Teisės norma

ĮŽANGA

Teisės norma – visos teisės sistemos pirminis elementas. Teisės normos jungiamos į teisės institutus, teisės šakas, ir sudaro visą teisės sistemą. Teisingas teisės normos, jos požymių, turinio, struktūros supratimas turi ne tik teorinę, bet ir praktinę reikšmę. Analizuojant teorinius teisės normų struktūros klausimus, išskiriant jų požymius, rūšis bei lyginant su kitomis socialinėmis normomis galima geriau suprasti teisės esmę ir jos reikšmę visuomeniniams santykiams. Mano analizuojama tema yra visos teisės teorijos “pamatas”.

Šiame kursiniame darbe bus analizuojama teisės normos sąvoka, jjos pagrindiniai požymiai ir santykis su kitomis socialinėmis normomis: moralės, religinėmis, paprotinėmis ir korporatyvinėmis.

Teisės normų turinys, savitumas bei paskirtis taip pat glaudžiai siejasi su jų struktūra. Todėl antroje dalyje aptarsiu teisės normos sandarą, remiantis klasikine struktūra, kuri išskiria tris elementus: hipotezę, dispoziciją ir sankciją. Analizuojant šiuos elementus aiškinsiu jų sampratą, išskirsiu rūšis.

Trečioje kursinio darbo dalyje, teisės normas klasifikuosiu pagal pasirinktus kriterijus bei analizuosiu tokio skirstymo esmę.

Mano pasirinkta tema yra gana plati. Apie teisės normas ir jų rūšis yra ppakankamai daug literatūros. Rašant kursinį darbą pagrinde remsiuos tiek lietuvių, tiek rusų autorių išleistomis knygomis.

1.TEISĖS NORMOS SAMPRATA

1.1 TEISĖS NORMOS SĄVOKA

Norint kalbėti apie teisės normas, pirmiausiai reikėtų pasakyti kas tai yra pati norma. Norma – tai yra neribota laike, elgesio taisyklė, kkuri skirta neapibrėžtam žmonių ratui. “Teisės norma – tai valstybės ar atitinkamų įgaliotų visuomeninių organizacijų išleista ir saugoma visiems privaloma, formaliai apibrėžta bendro elgesio taisyklė, kuri visuomeninių santykių dalyviams nustato teises ir pareigas”1. Teisės normos yra užtikrinamos abipuse nauda ir valstybės prievarta. Kitaip tariant teisės norma – tai žmonių interesas, kuris kompetetingų valstybės institucijų yra “perdirbtas” į visuotinai privalomą elgesio taisyklę. Teisės norma yra savarankiškas reiškinys, turintis individualius, specifinius bruožus, kurie pagilina ir konkretizuoja teisės sampratą, jos suvokimą, padeda suprasti teisės poveikį reguliuojant visuomeninius santykius. Taigi, teisės norma – tai sudėtinis teisės elementas, iš kurių susideda visi teisiniai institutai, teisės šakos ir visa teisės sistema. Teisės norma tai pirminė teisės ląstelė, pirminis teisės sistemos elementas. Jos atspindi ir reguliuoja tipiškiausius, ddaug kartų tarp žmonių pasikartojančius santykius, kurių sureguliavimu tiesiogiai suinteresuota ir dalyvauja valstybė. Pavyzdžiui santykiai susiję su nuosavybe, politine valdžia, valdymu, teisingumu, žmogaus teisių ir laisvių apsauga, kova su nusikalstamumu ir pan..

Savaime suprantama, kad teisės normai yra būdingi visi pagrindiniai teisės, kaip ypatingo sacialinio reiškinio bruožai. Tačiau tai nereiškia, kad sąvokos teisė ir teisės normos sutampa. Tarp eilės bendrų bruožų joms būdingi savi ypatumai . Viena teisės norma ar jų grupė dar nereiškia teisės, kaip socialinio reiškinio. Teisė – ttai teisės normų sistema, kuri pilnai išreiškia valstybės valią, jos bendražmogiškąją esmę, vienijamą benrų dėsningumų ir principų, kurie nulemti visuomenės ekonominės, politinės ir dvasinės struktūros. Kiekviena atskira teisės norma įgyja bruožų būdingų teisei, kaip visumai tik integravus ją į bendrą sistemą. Tuo pačiu teisės norma salyginai savarankiškas reiškinys turintis savų specifinių ypatumų, kurie pagilina ir konkretizuoja mūsų supratimą apie teisę jos esmę ir turinį.

1.2 TEISĖS NORMŲ POŽYMIAI

Teisės sugebėjimą regulioti žmonių santykius nusako šie požymiai: pirma – teisės norma kyla iš valstybės ir yra oficiali valstybės valios išraiška. Ji visuomet išreiškia valdingus , visuotinai privalomus valstybės paliepimus. Nesvarbu kaip yra išreikšta teisės norma, joje visada egzistuoja valstybės paliepimas, kuris susijęs su žmogaus veiksmų galimu, butinu, leidžiamu arba draudžiamu elgesiu.

Antras požymis – normiškumas. Šis požymis pasireiškia tuomet, kai teisės normomis yra nustatomas konkretaus visuomeninio santykio dalyvio teisių ir pareigų santykis, ir tai seka iš pačios teisės normos paskirties būti teisinio reguliavimo priemone. Suteikdama asmenims subjektinę vertybę, t.y. įpareigodama atlikti ar neatlikti tam tikrus veiksmus, apriboja laisvę tiek, kiek reikia kito žmogaus laisvei apsaugoti. Teisėje yra teisinė (santykinė) laisvė, priklausanti nuo pareigų vykdymo. Anot doc. Vaišvilos, žmogui laisvė neatimama, bet jis pats ją praranda kažkuriam laiko tarpui, nes laisvė yra asmens ppadėtis , išplaukianti iš teisių ir pareigų vienovės.

Trečiasis požymis – formalus apibrėžtumas. “Teisės normoje yra bendri, formaliai užfiksuoti norminiai valstybiniai teisėto elgesio kriterijai, nustatantys teisiškai leistiną ir ginamą elgesį ir tokio elgesio ribas. Kaip bendra elgesio taisyklė teisės normos nereglamentuoja, nenustato žmonių elgesio, o reglamentuoja jį tik tam tikrose socialinio gyvenimo sferose1”. Šis požymis pasireiškia tuo, kad teisės norma turi būti formaliai apibrėžta, t.y. kaip visuotinai privalomas valstybės paliepimas suformuluotas ir įtvirtintas vienoje ar kitoje teisės formoje – įstatyme ar poįstatyminiame akte, kuriais apsprendžiama teisės normos galia. Teisės norma – formali taisyklė, kurioje iš anksto nustatomas visuomeninių santykių dalyvių teisės ir pareigos, o taip pat valstybės reagavimo priemonės, kurios taikomos pažeidus jos reikalavimus.

Ketvirtas teisės normos požymis – visuotinis privalomumas. Tam, kad teisės normos darytų realų poveikį žmonių elgesiui ir jų santykiams, jos turi būti visuotinai privamos. Teisės imperatyvams turi paklusti ir tie kurie jiems pritaria, ir tie kurie su jais nesutinka. Šiuo atveju alternatyva nėra numatoma. Tokį privalomumą garantuoja valstybės prievarta ir abipusė nauda.

Taigi, kaip minėjau, teisės normos privalomumo garantas – abipusė nauda ir valstybės prievarta. Teisės normos visuotinio privalomumo turinys gali pasireikšti įvairiai. Pavyzdžiui gali būti paklustama teisės normoms dėl vidinio įsitikinimo, dėl laukiamos naudos arba norint iišvengti valstybės prievartos. Didžiausias ir dažniausias garantas – tai abipusė nauda, nes daugelis supranta jog pareigų nevykdymas reiškia tą patį, kas atsisakymą naudos. Tik pripažinus teisių ir pareigų vienovę galima tvirtinti, kad pagrindinis imperatyvas yra abipusė nauda. Kai šios užtikrinimo priemonės neužtenka atsiranda valstybės prievarta. Jei nebūtų šio garanto, teisės normos virstų iš visuotinai privalomų elgesio taisyklių tiesiog moraliniu pageidavimu. Taigi, kaip matome prievartos intensyvumas tiesiogiai priklauso ne tik nuo piliečių teisinės kultūros, bet ir nuo teisės turinio. Demokratinio ir totalitarinio režimų teisės privalomumo garantavimo priemonės skiriasi. Demokratiniame režime pagrindinis teisės privalomumo garantas – abipusė nauda, o tuo tarpu totalitariniame režime dominuojantis teisinio privalomumo garantas – valstybės prievarta. Visų teisės šakų privalomumo garantas yra teisinės priemonės. Kitaip tariant už padarytas neigiamas veikas žmogus gali atsakyti savo turtu ir laisve, tam, kad paliepimas būtų įvykdytas.

Teisinio privalomumo ir pakankamo garantavimo reikšmė yra ta, kad abipusė nauda ir valstybės prievarta užtikrina teisinių santykių sutarčių stabilumą, kartu tai šalina teisėjavimą savo pačių bylose. Galima būtų pasakyti, kad valstybė tarnauja ne apskritai žmogui, bet valstybės subjektui, tam kas turi subjektinių teisių, kitaip tariant, svetimo teisių gerbėjui.

Dar vienas teisės normos požymis yra sistemingumas. Šis požymis gali būti suprantamas dvejopai: pirma – kaip teisės normų vidinių elementų

ryšys, antra – kaip pačių teisės normų sąsaja. Teisės normos susijusios vidiniu ryšiu, viena kitą papildo ir garantuoja.

Teisės norma sudaro dvi benrai privalomos paliepimo rūšys – tai elgesio taisyklė ir pradinių (steigiamųjų) normų. Elgesio taisyklės – tai tiesioginio reguliavimo normos. Jos skiriasi savo privalomumu, kuris pasireiškia esant tam tikrom salygom. Jis nustato valstybės saugomo, garantuoto, galimo bei privalomo visuomeninių santykių dalyvių elgesio formą ir ribas. Šios elgesio taisyklės sudaro didžiają dalį visų teisės normų. Pradinėms normoms priklauso normos principai, normos ddefinicijos ir pan. Šios normos nepriklauso reguliacinėms normoms, nes jos netvirtina visuomeninių santykių dalyvių teisių ir pareigų. Tačiau pradinės normos dalyvauja reguliavime, jos veikia sistemoje kartu su normomis elgesio taisyklėmis. Iš praktikos matyti, kad teisės reguliavimas yra neįmanomas be teisinės sistemos suderinimo, tarpusavio papildymo, visose normų – elgesio tasyklių bei pradinių normų šakose.

Sekantis teisės normos požymis – apibrėžtumas laike ir veikimas apibrėžtoje teritorijoje. Pirmu atveju norima pasakyti, kad teisės norma negali veikti nuolatos. Ji keičiasi keičiantis visuomenės raidai. Kada ttobulėja visuomenė, vystosi socialinės normos, tobulėja ir teisės normos. Antru atveju teisės norma yta betarpiškai susijusi su valstybe. Ji galioja tik konkrečios valstybės teritorijoje, bet tai nereiškia, kad ji gali galioti tik vienos valstybės teritorijoje.

Apibendrinus šiuos požymius galima pasakyti, kkad teisės norma – iš valstybės kylantis ir jos saugomas visuotinai privalomas, formaliai apibrėžtas paliepimas, išreikštas elgesio taisyklės pavidalu ir yra visuomeninių santykių valstybės reguliatorius “

1.3 TEISĖS NORMŲ SANTYKIS SU KITOMIS SOCIALINĖMIS NORMOMIS

Visų pirmą, kalbant apie teisės normų santykį su kitomis socialinėmis normomis, reikia išsiaiškinti, kas gi sudaro socialinių normų esmę. Pirmiausia apibrėšiu pačią socialinę normą: “ soialinės normos –tai sąmoningos, valingos, žmonių veiklos sukurtos, bendros elgesio taisyklės, garantuotos visuomeninio – moralinio, valstybinio poveikio priemonėmis”2. Taigi, kaip matyti iš apibrėžimo ir kaip jau anksčiau buvo minėta, šios elgesio taisyklės įgyvendinimui ir vykdymui reikalingos tam tikros poveikio priemonės, tai gali būti visuomeninio – moralinio, bei valstybės poveikio priemonės. Be abejo, kad abi šios poveikio priemonės skiriasi savo pobūdžiu. Mes vvisiškai nejausime jokios prievartos visuomeninio – moralinio poveikio priemonėse. Na nebent tai būtų kaimynų ir aplinkinių bloga nuomonė arba visuomenės pasmerkimas, atsirandantis normų pažeidimo pasekoje.Visai kas kita yra valstybinio poveikio priemonės, nes jos yra grindžiamos prievarta, aišku ne visada, nes tai taip pat gali būti ir įtikinėjimais. Bet kokiu atveju šios valstybinio poveikio priemonės yra oficialios, vykdomos visos valstybės mąstu.

Reikia paminėti, kad socialinės normos yra žmogaus kultūrinės kurybos rezultatas, jos yra neatsiejama visuomenės kultūros dalis. Nors socialinės normos organinės sistemos nnesudaro, jos visos veikia visuomeninį gyvenimą.

Norėčiau trumpai apžvelgti socialinių normų klasifikaciją. Visų pirma reikia pabrėžti, kad socialinės normos yra labai įvairios. Pagal savo turinį jos gali būti: ekonominės, politines, kultūrinės, estetinės ir pan. Pagal reguliavimo ypatybes šios normos skirstomos į: teisės, moralės, korporatyvias bei paprotines. Tačiau dar gali būti mišrios norminės struktūros – tai religinės normos, kurios sieja savyje moralės ir korporatyvių normų bruožus.

Teisė ir moralė yra absoliučiai savarankiški socialinio reguliavimo institutai. Jie vykdo sau būdingas funkcijas ir sąveikauja kaip visiškai savarankiški reiškiniai. ” I. Kantas, atskirdamas moralės ir teisės sritis, moralinėmis normomis vadino tokias, kurios, skirtingai nuo moralės normų neatsižvelgdamos į jas vykdančio asmens būseną reikalauja tik legalaus žmogaus elgesio – pareigos jausmo”1. Santykis tarp teisės ir moralės yra labai sudėtingas. Tam, kad pažinti šiuos du reiškinius, juos reikia sugretinti.

Visų pirma reikia paminėti teisės ir moralės požymių panašumus bei skirtumus. Moralė – tai žmogaus vidinis įsitikinimas gerbti artimo teises ir interesus ir šis įsitikinimas turi būti realizuojamas savanoriškai. Taigi, noriu pasakyti, kad moraliniam elgesiui yra labai svarbios vidinės priežastys, kurios nepriklauso nuo elgesio turinio. Moralus elgesys žmonėms yra naudingas, nes jis yra abipusis. Tačiau, jis turi būti skirtas nebūtinai atskiram žmogui, bet visai visuomenei, tautai ir žžmonijai. Žmogus jaučia pareigą nedaryti nusikaltimo, padėti savo artimui ar tiesiog sugražinti skolą. “Tokia pareiga , kaip savotiškas sąžinės balsas, verčia paklusti žmogaus valią labiau nei bausmės baimė, kurią suponuoja įstatymo pažeidimas”2.

Teisė su morale sutampa tuomet, kai išreiškia vienodą pagarbą konkretaus santykio dalyviams – formaliąją ligybę. Ir teisės ir moralės normos reguliuja žmonių elgesį. Jos išreiškia žmonių interesus, poreikį apsaugoti nuo individinės agresijos, siekia įtvirtinti socialinį kompromisą. Moralės normos dažnai sutampa su baudžiamosios teisės ir kitų teisės šakų normomis. Tačiau ne visi teisės normų nustatyti draudimai turi moralinio pasmerkimo pobūdį, nes kai kurie šių normų pažeidimai nebūtinai turi būti kitų žmonių atžvilgiu smerktini . Ir atvirkščiai kai kurios moralinės nuostatos turi įtakos žmonių elgesiui, kurių teisės normos nereguliuoja. Taigi galima teigti, kad moralės normų reguliavimo sfera yra žymiai platesnė nei teisės normų.

Teisės normos ir moralės normos skiriasi savo kilme. Nes moralės normos formuojasi pagal visuomenės požiūrį į gėrį, blogį, teisingumą. Kai dauguma visuomenės narių įsisąmonina šių normų reikalingumą, jos virsta elgesio taisyklėmis. Tuo tarpu teisės normos iškarto tampa visuotinai privalomomis, kai tik jas išleidžia valstybė. Moralės normos neturi aiškios sistemos, jos neskirstomos į atskiras šakas, šios normos “gyvena” žmonių sąmonėje. Priešingai teisės normos sudaro griežtą sistemą, jos yra ssuformuluotos valstybės aktuose. Be to reikia pažymėti, kad teisės normų vykdymas yra užtikrinamas abipuse nauda ir valstybės prievarta. Tuo moralės normos skiriasi nuo teisės normų, nes jų laikymasis yra užtikrinamas visuomeninio poveikio priemonėmis ir pačių piliečių įsitikinimu. Teisės ir moralės normos sąveikaudamos tarpusavyje viena kitą papildo ir viena kita remiasi. Tai galima paaiškinti tuo, kad moralės normos formuoja reikalavimą gerbti žmogaus teises, o teisės normos šį reikalavimą paverčia praktiniu žmogaus elgesiu.

Moralė yra papročio turinys, taigi galima pasakyti, kad geri papročiai skatina teisėtumą. “Papročiai – tai istoriškai susidariusiu bendrų elgesio taisyklių normų sistema.” Pavienio žmogaus elgesio taisyklė tapusi jo įpročiu dar nėra paprotys. Paprotinė norma tokia, kai ją suvokia ir pritaria tam tikra žmonių grupė. Esminis skirtumas leidžiantis atriboti paprotines normas nuo teisės ir moralės normų tas, kad papročiai įgyvendinami iš įpročio, be išorinės jėgos.

Šiuolaikinėje visuomenėje greta moralės normų svrbų vaidmenį atlieka religinės normos. Religinių normų turinys įvairiose religijose skiriasi. Lietuvoje paplitusios tokios religijos kaip Romos kataklikų, evangelikų liuteronų, sačiatikių ir kt.. Religines ir teisės normos dažnai sutampa, pavyzdžiui reikalavimas nežudyti ar nevogti. Tačiau šių normų užtikrinimas pasiekiamas skiringomis priemonėmis. Tik pasaulietinių normų laikymasį garantuoja valstybės priavarta.

Teisės normų santykis su korporatyvinėm yra kiek kitoks nei su kitomis socialinėmis normomis.

Visų pirma jos skiriasi pagal subjektą t.y. teisės normas leidžia valstybė, o korporatyvines korporacijų arba kitų organizacijų valdybos. Taip pat šios normos skiriasi pagal savo reguliavimo apimtį bei jų laikymąsi užtikrinančiom priemonėm. Teisės normų privalo laikytis visi, o korporatyvinių normų būtina laikytis tik tos organizacijos nariams. Nesilaikant korporatyvinių normų taikomos tokios sankcijos kaip pastaba, papeikimas, pašalinimas iš korporacijos. Esminis panašumas tarp šių paminėtų normų yra tas, kad jos sutampa savo formulavimo pobūdžiu. Visos korporatyvinės normos yra taip pat formaliai apibrėžtos, ssudaro tam tikrą sistemą, nustato tos korporacijos narių įstojimo tvarką, jų teises ir pareigas, valdybų kompetenciją ir pan..

Mano manymu, ši teisės ir kitų socialinių normų analizė, išskiriant jų panašumus ir skirtumus, leidžia geriau suvokti teisės normos sampratą ir jos išskirtinę reikšmę visuomeniniams santykiams. Reiktų nepamiršti, kad vien teisės normomis valstybė nėra pajėgi sureguliuoti visų socialinio gyvenimo sferų. Tokiais atvejais išauga kitų socialinių normų reikšmė.

2 TEISĖS NORMOS STRUKTŪRA

Teisės normos vidinė struktūra – tai jos vidaus sandara. Teisės normos klasikinė sstruktūra turi tris elementus: hipotezę, dispoziciją, sankciją. Ši struktūra atitinka formulę: “jei.,tai.,priešingu atveju. “Jei atsiranda kažkokios priežastys (hipotezė), tai subjektas privalo (turi teisę) įvykdyti arba nevykdyti kažko (dispozicija), priešingu atveju gali ištikti kažkokios nepageidaujamos pasekmės (sankcija).”1

Teisės normų savitumas, jų turinys, bbei paskirtis glaudžiai siejasi su jų struktūra. Bet kuri norma nustato jos reguliuojamų visuomeninių santykių dalyviams abipuses teises bei pareigas, taip numato faktines aplinkybes, kurių pagalba šių teisių ir pareigų turėtojais tampa konkretūs asmenys t. y. teisinių santykių subjektai. Taip pat teisės norma perspėja apie jos nesilaikymo pasekmes. Šiam teisės normos turiniui atitinka tik jai vienai būdinga jos struktūra, kurią galima apibūdinti, kaip jos vidinių elementų tarpusavio sąryšį.

2.1 HIPOTEZĖ IR JOS RŪŠYS

Hipotezė – tai pirminis teisės normos elementas, kurio pagalba teisės norma yra sujungiama su realiu gyvenimu. Kitaip tariant šis elementas nurodo sąlygas bei aplinkybes teisės normos veikimui ir dispozicijos realizacijai. Tada atsiranda konkretus teisinis santykis, o šio santykio dalyviai įgyja konkrečias teises ir pareigas, ko pasekoje atsiranda valstybinio poveikio ggalimybė. ”Hipotezė nurodo dėl kokių priežasčių reguliuojamo santykio dalyviai įgauna tam tikras teises ir pareigas. Tai gali būti: laikas (karo stovis), vieta (pavyzdžiui vieša), tikslai, motyvai, ketinimai.”1 Dažniausiai teisės normos hipotezė prasideda žodeliu “jei”.

Pavyzdžiui, hipotezė, kuri žymi neterminuotą sutartį kitaip tariant konkretaus termino pareigoms įvykdyti nebuvimą: “ jei prievolės įvykdymo terminas nenustatytas, tai kreditorius turi teisę bet kada pareikalauti ją įvykdyti” (CK 180 str.) . Kitas pavyzdys būtų civilinio kodekso 227 straipsnis, kuris išreiškia hipotezę t. y. sąlygą, kuriai aatsiradus yra būtina įvykdyti iš jos kilusias pareigas : “Jeigu skolininkas prievolės neivykdo arba įvykdo ją netinkamai, jis privalo kreditoriui atlyginti tuo padarytus nuostuolius.”

Hipotezė yra privalomas bet kurios teisės normos elementas, be jos visa teisės norma netektų prasmės. Kitaip tariant teisės norma be hipotezės prarastų ryšį su realiu žmonių gyvenimu. Baudžiamujų ir administracinių teisės normų hipotezėmis yra veikos, kurių pasekoje yra pažeidžiamos reguliacinių teisės normų dispozicijos.

Pagal savo vidinę struktūrą hipotezės skirstomos į : paprastąsias, sudėtines ir alternatyvines.

Paprastosios hipotezės yra tokios, kurios sieja teisės normos galiojimą tik su vienos aplinkybės buvimu, pvz.:” termino eiga prasideda rytojaus dieną po tos kalendorinės datos arba įvykio, kuriais apibrėžta jo pradžia.” (CK 78 str.)

Sudėtinės hipotezės, numato keletą aplinkybių, kurių visuma yra teisės normos galiojimo sąlyga, pavyzdžiui: BK 246 str. “Neblaivaus asmens, vairuojančio transporto priemonę pažeidimas eismo saugumo ar transporta eksploatavimo taisyklių, jei tai sukėlėnukentėjusiajam lengvą kūno sužalojimą ar padarė didelę materialinę žalą.”. Ši hipotezė reikalauja keleto aplinkybių, kad atsirastų šioje teisės normoje nustatytos teisės ir pareigos, t.y. vairuoti neblaiviam, pažeisti eismo taisykles ir padaryti didelę materialinę žalą ar lengvą kūno sužalojimą. Tik tuomet atsiras kompetetingų valstybės organų teisė ir pareiga, iškelti baudžiamają bylą asmeniui, kuris pažeidė šią teisės normą.

Alternatyvios hipotezės yra labai panašios įį sudėtines. Jos taip pat numato dvi ar daugiau aplinkybių, kurios yra būtina sąlyga taikyti teisės normą, skirtumas tik tas, kad šis veikimas siejamas bent su viena teisės normoje nurodyta aplinkybe. Pavyzdžiui ATPK 85 str. ” medžiojimas be reikiamo leidimo ar uždraustu laiku, arba uždraustose vietose, arba uždraustų medžioti gyvūnų, arba uždraustais įrankiais ar būdais, arba medžioklės taisyklių pažeidimas, kuriuo padaryta žalos gyvūnijai”. Tai alternatyvios aplinkybės. Tam kad ši teisės norma būtų taikoma, užtenka, kad kaltininko veiksmai atitiktų bent vieną iš hipotezėje nurodytų sąlygų.

Kitas hipotezės klasifikavimo kriterijus, pagal N. Matuzovą – tai jų išraiškos forma. Pagal šį kriterijų hipotezės skirstomos į : abstrakčias ir kazuistines.

Abstrakčios hipotezės, nurodydamos teisės normos veikimo sąlygas, akcentuoja jų bendrus, giminingus požymius. Teisinėje sistemoje tokių teisės normų dominavimą galima paaiškinti tuo, kad tai sąlygoja normatyvinių aktų apimties ribas ir jų stabilumą. Abstrakčios hipotezės yra pakankamai konkrečios, jos apima pačius tipiškiausius apraiškos brožus. Vienas iš teisės normos su abstrakčia hipoteze pavyzdžių būtų draudimas daryti nusikaltimą , kuris pasireiškia tyčiniu asmenybės garbės arba jos orumo žeminimu žodžiu, raštu ar veiksmu ( BK 133 str.) Šios normos abstrakcija pasireiškia tuo,ji nenurodo kokiais konkrečiais žodžiais ar veiksmais pasireiškia asmenybės garbės ar orumo įžeidimas.

Kazuistinė hipotezė pasitaiko tokiose teisės normose, kurios išreiškia sspecifinio pobūdžio santykius, kurių išreikšti neimanoma abstrakčios hipotezės pagalba. Pavyzdžiui baudžiamojo kodekso 243 straipsnis bus taikomas, išniekinus kapą, taip pat kai ta pati veika bus susijusi su lavono išniekinimu, ant kapo arba kape esančių daiktų pagrobimu. Ši hipotezė įprasmina konkretų, ganėtinai retai teismo praktikoje pasitaikantį atvejį.

Nesvarbu kokia yra teisės normos hipotezė, bet kuriuo atveju ji apsprendžia sąlygas, kurių pasekoje teisės norma pradeda veikti.

2.2 DISPOZICIJA IR JOS RŪŠYS

Dispozicija yra antrasis teisės normos elementas. Dispozicija nurodo reguliuojamo visuomeninio santykio dalyviams jų teises ir pareigas, kitaip tariant ji nurodo kaip turi elgtis šio santykio subjektai, atsiradus hipotezėje aprašytoms aplinkybėms. Būtent dispozicija ir apibendrina teisėto elgesio modelį. Pavyzdžiui BK 52str. nurodo kaip gali elgtis teismas, nepilnamečiui padarius nesunkų nusikaltimą:”nepilnametis, padaręs nesunkų nusikaltimą, teismo gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės.”. Dispozicijos pagal savo teisių bei pareigų apibrėžtumo laipsnį skirstomos į: absoliučiai apibrėžtas ir santykinai apibrėžtas.

Absoliučiai arba santykinai apibrėžtos dispozicijos labai aiškiai ir tiksliai nurodo reguliuojamovisuomeninio santykio dalyviams jų teises bei pareigas. Šių pareigų ir teisių, paminėto santykio dalyviai, negali pakeisti savo nuožiūra. Dar kitaip šios dispozicijos gali būti vadinamos imperatyviomis. Tokių dispozicijų pavyzdžiais galėtų būti konstitucinė norma “Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai” 109str. I dalis, civilinio kodekso 142str.”savininkas turi teisę išreikalauti savo turtą

iš svetimo neteisėto valdymo.” , taip pat to paties kodekso9 str.: “piliečio teisnumas atsiranda jo gimimo momentu ir išnyksta, jam mirus.”

Santykinai apibrėžtos dispozicijos suteikia galimybę reguliuojamo santykio dalyviams patiems nustatyti savo teisių ir pareigų konkretų turinį. Tačiau jei reguliuojamo santykio subjektai patys to nepadaro, ši dispozicija pati nustato jų teises ir pareigas pvz. CK 182 str. “Iš sutarties atsiradusios abišalės pareigos turi būti įvykdytos tuo pačiu metu, jeigu iš įstatymo, sutarties ar prievolės neišplaukia ko kita.” Ši teisės norma abiems ššalims leidžia patiems nustatyti savo teises bei pareigas arba tai paveda kitam įstatymui, kuris gali būti kitaip nei civilinis kodeksas reguliuoja šį visuomeninį santykį. Dar vienas pavyzdys būtų CK 154 str. “daikto duodami vaisiai, pajamos, gyvulių prieauglis priklauso jo savininkui, jeigu įstatymas arba savininko sutartis su kitu asmeniu nenustato ko kita .” Čia jei asmenys savo valios nepareiškia, tai galioja pačioje teisės normoje nustatytos teisės ir pareigos – būtent, kad daikto vaisiai priklauso jo savininkui.

Kitas dispozicijos klasifikavimo kriterijus būtų pagal jjų saviraiškos būdus. Šiuo atveju dispozicijos skirstomos į: paprastąsias, aprašomąsias, nukreipiančiąsias ir blanketines.

Paprastosios dispozicijos nurodo reguliuojamujų santykių dalyviams jų teises ir pareigas. Tačiau tokios dispozicijos šių teisių ir pareigų neaiškina. Šios dispozicijos yra taikomos kai teisės normos turinys yra aiškus iir jo neverta papildomai aiškinti. Tokios dispozicijos pavyzdys galėtų būti jau anksčiau mano paminėta konstitucinė norma, kad teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai, ši dispozicija ne tik yra absoliučiai apibrėžta, bet ir paprasta. Ji dėl to ir yra absoliučiai apibrėžta, kad yra paprasta, joje viskas labai aiškiai pasakyta kas turi vykdyti teisingumą ir tai nereikalauja papildomo aiškinimo.

Aprašomosios dispozicijos dar gali būti vadinamos aiškinamosiomis. Šios dispozicijos ne tik aprašo konkrečią elgesio taisyklę, nurodydamos konkrečius jos požymius, bet ją dar ir paaiškina, pavyzdžiui BK 62 str. tyčinis Lietuvos Respublikos piliečio dalyvavimas kitos valstybės ar užsienio organizacijos veikloje, kuria siekiama pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, gynybinę galią ar jėja nuversti Lietuvos Respublikos Konstitucija paremtą valstybinę valdžią.

Nukreipiančiosios dispozicijos sudaromos jau anksčiau mano paminėtų aprašomųjų ir paprastųjų ddispozicijų pagrindu. Nukreipiančioji dispozicija formuluoja tik bendras elgesio taisykles. Norint aiškiau susipažinti su toje elgesio taisyklėje nustatytomis teisėmis ir pareigomis, tokia dispozicija nukreipia į kitos normos dispoziciją ar jos dalį. Tokių teisės normų, turinčių nukreipiančiąsias dispozicijas, pavyzdžių galima pateikti labai daug. Tai gali būti baudžiamojo kodekso 61straipsnis: ”asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso 52 straipsnyje numatytais pagrindais, taikomos šios priverčiamosios auklėjamojo pobūdžio priemonės:

1)įpareigojimas viešai ar kitokia forma atsiprašyti nukentėjusįjį;

2)įpareigojimas savarankiškai atlyginti arba savo darbu pašalinti materialinęžalą ; ir tt. t.” Šioje teisės normoje mes turime nukreipiančiosios dispozicijos atvejį, kai teisių ir pareigų subjekto privalome ieškoti konkrečiame straipsnyje, tai yra jis gali būti taikomas tik tam nepilnamečiui, kuris yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis BK 52 str. . Dar vienas pavyzdys būtų to paties kodekso 247 straipsnio 2 dalis, kur sakoma :”Ta pati veikla, sukėlusi nukentėjusiojo mirtį arba padariusi sunkų kūno sužalojimą dviem arba daugiau asmenų, baudžiama laisvės atėmimu.” Norint sužinoti kokia tai veikla ir kokiomis priemonėmis ji padaryta , privalome kreiptis į to paties straipsnio 1 dalį, kurioje sakoma apie traktoriaus ar kitos savaeigės mašinos vairuotojo darbo saugumo taisyklių pažeidimus.

Blanketinės dispozicijos nurodo tam tikro teisinio santykio dalyvio pareigą laikytis tam tikros elgesio taisyklės, tačiau jos konkrečiai šios pareigos neišdėsto nei šioje dispozicijoje , nei kitose straipsnio dalyse ar kituose straipsniuose. Šios dispozicijos tokio konkretizacijos siūlo ieškoti kitose teisės norminių aktų dispozicijose. Pavyzdžiui teisės norma išreikšta ATPK 114 straipsnyje “Pavojingų medžiagų ar daiktų vežimo oro transportu taisyklių pažeidimas – užtraukia baudą.” , Jay pačioje normos dispozicijoje yra daroma nuoroda į kitą norminį aktąt.y. oro transporto taisykles. Minėtose taisyklėse yra išvardintos šių pavojingų medžiagų ir daiktų sąrašas.

Esminis skirtumas tarp nukreipiančiųjų ir blanketinių dispozicijų yra tas, kad nukreipiančiosios dispozicijos nukreipia ttrūkstamų žinių apie teises ir pareigas ieškoti to paties teisės norminio akto kitose dalyse arba straipsniuose, o blanketinės dispozicijos siūlo trūkstamos informacijos ieškoti visai kito teisės norminio akto dispozicijoje. Šios dvi mano paminėtos dispozicijos yra naudojamos siekiant išvengti formuluočių pasikartojimo teisės normose, kitaip tariant norint išvengti tekstus apsunkinančių žodžių. Hipotezės taip pat kaip ir dispozicijos gali būti nukreipiančiosiomis ir blanketinėmis. Pavyzdžiui BK 146str 3 dalis “šio straipsnio antrojoje dalyje numatyta veika, padaryta esant neblaiviam, .” bus nukreipianti hipotezė. Šios hipotezės taip pat padeda išvengti nereikalingų formuluočių.

Taip pat blanketinėmis gali būti ir sankcijos. Tokios sankcijos, už daugelio teisės normų pažeidimus, jei už juos nėra numatytos baudžiamosios atsakomybės, nukreipia į administracinių teisės normų pažeidimų kodeksą.

2.3 SANKCIJA IR JOS RŪŠYS

Sankcija – tai trečiasis teisės normos elementas. Sankcija yra teisinio poveikio pasekmė, kuri taikoma už reguliacinės teisės normos reikalavimų pažeidimą. Tačiau sankcijos gali būti taikomos ir už teisėtai skatintiną elgesį. Su sankcijos pagalba konkretizuojasi neatsiejamas yišys tarp valstybės ir teisės. Toli gražu ne visos teisės normos turi sankcijas, jų neturi reguliacinės teisės normos, pavyzdžiui sankcijų neturi konstitucinės teisės normos. Tačiau tai nereiškia, kad šios teisės normos nėra garantuojamos valstybės prievarta. Šių normų vykdymas užtikrinamas sankcijomis išreikštomis baudžiamosiose, bei administracinėse ir kitų tteisės šakų normose.

Sankcija įtakoja reguliuojamo visuomeninio santykio subjektų sąmonę, taip rūpindamasi šių subjektų teisėtu elgesiu, jau nuo pat teisės normos galiojimo pradžios. Bet kai teisės pažeidimas jau yra įvykdytas, tuomet sankcija atlieka bausmės funkcijas, kurios nukreiptos priš neteisėtą veikimą arba neveikimą ir yra skirtos atstatyti teisės pažeidimą. Sankcija yra bene labiausiai dinamiškas teisės normos elementas. Ji labai tiksliai gali sureaguoti į besikeičiančias valstybės ir visuomenės gyvenimo sąlygas, besikeičiančius visuomeninius santykius. Tai labai padeda per gana trumpą laiką, nekeičiant visos teisės normos , o tik pakeitus sankcijos dydį ar pobūdį, pritaikyti šią teisės normą pasikeitusioms visuomenininio santykio reikmėms.

Sankcijos , pagal savo tikslų pobūdį, yra skirstomos į: asmens teises ribojančias, bei asmens teisėtą elgesį skatinančias.

Asmens teises ribojančio sanksijos teisės pažeidėjui daro tam tikrą žalą. Šios sankcijos yra skirstomos į: baudžiamasias, civilines, administracines, drausmines. Baudžiamasias sankcijas taiko tik teismas , šias sankcijas turi baudžiamosios teisės šakos normos. Prie tokių sankcijų galima priskirti baudas, turto konfiskavimą, laisvės atėmimą, pataisos darbus be laisvės atėmimo ir pan.

Administracines sankcijas taiko valstybės institucijos, kurios turi tam įgaliojimus, tai gali būti teismai, policija, mokesčių inspekcija, kiti pareigūnai. Šių sankcijų formos gali būti: įspėjimas, bauda, nušalinimas nuo pareigų, administracinių teisės pažeidimų priemonių konfiskavimas, administacinis areštas, pataisos darbai,

teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas.Tokių sankcijų pavyzdžiais gali būti administracinių teisės pažeidimų normos : 183 straipsnio norma išreiškianti viešosios rimties trikdymą , užtraukia įspėjimą arba baudą. 176 straipsnio sankcija:”užtraukia baudą nuo vieno šimto iki keturių šimtų litų su šių daiktų konfiskavimu ar be konfiskavimo”, (t.y. šaunamųjų ginklų konfiskavimas).

Civilines sankcijas skiria teismas, tai gali būti bauda, delspinigiai.

Drausmines sankcijas yra skiriamos įmonių, įstaigų, firmų, organizacijų administracijos pavaldiems asmenims. Tokios sankcijos yra: pastaba, įspėjimas, perkėlimas į žemesnes pareigas, atleidimas iš darbo.

Asmens teisėtą eelgesį skatinančios sankcijos, taikomos norint paskatinti asmenį imtis valstybei ar visuomenei naudingų veiksmų. Tokiomis sankcijomis yra: premijos, apdovanojimai, atleidimas nuo mokesčių.

Pagal savo strūktūrą, visos sankcijos yra: paprastos, sudėtinės ir alternatyvios.

Paprastos sankcijos numato tik vieną poveikio priemonę, tai gali būti pavyzdžiui tik bauda.

Sudėtinės sankcijos numato iškarto kelias poveikio priemones, kurios turi būti taikomos kartu.Tokiomis gali būti laisvės atėmimas ir turto konfiskavimas.

Alternatyvinės sankcijos leidžia pasirinkti vieną iš kelių galimų valstybės poveikio priemonių, kuri labiausiai atitiks teisės pažeidimo konkrečias aplinkybes. Taip yra suformuluotos ddaugelis baudžiamosios teisės sankcijos. Pavyzdžiui “baudžiama laisvės atėmimu iki.. metų arba pataisos darbais tam pačiam laikui “.

Pagal apibrėžtumą sankcijas galima skirstyti į apibrėžtas ir santykinai apibrėžtas

Apibrėžtos sankcijos tiksliai nurodo valstybės poveikio priemones, kurios taikomos pažeidus vieną ar kitą teisės normą.

Santykinai aapibrėžtos sankcijos nustato valstybės taikymo priemonės minimumą ir maksimumą arba tik maksimumą. Pavyzdžiui baudžiamojo kodekso specialiosios dalies normos formuluojamos : “ baudžiama laisvės atėmimu nuo. iki. metų”, arba “baudžiama laisvės atėmimu iki. metų”

Apibendrinant galima pasakyti, kad kaip minėjau ši teisės normos sandara, kai ji yra sudaryta iš trijų elementų: hipotezės, dispozicijos, sankcijos, yra klasikinė. Tačiau yra autorių, kurie nesutinka su šia nuostata, kad teisės normos turi tris elementus. O. E. Leisto nuomone, hipotezė ir dispozicija sudaro vieną visumą, kurią galima pavadinti normos įsakymu ar paliepimu. Kitų autorių nuomone būtinais teisės normos elementais yra hipotezė ir dispozicija, o sankciją laiko tik fakultatyviuoju elementu. Tai nereiškia, kad norma nėra saugoma valstybės: sankcija visada egzistuoja, tačiau ji jau yra visai nauja norma, kkuri yra valstybės institucijų, taikančių poveikio priemones už pažeidimus, elgesio taisyklė.

3 TEISĖS NORMŲ RŪŠYS

Teisės normų moksliškai pagrįsta klasifikacija leidžia: visų pirmą, tiksliai

nustatyti kiekvienos rūšies teisės normų vietą valstybėje veikiančioje teisės sistemoje; antra, tiksliau nustatyti teisės normų funkcijas ir jų vietą teisinio reguliavimo mechanizme; trečia, tiksliai nustatyti teisės reguliuojamojo poveikio visuomeniniams santykiams ribas ir galimybes; ketvirta, įgyvendinti valstybinių organų teisinės kultūros ir teisės taikymo veiklą.

Teisės normų klasifikacinė mokslinė ir praktinė vertybė priklauso nuo pagrįstai pasirinktų kriterijų.

3.1 TEISĖS NNORMŲ KLASIFIKAVIMAS PAGAL REGULIAVIMO DALYKĄ

Pagal teisinio reguliavimo dalyką teisės normas galima skirstyti į valstybinės, civilinės, baudžiamosios, administracinės, finansų, darbo ir kitų teisės šakų normas. Teisės šakų normas galima skirstyti į materialiasias ir procesines. Skirtumas tarp jų tas, kad pirmosios atsako į klausimą “ką reguliuoja teisės norma?”, o antrosios – “kaip yra reguliuojama”.Procesinės teisės normos – tai organizacinio – procesinio pobūdžio elgesio taisyklė. Jos nurodo tvarką, formą ir metodus įgyvendinant materialines teisės normas.

3.2TEISĖS NORMŲ KLASIFIKAVIMAS PAGAL VAIDMENĮ REGULIUOJANT VISUOMENINIUS SANTYKIUS

Svarbią teorinę ir praktinę reikšmę turi teisės normų skirstymas pagal jų vaidmenį reguliuojant visuomeninius santykius. Šiuo pagrindu teisės normos yra: reguliacinės, apsauginės, specializuotosios.

Reguliacinės teiosės normos – tai tokios normos, kurios nustato visuomeninių santykių dalyvių subjektines teises ir pareigas. Jos yra skirtos žmonių teisėtiems poelgiams ir įgyvendina teisės reguliacinę funkciją. Reguliacinės teisės normos sudaro daugumą visų teisės normų.

Subjektinės teisės ir pareigos reguliacinėse teisės normose yra nevienodo pobūdžio. Todėl reguliacinės teisės normos dar yra skirstomos į: įpareigojančias, draudžiančias, įgalinančis arba dispozityvines.

Įpareigojančios teisės normos nuststo pareigą atlikti tam itkras aktyvias teigiamas veikas, vienas kito arba trečiujų asmenų naudai.Pavyzdžiui: BPK 3 straipsnis sako, kad teismas, prokuroras, kvotos institucija privalo savo kompetencijos ribose iškelti baudžiamają bylą kiekvienu atveju, kai iškyla aikštėn nusikaltimo požymiai.

Draudžiančios teisės nnormos nustato pasyvią pareigą, t.y. pareigą susilaikyti , nevykdyti draudžiamų veikų. Šios teisės normos dažnai formuluojamos vartojant tokius terminus kaip ”draudžiama”, “neturi teisės”, “negali reikalauti” ir kt. Pavyzdžiui konstitucinė norma “nuosavybė neliečiama” (23 str.), čia reikalaujama susilaikyti nuo veiksmų, kuriais gali būti padaryta žala asmens nuosavybės teisei. CK 195 str. draudžia kreditoriui reikalauti sumokėti netesybas, jeigu skolininkas neatsako už prievolių nevykdymą arba netinkamą jos vykdymą.

Įgalinančios teisės normos, suteikia teisinio santykio dalyviams teisę patiems nustatyti konkrečias savo teises ir pareigas, pavyzdžiui :“Iš sutarties atsiradusios abišalės pareigos turi būti įvykdytos tuo pačiu metu, jeigu iš įstatymo, sutarties ar prievolės esmės neišplaukia ko kita.”(CK 182 str.) Šia norma, visuomeninių santykių dalyviams , paliekama teisė , patiems nustatyti prievolių įvykdymo laiką,bet jei jie šia teise nepasinaudoja, galioja šioje normoje nustatyta tvarka. Dėl šios priežasties įgalinančios teisės normos dar kartais vadinamos dispozityvinėmis, šių teisės normų daugiausia civiliniame kodekse, taip pat šios normos reguliuoja šeimos teisinius santykius.

Sankcijas nustatančios teisės normos, dar dažnai literatūroje vadinamos apsauginėmis. Tačiau pasak doc.Vaišvilos šis terminas nėra tikslus, nes visos normos yra apsauginės t. y. skirtos apsaugoti žmogaus teises.Šiuo atveju regulecinės teisės normos taip pat yra apsauginės, nes reguliuoti reiškia tą patį, kas ir apsaugoti reguliuojamo santykio dalyvių teises.Sankcijas nustatančios teisės normos yra skirtos neteisėtiems poelgiams ir visada turi sankciją, t.y. numato valstybės poveikį už teisės pažeidimus. Šios teisės normos saugo reguliacines teisės normas, užtikrina jų įgyvendinimą.Šioms teisės normoms priskirtinos baudžiamojo ir administracinių teisės pažeidimų kodeksų, įpatingosios dalies normos, kai kurios Civilinio kodekso normos, taip pat procesinės teisės normos.

Specializuotosios teisės normos yra išvestinės. Jų pagrindą sudaro reguliacinės ir sankcijas nustatnčios teisės normos. Specializuotosios teisės normos taip pat nevienodos. Šių normų atskirų grupių vaidmuo reguliuojant visuomeninius santykius skirtingas. Specializuotosios teisės normos yra : įtvirtinamosios, definityvios, deklaratyvios, kolizinės, operatyvios .

Įtvirtinamosios teisės normos apibendrintai įtvirtina, fiksuoja visuomeninių santykių tam tikrą būseną, tokios normos pavyzdžiu gali būti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 str. norma “Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.”

Definityvios teisės normos išreiškia, įtvirtina teisines sąvokas, Pavyzdžiui administracinės teisės pažeidimo sąvoka: ATPK 9straipsnis 1 dalis “Administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neasargus ) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešają tvarką, nuosavybę piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką , už kurį įstatymai nustato administracinę atsakomybę”. Daug definytivių teisės normų yra civiliniame kodekse, kaip pavyzdžiui sandorių sąvoka (40 str.), juridinio asmens savoka (23 str.) ir pan.O pavyzdžiui N. Slobodčikovas siūlo išskirti definityves teisės normas kaip

atskirą rūšį.

Deklaratyvios teisės normos išreiškia, įtvirtina teisinės veiklos, teisės normų uždavinius, principus. Šiomis teisės normomis dažniausiai prasideda įstatymai. Pavyzdžiui : administracinių teisės pažeidimų kodekso 1str. teigia:”Lietuvos Respublikos įstatymų dėl administracinių teisės pažeidimų uždavinys yra saugoti Lietuvos Respublikos visuomeninę santvarką, nuosavybę, socialines ekonomines, politines ir asmenines piliečių teises bei laisves.” Kartais tokio tipo normos gali būti formuluojamos be tokių terminų kaip “uždavinys”, “tikslas”, “paskirtis” , bet gali būti formuluojama kitais terminais, pavyzdžiui žodžiu “reguliuoja”. Taip suformuluota Civilinio kodekso 1 str. tteisės norma, kur sakoma:”CK reguliuoja turtinius santykius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius”. Šia norma yra apibrėžiami civilinės teisės reguliavimo sfera arba objektas. Kartais būna labai sunku atskirti deklaratyvines teisės normas nuo įtvirtinančių. Taip atsitinka tais atvejais, kai deklaratyvinės teisės normos formuluoja ne vien tik tam tikrų institucijų veiklos tikslus, teisinio reguliavimo sferą, bet taip pat ir tokio reguliavimo principus. Pavyzdžiui mano minėta Konstitucinė teisės norma, teigianti, kad “Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika” (1 str), gali būti ir įtvirtinanti, iir kartu deklaratyvinė. Taip yra dėl to, kad tarp jų yra istorinis skirtumas. Tuo metu, kai ši konstitucinė teisės norma buvo kuriama, ji buvo labiau deklaratyvinė, bet vėliau ji virto įtvirtinančia.

Collisio lotyniškai – susidūrimas, susikirtimas. Kolizinės teisės normos nustato tteisės normos parinkimo ir taikymo tvarką, kai yra teisės normų kolizija (susikirtimas), tai yra kai vieną visuomeninį santykį skirtingai reguliuoja kelios teisės normos. Pavyzdžiui: kai Lietuva pasirašė 1950metų konvencijos 6-ąjį protokolą, kuris draudžia mirties bausmę, bet tarkime, kad būtų likęs galioti Baudžiamojo kodekso 105 straipsnis, numatantis mirties bausmę, tuomet turėtume teisės normų koliziją. Įveikti šį prieštaravimą ir kuriamos kolizinės teisės normos. Šios teisės normos nustato tvarką, kaip reikia pasirinkti kurią nors vieną iš prieštaraujančių normų, tam, kad būtų pašalinta kolizija. Pavyzdžiui LR Konstitucinė norma “Negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas, priešingas Konstitucijai” (7str.), yra kolizinė. Taip pat kolizinės teisės normos numato atvejus : “jei Lietuvos įstatymai prieštarauja ratifikuotai tarptautinei sutarčiai, tai galioja tarptautinė sutartis”, arba “Lietuvos piliečiai, padarę nusikaltimus kkitų šalių teritorijoje, atsako pagal šių šalių įstatymus”.

Operatyvios teisės nrmos pakeičia kitas teisės normas, pratęsia teisės normų galiojimo laiką ir panašiai.

3.3TEISĖS NORMŲ KLASIFIKAVIMAS PAGAL REGULIUOJAMUS VISUOMENINIUS SANTYKIUS

Teisės normos pagal reguliuojamus visuomeninius santykius yra: bendrosios, specialiosios, išimtinės, lokalinės.

Bendrosios teisės normos reguliuoja tam tikrą visuomeniinių santykių rūšį, o tuo tarpu specialiosios teisės normos reguliuoja tik tos rūšies santykių dalį. Taigi bendrosios teisės normos labiauiau apibendrintos. Specialiosios teisės normos daugiau sukonkretintos, jos atspindi visuomeninių santykių ypatybes. Pavyzdžiui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 126str. rreguliuoja atidalijimą iš bendro turto: “Kiekvienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių turi teisę reikalauti atidalyti jį iš bendro turto”, o to paties kodekso 127 str. reguliuoja naudojimosi gyvenamaisiais namais ar butais, kaip bendros dalinės nuosavybės naudojimosi tvarką: ”Gyvenamojo namo ar buto bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, kuria bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis šio namo ar buto patalpomis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis”.

Išimtinės teisės normos nustato bendrųjų ir specialiųjų teisės normų reguliuojamuose visuomeniniuose santykiuose išimtį. Pavyzdžiui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6 str. norma nustato, kad civilines teises gina teismas , o įstatymo nustatytais atvejais jos ginamos ir administracine tvarka. Tokios teisės normos, kurios nustato civilinių teisių gynimą administracine tvarka ir yra išimtinės.

Bendrųjų, specialiųjų ir išimtinių teisės normų atribojimas turi ne tik pažintinę, bet ir svarbią praktinę reikšmę. Sprendžiant kiekvieną konkrečią situaciją, reikia vadovautis ne tik bendrosiomis, bet ir specialiosiomis bei išimtinėmis teisės nomomis.

N.Matuzovas ir A. Malko panašiai klasifikuoja teisės normas pagal reguliavimo sferą ir išskiria jas į: bendro veikimo , riboto veikimo ir lokalines teisės normas.

Bendro veikimo mormos nenumato šių normų veikimo salygų ar apribojimų. Kaip pavyzdį galima pasakyti, kad šios teisės normos taikomos visoje Lietuvos Respublikoje. Tokios normos yyra visos Konstitucinės ir kitos teisės normos, kurios yra išreikštos Lietuvos Respublikos leidžiamosios ir vykdomosios valdžios priimtuose teisės norminiuose aktuose.

Riboto veikimo normos- tai paliepimai, kurie apsprendžiami kažkokiais laikinais priklausančiais nuo situacijos faktoriais. Šios teisės normos yra ne visos respublikos, bet savivaldybių, apskričių reikšmės. Normos, kurios veikia tam tikrą, ribotą laiką, priimamos ekstra atvejais, pavyzdžiui: stichinės nelaimės, karo atveju, avarinės situacijos ir panašiais atvejais.

Lokalinės teisės normos- reguliuoja tokius visuomeninius santikius, kurie susidaro tam tikrų atskirų įmonių, įstaigų , organizacijų ar jų filialų, veikloje. Lokalinės teisės normos galioja kartu su specialiosiomis arba bendrosiomis teisės normomis. Šios teisės normos atspindi konkrečios įmonės, įstaigos ar organizacijos veiklos pobūdį. Lokalinės teisės normos skirtos šios veiklos reguliavimui. Anot N. Slobodčikovo pagal šį kriterijų klasifikuojamų teisės normų reguliuojamoji sfera yra pavyzdžiui socialinis aprūpinimas, švietimas, sveikatos apsauga.

3.4 TEISĖS NORMŲ KLASIFIKAVIMAS PAGAL TEISINIO REGULIAVIMO

METODĄ

Pagal teisinio reguliavimo metodą, teisės normos skirstomos į: imperatyvines, dispozityvines, skatinančias, rekomenduojančias.

Imperatyvinės teisės normos, tai tokios teisės normos, kurios yra griežtai privalomos ir negali būti pakeičiamos šalių susitarimu. Imperatyvinėmis normomis yra daugumas visų teisės šakų normų.

Dispozityvinės teisės normos gali būti keičiamos šalių susitarimu, pavyzdžiui civilinio kodekso 326 str. reglamentuoja gyvenamosios patalpos nuomos mokestį “ Gyvenamosios patalpos nuomos mokestį nuomininkas privalo susimokėti kkas mėnesį, ne vėliau kaip iki kito, po išgyventojo, mėnesio dešimtos dienos, jeigu šalių susitarimu nenumatytas kitas terminas.” Taigi šalys pačios gali nustatyti nuomos mokesčių terminą.

Rekomendacinės teisės normos nustato pageidaujamą valstybės reguliuojamų santykių variantą, leidžia teisės subjektams atitinkamai veikti, leidžia joms priimti konkrečias teisės normas atsižvelgiant į savo galimybes, sąlygas ir rezervus, rekomenduoja jų turinį.

Skatinančiose teisės normose išreiškiamas paliepimas, paskatinimas už tam tikras teigiamas veiklas, kurios yra naudingos valstybei ar visuomenei. Tokiomis veiklomis galėtų būti visuomeninių santykių subjektų sąžiningas savo teisinių ar visuomeninių pareigų atlikimas arba viršijančių reikalavimus rezultatų pasiekimas

3.5 TEISĖS NORMŲ KLASIFIKAVIMAS PAGAL JURIDINĘ GALIĄ

Teisės normos klasifikuojamos pagal tai, kokios kompetencijos institucija išleido ir sankcionavo konkrečią teisės normą. Valstybės institucijos kompetencijos mąstas lemia konkrečios teisės normos juridinę galią. Lietuvos Respublikoje didžiausią kompetenciją turi Seimas, todėl jo išleistos ir sankcionuotos teisės normos vadinamos įstatyminėmis , jos turi aukščiausią juridinę galią. Vykdomosios valdžios institucijų išleistos teisės normos vadinamos poįstatyminėmis normomis, jos išreikštos poįstatyminiuose aktuose, priimtuose įgyvendinant įstatymus.

3.6 TEISĖS NORMŲ KLASIFIKAVIMAS PAGAL TEISĖS NORMOS VIDINĘ STRUKTŪRĄ

Kai kurioje teisinėje literatūroje skiriamos normos, pagal savo vidinę struktūrą. Ir šio skyrstymo atžvilgiu nėra vieningos nuomonės. Kai kurie autoriai tokioms normoms priskiria reguliacines, įpareigojančias ir draudžiančiasias teisės normas. Kiti gi prie tokių normų

priskiria nukreipiančiasias teisės normas. Tačiau , anot N. Matuzovo, tokios normų rūšies išskyrimas neturi jokio pagrindo, “tai atsitinka susimaišius teisės normai su teisės norminiu aktu. Atsižvelgiant į teisės normų strūktūrą nukreipiančiujų normų negali būti, bet egzistuoja nukreipiantys teisės norminiai aktai, kurie nukreipia į kitą aktą ar jo dalį” . Ypatinga teisės normų rūšis dėl dispozicijos ypatybių, išskiriamos blanketinės normos. Šiose teisės normose išreiškiamas bendras, abstraktus elgesio modelis, o jo konkretizavimas, priklauso tam tikrai valstybės organizacijai.

Taigi kaip minėjau daugelio teisinės lliteratūros autorių nuomonės skiriasi. Kai kur siūloma klasifikuoti teisės normas remiantis kitais krtiterijais, tačiau negalima teigti, kad kuris nors vienas iš šių variantų turi būti absoliučiai teisingas, ar klaidingas kadangi viena ir ta pati teisės norma, sprendžiant skirtingus teorinius ar praktinius klausimus, gali būti priskiriama vienai ar kitai rūšiai.

Teisės normų skirstymas į rūšis padeda panaudoti jų daugiaaspektes galimybes, srpendžiant visuomenės vystymosi problemas.

IŠVADOS

Savo kursiniame darbe pabandžiau išsiaiškinti, kas tai yra pati teisės norma, kokie jos esminiai bruožai. Koks teisės normų ssantykis su kitomis socialinėmis normomis. Išskyriau tarp šių normų esminius panašumus bei skirtumus. Padariau išvadą, kad svarbią vietą reguliujant visuomeninius santykius šalia teisės normų atlieka moralės normos. Tam, kad valstybė sėkmingai atliktų reguliacines savo funkcijas, tobulėti privalo ne tik pačios tteisės normos, bet ir visa visuomenės moralė. Nuo to priklauso visos valstybės ir jos piliečių gerovė.

Antroje kursinio darbo dalyje išnagrinėjau teisės normos sruktūrą.

Teisės normų klasifikacija, jų skirstymas į rūšis padėjo išsiaiškinti jų galimybes spręsti visuomeninių santykių problemas.

Vienintelė problema su kuria susidūriau rašydamas šį kursinį darbą ta, kad teisinėje literatūroje nėra vieningos nuomonės tais ar kitais klausimais. Ypač tai buvo aktualu rašant apie teisės normos struktūrą ir jų rūšis.