Teisės sistema

ĮVADAS

Norint nagrinėti teisės mokslą, kaip ir kiekvieną mokslą, pirmiausia

reikia išsiaiškinti, ką mes nagrinėsime, kadangi pastangos perprasti

objektą, kurio reikšmė nežinoma, yra bevaisės ir betikslės.

Taigi, kaip atsirado teisė? P.Leonas “Teisės enciklopedijos

paskaitose” mini seną graikų padavimą, kuriame Dzeusas pasiuntęs itin

protingą asmenį Epimetėją, kuris turėjo žemės būtybes apdalinti įrankiais

kovai dėl būvio. Vienai būtybei Epimetėjas davęs aštrius nagus, kitai –

didelius sparnus, dar kitai – stiprius dantis. Tačiau žmogui jam pritrūkę

dovanų ir jis apdovanojęs žmogų visuomenės instinktu. Dėl šios priežasties

žmogus – tai nėra kažkokia aatskira būtybė, galinti gyventi savarankiškai.

Jis turi stiprų prigimtinį polinkį būti visuomenės dalimi ir dažniausiai

suprantamas bei nagrinėjamas kaip visuomenės dalis. Žmogus be visuomenės

negali gyventi, kadangi būdamas atsiskyręs jis netenka savo prasmės.

Norint suvokti teisę reikia atsakyti į tris klausimus: kuo teisė

skiriasi nuo grasinimais paremtų įsakymų ir kuo su jais susijusi? Kuo

teisinė pareiga skiriasi nuo moralinės prievolės ir kuo su ja susijusi? Kas

yra normos ir kokiu mastu teisę sudaro normos? Daugelio mokslininkų darbų

pagrindinis tikslas buvo aiškiai ir neabejotinai atsakyti į šiuos

klausimus. Buvo sstengiamasi suformuluoti teisės apibrėžimą, kadangi nors

nemažai žmonių suprato teisę, niekas nemokėjo jos apibrėžti – apibrėžti

ribą, kas yra teisė, o kas ne. Tokią situaciją puikiai iliustruoja posakis

“Kai matau dramblį, aš galiu jį atpažinti, bet negaliu apibrėžti”. Taigi,

nors teisininkai ir puikiai išmano tteisę, tačiau ir joje yra dalykų, ryšių,

kurių jie iki galo nesupranta.

Kartais galima naudoti grynai verbalinį apibrėžimą, kuris paaiškina

žodžius, išreikšdamas juos plačiai paplitusiomis ir visiems suprantamomis

sąvokomis. Neaiškūs žodžiai apibrėžiami nusakant jų priklausymą kokiai nors

grupei bei taip pat parodant objekto išskirtines savybes, kurios jį

atskiria nuo grupės. Pavyzdžiui, “dramblys yra keturkojis gyvūnas, turintis

dideles iltis, straublį ir uodegą”. Šis apibrėžimo būdas yra pats

paprasčiausias, tačiau jis tinka ne bet kokiems žodžiams paaiškinti. Ar

apibrėžimas bus tikslus priklauso nuo tam tikrų sąlygų: apibrėžiamas

daiktas turi priklausyti didesnei grupei, kurios pobūdis būtų aiškus.

Teisės sąvokos atžvilgiu šis apibrėžimo būdas visiškai netinka, kadangi

nėra tokios gerai žinomos ir bendros kategorijos, kuri apimtų teisę. Šia

kategorija galėtų būti bendroji elgesio normų šeima, tačiau normos samprata

taip pat reikalauja atskiro paaiškinimo. Be šio apibrėžimo būdo ddar yra ir

nemažai kitų, tačiau trys pagrindinės problemos, slypinčios klausime “kas

yra teisė?” reikalauja platesnio apibūdinimo, kadangi jos yra labai

skirtingos.

Teisės, kaip valstybės nustatytų ar sankcionuotų, visiems privalomų,

formaliai apibrėžtų, prireikus valstybės prievarta garantuojamų,

visuomeninių santykių dalyvių elgesio taisyklių sistemos, samprata ilgą

laiką nekėlė didesnių diskusijų. Susiformavo požiūris į teisę, kaip į

sustabarėjusią uždarą visuomenės sistemos dalį. Būdama socialinis

reiškinys, teisė dėl tokio požiūrio prarado tiesioginį ryšį su žmogumi, jo

emocijomis, poreikiais. Žaidžiantys smėlio dėžėje vaikai, dar

nesuprantantys žodžių valstybė, įstatymas, teisė, suvokia, kas yra teisinga

ir kas ne, kad egzistuoja bendri didžiajai pasaulio tautų daugumai

draudimai. Dėl panašių samprotavimų, teisės tradicijų, įvairių teisės

mokslo raidos krypčių pasaulio teisės moksle susiformavo nemažai teisės

sampratų, gerokai besiskiriančių nuo mums įprastos.

1. Teisė

Sudėtinga suprasti teisę kaip reiškinį. Kai teisę apibrėžiame kaip

taisyklių, normų visumą, tai kyla klausimas, kas apibrėžia tas taisykles.

Svarbus skirtumas tarp taisyklės ir normos. Vyraujančioje

normatyvistinėje mokykloje teisę apibrėžiame kaip normų visumą. Bet normos

ir taisyklės sutapatinti negalime. Kas yra plačiau? Jei norma yra taisyklių

visuma, tai norma yra plačiau, bet taip iš tiesų nėra. Taisyklės yra

abstrakčiausia sąvoka, kuri įneša neaiškumų. Jei taisyklė yra plačiau nei

norma, tai kur yra kita taisyklių dalis? Vadinasi šalia taisyklės yra ir

kitu reguliatoriai, kurie yra neformali teisė, abstrakčioji teisė.

Kodėl svarbu išaiškinti šį skirtumą? Teisės paskirtis – reguliuoti

žmonių elgesį. Tai pats bendriausias tikslas.

Fuleris ir Blekas teigia, kad teisė – institutas, kuris priverčia

žmones paklusti nustatytom normom ir taisyklėm.

Štai S.A. Komorovas rašo: “Teisė neegzistuoja be valstybės, ji [teisė]

yra tiesioginis jos [valstybės] produktas,.[teisė] gimsta iš ypatingos

valstybinės veiklos – teisėkūros procese. teisė yra politikos

instrumentas.”[1]. Anot jo:

TEISĖ

kyla iš valstybės

išreiškia valdžioje esančių politinių jėgų valstybinę valią

valstybės saugoma

yra visuomeninių santykių reguliatorius

charakterizuojama: a) formaliu apibrėžtumu,

b) normativiškumu,

c) sistemiškumu,

tai yra teisės normų

d) dinamiškumu,

bruožai

e) nepersonifikuotumu.

yra vvisuotinai reišminga ir visuotinai privaloma.

Teisė kaip reguliatorius apima svarbiausius visuomenės reguliatorius.

Žodis svarbiausias – sunkiai pritaikomas. Kas yra svarbu ar nesvarbu sunku

nustatyti. Dėl to svarbu įvertinti kiekvieną reguliatorių, kuris daro

poveikį žmogaus elgesiui.

Realiame gyvenime. Teisė, kurią mes suprantame, yra paremta valstybės

galia. Bet šalia mes vadovaujamės ir kitais reguliatoriais. Pvz., Žirmūnų

greičio matuoklis nustatytas 66 km/h, bet ne 60 km/h, kuris yra leidžiamas.

Pati teisė, jos įgyvendinimas yra labai sunkus. Teisė, kuri kyla iš vieno

žmogaus sąmonės, tampa ,,Law in book”. ,,Law in action” – gyvoji teisė. Ji

labai vystoma šiuo metu. Anot Fulerio, Grifito, Makormiko, tai svarbesnis

reguliatorius Susiduriame su abstrakčiomis taisyklėmis, vadinamomis gyvąja

teise.

Abstrakčioji teisė prasidėjo labai senai. Pvz., sausasis įstatymas

JAV. Policija, matydama, kad pati yra bejėgė, leisdavo vartoti alkoholį,

bet tik tam tikrose vietose. Arba prostitucija – galima tik tam tikruose

rajonuose. Olandijoje nors buvo draudžiama, bet buvo neformaliai leista

verstis raudonųjų žibintų kvartaluose.

Pastaruoju metu nevalstybinės teisės reikšmė labai išaugo. Tai

paskatino:

1. Internetas. Nėra jokių teisės aktų, reguliuojančių Internetą (ES yra

projektas).

2. Santykiai tarp valstybių. Kai valstybės bendrauja kaip lygios su

lygiomis, kyla klausimas dėl vienos valstybės teisės galiojimo kitos

teritorijoje. Kitos valstybės teisė galioja kaip neformali.

3. Įmonės veikiančios daugelyje valstybių nustato taisykles, galiojančias

viso pasaulio padaliniuose.

Valstybė nesinaudoja savo teise privatizacijos procesuose ((Mažeikių

naftos privatizacija).

4. Nevyriausybinės organizacijos nustato savo elgesio modelius ir savo

etikos lygį.

Teisė keičiasi ir vystosi, o anksčiau minėti atvejai tai iliustruoja.

Todėl turime konstatuoti, kad šalia valstybinės egzistuoja ir nevalstybinė,

neformali teisė. Iš kur atsiranda ta galia, kuri nustato teises?

Socialinės normos – tai, kas padeda išreikšti pačias normas.

Normos yra dviejų rūšių:

1. Etikos – padeda derinti žmonių interesus ir tikslus.

2. Techninės – padeda siekti konkrečių veiksmų.

Norma (lot.)

– taisyklė, nurodymas, matas;

– tokia žmonių santykius reguliuojanti nuostata, kurią lemia žmogaus

psichologinė veikla. Ji funkcionuoja, kai yra tikslingai priimta.

Norma:

1. Nurodymas, komanda, įsakymas.

2. Leidžia ir riboja.

1) ir (2) yra Kelzeno 5 požymiai. Hartas į normą sutalpina ir normatyvumą

ir normalumą. Normalumas – law in action, kas suteikia normai normalų

gyvenimą.

Dworkino pozicijoje akcentas – normos santykis su principais. Jis

yra Harto įpėdinis, dirbo Oxforde profesoriumi. Kritikavo Hartą.

Vienareikšmiško atsakymo nėra. Normą reikia suprasti kaip elgesio

reguliatorių.

Ir Hayekas, Hartas, Kelzenas, Dworkinas sutinka, kad žmogaus elgesį

reguliuoja socialinės normos. Jos įtakoja pasirinkimą, motyvaciją. Svarbu

tirti žmonių tarpusavio santykius. Toks tyrimas sunkus. Norma deda

pagrindus visuomenės vystymuisi. Jei mes atsakome į klausimą, kas lemia

žmonių elgesį, tai galime atsakyti į daug kitų klausimų. Žmogaus elgesys

reguliuojamas visur.

Koks elgesio reguliavimo mechanizmas? Kas yra normų

išeities taškas?

Hayekas – normų atsiradimo išeities taškas yra žinojimas. Kaip visos

visuomenės žinojimas, kuris pasiskirstė tarp visuomenės ir reikalavimo, kad

kiekvienas žmogus įneštų savo indėlį į visuomenės žinojimą. Negali būti

taip, kad žmogus ar visuomenė viską žino. Toks žinojimo ribotumas lemia

tai, kad dalijamasi žinojimu. Pvz., žmogus nežino visų fizikos dėsnių, bet

vairuoja mašiną.

Froidas yra pasakęs, kad abstrakčias taisyklės formuojasi

instinktyviai. Žmogus yra instinktyvus padaras ir žinojimas jam nesvarbus.

Kam reikalingos taisyklės, jei mes nežinome, bet elgiamės pagal

instinktus. Tikslas – riboti netikėtumus.

Taisyklių esmė – informacija apie tai, ko nereikia daryti. Kada

egzistuoja taisyklės, kiekvienas žmogus pats nusprendžia – jų laikysis, ar

ne.

Froidas, Hiumas, Hayekas teigia, kad taisyklės – artikuliuotas žmogaus

elgesio apibendrinimas apie nepageidaujamą elgesį.

Hiumas (už abstrakčias taisykles) – artikuliuotos taisyklės egzistuoja

tik todėl, kad žmogaus protas pernelyg menkas visuomenėje sukurti ir

išlaikyti sudėtingą tvarką visuomenėje.

Taisyklių atsiradimo pagrindas – visuomenės vystymasis. Visuomenė

darydama klaidas, sukuria taisykles.

Svarbu išsiaiškinti, kurias taisykles žmogus pasirenka ir kaip.

Hayekas teigia, kad žmogus protingas ttiek, kad jis pasirenka ne dėl

to, ar jam tai naudinga ar na, bet dėl to, ar jam tai nesukels problemų.

Draudimų laikymasis padeda reguliuoti ateitį. Jei elgesys nutolsta nuo

taisyklių, tai daro ateitį baugią.

Faktas – kokios taisyklės ir kokia visuomenės išvada apie tas

taisykles bebūtų, ji vis tiek neatsako į visus klausimus. Kiek bebūtų

žmonių, kaip jie besielgtų, neįmanoma numatyti žmonių elgesio. Todėl bet

kokios taisyklės nepadeda išvengti netikėtumų, nebent padeda juos sumažinti

(atsako į klausimą – kas bus, jei aš pasielgsiu taip).

Kyla klausimas, ar visos taisyklės vienodos visiems žmonėms? Pagal

Hayeką, taisyklės visuomenėje turi būti universalios – taikomos visiems

lygiai ir vienodai. Visuomenėje yra bandymai kurti taisykles ir jas taikyti

nevienodai. Tai reikalauja subjektyvių sprendimų. Tačiau subjektyvūs

sprendimai mažina netikėtumų išvengiamumą – mažinama galimybė, kad

taisyklės pasieks tikslą.

Kiekvienas žmogus turi požiūrį į taisykles. Kiekvienas žmogus darantis

savo veiksmą, turi būti nuoseklus. Jis turi turėti gaires, kurios nurodytų,

kaip elgsis kiti. Besikeičiančios aplinkybės čia taip pat turi savo

vaidmenį. Taisyklių artikuliavimas ir bandymas nuspėti ateitį reikalauja

elgesį derinti su kitais žmonėmis. Taisyklių aapibendrinimas lemia tai, kad

žmogus siekdamas įgauti daugiau žinojimo, stengiasi koordinuoti savo

veiksmus. Kiekvienas žmogus yra besikeičiančioje aplinkoje, elgiasi

instinktyviai, koordinuodamas savo elgesį su aplinkiniais. Atsiranda norma

– pirminė taisyklė.

Taisyklių atsiradimas yra sąlygotas to, kad žmogaus žinojimas yra

ribotas (dėl to reikia artikuliuoti jau turimas žinias). Žmogus gyvena

visuomenėje ir dėl besikeičiančių aplinkybių, dėl jų sudėtingumo jam sunku

nuspėti, kurie veiksmai yra geriausi. Kiekvienas žmogus stengiasi atlikti

veiksmus nuosekliai, idant galima būtų nuspėti, kaip elgsis kiti.

Nuspėjamumas kaip elgsis kiti ir sukuria tą sąrangą, kuri leidžia gyventi

kartu. Visuomenės ssandara leidžia atsirinkti aplinkybes, kurios svarbios

žmogui, leidžia nuspėti, kaip elgsis kiti.

Ribotas fakto žinojimas lemia, kad žmogus privalo koordinuoti savo

veiksmus. Jis paklūsta taisyklėms, vietoj to, kad jis bandytų kiekvieną

atskirą atvejį, apie kurį žino kiekvienas atskiras žmogus, įvertinti,

remdamasis ribotais faktais. Dėl to kalbame apie apibendrinimus. Žmogus

remiasi arba savo faktais, t.y. daro taip, kaip jam atrodo, kad reikia

daryti, arba artikuliuota (apibendrinta) patirtimi. Artikuliuota patirtis –

tai normos pagrindas. Remiamasi ir kitų patirtimi.

Teisės normos pagal apibendrinimą yra nuo pačių abstrakčiausių iki

labai bendrų, išdėstytų, formalizuotų (pvz., žmogus, eidamas į bažnyčią,

nusiima kepurę – tokia taisyklė neįtvirtinta niekur).

Kalbos institutas egzistuoja socialinėje plotmėje. Kaip ji atsirado? Gyvoji

kalba vystosi daug greičiau nei profesoriai rašo knygas. Kalbos vystymuisi

nėra prižiūrėtojų.

2. Teisės šakos

2.1 Civilinė teisė

Civilinės teisės sąvoka

Žmonių bendruomenėje egzistuojantys santykiai tarp žmonių –

visuomeniniai santykiai.

Tie visuomeniniai santykiai, kurie sureguliuoti teisės normomis –

teisiniai santykiai.

Išskiriamos dvi teisės rūšys: pozityvioji teisė, prigimtinė teisė.

Pozityvioji teisė – tai taisyklės, kurių laikymasis yra

sankcionuotas valstybės prievarta.

Prigimtinė teisė – tai amžinų ir nekintančių normų visuma. Jų

pagrindą sudaro išsamus vaizdinys apie žmogų, žmogaus giminės tapatumą

laike ir erdvėje, žmogaus reikmių nekintamą pobūdį.

Jau senovės Romos teisininkai visas pozityviosios teisės normas

skirstė į dvi dideles grupes: į viešąją teisę ir privatinę teisę.

Viešoji teisė: – nustato viešosios valdžios organizaciją ir

reguliuoja atskirų asmenų santykius su valstybės organais, susivienijimais,

bendruomenėmis bei kt. viešaisiais junginiais;

– gina valstybės interesus;

– jos reguliuojamiems santykiams

būdinga valdžia ir pavaldumas.

Paprastai viešajai teisei priskiriamos konstitucinės, administracinės,

finansinės, baudžiamosios teisės šakos, taip pat viešoji tarptautinė

teisė.

Privatinė teisė: – reglamentuoja privačių asmenų santykius;

– jos reguliuojami santykiai grindžiami privačios

autonomijos, lygiateisiškumo, nepavaldumo principais.

Paprastai privatinei teisei priskiriamos civilinė (įskaitant ir

šeimos teisę), prekybinė, darbo, agrarinė (ekologinė) ir tarptautinė teisė.

Svarbiausia privatinės teisės šaka – civilinė teisė.

Civilinė teisė – tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja lygių ir

vienas kitam nepavaldžių subjektų visuomeninius turtinius santykius ir su

jais susijusius, taip pat ir nesusijusius, asmeninius neturtinius

santykius.

Civilinio teisinio reguliavimo dalykas.

Civilinio teisinio reguliavimo dalykas rodo, kokius visuomeninius

santykius reguliuoja civilinė teisė.

LR CK 1 str. sakoma, kad šis kodeksas reguliuoja turtinius santykius ir

su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, susiklostančius tarp

fizinių asmenų, juridinių asmenų ar organizacijų, neturinčių juridinio

asmens statuso. Įstatymų numatytais atvejais kodeksas taip pat reguliuoja

ir kitokius asmeninius neturtinius santykius (nesusijusius su

turtiniais).

Pagrindinis civilinio teisinio reguliavimo dalykas yra turtiniai

santykiai.

Civilinės teisės funkcijos ir uždaviniai.

Teisės funkcija – tai jos poveikis, vaidmuo, paskirtis, įtvirtinant,

organizuojant bei vystant visuomeninius santykius. Teisė kaip visuomeninių

santykių įtvirtinimo, organizavimo bei vystymo veiksnys atlieka dvi

svarbiausias funkcijas: reguliavimo iir apsaugos. Atskirose teisės šakose

jos pasireiškia nevienodai. Baudžiamoji, baudžiamojo ir civilinio proceso

teisė daugiausiai atlieka apsaugos funkcijas. Civilinėje teisėje pagrindinė

vieta skiriama pozityviam visuomeninių santykių reguliavimui, t.y.

reguliavimo funkcijai. Civilinės teisės paskirtis – teisiškai veikti

susiklosčiusius turtinius, taip pat asmeninius neturtinius santykius tarp

vienas kitam nepavaldžių subjektų, organizuoti tuos santykius taip, kad jie

funkcionuotų remiantis visuomenės vystymosi dėsningumais, pagal visuomenės

poreikius, kad būtų užkertamas kelias atsirasti ir plėstis visuomenei

žalingiems santykiams.

Pagal Civilinės teisės normų poveikio visuomeniniams santykiams

pobūdį tikslinga skirti dvi reguliavimo funkcijos rūšis: statišką ir

dinamišką. Statiškos reguliavimo funkcijos poveikis reiškiasi tuo, kad

atitinkami Civilinės teisės institutai įtvirtina visuomenei bei valstybei

pageidautinus visuomeninius santykius (nuosavybės teisės institutas –

nustato nuosavybės teisės subjektus, turinį, objektus ir t.t., autorinės

teisės institutas, išradimų teisės institutas ir kt.). Dinamiška

reguliavimo funkcija pasireiškia tuo, kad civilinės teisės normų poveikis

nukreipiamas į visuomeninių santykių dinamikos įforminimą, tų santykių

keitimą, tobulinimą, skatinimą atsirasti naujiems visuomeniniams

santykiams, atitinkantiems žmogaus ir visuomenės poreikius.

Nors civilinė teisė iš esmės yra reguliacinio pobūdžio, tačiau ji

vykdo ir apsaugos funkciją. Pažeidus Civilinės teisės normas bei kitų

asmenų subjektines teises, tos normos numato ir sankcijas, kurių tikslas –

atstatyti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo: pvz., savininkas ar

teisėtas valdytojas gali išreikalauti daiktą iš svetimo, jei jis neteisėtai

jį valdo, reikalauti atlyginti žalą ar nuostolius, reikalauti per teismą

paneigti garbę bei orumą žeminančią informaciją, jei ji

neatitinka

tikrovės, ir pan.

Visuomeninių santykių teisinio įtvirtinimo faktas, numatytos

sankcijos, kurios gali būti taikomos pažeidus civilinės teisės normas, be

abejo, vaidina ir tam tikrą auklėjamąjį bei įspėjamąjį vaidmenį. Todėl

manoma, kad Civilinė teisė atlieka ir auklėjimo funkciją.

Pagrindinis Civilinės teisės uždavinys – nukreipti žmonių, įvairių

organizacijų, taip pat valstybės institucijų veiklą ta linkme, kad būtų

sparčiau vystoma privatine nuosavybe pagrįsta visuomenės ekonominė bazė ir

sudarytos sąlygos vis geriau patenkinti fizinių bei juridinių asmenų

materialinius ir dvasinius poreikius.

Remdamiesi išdėstytu, galime suformuluoti Civilinės teisės sampratos

apibrėžimą:

Civilinė teisė – tai teisės normų sistema, skirta teisiškai

reguliuoti vienas kitam nepavaldžių subjektų turtinius santykius, kurių

objektas turi tiesiogiai išreikštą ar numatomą vertę, taip pat tiek su

turtiniais susijusius, tiek ir nesusijusius asmeninius neturtinius bei

organizacinius santykius, siekiant sukurti privatine nuosavybe pagrįstą

visuomenės ekonominę bazę, kuri sudarytų sąlygas vis geriau patenkinti

fizinių bei juridinių asmenų materialinius bei dvasinius poreikius.

2.2 Administracinė teisė

Administracinės teisės dalykas ir sąvoka.

Pagrindinė teisės paskirtis – reguliuoti visuomeninius santykius. Todėl

teisės reguliavimo dalykas visada yra visuomeniniai santykiai.

Atsižvelgiant į šių santykių ypatumus bei jų reguliavimo metodą, teisė

skaidoma į savarankiškas šakas. Norint apibrėžto administracinę teisę,

reikia išryškinti jo reguliavimo dalyką.

Administratio (lot.) – valdyti, vadovauti. Administracinė teisė – valdymo

teisė, teisės apie valdymą šaka. Išvada: administracinės teisės dalykas yra

visuomeniniai santykiai, kurie susiklosto valstybinio valdymo procese.

Teisės teorijoje valstybinis valdymas yyra viena iš pagrindinių valstybės

veiklos rūšių. Siaurąja prasme valstybinis valdymas vadinamas vykdomąja

veikla. Vykdomąją veiklą atlieka valstybės valdymo institucijos (valstybės

vykdomieji organai). Jų pagrindinė paskirtis – organizuoti atstovaujamųjų

organų priimtų aktų įgyvendinimą. Išvada: administracinės teisės dalykas –

visuomeniniai santykiai, kurie susiklosto valstybės organų vykdomojoje

veikloje.

Administracinės teisės reguliavimo dalykas – visuomeniniai santykiai,

kurie susiklosto:

1. Valstybės valdymo organų veikloje (sudaro pagrindinę grupę);

2. Savivaldybės vykdomųjų institucijų veikloje;

3. Kitų valstybės organų (Seimo, teismų, prokuratūros) vidinėje veikloje.

Pvz., Seime – Seimo valdyba, vidinių vykdomųjų funkcijų institucija.

Administracinės teisės mokslas teoriniu požiūriu nagrinėja administracinės

teisės normas ir teisinį visuomeninių santykių reguliavimo mechanizmą,

remdamasis teoriniais apibrėžimais formuluoja bendras administracinės

teisės sąvokas ir mokslo kategorijas, tiria valstybinio valdymo dėsningumus

ir administracinių teisinių santykių tarpusavio ryšius, tiria

administracinės teisės normų realizavimo praktiką ir valdymo organų

funkcionavimo klausimus, rengia teisės normų raidos prognozes, teikia

rekomendacijas tobulinti normas ir santykius, rengia kodifikavimo

programas, normų aiškinimo teorinius pagrindus, padeda tobulinti valstybės

valdymo mechanizmą.

Administracinės teisės mokslas vykdo 3 pagrindines funkcijas:

1. Teorinę funkciją – padeda plėtoti bendrąją valstybės ir teisės teoriją;

2. Taikomąją funkciją – rengia pasiūlymus tobulinti valdymo reguliavimą,

sudaro sąlygas mokyti teisės dalykų – programos, vadovėliai;

3. Auklėjamąją funkciją – propaguoja teisines žinias, formuoja teisinę

gyventojų sąmonę.

Tyrimai atliekami mokslo tiriamuosiuose institutuose, aukštosiose

mokyklose. Yra ir praktinio pobūdžio institucijos. Yra ir mokslinio tyrimo

metodai – sociologinis, istorinis, statistinis, lyginamasis ir tt.t.

Administracinės teisės mokslas susijęs ir su kitomis teisės šakomis,

valdymo mokslu – tiria socialines valdymo problemas ir pan.

Administracinės teisės mokslas svarbus ir organizuojant bei tobulinant

valdymo mechanizmą.

Šaltiniai: konstitucija, Seimo, Lietuvos respublikos vyriausybės nutarimai,

prezidento dekretai ir t.t.

Administracinės teisės ir gretimų teisės šakų santykis

Administracinė teisė glaudžiausiai siejasi su konstitucine teise.

Konstitucinė teisė išreiškia visuomenės ir valstybės santvarką, valstybinės

valdžios, aparato principus, santykius su savivaldos organais, pagrindines

piliečių teises ir laisves, subjektų teisinę padėtį ir pan. Tai –

pagrindinė teisės šaka, nes jos svarbiausios normos yra ir kitų teisės šakų

pagrindas, aukščiausios juridinės galios šaltinis. Konstitucinė teisė yra

teisės sistemos rūšis, kuri yra pagrindas atsirasti ir vystytis kitoms

teisės šakoms. Šiuos visuomeninius santykius reguliuoja ir konstitucinės

teisės normos, ir administracinės teisės normos. Konstitucinė teisė nustato

bendrus teisės subjektų pradmenis, jų veiklos principus, o administracinė

teisė realizuoja juos detalizuodama, nustato konstitucinės teisės numatytų

principų įgyvendinimo tvarką. Pvz., švietimo ir mokslo sistema – kaip

įdiegti konstitucines nuostatas sprendžia Vyriausybė. Administracinės

teisės nuostatoms artimos ir žemės ūkio, finansų teisės nuostatos. Dar:

žodžio, demonstracijų laisvė priklauso konstitucinei teisei, bet yra

numatyta mitingų tvarka, reikalavimai – tai susiję su administracine teise.

Konstitucinės teisės normos reguliuoja atstovaujamosios valdžios funkcijų

vykdymą, o administracinės teisės normos – vykdomųjų (valstybės valdymo)

organų funkcijas. Bet yra ir neteisingų dalykų, pvz., administraciniai

teismai nagrinės bylas kylančias iš administracinių teisinių santykių bei

dėl rinkimų teisės pažeidimų – pastarasis dalykas priklauso prie

konstitucinės, o ne administracinės teisės normų (rinkimų komisija – ne

valdymo organas).

2.3 Baudžiamoji teisė

Baudžiamoji teisė – teisės normų visuma, kuri uždraudžia veikas kaip

nusikalstamas ir numato už šių draudimų pažeidimus atitinkamas bausmes arba

kitas poveikio priemones kaip šios veikos pasekmes, taip pat atleidimą nuo

bausmės ar bausmės palengvinimą. Baudžiamoji teisė skiriasi nuo kitų teisės

šakų, nes:

1) nereguliuoja visuomeninių santykių, kuriais tenkinami žmonių poreikiai;

2) skirta saugoti vertybes;

3) paskirtis – uždraudžia tokias veikas, kurios daro žalą; pateikiamas

išsamus draudžiamų veikų sąrašas;

4) nėra svarbi reguliuojamoji funkcija.

Objektyvioji pusė (jus poenale) – visuma įstatymo numatytų draudimų ar

įsipareigojimų, išdėstytų teisės normose.

Subjektyvioji pusė (jus puniendi) – parodo, kokią teisę turi valstybė

nubausti nusikaltėlius. Ji turi šią teisę, nes teisės normų pagrindu imasi

reguliuoti tvarką visuomenėje.

Baudžiamosios teisės esmė yra ta, kad jos normomis nustatoma svarbių

visuomenės gėrių, t.y. teisinių gėrių (baudžiamosios teisės dalykas),

apsauga, o už padarytus pažeidimus grasinama atitinkamomis sankcijomis.

Baudžiamoji teisė gina tokias svarbias vertybes kaip gyvybė, orumas,

nuosavybė, valstybės egzistavimo sąlygos ir t.t. Pasirenkant kokius gėrius

reikia saugoti, pagrindu yra jų svarba visuomenėje ir jiems padarytos žalos

pobūdis. Aptariant teisinių gėrių gynybą baudžiamosios teisės priemonėmis

reikėtų pažymėti, kad:

1) šių gėrių gynyba yra galima, jeigu jų struktūra formalizuota, t.y. jie

gali turėti formalizuotą loginę išraišką;

2) kriminalizuojant, turi būti atsižvelgta į tokių reiškinių paplitimą,

teisėsaugos organų galimybes ppatraukti kaltus asmenis atsakomybėn, ir į

kitus veiksnius.

Baudžiamųjų normų paskirtis – apsaugoti tam tikrus visuomeninius santykius,

o tai apsaugai realizuoti jos turi nustatytas sankcijas (teisės pažeidėjui

numatomi tam tikri asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymai. Baudžiamosios

teisės normos realizuojamos naudojant imperatyvinį metodą: taikomos

tiksliai laikantis normų reikalavimų ir naudojant valstybės prievartą.

Baudžiamojo teisinio santykio subjektai: vienoje pusėje fizinis, sulaukęs

tam tikro amžiaus, asmuo, pakaltinamas ir padaręs pavojingą veiką, kitoje

pusėje – valstybė, jai atstovauja teisingumo institucija.

Baudžiamoji teisė – materialioji, o baudžiamasis procesas ir bausmių

vykdymo teisė – formalioji. Pirma apibrėžia nusikalstamų veikų ratą ir

bausmes už jų padarymą. Procesinė teisė nustato, kokia tvarka turi būti

nusikaltusiam asmeniui inkriminuotas padarytas nusikaltimas ir paskirta

bausmė. Kaltės įrodinėjimas turi būti atliktas taip, kad nebūtų pažeistos

pagrindinės žmogaus teisės, kad galėtų įrodyti savo nekaltumą. Bausmių

vykdymo teisė – sprendžia kaip turi būti įvykdyta teismo paskirta bausmė,

nustato tokią bausmių vykdymo tvarką, kad būtų pasiekti bausmės tikslai,

taip pat sureguliuoja nuteistųjų teisinę padėtį, jų auklėjimo, mokymo,

darbo klausimus. Taigi baudžiamoji teisė, baudžiamasis procesas ir bausmių

vykdymo teisė sudaro tam tikrą visumą, kuri teisiškai sureguliuoja visus

klausimus susijusius su padaryto nusikaltimo išsiaiškinimu, kaltojo asmens

nubaudimu ir paskirtos bausmės realizavimu – tai kriminalinės teisės šakos.

Baudžiamosios teisės vieta valstybės teisės sistemoje: priešingai negu

kitos teisės šakos nesukuria jokių prielaidų formuotis tarpusavio

santykiams ir nereguliuoja pozityvių visuomeninių santykių. Pagrindinis

uždavinys – užkristi

kelią tokių santykių formavimuisi. Kaip kitos teisės

šakos gina visuomeninius gėrius, bet kitokiomis priemonėmis. Baudžiamoji

teisė susijusi su konstitucine, administracine teise bei su tarptautine

teise, nes vis daugiau klausimų sprendžiami tarptautinėmis sutartimis. Taip

pat baudžiamoji teisė susijusi su civiline bei finansine teise, bet šis

ryšys yra daug silpnesnis.

Baudžiamosios teisės funkcijos – pagrindinės teisinio poveikio

visuomeniniams santykiams kryptys:

1) bendroji prevencija, baudžiamaisiais draudimais siekiama užkirsti kelią

nusikaltimams apskritai. Tai priklauso nuo nusikaltimų išaiškinamumo bei

atsakomybės neišvengiamumo;

2) represinė funkcija, pagal sankcijas suvaržomos žmogaus teisės

(asmeniniai, turtiniai suvaržymai). Sankcijos rūšis priklauso nuo

nusikaltimo ppavojingumo ir asmens, kuris tokį nusikaltimą padarė. Taip pat

yra galimybė nusikaltusį asmenį atleisti nuo atsakomybės, o atliekamą

bausmę sumažinti;

3) informacinė funkcija, turi apsaugoti nuo neteisėtų veiksmų žmones, kurie

nėra linkę nusikalsti, bet tokius veiksmus gali padaryti dėl nežinojimo;

taip pat, kad baudžiamosios teisės priemonėmis galėtų pasinaudoti

nukentėjęs nuo nusikaltimo padarymo asmuo;

4) individualioji prevencija (pataisomoji funkcija), bausmės turi sulaikyti

nuo pakartotino nusižengimo, taikant baudžiamąjį įstatymą tikimasi, kad to

asmens elgesys pasikeis. Dažnai tam turi įtakos bausmės griežtumas, bausmės

atlikimo sąlygos, taip pat kaip padedama atlikus bausmę susirasti darbą,

butą.

Baudžiamosios teisės normomis saugomi ne visi žmonių interesai,

atsižvelgiant į jų specifiką dar vadinami teisiniais gėriais, o tik kai

kurie. Baudžiamoji teisė saugo juos pasirinktinai, pagal svarbą visuomenėje

ir jiems padarytos žalos pobūdį. Gina: gyvybę, orumą, lytinę laisvę,

nuosavybę, valstybės santvarką ir kt.

2.4 DDarbo teisė

Darbo teisės normos reguliuoja visuomeninius santykius,

atsirandančius dirbant arba glaudžiai susijusius su darbu.

Darbo teisė reguliuoja santykius tarp žmonių, kurie realizuoja

fizinius, protinius, intelektualinius sugebėjimus.

Darbo teisės šakos pagrindinis uždavinys – nustatyti tokias darbo

jėgos panaudojimo sąlygas, kurios užtikrintų normalų socialinį darbuotojų

ir darbdavių bendradarbiavimą, darbuotojų darbo ir gyvenimo sąlygas.

Darbo teisė – teisės šaka, kuri reguliuoja siaurai suprantamus

visuomeninius darbo santykius ir glaudžiai su jais susijusius kitus

visuomeninius santykius. Teisė domina ne santykis su procese dalyvaujančiu

objektu, o santykis su kitais žmonėmis, dalyvaujančiais procese.

Darbo teisė yra teisės šaka, reguliuojanti visuomeninius darbo ir

tarnybos santykius bei glaudžiai su jais susijusius, aptarnaujančius ir

sudarančius jiems sąlygas normaliai funkcionuoti.

2.5 Ekologinė teisė

Pradžią davė gamtos išteklių naudojimo reguliavimas. Pirmu ištekliu

buvo žemė – pagrindinis žmonių naudojimo objektas. Kiti ištekliai: miškas,

vandenys ir pan. Susiformavo žemės teisė plačiąja prasme, į jos sudėtį įėjo

normos, kurios reguliavo ir kitus išteklius. Vėliau iškilo būtinybė

savarankiškai reguliuoti ir santykius dėl kitų išteklių naudojimo (miškų,

žemės gelmių ir t.t.); išsiskyrė atitinkamos teisės šakos. Tapo būtina

aplinkos apsaugos santykius reguliuoti savarankiškai (didėjo užterštumas).

Susiformavo aplinkos apsaugos teisė.

XX a. viduryje išryškėjo priešinga tendencija: tų santykių

integracijos procesas, kuris buvo sąlygotas dėsningumų, vykstančių gamtoje.

Nutarta reguliuoti šiuos santykius remiantis vieningais principais –

ekologinė teisė. Visi ekologiniai reikalavimai sudaro sistemą. Vienų

reikalavimų laikymasis sąlygoja būtinumą laikytis kitų reikalavimų. Visą

gamtą apsaugoti galima tik laikantis visų ekologinių reikalavimų, vadinasi

reikia vieningo teisinio reguliavimo.

Ekologinė teisė – tai kompleksinė teisės šaka, kurią sudaro visuma

teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, kylančius užtikrinant

racionalų gamtos išteklių naudojimą ir apsaugą, jų atstatymą ir gausinimą,

saugant ir gerinant gamtinę aplinką, siekiant užtikrinti ekologinius

visuomenės poreikius.

Ekologinės teisės dalyką sudaro visuomeniniai ekologiniai santykiai,

kuriais realizuojama visuomenės ir aplinkos sąveika.

Ekologinių santykių specifiką lemia jų objektas – aplinka, kaip sudėtinga

ekologinė sistema. Aplinka – tai gamtoje funkcionuojanti visuma tarpusavyje

susijusių elementų (žemės paviršius, gelmės, oras, vanduo, augalai, gyvūnai

ir t.t) bei juos vienijančios natūralios ekosistemos. Ekologinių santykių

specifiką nulemia siekimas išsaugoti aplinką kaip sistemą. Kiekvienoje

valstybėje saugoma ne aplinka apskritai, bet tik tam tikra jos geografinė

dalis, kurios atžvilgiu galioja valstybės jurisdikcija.

Ekologiniai teisiniai santykiai – t.y. valiniai ekologinės teisės

normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kylantys sąveikaujant

visuomenei ir aplinkai.

Pagal poveikio aplinkai formas, visus ekologinius teisinius santykius

skirstome į tam tiktas grupes:

1. gamtos išteklių naudojimo santykiai

2. santykiai, susiję su teršiančių medžiagų emisija į aplinką

3. aplinkos būklės atkūrimo santykiai

4. naudingųjų aplinkos savybių panaudojimo, nepaimant jų iš aplinkos,

santykiai (aplinkos naudojimo poilsio, sveikatingumo reikmėms

santykiai).

5. įvairių saugomų teritorijų steigimo santykiai, siekiant jas

išsaugoti dėl ekologinės-kultūrinės vertės.

6. teritorijų planavimo ir ūkinės veiklos projektavimo santykiai –

santykiai atsirandantys reguliuojant žmonių įįsikišimą

2.6 Finansinė teisė

Finansinės teisės dalykas ir samprata.

Finansų teisės dalyką sudaro visuomeniniai finansiniai santykiai,

kurie atsiranda valstybei įgyvendinant finansinę veiklą. Jo požymiai:

– paskirstomasis pobūdis; per finansinius santykius paskirstomos

nacionalinės pajamos tarp valstybės, ūkio subjektų ir gyventojų;

– finansinius santykius vienija vienas tikslas – siekiama gauti valstybės

pajamas; reguliuojama valstybės finansinė politika ir sudaromos prielaidos

valstybės funkcijų įgyvendinimui;

– organizacinis pobūdis; finansiniai santykiai atsiranda ir egzistuoja

būtinai dalyvaujant valstybei, kuri organizuoja visą finansinę veiklą;

– ekonomiškai pagrįsti; atsiradimą sąlygoja valstybės poreikiai gauti

pajamas, kurios sudaro valstybės veiklos finansinį pagrindą;

– piniginis pobūdis; per finansinius santykius surenkamos piniginės lėšos į

valstybės fondus ir naudojamos valstybės reikmėms.

Finansų teisės dalykas – visuma finansinių santykių, atsirandančių

valstybei kaupiant lėšas savo fonduose ir naudojant tokias lėšas savo

funkcijų realizavimui. Pagal galiojimo (atsiradimo) sritis:

– lėšų kaupimo santykiai (mokesčių mokėjimo, rinkliavų);

– valstybinių lėšų paskirstymo (valstybinėms programoms; valstybės veiklos

sritims);

– valstybės lėšų naudojimo;

– lėšų kaupimo ir naudojimo kontrolės (finansų kontrolė).

Finansų teisė – sistema teisės normų, kurios reguliuoja finansinius

santykius, atsirandančius valstybei kaupiant ir naudojant savo finansinius

išteklius. Įgyvendinant valstybės finansinę veiklą susidaro daug santykių,

kurie sureguliuojami finansų teisės normomis.

Finansinės veiklos formos – kompetentingų institucijų veiklos

išraiška. Pagal pobūdį skirstoma: 1) teisinės; 2) neteisinės. 1 – turinį

sudaro kompetentingų institucijų veikla, susijusi su Finansų teisės normų

sukūrimu ir tokių normų taikymu. Finansinių aktų ypatumas – jie ne tik

sukuria Finansų teisės normas, bet ir nustato finansines užduotis

konkrečiam subjektui. 2 – kompetentingų institucijų veiksmai, kurie

nesukelia jokių teisinių pasekmių, tačiau sudaro sąlygas tokioms pasekmėms

atsirasti.

Finansų teisė susijusi tik su pinigais, kurie yra valstybės nuosavybė.

2.7 Konstitucinė teisė

Konstitucinė teisė – yra pagrindinė teisės šaka, kurios normos

reguliuoja visuomeninius santykius, susijusius su valstybinės valdžios

įgyvendinimu, valstybės institucijų sudarymo principais, tvarka, nustato

tarpusavio ryšį, apibrėžia konstitucines piliečių teises, laisves ir

pareigas.

Tarybiniu laikotarpiu buvo Valstybinė teisė, atkūrus Nepriklausomybę

– Konstitucinė teisė.

Konstitucinės teisės šaltinis yra idėjos pradmenys. Pagrindinis

teisės šaltinis yra Lietuvos respublikos Konstitucija 2.

Konstitucinė teisė laikoma išskirtine, pamatine teisės šaka,

nacionalinės teisės sistemoje. Ji įtvirtina pagrindinius principus, kuriuos

turi atitikti kitų teisės šakų normos.

Konstitucinė teisė reguliuoja visas svarbiausias visuomenės gyvenimo sritis

Sumanymą keisti ar papildyti LR Konstituciją turi teisę pateikti

Seimui ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 300

tūkstančių rinkėjų.

Nepaprastosios padėties ir karo padėties metu Konstitucija negali

būti taisoma.

2 priimta 1992 m. spalio 25 d. tautos referendumu

2.8 Agrarinė teisė

Agrarinės teisės sąvoka. Santykis su kitomis teisės šakomis.

Tai kompleksinė specializuota teisės šaka, apjungianti žemės,

civilinės, verslo, darbo, administracinės ir tarptautinės viešosios teisės

normas, tikslu reguliuoti visuomeninius teisinius santykius žemės ūkio

gamybinės veiklos srityje. Šios teisės šakos atsiradimą lėmė tai, kad žemės

ūkiui reikia specifinės teisės šakos,

reikalaujančios specialaus teisinio

reguliavimo. Pradėjo kurtis žemės ūkio įmonės, kurioms reikėjo priimti

specialius nuostatus, reguliuojančius tokių įmonių steigimą ir veiklą.

Agrarinė teisė pakeitė iki tol buvusią kolūkinę teisę.

Agrarinė teisė neturi savarankiškos vietos teisės sistemoje, nes ji

remiasi daugelio kitų teisės šakų normomis. Dėl to ji ir yra kompleksinė.

Teisiniams santykiams reguliuoti agrarinė teisė pasitelkia administracinės,

civilinės, darbo, finansų teisės normas. agrarinei teisei taikomi

pagrindiniai šių teisės šakų nuostatai, jų pagrindu kuriamos agrarinės

teisės normos. Agrarinė teisė kuriama atsižvelgiant į žemės ūkio gamybos

specifiką, o, pvz., administracinė, darbo &– į reguliuojamus visuomeninius

santykius, todėl šių teisės šakų normos ne visada atspindi žemės ūkio

ypatumus.

Kadangi agrarinė teisė yra kompleksinė teisės šaka, todėl nėra

vieningo reguliavimo dalyko. Agrarinės teisės dalykas suvokiamas plačiąja

ir siaurąja prasme. Siaurąja: žemės ūkio produkcijos gamybos santykiai,

susiklostantys žemės ūkio įmonių veiklos procese, taip pat turtiniai,

civiliniai, žemės naudojimo, darbo, mokestiniai santykiai. Plačiąja:

subsidijavimo ir kreditavimo santykiai, valstybės paramos santykiai, žemės

ūkio produkcijos importo ir eksporto, ekologiniai, kaimo vietovių

išsaugojimo nuo miestų plėtimo santykiai.

Agrarinės teisės santykių turinį sudaro subjektai ir objektai.

Subjektai:

* valst. iinstitucijos;

* savivaldos inst.;

* komercinės ir nekomerc. organiz.;

* ūkininkai ir individualūs verslininkai.

Objektai:

* žemė (dvejopa prasme: kaip pagrindinis, formuojantis visą šakos

specifiką objektas ar kaip derlingas dirvožemio sluoksnis);

* darbinė veikla su žeme;

* žemės ūkio produkcijos ggamyba;

* finansinė veikla.

2.9 Tarptautinė teisė

Atsiradus visuomenei iškilo poreikis reglamentuoti visuomenės narių

santykius, atsiradus valstybėms – valstybių santykius. Pirmasis asmuo

Džeramas Bentamas 3 XVIII a. pabaigoje pirmą kartą pavartojo terminą

Tarptautinė teisė. Iki to naudotas lotyniškas terminas jus gentium (tautų

teisė). Po to – teisė tarp tautų.

Tarptautinės teisės dalykas – tarptautiniai santykiai. Jie išplaukia

už vienos valstybės ribų. Tarptautinės teisės normos negali reglamentuoti

santykių, kurie susiklosto valstybės viduje. Vienas iš pagr. principų:

nesikišimo į valstybės vidaus reikalus.

Tarptautinė teisė susideda iš

a) sutartinių ir

b) paprotinių normų.

Nacionalinės teisės sistema turi hierarchiją. Tai įstatymai (konstitucija,

paprastieji), poįstatyminiai aktai.

Tarptautinės teisės subjektai: 1) valstybės, 2) organizacijos, 3)

tautos, siekiančios nepriklausomybės, 4) valstybinio pobūdžio vienetai

(Šventas sostas), 5) laisvieji miestai, 6) fiziniai asmenys (tik tam

tikrose srityse: žmogaus teisės srityje, kai išnaudoti visi vidaus gynimo

būdai).

Kiekvienas tarptautinės teisės subjektas turi turėti neatskiriamus

požymius: teisnumą ir veiksnumą.

Teisnumas – galėjimas turėti teises ir pareigas.

Veiksnumas – galėjimas realizuoti savo vardu teises ir pareigas.

3 anglų filosofas

Teisnumo ir veiksnumo pasireiškimo būdai: (pagal Braunli)

1) galėjimas sudaryti tarptautines sutartis;

2) galėjimas būti tarptautinių organizacijų narėmis (valstybėms);

3) galėjimas būti tarptautinio teisminio proceso šalimi (pareikšti

pretenziją ir dalyvauti kaip šalis byloje);

4) galėjimas atsakyti (būti tarptautinės teisinės atsakomybės subjektu).

Reiktų skirti 2 kategorijas: teisės subjektas ir teisinių santykių

subjektas.

Teisinių santykių subjektas – tai asmuo, turintis konkrečias teises ir

pareigas, o teisės ssubjektas išvis turi teises ir pareigas.

TAUTOS

Tauta tampa tarptautinės teisės subjektu, jeigu laikomasi šių sąlygų:

1) ta tauta siekia nepriklausomybės, valstybingumo;

2) tauta turi jai atstovaujančias institucijas, per kurias ji įgyvendina

atitinkamas teises ir pareigas.

Kas sudaro tautos kaip tarptautinės teisės subjekto pagrindą? Tautos

subjektiškumo pagrindą sudaro tautos suverenitetas. Jis leidžia tautai

siekti nepriklausomybės, valstybingumo. Leidžia vystyti kalbą, kultūrą,

papročius, propaguoti religiją, naudotis visais mineraliniais ir

biologiniais resursais, kurie yra toje teritorijoje, kur gyvena tauta.

TAUTINĖS MAŽUMOS

Jos irgi tarptautinės teisės subjektai, nes tai apsprendžia

konvencijos. Tautinės mažumos gali turėti politinę, kultūrinę tautos

autonomiją.

Tautinės mažumos negali turėti politinio savarankiškumo.

TARPTAUTINĖS ORGANIZACIJOS

Tai išvestiniai subjektai. Jų kaip subjektų pagrindą nustato

valstybės, ir tai daro tarptautinės sutarties pagalba, nurodydamos

atitinkamas veiklos kryptis, struktūrą, teises ir pareigas.

Nežiūrint to, kad tarptautinių organizacijų vaidmuo stiprėja, jos vis vien

antraeiliai išvestiniai subjektai.

LAISVIEJI MIESTAI

Tai savotiški subjektai, nes miestas turi priklausyti valstybei.

Tačiau atskirų miestų padėtis istoriškai gali būti neaiški (pvz., Berlynas,

Vatikanas, Gdanskas, Klaipėda, Maltos ordinas). Šie miestai tarptautinės

teisės subjektais tampa dėl tarptautinės sutarties.

INDIVIDAI

Lietuva, pasirašiusi Žmogaus teisių apsaugos konvenciją, piliečiai

įgyjo teisę kreiptis į Tarptautinį žmogaus teisių teismą. Be to,

diplomatinė konsulinė teisė atskiroms kategorijoms asmenų nustato tam

tikras privilegijas. Be to, asmuo gali būti tarptautinės atsakomybės

subjektu (Niurnbergo ir Japonijos kariniai tribunolai).

Valstybės kaip pagrindiniai tarptautinės teisės subjektai.

Valstybės &– pagrindiniai tarptautinės teisės subjektai dėl kelių

priežasčių: pasaulis organizuotas valstybių egzistencijos pagrindu.

Esminiai pokyčiai pasaulyje galimi tiek pozityvių, tiek negatyvių valstybių

veiksmų dėka. Tarptautinės teisės normas kuria valstybės.

Teisės teorijoje pateikiami valstybės požymiai. Pirmą kartą valstybės

kaip tarptautinės teisės subjekto požymiai buvo nustatyti 1933 metais

Montevidejo konvencijoje. Tai regioninė konvencija. Ją pasirašė JAV bei

Lotynų Amerikos valstybės. 1 straipsnyje nurodomi šie valstybės kaip

tarptautinės teisės subjekto požymiai:

1) nuolatiniai gyventojai;

2) apibrėžta teritorija;

3) vyriausybė;

4) galėjimas užmegzti santykius su kitomis valstybėmis.

Tarptautinės teisės literatūroje minimi ir kiti valstybingumo kriterijai:

a) civilizacijos lygis;

b) demokratijos laipsnis;

c) valstybės funkcijų turėjimas;

d) pasiruošimas laikytis tarptautinės teisės normų.

Būtent dėl šių požymių labiausiai ginčijamasi. Remiantis Montevidejo

konvencija reikia nagrinėti tuos 4 valstybės požymius.

IŠVADOS

Teisės funkcijos – vaidmuo, kurį atlieka teisė arba tam tikras teisės

institutas, ir konkrečios subjektų elgesio teisinio reguliavimo kyptys.

Kadangi teisė glaudžiai susijusi su valstybe, tai teisės funkcijos sutampa

su valstybinės valdžios funkcijomis. Valstybės veikla vykdoma teisinėmis

formomis, remiantis teisės aktais, kurie nustato šios veiklos turinį bei

pobūdį.

Teisės funkcija reiškia tam tikrą veiklos kryptį, arba teisės

socialinės paskirtį, arba ir viena, ir kita. Pagal pozityvistinę koncepciją

– poveikio kryptis, pagal liberaliąją – socialinė teisės paskirtis, pagal

šiuolaikinę – ir viena, ir kita.

Šiuo pagrindu galima būtų išskirti ekonominę, ekologinę, socialinę ir

kitas funkcijas, kurios identiškos valstybės funkcijoms. Pagal valstybinės

valdžios subjektus funkcijos gali būti įstatymų leidžiamoji, įstatymų

vykdomoji ir teisminė.

Teisės funkcijos klasifikuojamos pagal:

Teisės sistemą arba šakas (bendrosios, tarpšakinės, šakinės,

institutų, teisės normos)

Poveikio žmonių elgesiui būdus, realizavimo formą (reguliacinė

(dinaminė arba statinė), apsauginė).

Kuo mažiau demokratiškesnė visuomenė, tuo labiau dominuoja apsauginė,

kuo demokratiškesnė – tuo labiau reguliacinė.

Teisės funkcijos gali būti klasifikuojamos pagal tai, kokius

pagrindinius uždavinius sprendžia:

1. Kryptys, kurios išreiškia teisės kaip visuomeninių santykių

reguliatoriaus specifiką, jos teisinę reikšmę šiems santykiams.

Svarbiausias uždavinys – visuomeninių santykių sureguliavimas, jų

įtvirtinimas. Socialinis teisingumas bei laisvė – uždavinys sprendžiamas

reguliacinės funkcijos pagalba. Reguliacinė funkcija – tokia teisinio

poveikio kyptis, kuriama siekiama garantuoti visuomeninių santykių

organizaciją, jų funkcionavimą ir vystymąsi. Reguliacinė funkcija susijusi

su su šeimos, turtiniais, finansiniais ir kitais santykiais. Ji

pasireiškia: 1) santykių įtvirtinimu teisės norminiuose aktuose. Tai

reiškia, kad teisės normos suteikia privalomą teisinę formą tiems

santykiams, kurie yra normalaus visuomenės funkcionavimo pagrindas.

Valstybės organų sudarymo tvarka, kompetencija, piliečių teisės, laisvės

bei pareigos ir kt.; 2) teisė garantuoja visuomeninių santykių

organizavimą, tobulėjimą bei vystymąsi. Toks teisės poveikis pasireiškia

visuomeninių santykių ekonominėje, socialinėje sferose reguliavimu. Šio

reguliavimo pasekoje nustatoma geriausia visuomeninių santykių tvarka,

atitinkanti valstybės gyventojų interesus. Teisė įtvirtina esamų santykių

pakeitimo, tobulinimo galimybę, naujų santykių kūrimą (pvz., kai teisės

normose įtvirtinamos naujos nuosavybės formos).

2. Apsaugos funkcija – tokia teisinio poveikio kryptis, kuri skirta

apsaugoti, visuomeninius santykius nuo veiklos, neatitinkančios teisės

reikalavimų. Ši funkcija pasireiškia: 1) nustatant

draudimus atlikti tam

tikras veikas; 2) nustatant teisės sankcijas už nustatytų veikų atlikimą;

3) teisės sankcijų asmenims, padariusiems teisės pažeidimus, taikymas.

Apsauginė funkcija dažniausiai turi statikos elementų. Reguliacinė

funkcija gali būti: reguliacinė dinaminė arba reguliacinė statinė.

Reguliacinė dinaminė reiškia, kad nustatomos gyvenimo aplinkybės,

kurios sąlygoja vienų ar kitų teisinių pasekmių atsiradimą. Jos pagrindas –

teisės normos, kurios teisinių priemonių pagalba dalyvauja socialiniuose

procesuose. Subjektai turi galimybę maninpuliuoti savo teisėmis ir

pareigomis.

Reguliacinė statinė įtvirtina tam tikrus statusus visuomenėje. Jos

pagalba soiekiama garantuoti socialinių teisinių vertybių stabilumą

(valstybės formos įįtvirtinimas, politinės sistemos principų įtvirtinimas).

Šių funkcijų išskyrimas yra daugiau teorinis, nes praktiškai apsauginė

funkcija, kaip ir regulaicinė funkcija, realizuoja teisės socialinę

paskirtį, t.y. sureguliuoti visuomeninius santykius ir garantuoti jų

stabilumą ir nepriklausomybę nuo išorinio neigiamo poveikio. Per apsauginę

funkciją teisė tam tikru būdu apsaugo ir gina socialines vertybes,

nurodydama asmenims ir organizacijoms jų interesų realizavimo teisėtus ir

tikslingiausius kelius.

Teisinis poveikis – tai terminas, apibrėžiantis teisės poveikio

visuomeniniams santykiams formas ir būdus, t.y. teisės principų

realizavimas, draudimų nustatymas, nustatymas normų, reglamentuojančių

visuomenės gyvenimą, valstybės institucijų veiklą, visuomeninių

organizacijų veiklą. Teisinis poveikis apima ir teisinį reguliavimą –

teisinių santykių sutvarkymą teisės normų pagalba.

Teisės vaidmuo – teisės reikšmė valstybės ir visuomenės gyvenime,

atsižvelgiant į teisės funkcijas.

Teisės uždavinys – politinė, socialinė, ekonominė problema, kurią turi

išspręsti teisė. Uždavinys nurodo nuolatinį arba laikiną, artimiausią ar

galutinį tikslą, kurį turi pasiekti teisė. Nė vienas uždavinys negali būti

išspręstas, nerealizavus teisės funkcijų. Uždaviniai netiesiogiai

apsprendžia funkcijų egzistavimą.

Teisės funkcionavimas – teisės veikla socialinėje sistemoje. Tai

veikla einamuoju momentu. Tuo tarpu teisės funkcija atspindi tiek dabartį,

tiek ateitį. Teisės funkcionavimas – teisės funkcijų realizavimas,

įgyvendinimas visuomeniniuose santykiuse.

Teisės funkcijos yra realizuojamos tokiomis informomis:

Informacine (išaiškinimas adresatams)

Orientacine (tam tikrų teisinių nuostatų formavimas)

Teisine (teisinių priemonių taikymas=teisinio reguliavimo

mechanizmas)

Reformuojant teisės sistemą Lietuvoje buvo padaryta klaidų, todėl

daugelio žmonių požiūris į teisę šiuo metu yra neigiamas ir dėl to

nesilaikoma teisinių normų. Dabartinis vaizdas tikriausiai būtų kitoks, jei

Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje būtų pasirinkta moderni teisės sistema

ar bent jau žymiai pakeista paveldėta klasės valios išraiškos teisės

samprata. Teisę Lietuvoje būtų galima suvokti kitaip – kaip susiformavusių

tautoje, valstybės sankcionuotų ar būtinų valstybei funkcionuoti

visuomeninių santykių dalyvių elgesio taisyklių visuma, kurios funkcionuotų

pritariant daugumai šalies gyventojų ir būtų garantuotos valstybės

sankcijomis.

LITERATŪRA

1. Rūta Bakševičienė. Teisė – kas tai? Kelios teisės sampratos // Teisė. –

1996. T30.

2. Herbert L.A.Hart. Teisės samprata. – V.: Pradai, 1997.

3. Petras Leonas. Teisės enciklopedijos paskaitos. – V.: Pozicija, 1995.

4. S. Katuoka. Valstybės ir teisės pagrindinės kategorijos. V., 1997.

5. A. Vaišvila. Atvira visuomenė ir teisinė valstybė // Teisės problemos.

1998. Nr. 1.

6. Valstybės ir teisės teorija. Red. S. Vansevičius. V., 1989.

7. В.С. Нерсесянц. ФФилософия права. M., 1997.

8. С.А. Комаров. Теория государства и права. M., 1998.

———————–

[1] С.А. Комаров. Общая теория государства и права. М., 1998.