Teisės pažeidimas

Planas

Įžanga

1.Teisės pažeidimas

2.Teisės pažeidimo sudėtis

3.Teisės pažeidimo rūšys

3.1 Nusikaltimas

3.2 Administracinės teisės pažeidimas

3.3 Civilinės teisės pažeidimas

3.4 Darbo teisės pažeidimas

Išvados

Literatūra

Įžanga

“Teisė kaip privalomų, jėga palaikomų taisyklių visuma, neabejotinai atsiranda kartu su visuomene, tik bendrų taisyklių paisymas daro galimą taikų individų egzistavimą visuomenėje.”[1, 113]

Žmogus, gyvendamas visuomenėje, privalo paklusti daugeliui istoriškai susiklosčiusių bei valstybės nustatytų taisyklių kurios reguliuoja jo elgesį. Jau pirmais valstybės kūrimosi etapais žmogus turėjo savo pareigas ir buvo atsakingas už savo veiksmus, jeigu jie prieštaravo tų laikų papročiams bei taisyklėms. Žmogus savo prigimtimi yra llaisvas. Tačiau jo laisvo pasirinkimo galimybės yra ribotos, kadangi egzistuoja visuotinai pripažintos moralinės ir teisinės žmogaus laisvo elgesio ribos. Šios ribos dorovėje yra gėris ir blogis, teisėje – teisėtumas ir neteisėtumas. Visiems privalomas reikalavimas derinti savo elgesį su kitų žmonių interesais. Elgtis sąžiningai ir teisingai – ne tik moralinė, bet ir teisinė pareiga. Visuomeninių santykių dalyviams teisės ir pareigos yra numatomos valstybės išleistose ir saugomose, visiems privalomose, formaliai apibrėžtose bendro elgesio taisyklėse, vadinamose teisės normomis. Šių normų nesilaikymas vadinamas teisės ppažeidimais. Kadangi dabartinė teisės sistema suskirstyta į teisės šakas – baudžiamąją teisę, civilinė teisę, administracinę, darbo ir kitas teises, pagal jų teisinio reguliavimo objektus, skiriasi ir šių teisės rūšių pažeidimai bei už juos atsirandanti teisinė atsakomybė. Taikant poveikio priemonę pažeidėjui llabai svarbu nustatyti, ar iš tikrųjų buvo padarytas teisės pažeidimas ir kokios rūšies teisės pažeidimas buvo padarytas.

Šiame darbe aš ir stengsiuosi atsakyti, kas yra laikoma teisės pažeidimu, kokios teisės pažeidimų rūšys egzistuoja šiuo metu, bei pabandysiu kuo išsamiau atskleisti teisės pažeidimų rūšių ypatumus. Ši tema ypač aktuali praktinėje policijos pareigūno veikloje, atribojant piliečių teisėtus veiksmus nuo neteisėtų.

1.Teisės pažeidimas

“Gėrio ir blogio pasirinkimas yra žmogaus individualaus šių kategorijų suvokimo ir vertinimo pasekmė. Gėrį ir blogį skirtingi žmonės gali suvokti skirtingai. Tuo tarpu teisėto ir neteisėto elgesio pasirinkimas yra ne žmogaus vidinio suvokimo, jo asmeninių vertinimų rezultatas, o išorinio vertinimo išdava. Ar asmens elgesys yra teisėtas, ar ne, nustatoma ne pagal tai, kaip pats asmuo vertina savo elgesį, o pagal tai, ar jo eelgesys atitinka teisės normų reikalavimus.”[9, 11-12]

Teisės pažeidimai – tai veikos, kuriomis pažeidžiami teisės normų reguliuojami ir saugomi visuomeniniai santykiai. Bendro gyvenimo taisyklės ir visuomenės moralės principai – tai ne teisės normos. Žmogaus elgesys, pažeidžiantis visuomenėje egzistuojančias moralės normas – tėra tik amoralus poelgis. Tačiau ne kiekvienas amoralus poelgis yra teisės pažeidimas. Amoralus poelgis yra smerkiamas, tačiau, priešingai nei už teisės pažeidimą, už amoralų poelgį valstybės prievartos priemonės netaikomos. Teisės pažeidimą galima atskirti pagal jam būdingus požymius. Vienas iš tokių požymių yyra tas, kad teisės pažeidimą padaro tik žmogus (fizinis asmuo) ar organizacija (juridinis asmuo). Padaryti teisės pažeidimą gali tik veiksnus žmogus. Teisės pažeidimas gali būti padaromas tik aktyviu ar pasyviu elgesiu (veikimu arba neveikimu). Žmogaus mintys ir valia, kad ir kaip prieštarautų teisei, nepasireiškę jo elgesyje, nėra teisės pažeidimas. Be to teisės pažeidimo esmę rodo jo žalingumas visuomenei ir priešingumas teisei. Žalingumas visuomenei pasireiškia tuo, kad teisės pažeidimu kėsinamasi į visuomenės prioritetus ir vertybes, pažeidžiami privatiniai ir visuomeniniai interesai. Nežalinga veika negali būti pripažinta neteisėta, t.y. veiksmai, kurie negali padaryti žalos visuomenei, nėra teisės pažeidimai. Priešingumas teisei parodo, kad veika, oficialiai nepatvirtinta įstatymu kaip neteisėta, nėra teisės pažeidimas, t.y. teisės pažeidimas – tai veika, pažeidžianti teisės normas. Ne mažiau svarbus teisės pažeidimo požymis yra kaltės buvimas, t.y. teisės pažeidimu gali būti tik kalta veika. Nesant kaltei nėra ir teisės pažeidimo. Teisės pažeidimai yra visuomenei pavojingos veikos, todėl jos nepageidautinos ir baudžiamos.

Yra veikų, kurios panašios į teisės pažeidimą, t.y. būtinoji gintis, būtinasis reikalingumas, tačiau nėra teisės pažeidimai. Būtinoji gintis pasireiškia valstybės, viešosios tvarkos, nuosavybės, piliečių teisių ir laisvių gynimu. Ir nors veiksmai, kai padaroma pasikėsinusiajam materialinė ar fizinė žala, numatyti įstatyme kaip priešingi teisei, neperžengus ribų nėra laikomi teisės pažeidimu. BBūtinojo reikalingumo atveju padarytuose veiksmuose taip pat yra teisės pažeidimo požymių, bet šie veiksmai padaryti siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybei ar asmeniui, sukėlę mažesnę žalą grėsusioji, taip pat nėra teisės pažeidimai.

Atskirti teisės pažeidimą nuo kitų socialinių nukrypimų padeda teisės pažeidimų sudėties objektyvūs ir subjektyvūs elementai.

2.Teisės pažeidimo sudėtis

Teisės pažeidimo sudėtį sudaro keturi elementai – subjektas, subjektyvinė pusė, objektas ir objektyvinė pusė.

Subjektas – tai fizinis ar juridinis asmuo, padaręs teisės pažeidimą. Įstatymai subjektui numato atitinkamus reikalavimus. Pirmiausia, teisės pažeidėjas – subjektas – turi būti atitinkamo amžiaus, t.y. tik tam tikrame amžiuje asmuo gali suvokti savo veiksmų pavojingumą ir būti atsakingas už savo veiksmus. Todėl įstatymuose yra numatomas amžius, kuriam suėjus yra galima teisinė atsakomybė už padarytą pavojingą veiką, o pažeidėjas gali būti laikomas teisės pažeidimo subjektu.

Kitas įstatymų numatytas reikalavimas, kad veika būtų teisės pažeidimu – pakaltinamumas. Tik pakaltinamas asmuo, kuris suvokia tikrovę, gali pasirinkti tikslą bei elgesį jam pasiekti. Iš to matyti, kad mažamečiai, nepakaltinami asmenys negali būti teisės pažeidimo subjektais.

Kitas teisės pažeidimo sudėties elementas – objektas – suprantamas kaip visuomeniniai santykiai, reguliuojami ir saugomi teisės normų, į kuriuos kėsinasi teisės pažeidėjas. Konkretūs objektai yra asmeninės ar visuomeninės vertybės.

Teisės pažeidimo objektyvinė pusę sudaro požymių, apibūdinančių teisės pažeidimą kaip išorinio elgesio aaktą, visuma. Tai priešinga teisei veika, atsiradusios pasekmės ir priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių. Priešinga teisei veika – sąmoningas ir valingas žmogaus elgesys, galintis pasireikšti veikimu arba neveikimu. Veika turi būti kontroliuojama žmogaus sąmonės, t.y. suvokiama ir valdoma. Pasekmės suprantamos kaip žala, kuri padaroma neteisėta veika. Žala gali būti materialinio ir fizinio pobūdžio. “Žala pasireiškia neigiamų padarinių visuma: teisėtvarkos pažeidimu, turto ar kitos gėrybės sunaikinimu arba pasinaudojimo apribojimu, piliečių ir organizacijų laisvių suvaržymu, jų subjektyvinių teisių apribojimu.”[7, 48] Tai reiškia, kad dėl teisės pažeidimo objektui atsiranda tam tikrų pakitimų – turtinio, fizinio ir panašaus pobūdžio pasekmės (materialinė žala, kūno sužalojimas ir pan.). Tarp teisei priešingos veikos ir atsiradusių pasekmių turi būti priežastinis ryšys. Norint nustatyti priežastinį ryšį, reikia išanalizuoti visas įvykio aplinkybes. “Priežastinis ryšys – tai toks santykis tarp reiškinių, kuriam esant vienas reiškinys ar sąveikaujančių reiškinių visuma (priežastis) sukelia ar nulemia kitą reiškinį (pasekmę).”[9, 178] Nustatant priežastinį ryšį reikia nustatyti, ar veika buvo būtina pasekmių atsiradimo sąlyga. “Pagal adekvataus priežastinio ryšio teoriją priežastinis ryšys tarp veiksmų ir jų žalingų pasekmių egzistuoja tada, kai veiksmai padidina žalos atsiradimo galimybę. Kitaip tariant, kadangi veiksmai padidina žalos atsiradimo riziką atsiradusi žala yra laikytina normalia tų veiksmų pasekme. Jeigu konkrečių veiksmų nebūtų

buvę, padidintos žalos atsiradimo rizikos taip pat nebūtų buvę.”[9, 179]

Subjektyvinė teisės pažeidimo pusė – tai teisės pažeidėjo psichinis požiūris į padarytą veiką ir pasekmes, t.y. pažeidėjo kaltė, turinti dvi formas – tyčią ir neatsargumą. Tyčia yra skiriama į tiesioginę ir netiesioginę. Tiesioginė tyčia parodo, kad teisės pažeidėjas suvokia, kad jo daroma veika yra pavojinga, numato dėl tos veikos kilsiančias pasekmes ir šių pasekmių siekia. Netiesioginė tyčia pasireiškia tuo pačiu, tik pažeidėjas nesiekia pasekmių, bet leidžia joms atsirasti. Neatsargumas taip pat tturi dvi formas – nusikalstamas pasitikėjimas ir nusikalstamas nerūpestingumas. Nusikalstamas pasitikėjimas – tai pasekmių dėl veikos numatymas ir lengvabūdiškas tikėjimasis, kad šių pasekmių bus išvengta. Nusikalstamas nerūpestingumas – pažeidėjas nenumato pasekmių, nors galėjo ir turėjo jas numatyti. Teisės pažeidimo sudėtis yra būtina sąlyga taikant pažeidėjui teisinę atsakomybę. Jeigu teisinė atsakomybė nenumatyta, nėra ir teisės pažeidimo.

3.Teisės pažeidimo rūšys

Aptarus kokios veikos yra laikomos teisės pažeidimais galima pereiti prie kitos temos – teisės pažeidimo rūšys. Teisės pažeidimo rūšys yra nusikaltimai ir nusižengimai. Pagrindinis tteisės pažeidimų skirstymo kriterijus į nusikaltimus ir nusižengimus yra pavojingumo visuomenei pobūdis ir laipsnis. Kreipiamas dėmesys į tai, kokiomis aplinkybėmis, būdu yra padaryta neteisėta veika, ar objektas, į kurį pasikėsinta pažeidimu, yra vertingas, kokia pažeidėjo kaltės forma, motyvai ir pan. <

Nusikaltimas – pavojingiausias teisės pažeidimas. Nusižengimai – visi kiti teisės pažeidimai, mažiau pavojingi visuomenei ir įstatymų nepripažinti nusikaltimais. Visi teisės pažeidimai skirstomi į keturias savarankiškas rūšis: nusikaltimus, administracinės teisės pažeidimus, civilinės teisės pažeidimus (deliktus) ir drausminius nusižengimus, už kuriuos taikoma atitinkamos rūšies teisinė atsakomybė. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 8 str. 1 d. pateikta tokia nusikaltimo sąvoka: “Nusikaltimu laikoma baudžiamojo įstatymo numatyta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), kuria kėsinamasi į Lietuvos Respublikos visuomeninę santvarką, jos politinę ir ekonominę sistemas, nuosavybę, į piliečių asmenybę, politines, darbines, turtines ir kitas jų teises ir laisves, taip pat kitokia baudžiamojo įstatymo numatyta pavojinga veika, kuria kėsinamasi į Lietuvoje nustatytą teisėtvarką”.[1, 18]

“Administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kkėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę”.[2, 8]

Civilinės teisės pažeidimas – įstatyme ar sutartyje nevykdomos ar netinkamai įvykdomos pareigos, neleistinu būdu ar neleistinomis priemonėmis įgyvendinamos teisės.

Drausminiai nusižengimai – tai tvarkos tarnybiniai pažeidimai, susiję su drausminių nuobaudų paskyrimu.

Be to yra išskiriami procesiniai teisės pažeidimai ir tarptautinės teisės pažeidimai. Procesiniai teisės pažeidimai susiję su piliečių ar valstybinių įstaigų teisėtumo ar šalių procesinių teisių pažeidimu, kai teisiniuose ssantykiuose dalyvauja teisės pažeidėjas. Tarptautinės teisės pažeidimas – prieštaraujanti tarptautinės teisės normoms veika, padaranti žalą.

Šiame darbe pastarųjų teisės pažeidimų neaptarsiu, apsiribosiu labiausiai visuomenėje paplitusiais pažeidimais – nusikaltimais, administracinės teisės pažeidimais, drausminiais nusižengimais bei civilinės teisės pažeidimais (deliktais).

3.1 Nusikaltimas

“Baudžiamoji teisė yra toks dalykas, kuriam mes arba paklūstame, arba nepaklūstame, o apie tai, ko reikalauja jos normos, mes kalbame kaip apie ‘pareigą’. Jeigu mes nepaklūstame, sakoma, kad mes ‘sulaužėme’ įstatymą, o tai ką mes padarėme, vadinama ‘neteisingumu’ teisės požiūriu, arba ‘pareigos sulaužymu’ arba ‘nusižengimu’”.[5, 84] Nusikaltimas gali būti nagrinėjamas sociologine prasme, antropologine prasme, tačiau baudžiamoji teisė apsiriboja nusikaltimo nagrinėjimu teisiniu aspektu. Nusikaltimo sąvokos formavimąsi daugiausia nulėmė mokymo apie nusikaltimą teorijos – XIX amžiuje susiformavusi klasikinė mokymo apie nusikaltimą teorija, XX amžiaus pradžioje pradėjusi formuotis neoklasikinė mokymo apie nusikaltimus teorija bei naujausia, XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje pradėjusi formuotis finalinė mokymo apie nusikaltimą teorija.

Šiuo metu teorijoje išskiriami nusikaltimo požymiai – veika, veikos pavojingumas ir priešingumas teisei.

Nusikaltimas – tik veika (veikimas ar neveikimas). “Nei įsitikinimai, nei mintys, nei ‘pavojinga asmens būsena’, nei asmens neigiamos subjektyvios elgesio savybės, kol jos nėra realizuojamos žmogaus išorinėje veikloje, negali būti laikomos nusikaltimu”.[9, 116]

Veikos pavojingumas pasireiškia kėsinimusi į anksčiau paminėtas LR BK 8 str. 1 d. tteisines gėrybes, saugomas valstybės ir reikšmingas ne tik visai visuomenei, bet ir pavieniams asmenims. Veikos pavojingumas apibūdinamas pobūdžiu ir laipsniu. Pavojingumo pobūdis priklauso nuo nusikaltimo objekto vertingumo, padarytos žalos, kaltės formos. Laipsnis parodo, kokio dydžio yra pavojingumas (nusikaltimo padarymo būdas, motyvai, tikslas, ir kitos aplinkybės). Pagal pavojingumo laipsnį ir pobūdį nusikaltimai klasifikuojami į atitinkamas grupes (itin sunkūs nusikaltimai, sunkūs, mažiau sunkūs ir nesantys labai pavojingi).

Priešingumo teisei požymis reiškia, kad padaryta veika laikoma nusikaltimu, jei ji numatyta baudžiamajame įstatyme.

Nesant bent vienam iš nurodytų požymių nėra nusikaltimo. Tačiau veika, kuria iš viso nepadaryta žala, ar padaryta labai nedidelė žala, t.y. mažareikšmė, taip pat nelaikoma nusikaltimu, nors formaliai ir atitinka baudžiamajame įstatyme numatytus nusikaltimo sudėties požymius. Praktikoje mažareikšme veika laikoma veika, kuria padaroma žala nesiekia 1 MGL. Šiuo metu praktikoje pasitaiko daug atvejų, kai asmenys, turintys neišnykusį teistumą, pakartotinai padaro veikas (nusikaltimai nuosavybei), kurios dėl mažareikšmiškumo nepavojingos, ir nusikaltimo sudėtis dėl to nėra. Anksčiau už tokias veikas asmenys būdavo teisiami, o šiuo metu praktikoje įsivyravusi nuostata, kad baudžiamosios bylos nekeliamos arba iškeltos nutraukiamos, ir tokias veikas padariusiems asmenims taikomos administracinio poveikio priemonės.

Prie nusikaltimo požymių taip pat priskiriami požymiai – veikos baudžiamumas (už nusikaltimus skiriamos kriminalinės bausmės) ir kaltumas (nusikaltimai padaromi esant kkaltei).

Baudžiamajai teisei reikšmingas nusikaltimų klasifikavimas. Nusikaltimai klasifikuojami pagal kėsinimosi objektą (nusikaltimai valstybei, nusikaltimai asmeniui ir pan.), veikos pobūdį (turtiniai, smurtiniai ir t.t.), kaltės formą (tyčiniai ir neatsargūs) ir pan.

Užsienio šalių baudžiamuosiuose įstatymuose nusikaltimai klasifikuojami labai įvairiai. LR Baudžiamajame Kodekse atskiro straipsnio, reglamentuojančio nusikaltimų klasifikavimą bei jo kriterijus, nėra. Tik kai kuriuose LR BK straipsniuose minimos nesunkaus, apysunkio, bei sunkaus nusikaltimo sąvokos, ir tik sunkaus nusikaltimo sąvokai yra paskirtas atskiras LR BK 8 straipsnis.

Pagal dabar galiojančias LR BK nuostatas prie nesunkių nusikaltimų yra priskiriami visi nusikaltimai, išskyrus išvardintus LR BK 81 straipsnyje.

Nusikaltimo sudėties apibrėžimo Lietuvos Respublikos baudžiamuosiuose įstatymuose nėra. Nusikaltimo sudėties sąvoka nagrinėjama baudžiamosios teisės teorijoje. Nusikaltimo sudėtis turi didelę reikšmę teisingai kvalifikuojant nusikaltimus, be to, nusikaltimo sudėtis yra vienas iš baudžiamosios atsakomybės pagrindų. Kiekviena konkreti nusikaltimo sudėtis yra betarpiškai susijusi su baudžiamuoju įstatymu – dažniausiai subjektyvūs požymiai būna reglamentuoti LR BK bendrosios dalies normose, kiti – objektyvūs požymiai – specialiosios dalies konkrečios normos dispozicijoje.

Nusikaltimo sudėtis yra objektyvių ir subjektyvių požymių visuma, pagal kurią pavojinga veika pripažįstama nusikaltimu. Kaip ir bet kokio teisės pažeidimo, nusikaltimo sudėties elementai yra objektas, objektyvioji pusė, subjektas, subjektyvioji pusė.

Nusikaltimo objektas yra baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės. Baudžiamosios teisės teorijoje objektai skirstomi į bendrąjį,

rūšinį ir tiesioginį. Bendrasis objektas vieningas visiems nusikaltimams. Tai Lietuvos Respublikos visuomeninė santvarka, jos politinė ir ekonominė sistemos, nuosavybė, piliečių asmenybė, jų politinės, darbinės, turtinės ir kitos teisės ir laisvės, Lietuvoje nustatyta teisėtvarka. Rūšinis objektas būdingas atitinkamai vienarūšių nusikaltimų grupei. Pagal rūšinį objektą nusikaltimai suskirstyti į valstybinius nusikaltimus, nusikaltimus asmens gyvybei, sveikatai, laisvei ir orumui, visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai, nuosavybei ir pan. Tiesioginis nusikaltimo objektas – tai vertybė, į kurią kėsinamasi konkrečiu nusikaltimu. Tiesioginis objektas yra būtinas nusikaltimo sudėties eelementas (pvz. LR 278 str. tiesioginis objektas yra turtas ir jis būtinas nusikaltimo sudėčiai). Jei vienu metu kėsinamasi į du ar daugiau teisinių gėrių, išskiriamas pagrindinis būtinasis objektas ir šalutinis būtinasis objektas, ir jie abu būtini (pvz., plėšimo atveju pasikėsinama ir į nuosavybę, ir į asmens sveikatą, ir tai būtina plėšimo sudėčiai). Be to išskiriami ir fakultatyvieji objektai – tai vertybės, kurios nėra būtinos atitinkamo nusikaltimo sudėties požymiui (chuliganizmo atveju gali būti pasikėsinta ir į asmens nuosavybę ar sveikatą, tačiau ttai nėra būtinas požymis, užtenka, kad pažeidžiama viešoji tvarka. Šiuo atveju nuosavybė ir sveikata yra fakultatyvieji objektai).

Nusikaltimo objektyviosios pusės ypatumai – kiekvieno nusikaltimo objektyvioji pusė gali būti labai įvairi, kadangi tas pats nusikalstamas tikslas gali būti pasiekiamas labai įvairiomis vveikomis. Vienais atvejais nusikalstama veika siejama su pasekmėmis ( pvz. LR BK 279 str., kad veika neatsargiai sužalojant turtą būtų pripažinta nusikaltimu, ja turi būti padaryta didelė žala), kitais numatoma atsakomybė tik už pačią veiką (pvz. LR BK 206 str. piliečio asmeninių dokumentų pagrobimas). Nusikaltimo objektyvioji pusė – išorinė nusikalstamos veikos pusė – veika, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas ir kitos aplinkybės. Vėlgi veikos formos yra veikimas ir neveikimas (pvz. vagystės atveju atliekami konkretūs veiksmai – veikimas; piktybinis vengimas išlakyti vaikus – neveikimas). Tačiau nusikaltimo sudėtyje veika gali būti paprasta ir sudėtinė ( vieno ar daugelio epizodų). Nusikalstamos pasekmės – tai nusikaltimo rezultatas, tai žala, kuri atsiranda kėsinantis į baudžiamojo įstatymo saugomus objektus. NNusikalstamų pasekmių reikšmė yra labai plati. Nuo nusikalstamų pasekmių priklauso nusikaltimo pavojingumas. Nusikalstamos pasekmės padeda atriboti nusikaltimus nuo kitų teisės pažeidimų. Nusikaltimo pasekmės gali būti nusikaltimą kvalifikuojančiomis aplinkybėmis. Į pasekmes yra atsižvelgiama skiriant bausmę. Tačiau žmogus tik tada gali atsakyti už atsiradusią žalą, kai žala buvo jo veikos pasekmė., t.y. kai yra priežastinis ryšys tarp nusikalstamos veikos ir pasekmių. Priežastinio ryšio nustatymas nusikaltimams kvalifikuoti yra reikšmingas tik materialiosiose nusikaltimų sudėtyse. Nusikaltimo padarymo būdas, laikas, įrankiai, priemonės ir kitos aplinkybės yra ffakultatyvieji nusikaltimo sudėties požymiai. Būtinaisiais jie tampa tik tuomet, jei jie numatyti konkrečioje nusikaltimo sudėtyje – LR BK specialiosios dalies straipsnių dispozicijose, pvz. LR BK 225 str. 3 d. įrankiai (šaunamasis ginklas, kastetas ir pan.) yra būtinasis nusikaltimo sudėties požymis. Į aplinkybes atsižvelgiama skiriant bausmes.

Nusikaltimo subjektas, skirtingai nei civilinės teisės pažeidimo subjektas, gali būti tik fizinis asmuo, sulaukęs baudžiamuoju įstatymu nustatyto amžiaus ir pakaltinamas. LR BK 11 str. nustato dvi amžiaus ribas, nuo kurių yra galima baudžiamoji atsakomybė, t.y. fizinis asmuo gali tapti nusikaltimo subjektu. Asmenys, kuriems iki nusikaltimo padarymo yra suėję 16 metų, atsako už visus nusikaltimus, o asmenys, kuriems iki nusikaltimo padarymo yra suėję 14 metų, atsako už tyčinius veiksmus, galinčius sukelti traukinio katastrofą (85 str.), nužudymą (104 – 107, 109 str.) ir kitus tyčinius nusikaltimus, kurie ir yra nurodyti LR BK 11 str. 2 d. Nepakaltinamumo sąvoka apibrėžta LR BK 12 str. “Neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus toks asmuo, kuris, darydamas pavojingą visuomenei veiką, buvo nepakaltinamumo būsenoje, tai yra nebegalėjo suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti dėl chroninės psichinės ligos, laikino psichinės veiklos sutrikimo, silpnaprotystės ar kitokios patologinės būsenos”.[1, 21] Vadinasi, nepakaltinamas asmuo veikia be kaltės. Kai kuriuos nusikaltimus gali padaryti tik tas, kuris vykdo specialias funkcijas, uužima tam tikras pareigas ar visuomeninę padėtį. Pvz. už nusikaltimą, numatytą LR BK 289 str. (tarnybinis suklastojimas), atsako tik valstybės pareigūnai ar tarnautojai. Toks fizinis asmuo, kuris be pagrindinių požymių turi papildomus požymius, vadinamas specialiuoju nusikaltimo subjektu (valstybės pareigūnai ir tarnautojai, kariškiai).

“Prie subjektyviąją nusikaltimo pusę sudarančių požymių priskiriami kaltė, nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas. Kiekvieno šio požymio baudžiamoji teisinė reikšmė yra skirtinga, tačiau tik jų visuma parodo asmens sąmonės ir valios ryšį su pavojinga veika ir pasekmėmis, atspindi asmens viduje vykstančius psichinius procesus darant pavojingą veiką”.[9, 194] Pagrindinis požymis yra kaltė, o nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas atskleidžia vidinius veiksnius, skatinančius pavojingos veikos padarymą bei rezultatą, kurio siekiama.

Kadangi kaltė ir jos formos – tyčia ir neatsargumas – buvo aptartos kalbant bendrai apie teisės pažeidimus, belieka pakalbėti apie tokią kaltės formą, kai asmens psichinis santykis su veikla yra tyčia, o su pasekmėmis – neatsargumas, t.y. apie mišrią kaltės formą. Plačiąja prasme mišri kaltė yra tada, kai kaltininkas veikia tyčia, pasekmės atsiranda dėl neatsargumo. Siaurąja prasme mišri kaltė bus tada, kai kaltininko tyčinė veika sukelia dvi savarankiškas pasekmes, iš kurių vienos kaltė yra tyčinė, o kitos – neatsargumas.

Nusikaltimo padarymo motyvas – tai vidinės paskatos, nulemiančios nusikaltimo padarymą, o tikslas – tai ggeidžiamas rezultatas. Bet koks nusikalstamas valingas žmogaus veiksmas yra nulemtas konkrečių motyvų siekiant konkrečių tikslų. Todėl motyvas ir tikslas yra glaudžiai susiję. Motyvas – jėga, vedanti asmenį į tikslą. Nusikaltimo padarymo motyvai gali būti pozityvūs (noras padėti), neutralūs (draugystė) ir negatyvūs (savanaudiškumas, kerštas ir pan.).

Nusikalstamo tikslo siekimas būdingas tik tiesiogine tyčia padaromiems nusikaltimams. Nusikaltimo padarymo tikslai skiriasi savo turiniu (antivalstybiniai, savanaudiški ir t.t.).

Motyvas arba tikslas gali būti privalomu nusikaltimo sudėties požymiu, kvalifikuojančiu požymiu arba padeda atskleisti nusikaltimo mechanizmą, atribojant tyčinius nusikaltimus nuo neatsargių. Nusikaltimo motyvas ir tikslas turi įtakos skiriant bausmę, nes gali būti lengvinančia arba sunkinančia aplinkybe.

Nusikaltimai būna pavieniai, pakartotiniai, tęstiniai, trunkantieji, sudėtiniai. Pavienis nusikaltimas – veika, kurioje yra vieno nusikaltimo sudėtis. Tęstinis nusikaltimas – veika, susidedanti iš tapačių veiksmų, esant vieningai kaltei ir siekiant vieningo rezultato. Tęstiniai nusikaltimai panašūs į pakartotinus. Pakartotiniai nusikaltimai numatomi LR BK straipsnių dispozicijose. Pakartotinio nusikaltimo požymis – tyčia vienam nusikaltimui padaryti pasibaigusi ir pradedamas daryti naujas nusikaltimas. Trunkamieji nusikaltimai – nusikaltimai, kurių darymas tęsiasi tam tikrą laiką (dienas, mėnesius ar metus). Sudėtiniai nusikaltimai – nusikaltimai, kai padaroma žala ne vienam objektui ir abi žalos reikalingos vieno nusikaltimo sudėčiai.

Dažnai iškyla nusikaltimo atribojimo problema nuo administracinės teisės pažeidimo. Pvz. LR BK 310 str. ir

LR ATPK 1772 str. numato atsakomybę už naminės degtinės gaminimą, tačiau baudžiamajai atsakomybei atsirasti turi būti pagaminta 10 litrų ir daugiau, kitaip veika laikoma administracinės teisės pažeidimu.

2000.09.26 įstatymu Nr. VIII-1968 yra patvirtintas naujas Lietuvos Respublikos Baudžiamasis Kodeksas.

Naujajame LR BK nusikalstamos veikos skirstomos į nusikaltimus (veikos, už kurių padarymą numatoma laisvės atėmimo bausmė) ir baudžiamuosius nusižengimus (veikos, už kurias numatytos bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu). Jų sudėtis nepakitusi.

Pagal normos sankcijose nustatytą bausmės dydį, naujajame LR BK tyčiniai nusikaltimai sskirstomi į nesunkius (didžiausia numatoma bausmė neviršija trijų metų laisvės atėmimo), apysunkius (didžiausia numatyta bausmė viršija 3 m. l. a., bet neviršija 6 m. l. a.), sunkius (ne mažesnė 6 m. l .a., bet ne didesnė 10 m. l. a. bausmė) ir labai sunkius (didžiausia numatoma bausmė viršija 10 m. l. a.).

Taip pat naujuoju LR BK numatomas ribotas pakaltinamumas, galintis būti lengvinančia aplinkybe, t.y., teismas gali pripažinti ribotai pakaltinamais asmenis, kurie negalėjo visiškai suvokti nusikalstamos veikos ar valdyti veiksmų dėl ppsichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas jį pripažinti nepakaltinamu.

Taip pat naujajame LR BK numatoma ne tik fizinio, bet ir juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė (LR BK 20 str.). O tai reiškia, kad nusikaltimo subjektu galės būti ir juridinis asmuo.

Pakeista nne tik bendroji, bet ir specialioji LR BK dalis.

Naujasis Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas įsigalios kartu su naujais Baudžiamojo Proceso Kodeksu, Administracinių Teisės Pažeidimų Kodeksu ir Bausmių Vykdymo Kodeksu.

3.2 Administracinės teisės pažeidimas

Administracinis nusižengimas yra savarankiška teisės pažeidimo rūšis. Administraciniam nusižengimui būdingi visi pagrindiniai teisės pažeidimo požymiai – pavojingumas visuomenei, priešingumas teisei, kaltumas ir baudžiamumas. Veikos pavojingumas yra materialinis administracinio nusižengimo požymis. “Administracinis teisės pažeidimas – priešingas teisei kaltas veiksmas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę”.[7, 50] Paprastai administraciniais nusižengimais kėsinamasi į valstybinio valdymo santykius. Bendras veikos, kaip administracinio nusižengimo, pavojingumo visuomenei pobūdis pasireiškia tuo, kad ji trukdo siekti tam tikrų tikslų valstybinio valdymo srityje, ssukelia netvarką tose visuomeninio gyvenimo srityse, kurioms vadovauja valstybinio valdymo organai. Veikos priešingumas teisei pasireiškia nukrypimu nuo administracinės teisės normų reikalavimų. Administracinis nusižengimas taip pat negalimas be kaltės. Veikos baudžiamumo požymis reiškia, kad už administracinį nusižengimą taikomos administracinio poveikio priemonės.

Administraciniam nusižengimui kaip ir nusikaltimui būdingi tie patys objektyviniai ir subjektyviniai požymiai, sudarantys jo sudėtį.

Administracinio nusižengimo objektas be bendrų požymių, būdingų teisės pažeidimui apskritai, turi savo ypatumų. “Administracinio nusižengimo objektas yra tie visuomeniniai santykiai, kurie nustatyti ir reguliuojami teisės normų iir kurie priklauso valstybinio valdymo sričiai”.[14, 49] Be to, administracinio nusižengimo objektas yra valstybinio valdymo sferai būdingi visuomeniniai santykiai, ginami administracinių prievartos priemonių. Administraciniais nusižengimais trukdoma atlikti vykdomąsias ir tvarkomąsias funkcijas, realizuoti teises ir pareigas, nustatytas administracinės teisės normų. Pagal kėsinimosi bendrą objektą administraciniai nusižengimai yra įvairūs, todėl, kaip ir baudžiamojoje teisėje, išskiriamas rūšinis nusižengimo objektas, kurį sudaro tam tikros rūšies visuomeniniai santykiai (viešoji tvarka, gamtos apsauga, visuomenės saugumas). Pagal rūšinius objektus administraciniai nusižengimai skirstomi į tam tikras grupes (nusižengimai viešajai tvarkai, nusižengimai gamtos apsaugai ir pan.). Administraciniam nusižengimui, kaip ir nusikaltimui, būdingas ir tiesioginis objektas, kuris turi reikšmės tinkamai teisės pažeidimo kvalifikacijai.

Administracinio nusižengimo objektyvinę pusę sudaro tų pačių požymių – neteisėtos veikos, žalingų padarinių, priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių bei nusižengimo padarymo aplinkybių – visuma. Administracinis nusižengimas skiriasi nuo nusikaltimo tuo, kad daugelis nusižengimų gali būti padaromi neveikimu. Administracinių nusižengimų sudėtys pagal tai, ar būtini tam tikri padariniai, ar objektyvinę pusę sudaro tik veika, vadinamos materialinėmis ir formalinėmis (smulkioji vagystė – materialus nusižengimas, priešgaisrinės apsaugos taisyklių nesilaikymas – formalus nusižengimas). Esant formaliam nusižengimui nereikia įrodyti priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių, pakanka nustatyti faktą, kad padaryta uždrausta veika.

Administraciniai nusižengimai būna tęstiniai ir trunkamieji (jiems būdinga tas pats, kkaip ir nusikaltimui). Taip pat jie dar skirstomi į pakartotinius ir piktybinius. Pakartotiniams nusižengimams būdinga tai, kad padaromos kelios veikos, tos pačios rūšies ir yra savarankiški nusižengimai. Piktybinis administracinis nusižengimas – tai trunkamasis teisės pažeidimas, kuris daromas ir po to, kai asmuo įspėtas, kad nutrauktų teisės pažeidimą.

Administracinio nusižengimo subjektui numatomi tie patys reikalavimai – amžius ir pakaltinamumas. Paprastai už administracinės teisės pažeidimus gali atsakyti asmenys nuo 16 metų amžiaus. Už asmenų nuo 14 metų iki 16 metų amžiaus padarytus nusižengimus atsako jų tėvai. Administracinio teisės pažeidimo subjektais gali būti ir privatūs asmenys, ir pareigūnai. Administracinei teisei taip pat būdingas specialusis nusižengimo subjektas. Paprastai įstatymuose konkrečiai nurodoma, kas gali būti administracinio nusižengimo subjektas.

“Administracinio nusižengimo, kaip ir bet kurio teisės pažeidimo apskritai, subjektyviniai požymiai tam tikru būdu atsispindi pažeidėjo psichikoje, o tai sudaro nusižengimo subjektyvinę pusę. Taigi, administracinio nusižengimo subjektyvinė pusė yra asmens psichinis santykis su visuomenei daroma pavojinga ir priešinga teisei veika bei jos padariniais”.[14, 57]

Administracinio nusižengimo subjektyvinė pusė turi tą pačią struktūrą. Ją sudaro kaltė, motyvas ir tikslas. Jų nustatymas turi ne mažiau svarbią reikšmę teisės pažeidimams kvalifikuoti bei teisėtumui užtikrinti, taikant pažeidėjams administracinio poveikio priemones.

Praktikoje taip pat iškyla problemų dėl administracinės teisės pažeidimo atribojimo nuo kitų teisės pažeidimų, pvz., ppažeidus darbo įstatymų ir darbų saugos norminius aktus, atsižvelgiant į aplinkybes, pažeidimą galima traktuoti kaip drausminį nusižengimą ar administracinės teisės pažeidimą (LR ATPK 41 str.).

3.3 Civilinės teisės pažeidimas

“Pagal jų pobūdį skirtini sutartiniai ir nesutartiniai pažeidimai. Sutartiniai yra susiję su įsipareigojusios šalies savo pareigų nevykdymu, nesutartiniai – su civilinės teisės normų reikalavimų nesilaikymu arba nevykdymu”.[7, 50]

Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas reguliuoja turtinius santykius (visuomeninius santykius, atsirandančius dėl turto) ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius (santykius, atsirandančius dėl nuo asmens neatskiriamų nematerialinių gėrybių, kurios neįvertinamos pinigais – garbė, orumas ir pan.). Tie santykiai susiklosto tarp fizinių asmenų, juridinių asmenų ir organizacijų, neturinčių juridinio asmens statuso.

Civilinės teisės pažeidimo (delikto) sąvokos teorijoje kaip ir nėra. Civilinės teisės pažeidimas (deliktas) yra laikomas civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindu. Todėl, pradedant kalbėti apie civilinės teisės pažeidimus, pirmiausiai reikėtų aptarti, kas apskritai yra civilinio teisinio santykio subjektai (dalyviai).

civiliniais įstatymais numatytas ar jais nedraudžiamas teises, bei susikurti sau pareigas, o veiksnumas – bendra subjektinė teisė savo veiksmais įgyti tokias teises bei susikurti sau pareigas. Konkrečios subjektinės teisės atsiranda įgyvendinant teisnumą bei veiksnumą; jos apibūdina asmenį kaip civilinės teisės subjektą”.[12, 49]

Prieš kalbant apie teisės pažeidimus ne mažiau svarbu aptarti civilinių teisinių santykių objektą – vertybes, dėl kurių atsiranda teisės ir pareigos. Objektai šiuo atveju yra daiktai, veiksmų rezultatai, kūrybinės veiklos rezultatai ir asmeninės neturtinės gėrybės. Daiktai – tai nuosavybė. VVeiksmų rezultatai – tam tikrų paslaugų teikimas. Prie žmonių kūrybinės veiklos rezultatų priskiriami mokslo, literatūros, meno kūriniai, išradimai ir t.t. Asmeninės neturtinės gėrybės – tai garbė, orumas ir kitos, nuo žmogaus neatsiejamos, gėrybės.

Civilinių teisinių santykių dalyviai patys formuoja santykius, išreikšdami savo veiklą, sudarydami sandorius. Jie turi teises ir pareigas. Jie turi teises rinktis tam tikrą elgesio variantą, reikalauti iš kitų asmenų aktyvaus elgesio bei imtis priemonių savo subjektinei teisei apsaugoti ar ginti, bei turi atitinkamas pareigas.

“Pagrindinis teisinių santykių subjektų tarpusavio tteisių ir pareigų nustatymo būdas civilinėje teisėje yra sutartis. Sutarties laisvės principas leidžia šalims įstatymo nustatytose ribose pačioms apibrėžti savo teises ir pareigas. Todėl neteisėtais yra laikomi ne tik šalių veiksmai, pažeidžiantys įstatymo reikalavimus, bet ir veiksmai, pažeidžiantys sutarties sąlygas”.[9, 1104]

Taigi, sutartiniai civiliniai teisės pažeidimai yra susiję su sutartyse numatytų įsipareigojimų nevykdymu, o nesutartiniai pažeidimai (deliktai) – su civilinės teisės normų reikalavimų nesilaikymu arba nevykdymu.

Aptarus kas yra civiliniai teisiniai santykiai, jų objektas, subjektai, bei būdai, kuriais nustatomos subjektų teisės ir pareigos, galima pereiti prie svarbiausios temos – civilinės teisės pažeidimo. Kadangi civilinės atsakomybės atsiradimas skiriasi nuo baudžiamosios atsakomybės atsiradimo, civilinės teisės pažeidimo sąvoka ir jos elementai – objektyvioji ir subjektyvioji sudėtis pusės – nagrinėjami kaip atskiri savarankiški juridiniai faktai., kaip civilinės atsakomybės sąlygos.

Visų pirma, civilinės teisės pažeidimas yra tada, kai asmens veiksmai nesiderina su teisės nustatytu elgesiu. Civilinėje teisėje toks asmens elgesys vadinamas neteisėtu. Asmens elgesio neteisėtumas apima tiek teisės normoje, tiek sutartyje nustatytos pareigos nevykdymą. Neteisėtumas paprastai aiškinamas kaip ssavo pareigos ir kito asmens teisės pažeidimas. Kadangi gali būti pareiga ką nors daryti arba ko nors nedaryti, neteisėtumas gali pasireikšti ir veikimu, ir neveikimu. Kartais pareigos nevykdymas nėra neteisėtas veiksmas. Taip atsitinka, jei tarp šalių sudaroma sutartis, kurios sąlygos yra neteisėtos. Tačiau yra atvejų, kai teisių įgyvendinimas gali būti pripažintas neteisėtu, t.y. asmuo, įgyvendindamas savo teisę, pažeidžia kito asmens teisę arba panaudoja neleistinus tos teisės realizavimo būdus. Toks pažeidimas vadinamas piktnaudžiavimu teise.

Teisinėje literatūroje aprašomas “’piktavališkumas’, kuris gali būti viešas iir privatus. Viešuoju piktavališkumu gali būti pripažįstamas netinkamų žmogaus mitybai produktų pardavimas. Privačiu piktavališkumu yra savo teisės realizavimas, sukėlęs žalą kitam asmeniui”.[9, 129]

Neteisėtumas sutartinėje civilinėje atsakomybėje ir deliktinėje atsakomybėje turi tam tikrų skirtumų. Sutartiniuose teisiniuose santykiuose konkrečias šalių teises ir pareigas nustato ne tik įstatymai, bet ir pati sutartis. Taigi, neteisėti veiksmai pasireiškia ne tik konkrečios teisės normos, bet ir sutarties pažeidimu.Sutarties pažeidimas apibrėžiamas kaip jos neįvykdymas arba netinkamas įvykdymas. Neįvykdymas gali būti absoliutus arba dalinis. Visiškas (absoliutus) sutarties neįvykdymas-tai esminių jos sąlygų neįvykdymas.”Netinkamu sutarties įvykdymu laikomas termino praleidimas.”[9, 115] (Termino praleidimas – tai pareigos neįvykdymas sutartimi nustatytu terminu). Tačiau netinkamas sutarties įvykdymas apima ne tik įvykdymą praleidus terminą, bet ir kitokių sutarties sąlygų pažeidimus. Sutarties pažeidimas – tai bet koks nesugebėjimas įvykdyti iš sutarties kylančią pareigą.

Bendrojoje teisėje sutartiniai pažeidimai į atskiras rūšis neklasifikuojami. “Išimtinė yra JAV teisės doktrina ir teismų praktika. Ji, kriterijumi pasirinkdama sutarties sąlygų reikšmingumą, skiria dvi sutarties pažeidimo rūšis: esminį arba visišką pažeidimą, kuris įvyksta pažeidus aiškiai išreikštas sutarties sąlygas, ir neesminį arba dalinį, kai pažeidžiamos kitos sutarties sąlygos”.[9, 120] Bendrojoje teisėje yra dar viena sutarties pažeidimo rūšis – iš anksto numatytas pažeidimas, t.y. atsisakymas įvykdyti pareigas iki sueinant sutarties įvykdymo terminui.

Esminis bendrosios ir kontinentinės teisės sskirtumas tas, kad bendrojoje teisėje sutarties pažeidimas nesiejamas su sutartį pažeidusios šalies kalte, o kontinentinėje teisės sistemoje neteisėtais veiksmais yra laikomas kaltas sutarties neįvykdymas (ar netinkamas jos įvykdymas).

Esant deliktinei atsakomybei šalių nesieja sutartiniai santykiai, todėl pažeidžiama ne sutartinė teisinio pobūdžio pareiga, o nepadaroma ar padaroma tai, ką privalėjo padaryti, ar padaryti neturėjo teisės pagal galiojančias teisės normas. Deliktai yra klasifikuojami pagal įvairius kriterijus – pagal tai, kam padaroma žala, deliktai yra skirstomi į deliktus asmeniui ir deliktus turtui; pagal kaltės formą deliktai skirstomi į tyčinius, neatsargius ir nerūpestingus. Deliktai turtui dar yra skirstomi į smulkesnes grupes – kilnojamojo ir nekilnojamojo turto deliktai; deliktai asmeniui – į deliktus, sukėlusius sveikatos sužalojimą, deliktus, sukėlusius asmens mirtį, deliktus asmens neturtinėms vertybėms.

Kaip atskira deliktų rūšis yra skiriami ekonominiai deliktai. Ekonominiai deliktai skirstomi į kišimąsi į sutartinius šalių santykius, prekių ženklų klastojimą ir pan.

Dažniausia neteisėtų veiksmų rūšis yra nerūpestingumas (aplaidus elgesys, pažeidžiantis teisės nustatytą pareigą).

Kadangi vienais atvejais konkrečios pareigos, kurių privaloma laikytis, yra aiškiai suformuluotos teisės normose, o kitais atvejais pareigos neįvardinamos, tik numatomos tam tikros neigiamos pasekmės, ne visada paprasta nustatyti, ar asmuo pažeidė konkrečią teisės normą.

Veiksmų neteisėtumas gali pasireikšti ne tik savo pareigų nevykdymu, bet, jei įstatymas numato, ir kitų asmenų kkontrolės bei nuosavybėje esančių daiktų priežiūros nebuvimu. “Reziumuojant galima suformuluoti tokį deliktinę civilinę atsakomybę sukeliančių neteisėtų veiksmų ar neveikimo apibrėžimą: deliktinę civilinę atsakomybę sukeliantys neteisėti veiksmai ar neveikimas yra asmens elgesys, tiek pažeidžiantis bendrą teisinį principą, draudžiantį daryti žalą kitiems, tiek ir neatitinkantis specialių įstatymo reikalavimų ir todėl sąlygojantis žalą, kurios negalima pagrįsti nei teisiniais, nei socialiniais, nei moraliniais argumentais”.[9, 140]

Antra sąlyga civilinei atsakomybei atsirasti, t.y. civilinės teisės pažeidimo požymis, yra žala. Neteisėta veika visada padaromas neigiamas poveikis objektui – žala, kuri skirstoma į žalą turtui ir žalą asmeniui (pastaroji yra neturtinė arba moralinė). Tai pat žala skirstoma į tiesioginę – realią žalą, ir netiesioginę žalą – negautas pajamas. “Reali žala yra tiesioginis neteisėto veiksmo ar neveikimo rezultatas, kuris atsiranda iš karto, pažeidėjui betarpiškai veikiant tam tikrą objektą, pvz.: turto sunaikinimas ar žala, atsiradusi pažeidus sutartį. Negautos pajamos yra praradimai, atsirandantys dėl žalos padarymo pagrindiniam objektui, kuris yra naudojamas pelnui, pajamoms gauti”.[9, 144]

Esant sutartiniams pažeidimams žala dažniausiai pasireiškia turtinio pobūdžio praradimais: negautu pelnu, kurio buvo tikimasi sudarant sutartį. Esant deliktams žala dažniausiai pasireiškia turto sunaikinimu ar sužalojimu, asmens sveikatos sužalojimu. Taip pat gali būti neteisėtais veiksmais pakenkti ir neturtiniai interesai – asmens garbė, orumas ir t.t., kuriuos pažeidus žala

padaroma neturtinėms vertybėms.

Trečia sąlyga civilinei atsakomybei atsirasti – priežastinis ryšys, t.y. civilinės teisės pažeidimu padaryta žala turi būti neteisėtos veikos rezultatas. Priežastinį ryšį daug svarbiau nustatyti esant nesutartiniam civilinės teisės pažeidimui (deliktui). Nustatant priežastinį ryšį atsižvelgiama į konkrečias aplinkybes, veiksmų pobūdį, taikomos teisės normos turinį. Paprastai priežastinis ryšys nagrinėjamas dėl veikos, susijusios su valstybės, ūkio subjektų bei fizinių asmenų teisių ir interesų pažeidimo. Priežastinis ryšys yra tiesioginis ir netiesioginis. Tiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai pasekmės (žala) atsiranda tiesiogiai ddėl elgesio. Netiesioginis priežastinis ryšys – žala atsiranda ne tiesiogiai dėl elgesio, t.y. elgesys sudaro tinkamas sąlygas žalai atsirasti ir tik toms sąlygoms atsiradus, žala atsiranda dėl kitų ją sukeliančių priežasčių.

Ketvirta sąlyga civilinei atsakomybei atsirasti yra kaltė. Kaltė baudžiamojoje ir civilinėje teisėje suvokiama skirtingai. “Neatsargumas civilinėje teisėje yra suprantamas ne kaip žalą padariusio asmens psichinis požiūris į savo veiką ir jos galimas pasekmes, o kaip pareigos elgtis atsargiai ir nedarant žalos kitiems pažeidimas.”[9, 222]

Civilinėje teisėje apie kaltę yra kalbama kaip aapie asmens elgesio teisinį įvertinimą, o ne jo požiūrį į veiksmus ir pasekmes. LR Civilinis Kodeksas numato, kad nėra svarbu, ar asmuo gailisi, ar ne dėl padarytos žalos. Jis ją vis tiek privalo atlyginti. “Toks pragmatinis požiūris į kaltę kai kkuriems autoriams tapo pagrindu teigti, jog kaltė, kaip civilinės atsakomybės principas ir jos sąlyga, šiuolaikinėje visuomenėje prarado savo reikšmę.”[9, 228] Lietuvoje tiek sutartinė, tiek deliktinė civilinė atsakomybė siejama su kalte, kurios išskiriamos formos – tyčia ir neatsargumas. Kaltu laikomas asmuo, jei jis tyčia arba dėl neatsargumo neįvykdė įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų, arba įvykdė netinkamai. Asmens kaltei būdinga, kad jis numato, arba gali numatyti savo priešingo teisei elgesio pasekmes bei supranta, kad jų galima išvengti. Skirtingai nei baudžiamojoje teisėje, civilinėje teisėje neskiriama tiesioginė ir netiesioginė tyčia, o skiriamas neatsargumas į paprastą ir didelį neatsargumą. Didelis neatsargumas – tai nesiėmimas priemonių pasekmių išvengimui ar tų pasekmių nenumatymas, nors jų galimybė yra akivaizdi. Paprastas neatsargumas – tai nesilaikymas minimalaus, bet reikalingo atsargumo iir atidumo vykdant pareigą. Neatsargumo formos nustatymas reikšmingas tik tada, kai jų reikšmę nurodo įstatymas. Kaltė gali būti mišri (abipusė), t.y., kai pareigos (prievolė) nevykdomos ar netinkamai vykdomos dėl abiejų šalių kaltės.

Taigi iš to, kas išdėstyta, galima teigti, kad civilinės teisės pažeidimas (deliktas) yra pareigų, numatytų sutartyse, nevykdymas ar civilinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas ar nevykdymas, t.y. priešinga teisei veika, kurią apibūdina žala ir priežastinis ryšys tarp tos veikos ir žalos, bei žalą padariusio asmens kaltė. Nekaltas žalos padarymas, atsitiktinis eelgesys, turtinių teisių pažeidimas, atliekant teisėtus veiksmus, pareigų nevykdymas dėl nenugalimos jėgos nėra civilinės teisės pažeidimai.

3.4 Darbo teisės pažeidimas

Darbo teisės pažeidimas – “tai kalta neteisėta darbo teisės subjektų veika, pasireiškianti savo pareigų nevykdymu, jų pažeidimu, uždraustu darbo teisės normų sankcijomis”. [7, 50]

Darbo teisės reguliavimo objektas yra visuomeniniai santykiai, atsirandantys darbo procese tarp darbininkų bei tarnautojų ir įmonių, įstaigų bei organizacijų. Žmogus įsidarbindamas, t.y., tapdamas darbo santykių subjektu, įgyja darbines teises ir pareigas. Jis tampa darbininku arba tarnautoju, kurio pareiga – vykdyti darbo sutartyje numatytą funkciją. Be to visi dirbantys turi paklusti vidaus darbo tvarkai, laikytis darbo drausmės. Būtent nesilaikydamas darbo drausmės ir nevykdydamas savo pareigų, žmogus pažeidžia darbo teisę, t.y. padaro drausminį nusižengimą. Kaip ir nusikaltimas, administracinis nusižengimas drausminis nusižengimas turi sudedamuosius elementus – subjektą, subjektyvinę pusę, objektą, objektyvinę pusę. Darbo drausmės pažeidimo subjektas yra prasižengęs darbuotojas. Jis būtinai turi būti veiksnus (pažeidimo padarymo metu sugebėti suvokti savo veiksmus ir dėl jų kilusias pasekmes). Be to jis turi būti tokio amžiaus, koks yra būtinas priimant į darbą. Drausminio nusižengimo objektas – tai organizacijos, įstaigos, įmonės vidaus darbo tvarka, nustatyta vadovaujantis darbo teisės normomis. Pažeisdamas šia tvarką, darbuotojas pažeidžia ir darbo teisės normų reikalavimus. Objektyvinė ir subjektyvinė darbo drausmės pažeidimo ppusės yra sąlygos drausminei atsakomybei atsirasti. Darbo teisės pažeidėjas būtinai turi padaryti veiką, dėl kurios atsiranda vienokios ar kitokios nepageidaujamos pasekmės, kuriomis padaromo didesnė ar mažesnė žala kolektyvui, visuomenei. Pasekmės priklauso nuo pažeidimo pobūdžio. Paprastai drausminiai nusižengimai skirstomi į dvi grupes. Viena grupė – tai “1) materialaus pobūdžio pažeidimai, sukeliantys neigiamų pasekmių; 2) formalaus pobūdžio pažeidimai, dėl kurių konkrečių neigiamų pasekmių gali ir neatsirasti.”[15, 218] Pirmuoju atveju, esant materialaus pobūdžio pažeidimui, organizacija turi materialinių nuostolių, o antruoju – ne. Darbo teisės pažeidėjo veika gali pasireikšti veikimu ir neveikimu. Tarp veikos pasekmių yra būtinas priežastinis ryšys, kitaip veika nelaikoma drausminiu nusižengimu. Ne mažiau svarbi yra ir pažeidėjo kaltė (tyčia, neatsargumas), t.y. pažeidėjo požiūris į įvykdytus neteisėtus veiksmus ir jų sukeltas pasekmes. Nesant nors vienam iš sudedamųjų elementų, drausminio nusižengimo nėra.

Drausminiai nusižengimai paprastai yra numatomi įstatymuose, kurie reglamentuoja tarnautojų teisinį statusą ir jų veiklos specifiką (pvz. Policijos įstatymas, Teismų įstatymas ir pan.). Už drausminius nusižengimus taikomos nuobaudos.

Atribojant drausminį nusižengimą nuo kitų teisės pažeidimų taip pat gali iškilti problemų. Pvz. policijos pareigūno tarnybinių įgaliojimų viršijimas gali būti traktuojamas kaip nusikaltimas, o ne drausminis nusižengimas, jei įgaliojimai viršijami savanaudiškais ar asmeniniais tiklslais.

Išvados

Apžvelgus labiausiai paplitusius teisės pažeidimus – nusikaltimus, administracinės teisės pažeidimus, civilinės tteisės pažeidimus ir drausminius nusižengimus – matyti, kad, pirmiausia, jie vienas nuo kito skiriasi bendruoju objektu. Baudžiamosios teisės objektas labai platus – nuosavybė, asmens gyvybė, laisvė, orumas, turtas ir pan. Kitų teisių objektas daug siauresnis: administracinės teisės – valdymo sfera, civilinės teisės – turtiniai ir neturtiniai santykiai, darbo teisės – santykiai, atsirandantys darbo procese tarp dirbančiųjų ir įmonių ir pan. Be to teisės pažeidimai skiriasi kalte, pavojingumo pobūdžiu ir laipsniu, pasireiškiančiu per žalos dydį, t.y. savo subjektyviniais ir objektyviniais požymiais. Skiriasi ir už juos atsirandanti teisinė atsakomybė. Už nusikaltimo padarymą taikoma baudžiamoji atsakomybė – pažeidėjui skiriama kriminalinė bausmė, kuri užtraukia teistumą. Kadangi kiti teisės pažeidimai mažiau pavojingi už nusikaltimus, atitinkamai taikomos švelnesnės prievartos priemonės – administracinės ir drausminės nuobaudos. Civilinė atsakomybė pasireiškia neigiamų turtinių pasekmių sukėlimu pažeidėjui, siekiant atlyginti materialinius nuostolius nukentėjusiajam.

nusikaltimai, tačiau ši statistika atspindi tik užregistruotus nusikaltimus, o kiek dar nukentėjusiųjų dėl vienokių, ar kitokių priežasčių nepraneša apie padarytą nusikaltimą (bijodami keršto, nepasitikėdami teisėsaugos institucijomis dėl to, kad daugiau nei pusė nusikaltimų lieka neišaiškinti, nukentėjusieji nebūna tikri, kad tapo nusikaltimo aukomis).

Labai svarbu, kad visi teisės pažeidimai, o ypač nusikaltimai neliktų nepastebėti, o teisės pažeidėjai – nenubausti.

“Bendras interesas yra ne vien tai, kad nebūtų daromi nusikaltimai, bet ir tai, ar labai žalingi visuomenei nusikaltimai rečiau kartosis, ar ne. Iš to ggalima padaryti išvadą, kad kliūtys, kurios kliudo žmonėms daryti nusikaltimus, turi būti tuo didesnės, kuo labiau vienas ar kitas nusikaltimas bus nepakenčiamas visuomenės ir kuo stipresnės bus paskatos daryti tuos nusikaltimus. Vadinasi, turi būti santykis tarp nusikaltimo ir bausmės.”[10,78]

Už bet kokį teisės pažeidimą bausmė turi būti neišvengiama. O tai reiškia, kad būtina įgyvendinti atsakomybės neišvengiamumo principą. Ir kuo efektyviau jis bus įgyvendinamas, tuo greičiau įsigalės baimė nusižengti teisei.

Literatūra

1. Lietuvos Respublikos Baudžiamasis Kodeksas. V., 1997.

2. Lietuvos Respublikos Administracinių Teisės Pažeidimų Kodeksas. V., 1995.

3. Lietuvos RRespublikos Civilinis Kodeksas. V. 1999.

4. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymas // Valstybės Žinios, 2000.10.25. Nr. 89.

5. Hart H.L.A. Teisės samprata. V., Pradai, 1997.

6. Vansevičius S. Valstybės ir teisės teorija. V., Mintis, 1989.

7. Vansevičius S. Teisės teorija. V. 1998.

8. Friedrich A.Von.Hayek. Teisė, įstatymų lleidyba ir laisvė. T.1. V., Eugrimas, 1996.

9. Baudžiamoji teisė./ Abramavičius A., Čepas A., Drakšienė A. ir k.t. V., Eugrimas, 1996.

10. Bekarija Č. Apie nusikaltimus ir bausmes. V., Mintis, 1992.

11. Drakšienė A., Stauskienė E. Nusikaltimai nuosavybei Lietuvos ir kitų šalių baudžiamuosiuose įstatymuose. V., 1998.

12. Civilinė teisė./ ats. redaktorius Staskonis V. Kaunas, Vijusta, 1997.

13. Mikelėnas V. Civilinės atsakomybės problemos: lyginamieji aspektai. // Justitia, 1995.

14. Petkevičius P. Administracinė atsakomybė. V., Mintis, 1979.

15. Dambrauskas A., Nekrašas V., Nekrošius I. Darbo teisė. V., Mintis, 1990.

Planas

Įžanga

1.Teisės pažeidimas

2.Teisės pažeidimo sudėtis

3.Teisės pažeidimo rūšys

3.1 Nusikaltimas

3.2 Administracinės teisės pažeidimas

3.3 Civilinės teisės pažeidimas

3.4 Darbo teisės pažeidimas

Išvados

Literatūra

Įžanga

Žmogus, gyvendamas visuomenėje, privalo paklusti daugeliui istoriškai susiklosčiusių bei valstybės nustatytų ttaisyklių kurios reguliuoja jo elgesį. Jau pirmais valstybės kūrimosi etapais žmogus turėjo savo pareigas ir buvo atsakingas už savo veiksmus, jeigu jie prieštaravo tų laikų papročiams bei taisyklėms. Žmogus savo prigimtimi yra laisvas. Tačiau jo laisvo pasirinkimo galimybės yra ribotos, kadangi egzistuoja visuotinai pripažintos moralinės ir teisinės žmogaus laisvo elgesio ribos. Šios ribos dorovėje yra gėris ir blogis, teisėje – teisėtumas ir neteisėtumas. Visiems privalomas reikalavimas derinti savo elgesį su kitų žmonių interesais. Elgtis sąžiningai ir teisingai – ne tik mmoralinė, bet ir teisinė pareiga. Visuomeninių santykių dalyviams teisės ir pareigos yra numatomos valstybės išleistose ir saugomose, visiems privalomose, formaliai apibrėžtose bendro elgesio taisyklėse, vadinamose teisės normomis. Šių normų nesilaikymas vadinamas teisės pažeidimais. Kadangi dabartinė teisės sistema suskirstyta į teisės šakas – baudžiamąją teisę, civilinė teisę, administracinę, darbo ir kitas teises, pagal jų teisinio reguliavimo objektus, skiriasi ir šių teisės rūšių pažeidimai bei už juos atsirandanti teisinė atsakomybė. Taikant poveikio priemonę pažeidėjui labai svarbu nustatyti, ar iš tikrųjų buvo padarytas teisės pažeidimas ir kokios rūšies teisės pažeidimas buvo padarytas.

1.Teisės pažeidimas

“Gėrio ir blogio pasirinkimas yra žmogaus individualaus šių kategorijų suvokimo ir vertinimo pasekmė. Gėrį ir blogį skirtingi žmonės gali suvokti skirtingai. Tuo tarpu teisėto ir neteisėto elgesio pasirinkimas yra ne žmogaus vidinio suvokimo, jo asmeninių vertinimų rezultatas, o išorinio vertinimo išdava. Ar asmens elgesys yra teisėtas, ar ne, nustatoma ne pagal tai, kaip pats asmuo vertina savo elgesį, o pagal tai, ar jo elgesys atitinka teisės normų reikalavimus.”[9, 11-12]

Teisės pažeidimai – ttai veikos, kuriomis pažeidžiami teisės normų reguliuojami ir saugomi visuomeniniai santykiai. Bendro gyvenimo taisyklės ir visuomenės moralės principai – tai ne teisės normos. Žmogaus elgesys, pažeidžiantis visuomenėje egzistuojančias moralės normas – tėra tik amoralus poelgis. Tačiau ne kiekvienas amoralus poelgis yra teisės pažeidimas. Amoralus poelgis yra smerkiamas, tačiau, priešingai nei už teisės pažeidimą, už amoralų poelgį valstybės prievartos priemonės netaikomos. Teisės pažeidimą galima atskirti pagal jam būdingus požymius. Vienas iš tokių požymių yra tas, kad teisės pažeidimą padaro tik žmogus (fizinis asmuo) ar organizacija (juridinis asmuo). Padaryti teisės pažeidimą gali tik veiksnus žmogus. Teisės pažeidimas gali būti padaromas tik aktyviu ar pasyviu elgesiu (veikimu arba neveikimu). Žmogaus mintys ir valia, kad ir kaip prieštarautų teisei, nepasireiškę jo elgesyje, nėra teisės pažeidimas. Be to teisės pažeidimo esmę rodo jo žalingumas visuomenei ir priešingumas teisei. Žalingumas visuomenei pasireiškia tuo, kad teisės pažeidimu kėsinamasi į visuomenės prioritetus ir vertybes, pažeidžiami privatiniai ir visuomeniniai interesai. Nežalinga veika negali būti pripažinta neteisėta, t.y. veiksmai, kurie negali padaryti žalos visuomenei, nėra teisės pažeidimai. Priešingumas teisei parodo, kad veika, oficialiai nepatvirtinta įstatymu kaip neteisėta, nėra teisės pažeidimas, t.y. teisės pažeidimas – tai veika, pažeidžianti teisės normas. Ne mažiau svarbus teisės pažeidimo požymis yra kaltės buvimas, t.y. teisės ppažeidimu gali būti tik kalta veika. Nesant kaltei nėra ir teisės pažeidimo. Teisės pažeidimai yra visuomenei pavojingos veikos, todėl jos nepageidautinos ir baudžiamos.

Yra veikų, kurios panašios į teisės pažeidimą, t.y. būtinoji gintis, būtinasis reikalingumas, tačiau nėra teisės pažeidimai. Būtinoji gintis pasireiškia valstybės, viešosios tvarkos, nuosavybės, piliečių teisių ir laisvių gynimu. Ir nors veiksmai, kai padaroma pasikėsinusiajam materialinė ar fizinė žala, numatyti įstatyme kaip priešingi teisei, neperžengus ribų nėra laikomi teisės pažeidimu. Būtinojo reikalingumo atveju padarytuose veiksmuose taip pat yra teisės pažeidimo požymių, bet šie veiksmai padaryti siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybei ar asmeniui, sukėlę mažesnę žalą grėsusioji, taip pat nėra teisės pažeidimai.

Atskirti teisės pažeidimą nuo kitų socialinių nukrypimų padeda teisės pažeidimų sudėties objektyvūs ir subjektyvūs elementai.

2.Teisės pažeidimo sudėtis

Teisės pažeidimo sudėtį sudaro keturi elementai – subjektas, subjektyvinė pusė, objektas ir objektyvinė pusė.

Kitas įstatymų numatytas

reikalavimas, kad veika būtų teisės pažeidimu – pakaltinamumas. Tik pakaltinamas asmuo, kuris suvokia tikrovę, gali pasirinkti tikslą bei elgesį jam pasiekti. Iš to matyti, kad mažamečiai, nepakaltinami asmenys negali būti teisės pažeidimo subjektais.

Teisės pažeidimo objektyvinė pusę sudaro požymių, apibūdinančių teisės pažeidimą kaip išorinio elgesio aktą, visuma. Tai priešinga teisei veika, atsiradusios pasekmės iir priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių. Priešinga teisei veika – sąmoningas ir valingas žmogaus elgesys, galintis pasireikšti veikimu arba neveikimu. Veika turi būti kontroliuojama žmogaus sąmonės, t.y. suvokiama ir valdoma. Pasekmės suprantamos kaip žala, kuri padaroma neteisėta veika. Žala gali būti materialinio ir fizinio pobūdžio. “Žala pasireiškia neigiamų padarinių visuma: teisėtvarkos pažeidimu, turto ar kitos gėrybės sunaikinimu arba pasinaudojimo apribojimu, piliečių ir organizacijų laisvių suvaržymu, jų subjektyvinių teisių apribojimu.”[7, 48] Tai reiškia, kad dėl teisės pažeidimo objektui atsiranda tam ttikrų pakitimų – turtinio, fizinio ir panašaus pobūdžio pasekmės (materialinė žala, kūno sužalojimas ir pan.). Tarp teisei priešingos veikos ir atsiradusių pasekmių turi būti priežastinis ryšys. Norint nustatyti priežastinį ryšį, reikia išanalizuoti visas įvykio aplinkybes. “Priežastinis ryšys – tai toks ssantykis tarp reiškinių, kuriam esant vienas reiškinys ar sąveikaujančių reiškinių visuma (priežastis) sukelia ar nulemia kitą reiškinį (pasekmę).”[9, 178] Nustatant priežastinį ryšį reikia nustatyti, ar veika buvo būtina pasekmių atsiradimo sąlyga. “Pagal adekvataus priežastinio ryšio teoriją priežastinis ryšys tarp veiksmų ir jų žalingų pasekmių egzistuoja tada, kai veiksmai padidina žalos atsiradimo galimybę. Kitaip tariant, kadangi veiksmai padidina žalos atsiradimo riziką atsiradusi žala yra laikytina normalia tų veiksmų pasekme. Jeigu konkrečių veiksmų nebūtų buvę, padidintos žalos atsiradimo rizikos taip pat nebūtų buvę.”[9, 179]

Subjektyvinė teisės pažeidimo pusė – tai teisės pažeidėjo psichinis požiūris į padarytą veiką ir pasekmes, t.y. pažeidėjo kaltė, turinti dvi formas – tyčią ir neatsargumą. Tyčia yra skiriama į tiesioginę ir netiesioginę. Tiesioginė tyčia parodo, kad teisės pažeidėjas suvokia, kkad jo daroma veika yra pavojinga, numato dėl tos veikos kilsiančias pasekmes ir šių pasekmių siekia. Netiesioginė tyčia pasireiškia tuo pačiu, tik pažeidėjas nesiekia pasekmių, bet leidžia joms atsirasti. Neatsargumas taip pat turi dvi formas – nusikalstamas pasitikėjimas ir nusikalstamas nerūpestingumas. Nusikalstamas pasitikėjimas – tai pasekmių dėl veikos numatymas ir lengvabūdiškas tikėjimasis, kad šių pasekmių bus išvengta. Nusikalstamas nerūpestingumas – pažeidėjas nenumato pasekmių, nors galėjo ir turėjo jas numatyti. Teisės pažeidimo sudėtis yra būtina sąlyga taikant pažeidėjui teisinę atsakomybę. Jeigu tteisinė atsakomybė nenumatyta, nėra ir teisės pažeidimo.

3.Teisės pažeidimo rūšys

Aptarus kokios veikos yra laikomos teisės pažeidimais galima pereiti prie kitos temos – teisės pažeidimo rūšys. Teisės pažeidimo rūšys yra nusikaltimai ir nusižengimai. Pagrindinis teisės pažeidimų skirstymo kriterijus į nusikaltimus ir nusižengimus yra pavojingumo visuomenei pobūdis ir laipsnis. Kreipiamas dėmesys į tai, kokiomis aplinkybėmis, būdu yra padaryta neteisėta veika, ar objektas, į kurį pasikėsinta pažeidimu, yra vertingas, kokia pažeidėjo kaltės forma, motyvai ir pan.

“Administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių tteises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę”.[2, 8]

Civilinės teisės pažeidimas – įstatyme ar sutartyje nevykdomos ar netinkamai įvykdomos pareigos, neleistinu būdu ar neleistinomis priemonėmis įgyvendinamos teisės.

Drausminiai nusižengimai – tai tvarkos tarnybiniai pažeidimai, susiję su drausminių nuobaudų paskyrimu.

Be to yra išskiriami procesiniai teisės pažeidimai ir tarptautinės teisės pažeidimai. Procesiniai teisės pažeidimai susiję su piliečių ar valstybinių įstaigų teisėtumo ar šalių procesinių teisių pažeidimu, kai teisiniuose santykiuose dalyvauja teisės pažeidėjas. Tarptautinės teisės pažeidimas – prieštaraujanti tarptautinės teisės normoms veika, padaranti žalą.

3.1 Nusikaltimas

“Baudžiamoji teisė yra toks dalykas, kuriam mes arba paklūstame, arba nepaklūstame, o apie tai, ko reikalauja jos normos, mes kalbame kaip apie ‘pareigą’. Jeigu mes nepaklūstame, sakoma, kad mes ‘sulaužėme’ įstatymą, o tai ką mes padarėme, vadinama ‘neteisingumu’ teisės požiūriu, arba ‘pareigos sulaužymu’ arba ‘nusižengimu’”.[5, 84] Nusikaltimas gali būti nagrinėjamas sociologine prasme, antropologine prasme, tačiau baudžiamoji teisė apsiriboja nusikaltimo nagrinėjimu teisiniu aspektu. Nusikaltimo sąvokos formavimąsi daugiausia nulėmė mokymo apie nusikaltimą teorijos – XIX amžiuje susiformavusi klasikinė mokymo apie nusikaltimą teorija, XX amžiaus pradžioje pradėjusi formuotis neoklasikinė mokymo apie nusikaltimus teorija bbei naujausia, XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje pradėjusi formuotis finalinė mokymo apie nusikaltimą teorija.

Šiuo metu teorijoje išskiriami nusikaltimo požymiai – veika, veikos pavojingumas ir priešingumas teisei.

Veikos pavojingumas pasireiškia kėsinimusi į anksčiau paminėtas LR BK 8 str. 1 d. teisines gėrybes, saugomas valstybės ir reikšmingas ne tik visai visuomenei, bet ir pavieniams asmenims. Veikos pavojingumas apibūdinamas pobūdžiu ir laipsniu. Pavojingumo pobūdis priklauso nuo nusikaltimo objekto vertingumo, padarytos žalos, kaltės formos. Laipsnis parodo, kokio dydžio yra pavojingumas (nusikaltimo padarymo būdas, motyvai, tikslas, ir kitos aplinkybės). Pagal pavojingumo laipsnį ir pobūdį nusikaltimai klasifikuojami į atitinkamas grupes (itin sunkūs nusikaltimai, sunkūs, mažiau sunkūs ir nesantys labai pavojingi).

Priešingumo teisei požymis reiškia, kad padaryta veika laikoma nusikaltimu, jei ji numatyta baudžiamajame įstatyme.

praktikoje pasitaiko daug atvejų, kai asmenys, turintys neišnykusį teistumą, pakartotinai padaro veikas (nusikaltimai nuosavybei), kurios dėl mažareikšmiškumo nepavojingos, ir nusikaltimo sudėtis dėl to nėra. Anksčiau už tokias veikas asmenys būdavo teisiami, o šiuo metu praktikoje įsivyravusi nuostata, kad baudžiamosios bylos nekeliamos arba iškeltos nutraukiamos, ir tokias veikas padariusiems asmenims taikomos administracinio poveikio priemonės.

Prie nusikaltimo požymių taip pat priskiriami požymiai – veikos baudžiamumas (už nusikaltimus skiriamos kriminalinės bausmės) ir kaltumas (nusikaltimai padaromi esant kaltei).

Baudžiamajai teisei reikšmingas nusikaltimų klasifikavimas. Nusikaltimai klasifikuojami ppagal kėsinimosi objektą (nusikaltimai valstybei, nusikaltimai asmeniui ir pan.), veikos pobūdį (turtiniai, smurtiniai ir t.t.), kaltės formą (tyčiniai ir neatsargūs) ir pan.

Pagal dabar galiojančias LR BK nuostatas prie nesunkių nusikaltimų yra priskiriami visi nusikaltimai, išskyrus iišvardintus LR BK 81 straipsnyje.

Nusikaltimo sudėties apibrėžimo Lietuvos Respublikos baudžiamuosiuose įstatymuose nėra. Nusikaltimo sudėties sąvoka nagrinėjama baudžiamosios teisės teorijoje. Nusikaltimo sudėtis turi didelę reikšmę teisingai kvalifikuojant nusikaltimus, be to, nusikaltimo sudėtis yra vienas iš baudžiamosios atsakomybės pagrindų. Kiekviena konkreti nusikaltimo ssudėtis yra betarpiškai susijusi su baudžiamuoju įstatymu – dažniausiai subjektyvūs požymiai būna reglamentuoti LR BK bendrosios dalies normose, kiti – objektyvūs požymiai – specialiosios dalies konkrečios normos dispozicijoje.

Nusikaltimo objektas yra baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės. Baudžiamosios teisės teorijoje objektai skirstomi į bendrąjį, rūšinį ir tiesioginį. Bendrasis objektas vieningas visiems nusikaltimams. Tai Lietuvos Respublikos visuomeninė santvarka, jos politinė ir ekonominė sistemos, nuosavybė, piliečių asmenybė, jų politinės, darbinės, turtinės ir kitos teisės ir laisvės, Lietuvoje nustatyta teisėtvarka. Rūšinis objektas būdingas atitinkamai vienarūšių nusikaltimų grupei. Pagal rūšinį objektą nusikaltimai suskirstyti į valstybinius nusikaltimus, nnusikaltimus asmens gyvybei, sveikatai, laisvei ir orumui, visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai, nuosavybei ir pan. Tiesioginis nusikaltimo objektas – tai vertybė, į kurią kėsinamasi konkrečiu nusikaltimu. Tiesioginis objektas yra būtinas nusikaltimo sudėties elementas (pvz. LR 278 str. tiesioginis objektas yra turtas ir jis būtinas nusikaltimo sudėčiai). Jei vienu metu kėsinamasi į du ar daugiau teisinių gėrių, išskiriamas pagrindinis būtinasis objektas ir šalutinis būtinasis objektas, ir jie abu būtini (pvz., plėšimo atveju pasikėsinama ir į nuosavybę, ir į asmens sveikatą, ir ttai būtina plėšimo sudėčiai). Be to išskiriami ir fakultatyvieji objektai – tai vertybės, kurios nėra būtinos atitinkamo nusikaltimo sudėties požymiui (chuliganizmo atveju gali būti pasikėsinta ir į asmens nuosavybę ar sveikatą, tačiau tai nėra būtinas požymis, užtenka, kad pažeidžiama viešoji tvarka. Šiuo atveju nuosavybė ir sveikata yra fakultatyvieji objektai).

Nusikaltimo objektyviosios pusės ypatumai – kiekvieno nusikaltimo objektyvioji pusė gali būti labai įvairi, kadangi tas pats nusikalstamas tikslas gali būti pasiekiamas labai įvairiomis veikomis. Vienais atvejais nusikalstama veika siejama su pasekmėmis ( pvz. LR BK 279 str., kad veika neatsargiai sužalojant turtą būtų pripažinta nusikaltimu, ja turi būti padaryta didelė žala), kitais numatoma atsakomybė tik už pačią veiką (pvz. LR BK 206 str. piliečio asmeninių dokumentų pagrobimas). Nusikaltimo objektyvioji pusė – išorinė nusikalstamos veikos pusė – veika, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas ir kitos aplinkybės. Vėlgi veikos formos yra veikimas ir neveikimas (pvz. vagystės atveju atliekami konkretūs veiksmai – veikimas; piktybinis vengimas išlakyti vaikus – neveikimas). Tačiau nusikaltimo sudėtyje veika gali būti paprasta ir sudėtinė ( vieno ar daugelio epizodų). Nusikalstamos pasekmės – tai nusikaltimo rezultatas, tai žala, kuri atsiranda kėsinantis į baudžiamojo įstatymo saugomus objektus. Nusikalstamų pasekmių reikšmė yra labai plati. Nuo nusikalstamų ppasekmių priklauso nusikaltimo pavojingumas. Nusikalstamos pasekmės padeda atriboti nusikaltimus nuo kitų teisės pažeidimų. Nusikaltimo pasekmės gali būti nusikaltimą kvalifikuojančiomis aplinkybėmis. Į pasekmes yra atsižvelgiama skiriant bausmę. Tačiau žmogus tik tada gali atsakyti už atsiradusią žalą, kai žala buvo jo veikos pasekmė., t.y. kai yra priežastinis ryšys tarp nusikalstamos veikos ir pasekmių. Priežastinio ryšio nustatymas nusikaltimams kvalifikuoti yra reikšmingas tik materialiosiose nusikaltimų sudėtyse. Nusikaltimo padarymo būdas, laikas, įrankiai, priemonės ir kitos aplinkybės yra fakultatyvieji nusikaltimo sudėties požymiai. Būtinaisiais jie tampa tik tuomet, jei jie numatyti konkrečioje nusikaltimo sudėtyje – LR BK specialiosios dalies straipsnių dispozicijose, pvz. LR BK 225 str. 3 d. įrankiai (šaunamasis ginklas, kastetas ir pan.) yra būtinasis nusikaltimo sudėties požymis. Į aplinkybes atsižvelgiama skiriant bausmes.

Nusikaltimo subjektas, skirtingai nei civilinės teisės pažeidimo subjektas, gali būti tik fizinis asmuo, sulaukęs baudžiamuoju įstatymu nustatyto amžiaus ir pakaltinamas. LR BK 11 str. nustato dvi amžiaus ribas, nuo kurių yra galima baudžiamoji atsakomybė, t.y. fizinis asmuo gali tapti nusikaltimo subjektu. Asmenys, kuriems iki nusikaltimo padarymo yra suėję 16 metų, atsako už visus nusikaltimus, o asmenys, kuriems iki nusikaltimo padarymo yra suėję 14 metų, atsako už tyčinius veiksmus, galinčius sukelti traukinio katastrofą (85 str.), nužudymą (104 – 107, 109 str.) ir kitus tyčinius nusikaltimus, kkurie ir yra nurodyti LR BK 11 str. 2 d. Nepakaltinamumo sąvoka apibrėžta LR BK 12 str. “Neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus toks asmuo, kuris, darydamas pavojingą visuomenei veiką, buvo nepakaltinamumo būsenoje, tai yra nebegalėjo suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti dėl chroninės psichinės ligos, laikino psichinės veiklos sutrikimo, silpnaprotystės ar kitokios patologinės būsenos”.[1, 21] Vadinasi, nepakaltinamas asmuo veikia be kaltės. Kai kuriuos nusikaltimus gali padaryti tik tas, kuris vykdo specialias funkcijas, užima tam tikras pareigas ar visuomeninę padėtį. Pvz. už nusikaltimą, numatytą LR BK 289 str. (tarnybinis suklastojimas), atsako tik valstybės pareigūnai ar tarnautojai. Toks fizinis asmuo, kuris be pagrindinių požymių turi papildomus požymius, vadinamas specialiuoju nusikaltimo subjektu (valstybės pareigūnai ir tarnautojai, kariškiai).

Kadangi kaltė ir jos formos – tyčia ir neatsargumas – buvo aptartos kalbant bendrai apie teisės pažeidimus, belieka pakalbėti apie

tokią kaltės formą, kai asmens psichinis santykis su veikla yra tyčia, o su pasekmėmis – neatsargumas, t.y. apie mišrią kaltės formą. Plačiąja prasme mišri kaltė yra tada, kai kaltininkas veikia tyčia, pasekmės atsiranda dėl neatsargumo. Siaurąja prasme mišri kaltė bus tada, kai kaltininko tyčinė veika sukelia dvi savarankiškas pasekmes, iš kurių vienos kaltė yra tyčinė, o kitos – neatsargumas.

Nusikaltimo padarymo motyvas – tai vidinės paskatos, nulemiančios nusikaltimo padarymą, o tikslas – tai geidžiamas rezultatas. Bet koks nusikalstamas valingas žmogaus veiksmas yyra nulemtas konkrečių motyvų siekiant konkrečių tikslų. Todėl motyvas ir tikslas yra glaudžiai susiję. Motyvas – jėga, vedanti asmenį į tikslą. Nusikaltimo padarymo motyvai gali būti pozityvūs (noras padėti), neutralūs (draugystė) ir negatyvūs (savanaudiškumas, kerštas ir pan.).

Nusikalstamo tikslo siekimas būdingas tik tiesiogine tyčia padaromiems nusikaltimams. Nusikaltimo padarymo tikslai skiriasi savo turiniu (antivalstybiniai, savanaudiški ir t.t.).

Motyvas arba tikslas gali būti privalomu nusikaltimo sudėties požymiu, kvalifikuojančiu požymiu arba padeda atskleisti nusikaltimo mechanizmą, atribojant tyčinius nusikaltimus nuo neatsargių. Nusikaltimo motyvas ir tikslas turi įįtakos skiriant bausmę, nes gali būti lengvinančia arba sunkinančia aplinkybe.

Nusikaltimai būna pavieniai, pakartotiniai, tęstiniai, trunkantieji, sudėtiniai. Pavienis nusikaltimas – veika, kurioje yra vieno nusikaltimo sudėtis. Tęstinis nusikaltimas – veika, susidedanti iš tapačių veiksmų, esant vieningai kaltei ir siekiant vieningo rrezultato. Tęstiniai nusikaltimai panašūs į pakartotinus. Pakartotiniai nusikaltimai numatomi LR BK straipsnių dispozicijose. Pakartotinio nusikaltimo požymis – tyčia vienam nusikaltimui padaryti pasibaigusi ir pradedamas daryti naujas nusikaltimas. Trunkamieji nusikaltimai – nusikaltimai, kurių darymas tęsiasi tam tikrą laiką (dienas, mėnesius ar metus). Sudėtiniai nusikaltimai – nusikaltimai, kai padaroma žala ne vienam objektui ir abi žalos reikalingos vieno nusikaltimo sudėčiai.

Dažnai iškyla nusikaltimo atribojimo problema nuo administracinės teisės pažeidimo. Pvz. LR BK 310 str. ir LR ATPK 1772 str. numato atsakomybę už naminės degtinės gaminimą, tačiau baudžiamajai atsakomybei atsirasti turi būti pagaminta 10 litrų ir daugiau, kitaip veika laikoma administracinės teisės pažeidimu.

2000.09.26 įstatymu Nr. VIII-1968 yra patvirtintas naujas Lietuvos Respublikos Baudžiamasis Kodeksas.

Naujajame LR BK nusikalstamos veikos skirstomos į nusikaltimus (veikos, už kkurių padarymą numatoma laisvės atėmimo bausmė) ir baudžiamuosius nusižengimus (veikos, už kurias numatytos bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu). Jų sudėtis nepakitusi.

Pagal normos sankcijose nustatytą bausmės dydį, naujajame LR BK tyčiniai nusikaltimai skirstomi į nesunkius (didžiausia numatoma bausmė neviršija trijų metų laisvės atėmimo), apysunkius (didžiausia numatyta bausmė viršija 3 m. l. a., bet neviršija 6 m. l. a.), sunkius (ne mažesnė 6 m. l .a., bet ne didesnė 10 m. l. a. bausmė) ir labai sunkius (didžiausia numatoma bausmė viršija 110 m. l. a.).

Taip pat naujuoju LR BK numatomas ribotas pakaltinamumas, galintis būti lengvinančia aplinkybe, t.y., teismas gali pripažinti ribotai pakaltinamais asmenis, kurie negalėjo visiškai suvokti nusikalstamos veikos ar valdyti veiksmų dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas jį pripažinti nepakaltinamu.

Taip pat naujajame LR BK numatoma ne tik fizinio, bet ir juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė (LR BK 20 str.). O tai reiškia, kad nusikaltimo subjektu galės būti ir juridinis asmuo.

Pakeista ne tik bendroji, bet ir specialioji LR BK dalis.

Naujasis Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas įsigalios kartu su naujais Baudžiamojo Proceso Kodeksu, Administracinių Teisės Pažeidimų Kodeksu ir Bausmių Vykdymo Kodeksu.

3.2 Administracinės teisės pažeidimas

Administracinis nusižengimas yra savarankiška teisės pažeidimo rūšis. Administraciniam nusižengimui būdingi visi pagrindiniai teisės pažeidimo požymiai – pavojingumas visuomenei, priešingumas teisei, kaltumas ir baudžiamumas. Veikos pavojingumas yra materialinis administracinio nusižengimo požymis. “Administracinis teisės pažeidimas – priešingas teisei kaltas veiksmas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę”.[7, 50] Paprastai administraciniais nusižengimais kėsinamasi į valstybinio valdymo santykius. Bendras veikos, kaip administracinio nusižengimo, pavojingumo visuomenei pobūdis pasireiškia tuo, kad ji trukdo siekti tam tikrų tikslų valstybinio valdymo srityje, sukelia netvarką tose visuomeninio gyvenimo srityse, kurioms vadovauja vvalstybinio valdymo organai. Veikos priešingumas teisei pasireiškia nukrypimu nuo administracinės teisės normų reikalavimų. Administracinis nusižengimas taip pat negalimas be kaltės. Veikos baudžiamumo požymis reiškia, kad už administracinį nusižengimą taikomos administracinio poveikio priemonės.

Administraciniam nusižengimui kaip ir nusikaltimui būdingi tie patys objektyviniai ir subjektyviniai požymiai, sudarantys jo sudėtį.

Administracinio nusižengimo objektas be bendrų požymių, būdingų teisės pažeidimui apskritai, turi savo ypatumų. “Administracinio nusižengimo objektas yra tie visuomeniniai santykiai, kurie nustatyti ir reguliuojami teisės normų ir kurie priklauso valstybinio valdymo sričiai”.[14, 49] Be to, administracinio nusižengimo objektas yra valstybinio valdymo sferai būdingi visuomeniniai santykiai, ginami administracinių prievartos priemonių. Administraciniais nusižengimais trukdoma atlikti vykdomąsias ir tvarkomąsias funkcijas, realizuoti teises ir pareigas, nustatytas administracinės teisės normų. Pagal kėsinimosi bendrą objektą administraciniai nusižengimai yra įvairūs, todėl, kaip ir baudžiamojoje teisėje, išskiriamas rūšinis nusižengimo objektas, kurį sudaro tam tikros rūšies visuomeniniai santykiai (viešoji tvarka, gamtos apsauga, visuomenės saugumas). Pagal rūšinius objektus administraciniai nusižengimai skirstomi į tam tikras grupes (nusižengimai viešajai tvarkai, nusižengimai gamtos apsaugai ir pan.). Administraciniam nusižengimui, kaip ir nusikaltimui, būdingas ir tiesioginis objektas, kuris turi reikšmės tinkamai teisės pažeidimo kvalifikacijai.

Administracinio nusižengimo objektyvinę pusę sudaro tų pačių požymių – neteisėtos veikos, žalingų padarinių, priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių bei nusižengimo padarymo aplinkybių – visuma. Administracinis nnusižengimas skiriasi nuo nusikaltimo tuo, kad daugelis nusižengimų gali būti padaromi neveikimu. Administracinių nusižengimų sudėtys pagal tai, ar būtini tam tikri padariniai, ar objektyvinę pusę sudaro tik veika, vadinamos materialinėmis ir formalinėmis (smulkioji vagystė – materialus nusižengimas, priešgaisrinės apsaugos taisyklių nesilaikymas – formalus nusižengimas). Esant formaliam nusižengimui nereikia įrodyti priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių, pakanka nustatyti faktą, kad padaryta uždrausta veika.

Administraciniai nusižengimai būna tęstiniai ir trunkamieji (jiems būdinga tas pats, kaip ir nusikaltimui). Taip pat jie dar skirstomi į pakartotinius ir piktybinius. Pakartotiniams nusižengimams būdinga tai, kad padaromos kelios veikos, tos pačios rūšies ir yra savarankiški nusižengimai. Piktybinis administracinis nusižengimas – tai trunkamasis teisės pažeidimas, kuris daromas ir po to, kai asmuo įspėtas, kad nutrauktų teisės pažeidimą.

“Administracinio nusižengimo, kaip ir bet kurio teisės pažeidimo apskritai, subjektyviniai požymiai tam tikru būdu atsispindi pažeidėjo psichikoje,

o tai sudaro nusižengimo subjektyvinę pusę. Taigi, administracinio nusižengimo subjektyvinė pusė yra asmens psichinis santykis su visuomenei daroma pavojinga ir priešinga teisei veika bei jos padariniais”.[14, 57]

Praktikoje taip pat iškyla problemų dėl administracinės teisės pažeidimo atribojimo nuo kitų teisės pažeidimų, pvz., pažeidus darbo įstatymų ir darbų saugos norminius aktus, aatsižvelgiant į aplinkybes, pažeidimą galima traktuoti kaip drausminį nusižengimą ar administracinės teisės pažeidimą (LR ATPK 41 str.).

3.3 Civilinės teisės pažeidimas

Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas reguliuoja turtinius santykius (visuomeninius santykius, atsirandančius dėl turto) ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius (santykius, atsirandančius dėl nuo asmens neatskiriamų nematerialinių gėrybių, kurios neįvertinamos pinigais – garbė, oorumas ir pan.). Tie santykiai susiklosto tarp fizinių asmenų, juridinių asmenų ir organizacijų, neturinčių juridinio asmens statuso.

Civilinės teisės pažeidimo (delikto) sąvokos teorijoje kaip ir nėra. Civilinės teisės pažeidimas (deliktas) yra laikomas civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindu. Todėl, pradedant kalbėti apie civilinės tteisės pažeidimus, pirmiausiai reikėtų aptarti, kas apskritai yra civilinio teisinio santykio subjektai (dalyviai).

Pagal įstatymus civilinio teisinio santykio subjektais yra fiziniai arba juridiniai asmenys, tarp kurių atsiranda civilinis teisinis santykis. Civilinės teisės subjektais gali būti kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo, turintis civilinį teisinį subjektyviškumą, susidedantį iš teisnumo ir veiksnumo. “Civilinis teisnumas ir veiksnumas yra įstatymu numatytos bendro pobūdžio galimybės – bendros teisės: teisnumas – tai bendra subjektyvinė teisė įgyti ir turėti konkrečias civiliniais įstatymais numatytas ar jais nedraudžiamas teises, bei susikurti sau pareigas, o veiksnumas – bendra subjektinė teisė savo veiksmais įgyti tokias teises bei susikurti sau pareigas. Konkrečios subjektinės teisės atsiranda įgyvendinant teisnumą bei veiksnumą; jos apibūdina asmenį kaip civilinės teisės subjektą”.[12, 49]

Prieš kalbant apie teisės pažeidimus ne mažiau ssvarbu aptarti civilinių teisinių santykių objektą – vertybes, dėl kurių atsiranda teisės ir pareigos. Objektai šiuo atveju yra daiktai, veiksmų rezultatai, kūrybinės veiklos rezultatai ir asmeninės neturtinės gėrybės. Daiktai – tai nuosavybė. Veiksmų rezultatai – tam tikrų paslaugų teikimas. Prie žmonių kūrybinės veiklos rezultatų priskiriami mokslo, literatūros, meno kūriniai, išradimai ir t.t. Asmeninės neturtinės gėrybės – tai garbė, orumas ir kitos, nuo žmogaus neatsiejamos, gėrybės.

Civilinių teisinių santykių dalyviai patys formuoja santykius, išreikšdami savo veiklą, sudarydami sandorius. Jie turi teises ir ppareigas. Jie turi teises rinktis tam tikrą elgesio variantą, reikalauti iš kitų asmenų aktyvaus elgesio bei imtis priemonių savo subjektinei teisei apsaugoti ar ginti, bei turi atitinkamas pareigas.

“Pagrindinis teisinių santykių subjektų tarpusavio teisių ir pareigų nustatymo būdas civilinėje teisėje yra sutartis. Sutarties laisvės principas leidžia šalims įstatymo nustatytose ribose pačioms apibrėžti savo teises ir pareigas. Todėl neteisėtais yra laikomi ne tik šalių veiksmai, pažeidžiantys įstatymo reikalavimus, bet ir veiksmai, pažeidžiantys sutarties sąlygas”.[9, 104]

Visų pirma, civilinės teisės pažeidimas yra tada, kai asmens veiksmai nesiderina su teisės nustatytu elgesiu. Civilinėje teisėje toks asmens elgesys vadinamas neteisėtu. Asmens elgesio neteisėtumas apima tiek teisės normoje, tiek sutartyje nustatytos pareigos nevykdymą. Neteisėtumas paprastai aiškinamas kaip savo pareigos ir kito asmens teisės pažeidimas. Kadangi ggali būti pareiga ką nors daryti arba ko nors nedaryti, neteisėtumas gali pasireikšti ir veikimu, ir neveikimu. Kartais pareigos nevykdymas nėra neteisėtas veiksmas. Taip atsitinka, jei tarp šalių sudaroma sutartis, kurios sąlygos yra neteisėtos. Tačiau yra atvejų, kai teisių įgyvendinimas gali būti pripažintas neteisėtu, t.y. asmuo, įgyvendindamas savo teisę, pažeidžia kito asmens teisę arba panaudoja neleistinus tos teisės realizavimo būdus. Toks pažeidimas vadinamas piktnaudžiavimu teise.

Teisinėje literatūroje aprašomas “’piktavališkumas’, kuris gali būti viešas ir privatus. Viešuoju piktavališkumu gali būti pripažįstamas netinkamų žmogaus mitybai produktų pardavimas. Privačiu piktavališkumu yra savo teisės realizavimas, sukėlęs žalą kitam asmeniui”.[9, 129]

Bendrojoje teisėje ssutartiniai pažeidimai į atskiras rūšis neklasifikuojami. “Išimtinė yra JAV teisės doktrina ir teismų praktika. Ji, kriterijumi pasirinkdama sutarties sąlygų reikšmingumą, skiria dvi sutarties pažeidimo rūšis: esminį arba visišką pažeidimą, kuris įvyksta pažeidus aiškiai išreikštas sutarties sąlygas, ir neesminį arba dalinį, kai pažeidžiamos kitos sutarties sąlygos”.[9, 120] Bendrojoje teisėje yra dar viena sutarties pažeidimo rūšis – iš anksto numatytas pažeidimas, t.y. atsisakymas įvykdyti pareigas iki sueinant sutarties įvykdymo terminui.

Esminis bendrosios ir kontinentinės teisės skirtumas tas, kad bendrojoje teisėje sutarties pažeidimas nesiejamas su sutartį pažeidusios šalies kalte, o kontinentinėje teisės sistemoje neteisėtais veiksmais yra laikomas kaltas sutarties neįvykdymas (ar netinkamas jos įvykdymas).

Kaip atskira deliktų rūšis yra skiriami ekonominiai deliktai. Ekonominiai

deliktai skirstomi į kišimąsi į sutartinius šalių santykius, prekių ženklų klastojimą ir pan.

Dažniausia neteisėtų veiksmų rūšis yra nerūpestingumas (aplaidus elgesys, pažeidžiantis teisės nustatytą pareigą).

Veiksmų neteisėtumas gali pasireikšti ne tik savo pareigų nevykdymu, bet, jei įstatymas numato, ir kitų asmenų kontrolės bei nuosavybėje esančių daiktų priežiūros nebuvimu. “Reziumuojant ggalima suformuluoti tokį deliktinę civilinę atsakomybę sukeliančių neteisėtų veiksmų ar neveikimo apibrėžimą: deliktinę civilinę atsakomybę sukeliantys neteisėti veiksmai ar neveikimas yra asmens elgesys, tiek pažeidžiantis bendrą teisinį principą, draudžiantį daryti žalą kitiems, tiek ir neatitinkantis specialių įstatymo reikalavimų ir todėl sąlygojantis žalą, kurios negalima pagrįsti nei teisiniais, nei socialiniais, nei moraliniais argumentais”.[9, 140]

Antra sąlyga civilinei atsakomybei atsirasti, t.y. civilinės teisės pažeidimo požymis, yra žala. Neteisėta veika visada padaromas neigiamas poveikis objektui – žala, kuri skirstoma į žalą turtui ir žalą aasmeniui (pastaroji yra neturtinė arba moralinė). Tai pat žala skirstoma į tiesioginę – realią žalą, ir netiesioginę žalą – negautas pajamas. “Reali žala yra tiesioginis neteisėto veiksmo ar neveikimo rezultatas, kuris atsiranda iš karto, pažeidėjui betarpiškai veikiant tam tikrą objektą, ppvz.: turto sunaikinimas ar žala, atsiradusi pažeidus sutartį. Negautos pajamos yra praradimai, atsirandantys dėl žalos padarymo pagrindiniam objektui, kuris yra naudojamas pelnui, pajamoms gauti”.[9, 144]

Trečia sąlyga civilinei atsakomybei atsirasti – priežastinis ryšys, t.y. civilinės teisės pažeidimu padaryta žala turi būti neteisėtos veikos rezultatas. Priežastinį ryšį daug svarbiau nustatyti esant nesutartiniam civilinės teisės pažeidimui (deliktui). Nustatant priežastinį ryšį atsižvelgiama į konkrečias aplinkybes, veiksmų pobūdį, taikomos teisės normos turinį. Paprastai priežastinis rryšys nagrinėjamas dėl veikos, susijusios su valstybės, ūkio subjektų bei fizinių asmenų teisių ir interesų pažeidimo. Priežastinis ryšys yra tiesioginis ir netiesioginis. Tiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai pasekmės (žala) atsiranda tiesiogiai dėl elgesio. Netiesioginis priežastinis ryšys – žala atsiranda ne tiesiogiai dėl elgesio, t.y. elgesys sudaro tinkamas sąlygas žalai atsirasti ir tik toms sąlygoms atsiradus, žala atsiranda dėl kitų ją sukeliančių priežasčių.

Ketvirta sąlyga civilinei atsakomybei atsirasti yra kaltė. Kaltė baudžiamojoje ir civilinėje teisėje suvokiama skirtingai. “Neatsargumas civilinėje teisėje yra ssuprantamas ne kaip žalą padariusio asmens psichinis požiūris į savo veiką ir jos galimas pasekmes, o kaip pareigos elgtis atsargiai ir nedarant žalos kitiems pažeidimas.”[9, 222]

Civilinėje teisėje apie kaltę yra kalbama kaip apie asmens elgesio teisinį įvertinimą, o ne jo požiūrį į veiksmus ir pasekmes. LR Civilinis Kodeksas numato, kad nėra svarbu, ar asmuo gailisi, ar ne dėl padarytos žalos. Jis ją vis tiek privalo atlyginti. “Toks pragmatinis požiūris į kaltę kai kuriems autoriams tapo pagrindu teigti, jog kaltė, kaip civilinės atsakomybės principas ir jos sąlyga, šiuolaikinėje visuomenėje prarado savo reikšmę.”[9, 228] Lietuvoje tiek sutartinė, tiek deliktinė civilinė atsakomybė siejama su kalte, kurios išskiriamos formos – tyčia ir neatsargumas. Kaltu laikomas asmuo, jei jis tyčia arba dėl neatsargumo neįvykdė įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų, arba įvykdė netinkamai. Asmens kaltei būdinga, kad jis numato, arba gali numatyti savo priešingo teisei elgesio pasekmes bei supranta, kad jų galima išvengti. Skirtingai nei baudžiamojoje teisėje, civilinėje teisėje neskiriama tiesioginė ir netiesioginė tyčia, o skiriamas neatsargumas į paprastą ir didelį neatsargumą. Didelis neatsargumas – tai nesiėmimas priemonių pasekmių išvengimui ar tų pasekmių nenumatymas, nors jų galimybė yra akivaizdi. Paprastas neatsargumas – tai nesilaikymas minimalaus, bet reikalingo atsargumo ir atidumo vykdant pareigą. Neatsargumo formos nustatymas reikšmingas ttik tada, kai jų reikšmę nurodo įstatymas. Kaltė gali būti mišri (abipusė), t.y., kai pareigos (prievolė) nevykdomos ar netinkamai vykdomos dėl abiejų šalių kaltės.

Taigi iš to, kas išdėstyta, galima teigti, kad civilinės teisės pažeidimas (deliktas) yra pareigų, numatytų sutartyse, nevykdymas ar civilinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas ar nevykdymas, t.y. priešinga teisei veika, kurią apibūdina žala ir priežastinis ryšys tarp tos veikos ir žalos, bei žalą padariusio asmens kaltė. Nekaltas žalos padarymas, atsitiktinis elgesys, turtinių teisių pažeidimas, atliekant teisėtus veiksmus, pareigų nevykdymas dėl nenugalimos jėgos nėra civilinės teisės pažeidimai.

3.4 Darbo teisės pažeidimas

Darbo teisės pažeidimas – “tai kalta neteisėta darbo teisės subjektų veika, pasireiškianti savo pareigų nevykdymu, jų pažeidimu, uždraustu darbo teisės normų sankcijomis”. [7, 50]

Darbo teisės reguliavimo objektas yra visuomeniniai santykiai, atsirandantys darbo procese tarp darbininkų bei tarnautojų ir įmonių, įstaigų bei organizacijų. Žmogus įsidarbindamas, t.y., tapdamas darbo santykių subjektu, įgyja darbines teises ir pareigas. Jis tampa darbininku arba tarnautoju, kurio pareiga – vykdyti darbo sutartyje numatytą funkciją. Be to visi dirbantys turi paklusti vidaus darbo tvarkai, laikytis darbo drausmės. Būtent nesilaikydamas darbo drausmės ir nevykdydamas savo pareigų, žmogus pažeidžia darbo teisę, t.y. padaro drausminį nusižengimą. Kaip ir nusikaltimas, administracinis nusižengimas drausminis nusižengimas turi sudedamuosius elementus – subjektą, subjektyvinę pusę, oobjektą, objektyvinę pusę. Darbo drausmės pažeidimo subjektas yra prasižengęs darbuotojas. Jis būtinai turi būti veiksnus (pažeidimo padarymo metu sugebėti suvokti savo veiksmus ir dėl jų kilusias pasekmes). Be to jis turi būti tokio amžiaus, koks yra būtinas priimant į darbą. Drausminio nusižengimo objektas – tai organizacijos, įstaigos, įmonės vidaus darbo tvarka, nustatyta vadovaujantis darbo teisės normomis. Pažeisdamas šia tvarką, darbuotojas pažeidžia ir darbo teisės normų reikalavimus. Objektyvinė ir subjektyvinė darbo drausmės pažeidimo pusės yra sąlygos drausminei atsakomybei atsirasti. Darbo teisės pažeidėjas būtinai turi padaryti veiką, dėl kurios atsiranda vienokios ar kitokios nepageidaujamos pasekmės, kuriomis padaromo didesnė ar mažesnė žala kolektyvui, visuomenei. Pasekmės priklauso nuo pažeidimo pobūdžio. Paprastai drausminiai nusižengimai skirstomi į dvi grupes. Viena grupė – tai “1) materialaus pobūdžio pažeidimai, sukeliantys neigiamų pasekmių; 2) formalaus pobūdžio pažeidimai, dėl kurių konkrečių neigiamų pasekmių gali ir neatsirasti.”[15, 218] Pirmuoju atveju, esant materialaus pobūdžio pažeidimui, organizacija turi materialinių nuostolių, o antruoju – ne. Darbo teisės pažeidėjo veika gali pasireikšti veikimu ir neveikimu. Tarp veikos pasekmių yra būtinas priežastinis ryšys, kitaip veika nelaikoma drausminiu nusižengimu. Ne mažiau svarbi yra ir pažeidėjo kaltė (tyčia, neatsargumas), t.y. pažeidėjo požiūris į įvykdytus neteisėtus veiksmus ir jų sukeltas pasekmes. Nesant nors vienam iš sudedamųjų elementų, drausminio nusižengimo

nėra.

Išvados

Apžvelgus labiausiai paplitusius teisės pažeidimus – nusikaltimus, administracinės teisės pažeidimus, civilinės teisės pažeidimus ir drausminius nusižengimus – matyti, kad, ppirmiausia, jie vienas nuo kito skiriasi bendruoju objektu. Baudžiamosios teisės objektas labai platus – nuosavybė, asmens gyvybė, laisvė, orumas, turtas ir pan. Kitų teisių objektas daug siauresnis: administracinės teisės – valdymo sfera, civilinės teisės – turtiniai ir neturtiniai santykiai, darbo teisės – santykiai, atsirandantys darbo procese tarp dirbančiųjų ir įmonių ir pan. Be to teisės pažeidimai skiriasi kalte, pavojingumo pobūdžiu ir laipsniu, pasireiškiančiu per žalos dydį, t.y. savo subjektyviniais ir objektyviniais požymiais. Skiriasi ir už juos atsirandanti teisinė atsakomybė. Už nnusikaltimo padarymą taikoma baudžiamoji atsakomybė – pažeidėjui skiriama kriminalinė bausmė, kuri užtraukia teistumą. Kadangi kiti teisės pažeidimai mažiau pavojingi už nusikaltimus, atitinkamai taikomos švelnesnės prievartos priemonės – administracinės ir drausminės nuobaudos. Civilinė atsakomybė pasireiškia neigiamų turtinių pasekmių sukėlimu pažeidėjui, siekiant aatlyginti materialinius nuostolius nukentėjusiajam.

Valstybės uždavinys yra sudaryti kiek galima saugesnes gyvenimo sąlygas jos gyventojams. Todėl ir yra numatomos elgesio ribos, formuojami atsakomybės už padarytus teisės pažeidimus pagrindai, numatomos prievartos priemonės teisės pažeidėjams. Kasmet nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų ratas platėja ir, kad ateityje pažeidėjai vengtų daryti nusikaltimus ir kitus teisės pažeidimus, turi būti taikomos tam tikros prievartos priemonės. Šiuo metu daugėja sunkiausių teisės pažeidimų – nusikaltimų. 1999 metais Lietuvos Respublikoje užregistruoti 77108 nusikaltimai, tačiau ši statistika atspindi tik užregistruotus nusikaltimus, o kiek dar nukentėjusiųjų dėl vienokių, ar kitokių priežasčių nepraneša apie padarytą nusikaltimą (bijodami keršto, nepasitikėdami teisėsaugos institucijomis dėl to, kad daugiau nei pusė nusikaltimų lieka neišaiškinti, nukentėjusieji nebūna tikri, kad tapo nusikaltimo aukomis).

Labai svarbu, kad visi teisės pažeidimai, o yypač nusikaltimai neliktų nepastebėti, o teisės pažeidėjai – nenubausti.

“Bendras interesas yra ne vien tai, kad nebūtų daromi nusikaltimai, bet ir tai, ar labai žalingi visuomenei nusikaltimai rečiau kartosis, ar ne. Iš to galima padaryti išvadą, kad kliūtys, kurios kliudo žmonėms daryti nusikaltimus, turi būti tuo didesnės, kuo labiau vienas ar kitas nusikaltimas bus nepakenčiamas visuomenės ir kuo stipresnės bus paskatos daryti tuos nusikaltimus. Vadinasi, turi būti santykis tarp nusikaltimo ir bausmės.”[10,78]

Už bet kokį teisės pažeidimą bausmė turi būti neišvengiama. O ttai reiškia, kad būtina įgyvendinti atsakomybės neišvengiamumo principą. Ir kuo efektyviau jis bus įgyvendinamas, tuo greičiau įsigalės baimė nusižengti teisei.

Literatūra

1. Lietuvos Respublikos Baudžiamasis Kodeksas. V., 1997.

2. Lietuvos Respublikos Administracinių Teisės Pažeidimų Kodeksas. V., 1995.

3. Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas. V. 1999.

4. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymas // Valstybės Žinios, 2000.10.25. Nr. 89.

5. Hart H.L.A. Teisės samprata. V., Pradai, 1997.

6. Vansevičius S. Valstybės ir teisės teorija. V., Mintis, 1989.

7. Vansevičius S. Teisės teorija. V. 1998.

8. Friedrich A.Von.Hayek. Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. T.1. V., Eugrimas, 1996.

9. Baudžiamoji teisė./ Abramavičius A., Čepas A., Drakšienė A. ir k.t. V., Eugrimas, 1996.

10. Bekarija Č. Apie nusikaltimus ir bausmes. V., Mintis, 1992.

11. Drakšienė A., Stauskienė E. Nusikaltimai nuosavybei Lietuvos ir kitų šalių baudžiamuosiuose įstatymuose. V., 1998.

12. Civilinė teisė./ ats. redaktorius Staskonis V. Kaunas, Vijusta, 1997.

13. Mikelėnas V. Civilinės atsakomybės problemos: lyginamieji aspektai. // Justitia, 1995.

14. Petkevičius P. Administracinė atsakomybė. V., Mintis, 1979.

15. Dambrauskas A., Nekrašas V., Nekrošius I. Darbo teisė. V., Mintis, 1990.