teisės socialinė paskirtis ir funkcijos

TURINYS

Įvadas…………………………2

Teisės socialinė paskirtis ir jos raida………………..3

Žmogaus kaip pozityviosios teisės socialinės paskirties objektas………3

Juridinė žmogaus teisių samprata………………….4

Žmogaus teisių saugos diferenciacija ir diskriminacija………….5

Žmogaus orumas ir teisė į orumą…………………6

Teisės funkcijos ir jų santykis su teisės socialine paskirtimi………..7

Išvados…………………………9

Literatūra…………………………10Įvadas.

Jau IV-III tūkstantmetyje pr. Kr., Senovės Rytuose atsiradus pirmiesiems valstybiniams dariniams, nuo seno susiklostę papročiai pamažu evoliucionavo į teisės normas. Pagrindiniu teisės šaltiniu senovės Rytų šalyse ištisus šimtmečius buvo paprotys, kuris kaip visuomenės kūrybos darinys buvo perduodamas žodžiu iš kartos į kartą. Ir tik vėliau, kai ūkis buvo oorientuotas į drėkinamąją žemdirbystę, kolektyvinį žemės darbą, ėmė plėtotis rinkos santykiai, nusistovėjusias elgesio taisykles ėmė papildyti valdovų, jų administracijos, teismų įstatymai, paliepimai bei nurodymai. Svetimas darbas tapo labai naudingas. Karo belaisviai virsta vergais ir verčiami dirbti, jau nebežudomi. Prasideda visuomenės turtinis sluoksniavimasis, kuris lėmė turtinę nelygybę. Visuomenė skaidėsi į skirtingų interesų, skirtingos padėties grupes. Dauguma žmonių kentėjo nuo skolų, didelių mokesčių, skriaudų. Vis labiau ryškėjo ponų teisės. Visos šios priežastys paskatino formuotis teisei, nustatančiai elgesio ribas, atsakomybę už padarytą nusikaltimą, ssocialinių grupių lygiateisiškumą, žmogaus apsaugą bei jo teises. Esant tokiai turtinei ir socialinei nelygybei, papročių santvarka akivaizdžiai pasirodė netinkama valdyti raidos prieštaravimų draskomai visuomenei.

Teisė nuo pat savo atsiradimo praėjo daugelį sudėtingų raidos etapų. Tai ilgas istorinis procesas, perėjęs sudėtingų ccivilizacijų laikotarpius, susirinkęs įvairių tautų raidos savitumus tapo visuomenės socialinio reguliavimo sistemoje svarbiausia vertybe, nustačiusi norminius pradus, taiką visuomenėje, supratusi interesų įvairovę.

Tai užtikrino stabilų ir tikslingą žmonių elgesį, išsprendė konfliktus, kilusius dėl priešingų interesų. Teisę galima apibūdinti kaip visuomenės dvasinio gyvenimo reiškinį, kuris apima žmonių elgesio normas, vertybes bei idealus. Šių normų reguliavimas – teisės socialinė paskirtis.

Teisės integracija į socialinę aplinką, visuomenės gyvenimą, žmogaus teisės yra pagrindinis šio darbo temos aspektas.Teisės socialinė paskirtis ir jos raida

Samprata apie teisę apima ne tik jos šaltinius, struktūrą, principus, bet ir jos socialinę paskirtį bei funkcijas, kurių pagalba teisė tampa visuomenėje kaip socialinio elgesio reguliatorius.

“Teisės socialinė paskirtis – tai tas tikslas, kuriam teisė kuriama ir dėl kurio ji egzistuoja.”* Tai pastovus reguliavimo ir ggynybos procesas, kuris užtikrina teisėtą elgesį, nustato jo ribas.

Teisė tiesiogiai atsiranda iš žmonių santykių, dėl šios priežasties jai tenka valdymo, atsižvelgiant į visų žmonių lygybę ir jų laimės siekį, rolė. Jai skirta organizuotai, vienodo veiksmingumo priemonėmis saugoti visų visuomenės narių teises ir įtakoti jų įgyvendinimą. “Valstybė ir visuomenė privalančios jas tik saugoti, lemti jų įgyvendinimą.” ** Pavyzdžiui, Hamurapio kodekse (XVIII a.pr.kr.) buvo kalbama taip: “ Teisės normų tikslas – užtikrinti, kad galingasis neskriaustų silpnojo, kad atsirastų tvirtas pagrindas vykdyti teisingumą iir spręsti ginčus” ***

Teisės socialinė paskirtis praėjo du istorinius etapus: klasinį ir demokratinį. Pirmajame etape teisė buvo kuriama saugoti tik ekonomiškai bei politiškai svarbių socialinių grupių interesus ir teises, vienu sykiu slopinant kitas socialines grupes. Teisė priklausė ne visai visuomenei, o tik jos daliai.Tokia teise besivadovaujančiose valstybėse dominavo visuomenės priešiškumas, nepasitikėjimas bei žmogaus ar visuomenės grupių menkinimas, teisių nepaisymas. Tokią teisę galima įvardinti kaip prievolių bei priešpriešos teise.

Po Antrojo pasaulinio karo, Europoje pradėjo formuotis teisė, kurios paskirtis buvo saugoti bei ginti ne vienos, o absoliučiai visų socialinių grupių interesus bei teises, palaikyti visuomenėje santarvę,,išlaikyti ir skatinti kiekvienos socialinės grupės demokratišką požiūrį į priešingų interesų socialinę grupę, šiuos santykius grindžiant abipuse nauda, bendradarbiavimu bei lygiateisiškumu. Tokios, antrojo etapo, teisės paskirtis – siekti, kad visi galėtų dalyvauti mainuose vienodomis sąlygomis, atskleisti ir realizuoti savo asmenybę, tikėtis apsaugos ir tais atvejais, kuomet dėl tam tikrų priežasčių, aplinkybių negali pats užtikrinti bent minimalios savo teisių saugos.

Šiuos istorinius etapus galima pavadinti ne tik teisės socialinės paskirties raida, bet ir visos teisės pažangos raida, kuri, be abejo, taip pat labai svarbi ir reikalinga visuomenei, kaip ir įvairiausi mokslo tobulėjimai, pasiekimai bei pažangos.

Jei žiūrėsime į žmogaus teisių apsaugą kaip į šiuolaikinės pozityviosios teisės socialinę paskirtį, turėtume bent ttrumpai apibūdinti ir pačias žmogaus teises.

Žmogaus teisės kaip pozityviosios teisės socialinės paskirties objektas

Jei žiūrėsime į žmogaus teisių apsaugą kaip į šiuolaikinės pozityviosios teisės socialinę paskirtį, turėtume bent trumpai apibūdinti ir pačias žmogaus teises.

Išnagrinėjus teisės sampratą, akivaizdu, kad žmogaus teisės gali būti suprantamos labai skirtingai. Visas pažiūras galima sugrupuoti į du požiūrius: natūralistinį ir pozityvistinį. Natūralistiniu požiūriu suprantama, kad žmogus jau gimsta su teisėmis, kad jų jau nebegali atimti valstybė ir negali jų valdyti. Toks požiūris būdingas demokratinėms valstybėms, kurios pareiga yra saugoti žmogaus teises.

Pozityvistiniu požiūriu žmogaus teisės kyla iš valstybės, kuri savo nuožiūra arba suteikia žmogui tas teises, nustato jų apimtį arba tiesiog gali jas susiaurinti arba kai kurias ir visiškai likviduoti. Iš to galima suprasti, kad žmogus iš prigimties neturi jokių teisių, kad jos įgaunamos aplinkos, kurioje jis gyvena dėka ir kuri gali laisvai jomis manipuliuoti.

Žinoma šis požiūris būdingas autoritarinėms arba totalitarinėms valstybėms, ekonomiškai atsilikusioms bendruomenėms, ten, kur asmuo nesugeba be valstybės ar visuomenės paramos išlaikyti bent minimalios savo teisių saugos.

Reiktų pasakyti, kad šie požiūriai į žmogaus teises yra labai vienpusiški. Tikriausiai juos abu sujungus galima būtų įžvelgti daug daugiau tiesos. Pasakyti reikėtų, kad prigimtinės teisės ski.riasi priklausomai nuo to, ar objektas yra biologinės ar socialinės prigimties, pavyzdžiui, gyvybė, ssveikata, laisvė, orumas ir t.t – tos vertybės, kurias turi saugoti, ir turtas, kvalifikacija – paties sukurtos. Tačiau nepriklausomai nuo to asmens teisė – jo ir visuomenės abipusio įsipareigojimo susitarimas naudoti savo vertybes nedarant neigiamo poveikio kitiems asmenims ir jo vertybėms. Taip samprotaujant, subjektinė teisė nėra savybė ir niekas negimsta jau su teisėmis.

Iš kitos pusės, negalime sakyti, kad pagrindinės žmogaus teisės yra valstybės malonė asmeniui. Valstybė turi tik saugoti žmogaus teises, kurias jis pats įsigijo vykdydamas kažkokią veiklą. Be abejo yra teisių, atsirandančių iš valstybės teisėkūros. Pvz.: teisė į susirašinėjimo slaptumą, būsto neliečiamybę, teisė dalyvauti valdant šalį ir panašiai. Kadangi šios teisės yra žmogaus orumo ir laisvės paseka, jis turi teisę į šias socialines vertybes. Žinoma būtina sąlyga, kad valstybė tai pripažintų įstatymais. Todėl kiekviena valstybė savo šalies Konstitucijoje yra įtvirtinusi žmogaus teises. Taip pat Tarptautinėse sutartyse, Tarptautinėje Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje yra numatytos ir įtvirtintos žmogaus teisės.

Juridinė žmogaus teisų samprata

Toliau nagrinėjant teisės socialinę paskirtį reiktų išskirti pozityviąją teisę, kuri turi vienodai branginti ir saugoti visų asmenų teises. Juk pagrindinis žmogaus teisių koncepcijos požymis – visų žmonių lygiateisiškumo pripažinimas. Kitaip tariant. “Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs”. Mano manymu pagrįsti tai yra sunku.

Pirmiausia – žmonės gimsta nelygūs: lyčių, amžiaus

atžvilgiu, kiek vėliau išryškėja skirtingi proto gebėjimai, talentai, sveikata ir pan. Čia reikėtų išskirti dvi lygybes: ekonominę ir juridinę. Juridinė lygybė tai yra “pradžios” lygybė, kuri užtikrina lygybę tik startuojant. Ekonominė lygybė tai pabaigos, finišo lygybė. Svarbesnė yra juridinė lygybė, kuri suteikia galimybę imtis bet kurios įstatymų neuždraustos veiklos, naudotis ta pačia asmens teisių apsauga, taip pat būti atsakingiems pagal tuos pačius įstatymus. Sekantys veiksmai ir pats procesas priklauso nuo žmogaus norų, gabumų, mokėjimo dirbti ir nuo ekonominės padėties. Kitaip ttariant, juridinė lygybė garantuoja, kad asmenys nebus diskriminuojami vienas kito atžvilgiu nei pagal įstatymą, nei pagal teismo sprendimus.

Kadangi, kaip minėjau, žmonės yra skirtingi, įstatymai atsižvelgdami į šiuos skirtumus, nustato visiems asmenims vienodas taisykles tiek veikimo, tiek procedūrų atžvilgiu. Teisės normose įtvirtintos asmens teisės leidžia pačiam pasirinkti vieną ar kitą poelgį ir spręsti, kaip pasielgti. Pagrindinė čia yra žmogaus elgesio kokybė veikiant teisei socialinėje srityje. Taip pat svarbi yra žmonių poelgių branda, pasirengimas pripažinti pokyčius, pilietinė pozicija, geranoriškas požiūris į kkitą asmenį. Galima nuspėti, kad esant vienodoms sąlygoms daugiau pasieks tie, kurie yra gabesni, stropesni, stipresni, t.y. priklausomai nuo elgesio tipo. Todėl neįmanoma absoliučiai pašalinti žmonių skirtumų. “Dėl šių skirtumų atsiranda didelė ekonominė žmonių nelygybė, kurią ne tik galima, bet iir būtina švelninti, jeigu visuomenė nori palaikyti socialinį stabilumą.” * Todėl kai kurių asmenų teisių apsauga gali būti padidinta įstatymais, jeigu jie negali patys bent minimaliai garantuoti savo teisių apsaugos.

Čia ir atsiskleidžia svarbiausia socialinė teisės paskirtis – įkūnyti “darnią visuomeninių santykių dalyvių valią”, prisidėti ir skatinti “paskirus asmenis ir visuomenę plėtoti naudingus visiems santykius”. **.Žmogaus teisių saugos diferenciacija ir diskriminacija

Kalbėdama apie žmogaus teises, turėčiau paminėti ir dažnai pasitaikantį reiškinį – diskriminaciją. Tai savavališkas kito žmogaus teisių apribojimas arba net gi atėmimas, nepateisinamas jokiais įstatymais ir netoleruojamas. Priešingybė jai būtų – diferencijacija – tai teisių pridėjimas arba lengvatų suteikimas valstybės priemonėmis, bet tik tiems asmenims, kurie patys objektyviai nepajėgia bent minimaliai garantuoti savo pagrindinių žmogaus teisių. Šį reiškinį pagrįstume visuomenės solidarumu, hhumanizmo pajauta ir teisių saugumo poreikiu. Tai tarsi teigiamoji diskriminacija, kurios tikslas yra sušvelninti turtinę nelygybę, kad ji galiausiai nevirstų realia teisių nelygybe. Teisinė lygybė suteikia žmonėms galimybę išbandyti save, pasireikšti savarankiškoje veikloje, išmėginti savo gebėjimą pasirūpinti savo teisių sauga. Jei kai kurie asmenys mano, jog tai nepakankama galimybė susikurti bent minimalią savo pagrindinių teisių saugą, jiems minimaliu lygiu pritaikoma vartotojo lygybė, kuri virsta visuomenės parama. Visais kitais atvejais bet koks teisių saugos pridėjimas konkretiems asmenims ar jų grupėms bus pprivilegijų teikimas (diskriminacija).

Kalbant apie diskriminacija galima būtų paminėti, diskriminaciją dėl rasės, odos spalvos ar tautybės, kuri, deja, yra bet kurioje ir demokratinės valstybės visuomenėje. Be abejonės tai taip pat yra žmogaus teisių pažeidimas, kai siekiama panaikinti arba apriboti pripažintas žmogaus teises ir pagrindines laisves ir neleisti vienodai naudotis jomis arba jas realizuoti politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje ar kurioje kitoje visuomenės gyvenimo srityje. Rasinių, etninių ir tautinių mažumų narių lygybės prieš įstatymus teisė ir lygios teisės būti saugomiems įstatymo yra nediskriminacijos principo pagrindas. Tarptautinė teisė draudžia diskriminaciją išsimokslinimo, sveikatos, būsto, darbo, viešųjų gėrybių ir paslaugų teikimo ir gavimo bei kitose srityse. Socialinė teisės paskirtis – užkirsti kelią, bausti už rasinę diskriminaciją ir atitaisyti jos pasekmes.

Beveik kiekvienas mano žinąs, kas yra diskriminacija. Čia reiktų pabrėžti, kad jei žmogus jaučia jog patyrė diskriminaciją, tai dar nereiškia, jog jis tapo jos auka. Tai neabejotina tiesa, nes ne visi žeidžiantys poelgiai yra diskriminacija.

Jei žmogus patyrė diskriminaciją, jis turite teisę kreiptis į teisininką, su kurio pagalba apgintų savo teises. Teisiniai veiksmai būtų atlikti pasitelkus į pagalbą diskriminaciją draudžiančius vidaus teisės aktus, kitus vidaus teisės aktus, kurie netiesiogiai susiję su diskriminacija, bet gali būti pritaikyti diskriminacijos atveju (pvz., deliktinė teisė, ginanti asmens orumą), tarptautinės tteisės aktai.Žmogaus orumas ir teisė į orumą

Kas yra žmogaus orumas? Gyvenimo lygis, kuris leidžia tenkinti bent mažiausius pagrindinius žmogaus poreikius (saugos, neliečiamumo, sveikatos, savigarbos) ir saugo nuo laipsniško smukimo, piktnaudžiavimo arba linkimo į nusikalstamą veiklą.

Žmogaus orumo koncepcija yra tas fundamentinis pagrindas, ant kurio šiandien statomos bene visos demokratinės vertybės. Prielaida, kad kiekvienas be išimties žmogus kaip toks pats savaime, yra vertas pagarbos ir turi būti besąlygiškai pripažįstamas, yra esminė sąlyga įteisinti žmogaus teises ir laisves bei ieškoti sutarimo tarp to, kas žmones suartina, o ne kas juos skiria.

Orumas yra etinė charakteristika, kuria nusakomas individo santykis su pasauliu, o taip pat ir su savimi pačiu. Nėra jokios galimybės padidinti savo orumą, ar jį užsitarnauti, ar pasiekti, ar kitaip įsigyti tokiomis priemonėmis, kurios atimtų, paneigtų ar sumažintų kito asmens orumą. Todėl orumas yra laikomas bendražmogiškąja vertybe, kuri neretai tapatinama su paties žmogaus verte.

Įdomu būtų paminėti, jog Sokrato manymu, orumas gali būti interpretuojamas kaip tam tikras asmeninės išminties ir dorovės elementas. Nors “jis žino, kad nieko nežino”, visgi vien savo tokiu “žinojimu” nusipelno pagarbos, nes suvokia tikrąją savo padėtį ir gali pripažinti save tokiu, koks yra, o ne kokiu dedasi esąs. Sokratui jau vien pats faktas, kad “pripažįstu savo ribotumą, yra žmogaus iišskirtinumo įrodymas”**, nes šis pripažinimas yra galimas tik mąstymo būdu, taigi racionaliai ir kritiškai vertinant save patį. Todėl sekdami Sokrato argumentacija, galėtume teigti, kad neturime nė mažiausio pagrindo laikyti kitus visiškai nieko neišmanančiais ir nesugebančiais priimti.

Orumo pripažinimas, suteikiant apsisprendimo laisvę negali būti pakeistas kuo nors kitu: kitu principu, vertybe. Orumas yra absoliuti vidinė vertybė, pasireiškianti pagarba visiems racionaliems individams, sugebanti palyginti save su kitais.

Dabartinės lietuvių kalbos žodyne orumas apibūdinamas kaip asmens subjektyvus savęs vertinimas, savo vertės pajautimas. Teisę į asmens garbę ir orumą ir privatų gyvenimą numato Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 ir 22 straipsniai, kuriuose sakoma, kad “žmogaus asmuo neliečiamas, žmogaus orumą gina įstatymas, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes” (21 straipsnis), ir kad “žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas” (22 straipsnis). Taip apie tai minima ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje.

Kada pažeidžiama asmens garbė ir orumas? Asmens garbė ir orumas pažeidžiami, kai paskelbiama tikrovės neatitinkanti, pramanyta, išgalvota informacija. Tai turi būti informacija, kurios tikrumą galima patikrinti taikant tiesos ir netiesos kriterijus. Jeigu pareiškiama nuomonė, neatitinkanti tikrovės, pramanyta ar išgalvota, asmuo negali tik dėl to kreiptis į teismą dėl jo asmens garbės ir orumo pažeidimo ir negali

prašyti paneigimo. Tačiau jeigu nuomonė akivaizdžiai žemina kito asmens garbę ir orumą, laikoma, kad asmuo piktnaudžiauja savo teise reikšti nuomonę ir privalo atlyginti kitam asmeniui padarytą turtinę ar neturtinę žalą.

Taigi, asmenų subjektinių teisių apsaugos užtikrinimas teisės aktais garbės ir orumo gynimo srityje formuoja visuomenės pagarbą asmeniui ir jo teisėtai veiklai, apsaugo asmenų garbę ir orumą bei privatų asmenų gyvenimą. Tai didina visuomeninį saugumą bei užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje asmeniui suteiktų teisių iir laisvių įgyvendinimą. Garbės ir orumo gynimo motyvacija, vaidmuo, kurį turi pagarba pačiam sau, savęs ir kitų vertinimai turi didelę visuomeninę reikšmę. Todėl ypač svarbu užkirsti kelią visoms asmens pažeminimo formoms, gerbti kitų asmenų garbę, orumą, dalykinę reputaciją.Teisės funkcijos ir jų santykis su teisės socialine paskirtimi

Teisės socialinė paskirtis yra realizuojama teisės funkcijų pagalba. Teisės funkcijos – “tai pagrindinės teisės poveikio visuomeniniams santykiams kryptys, lemiamos teisės esmės ir jos socialinės paskirties visuomenės gyvenime.”* Pagrindinės teisės funkcijos yra šios:

Reguliavimo funkcijos pagalba yra ddaromas teisinis poveikis žmonių santykiams, kuomet žmogaus teisės bei vertybės yra apsaugomos, nustatant kitiems asmenims ribas ir galimybes jomis naudotis. Kitaip tariant reguliavimo funkcijos ypatybė, kad ji “nustato visuomeninių santykių organizacijos ir socialinių ryšių tarpusavio koordinacijos pozityvaus elgesio taisykles”.** Reguliavimo ffunkcijos tikslas apsaugoti žmogaus teises, leidžiant pasinaudoti asmeniui tam tikra vertybe, tuo pačiu nevaržant kito asmens teisių, galimybių ja pasinaudoti. Šios funkcijos įgyvendinimo būdai yra teisės normose nustatomas “piliečių teisnumas ir veiksnumas, jų teisinio statuso įtvirtinimas ir keitimas; apibrėžiama valstybės įstaigų kompetencija ir pareigūnų įgaliojimai; nustatomas juridinių asmenų statusas” ***ir kt. Be abejo tesisės reguliavimo funkcija priklausomai nuo klasinės ar demokratinės valstybės skiriasi.

Kita funkcija yra priešingų interesų derinimo arba socialinio kompromiso funkcija. Tai funkcija, kuri nusako reguliavimo funkcijos pobūdį. Jos pagalba siekiama suderinti arba bent apsaugoti visuomenės grupių interesus. Siekiama kompromiso būdu įtvirtinti demokratiškus santykius tarp visuomenės grupių, neleidžiant nė vienai “iš jų per daug įsigalėti kitų socialinių grupių interesų ignoravimo, siaurinimo sąskaita.”**** Priešingų interesų derinimo funkcija nusako, koks tturi būti reguliavimo funkcijos turinys tais atvejais, kai socialinė teisės paskirtis – vienodai veiksmingomis priemonėmis saugoti visų visuomenės narių teises ir laisves.

Sekanti – valstybės prievartos legalizavimo ir normavimo funkcija. Ji užtikrina teisės normomis nustatomų pereigų įsakmumą, jos tikslas – uždrausti tam tikras veikas, bausti už draudimų nevykdymą. Be abejo prievartai skiriamas antraeilis vaidmuo, nes teisinis reguliavimas vykdomas remiantis teisės normomis, kurios įprasminamos kompromisu, mažinančiu prievartos poreikį.

Be išvardintų trijų funkcijų yra dar dvi – informavimo ir auklėjamoji, kurios yra pirmas ttris aptarnaujančios.

Informavimo funkcijos tikslas – informuoti teisinio santykio dalyvius apie konkrečias teisės normas ir apie sankcijas dėl jų nevykdymo. Šia funkcija teisė nukreipiama į žmogaus valią ir protą. Formuluoti teisinius reikalavimus, kurių realiai negalima įvykdyti, yra draudžiama.

Informavimo funkcija išreiškia teisės viešumo principą, t.y. kad teisė būtų veiksni, pirmiausia ji turi būti prieinama piliečiams. Informacijos apie teisėto elgesio formas žmonės gauna iš įvairių įstatymų, nutarimų, teisinės literatūros ir kt. Tai suteikia piliečiams pasinaudoti savo teisėmis, nepažeisti kitų teisių.

Auklėjamoji arba teisės pažeidimo prevencijos funkcija apima visas išvardintąsias funkcijas. Pagrindinis tikslas priversti žmogų susimąstyti apie žalą, kurią jis ir aplinkiniai patirs nepaklusdami teisėtvarkai, taip pat apmąstyti ir suvokti naudą, jei elgsis teisėtai.

Teisės funkcijos yra labai glaudžiai “tarpusavyje susijusios ir sudaro sistemą: teisinio reguliavimo funkcija yra centrinė, integruoja, palenkia savo reikmėms visas kitas teisės funkcijas; šios tik padeda reguliavimo funkcijai ir užtikrina jos veiksmingumą”.* Teisės funkcijos apibūdina pagrindinius teisės bruožus ir jų paskirtis, t.y. realizuoti teisės siekius ir uždavinius konkrečiu visuomenės raidos etapu.Išvados.

Kiekvienos teisinės valstybės pareiga yra susijusi su žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių užtikrinimu, valstybės atsakomybe piliečiams ir piliečių atsakomybe savo valstybei griežtai laikantis įstatymų reikalavimų. Įvairios valstybės įstaigos, organizacijos, teisėsaugos institucijos turi stiprinti įstatymų autoritetą ir tiksliai juos vykdyti.

Kiekviena vvalstybė turi teisinių priemonių sistemą visuomeniniams santykiams valdyti. Tai yra kai tam tikros institucijos, atsižvelgdamos į savo paskirtį, leidžia norminius teisės aktus ir auklėjimo, skatinimo arba įtikinimo būdais užtikrina jų įgyvendinimą. Siekiant, jog tai būtų efektyvu, reikia, kad piliečiai įgytų patirties ir kompetencijos sąmoningai tvarkyti valstybės ir visuomenės reikalus. Tam svarbu politiškai ir teisiškai šviesti visuomenę, kad žmonės suprastų, jog teisė kyla iš jų pačių santykių, jog tai reali visuomenės jėga, kurios dėka galima pasipriešinti savivalei bei netvarkai. Teisės paskirtis – ieškoti pusiausvyros tarp įvairių asmenų ar jų grupių teisėtų, tačiau neretai tarpusavyje prieštaraujančių ar konkuruojančių, interesų. Visuomenės santykių reguliavimas, žmogaus teisių gynyba, socialinės laisvės užtikrinimas, darnios visuomeninių santykių dalyvių valios įtvirtinimas, yra socialinės teisės paskirtis.

Įgyvendinti socialinės teisės tikslus padeda reguliavimo, socialinio kompromiso, valstybės prievartos legalizavimo, informavimo ir auklėjamoji funkcijos. Visų jų tikslas daryti teisinį poveikį žmonių santykiams, įtvirtinti demokratiškus santykius tarp visuomenės grupių, uždrausti tam tikras veikas, bausti už draudimų nevykdymą, informuoti teisinio santykio dalyvius apie konkrečias teisės normas ir apie sankcijas dėl jų nevykdymo, informuoti apie žmogaus kaip valstybės piliečio, kaip visuomenės dalyvio teises ir užtikrinti jų apsaugą.Literatūra.

1.Alfonsas Vaišvila. Teisės teorija.Vilnius.2000

2.Stasys Vansevičius. Valstybės ir teisės teorija. Vilnius. 2000

3.Maksimaitis. Užsienio teisės istorija.Vilnius.2002

4.Stoškus K. Etiketas ir žmonių bendravimas. Vilnius: MMintis, 1981

5.Lietuvos Respublikos konstitucija.