Teisės normos ir jų rūšys

ĮVADAS

Vystantis visuomenei, plečiantis jai ne tik teritoriniu, bet ir santykių atžvilgiu, vis sunkiau darėsi ją kontroliuoti ir išlaikyti bendrąją tvarką valstybėje. Iškilo būtinybė remtis teisės mokslu, jo reguliavimu, nes priešingu atveju visuomenė negalėjo civilizuotai egzistuoti. Teisė suvokiama kaip šiuolaikinės demokratiškos valstybės egzistavimo pagrindas, kuriuo remiasi daugelis procesų. Kaip visuomenės elgesio kontrolė ir vadovavimosi pagrindas yra teisės normos. Tai vadinamoji bendroji elgesio teisyklė, nustatyta arba sankcionuota valstybės ir saugoma nuo pažeidimų valstybės prievartos priemonėmis. Skirtingai nuo paliepimų ar komandų , norma aadresuota ne pavieniam asmeniui, o visai asmenų grupei. Normos galiojimas nesibaigia jos įvykdymu, nes ji skirta neribotam skaičiui atvejų.

Tikslas: apžvelgti įvairių autorių pristatomus požiūrius į teisės normas ir jų rūšis.

Uždaviniai:

1. apibrėžti teisės normos sąvoką ir pagrindinius jos požymius;

2. apžvelgti teisės normos vidinę struktūrą;

3. susipažinti su teisės normos rūšimis.

1. TEISĖS NORMOS IR JŲ POŽYMIAI

1.1. Teisės normos

Teisė, kaip matyti iš jos sąvokos, susideda iš teisės normų, kurios yra pirminis jos elementas.

Elgesio taisyklės, kurios reguliuoja santykius tarp žmonių, vadinamos socialinėmis normomis. Pagal visuomeninių santykių rreguliavimo sferą socialinės normos skirstomos į teisės, papročių, moralės, politines, ekonomines ir kitas normas.

Teisės norma yra labiausiai paplitusi socialinių normų rūšis (1, p. 26). Taigi teisės norma- tai valstybės nustatyta arba sankcionuota ir jos saugoma elgesio taisyklė. Viename norminiame teisės aakte dažniausiai būna dešimtys, šimtai ir net tūkstančiai teisės normų. Teisės akte, kuris taikomas individualiai, paprastai būna viena ar kelios teisės normos ( 2, p. 44).

Kartu teisės norma turi keletą ypatumų, skiriančių ją nuo kitų socialinių normų.

Teisės normos sudaro sistemą, pagrįstą valstybės ir visos visuomenės valios. Taip pat ji reguliuoja svarbiausiuosius visuomeninius besikartojančius santykius ir jos yra privalomos visiems. Priešingu atveju jų įgyvendinimą garantuos valstybės prievartos priemonės. Teisės normas arba betarpiškai kuria valstybės institucijos, arba jos atsiranda valstybės sankcionuojamų referendumų keliu. Be to, teisės normas lemia ir įtvirtina visuomenės ekonominė bazė.

1. 2. Teisės normos pagrindiniai požymiai

Pagrindiniai skiriami teisės normos požymiai:

• Norminamasis. Jis reiškia, kad teisės norma nustato konkretaus visuomeninio santykio dalyviams elogesio taisyklę (teises ir pareigas). Todėl teisių ir pareigų santykis vvisada egzistuoja kaip tam tikras leidimų ir paliepimų santykis. Šiuo atžvilgiu teisę apibrėžė I. Kantas: „Teisė- tai visuma sąlygų, kurioms esant vieno asmens savivalė suderinama su kito asmens savivale visuotinio laisvės principo požiūriu.“

• Formalusis apibrėžtumas. Šis požymis teigia, kad teisės normos turi būti formaliai apibrėžtos. Čia formalumas reiškia, jog teisės normos yra suformuluotos ir išdėstytos oficialiuose teisės aktuose. O terminas apibrėžtos reiškia, kad jose yra konkrečiai ir aiškiai suformuluota elgesio taisyklė.

• Visuotinis privalomumas. Būtina užtikrinti teisės normas visiems vienodai, kad būtų jaučiamas rrealus poveikis žmonių elgesiui, jų tarpusavio santykiams.

Visuotinio privalumo garantai – abipusė nauda ir valstybės prievarta. „Visuotinio teisės privalomumo turinys gali būti įvairus: paklūstama teisės normos reikalavimams dėl įsitikinimo,dėl laukiamos naudos,dėl galimo valstybės prievartos. Tačiau dažniausias visuotinio teisės privalomumo garantas – abipusė nauda. Nevykdant teisės normų nustatytų pareigų, negalima tikėtis, kad kiti asmenys vykdys mums naudingas pareigas. Pareigų nevykdymas reiškia atsisakymą sutarties ir kartu atsisakymą tos naudos, kurios tikimasi sutarties sudarymu ir jos vykdymu“. Jei šių priemonių veiksmingumo nepakanka –asmens turtu, o kai ir turto nėra – teisės pažeidėjo asmens laisve ar kita jo teise.

Abipusė nauda ir valstybės prievarta užtikrina teisinių santykių ir sutarčių stabilumą.

• Sistemingumas.Teisės sistemingumas gali būti suprantamas dvejopai: 1) kaip teisės normos vidinių elementų ; ir 2) kaip pačių teisės normų tarpusavio sąveika.

Ši teisės normų sistema teisės literatūroje vadinama objektine teise, nes, būdama valstybinė visuomenės valia, ji nepriklauso nė vienam konkrečiam indivudui, o yra bendras visų asmenų elgesio reguliatorius.

Taigi apžvelgėme pagrindinius, tačiau tikrai ne visus teisės normų požymius. Užtenka pabrėžti, jog esminiais teisės požymiais laikytini tie, kurie rodo, kad teisės norma yra yra elgesio taisyklė; veikia sąveikaudama su kitomis teisės normomis; yra visuotinai privaloma ir kad jos privalomumas garantuojamas apbipuse nauda, o kai šios nepakanka ir valstybės pprievarta (3, p. 196-201).

Aptarę teisės normos požymius, išsiaiškinsime vidinę teisės normos struktūrą.

2. VIDINĖ TEISĖS NORMOS STRUKTŪRA

Teisės normos struktūra – tai vidinių teisės normos elementų organizacija, apibūdinanti teisės normą kaip vientisą, bet struktūrintą elgesio taisyklę ( 3, p. 213).

Teisės normos vidinę struktūrą sudaro tokie elementai:

• Dispozicija. Pagal Vaišvilą, Elgesio taisyklė (dispozicija), ir, pagal Šatą J., dispozicija yra ta normos dalis, kurioje nurodyta, koks yra reikalaujamas ir leidžiamas asmens elgesys, kad jam negalėtų būti pritaikytos hipotezėje numatytos sąlygos.

• Hipotezė. Pagal Vaišvilą, teisės normoje aprašyti realaus gyvenimo atvejai, nurodantys, kada teisės subjektai gali ar privalo elgtis pagal šią taisyklę (hipotezė), ir, pagal Šatą J. hipotezėje nustatomos faktinės aplinkybės, kurioms esant reikia taikyti tą teisės normą;

• Sankcija. Pagal Vaišvilą, tai padariniai, atsirandantys teisės subjektui, nepaklususiam teisės normos reikalavimams (sankcija), ir Šatas J. teigia, jog sankcija yra yra ta teisės normos dalis, kurioje numatytos poveikio priemonės, nepalankios asmenims, neįvykdžiusiems dispozicijoje keliamų reikalavimų.

Yra autorių, priskiriančių teisės normos struktūrai ne tris, o keturis ar net penkis elementus. Šalia hipotezės, dispozicijos ir sankcijos normos struktūriniais elementais jie laiko „subjektyvią sudėtį“( A. S. Cigolžinas) ir teisės normos tikslą (F.N. Fatkulinas) (3, p. 222).

3. TEISĖS NORMŲ RŪŠYS

Pagal hipotezių ir dispozicijų turinio ypatybes teisės normos klasifikuojamos atsižvelgiant į jų galiojimo apimtį.

Šakinė teisės nnormų klasifikacija pagal teisinio turinio dalyką, t.y. pagal normos reguliuojamų santykių rūšis, yra pati svarbiausia. Ši klasifikacija yra teisės sistemos, jos padalijimo į šakas ir institutus pagrindas. Praktiškai ši klasifikacija palengvina parinkti normą, kurią reikia taikyti esamiems santykiams ir esamam atvejui sureguliuoti, o tobulinant įstatymus, sudaro prielaidas kodifikuoti. Teisės normos skirstomos į privatinės ir viešosios teisės normas. Vienos normos gina pavienių asmenų ir jų junginių interesus (pilietinės visuomenės sritis), o kitos reguliuoja valstybės, jos institucijų, pareigūnų veiklą (valdžios santykių, valdymo, teisingumo sritis)(4, p. 138-139).

Pagal teisinio reguliavimo objektą ( arba šakinę normos priklausomybę) teisės normos skirstomos į privatines bei viešąsias (3, p. 228).

Civilizuotoje visuomenėje, kuri pagrįsta asmens teisėmis ir laisvėmis, autonomija, iniciatyva ir verslu, teisėtų interesų gynybai yra reikšmingos normos, reguliuojančios turtinius, sutartinius, kredito santykius, ir civilinio proceso normos. Plečiantis prekių apyvartai, atsiranda naujų teisės šakų: komercinės teisės, vekselių, bankų, draudimo, akcinių bendrovių ir kitos.

Pilietinės visuomenės ir valstybės skirtybės lemia jų buvimą ir esmines veiklą reguliuojančių teisės normų savybes. Valstybės institucijos ir pareigybės, kuriamos teisės pagrindu, gyvuoja ir veikia neišeidamos už teisės normų ribų. Joms suteikiama kompetencija, nustatoma veiklos ribos ir tikslas. Pilietinės visuomenės narių gyvavimo teisė nelemia. Piliečiai yra teisnūs, t.y. gali sudaryti įvairias sutartis, išskyrus draudžiamas. Piliečiams leista viskas,

kas nedraudžiama, o pareigūnams leista tik tai, kas nurodyta įsakyme arba išplaukia iš jų kompetencijos. Pilietis turi teisę naudotis gėrybėmis, kurias jis savo nuožiūra realizuoja arba nerealizuoja. Pareigūnams ir valstybės institucijoms suteikta kompetencija tikslui pasiekti. Piliečių teisė pasirinkti poelgius, priimti sprendimus, turinčius teisinę reikšmę, ribojama draudimo atlikti tik neteisėtus veiksmus. Pareigūnų nuožiūra priimant teisinius sprendimus apribota įstatymo nustatytais kriterijais ir tikslu, kuriam pasiekti įsteigta pareigybė. Piliečių santykiai grindžiami lygybe, autonomija, koordinacija ir nustatomi sutartimis. Viešosios teisės normos subjektams nustatomi subordinacijos ssantykiai.

Privatinės yra civilinės, šeimos, darbo teisės normos. Viešosios teisės yra konstitucinės, administracinės, finansų, baudžiamosios ir kitos teisės normos. Taip išskiriamos viešosios ir privačios.

Klasifikacijoje pagal galiojimo apimtį A. Vaišvila išskiria bendrąją, specialiąją ir individualiąją teisės normas (3, p. 229-230).

• Bendroji teisės norma formuluoja bendrąją elgesio taisyklę, yra taikoma neribotam subjektų ratui ir nustato specialiųjų normų reguliavimo kryptį bei metodą.

• Specialioji norma priimama remiantis bendrąja norma, jai neprieštarauja ir skirta konkretinti, plėtoti bendrosios normos imperatyvus atsižvelgiant į reguliuojamų visuomeninių santykių specifiką.

• Individualioji teisės norma formuluoja vvienkartinį, kad ir tęstinį paliepimą.

Svarbią reikšmę turi teisės normų klasifikavimas pagal jų vaidmenį reguliuojant žmonių elgesį (suteikia teises, skiria pareigas, nustato draudimus). Besikuriančios teisės šaltiniai buvo sutartys. Apibendrinant sutartis sukurtos teisės normos, nustatančios įvairių teisinių santykių turinį. Pagal teisinių santykių tturinį, kurio modelis yra dispozicija, S. Vansevičius įvardina įgaliojamąsias ir įpareigojamąsias teisės normas.

• Socialinė įgaliojamųjų normų prasmė – suteikti piliečiams ir kitiems teisės subjektams tam tikro elgesio galimybę, garantuotą atitinkamomis kitų asmenų pareigomis. Tokios yra, pavyzdžiui, teisė į darbą, darbo užmokestį, poilsį, švietimą, turtinės teisės ir kitos.

• Įpareigojamųjų normų tikslas – nustatyti privalomą reikalaujamą elgesį. Tokios yra civilinės, darbo, šeimos, administracinės ir kitos pareigas nustatančios normos.

Pagal teisės normų vaidmenį, reguliuojant žmonių elgesį A. Vaišvila išskiria dar ir šias teisės normas:

• Įtvirtinamosios, kurios fiksuoja tam tikrą visuomeninių santykių būseną.

• Definicinės teisės normos, apibrėžiančios teisės sąvokas – atskleidžiančios esminius jų požymius.

• Deklaratyvios teisės normos. Jos skelbia institucijų veiklos uždavinius, principus. Jomis dažniausiai prasideda įstatymai.

• Kolizinės, kuriomis vadinamos tokios teisės normos, kuriose suformuluota taisyklė, kaip reikia elgtis, kkai viena kitai prieštarauja dvi galiojančios teisės normos.

S. Vansevičius teigia, jog kai kurių teisės teoretikų siūlymas skirstyti teisės normas į definicines bus ne teisės normų, o norminių teisės aktų straipsnių klasifikavimas (4, p. 144).

Išskirtinės teisės sistemoje yra draudžiamosios, t.y. nustatančios teisės pažeidimų sudėtį ir sankcijas, normos. Draudžiamosiomis normomis saugoma teisėtvarka, įspėjama ir užkertama visuomenei pavojinga ar žalinga veikla. Jos nustato veiksmus ir aplinkybes, kuriuos teisė siekia ne reguliuoti, o tik numatyti ir užkardyti. Kai kurie draudimai skiriami tiksliai apibrėžtam aplinkybių rratui (pvz., vairuotojams gerti alkoholį vairuojant automobilį). Dauguma draudimų (žudyti, vogti, prievartauti, šmeižti) adresuoti visiems ir kiekvienam bet kurioje situacijoje.

Skirtingai nuo įpareigojamųjų ir įgaliojamųjų normų, draudimai yra besąlyginiai, nes teisė nustato ne jų įgyvendinimo sąlygas, o tik retas išimtis, kai leidžiama pažeisti teisinį draudimą (neišvengiamas būtinumas, būtinoji gintis).

Piliečio teisiniame statuse draudimą atitinka ne jo teisnumas ir veiksnumas, o įstatymo pripažinimas gebėjmo atsakyti už teisės pažeidimą (pakaltinamumas). Pažeidus draudimus, juos saugančios sankcijos įgyvendinamos tik teisiniais santykiais, bet pats draudimas galioja už teisinių santykių ribų ir neįpareigoja, o uždraudžia. Draudimai yra skirti ne kiekvienam, o tiems asmenims, kurie linkę vykdyti neteisėtą veiklą ir susilaiko tik bijodami sankcijos. Todėl dauguma baudžiamojo ir administracinės teisės pažeidimų kodeksų ir kitų norminių aktų draudimų išreikšti ne kaip paliepimai, o kaip nurodymai bausti už neteisėtą veiklą.

Teisės normų skirstymas į įgaliojamąsias, įpareigojamąsias ir draudžiamąsias lemia ir jų formulavimą norminiuose teisės aktuose. Nors bet kuri norma yra išankstinio įpareigojamojo pobūdžio, bet daugelio normų turinyje nustatyta tik teisė arba pareiga, arba draudimas.

Normos skirstomos į apibrėžtas ir santykinai apibrėžtas. Toks skirstymas rodo jų adresatų elgesio teisinio reglamentavimo laipsnį ir rūšį, jų savarankiškumą įgyvendinant normas. Įvairus apibrėžtumo laipsnis gali būti būdingas hipotezėms, jeigu nustatant teisės normų įgyvendinimo sąlygas numatyta galimybė parinkti juridinius ffaktus, ir dispozicijoms, jeigu nurodyti alternatyvūs elgesio variantai.

Su tuo yra susijęs teisės normų klasifikavimas pagal reguliavimo metodą. Tai skirstymas į imperatyvias ir dispozityvias, apibūdinančias hipotezės ir dispozicijos ryšį.

• Jeigu tarp aplinkybių, lemiančių teisės normų įgyvendinimą, nurodytas teisinio santykio dalyvių sprendimas dispozicijos pagrindu (būti ar ne šiam santykiui) arba jiems suteikta teisė nustatyti, sukonkretinti būsimas teise ir pareigas (koks bus būsimo teisinio santykio turinys), tokios normos priklausys prie dispozityvių. Esmės atžvilgiu visos dispozityvios normos yra įgaliojamosios, nes teisių turėtojas gali jomis pasinaudoti arba nepasinaudoti, tačiau jose yra apskaičiuotas apibrėžtumo laipsnis, teisės atsiradimo ir taikymo sąlygos, teisės ribos, jų pasiekimo tvarka.

• Jeigu teisinio santykio atsiradimo pagrindas, ir jo turinys tvirtai ir detaliai nustatyti norminiame akte, tai normos priklauso prie imperatyvių.

A.Vaišvila pagal teisinio reguliavimo metodą išskiria dar dvi teisės normas ( 3, p. 228-229):

• Skatinamąsias teisės normas, kuriomis nurodoma naudotis pagyrimo priemonėmis už valstybės ir visuomenės požiūriu skatinamą elgesį arba už pasiekimą rezultatų, kurie viršija įprastus darbinius, tarnybinius ar pilietinius reikalavimus;

• Rekomendacines teisės normas, kurios nustato valstybės ar visuomenės požiūriu pageidautino elgesio variantus suteikdamos šios rekomendacijos adresatams teisę pagal savo kompetencijąelgtis atsižvelgiant į vietos sąlygas, galimybes bei rezervus.

Teisės normų skirstymas pagal S. Vansevičių į imperatyvias ir dispozityvias rodo įvairių visuomeninių santykių reglamentavimo smulkmeniškumo llaipsnį, teisę taikančioms įstaigoms laisvos nuožiūros leidimą arba neleidimą ir atsirandančių teisinių santykių dalyviams – leidimą arba neleidimą pasirinkti elgesio variantus. Nemažai santykių ir jų dalyvių elgesį nustato imperatyvių ir dispozityvių normų kompleksas. Įvairias jų susiejimo formas ir būdus lemia būtinybė tiksliai suderinti daugybės visuomeninių santykių įvairių aspektų teisinį reglamentavimą (ypač teisių, susijusių su materialiųjų gėrybių disponavimu, valstybės prievartos taikymu, visuomeninių santykių dalyvių laisve, savarankiškumu ir aktyvumu).

Teisės normų imperatyvumo išraiškos forma yra kategoriški paliepimai, apibrėžtumas (terminai, apimtys, periodiškumas, procentai ir pan.) ir kokybiškumas (turto rūšių įvardijimas, veiksmų aprašymas, jų atlikimo tvarka ir pan.), teisės normos taikymo sąlygos ir įgyvendinimo būdai, nenurodytų veiksmų draudimas.

Teisės normų dispozityvumas pasireiškia galimybe elgtis kitaip, nei nustatyta normoje, užsibrėžti norimą pasiekti tikslą ir panašiai. Savotiškai išsiskiria blanketinės normos, paprastai esančios imperatyvios, bet jų dispozicijoje yra kintamas elementas – taisyklės, esančios periodiškai atnaujinamuose aktuose (eismo taisyklės, techninės normos, natūralaus sumažėjimo normos ir pan.). Taikant blanketines normas, reikia atsižvelgti į aktų, kur į blanketinių normų dispoziciją įtrauktos atitinkamos taisyklės, išleidimo laiką. Kai kurių blanketinių normų negalima taikyti be moralės kriterijų, pavyzdžiui, atsakomybės už įžeidimą.

Hipotezėje nustatomos normos galiojimo ir taikymo ribos (apimtis), o dispozicijoje – reguliuojamojo poveikio žmonių elgesiui ir visuomeniniams santykiams būdas, tuo tarpu sankcijoje yra normos apsaugos

nuo pažeidimų būdas. Sankcija yra norminis valstybės prievartos priemonių, taikomų teisės pažeidimų atveju, kompleksas ir kartu pateikia teisinį tų pažeidimų vertinimą.

Pagal teisėtvarkos apsaugos būdą sankcijos skirstomos į dvi pagrindines rūšis: teisės atkūrimo (prievartinis pareigų atlikimas, teisių atkūrimas) ir baudžiamąsias (numatančias pažeidėjų teisų ribojimą, specialių pareigų skyrimą, oficialų pasmerkimą).

Teisės atkūrimo sankcijomis saugomos teisės normos, kurių pažeidimo padarinius galima pašalinti ar sumažinti valstybės prievartos priemonėmis. Šios sankcijos absoliučios arba jų dydis nustatytas iš anksto žinomomis ribomis. Jos taikomos, iki bus atkurtos pažeistos tteisės, atliktos neatliktos pareigos likviduota neteisėta padėtis (neteisėto įsakymo atleisti iš darbo panaikinimas, tarnautojo grąžinimas į darbą, priverstinės pravaikštos apmokėjimas, neįvykdyto sprendimo įvykdymas).

Baudžiamosios sankcijos taikomos už nusikaltimus. Jos yra santykiškai apibrėžtos ir nustato arba prievartos priemonių alternatyvą (pataisos darbai arba bauda), arba jų ribą (kalėti iki dvejų metų arba nuo dvejų iki penkerių metų), arba galimybę taikyti pagrindinę ir papildomą bausmes. Santykinį šių sankcijų apibrėžtumą lemia būtinumas taikant teisės pažeidėjui konkrečią bausmę atsižvelgti į kaltės formą, pažeidimo padarinius, asmens savybes iir panašiai. Be to, galioja taisyklė, kad griežtesnė bausmė apima lengvesnę, nėra aritmetinės bausmių sudėties.

Dauguma teisės normų, numatančių sankcijas, taikomos ypatinga proceso forma, užtikrinančia tiesos nustatymą byloje, nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Proceso forma taikoma įgyvendinant ir daugelį kitų normų. Atsižvelgiant įį tai yra skiriamos materialiosios teisės normos (šitaip vadinamos normos, nustatančios teisių, pareigų ir draudimų turinį, skirtos tiesiogiai reguliuoti visuomeninius santykius) ir proceso normos (nustatančios materialiųjų normų apsaugos ir įgyvendinimo procedūrą), kurios kaip minėjome, priklauso klasifikacijai pagal reguliavimo objektą.

Materialiosios teisės normos reguliuoja socialinius, politinius, turtinius santykius. Jos nustato pagrindines asmens teises ir pareigas, reguliuoja jo turtinius santykius su kitais žmonėmis, įvairiais visuomeniniais junginiais ir valdžios bei valdymo institucijomis. Materialiosios normos taip pat nustato valstybės institucijų struktūrą, kompetenciją ir santykius.

Proceso normos įtvirtina materialiosios teisės normose nustatytų teisių įforminimo ir gynybos tvarką, taip pat valstybės institucijų ir pareigūnų veikimo taikant teisės normos tvarką.

Materialiosios normos sudaro visuomenės ir valstybės teisinį pagrindą. Proceso normos nustato materialiųjų normų apsaugos, jų gynybos ir pažeistų teisių atkūrimo bbūdus, užtikrina visuomenėje ir valstybėje teisėtumo režimą

Teisės normų klasifikavimas kartais siejamas su norminių aktų teisine galia, valstybės institucijų kompetencija. Toks klasifikavimas tinka sąjunginėms valstybėms, nes jose centrinių (sąjungos) institucijų teisės normos pirmauja, kai sąjungos narių normos prieštarauja sąjunginėms normoms (4, p. 141-144).

Pagal juridinę galią teisės normas A. Vaišvila skiria (3, p. 229):

• Įstatymines, turinčias didžiausią juridinę galią;

• Poįstatymines –mažesnės juridinės galios, nes sukurtos remiantis įstatyminėmis ir joms neprieštarauja.

Teisės normos pagal atliekamas funkcijas skirstomos į (3, p. 229):

• Reguliacinės normos nustato teisinio santykio ddalyviams turiningąsias teises ir pareigas. Jų nustatytų pareigų privalomumą garantuoja sankcijas nustatančios normos.

• Sankcijas nustatančios normos literatūroje dar vadinamos apsauginėmis, dėl ko sulaukiama didelių diskusijų. Apsaugoti žmogaus teises yra strateginis teisės apskritaitikslas ir todėl negali būti rūšinis požymis. Prie sankcijas nustatančių normų priskirtinos visos Baudžiamojo kodekso ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso, taip pat kitų kodeksų specialiųjų dalių normos.

Toks skirstymas ginčytinas, nes ta pati norma vienu atveju yra reguliacinė, o kitu atveju – apsauginė. Teisinis visuomeninių santykių reguliavimas būtinai apima ir jų apsaugą. Valstybės prievartos taikymas siekiant teisės apsaugos yra detaliai reguliuojamas ir yra tikslesnis nei kitose valstybės aparato veiklos srityse (4, p. 144).

Apžvelgėme teisės normų rūšis ir santykį su vidinės struktūros elementais. Teisės normos klasifikacija yra svarbi keliais aspektais ( 3, p. 227):

• Pagilina teisės normos pažinimą;

• Padeda tiksliau nustatyti kiekvienos teisės normos vietą teisės sistemoje, aiškiau suvokti teisės normų funkcijas ir vaidmenį teisinio reguliavimo mechanizme;

• Patikslina teisės normos poveikio visuomeniniams santykiams ribas ir galimybes;

• Padeda tobulinti valstybės institucijų teisdėkūrą ir teisės taikymą.

IŠVADOS

1. Taigi išsiaiškinome teisės normos sąvoka ir susipažinome su pagrindiniais teisės normos požymiais. Galime teigti, jog teisės normos yra pagrindinis teisinio reguliavimo pagrindas, užtikrinamas abipusia nauda arba valstybės prievartos priemonėmis.

2. Kilus klausimui, koks poelgis leistinas,koks draudžiamas, kokių neigiamų padarinių gali laukti pažeidėjas, atsakymą pateikia tteisės normos vidinė struktūra. Labai svarbu suvokti kiekvieno iš šių elementų (dispozicijos, hipotezės bei sankcijos) svarbą. Matome, jog kiekviena teisės norma yra vieninga, jos visi trys elementai yra tarpusavyje glaudžiai susiję. Taigi teisės normų analizėje vidinė jos struktūra yra itin reikšminga.

3. Kaip įsitikinome, teisės normų rūšys remiasi teisės normų klasifikavimo pagrindu pagal ganėtinai plačią veikimo skalę. Tai suteikia galimybę stipriau kontroliuoti ir pasirūpinti visais atvejais, kuomet teisinis įsikišimas yra būtinas, stengiantis pilnavertiškai rūpintis demokratine visuomene.

LITERATŪRA

1. Čiočys P. Teisės pagrindai. Vilnius: VVK leidykla, 2000.

2. Šatas J., Monkevičius E. ir kt. Lietuvos teisės pagrindai. Vilnius: Justitia, 2004.

3. Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius, 2000.

4. Vansevičius S. Valstybės ir teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000.