sušaukimo reikalą sprendė ir jiems pateiktinius svarstyti dalykus, paprastai politinius, karinius ar finansinius, nustatė pats karalius. Dažniausiai jie buvo sušaukiami karaliui prireikus pinigų, nes naujiems mokesčiams įvesti faktiškai reikėjo Generalinių luomų sutikimo. Dėl kitų įstatymų leidimo kreiptis į generalinius luomus karalius neprivalėjo, bet praktiškai tai jis darė nekart.

Jausdamiesi esą karaliui reikalingi, Generaliniai luomai savo ruožtu kreipdavosi į karalių su prašymais, skundais ir protestais, kritikavo karaliaus administraciją.

Kiekvienas Generaliniuose luomuose atstovaujamas luomas (dvasininkai, bajorija, miestiečiai) rinkosi ir karaliaus pateiktus reikalus svarstė skyrium. Buvo balsuojama luomais, kiekvienas jų turėjo po vieną bbalsą.

Karaliaus kartu su generaliniais luomais išleisti platesnio pobūdžio aktai buvo vadinti ordonansais. Šiems aktams įsigalėti, jį reikėjo įrašyti į Paryžiaus parlamento registrą. Karaliaus teisės aktų leidybai plečiantis, be ordonansų, pasitaikydavo: ediktų – išleistų paties karaliaus ir liečiančių kokią nors konkrečią instituciją; deklaracijų – aktų, aiškinančių anksčiau išleistą aktą arba nustatančių šalutinės reikšmės dalykus; patentų, reglamentuojančių kokį nors smulkesnį reikalą.

Karalių pastangomis XV-XVI a. oficialiai peržiūrėti, suredaguoti ir įgavo įstatymo galią kutiumai.

Po 1484 metų dėl pasireiškiančio nepaklusnumo karaliaus valiai Generaliniai luomai buvo nnustoti šaukiami. Po ilgos pertraukos jie vėl buvo sušaukti 1560 metais, paskui daugiau nebesusirinko iki pat Didžiosios Prancūzijos revoliucijos pradžios – 1789 metų pavasario. Svarbiausių reformų projektams nagrinėti ir finansiniams reikalams spręsti retkarčiais dar buvo šaukiami notabliai – feodaliniais diduomenės atstovai.

1357 m. Didysis kovo ordonansas. Labai aštrus konfliktas tarp Generalinių luomų ir karaliaus įvyko 1357 metais sukilus Paryžiuje miestiečiams ir paėmus į nelaisvę prancūzų karalių anglais. Generaliniai luomai, kurio veikloje daugiausia dalyvavo trečio luomo atstovai, iškėlė keletą reformų, kurie ir buvo pavadinti Didžiuoju kovo ordonansu. Jie pareikalavo, kad rinkliavos ir piniginės išlaidos būtų vykdomos pačiais Generaliniais luomais, kurie turėjo rinktis tris kartus į metus be karaliaus sušaukimo. Buvo išskirti generaliniai reformatoriai, kurie privalėjo kontroliuoti karališkosios administracijos veiklą, atleidinėti tam tikrus valdininkus ir juos bausti (net mirties bausme). Tačiau Generaliniams luomams nepavyko galutinai įsitvirtinti valdžioje. Numalšinus sukilimą Paryžiuje 1358 metais, karaliaus valdžia atmetė reikalavimus, kurie buvo paskelbti Didžiajame kovo ordonanse.

24. KARALIAUS VALDŽIOS STIPRĖJIMAS VIDURAMŽIU PRANCUZIJOJE: SENJORINĖ MONARCHIJA; LUOMINĖ MONARCHIJA; ABSOLIUTINĖ MONARCHIJA.

Karaliaus galios sustiprėjimas:

Aukščiausia politinė valdžia absoliutinės monarchijos laikotarpiu pereina karaliui ir nebuvo paskirstoma tarp valstybinių organų. Tam, karaliui reikėjo įveikti feodalinės oligarchijos ir katalikų bažnyčios opoziciją, likviduoti luomus atstovaujamus institutus (įstaigas), sukurti centralizuotą biurokratinį valdymo aparatą, pastovią kariuomenę ir policiją.

Jau XXVI a. Generaliniai luomai praktiškai nustojo egzistuoti. 1614 metais jie buvo sušaukti paskutinį kartą ir paskui nebuvo šaukiami iki 1789 metų. Tam tikrą laiką karalius sušaukdavo notablius (feodalinę diduomenę). XVI a. karalius galutinai įveikė katalikų bažnyčios pasipriešinimą Prancūzijoje.

XVI-XVII a. Paryžiaus parlamentas buvo tam tikra politine opozicija karaliaus valdžiai. Todėl 1673 metais karalius nusprendė, kad parlamentas neturi teisės atsisakyti registruoti karališkuosius aktus. Praktiškai po šio įvykio parlamentas neteko aukščiausios iš savo prerogatyvų – registruoti ir atmesti karaliaus įstatymų projektus.

1614 metais prancūzų monarchija buvo paskelbta dieviškąja, o karaliaus valdžia tapo šventa (Liudvikas XIV sakė: „Valstybė – tai aš!“).

Prancūzų absoliutizmo pagrindu buvo atsiejamas ryšis tarp karaliaus ir valstybės. Buvo laikoma, kad karalius, jo turtas, šeima priklauso prancūzų valstybei ir tautai. Absoliutizmo laikotarpiu įstatymų leidybos teisė priklausė karaliui:“vienas karalius – vienas įstatymas“. Karaliui priklausė teisė skirti į bet kuriuos valstybinius ir dvasininkų postus atstovus. Jis buvo aukščiausia instancija visais valstybės valdymo klausimais. Jo vardu buvo vykdomos teismo funkcijos.

Senjorinė monarchija. Imperatoriaus Karolio Didžiojo vaikaičiams Verdeno sutartimi 843 metais pasidalijus frankų valstybės teritoriją, imperijos teisių perėmėju tapo vakarinių frankų (Prancūzijos) Karolingų atstovai. Prancūzija, pradėta valdyti Kapetingų dinastijos monarchų, virto paprasta feodaline Vakarų Europos valstybe.

Faktiškai Prancūzija, kaip politinis vienetas, dėl teritorinio susiskaldymo kurį laiką vos beegzistavo. Iki XXI a. jos karalius buvo renkamas, o jį rinko feodalų viršūnė. Pirmieji Kapetingai stokojo realios galios. Vasalų ištikimybę Kapetingai tesugebėjo išsaugoti savo nuosavame domene, išsidėsčiusiame aplink vyskupysčių centrus Paryžių ir Orleaną. Iš tikrųjų karalius tevaldė tik šią teritoriją, tik jai galiojo teisminė karaliaus valdžia. Valdžią domene jis įgyvendino per savo atstovus prevus, kurie vykdė fiskalinę, teismo ir karinę valdžią.

Kita valstybės teritorijos dalis buvo susiskaldžiusi į hercogystes, grafystes ir kitas feodalines valdas, dauguma kurių, nors formaliai buvo laikomos nuo karaliaus priklausančiais lenais, bet faktiškai tvarkėsi visai savarankiškai. Ne tik hercogysčių ir grafysčių, bet ir smulkesnių feodalinių valdų laikytojai karaliaus atstovų pas save paprastai neįleisdavo. Kai kurie jų iš tikrųjų turėjo didesnę valdžią, gausesnius turtus ir platesnę teritoriją nei Prancūzijos karalius. Todėl stambieji feodalai karalių laikė tik „pirmuoju tarp lygių“.

Viduramžių Prancūzijos valstybės istoriją suskirstoma į tokius periodus:

4. Senjorinė monarchija (IX-XIII a.a.);

5. Luominė atstovaujama monarchija (XIV-XV a.a.);

6. Absoliutinė monarchija (XVI-XVIII a.a.).

Dėl Prancūzijos susiskaldymo į daugelį valdų, toks feodalinis susiskaldymas buvo vadinamas senjorine monarchija. Feodalai savo valdose galėjo žymiai efektyviau vykdyti valstybinę valdžią. Senjorinės monarchijos atsiradimas reiškė karaliaus valdžios susilpnėjimą. Jo funkcijos buvo ribojamos, tačiau jam priklausė kai kurios privilegijos. Jis buvo karvedžiu, leido įstatymus, vykdė teisingumą.

Nuo Karolingų laikų išliko karališkasis dvaras. Jame svarbiausiu buvo senešalas, kuris

vadovavo kariuomenei, pasirašinėdavo svarbiausius valstybinius dokumentus. Vietinis karaliaus valdymo organas buvo suformuotas tiktai jo domene, kur pripažino jo valdžią. Stambių senjorų valdose buvo sukuriama nuosava vietinio valdymo sistema. Karaliaus valdininkai atlikinėjo įvairias funkcijas: administracines, karines, teismo, finansų.

XI a. viduryje karalius įvedė savo domene naują pareigybę – prevų . XII a. pabaigoje susiformuoja stambesni administraciniai vienetai – baljažai, kurie jungė kelis prevus (keletą administracinių apygardų). Baljažų skaičius augo kartu su karaliaus valdų teritorija. Vadovavo jiems specialūs valdininkai – baljai .

Dažnai karaliai pprijungdavo stambes senjorijas ir paskirdavo jiems vadovauti specialius valdininkus iš vietinių feodalų – senešalus, kurie atlikinėjo panašias funkcijas kaip ir baljai (kontroliavo prevus, prižiūrėjo kaip vykdomi karaliaus įstatymai ir įsakymai, baljažo teritorijoje organizuodavo karines pajėgas).

XIII a. baljai ir senešalai vykdė teismo funkcijas karaliaus vardu, spendė baudžiamąsias bylas, taip pat ginčus, susijusius su diduomenės intersais. Taip pat baljams būdavo duodamos apeliacijos dėl prevo sprendimų.

Prevai, baljai, senešalai kontroliavo mokesčių, rinkliavų ir teismo baudų surinkimą ir prižiūrėjo, kad pinigai laiku pasiektų karaliaus iiždą. Tad jie suvaidino svarbų vaidmenį stiprinant finansinę karaliaus valdžios bazę.

Frankų valstybei subyrėjus, bendrų visai valstybės teritorijai teisės šaltinių nebeliko, kiekviena jos dalis, kiekviena feodalinė senjorija gyveno savo gyvenimą. Faktiškai nutrūko leidyba karalių kapituliarijų. Retkarčiais išleisti karalių aktai apskritai lietė ttiktai jų pačių žemes, jų domeną, kaip kad kiekvienas kitas stambus feodalas mėgino nustatyti elgesio taisykle savo valdomų žemių gyventojams. Visai teritorijai bendra tebuvo tik bažnytinė teisė, tačiau ir ji tada dar netvarkė pasauliečių gyvenimo.

Plačiausiai paplitusių ir vienu svarbiausiu Prancūzijos teisės šaltiniu X-XI a. liko papročiai. Prancūzijoje barbarų papročių teisė apie X a. praktiškai jau neteko galios ir išnyko. Skirtingi teritoriniai teisės papročiai buvo vadinami kutiumais.

Pagal kai kurias galiojusios papročių teisės ypatumus visa Prancūzijos teritorija sąlygiškai dalijama į šiaurinę, arba papročių teisės sritį, ir pietinę, arba rašytinės teisės sritį. Šiaurinėje Prancūzijos dalyje šie kutiumai reiškėsi žodine forma. Tuo pat metu pietinėje Prancūzijoje taip pat plačiai taikyta papročių teisė (kutiumai), svarbius teisės šaltiniu tapo romėnų teisė. Jau baigiantis Ia.pr.m.e. šią tteritoriją, senovės Galiją, buvo užkariavęs Julijus Cezaris. Penki romėnų viešpatavimo amžiai galus beveik visiškai romanizavo. Pradedant XII a. kutiumai Prancūzijoje imti užrašinėti.

Šią įvairiose teritorijos dalyse labai nevienodą papročių teisę taikė ne tik vietos teismai, bet daugiausia kutiumais XII-XIII a. vadovavosi ir Prancūzijos karaliaus teismai. Papročių teisės nevienodumas, atsispindėjęs pačios feodalinės visuomenės susiskaldymą, kliūdė kurtis bendrai nacionalinei teisės sistemai. O tai buvo pagrindinė feodalinės Prancūzijos teisei būdingo reiškinio, paprastai vadinamo partikuliarizmu, reiškusiu sritinį teisės pobūdį, priežastis.

Luominės atstovaujamosios monarchijos įsigalėjimas XIV-XV a.a. XXIV a. augant miestams Prancūzijoje, vystantis prekybai, pradėjo augti ir gyventojų skaičius. Vystantis prekybiniams-piniginiams santykiams, įvyko svarbūs valstiečių tesinės padėties pasikeitimai. Baigėsi valstiečių įbaudžiavinimo procesas. Dauguma valstiečių pradeda mokėti savo senjorui piniginę rentą (cenzą), kurio dydis pastoviai augo.

XIV-XV a. Prancūzijoje pasibaigė ir luomų susiskirstymo laikotarpis. Pirmuoju luomu buvo dvasininkija. Buvo pripažinta, kad dvasininkija privalo gyventi, laikantis karalystės įstatymų. Po karaliaus pergalės, jis galėjo skirti dvasininkų pareigas. Vėliau aukščiausio lygio dvasininkai tapo karaliaus favoritais. Dvasininkai turėjo daug įvairių privilegijų.

Kaip ir anksčiau, jiems priklausė teisė į įvairius aukojimus, išsaugojo savo mokesčių ir teisinį imunitetą. Jie buvo atleisti nuo įvairių mokesčių. Dažniausiai jie buvo karaliaus patarėjais.

Antru luomu buvo Prancūzijos dvarininkija, kuri apjungė visus aukštuomenės feodalus, kurie buvo laikomi ne tik karaliaus vasalais, bet ir jo tarnais. Dvarininkija – uždaras luomas, į kurį patenkama tik gimus (paveldima). Svarbiausia dvarininkų privilegija buvo tai, kad jo turėjo paveldėjimo teisę į žemę, kartu perduodamos ir visos teisės. Jie turėjo teisę į titulus, herbus ir kitus dvarininko orumo ženklus, į teisines privilegijas. Dvarininkai taip pat buvo atleisti nuo valstybinių mokesčių mokėjimo. Vienintelė dvarininkų pareiga – tarnauti karaliaus kariuomenėje, o ne privataus senjoro, kaip buvo anksčiau.

Dvarininkija nebuvo vienarūšė. Tituluota diduomenė – hercogai, markizai, grafai, vikontai ir kiti – ssiekė aukštų postų kariuomenėje ir valstybiniame valdymo aparate. Tuo tarpu didžiausia dalis dvarininkų, ypač žemesnio lygio, turėjo tenkintis žymiai kuklią savo padėtimi.

XIV-XV a. galiausiai susiformuoja trečias luomas, kuris augo, didėjant valstiečių-cenzorių ir miestiečių skaičiui. Šio luomo nariai neturėjo kokių nors ypatingų asmeninių ar nuosavybės teisių, jį slėgė sunki valstybinių mokesčių našta.

XIV a. pradžioje Prancūzijoje senjorinę monarchiją pakeičia nauja feodalinė valstybės forma – luomų monarchija. Jau XIV a. pradžioje ¾ valstybės teritorijos buvo suvienyta, o stiprėjanti karaliaus valdžia iš esmės pakirto feodalų savarankiškumą.

Karaliai atėmė iš feodalų teisę rinkti mokesčius. Nuo XIV a. buvo patvirtinta, kad norint rinkti senjorines talijas, būtinas karaliaus sutikimas. XV a. Karlas VII visai uždraudė rinkti talijas atskiriems stambiems feodalams, taip pat uždraudė feodalams nustatinėti naujus netiesioginius mokesčius. Liudvikas XI uždraudė feodalų išleistas monetas. Jau XV a. visoje Prancūzijos teritorijoje apyvartoje buvo tiktai vienintelė karaliaus moneta.

Karaliai draudė feodalams kariauti tarpusavyje. Tik kai kurie stambūs feodalai išsaugojo savo teisę XV a. turėti nuosavą kariuomenę. Laikui bėgant išnyko ir senjorinė teisė.

Absoliutinė monarchija XVI-XVIII aa., jos ypatumai. XV-XVI a. visuomenėje pradėtos platinti pažiūros apie karaliaus suverenumą ir neribotą jo valdžią. Didžiulį vaidmenį suvaidino savo veiklą Prancūzijoje išplėtojusi legistų mokykla. Pasak legistų pats karalius esąs aukščiausia ir nekontroliuotina valdžia, todėl jis savo vvalia galįs leisti įstatymus ir įgyvendinti teisingumą.

Absoliutizmas – tai tokia valstybės valdymo forma, kai visa aukščiausia valdžia priklauso monarchui. Klasikinės absoliutinės monarchijos Prancūzijoje atsiradimas pirmiausia buvo susijęs su kapitalistinių santykių vystymuisi. XVI-XVII a. Prancūzijoje plito manufaktūros, pradėtos spausdinti knygos. Vystėsi pramonė ir prekyba, žemės ūkiui toliau plėtotis kliudė feodalinė nuosavybės (į žemę) forma.

Kaip ir anksčiau, pirmu luomu valstybėje buvo dvasininkija, kuriai priklausė 1/5 visų valstybės žemių. Dar sustiprėjo ryšis tarp karaliaus ir dvasininkų. 1516 metais prancūzų karalius įgijo teisę paskirti pačius aukščiausius dvasininkų postų atstovus. Visi aukščiausia dvasininkijos postai buvo susiję su dideliu turtu ir pagarba, todėl buvo skiriami dvarininkų diduomenei. Tuo tarpu dvasininkija užimdavo svarbiausius valstybės valdymo aparate postus (Rišeljė, Mozarini ir kt.).

Labai svarbia valstybiniame prancūzų visuomeniniame gyvenime buvo dvarininkija. Jie turėjo teisę į feodalinius dvarus, todėl jiems priklausė didžiausia dalis (3/5) visų valstybės žemių. Dvarininkija galutinai tapo asmeniniu statusu, kuris buvo paveldimas (gaunamas tik gimstant).

Dvarininku buvo galima tapti ir skiriant žemes karaliaus aktu. Tai buvo daugiausia susiję su postų pirkimu valstybiniame valdymo aparate turtingais buržua. Šiuo pirkimu buvo labai suinteresuotas pats karalius, kuriam pastoviai trukdavo pinigų. Todėl tokie asmenys dažniausiai buvo vadinami mantijos dvarininkais. Kiti dvarininkai turėjo gimimo (špagos dvarininkai) teisę į titulus ir savo žemes.

Dvarininkams priklausė

eilė privilegijų: teisę į titulą, nešioti tam tikrus rūbus ir ginklus, netgi karaliaus dvare ir pan. Jie buvo atleisti nuo mokesčių. Tačiau dvarininkai absoliutizmo laikotarpiu neteko ir kai kurių senų savo privilegijų: teisę į savarankišką valdymą, teisę į dvikovas ir pan.

Trečias luomas Prancūzijoje XVI-XVII a. tapo labai įvairiu. Jame išaugo socialinė ir nuosavybės diferenciacija. Žemiausio lygio trečio luomo atstovais buvo valstiečiai, amatininkai, bedarbiai. Aukščiau buvo buržuazijos klasė – finansininkai, prekybininkai, cechų meistrai, notarai, advokatai.

Nors miestų gyventojų skaičius ir jo svarba PPrancūzijos visuomeniniame gyvenime vis augo, didžiausia dalis trečio luomo buvo valstiečiais. Didėja valstiečių-cenzorių skaičius, kuriems priklausė senjorų žemė kartu su atitinkamomis pareigomis. Dvarininkai stengėsi visą laiką didinti cenzo bei kitų žemės mokesčių dydžius.

Labai sunkia valstiečiams buvo daugybės tiesioginių ir netiesioginių mokesčių sistema.

Perėjimu prie absoliutizmo, kuris buvo susijęs su vis augančią karaliaus valdžią, buvo suinteresuoti patys plačiausi Prancūzijos visuomeniniai sluoksniai XVI-XVII a. Absoliutizmas buvo reikalingas dvarininkams ir dvasininkijai, nes tai buvo vienintelė galimybė jiems išsaugoti savo luomų privilegijas. Absoliutizmu buvo suinteresuota iir stiprėjanti buržuazija, kuri dar negalėjo pretenduoti į politinę valdžią, tačiau jai buvo reikalinga karaliaus globa nuo feodalų savivalės.

XVI a. karalius jau suvienijo visas Prancūzijos teritorijas, susiformavo vieninga prancūzų tauta, dar greičiau pradėjo plėtotis pramonė ir prekyba.

25. DIDŽIOJI PRANCŪZIJOS REVOLIUCIJA IIR KONSTITUCINIAI AKTAI: 1789 m. ŽMOGAUS IR PILIEČIO TEISIŲ DEKLARACIJA, 1791 m. KONSTITUCIJA, 1793 m. ŽMOGAUS IR PILIEČIO TEISIŲ DEKLARACIJA IR KONSTITUCIJA

XVIII a. klestintis prancūzų absoliutizmas pradėjo varžyti šalies raidą. Karaliaus dvaro prabangai reikėjo milžiniškų išlaidų. Pagrindinė mokesčių, kuriuos be pasigailėjimo plėšė interdantai, našta visu svoriu spaudė valstiečius, tuo tarpu stambioji bajorija tiesioginių mokesčių nemokėjo. Miestuose cechai trukdė plėtotis gamybai ir pramonei. Trečiojo luomo propaguojami laisvės, lygybės ir brolybės šūkiai masino plačiuosius gyventojų sluoksnius.

Karaliaus leidžiami įstatymai, įvedantys naujus mokesčius, greitas šalies skurdo didėjimas neišvengiamai vedė valstybę į krizę, ypač paaštrėjusią dėl Prancūziją ištikusio nederliaus, skatino viešąją nuomonę reikalauti kardinalių reformų.

Šiomis aplinkybėmis, gyventojų spaudžiamas, po ilgos pertraukos 1788 metais vėl buvo sušaukti Generaliniai luomai. Dėl sustiprėjusio trečiojo luomo ir jo įtakos ppadidėjimo, karalius paskelbė apie trečiojo luomo deputatų skaičiaus Generaliniuose luomuose padvigubinimą. Generaliniai luomai buvo atidaryti 1789 metais ir kaip anksčiau deputatai rinkosi ir posėdžiavo skyrium. Tai nelabai tenkino trečiojo luomo atstovus. Priversti rinktis skyrium nuo likusių deputatų, jie penkias savaites audringai protestavo ir reikalavo bendrų posėdžių ir asmeninio balsavimo.

Kai tai nepavyko, birželio 17 d. 14789 m. jie pasiskelbė savarankiška institucija – Nacionaliniu susirinkimu. Siekdamas apsidrausti nuo pavojaus už nepaklusnumą būti karaliaus paleisti, Nacionalinis susirinkimas kartu priėmė nutarimą, kad esantys valstybėje mmokesčiai, kaip įstatymo nenustatyti ir todėl neteisėti, gyventojų mokami tik iki posėdžiauja Nacionalinis susirinkimas.

Nacionalinį susirinkimą plačiai parėmė Prancūzijos gyventojai. 1789 m. liepos 9 d. Nacionalinis susirinkimas pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu, o tai reiškė jo pretenzijas į teisę priimti naujus pagrindinius valstybės įstatymus. Dabar jau karalius ruošėsi susidorojimui su nepaklusniais, bet tauta jį aplenkė: liepos 12 d. 1789 m. prasidėjo sukilimas, liepos 14 d. Šturmuota Bastilija. Šis įvykis laikomas Didžiosios Prancūzijos revoliucijos pradžia.

Liepos-rugpjūčio mėnesį valstiečių sukilimas apėmė visą šalį. Sukilėliai išvaikydavo karaliaus valdininkus, naikino dvarus, atsisakydavo atlikti savo prievoles dvarininkams. Tai sustiprino Steigiamojo susirinkimo pozicijas. Steigiamojo susirinkimo jėgos ėmėsi atitinkamų ekonominių ir politinių reformų.

Pirmiausia buvo panaikinta cechine santvarka, likviduoti dar išlikę vidiniai muitai. Neatlygintai buvo panaikinti senjorų teismai.

1789 m. rugpjūčio 26 d. Steigiamasis susirinkimas priėmė garsiąją Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją, kurios turiniui didžiulį poveikį padarė demokratiškosios švietėjų idėjos ir JAV Nepriklausomybės deklaracijos nuostatos.

Deklaracija susidėjo iš 17 straipsnių. Jame išsiskiria du pagrindinai nuostatų blokai:

1. žmogaus ir piliečio teisė;

2. konstitucinės santvarkos principai.

Deklaracijos preambulė pagrindė teoriją, kad žmogaus teisės esančios įgimtos, šventos ir neatimamos. Atmetamos luominės privilegijos:“Žmonės gimsta ir lieka laisvi bei lygiateisiai“. Viena pagrindinių prigimtinės teisės idėjų teigia, kad visuomenės sutartimi sukurta valstybė, turinti rūpintis žmogaus teisių apsauga ir gynimu.

Įgimtomis ir neatimamomis žmogaus teisėmis sskelbiama laisvė, saugumas ir priešinimasis priespaudai. Laisvė – tai galimybė daryti visa, kas nedaro žalos kitam. „Leidžiama daryti, visa, ko įstatymas nedraudžia“, o jis gali drausti tik „visuomenei žalingas veikas“. Teisė į saugumą Deklaracijoje atskleidžiama nuostatais. Kuriuose formuluojami demokratiniai baudžiamosios teisės principai ir procesinės garantijos.

Deklaracija, skelbdama įgimtas žmogaus teises, pasirūpino deklaruoti visiško feodalinių santykių panaikinimo, vis dėl to tai neabejotinai didžiulės reikšmės dokumentas, nepraradęs savo aktualumo iki mūsų dienų ir todėl tebėra patvirtintas net dabar galiojančioje Prancūzijos Konstitucijoje.

Savo veiklą Steigiamasis susirinkimas vainikavo 1791 m. rugsėjo 3 d. priimdamas pirmąją Prancūzijos Konstituciją, teisiškai šalyje įtvirtinusią konstitucinę monarchiją. Konstitucija pradedama Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, po jos eina preambulė, skelbianti luominės santvarkos feodalinių privilegijų Prancūzijoje likvidavimą.

Netapatindamas Deklaracijos nuostatų su konstitucinėmis teisių garantijomis, Steigiamasis susirinkimas pastarąsias skelbė Konstitucijoje. Čia garantuojamos piliečių teisės eiti pareigas, skelbiamos teisingas mokesčių paskirstymas, lygybė prieš baudžiamąjį įstatymą. Konstitucija taip pat užtikrino įgimtas ir neatimamas žmonių teises – kilnojimosi, žodžio ir spaudos, susirinkimų, peticijų; skelbiama nuosavybės neliečiamumo garantija.

Konstitucija reglamentavo administracinį valstybės teritorijos suskirstymą į departamentus, pastaruosius – į distriktus, o šių – į katonus. Šis suskirstymas buvo reikšmingas tuo, kad likvidavo feodalinio teritorijos suskirstymo į senjorijas liekanas.

Konstitucija skelbė tautos atstovų neliečiamumą: jie negalėjo būti persekiojami, kaltinami ir teisiami už žžodžiu ar raštu pareikštas mintis arba už savo veikas, padarytas vykdant atstovo pareigas (deputatų imunitetas).

Išimtinėmis Nacionalinio susirinkimo teisėmis Konstitucija skelbė įstatymų leidybą, valstybės išlaidų ir mokesčių nustatymą, išlaidų kontroliavimą ir kai kuriuos kitus dalykus. Nacionalinio susirinkimo nutarimams, išskyrus įstatymus mokesčių reikalu, karalius turėjo veto teisę.

Vykdomąją valdžią Konstitucija pavedė karaliui, įgyvendinančiam ją per savo paties skiriamus ministrus. Jis turėjo valdyti giežtai laikydamasis įstatymų. Paties karaliaus aktai įgaudavo galią, tiktai patvirtinti atitinkamo ministro. Kartu karaliaus asmuo skelbiamas neliečiamu ir šventu.

Teismą Konstitucija laikė ne nuo nacionalinio susirinkimo, nei nuo karaliaus priklausoma institucija. Nustatyta, kad teisėjai renkami gyventojų tam tikram terminui.

Konstitucijos priėmimas revoliucijos dar neužbaigė.

Nacionalinis įstatymų leidybos susirinkimas susirinko 1791 m. spalio 1 d. Tarp tautos atstovų išryškėjo politinė grupuotė, maniusi, kad revoliucija, pasiekusi karaliaus valdžios apribojimą ir konstitucinės monarchijos nustatymą, savo uždavinį įvykdė (feljanai). Tačiau buvo ir kitais nusiteikusių atstovų, o būtent tęsti revoliuciją ir siekti respublikos (žirondistai ir jakobinai arba montanjarai).

1792 m. rugpjūčio 10 d. įsiliepsnojus sukilimui, buvo šturmuoti karaliaus rūmai ir jis pašalintas iš sosto. Konstitucinė monarchija žlugo.

26. PRANCŪZIJOS KONSTITUCINĖS TEISĖS RAIDA: DIREKTORATAS, KONSULATAS, IMPERIJA, LEGITIMINĖ IR LIEPOS MONARCHIJA

Po termidoro perversmo Nacionaliniame konvente 1795 m. priimta nauja Prancūzijos Respublikos Konstitucija, dar vadinama III respublikos metų konstitucija.

Konstitucija prasidėjo jau tapusiu tradiciniu dokumentu

– Žmogaus ir piliečio teisių ir pareigų deklaracija. Nuo ankstesnės Deklaracijos, ji skyrėsi pareigų deklaravimu, be to teisėms jame skiriama mažiau dėmesio. Pareigų skyriuje greta konkrečių pareigų, skelbiamos kai kurios bendrojo pobūdžio nuostatos.

Naujoji 1795 m. Konstitucija buvo respublikos konstitucija. Joje įteisinama dviejų rūmų įstatymų leidybos institucijos sistema. Įstatymų leidybos korpusas susidėjo:

1. Penkių šimtų taryba;

2. Seniūnų taryba.

Seniūnų tarybai pavedama priimti arba atmesti įstatymų projektus, pasiūlytus Penkių šimtų tarybos.

Vykdomąją valdžią Konstitucija pavedė direktorijai, susidedančiai iš penkių narių, kuriuos kasmet po vieną siūlė Penkių ššimtų taryba ir rinko Seniūnų taryba. Direktorijai Konstitucija pavedė skirti ministrus, kurie vadovavo žinyboms.

Tuo metu daugiausia dėl Napoleono Bonaparto karų Europoje ir Afrikoje, skatinusių karo pramonę, susiformavo nauja kapitalistinė aristokratija. Tuo tarpu gyvenimas kuo toliau, tuo akivaizdžiau rodė direktorijos nesugebėjimą stabilizuoti politinę padėtį. Tuo pat metu bijodama feodalizmo ir monarchijos restauracijos bei naujo revoliucijos sprogimo grėsmės, ji vykdė nuoseklią politiką, iš tikrųjų netenkinusią visų. Direktoratas tapo pasmerktas.

Buržuazija savo interesams ginti ryžosi pasitelkti tą patį savo žygiais jau išpopuliarėjusį generolą Napoleoną BBonapartą. 1799 m. lapkričio 9 d. (briumero 18-ąją) Prancūzijoje įvykdytas perversmas: kariuomenė išvaikė penkių šimtų tarybą. Abiejų rūmų nariai valdžią perdavė savo iš trijų konsulų (tarp jų buvo ir Napoleonas) suformuotai laikinajai vyriausybei ir išrinko komisiją naujai konstitucijai parengti.

Paskubomis buvo pparengta Konstitucija ir 1799 m. gruodžio 13 d. tautos ratifikuota. Konstitucijoje jau nebebuvo tradicine tapusios teisių deklaracijos. Pirmuoju konsulu personaliai paskirtas Napoleonas Bonapartas, kuri buvo visagalis: naudojosi išimtine įstatymų iniciatyvos ir skelbimo teise, teise „savo valia“ skirti ir atleisti Valstybės tarybos narius, ministrus, pasiuntinius, karininkus, vietos administracinių institucijų pareigūnus, teisėjus. Tik pirmajam konsului atliekant numatytus veiksmus, kiti konsulai turėjo patariamąjį balsą. Prie vyriausybės numatyta Valstybės taryba kaip ekspertinė, patariamoji kolegija, rengianti, redaguojanti iš vyriausybės ateinančius įstatymų sumanymus, taip pat teikianti išvadas pagal skundus dėl administracijos aktų neteisėtumo.

Leisti įstatymus turėjo teisę dveji rūmai. Tribunatas viešai svarstė įstatymų projektus, paskui juos priimdavo ar atmesdavo, nors šis balsavimas neturėjo lemiamos reikšmės. Buvo manoma, kad įstatymo projektas, jau apsvarstytas vyriausybės (valstybės tarybos), toliau svarstomas ttautos atstovų (Tribunato). Po to įstatymo projektas patekdavo į Įstatymų leidybos korpusą ir šis be diskusijų ir nedarydamas jokių pataisų, juos tvirtino arba jų netvirtino.

1799 m. Konstitucija įsteigė Senatą sergėtoją, kuris galėjo, motyvuodamas prieštaravimu Konstitucijai, vyriausybės arba Tribunato teikimu, naikinti kiekvieną Įstatymų leidybos korpuso priimtą įstatymą. Be to, pats Senatas, vienas pats leisdamas pirmojo konsulo tiesiogiai pasiūlytus aktų projektus, galėjo aktyviai dalyvauti kuriant teisę. Tokie įstatymų galią turintys Senato išleisti aktai buvo vadinami organiniais senatuskonsultais.

Po Briumero 18-osios perversmo Prancūzijoje įsigalėjęs sspecifinis režimas, pasižymėjęs valdymo centralizavimu, besiremiančiu stipria asmenybe, dažnai vadinamas bonapartizmu. Naudodamasis valdžia, Napoleonas greitai sutriuškino jakobinų judėjimo likučius, pakirto rojalistų dar brandintus planus restauruoti ikirevoliucinę tvarką.

Prancūzija faktiškai ir teisiškai virto imperija, pagal valstybės valdymo formą – monarchija, tačiau neatsisakiusia respublikos pavadinimo. Stiprindamas valdžią, Napoleonas 1807 m. panaikino Tribunatą, kuriame ėmė reikštis opoziciniai elementai, Įstatymų leidybos korpusas imtas šaukti vis rečiau. Valdžia susikoncentravo imperatoriaus ir jam paklusnaus Senato rankose.

Napoleono valdymo metai teisė raidos atžvilgiu pasižymėjo labai plačiais ir vaisingais kodifikavimo darbais. Per trumpą laiką vienas po kito pasirodė garsieji pagrindinių teisės šakų penki kodeksai:

1. Civilinis – 1804 m.;

2. Civilinio proceso – 1806 m.;

3. Prekybos – 1807 m.;

4. Baudžiamojo proceso – 1808 m.;

5. Baudžiamasis – 1810 m.

Imperijos istorija buvo kupina karų ir baigėsi Napoleono kariuomenės sutriuškinimu Rusijoje. Įžengus 1814 m. į Paryžių Rusijos, Anglijos, Prūsijos ir Austrijos ginkluotosioms pajėgoms, imperija žlugo.

Legitiminė ir Liepos monarchijos: Sustiprėję rojalistai sugebėjo paimti į savo rankas Prancūzijos valstybės aparatą ir kariuomenę. Susiklostė palankios sąlygos buvusios dinastijos valdžiai restauruoti.

Per 25 metus, praėjusios nuo Didžiosios revoliucijos pradžios, šalis buvo iš esmės pasikeitusi, todėl pakviestas užimti Prancūzijos sostą Liudvikas XVIII, turėjo viešai pripažinti feodalinių santykių panaikinimą, žemės perskirstymą ir naująją teisę. Tik po to oficialiai buvo restauruota legitiminė monarchija su Burbonų dinastijos monarchu priešakyje.

Liudvikas XXVIII rėmė pažiūrą, kad į restauruojamą tvarką būtina įdiegti demokratijos elementų. Ši nuostata atsispindėjo napoleoniškųjų Senato ir Įstatymų leidybos korpuso kai kurių atstovų sudarytos komisijos parengtoje 1814 m. oktrojuostoje konstitucinėje chartijoje.

Pagal valstybės valdymo formą Prancūzija oficialiai tapo paskelbta konstitucine monarchija. Valdžia koncentruojama suverenaus monarcho, pasivadinusio „karaliumi iš Dievo malonės“, rankose. Karaliaus asmuo neliečiamas ir šventas. Jis valstybės šeimininkas, jam priklauso visa valdžia jo tėvynėje, jo teisės objekte. Vykdomoji valdžia – tai išimtinė monarcho teisė: karalius skelbiamas vyriausiuoju valstybės vadovu, vadovauja ginkluotoms pajėgoms, skelbia karą, sudaro taikos, sąjungų ir prekybos sutartis, skiria visus valstybės valdymo pareigūnus, leidžia potvarkius ir įsakus. Jis savo valia tautai suteikia teisę dalyvauti vykdant karaliaus valdžią ir pasižada šią teisę gerbti. Įstatymų leidžiamoji valdžia pavedama karaliui, Perų rūmams ir departamentų deputatų rūmams visiems kartu.

Tautai Konstitucija suteikė galimybę dalytis su karaliumi teise leisti įstatymus. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė priklausė tik vienam karaliui, o įstatymų projektus svarstyti ir priiminėti pavesta dviejų rūmų parlamentinei institucijai. Priimti įstatymai įsigaliodavo tik karaliaus sutikimu: tik jam suteikta teisė tvirtinti ir skelbti įstatymus, monarcho pasipriešinimui įveikti rūmams nesuteikiant jokių galimybių.

Ministrai skelbiami atsakingais rūmams, taigi pirmą kartą konstitucijoje, išleistoje Europos kontinente, buvo žengtas žingsnis į parlamentarizmą. Su Karolio X atėjimu 1824 m. į karaliaus sostą PPrancūzijoje ėmė stiprėti feodalinė reakcija. Vienas po kito pasirodė tiesioginiai karaliaus išleisti ordonansai, numatę griežtas valstybines bausmes už nusikaltimus religijai, milžiniškų kompensacijų buvusiems emigrantams už prarastus revoliucijos metais dvarus išmokėjimą. O 1830 m. karalius paleido Deputatų rūmus, kartu išleisdamas ordonansus, padidinančius turtinius reikalavimus šių rūmų rinkėjams.

Į šių ordonansų pasirodymą pirmiausia sureagavo labiausiai suinteresuoti politinėmis laisvėmis parlamentarai, atstovavę miestiečiams. Jiems pavyko sukurstyti nelauktai audringą Paryžiaus gyventojų reakciją: kilo ginkluotas sukilimas, privertęs Karolį X bėgti iš šalies. Legitiminė monarchija žlugo.

Į karaliaus sostą buvo pakviestas Liudvikas Pilypas, leidęs valstybėje šeimininkauto parlamento partijoms. Naujoji monarchija buvo pavadinta Liepos monarchija. Jau 1830 m. ankstesnės sudėties Deputatų rūmai ir Perų rūmai paredagavę naujai išleido konstitucinę chartiją. Buvo praplėstos rūmų teisės – jie su karaliumi pasidalijo įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, buvo sumažinti rinkėjų amžius (25 m.) ir turto cenzai, atsisakyta neviešų Perų rūmų posėdžių.

Visa tai sudarė sąlygas parlamentiniam valdymui stiprėti.

Su Liepos monarchijos įsigalėjimu buvo palaidoti mėginimai restauruoti Prancūzijoje ikirevoliucinę tvarką. Naujoji monarchija įgavo buržuazinį pobūdį, ji sudarė gerokai palankesnes nei anksčiau sąlygas kapitalizmo plėtrai, visuomenės progresui. Ėmė nykti savarankiški amatininkai.

27. 5 PRANCŪZIJOS RESPUBLIKOS, JŲ PAGRINDINIAI BRUOŽAI

1792 m. rugpjūčio 10 d. įsiliepsnojus sukilimui, buvo šturmuoti karaliaus rūmai ir jis pašalintas iš sosto. Konstitucinė monarchija žlugo

Nacionalinis įstatymų leidybos susirinkimas

nuo valdžios nušalino karaliaus ministrus ir organizavo Laikinąją vykdomąją tarybą, daugiausia iš žirondistų. Rugpjūčio 10 d., motyvuodamas tautos nepasitikėjimu karaliumi, susirinkimas nutarė sušaukti Nacionalinį konventą ir kol kas laikinai nušalinti karalių nuo valdžios.

Buvo uždaromi monarchistų laikraščiai, areštuota daugybė žmonių, tęsiamas plataus masto teroras.

Susirinkęs nacionalinis konventas 1792 m. rugsėjo 21-22 d. priėmė dekretą, skelbiantį bet kurios konstitucijos galiojimo sąlygą – ji būtinai turi būti priimta tautos, ir kartu naikinantį tautos pritarimo neturinčią 1791 m. Konstituciją; dekrete taip pat skelbiamas oficialus Nacionalinio kkonvento nutarimas likviduoti Prancūzijoje monarchiją. Rugsėjo 25 d. 1792 m. išleistas Konvento dekretas paskelbė Prancūzijos respublika yra vientisa ir nedaloma. Prasidėjo respublikos era.

1792 m. gruodžio mėn. Nacionalinio konvento teismas karaliui Liudvikui XVI priėmė mirties nuosprendį, pagal kurį 1793 m. sausio 21 d. jis buvo giljotinuotas.

Nacionalinis konventas, siekdamas sustiprinti vykdomąją valdžią, 1793 m. priėmė dekretą dėl Visuomenės gelbėjimo komiteto įsteigimo. Jis buvo renkamas Konvento ir susidėjo iš 9 Konvento narių. Komitetui pavesta kontroliuoti laikinosios vykdomosios tarybos sprendimus ir pagreitinti jų įgyvendinimą, iimtis laikinai vykdomajai tarybai privalomų priemonių, būtinų išorės ir vidaus gynybai. Visuomenės gelbėjimo komitetas tapo pagrindine Prancūzijos vykdomosios valdžios institucija.

1793 m. gegužės 31 d.- birželio 2 d. įvykęs sukilimas atvedė jakobinus į valdžią. Nacionalinis konventas 1793 m. birželio 24 d. ppriėmė naują Prancūzijos Konstituciją, kuriuos įžangine sudedamąja dalimi tapo naujai suredaguota Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, kuri susidėjo iš 35 straipsnių.

1793 . Konstitucijos įgyvendinimas dėl karo aplinkybių nacionalinio konvento nutarimu buvo nukeltas į būsimąją taikos metą ir apskritai nebuvo pradėtas. Todėl visa reali valdžia tapo sutelkta Nacionalinio konvento rankose, Prancūzijoje jakobinų valdymo metais įsigalėjęs režimas neretai vadinamas konvento režimu. Jam veikiant buvo palikta jau susiklosčiusi valstybės organų sistema, reglamentuota 1793 m. gruodžio 4 d. „revoliucinės valdymo tvarkos steigiamuoju įstatymu“.

Nacionalinis konventas tapo ne tik įstatymų leidybos, bet ir vykdomuoju bei teismo organu. Iš jo sudėties buvo sudaromi revoliuciniai komitetai ir komisijos.

Kovojant su kontrrevoliucijomis, imta triuškinti kiekvieną opoziciją. Revoliucinis tribunolas tapo pagrindiniu teroro prieš žirondistus įrankiu. Pagal 1794 m. birželio 10 d. ddekretą, tribunolo uždavinys buvo kovoti su liaudies priešais. Už visus nusikaltimus buvo numatyta vienintelė bausmė – mirtis. Tuo pat metu jakobinai įvykdė svarbias socialines reformas: užšaldė kainas, padėjo neturtingiems ir kaime visiškai likvidavo feodalinius santykius.

Visuomenėje ir Nacionaliniame konvente sparčiai plito nuomonė, kad revoliucija nuėjusi per toli. Šiomis sąlygomis Nacionaliniame konvente greitai subrendo sąmokslas prieš jakobinus, pasibaigęs 1794 m. liepos 27 d. (termidoro 9-osios) perversmu. Juo baigėsi didžioji Prancūzijos revoliucija.

Antroji respublika. 5-ame XIX a. dešimtmetyje ėmė stiprėti opozicija, remiama smulkiųjų ir vviduriniųjų visuomenės sluoksnių. 1847-1848 m. kilo krizė. Visa tai atvedė prie 1848 m. vasario 22 d. sukeltos revoliucijos ir prie Liepos monarchijos nuvertimo. Tuoj pat sudaryta Laikinoji vyriausybė vasario 25 d. Prancūziją paskelbė respublika. Buvo organizuoti nacionalinio susirinkimo rinkimai, kuris susirinkęs priėmė naują konstituciją, dar vadinama Antrosios respublikos konstitucija.

Konstitucija Prancūzijoje teisiškai įtvirtino „socialinę respubliką“, besiremiančią laisvės ir brolybės principais, o jos pagrindą sudarė šeima, darbas, nuosavybė, visuomeninė tvarka.

Išimtinė įstatymų leidybos teisė suteikiama Nacionaliniam susirinkimui. Antrosios respublikos konstitucija pirmą kartą Europoje įvedė tiesioginius slaptus rinkimus. Išrinkti tautos atstovai nebuvo varžomi imperatyviojo mandato. Galingam Nacionaliniam susirinkimui buvo priešinama panaši vykdomoji valdžia. Ją „prancūzų tauta paveda vienam piliečiui, kuriam suteikiamas prezidento titulas“. Tai buvo pirmasis prezidentas Europoje. Jis buvo renkamas ketveriems metams, neleidžiant būti perrinktam kitai kadencijai. Prezidento rankose sutelktos plačios teisė: sudaryti ir tvirtinti tarptautines sutartis, skirti ir atleisti ministrus, diplomatinius atstovus, teisėjus, kai kuriuos kitus aukštuosius valdininkus, jam pavesta teikti malonę, užtikrinti išorinį valstybės saugumą, jo žinioje buvo karinės pajėgos.

1848 m. gruodžio 10 d. prezidentu buvo išrinktas Liudvikas Bonapartas. Jau prezidentavimo pradžioje jis pareikalavo, kad Nacionalinis susirinkimas pakeistų konstitucinę nuostatą, draudžiančią tam pačiam prezidentui būti išrinktam prezidentu dviem kadencijoms paeiliui. Šiam nesutikus, kilo konfliktas. Trokšdamas savo rankose išsaugoti valdžią, nepaisydamas Konstitucijoje ffiksuoto kategoriško draudimo, 1851 metais gruodžio 2 d. prezidentas paleido Nacionalinį susirinkimą, o tai reiškė naują valstybės perversmą.

3 respublika. 1870 m. imperijos žlugimo dieną, Įstatymų leidybos korpusas, į kurio rankas perėjo valdžia, Prancūziją paskelbė respublika. Susirinkęs 1871 m. vasario mėn., Nacionalinis susirinkimas organizavo laikiną parlamentinį valdymą. Nacionalinis susirinkimas buvo laikomas steigiamosios galios institucija. Antroje respublikoje ir Antroje imperijoje – išvaikytas parlamentas, įvesta autoritarinė valdžia, pralaimėtas karas, netekta dalies teritorijos, įsipareigota mokėti milžinišką kontribuciją, o netrukus dar ir kilę dideli neramumai šalies viduje, apvainikuoti valdžios Paryžiuje 1871 m. kovo 18 d. laikinu perėjimu į vadinamosios komunos rankas.

1875 m. Nacionalinis susirinkimas tik vieno balso persvara nustatė respublikos prezidento rinkimų tvarką: nuspręsta jį rinkti parlamente septynerių metų laikotarpiui su teise būti perrinktam.

Šiuo nutarimu Nacionalinis susirinkimas pripažino Prancūziją respublika.

Toliau reikalai judėjo gerokai sparčiau:

 tų pačių metų vasario mėn. priimamas „Senato organizavimo įstatymas“;

 vasario mėn. – „Valstybės valdžių organizavimo konstitucinis įstatymas“;

 birželio mėn. – „Valstybės valdžių santykių įstatymas“.

Visi drauge šie įstatymai laikomi Prancūzijos Trečiosios respublikos konstituciniais įstatymais. Vientisos konstitucijos ši respublika neturėjo.

Įstatymų leidybą Konstitucija patikėjo dviejų rūmų parlamentui – Deputatų rūmams ir Senatui. Prezidentui rinkti ar Konstitucijos pataisoms priimti rūmai turėjo posėdžiauti drauge, sudarydami Nacionalinį susirinkimą.

Abejų rūmų nariai turėjo įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, vienodomis teisėmis dalyvavo leidžiant įstatymus, kkiekvienas projektas turėjo būti jų abejų priimtas.

Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turėjo ir prezidentas, jis skelbė priimtus įstatymus ir galėjo motyvuoti juos grąžinti naujam svarstymui, t.y. jam buvo suteikta reali veto teisė. Prezidentui pavedama skirti visus civilinius ir karinius pareigūnus, sudarinėti ir ratifikuoti tarptautines sutartis, jo žinioje buvo krašto ginkluotosios pajėgos. Prezidentas pirmininkavo Ministrų tarybai.

Konstitucija nustatė, kad ministrai, nors skiriami ir atleidžiami prezidento, yra solidariai atsakingi rūmams už bendrą vyriausybės politiką ir individualiai – už asmeninius savo veiksmus. Taip buvo įtvirtintas parlamentinės vyriausybės atsakomybės institutas.

1919 m. Deputatų rūmai rinkimų teisę suteikė moterims, bet 1922 m., pasikeitus valdančiosioms jėgoms, Senatas tai atmetė.

Trečioji respublika žlugo, Prancūzijos vyriausybei 1940 m. birželio mėn. kapituliavus hitlerinei Vokietijai.

Ketvirtoji respublika. Po hitlerinės Vokietijos sutriuškinimo 1945 m. spalio mėn. įvykęs referendumas daugiau nei 95  balsų dauguma atmetė Trečiosios respublikos konstitucinių įstatymų atkūrimą. Tačiau klausimu, kuo ją pakeisti, vienybės visuomenėje nebuvo.

Nesutarimai tarp dešiniųjų ir kairiųjų atsispindėjo ir rengiant konstituciją. Specialiai šiam tikslui išrinktas Steigiamasis susirinkimas, kuriame daugumą turėjo kairieji (socialistai ir komunistai), 1946 m. balandžio mėn. referendumui pateikė konstitucijos projektą, bet jis buvo atmestas. Naujos sudėties Steigiamasis susirinkimas pataisytą, labiau kompromisinį konstitucijos projektą priėmė 1946 m. rugsėjo mėn., o referendumas nedidele persvara jam pritarė spalio mėnesį.

Tai Ketvirtosios respublikos konstitucija.

Prancūzija

skelbiama nedaloma, pasaulietiška, demokratine ir socialine respublika. Suverenitetą dėl konstitucinių reikalų liaudis įgyvendina rinkdama savo atstovus ir dalyvaudama referendume, dėl kitų – per savo Nacionalinio susirinkimo deputatus.

Aukščiausiųjų valstybės institucijų sistema Konstitucijoje buvo konstruojama pagal parlamentinės respublikos schemą.

Skelbiama, kad parlamentas susideda iš Nacionalinio susirinkimo ir Respublikos tarybos. Abiejų parlamento rūmų nariai turi įstatymų leidybos iniciatyvos teise. Tačiau abeji rūmai nebuvo lygiateisiai, pagrindinis vaidmuo skiriamas Nacionaliniam susirinkimui: tik jam Konstitucija pavedė išimtinę teisę leisti įstatymus, ratifikuoti tarptautines sutartis, pritarti vyriausybei ir reikšti jjai nepasitikėjimą, tuo tarpu Respublikos tarybai pavestos konsultacinio pobūdžio funkcijos.

Abeji rūmai buvo renkami visuotiniais, lygiais rinkimais, slaptai balsuojant: Nacionalinis susirinkimas – tiesioginiais rinkimais penkeriems metams, Respublikos taryba – netiesioginiais rinkimais generalinių ir municipalinių tarybų šešeriems metams, pusę narių atnaujinant kas treji metai.

Valstybės vadovo – respublikos prezidento rinkimų tvarka palikta be pasikeitimų: jis renkamas parlamento septyneriems metams ir vieną kartą galėjo būti perrenkamas. Jam pavesta pasirašinėti ir ratifikuoti tarptautines sutartis, skelbti įstatymus, siūlyti Ministrų tarybos pirmininko kandidatūrą.

Vykdomoji valdžia priklausė Ministrų tarybai. YYpač svarbiu buvo laikomas Ministrų tarybos pirmininkas. Jam buvo pavedama užtikrinti įstatymų įgyvendinimą, vadovauti ginkluotosioms pajėgoms.

Konstituciją įgyvendinant, kaip ir prieš karą, valdžios centru vėl tapo žemieji parlamento rūmai (Nacionalinis susirinkimas). Parlamente nesant aiškios partinės daugumos, buvo sunkiai įmanoma kryptinga suderinta vvalstybės veikla.

Sustiprintas prezidento vaidmuo.

Penktosios respublikos atsiradimas. Viena didžiausių Prancūzijos politinių problemų 6-ame dešimtmetyje tapo jos kolonijinių valdų likimas. Po pralaimėjimų 1954 m. Indokinijoje, Prancūzija susidūrė su dideliais sunkumais, siekdama savo rankose išlaikyti Alžyrą, laikomą pačios metropolijos dalimi Afrikoje.

Labai padidėjus politinei įtampai, kilusiai dėl 1958 m. Alžyre kilusio karinio maišto, Prancūzijos parlamentas ryžosi į valdžią pakviesti populiarų, jau II pasaulinio karo metais už aktyvų dalyvavimą Pasipriešinimo judėjime didžiulį autoritetą visuomenėje pelniusį generolą Š. de Golį ir suteikė jam ypatingus įgaliojimus. Vyriausybės sudaryta speciali komisija skubiai parengė naujos, Penktosios respublikos konstitucijos projektą – specialiai de Goliui, kurį referendume parėmė beveik 80  rinkėjų. Konstitucija įsigaliojo 1958 metais.

Centrine visos politinės sistemos dalimi tapo prezidentas, kuris skelbiamas politiškai neatsakingu ir nekontroliuojamu. Įstatymų leidybos srityje pprezidentui Konstitucija pavedė pasirašyti ir skelbti įstatymus, reikalauti pakartotinio jų svarstymo, perduoti įstatymus Konstitucinei tarybai jų konstitucingumui patikrinti. Prezidentui pavesta skirti vyriausybės vadovą, kabineto narius, priimti jų atsistatydinimą, pirmininkauti vyriausybės posėdžiuose. Jis skiria aukštuosius karinius ir civilinius valdininkus ir kt.

Stiprinant prezidento galią ir nepriklausomumą nuo parlamento, atsisakyta buvusios jo rinkimų parlamente tvarkos. Konstitucijos 1958 m. redakcija buvo numatyta, kad prezidentas renkamas specialios rinkikų kolegijos, kurioje abejų parlamento rūmų deputatai tesudarė nedidelę narių dalį, o kitus – gausus vietos savivaldybių atstovų bbūrys. 1962 m. ši tvarka buvo pakeista į prezidento rinkimus visuotiniais tiesioginiais rinkimais.

Konstitucija numatė septynerių metų prezidento įgaliojimų laiką, o 1973 m. (mirus de Goliui) jis buvo sutrumpintas iki penkerių metų. Parlamentas susideda iš Nacionalinio susirinkimo ir senato. Abejų rūmų teisės vienodos.

Konstitucija, reglamentuodama įstatymų konstitucingumo kontrolę, steigia vyriausybinę instituciją – Konstitucinę tarybą, kuriai pavedama vykdomosios valdžios ar įstatymų leidėjo reikalavimu peržiūrėti priimtus įstatymus, bet tik juos skelbiant ir tik siekiant patikrinti ar jie nepažeidžia konstitucinio vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžių kompetencijų atskyrimo.

Nustatydama vyriausybės atsakomybę parlamentui, Konstitucija įtvirtina parlamentinę respubliką, tačiau daugelis kitų jos nuostatų rodo prezidentinį jos variantą. Tai savotiška mišri respublikos forma, kuri įvairiose šalyse tapo vis populiaresnė.

28. 1804m. PRANCŪZIJOS CIVILINIO KODEKSO (NAPOLEONO KODEKSO) PARENGIMAS, TEISĖS ŠALTINIAI,SISTEMA.

Rinkimų teisę turėjo 21 metų amžiaus sulaukę prancūzai vyrai, išgyvenę tam tikroje vietoje bent vienus metus.

Po Briumero 18-osios perversmo Prancūzijoje įsigalėjęs specifinis režimas, pasižymėjęs valdymo centralizavimu, besiremiančiu stipria asmenybe, dažnai vadinamas bonapartizmu. Naudodamasis valdžia, Napoleonas greitai sutriuškino jakobinų judėjimo likučius, pakirto rojalistų dar brandintus planus restauruoti ikirevoliucinę tvarką.

Tolesnei konstitucinei valstybės raidai labai reikšmingi buvo 2 organiniai senatuskonsultai:

1. Pirmasis (1802 m.) skelbė, kad konsulai Senato yra skiriami iki gyvos galvos, antrasis ir trečiasis – pirmuoju siūlymu, o pirmajam suteikiama teisė nurodyti savo įpėdinį. Pirmuoju konsulu ččia laikomas Napoleonas.

2. Antrasis (1804 m.) skelbė, kad respublikos valdymas patikimas imperatoriui, kuris priima Prancūzijos imperatoriaus titulą. Toliau dokumentas Prancūzijos imperatoriumi skelbė „dabartinį pirmąjį respublikos konsulą“ Napoleoną Bonapartą. Nurodyta, kad imperatoriaus titulas perduodamas paveldėjimo būdu.

Prancūzija faktiškai ir teisiškai virto imperija, pagal valstybės valdymo formą – monarchija, tačiau neatsisakiusia respublikos pavadinimo.

Stiprindamas valdžią, Napoleonas 1807 m. panaikino Tribunatą, kuriame ėmė reikštis opoziciniai elementai, Įstatymų leidybos korpusas imtas šaukti vis rečiau. Valdžia susikoncentravo imperatoriaus ir jam paklusnaus Senato rankose.

Napoleono valdymo metai teisė raidos atžvilgiu pasižymėjo labai plačiais ir vaisingais kodifikavimo darbais. Per trumpą laiką vienas po kito pasirodė garsieji pagrindinių teisės šakų penki kodeksai:

6. Civilinis – 1804 m.;

7. Civilinio proceso – 1806 m.;

8. Prekybos – 1807 m.;

9. Baudžiamojo proceso – 1808 m.;

10. Baudžiamasis – 1810 m.

Imperijos istorija buvo kupina karų ir baigėsi Napoleono kariuomenės sutriuškinimu Rusijoje. Įžengus 1814 m. į Paryžių Rusijos, Anglijos, Prūsijos ir Austrijos ginkluotosioms pajėgoms, imperija žlugo.

29. NAUJŲ PRINCIPŲ ĮDĖGIMAS PRANCUZIJOS BAUDŽIAMOJOJE TEISĖJE.1810M. BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSAI.

Baudžiamojo teisė. Nusikaltimo ir bausmė reglamentavimas sudarė esminę prancūzų papročių teisės dalį.

Nusikaltimais iš pradžių laikyti veiksmai, pažeidžiantys konkrečių asmenų interesus. Bausmė už juos pirmiausia laikyta kompensacija už padarytą skriaudą. Bet jau XI-XII a. nusikaltimai nustojo būti privačiu reikalu, tapo taikos arba nusistovėjusios tvarkos pažeidimu. Ėmė reikštis baudžiamosios teisės požymiai kaip nusikaltimo ssudėties neapibrėžtumas, baudžiamoji atsakomybė be kaltės, bausmių žiaurumas. 1670 metų ordonansas neteikė reikšmės teisiamojo pakaltinamumui, nes galėjo būti baudžiami vaikai ir nevisapročiai; buvo galimi procesai prieš numirėlius, gyvulius, negyvus daiktus.

Pradėjus XIII-XV a. silpnėti senjorų jurisdikcijai ir didėti karalių įstatymų leidybos reikšmei, baudžiamoji teisė ėmė įgauti represinį pobūdį. 1357 m. pasirodžius didžiajam kovo ordonansui, be kita ko, uždraudusiam bausmės pakeitimą pinigine kompensacija. Jame pažadama, kad žmonių, padariusių sunkius nusikaltimus, nebus pasigailima.

Nusikalstomos veikos buvo grupuotos taip:

1. baudžiamos mirties bausme su nusikaltėlio turto konfiskavimu – nužudymas, išdavystė, išžaginimas, padegimas, monetų padirbimas, pabėgimas iš kalėjimo;

2. baudžiamos bauda, turto konfiskavimu ir ilgalaike kalėjimo bausme – priesaikos nusikaltimai, sąmokslai prieš bendrąją gerovę;

3. baudžiamos tik bauda – įvairūs kūno sužalojimai, nepaklusimas šeimininko feodalo įsakymams ir pan.

Prancūzijos, kaip ir kitų Vakarų Europos valstybių, baudžiamajai teisei buvo būdinga bauginimo politika. Kovojant su nusikaltimais plačiai naudojo teroro metodus, siekiant atbaidyti kitus nuo nusikaltimų. Paprastai mirties bausmė buvo vykdoma pakariant, ketvirčiuojant. Siekiant to paties tikslo – įbauginti, nuosprendžiai vykdyti viešai. Įkalinimo terminų skyrimas priklausė teisėjo nuožiūrai.

30. TEISMO PROCESO BRUOŽAI PRANCŪZIJOJE:1806M. CIVILINIO PROCESO IR 1808M. BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSAI.

Teismo procesas. Karaliaus teismuose proceso taisyklės visoje Prancūzijoje buvo panašios. Procesas prasidėdavo nukentėjusios šalies iniciatyva, pats procesas buvo viešas, vyko žodžiu, laikantis nustatytos tvarkos. Proceso šalys turėjo vienodas

teises rungtis pateikdamos įrodymus. Toks procesas vadinamas rungimosi procesu. Kaip įrodymai, be kitų, jame naudotos ordalijos, teismo dvikovos ir kt.

Procesas civilinėse bylose prasidėjo šaukimu į teismą ir tai žodžiu darė ieškovas ar jo atstovas. Šalims teisme galėjo atstovauti kiti žmonės. Įrodymai teisme galėjo būti priešingos šalies pripažinimai, priesaika, raštiški įrodymai, teismo protokolai, teismo išvados. Plačiau taikyti liudytojų parodymai, tačiau šiuo atveju tam tikrų kategorijų žmonėms buvo numatyti kai kurie apribojimai (dvasininkai, vienuoliai, moterys ir kt.). šeimos ir namų ūkio nariai nnegalėjo liudyti kito savo nario naudai. Faktui įrodyti reikėjo bent dviejų teisėtų liudytojų parodymų. Įrodymu taip pat laikyta prezumpcija – kurio nors fakto pripažinimas pagrįstu, kol neįrodytas jo nepatikimumas.

Bylas dėl sunkių baudžiamųjų nusikaltimų nagrinėjo feodalų arba karaliaus teismai. Kai tarp feodalų nusikaltimo ir bausmės klausimą sprendė vadinamas lygiųjų teismas, remdamasis teisės papročiais ir feodalo garbės suvokimu, baudžiamosiose bylose senjoras priklausomiems valstiečiams pats buvo iš esmės ir įstatymų leidėjas, ir teisėjas. Jei nusikaltimas pažeidė karaliaus, hercogo ar grafo interesus – teisė tteismas to, kurio teisės buvo pažeistos.

Baudžiamasis procesas kurį laiką buvo akivaizdžiai kaltinamasis (rungimosi). Kanonų teisės veikiamas, karalius Liudvikas IX uždraudė taikyti ordalijas. Netrukus ėmė prigyti teismo procedūra, įgijusi inkvizicinio proceso pavadinimą.

Inkvizicinio proceso elementai teisiškai įtvirtinti nuosekliai, keletu konkrečių karaliaus aktų. TTardymas ir teismas tapo uždari, vykdomi raštu. Bylos dokumentai dažnai buvo sudaromi teisiamajam nežinant. Didėjo parengtinio tardymo reikšmė ir jį atliekant stengtasi išgauti kaltinamojo prisipažinimą, laikoma „įrodymų karaliene“. Kaip priemonė jį išgauti, oficialiai buvo įteisintas kankinimas. Teisiamajam beveik neliko senųjų galimybių gintis, procesas neteko rungimosi pobūdžio. 1670 m. ordonansas rekomendavo teisiamąjį kankinti tardant ir vėliau, paskelbus kaltinamąjį nuosprendį, – teismui nežinomiems bendrininkams nustatyti.

Iki XIII a. teismo nuosprendžiai laikyti galutiniais. Tik vėliau po truputį nusistovėjo teisiamojo teisė bet kurį senjorų teismo sprendimą skųsti karalių teismui. Aukščiausiuoju apeliaciniu teismu civilinėse ir baudžiamosiose bylose tapo Paryžiaus parlamentas.

Pagrindiniai teisės bruožai.

Teisinis turtinių santykių reguliavimas. Prancūzijoje karalių teisė griežtai skyrė žemę ir kilnojamąjį turtą, taip pat nuosavybę ir valdymą. Feodalinėje visuomenėje teisė į žemę paprastai reiškė vvaldymo teisę. Todėl baljų teismai išskirtinį dėmesį skyrė valdymui ir jo pažeidimui. Iš įvairių pažeidimų ypač išsiskyrė pažeidimai, susiję su prievarta, pagaule ar kitais neteisėtais, bet nevartojant jėgos veiksmais.

Žemės savininko nekilnojamasis turtas paprastai laikytas ne individualia, o šeimos ar giminės nuosavybe, kurią parduoti reikėjo giminaičių sutikimo. Vėliau šis reikalavimas buvo sušvelnintas, giminaičiams te0paliekant teisę parduotą šeimos turtą per vienus metus išpirkti (rekrakto teisė).

Pirmenybę įsigyti teisėtai vasalo parduodamą žemę turėjo jo senjoras; jis taip pat per kutiumų nustatytą laiką turėjo teisę iišpirkti vasalo jau parduotą žemę.

Iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos feodalinė žemės nuosavybė išsaugojo sąsajas su valstiečių bendruomeniniu žemės naudojimu: buvo žinomos nepadalytos bendruomeninės naudmenos (miškai, pievos, ganyklos ir kt.), taip pat bendruomenės narių teisė po pjūties rinkti svetimame lauke likusias javų varpas, šiaudus (glianažo teisė) ir t.t. Be to, įsitraukdama į prekinius piniginius santykius ir negalėdama cenzininkų nuvaryti nuo žemės, bajorai XVI a. ėmė grobstyti bendruomenines žemes, o karalius Liudvikas XIV šią praktiką legalizavo: buvo panaikinta ganymo teisė, bajorai gavo teisę apsitverti ir išgavo glianažo teisės panaikinimą.

Sutartiniai santykiai. Uždaras feodalinio ūkio pobūdis ilgą laiką stabdė prekinių piniginių santykių, kartu ir sutartinių santykių raidą. Be to, turto pirkimas ir pardavimas tada prieštaravo feodaliniam garbės supratimui.

Pirkimui ir pardavimui esant dar palyginti retam reiškiniui, X-XI a. labiau buvo paplitusi turto dovanojimo sutartis. Dovanojimu dažnai net maskuotas pirkimas ir pardavimas, todėl dažnai tai buvo dvišalė ir atlygintina sutartis. Kadangi dovanojimo sutartimi buvo slepiamas paveldėjimas, 1731 metų karaliaus Liudviko XV ordonansas uždraudė pomirtinius dovanojimus, jeigu tik specialiai tai nebuvo numatyta santuokos sutartyje.

Ėmus plisti pirkimui ir pardavimui, ši sutartis iš pradžių buvo įgyvendinama viešai, iškilmingai. Svarbiausios pirkimo ir pardavimo sutartys nuo XII-XIII a. imtos forminti raštu, o dar vėliau jas dar reikėjo tvirtinti notarine tvarka.

XVI-XVIII a. paplito ddvarininkų plačiai praktikuota žemės nuomos sutartis. Tokios sutartys už fiksuotą kainą arba derliaus dalį buvo sudaromos įvairiam terminui: nuo vienų metų iki keleto numotojo amžių, t.y. paveldima nuoma, pereinanti iš kartos į kartą.

Svarbi buvusi paskolos sutartis. Kanonų teisei draudžiant palūkanas, buvo praktikuojama, kad skolininkas įsipareigotų iš anksto išmokėti kreditoriui tam tikrą sumą, kuri nebuvo laikoma palūkanomis, arba skolininkas įkeisdavo žemę, iš kurios kreditoriaus gautos pajamos į grąžinamą skolą nebuvo įskaitomos. XIV-XV a. jau atvirai ėmė plisti lupikavimas.

31. „BENDROSIOS TEISĖS“ RAIDA ANGLIJOJE, PAGRINDINIAI TEISĖS ŠALTINIAI- PRECEDENTAI IR ĮSAKYMŲ TEIMAMS SISTEMA.

Susidarė sąlygos iš kiekvienai vietovei skirtingos teisės medžiagos, kur svarbiausia buvo papročių teisė, kur¬tis bendrai visai Anglijos valstybės teritorijai teisei nacionaliniu pa¬grindu. Šią teisę, kuri ir ėmė vadintis bendrąja teise {common law), karalių teismai kūrė spręsdami konkrečias, atsirandančias visoje vals¬tybės teritorijoje, bylas.

Iš pradžių bendroji teisė buvo gana ribota, skirta tik vadinamo¬sioms karaliaus byloms, t. y. byloms, susijusioms su viešąja teise, lie¬čiančioms feodalines karaliaus teises, lobių radimą, įtartinas mirtis, karaliaus pareigūnų piktnaudžiavimus ir pan. Tačiau netrukus bendroji teisė ėmė plėstis, vis daugiau apimdama ir vadinamąsias bendrąsias bylas, kurios imtos spręsti pagal suinteresuotų asmenų, paprastai nu¬kentėjusios šalies, skundus, adresuotus karaliui.

Nuo Henriko II laikų kiekvienu tokiu atveju jie turėjo gauti kara¬liaus, o praktiškai – lordo kkanclerio specialų įsakymą (writ, lot. brevia), leidžiantį jų ginčo nagrinėjimą perkelti į karališkąjį teismą. įsakymai remiantis vienašaliu ieškovo prašymu ir sumokėjus teismo rinkliavą buvo išduodami karaliaus vardu ir su jo antspaudu. Trumpai buvo išdės¬toma bylos esmė ir teismo valdininkui pavedama, šalims dalyvaujant, išnagrinėti ieškinį ir atkurti pažeistas ieškovo teises.

Lordo kanclerio įsakymas faktiškai garantavo, kad, ieškovas, teis¬me liudytojų padedamas, dokumentais ar kitais įrodymais įrodęs įsa¬kyme konkrečiai nusakyto teisės pažeidimo faktą, bylą laimės.

Ši viduramžių Anglijoje nusistovėjusios teismo procedūros for¬ma priminė senovės romėnų vadinamąjį formulinį procesą. Karalių teismų kompetencija plėtėsi ir ši praktika virto kasdie¬nybe.

Pirmiausia ir daugiausia įsakymų buvo dėl ieškinių grąžinti skolą, dėl atlyginimo už neteisėtai valdomą turtą, dėl neteisėtai valdomo turto grąžinimo ir dar kai kurie kiti. parengti standartinius įsaky¬mų tekstus pagal ieškinių rūšis, įsakymai virto iš anksto parengtais ir kaskart konkrečiai konfliktinei situacijai parenkamais ieškinių formu¬liarais, į kuriuos tereikėjo įrašyti šalių vardus ir adresus. Kai ieškovas reikalavo grąžinti skolą, imtas taikyti įsakymas „dėl skolos“.

XII a. pabaigoje lordas kancleris naudojo apie 75 tipų standarti¬nius įsakymus. Vėliau jų skaičius dar labiau padidėjo. Susikaupus daugiau įsakymų, XIII a. pasirodė pirmieji bendrosios teisės žinynai, savotiški įsakymų regist¬rai, kur jie buvo fiksuojami tikslia teisine forma. Netrukus ieškovas, prašydamas įsaky¬mo, pats turėdavo pasirinkti savo

ieškiniui tinkamą įsakymo formulę ir už atitinkamą užmokestį karaliaus kanceliarijoje gaudavo tik jo patvir¬tinimą. Pasirinkimas buvo galutinis.

Karaliaus įsakymai XII-XIII a. suvaidino didelį vaidmenį kurian¬tis anglų bendrajai teisei. Pagrindinis jos šaltinis – karalių teismų sprendimai.

Bendroji teisė kūrėsi taip pat tiesioginės karaliaus teismų prakti¬kos pagrindu. Nuo XIII a. tokie teismų sprendimai pradėti reguliariai skelbti vadinamuose „Bylų ritinėliuose“. Ši medžiaga toles¬nei teismo praktikai buvo naudojama vienam ar kitam konkrečiam papročiui patvirtinti. Iš čia susiklostė prece¬dento taisyklė: kartą priimtas tos pačios grandies arba aukštesnių tteis¬mų sprendimas, kuriame yra kokia nors teisinė nuostata, taip pat aiški¬nantis painią teisės normą ar atsakantis į teisės normų nenumatytą klausimą, imtas laikyti privalomu pavyzdžiu visiems vėlesniems bylų, kuriose yra panašių faktinių aplinkybių, sprendimams.

Precedento taisyklė nereiškia privalomo¬sios pačių teismų sprendimų reikšmės. Šiuo atveju atsižvelgiama ne į teismo sprendimus apskritai, bet į sprendimų motyvuojamojoje dalyje teisėjo su¬formuluotas bendrąsias taisykles. Privalomomis pripažįstamos tik teis¬mų sprendimuose teisėjų suformuluotos teisės normos.

Bendra visai valstybės teritorijai teisė kūrėsi ne vietoj senosios anglosaksų papročių teisės, o šalia jjos, šalia margos partikuliarinės fe¬odalų ir miestų teisės. Formaliai šios archaiškos teisės niekas niekada nepanaikino. Tačiau vėliau, ėmus didėti karaliaus teismuose taikomos teisės vaidmeniui, senoji teisė pamažu buvo išstumta iš gyvos teisinės apyvartos. Prasidėjusi specialia kompetenci¬ja spręsti ginčus, kur viena ššalis buvo valstybė, tyliu abipusiu karalių ir stambiųjų feodalų sutikimu teisminė karalių veikla XII-XIII a. pama¬žu išsiplėtė, karalių teismai įgijo bendrojo pobūdžio kompetenciją.

Nuo XIII a. pabaigos vadinamuoju antruoju Vestmins¬terio statutu (1285 m.) kancleriui buvo uždrausta leisti naujo turinio įsakymus ir šitaip nustatyta, kad karaliaus teismai neturi peržengti esa¬mos savo kompetencijos, apibrėžtos iki to laiko leistais įsakymais.

Ėmė rastis vis dau¬giau ieškininių skundų, kuriems nebuvo galima rasti tinkamo ieškinio formuliaro, o šio nesant, ieškovas, pagal bendrąją teisę, negalėjo tikė¬tis teismo pagalbos.

XIV a., vykstant dideliems socia¬liniams pokyčiams (natūraliojo ūkio smukimas, miestų plėtimasis), audringai keičiantis rinkos santykiams kūrėsi nauji visuomeniniai san¬tykiai, kurie bendrosios teisės normų iš tikrųjų buvo nebereguliuoja-mi, per trumpą laiką atsirado didelių teisės sistemos spragų ir trūku¬mų. Reikėjo išsiveržti iš siaurų jjau susiklosčiusios precedentinės teisės rėmų.

Anglams galėjo padėti universalioji romėnų teisė, tačiau čia ji nebuvo pritaikyta. Anglai ir vėl pasirinko karaliaus teismo sferos galimybes.

Ieškodami išeities, nukentėjusieji ėmė kreiptis į karalių, dažniau¬siai vėl per lordą kanclerį, kad pats karalius, vadovaudamasis sąžine ir teisingumo jausmu, įgyvendintų teisingumą arba pavestų teismui pri¬imti teisingą sprendimą.

Ju XIV a., valdant Eduardui II, lordo kanclerio aparatas buvo paverstas nuolatine karaliaus teismo ins¬titucija – Lordo kanclerio teismu, per lordą kanclerį karaliai buvo pra¬dėję kištis į bendrosios teisės teismų vveiklą, kad, vadovaudamiesi tei¬singumo principais, prireikus švelnintų kartais pernelyg griežtus jų sprendimus.

Dėl šios aplinkybės Lordo kanclerio teismas pavadintas „teisin¬gumo teismu“.

Suformuluoti trys pagrindai, kuriems esant leista kreiptis į karalių su teisingumo prašymu: 1) jei pretenzijai patenkinti bendroji teisė neteikė jokių galimybių; 2) jei priemonės, kuriomis disponavo bendroji teisė, buvo nepakankamos; 3) jei teisėjas, spręsdamas bylą, akivaizdžiai ne¬buvo nešališkas.

Lordo kanclerio teisme susiformavo tam tikra procedūra, iš es¬mės besiskirianti nuo karaliaus teismuose nusistovėjusios procedūros. Čia ji buvo nevieša ir raštiška. Jei lordas kancleris manė, kad konkreti byla turi būti jo nagrinėjama, jis pas save į kanceliariją pokalbiui kvie¬tė atsakovą, už neatvykimą grasindamas didele pinigine bauda. įrody¬mai, taikyti karalių teismuose, čia vaidmens nevaidino: davęs priesai¬ką, atsakovas turėjo lordui kancleriui išdėstyti bylos esmę ir atsakyti į jo klausimus.

XVIII a. jau buvo akivaizdu, kad Lordo kanclerio teismas vadovaujasi paties sukurtais precedentais.

Taip šių sprendimų pagrindu ilgainiui išsikristalizavo specialių teisės normų, turinčių tą pačią galią kaip bendroji teisė, sistema. Greta bendrosios teisės atsirado vadinamoji teisingumo teisė {law of eąuity).

Teisingumo teisė neturėjo tikslo pakeisti bendrąją teisę, ji teturėjo ginti nukentėjusiųjų teises ir interesus tose visuomeninio gyvenimo sferose, kurių nereglamentavo bendrosios teisės normos.

Bendrojoje ir teisingumo teisėje teismo precedentas, suteikiantis teisės normoms reikiamą stabilumą, derinasi su teisėjų teisme kūryba (Judgemade llaw), užtikrinančia jai lankstumą ir sudarančia sąlygas plė¬totis.

Penkios didžiosios Henriko reformos procesinės ir materialinės teisės srityje buvo glaudžiai susijusios.

Senieji vykdomieji įsakomieji raštai buvo

„suteisminti“. Užuot iš atsakovo arba vietinio pa¬reigūno reikalavę vykdyti karaliaus įsakymą ieškovo naudai, nau¬jieji įsakai iš atsakovo reikalavo stoti prieš nešališką tribunolą ir

atsakyti į ieškovo kaltinimus.

1. Buvo numatytas bendruomenės dalyvavimas civilinėse by¬lose: davę priesaiką kaimynai būdavo apklausiami dėl ginčytinų

faktų civilinėse bylose, susijusiose su konfliktais dėl friholdo.

2. Buvo numatytas bendruomenės dalyvavimas ir kitais atve¬jais: davę priesaiką kaimynai būdavo apklausiami, siekiant išaiš¬kinti ir perduoti karaliaus teismui visus asmenis, įtariamus rimtu

[pilietinės] taikos sulaužymu ar sunkiu nusikaltimu.

3. Naujo tipo teisminiai įsakomieji raštai įgalino sukurti naujas

ieškinio formas karaliaus teisme, pagal kurias buvo klasifikuojami

įvairių tipų teisės pažeidimai, atsižvelgiant į padarytos žalos at¬

lyginimo teisines priemones.

4. Labai svarbus taikingos teisių į žemę apsaugos klausimas buvo išspręstas sukuriant teisinę saizinos doktriną, panašią į ro¬mėnų teisinę valdymo koncepciją, nors su ja ir nesutampančią; žemės, gautos už karinę tarnybą arba kitokio friholdo pagrindu, saizinos atėmimas jėga ar apgaule buvo priskirtas karaliaus juris¬dikcijai, ir palaipsniui buvo sukurta su šiuo klausimu susijusių įstatymų visuma.

Įsakomųjų raštų. Žodis „writ“, papras¬čiausiai reiškiantis „rašymą“

Trumpi raštiški potvarkiai ir nurodymai, vadinamieji „įsa¬komieji raštai“, per šimtmečius buvo leidžiami popiežių, karalių ir kitų valdovų. Vilhelmo Užkariautojo ir jo įpėdinių laikais viena iš svarbiausių kkaraliaus valdymo priemonių buvo karaliaus lei¬džiami įsakomieji raštai (royal writs), kuriais grafams, vyskupams, abatams, šerifams būdavo įsakoma ištaisyti kokį nors [teisės] pa¬žeidimą

, į kurį karalius atkreipė dėmesį. Įsakomieji raštai būdavo nepaprastai įvairūs savo pobūdžiu ir kiekvienas turėjo išspręsti kokį nors pavienį klausimą, į kurį teikdavosi įsikišti karalius.

Atsirado praktika, kai karaliaus įsakomieji raštai būdavo siunčiami šeri¬fams ir kitiems vietiniams pareigūnams ir jiems būdavo įsakoma „visiškai atstatyti teisingumą“ sprendžiant konkretų klausimą.

XII a. pirmoje pusėje, kai ieškovas gaudavo įsakomąjį raštą iš po¬piežiaus kanceliarijos Romoje, pavedantį nagrinėti jo ieškinį vys¬kupo teismui arba popiežiaus legatų tribunolui.

įsakomasis raštas buvo (jei atsakovas nenusileisdavo) pagrindas pradėti teismo procesą. Ieš¬kovas kreipdavosi Į Vestminsterį, į karaliaus kanclerį, ir pateikda¬vo savo skundą; kancleris siųsdavo įsakomąjį raštą tos vietovės, kur turėjo įvykti teismas, šerifui; įsakomuoju raštu būdavo įsako¬ma šerifui pradėti vieną iš įvairiausių tipų teismo procesų, kad klausimą išspręstų karaliaus teisėjai.

Teisminis įsakomasis raštas turi trejopą reikšmę: 1) jis apibrė¬žia siaurus faktinius rėmus, leidžiančius nustatyti, kuri iš dviejų šalių turi teisę į tiesioginį tam tikros žemės valdymą, laikinai ati¬dėdamas sudėtingesnį klausimą, kam priklauso nuosavybės teisė; 2) jis paveda išsiaiškinti faktą prisiekusių kaimynų (prisiekusiųjų) apklausa; 3) jis nustato karaliaus jurisdikciją įsakomojo rašto iš¬leidimui ir prisiekusiųjų teismui.

32. ESMINIAI ANGLŲ CIVILINĖS ŠEIMOS, BAUDŽIAMOSIOS

IR TEISMO PROCESO TEISĖS BRUOŽAI.

Sutarčių teisė Anglijoje susikūrė plėtojantis rinkos santykiams ir yra ilgos evoliucinės bendrosios teisės raidos rezultatas.

Viena seniausių bendrosios teisės ginamo ieškinio formų buvo ieškiniai dėl skolos. Šio ieškinio dalykas faktiškai buvo vieno kontrahentų gauta nauda, o ne iš sutarties išplaukianti prievolė, todėl jis galė¬jo būti taikomas ribotai ir tiko toli gražu ne kiekvienu skolos atveju.

Kita sena ieškinio forma buvo ieškiniai dėl atsiskaitymo, kurio dalykas buvo sutartinė prievolė, įpareigojanti vieną šalį atlikti kitos šalies naudai tam tikrus veiksmus. ŠŠis ieškinys, iš pradžių taikytas lor¬do ir jam pavaldaus dvaro valdytojo santykiams, buvo susijęs su as¬mens, kuriam buvo patikėti svetimi pinigai ir kuris turėjo atsiskaityti savininkui dėl jų panaudojimo, ataskaita. Vėliau jis imtas taikyti pre¬kybos praktikai, bendrovių veiklai, dar vėliau šis ieškinys imtas taikyti paskolos, pardavimo, nuomos, pasaugos ir kitais atvejais. Tačiau jis galėjo būti taikomas tik kai skolininkas buvo gavęs tam tikrą materia¬linę naudą, o pats ieškovui nieko nedavęs.

XIII a. bendrosios teisės teismuose buvo pripažintas ieškinys dėl susitarimo, reikalaujančio, kkad skolininkas įvykdytų šalių susitarimu nustatytą prievolę, jei sutartis patvirtinta atspaudu. Nors šiuo ieškiniu šalių interesai buvo ginami tik esant pažeistai susitarimo sudarymo formai, bet lemiamas dalykas čia buvojau pats susitarimo faktas, o ne neteisėtas vienos šalies praturtėjimas.

Teisinį santuokos ir ššeimos santykių reglamentavimą labai veikė kanonų teisė. Įstatymai įtvirtino tokias kanonų teisės nustatytas taisyk¬les kaip privaloma bažnytinė santuokos sudarymo forma, dvipatystės draudimas ir net jos prilyginimas sunkiems nusikaltimams bei kt.

Anglijos šeima buvo patriarchalinė. Ištekėjusios moters padėtis buvo suvaržyta, jos kilnojamasis turtas pereidavo vyrui, o nekilnojamasis buvo jo valdomas. Ištekėjusi moteris negalėjo savarankiškai su¬daryti sutarčių, dalyvauti teisme gindama savo teises. Gerokai plates¬nės teisės, nustatytos papročių teisės, buvo tik valstiečių, amatininkų ir pirklių žmonų. Jos galėjo valdyti savo turtą, sudaryti sutartis, verstis prekyba.

Kanonų teisė ištuokos neleido, bet anglosaksų papročių teisė ją pripažino. Žmona, išsituokusi palikdama savo vyrą arba vyrui mirus, gaudavo dalį šeimos turto (kilnojamojo, gyvulių, pinigų).

Nesantuokiniai vaikai nebuvo pripažįstami, nebuvo galima jų ir įteisinti vėlesne tėvų santuoka. Tai atsispindėjo ir viename XXIII a. sta¬tutų, tiesiogiai draudusiame įteisinti nesantuokinius vaikus.

Viduramžių Anglijoje nebuvo bent kiek vienodesnės paveldėjimo sistemos. Išskirtinė, lėtai besikeičianti realiosios nuosavybės paveldė¬jimo tvarka skyrėsi nuo asmeninės nuosavybė paveldėjimo. Po že¬mės laikytojo mirties žemė tekdavo lordui, o mirusiojo įpėdiniai turė¬davo ją iš jo išprašyti atgal. Tik apie XII a. pradžią buvo nustatyta, kad tiesioginių karaliaus vasalų žemės, taip pat tų žemių laikytojų žemės pereina įpėdiniams ir jie šiuo atveju būdavo įpareigoti sumokėti atitin¬kamus įnašus karaliui arba lordui. XII a. pabaigą įsigalėjo pirmagimystės tteisė, t. y. turto perėjimas vyresniajam sūnui, vietoje anksčiau buvusių lygių dalių visiems sūnums.

Bendroji teisė nežinojo testamento. Nustatant nepilname¬čių paveldėjimo tiek pagal testamentą, tiek ir pagal įstatymą tvarką, jų paveldimam turtui valdyti reikalauta skirti įgaliotąjį savininką.

Bendroji teisė tokio pobūdžio prievolių nereglamentavo, todėl testa¬mentiniai ginčai buvo nagrinėjami Lordo kanclerio, t. y. teisingumo, teisme.

Baudžiamoji teisė. Nemažai viduramžių baudžiamosios teisės nor¬mų sukūrė teismų praktika.

Nusikaltimu iš pradžių laikyti nusikalstami veiksmai – nužudy¬mas, plėšimas, vaikų pagrobimas, prievarta prieš moterį, vagystė su įsilaužimu. Manyta, kad jie visi gali būti įvykdomi tiktai tyčia. Nevei¬kimas nebuvo laikomas nusikaltimu. Bet jau nuo XII a., veikiant ro¬mėnų ir kanonų teisei, atsakomybės pagrindu imta laikyti kaltė. Prade¬dant XIV a. nuo atsakomybės imta atleisti „silpnapročiai ir bepročiai“. Atsakomybė neatsirasdavo savigynos atveju. Bendrininkų kaltės laipsnis priklausė nuo to, esant kuriai nusikaltimo stadijai nusikaltėliui buvo suteikta pagalba: griežčiau bausta už bendrininkavimą darant nusikal¬timą. Buvo paisoma vadinamųjų nusikalstamumo laipsnių: asmuo, pats asmeniškai padaręs nusikaltimą, buvo laikomas „I laipsnio svarbiau¬siu nusikaltimo dalyviu“; tiesiogiai nedalyvavęs darant nusikaltimą, bet buvęs nusikaltimo vietoje – „II laipsnio svarbiausiu nusikaltimo dalyviu“; prieš nusikaltimą padarant padėjęs nusikaltėliui patarimais ir nesutrukdęs nusikaltimo – „papildomu dalyviu“.

XIII a. susiklostė felonijos, užtraukiančios, be mirties bausmės, dar ir turto konfiskavimą (iki XIX a.), samprata. Feodalinėje teisėje felonija rreiškė vasalo priesaikos savo senjorui sulaužymą. Ka¬dangi tos priesaikos sulaužymo padarinys paprastai būdavo leno nete¬kimas, tai felonija ilgainiui imta vadinti tokius nusikaltimus, dėl kurių konfiskuojama žemės valda, dar vėliau – ir visoks turtas. Ilgainiui fe¬lonijos sąvoka dar labiau išsiplėtė, ja pradėti vadinti sunkūs kriminali¬niai nusikaltimai, teismingi karaliaus teismams, kaip pažeidžia kara¬liaus taiką- išdavystė, nužudymas, padegimas, išžaginimas, plėšimas, įsibrovimas naktį į svetimą būstą, kai kurių rūšių turto vagystės ir kt.

Sunkiausia iš jų buvo išdavystė, dėl šios priežasties XIV a. spe¬cialiai išskirta iš nusikaltimų, priklausiusių felonijai. Pastaruoju atveju išdavyste buvo pripažįstamas tik aukštesnio žmogaus nužudymas, kai, pavyzdžiui, vasalas nužudo savo senjorą, žmona vyrą, kunigas vyskupą. Išdavystės sampratą karąliaus teismai, taip pat parlamentas nuolat plėtė.

Misdeminorai palengva išsirutuliojo iš teisės pažeidimų, anksčiau užtraukdavusių tik padalytos žalos išieškojimą civiline tvarka. Vėles¬nis įtraukimas įjuos tokių sunkių nusikaltimų kaip sukčiavimas, doku¬mentų padirbimas, klastojimas labai sumažino felonijos ir misdeminorų skirtumą. Prie felonijos ir misdeminorų suartėjimo prisidėjo ir galimybė nukentėjusiajam nuo nusikaltimo pačiam pasirinkti ieškinio formą. Antai patenkinus ieškinį dėl felonijos, pavyzdžiui, už suluoši¬nimą, nusikaltėlio laukė mirties bausmė, o tas pats nusikaltimas pagal pateiktą ieškinį dėl teisių pažeidimo buvo laikomas misdeminorų, už¬traukiančiu kalėjimą arba baudą.

Nusikaltimai dar buvo skirstomi pagal procesinio pobūdžio rodiklį: nusikaltimai, persekiojami pagal kaltinamąjį aktą ir nnagrinėja¬mi prisiekusiųjų teisme, ir mažareikšmiai teisės pažeidimai, nagrinėja¬mi sumarine tvarka.

Bausmės tikslai konkrečiu laikotarpiu buvo skirtingi. Iš pradžių bausme siekta patenkinti nuo padarytos žalos nukentėjusįjį ir jo gimi¬nę. Vėliau tie tikslai evoliucionavo iki mėginimų kovoti su nusikalti¬mais gąsdinančiomis bausmėmis. XVII a. Anglijoje mirties bausmę užtraukdavo apie 50 nusikaltimų sudėčių. Ji buvo vyk¬doma sudeginant, trupinant kaulus ratu, ketvirčiuojant.

Teismas ir procesas. Anglija – prisiekusiųjų teismo tėvynė. Henriko II laikais atsiradę prisiekusieji posėdininkai atliko liudy¬tojų arba kaltintojų, bet ne teisėjų vaidmenį. Būtent tuo šis institutas skyrėsi nuo vėlesnių laikų prisiekusiųjų. Pareiškę apie nusikaltimą nieko nežiną, šie prissiekusieji iš pradžių buvo keičiami kitais. Tačiau ilgai¬niui, siekiant išvengti tokio iš esmės savavališko prisiekusiųjų nusiša¬linimo nuo pareigos teisme vykdymo, jiems buvo pavesta visais atve¬jais dalyvauti priimant kaltinamąjį arba išteisinamąjį nuosprendį. Taip prisiekusieji XIV a. tolydžio virto tam tikrais visuomeniniais teisėjais, kurie dalyvavo nagrinėjant bylą iš esmės, vertino teismui pateiktus įro¬dymus ir to vertinimo pagrindu priiminėjo teisiamąjį apkaltinantį ar išteisinantį verdiktą. Prisiekusieji tapo vadinamąja Mažąja žiuri. Vėliau susiformavo 23 narių Kaltinamoji, arba Didžioji, žiuri, virtusi institucija, vertinančia kaltintojo argumentus, tikrinančia kaltinimo medžiagos patikimumą ir tuo pagrindu perduodančia bylą teismui.

XII—XIII a. procesui buvo būdingas kaltinamasis pobūdis, bylos eiga rūpinosi nukentėjusysis, o teisėjo vaidmuo reiškėsi patarimais kal¬tinamajam ir sekimu,

kad nebūtų pažeistos jo teisės. Kaltinamasis run-gimosi procesas vyravo ir civilinėse, ir baudžiamosiose bendrosios teisės teismų bylose. Bendrosios teisės teismuose įrodymus rinko pačios ša¬lys. Vadovaudamasi taisykle, kad išdavystės ir misdeminorų bylose tei¬siamojo tylėjimas reiškia prisipažinimą, bylose dėl felonijos bendroji teisė tokiais atvejais rekomendavo taikyti kankinimą, o tai jau būdinga inkviziciniam procesui.

Palyginti su kontinente vyravusiu baudžiamuoju procesu, kuriam net XVIII a. viduryje buvo būdinga prievarta ir niūrus paslaptingumas, o įtariamasis jautėsi neginamas, anglų procesas buvo kitoks. Čia teis¬me viešpatavo atvirumas, iišskyrus procesą Žvaigždžių rūmuose, žodi¬nė proceso forma, vyravo laisvas įrodymų vertinimas. Anglijos teis¬muose jau XIII a. praktiškai nustotos taikyti ordalijos, nors formaliai jos liko nepanaikintos.

Kaltinamajam neigiant savo kaltę, skirti prisiekusieji – Mažoji žiuri. Teisminis tardymas pra¬sidėdavo kaltintojo kalba, kur dėstyta bylos esmė. Paskui buvo ap¬klausiami liudytojai, pradedant kaltinimo, vėliau – gynybos, pateikia¬mi dokumentai ir daiktiniai įrodymai. Pasibaigus teismo tardymui, teisėjas tardavo žodį prisiekusiesiems, apibendrindamas tardymo re¬zultatus. Teisiamojo kaltės klausimą sprendė prisiekusieji, o teisėjas, atsižvelgęs į jų verdiktą ir laikydamasis teisės rrekomendacijų, skyrė konkrečią bausmę.

33. ANGLIJOS KONSTITUCINĖ TEISĖ : KONSTITUCINĖ MONARCHIJA, RESPUBLIKA IR 163M. „VALDYMO ĮRANKIS“, MONARCHIJOS RESTAURACIJA,“HEBEAS CORPUS ACT“.

Jau nuo XVII a. pradžios An¬glijos visuomenės struktūra ir visuomeniniai santykiai ėmė pastebimai keistis buržuazijos naudai. Vi¬suomenę erzino karališkųjų monopolijų sistema, valstybinis ggamybos reglamentavimas, mokesčių politika ir ypač karaliaus politika religijos srityje: religiniai atskalūnai, pirmiausia protestantai, stojo prieš karalių kaip jiems primetamos anglikonų bažnyčios galvą, o karalius savo ruož¬tu persekiojo juos.

Susidarė ir sparčiai ėmė stiprėti opozicija. Jai aktyvinant savo veiklą, 1628 m. parlamentas priėmė garsiąją ,,Tei¬sės peticiją“. Dokumente santūriai buvo išdėstyti gausūs karaliaus ad¬ministracijos piktnaudžiavimai, savavališkai reikalaujant mokesčių areštuojant be teisėto pagrindo žmones. Buvo prašomas, kad ateity¬je niekas be atitinkamo parlamento akto nebūtų verčiamas mokėti mo¬kesčius, kad niekas neturėtų teisių, kurios galėtų būti panaudotos prieš valdinių gyvybę „priešingai šalies įstatymams ir laisvėms“ kad tikrasis įstatymo ir teisingumo tikslas turėtų būti nuosavybės apsauga. Anglijos parlamentas į istoriją įėjo Ilgojo parla¬mento pavadinimu.

Šiam parlamentui buvo lemta tapti organizuojančia ir vadovau¬jančia kovos su karaliumi jėga. Ilgajame pparlamente nuo pat pradžios susiformavo dvi politinės srovės:

– karaliaus ir senosios tvarkos šalininkai, susidedantys daugiau¬

sia iš feodalinės aristokratijos, anglikonų dvasininkijos ir buržuazijos,

vienaip ar kitaip susijusios su karaliaus prekybinėmis operacijomis,

atstovų {kavalieriai);

opozicija, parlamento šalininkai, stoję už reformas, vykdomas

po anglikonų bažnyčios „apvalymo“, reformacijos užbaigimo, nuo ka¬raliaus nepriklausomos bažnyčios sukūrimo vėliava, susidedantys dau¬giausia iš buržuazijos ir naujosios bajorijos daugumos atstovų (purito¬

nai).Ilgojo parlamento veiklos pradžioje opo¬zicijoje vyravo vienybė: joje iš esmės telkėsi ne monarchijos, o tik neribotos karaliaus valdžios priešininkai.

Buvo pasmerktas ir įkalintas karaliaus patarėjas gra¬fas SStrafordas ir kiti jo favoritai, o tai reiškė, kad parlamentas prisiėmė aukščiausiųjų valstybės pareigūnų apkaltos {impičmento) teisę.

1641 m. vasario 15 d. buvo priimtas „Aktas nepatogumams, atsirandantiems dėl ilgalaikių protarpių tarp parlamentų sušaukimo, išvengti“.1641 m. liepos 5 d., išleidžiant „Slaptosios tarybos veiklos regu¬liavimo ir teismo, paprastai vadinamo Žvaigždžių rūmais, panaikin¬imo aktą „, karalius buvo savotiškai nuginkluotas: aktas skelbė „besą¬lygišką ir visišką“ Žvaigždžių rūmų, taip pat paties karaliaus, jo Slaptosios tarybos ir kitų nepaprastųjų teismų jurisdikcijos, teisių ir valdžios panaikinimą.

1641 m. gruodžio 1 d. išleistas didelės apimties (susidedantis iš 204 str.) programinio pobūdžio aktas, pavadintas Didžiąja remonstracija. Jame išdėstytos pretenzijos karaliui, parodyti gausūs jo piktnau¬džiavimai (parlamento paleidimas,

savavališkas įvairių papildomų rinkliavų nustatymas, kalėjimų perpildymas suimtaisiais ir kt.), siūlomos naujos politinės ir ekonominės reformos – kara¬liaus patarėjai, pasiuntiniai ir kiti valdininkai privalą turėti parlamento pasitikėjimą, visi neteisėti piktnaudžiavimai ir reikalavimai turį būti baudžiami, ir t. t. Karaliaus val¬džia iki 1642 m. vidurio tapo tiek reglamentuota, tiek priklausoma nuo parlamento, kad iš esmės Anglija iš absoliutinės monarchijos virto kon¬stitucine monarchija. Ir tai buvo pasiekta legaliai.

Vos tik buvo pasiektas karaliaus val¬džios apribojimas, baigėsi opozicijos vienybė, tapo akivaizdi politinė puritonų diferenciacija. Savo politinių priešininkų stovyklos skilimu ryžosi pasinaudoti karalius. Pasitraukęs į šiaurinę Angliją, kur bbajorijos dauguma liko jam ištikima, jis 1642 m. pradėjo pilietinį karą su parlamento šalininkais. Anglijoje kuriam laikui atsirado dvi valdžios – karaliaus ir jį rėmusių kavalierių bei parlamento ir jo šalininkų „apskritgalvių“ – kiekviena veikusi savo kontroliuojamoje valstybės teritorijos dalyje.

Pradinė karo stadija parlamentui susiklostė nesėkmingai. Dešiniuosius išvijus iš parlamento, 1649 ra. sausio 4 d. Ilgojo par¬lamento Bendruomenių rūmai priėmė ,,Nutarimą dėl pasiskelbimo aukš¬čiausiąja Anglijos valstybės valdžia“. Dokumente buvo pabrėžiama teorinė nuostata, kad kiekvienos teisėtos valdžios šaltinis esanti tik tauta.

Todėl skelbiama, kad Bendruomenių rūmų nutarimai turį įstatymo galią, nors karalius arba Lordų rūmai su jais ir nesutiktų.

Bendruomenių rūmai 1649 m. kovo 17 d. aktu, atsižvelg¬dami į tai, kad „karaliaus vardas šioje šalyje ir Airijoje ir jo įgaliojimų priklausymas kokiam nors vienam asmeniui nereikalingi, apsunkinan¬tys ir žalingi laisvei, visuomenės saugumui ir viešam tautos interesui“,

paskelbė karaliaus vardą panaikiną. Kovo 19 d. specialiu aktu buvo panaikinti Lordų rūmai.

1649 m. kovo 19 d. Bendruomenių rūmai išleido labai reikšmingą,, Aktą dėl Anglijos paskelbimo laisva valstybe“, kuriame skelbiama, kad Anglija ir jai priklausančios valdos ir teritorijos nuo šiol būsiančios valdomos „kaip respublika ir laisva valstybė“, be kara¬liaus ir Lordų rūmų.

Respublikos Anglijoje įvedimas buvo įvykis, turėjęs reikšmės vi¬sai Europai: viduramžiškoms idėjoms apie dievišką karalių valdžios prigimtį buvo ppriešinamos idėjos apie tautą kaip vienintelį valdžios šaltinį, apie jos teisę šalinti iš valdžios netinkamus žmones.

Vadovaujančią politinę jėgą respublikoje sudarė independentai.

Sukūrus respubliką, independentai, karaliaus išprovokuoti, jau ir taip nuėję toliau, nei buvo užsimoję, sustojo. Tuo tarpu leveleriai, su¬darę respublikos ginkluotųjų pajėgų daugumą, siekė tęsti ir plėtoti re¬formas. Respublikos padėtį sunkino ne tik kilusi finansinė krizė ir ba¬das, bet ir karas su Airija ir Škotija. Šioje situacijoje independentai ėmė krypti į dešinę ir, ieškodami sąjungininkų, suartėjo su presbiterio¬nais. Jų pastangomis 1653 m. balandžio 20 d. buvo išvaikyti ligojo parlamento likučiai.

Mėgindami sustiprinti valdžią ir stabilizuoti poli¬tinę padėtį, independentai ryžosi iškelti valstybėje autoritarinį pradą. Tam tikslui kariuomenės karininkų taryba, artima O. Kromveliui, 1653 m. gruodžio 13 d. paskelbė dokumentą, pavadintą „ Valdymo įrankį“.

„Valdymo įrankyje“ buvo nurodoma, kad lordu protektoriumi iki gyvos galvos pripažįstamas O. Kromvelis, o vėliau į lordo protekto¬riaus pareigybę turėjusi rinkti Taryba.

Vienų rūmų parlamentas turėjo būti sudaromas rinkimų būdu. De¬putatai turėjo būti renkami remiantis aukštu, bet iš prigimties jau ne feodalinio pobūdžio turto cenzu: orientuojantis ne tik į bajoriją, bet ir miestų viršūnes, teisę rinkti turėjo asmenys (kalbama tik apie vyrus), savo vardu turintys nuosavybės ar valdymo teise kilnojamojo ar nekil¬nojamojo turto, verto ne mažiau kaip 200 svarų

sterlingų (18 str.).

Nustatęs, kad Tarybos narių skaičius gali svyruoti nuo 21 iki 13, „Valdymo įrankis“ (25 str.) išvardijo 15 Tarybos narių pavardžių ir nu¬rodė, kad, kuriam nors iš jų mirus ar pasitraukus, į kiekvieną atsiradu¬sią vakansiją parlamentas rinks 6 kandidatus, iš kurių pati Taryba at¬rinks 2, o iš pastarųjų lordas protektorius tvirtins vieną narį.

1656 m. parlamen¬tas O. Kromveliui pasiūlė karaliaus sostą ir paskelbė atkuriąs Lordų rūmus. Tai rodė, kad rimtai rengiamasi atkurti monarchiją, kur buvo įžvelgiama patikimesnė politinio stabilumo garantija.1658 mm. O. Kromvelis mirė.

Į Anglijos sostą pakviestas nužudytojo Karolio I sūnus, pasivadi¬nęs Karoliu II, 1660 m. balandžio 4 d. pasirašė sutinkąs su jam pateik¬tomis sąlygomis sostui užimti, išdėstytomis vadinamojoje Bredos de¬klaracijoje. Dokumente buvo fiksuota, kad nebūsią persekiojami tie, kas kovojo su karaliumi; valdiniams būsianti išsaugota sąžinės laisvė; parlamentui liksianti išimtinė teisė tvarkyti finansus ir mokesčius, jam taip pat būsią pavesta spręsti ginčus dėl „riaušių“ ir „revoliucijų“ me¬tais konfiskuotų žemių ir naujai į ją įgytos nuosavybės teisės.

Oficialus monarchijos restauravimas Bendruomenių rrūmuose įvy¬ko 1660 m. gegužės 1 d.

. „Restauracijos“ pavadinimą amži¬ninkai vartojo visam Karolio II valdymo laikotarpių. „Habeas corpus act“ pavadinimu, parlamente 1679 m. gegužės 26 d. priėmimas.

Tada, kai kontinente buvo įprasta žmones, dažniausia karalių po¬litinius priešininkus, areštuoti ir metų mmetus ar net visą gyvenimą laikyti kalėjimuose be kaltės įrodymo teisme, „Habeas corpus act“ nustatė, kad bet kuris areštuotas žmogus gali teismo pareikalauti jį paleisti arba nuteisti pagal įstatymą. Aktas supaprastino procedūrą, taikomą siekiant gauti teismo įsakymą, reikalaujantį jam pristatyti suimtąjį. Žmogus, suimtas už tam tikrą nusikalstamą veiką ir laikan¬tis areštą neteisėtu, turėjo teisę asmeniškai arba per atstovą raštu kreip¬tis į teismą su prašymu išduoti „habeas corpus“ įsakymą. Teisėjas, susipažinęs su oficialaus paliepimo areštuoti nuorašu, buvo įparei¬gotas išduoti tokį įsakymą, adresuotą pareigūnui (šerifui, kalėjimo tarnautojui), kurio žinioje buvo suimtasis. Pareigūnas, gavęs įsaky¬mą „habeas corpus“, per griežtai nustatytą terminą privalėjo sulaiky¬tąjį pristatyti į teismą ir jam nurodyti arešto priežastis. Įstatymas tei¬sėją įpareigojo suimtąjį paleisti už piniginį užstatą ir laidavimą atvykti į tteismą, jei tik pastarasis nebuvo suimtas už veiką, už kurią, pagal įstatymą, laidavimas negalėjo būti taikomas. „Habeas corpus“ įsaky¬mas negalėjo būti išduodamas, jei asmuo suimtas už valstybės išda¬vimą arba sunkų baudžiamąjį nusikaltimą (feloniją). Asmens, išlais¬vinto pagal „habeas corpus“ įsakymą, nebuvo galima už tą patį •nusikaltimą iš naujo iki teismo areštuoti. Taip pat buvo uždrausta be teismo suimtuosius laikyti kalėjimuose, esančiuose Anglijos užjūrio valdose.

„Habeas corpus act“, reglamentuodamas teisines asmens nelie¬čiamybės garantijas, tapo vienu pirmųjų (po 1215 m. Didžiosios lais¬vių chartijos) ppagrindinių Anglijos konstitucinių dokumentų.

1685 m. Anglijos karaliumi tapo Jokūbas II. Būdamas katalikas, jis paskelbė tikėjimo laisvę, globojo ir rėmė katalikus. Tai atstūmė nuo jo daugelį šalininkų protestantų ir anglikonų, juo labiau kad buvo gali¬ma laukti žemių sugrąžinimo vienuolynams, o tai jau rimtai grėsė dau¬gelio žmonių interesams. Sąmokslininkai pakvietė Jokūbo II dukters Marijos vyrą Vilhelmą Oranietį atkurti An¬glijoje laisvę ir apginti protestantus.

1688 m. lapkričio mėn. atvyko į Lon¬doną, o Jokūbas II nesipriešindamas pasitraukė į užsienį.

1689 m. vasario 13 d. Vilhelmas ir Marija iškilmingai paskelbti Anglijos karaliumi ir karaliene. Svarbiau¬sias politinis šio kompromiso rezultatas buvo konstitucinės monarchi¬jos Anglijoje įsitvirtinimas.

34. ANGLIJOS NERAŠYTOJI KONSTITUCIJA:1698M.“TEISIŲ BILIS“, 1701M. SANTAKOS ĮSTATYMAS, LORDŲ RŪMŲ STATUSO KEITIMAS 1911 IR 1949M., KONSTITUCINIŲ PAPROČIŲ REIKŠMĖ.

Pagrindiniai Anglijos konstitucinės monarchijos principai susi¬klostė ne iš karto, o patyrė ilgą, šimtmečius trukusią evoliuciją.

Labai svarbi Anglijos konstitucinės monarchijos savybė, kad ji niekada nebuvo teisiškai įtvirtinta rašytinėje konstitucijoje, daugumai pasaulio valstybių įprastame vientisame konstituciniame akte. Angli¬joje, kuri pirmoji pamėgino sukurti rašytinę konstituciją(1653 m. „Val¬dymo įrankis“), iki šiol galioja vadinamoji nerašytoji konstitucija, su¬sidedanti iš konstituciniais laikomų atskirų parlamento aktų ir konstitucinių papročių bei precedentų.

Anglija neturi vieningo konstitucinio dokumento, priimto laikan¬tis ypatingų procedūrų. Anglijos konstituciniai įstatymai – tai parla¬mento išleisti statutai ypač svarbiais visuomeniniais ir politiniais klau¬simais, kurių forma, ttaip pat priėmimo ir keitimo tvarka iš esmės niekuo nesiskiria nuo kitų parlamento įstatymų. Konstituciniais jie laikomi tik dėl turinio, dėl teisinio reglamentavimo objekto svarbos valstybės pa¬grindams, nors jų reguliavimo sritis jokiame teisės akte nėra nustatyta. Paprastai jie reguliuoja valdymo formą, karūną, parlamentą, vyriausy¬bę, teismus, rinkimus, administracinį teritorijos skirstymą, tarptauti¬nius santykius.

Pirmuoju Anglijos konstituciniu dokumentu pripažįstama 1215 m. Didžioji laisvių chartija, o tiksliau – nekart naujai karalių tvirtintas ir taisytas jos tekstas, 1297 m. patvirtintas parlamento, taigi tapęs parla¬mento statutu. Vėliau šis tekstas, daugiausia liečiantis teismą ir admi¬nistraciją, dar buvo aiškinamas atsižvelgiant į besikeičiančių sąlygų nulemtas reikmes.

Pirmuoju po Šlovingosios revoliucijos tokiu konstituciniu Angli¬jos dokumentu tapo 1689 m. parlamento aktas, pavadintas Teisių biliu. Tai buvo aktas, Vilhelmo Oraniečio ir Marijos patvirtintas jų karūna¬vimo dieną-vasario 13-ąją, kuriame išdėstyti abiejų parlamento rūmų suformuluoti reikalavimai naujiesiems karaliams.

įžanginėje bilio dalyje išvardijami įstatymų ir laisvių pažeidi¬mai, padaryti paskutiniojo karaliaus – Jokūbo II, „padedant įvairiems piktadariams patarėjams, teisėjams ir valdininkams, tarnavusiems jam“. Visu bilio turiniu siekiama „atkurti ir patvirtinti senąsias teises ir laisves“.

Svarbiausias Teisių bilio nuostatas sąlygiškai galima sugrupuoti į tris blokus:

-karaliaus valdžios parlamentui ribojimas: karaliui be parlamen¬to sutikimo uždrausta sustabdyti įstatymų galiojimą (1 slr.) ir ką nors atleisti nuo įstatymo vykdymo (2 str.), imti bet kokias rinkliavas kkarū¬nos naudai be parlamento sutikimo (4 str.), taikos metu rinkti ir kara¬lystės ribose išlaikyti nuolatinę kariuomenę (6 str.); nustatyta, kad par¬lamentas įvairiems piktnaudžiavimams išvengti ir įstatymams gerinti ir saugoti turi būti šaukiamas „gana dažnai“ (13 str.); už žodžius, pasa¬kytus parlamente, uždrausta persekioti kitur, kaip tik parlamente (9 str.);

– valdinių teisės: valdiniai turi teisę kreiptis su prašymais į kara¬lių ir už tai negali būti persekiojami (5 str.); parlamento rinkimai „turi būti laisvi“ (8 str.);

-teismų veiklos tobulinimas: draudžiama reikalauti besaikių bau¬dų, taikyti žiaurias ir neįprastas bausmes (10 str.); siekiant išvengti pik¬tnaudžiavimų parenkant prisiekusiuosius savo pareigoms atlikti, jie pri¬valo būti kviečiami iš eilės pagal sąrašą (11 str.); neteisėti yra išankstiniai, duoti iki teismo, įsipareigojimai dėl sumų, laukiamų iš baudų ir konfiskacijų (12 str.); neteisėtas yra bažnyčios teismų steigi¬mas (3 str.).

Teisių bilyje reiškiamas įsitikinimas, kad jų didenybės Vilhelmas ir Marija teiksis užtikrinti, kad dokumente suformuluotos nuostatos visiems laikams taptų karalystės įstatymais.

Tad Teisių bilis įstatymiškai įtvirtino parlamentinės monarchijos santvarką- reguliavo ir ribojo karaliaus ir parlamento galias taip, kad karaliaus valdžia ir galios nuo šiol ėmė remtis pastoviomis teisės nor¬momis. Teisių bilyje yra netrukus plačiai paplitę konstitucinės teisės principai – parlamento viršenybė įstatymų leidyboje, išimtinė parla¬mento teisė nustatyti mokesčius ir karinį kontingentą; dar vieno prin¬cipo –

dažnai, reguliariai šaukti parlamentą- užuomazgos, tiesa, buvo išreikštos dar labai nekonkrečiai.

Kitu labai reikšmingu Anglijos konstituciniu aktu laikytinas 1701 m. birželio 12 d. „Santvarkos aktas“.

Labai svarbi „Santvarkos akte“ skelbiama, o vėliau plačiai papli¬tusi įvairių šalių konstitucinėje teisėje buvo kontrasignacijos taisyklė. Pagal ją, visiems valstybės vadovo (šiuo atveju – karaliaus) aktams galioti, be paties vadovo parašo, buvo reikalaujama dar ir ministrų ka¬bineto (šiuo atveju- Slaptosios tarybos) atstovo, atsakingo už to akto turinį, parašo. Dėl šios taisyklės netrukus buvo pripažintas politinis ir teisinis kkaraliaus neatsakingumas („karalius neklysta“).Buvo įkurta nepriklausoma teismų sistema. Aktas nustatė, kad gimusieji ne Anglijos valdo¬se negali būti parlamento, Slaptosios tarybos nariais, eiti karines ar civilines pareigas.

„Santvarkos aktas“ reikalavo, kad ne anglų kilmės karaliai, netu¬rėdami tam parlamento pritarimo, neverstų anglų tautos dalyvauti kare dėl svetimų valdų.

Akte buvo ir keletas vietinės reikšmės reikalavimų: asmenys, įžen¬giantys į Anglijos karaliaus sostą, privalėjo prisijungti prie anglikonų bažnyčios, karaliui be parlamento sutikimo nebuvo leidžiama išvykti už Anglijos, Škotijos ir Airijos valdų ribų.

Taigi pagrindinė ir svarbiausia „Santvarkos aakto“ idėja —patvirti¬nant parlamentą esant centrine įstatymų leidžiamosios valdžios insti¬tucija kartu sumenkinamas karaliaus vaidmuo valstybėje, t. y. pratę¬siama ir pagilinama tendencija, aiškiai išreikšta jau Teisių bilyje.

Daugiausia dėl konstitucinių precedentų Anglijoje savaime susi¬klostė režimas, greitai paplitęs toli už jos ribų ir iimtas vadinti parla¬mentiniu režimu, savo klasikinę išraišką įgavęs apie XIX a.

Šiam anglų parlamentiniam režimui buvo būdinga:

– visos valdžios viršūnė susidėjo iš suverenaus parlamento plači¬ąja prasme, t. y. iš karūnos ir abejų rūmų. Parlamento visagalybę lėmė tai, kad, valstybėje nesant parlamento veiklą reglamentuojančios rašy¬tinės konstitucijos, parlamento galios nevaržė jokios šio pobūdžio nor¬mos. Tą visagalybę labai vaizdžiai apibūdino amžininkai: parlamentas gali viską, išskyrus vyrą padaryti moterimi, ir atvirkščiai;

– vykdomoji valdžia kilo iš tautos renkamo parlamento ir buvo jam atsakinga, ir tai buvo išreiškiama formule „parlamentas leidžia įstatymus ir valdo per ministrų kabinetą“;

– nors įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia tiesiogiai nesijungė, bet turėjo galimybes veikti viena kitą: ministrų kabinetas skiria¬mas monarcho, bet už savo veiklą atsakė parlamentui; per kontrasignaciją parlamentas galėjo kontroliuoti karaliaus veiklą, nes už jjo aktus atsakomybę prisiėmė kabinetas; ministras pirmininkas parlamentą ga¬lėjo paleisti prieš laiką; monarchas galėjo atmesti parlamento priimtus aktus, nors pagal nerašytą taisyklę karališkąjį pritarimą monarchas su¬

teikdavo visiems parlamento įstatymams.Tačiau parlamento „aukso amžius“ greitai baigėsi.

Pagrindine valstybės institucijų sistemos grandimi tolydžio tapo ministrų kabinetas, XVIII a. išsiskyręs iš Slaptosios tarybos. Aukščiau¬sių valstybės institucijų konstrukcija ir tarpusavio santykiai Anglijoje dabar remiasi formule: „Ministrų kabinetas valdo ir leidžia įstatymus per parlamentą.“

XX a. pradžioje viename Anglijos laikraščių paskelbtą ofi¬cialų pranešimą pasirašęs ministras pirmininkas (tada &– pirmasis iždo lordas) pamėgino šitaip save tituluoti, parlamentas iškart sureagavo -pateikėjam paklausimą, kur apkaltino j į neteisėtais veiksmais. Dėl šios priežasties ministrų kabineto kompetencija konstitucinės teisės nėra reglamentuota, o jo nutarimai esti įforminami kaip kara¬liaus įsakai.

Po unijos su Airija (1801 m.) ir Škotija (1707 m.) Anglijos parla¬mentas savo valdžią išplėtė ir šioms šalims, o jos savo ruožtu šiame parlamente gavo tam tikrą deputatų vietų skaičių.

Padidėjus parlamento reikšmei, labai aktualus tapo renkamosios jo institucijos – Bendruomenių rūmų formavimo sistemos demokratinimas siekiant sudaryti galimybes į vietas jame pretenduoti platesniems gyventojų sluoksniams. XIX a. pradžioje, vadovaujantis specialiu 1710 m. aktu rinkimuose ga¬lėjo dalyvauti tiktai turintys labai aukštą turto cenzą- 500 svarų ster¬lingų metinių pajamų iš nekilnojamojo turto grafystėje (kaimo vieto¬vėje) arba 300 svarų sterlingų iš tokio pat turto mieste, liekančių atskaičius mokesčius. Dalyvauti rinkimuose, be to, galėjo tik vyriškos lyties (lyties cenzas) asmenys, sulaukę 21 metus amžiaus.

Rinkimai nebuvo lygūs, nes galiojo dvigubo balso (dvigubo votu¬mo) taisyklė, leidžianti tam pačiam rinkėjui balsuoti ne tik gyvenamo¬joje, bet ir nekilnojamo turto buvimo vietoje.

1832 m. išleistas „ Tautos atstovavimo aktas „. Jis palietė tik rinkėjų turto cenzą ir rinkimų geografiją. Nors ši reforma gerokai išplėtė rinkėjų korpusą, rinkimų teisę ga¬vo viduriniųjų sluoksnių atstovai, bet iš viso rrinkimuose dalyvauti ga¬lėjo tik apie 5 proc. gyventojų. Ir toliau atstovavimas liko labai netoly¬gus, nes, pavyzdžiui, Liverpulio rinkėjai galėjo pasiųsti į parlamentą 2 deputatus, tuo tarpu 53 gyvenvietės, visos kartu turinčios tiek pat rinkėjų, siuntė 76 deputatus.

1867 m. ir 1884-1885 m. naujomis rinkimų reformomis toliau mė¬ginta tobulinti tuos pačius dalykus – mažinti reikalavimus rinkėjams ir vienodinti teritorinio atstovavimo galimybes.

Plečiant rinkėjų korpusą, kaskart toliau mažinti turto cenzo reika¬lavimai, kol antroji šių reformų apskritai panaikino turto cenzą rinkė¬jams, gyvenantiems mieste, o kaimo gyventojai šia teise galėjo naudo¬tis būdami bent jau smulkiais nuomininkais ir mokėdami mokesčius. 1867 metų reforma vėl kiek perskirstė deputatų vietas tarp miestų ir grafysčių, šiek tiek palygino, bet nepanaikino atstovavimo netolygu¬mo.

Tai iš esmės keitė ir patį atstovavimo pobūdį: Bendruomenių rūmų deputatai ėmė atstovauti nebe grafystėms ir miestams, nebe atskiriems regionams, o tautai.

1872 m. buvo įvestas slaptas balsavimas.

Toliau tobulinant rinkimų sistemą, 1918 m. vyrų rinkimų teisė ta¬po visuotinė, tereikėjo sulaukti 21 metus amžiaus ir išgyventi tam tik¬roje vietoje bent 6 mėnesius.

Moterų rinkimų teisės buvo sulygintos su vyrų teisėmis, t. y. rinkimai tapo išties visuotiniai, dėl kitos – 1928 m. rinkimų reformos.

Galiausiai 1948 m. rinkimų reforma Anglijoje įvedė lygius rinki¬mus: vietoj turėtų balsų rinkimų apygardoje pagal nuolatinę gyvena

mąją vietą, rinkimų apygardoje, kkurioje buvo nekilnojamas turtas, o baigusiems universitetus asmenims – dar ir universitetinėje rinkimų apygardoje nuo šiol rinkėjai galėjo balsuoti tik vienoje nuolatinės gy¬venamosios vietos rinkimų apygardoje.

Paskutinė rinkimų reforma Anglijoje buvusi 1969 m. Jos metu rinkėjų – vyrų ir moterų – amžiaus riba tapo 18 metų. Tuo rinkimų teisės demokratinimas buvo baigtas.

Partijoms, besivaržančioms dėl savo populiarumo tarp rin¬kėjų ir kartu dėl valdžios, nebetiko senieji pavadinimai ir toriai ėmė laikyti save konservatyviąja, o vigai – liberaliąja partijomis. Įvedus kandidatų registracijos tvarką, partijos organizacine prasme išėjo už parlamento sienų, atsirado partinės organizacijos, turėjusios tikslą ati¬tinkamą partiją remti ir jai padėti rinkimuose. XIX a. 7-8 dešimtme¬čiais tapo įsteigti centriniai partijų organai.

Ilgai, leidžiant įstatymus, buvę lygiateisiai, Lordų rūmai, pagal galiojantį konstitucinį paprotį, reiškiant ministrų kabinetui nepasitikė¬jimą nedalyvauja. Bet XX a. Lordų rūmų galia ir įstatymų leidybai pa¬stebimai susilpnėjo. Tai padaryta dviem įstatymais.

Obstrukcinė Lordų rūmų politika dėl vyriausybės pateikto biu¬džeto įstatymo projekto atvedė prie to, kad 1911 m. rugpjūčio 18 d. buvo priimtas Parlamento reformos aktas.

Tai buvo pirmasis aktas anglų konstitucinių įstatymų istorijoje, skirtas santykiams tarp parlamento rūmų reglamentuoti.

1949 m. gruodžio 16 d. priimtas Įstatymas dėl 1911 m. Parlamento reformos akto pakeitimo pratęsė pradėtą Lordų rūmų galios leidžiant įstatymus siaurinimą. Pagal šį aktą, finansiniai biliai Lordų

rūmams apskritai nebeperduodami, o nefinansinių bi-lių priėmimą jie begali vilkinti vienus metus: dabar karaliui be Lordų rūmų pritarimo gali būti pristatomi nefinansiniai biliai, Bendruomenių rūmuose priimti dviejose iš eilės sesijose.

Lordų rūmai išsaugojo aukščiausiosios teisminės instancijos reikš¬mę. Atlikdami teismo funkciją, Lordų rūmai posėdžiauja specialios sudėties iš 21 lordo teisėjo.

Modernizuoti teismų sistemą buvo pradėta atskirais įstatymi¬niais aktais, o 1873 m. priimtas teismų santvarkos įstatymas (įsiga¬liojęs 1875 m.).

buvo su¬kurtas vieningas bendrajai ir teisingumo teisei Aukščiausiasis teismas, kurį sudarė Aukštasis teisingumo teismas ir Apeliacinis tteismas. Se¬nieji karaliaus teismai buvo likviduoti ir tapo Aukščiausiojo teismo padaliniais. Buvo likviduotas teismo procedūros dvilypumas.

Dabar veikiančią Anglijos teismų sistemos viršūną, nustatytą 1971 m. Teismų įstatymu, sudaro Aukščiausiasis teismas, kurio pirmi¬ninku yra lordas kancleris. Šis teismas ir toliau susideda iš Apeliacinio teismo, Aukštojo teismo, kuris specializuojasi civilinėse bylose, ir naujai įsteigto Karūnos teismo, sprendžiančio baudžiamąsias bylas.

Anglijos teisės sistemos specifiką sudaro dar viduramžiais susiforma¬vęs reiškinys, kad nemažai teisės institutų čia suformuluota ne įstaty¬muose (statutuose), o teismų sprendimuose (precedentuose).

1875 m. teismų reforma iiš esmės likvidavo formalų bendrosios teisės ir teisingumo teismų skirtumą ir kartu juos suliejo, bet to neatsi¬tiko su bendrąją ir teisingumo teise, kurios nuo to tik nemažai suartėjo. Tačiau šis bendrosios teisės ir teisingumo teisės suartėjimas toli gražu nepanaikino buvusiųjų sskirtybių. Teisingumo teisės viršenybė, pasitaikius bendrosios ir teisingumo teisės normų kolizijai, nustatyta jau XVII a., buvo išsaugota ir šią reformą reglamentavusiame teismų san¬tvarkos įstatyme, kuriame skelbiama: „Esant bendrosios teisės teismų ir kanclerio teismo prieštaravimui, pirmenybė teiktina teisingumo tei¬sės nurodymams“. Todėl teisinė literatūra ir toliau abi teisės sistemas nagrinėja skyrium, o teisės mokyklose joms skiriami atskiri paskaitų kursai. Kartu teismų reforma davė impulsą vidiniams jų pagrindams ateityje tolydžio susilieti.

Bendrosios ir teisingumo teisės pagrindu anglai sukūrė materiali¬nės teisės normas, skirtas praktiškai spręsti konkrečias bylas, ir lei¬džiančias seną medžiagą greitai ir lanksčiai pritaikyti naujiems porei¬kiams. Teisė daugiausia vystėsi teisėjų dėka, be didesnės įstatymų leidėjo ir teisės mokslo paramos. Priimdamas sprendimą konkrečioj e byloje, teisėjas privalėjo atsižvelgti įjau anksčiau kitų teisėjų analogiško turi¬nio bylų ssprendimuose suformuluotas principines teisės nuostatas, ku¬riomis tie sprendimai remiasi. Teisėjo sprendime, priimtame kiekvie¬nu atskiru atveju, suformuluotas teisinis jo pagrindimas faktiškai vėl tapdavo nauja teisės norma, nors, pasak anglų doktrinos, teisėjas, pri¬imdamas sprendimą^ naujų teisės normų nekuria, o tik privalo surasti reikiamą esamą normą ir motyvuotai pritaikyti savo nagrinėjamai by¬lai. Atsitikdavo, kad kokia nors norma dėl vienų ar kitų priežasčių ilgai nebuvo taikoma ir praktiškai neveikė. Tačiau tai nereiškė, kad ji buvo panaikinta ar negaliojanti ir teisėjams neprivaloma. Anglų įstaty¬mų leidėjas iilgai negalėjo, kaip tai buvo kontinente, panaikinu pasenu¬sių bendrosios teisės institutų, toks institutas formaliai buvo laikomas galiojančiu, net jei jis jau visai nebuvo taikomas. Seniausieji prece¬dentai siekia viduramžius, o jų aprašymai 1916 m. sudarė ne mažiau kaip 6 540 tomų.

Precedentinio pobūdžio anglų teisė iš esmės buvo iki pat XX a. Oficialiai precedentų privalomumą pripažino 1854 m. parlamento ak¬tas, tam nustatydamas principines taisykles: 1) aukštesniųjų teismų sprendimai besąlygiškai privalomi kiekvienam teismui; 2) žemesniųjų teismų sprendimai aukštesniesiems teismams nėra privalomi; 3) pir¬mosios instancijos teismų sprendimai neprivalomi kitiems tos pačios kompetencijos teismams; 4) apeliaciniai teismai ir Lordų rūmai taiko¬si tik prie savo anksčiau priimtų sprendimų; pagal 1966 m. Lordų rū¬mų nutarimą, jie jau turi teisę prireikus peržiūrėti – pataisyti ar pakeisti – savo sprendimus

35.ANGLIJOS TEISĖS 19a. 1873-1875m. TEISM7 SANTVARKOS AKTAI, BENDROSIOS IR TEISINGUMO TEISĖSSUSILĖJIMAS, STATUTINĖS TAISĖS REIŠKŠMĖS DIDĖJIMAS, KONSOLIDUOJANTIS AKTAI.

1875 m. teismų reforma iš esmės likvidavo formalų bendrosios teisės ir teisingumo teismų skirtumą ir kartu juos suliejo, bet to neatsi¬tiko su bendrąją ir teisingumo teise, kurios nuo to tik nemažai suartėjo. Tačiau šis bendrosios teisės ir teisingumo teisės suartėjimas toli gražu nepanaikino buvusiųjų skirtybių. Teisingumo teisės viršenybė, pasitaikius bendrosios ir teisingumo teisės normų kolizijai, nustatyta jau XVII a., buvo išsaugota ir šią reformą rreglamentavusiame teismų san¬tvarkos įstatyme, kuriame skelbiama: „Esant bendrosios teisės teismų ir kanclerio teismo prieštaravimui, pirmenybė teiktina teisingumo tei¬sės nurodymams“. Todėl teisinė literatūra ir toliau abi teisės sistemas nagrinėja skyrium, o teisės mokyklose joms skiriami atskiri paskaitų kursai. Kartu teismų reforma davė impulsą vidiniams jų pagrindams ateityje tolydžio susilieti.

Bendrosios ir teisingumo teisės pagrindu anglai sukūrė materiali¬nės teisės normas, skirtas praktiškai spręsti konkrečias bylas, ir lei¬džiančias seną medžiagą greitai ir lanksčiai pritaikyti naujiems porei¬kiams. Teisė daugiausia vystėsi teisėjų dėka, be didesnės įstatymų leidėjo ir teisės mokslo paramos. Priimdamas sprendimą konkrečioje byloje, teisėjas privalėjo atsižvelgti į jau anksčiau kitų teisėjų analogiško turi¬nio bylų sprendimuose suformuluotas principines teisės nuostatas, ku¬riomis tie sprendimai remiasi. Teisėjo sprendime, priimtame kiekvie¬nu atskiru atveju, suformuluotas teisinis jo pagrindimas faktiškai vėl tapdavo nauja teisės norma, nors, pasak anglų doktrinos, teisėjas, pri¬imdamas sprendimą naujų teisės normų nekuria, o tik privalo surasti reikiamą esamą normą ir motyvuotai pritaikyti savo nagrinėjamai by¬lai.

Precedentinio pobūdžio anglų teisė iš esmės buvo iki pat XX a. Oficialiai precedentų privalomumą pripažino 1854 m. parlamento ak¬tas, tam nustatydamas principines taisykles:

1) aukštesniųjų teismų sprendimai besąlygiškai privalomi kiekvienam teismui; 2) žemesniųjų teismų sprendimai aukštesniesiems teismams nėra privalomi; 3) pir¬mosios instancijos teismų sprendimai neprivalomi kitiems tos pačios kompetencijos teismams; 4) aapeliaciniai teismai ir Lordų rūmai taiko¬si tik prie savo anksčiau priimtų sprendimų; pagal 1966 m. Lordų rū¬mų nutarimą, jie jau turi teisę prireikus peržiūrėti – pataisyti ar pakeisti – savo sprendimus.Teismo sprendimuose ir advokatų kalbose dažniausiai cituojami precedentai, o ne įstatymai. Įstatymų (statutų) vaidmuo anglų teisėje tradiciškai ribojasi tik teismų praktikos sukurtos teisės fiksavimu ar papildymu. Nepaisant to, pagal apimtį Anglijos statutai sudaro labai gausią teisiną medžiagą, statutinė teisė susideda iš daugybės parlamento aktų, susikaupusių per keletą šimtų metų ir todėl turinio atžvilgiu labai prieštaringų. XVII-XIX a. išleista ypač daug naujų statutų, atspindin¬čių naujus gyvenimo poreikius. Siekiant visus šiuos statutus padaryti patogesnius naudoti, senieji statutai, išleisti pradedant XIII a. ir bai¬giant 1711 m., XIX a. pradžioje buvo surinkti į oficialų chronologinį 9 tomų rinkinį,,Karalystės statutai“, o to paties amžiaus antrojoje pu¬sėje išleisti „ Peržiūrėti statutai“.

Teisėjams privalomais ir toliau buvo pripažįstami keleto teisinin¬kų, tarp jų H. Brektono(XIII a.) ir E. Kuko (XVI-XV1I a.), vadinamų

autoritetais, teiginiai.

Ėmus XIX a. demokratinti parlamento rinkimus ir dėl to į politinę valdžią įsileidus viduriniųjų, o paskui ir žemesniųjų visuomenės sluoks¬nių atstovus, susidarė palankesnės galimybės parlamentinėms visuo¬menės gyvenimo reformoms. Tai pagyvino įstatymų leidybą, įstatymų lyginamoji vertė tarp teisės šaltinių ėmė didėti.

Naujausiais laikais nuostata dėl statutų reikšmės tarp teisės

šalti¬nių labai pasikeitė. Dabartinėje Anglijoje įstatymai ir poįstatyminiai aktai nebegali būti laikomi šalutiniais teisės šaltiniais. Ekonominiams santykiams darantis vis labiau sudėtingesniems, plėtojantis komerci¬nei apyvartai, didėjant konkurencijai, iškilo reikalas teisę paprastinti, daryti ją aiškesnę, todėl vis daugiau dėmesio imta skirti įstatymams. Tuo tarpu precedentinė teisė su jai būdinga teismų praktika besiremian¬čia kazuistine forma išgyvena rimtą krizę, nes ji nesiderina su norais greitai ir iš esmės pertvarkyti visuomenę. Dėl to įstatymai ir reglamen¬tai įgauna iki šiol šioje šalyje neregėtą reikšmę. Bet kuris pprecedentas dabar gali būti panaikintas parlamento aktu, o teismas, net aukščiau¬sioji instancija su Lordų rūmais imtinai, negali pakeisti įstatymo. Tai reiškia, kad šiuolaikinės Anglijos teisės šaltinių hierarchijoje faktiškai statutai tapo svarbesni už precedentus.

Tačiau anglų teisė, palyginti su kontinentine teise, liko nekodifikuota. Bet jau XIX a. pirmojoje pusėje ėmė plisti dalinis teisės normų sisteminimas, atliekamas išleidžiant specialius teisės aktus, vadinamus

Konsoliduojantys aktai (consolidation act) — tai parlamento iš¬leistame viename įstatyme surinkti ir susisteminti jau anksčiau priimti galiojantys aktai kokiu nors palyginti siauru rreikalu; tai miniatiūrinė kodifikacija, apimanti ne ištisas teisės šakas, o tik pavienius teisės ins¬titutus. Konsoliduojančiuose aktuose neformuluojami bendrojo pobū¬džio principai ir nurodymai, patys aktai neretai pasižymi kazuistine forma.

Pirmieji Anglijos konsoliduojantys aktai jungė galiojančius statutus nekeičiant jų teksto. Vėliau, XIX a. ppabaigoje, šių aktų leidybos technika patobulėjo, juose atsirado kodifikacijos elementų: nesitenkinant vien mechanišku konsoliduojamų statutų sujungimu, imta koreguoti jų turinį.

Jau nusistovėjusią įstatymų konsolidavimo praktiką įteisino 1949 m. parlamento išleistas specialus „Įstatymų konsolidavimo pro¬cedūros aktas“, kuriame, formaliai siekiant pašalinti konsoliduojamuose aktuose pasitaikančius neaiškumus ir pasenusias nuostatas, pripažįstama galimybė juose daryti pakeitimus ir nežymius patobulinimus.

36. VOKIETIJOS IMPERINĖS TEISĖS ŠALTINIAI, 1532 m. „KAROLINA“. KAROLINOS BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS IR PROCESO PAGRINDINIAI INSTITUTAI

Imperijos teisė. Vokietijos imperijos rėmuose egzistuojant daugybei praktiškai savarankiškų valstybių, apskritai viduram¬žių Vokietijos teisė gali būti suprantama arba kaip visos imperi¬jos teisė (imperijos teisė – Reichsrecht), dažnai vadinta tiesiog bendrąja teise Ųns comtnune), arba kaip kiekvienos atskiros že¬mės – hercogystės ar kunigaikštystės, įėjusios į imperijos sudė¬tį, teisė (žemės teisė – Landrecht), kartu esanti partikuliarinės iimperijos teisės dalimi.

Rašytoji frankų imperijos laikų teisė, šiai imperijai subyrė¬jus, nustojo galioti, ją pakeitė nerašyta teritorinė vietos papro¬čių teisė. Kunigaikščių valdžios atsiradimas, o paskui visiškas centrinės valdžios nusilpimas lėmė didelį imperijos teisės parti¬kuliarizmą. Iki XII-XIII a. bendrosios vokiečių (imperijos) teisės formaliai nebuvo. Tačiau ilgainiui Vokietijo¬je ėmė galioti kai kurie tie bendrieji teisės principai ir nuostatai, kuriuos pripažino įvairūs politiniai jos vienetai – jos žemės. To¬kie principai formavosi universalaus pobūdžio vokiečių papro¬čių teisės normų bei imperatorių įstatymų leidybos bazėje. Šiuo atžvilgiu yypač reikšmingi imperatorių, nepaisant jų valdžios sil¬pnumo, XII-XV a. išleisti įvairūs vadinamieji taikos statutai, kuriuose, leisdamiesi į karo žygius, imperatoriai paprastai skelbė taiką savo šalies viduje arba atnaujindavo senąją, anksčiau paskelbta, tokią pačia, taiką. Taikos statutuose būta nemažai nau¬jos teises, įgyvendinamos imperijos lygiu, normų, dažnai taip pat įtraukiamų į teritorinę kunigaikštysčių ir miestų teisę.

Imperijos taikos statutuose vyravo baudžiamosios teisės nor¬mos, numatančios atsakomybę už nusikaltimus, keliančius di¬džiausią grėsmę valdinių taikai.

Imperijos taikos statutuose vyravo baudžiamosios teisės normos, numatančios atsakomybę už nusikaltimus, keliančius didžiausią grėsmę valdinių taikai.

Pirmasis imperijos taikos statutas (1103 m.) daugiausia dėmesio skyrė nuosavybės ir gyvybės apsaugai. Ilgainiui taikos pažeidimų turinys plėtėsi, o statutų normos apėmė vis naujus taikos pažeidėjus, t.y. numatė atsakomybę už vis įvairesnius nusikaltimus nuosavybei ar asmeniui. Buvo numatyta atsakomybė už nepaklusnumą bažnyčios jurisdikcijai, pinigų padirbinėjimą ir kt. bausmės dydis priklausė nuo nusikaltimo pobūdžio ir nusikaltėlio asmenybės. Buvo kreipiamas dėmesys į nusikaltimo „įžūlumą“, į recidyvą.

Imperatoriaus Maksimiliano 1495 m. paskelbta „amžinoji taika“ dar kartą uždraudė kerštą, plėšimą, grobimą, grasindama už tai imperatoriaus ir imperijos nemalone, visų malonių, privilegijų ir teisų“ netekimu.

XIV-XVI a. Vokietija imta aktyviai recepuoti romėnų teisę, prisidėjusią prie tam tikro teisės vienodinimo. Justiniano Digestai, kiek perdirbti, siekiant pritaikyti esamiems poreikiams, buvo pripažinti pagrindiniu teisės šaltiniu Imperijos rūmų tteismui.

Imperijos teisės šaltiniais taip pat laikyti Reichstago nutarimai, imperatorių rinkimų kapituliacijos, įvairios tikybinės ir taikos sutartys.

Imperijos teisės aktų daugėjant, 1532 metais buvo išleistas vienintelis imperijos teisynas „Karolina“ („CCC“). Šis teisynas, valdant Karoliui V, įnešė svarbų indėlį kuriant visos Vokietijos baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso principus. Jis galiojo iki 1870 metų, t.y. iki Vokietijos suvienijimo.

„Karolina“ skelbė tiek bendruosius baudžiamosios teisės principus, tiek ir nemažai konkrečių nusikaltimų ir bausmių už juos, nors specialiai baudžiamosios teisės normoms skirta palyginti nedaug straipsnių.

Iš bendrųjų baudžiamosios teisės sąvokų joje dar aptarė kaltės formas, aplinkybes, naikinančias, švelninančias ir sunkinančias atsakomybę, kėsinimąsi, bendrininkavimą. Atsakomybė, pagal „Karoliną“, atsirasdavo tik esant kaltei – tyčiai ar neatsargumui. Aplinkybės, naikinančios atsakomybę, „Karolinoje“ dėstomos detaliai, remiantis nužudymo pavyzdžiu. Atsakomybę švelninančiomis aplinkybėmis laikyta tyčios nebuvimas. Teisynas išskyrė atskiras nusikaltimo padarymo stadijas. Pasikėsinimu laikoma tyčinė, prieš nusikaltėlio valią nepavykusi veika, už ją baudžiama taip pat kaip ir už baigtą nusikaltimą.

Teisynas skyrė bendrininkavimą iki nusikaltimo padarymo, nusikaltimą darant ir nusikaltimą padarius. Nusikaltimų sudėčių „Karolina“ neklasifikavo, tiesiog juos išvardijo, išdėstydama daugiau ar mažiau giminingomis grupėmis.

1. Pagal straipsnius, skirtus konkrečių rūšių nusikaltimams, pirmavo nusikaltimai nuosavybei (įvairios vagysčių rūšys, nesąžiningas disponavimas patikėtu turtu).

2. Specialiai buvo aptariama vagystė bažnyčioje. Religinių nusikaltimų grupę sudarė: Dievo niekinimas, šventvagystė, priesaikos sulaužymas, taip pat nusikaltimai nesiderinantys ssu krikščioniška morale.

3. Valstybiniai nusikaltimai laikyti išdavystė, maištas prieš valdžią, įvairūs „žemių taikos“ pažeidimai.

4. Nusikaltimai asmeniui laikomi įvairių rūšių nužudymai, kūdikio pametimas, savižudybė.

5. Taip pat išskiriami nusikaltimai teisingumui – melagingas liudijimas, neteisėtas suimtojo paleidimas.

Bausmės siekė įbauginti. „Karolinoje“ buvo numatyta mirties bausmė, kūną žalojančios bausmės, kūno bausmės, gėdingos bausmės, uždarymas į kalėjimą, bauda, žalos atlyginimas. Papildomai dar galėjo būti skiriama turto konfiskavimas, kankinimas įkaitintomis žnyplėmis, vilkimas į mirties bausmės vykdymo vietą.

„Karolina“ įtvirtino Vokietijai naują inkvizicinį procesą, nors joje dar liko ir kai kurių kaltinamojo proceso elementų: byla galėjo būti keliama nukentėjusiojo ar kito asmens iniciatyva, įrodymus teismui galėjo pateikti abi šalys. Tardymas buvo atliekamas teismo iniciatyva, įtariamajam plačiai taikytos fizinio poveikio priemonės.

Buvo remtasi formalių įrodymų teorija. Pagrindinis veiksmas tiriant nusikaltimą buvo tardymas kaltinant: be šios priemonės procesas buvo mažai efektyvus, nes rėmėsi teisingu įrodymų vertinimu.

Teisiamojo prisipažinimas taip pat neturėjo lemiamos reikšmės, teismas kaskart privalėjo įsitikinti prisipažinimo nuoširdumu. Kaltinimų tvarkos ir būdų „Karolina“ nereglamentavo.

Procesas baigdavosi nuosprendžio, kuris galėjo būti kaltinamasis, paliekantis įtariamuoju arba išteisinantis, paskelbimu.

Teisė skųsti nuosprendį nebuvo numatyta.

37.VOKIETIJOS ŽEMIŲ TEISĖ: SAKSŲ, ŠVABŲ VEIDRODŽIAI, 1749 m.

„PRŪSŲ ŽEMĖS TEISYNO“ BRUOŽAI, 1768 m. „TEREZIANA“

Pagrindinį vaidmenį teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius vaidino Vokietijos teritorijų – žemių ir miestų – teisė.

Konkrečių žemių teisė – bendros visiems laisviesiems kiek¬vienos vokiečių

kunigaikštystės gyventojams atskirai priimtos nor¬mos, pagal kurias veikė tos kunigaikštystės (žemės) teismai, ėmė sparčiai plėtotis nuo XIII a. Kaip tik tada prasidėjo aktyvi kuni¬gaikščių įstatymų leidyba, ribojusi papročių taikymą ir diegusi naujas teisės normas. Kiti žemių teisės šaltiniai buvo vietos teismų sprendimai, kunigaikščių valstybės institucijų aktai. Netrukus pa¬sirodė pirmosios rašytinės papročių teisės ir aktų kompiliacijos.

Žemių teisėje yra civilinės, šeimos ir kitų daugiausia „ne¬viešų“ teisės šakų normų.

Iš žemių teisės šaltinių ypač išsiskyrė keletas vietos papro¬čių teisės rinkinių, plačiai žinomų tuo, kad ppadarė didžiulę įtaką ne vien konkrečios žemės, bet ir regiono, o kartais — net visos Vokietijos teisės raidai.

Iš tokių teisės rinkinių pirmiausia pažymėtinas „Saksų veidrodis“ sudarytas riterio ir teisėjo Rephofo, pasirodęs apie 1224-1230 m. Tai susistemintas teisės normų ir principų rinkinys, kurio šaltiniai daugiausia buvo užrašyta ir susisteminta Saksonijos ir iš dalies kai kurių kilų šiaurės Vokie¬tijos sričių papročių teisė, kai kurie vokiečių imperatorių įstaty¬mai; šią medžiagą papildė kanonų teisė, ypač tie jos komponen¬tai, kurie lietė popiežiaus jurisdikciją, šeimos teisę iir kai ku¬riuos kitus dalykus.

„Saksų vedrodžio“ tekstas suskaldytas į dvi dalis.

Pirmoje dalyje, pavadintoje Žemės teisė, daugiausia dėmesio skiriama konstitucinei teisei, luominiam visuomenės susiskirstymui ir su tuo susijusiems giminystėms, kilmės, šeimos santykių, paveldėjimo ir kitiems dalykams, nusikaltimams ir bausmėms, teismų santvarkai iir procesui.

Įstatymo pirmosios knygos 1 straipsnis buvo skirtas vals¬tybės ir bažnyčios santykiams nustatyti. Čia pabrėžiami jų ry¬šiai ir parama vienas kitam, bet vis dėlto pripažįstama popiežiaus viršenybė.

Tarp svarbiausių konstitucinės teisės nuostatų – imperijos, kaip daugelio tarpusavyje sąveikaujančių politinių darinių, koncepcija.

„Saksų veidrodis“ pripažino imperatoriaus teisę visur, kur jis bebūtų, vykdyti teisingumą, kaldinti monetas, imti rinkliavas ir „Švabų veidrodis“, pasirodęs apie 1275-1282 metus ir atsispindėjęs pietinių Vokietijos tautų – bavarų ir alemanų – įstatymus, taip pat imperatorių kapituliarijas, romėnų ir kanonų, šiek tiek papročių teisę. Šis taip pat privataus asmens rinkinys greitai įgavo oficialaus teisės šaltinio galią pietinėje Vokietijoje.

„Veidrodžiai“ šiek tiek kompensavo bendrų valstybinių įstatymų nebuvimą.

XV a. antroje – XVI a. pirmoje pusėje kai kuriose vokiečių žemėse pasirodė baudžiamųjų ir proceso įstatymų rrinkiniai – Tirolio (1499), Niurnbergo (1526) ir kt. Ypač paplito Bambergo (1507) rinkinys, įtvirtinęs vokiečių žemėje inkvizicinį procesą ir tapęs jau minėto imperijos teisyno „Karolinos“ pagrindu.

Žemių teisės kūrimąsi ir raidą užbaigė vietos teisės kodifikavimo darbai. Išsamiausiai tai padaryta Bavarijoje: 1751 m. išleistas baudžiamasis, 1753 m. – teismo proceso, 1756 m. – civilinis kodeksai.

Specifinis vokiečių baudžiamosios teisės bruožas buvo bauginantis jos žiaurumas.

1794 metais pasirodė „Bendroji žemės teisė prūsų provincijoms“, paprastai vadinama „Prūsų žemės teisynu“. Teisynas apėmė visas pagrindines teisės šakas: valstybinę, aadministracinę, civilinę, baudžiamąją, proceso. Šis teisynas propagavo savotišką visuomenės idealą:gerovės valstybę, kurioje apsišvietusio despoto valdžia apėmė visa, kas tik galėjo veikti individo gyvenimo sąlygas.

Teisynas ne tik netapo tinkamu įstatymų leidybos meno pavyzdžiu, bet apskritai buvo sunkiai taikomas praktiškai.

Teisyno apimčiai turėjo reikšmę ir tai, kad tai buvo luomi¬nės visuomenės įstatymų sąvadas, apimantis skirtingas kiekvie¬no luomo taisykles.

Tokio pobūdžio teisynas patvirtino individo priklausomy¬bę nuo valstybės valdžios. Tačiau teisyno normose buvo nema¬žai dėmesio vertų pažangių dalykų.

Nuosavybė teisyne vertinama kaip svarbiausia ir besąlygiška turtinė asmens teisė ir į ją žiūrima kaip į pagrindą, kuriuo remiasi visa civilinė teisė.

Teisyne atsispindėjo visuomenėje plintantis reikalavimas vertinti santuoką ne kaip bažnytinį institutų, ne kaip neišardomą sakramentą, o kaip civilinę sutartį, kurią šalys gali nutraukti sa¬vo susitarimu. Tam tikslui buvo nustatytas valstybinis ištuokos procesas, sudarantis sutuoktiniams galimybę savo noru išsituokti.

Šio teisyno nustatomos bausmės žiaurios — galvos nukirtimas kalaviju, kartuvės, sudeginimas ir kt.

Pobūdžio ir turinio atžvilgiu į „Karoliną“ panašus 1768 metais Austrijoje pasirodęs Marijos Teresės teisynas „Tereziana“, skirtas baudžiamajai teisei ir procesui.

Nusikaltimai jame grupuojami į viešuosius, privačius ir mišrius, prie kurių priskiriami, pvz., plėšimas ar vagystė. Pagal nusikaltimo objektą išskiriami nusikaltimai Dievui ir religijai, valstybei, nuosavybei, viešajai tvarkai, sveikatai ir gyvybei bei kt. Pagal skiriamas bausmes nusikaltimai grupuojami į labai sunkius ((skiriama kvalifikuota mirties bausmė), sunkius (mirties bausmė ar kalėjimas iki gyvos galvos), lengvus. Teisynas leido veikas kvalifikuoti kaip nusikalstamas taip pat vadovaujantis analogijos taisykle.

„Terezianoje“ jau ryški tendencija riboti kaltinamojo kan¬kinimą: čia griežtai nurodomi galimi kankinimo įrankiai, jį bu¬vo leista taikyti tik gavus aukštesnio teismo sutikimą, ir tik by¬lose, kuriose grėsė mirties bausmė, tik teisiamajam neprisipažįstant ir trūkstant kitų įrodymų. Nuo kankinimų buvo atleidžiami ligoniai, invalidai, seni ir mažamečiai, taip pat aukštųjų luomų asmenys, jei tik jų nusikaltimai nebuvo labai sunkūs.

,,Tereziana“ galiojo neilgai, 1787 metais ją pakeitė naujas baudžiamosios teisės rinkinys, imperatoriaus Juozapo II garbei pavadintas ,, Jozefiana“. Jis laikomas „šviečiamojo absoliutiz¬mo“ epochos teisės paminklu, palyginti su „Tereziana“, žengęs žingsnį baudžiamosios teisės humanizavimo link.

Nusikaltimus teisynas skirstė į kriminalinius ir policinius, jame buvo dekriminalizuoti Dievo niekinimas ir burtininkavimas. Čia jau visai neliko kankinimo — jis Austrijoje oficialiai panaikin¬tas 1776 metais. Teisyne apskritai atsisakyta mirties bausmės (ji gražintą 1795 metais ir galėjo būti taikoma valstybės išdavikams). Tačiau teisynas numatė ilgalaikį, iki 100 metų, įkalinimą su kali¬nio sukaustymu ar prikaustymu, plakimą lazda, rykštėmis, rim¬bu, įspaudavimą į abu skruostus, statymą prie gėdos stulpo.

38. VOKIETIJOS KONSTITUCINĖS TEISĖS RAIDA. VEIMARO KONSTITUCIJA IR JOS DEMOKRATINIŲ PRINCIPŲ TOLESNĖ RAIDA

Pirmosios vokiškos konstitucijos. Šventąją vokiečių tautos Romos imperiją, išgyvavusią daugiau nei 8800 metų, kaip jau minėta, sužlugdė kariniai Napoleono Bonaparto laimėjimai. Bet žlugus pačiam Napo¬leonui, 1815 m. vykęs Vienos kongresas imperijos ir visų buvusių be¬veik pusketvirto šimto vokiškų valstybėlių jau nebeatkūrė.

Vokietijos žemėse (Viurtenberge, Hanoveryje, Bavarijoje ir kt.) nuo 1814 m. prasidėjo nuoseklus konstitucijų priėmimo procesas. Dau¬guma jų savo aukščiausiųjų valstybės institucijų konstrukcijos požiū¬riu buvo panašios: pagal jas, monarchas paprastai turėjo vykdomąją valdžią ir dalijosi kartu su landtagu (žemės susirinkimu) įstatymų lei¬džiamąja valdžia.

Galingas postūmis Vokietijos konstitucinei raidai buvo XIX a. vi¬duryje suaktyvėjęs revoliucinis judėjimas, kurio pagrindine idėja buvo monarchų kišimosi į ūkinį gyvenimą pašalinimas, vokiečių vienybė, bendros konstitucijos priėmimas. Todėl 1848 m. Prancūzijoje kilusi revoliucija labai greitai persimetė į Badeno kunigaikštystę ir netrukus paskui paplito kitose vokiškose valstybėse.

Revoliucijos metu išrinktas Steigiamasis susirinkimas, susirinkęs Frankfurte prie Maino, 1849 m. kovo 28 d. priėmė Imperijos konstitu¬ciją, paskelbusią Vokietijos imperijos, kaip monarchijų federacijos, iš¬sidėsčiusios Vokietijos sąjungos teritorijoje, sukūrimą.

Konstitucijoje skelbiama, kad atskiros vokiškos valstybės išsau¬go savo savarankiškumą, aukščiausią valdžią ir teises, kiek jie neper¬duoti imperijos valdžiai (5 str.).

Imperijos valdžia susidėjo iš valstybės galvos, kuriam nustato¬mas „Vokietijos imperatoriaus“ titulas, ir Reichstago (Imperijos susi¬rinkimo), susidedančio iš dviejų- Valstybių ir Tautos – rūmų. Valsty¬bių rūmuose kiekvienas federacijos subjektas turėjo teisę į konstitucijos nustatytą įgaliotinių skaičių, kurių pusę turėjo skirti

tos valstybės vy¬riausybė, kitą pusę rinko valstybės atstovaujamoji institucija. Tautos rūmų deputatus, kaip buvo numatyta Konstitucijoje, turėjo rinkti gy¬ventojai visuotinių, lygių, slaptų rinkimų pagrindu.

Konstitucija skelbė piliečių lygiateisiškumą, bajorijos, kaip privi¬legijuoto luomo, ir baudžiavinės priklausomybės panaikinimą, taip pat įpareigojo šios nuostatos laikytis vokiškų žemių konstitucijas. Čia iš¬skaičiuotos ir kitos piliečių teisės bei laisvės: asmens neliečiamumo, nuomonių reiškimo žodžiu, raštu, spaudoje ir vaizduojamajame mene laisvė, sąžinės laisvė, mokslo ir jo teorijų laisvė, teisė kreiptis į valdžią su prašymais ir skundais, nuosavybės neliečiamumas.

Tęsiantis kkonstitucijų priėmimui pavienėse vokiečių žemėse, 1850 m. sausio 31 d. Prūsijos karalius oktrojavo Prūsijos konstitucinę chartiją.

Pagal ją Prūsija ir toliau liko unitarine monarchine valstybe, ku¬rioje valdžią savo rankose sutelkė karalius. Jo asmuo skelbiamas neliečiamu.

Chartija numatė dvejų rūmų Landtagą, susidedantį iš aristokrati¬nio pobūdžio Ponų rūmų, į kurio sudėtį įėjo karaliaus iki gyvos galvos skiriami asmenys, ir renkamų Deputatų rūmų. Įstatymų leidybą įgyvendino karalius drauge su abejais rūmais; įstatymų leidybos iniciatyvos teisė priklausė karaliui ir atskirai abiem rūmams; kiekvienas įstatymo projektas buvo llaikomas priimtu, pri¬ėmus jį abiem rūmams ir sutikus karaliui (karaliaus absoliutinio veto teisė).

Chartijoje buvo specialus II titulas, pavadintas „Apie prūsų tei¬ses“, kuriame paskelbtas prūsų lygiateisiškumas, luomų teisių panai¬kinimas. Čia skelbiama emigracijos, religijos pasirinkimo, minčių reiš¬kimo, susirinkimų, draugijų laisvė, kartu nustatant, kkad jų panaudojimo ribas reguliuoja įstatymai, o karo ar sukilimo atveju laisvių veikimas galėjo būti sustabdomas. Ypač pabrėžiamas nuosavybės neliečiamu¬mas, uždraudžiant tokių rūšių turtines bausmes kaip civilinė mirtis ir turto konfiskavimas. Skelbiamos procesinio pobūdžio garantijos – as¬mens laisvė, būsto neliečiamumas, nepaprastųjų teismų draudimas, bau¬dimas tik laikantis įstatymų.

Konstitucinė chartija skelbė visuotinę prūsų karo prievolę, taip pat galimybę įstatymų nustatyta tvarka vidaus riaušėms slopinti arba įstatymui įgyvendinti panaudoti ginkluotąsias pajėgas.

1871 m. Vokietijos imperijos konstitucija. Siekdama plėsti sa¬vo įtaką vokiečių valstybėms, Prūsija joms pasiūlė Bundestagą refor¬muoti į demokratišką bendrą vokišką parlamentą Reichstagą, o drauge pertvarkyti ir visą Vokietijos sąjungą, pašalinant išjos daugiatautę Aust¬rijos imperiją, sparčiai netenkančią vokiškos valstybės pobūdžio

1866 m. sutriuškinus austrus vietoj nustojusios gyvuoti Vokiečių sąjungos Prūsijai pavyko įkurti Šiaurės Vokietijos sąjungą, įį kurią įėjo vokiš¬kų valstybių dauguma. Šios sąjungos Steigiamasis reichstagas 1867 m. priėmė konstituciją, į kurią iš neįsigaliojusios 1849 m. Frankfurto konstitucijos buvo perkelta nemažai demokratinio pobūdžio nuosta¬tų- visuotiniai, lygūs, slapti rinkimai, renkant Reichstagą, piliečių teisės ir laisvės. Tuo pat metu ši konstitucija, sąjungos prezidento pareigas suteikdama Prūsijos karaliui ir pavesdama jam vykdomąją valdžią, įgyvendinamą per jo skiriamą ir jam atsakingą sąjungos kanc¬lerį, atvirai įtvirtino Prūsijos vadovaujamą vaidmenį sąjungoje.

1871 m. sausio mėn. -Šiaurės Vokietijos sąjungos pagrindu buvo sukurta nauja (Antroji) VVokie¬tijos imperija, teisiškai įtvirtinta 1871 m. balandžio 16 d. Konstitucijoje. Pagal valstybės santvarkos formą Vokietijos imperija buvo fede¬racinė valstybė, susidedanti iš 25 federacijos subjektų: 22 monarchijų su savo karalių ir kunigaikščių dinastijomis ir trijų laisvųjų miestų. Sąjunginės valstybės išsaugojo savo konstitucijas, savo landtagus ir vyriausybes, tačiau jiems buvo palikta tik tam tikra nedidelė valstybi¬nių funkcijų dalis: tvarkyti bažnyčios reikalus, švietimą, tiesioginių mokesčių rinkimą, administraciją.

Vadovauti imperijai Konstitucija pavedė imperatoriui, vėl gavu¬siam kaizerio titulą, suteikdama jam galią atstovauti imperijai tvarkant tarptautinius reikalus, skelbti imperijos vardu karą ir sudaryti taiką, sąjungas su užsienio valstybėmis ir kitokias tarptautines sutartis, akredituoti ir priimti pasiuntinius, sušaukti, atida¬ryti, atidėti ir uždaryti parlamento rūmus, siūlyti įstatymų projektus, juos skelbti (įstatymams įsigalioti būtinas imperatoriaus sutikimas) ir prižiūrėti jų vykdymą, skirti imperijos kanclerį (reichskanclerį) ir ki¬tus imperijos pareigūnus.

Imperijos reikalai pavedami tvarkyti tiesiogiai imperijos kancle¬riui, atsakingam tik imperatoriui ir nereikalingam parlamento pasitikė¬jimo. Jis buvo vienintelis imperijos ministras, kuriam buvo pavaldžios visos imperijos žinybos, išskyrus karinę. Jam, imperijos kancleriui, ir buvo pavesta skirti sau pavaldžius šių žinybų vadovus.

Imperijos įstatymų leidyba pavesta dvejų rūmų parlamentui: Bun¬desratui (Sąjungos tarybai) ir Reichstagui. Jie turėjo įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, įstatymui priimti reikėjo abiejų rūmų narių balsų dau¬gumos ir imperatoriaus sankcijos.

Bundesratas buvo nerenkama institucija. Jis susidėjo iš ssąjungi¬nių valstybių atstovų, kuriuos skyrė tų valstybių vyriausybės. Be įsta¬tymų leidybos, Bundesratui Konstitucija suteikė ir kai kuriuos kitus reikšmingus įgaliojimus: duoti administracijai nurodymus įstatymų tai¬kymo reikalais, dalyvauti skiriant kai kuriuos imperijos pareigūnus, būti arbitru, kilus konfliktui tarp sąjunginių valstybių ir kt. Pats vienas Bundesratas galėjo leisti įsakus.

Atstovaujamoji parlamentinė institucija buvo Reichstagas. Jis buvo renkamas visuotiniais tiesioginiais, slaptais rinkimais, pagal mažoritarinę sistemą, trejiems (vėliau – penkeriems) metams.

Vokietijos imperijos 1871 metų konstitucijoje nedeklaruojamos piliečių teisės ir laisvės – manyta, kad tai yra sąjunginių valstybių kon¬stitucinių aktų reglamentavimo objektas.

Ši konstitucija Europos šalių konstitucinės teisės praktikai patei¬kė pavyzdį, parodantį, kad konstitucinėms monarchijoms gali būti tai¬komas ne vien anglų parlamentinis režimas: Vokietijos monarchams patikėtas ne tik valdymas; nors įstatymų leidyba buvo pavesta tautos renkamai atstovaujamą]ai institucijai, bet jiems įsigalioti būtinai reika¬laujant monarcho sutikimo, jis ir pats tapo aktyviu šio proceso dalyviu.

Vokietijos imperija skyrėsi ir nuo įprastų federacinių valstybių: vadovavimas sąjungai priklausė vieno konkrečiai nustatyto federaci¬jos subjekto vadovui — Prūsijos karaliui, nepaisant to, kas šį sostą beužimtų; vieną parlamentinės institucijos sudedamąją dalį (Bundesratą) sudarė ne renkami kiekvieno federacijos subjekto atstovai, o tų valsty¬bių vyriausybių skirti įgaliotiniai.

Veimaro konstitucija. Pralaimėjimas Pirmajame pasauliniame ka¬re, katastrofiška ekonominė padėtis, komunistinių elementų uoliai sklei¬džiamos bolševikinės idėjos 1918 m. pabaigoje gerokai kkomplikavo Vokietijoje politinę padėtį.

1918 m. lapkričio 3 d. Kilio mieste prasidėjo stichinis karinių jū¬reivių sukilimas. Labai greitai priėjo prisidėjo esama padėtimi nepa¬tenkinti gyventojai, jis persimetė ir įkitus Vokietijos miestus. Išsigan¬dęs kilusios revoliucijos, lapkričio 9 d. pabėgo kaizeris Vilhelmas II, juo pasekė kitų vokiškų valstybių karaliai ir kunigaikščiai. Šitaip lap¬kričio įvykiai Vokietijoje likvidavo monarchiją.

Revoliucijoje dėl savo tikslų ir įtakos visuomenėje tarpusavyje varžėsi komunistinė prosovietinė srovė, iškėlusi socialinės revoliuci¬jos ir sovietinės santvarkos vėliavą, ir socialdemokratinė srovė, kovo¬jusi su demokratinės politinės revoliucijos vėliava prieš komunistus. Pastariesiems, remiamiems plačių gyventojų sluoksnių, pavyko įveikti komunistinį pavojų

1919 m. sausio mėn. įvyko rinkimai į konstituantą. Sostinėje Ber¬lyne tebesitęsiant neramumams, vasario 6 d. ji susirinko dirbti Veima¬re. Čia rugpjūčio 11 d. buvo priimta nauja Vokietijos imperijos konsti¬tucija, pagal savo gimimo vietą dažnai vadinama Veimaro konstitucija.

Konstitucija Vokietiją skelbė respublika, nors išsaugojo imperijos (reicho) pavadinimą, kuris čia vartojamas kaip termino „valstybė“ si¬nonimas Stipriausios ir ryškiausios federacinės institucijos – imperijos pre¬zidentas, parlamentinė vyriausybė ir Reichstagas – pagal jų sudarymą, kur žemėms, kaip federacijos subjektams, nebuvo skirta jokio vaid¬mens, buvo unitarinio pobūdžio.

Konstitucija įsteigė labai stiprią prezidento instituciją. Imperijos prezidentas, vienintelis to meto Europoje, buvo renkamas visos vokie¬čių tautos tiesioginiais rinkimais (41 str.) septyneriems metams, neri¬bojant to paties asmens perrinkimo; pirma laiko jis

galėjo būti nušalin¬tas tik tautos balsavimu (referendumu), Reichstago siūlymu (43 str.). Jam pavesta atstovauti imperijai tarptautiniuose santykiuose, akredi¬tuoti ir priimti užsienio valstybių pasiuntinius, imperijos vardu su už¬sienio valstybėmis sudaryti sąjungas ir kitas sutartis, skirti ir atleisti imperijos valdininkus, vadovauti ginkluotosioms pajėgoms (45-47 str.). Kuriai nors žemei nevykdant konstitucinių pareigų ar imperijos įstaty¬mų, prezidentas galėjo ją priversti, ginkluotųjų pajėgų padedamas (48 str.). Visi prezidento įsakymai ir potvarkiai turėjo turėti reichskanc¬lerio arba atitinkamo ministro kontrasignaciją, reiškiančią atsakomy¬bės už akto turinį prisiėmimą.

Prieštaraujant di¬nastijų ttradicijoms, paskelbtas tautos suverenitetas. Pagal valstybės san¬tvarkos formą Vokietija liko federacine valstybe, bet unitarinės tendencijos, išreiškiančios kompromisą tarp federacinės ir unitarinės valstybės šalininkų, joje išplečiamos ir pabrėžiamos.

Stipriausios ir ryškiausios federacinės institucijos – imperijos pre¬zidentas, parlamentinė vyriausybė ir Reichstagas – pagal jų sudarymą, kur žemėms, kaip federacijos subjektams, nebuvo skirta jokio vaid¬mens, buvo unitarinio pobūdžio.

Konstitucija įsteigė labai stiprią prezidento instituciją. Imperijos prezidentas, vienintelis to meto Europoje, buvo renkamas visos vokie¬čių tautos tiesioginiais rinkimais (41 str.) septyneriems metams, neri¬bojant to paties asmens pperrinkimo; pirma laiko jis galėjo būti nušalin¬tas tik tautos balsavimu (referendumu), Reichstago siūlymu (43 str.). Jam pavesta atstovauti imperijai tarptautiniuose santykiuose, akredi¬tuoti ir priimti užsienio valstybių pasiuntinius, imperijos vardu su už¬sienio valstybėmis sudaryti sąjungas ir kitas sutartis, skirti ir atleisti iimperijos valdininkus, vadovauti ginkluotosioms pajėgoms (45-47 str.). Kuriai nors žemei nevykdant konstitucinių pareigų ar imperijos įstaty¬mų, prezidentas galėjo ją priversti, ginkluotųjų pajėgų padedamas (48 str.). Visi prezidento įsakymai ir potvarkiai turėjo turėti reichskanc¬lerio arba atitinkamo ministro kontrasignaciją, reiškiančią atsakomy¬bės už akto turinį prisiėmimą.

Konstitucija tradiciškai išsaugojo reichskanclerio pareigybę, ta¬čiau dabar jis buvojau ne administracijos aparato galva, bet parlamen¬tinės vyriausybės vadovas. Imperijos vyriausybė susidėjo iš reichskanc¬lerio ir imperijos ministrų (52 str.).

Reglamentuodama imperijos įstatymų leidybą (I dalies 5 skirsnis), Konstitucija nustatė, kad įstatymų projektus siūlo imperijos vyriausy¬bė, suderinusi su Reichsratu, arba Reichstago nariai. Abiem atvejais juos priiminėjo Reichstagas. Reichstago priimtus įstatymus Reichsra-tas galėjo užprotestuoti; šiuo atveju galutinis įstatymo likimas priklau¬sė nuo Reichstago ar prezidento nutarimu – tautos balsavimo rezulta¬tų. Reichstago priimtiems įstatymams prezidentas vveto teisės neturėjo, todėl privalėjo juos skelbti arba galėjo apeliuoti į tautą, skelbdamas referendumą.

Vykdyti teisingumą Konstitucija pavedė imperijos teismui ir že¬mių teismams ir draudė nepaprastuosius teismus. Buvo skelbiama, kad teisėjai yra nepriklausomi ir paklūsta tik įstatymui; jie pareigoms ski¬riami iki gyvos galvos.

Teisinės technikos ir konstrukcijos požiūriu Veimaro konstitucija yra laikoma viena tobuliausių konstitucijų.

Veimaro konstitucinių institutų likvidavimas nacistų valdy¬mo metais. Pirmojo pasaulinio karo pralaimėjimas, Versalio sutartis, iš esmės apribojusi imperijos karines galimybes, ekonominė suirutė, bendras revoliucinis pakilimas – tai tik keletas vveiksnių, sudariusių palankias sąlygas jau 1919 m. Vokietijoje imti kurtis gausioms kari¬nėms ir pusiau karinėms organizacijoms, kuriose sau prieglobstį rado daugelis grįžusių iš fronto karių, didžiąja dalimi profesionalių, bet vals¬tybei tapusių nebereikalingais. Netrukus šios organizacijos susivienijo į Nacionalsocialistinę vokiečių darbo partiją, kurios vadovu tapo A. Šiklgruberis-Hitleris ir kuri savo programoje įsipareigojo kovoti su Vokietijos „nacionaliniu nužeminimu“, už prarastų teritorijų susigrą¬žinimą, žadėjo valstiečiams skirti žemės, įtraukti darbininkus į pramo¬nės valdymą, konfiskuoti karinius pelnus; tauta buvo kviečiama šių tikslų siekti bendromis sutelktomis jėgomis, atsisakant socialinės ne¬santaikos. Esamomis sąlygomis programa susilaukė plataus visuome¬nės atgarsio.

Po nenusisekusio 1923 m. pučo nuo 1925 m. nacistai ėmėsi par¬lamentinės kovos dėl valdžios taktikos, kuri nors ir neatnešė jiems per¬galės, bet rodė nuolat didėjant jų populiarumą.

1933 m. sausio 30 d. imperijos prezidentas P. Hindenburgas pa¬skyrė A. Hitlerį reichskancleriu ir pavedė jam sudaryti kabinetą. Lega¬liu būdu gavęs valdžią, užuot kreipęsis į parlamentą pasitikėjimo, ku¬rio, neturėdamas absoliučios savo partijos atstovų daugumos, vargiai galėjo tikėtis, jau pirmajame vyriausybės posėdyje Hitleris pasiekė nu¬tarimą Reichstagą paleisti ir skirti naujus jo rinkimus.

Formaliai hitlerininkai Veimaro konstitucijos nepanaikino, dar savo tikslams pasinaudojo kai kuriomis joje fiksuotomis nuostatomis. Bet faktiškai šios konstitucijos netrukus buvo atsisakyta.

Nacionalsocialistai, gavę naujai 1933 m. kovo 5 d. išrinktame Reichstage kai kurių kitų dešiniųjų ppartijų paramą, savo inicijuotais įstatymais ėmė formuoti Trečiosios imperijos pagrindus ir vieną po kito likviduoti demokratinius Veimaro konstitucinius institutus.

Hitlerinei imperijai buvo būdingas griežtas posūkis į kraštutinę valstybės centralizaciją, į ryžtingą paskutiniųjų federalizmo elementų atsisakymą.

Jau 1933 m. balandžio 3 d. išleistas „Žemių sujungimo su impe¬rija įstatymas“, nors federacijos dar visiškai nelikvidavęs, iki mini¬mumo sumažino ir taip ribotą federacijos subjektų autonomiją.

Labai sparčiai įstatymais valstybėje buvo įteisinta ir realizuota na¬cių partijos monopolija.

1933 m. liepos 14 d. išleistas „Įstatymas prieš naujų partijų kūrimą „. Jame nurodyta, kad Vokietijoje gyvuoja vienintelė – nacionalso¬cialistų partija, ir numatyta kriminalinė bausmė už kitų partijų organi¬zacinių struktūrų palaikymą arba naujų partijų kūrimą. „Partijos ir valstybės vienybės užtikrinimo įstatymas“ (1933 m. gruodžio 1 d. su 1934 m. liepos 8 d. pakeitimais) nacionalsocialistų partiją vadino „vo¬kiečių valstybinės minties reiškėją“. Čia buvo teigiama, kad partija esan¬ti viešosios teisės institucija, neatskiriamai susijusi su valstybe.

Labai pakito Vokietijos teismų sistema. Greta įprastų teismų, iš esmės pažeidžiant Veimaro konstitucijoje buvusį draudimą, kiekvie¬noje teisminėje apygardoje buvo įsteigti ypatingieji teismai. 1934 m. sudarytas dar vienas nepaprastasis teismas – Tautos tribunolas, kuriam pavestas valstybės išdavystės bylų supaprastinta tvarka nagrinėjimas.

Nacionalsocialistai sukūrė galingą valstybinį jėgos aparatą, pra¬dėjusį formuotis dar iki hitlerininkams ateinant į valdžią. Pagrindinė jėga, turėjusi užtikrinti vidaus saugumą, buvo vvadinamieji smogiamie¬ji daliniai (SD), apsaugos daliniai (SS), valstybės slaptoji policija (ges¬tapas). Visas policines tarnybas nuo 1939 m. suvienijo Vyriausioji im¬perijos saugumo valdyba, planavusi ir koordinavusi teroristines akcijas valstybės viduje ir okupuotose teritorijose. Jėgos aparatas buvo plačiai naudojamas prieš hitlerinio režimo priešininkus, taip pat vykdant ra¬sistinę nacistų politiką ir įvairias represines akcijas.

39. VOKIETIJOS CIVILINĖ TEISĖ. 1900 m. CIVILINIO IR PREKYBOS KODEKSŲ PRIĖMIMAS, PAGRINDINIŲ INSTITUTŲ REGLAMENTAVIMAS: NUOSAVYBĖS, SUTARČIŲ, PAVELDĖJIMO IR ŠEIMOS TEISĖ

Vokietijos civilinės teisės partikuliarizmas. Bendros visai Vokietijai civilinės teisės nebuvo iki XIX a. antrosios pusės. Kiekviena valstybė, įėjusi į imperijos sudėtį, net atskiros sritys, provincijos ir miestai turė¬jo savo vietos, partikuliarinę teisę, o iš viso galiojo per 30 teisės siste¬mų, tarp jų 1756 m. Bavarijos civilinis kodeksas, 1794 m. Prūsų že¬mės teisynas, vienas modernesnių 1863 m. Saksonijos civilinis kodeksas, Bremeno, Hamburgo miestų teisė ir kt. Kai kuriose valsty¬bėse (esančiose kairiajame Reino krante, taip pat Badene) nuo Napo¬leono karų liko galioti 1804 m. Prancūzų civilinis kodeksas.

Teisės normos, skirtos darbo santykiams reglamentuoti, taip pat pirmiausia pasirodė pavienėse Vokietijos valstybėse.

Vokietijoje galiojo labai nedaug bendrų imperi¬jos įstatymų, taip pat kanonų bei romėnų teisė. Tai sudarė vadinamąją bendrąją teisę, turėjusią subsidinę (pagalbinę) reikš¬mę: ji buvo taikoma žemių teisės nereglamentuojamais atvejais, pasi¬taikius žemių teisės spragų.

Gausūs partikuliarinės ir

romėnų teisės institutai ir normos, ypač įtvirtinančios feodalinę nuosavybės teisę, ribojančios sutarčių laisvę ir pan., buvo akivaizdžiai pasenusios, neatitiko naujų visuomenės porei¬kių. Bet vieningos Vokietijos civilinės teisės kūrimą skatino ne tiek pastangos padaryti teisę šiuolaikiškesnę, labiau pritaikyta prie pasikei¬tusio ekonominio gyvenimo poreikių, kiek reikalas įveikti teisės parti¬kuliarizmą, labai neigiamai atsiliepiantį prekių apyvartai. Augantys pre¬kinės piniginės apyvartos poreikiai privertė 1848 m. – dar Vokietijos suvienijimo išvakarėse – vietoj galiojusių apie pusšimčio partikuliarinių aktų, dažnai visai netinkamų naujai susiklosčiusiems visuomeni¬niams santykiams reguliuoti, iišleisti bendrą visai Vokietijai Vekselių statutą (Wechselordnung), o netrukus paskui – 1861 m. taip pat dar svarbesnį Bendrą vokiečių prekybos kodeksą (Allgemeines deutsches Handelsgesetzbuch). Kodekso projektas buvo parengtas Prūsijoje, o jam pritarė Vokietijos sąjungos Bundestagas. Bet, jam neturint įgalio¬jimų priiminėti įstatymus sąjungos nariams, kodeksas papildomai bu¬vo priimtas dar ir daugumoje vokiečių žemių. Palyginti greitą pastaro¬jo kodekso atsiradimą ir jo paplitimą Vokietijos žemėse paskatino ekonominiai žemių interesai; šis faktas taip pat rodė, kad prekybos teisės sritis buvo palyginti toli nuo politinių nnesutarimų.

Vekselių statutas ir Bendras prekybos kodeksas gerokai palengvi¬no prekybines ir pinigines operacijas. Negana to, pastarasis jau atspindėjo verslo laisvės ir valstybės nesikišimo į įstatymo leistus sutartinių santykių reikalavimus ir apsiribojo tik pagrindinių principų nustaty¬mu, palikdamas susitariančioms šalims daug laisvės.

Vokietijos imperijos 11900 m. civiliniai įstatymai. Poreikis uni¬fikuoti teisę ypač padidėjo Vokietiją suvienijus. Oficiali įstatymų kodifikacija turėjo ne tik suteikti tvirtą pagrindą teisėjams, bet ir pa¬brėžti valstybės vienybę. Tačiau kai kurių vokiečių valstybių vyriausybės, priešiškos vadovaujamam Prūsijos vaidmeniui imperi¬joje ir stengdamosi išsaugoti buvusią autonomiją bei kartu savo par¬tikuliarinę teisę, sutiko tik su imperijos teise leisti atskirus nutarimus prievolių teisės reikalais, o tai ir atsispindėjo, kaip jau minėta, 1871 m. Konstitucijoje.

1874 m. liepos 2 d. Bundesratas paskyrė komisiją civiliniam ko¬deksui rengti, bet jos po 13 metų parengtas projektas sukėlė audringą visuomenės reakciją, buvo sukritikuotas, daugiausia kaltinant j į perne¬lyg dideliu pasidavimu romėnų teisės įtakai, sąvokų ir konstrukcijų abstraktumu, sunkia kalba ir daugeliu kitų trūkumų, ypač nuosavybės ir sutartinių santykių srityse. Taip susiklosčius aplinkybėms, 11891 m. gruodžio 4 d. Teisingumo ministerija sudarė naują komisiją kodekso projektui perdirbti.

Šis naujas projektas, baigtas rengti 1895 m. ir šįkart visuomenės įvertintas kaip „vokiečių dvasios pergalė prieš romėnų dvasią“, po ne¬didelių patobulinimų buvo pateiktas įstatymų leidėjams. Civilinis ko¬deksas

Bundesrato ir praktiškai be pataisų Reichstago buvo patvirtintas 1896 m. liepos mėn., bet kaizerio pageidavimu įsigaliojo tik 1900 m. sausio 1 d., pažymint naujo šimtmečio pradžią, taip pat sudarant sąlygas prie bendro vokiečių kodekso priderinti sąjunginių valstybių civilinius įstatymus.

Vokietijos ir PPrancūzijos civilinių kodeksų ideologiniai pagrindai panašūs, jie abu rėmėsi XIX a. liberalizmu.

Vokietijos civilinis kodeksas savo dė¬mesiu nuosavybei, sutarties laisvei ir tradicinei šeimai primena Pran¬cūzų civilinį kodeksą, jis kartu atspindi daug įvykusių permainų. Svar¬biausia, kad keletas Vokietijos civilinio kodekso nuostatų ima pripažinti iš tam tikrų privačių teisių išplaukiančias socialines pareigas, taip pat idėją, kad teisėmis negali būti piktnaudžiaujama.

Kartu Vokietijos civiliniame kodekse atsispindėjo ir šalies ekono¬minės bei teisės raidos ypatybės, o kai kuriais atvejais, ypač žemės santykių srityje, buvo palikta galioti partikuliarinė teisė.

Teisinės sąvokos kodekse tiksliai apibrėžtos ir toliau visur griežtai vartojamos viena ir ta pačia prasme

Kodekso normos dėstomos abst¬rakčiomis sąvokomis, jos dažniausia formuluoja tik pagrindinius prin¬cipus, vengdamos kazuistinio konkrečių galimų atvejų teisinio regu¬liavimo, taigi jo turinys gerokai abstraktesnis nei Prancūzų civilinio kodekso, kalba sunkoka, straipsniai griozdiški, o tai galima pateisinti nebent tuo, kad įstatymų leidėjas savo kūrinį skyrė ne platiesiems gy¬ventojų sluoksniams, o teisininkų profesionalų korpusui.

Bebaigiant rengti Civilinį kodeksą, atsirado reikalas su jo normo¬mis bei su didėjančios prekinės apyvartos reikmėmis suderinti galio¬jantį 1861 m. Prekybos kodeksą. Todėl 1897 m. jis buvo gerokai per¬redaguotas ir priimtas kaip specialus Vokietijos imperijos Prekybos kodeksas {Handelsgesetzbuch), susidedantis iš keturių knygų: pirmoji pavadinta „Prekybos dalyviai“, antroji – „Prekybos bendrovės“, tre¬čioji – „Prekybos sandoriai“, ketvirtoji – „Jūrų tteisė“.

Šis kodeksas įsigaliojo taip pat 1900 m., kartu su Civiliniu ko¬deksu.

Nors, kodeksams įsigaliojus, jų reguliuojamus dalykus liečiantys vietiniai teisės aktai neteko galios, civilinės teisės unifikavimas nebu¬vo toks išsamus, kaip tai prieš šimtą metų buvo padaryta Prancūzijoje. Vokiečių įstatymų leidėjas nemažai svarbių ūkio santykių paliko regla¬mentuoti sąjunginių valstybių įstatymų leidėjams (Įvadinio įstatymo 55-152 str.). Tačiau apskritai ištisą tūkstantmetį Vokietijoje trukęs tei¬sės partikuliarizmas pagaliau buvo įveiktas.

Vokietijos civilinis kodeksas, nepaisant jo sudėtingumo, būtinu¬mo turėti kvalifikuotus teisėjus, sugebančius taikyti praktiškai abstrakčią jo sistemą, turėjo didelę reikšmę ne vien Vokietijai. Atspindėda¬mas naujas civilinės teisės raidos tendencijas, Vokietijos civilinis kodeksas kitų šalių teisei XX a. pradžioje darė net didesnę įtaką nei Napoleono kodeksas. Nemažai civilinių kodeksų

išleistų po Vokietijos civilinio kodekso, priėmė pandektinę civilinio kodekso struktūrą. Pagal Vokietijos civilinio kodekso modelį sudaryti Austrijos, Graikijos, Portugalijos, Vengrijos, Lenkijos, Jugoslavijos, Japoni¬jos, Brazilijos, Peru civiliniai kodeksai, jis padarė didelę įtaką Euro¬pos šiaurės valstybių civilinei teisei.

Pagrindiniai vokiečių civilinės teisės institutai. Vokietijos civi¬linis kodeksas civilinio teisinio santykio subjektu greta fizinio asmens jau ne tik pripažino juridinius asmenis.

Dėl nuosavybės teisės Vokietijos civiliniame kodekse iš esmės iš¬liko liberalus požiūris į nuosavybę kaip į teisę, tačiau jame jau labiau reiškiasi tendencija kiek riboti savininko teises.

Vokiečių kodeksas, skirtingai nuo prancūzų, nuosavy¬bės teisę apibūdino subjektyviomis savininko tteisėmis, atskirdamas pozityvią jo teisę „elgtis su daiktu savo nuožiūra“ nuo negatyvios – „ša¬linti visus kitus nuo bet kokio poveikio jam“. Ši formulė palydima nuostato, kad tai yra leidžiama tik tiek, „kiek tai netrukdo įstatymas ar trečiųjų asmenų teisės“, kuriame jau atsispindi nuosavybės socializavimo užuomazga – reikalaujama atsižvelgti ne tik į savo, bet ir į visuo¬menės interesus.

Žemės sklypo savininkui Civilinio kodekso 905 straipsnis, pana¬šiai kaip prancūzų kodeksas, suteikė plačias teises ne tik į žemės skly¬po paviršių, bet ir į gelmes bei oro erdvę žemės sklypo ribose. Bet į žemės savininko nuosavybę neįėjo naudingosios iškasenos, turinčios valstybinę reikšmę: kai kurių metalų, anglies, druskos natūralių ištek¬lių naudoj imą reguliavo atskirose Vokietijos valstybėse galiojusios kal¬nakasybos teisės normos. Be to, galiojo ir paties kodekso nuostatai, nu¬statę tam tikrų žemės nuosavybės teisės ribojimų: savininkas negalėjo drausti poveikio savo sklypui, daromo tokiame gylyje ir aukštyje, kurio nebeliečia realus jo interesas.

Vokietijos civilinis kodeksas taip pat detaliai reglamentavo vadi¬namąsias „kaimynystės teises“ (906-923 str.).

Kodeksas reikalavo, kad bet koks sandoris su nekilnojamuoju turtu būtų registruojamas hipotekos knygose, kuriose šitaip turėjo su¬sikaupti informacija apie tokio turto įkeitimus, areštus ar kitus var¬žymus. Pastaroji tvarka išreiškė XIX a. pirmoje pusėje Prūsijoje įvyk¬dytos reformos, sukūrusios nekilnojamo turto registrą, rezultatus ir padarė didelį poveikį daugeliui

kitų Europos kraštų, kopijavusių vo¬kiečių tvarką.

Rūpindamasis apyvartoje dalyvaujančiais svetimo turto nuomi¬ninkais, kodeksas gina kilnojamojo ir nekilnojamojo turto valdytoją. 1900 m. Vokietijos civilinis kodeksas nepateikia sutarties sąvo¬kos, nors jos pagrindinius bruožus nesunku rekonstruoti iš atskirų kodekso nuostatų. Kodeksas teigia, kad asmuo, siūlydamas kitam asme¬niui sudaryti sutartį, šiuo pasiūlymu pats susisaisto, vadinasi, sutartis suprantama kaip teisinis keleto asmenų ryšys; kodeksas skelbia, kad kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko įvykdyti susitarimą, kuris, beje, gali reikšti ir tam tikrą susilaikymą. Taigi sutarties turiniu gali bbūti tiek teigiamas veiksmas, tiek ir susilaikymas nuo jo. Tokia sutar¬ties samprata iš esmės nesiskyrė nuo Napoleono kodekse pateiktų su¬tarties definicijų.

Sutarčių teisė rėmėsi tais pačiais principais – susitariančių šalių lygybės, sutarčių laisvės ir privalomumo. Bet naujos socialinio, eko¬nominio ir politinio gyvenimo sąlygos pareikalavo į sutartinius santy¬kius įtraukti ir nemažai naujo. Vokietijos civiliniame kodekse, pavyz¬džiui, jau yra straipsnių, reguliuojančių santykius, atsirandančius vykdant biržos operacijas.

Teisinių padarinių turi tik civilinė santuoka. Ištekėdama moteris netenka savo pavardės ir įgyja vyro pavardę (1355 str.). Šeimos tteisėje vyro ir tėvo valdžia yra šiek tiek labiau ribota nei prancūzų kodekse. Vokietijos civilinis kodeksas jau nepripažino legalios vyro valdžios žmonai, o teįtvirtino pirmaujantį vyro vaidmenį bendruose šeimos rei¬kaluose: „Vyras sprendžia visus klausimus, liečiančius bendrą šeimos gyvenimą, taip pat jjis parenka gyvenamąją vietą“, bet žmona galėjo ir „nepaklusti vyro sprendimui, jei juo piktnaudžiaujama savo teise“. Žmo¬na, įsitikinusi, kad vyro parinkta gyvenamoji vieta kenkia šeimos svei¬katai, gerovei ir pan., galėjo reikalauti atskiros gyvenamosios vietos; ji turėjo teisę verstis profesine veikla. Kodeksas įpareigojo žmoną tvar¬kyti bendrą šeimos ūkį, o jo ribose – ir vyro reikalus, taip pat jam atstovauti.

Moterys turi šiek tiek daugiau laisvės, valdydamos savo nuosavy¬bę. Žmonos turtas, priklausęs jai iki santuokos arba įgytas susituokus, nors buvo valdomas ir naudojamas vyro, likdavo jos nuosavybe. Dar¬bu žmonos įgytas turtas priklausė jai, šį turtą ji galėjo tvarkyti pati. Skirtingai nei prancūzų kodeksas, reikalavęs, kad vyras išlaikytų žmo¬ną, Vokietijoje sutuoktiniai privalėjo kartu išlaikyti vienas kitą.

Ištuoka buvo leidžiama tik esant vienai iš šių aplinkybių: įįrodžius vieno iš sutuoktinių kaltę svetimaujant ar padarius kitų „priešingų mo¬ralei“ nusižengimų; pasikėsinus į kito sutuoktinio gyvybę; vienam su¬tuoktiniui piktavališkai palikus šeimą; grubiai nevykdžius santuokinių pareigų arba „negalint reikalauti tęsti santuoką“ dėl kito sutuoktinio „negarbingo elgesio, giliai išjudinusio santuokinius santykius“; vie¬nam sutuoktinių susirgus sunkia, nutraukusia sutuoktinių dvasinį ben¬dravimą arba beviltiška psichine liga (1565-1569 str.).

Po Civilinio kodekso priėmimo Vokietijos šeimos teisė nesikeitė iki nacistų atėjimo į valdžią. 1935 m. buvo išleistas rasistinis įstaty¬mas, uždraudęs „vokiškos rasės“ atstovo ir ne arijų kilmės aasmens san¬tuoką. Galiojo taisyklės, kokia ne arijų kraujo priemaiša laikoma kliū¬timi santuokai sudaryti, be to, bendrojo pobūdžio norma draudė sudaryti santuoką, jei „išjos reikia laukti palikuonių, pavojingų vokiečių krau¬jo išsaugojimo ir grynumo atžvilgiu“. Tokios santuokos buvo skelbia¬mos negaliojančiomis, o jas sudarę asmenys baudžiami. Buvo drau¬džiami ir nesantuokiniai arijo ir kitos kilmės asmens ryšiai.

Po Antrojo pasaulinio karo iš Vokietijos civilinio kodekso pir¬miausiai buvo pašalintos novelos, į jį įtrauktos nacizmo laikais. Prie tolesnės šeimos teisės reformos labai prisidėjo 1949 m. Bonos konsti¬tucija, skelbusi vyrų ir moterų lygybės principą. Vyro ir žmonos turtas tapo atskiros jų nuosavybės objektu, turtas, prigyventas santuokoje, ištuokos atveju turi būti padalytas lygiomis dalimis. Pagal 1976 m. įsta¬tymą, ištuokos pagrindu laikoma nebe sutuoktinio kaltė, o negalimu¬mas santuoką išsaugoti. Įstatymas įvedė svarbią naujovę: po ištuokos santuokinio gyvenimo metu didesnes pajamas gavęs sutuoktinis, kartu turintis teisę ir į geresnį pensinį aprūpinimą, turi mokėti kitam sutuok¬tiniui pusę sumos, sudarančios jų pajamų skirtumą.

1900 m. Vokietijos civilinis kodeksas, reglamentuodamas įstatyminį paveldėjimą, neribo¬jo paveldėtojų giminystės laipsnio. Paveldint buvo vadovaujamasi tam tikra sistema, kraujo giminaičius skirstančia į grupes, susidedančias iš bendro protėvio ir jo žemutinės eilės giminaičių; pirmoji grupė apima patį paveldėjimo palikėją ir jo žemutinės eilės giminaičius, antroji -palikėjo tėvus ir jų žemutinės eilės giminaičius, ttrečioji-senolius (pa¬gal tėvo ir motinos linijas) ir jų žemutinės eilės giminaičius ir 1.1. Esant artimesnei grupei, tolimesnės paveldėjime nedalyvauja. Pergyvenęs su¬tuoktinis buvo laikomas vienu iš labiausiai privilegijuotų įstatyminių paveldėtojų ir paveldėdavo su vienos iš trijų pirmųjų grupių giminai¬čiais (1931 str.).

Kodekse įtvirtinta įstatyminio paveldėjimo sistema turėjo tikslą užtikrinti paliekamo turto išsaugojimą giminėje ir kartu kiek saugoti jį nuo pernelyg didelio susmulkinimo.

Tačiau paveldint pagal testamentą, vokiečių kodeksas laikėsi Na¬poleono kodekse nustatytos taisyklės dėl tam tikro palikėjo valios ribojimo artimiausių jo palikuonių naudai: Vokietijoje nustatyta priva¬lomoji dalis artimiausiems žemutinės eilės palikėjo giminaičiams, tė¬vams ir pergyvenusiam sutuoktiniui, o jos dydį sudarė pusė dalies, ku¬ri jiems būtų atitekusi paveldint pagal įstatymą.

Hitlerininkai buvo nustatę, kad valstietišką kiemą gali paveldėti tik vienas asmuo (pirmenybę teikiant vyriškiui); paveldėjimo teisė bu¬vo atimta iš asmenų, iš kurių dėl jų „antivisuomeninio elgesio“ buvo atimta pilietybė, taip pat iš susituokusiųjų su žydų tautybės asmenimis.

Visuomenės raida lemia tai, kad už civilinio kodekso reguliavimo ribų atsiranda specialiais įstatymais reglamentuojamos visuomeninių santykių sferos, pavyzdžiui, konkurencijos ir kartelių, gyvenamųjų na¬mų statybos ir pan.

40. VOKIETIJOS BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS RAIDA: 1872 m. BAUDŽIAMOJO KODEKSO STRUKTŪRA, BAUSMIŲ IR NUSIKALTIMŲ SISTEMOS, GALIOJIMAS KLAIPĖDOS KRAŠTE 1923-1939 m.m.

Partikuliarinės baudžiamosios teisės kodifikavimo darbai Vokietijos valstybėse prasidėjo jau XIX a. pradžioje, tarp jų Bavarijoje baudžia¬masis kodeksas įįsigaliojo 1813 m., Prūsijoje tai buvo padaryta 1851 m. Visoms šioms kodifikacijoms tam tikrą poveikį padarė 1810 m. Pran¬cūzijos baudžiamasis kodeksas. Tačiau vos tik Vokietiją suvienijus, 1871 m. gegužės 15 d. visai imperijos teritorijai be pakeitimų buvo priimtas Šiaurės Vokietijos sąjungai 1870 m. parengtas baudžiama¬sis kodeksas, sudarytas pagal 1851 m. prūsų baudžiamojo kodekso pavyzdį, sugriežtinus už kai kuriuos nusikaltimus jo numatytas sank¬cijas

Skirtingai nuo civilinio kodekso baudžiamasis kodeksas įvestas labai greitai, o tam tik¬rų diskusijų buvo sukėlęs tik mirties bausmės klausimas, nes Sakso¬nijoje ir kai kuriose kitose žemėse ji tuo metu jau buvo panaikinta. Apsispręstąją dar palikti, bet iki minimumo apribojant jos taikymo galimybes.

Kodeksas įsigaliojo 1872 m. sausio 1 d.

Baudžiamasis kodeksas susidėjo iš įvadinių nuostatų bei dviejų dalių.

Įvadiniuose nuostatuose reglamentuojami nusikaltimų, nusižen¬gimų ir pažaidų atribojimo, baudžiamojo įstatymo atgalinio neveiki¬mo, Vokietijos piliečių atsakomybės už užsienyje padarytus nusikalti¬mus ir nusižengimus ir kiti dalykai.

Kodekse nustatoma ta pati nusikalstamų veikų klasifikacija kaip 1810 m. Prancūzijos baudžiamajame kodekse-nusikaltimai, nusižen¬gimai, pažaidos. Už nusikaltimus dviem atvejais – už valstybės gal¬vos, tarp jų sąjunginių valstybių vadovų, nužudymą ir už iš anksto suplanuotą nužudymą-buvo taikoma mirties bausmė; kodeksas taip pat numatė drausmės kalėjimą, ilgesnį nei penkeriems metams įkalini¬mą tvirtovėj e. Už nusižengimus galėjo būti skiriama įkalinimas tvirto¬vėje iki penkerių metų,

kalėjimas, bauda

Daugiausia straipsnių buvo skirta valstybiniams nusikaltimams, taip pat nusikaltimams nuosavybei ir asmeniui. Tarp pirmųjų greta „aukščiausios ir žemių išdavystės“ buvo minimi imperatoriaus ir vie¬tos valdovų įžeidimas, pinigų padirbinėjimas, nepaklusimas ir ragini¬mas nepaklusti valstybės valdžiai.

Nacistams atėjus į valdžią, 1933 m. lapkričio mėn. įvestas „įsta¬tymas dėl pavojingų įgudusių nusikaltėlių ir dėl saugumo bei taisymo priemonių“. Pagal šį aktą, asmenys, paskelbti „pavojingais įgudusiais nusikaltėliais“, buvo izoliuojami koncentracijos stovyklose tokiam lai¬kui, kol tai „būtina uždavinių, kurių laukiama iš šios saugumo ir taisy¬mo ppriemonės, požiūriu“. Baudžiamojo kodekso pataisa, padaryta 1935 m., leido asmenį bausti už kiekvieną veiksmą, priešingą „svei¬kam visuotiniam jausmui“, nors jis formaliai ir nepažeistų jokio galio¬jančio įstatymo, ir dėl to kiekvienas asmuo, kurio veiksmai buvo lai¬komi turinčiais politinę reikšmę, liko teisiškai visiškai neapsaugotas.

Susikūrus dviem Vokietijos valstybėms, 1871 m. baudžiamasis kodeksas, tiesa, skirtingų redakcijų, kurį laiką buvo pagrindinis abiejų jų teisės šaltinis. Nuo 1968 m. jis liko tik VFR baudžiamuoju kodek¬su, jame liko klasikinės baudžiamosios teisės principus ati¬tinkantis reikalavimas bausti už padarytą nnusikalstamą veiką, o ne taikyti poveikio priemones, siejamas su pavojingomis nusikaltėlio savybėmis.

1975 m. sausio 1 d. įsigaliojo, nors ir ne visas ištisai (tik bendroji dalis), naujas baudžiamasis kodeksas. Nusikalstamas veikas kodeksas skirsto į nusikaltimus ir nusižengimus. Be kita ko, šis kkodeksas suvie¬nodino laisvės atėmimo bausmę: pagal jo 38 straipsnį, laisvės atėmi¬mas skiriamas tam tikram terminui, nuo 1 mėnesio iki 15 metų, išsky¬rus tik tuos atvejus, kai už konkrečių sudėčių nusikaltimus įstatymas numato laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

1987 metais įsigaliojo naujos redakcijos Baudžia¬masis kodeksas.

Teismo Procesas. Civilinėse bylose daugumoje vokiečių valstybių XIX a. pradžioje bu¬vo paplitęs vadinamasis bendrateisis procesas. Jis buvo lėtas, vyko ra¬šytine forma, pasižymėjo daugybe dokumentų, dažnai neturinčiu nie¬ko bendra su bylos esme: ieškovas pristatydavo visuos „puolamuosius“ dokumentus, paskui atsakovas privalėjo pateikti visus „ginamuosius“. Tai turėjo sutrumpinti procesą, bet iš tikrųjų abi šalys stengėsi pristaty¬ti visa, kas tik galėjo turėti kokią nors reikšmę bylai, nes žinojo, kad vėliau to padaryti jau nebegalės. Tačiau ilgainiui Vokietijos sąjungoje ir Vokietijos imperijoje paplito PPrancūzijos civilinio proceso kodekso reglamentuojama proceso forma, teikianti šalims laisvę. 1875 m. buvo įvestas Vokietijos civilinio proceso statutas (atnaujintas 1898 m.), įtei¬sinęs pasyvų teisėjo vaidmenį, o šalys pačios galėjo laisvai nustatyti proceso eigą.

Baudžiamasis procesas XIX a. pradžioje dar turėjo archaizmų, pasireiškiančių inkvizicinio proceso elementais. Būdingas buvo teis¬mo funkcionavimas kartu teisėjo ir kaltintojo asmenyje. Tik XIX a. viduryje kai kuriose vokiečių žemėse – Prūsijoje, Saksonijoje, Badene ir kt. – įsigaliojo prancūzų pavyzdžiu besiremiantys baudžiamojo pro¬ceso kodeksai, likvidavę inkvizicinį procesą ir įdiegę pproceso viešumo ir žodinio proceso principus, įvedę prisiekusiųjų institutą. 1877 m. įsi¬galiojo Vokietijos imperijos baudžiamojo proceso kodeksas, visos Vo¬kietijos mastu patvirtinęs proceso viešumą ir žodinį procesą, laisvą įrodymų vertinimą, užtikrinęs baudžiamojo persekiojimo ir teismo funk¬cijų atskyrimą, teisėjų nepriklausomumą, neprofesionalaus elemento dalyvavimą teisme.

Šis kodeksas daug kartų buvo keistas ir pildytas. 1965 m. išleista nauja šio kodekso redakcija. Pagal jį, baudžiamasis procesas VFR struk¬tūriškai susideda iš tokių stadijų: parengtinis tyrimas; klausimo dėl by¬los atidavimo teismui sprendimas; teisminis nagrinėjimas ir nuospren¬džio priėmimas; nuosprendžio ir kitų teismo nutarimų skundimas; proceso, užbaigto įsiteisėjusiu nuosprendžiu, atnaujinimas.

1949 m. Bonos konstitucija reglamentuoja teisminio proceso or¬ganizavimo tvarką, remiantis piliečių lygiateisiškumu, teisėjų nepa¬keičiamumu ir nepriklausomumu, nepaprastųjų teismų draudimu, už¬tikrinimu kaltinamajam teisės įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, pažeidus jo teisių baudžiamajame procese garantijas (103 str.).

Vokietijos Teisė Lietuvoje. Vadinamoji Mažoji Lietuva, nuo senovės laikų apgyventa prūsų, lietu¬vių, dėl XII-XIII a. kilusios vokiečių ekspansijos ilgiems amžiams ta¬po priklausoma nuo Vokietijos. Todėl ekonominis gyvenimas, kultūra ir, žinoma, teisės kūryba čia plėtojosi neišsiskirdama iš šių procesų, būdingų visai Vokietijai. Šioje teritorijoje galiojo Prūsijos teisės šalti¬niai, kuriuos po antrojoje XIX a. pusėje įvykusio Vokietijos suvieniji¬mo daugiausia pakeitė Vokietijos imperijos įstatymai, tarp jų 1900 m. Civilinis ir Prekybos, 1871 m. Baudžiamasis, 1875 m. Civilinio pro¬ceso, 1877 mm. Baudžiamojo proceso kodeksai, Vekselių įstatai ir kiti įstatymai.

Po Pirmojo pasaulinio karo Versalio taikos sutartimi šiaurės ryti¬nė Mažosios Lietuvos dalis — Klaipėdos kraštas, motyvuojant lietuviš¬ka jo gyventojų sudėtimi, nuo karą pralaimėjusios Vokietijos buvo at¬skirta, todėl nuo Versalio sutarties įsigaliojimo (1920 m. sausio 1 d.) Klaipėdos krašto ir Vokietijos teisės raida išsiskyrė. Nepaisant to, Klai¬pėdos kraštui 1923-1939 m. sugrįžus į Lietuvos valstybės sudėtį auto¬nominio teritorinio vieneto sąlygomis, joje liko galioti dauguma senų¬jų Vokietijos kodeksų ir kitų įstatymų, sudariusių šio krašto teisės pagrindą.

Dėl šios priežasties pagrindiniai XIX a. Vokietijos teisės šaltiniai buvo išversti į lietuvių kalbą ir išleisti Lietuvoje: 1927 m. pasirodė Vokietijos civilinis kodeksas (Vokietijos imperijos civilinis kodeksas), 1935 m. – baudžiamasis (Vokietijos valstybės baudžiamojo įstatymo knyga) ir baudžiamojo proceso (Vokietijos valstybės baudžiamosios teisenos tvarka). Beje, Baudžiamojo kodekso nustatytos nusikalstamų veikų klasifikacijos grupės į lietuvių kalbą čia verčiamos kaip „nusidėjimai“,„nusikaltimai“ ir „nusižengimai“.