Teisės sampratų įvairovė

TURINYS

1. ĮŽANGA lapas 3

1.1. Teisės samprata lapas 3

1.1.1. Teisės, kaip tikėjimo ar religijos, samprata lapas 4

1.1.2. Teisės kaip teisingumo ir tvarkos samprata lapas 6

1.1.3. Teisės kaip moralės bei dorovės samprata lapas 9

1.1.4. Teisės, kaip valstybės politikos, samprata lapas 10

1.1.5. Teisė kaip normatyvinė prievartinė tvarka lapas 12

1.1.6. Teisė kaip normatyvinė prievartinė tvarka lapas 13

2. IŠVADOS lapas 13

3. LITERATŪRA lapas 14

ĮŽANGA

Teisės samprata

Tai kas tai yra teisė? Tai vienas sudėtingiausių teisės mokslo klausimų, į kurį atsakymo ieškoma daugelį šimtmečių, netgi tūkstantmečių.. Galbūt ir šiuo atžvilgiu teisės mokslas iš esmės skiriasi nuo kitų mokslų, kuriuose klausimas, kkas yra jų dalykas, apskritai nekyla. Vokiečių filosofas I. Kantas kadaise šaipėsi iš teisininkų, negalinčių susitarti dėl svarbiausios jų profesinės sąvokos. Todėl, norint tiksliai apibrėžti ar nustatyti bendriausius teisės dėsningumus, jai tektų suformuluoti sąvoką, kuri gebėtų aprėpti ir prigimtinę, ir pozityvistinę bei sociologinę sąvokas. Trumpai apibūdinant, teisė – tai tokia elgesio laisvė, kurią nustato ar toleruoja teisinė bendruomenė. Teisės aktas – tai tautos, valstybės institucijų, pareigūnų ar pavienių asmenų tam tikra tvarka priimtas oficialus rašytinis dokumentas, kuriame suformuluotos teisės normos. TTeisės norma – tai tautos arba kompetetingų valstybės institucijų sukurta ar sankcionuota, formaliai apibrėžta visuotinai privalomo elgesio taisyklė, kurios vykdymas garantuojamas santykio dalyvių abipuse nauda ir valstybės prievarta.

Tačiau jei yra teisės sąvoka, tai turi būti ir jos turinys, kurį reikėtų iišnagrinėti norint geriau suprasti pačią savoką.

Protaujantis žmogus gyvenime visada veikia turėdamas tikslą ir jo siekdamas. Veikdamas savo tikslo link žmogus laikosi tam tikrų taisyklių, kurios vadinamos normomis. Pagal tikslus normos yra labai skirtingos, tačiau pagrinde jos skiriamos į dvi grupes: techninės normos (taisyklės) ir etinės normos. Techninė norma yra tokia taisyklė, kuri nusako, kaip siekti tikslo, kad jį pasiekti kuo efektyviau bei sulaukti geriausių rezultatų. Kiekvienas darbas, kurį atlieka žmogus, yra apibrėžtas techninėmis normomis, kurios pasako žmogui, kaip jam geriausiai atlikti tą darbą. Kadangi žmogaus darbų (ir tikslų) yra be galo daug, todėl ir techninių normų yra labai daug.

Tačiau siekdamas savo asmeninių tikslų žmogus susiduria su tokia problema, kaip tikslų prieštaravimas kitiems tikslams, kadangi vieno žmogaus tikslo siekimas ttrukdo kitam žmogui siekti savo tikslo. Iš to, kaip visuomenėje išsprendžiamas skirtingų tikslų susidūrimas galime spręsti apie žmonių veikimo papročius. Taisyklės, kurios nustato žmonių gyvenimo įvairių tikslų santykius, yra vadinamos etikos normomis (taisyklės).

Technikos normos yra žmogaus veikimo taisyklės atskiriems tikslams vykdyti, o etikos normos yra taisyklės, kurios padeda suderinti skirtingus žmonių tikslus. Šios skirtingos taisyklės nepakeičia vienos kitų, jos tik papildo viena kitą. Etikos normos riboja žmonių veiksmus vykdant technikos normas. Technikos normos kinta keičiantis atliekamam darbui, o tuo tarpu eetikos normos visada galioja tos pačios. Etikos normos skiriasi įvairiais laikais ir įvairiose vietose, tačiau tuo pačiu laiku toje pačioje vietoje to paties žmogaus veiklai galioja nekintančios etikos normos.

Technikos normas žmogus gali vykdyti, tačiau gali ir nevykdyti. Nesilaikydamas darbo atlikimo taisyklių žmogus paprasčiausiai blogai atliks darbą ir pakenks sau pačiam. Etikos normos, kurios suderina įvairių žmonių tikslų siekimus, yra privalomos. Jos privalomos dėl paprastos priežasties: jei žmonės jų nesilaikys, tai trukdys ne tik savo, bet ir savo kaimynų darbus, trukdys svetimiems tikslams. Visuomenė, kurios pagrindu ir kuriamos etinės normos, pasmerks poelgį, prieštaraujantį toms normoms, o jų nevykdytojas turės savo poelgių padarinius atitaisyti. Etikos normas reikalauja vykdyti visuomenė, kurios nariais yra žmonės, todėl jos ir privalomos kiekvienam konkrečios visuomenės nariui.

Technikos normos yra objektyvios – gamtos reiškiniai vyksta pagal tam tikrus dėsnius, kuriems žmogus technikos atžvilgiu negali paprieštarauti. O etikos normų turinys dažniausiai yra subjektyvus: vienoks ar kitoks normos nevykdymas priklauso nuo žmogaus įsitikinimų, tikybinių pažiūrų, tautybės ir panašiai. Akivaizdu, jog teisė priklauso etikos normoms, tačiau kas yra teisė, jos turinys, dar nežinome. Norint nustatyti reiškinių sąvoką reikia nurodyti bendrą visiems tos rūšies reiškiniams požymį ir požymį, skiriantį tos rūšies reiškinius nuo kitų reiškinių.

Teisės, kaip tikėjimo ar religijos, samprata

Viduramžiai apima maždaug vvieną tūkstantį metų ir chronologiškai yra įsiterpę tarp Antikos ir naujųjų laikų. Šis ilgas laikotarpis paženklina kylančios krikščioniškos europinės civilizacijos ir kultūros pradžią, didelės dvasinės kūrybos vyksmą. Vienok, ši kūryba buvo kitokia negu Antikoje ar renesanso metu, ji skiriasi ir nuo mūsų dienų kūrybos. Jos skiriamasis bruožas – teologinė viduramžių žmogaus mąstysena, nepajėgumas tinkamai atskirti idealo reikalavimų nuo savo paties pastangų ir nuo tikrovės netobulumo. Viduramžių žmogaus gyvenimas, visi žmogaus veiksmai ir žygiai buvo apipinti religinėmis ceremonijomis ir persmelkti religinės dvasios.

Šventas Augustinas (354 – 430 ) – vienas keturių didžiųjų V.Bažnyčios mokytojų, įtakingiausių krikščionybės teologų – apmąstė socialinę tikrovę. Jis siekė visuomenės vientisumo. Šv. Augustinas tvirtino, kad žmonių turtinė nelygybė yra neišvengiamas socialinio gyvenimo reiškinys. Todėl visiškai beprasmiška siekti turtų sulyginimo: nelygybė tęsis tik tol, kol egzistuos žmonijos žemiškasis gyvenimas. Šv. Augustinas ramino žmones tuo, kad dorybingas žmogus, net ir būdamas vergijoje, yra laisvas sieloje. Priešingai esama su piktavališku žmogumi: nors jis karaliauja, bet yra niekingas savo ydų vergas (“Dievo valstybė”. IV.3). Šiuose apmąstymuose Šv.Augustinas rėmėsi viena pagrindinių krikščionybės idėjų – principine visų žmonių lygybe prieš Dievą. Šv. Augustinas pagal Krikščionybės dėsnį pripažino Dievą visų daiktų Kūrėju, kuris yra transcendentiškas, bet esti susijęs su sutvertais (sukurtais) daiktais. Remdamasis šiuo pagrindu, jjis, nors ir pripažįsta teisingumą esant dorybe, bet skelbė, jog teisingumas tiek atskirame asmenyje, tiek valstybėje priklauso nuo klusnumo Dievui, kuris yra didžiausias teisingumo šaltinis.

Šv. Augustinas aiškiai nustatė senovėje pradėtą teisės klasifikaciją. Jis išskyrė teisės hierarchiją, sudarytą iš:

 amžinosios teisės (lex aeterna), kuri reiškia amžiną Dievo planą ir pasaulio dorovės santvarkos visumą. Veiksmas, žodis arba mintis, kurie yra priešingi tai amžinajai teisei, yra nuodėmingi;

 prigimtinės teisės (lex naturalis), kuri išreiškia dorovės dėsnį – nedaryk kitam tai, kas tau nemalonu;

 laikinosios teisės , kuri reiškia šio pasaulio įstatymų leidėjo valią duodamą pozityviąją teisę. Jos tikslas yra saugoti tvarką ir reguliuoti žmonių visuomeninį gyvenimą sankcijos priemone. Laikinosios teisės ribas apibrėžia amžinoji teisė .

Taigi, neatitinkantis amžinosios teisės įstatymas yra neteisė ir, kaip priešingas Dievo teisei, negali būti privalomas. Mūsų laikais, Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas Konstitucinio teismo sprendimu skelbiamas niekiniu. Todėl išmintingas įstatymų leidėjas visada atsižvelgia į žmogaus teises ir laisves – dabarties “amžinąją teisę”.

Šiuolaikinėje visuomenėje religija yra labai asmeniškas dalykas – jei nori tiki, jei nenori, netiki. Pažvelgus iš šalies susidaro įspūdis, jog religija yra kažkur šalia visuomenės gyvenimo, juolab, kad daugelis teisės sistemų į religiją tiesiogiai neatsižvelgia. Atskiram visuomenės individui religija gali būti reikšminga kaip asmeninis patyrimas, ekstaziškas nežinomos kilmės jausmas, kurį

lydi nepaprasto netikrumo jausmas. Visuomenė stengiasi riboti kulminacinius išgyvenimus nukreipdama juos į tam specialiai skirtas aplinkas: bažnyčias, cerkves, klubus ir pan. Tokiose aplinkose susidaro religinės bendruomenės, atliekamos religinės apeigos. Religija tampa atsaku į esminius egzistencijos klausimus. Religija ir teisė egzistuoja nukreipdama religinius išgyvenimus, ribodama religinių aplinkų veiklą, tačiau šių dviejų reiškinių santykis turi ir kitą pobūdį – vadinamąją pilietinę religiją. Politinių institucijų kuriami “šventi” dokumentai (kaip, pavyzdžiui, konstitucijos), tam tikrų valstybės piliečių išaukštinimas – pagrindiniai “pilietinės” religijos požymiai. Ji įsitvirtina ttuomet, kai valstybinės institucijos pradeda kurti šventumą. Sumaniai panaudota tikroji religija tampa pilietinės religijos pagrindu. Teisė taip pat gali tapti pilietinės religijos pagrindu. Tokį teisės virsmą lemia kai kurie teisinių bei religinių struktūrų panašumai. Religiją sudaro ideologija, psichologija, veiksmai, organizacijos ir normos. Panaši teisės struktūra dar labiau sustiprina įspūdį, jog teisė – tai tam tikra religija. Dar ir dabar yra valstybių, kurių teisinę sistemą galima laikyti religine-teisine. Gyvos religinės teisės pavyzdys – musulmonų teisė, kur visuomenės narių elgesį reglamentuoja nacionalinė rreligija, kuri privaloma kiekvienam esančiam tos šalies teritorijoje. Kiekvienas musulmonas dėl savo kasdieninių veiksmų yra atsakingas prieš dievą. Religinės-teisinės normos reglamentuoja kulto veiksmus ir žmogaus religines pareigas. Musulmonų teisės normos reglamentuoja visą žmogaus asmeninį gyvenimą, bausmes už jų nesilaikymą, civilinius-teisinius ssantykius ir dar daugiau individo veiklos sferų. Nepaisant gausybės archaiškų formų, islamo šalyse asmenines teises, šeimos santykius, paveldėjimą, dovanojimą ir kitus veiksmus reguliuoja šariato normos. Daugelyje islamo šalių galioja šariato baudžiamoji teisė. Pagrindinė tokios teisės egzistavimo priežastis yra tai, kad musulmonų teisė suteikia žmonėms bendruomenės pojūtį.

Senosios žydų teisės, viduramžių kanonų teisės normos buvo ypatingos tuo, kad jų vykdymas garantuojamas valstybės prievarta, nors pačios normos yra religinio pobūdžio, ir tuo, kad jos sutapatina, kas yra nuodėminga su tuo, kas yra nusikalstama. Kitaip sakant nuodėminga veikla yra nusikalstama veikla ir turi būti baudžiama valstybės turimomis priemonėmis. Žmonės religinius idealus įgyvendina kasdienybėje, kartu sureikšmindami monotonišką savęs egzistavimą.

Teisės kaip teisingumo ir tvarkos samprata

Antikos istorikai ir keliautojai surinko didžiulį etnografinės medžiagos aruodą, iš kurio ssėmėsi žinių apie įvairių kraštų teisines sistemas (teisėtvarkas). Jų tarpusavio lyginimas atvedė prie minties, kad teisinių sistemų įvairovė egzistuoja tiek teritorijos (erdvės) , tiek chronologiniu (laiko) požiūriu. Pavyzdžiui, Helenų kultūros lobyne atsekami du teisės minties ištakų šaltiniai, tai surinktos empirinės žinios apie Senovės Graikijos ir kitų kraštų bendruomenių gyvenimo papročius, tvarką ir įpročius bei teoriniai darbai, kuriuos parašė didieji Antikos mąstytojai.

Helenų jungimasis į miestus – valstybėse sąlygojo visuomeninių santykių įvairovės raidą ir tai neišvengiamai įtakojo naujus tvarkos valdymo klausimus, kuriuos rreikėjo spręsti pagal teisingumą. Didėjant organizuotos tvarkos reikšmei, iškyla ir įsitvirtina įstatymo vaidmuo, kuriuo įforminami miesto- valstybės valdžios sprendimai. Tokį perėjimą nuo teisės kaip teisingumo prie teisės kaip tvarkos, atspindi, pavyzdžiui, vartotų terminų “themis”, “dikė” ir “normos” turinio evoliucija . Themis yra seniausias normos išreiškimo Graikijoje vardas. Šiuo vardu normos įgydavo šiuos bruožus:

• priverčiamąją galią, kuri pasireikšdavo dvejopai:

1. Kaip tikybinė sankcija, kuri skelbiama dievybės vardu (ankstesniuoju periodu); karaliaus sprendimu (vėlesniuoju periodu); aristokratijos sprendimu (kai karalius pakeitė aristokratija);

2. Kaip teisėjo sprendimas, kuris privalomas visiems piliečiams.

• Visuotinį privalomumą. Themis jungė į vieną visuomenę visus miesto gyventojus.

Tarp teisingumo ir tvarkos dar nėra atotrūkio, nes Themis vardu vadinama ir teisingumo deivė Temidė (gr.Themidos). Dikė – tai sąvoka, kuri papildo “themis” ir išreiškia teisingumą, tai – karaliaus nutarimais, daromais dievų valia, o vėliau, trečiųjų teismo sprendimais, šalių ginče. Taigi “dikė” yra priešingumas jėgai, nepriklauso nuo kieno nors nuožiūros ir išreiškia teisingumą visiems. Dikė yra visuotinio teisingumo deivė, Temidės įpėdinė.

Tobulėjant visuomenės organizacijai, nei “themis”, nei “dikė” negalėjo patenkinti gyvenimo reikmių. Gyvenimo prieštaravimai turėjo būti sprendžiami per tarpininkus, t.y. teisėjų sprendimais, kurie tapo precedentais. Iš pastarųjų susidarė paprotinės normos. Jų pagrindą sudarė “dikė” (teisingumas). Šioji sąvoka teisėjų sprendimuose ir paprotinėse normose atliko teisingumo kriterijaus (mato) funkciją. Iš paprotinių normų Drakontas ((VII a.pr. Kr.), o vėliau Solonas (VI a.pr.Kr.) sukūrė įstatymų, pastovių teisės normų, kurios buvo vadinamos “nomos” (įstatymai). Nomos buvo privalomos visiems miesto- valstybės visuomenės nariams ir išreiškė ne autoriteto (dievybės, karaliaus) valią, bet tautos valią “pagal susitarimą”.

Teisingumas visada buvo sąryšyje su tvarka vadinama “kosmos” – teisinga tvarka valstybėje arba visuomenėje. Anaksimandras iš Mileto (VI a.pr. Kr.) perkėlė “dikė” sąvoką iš miesto- valstybės visuomeninio gyvenimo srities į gamtos sritį. Tokiu būdu “įteisintas” pasaulis galėjo būti pagrįstai apibūdinamas– kosmos terminu. Tas žodis pirmąkart pasirodė Jonijos filosofų kalboje. Žengdami šį žingsnį ir išplėsdami „dikė“ valdas į visą tikrovę jie aiškiai atskleidė graikų teisinės minties esmę parodydami, kad ji buvo grindžiama teisingumo ir būties ryšiu. Šis ryšys nulėmė, kad net tuo laikotarpiu, kai silpo senasis graikų tikėjimas teise, nebuvo visuotinai abejojama griežta „nomos“ priklausomybe nuo „kosmo“ prigimties (teisingumo).

“Nomos” kaip visos tautos valia, buvo didelės reikšmės sąvoka, nes ji išvadavo teisę iš tikybos globos ir padarė ją pasaulietiška ir tuo pačiu ji prisidėjo prie netikybiškos pažiūros į kosmos susidarymą ir davė protui laisvę kritiškai nagrinėti nusistovėjusias sąvokas. Tasai kritiškumas atvedė prie tikrovės sampratos, jog pasaulyje nėra nieko absoliutaus, jog absoliutūs dėsniai turi būti neigiami. Įstatymo sąvoka davė protui galimybę prieiti išvadą, kad žmogus gali bbūti pagerintas ugdymu, tobulinant jo charakterį ir įpročius, o ugdymui gali turėti ir turi įtakos tiek visuomenė, tiek ir valstybė.

Teisės teorijoje Šv. Tomas Akvinietis plėtoja Šv. Augustino idėjas. Jis remiasi plačia “teisės” (lex) sąvoka, apibūdindamas ją kaip normą ir saiką poelgiams, kurie arba daromi, arba nedaromi . Toji norma ir saikas pirmiausia yra protas, kaip svarbiausias žmonių elgsenos veiksnys: nors valia kuria teisę, bet, kad suteiktų jai turimą reikšmę, ji turi būti proto tvarkoma. Vadinasi, Šv. Tomas Akvinietis vadovaujasi romėnų teisės samprata: jei valdovo valia neatitinka proto liepimo, tai jo įsakymas nėra teisė (įstatymas), bet kaprizas. Be normos ir saiko požymio, teisei reikia dar trijų ženklų, tai kad teisė turi siekti visuotinės gerovės, o ją turi duoti asmuo, kuris paskirtas valdyti bei kad ji turi būti tinkamai paskelbta. Atsižvelgdamas į pateiktus teisės bruožus, Šv. Tomas Akvinietis apibūdina teisę (įstatymą): proto įsakymas, paskelbtas viešai gerovei asmens, globojančio visuomenę. Šito apibūdinimo yra šios svarbios žymės, tai kad iškelta proto reikšmė ir kad teisė kuriama visuomenei, ne vien valstybei, todėl teise pripažįstama ir Kanonų teisė ir tarpvalstybinė teisė.

Įstatymus Šv. Tomas Akvinietis skirstė į keturias rūšis: amžinieji, prigimtiniai, žmonių, Dievo įstatymai. Šv. Tomas Akvinietis svarstė taip pat paprotinę teisę ir jos santykį su

įstatymo galia. Jis pripažino, kad tai, kas daug kartų kartojama yra apmąstyto žmonių sprendimo padarinys. Taigi paprotys net gali panaikinti teisę ir yra geriausias jos aiškintojas. Šiuo požiūriu Šv. Tomas Akvinietis pripažįsta teisės kaip teisingumo tradicijos didesnį vertingumą, bet tvarką aiškina ne kaip savaimingos kilmės, o sąmoningų sprendimų sukurtą padarinį.

Savo veikale “Politika” Aristotelis nomos (įstatymus) sieja su taxis (padaryta tvarka), o ne su “kosmos” (išaugusi tvarka). Atrodo neįsivaizduojama, kad tvarka atsirandanti iš nomos, gali aprėpti daugiau nei gali suvokti tvarkytojas. TTodėl visiškai suprantamas tampa Aristotelio realizmas, kai jis teigia, kad teisė (suprantama kaip tvarka) įkūnija savimi politinį teisingumą ir tarnauja kaip žmonių politinių santykių norma. Jis pažymi, kad “teisingumo supratimas yra susietas su valstybės įsivaizdavimu (tvarkos organizavimu), nes teisė būdama teisingumo kriterijumi, yra politinį bendravimą reguliuojanti norma”. Tokiu būdu, Aristotelio teisingumo samprata yra susieta su nomos, o ne su kosmos.

Pasaulio istorijos periodizaciją Šv.Augustinas pagrindė Šventojo rašto pateikiamais faktais iš judėjų istorijos. Kita vertus, Šv.Augustinas siekė išspręsti Bažnyčios ir valstybės ssantykio klausimą. Jis dar neskelbė, kad valstybė turi pasiduoti Bažnyčiai, toks reikalavimas iškils vėliau. Anot Šv. Augustino, jos abi stovi greta viena kitos ir viena kitai reikalingos. Iš jų santykio kyla tarpusavio pareigos: Bažnyčia, pripažindama prigimtąjį valstybės tikslą, nevaržo jos ppapročių , teisių ir įstaigų, o valstybė turi neliesti Bažnyčios kompetencijos, bet pasiduoti jos autoritetui tikybos srityje. Tokiu būdu, Šv.Augustino teisės ir valstybės mokslas dar neturi tų teokratiškų tendencijų, kurios pasireiškė vėliau krikščioniškos visuomenės idealuose . Bet greta viena kitos įsigali dvi teisės sampratos: teisė kaip teisingumas ir teisė kaip tvarka.

Teisės kaip moralės bei dorovės samprata

Romos teisininkai sukūrė teisės sampratą, kurioje daug reikšmės teikiama dorovei. Pavyzdžiui, kai kurie iš jų teigė, kad teisė – tai gėrio ir teisingumo menas (ars boni et aequi). Vėliau D. Ulpianas (apie 170 – 228 m. po Kr.) pabrėžė, kad “studijuojantis teisę turi, visų pirma, sužinoti, iš kur kyla žodis ius- teisė (savo pavadinimą ji gavo iš iustitia- tiesa, teisingumas)“. Teisės sampratą, Ulpiano požiūriu, išreiškia ttrys maksimos: Honeste vivere (gyventi sąžiningai), alterum non laedere (nekenkti artimui), suum cuiquque tribuere (atlyginti kiekvienam pagal orumą). Šios maksimos – tai labiau teisės idealai ar idealios elgesio taisyklės, nei teisės normos. Jos buvo pavadintos prigimtine teise, kuriai buvo pavaldi Romos civilinės teisės normos.

Kartais girdime frazę, kad “įstatymai yra neteisingi”, ir ją suprantame kaip mintį apie tai, kad įstatymai gali būti amoralūs. Pavyzdžiui, istorijoje yra žinoma daugybė protesto akcijų prieš “neteisingus įstatymus”, o protestuotojai išreikšdavo savo susirūpinimą “moralės klausimais” ar ““aukštesne morale”; tai yra tarsi nuoroda, kad tarp teisės ir moralės turi būti brėžiamas skirtumas. Taigi, kokia yra judviejų sąsaja? Ir apskritai tokia ar yra? Pernelyg drąsu būtų tvirtinti, kad tarp jų nėra jokio ryšio, nes daugelis mūsų moralės nuostatų yra įkūnytos įstatymų kodeksuose. Teisė, kaip ir moralė, yra viešoji sistema ar institucija, kuri, juridiškai įtvirtintų kodeksų pavidalu vadovauja žmonių elgesiui bei saugo juos nuo galimos žalos jų asmeniui bei nuosavybei. Kai kurie įstatymai turi mažesnę moralinę reikšmę nei kiti, tačiau teisės ir moralės santykis nėra ekvivalentiškas, nes kas yra moralu, nebūtinai yra legalu (t.y. reglamentuojama įstatymu), ir atvirkščiai. Kaip minėta, gali egzistuoti moraliai neteisingi įstatymai, o be to, nors tam tikri žmonių veiksmai gali būti tobulai legalūs, tačiau moraliai abejotini. Kyla klausimas, tai kas ką grindžia, ar teisė – moralę, ar moralė – teisę? Daug žmonių pasakytų, kad jie elgiasi moraliai bijodami teisėtvarkos sistemos ar dievo bausmės. Tačiau yra daugybė žmonių, kurie elgiasi moraliai ne iš baimės bausmei, o dėl savo įsitikinimo amoralių veiksmų netinkamumu, nes net jei rytoj nebeliktų jokių įstatymų, jie vis vien laikytų tuos veiksmus amoraliais ir siekdami likti moralūs, jų nesiimtų. Tuomet yra tiesiog akivaizdu, kad teisė nebūtinai yra moralės pagrindas, veikiau priešingai – moralė eeina iki įstatymo, o teisė sankcionuoja moralę – t.y. teisė paverčia moralę kodeksu, kurio laikymąsi užtikrina atpildo ir bausmių sistema.

Moralė kaip vidinis (psichologinis) ir išorinis (socialinis) reiškinys yra pagrindiniai veiksniai, ribojantys asmens autonomiją pirmoje apsisprendimo stadijoje. Įvertinti situaciją- veiksmų poveikį visuomeniniam ir asmeniniam gėriui- asmeniui leidžia jo vidinis supratimas to, kas atitinka moralės normas, o kas ne. Reikia pažymėti, kad vidiniai nusistatymai gali nesutapti su išoriniais, t.y. visuomeniniais reikalavimais. Tai ypač aktualu tarpkultūrinio patyrimo stokojantiems asmenims. Nustatant sutarčių turinį užsieniečio požiūriu kai kurie eksplicitiniai draudimai gali atrodyti beprasmiai, tačiau ginami socialinių (moralės) normų ir tam tikros šalies viduje nereikalingi pateisinimo ar įstatyminio įtvirtinimo. Šis fenomenas, vadinamas kultūriniu reliatyvizmu, yra aptariamas ir asmens autonomijos ribojimo priežasčių kontekste nurodomas kaip vienas iš išorinių asmens autonomiją (pasirinkimo ir įgyvendinimo laisvę) ribojančių veiksnių. Autonomija– tai sugebėjimas savarankiškai spręsti ir vykdyti savo sprendimus. Autonomija mums nurodo, kad mes turime teisę spręsti ir reikalauja iš kitų gerbti šią teisę. Bet teorijoje neapsiribojama tik apsisprendimo/pasirinkimo laisve, nors sutarties laisvės kontekste geriausiai tinka būtent šis apibrėžimas. Svarbiausia, kad būtų gerbiamas individualumas (tolerancijos etika) ir pripažįstamas žmogaus vertingumas.

Teisės, kaip valstybės politikos, samprata

Teisės, kaip valstybės nustatytų ar sankcionuotų, visiems privalomų, formaliai apibrėžtų, prireikus valstybės prievarta garantuojamų, visuomeninių santykių dalyvių eelgesio taisyklių sistemos, samprata ilgą laiką nekėlė didesnių diskusijų. Susiformavo požiūris į teisę, kaip į sustabarėjusią uždarą visuomenės sistemos dalį. Būdama socialinis reiškinys, teisė dėl tokio požiūrio prarado tiesioginį ryšį su žmogumi, jo emocijomis, poreikiais. Žaidžiantys smėlio dėžėje vaikai, dar nesuprantantys žodžių valstybė, įstatymas, teisė, suvokia, kas yra teisinga ir kas ne, kad egzistuoja bendri didžiajai pasaulio tautų daugumai draudimai. Dėl panašių samprotavimų, teisės tradicijų, įvairių teisės mokslo raidos krypčių pasaulio teisės moksle susiformavo nemažai teisės sampratų, gerokai besiskiriančių nuo mums įprastos.

Teisės, kaip valstybės politikos, samprata. Ši samprata turi keletą atmainų. Viena jų – teisė, kaip klasės valios išraiška. Šią sampratą pagrindęs K.Marksas nekalbėjo tiesiogiai apie teisę, tačiau jo apmąstymuose galima išskirti tris pagrindinius dalykus – istorinį materializmą, klasių kovą, valstybės ir teisės nunykimą. Ekonominiai veiksniai nulemia visuomenės susisluoksniavimą, sąmonės lygį, idėjas, ideologiją, taip pat ir teisę, t.y. teisės istoriją lemia gamybinių santykių raida. Jei visuomenė būtų vienalytė, teisė vystytųsi harmoningai. Tačiau harmoniją griauna klasių konfliktai, kurie atsispindi ir teisėje. Oficialiojoje teisėje atsispindi ne visos visuomenės, bet viešpataujančios klasės interesus ir valią. Buržuazinėje visuomenėje tai – kapitalistų interesai. Proletariatas – visuomenės dauguma, kuri gali sukilti ir apginti savo interesus. Proletariato pergalė panaikins nuosavybę ir visuomenėje nebeliks klasių. Būtų sukurta santvarka,

kurioje nebūtų pasidalijimo į tuos, kurie kuria taisykles, ir tuos, kurie turi jų laikytis. Šioji santvarka nebūtų teisinė, taigi valstybės kaipo tokios sunykimas reikštų ir teisės sunykimą.

Teisės – valstybės politikos sampratos atmaina yra teisė – svarbiausia socialinės kontrolės priemonė. Ši teisės samprata susiformavo amerikiečių teisės sociologijoje. Socialinė kontrolė – tai priemonės, užtikrinančios visuomenės funkcionavimą pageidaujama linkme. Šios kontrolės tikslas – užtikrinti neapribojamą individo iniciatyvos vystymąsi ir sutvarkyti individo išorinę veiklą taip, kad ji nekenktų kitiems individams – likusiai visuomenės ddaliai. Valstybės aspektu socialinė kontrolė gali būti suprantama kaip įstaigų ir pareigūnų, įgyvendinančių visuomenės kontrolės funkcijas, visuma. Šia sistemą sudaro formalios (oficialios) ir neformalios (neoficialios) įstaigos. Formalios – priklausančios valstybei, neformalios – visuomeninės organizacijos, autoritetai, šeimos aplinka. Tokiu būdu socialinė kontrolė užtikrinama visais įmanomais būdais. Pagrindinis kontrolės pagrindas – teisė, nes ji kyla iš socialinių, ekonominių ir politinių visuomenės struktūrų. Tačiau socialinei kontrolei vien teisės nepakanka. Amerikiečių teisės sociologijoje vartojama ne valstybės, o socialinės sistemos sąvoka. Socialinė sistema yra plati ssąvoka, apimanti visą visuomeninę organizaciją. Juo labiau atskiras individas yra integruotas į grupę, juo labiau jį veikia bendros tos grupės vertybės, tuo jis greičiau paklūsta įstatymams. Teisė nėra svetima ar atitrūkusi nuo visuomenės, pagrindinė jos funkcija yra harmonijos visuomenėje užtikrinimas, kkuriai pritaria dauguma visuomenės narių. Net ir mūsų modernioje visuomenėje atsitinka, kad pareigūnas piliečiui tiesiogiai liepia ką nors padaryti: sustabdyti automobilį, parodyti dokumentus ir pan. Šios individualios kontrolės priemones papildo bendros valstybės nurodytos formos, kurios nėra adresuotos (skirtos) konkretiems asmenims ir jų neįvardija, bei nenurodo konkretaus veiksmo, kurį reikia atlikti. Bendrosiose formose nurodomas bendri elgesio nurodymai, tačiau jeigu konkretus asmuo nesilaiko šių nurodymų, valstybės (tiksliau, jos pareigūnų) pareiga yra pareikalauti individo paklusti normoms, o jam priešinantis – bausti.

Teisė suprantama kaip nepriklausoma socialinės kontrolės ir socialinio vadovavimo priemonė. Bet kai teisė yra laikoma vien valstybės galios įrankiu, tai tuo pačiu ji laikoma ir autonomiška, t.y. nepriklausoma nuo kitų socialinio reguliavimo sistemų, ypač nuo moralės ir papročių paramos. Tai reiškia, kad ddaugiau nebemanoma, jog teisė efektyvi dėl jo dermės su tautos papročiais. Teigiama priešingai: teisės efektyvumas kyla iš politinės jėgos koncentracijos. Moderni teisinė sistema suprantama kaip ypatingas valdžios galios mechanizmų rinkinys, naudojantis racionaliai išplėtotą teisinę doktriną, kurią kuria, aiškina ir taiko specializuotos valstybės teisinės įstaigos. Bet teisės (kaip valstybės įstaigų taikomos sprendimams priimti normos) ir moralės (kaip plačiojoje visuomenėje faktiškai egzistuojantys mąstymo ir elgesio modeliai) ryšiai žmonių sąmonėje atrodo silpnėjantys ir galų gale išnykstantys. Įstatymų leidėjams ir eiliniams piliečiams teisė vis llabiau virsta grynai techniniu reguliavimu, kuriam dažniausiai trūksta aiškaus moralinio elemento.

Teisės, kaip “to, ką nusprendžia teismai”, samprata

Šią sampratą išvystė amerikiečiai. Jos pagrindas – skeptiškumas teisės mokslo atžvilgiu. Teisės teorijoje manipuliuojama sąvokomis, kurios nesuprantamos paprastiems žmonėms, bei teisės praktikams. Todėl teisės mokslui vertėtų remtis praktika, o ne teisės filosofija. Teisė turėtų būti labiau empiriška – paremta praktiškomis situacijomis. Empiriškumo bandoma ieškoti teisėsaugos organų, pirmiausia teismų, praktiniame darbe. Įvairūs teismai labai skirtingai taiko teisės normas, todėl iš tikrųjų teise galima taikyti tai, ką jie daro, kokius priima sprendimus ir nuosprendžius.

Akivaizdu, jog teismas, priimdamas nuosprendį valstybės, tad ir jos piliečių, vardu pateisina nustatomas bausmes ar civilinio ginčo sprendimo padarinius tam tikrais interesais, taigi išreiškia visuomenės valią ir atspindi bendrą mąstymo bei pasaulio supratimo sanklodą. Civilinėje teisėje daugiausia vietos skiriama šalių tikrųjų intencijų ir sandorių sukeliamų teisių bei pareigų teisėtumo išsiaiškinimui. Tačiau pastebėtina, jog atsižvelgti į visuomenės nuomonę būtina, nes piliečiai turi pasitikėti teismais, kurie, beje, skelbiami nepriklausoma institucija, nors politikos vykdymas, žinoma, atitolina šį kelią. Patikimas teismas- tai žmonių valią nustatantis ir visuomenės interesus ginantis teismas.

Teisė kaip normatyvinė prievartinė tvarka

Teisė kaip prievartinė tvarka, kartais apibūdinama teiginiu, jog teisė tam tikrą elegesį įsako „grasindama“ prievartos aktais, t.y. tam tikromis blogybėmis. Bet tokia fformuluotė ignoruoja tą normatyvinę prasmę, kurią teisinė tvarka teikia prievartos aktams apskritai ir konkrečiai sankcijoms. Grasinimas reiškia, kad esant tam tikroms sąlygoms adresatui bus padaryta blogybė privalo būti padaryta arba, kad tam tikras prievartos aktas privalo būti įvykdytas esant tam tikroms sąlygoms. Tai yra ne tik subjektyvioji teisėkūros aktų prasmė, bet ir objektyvioji jų prasmė. Tik dėl to , kad ši normatyvinė prasmė yra objektyvioji tokių aktų prasmė, pastarieji yra teisės nustatymo , normų kūrimo arba normų realizavimo aktai.

Teisinę tvarką galima apibūdinti kaip prievartinę tvarką, net jeigu ne visos jos normos numato prievartos aktus, nes normos, kurios pačios nenumato prievartos aktų (ir todėl ne įsako, bet įgalina kurti normos, kurios pačios nenumato prievartos aktų (ir todėl ne įsako, bet įgalina kurti normas arba pozityviai leidžia tam tikrą elgesį), yra priklausomos normos, galiojančios tik kartu su normomis, kurios numato prievartos aktus. Be to, ne visos normos, kurios numato prievartos aktą, bet tik tos, kurios tą prievartos aktą numato kaip reakciją į tam tikrą elgesį (t.y. kaip sankciją), įsako tam tikrą, būtent priešingą, elgesį. O tai yra dar viena priežastis, dėl kurios teisė savo pobūdžiu nėra vien įsakmi arba imperatyvi. Kadangi teisinė tvarka ką tik apibūdinta prasme yra prievartinėtvarką, ją galima aapibūdinti teiginiais, skelbiančiais, kad tam tikromis sąlygomis (t.y. sąlygomis, kurias nustato teisinė tvarka) privalu atlikti tam tikrus prievartos aktus. Visa teisiškai relevantiška teisinės tvarkos materija telpa į šią teisės mokslo formuluojamos teisės taisyklės schemą – teisės taisyklės, kurią reikia skirti nuo teisinio autoriteto nustatytos teisės normos.

IŠVADOS

Iš apžvelgtų teisės sampratų galima susidaryti gana siaurą vaizdą apie teisės, kaip mokslo svarbą visuomeniniame gyvenime, jos būtį ir siekius šiuolaikiniame pasaulyje. Kai kurios išdėstytų sampratų yra priimtinos, kitos, vėlgi, atstumiančios, nors tai žymia dalimi priklauso nuo skaitytojo savimonės, pažiūrų, jo tautybės ir tuo pačiu religinių įsitikinimų, taip pat nuo asmeninių savybių. Teisė reguliuoja didžiąją dalį mūsų socialinio gyvenimo ir apibrėžia pagrindines politines vertybes, todėl įstatymuose įtvirtintos teisės, nors ir apribojančios mūsų veikimo laisvę, besiremiančios teisės principais, turėtų būti priimtinos visiems, nekreipiant dėmesio į gėrio ir blogio supratimo skirtumus.

LITERATŪRA

1. Hans Kelsen. Grynoji teisės teorija. Vilnius: Eugrimas, 2004;

2. Jaunius Gumbis. „Minkštas“ įstatymas kaip pirminis teisės dokumentas // Teisė.2003. Nr.46. P.52-61;

3. Jaunius Gumbis. Asmens autonomijos privačiuose susitarimuose ribojimo priežastys ir apimtis // Teisė.2002. Nr.42. P.54-65;

4. Jaunius Gumbis. Consideration doktrinos reikšmė bendrojoje teisėje ir sugretinimas su Lietuvos teise // Teisė.2003. Nr.49. P.7-25;

5. Petras Leonas. Teisės filosofijos istorija. 1995;

6. F.A von Hayek. Teisė, įstatymų leidyba ir alisvė: Naujas liberalių teisingumo bei politinės ekonomijos principų išdėstymas.

Taisyklės ir tvarka. Vilnius: Eugrimas,1998;

7. Herbert L.A.Hart. Teisės samprata.1997;

8. Stasys Vansevičius. Valstybės ir teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000