Teisės normų vieta socialinių normų sistemoje

Teisė – tai sistema valstybės nustatytų ar sankcionuotų visiems privalomų formaliai apibrėžtų normų (bendrų elgesio taisyklių), skirtų reguliuoti visuomeninius santykius ir prireikus garantuoti valstybės prievartą.

Teisė, kaip matyti iš jos sąvokos, susideda iš teisės normų, kurios yra pirminis jos elementas. Žodis norma lotynų kalboje reiškia taisyklę, nurodymą, matą.

Kiekvienas žmogus savo gyvenime turi tam tikrų tikslų, o norėdamas juos pasiekti, jis laikosi tam tikrų taisyklių, kurios vadinamos normomis (normų schema Priede Nr.1). Normos skirstomos į technines ir socialines normas.

Taisyklės, kurios nustato įvairius žžmonių gyvenimo santykius, vadinamos socialinėmis normomis. Šios normos yra skirtos žmonių savitarpio tikslams suderinti, jos riboja žmogaus veikimą vykdant technikos (žmogaus veikimo taisyklės atskiriems tikslams vykdyti) normas, o įgalina tas normas vykdyti, tai yra nustato jų vykdymo formą – yra formules, kai žmogus pasiekia tikslą, technikos normos tampa materialinėmis.

Socialinės normos yra skirtingos įvairiais laikais ir vietose, bet tuo pat laiku ir tam pačiam žmogui jos bus tos pačios, nors jis ir atliktų įvairius darbus. Socialinės normos, kurios suderina įvairius žmonių ssiekimus yra privalomos, nes jų nevykdymas trukdo daugelio svarbių tikslų pasiekimui, atsiranda sąžinės neramumas, jos yra privalomos, nes jas vykdyti reikalauja visuomenė. Šias normas nustato valstybė, visuomenė ar organizacija, o normomis sukuriamos žmonių psichinės veiklos ir funkcionuoja, kai žmonės jas ttikslingai priima.

Pagal visuomeninių santykių reguliavimo sferą socialinės normos skirstomos į teisės, moralės, papročių, tradicijų, ritualų, ekonomines, visuomeninių organizacijų ir kitas normas.

Pagal tai, kaip socialinės normos apsaugotos ir pagal jų turinį, jos yra:

 Politinės;

 Techninės;

 Darbo;

 Kultūrinės;

 Šeimos;

 Religinės.

Pagal susikūrimo pobūdį socialinės normos būna:

 Stichiškai susikūrusios;

 Paprotinės, tradicijų normos;

 Sąmoningai nustatytos (teisės, korporatyvios, visuomeninių organizacijų normos).

Pagal įtvirtinimo būdą socialinės normos gali būti:

 Žodinės (moralės, papročių normos);

 Rašytinės (teisės, religijų normos).

Pagal įgyvendinimo mechanizmą socialinės normos gali būti:

 Besiremiančios valstybine prievarta (teisės normos);

 Besiremiančios tam tikro kolektyvo autoritetu (moralės, korporatyvios normos).

Apie socialinių normų kilmę yra kelios teorijos. Viena iš jų – ilgą laiką buvo tvirtinama, jog socialinės normos atsiranda ir vystosi kartu su visuomene kaip žmogaus proto rezultatas, todėl normų lygis atitinka pačios visuomenės išsivystymo lygį. O pagal vyraujančią nuomonę – socialinės normos atsiranda kkaip žmonių interesų susikirtimo rezultatas.

Socialinės normos pasižymi tuo, jog jos yra:

 žmonių elgesio taisyklės;

 nukreiptos ne konkrečiam asmeniui, bet yra bendro pobūdžio taisyklės, pasireiškiančios tuo, jog kiekvienas, patenkantis į socialinių normų veikimo sferą, privalo vykdyti jų reikalavimus, privalomos žmogaus elgesio visuomenėje taisyklės;

 būtinais atvejais socialinių normų reikalavimas garantuojamas prievarta, todėl asmenims, pažeidusiems socialinių normų reikalavimus, priklausomai nuo pažeidimų pobūdžio, taikomos valstybės arba visuomenės poveikio priemonės.

Socialinių normų turinys yra subjektiškas: normos vykdymas priklauso nuo žmogaus įsitikinimų, pažiūrų, temperamento ir kt. savybių, todėl kiekvienas poelgis yyra skirtingas, turinys visada atsiremia į ekonominius, struktūrinius visuomeninius santykius. Socialinių normų turinys kuria žmonių gyvenimui reikalingas materialines gėrybes, bet neliečia paties veiksmo proceso. Socialinėms normoms priskiriama teisė. Būtent teisės normos ir reguliuoja žmonių tikslus ir veiksmus, juos koordinuoja, nustato formas, kurių reikia laikytis, kad vieni kitiems nekenktų, įgyvendinant tikslus.

Socialinės normos pagal jų sukūrimo būdą ir jų apsaugos nuo pažeidimų priemones yra:

 Teisės normos – tai elgesio taisyklės, kurios yra visiems privalomos, nustatytos ir saugojamos valstybės. Jos yra objektyvūs instituciniai socialiniai reguliatoriai, užtikrinantys pačius įvairiausius visuomeninius santykius.

 Moralės normos – tai elgesio taisyklės, nustatytos remiantis tų žmonių požiūriu į gėrį ir blogį, teisingumą, pareigą, garbę, ir saugomos visuomenės.

 Paprotinės normos – tai taisyklės, susiklosčiusios tam tikroje visuomeninio gyvenimo sferoje ir dėl daugkartinio naudojimo tapusios žmonių įpročiu.

 Korporatyvios normos – visuomeninių organizacijų elgesio taisyklės, nustatytos pačių organizacijų ir saugomos visuomeninio poveikio priemonių, nustatytų organizacijų įstatuose, statutuose ar nuostatose.

 Tradicijų normos – bendriausios, pastoviausios elgesio taisyklės, kurios atsirado tam tikroje gyvenimo sferoje. Jos gali būti šeimyninės, profesinės, karinės. Tradicijos pateikia didesnius reikalavimus nei papročiai.

 Ritualų normos – taisyklės, kurios nustato žmonių elgesį tam tikrų apeigų metu ir yra saugomos moralinio poveikio priemonėmis, pvz.: valstybės vadovo sutikimas.

Labiausiai paplitusi socialinių normų rūšis yra teisės norma. Ji yra bendra taisyklė, vveikianti nepertraukiamai laiko, bet kurios asmenų grupės atžvilgiu, numatyta neribotam atvejų skaičiui. Kartu teisės norma turi keletą ypatumų, skiriančių ją nuo kitų socialinių normų.

Pirma teisės normos reguliuoja svarbiausius visuomeninius periodiškai besikartojančius santykius ir šios elgesio taisyklės skirtos ne kokiam nors konkrečiam subjektui, o privalomos visiems. Jos iš visuomeninio santykio dalyvio arba reikalauja tam tikro poelgio, arba jį draudžia, arba leidžia atlikti tam tikrą veiksmą.

Antra, teisės normos sudaro sistemą, pagrįstą valstybės ar visos visuomenės valios.

Trečia, teisės normų įgyvendinimą garantuoja valstybės prievartos priemonės.

Ketvirta, teisės normas arba betarpiškai kuria valstybės institucijos, arba jos atsiranda valstybės sankcionuojamų referendumų keliu.

Penkta, teisės normas lemia ir įtvirtina visuomenės ekonominė bazė.

Teisės normos struktūra – tai teisės normos vidinė sandara, jos sudedamieji elementai.

Kiekviena teisės norma yra vieninga, jos visi trys elementai yra susiję ir vienas kitą sąlygoja. Teisės normos struktūriniai elementai:

1. Hipotezė nurodo faktines aplinkybes, kurioms esant reikia vadovautis ta teisės norma, t.y. ji apibrėžia normos veikimo sferą, nurodo subjektus ir normos galiojimo aplinkybes, sąlygas. Hipotezė gali būti apibrėžta ir numanoma.

2. Dispozicija – tai pagrindinis teisės normų elementas. Ji nurodo, koks turi būti visuomeninio santykio dalyvių elgesys, kai yra hipotezėje numatytos faktinės aplinkybės. Dispozicijoje nustatomos šio santykio dalyvių subjektyvinės teisės ir pareigos.

3. Sankcija (lot. k. – griežčiausias nutarimas) – trečias tteisės normos elementas, kuris nurodo, kokia poveikio priemonė taikoma visuomeninio santykio dalyviams, nevykdantiems teisės normos dispozicijoje išdėstytų reikalavimų. Teisės normų sankcijos priklausomai nuo poveikio rūšies yra: a) baudžiamosios (taiko tik teismai); b) administracinės (taiko įgaliotos kompetentingos valstybės institucijos ir teismai); c) drausminės (skiria darbdavys arba jo įgalioti atstovai); d) turtinės (skiria teismai ir kitos įgaliotos valstybės institucijos).

Hipotezė ir dispozicija numato teisinio santykio reguliuojamus visuomeninio santykio požymius. Pvz.: baudžiamosios teisės norma, draudžianti turto vagystę ar padegimą, kaip teisinio santykio objektą numato nuosavybės santykius, normalų jų funkcionavimą. Šeimos teisės norma nustato tėvų teises ir pareigą auklėti vaikus. Šios normos objektas yra faktiniai šeimos (tėvų ir vaikų) santykiai. Priklausomai nuo teisės normos dispozicijoje numatytos rūšies teisinė pareiga gali būti aktyvi arba pasyvi. Aktyvi pareiga įtvirtina veiksmų būtinumą, o pasyvi – būtinumą susilaikyti nuo uždraustų teisės normoje veiksmų.

Teisės normos nėra visos vienodos ir ne visos turi tris struktūrines dalis. Kai kuriose jų išreikštas tam tikras teisinis principas, sąvoka, teiginys. Tai būdinga konstitucinėms teisės normoms, kurios paprastai nenumato sankciją.

Teisės normos klasifikuojamos įvairiais pagrindais. Dauguma teisės normų sudaro reguliacinės teisės normos, kurios nustato nevienodo pobūdžio visuomeninių santykių dalyvių subjektines teises ir pareigas.

Reguliacinės teisės normos yra:

1. Įpareigojančios teisės normos nustato pareigą atlikti tam tikrus

aktyvius veiksmus, pvz.: pareiga mokėti valstybės mokesčius;

2. Draudžiančios teisės normos nustato pasyvią pareigą, t.y. pareigą susilaikyti, nevykdyti draudžiamų veiksmų, pvz.: pagal civilinę teisę neleidžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti įsipareigojimus ar pakeisti sutarties sąlygas; kariuomenėje draudžiama streikuoti.

3. Įgaliojančios teisės normos (socialine prasme) suteikia teisę atlikti tam tikrus teigiamus veiksmus, sukeliančius teisines pasekmes, pvz.: šeimos teisėje yra norma, suteikianti sutuoktiniams sudarant santuoką galimybę savo noru pasirinkti bendrą pavardę arba pasilikti ikisantuokinę.

Teisės normų rūšys pagal teisės teoriją taip pat gali būti skirstomos pagal:

 Nustatymo formą;

 Tikslinę paskirtį;

 Teisės ššakas;

 Normų priėmimo subjektus;

 Veikimo laiką;

 Asmenų ratą;

 Normos vietą arba sferą ir pan.

Teisės normos būna:

 Imperatyvios;

 Dispozityvios;

 Blanketinės.

Teisės normoms taip pat priklauso:

 Teisės papročiai;

 Precedentai;

 Teisinė sutartis;

 Privatinės teisės (civilinės teisės, šeimos teisės ir darbo teisės normos);

 Viešosios teisės (konstitucinės teisės normos);

 Administracinės teisės normos;

 Finansų teisės normos;

 Baudžiamosios teisės normos;

 Materialinės teisės normos;

 Proceso normos ir kt.

Teisės norma tvarko dviejų asmenų santykį, o tokių porų – po du asmenis – yra labai daug. Reikalavimas yra teisės normos ypatumas, kurio neturi moralės normos, dažnai šis reikalavimas vadinamas kaip ir pati norma – teise. Reikalavimas yra dvejopas: jjis praplečia asmens valią, suteikdamas jai daugiau laisvės ir erdvės, bet gali varžyti asmens valią, neduodamas jai veikti iš vieno paties asmens noro. Kad teisės normos būtų vykdomos (laisva žmonių valia), naudojamos tam tikros priemonės – teismai, jų sprendimai, kuriais ppriverčiamas vykdymas, ir bausmė, kuria veikiamas žmogus.

Socialinės normos yra ir tarpusavyje susijusios. Pagal Jelinekovo teoriją, ir teisės, ir moralės normos yra socialinės normos, o jų uždavinys – vienos palaiko žmonių gyvenimą kartu ir jo tvarką, o antros įgalina visuomenės gyvenimą plėtotis. Pirmasis visuomenės gyvenimo tikslas – būvio apsaugojimas, kurį laiduoja teisė, o moralė – visuomenės gyvenimo augimo tikslą, kuris, nors yra antraeilis, bet aukštesnis už būvio apsaugojimą, nes negalima apsaugoti to, ko nėra.

Ir teisė, ir moralė yra kilusios iš socialinių normų. Dabar socialinės normos pirmiausia žiūri išorinio žmogaus elgesio ir nuo jo tik pamažu prieina asmens nuotaikos vertinimą (moralę). Tiek moralė, tiek teisė siekia vieno – padėti visuomenei augti, eiti teisingumo dėsniais, todėl ir jų turinys yra bendras – asmens nneliečiamumas, sąjungiškas šeimos gyvenimas, turto padalijimas ir naudojimas, valdžios uždaviniai ir jos santykiai su piliečiais. Tačiau teisė ir moralė yra savarankiški norminiai reguliavimo institutai – prigimties ir kilmės požiūriu. Moralei ir teisei bendra tai, kad jos abi priklauso dvasiniam žmonių gyvenimui, siekia kreipti žmonių elgesį tam tikra linkme, pasitelkusios įvairius reikalavimus ir draudimus. Pažeidus šias normas, pažeidėjui taikomos poveikio priemonės, tačiau skirtingos – jei asmuo pažeidė normą, tai jam bus taikomos valstybinės prievartos priemonės, o jeigu moralinę – visuomeninio poveikio ppriemonės.

Teisės normoje privalo būti nurodytos jos veikimo sąlygos, teisinių santykių dalyvių teisės ir pareigos, valstybės prievartos už teisės normoje numatytos elgesio taisyklės nevykdymą ar netinkamą vykdymą priemonės. Kitaip teisės norma tiesiog negalės atlikti savo visuomeninių santykių reguliuotojo funkcijos.

Teigiama, kad socialinės normos yra labai svarbios ir sudaro šalyje vienovę, jos veikia visuomeninį gyvenimą, įvairias jo sritis, tačiau organizacinės sistemos nesudaro, nes socialinės normos remiasi tam tikru autoritetu ir yra suformuotos kaip imperatyvios, turinčios tikslą – per žmonių reguliavimą užtikrinti ir apsaugoti teises bei sąlygoti jų įgyvendinimą. Todėl žmonių socialinės teisės yra reguliuojamos pozityvios teisės, moralės, paprotinėmis ir korporatyviomis normomis. Viena iš labiausių paplitusių socialinių normų yra teisės normos, kurios ir nustato, koks leistinas, koks draudžiamas, kokie neigiami padariniai atsiras tos normos pažeidėjui.

LITERATŪRA

1. Čiočys P. Teisės pagrindai. – Vilnius, 1999.

2. Leonas P. Teisės enciklopedija. – Kaunas, 1995.

3. Vansevičius S. Teisės teorija. – Vilnius, 1998.

4. Vansevičius S. Valstybės ir teisės teorija. – Vilnius, 2000psl.