Teisės socialogija

Teisės sociologijos samprata. Dvejopas požiūris į teisę.

TS- tai bendros sociologijos sritis nagrinėjanti teisinių atsiradimą ,

struktūrą,dinamiką ir vaidmenį visuomenėje. Teisė yra visuomeninis

reiškinys todėl aktualizuoti šį visuomeninį reiškinį atsiribojant nuo

politinių ,ekonominių bei kt. aspektų neįmanoma. Čia ir slypi teisės

analizės problema. Taip galima suprasti teisės prigimtį, reikalinga ne tik

teisės doktrinos ir institutų sistemos, bet ir socialinės aplinkos, kurioje

teisiniai institutai egzistuoja ne tik teoriniai, bet ir empyrinė analizė.

Kaip rašo Kudriavcevas “be visapusiškos socialinių teisinių problemų

analizės sunku atskleisti svarbius teisinės sistemos uždavinius ir

perspektyvą, jos vaidmenį tobulinti efektyviai visuomeninius santykius”.

Sociologinių tyrimų teisėje tikslas yra subordinacijos tarp teisės kaip

socialinio fenomeno, ir visuomenės nagrinėjimas, t.y. nagrinėjimas teisės

socialinių f-jų bei kompleksinių procesų transformuojant teisės normas į

realinį elgesį visais lygiais visuomenėje, socialinėje grupėje, asmenybėje.

Tokioje aplinkoje, tokiu pagrindu ir susiformavo tokia mokslinė kryptis-

teisės sociologija (nagrinėja teisinę sistemą santykyje su gyvenimu,

socialine praktika). Taigi teisė yra svarbus socialinis reiškinys ir jam

nagrinėti neužtenka vieno mokslo, jį reikia išnagrinėti visapusiškai. Tai

yra keletas mokslų duoda vienas kitam atsvarą. Egzistuoja du požiūriai į

teisę: 1)teisininkų (jie išmano doktriną, loginę struktūrą) teisininkų

teorinė analizė išbaigtesnė, suprantamesnė, ji sugeba įjungti prieštaringas

hipotezes, konkuruojančius duomenis, susijusius su teisės sociologijos

aplinka. 2) social. mokslo atstovai (išmano teisės doktrininio vystymosi

modelius). Jie geriau už teisininkus gali pasinaudoti social. institutais

ir socialinės teorijos žiniomis, kurios greičiausiai nėra susijusios su

teise. TTačiau tinkamai interpretavus teorijas gali nušviesti teisės plėtros

kryptis taip kad būtų išvengta konkretaus teisininkų patyrimo reflekso.

/Taigi visuomenė negali būti vien tik vienos profesijos, nes įpač teisės

problemos turi būti sprendžiamos skirtingų profesinių grupių tarpusavio

bendradarbiavimo. Kad būtų sprendžiamas esantis konfliktas, teisės

sociologijos aplinka turi būti peržiūrėta ne tik teisininkų, bet soc mokslų

atstovų.

1. Teisės sociologijos ryšiai su teisės, sociologijos ir kitais mokslais.

Teisės sociologija susijusi ne tik su bendraja sociologija bet ir taip pat

su beveik visomis sociologijos mokslo šakomis, kadangi dauguma visuomenės

gyvenimo sferų, tiriamų tomis šakomis turi teisinį aspektą. Ypač svarbus

ryšys su religijos ir politikos sociologijomis./Teisės ir religijos

sociologijų ryšys: savaime suprantamas vien dėl to, jog religija, kaip ir

teisė, normatyvinė sistema, o taip pat sistema pasižyminti tokia pat

plastika, kaip ir teisė, bei tokiu pat sugebėjimu išreikšti įvairius soc

reikalavimus. Nerekomenduojama priskirti religiją tik dvasinei sferai.

Religinę normą tik dvasiniams imperatyvams. Remiantis sociol duomenimis

religija pasižymi neribota absorbcija galimybe, tai yra ji gali

sakralizuoti bet kokią normos rūšį, transformuoti papročius į elgesio

stereotipus. Religijos ir teisės panašumas aiškina, kodėl ribos kartais

tarp jų yra neaiškios būna ir teisinės religijos, bei (religinės teisinės

sistemos). /Politikos sociologija. Visų pirma sunku atskirti teisę nuo

politikos. Neįmanoma atskirti pagal subjektą. Tie patys parlamentarai

leidžia įstatymus ir nustato šalims politiką. Autoriai, norintys nubrėžti

paralelę tarp politikos ir teisės, vieni aukščiau iškelia teisę, kiti

politiką. Pirmieji tikriausiai galvoja apie prigimtinę, kiti apie

pozityvinę teisę. Žinoma analizė turi būti atliekama kitu būdu politika ir

teisė tai du valdžios veikimo būdai. Teisėje valdžia išreiškia save

nustatydama ilgalaikes normas ir pastoviai seka, kad jų būtų laikomasi. O

politikoje valdžia save išreiškia periodiniais sprendimais, kuriuos priima

remdamasi priimtos veiksmų programos pagrindu. Galima pasakyti, kad “teisė,

tai laivo statyba ir jo nuleidimas į vandenį”, o politika – tai laivo

kursas. /Politikos ir teisės sociologijos lyginimo tikslas yra ne tik jų

skirtumų iškėlimas, bet padarymas išvadų, kuriomis turi remtis teisės

sociologija ir politika. 1)Išvada- politinio fakto svarba. Tesės sociologai

senai atiduoda didelį dėmesį politinėms doktrinoms. Bendrais faktais

pabrėžiama, jog ieškant kokio nors teisės instituto social paaiškinimo

reikia kreipti dėmesį ne tik į sociologinius faktorius dėl kurių institutas

sukurtas, bet ir į socialinius faktorius, kurie kūrė tą institutą, tai yra

į politines jėgas, kurios kuria teisę. 2) Politinės valios svarba.

Politikos sociologija atsiriboja už bendrų sociologinių reiškinių

determinacijos tyrimo – apsiriboja tiek jų istorinio įvairumo parodymu.

Kaip žinome, šalies politika įskaitant ir įstatymleidystės politiką ne

visada apsprendžia visuomenės interesus, būna ir vienasmeniškai priimtų

sprendimų. /Demografija. Jei politinė ekonomika sąveikauja su kertinės

teisės sociologija, tai demografija susijusi su šeimos teisės asmenybės,

teisės sociologijos. Teisės sociologija ieško sąveikos su demografija,

todėl, kad tikisi gauti apibendrintą skaitmeninę informaciją apie jos

mokslo dalyko sudėtines dalis. Demografija negali apsieti be teisės, nes

daugelis reiškinių (skyrybos, vedybos ir pan.) remiasi ir išplaukia iš

įvairių definicijų. /Lingvistika. Lingvistika ir teis. sociologija –

žmogaus bendradarbiavimo priemonės, nustato taisykles (iš dalies buitines,

iš dalies mokslines), pasireiškia prievartiniu pobūdžiu. Būdami socialiniu

reiškiniu teisė ir kalba taip pat yra naminis reiškinys. Kalba buvo būtina

teisės fomavimui. Ji leido sukurti teisę, perduoti ją iš kartos į kartą, o

taip pat išlaikyti tradiciją, bei projektuoti ateitį – pažadant ką nors

padaryti, duodant žodį. Tarp šių tolimų sferų iš esmės ir atsirado ryšys.

Pagrindinė forma yra lyginti kuris veikimas teisės sociologijoje

pasireiškia per juridinį kalbos komunikabilumo tyrimą.

3. Teisės sociologijos objektas. Teisiniai reiškiniai ir jų klasifikacija.

Teisės soc. objektas gali būti apibrėžiamas kaip socialiniai faktoriai

sąveikaujantys su teisiniais reiškiniais. Mechanizmas ir dėsningumai tokio

santykiavimo ir sudaro teisės sociologijos objektą. Teisės sociologija

tiria socialines teisės f-jas jos pasėkmes atsirandančias priėmus ir

pritaikius visuomenės gyvenime tam tikrus įst. (tai suprantama siaurąja

prasme, kur tiriami tik pirminiai teisiniai reiškiniai – įstatymai, teismų

sprendimai). Tačiau tuo dar neapsiriboja tei. Sociologijos objektas, nes

TS tiria teisės visuomeninio poveikio procesą tam tikroje sistemoje ir ne

teisiniuose santykiuose (tai suprantama plačiąja prasme t.y. čia žvelgiama

ir į pirminius socialinius šaltinius formuojančius teisę, teisės normų

socialinės prielaidos). /Konkretūs sociologiniai tyrimai teisėje yra

nukreipti ištirti teisės ir jos institutų efektyvumo socialinį

priežastingumą, socialinį poveikį, išaiškina kaip teisė veikia

visuomeninius santykius, jų praktiką, iir kaip socialiniai faktoriai daro

grįžtamąjį poveikį teisei. Tokia TS oblekto formuluotė yra optimali ir

atspindi tai, kas vienija juristus ir sociologus. /Teisiniai reiškiniai nuo

kitų soc. reiškinių atskiriami teisiniu kriterijumi. Šis kriterijus dažnai

traktuojamas kaip realistiniai teisės regėjimai, kurie akcentuoja realybės

atributus-laiką ir erdvę; t.y. teis. reiškinio sąryšis su laiku ir erdvė,

jų neįzoliuotumas, todėl teisiniai reiškiniai yra tam tikroje laiko ir

erdvės aplinkoje. Šioje aplinkoje konkretus teis. reiškinys sutinka kitą

t.reiškinį ir sudaro tarpusavio ryšius. Ši sistema neturi nieko bendro su

teisine sistema. Teisės sistema-riba/rėmai, tarp kurių nagrinėjami

teisiniai reiškiniai. Ją išreiškia teisinių reiškinių klasifikacija. /Teis.

reiškinių klasifikacija: 1) pirminiai ir antriniai t.reiškiniai. Pirminiai

yra patys aukščiausi visuotini teisiniai reiškiniai. Antriniai yra

išvestiniai iš pirminių. Jų skirstymo kriterijus-visuotinumas. /Pirminiai

yra kaip taisyklės, kurių turinys yra labai įvairus-nustatymo normos (a/m

sustabdymas). Jie yra antrinių generatoriai, o pirminiai kyla iš soc

fenomenų, tai yra jų rezultatas. Antriniai yra įvairesni už pirminius. /2)

Valdomumo reiškiniai. Pirminiai valdomumo reiškiniai susiję su valdžia.

Dalis reiškinių susiję su veikla tų, kurie įgyvendina teisės reiškinių

valdomųjų ir valdančiųjų lygyje ir priskiriami pirminiams, nes yra

visuotini ir gali savyje talpinti skirtingą turinį. /Valdomumo pirminiams

reiškiniams būdingas tam tikras materialumas, nes jie susitapatina su

nesužmogintu valdžios mechanizmu. Taip pat šiems reiškiniams būdingas tam

tikras subjektyškumas, nes jie pasireiškia kaip elgesio, reakcijos formos,

sąmonės būsena. /3) Institutų ir atvejų reiškiniai. Atvejo reiškinys

yra

išvedamas iš instituto reiškinio. Jis yra institutų reiškinių realizacija.

Reik atkreipti dėmesį, jog būna iškreiptų institutų realizacijų. Labiausiai

regimas kontrastas tarp šių reiškinių rūšių yra tas, kad kiekvienas

institutas-natūralus istorinis reiškinys, o atvejų yra labai daug. /4)

Reiškiniai susiję ir ne su teisiniu procesu. Teisinis procesas gali būti

kriterijus atskiriantis du teisnius reiškinių tipus: a) susijusius su

procesu (atsiranda proceso eigoje.Teisinio proceso principas skiriasi nuo

kitų konfliktinių santykių ypatingu sprendimo būdu-kai į susipriešinusių

šalių santykius įsiterpia trečia šalis, kurios tikslas išspręsti konfliktą)

b) nesusiję su procesu.

4.Pirminiai ir antriniai teisiniai reiškiniai. Reiškiniai susiję ir

nesusiję su procesu. Teisės sociologija (TS) remiasi teigimu : teisiniai

reiškiniai yra nevienalyčiai, t.y. teisinių reiškinių labai įvairūs. Visi

šie teisiniai reiškiniai tiek skirtingi, kad tiksliga juos kvalifikuoti ir

įvardinti kaip atskirą rūsį : pirminius , antrinius. Kriterijus-teisinių

reiškinių visuotinumo laipsnis. Antriniai reiškiniai yra išvestiniai iš

pirminių. Pirminiai- įstat. ,teisinių sprendimų paskelbimas, reguliuotojo

gestas ir pan. Tai lyg talpyklos kurių turinys įvairus: t.n. kurios

reguliuoja a/m sustabdymą, vairuotojo nubaudimą. Pirminiai teisiniai

rieškiniai kyla iš spec. fenomeno yra jų rezultatas./ siekiant išvengti

teisininkų įtarumo, juk pirminiai teisin. reiškiniai didžiąja dalimi

atitinka teisės formaliuosius šaltinius, pabrėžiame teisės soc. teiginį :

teisė yra platesnė už formaliųjų teisių šaltinių visumą. Teisė lygu istat.

,paprotys plius (ne) teisinė praktika. Sociologų nuomone neapima ši formulė

visos realybės, jų nuomone yra tokių teisinių sprendimų, kurie nėra jau

egzistuojančio įstat. mechaninis pritaikymas, bet jie kuria teisę , nes

nėra tinkamų normų paremti teisinį sprendimą. Tačiau toks sprendimas nevirs

teisės norma, nes jis gali daugiau nepasikartoti. / Teisės sociologai

laikosi požiūrio, jog teisė yra plačiau už teisės normą./ pirminiai

teisiniai reiškiniai yra ir teisės norma ir konkretūs teisiniai sprendimai

ir individualūs aktai, t.y pirminiai tie teisiniai reiškiniai, kurie turi

vienovės pagrindą, kuri išreiškia teisinių reiškinių sąryšį su valdžia.

Antriniai teisiniai reiškiniai yra labiau įvairūs už pirminius (santuokos

institutas ir santuoka). TS domina abu reiškiniai./ Teisminis procesas g.b.

kriterijumi, atskiriant teisinius reiškinius : Susijusius su procesu ir

nesusijusius. Su teisiniu procesu susiję tie, kurie atsiranda proceso

eigoje arba procesas yra jų atsiradimo priežastis. / Svarbiausias teisinio

proceso skirtumas nuo kitų konflikto santykių pasireiškia ypatingu

sprendimo būdu, kaip į susipriešinusių šalių santykius įsiterpia trečios

šalys (( jo tikslas išspręsti konfliktą) . / Viens ir tas pats teisinis

reiškinys g.b. apibrėžtas iki proceso ir proceso eigoje. Soc. požiūriu

svarbu išaiškinti, kaip keičiasi teisinis reiškinys dėl proceso.

5.Valdymo ir valdomumo reiškiniai. Institutų ir atvejų (atsitikimų)

reiškiniai. Jau iš pirminių ir antrinių teisinių reiškinių pastebėjome,kad

jie susiję su valdančiaisiais kurie turi valdomuosius.Tai pirminiai

teis.reiškiniai,nes savyje talpina skirtingą turinį.Klasikinis turinys-

subjektyvioji teisė(savininko teisė,kreditoriaus teisė).Valdomumo

pirminiams teisiniams reiškiniams būdingas materialumas,nes jie

susitapatina su nesužmogintu valdžios mechanizmu (pvz. taisyklės, teisminis

sprendimas, įsakymas) Valdomumo pirminiai teisiniai reiškiniai kyla iš

valdžios mechanizmo. Valdomųjų lygyje pirminiai teisiniai reiškiniai iš

apačios ir yra valdomi pirminių reiškinių valdymo lygyje. Valdomumo kaip

reakcijos formos, sąmonės būsena. Mokslas gali objektyviai nagrinėti

subjektyviuosius reiškinius.Subjektyviųjų pirminių teisinių reiškinių

kategorijai priskiriama:

1.Tiesioginis atsakas į valdymo reiškinius(atsakas į įsakymą,į t.n.,į

nuosprendį)

2.Reiškiniai,susiję su psichologijos sfera,t.y.teisės žinojimas,turimas

teisės ir justicijos vaizdas,teisinė sąmonė,teisinis supratimas.

3.Subjektyvioji teisė. Pirminiai subjektyviosios teisės reiškiniai lemia

spec. problemų atsiradimas. Sunku atsakyti,kuri jų genezės dalis kyla iš

žmogaus asmenybės,o kuri susijusi su soc.aplinka. /Teisinis auklėjimas kyla

iš to fakto,kad žmogų teisiškai socializuoja teisiniai santykiai ir su jais

susiję procesai.Todėl labai svarbu,kokiais kanalais vyksta teisinė

socializacija(asmeninė patirtis)kaip teisės socializacija susijusi su

valdžia ,lytimi, amžiumi. /Institutų ir atvejų (atsitikimų)

reiškiniai.Instituto ir atvejo naudojimas TS numato jų atskyrimo ypatingą

liniją(Pvz.santuoka,galimi du požiūriai:kas užrašyta kodekse,kitas kas

vyksta soc.gyvenime.santuoka tai visų pirma t.n.suma,kuri iš anksto

nustatyta ir taikoma bet kuriuo santuokos atveju,antruoju atveju tai koks

nors atvejis iš daugelio galimų,vienetinė situacija,bet ją sumodeliavo ir

valdo institutas.)Toks atskyrimas g.b. pritaikytas bet kuriam teisiniam

reiškiniui (nuoma,skundas ir pan.)Iš vienos pusės yra teisės normų

suma,modelis ,schema, iš kitos pusės-elgesys,santykis,konkreti situacija.

/Atvejo reiškinys yra išvedamas iš instituto reiškinio.Atvejo reiškinys yra

instituto reiškinio realizacija,bet svarbu tai,kad būna

neteisingų,iškreiptų instituto realizacijų. Labiausiai regimas kontrastą

tarp šių reiškinių ,kad kiekvienas institutas yra natūralus istorinis

(?)reiškinys,o atvejų yra labai daug.Institutų ypatybė netrukdo juos

bandyti sugrupuoti.Jei atmesime institutų antraeilius trūkumus ir pabrėšime

pirminius (esminius),tai į vieną institutų grupę sujungsime gerokai tarp

savęs besiskiriančius erdvėje ir laike iinstitutus.(Pvz.santuokos institutas-

tos šalies kur draudžiama skirtis jungiame su tos kur leidžiama).Grupuojant

institutus neatsižvelgiant į jų skirtumus gauname dirbtinę tipologiją,kuri

g.b.apgaulinga.Institutas kaip reiškinys,g.b. traktuojamas ir jo

pasireiškimo požiūriu. Kraštutinumas-jei nagrinėjame atvejo reiškinių

turinio skirtumus (Pvz. kiekviena santuoka nepanaši į kitas,nes ji

sukuriama individų. Bet į tai neatsižvelgia valstybė,skaičiuodama visas

santuokas kaip lygias. Rezultate gauname santuokų sumą,kuri išreiškia

ypatingą kolektyvinį reiškinį). /Atvejai g.b.skirstomi į individualius ir

kolektyvinius reiškinius. Pirmieji nagrinėja jų individualius požiūrius,o

antrieji jų bendrumą,kurie leidžia sugrupuoti. Atsižvelgiant į vidinio

skirstymo galimybę,atvejo reiškinį galime klasifikuoti trejopai:1.kaip

institutą.2.kaip individualų atvejį,čia taikomi skirtingi metodai.3.kaip

kolektyvinį atvejį. Institutų reiškiniai nagrinėjami istoriniu-lyginamuoju

metodu.Kolektyvinių reiškinių nagrinėjimui taikome statistiką ir

apklausą(kiekybiniai metodai).Individualius reiškinius nagrinėjame

stebėjimo būdu

6.Teisės sociologijos metodologiniai principai ir jų reikšmė. Objektyvumo

taisyklė- teisininkui būdinga tendencija savo paties patirtį vertinti kaip

sociolog. realybę. Remdamasis patirtimi teisiniuose procesuose priimą

sprendimą , bet kiekvieno patyrimas yra ribotas. Svarbu suprasti, kad

teisininko stebėjimai, kuriuos atliko kokio nors stebėjimo eigoje, visada

atspindi tą vaidmenį , kurį tame procese atliko. Draudžiama turėti

išankstinį nusistatymą./ Teisės soc. teisę nagrinėja kaip daiktą. Tai

labiausiai atskiria teisės soc. nuo daugmatinės jurusprudencijos, nes

teisės soc. teisę nagrinėja išoriškai kaip daiktų reiškinių gausybę.

Objiektyvumas suprantamas dvejopai- kaip materialinis arba daiktinis ir

kaip bešališkas. Šiuos reikalavimus darbuose traktuoja kaip dėsnius.

Pirmasis išreiškė mokslinį reikalavimą, antrasis- moralinį./ Materialusis

reikalavimas- teisės soc. turi iš nagrinėjamo objiekto atskirti visa tai,

kas yra asmeninio arba grynai vidinio pobūdžio. Tuo paaiškinama ta

pirmenybė, kurią teisės soc. suteikia t.n. Tuo pačiu tai apibrėžia teisės

soc. ribas. Šiuo metu teisės soc. nagrinėja ir objiektyvinę ir

subjiektyvinę soc. reiškinių dalis, kuriose atsispindi teisinis

substraktas. Norint gauti kuo pilnesnį teisės supratimą turime į tyrimų

terpę įtraukti ir subjiektyvius veiksmus, bet pastarųjų nagrinėjimas turi

būti atribotas nuo jų individuolių ir psichologinių aspektų./ Bešališkumo

reikalavimas- įpareigoja tyrėją remtis savo teisėtumo patvirtinimu, t.y.

daroma pagrysta prielaida, ir ieškoma faktų jai patvirtinti./ Istorinis

lyginamasis metodas- seniausias teisės sociologijoje. Jis išreiškia tyrimo

pagrindinių teiginių koncentraciją. Jį sudaro du elementai: istorinio ir

lyginamojo vienovė. Jie gali būti taikomi ir kartu ir atskirai. Istorinis

suprantamas : kaip savas turinio instrumentas, duodantis konkrečius

rezultatus ir kaip intelektualinis veikimas, leidžiantis interpretuoti

duomenis gautus anksčiau, kokio nors kito metodo. Jis pabrėžia du

požiūrius: istorinį ir lyginamąjį. Istorinis g.b. lyginamasis, o lyg. gali

atspindėti reiškinių evoliucines sekas.

7.Teisinių ir neteisinių dokumentų analizė. Kiekybinė analizė. Dokumentai

gali turėti faktų, kurie domina TS. Dokumento analizė- tai metodas, kuris

leidžia gauti tokias žinias./ Skiriamos dvi pagrindinės dokumentų analizės

rūšys : kalbinis ir kokybinis. Jei kokybinė dok. Analizę suprantame kaip

dokumentų prasmės ir reikšmės atskleidimą ir įvertinimą, tai kiekybinė dok.

Analizė susijusi su informacijos porcijų išskirimu ir jų reikšmės

įvertinimu./ Kokybinė analizė skirstoma į porūšius atsižvelgiant į

nagrinėjamų dok. Pobūdį./ TS dok. analizę skiria teisinės reikšmės dok. ir

nesusijusius su teisę. Kiekvienas porūšis skirstomas dar

į atskirus

porūšius. Skirtumai yra neformalaus pobūdžio, nes įtakoja tyrėjo darbą.

Parašytas tekstas ar vaizdas g.b. išanalizuotas vienu tikslu, t.y.

išsiaiškinti jų turinį./ Teisinė dokumentų analizė ( plačiąja prasme)- tai

platus spektras dok. porušių, kurie susiję su teismu./ Analizuojant bet

kurį iš jų, tyrėjas turi laikytis taisyklių: 1.teisės dok. nagrinėjamos

soc., o ne jurisprudencijos požiūriu. Dokumente reikia atskleisti teisinį

reiškinį, o ne tai ar t.n. yra teisingai pritaikyta. Išvada: teisinis dok.

vertingas yra tiek, kiek jis padeda atkurti praeities soc. reiškinius.

Teisinis dok. kartu su papildomų dok. pagalba turi būti padėtas į tas

pačias socialines sąlygas, tik konkrečių galimybių ribose, kurios lėmė jos

turinį. Analizei svarba nustatyti atskaitos taškus, tuo dok. esmė yra

aiškesnė. 2. Teisinis dok. neturi būti suvoktas kaip ekvivalentas tos

objiektyvios realybės, apie kurią jis kalba. Dok. g.b. apgaulingas ir tai

tyrėjas turi nuolatos atsiminti , bet ir tuomet kai dirba su

konstatuojančiu dok. Reikia suvokti atsakomybę moraline prasme, ar jis

nepadeda padaryti nusikaltimo. Moralumo negalima įvilkti į teisės

marškinius./ Neteisinio dok. analizė – reikia gerai žinoti teisę, kadangi

juose teisinio turinio labai nedaug ir tokios formos, kurios daugiau

neegzistuoja, priklauso istorijai. / Iš tokių dok. TS didžiausią reikšmę

turi etnografiniai dok. t.y. tam tikro liaudiškumo aprašymas. Užtenka

paprasto stebėjimo, kad pastebėtum pasikartojančius gestus , veiksmus.

Kartais galima susieti ir su teisę./ Kiti naudingi dok. – keliautojų

pasakojimai, istorikų eetnografų darbai. TS uždaviniai: 1. Turi nustatyti

kažką teisiško iš socialinio neteisiško ir individualaus kasdieniško 2. Kas

rasta teisiško turi būti randama analogiškas materialas laike ir erdvėje ir

tai klasifikuoti./ Kiekybinė dok. analizė- siejama su analize pagal turinio

ilgį. Tikslas- išaiškinti taikymo aktų kiekį, kurie tam tikrą periodą buvo

priiminėjami priklausomai nuo politinių, ekonominių ir kt. faktorių. Taip

galima parodyti įstat. leidybos infliaciją./ Galima pastebėti stiliaus

pasikeitimą, kuri įtakoja filosofiniai požiūriai į įstatymo leidybą arba

sunkumai leidžiant įstat. (tai išorinė klasifikacija ). Vidinės

klasifikacijos pagalba vykdomas perėjimas nuo atskiro objiekto prie bendrų

atvejų. Statistika ir atranka naudojamos surinkti faktus, įvykius, o jų

turinys- kiekybinės analizės objektas. Tai g.b. žodis arba junginys, kurių

pasikartojimas įgauna ypatingo psichologinio rieškinio rangą, o t.p. g.b.

tam tikrą tema, tiriamas klausimas, neišreikštas vienu terminu.

8.Socialinių faktų stebėjimas: monografinis nagrinėjimas, kiekybinė

analizė, anketinė apklausa. Faktų tyrimas labiausiai atitinka

sociolog.prigimtį. Faktams nagrinėti naudojamas: 1.eksperimentas ir

2.stebėjimas. Monografinis arba kokybinis nagrinėjimas skiriasi nuo

ekstensyvios apklausos .monografinis nagrinėjimas gali turėti du ir

daugiau stebėjimo objektų.Monografija-tai konkrečios situacijos

nagrinėjimas.Mūsų laikais monografija įgavo antrą kvėpavimą, bet kaip

ekstensyvumo tyrimo institucija.Atsirado įvairesnis tyrimo objektų

ratas.Pasirinktas objektas nagrinėjamas ne vienu ,o keliais

pagrindais.Šiuolaikinė praktika derina, kokybės arba intensyvų metodą su

ekstensyviu arba kiekybiniu.Kiekybinė analizė suprantama kaip:1.soc.objekto

kiekybė.2.kaip nauja idėja atspindinti naują matematikos supratimą.Šiandien

kvantifikacija sociologijoje tai matematinė jos formalizacija,vyksta

stebimų objektų pervertimas į algebrines formules.Kiekybinės analizės

tech.įvairovė,dabar pakalbėsime apie jų panaudojimą,faktų tyrimą.Apie jų

panaudojimą dok.tyrime buvo kalbama anksčiau t.y.statistika ir

pasirenkamoji apklausa.Statistika apima stebimų reiškinių rūšies visumą,o

pasirenkamoji apklausa apima tik dalį jų.Kaip išbaigtinė medžiagos analizė

statistika yra pranašesnė,bet pranašumas mažėja ,kai yra tobulinama

pasirinkimo technika taip pat skiriasi jų šaltiniai.Bruožas juo jungiantis-

apklausos duomenys saugomi duomenų banke ir ateityje naudojami

tyrėjų.Skirtumą tarp jų demonstruoja ir sociologijos istorija. Atsiradus

pasirinkimo analizei galima buvo vykdyti apklausas netik pagal

administracijos užsakymą,bet ir mokslo interesais.Išskiriamos dvi

kiekybinio tyrimo stadijos :1.duomenų surinkimas2.duomenų analizė.

/Anketinė apklausa-tai žmonių grupei pateiktų klausimų grupė ir atsakymai į

juos. Anketos sudarymas ir apklausos pravedimas .anketa turi būti paprasta

stiliumi,visiems prieinama,suprantama kalba.

9.Teisės sociologijos eksperimentiniai metodai ir jų taikymas. Dažnai TS

apibrėžiama kaip socialinio metodo taikymas teisės nagrinėjime.Tai

pagrįstas požiūris,nes TS ir bendrosios soc.metodai yra tie patys .TS

metodai atsižvelgiant į tyrimo objekto specifiką ir tyrimo lygius

,skirstomi į atskiras tyrimo grupes: 1.dokumentų analizė (teisinių ir

neteisinių) 2.faktų nagrinėjimas (monografinis tyrimas arba apklausa)

3.laboratorinis eksperimentas 4.testas. Šio pagr.metodų gr. skirstomos į 2

dideles gr.:1.stebėjimas 2.eksperimentiniai metodai. Eksperimente tyrėjas

savo nuožiūra dirbtinai sudaro kažką naujo,manipuliuoja tyrimo objektu.TS

leidžiami šie eksperimentavimo metodai: 1.laboratorinis eksperimentas

2.testas. /Eksperimentai gali vykti tiek laboratorijoje tiek viešose

vietose.tačiau etika nelabai leidžia eksperimentuoti su publika viešose

vietose,nes tai tik eksperimentas.Eksper. pavojingas ir mažose

grupėse,tačiau čia eksperimentatorius turi daug galimybių valdyti situaciją

,jai kyla žalingos pasekmės-eksper. turi būti nutrauktas.

Eksperimentatoriaus sukurta grupė g.b.:1.dirbtinai sukurta (vaikai ir

paaugliai ,kuriais lengva manipuliuoti ,jie greičiau reaguoja į

pasikeitimus ). 2.spontaniška (klasė, gamyklos cechas)Teigiamas

eksper.atlikimas reikalauja kad šalia eksperimentuojamos grup., kuri veikia

pagal savo patyrimą būtų ir kita (kontrolinė) gr. , identiška pirmajai ir

nepaveikta eksperimentiniu manipuliavimu. /Pernešti visa tai kas tinka

mažai grup.yra dirbtina jau todėl,kad maža grup.visada žymiai daugiau

homogeninė,negu visuomenė aplamai.Žinoma šis prieštaravimas dingsta,kai

mažai grup.pasiūloma veikla išplaukianti iš visuomenės interesų(pvz.

Pravesti prisiekusiųjų pasitarimą norint išsiaiškinti,kaip jų sprendimą

paveiks spauda). /Testas-tai iš anksto apgalvotas išbandymas,kurį atliekant

naudojama tiksli rezultatų įvertinimo tech.Čia kalbama apie efektyvius

testus ,kurie skiriasi nuo testų tiriančių protines galimybes ir naudojamus

pedagogikoje.Efektyvūs testai skirti išaiškinti asmenines nuostatas ,kaip

ir provokuoja žmogų jas atskleisti. Efektyvūs testai gali būti įvairių

formų ir bet kuri iš jų taikoma TS(pvz.testai su piešiniais ,vaikų prašoma

nupiešti šeimą ir priklausomai nuo to ,kuri figūra didesnė galima spręsti

apie tai kas jį valdo.Arba testas kai reikia pasirinkti vieną iš kelių

variantų.)Panašius klausimus galima pamatyti ir anketose taikomose

apklausose ,nuo testo klausimų jie skiriasi tuo, kad jie žymiai natūralesni

,o su testais juos sieja tas,kad jie kelia ne tiesioginį ,o aplinkinį

klausimą,t.y.apie tiriamą problemą klausia per aplinkui,kad neiššaukti

gynybinės reakcijos.nuo klausimo priklauso ir atsakymas,nors klausimo esmė

ta pati (pvz.1.kaip vertinate nesantuokines šeimas2.ar norite kad jūsų

dukra gyventų nesusituokusi su savo vaikinu)

12.Teisės socialinis pagrindas: W.Sumnerio,Savigny ir Erlicho požiūriai į

teisę. Anksčiau į teisę buvo žiūrima, kaip į profesiją ar doktriną, t.y.

teisė tturėjo būti analizuojama ir suprantama savo vidiniu kategorijų dėka,

nekreipiant dėmesio į soc./ aplinką. Šis teisės suvokimas geriausiai

išvystytas, nes paremtas pozityvistinio teisės mokslo suvokimu. Per

ankstyvą požiūrį į per teisės prizmę galima atskleisti jos socialinį

pagrindą: ar autonomiška ar sąlygota teisės ir socialinės aplinkos ryšio.

Tokiu būdu išryškėja 3 teorijos: 1. Sumnerio teisės evoliucijos teorija-

priešinę poziciją prieš pozityvistus teisininkus ir įstatymo leidėjus,

kurie bando pakeisti socialinius santykius teisės pagalba. Jis pabrėžė,

teisinės inovacijos nejautrumą, netikslumą, jei teisės socialinės šaknys

yra ignoruojamos. Savo veikale ‘Papročiai’ 1906 m. Sumneris siekė

paaiškinti socialinio susitelkimo jėgos veiksmus, kurie skatina tvarką ir

vienybę visuomenėje . Jis remiasi surinkta etnografine medžiaga “ jei

sudėtume viską ką išmokome iš antropologijos ir etnografijos apie

primityvius žmones, visuomenę , suvoktume esminį jų gyvenimo uždavinį-

išlikti. Remdamiesi malonumo ir skausmo patyrimu, žmonės tam uždaviniui

įgyvendinti suformavo bandymų ir klaidų metodą. Kiekvienas mokydavosi iš

kito patyrimo, taigi egzistavo susitarimas, kas naudingiausia. Palaipsniui

būdai virto papročiais ir tapo masiniu fenomenu. Papročių konvencija –

centrinė Sumnerio minčių ašis. Papročiai- grupinių reikalų sprendimo būdas.

Tai nesamoningi kūriniai, o istorinio patyrimo išdava. Jie įsisamoninami

per tradiciją, imitavimą, autoritetą. Papročių laikymąsis kyla iš

sankcijos, baimės (protėvių pyktis). Tačiau po truputį ima kilti idėjos

naudingos visuomenei ir nėra tiesiogiai susijusios su papročiais, bet kad

jos išsilaikytų, jos turi būti surištos su papročiais, antraip žmonės jas

atmestų. Socialinio gėrio suvokimai pridedami

prie papročių ir tampa

morališkai privalomais “ nevok, nemeluok” . Kai tiesos ir teisės elementai

išplėtojami į gerovės doktrinas, papročiai perkeliami į kitą lygmenį. Tada

jie pajėgia sukurti padarinius, savo ruožtu galinčius išsivystyti į naujas

formas ir išplėsti savo įtaką žmonėms. Taigi teisė kyla ar turėtų kilti iš

morališkai privalomų taisyklių. Ji glūdi jų šešėlyje, bet atskyrimo nuo jų

tuo, kad yra garantuojama valstybės. 2. Pagal Savigny, teisė – tautos

dvasios išraiška – viena svarbiausių išraiškos priemonių greta kalbos. Jo

manymu, teisė- daug daugiai nei taisyklė ar tteisminių precedentų rinkinys.

Jis atspindi ir išreiškia visą kultūrinių pažiūrų visumą. Kultūra čia

traktuojama plačiausia antropologine prasme- sudėtinga visuma, apimanti

pažinimą, tikėjimą meną moralę papročius ir bet kokius kitus žmogaus, kaip

visuomenės nario įgytus gebėjimus, papročius. Tautos ar žmonių bet kurio

metu surašyta teisė ne kas kita, o nuolat besitesančio proceso- kultūros

evoliucijos- statinis atspindys. Savigny pabrėžia, soc. taisyklių kaitos,

naturalių procesų sunykimą, kuris atsiranda, kai valstybė ignoruoja tuos

procesus ir siekia įtviritnti teisinę doktriną visą apimančioje

konceptuopalioje sistemoje, t.y. kai ignoruojamas ryšys. Jis teigia, kad

įstatymų leidžiamoji institucija būtina, kadangi įstatymų leidyba yra

svarbi priemonė abejonėms dėl atsirandančios teisės ir įteisinant

susiklosčiusią teisę pašalinti. Tačiau jis kelia reikalavimus įstatymų

leidėjui, jis turi būti tautos dvasios atstovas, bet tas sunkiai

pasiekiama, nes tuo metu teisė tolsta nuo bendruomenės gyvenimo šaknų ir

nustoja būti jos žinių dalimi. Naujos teisės žinios tampa teisėjo ,

patyrusių žmonių veikla. Taigi Savigny perspėja teisininkus, kad negalima

nutrūkti nuo tautos kultūros (dabartiniu supratimu nuo soc. gyvenimo

konteksto.)/ 3. Paskutiniais 19 a. dešimtmečiais tapo aišku, jos įst. –

naujosios teisės šaltinis. Moderniosios pozityvinės T teorijos vystymasis

pateikė koncepcijų, kuriose buvo atsiribojama nuo prigimtinės ir paprotinės

teisės. Pripažįstama tik ta teisė, už kurios yra tik valstybės jėga.

Erlickas metė iššūkį teisiniam pozityvizmui. Pagal jį teisinis pozityvizmas

apima tik tuos teisinius aspektus, kurie turi mažiausią ryšio su daugumos

žmonių patirymu, t.y. teisėtai atitrūksta nuo žmonių. Jis teigė, jog

egzistuoja didžioji teisė, t.y. taisyklės, kurių realiai laikomasi soc.

gyvenime, t.y. jo gyvoji teisė veikia tam, kad užkirstų kelią ginčams, o

kai jie iškyla, kad būtų išspręsti nesikreipiant į teisines institucijas.

Taigi Erlickas pareiškė teiginį, nepriimtiną šiuolaikiniam teisininkui-

teisė savo aapimtimi yra daug platesnė nei vien tik normos, sukurtos ir

taikomos valstybės institucijų. Šis požiūris gyvas ir dabar. Taigi

pripažįstant gyvąją teisę turime pripažinti valstybės išleistas teisės

normas. Tačiau šiuolaikinėse visuomenėse dominuoja valstybės teisė, todėl

mes negalime vien tik abejoti pozityvinės teisės apibrėžimais, nes

modernioji teisė įsitraukia į įstatymų leidybą , kontroliuoja teismus, jos

dėka teisė administruojama, galioja valstybės įstat. , žinoma, negalima

atmesti ir to , kad soc. gyvenimo pobūdis gali būti ir toks, kuriame

valstybinė teisė neturi prasmės , t.y. ją reikia derinti su soc. gyvenimo

kontekstu.

13) SSocialinės kaitos samprata. Efektyvaus teisinio poveikio ribos. 20a.

eigoje įst. leidybos politika vakarų visuomenėse tapo gerokai ambicingesnė

nei Savigny, Erlichas ar Summeris galėjo įsivaizduoti, kiekvienas jų

skirtingai aiškiai matė įstatymų, kaip modernaus teisės šaltinio,

potencialą ir kai kurias problemas. Nepaisant to, kad 2-me dešmtmetyje 20a.

valstybės teisę plačiai taiko restrukturizuojant, planuojant ir skatinant

ekonominę veiklą, palaikant socialinių santykių taikų vystymąsi, ir

formuojant pažiūras ir įsitikinimus gerokai ambicingiau, nei tai buvo

bandoma ankstyvaisiais socialinio vystymosi periodais. Moderniąją teisės,

kaip plataus masto socialinio ir ekonominio planavimo įrankio idėją gali

būti sunku rimtai propaguoti, kai valstybė buvo mažiau galinga, turėjo

mažiau jai prieinamų priežiūros ir kontrolės priemonių. /Socialinė kaita-

bet koks nustatytų elgesio visuomenėje būdų nepasikartojantis pasikeitimas.

/Nepasikartojamumo požymis svarbus, nes juo pripažįstama, kad mažai yra

visuomenių, kurios būtų visiškai statiškos. Socialinė kaita įvyksta-tik kai

pasikeičia socialinė struktūra-socialinių santykių modeliai, nustatytos

soc. normos ir soc. vaidmenys. Kaita nustatyta socialinių santykių tarp

rasinių ar etninių visuomenės grupių modelyje-soc.kaita, o bendras

ekonominės gerovės apimties sumažėjimas ar padidėjimas visuomenėje-tai ne

kaita. /Soc.kaita savo dydžiu gali būti didėjanti visapusiška, revoliucinė,

o jos apimtis g.b. aiškinama 3 pakopomis: 1)ji gali pakeisti individualaus

elgesio modelių (gimstamumo rodikliai); 2)grupinės normos arba modelius

individų ar grupių tarpusavio santykius; 3)visuomeninės normos ir

pagr.vertybės. /Šie lygiai atsispindi vienas kitame ir glaudžiai susiję.

Soc.kaitos greitumo klausimas prikl. nuo technologinės pažangos, gamtos

aplinkos, kultūrinio vieningumo, sąveikos su kitomis visuomenėmis masto ir

pobūdžio. Dauguma visuomenių laikui bėgant kinta, reaguodamas į aplinkos

kitimus ir vidinius bei išorinius spaudimus nepriklausomai nuo jų

socialinio, politinio ar ekonominio išsivystymo lygio. Teisės įspraudimas į

rašytinę formą valstybės galios sukaupimas, teisinės doktrinos, aiškinimo

ir taikymo profesionalizmas, efektyvių įstatymų leidybos institucijų

išvystymas ir kiti elementai-moderniųjų teiginių apie įstatymų galimybes

būtinos prielaidos. /Efektyvaus teisinio poveikio ribos. Kai kurie mano,

kad teisė geba formuoti visuomenę, o kiti mano, kad tai griežtai ribojama.

Egzistuoja interesai ir poveikiai, kuriuos teisė galbūt trokšta pripažinti,

tačiau kurie dėl savo prigimties negali būti apsaugoti ir patenkinti per

teisę. Teisė-spec. kontrolės forma, kurios nurodymus įgyvendina valstybės

įstaigos. Tačiau egzistuoja teisės apribojimai kylantys iš sunkumo

nustatyti faktus, kuriais remdamasi teisė turi veikti (psichinė žala

jausmams). Kiti apribojimai kyla dėl to, kad kai kurios moraliai svarbios

teisės ir pareigos išaukština teisinį įgyvendinimą. Svarbūs interesai

(privatumas), pažeidžiami per daug subtiliai, kad teisė galėtų juos

kontroliuoti. Dar vienas ribotumas: teisė dažnai prkl. nuo suinteresuotų

šalių profesiškai nesusijusių su teisine sistema, kad užvestų jos

mechanizmą. Jai reikia žmonių, kurie kreipiasi į teisę savo interesams

palaikyti (privataus kaltinimo bylos). /Teisė dabar pripažįstama kaip

galios įgyvendinimo priemonė, valdžios įrankis. Jei valstybinė valdžia yra

centralizuota, teisė yra išimtinai valstybės teisė. Taigi teisė pradėjo

būti suprantama kaip nepriklausoma nuo visuomenės, socialinės kontrolės ir

vadovavimo priemonė. /Moderni teisinė sistema-ypatingas valdžios mechanizmų

rinkinys, naudojantis racionaliai išplėtota doktrina, kurią kuria, aiškina

ir taiko specializuotos vvalstybės įstaigos.

14.Įstatymų leidybos strategija permanentinės kaitos sąlygomis. Efektyvių

įstatymų sąlygos.

Efektyvių įstatymų sąlygos . Yra 7 sąlygos : 1. Naujosios teisės šaltinis

t. būti autoritetingas ir prestižinis. Evanas teigia ,kad Vakarų

atstovaujamos demokratijos įstat. atitinka šią sąlygą. Įstatymus

leidžiamųjų institutų demokratinis mandatas suteikia jo veiksmams

legitimumą, kas sukelia esminę kaitą. Po to pagal prestižą seka: a).

vykdomieji įsakymai,b). adm. įstaigų sprendimai,c). teismų sprendimai./ 2.

Naujojo įstatymo esmė t. būti išreikšta per jo nusistovėjusį kultūrinį ir

teisinių principų bei jų pratesimo atitikimo prizmę. Teisė g. būti galinga

kaitos jėga, kai kyla iš principo įaugusio į mūsų paveldą. Teisė turi būti

suderinta kultūrinėmis prielaidomis ir su bendriausiais priimtais teisinio

vystymosi modeliais. 3. T.būti identifikuoti pragmatiniai įstatymų

laikymosi metodai. T. būti įmanoma atskleisti najųjų elgesio modelio ,

kurių reikalauja teisė , prigimtį ir reikšmę, nurodant grupes, visuomenės

bendrijas kur šie modeliai egzistuoja. Teisė savo tikslais t. būti ne

istoriška bet praktiška. Idėjoms, kurioms išbandytos, linkstam

priešintis.4. Sąmoningas naudojimasis laiko elementais įstatymų leidybos

veiksmuose. Kuo trumpesnis pereinamasis laikotarpis tuo lengvesnis

prisitaikymas prie tesės reikalaujamos kaitos. Delsimo sumažinimas

minimizuoja pasipriešinimo kaitaididėjimo galimybes. Modernieji įstatymai

dažnai nurodo kad įstatymų nuostatos įsigalioja tik praėjus t. t. laikui po

įstatymo priėmimo arba numatoma , kad jie bus aktyvuojami ministrų

įsakymais. Prielaida yra ta kad įstatymai reikalaujantys neorganizuoti

sudėtingų ( ) veiks geriau ir bus ne tokie ardantys, suinteresuotoms

organizacijoms duodama laiko pasirengti kaitai. Tinkama

laiko apskaičiavimo

strategija priklauso nuo kaitos kurią, įstatymams reikia sukelti , mąsto ir

sudėtingumo , praktikos ir institucijų. Teisinio pokyčio,kaip bet kokios

valdžios veiksmo matomas planavimas į laiko pakopas ir priemonė

užtikrinti,kad pokytis yra tvirtai kontroliuojamas ir kad teisinė praktika

vadovaujasi atsargumu ir apdairumu. 5. Teisė taikantys pareigūnai turi

elgtis,taip kaip reikalauja įstatymas. 6. Pozityvios sankcijos taip pat yra

svarbios kaip negatyvios. Nors tesinės sankcijos suprantamos kaip įvairios

baudimo formos ar žalos atlyginimo forma, pozityvios teisės laikymosi

paskatos taip gali būti taikomos, kai teisė siekia aktyviai remti soc.

kaitą. Nuo tto kokiomis sankcijomis naudojamasi teisėje,iš esmės priklauso

jos gebėjimas paveikti pažiūras. Tvirtina , kad teisinė prievarta gali

priversti pakeisti elgesį, bet kai nėra prasmės pasirinkti žmogus,

veikiantis iš pažiūros sutinkamai su teise, negali būti priverstas

pakeisti, kurios neaitinka teisės. Pozityvios pažiurų kaitos prielaida yra

noro jausmas. Jeigu individas skatinamas,bet neverčiamas elgtis t.t. būdu,

jis ieškos informacijos savo apsisprendimui paremti, kad pašalintų

įtampą,kuri atsiranda nusprendus daryti vieną darbą,nors jaučiasi linkęs

daryti kitą. Jeigu kas nors nėra nusprendęs atitinkamai elgtis, teisinė

prievarta ,pašalindama pasirinkimo galimybę ir nugalėdama oponuojančius

social. Sprendimus, nusprendžia už iindividą,bet tai daro taip ,šalindama.

Kt.aplinkybės, kai žmogų teisė priverčia, jie gali laikytis savo pirminių

nesutampančių pažiūrų ir pridėti prievartinę teisinę reikšmę, kuri verčia

keisti jų elgesį arba gali būti suaktualizuotos antagonistinės pažiūros ir

pasmerkta teisė. Teisinė strategija – tai ilgalaikio pažiūrų ir interesų

sampratų dderybų procesas, kuriame politiniai ir teisiniai veiksmai sudaro

tik vieną elementą socialinę kaitą veikiančių veiksnių tinkle. 7. Efektyvi

teisių gynyba gali būti numatyta tiems, kurie nukentėtų dėl teisės

išvengimo ar pažeidimo. Jiems turi būti suteikta paskata naudotis

įstatymais. Dauguma šių veiksnių yra tarpusavyje susiję. Pavyzdžiui,

egzistuoja glaudus ryšys tarp paskatų, kuriomis stengiamasi garantuoti, kad

teise būtų remiamasi t.t. Sankcionavimo strategijos taikančių institucijų

vaidmens. Teisė naudojasi įvairiomis paskatomis, kad būtų garantuojamas jos

efektyvumas. / Šiandieninė statutinė teisė demonstruoja įstatymų leidėjų

pastangas remti kaitą, kuriant naujas teisines pareigas adm. Institucijoms;

išplečiant ministrų teisines galias, numatant įst. Nuostatas, suteikiant

spec. djtacijas, paskolas;keičiant vyriausybinių ir kvasivyriausybinių

įstaigų įgaliojimus ir steigiant naujas institucines struktūras ,siekiant

sukelti kaitą jau esančiose. Įstatymų leidyba yra naudojama siekiant

paveikti įstaigų institucijų pobūdį.

15.Teisės tikslo ir f-jos samprata Poundo, Durkheimo ir Llewellyno

teorijoje. Daugelyje jurisprudencijos raštų ssocialiniai tikslai, į kuriuos

teisė turi orientuotis, dažnai išreiškiami kaip moraliniai būtini tikslai.

Dažnai yra supainiojami funkcijos ir tikslo koncepcijos. Socialiniai ir

teisiniai institutai gali turėti reikšmingas funkcijas- gal būt visiškai

skirtingas nuo tų, kuriems apskritai priskiria net žmonės , tiesiogiai

susijęs su jų palaikymu – kylančiais iš jų , kaip platesnės sistemos, pvz.

Susitelkusios visuomenės, lementų, padėties. Jų funkcijos gali būti

suprantamos kaip jų įnašas palaikant stabilumą ar kaitą šioje platesnėje

sistemoje./ Poundo teoriniuose veikaluose teisės funkcijos – ir jų vykdymo

priemonės – kildinamos iš teisinių taisyklių ir pprincipų , ypač iš anglų ir

amerikiečių bendrosios teisės, racionalizacijos. Poundas mėgino sistemiškai

paaiškinti teisinę doktriną ir institutus funkciniu požiūriu ,

teisininkišką supratimą apie teisės loginę vienybę pakeisti supratimu apie

jos funkcinę vienybę. Poundas veikale gana aiški prielaida, kad anglų ir

amerikiečių visuiuomenės pagrindinė sąlyga yra harmonija ir fundamentalus

konsensusas ./ Poundo teorija t.p. yra išskirtina bendrosios teisės

teorija. Juridiniai postulatai yra teisėjų sukurtos teisės vertybės. Jis

teigia, kad teisė turi atlikti išskirtinį bendrąjį konsensusą ir turi

atlikti išskirtinį bendrąjį interesą tvarkingai spręsti konfliktus

kiekvieno piliečio individualiam interesui turėti galimybę išreikšti ir

teismine tvarka nagrinėti jo reikalavimus. Poundo diskusija apie teisės

funkciją įvairiuose istorijos fazėse ir skirtingų rūšių visuomenėse aiškiai

parodo, kad tai, ką jis laiko tiesės taikymu, norint išreikšti socialinį

konsensusą, yra labai nesenas fenomenas. / Apskritai Poundas neatskyrė

tikslo nuo funkcijos, todėl nebėra aišku , ar jo pareikštas balansavimo

procesą modernioje vakarų teisėje apibrėžimas yra to, kas faktiškai vyksta

išraiška- ar nusistatymas, kaip teisinė sistema turėtų funkcionuoti, kad

galėtų tinkamai palaikyti socialinį susitelkimą. / Durkheimas – jo teisinės

doktrinos analizė parodo kelią į socialinio susitelkimo supratimą. 19 a.

teorijose susiduriama su moderniosios visuomenės samprata. Durkheimo

nuomone , šias visuomenes apibūdina labiau organinio nei mechaninio

solidarumo persvara, tačiau tam tikru mastu visos visuomenės sugretina abu

šiuos solidarumo tipus. Jis teigia, kad moderni visuomenė reguliavimo

problemos reikalauja tokių teisės formų, kurios gali sudaryti tinkamą

struktūrą, kurios pagrindu galėtų plėtotis darbo pasidalijimas./

Llewellynas – norint analizuoti teisės funkcijas šiuolaikinėse visuomenėse

, būtina sukurti išbaigtą tokių visuomenių prigimties teoriją arba bent

remtis kuria nors .jis teigia , kad bet kokios grupės teise – norminio

reguliavimo struktūra – turi nuolatines pagrindines funkcijas. Jo tikslas –

atsisakyti teisininkų teisės , kaip valstybės teisės koncepcijos . Jo idėja

yra ta, kad taip plėsdami teisės sąvoką konkrečiam analitiniam tikslui mes

galime geriau suprasti teisės funkcijas ir radikaliai skirtingas teisės

formas palyginti funkciniu aspektu./ Teisės funkcijos gali būti nustatomos

teoriškai , prieš nagrinėjant tai , kaip jos yra vykdomos politinėmis ,

ekonominėmis socialinėmis konkrečių visuomenių sąlygomis.

16.Teisės vieta Parsono socialinės sistemos teorijoje. Parsonas savo

visuomenę apibrėžia kaip vieną iš soc.sistemos rūšių.Soc.sistema turi tam

tikrus sisteminius poreikius.Yra išskiriama sistemos vidinė integracija-

social. emocinių sistemos narių santykių palaikymas,tam pasitarnauja teisė

.soc.sistem.turi būti žymūs:tikslų siekimas-judėjimas tikslo link;modelių

palaikymas-motyvų ir vertybių kūrimas bei jų palaikymas ir atstatymas;

sistemos adaptacija prie aplinkos . Tačiau toks suskirstymas nieko

konkrečiai nepasako apie visuomenės organizuotumą. Tikslų siekimo f-ja

atitinka politiką ,adaptacinė f-ja atitinka ekonomiką,integracijos f-jos

–‘societarinę’bendriją,o modelių palaikymas-social. institutus.šeima diegia

vaikams socialines vertybes,tai atsispindi daugelyje auklėjimo

proces.Soc.sist.rūšis –visuomenė-gali būti analizuojama pagal normatyvinę

struktūrą,kurią sudaro 4 element.: 1.Vertybės-būdingos visiems visuomenės

nariams ir kiek jos yra įsisavintos , tiek jos tampa visuom.reguliatyvinės

struktūros dalimi.2.Normos-tai tų vertybių taikymas visuom.grupėm.jos

sudaro specifiką reguliuojamų situacijų atžvilgiu.3. Kolektyvumai-apibrėžia

reikalaujamo veiksmo modelius konkrečioje situacijoje .4. Individualūs

vaidmenys-norminiai lūkesčiai,kurie yra konkrečių individų,kaip kolekt.

narių veiksmų.Vertybės kontroliuoja normų turinį, normos –kolektyvumas-

vaidmenis. Kontrolę leidžiasi žemyn ir tai stabilizuoja sistemą bei riboja

kaitos formas ir proces. Tačiau žemesni lygiai turi labiau atspindėti

soc.patyrimą. Tokios hierarhijos pagrind. Vaidmenys turi atsispindėti

kasdieniniame gyvenime.Ir čia galime pastebėti ,kad vaidmenys gali kisti

greitai,o kolektyvumai lėčiau,normos dar mažiau ,o vertybes pakeisti yra

sunkiausia.Kylimas aukštyn sukelia spaudimą socialinei kaitai ir taip yra

sureaguojama į poreikius ir įtampą,leidimasis žemyn t.y.kontrolė lemia

stabilumą.

21.Teisingumo idėja ir formos.Teisingumas (plač. Filosofine prasme)

–visuom. Priedermės jos narių atžvilgiu samprata ir jos praktinis

įgyvendinimas. Priedermė- tai kas dera, privalu atlikti. Visuom. priedermės

g.b. moralinės, socialinės, politinės ir teisinės. Teisingumas- sąvoka,

apibūdinanti dalyvių padėtį kaip deramą, atitinkantį žmogaus esmę.

Teisingumas apibūdina santikį tarp atskirų žmonių ar jų grupių vaidmens

visuom. Gyvenime, ir jų soc. Padėties , tarp darbo ir atlyginimo , tarp

veikos ir atpildo, tarp nusikaltimo ir bausmės, tarp teisių ir pareigų./

Teisingumas, siaur. Prasme, t. atsakomybės principas. Jo turinį sudaro

reikalavimai:1) negalima už t. pažeidimus traukti BA. 2) Negalima taikyti

priemonių žeminančių gaarbę ir orumą. 3) Įst. Numatantis atsakomybę ir ją

griežtinantis atgal negalioja. 4) Už vieną pažeidimą- viena bausmė. 5)

Atsakomybės dydis turi atitikti pažeidimo pobūdį ir sunkumą./ Teisingumas

soc. prasme derina abu šiuos požiūrius. Kai kada teisingumas gali turėti

konservatyvios vertybės esmę, bet kartais ir revoliucinę, todėl jis turi

istorinę kultūrinę esmę.

Pasirinkti dažnai tenka iš konfliktuojančių,

nesutaikomų visuom. Interesų. Teisingumas- visuma tų principų ir procedūrų,

kurie reguliuoja individų ir soc. Grupių teises ir pareigas./ Egzistuoja 3

teisingumo formos: 1) paskirstomasis 2)pataisomasis 3)procedūrinis.

Teisingumo idėjos branduolį išreiškia gyvenimo išteklių ir sąlygų, visuom.

Privilegijų ir pagarbos simbolių, piliečių teisių ir pareigų paskirstymo

problemos. Yra įvairūs paskirstymo pradmenys. Jis g.b. įgyvendinamas pagal

tokius principus: 1)lygybės 2)poreikių 3)nuopelnų 4)profesinio tinkamumo

5)produktyvumo 6)pastangų 7)soc. Rango 8)visuom. Naudingumo 9)pasiūlos ir

paklausos./ Pataisomasis teisingumas (baudžiamasis, kriminalistinis) jis

nustato spec.veiksmų tvarką kaltei nustatyti ir žalos kompensacijos

priemonėms apibrėžti. Vieni tteigia, kad sankcijos t.b.taikomos pažeidėjui

dėl teisingumo, kiti šią būtinybę grindžia tuo, kad reikia atstatyti ar

sureguliuoti žmonių tarpusavio ryšius. Bet tai negarantuoja teisingumo./

Procedūrinio teisingumo įgyvendinimo koncepcijos: 1)atskleidžia

procedūrinių stadijų kontrolės mechanizmą. Pagal jį bet kurio ginčo ir

svarstymo nagrinėjimo procesą sudaro 2 stadijos a)pirma pateikiami įrodymai

b)įvertinamos prielaidos ir priimamas sprendimas. Čia visada stebime kaip

atsiranda inf.ir kaip priimamas pats sprendimas./ 2)yra 7 procedūrų

elementai: a)ekspertų atranka, kurie renka inf.ir priima sprendimą.

b)pagr.kriterijų nustatymo procedūra c)inf.surinkimo procedūra d)sprendimo

struktūros procedūra e)apeliacinė procedūra f)garantijų, kurios pašalina

piktnaudžiavimą, procedūra g)pokyčių, mechanizmų procedūros, kokiu būdu

įnešamos pataisos į paskirstymo praktiką./ Realybėje procedūrinis

teisingumas priklauso nuo teisės kultūros ir visuom.teisingumo kultūros

lygio.

22. Teisingumo idėjos interpretacijos. Paskirstymo kanonai skiriasi ne tik

pagal prasmę, bet ir privalomumu, moraliniu tinkamumu, galimybe juos

pamatuoti , tikslingumu. Todėl svarbu parengti tokias taisykles, kurios

reguliuotų tteisingumo principų pažeidimus. Absoliutaus teisingumo negali

būti./ Pagrindinis sunkumas yra susijęs su gyvenimo gerybių ir sąlygų,

teisių ir pareigų, atsakomybės ir išlaidų paskirstymo modelio sukūrimu.

Toks modelis t.b.lankstus, racionalus, humaniškas. Tokio modelio paieškos

priklauso nuo daugelio problemų sprendimo (ar skatinti geriausius, ar

visiems po lygiai)./ Įrodyta, kad kai pagr.tikslas yra kurios nors grupės

darbo našumo užtikrinimas, tai būtina pasirinkti proporcingą paskirstymą

pagal įnašus ir atsiriboti nuo lygybės, poreikių patenkinimo ir soc.rangų

principų. Bet reikia neužmiršti žeminusio standarto

principo.

23 Paskirstomojo teisingumo principai:

Paskirstomojo teisingumo principai – tai įvairūs teisingumo paskirstymo

principai. Jis gali būti įgyvendinamas pagal šiuos principus://a)lygybės

b)poreikių c)nuopelnų d)produktyvumo e)pastangų f)profesinio tinkamumo g)

pasiekimų h) sugebėjimų i) soc. rango j)visuomen. naudingumo k) pasiūlos ir

paklausos///a) Lygybės esmė- gėris paskirstomas po lygiai, nes visi pil.

lygūs. Visuomenėje nėra jokios diferenciacijos ar diskriminacijos. Laikoma

, kad besąlygiška yyra visų lygybė prieš įstatymą. Kiekvienas turi teisę

išreikšti savo nuomonę ir įtakoti sprendimus. Bet reikalavimas paskirstyti

gėrybes po lygiai yra pasikėsinimas į dalį tų kurie parodė daugiau

sugebėjimų, ir pastangų toms gėrybėms sukurti. Šis principas lengvai

transformuojasi į neteisingumą, pažeidžiant nuopelnus tų kurie yra

darbščiausi ir gabiausi. Jis neracionalus, nes naikina pastangų stimulą,

mažina atsakomybę./b) Poreikių princ. Susijęs su (A) ir kviečia gėrybes

paskirstyti pagal svarbiausius individų poreikius. Esmė – siekimas

sumažinti kančias tų kurie nepajėgūs savęs išlaikyti. Pvz. dauguma šalių

nustatę gyv. Standartą žemiau kurio negali nukristi gyv. lygis. Poreikių

princ. nesuabsoliutinamas ir nepaverčiamas idealu. Jis įtvirtina visuomenės

atsakomybę už nario gyvenimą.//c)Nuopelnų pask. – pagal formulę “kiekvienam

pagal nuopelnus”. Orientuota vystyti individo sugebėjimus, atskleisti

talentus. Jis nukreiptas į vidines asm. savybes, paslėptas galimybes.

Įtvirtina individo atsakomybę už savo veiksmus.//f) Prof. tinkamumo pirnc.

– teigia, kad tarnybinės pareigos, darbai paskirstomos pagal individo

pasirengimą.//i) Soc. rango princ –atlyginimo, pagalbos, privilegijų

įgaliojimų paskirstymas dažnai prikl. nuo asm. statuso, kurį jis užima

socialinėje struktūroje. Statusai skiriami: 1) nomenkulatūrinės pareigos 2)

priklausomumas partijai 3)pavedėjimas 4)turto dydis 5)lytis, amžius 7)rasė,

religija 8)ištikimybė 9)lojalumas //j)Visuo. naudingumo princ – aukščiausia

vertė yra visuomen. gyvenimas, jos interesai, gerovė. Reikia aukoti savo

interesus ir individo laisvę. Soc. vertingumas sudaro teisingumo prasmę.

Nuširdus tarnavimas liaudies gerovei – geras gyvenimas.//k) Pasiūl-

paklausos princ – laisvos rinkos dėsniai patys generuoja moral normas, soc

sėkmę, individų motyvaciją, atsakomybę. Suinteresuoti gamintojai aprūpina

suinteresuotus vartotojus prekėmis ir paslaugomis. Esmė – įsigalėjimas

priklausomumo nuo dominuojančios visuomenės dalies lygio.

24. Visuom. Tipai, kaitos formos ir ribos.

Tipai: 1. Segmentinė bendrija- uždara agrarinė žmonių bendrija pagrįsta

giminysčių ir tradicijų ryšiais. Ši bendrija nepriklauso centrinės valdžios

nors nėra ir laisva, ją valdo tradicijos ir papročiai .2. Centralizuotos

valstybės visuomenė- jos organizacinė struktūra sutvirtinta prievartos

priemonėm,kurios kyla iš valstybės galios. 3. Pilietinė visuomenė- atmeta

komunalizmą ir centralizuotą autoritarizmą.Valstybė atlieka tik

instrumentines funkcijas. Kitaip tariant tai visuma ne vyriasybinių

institutų, kurie gali būti atsvaras v-ei bei galėtų atlikti taikdario

vaidmenį tarp interesų grupių , sulaikytų siekimą atomizuoti (skaidyti į

atskirus visuom. Vnt.) visuomenę. Social. kaita vyksta abipusėje žmonių

ir valstybės sąveikoje , o teisė reguliuoja soc. santykius taip kad

neįsivyrautų valstybinės valdžios pirmumas.Segmentuota visuomenė

atsiranda,sujungiami gyveniškos veiklos ekonominiai ir politiniai aspektai,

o prioritetas suteikiamas politikai. Taip užkertamas kelias ekonominėms

naujovėms,nes aukščiau yra vidaus tvarkos palaikymas bei gynyba nuo išorės

priešų. Tų pačių aspektų sujungimas išveda miestą- valstybę(nestabilus

tipas) Autoritarinė valstybė palanki ekonominei sferai(auga kapitalas),

tačiau įvedama griežta kontrolė, kadangi kapitalo augimas naudojamas galių

stiprinimui. Paskutinis atvejis- kai ekonomika yra nepriklausoma ir t.t,

yra aukščiau valstybės. Toks suskirstymas pagrįstas tokiomis pozicijomis:

a). Kai ekonomika yra atskirta nuo valstybės / neatskirta nuo valstybės;

b). Kai prievartos funkcija centralizuota/ necentralizuota. Tačiau visa

tai neatsako,kaip žmonės išsilaisvino iš uždaro-agrarinio gyvenimo. Tokiu

būdu yra atsižvelgiama į tikėjimų sistemą, kur yra skirtingas tikėjimo

intensyvumas. Taigi, segmentuoja visuomenę yra labai reikalinga.Miesto

valstybės variantas- Kalvino Ženeva. Autoritarinės valstybės variantas-

islamo šalys . Tikėjimas čia atskirtas nuo politikos ir valstybės. Relig.

reikėjai gali spręsti, ar valstybės valdžia gerai atlieka pareigas

Tikėjimas nesusijęs su politika, kadangi yra užrašytas trancidentinių

taisyklių forma (tikėjimą aiškina tik specializuotos žmonių grupės )Kai

religinės normos yra pažeistos, tai gali būti atstatyta moralinė tvarka

susijungusi su visuomene, periferijos bendruomenėmis. Tada tikėjimas yra

auščiau valstybės ir išlieka nepriklausomas, bet pati valstybė yra

autoritarinė. Visada buvo žinomi skirtumai tarp gamybos ir valdžios,tai

keičia marksistinę ideomatiją. Gamybiniai ir politiniai vienetai

nesutapo,bet abu pavaldūs vienai politiniai instancijai. Valstybė turėjo

tarnauti gamybai, nes žmogiškoji esmė esti darbe.

25. Pilietinės visuomenės samprata. Pilietinė visuom.- tai visuma

nevyriausybinių institucijų,pakankamai stiprių, kad tarnautų atsvara

valstybei ir jai netrukdant atliktų taikdario ir arbitro vaidmenį tarp

atskirų grupių, sulaikytų jos siekimą dominuoti ir atomizuoti visuomenę,

suskaldyti ją į atskirus izoliuotus ar besiizoliuojančius visuomenės

vienetus./ Piliet.visuomenės sąvoka turi dvejopą funkciją: 1)leidžia

suprasti, kokia šios visuom.sąranga, kaip ji funkcionuoja, kuo skiriasi nuo

kt.spec.organizacijos formų. Visuomenę kontroliuoja institutai, turintys

ekonominę bazę. Soc.diferenciacija yra, t.y. normalus reiškinys.

Besiremdama ekonomine raida, valstybė reikalauja žinių nuolatinio vystymo,

todėl ji atmeta bet kokią ideologinę monopoliją, nes ji savo prigimtimi

užkerta žinių vystymąsi. 2)pilietinės visuomenės sąvoka leidžia atskleisti

mūsų socialinio egzistavimo normas ir suprasti ką ir kodėl mes pasirengę

palaikyti. Šiuo požiūriu ji yra daug platesnė sąvoka už demokratiją, kuri

mažai kalba apie socialines sąlygas, kuriomis įmanomas bendras susitarimas

ir mūsų dalyvavimas sprendimo priėmime. Demokratijos skelbėjai paprastai į

vieną visumą sujungia visas demokratinio rėžimo valstybes, nors jos yra

skirtingos sąrangos (pvz. genties bendruomenės, antikos ir viduramžių

miestai, šiuolaikinės tautinės ir daugiatautinės valstybės, kurių

prioritetas nukreiptas į ekonominį vystymą). Visa tai užtemdo principinius

skirtumus: mentalitetą, soc. organizacijas. Priešingai yra su pilietinės

visuomenės sąvoka. Pilietinė visuomenė pagrįsta politiniu atskyrimu nuo

ekonominės ir soc.sferos, t.y. tas atskyrimas derinasi su visų turtingųjų

valdžios nesikišimo į soc.gyvenimą principu, kuris

neįprastas tradicinėje

agrarinėje visuomenėje ir priskiriamas prie rizikingųjų, bet pilietinėje

visuomenėje svarbiausią vaidmenį atlieka politinis centralizmas, nes

ekonominiai ir soc.deriniai negali prisiimti sau tvarkos palaikymo. Šia f-

ją atlieka valstybė ir jei yra negalinčių savimi pasirūpinti, tai jiems

turi padėti valstybė. Todėl ekonominis pliuralizmas nėra absoliutus ir yra

suderintas su politinių strategijų klausimų (ekonominių) kontrole.

26. Asmenybės socializavimo teise samprata. Asmenybės raidos pagrindiniai

veiksniai.

27. Asmenybės teisinės socializacijos proceso ir jo psichologinio

mechanizmo apibūdinimas.

Socializacija- individo tapimas asmenybe. Socialumas nuo pat gimimo

būdingas žmogaus gyvenime. Žmogus išmoksta soc. elgesio vaidmenų nuolat

bendraudamas ssu kt. žmonėmis. Žmogaus organizmas gali pilnai žmogiškai

funkcionuoti tik soc. aplinkoje. Socializacija- sudėtingas, visą gyv.

funkcionuojantis procesas, žmogui tampant socialine butybe, kuri gali

prisitaikyti prie naujų situacijų įvairiais savo gyv. periodais . Žmogaus

socializacija vyksta visą gyv. Socializacija reiškia aktyvų mokymąsi.

Pačioje socializacijoje vyksta 2 procesai: 1. Išmokstama būti pilnaverčiu

visuom. nariu. 2. Savęs atskleidimo procesas . Specifinis socializacijos

turinys toks įvairus, kaip nepastovios žmogiškos kultūros, tačiau koks jis

bebūtų kiekvienas žmogus privalo perimti pagrindinius soc. gyv. šaltinius,

kalbą įgudžius, elgesio taisykles, vaidmenis. Tai kas prisideda prie

socializacijos proceso yra vad. Socializacijos veikiančiomis jėgomis

(tėvai, bendradarbiai ir t.t.). Socializacija apjungia iš vienos pusės

kryptingą soc. sąlygų poveikį (soc. institutų), tikslu supažindinti žmones

su visuom. Priimtų nuostatų vertinimų sistema, iš kitos pusės , pateis

žmogaus soc. veikla. Žmogus veikdamas soc. sferoje keičia jį ir tuo pačiu

metu keičiasi pats, formuojasi naujos vertybės. Tokiu būdu individo

socializacija susideda kaip iš individuolaus patyrimo formavimo, taip ir iš

socialinio patyrimo įsusavinimo. Iš to išplaukia, kad socializacija

suprantama kaip individo įsisavinimas kultūrinės sistemos tos visuom.

kurioje jis gyv-a. Įsisavinamos visų pirma svarbiausios kilniausios normos.

Individas įsisavina kolektyvines elgesio normas iki tokio laipsnio, kad jos

tampa jo asmenybės dalimi ir galų gale automatiškai nasąmoningai nukreipia

jo poelgius.Viena iš šių kolektyvinio elgesio normų rūšis- teisės normos.

Taigi teisinė socializacija, kaip neatciejama bendrosios socializacijos

dalis, reiškia apima žmogaus suvokimą savęs, kaip pil. , savo socialinį

vaidmenį, savo vietą soc. kultūroje, savo socialinės klasės suvokimą,

priklausomybės partinei grupei, dalyvavimą soc. teisminiuose santykiuose.

Asmens teisinės socializacijos lygis nulemia jo teisinę sąmonę ir teisinę

kultūrą. Kiekviena valst. nustato priklausomybės nacionalinei bendrijai,

formas, dalyvavimo visuomenės reikaluose būdus ir taisykles valdingų

santykių sstruktūrą, valst. santvarkos tipą, politinį režimą. Įvairiose

valstybėse veikia įvairios soc. demografinės , ekonominės struktūros. Soc.

požiūris į šeimos reiškinius formuojasi įvairiai , priklausomai nuo to

kokiu lygiu žmogaus teisės pripažįstamos visuom-e. Iš to seka, kad

socializacija apskritai , o ypač teisinė socializacija- konfliktuojančių

požiūrių susidūrimas . Tai kas sutinka su dauguma grupių , sutinka ir su jų

nustatytomis normomis. Teisinė socializacija –tai nepaprastas pakartojimas

iš kartos į kartą, nusistovėjusių elgesio šablonų. Žmogus įsisavina normas

vienas iš kurių jis palieka praturtindamas gautu palikimu, asmenine

patirtimi. Negalima pamiršti pažinimo ir įįsisavinimo (socializacijos). Pats

informacijos supratimas neapima tvarkos intencyvumo. Teisinė socializacija

nebūtinai turi remtis išvadomis, gimusiomis iš betarpiško įsijungimo į

teisinę praktiką. Ji gali remtis požiūriais kylančiais iš pacios grupės soc-

linės klasės, visuom. –ės. Galima teigti, kad asmuo gali intujityviai

suvokti kokį nors teisinį fenomeną, neturėdamas toje srityje patirties,

kadangi šių suvokimų reikšmę nulemia asociacijos su kitais jau perimtais

teisniais reiškiniais. 27 . Asmenybės teisinės socializacija yra individo

socializacijos sudedamoji dalis. Auklėjimo tikslas – suformuoti žinių

sistemą, įsitikinimų, motyvų, įpročių socialiai aktyvaus elgesio. Teisinis

auklėjimas – įgyvendinamas įvairiomis formomis. Visų pirma tai mokymas iš

pagrindų. Gautos žinios individui padeda formuoti valstybių orientaciją

socialiniu požiūriu. Nuo auklėjimo lygio priklauso ar kultūros lygis

socialines normas paverčiant realybe, normatyvinis reikalavimas pervedant į

įpročius, ir socialiai objektyvų elgesį . Visa tai yra neįmanoma be pačio

ar pastangų. Auklėjimo teorijoje yra pripažinta , kad saviaukla yra

rezultatas gerai organizuoto auklėjimo. Saviaukla- tai pačio ar savo

asmenybės formavimas , siekiant išugdyti teigiamas savybes su socialinėmis

orientacijomis ir vertybėmis. Saviaukla apima visas protines ir fizines

sferas , skonius ie charakterio bruožus. Saviaukla tai savotiškas

katalizatorius pagreitinantis asmenybės susiformavimą ir išsivystimo

procesą . Teisinės socializacijos išoriniai veiksniai ir jų sąveika-

išoriniai socializacijos faktoriai ir individo saviaukla negali būti

nagrinėjama kaip junginys savarankiško proceso. Teisinės socializacijos

procesas apibūdinamas – į teisinės socializacijos procesą reikia žiūrėti

kaip į vieningą visumą analizuojant individo kryptingai nukreipiant

visuomenės auklėjimą iinstitutų ir asmenines veiklas. O tai reiškia kiek

galima labiau išskirti valios ribas ir teisės socializacijos apimtį .

Toliau teisinės socializacijos procesas kaip įtakojantis visuomeninius

santykius veiklą ir auklėjimą formuojant individą duoda pagrindą parodyti

šių dalių įtaką vienai kitai ypatybes ir socializacijos galimybes. Galų

gale šį procesą galima žiūrėti ne tik iš statinės bet ir iš dinaminės pusės

. Socializacijos psichologijos mechanizmas. Psichologiniai mechanizmai

suprantant teisines normas nesiskiria nuo supratimo kitų socialinių normų.

Kad norma veiktų ji turi tapti asmenine norma. Apie socializaciją galima

kalbėti ne tik kai yra žinios apie normą , bet ir pati norma tapusi

individo asmenine norma.

28. Teisinė sąmonė : samprata ir struktūriniai elementai.

Teisinė sąmonė- tai visuomeninio teisinio gyvenimo pagrindas ir struktūrinė

dalis. TS- tai žinios apie teisę, galiojančios teisės vertinimas,

mintys,idėjos apie pageidaujamus pokyčius teisėje ir pan. Ji apima ir patį

teisės suvokimą, požiūrį į jos vaidmenį visuomenės ir valstybės gyvenime,

idėjos dėl žmonių teisių ir pareig. TS požymiai : 1. TS- tai viena iš

visuomeninės sąmonės formų, 2. TS gali būti a). individuali b). grupės c).

visos visuomenės , 3. TS būdingas tam tikros teisės suvokimo lygis, 4.

Subjektų teisinė sąmonė yra veikiama ekonominių , politinių kultūrinių

bei social. Veiksnių, bet iš kitos pusės subjektų TS atsispindi ekonom.

polit. social. kultūrinėse srityse. Remianti šiais požymiais galima

apibrėžti TS sąvoką- tai visuomeninės sąmonės forma, pasireiškianti

požiūrių ,įsitikinimų, teorijų, vertinimų, jausmų, emocijų išgyvenimų

visuma apie galiojančią teisę ir jos reguliuojamą žmonių elgesį, teisingumą

teisėtumą, teisėtvarką apie pageidaujamas TN. Struktūriniai elementai: 1.

Teisinė psichologija 2. Teisinė ideologija. 1. Teisinė psichologija

atitinka empyrinį kasdieninį visuomenės sąmonės lygį, kurį formuoja atskiro

asmens ar žmonių grupių veiklos rezultatai.Turinį sudaro jausmai,

išgyvenimai nuotaikos , įpročiai, stereotipai ,kuriuos žmonėms sukelia

egzistuojančios teisės normos . 2. Teisinę psichologiją galima suprasti kai

tam tikrą stichišką, nesusistemintą TS sluoksnį pasireiškiantį atskirų

žmonių ir jų grupių reakcija valstybę, teisę ,teisėkūrą ir kt. teisės

formomis. Džiaugsmą ir nusivylimą dėl priimto įstatymo .) Teis. Psiholog.

Būdinga visiems visuomeniniams santykiams kurie atsiranda teisės pagrindu.

Būtent šiuo elemento pagalba teisė įgyvendina pagr. Principus humanizmą,

teisingumą, lygybę tarp subjektų. TP yra vidinių TS elementų kurie atspindi

teisinių reiškinių teisėtumo teisėtvarkos tesinės atsakomybės ir tt.

psichologinį supratimą.2. Teisinė ideologija – ji atitinka mokslinį

teorinį tikrovės atspindėjimą ir todėl vadinamas išoriniu TS elementu.

Lyginant su TP, kurios pagrindą sudaro psichologiniai žmonių išgyvenimai

tai suprantama kaip kryptingas mokslini arba filosofinis požiūris į teisę

kaip vientisą socialinį institutą , t. y. visuomenės ir jų narių grupių

sistematizuotų teisinių žinių , sąvokų, požiūrių ,idėjų teorijos sistemos

išreiškimas. Tes. Ideol. (TI) argumentuoja teisės, teisėtumo,

teisėtvarkos vaidmenį. TI rengime dalyvauja mokslininkai, teisinių

institucijų darbuotojai, politikai. TI rengimas grindžiamas ,teisės

teorijos ir teisinio reguliavimo problemų sprendimais. Tam naudojama: a).

surinktos žinios apie visuomenės teisinį gyvenimą

b). pozityvios ir

negatyvios priimtų teisės aktų pasekmes . Formuodami TI specialistai

naudojasi spec.tyrimų duomenimis, statistine medžiaga apie ekonom.

padėtį,demografinius procesus remiasi visuomenės nuomone, tesės pažeidimų

dinamika.

29.Teisinės sąmonės rūšys ir f-jos. Teis. Sąmonė(TS) – tai visuomeninės

sąmonės forma pasireiškianti požiūrių, įsitikinimų, teorijų, vertinimų,

jausmų, emocijų, išgyvenimų visuma apie galiojančią teisę ir jos

reguliuojamą žmonių elgesį, teisingumą, teisėtumą, teisėtvarką, apie

pageidautinas teisės normas./ Pagal subjektus TS g.b. skirstoma į:

1)individo-ji būdinga visiems visuomenės nariams, nes mes visi dalyvaujame

visuomeniniuose santykiuose, todėl individualią TS formuoja įvairūs

veiksniai: visuom. inform. priem., žinios apie teisę, įgytos m-loje,

šeimoje, iš draugų. Apima l.platų diapazoną-nuo prisitaikymo ir laikymosi

teisės iki protesto ir teisės neigimo. Bendrąja prasme ši TS rūšis svarbi

tuo, kad yra veiksnių formuojančių asmenybės aktyvumą, jei naudojamasi

teisinėmis laisvėmis suvokiant pareigas. Yra prielaida atskirti grupinei ir

visuomeninei sąmonei, kurios grindžiamos bendra grupės žmonių psichika,

kurią sudaro žmonių grupėms būdingi poreikiai, mintys, jausmai, individų

tarpusavio santykiai, elgesio būdai ir kiti psichiniai reiškiniai. 2)

Socialinių grupių-yra tam tikros soc. grupės, visų narių individualiosios

TS bendras vidurkis t.y. visi tie atskirai išvardinti reiškiniai teisės

atžvilgiu. 3) Visuomenės- bbendras vidurkis visai visuomenei. Ji nustatoma

referendumu, rinkimų, įv.soc.tyrimų pagalba. /TS skirstoma į lygius:

paprastoji- tai požiūris į teisę, jos įvertinimas, kuris susiformuoja

stereotipų gandų, sklandančių tam tikroje soc.grupėje pagrindu.

Profesionalioji- moksliškai pagrįsta teisinių žinių, įsitikinimų ir jausmų

sistema, kuria vadovaujasi teisininkas savo veikloje. Formuojasi teisinės

sistemos pažinimo, įvairių teisinių disciplinų įsisavinimo procese,

praktinės teisės realizavimo veiklos metu. Mokslinė- ją formuoja idėjos,

koncepcijos, pažiūros, kurios išreiškia susistemintą teisinį teisės

suvokimą. Priskiriamas visos visuomenės teisinės raidos. Problemų spektro

sprendimas. /TS formos: 1) pažintinė- esmę sudaro tai, jog per teisinių

reiškinių suvokimą ir įsisavinimą vyksta gyvenimo pažinimas. Tokio

pažinimo tikslas yra nustatyti gyvenimo teisinės realybės, būsenų požymius,

veiksmų nustatymas. Šios f-jos subjektas yra tiek atskiras žmogus, tiek

teisės institucijos. 2) įvertinamoji- susijusi su teisės subjektų veikla

klasifikuojant (teisiškai įvertinant) atskiro gyvenimo reiškinius pagal

egzistuojančią teisę. 3) reguliacinė- realizuojama per motyvų, vertybinių

orientacijų ir teisinių nuostatų sistemą, kuri atlieka specifinio elgesio

reguliatoriaus vaidmenį. Tokiu būdu inform. apie teisės normų sukelia

teisės subjektams psichologines reakcijas – jausmus, emocijas, išgyvenimus

ir t.t. Psichologiniai išgyvenimai skatina arba stabdo asmens elgesio

motyvus.

30.Teisinė kultūra-tai vertybių,kurias sukūrė žmogus sistema-žmogaus

veiklos rezultatas-tai vert.t.p.savybių sritis,kurios g.b. panaudotos

praktiniams tikslams.Dvasinė kult.ir mater.kultur-tai visi žmogaus veiklos

sukurtos(mater.ir dvas.)vertybės apimant bendrai priimtus pavyzdžius ir

elgesio normas,perduodamas iš kartos į kartą.Kultūros elementai:materiali-

visuma įrankių, gamybos priemonių ir kt.matr.vertybių atskirame visuomenės

istoriniame etape.Dvasinė-visuma žmogaus pasiekimų mokslo ir meno

srityse,valstybės gyvenime ir visuomenės buityje,čia turimos omeny ir

moralinės normos ir teisiniai principai.Kad tapti kultūros dalimi kūrinys

turi objektyvizuotis t.y.tapti materialiu ne tik daiktai bet ir

papročiai.Kultūra visada lokalizuota laike ir erdvėje egzistuoja su

socialine grupe. Atskiriama asmenybės individo,grupės,visuomenės kultur.

Asmenybės-visuma jo elgesio būdų veiklos metodų, minčių, suvokimų,veiklos

rezultatų,kurie gali būti nežinomi kkt. žmonėm. Teisinė kultūra skirtingai

nuo pozityvios teisės yra nevienarūšė. T.K.jos oficialiame pobūdyje

orientuota formuoti žmog.teisinę sąmonę,t.y.vystyti jų elgesį ir veiklą

teisinėje srityje, įtvirtinamos t.p.teisinės pažiūros ,dvasinės vertybės

,vystomas teisinės ideologijos turinys ir teisinė sąmonė.Soc.psichol. plane

teis.kultur.kaip teisinė sistema visumoje charakterizuojama teisės normos

ir žmog.realaus elgesio vienybė,normų ir vertybių sutapimu, soc.teisės

efektyvumo pasiekimu.T.K.-ne tik orientyras,bet ir poveikis soc. aplinkai

nukreiptas į normų būtinumo suvokimą.Faktinė T.K.būklė gali skirtis nuo

oficialių nuostatų nes skirtingos individų grupės teisinės žinios-

skirtingas vykdymas.T.K.turinys – visuma t. minčių ir veiklos vertybių ,

elgesio pavyzdžių,kurie apibrėžia šį elgesį kaip privalomą. T.soc.plane

kultūra daro poveikį žmog.šiom kryptim:1.tai socializacijos procesas

,poveikio dalis kuri paruošia asmenybę gyvenimui, atitinkanti visuomenės

priimtus elgesio pavydž., formuoja galimybę atlikti t.t.

vaidmenį.Socializacija moko disciplinos emocijų ir elgesio valdymą,

individas įsisavina t.t. vaidmenų atlikimą.Social.dažnai formuoja

konforizmą.2. vertybių sistemos nustatymas-(vertybių –reiškinių idėjų ar

institutų ,realybė arba įsivaizduojami daiktai ,kuriems jaučiame pagarbą,

kurie atlieka svarbų vaidmenį ,jų sekos-tai būtinybė ir

pareiga(pinigai,valdžia,ideologija ,politinė garbė priklausomai nuo

grupės.)Vertybių sistema priklauso nuo grupės jėgos įtakos . Nuo jėgos

priklauso ir konfliktai kylantys skirtumų vertybių sistemoje

pagrindu.Soc.domisi vertybių sistemos problema,kuri yra vienas iš

žmog.elgesio reguliavimo formų.Ji teikia galimybę įvertinti.Kai kurių normų

vykdymas yra vidinis įsitikinimas jų vertingume.3.elgesio pavyz.reakcija į

t.t.situacijas galima pavadinti įgūdžiais ,įpročiais, teisinio elgesio

stereotipais. Elg. pvz.nustato kaip reaguoti t.t.situacijoje,elgtis pagal

grupės reikalavimus kad neįvyktų konfliktas su kt. grupe.Elg.pvz.t.t.

schemos taikomos t.t. situacijose.Kultūra kurioje yra žmogus ir apibūdina

elgesio pavyzd.,kuris palengvina žmonių kontaktus . Kultūr.nustatyti

pavyz. yra tvarkos visuomenėje pagrindas. 4. Kultūr. poveikis

soc.gyvenimui.Modelių nustatymas.Elgesys išreiškia tikslą.Idealas atlieka

kt. f-ją-ateities įsivaizdavimas, apie norimą daiktų būklę ,yra kaip

etalonas įvertinant reiškinius ir procesus.Žmog.formavimasis pagal kultūros

poveikį intensyvesnis iki pilnametystės.T.K.socializacija numano:-teorinį

nagrinėjimą ,asmenybės social.klausimus ir teisės social. mechanizmus.-

visuomenės nuomonės tyrimas auklėjimo klausimu.-asmenybės teisinės sąmonės

tyrimas,įtaka elgesiui.-resocializacijos metodų išnagrinėjimas(nusikaltėlių

auklėjimas laisv.atėmim.vietose).

31 Teisinė akultūracija: samprata, veiksniai, ir rezultatai. //Akultūrac.

Sąvka pirmą kartą pavartojo antropologas Pamelas 1880 m. Tai bet kurios

kultūros pernešimas į kitą kultūrą. “Kultūriniai kontrastai”, bet

kontrastas g.b. ir be kultūrų prasiskverbimo, be kurio neįmanoma

akultūracija. Taigi, viena teisinė sistema gali susijungti su kita. Teisinė

akultūra tiria šio reiškinio priežastis, ir pasekmes(iš teisės sociologijos

pusės – sąryšyje su visuomene). Lyginamoji teisėtyra suteikia galimybę

susipažinti su akultūra. Akultūrizac gali pasireikšti vienu institutu, ar

norma. Recepcija – visuomenėje integruojasi kita teisinė sistema. Recepcija-

vienas iš teisinės akultųrizac. formų, (pvz. Romėnų teisės recepcija

Vokietijoje XIV-XV a.). teisin akultūrizac. gali būti ir organizuota ir

spontaniška. Jos judėjimo jėgos g.b. ir viešoji ir privat. jėga (veiksniai

⇒)//1.Viešosios valdžios ak. g.b. įvairaus masto tiek globalinė, tiek mažom

dozėm,kai įvertinami privalumai ir trūkumai, įsisavinami atskiri kt.

teisinės sistem. elementai. Sociologijos aspektu ypač reikšminga globalinė

akultūrizacija, nes tik šiuo atveju tikra kultūrinė mutacija. Dalinė – gali

įtakoti vidinės pusiausvyros pažeidimus. Akultūrizac tikslu kaip būdą

viešoji valdžia naudoja įstatymus –tai tinkamiausias būdas, bet g.b ir

tesminė vveikla, priimant sprendimus, įvertinus keletą teisinių sistemų.//2

Teisinė ak. – privačios veiklos rezultatas. Efektyvi priemonė

–sutartis(pvz. Kai kuriose teisinėse sistemose įsitvirtino lizingas). Ne

visuomet privatinė veikla siekia akult., kuri gali pasireikšti kaip sąlyga

užsienio instirucijų prasiskverbimui. Akivaizdus ir moklsinių teorijų

vaidmuo. Teis. akultūriz. dažnai atliekama doktrinaliniais kanonais. Tai

pasižymi ir papročių pasisavinimais iš kitų tautų. //Rezultatai Dviejų

sistemų susidūrimas nepraeina be pėdsakų. Teis. ak. įvairuose teisinio

pobūdžio socialinuose- psichologiniuose reiškiniuose. //rezultatai

priklausantys institucijoms⇒ koks užsienietiško elemento likimas ar prigis

ar ne. G.b. dalinis rezultatas. Turint omenyje akult. visuomenėje

sociologai teigia ji negalima pilnutinai. Mažiausiai gali deformuotis

transplantuotas elementas. Negalima neįvertinti valios ir prievartos(pvz.

Jei perimtas elementas įtvirtintas teisėje, bet neveikia praktikoje –

neturi socialinės vertės). Galima ir sėkminga ak.(pvz. Islamo teisinėje

sist. yra Europinės teisės elementų). Bet Napoleono kodeksas neįsitvirtino

Italijoje. Daugelyje atvejų importuotas institutas patiria kt. teisinės

sistemos poveikį. Pakeitęs savo bruožus įgauna naujų, jei teigiamų bruožų-

rezul teigaimas, jei neigiami bruož, rezult –neigiamas. Poveikį patiria ir

social. aplinka – gali atsirasti prieštaravimų teisinėje sistemoje.//

Rezultatai individams – bendroji sociol. Manoma, kad ak. tik tada, kai

priimtina individams. Reikia turėti omeny, kad teisė turi įtakos asmenybės

formavimuisi. Ak. gali išreikšti pasikeitimus psichologijoje, gyventojų

nuostatose. Nesėkmingos ak. atveju( įstatymas yra, bet neveikia) asmuo gali

prisilaikyti senų papročių.

32. Teisinio konflikto samprata, dinamika ir tipologija . Teisinį

konfliktą tyrinėja teisinė konfliktologija . Konfliktas atsiranda kai

pradeda veikti jėgos nešiojančios

prieštaravimus .SK- suprantamas kai

stengiamasi užgrobti teritoriją arba grasinimo dalei ar visiems opozicijos

individams ar grupėm, jų nuosavybei, kultūrai tokiu būdu, kad kova įgauna

puolimo arba gynybos formą. SK į save įtraukia individo ar grupės aktyvumą

nesąmoningai formuojantį fun-onavimą ar sukeliantį žalą. Teisinis

konfliktas – socialinio konflikto rūšis, jam nebūtinos dvi pusės, kurių

interesai kertasi . Būdinga stipri įtampa, kuo pasekoje siekiama pakeisti

situaciją prisitaikyti ar atsiriboti. Teisinis fonfliktas – su valst.

institucijomis ar kitomis teisinėmis struktūromis. Konflikto elementai

teisinės prigimties: Motyvacija – dvi rūšys : interesų ir kognityvinės: 1.

Susikerta tikslai interesai , o kartais ir motyvai visuomenės elgesyje. 2.

Ginčai dėl problemų nežinojimo ar supratimo- teisinis aspektas išreikštas

silpnai. Konflikto dalyviai – fiziniai ir juridiniai asmenys . Konfliktinė

situacija – latentinė konflikto stadija. Teisinė charakteristika gali būti

konkreti ir ne. Konflikto objektas ir dalykas dažnai susiję su teisine

kategoriją. Asmens statusas , jo interesai, socialinės vertybės pažeidimas

gali būti sureguliuotas teise- teisinis pobūdis . Todėl daugelis konflikto

elementų turi ryšį su teisės normomis ir institutais . Teigiama, jog

juridinis konfliktas laikomas konfliktas , kuriame ginčas susijęs su

dalyviu teisiniais santykiais , atitinkamai su subjektų motyvacija , jų

elgesiu , konflikto objektas t.p. turi teisinių požymių, g.b. ir klaidingas

teisinis konfliktas. Klaidos įvertinimas juridinėje formoje gali nutraukti

konfliktą . Teisinio konflikto dinamika- jų judėjimas, eiga , pasikeitimai,

ir pasibaigimas . Konfliktas gali tik peraugti į teisinį. Analizuojant

dinamiką išskiriamos stadijos : 1. Teisinio pobūdžio motyvo atsiradimas 2.

Teisinio santykio atsiradimas tarp dalyvių 3. Teisinio santykio vystymasis,

kai įsikiša teisinės institucijos 4. Teisinio akto išsisprendžiančio

konfliktą priėmimas. Jei viena pusė, valst. vadovaujasi įstat. jėgos

panaudojimas teisėtas įstat. ribose. Tipologija – teisinis konfliktas

skiriasi nuo kitų konfliktų ir g.b. globaliniai ir regioniniai ; grupiniai

ir asmeniniai ; situaciniai ir poziciniai ; interesų ir kognityvūs.

Teisinio konflikto specifika yra kitokia, nusakoma teisinėmis

charakteristikomis: teisės šaka, kurioje vyksta normos struktūra –

priskirta konfliktui ją nagrinėjančios teisėsaugos institucijos rūšis.

Dažniausiai konfliktai susiję su šeimos, finansų darbo teise .

Pavojingiausia su baudžiamąja teise . Ypatingą vietą užima tarptautiniai

konfliktai. Konflikto pagrindu g.b. netinkamas teisės normos aiškinimas ,

nesupratimas ir nesilaikymas. Įgalinančiose normose konfliktai gali kilti

ne su valstybinėmis institucijomis, o su kitais fiziniais ar juridiniais

asmenimis. Įpareigojančioms normoms prisideda ir valst-bė. Draudžiančiose

normose fizinis ir juridinis asmuo pažeidžia jas. Juridinio konflikto

klasifikacija pagal teisėsaugos subjektus patogi tuo , kad padeda suvokti

jų kompetenciją jei iškiltų konfliktinė situacija. Kriminalinis konfliktas

– nusikaltimas g.b. konflikto priežastimi, bet g.b. ir konfliktas

nusikaltimo priežastimi. Skiriasi dalyvių skaičiumi ,objektu , motyvais.

33.Teisininko profesijos samprata, profesinės žinios ir vertybės. Dažnai

teisė tai teisės doktrinos sinonimas.3 institutų grup. ypač susijusios su

teisės koncepcija:ginčų sprendimo institualizuotos priemonės ,teisinės

žinios ,t.y. specialistai, ekspertų pagalba-t.y. ekspertizės globa ir

taikomos taisyklės. Sudėtingėjant teisinėms žinioms iir teisiniams procesams

atsiranda žmonės kurie tai išmano atsiranda tam tikra profesija.

R.Schwartzas ir J.Mileris palygino teisinio vystymosi lygius

šiuolaik.visuom. ir nustatė 3 institucinius vystymosi kriterijus

“tarpininkavimas”,”advokatai”,”policija” jie atitinka aprašytas

institucines grupes.Nustatė:kur egzistuoja policija ten ir tarpininkavimas,

kur advokatai-ten policija ir tarpininkavimas. Advokatai atsirado

vėliausiai.Sudėtingėjantys teisiniai procesai reikalavo specialistų juos

paaiškinančių.Teisinė veikla rėmėsi doktrina.Taigi specialistų atsiradimas

ne pagrindinis teisinio vystymosi bruožas.Pagrindinis ginčų nagrinėjimas ir

teisės taikymo institucijos.M.Wėberis aiškiausiai tvirtino konkrečių

profesinės teisės apsaugos formų begalinę svarbą.Teisininko profesijos

svarbą lemia pati teisė, o taip pat visuom.,kurioje ji egzistuoja.M.Wėberio

požiūriu skirtumai tarp teisininkų profesijos organizacijos Anglijoje ir

kontinente paaiškina teisinių idėjų skirtumas.Anglijoje susiformavo

praktikuojančių teisininkų profesija, jų asociacijos siekiančios patenkinti

klientus.jos buvo pajėgios ginčytis su valdžia.Kontinente teisę apibūdina

daugybė vietinių ir paprotinių įstatymų, teisinės praktikos

įvairovė.Universitetiniai teisininkai.Funkcionalistinė integracijos teorija

akcentuoja profesionalizmo svarbą,”sandėrį” sudarytą tarp profesijų ir

visuomenės,specializuotų žinių ir prakrikos monopolijų įsteigimą.

Marksistai akcentuoja profesijų klasinį pagrindą- tai kapitalistinės

struktūros. Taigi, profesijų analizė yra svarbi sąvoka –problematiška .

Sociolog. mąstyme yra 7 požiūriai į šį dalyką:1) Parsono ankstyvoji

analizė. Profesinį elgesį valdo meniniai lūkesčiai. Teisininko profes. gali

užimti aukštą vietą soc. sistemoje. Pasirinkimą lemia ne tik mūsų norai ,

bet ir soc aplinka. 2) E.Hugheso atsisako laikyti profesiją išskirtine

užsiėmimo kategorija. Profesija – veikla, siekianti pelno. Žaidimas

nustatant savo sąlygas duoda monopolijos galimybes į profesionalizmo

apimties augimą. 3) siekiama nustatyti profesionalizmo charakteringus

bruožus, kriterijų pagal kurį teigiama, kad užsiėmimas pasiekė profesinį

statusą. Bet kkartais šių bruožų neįmanoma susieti- jie būna painūs.4)

siekiama sukurti kompromisą tarp charakeringų bruožų identifikavimo ir

analitiškai sklandžios sąvokos. Išskyrė darbo ir sąlygų kokybės kontrolę.5)

susijęs su priemonėmis galinčiomis kontroliuoti paslaugų rinką

visuomenėje(profes.organiz). Du požiūriai: a) teisininkas visiškia

laisvas,b) suvaržytas 6) aiškinamasis – koks yra svarbiausias profesijos

studijų obj. kuo didesnė valstybė, tuo teisininkų organizacinės galimybės

yra skirtingesnės. 7) susijęs su pripažintų skirtumų tarp sociologinės ir

buitinės profesijos sąvokos. Akcentuoja studijų objektą, teorinius bruožus.

// 1)teisinę instituciją suformuoja bendrija 2) suvienyti pagal interesus

teikti paslaugas, o ne siekti pelno 3) spec. žinios // Daug teisinės

praktikos sričių priklauso nuo teisinės doktrinos expertinių žinių. Kad tam

tikram teisinės profesijos elitiniam sluoksniui gebėjimas suorganizuoti

kliento reikalus priklauso nuo aukštio virtuoziškumo, interpretavimo ir

šios doktrinos taikymo lygio. Tai nuolat modifikuojama duomenų ir patyrimo,

susijusio su turimomis bylomis santrauka. Profesijos spec. žinios ir

expertizė yra unikalios ir visiškai atskirtos nuo kt. žinių formų. Teisinė

doktrina ir jos interpretavimo technika yra laikomos sudarančios šias spec.

žinias. Teisinė ideologija g.b. suprantama kaip tampanti viešosios sąmonės

dalimi iš dalies per praktinę teisininkų veiklą sprendžiant kasdienines

klientų problemas. Čia teisinės žinios sumaišomos su neteisinėmis.

Teisininkų identifikacija priklauso nuo spec. žinių. // kalbant apie

teisininko vertybes- paslaugų idealas (pareiga klientui ir teisinei

sistemai) asmeniniam pelnui , kurį reguliuoja griežtas profesinės etikos

kodeksas t.y. prof. etikos oficialios vertybės.

34 Teisminiai ginčai. Teisėjų elgesys. Daugeliu požiūriu teismų veikla ir

teismai atrodo teisinės sistemos elementai. Yra nuopmonė, kad teisėjų ir

teismų sąvokos suformuoja išankstinės politinės koncepcijas.Teodoras

Beckeris apibūdino teismus pagal funkcionalistinę paradigmą. Pagal

jį:1)teismas yra žmogus ar žmonių grupė2) turintis galią spręsti ginčą3)tai

vieta kurioje ginčo šalys pateikia ginčo faktus ir kurioje4) teisėjas taiko

norminius principus, kurių norminio taikymo principas yra nešališkas,

objektyvus,be išankstinio nusistatymo. Ir tik tuo pagrindu teismai gali

veikti kaip nepriklausomi ir priimti nešališką sprendimą. Taigi

nešališkumas- esminė sąlyga. Ginčų sprendimas- teismo darbo objektas ir

veiklos pateisinimas. Kai teisėją paveikia iš išorės jis nebeegzistuoja.

M.Shapiras pateikia idealaus teismo modelį: 1)nepriklausomi tesėjai2)

taikantys iš anksto nustatytas normas3) vyksta konkurenciniai teisminiai

ginčai4) pasiekiamas dichofominis sprendimas, kai vienai ginčo šaliai

priskiriama teisė, kitai- pareiga. M.Shapiras stengiasi pademonstruoti, kad

nei vienas šių elementų nėra geras visose teisinėse sistemose. Labiausiai

akcentuojama abejotina teisėjų nepriklausomybė. XX a iškyla problema-

parlamento ir teismo santykis ( anglų- amerik. Teis. sist.- įstatymus

priima ir teismai ir parlamentas). Dažnai pripažįstama, kad teismų pagr. f-

ja – spręsti ginčus. Pagal Shapirą – dvi konflikto šalys kreipiasi į

trečiąją, bet toks tradicinis supratimas dabar abejotinas, nes ginčas g.b.

pertaikomas trečiosios šalies taip, kad šalys liks nepatenkintos –ginčas

neišspręstas(nes vadovautasi ne sveiku protu, o teisine doktrina). Teismas

pradeda dirbti valstybės naudai, o turi tenkinti visuomenės interesus. Kuo

demokratijos lygis aukštesnis, tuo labiau teismas atspindi visuomenės

interesus. R.Zempertas : ginčas – tai nesutarimas tarp

dviejų šalių, kur

kiekviena pareiškia konkretų reikalavimą: norminį subjektinės teisės

reikalavimą. Ginčas – socialinis santykis, sukurtas, kai kas nors yra

nuskriaustas ir pareikštas reikalavimas, kurį atmetė priešinga pusė. Ginčų

sprendimas teisme turi dvi puses:1) teisminis ginčų sprendimas mažai tinka

ginčams spręsti,2) dažniausiai didžioji ginčo dalis išsprendžiama šalia

teismo, o teismas tik patvirtina. Randame aplinkybių įrodančių, kad

konkurencinis procesas teisme yra supaprastintas konflikto sprendimo

variantas, kuris pateikia labiausiai visoms šalims priimtiną variantą.

Juokaujama: teismo sprendimas g.b. geriausias, jei nėra konflikto, o yra

tik norminės tvarkos pritaikymas. Taigi, teismas nesprendžia konflikto, o

tik palaiko egzistuojančią visuomenėje tvarką. Teismai praranda savo

pirminę paskirtį.

35. Teorinė teisės sociologijos (TS) f-ja: samprata, žinios apie realybę ir

jų interpretavimas. – tai pati TS kaip mokslas ir žinios, bet žinios,

atitinkančios tam tikrus reikalavimus. Tai sistematizuotos nusistovėjusios

žinios, o ne intuityvios. Negalima tikėti tuo, kas atrodo akivaizdžiu. TS-

je reikia saugotis siekio suvokti problemą iki jos nagrinėjimo. Beveik

kiekvienas jaučia norą būti įstatymo leidėju arba teisėju. Teisinės

problemos atrodo aiškios ir kiekvienas duoda savo išvadas ir įvertinimus ir

lengvai klysta. Akivaizdumas gali turėti keletą pusių, bet aakcentuojama tik

viena iš jų. Taigi ,TS-je akcentuojame gautų žinių patikrinimo laipsnį. Tik

faktai ir statistika patvirtinti viena iš kelių nuomonių. Realybės

nagrinėjimas t.y. TS-jos pagr. paskirtis. Teisininkai laukia iš TS-jos

naujų žinių ir teisės paaiškinimo. /TS žinios- teisė iš TS nori gauti žinių

apie ttai kas vyksta realiame gyvenime (to neduos nei knygos, nei įstatymai,

jų leidėjai), jie nagrinėja tik nukrypusią tikrovės dalį. Teismuose kalbama

tik teisės taikymo atveju. Taigi, TS pagr. f-ja – duomenų apie teisinės

sistemos realybę rinkimas. TS gali pretenduoti į aukštesnį mokslinio tikumo

laipsnį, negu jis pasiekiamas teisėje. Teisinė realybė nėra pilnai

apibrėžta. Teisinė realybė neišsemiama ir tuomet kai prie įst.ir papročių

priskiriame teisminę ir užteisminę praktiką. Įeina ir faktinės situacijos-

visa tai pozityvinė teisinė tikrovė, realybė. Yra ir negatyvi teisinė

realybė, kuri nematoma, bet svarbi: teisės spragos, įst. neveiksmingumas.

Galima nagrinėti tik tai kas buvo formalizuota. /Interpretavimas- TS

požiūriu svarbu žinoti kodėl ir kaip atsirado teis. reiškiniai, jų

atsiradimo priežastys. Tik tada žmogaus protas bus patenkintas kai

paaiškinamos viso to priežasties pasėkmės, dėsningumo bei mokslo dėsniu,

kuris ne tik atskleidžia įvykį, bet iir leidžia numatyti jo pasikartojimą

ateityje. Kuo jis aiškesnis, tuo lengviau prognozuoti. Jei sociologija

siekia įsitvirtinti kaip mokslas, tai ji turi nagrinėti priežasties ir

pasekmių dėsnius. Statistikos pagalba TS gali išskirti dėsnius ar bent

pastebėti reiškinių koreliaciją. (Dėsniai g. b. raidos ir struktūriniai

(statistiniai)).

36. Praktinė teisės sociologijos (TS) f-ja. Pagalba teisėjams. Dėl TS ryšio

su teisės mokslais ji susijusi su teisinės realybės praktinių problemų

sprendimu. TS gali: 1)praktiškai nagrinėti teisinę šios problemos realybę.

2)gali būti pritaikyta labiausiai paplitusiose teisinės praktikos srityse

taip pat teisės normų aktų leidyboje

.Taigi, pagr. f-jos pagalba teisėjams ir pagalba įstatymų leidėjams.

Teisinis sprendimas – šios sąvokos pagalba TS gali apimti visas teisines

praktikos puses. Teisinis sprendimas siejamas su sutarties šalių valios

pasireiškimu, teismų išvadomis, įst. priėmimu. Sprendimo priėmimo procesas

išskiria 2 tendencijas: 1) sprendimo priėmimas grindžiamas ekonominiais

apskaičiavimais (pirkimo-pardavimo ir kt.) 2) situacijos įvairiaspektė

analizė (renkami duomenys, analizuojami, grupuojami). /Pagalba teisėjams-

praktinė TS įsiskverbia į teismų veiklą 2 formom: 1)kaip sociologinė

expertizė- tai pagalbinė priemonė, kurią naudoja teismai. 2)kaip

sociologijos aiškinimą, tai yra teisėjas gali kviesti specialistą, bet jo

aiškinimas teisinės galios neturi. Pagalbos teisėjui formos g.b.:

patvirtinimas; konsultacija; expertizė. Dažn. šios formos vadinamos

expertize. Sociologijos požiūriu- sociologinė exp.(pvz. teisėjai gali

pareikalauti socialinės anketos skyrybos metu, kuri padėtų nustatyti vaikų

teisėtus interesus).

37. Įstatymų kūrimo sociologija . išskiriamos dvi įstatymų leidybos

praktinės socialinės rūšys: 1. Įstatymo leidybos išorės ; 2. Įstatymų

leidybos vidaus. 1- tai taikomieji tyrimai, nagrinėjantys įstat. kūrimą

kaip veiklos mechanizmą be sąryšio su šios veiklos turiniu; 2- taikomieji

tyrimai kurių objektas įstat. ar teisės normų akto turinys. Tai iš esmės

įstat. leidybos sociologija. Pirmas padeda įstatymų leidėjui už įstat.

kūrimo ribų . Pvz. Teisinė reformą sociologai psichologiškai parengia

visuomenę. Todėl sociologija savo vaidmenį atlieka dvejopai: 1. Prieš

įstat. leidimą , nes visuom. skirtinga ir vienodą ideologiją jai parinkti

sudėtinga , reikia vidutinės , bet negalima suprimityvinti. Antras – po

įstat. priėmimo aiškinant jo naudą galimi rezultatai. Įstat. lleidėjas dirba

ne sau , todėl privalo palaikyti ryšį su visuom. Dažnai įstat. leidėjui

svarbu žinoti ar visuom. nuomonė lemia jos sugalvotas reformas ( tai

nedaroma). Ši problema susijusi su teisės psichologija , nes pokyčiai

kuriems suteikti reikia parengti protą ( ar teisėti ar ne). Ją sociologai

akcentuoja įtikinėjimą. Nuomonių apklausa suteikia jiems išsiaiškinti kokie

motyvai gali priešintis reformai . Be to juos šalina įtikinimo informacijos

pagalba išleisto įstatymo aiškinimas t.y. pirmiau išleidžiamas , o po to

įstat. savo jėga įtvirtina , jog geras. Yra daug šios sampratos

priešininkų, nes įstat. dažnai lieka neefektyvūs. Taigi mes turime

situaciją , kuri negali vienašališkai įtvirtinti , jog išankstinis visuom.

paregimas visada padaro įstatymus veiksmingus, bet jie yra veiksmingesni už

tuos apie kuriuos iš anksto nekalbama. Įstat. sėkmingumo sėkmė labiau

priklauso nuo spontaninio laukimo . Išorinė pagalba įstat, leidėjui g.b. 1.

Prieš įstat. išleidimą ; 2. Po ; 3. Kai galioja bet kuriuo metu. Mes turime

įtvirtinti nuomonę, kad turime visuom. periodiškai aiškinti apie

galiojančius įstat. orientuoti visuom. į teisės naudojimą . Sociologinės

apklausos padeda įstat. leidėjui pamatyti įstat. nežinojimą ir parodo kada

naudoti visuo. Informavimo priem. Sociologai nekuria įstat. o tik

bendradarbiauja su įstat. leidėju atlieka pagalbinę f-ją , ji yra svarbi ,

nes daug pataria įstat. leidėjui . 2.Svarbi įstat. leidybos vidaus

sociologija. Dažnai įstat. leidėjas tik nujaučia įstat. poreikį . Tam kad

išsiaiškinti kuriuos socialinius santykius reikia normuoti , kaip

neutralizuoti socialinius reiškinius , todėl sociologinės apklausos pagalba

galima numatyti pokyčius.

38.Pasitikėjimo LR teismais problema. Jei valstybė patikima joje yra ir

teismai.Pagal tai ar patikimi valstybės teismai galima spręsti ar valstybė

yra teisinga žmonių akyse. Apžvelgdami teismų reitingą jis nekinta ir

visada buvo mažas ,nepasitiki apie 70 proc.(baltijos tyr.

rezultatai).Kokios to priežastys ,juk atlyginimai didinami ,griežta teisėjų

atranka.Reikia išsamaus soc. tyrimo.Natūralu jog nagrinėjant bylą viena iš

pusių lieka nepatenkinta ,teismo sprendimas neteisingas per griežtas ar per

švelnus ,bet yra abejonių net turint patikimus idealius teisėjus.Teisinėje

valst.yra 3 dalykai kuriais remiasi pasitikėjimas teismais:1.teismų

nepriklausom.- teismai vykdo teisingumą ,kuris yra visų žmonių interesų

balansas.Jei norima bešališko,objektyvaus teisingumo reikia nepriklaus. į

problema žiūrėti,iš šalies nepriklaus.nuo politinių veikėjų,nepaisyti savo

simpatijų ar antipatijų.Kai teisėjas žinos, kad nesvarbu kam naudinga

sprendimą jis priims.Teismas privalo klausyti tik įstatymo.Jei norima kad

žmonės patikėtų teismais jiems būtina žinoti,kad yra teisūs, kad ir kaip

tai nepatiks politinei valdžiai ar visuomenei-teismas juos apgins. Valstybė

privalo teismui sudaryti atitinkamas sąlygas ir galimybes.Bet mes žinome

sprendimų palankių politikams, nepriėmimas buvo teisėjų nušalinimo

priežastimi, o priėmimas jų karjeros galimybės.Teismas visada teisus, bet

mūsų valstybėje galioja-teismas visada neteisus.Teisėjams daro įtaką net

visuomenės nuomonė ar žinios klaidos pozicija, todėl jis negali būti

visiškai objektyvus-tai daro įtaką.Užsienyje teismų sprendimai

nekomentuojami,o spauda pati bylų nenagrinėja. Lietuvos spauda sumaišo su

žeme kiekvieną teisėją, kuris priėmė ne tokį sprendimą

kokio tikėjosi

laikraščio redaktorius. Būtina bešališkumo sąlyga-už sprendimą teismui

niekas negali taikyti sankcijos.Teismo sprendimas privalo būti teisingas.2.

Teismų sprendimų efektyvumas bei kvalifikuotumas-greitai ir kvalifikuotai

išnagrinėjus bylą priimti teisingą sprendimą t.y. pakankama teisėjų

kvalifikacija.Kita problema-ilgai trunkantys procesai, tai ne tik teismų

bet ir įstatymų leidėjų problema. Blogas ir priimtų sprendimų

efektyvumas(sprendimai negali būti įvykdyti).Bausmių sistema-už

nesmurtinius nusikaltimus per griežtos bausmės-vėl kalti ir įstatymų

leidėjai.Visiškai neatsižvelgiama į nusikaltėlių aukų teises.Dar nebaigta

teismų reforma.(Ikiteisminis nagrinėjimas nekvalifikuotas,teisėjai jo

nekontroliuoja).Svarbi problema ir įstatymų netobulumas,

nesuderinamumas(skirtingi sprendimai identiškose bylose). 3.Pagarba

teismams-jų sprendimų negerbia nei politikai nei žiniasklaida, kur

sprendimai smulkiai aptarinėjami, teigiama kad ten korupcija,

šališkumas.Tai daro ir politikai, todėl daro ir visuomenė.Aukščiausių

pareigūnų požiūris ypač menkina teismų prestižą.Teismas viena

valst.valdž.institucijų todėl kitoms valdžioms nesaugu jį juodinti.Vieši

teismų sprendimų vertinimai daugelyje valstybių draudžiami, visuomenė turi

žinoti, kad nusikaltimai bus ištirti teisingai.Teismo vykdomu teisingumu

reikia tikėti.

39. Teisės taikymo ir rėmimosi teisės sociologinės problemos. Šie du

aspektai susiję, teisė turi remtis tiek visuomene tiek individais ar jų

grupe, valstybės ar privačios organizacijos. Vadinasi tam, kad remtis teise

turi būti parengta teisės doktrina ir pagal ją parengta visa teisės

institutų sistema. Nuo tto ar teisės doktrinoje yra atskaitos taškas, mes

turime susiformuoti teisinę sąmonę ir kultūrą, kurios pamatas – supratimas,

kad tik remiantis teise gali būti išspręstas ginčas, bet tai tik teisinė

prielaida. Rėmimasis teise priklauso ir nuo praktinės pusės, ar ginčų

sprendimas, remiantis teise, sumažino kkonfliktą ar padidina jį. Čia tai

siejama su teisės taikymu, kokia teisės taikymo kultūra (kaip taiko

policija, prokur, advok., teismai). Praktiniu požiūriu visuomenei svarbu

įsitikinti, kad institucijos remiasi doktrina ir taiko ją sveiko proto

lygmenyje, t.y. 1)pažeidimas atitinka sankciją 2)atskiros institucijos

griežtai laikosi šio principo. Kuo mažiau pažeidžiamas teisės taikymas, tuo

labiau remiamasi teise. Kuo visuomenė mažiau išmano rėmimusi teise, tuo yra

didesnė galimybė manipuliuoti taikant teisę.

5K. 153, 152 gr. narių prisidėjusių prie šio špero parašymo 1999 m. sausio

mėn. vardu linkiu sėkmingai išlaikyti TS ekzaminą, koks jis ten bebūtų.

Martisg@post.5ci.lt

Martisg@takas.lt