Teisės socialogija
Teisės sociologijos samprata. Dvejopas požiūris į teisę.
TS- tai bendros sociologijos sritis nagrinėjanti teisinių atsiradimą ,
struktūrą,dinamiką ir vaidmenį visuomenėje. Teisė yra visuomeninis
reiškinys todėl aktualizuoti šį visuomeninį reiškinį atsiribojant nuo
politinių ,ekonominių bei kt. aspektų neįmanoma. Čia ir slypi teisės
analizės problema. Taip galima suprasti teisės prigimtį, reikalinga ne tik
teisės doktrinos ir institutų sistemos, bet ir socialinės aplinkos, kurioje
teisiniai institutai egzistuoja ne tik teoriniai, bet ir empyrinė analizė.
Kaip rašo Kudriavcevas “be visapusiškos socialinių teisinių problemų
analizės sunku atskleisti svarbius teisinės sistemos uždavinius ir
perspektyvą, jos vaidmenį tobulinti efektyviai visuomeninius santykius”.
Sociologinių tyrimų teisėje tikslas yra subordinacijos tarp teisės kaip
socialinio fenomeno, ir visuomenės nagrinėjimas, t.y. nagrinėjimas teisės
socialinių f-jų bei kompleksinių procesų transformuojant teisės normas į
realinį elgesį visais lygiais visuomenėje, socialinėje grupėje, asmenybėje.
Tokioje aplinkoje, tokiu pagrindu ir susiformavo tokia mokslinė kryptis-
teisės sociologija (nagrinėja teisinę sistemą santykyje su gyvenimu,
socialine praktika). Taigi teisė yra svarbus socialinis reiškinys ir jam
nagrinėti neužtenka vieno mokslo, jį reikia išnagrinėti visapusiškai. Tai
yra keletas mokslų duoda vienas kitam atsvarą. Egzistuoja du požiūriai į
teisę: 1)teisininkų (jie išmano doktriną, loginę struktūrą) teisininkų
teorinė analizė išbaigtesnė, suprantamesnė, ji sugeba įjungti prieštaringas
hipotezes, konkuruojančius duomenis, susijusius su teisės sociologijos
aplinka. 2) social. mokslo atstovai (išmano teisės doktrininio vystymosi
modelius). Jie geriau už teisininkus gali pasinaudoti social. institutais
ir socialinės teorijos žiniomis, kurios greičiausiai nėra susijusios su
teise. TTačiau tinkamai interpretavus teorijas gali nušviesti teisės plėtros
kryptis taip kad būtų išvengta konkretaus teisininkų patyrimo reflekso.
/Taigi visuomenė negali būti vien tik vienos profesijos, nes įpač teisės
problemos turi būti sprendžiamos skirtingų profesinių grupių tarpusavio
bendradarbiavimo. Kad būtų sprendžiamas esantis konfliktas, teisės
sociologijos aplinka turi būti peržiūrėta ne tik teisininkų, bet soc mokslų
atstovų.
1. Teisės sociologijos ryšiai su teisės, sociologijos ir kitais mokslais.
Teisės sociologija susijusi ne tik su bendraja sociologija bet ir taip pat
su beveik visomis sociologijos mokslo šakomis, kadangi dauguma visuomenės
gyvenimo sferų, tiriamų tomis šakomis turi teisinį aspektą. Ypač svarbus
ryšys su religijos ir politikos sociologijomis./Teisės ir religijos
sociologijų ryšys: savaime suprantamas vien dėl to, jog religija, kaip ir
teisė, normatyvinė sistema, o taip pat sistema pasižyminti tokia pat
plastika, kaip ir teisė, bei tokiu pat sugebėjimu išreikšti įvairius soc
reikalavimus. Nerekomenduojama priskirti religiją tik dvasinei sferai.
Religinę normą tik dvasiniams imperatyvams. Remiantis sociol duomenimis
religija pasižymi neribota absorbcija galimybe, tai yra ji gali
sakralizuoti bet kokią normos rūšį, transformuoti papročius į elgesio
stereotipus. Religijos ir teisės panašumas aiškina, kodėl ribos kartais
tarp jų yra neaiškios būna ir teisinės religijos, bei (religinės teisinės
sistemos). /Politikos sociologija. Visų pirma sunku atskirti teisę nuo
politikos. Neįmanoma atskirti pagal subjektą. Tie patys parlamentarai
leidžia įstatymus ir nustato šalims politiką. Autoriai, norintys nubrėžti
paralelę tarp politikos ir teisės, vieni aukščiau iškelia teisę, kiti
politiką. Pirmieji tikriausiai galvoja apie prigimtinę, kiti apie
pozityvinę teisę. Žinoma analizė turi būti atliekama kitu būdu politika ir
teisė tai du valdžios veikimo būdai. Teisėje valdžia išreiškia save
nustatydama ilgalaikes normas ir pastoviai seka, kad jų būtų laikomasi. O
politikoje valdžia save išreiškia periodiniais sprendimais, kuriuos priima
remdamasi priimtos veiksmų programos pagrindu. Galima pasakyti, kad “teisė,
tai laivo statyba ir jo nuleidimas į vandenį”, o politika – tai laivo
kursas. /Politikos ir teisės sociologijos lyginimo tikslas yra ne tik jų
skirtumų iškėlimas, bet padarymas išvadų, kuriomis turi remtis teisės
sociologija ir politika. 1)Išvada- politinio fakto svarba. Tesės sociologai
senai atiduoda didelį dėmesį politinėms doktrinoms. Bendrais faktais
pabrėžiama, jog ieškant kokio nors teisės instituto social paaiškinimo
reikia kreipti dėmesį ne tik į sociologinius faktorius dėl kurių institutas
sukurtas, bet ir į socialinius faktorius, kurie kūrė tą institutą, tai yra
į politines jėgas, kurios kuria teisę. 2) Politinės valios svarba.
Politikos sociologija atsiriboja už bendrų sociologinių reiškinių
determinacijos tyrimo – apsiriboja tiek jų istorinio įvairumo parodymu.
Kaip žinome, šalies politika įskaitant ir įstatymleidystės politiką ne
visada apsprendžia visuomenės interesus, būna ir vienasmeniškai priimtų
sprendimų. /Demografija. Jei politinė ekonomika sąveikauja su kertinės
teisės sociologija, tai demografija susijusi su šeimos teisės asmenybės,
teisės sociologijos. Teisės sociologija ieško sąveikos su demografija,
todėl, kad tikisi gauti apibendrintą skaitmeninę informaciją apie jos
mokslo dalyko sudėtines dalis. Demografija negali apsieti be teisės, nes
daugelis reiškinių (skyrybos, vedybos ir pan.) remiasi ir išplaukia iš
įvairių definicijų. /Lingvistika. Lingvistika ir teis. sociologija –
žmogaus bendradarbiavimo priemonės, nustato taisykles (iš dalies buitines,
iš dalies mokslines), pasireiškia prievartiniu pobūdžiu. Būdami socialiniu
reiškiniu teisė ir kalba taip pat yra naminis reiškinys. Kalba buvo būtina
teisės fomavimui. Ji leido sukurti teisę, perduoti ją iš kartos į kartą, o
taip pat išlaikyti tradiciją, bei projektuoti ateitį – pažadant ką nors
padaryti, duodant žodį. Tarp šių tolimų sferų iš esmės ir atsirado ryšys.
Pagrindinė forma yra lyginti kuris veikimas teisės sociologijoje
pasireiškia per juridinį kalbos komunikabilumo tyrimą.
3. Teisės sociologijos objektas. Teisiniai reiškiniai ir jų klasifikacija.
Teisės soc. objektas gali būti apibrėžiamas kaip socialiniai faktoriai
sąveikaujantys su teisiniais reiškiniais. Mechanizmas ir dėsningumai tokio
santykiavimo ir sudaro teisės sociologijos objektą. Teisės sociologija
tiria socialines teisės f-jas jos pasėkmes atsirandančias priėmus ir
pritaikius visuomenės gyvenime tam tikrus įst. (tai suprantama siaurąja
prasme, kur tiriami tik pirminiai teisiniai reiškiniai – įstatymai, teismų
sprendimai). Tačiau tuo dar neapsiriboja tei. Sociologijos objektas, nes
TS tiria teisės visuomeninio poveikio procesą tam tikroje sistemoje ir ne
teisiniuose santykiuose (tai suprantama plačiąja prasme t.y. čia žvelgiama
ir į pirminius socialinius šaltinius formuojančius teisę, teisės normų
socialinės prielaidos). /Konkretūs sociologiniai tyrimai teisėje yra
nukreipti ištirti teisės ir jos institutų efektyvumo socialinį
priežastingumą, socialinį poveikį, išaiškina kaip teisė veikia
visuomeninius santykius, jų praktiką, iir kaip socialiniai faktoriai daro
grįžtamąjį poveikį teisei. Tokia TS oblekto formuluotė yra optimali ir
atspindi tai, kas vienija juristus ir sociologus. /Teisiniai reiškiniai nuo
kitų soc. reiškinių atskiriami teisiniu kriterijumi. Šis kriterijus dažnai
traktuojamas kaip realistiniai teisės regėjimai, kurie akcentuoja realybės
atributus-laiką ir erdvę; t.y. teis. reiškinio sąryšis su laiku ir erdvė,
jų neįzoliuotumas, todėl teisiniai reiškiniai yra tam tikroje laiko ir
erdvės aplinkoje. Šioje aplinkoje konkretus teis. reiškinys sutinka kitą
t.reiškinį ir sudaro tarpusavio ryšius. Ši sistema neturi nieko bendro su
teisine sistema. Teisės sistema-riba/rėmai, tarp kurių nagrinėjami
teisiniai reiškiniai. Ją išreiškia teisinių reiškinių klasifikacija. /Teis.
reiškinių klasifikacija: 1) pirminiai ir antriniai t.reiškiniai. Pirminiai
yra patys aukščiausi visuotini teisiniai reiškiniai. Antriniai yra
išvestiniai iš pirminių. Jų skirstymo kriterijus-visuotinumas. /Pirminiai
yra kaip taisyklės, kurių turinys yra labai įvairus-nustatymo normos (a/m
sustabdymas). Jie yra antrinių generatoriai, o pirminiai kyla iš soc
fenomenų, tai yra jų rezultatas. Antriniai yra įvairesni už pirminius. /2)
Valdomumo reiškiniai. Pirminiai valdomumo reiškiniai susiję su valdžia.
Dalis reiškinių susiję su veikla tų, kurie įgyvendina teisės reiškinių
valdomųjų ir valdančiųjų lygyje ir priskiriami pirminiams, nes yra
visuotini ir gali savyje talpinti skirtingą turinį. /Valdomumo pirminiams
reiškiniams būdingas tam tikras materialumas, nes jie susitapatina su
nesužmogintu valdžios mechanizmu. Taip pat šiems reiškiniams būdingas tam
tikras subjektyškumas, nes jie pasireiškia kaip elgesio, reakcijos formos,
sąmonės būsena. /3) Institutų ir atvejų reiškiniai. Atvejo reiškinys
yra
išvedamas iš instituto reiškinio. Jis yra institutų reiškinių realizacija.
Reik atkreipti dėmesį, jog būna iškreiptų institutų realizacijų. Labiausiai
regimas kontrastas tarp šių reiškinių rūšių yra tas, kad kiekvienas
institutas-natūralus istorinis reiškinys, o atvejų yra labai daug. /4)
Reiškiniai susiję ir ne su teisiniu procesu. Teisinis procesas gali būti
kriterijus atskiriantis du teisnius reiškinių tipus: a) susijusius su
procesu (atsiranda proceso eigoje.Teisinio proceso principas skiriasi nuo
kitų konfliktinių santykių ypatingu sprendimo būdu-kai į susipriešinusių
šalių santykius įsiterpia trečia šalis, kurios tikslas išspręsti konfliktą)
b) nesusiję su procesu.
4.Pirminiai ir antriniai teisiniai reiškiniai. Reiškiniai susiję ir
nesusiję su procesu. Teisės sociologija (TS) remiasi teigimu : teisiniai
reiškiniai yra nevienalyčiai, t.y. teisinių reiškinių labai įvairūs. Visi
šie teisiniai reiškiniai tiek skirtingi, kad tiksliga juos kvalifikuoti ir
įvardinti kaip atskirą rūsį : pirminius , antrinius. Kriterijus-teisinių
reiškinių visuotinumo laipsnis. Antriniai reiškiniai yra išvestiniai iš
pirminių. Pirminiai- įstat. ,teisinių sprendimų paskelbimas, reguliuotojo
gestas ir pan. Tai lyg talpyklos kurių turinys įvairus: t.n. kurios
reguliuoja a/m sustabdymą, vairuotojo nubaudimą. Pirminiai teisiniai
rieškiniai kyla iš spec. fenomeno yra jų rezultatas./ siekiant išvengti
teisininkų įtarumo, juk pirminiai teisin. reiškiniai didžiąja dalimi
atitinka teisės formaliuosius šaltinius, pabrėžiame teisės soc. teiginį :
teisė yra platesnė už formaliųjų teisių šaltinių visumą. Teisė lygu istat.
,paprotys plius (ne) teisinė praktika. Sociologų nuomone neapima ši formulė
visos realybės, jų nuomone yra tokių teisinių sprendimų, kurie nėra jau
egzistuojančio įstat. mechaninis pritaikymas, bet jie kuria teisę , nes
nėra tinkamų normų paremti teisinį sprendimą. Tačiau toks sprendimas nevirs
teisės norma, nes jis gali daugiau nepasikartoti. / Teisės sociologai
laikosi požiūrio, jog teisė yra plačiau už teisės normą./ pirminiai
teisiniai reiškiniai yra ir teisės norma ir konkretūs teisiniai sprendimai
ir individualūs aktai, t.y pirminiai tie teisiniai reiškiniai, kurie turi
vienovės pagrindą, kuri išreiškia teisinių reiškinių sąryšį su valdžia.
Antriniai teisiniai reiškiniai yra labiau įvairūs už pirminius (santuokos
institutas ir santuoka). TS domina abu reiškiniai./ Teisminis procesas g.b.
kriterijumi, atskiriant teisinius reiškinius : Susijusius su procesu ir
nesusijusius. Su teisiniu procesu susiję tie, kurie atsiranda proceso
eigoje arba procesas yra jų atsiradimo priežastis. / Svarbiausias teisinio
proceso skirtumas nuo kitų konflikto santykių pasireiškia ypatingu
sprendimo būdu, kaip į susipriešinusių šalių santykius įsiterpia trečios
šalys (( jo tikslas išspręsti konfliktą) . / Viens ir tas pats teisinis
reiškinys g.b. apibrėžtas iki proceso ir proceso eigoje. Soc. požiūriu
svarbu išaiškinti, kaip keičiasi teisinis reiškinys dėl proceso.
5.Valdymo ir valdomumo reiškiniai. Institutų ir atvejų (atsitikimų)
reiškiniai. Jau iš pirminių ir antrinių teisinių reiškinių pastebėjome,kad
jie susiję su valdančiaisiais kurie turi valdomuosius.Tai pirminiai
teis.reiškiniai,nes savyje talpina skirtingą turinį.Klasikinis turinys-
subjektyvioji teisė(savininko teisė,kreditoriaus teisė).Valdomumo
pirminiams teisiniams reiškiniams būdingas materialumas,nes jie
susitapatina su nesužmogintu valdžios mechanizmu (pvz. taisyklės, teisminis
sprendimas, įsakymas) Valdomumo pirminiai teisiniai reiškiniai kyla iš
valdžios mechanizmo. Valdomųjų lygyje pirminiai teisiniai reiškiniai iš
apačios ir yra valdomi pirminių reiškinių valdymo lygyje. Valdomumo kaip
reakcijos formos, sąmonės būsena. Mokslas gali objektyviai nagrinėti
subjektyviuosius reiškinius.Subjektyviųjų pirminių teisinių reiškinių
kategorijai priskiriama:
1.Tiesioginis atsakas į valdymo reiškinius(atsakas į įsakymą,į t.n.,į
nuosprendį)
2.Reiškiniai,susiję su psichologijos sfera,t.y.teisės žinojimas,turimas
teisės ir justicijos vaizdas,teisinė sąmonė,teisinis supratimas.
3.Subjektyvioji teisė. Pirminiai subjektyviosios teisės reiškiniai lemia
spec. problemų atsiradimas. Sunku atsakyti,kuri jų genezės dalis kyla iš
žmogaus asmenybės,o kuri susijusi su soc.aplinka. /Teisinis auklėjimas kyla
iš to fakto,kad žmogų teisiškai socializuoja teisiniai santykiai ir su jais
susiję procesai.Todėl labai svarbu,kokiais kanalais vyksta teisinė
socializacija(asmeninė patirtis)kaip teisės socializacija susijusi su
valdžia ,lytimi, amžiumi. /Institutų ir atvejų (atsitikimų)
reiškiniai.Instituto ir atvejo naudojimas TS numato jų atskyrimo ypatingą
liniją(Pvz.santuoka,galimi du požiūriai:kas užrašyta kodekse,kitas kas
vyksta soc.gyvenime.santuoka tai visų pirma t.n.suma,kuri iš anksto
nustatyta ir taikoma bet kuriuo santuokos atveju,antruoju atveju tai koks
nors atvejis iš daugelio galimų,vienetinė situacija,bet ją sumodeliavo ir
valdo institutas.)Toks atskyrimas g.b. pritaikytas bet kuriam teisiniam
reiškiniui (nuoma,skundas ir pan.)Iš vienos pusės yra teisės normų
suma,modelis ,schema, iš kitos pusės-elgesys,santykis,konkreti situacija.
/Atvejo reiškinys yra išvedamas iš instituto reiškinio.Atvejo reiškinys yra
instituto reiškinio realizacija,bet svarbu tai,kad būna
neteisingų,iškreiptų instituto realizacijų. Labiausiai regimas kontrastą
tarp šių reiškinių ,kad kiekvienas institutas yra natūralus istorinis
(?)reiškinys,o atvejų yra labai daug.Institutų ypatybė netrukdo juos
bandyti sugrupuoti.Jei atmesime institutų antraeilius trūkumus ir pabrėšime
pirminius (esminius),tai į vieną institutų grupę sujungsime gerokai tarp
savęs besiskiriančius erdvėje ir laike iinstitutus.(Pvz.santuokos institutas-
tos šalies kur draudžiama skirtis jungiame su tos kur leidžiama).Grupuojant
institutus neatsižvelgiant į jų skirtumus gauname dirbtinę tipologiją,kuri
g.b.apgaulinga.Institutas kaip reiškinys,g.b. traktuojamas ir jo
pasireiškimo požiūriu. Kraštutinumas-jei nagrinėjame atvejo reiškinių
turinio skirtumus (Pvz. kiekviena santuoka nepanaši į kitas,nes ji
sukuriama individų. Bet į tai neatsižvelgia valstybė,skaičiuodama visas
santuokas kaip lygias. Rezultate gauname santuokų sumą,kuri išreiškia
ypatingą kolektyvinį reiškinį). /Atvejai g.b.skirstomi į individualius ir
kolektyvinius reiškinius. Pirmieji nagrinėja jų individualius požiūrius,o
antrieji jų bendrumą,kurie leidžia sugrupuoti. Atsižvelgiant į vidinio
skirstymo galimybę,atvejo reiškinį galime klasifikuoti trejopai:1.kaip
institutą.2.kaip individualų atvejį,čia taikomi skirtingi metodai.3.kaip
kolektyvinį atvejį. Institutų reiškiniai nagrinėjami istoriniu-lyginamuoju
metodu.Kolektyvinių reiškinių nagrinėjimui taikome statistiką ir
apklausą(kiekybiniai metodai).Individualius reiškinius nagrinėjame
stebėjimo būdu
6.Teisės sociologijos metodologiniai principai ir jų reikšmė. Objektyvumo
taisyklė- teisininkui būdinga tendencija savo paties patirtį vertinti kaip
sociolog. realybę. Remdamasis patirtimi teisiniuose procesuose priimą
sprendimą , bet kiekvieno patyrimas yra ribotas. Svarbu suprasti, kad
teisininko stebėjimai, kuriuos atliko kokio nors stebėjimo eigoje, visada
atspindi tą vaidmenį , kurį tame procese atliko. Draudžiama turėti
išankstinį nusistatymą./ Teisės soc. teisę nagrinėja kaip daiktą. Tai
labiausiai atskiria teisės soc. nuo daugmatinės jurusprudencijos, nes
teisės soc. teisę nagrinėja išoriškai kaip daiktų reiškinių gausybę.
Objiektyvumas suprantamas dvejopai- kaip materialinis arba daiktinis ir
kaip bešališkas. Šiuos reikalavimus darbuose traktuoja kaip dėsnius.
Pirmasis išreiškė mokslinį reikalavimą, antrasis- moralinį./ Materialusis
reikalavimas- teisės soc. turi iš nagrinėjamo objiekto atskirti visa tai,
kas yra asmeninio arba grynai vidinio pobūdžio. Tuo paaiškinama ta
pirmenybė, kurią teisės soc. suteikia t.n. Tuo pačiu tai apibrėžia teisės
soc. ribas. Šiuo metu teisės soc. nagrinėja ir objiektyvinę ir
subjiektyvinę soc. reiškinių dalis, kuriose atsispindi teisinis
substraktas. Norint gauti kuo pilnesnį teisės supratimą turime į tyrimų
terpę įtraukti ir subjiektyvius veiksmus, bet pastarųjų nagrinėjimas turi
būti atribotas nuo jų individuolių ir psichologinių aspektų./ Bešališkumo
reikalavimas- įpareigoja tyrėją remtis savo teisėtumo patvirtinimu, t.y.
daroma pagrysta prielaida, ir ieškoma faktų jai patvirtinti./ Istorinis
lyginamasis metodas- seniausias teisės sociologijoje. Jis išreiškia tyrimo
pagrindinių teiginių koncentraciją. Jį sudaro du elementai: istorinio ir
lyginamojo vienovė. Jie gali būti taikomi ir kartu ir atskirai. Istorinis
suprantamas : kaip savas turinio instrumentas, duodantis konkrečius
rezultatus ir kaip intelektualinis veikimas, leidžiantis interpretuoti
duomenis gautus anksčiau, kokio nors kito metodo. Jis pabrėžia du
požiūrius: istorinį ir lyginamąjį. Istorinis g.b. lyginamasis, o lyg. gali
atspindėti reiškinių evoliucines sekas.
7.Teisinių ir neteisinių dokumentų analizė. Kiekybinė analizė. Dokumentai
gali turėti faktų, kurie domina TS. Dokumento analizė- tai metodas, kuris
leidžia gauti tokias žinias./ Skiriamos dvi pagrindinės dokumentų analizės
rūšys : kalbinis ir kokybinis. Jei kokybinė dok. Analizę suprantame kaip
dokumentų prasmės ir reikšmės atskleidimą ir įvertinimą, tai kiekybinė dok.
Analizė susijusi su informacijos porcijų išskirimu ir jų reikšmės
įvertinimu./ Kokybinė analizė skirstoma į porūšius atsižvelgiant į
nagrinėjamų dok. Pobūdį./ TS dok. analizę skiria teisinės reikšmės dok. ir
nesusijusius su teisę. Kiekvienas porūšis skirstomas dar
į atskirus
porūšius. Skirtumai yra neformalaus pobūdžio, nes įtakoja tyrėjo darbą.
Parašytas tekstas ar vaizdas g.b. išanalizuotas vienu tikslu, t.y.
išsiaiškinti jų turinį./ Teisinė dokumentų analizė ( plačiąja prasme)- tai
platus spektras dok. porušių, kurie susiję su teismu./ Analizuojant bet
kurį iš jų, tyrėjas turi laikytis taisyklių: 1.teisės dok. nagrinėjamos
soc., o ne jurisprudencijos požiūriu. Dokumente reikia atskleisti teisinį
reiškinį, o ne tai ar t.n. yra teisingai pritaikyta. Išvada: teisinis dok.
vertingas yra tiek, kiek jis padeda atkurti praeities soc. reiškinius.
Teisinis dok. kartu su papildomų dok. pagalba turi būti padėtas į tas
pačias socialines sąlygas, tik konkrečių galimybių ribose, kurios lėmė jos
turinį. Analizei svarba nustatyti atskaitos taškus, tuo dok. esmė yra
aiškesnė. 2. Teisinis dok. neturi būti suvoktas kaip ekvivalentas tos
objiektyvios realybės, apie kurią jis kalba. Dok. g.b. apgaulingas ir tai
tyrėjas turi nuolatos atsiminti , bet ir tuomet kai dirba su
konstatuojančiu dok. Reikia suvokti atsakomybę moraline prasme, ar jis
nepadeda padaryti nusikaltimo. Moralumo negalima įvilkti į teisės
marškinius./ Neteisinio dok. analizė – reikia gerai žinoti teisę, kadangi
juose teisinio turinio labai nedaug ir tokios formos, kurios daugiau
neegzistuoja, priklauso istorijai. / Iš tokių dok. TS didžiausią reikšmę
turi etnografiniai dok. t.y. tam tikro liaudiškumo aprašymas. Užtenka
paprasto stebėjimo, kad pastebėtum pasikartojančius gestus , veiksmus.
Kartais galima susieti ir su teisę./ Kiti naudingi dok. – keliautojų
pasakojimai, istorikų eetnografų darbai. TS uždaviniai: 1. Turi nustatyti
kažką teisiško iš socialinio neteisiško ir individualaus kasdieniško 2. Kas
rasta teisiško turi būti randama analogiškas materialas laike ir erdvėje ir
tai klasifikuoti./ Kiekybinė dok. analizė- siejama su analize pagal turinio
ilgį. Tikslas- išaiškinti taikymo aktų kiekį, kurie tam tikrą periodą buvo
priiminėjami priklausomai nuo politinių, ekonominių ir kt. faktorių. Taip
galima parodyti įstat. leidybos infliaciją./ Galima pastebėti stiliaus
pasikeitimą, kuri įtakoja filosofiniai požiūriai į įstatymo leidybą arba
sunkumai leidžiant įstat. (tai išorinė klasifikacija ). Vidinės
klasifikacijos pagalba vykdomas perėjimas nuo atskiro objiekto prie bendrų
atvejų. Statistika ir atranka naudojamos surinkti faktus, įvykius, o jų
turinys- kiekybinės analizės objektas. Tai g.b. žodis arba junginys, kurių
pasikartojimas įgauna ypatingo psichologinio rieškinio rangą, o t.p. g.b.
tam tikrą tema, tiriamas klausimas, neišreikštas vienu terminu.
8.Socialinių faktų stebėjimas: monografinis nagrinėjimas, kiekybinė
analizė, anketinė apklausa. Faktų tyrimas labiausiai atitinka
sociolog.prigimtį. Faktams nagrinėti naudojamas: 1.eksperimentas ir
2.stebėjimas. Monografinis arba kokybinis nagrinėjimas skiriasi nuo
ekstensyvios apklausos .monografinis nagrinėjimas gali turėti du ir
daugiau stebėjimo objektų.Monografija-tai konkrečios situacijos
nagrinėjimas.Mūsų laikais monografija įgavo antrą kvėpavimą, bet kaip
ekstensyvumo tyrimo institucija.Atsirado įvairesnis tyrimo objektų
ratas.Pasirinktas objektas nagrinėjamas ne vienu ,o keliais
pagrindais.Šiuolaikinė praktika derina, kokybės arba intensyvų metodą su
ekstensyviu arba kiekybiniu.Kiekybinė analizė suprantama kaip:1.soc.objekto
kiekybė.2.kaip nauja idėja atspindinti naują matematikos supratimą.Šiandien
kvantifikacija sociologijoje tai matematinė jos formalizacija,vyksta
stebimų objektų pervertimas į algebrines formules.Kiekybinės analizės
tech.įvairovė,dabar pakalbėsime apie jų panaudojimą,faktų tyrimą.Apie jų
panaudojimą dok.tyrime buvo kalbama anksčiau t.y.statistika ir
pasirenkamoji apklausa.Statistika apima stebimų reiškinių rūšies visumą,o
pasirenkamoji apklausa apima tik dalį jų.Kaip išbaigtinė medžiagos analizė
statistika yra pranašesnė,bet pranašumas mažėja ,kai yra tobulinama
pasirinkimo technika taip pat skiriasi jų šaltiniai.Bruožas juo jungiantis-
apklausos duomenys saugomi duomenų banke ir ateityje naudojami
tyrėjų.Skirtumą tarp jų demonstruoja ir sociologijos istorija. Atsiradus
pasirinkimo analizei galima buvo vykdyti apklausas netik pagal
administracijos užsakymą,bet ir mokslo interesais.Išskiriamos dvi
kiekybinio tyrimo stadijos :1.duomenų surinkimas2.duomenų analizė.
/Anketinė apklausa-tai žmonių grupei pateiktų klausimų grupė ir atsakymai į
juos. Anketos sudarymas ir apklausos pravedimas .anketa turi būti paprasta
stiliumi,visiems prieinama,suprantama kalba.
9.Teisės sociologijos eksperimentiniai metodai ir jų taikymas. Dažnai TS
apibrėžiama kaip socialinio metodo taikymas teisės nagrinėjime.Tai
pagrįstas požiūris,nes TS ir bendrosios soc.metodai yra tie patys .TS
metodai atsižvelgiant į tyrimo objekto specifiką ir tyrimo lygius
,skirstomi į atskiras tyrimo grupes: 1.dokumentų analizė (teisinių ir
neteisinių) 2.faktų nagrinėjimas (monografinis tyrimas arba apklausa)
3.laboratorinis eksperimentas 4.testas. Šio pagr.metodų gr. skirstomos į 2
dideles gr.:1.stebėjimas 2.eksperimentiniai metodai. Eksperimente tyrėjas
savo nuožiūra dirbtinai sudaro kažką naujo,manipuliuoja tyrimo objektu.TS
leidžiami šie eksperimentavimo metodai: 1.laboratorinis eksperimentas
2.testas. /Eksperimentai gali vykti tiek laboratorijoje tiek viešose
vietose.tačiau etika nelabai leidžia eksperimentuoti su publika viešose
vietose,nes tai tik eksperimentas.Eksper. pavojingas ir mažose
grupėse,tačiau čia eksperimentatorius turi daug galimybių valdyti situaciją
,jai kyla žalingos pasekmės-eksper. turi būti nutrauktas.
Eksperimentatoriaus sukurta grupė g.b.:1.dirbtinai sukurta (vaikai ir
paaugliai ,kuriais lengva manipuliuoti ,jie greičiau reaguoja į
pasikeitimus ). 2.spontaniška (klasė, gamyklos cechas)Teigiamas
eksper.atlikimas reikalauja kad šalia eksperimentuojamos grup., kuri veikia
pagal savo patyrimą būtų ir kita (kontrolinė) gr. , identiška pirmajai ir
nepaveikta eksperimentiniu manipuliavimu. /Pernešti visa tai kas tinka
mažai grup.yra dirbtina jau todėl,kad maža grup.visada žymiai daugiau
homogeninė,negu visuomenė aplamai.Žinoma šis prieštaravimas dingsta,kai
mažai grup.pasiūloma veikla išplaukianti iš visuomenės interesų(pvz.
Pravesti prisiekusiųjų pasitarimą norint išsiaiškinti,kaip jų sprendimą
paveiks spauda). /Testas-tai iš anksto apgalvotas išbandymas,kurį atliekant
naudojama tiksli rezultatų įvertinimo tech.Čia kalbama apie efektyvius
testus ,kurie skiriasi nuo testų tiriančių protines galimybes ir naudojamus
pedagogikoje.Efektyvūs testai skirti išaiškinti asmenines nuostatas ,kaip
ir provokuoja žmogų jas atskleisti. Efektyvūs testai gali būti įvairių
formų ir bet kuri iš jų taikoma TS(pvz.testai su piešiniais ,vaikų prašoma
nupiešti šeimą ir priklausomai nuo to ,kuri figūra didesnė galima spręsti
apie tai kas jį valdo.Arba testas kai reikia pasirinkti vieną iš kelių
variantų.)Panašius klausimus galima pamatyti ir anketose taikomose
apklausose ,nuo testo klausimų jie skiriasi tuo, kad jie žymiai natūralesni
,o su testais juos sieja tas,kad jie kelia ne tiesioginį ,o aplinkinį
klausimą,t.y.apie tiriamą problemą klausia per aplinkui,kad neiššaukti
gynybinės reakcijos.nuo klausimo priklauso ir atsakymas,nors klausimo esmė
ta pati (pvz.1.kaip vertinate nesantuokines šeimas2.ar norite kad jūsų
dukra gyventų nesusituokusi su savo vaikinu)
12.Teisės socialinis pagrindas: W.Sumnerio,Savigny ir Erlicho požiūriai į
teisę. Anksčiau į teisę buvo žiūrima, kaip į profesiją ar doktriną, t.y.
teisė tturėjo būti analizuojama ir suprantama savo vidiniu kategorijų dėka,
nekreipiant dėmesio į soc./ aplinką. Šis teisės suvokimas geriausiai
išvystytas, nes paremtas pozityvistinio teisės mokslo suvokimu. Per
ankstyvą požiūrį į per teisės prizmę galima atskleisti jos socialinį
pagrindą: ar autonomiška ar sąlygota teisės ir socialinės aplinkos ryšio.
Tokiu būdu išryškėja 3 teorijos: 1. Sumnerio teisės evoliucijos teorija-
priešinę poziciją prieš pozityvistus teisininkus ir įstatymo leidėjus,
kurie bando pakeisti socialinius santykius teisės pagalba. Jis pabrėžė,
teisinės inovacijos nejautrumą, netikslumą, jei teisės socialinės šaknys
yra ignoruojamos. Savo veikale ‘Papročiai’ 1906 m. Sumneris siekė
paaiškinti socialinio susitelkimo jėgos veiksmus, kurie skatina tvarką ir
vienybę visuomenėje . Jis remiasi surinkta etnografine medžiaga “ jei
sudėtume viską ką išmokome iš antropologijos ir etnografijos apie
primityvius žmones, visuomenę , suvoktume esminį jų gyvenimo uždavinį-
išlikti. Remdamiesi malonumo ir skausmo patyrimu, žmonės tam uždaviniui
įgyvendinti suformavo bandymų ir klaidų metodą. Kiekvienas mokydavosi iš
kito patyrimo, taigi egzistavo susitarimas, kas naudingiausia. Palaipsniui
būdai virto papročiais ir tapo masiniu fenomenu. Papročių konvencija –
centrinė Sumnerio minčių ašis. Papročiai- grupinių reikalų sprendimo būdas.
Tai nesamoningi kūriniai, o istorinio patyrimo išdava. Jie įsisamoninami
per tradiciją, imitavimą, autoritetą. Papročių laikymąsis kyla iš
sankcijos, baimės (protėvių pyktis). Tačiau po truputį ima kilti idėjos
naudingos visuomenei ir nėra tiesiogiai susijusios su papročiais, bet kad
jos išsilaikytų, jos turi būti surištos su papročiais, antraip žmonės jas
atmestų. Socialinio gėrio suvokimai pridedami
prie papročių ir tampa
morališkai privalomais “ nevok, nemeluok” . Kai tiesos ir teisės elementai
išplėtojami į gerovės doktrinas, papročiai perkeliami į kitą lygmenį. Tada
jie pajėgia sukurti padarinius, savo ruožtu galinčius išsivystyti į naujas
formas ir išplėsti savo įtaką žmonėms. Taigi teisė kyla ar turėtų kilti iš
morališkai privalomų taisyklių. Ji glūdi jų šešėlyje, bet atskyrimo nuo jų
tuo, kad yra garantuojama valstybės. 2. Pagal Savigny, teisė – tautos
dvasios išraiška – viena svarbiausių išraiškos priemonių greta kalbos. Jo
manymu, teisė- daug daugiai nei taisyklė ar tteisminių precedentų rinkinys.
Jis atspindi ir išreiškia visą kultūrinių pažiūrų visumą. Kultūra čia
traktuojama plačiausia antropologine prasme- sudėtinga visuma, apimanti
pažinimą, tikėjimą meną moralę papročius ir bet kokius kitus žmogaus, kaip
visuomenės nario įgytus gebėjimus, papročius. Tautos ar žmonių bet kurio
metu surašyta teisė ne kas kita, o nuolat besitesančio proceso- kultūros
evoliucijos- statinis atspindys. Savigny pabrėžia, soc. taisyklių kaitos,
naturalių procesų sunykimą, kuris atsiranda, kai valstybė ignoruoja tuos
procesus ir siekia įtviritnti teisinę doktriną visą apimančioje
konceptuopalioje sistemoje, t.y. kai ignoruojamas ryšys. Jis teigia, kad
įstatymų leidžiamoji institucija būtina, kadangi įstatymų leidyba yra
svarbi priemonė abejonėms dėl atsirandančios teisės ir įteisinant
susiklosčiusią teisę pašalinti. Tačiau jis kelia reikalavimus įstatymų
leidėjui, jis turi būti tautos dvasios atstovas, bet tas sunkiai
pasiekiama, nes tuo metu teisė tolsta nuo bendruomenės gyvenimo šaknų ir
nustoja būti jos žinių dalimi. Naujos teisės žinios tampa teisėjo ,
patyrusių žmonių veikla. Taigi Savigny perspėja teisininkus, kad negalima
nutrūkti nuo tautos kultūros (dabartiniu supratimu nuo soc. gyvenimo
konteksto.)/ 3. Paskutiniais 19 a. dešimtmečiais tapo aišku, jos įst. –
naujosios teisės šaltinis. Moderniosios pozityvinės T teorijos vystymasis
pateikė koncepcijų, kuriose buvo atsiribojama nuo prigimtinės ir paprotinės
teisės. Pripažįstama tik ta teisė, už kurios yra tik valstybės jėga.
Erlickas metė iššūkį teisiniam pozityvizmui. Pagal jį teisinis pozityvizmas
apima tik tuos teisinius aspektus, kurie turi mažiausią ryšio su daugumos
žmonių patirymu, t.y. teisėtai atitrūksta nuo žmonių. Jis teigė, jog
egzistuoja didžioji teisė, t.y. taisyklės, kurių realiai laikomasi soc.
gyvenime, t.y. jo gyvoji teisė veikia tam, kad užkirstų kelią ginčams, o
kai jie iškyla, kad būtų išspręsti nesikreipiant į teisines institucijas.
Taigi Erlickas pareiškė teiginį, nepriimtiną šiuolaikiniam teisininkui-
teisė savo aapimtimi yra daug platesnė nei vien tik normos, sukurtos ir
taikomos valstybės institucijų. Šis požiūris gyvas ir dabar. Taigi
pripažįstant gyvąją teisę turime pripažinti valstybės išleistas teisės
normas. Tačiau šiuolaikinėse visuomenėse dominuoja valstybės teisė, todėl
mes negalime vien tik abejoti pozityvinės teisės apibrėžimais, nes
modernioji teisė įsitraukia į įstatymų leidybą , kontroliuoja teismus, jos
dėka teisė administruojama, galioja valstybės įstat. , žinoma, negalima
atmesti ir to , kad soc. gyvenimo pobūdis gali būti ir toks, kuriame
valstybinė teisė neturi prasmės , t.y. ją reikia derinti su soc. gyvenimo
kontekstu.
13) SSocialinės kaitos samprata. Efektyvaus teisinio poveikio ribos. 20a.
eigoje įst. leidybos politika vakarų visuomenėse tapo gerokai ambicingesnė
nei Savigny, Erlichas ar Summeris galėjo įsivaizduoti, kiekvienas jų
skirtingai aiškiai matė įstatymų, kaip modernaus teisės šaltinio,
potencialą ir kai kurias problemas. Nepaisant to, kad 2-me dešmtmetyje 20a.
valstybės teisę plačiai taiko restrukturizuojant, planuojant ir skatinant
ekonominę veiklą, palaikant socialinių santykių taikų vystymąsi, ir
formuojant pažiūras ir įsitikinimus gerokai ambicingiau, nei tai buvo
bandoma ankstyvaisiais socialinio vystymosi periodais. Moderniąją teisės,
kaip plataus masto socialinio ir ekonominio planavimo įrankio idėją gali
būti sunku rimtai propaguoti, kai valstybė buvo mažiau galinga, turėjo
mažiau jai prieinamų priežiūros ir kontrolės priemonių. /Socialinė kaita-
bet koks nustatytų elgesio visuomenėje būdų nepasikartojantis pasikeitimas.
/Nepasikartojamumo požymis svarbus, nes juo pripažįstama, kad mažai yra
visuomenių, kurios būtų visiškai statiškos. Socialinė kaita įvyksta-tik kai
pasikeičia socialinė struktūra-socialinių santykių modeliai, nustatytos
soc. normos ir soc. vaidmenys. Kaita nustatyta socialinių santykių tarp
rasinių ar etninių visuomenės grupių modelyje-soc.kaita, o bendras
ekonominės gerovės apimties sumažėjimas ar padidėjimas visuomenėje-tai ne
kaita. /Soc.kaita savo dydžiu gali būti didėjanti visapusiška, revoliucinė,
o jos apimtis g.b. aiškinama 3 pakopomis: 1)ji gali pakeisti individualaus
elgesio modelių (gimstamumo rodikliai); 2)grupinės normos arba modelius
individų ar grupių tarpusavio santykius; 3)visuomeninės normos ir
pagr.vertybės. /Šie lygiai atsispindi vienas kitame ir glaudžiai susiję.
Soc.kaitos greitumo klausimas prikl. nuo technologinės pažangos, gamtos
aplinkos, kultūrinio vieningumo, sąveikos su kitomis visuomenėmis masto ir
pobūdžio. Dauguma visuomenių laikui bėgant kinta, reaguodamas į aplinkos
kitimus ir vidinius bei išorinius spaudimus nepriklausomai nuo jų
socialinio, politinio ar ekonominio išsivystymo lygio. Teisės įspraudimas į
rašytinę formą valstybės galios sukaupimas, teisinės doktrinos, aiškinimo
ir taikymo profesionalizmas, efektyvių įstatymų leidybos institucijų
išvystymas ir kiti elementai-moderniųjų teiginių apie įstatymų galimybes
būtinos prielaidos. /Efektyvaus teisinio poveikio ribos. Kai kurie mano,
kad teisė geba formuoti visuomenę, o kiti mano, kad tai griežtai ribojama.
Egzistuoja interesai ir poveikiai, kuriuos teisė galbūt trokšta pripažinti,
tačiau kurie dėl savo prigimties negali būti apsaugoti ir patenkinti per
teisę. Teisė-spec. kontrolės forma, kurios nurodymus įgyvendina valstybės
įstaigos. Tačiau egzistuoja teisės apribojimai kylantys iš sunkumo
nustatyti faktus, kuriais remdamasi teisė turi veikti (psichinė žala
jausmams). Kiti apribojimai kyla dėl to, kad kai kurios moraliai svarbios
teisės ir pareigos išaukština teisinį įgyvendinimą. Svarbūs interesai
(privatumas), pažeidžiami per daug subtiliai, kad teisė galėtų juos
kontroliuoti. Dar vienas ribotumas: teisė dažnai prkl. nuo suinteresuotų
šalių profesiškai nesusijusių su teisine sistema, kad užvestų jos
mechanizmą. Jai reikia žmonių, kurie kreipiasi į teisę savo interesams
palaikyti (privataus kaltinimo bylos). /Teisė dabar pripažįstama kaip
galios įgyvendinimo priemonė, valdžios įrankis. Jei valstybinė valdžia yra
centralizuota, teisė yra išimtinai valstybės teisė. Taigi teisė pradėjo
būti suprantama kaip nepriklausoma nuo visuomenės, socialinės kontrolės ir
vadovavimo priemonė. /Moderni teisinė sistema-ypatingas valdžios mechanizmų
rinkinys, naudojantis racionaliai išplėtota doktrina, kurią kuria, aiškina
ir taiko specializuotos vvalstybės įstaigos.
14.Įstatymų leidybos strategija permanentinės kaitos sąlygomis. Efektyvių
įstatymų sąlygos.
Efektyvių įstatymų sąlygos . Yra 7 sąlygos : 1. Naujosios teisės šaltinis
t. būti autoritetingas ir prestižinis. Evanas teigia ,kad Vakarų
atstovaujamos demokratijos įstat. atitinka šią sąlygą. Įstatymus
leidžiamųjų institutų demokratinis mandatas suteikia jo veiksmams
legitimumą, kas sukelia esminę kaitą. Po to pagal prestižą seka: a).
vykdomieji įsakymai,b). adm. įstaigų sprendimai,c). teismų sprendimai./ 2.
Naujojo įstatymo esmė t. būti išreikšta per jo nusistovėjusį kultūrinį ir
teisinių principų bei jų pratesimo atitikimo prizmę. Teisė g. būti galinga
kaitos jėga, kai kyla iš principo įaugusio į mūsų paveldą. Teisė turi būti
suderinta kultūrinėmis prielaidomis ir su bendriausiais priimtais teisinio
vystymosi modeliais. 3. T.būti identifikuoti pragmatiniai įstatymų
laikymosi metodai. T. būti įmanoma atskleisti najųjų elgesio modelio ,
kurių reikalauja teisė , prigimtį ir reikšmę, nurodant grupes, visuomenės
bendrijas kur šie modeliai egzistuoja. Teisė savo tikslais t. būti ne
istoriška bet praktiška. Idėjoms, kurioms išbandytos, linkstam
priešintis.4. Sąmoningas naudojimasis laiko elementais įstatymų leidybos
veiksmuose. Kuo trumpesnis pereinamasis laikotarpis tuo lengvesnis
prisitaikymas prie tesės reikalaujamos kaitos. Delsimo sumažinimas
minimizuoja pasipriešinimo kaitaididėjimo galimybes. Modernieji įstatymai
dažnai nurodo kad įstatymų nuostatos įsigalioja tik praėjus t. t. laikui po
įstatymo priėmimo arba numatoma , kad jie bus aktyvuojami ministrų
įsakymais. Prielaida yra ta kad įstatymai reikalaujantys neorganizuoti
sudėtingų ( ) veiks geriau ir bus ne tokie ardantys, suinteresuotoms
organizacijoms duodama laiko pasirengti kaitai. Tinkama
laiko apskaičiavimo
strategija priklauso nuo kaitos kurią, įstatymams reikia sukelti , mąsto ir
sudėtingumo , praktikos ir institucijų. Teisinio pokyčio,kaip bet kokios
valdžios veiksmo matomas planavimas į laiko pakopas ir priemonė
užtikrinti,kad pokytis yra tvirtai kontroliuojamas ir kad teisinė praktika
vadovaujasi atsargumu ir apdairumu. 5. Teisė taikantys pareigūnai turi
elgtis,taip kaip reikalauja įstatymas. 6. Pozityvios sankcijos taip pat yra
svarbios kaip negatyvios. Nors tesinės sankcijos suprantamos kaip įvairios
baudimo formos ar žalos atlyginimo forma, pozityvios teisės laikymosi
paskatos taip gali būti taikomos, kai teisė siekia aktyviai remti soc.
kaitą. Nuo tto kokiomis sankcijomis naudojamasi teisėje,iš esmės priklauso
jos gebėjimas paveikti pažiūras. Tvirtina , kad teisinė prievarta gali
priversti pakeisti elgesį, bet kai nėra prasmės pasirinkti žmogus,
veikiantis iš pažiūros sutinkamai su teise, negali būti priverstas
pakeisti, kurios neaitinka teisės. Pozityvios pažiurų kaitos prielaida yra
noro jausmas. Jeigu individas skatinamas,bet neverčiamas elgtis t.t. būdu,
jis ieškos informacijos savo apsisprendimui paremti, kad pašalintų
įtampą,kuri atsiranda nusprendus daryti vieną darbą,nors jaučiasi linkęs
daryti kitą. Jeigu kas nors nėra nusprendęs atitinkamai elgtis, teisinė
prievarta ,pašalindama pasirinkimo galimybę ir nugalėdama oponuojančius
social. Sprendimus, nusprendžia už iindividą,bet tai daro taip ,šalindama.
Kt.aplinkybės, kai žmogų teisė priverčia, jie gali laikytis savo pirminių
nesutampančių pažiūrų ir pridėti prievartinę teisinę reikšmę, kuri verčia
keisti jų elgesį arba gali būti suaktualizuotos antagonistinės pažiūros ir
pasmerkta teisė. Teisinė strategija – tai ilgalaikio pažiūrų ir interesų
sampratų dderybų procesas, kuriame politiniai ir teisiniai veiksmai sudaro
tik vieną elementą socialinę kaitą veikiančių veiksnių tinkle. 7. Efektyvi
teisių gynyba gali būti numatyta tiems, kurie nukentėtų dėl teisės
išvengimo ar pažeidimo. Jiems turi būti suteikta paskata naudotis
įstatymais. Dauguma šių veiksnių yra tarpusavyje susiję. Pavyzdžiui,
egzistuoja glaudus ryšys tarp paskatų, kuriomis stengiamasi garantuoti, kad
teise būtų remiamasi t.t. Sankcionavimo strategijos taikančių institucijų
vaidmens. Teisė naudojasi įvairiomis paskatomis, kad būtų garantuojamas jos
efektyvumas. / Šiandieninė statutinė teisė demonstruoja įstatymų leidėjų
pastangas remti kaitą, kuriant naujas teisines pareigas adm. Institucijoms;
išplečiant ministrų teisines galias, numatant įst. Nuostatas, suteikiant
spec. djtacijas, paskolas;keičiant vyriausybinių ir kvasivyriausybinių
įstaigų įgaliojimus ir steigiant naujas institucines struktūras ,siekiant
sukelti kaitą jau esančiose. Įstatymų leidyba yra naudojama siekiant
paveikti įstaigų institucijų pobūdį.
15.Teisės tikslo ir f-jos samprata Poundo, Durkheimo ir Llewellyno
teorijoje. Daugelyje jurisprudencijos raštų ssocialiniai tikslai, į kuriuos
teisė turi orientuotis, dažnai išreiškiami kaip moraliniai būtini tikslai.
Dažnai yra supainiojami funkcijos ir tikslo koncepcijos. Socialiniai ir
teisiniai institutai gali turėti reikšmingas funkcijas- gal būt visiškai
skirtingas nuo tų, kuriems apskritai priskiria net žmonės , tiesiogiai
susijęs su jų palaikymu – kylančiais iš jų , kaip platesnės sistemos, pvz.
Susitelkusios visuomenės, lementų, padėties. Jų funkcijos gali būti
suprantamos kaip jų įnašas palaikant stabilumą ar kaitą šioje platesnėje
sistemoje./ Poundo teoriniuose veikaluose teisės funkcijos – ir jų vykdymo
priemonės – kildinamos iš teisinių taisyklių ir pprincipų , ypač iš anglų ir
amerikiečių bendrosios teisės, racionalizacijos. Poundas mėgino sistemiškai
paaiškinti teisinę doktriną ir institutus funkciniu požiūriu ,
teisininkišką supratimą apie teisės loginę vienybę pakeisti supratimu apie
jos funkcinę vienybę. Poundas veikale gana aiški prielaida, kad anglų ir
amerikiečių visuiuomenės pagrindinė sąlyga yra harmonija ir fundamentalus
konsensusas ./ Poundo teorija t.p. yra išskirtina bendrosios teisės
teorija. Juridiniai postulatai yra teisėjų sukurtos teisės vertybės. Jis
teigia, kad teisė turi atlikti išskirtinį bendrąjį konsensusą ir turi
atlikti išskirtinį bendrąjį interesą tvarkingai spręsti konfliktus
kiekvieno piliečio individualiam interesui turėti galimybę išreikšti ir
teismine tvarka nagrinėti jo reikalavimus. Poundo diskusija apie teisės
funkciją įvairiuose istorijos fazėse ir skirtingų rūšių visuomenėse aiškiai
parodo, kad tai, ką jis laiko tiesės taikymu, norint išreikšti socialinį
konsensusą, yra labai nesenas fenomenas. / Apskritai Poundas neatskyrė
tikslo nuo funkcijos, todėl nebėra aišku , ar jo pareikštas balansavimo
procesą modernioje vakarų teisėje apibrėžimas yra to, kas faktiškai vyksta
išraiška- ar nusistatymas, kaip teisinė sistema turėtų funkcionuoti, kad
galėtų tinkamai palaikyti socialinį susitelkimą. / Durkheimas – jo teisinės
doktrinos analizė parodo kelią į socialinio susitelkimo supratimą. 19 a.
teorijose susiduriama su moderniosios visuomenės samprata. Durkheimo
nuomone , šias visuomenes apibūdina labiau organinio nei mechaninio
solidarumo persvara, tačiau tam tikru mastu visos visuomenės sugretina abu
šiuos solidarumo tipus. Jis teigia, kad moderni visuomenė reguliavimo
problemos reikalauja tokių teisės formų, kurios gali sudaryti tinkamą
struktūrą, kurios pagrindu galėtų plėtotis darbo pasidalijimas./
Llewellynas – norint analizuoti teisės funkcijas šiuolaikinėse visuomenėse
, būtina sukurti išbaigtą tokių visuomenių prigimties teoriją arba bent
remtis kuria nors .jis teigia , kad bet kokios grupės teise – norminio
reguliavimo struktūra – turi nuolatines pagrindines funkcijas. Jo tikslas –
atsisakyti teisininkų teisės , kaip valstybės teisės koncepcijos . Jo idėja
yra ta, kad taip plėsdami teisės sąvoką konkrečiam analitiniam tikslui mes
galime geriau suprasti teisės funkcijas ir radikaliai skirtingas teisės
formas palyginti funkciniu aspektu./ Teisės funkcijos gali būti nustatomos
teoriškai , prieš nagrinėjant tai , kaip jos yra vykdomos politinėmis ,
ekonominėmis socialinėmis konkrečių visuomenių sąlygomis.
16.Teisės vieta Parsono socialinės sistemos teorijoje. Parsonas savo
visuomenę apibrėžia kaip vieną iš soc.sistemos rūšių.Soc.sistema turi tam
tikrus sisteminius poreikius.Yra išskiriama sistemos vidinė integracija-
social. emocinių sistemos narių santykių palaikymas,tam pasitarnauja teisė
.soc.sistem.turi būti žymūs:tikslų siekimas-judėjimas tikslo link;modelių
palaikymas-motyvų ir vertybių kūrimas bei jų palaikymas ir atstatymas;
sistemos adaptacija prie aplinkos . Tačiau toks suskirstymas nieko
konkrečiai nepasako apie visuomenės organizuotumą. Tikslų siekimo f-ja
atitinka politiką ,adaptacinė f-ja atitinka ekonomiką,integracijos f-jos
–‘societarinę’bendriją,o modelių palaikymas-social. institutus.šeima diegia
vaikams socialines vertybes,tai atsispindi daugelyje auklėjimo
proces.Soc.sist.rūšis –visuomenė-gali būti analizuojama pagal normatyvinę
struktūrą,kurią sudaro 4 element.: 1.Vertybės-būdingos visiems visuomenės
nariams ir kiek jos yra įsisavintos , tiek jos tampa visuom.reguliatyvinės
struktūros dalimi.2.Normos-tai tų vertybių taikymas visuom.grupėm.jos
sudaro specifiką reguliuojamų situacijų atžvilgiu.3. Kolektyvumai-apibrėžia
reikalaujamo veiksmo modelius konkrečioje situacijoje .4. Individualūs
vaidmenys-norminiai lūkesčiai,kurie yra konkrečių individų,kaip kolekt.
narių veiksmų.Vertybės kontroliuoja normų turinį, normos –kolektyvumas-
vaidmenis. Kontrolę leidžiasi žemyn ir tai stabilizuoja sistemą bei riboja
kaitos formas ir proces. Tačiau žemesni lygiai turi labiau atspindėti
soc.patyrimą. Tokios hierarhijos pagrind. Vaidmenys turi atsispindėti
kasdieniniame gyvenime.Ir čia galime pastebėti ,kad vaidmenys gali kisti
greitai,o kolektyvumai lėčiau,normos dar mažiau ,o vertybes pakeisti yra
sunkiausia.Kylimas aukštyn sukelia spaudimą socialinei kaitai ir taip yra
sureaguojama į poreikius ir įtampą,leidimasis žemyn t.y.kontrolė lemia
stabilumą.
21.Teisingumo idėja ir formos.Teisingumas (plač. Filosofine prasme)
–visuom. Priedermės jos narių atžvilgiu samprata ir jos praktinis
įgyvendinimas. Priedermė- tai kas dera, privalu atlikti. Visuom. priedermės
g.b. moralinės, socialinės, politinės ir teisinės. Teisingumas- sąvoka,
apibūdinanti dalyvių padėtį kaip deramą, atitinkantį žmogaus esmę.
Teisingumas apibūdina santikį tarp atskirų žmonių ar jų grupių vaidmens
visuom. Gyvenime, ir jų soc. Padėties , tarp darbo ir atlyginimo , tarp
veikos ir atpildo, tarp nusikaltimo ir bausmės, tarp teisių ir pareigų./
Teisingumas, siaur. Prasme, t. atsakomybės principas. Jo turinį sudaro
reikalavimai:1) negalima už t. pažeidimus traukti BA. 2) Negalima taikyti
priemonių žeminančių gaarbę ir orumą. 3) Įst. Numatantis atsakomybę ir ją
griežtinantis atgal negalioja. 4) Už vieną pažeidimą- viena bausmė. 5)
Atsakomybės dydis turi atitikti pažeidimo pobūdį ir sunkumą./ Teisingumas
soc. prasme derina abu šiuos požiūrius. Kai kada teisingumas gali turėti
konservatyvios vertybės esmę, bet kartais ir revoliucinę, todėl jis turi
istorinę kultūrinę esmę.
Pasirinkti dažnai tenka iš konfliktuojančių,
nesutaikomų visuom. Interesų. Teisingumas- visuma tų principų ir procedūrų,
kurie reguliuoja individų ir soc. Grupių teises ir pareigas./ Egzistuoja 3
teisingumo formos: 1) paskirstomasis 2)pataisomasis 3)procedūrinis.
Teisingumo idėjos branduolį išreiškia gyvenimo išteklių ir sąlygų, visuom.
Privilegijų ir pagarbos simbolių, piliečių teisių ir pareigų paskirstymo
problemos. Yra įvairūs paskirstymo pradmenys. Jis g.b. įgyvendinamas pagal
tokius principus: 1)lygybės 2)poreikių 3)nuopelnų 4)profesinio tinkamumo
5)produktyvumo 6)pastangų 7)soc. Rango 8)visuom. Naudingumo 9)pasiūlos ir
paklausos./ Pataisomasis teisingumas (baudžiamasis, kriminalistinis) jis
nustato spec.veiksmų tvarką kaltei nustatyti ir žalos kompensacijos
priemonėms apibrėžti. Vieni tteigia, kad sankcijos t.b.taikomos pažeidėjui
dėl teisingumo, kiti šią būtinybę grindžia tuo, kad reikia atstatyti ar
sureguliuoti žmonių tarpusavio ryšius. Bet tai negarantuoja teisingumo./
Procedūrinio teisingumo įgyvendinimo koncepcijos: 1)atskleidžia
procedūrinių stadijų kontrolės mechanizmą. Pagal jį bet kurio ginčo ir
svarstymo nagrinėjimo procesą sudaro 2 stadijos a)pirma pateikiami įrodymai
b)įvertinamos prielaidos ir priimamas sprendimas. Čia visada stebime kaip
atsiranda inf.ir kaip priimamas pats sprendimas./ 2)yra 7 procedūrų
elementai: a)ekspertų atranka, kurie renka inf.ir priima sprendimą.
b)pagr.kriterijų nustatymo procedūra c)inf.surinkimo procedūra d)sprendimo
struktūros procedūra e)apeliacinė procedūra f)garantijų, kurios pašalina
piktnaudžiavimą, procedūra g)pokyčių, mechanizmų procedūros, kokiu būdu
įnešamos pataisos į paskirstymo praktiką./ Realybėje procedūrinis
teisingumas priklauso nuo teisės kultūros ir visuom.teisingumo kultūros
lygio.
22. Teisingumo idėjos interpretacijos. Paskirstymo kanonai skiriasi ne tik
pagal prasmę, bet ir privalomumu, moraliniu tinkamumu, galimybe juos
pamatuoti , tikslingumu. Todėl svarbu parengti tokias taisykles, kurios
reguliuotų tteisingumo principų pažeidimus. Absoliutaus teisingumo negali
būti./ Pagrindinis sunkumas yra susijęs su gyvenimo gerybių ir sąlygų,
teisių ir pareigų, atsakomybės ir išlaidų paskirstymo modelio sukūrimu.
Toks modelis t.b.lankstus, racionalus, humaniškas. Tokio modelio paieškos
priklauso nuo daugelio problemų sprendimo (ar skatinti geriausius, ar
visiems po lygiai)./ Įrodyta, kad kai pagr.tikslas yra kurios nors grupės
darbo našumo užtikrinimas, tai būtina pasirinkti proporcingą paskirstymą
pagal įnašus ir atsiriboti nuo lygybės, poreikių patenkinimo ir soc.rangų
principų. Bet reikia neužmiršti žeminusio standarto
principo.
23 Paskirstomojo teisingumo principai:
Paskirstomojo teisingumo principai – tai įvairūs teisingumo paskirstymo
principai. Jis gali būti įgyvendinamas pagal šiuos principus://a)lygybės
b)poreikių c)nuopelnų d)produktyvumo e)pastangų f)profesinio tinkamumo g)
pasiekimų h) sugebėjimų i) soc. rango j)visuomen. naudingumo k) pasiūlos ir
paklausos///a) Lygybės esmė- gėris paskirstomas po lygiai, nes visi pil.
lygūs. Visuomenėje nėra jokios diferenciacijos ar diskriminacijos. Laikoma
, kad besąlygiška yyra visų lygybė prieš įstatymą. Kiekvienas turi teisę
išreikšti savo nuomonę ir įtakoti sprendimus. Bet reikalavimas paskirstyti
gėrybes po lygiai yra pasikėsinimas į dalį tų kurie parodė daugiau
sugebėjimų, ir pastangų toms gėrybėms sukurti. Šis principas lengvai
transformuojasi į neteisingumą, pažeidžiant nuopelnus tų kurie yra
darbščiausi ir gabiausi. Jis neracionalus, nes naikina pastangų stimulą,
mažina atsakomybę./b) Poreikių princ. Susijęs su (A) ir kviečia gėrybes
paskirstyti pagal svarbiausius individų poreikius. Esmė – siekimas
sumažinti kančias tų kurie nepajėgūs savęs išlaikyti. Pvz. dauguma šalių
nustatę gyv. Standartą žemiau kurio negali nukristi gyv. lygis. Poreikių
princ. nesuabsoliutinamas ir nepaverčiamas idealu. Jis įtvirtina visuomenės
atsakomybę už nario gyvenimą.//c)Nuopelnų pask. – pagal formulę “kiekvienam
pagal nuopelnus”. Orientuota vystyti individo sugebėjimus, atskleisti
talentus. Jis nukreiptas į vidines asm. savybes, paslėptas galimybes.
Įtvirtina individo atsakomybę už savo veiksmus.//f) Prof. tinkamumo pirnc.
– teigia, kad tarnybinės pareigos, darbai paskirstomos pagal individo
pasirengimą.//i) Soc. rango princ –atlyginimo, pagalbos, privilegijų
įgaliojimų paskirstymas dažnai prikl. nuo asm. statuso, kurį jis užima
socialinėje struktūroje. Statusai skiriami: 1) nomenkulatūrinės pareigos 2)
priklausomumas partijai 3)pavedėjimas 4)turto dydis 5)lytis, amžius 7)rasė,
religija 8)ištikimybė 9)lojalumas //j)Visuo. naudingumo princ – aukščiausia
vertė yra visuomen. gyvenimas, jos interesai, gerovė. Reikia aukoti savo
interesus ir individo laisvę. Soc. vertingumas sudaro teisingumo prasmę.
Nuširdus tarnavimas liaudies gerovei – geras gyvenimas.//k) Pasiūl-
paklausos princ – laisvos rinkos dėsniai patys generuoja moral normas, soc
sėkmę, individų motyvaciją, atsakomybę. Suinteresuoti gamintojai aprūpina
suinteresuotus vartotojus prekėmis ir paslaugomis. Esmė – įsigalėjimas
priklausomumo nuo dominuojančios visuomenės dalies lygio.
24. Visuom. Tipai, kaitos formos ir ribos.
Tipai: 1. Segmentinė bendrija- uždara agrarinė žmonių bendrija pagrįsta
giminysčių ir tradicijų ryšiais. Ši bendrija nepriklauso centrinės valdžios
nors nėra ir laisva, ją valdo tradicijos ir papročiai .2. Centralizuotos
valstybės visuomenė- jos organizacinė struktūra sutvirtinta prievartos
priemonėm,kurios kyla iš valstybės galios. 3. Pilietinė visuomenė- atmeta
komunalizmą ir centralizuotą autoritarizmą.Valstybė atlieka tik
instrumentines funkcijas. Kitaip tariant tai visuma ne vyriasybinių
institutų, kurie gali būti atsvaras v-ei bei galėtų atlikti taikdario
vaidmenį tarp interesų grupių , sulaikytų siekimą atomizuoti (skaidyti į
atskirus visuom. Vnt.) visuomenę. Social. kaita vyksta abipusėje žmonių
ir valstybės sąveikoje , o teisė reguliuoja soc. santykius taip kad
neįsivyrautų valstybinės valdžios pirmumas.Segmentuota visuomenė
atsiranda,sujungiami gyveniškos veiklos ekonominiai ir politiniai aspektai,
o prioritetas suteikiamas politikai. Taip užkertamas kelias ekonominėms
naujovėms,nes aukščiau yra vidaus tvarkos palaikymas bei gynyba nuo išorės
priešų. Tų pačių aspektų sujungimas išveda miestą- valstybę(nestabilus
tipas) Autoritarinė valstybė palanki ekonominei sferai(auga kapitalas),
tačiau įvedama griežta kontrolė, kadangi kapitalo augimas naudojamas galių
stiprinimui. Paskutinis atvejis- kai ekonomika yra nepriklausoma ir t.t,
yra aukščiau valstybės. Toks suskirstymas pagrįstas tokiomis pozicijomis:
a). Kai ekonomika yra atskirta nuo valstybės / neatskirta nuo valstybės;
b). Kai prievartos funkcija centralizuota/ necentralizuota. Tačiau visa
tai neatsako,kaip žmonės išsilaisvino iš uždaro-agrarinio gyvenimo. Tokiu
būdu yra atsižvelgiama į tikėjimų sistemą, kur yra skirtingas tikėjimo
intensyvumas. Taigi, segmentuoja visuomenę yra labai reikalinga.Miesto
valstybės variantas- Kalvino Ženeva. Autoritarinės valstybės variantas-
islamo šalys . Tikėjimas čia atskirtas nuo politikos ir valstybės. Relig.
reikėjai gali spręsti, ar valstybės valdžia gerai atlieka pareigas
Tikėjimas nesusijęs su politika, kadangi yra užrašytas trancidentinių
taisyklių forma (tikėjimą aiškina tik specializuotos žmonių grupės )Kai
religinės normos yra pažeistos, tai gali būti atstatyta moralinė tvarka
susijungusi su visuomene, periferijos bendruomenėmis. Tada tikėjimas yra
auščiau valstybės ir išlieka nepriklausomas, bet pati valstybė yra
autoritarinė. Visada buvo žinomi skirtumai tarp gamybos ir valdžios,tai
keičia marksistinę ideomatiją. Gamybiniai ir politiniai vienetai
nesutapo,bet abu pavaldūs vienai politiniai instancijai. Valstybė turėjo
tarnauti gamybai, nes žmogiškoji esmė esti darbe.
25. Pilietinės visuomenės samprata. Pilietinė visuom.- tai visuma
nevyriausybinių institucijų,pakankamai stiprių, kad tarnautų atsvara
valstybei ir jai netrukdant atliktų taikdario ir arbitro vaidmenį tarp
atskirų grupių, sulaikytų jos siekimą dominuoti ir atomizuoti visuomenę,
suskaldyti ją į atskirus izoliuotus ar besiizoliuojančius visuomenės
vienetus./ Piliet.visuomenės sąvoka turi dvejopą funkciją: 1)leidžia
suprasti, kokia šios visuom.sąranga, kaip ji funkcionuoja, kuo skiriasi nuo
kt.spec.organizacijos formų. Visuomenę kontroliuoja institutai, turintys
ekonominę bazę. Soc.diferenciacija yra, t.y. normalus reiškinys.
Besiremdama ekonomine raida, valstybė reikalauja žinių nuolatinio vystymo,
todėl ji atmeta bet kokią ideologinę monopoliją, nes ji savo prigimtimi
užkerta žinių vystymąsi. 2)pilietinės visuomenės sąvoka leidžia atskleisti
mūsų socialinio egzistavimo normas ir suprasti ką ir kodėl mes pasirengę
palaikyti. Šiuo požiūriu ji yra daug platesnė sąvoka už demokratiją, kuri
mažai kalba apie socialines sąlygas, kuriomis įmanomas bendras susitarimas
ir mūsų dalyvavimas sprendimo priėmime. Demokratijos skelbėjai paprastai į
vieną visumą sujungia visas demokratinio rėžimo valstybes, nors jos yra
skirtingos sąrangos (pvz. genties bendruomenės, antikos ir viduramžių
miestai, šiuolaikinės tautinės ir daugiatautinės valstybės, kurių
prioritetas nukreiptas į ekonominį vystymą). Visa tai užtemdo principinius
skirtumus: mentalitetą, soc. organizacijas. Priešingai yra su pilietinės
visuomenės sąvoka. Pilietinė visuomenė pagrįsta politiniu atskyrimu nuo
ekonominės ir soc.sferos, t.y. tas atskyrimas derinasi su visų turtingųjų
valdžios nesikišimo į soc.gyvenimą principu, kuris
neįprastas tradicinėje
agrarinėje visuomenėje ir priskiriamas prie rizikingųjų, bet pilietinėje
visuomenėje svarbiausią vaidmenį atlieka politinis centralizmas, nes
ekonominiai ir soc.deriniai negali prisiimti sau tvarkos palaikymo. Šia f-
ją atlieka valstybė ir jei yra negalinčių savimi pasirūpinti, tai jiems
turi padėti valstybė. Todėl ekonominis pliuralizmas nėra absoliutus ir yra
suderintas su politinių strategijų klausimų (ekonominių) kontrole.
26. Asmenybės socializavimo teise samprata. Asmenybės raidos pagrindiniai
veiksniai.
27. Asmenybės teisinės socializacijos proceso ir jo psichologinio
mechanizmo apibūdinimas.
Socializacija- individo tapimas asmenybe. Socialumas nuo pat gimimo
būdingas žmogaus gyvenime. Žmogus išmoksta soc. elgesio vaidmenų nuolat
bendraudamas ssu kt. žmonėmis. Žmogaus organizmas gali pilnai žmogiškai
funkcionuoti tik soc. aplinkoje. Socializacija- sudėtingas, visą gyv.
funkcionuojantis procesas, žmogui tampant socialine butybe, kuri gali
prisitaikyti prie naujų situacijų įvairiais savo gyv. periodais . Žmogaus
socializacija vyksta visą gyv. Socializacija reiškia aktyvų mokymąsi.
Pačioje socializacijoje vyksta 2 procesai: 1. Išmokstama būti pilnaverčiu
visuom. nariu. 2. Savęs atskleidimo procesas . Specifinis socializacijos
turinys toks įvairus, kaip nepastovios žmogiškos kultūros, tačiau koks jis
bebūtų kiekvienas žmogus privalo perimti pagrindinius soc. gyv. šaltinius,
kalbą įgudžius, elgesio taisykles, vaidmenis. Tai kas prisideda prie
socializacijos proceso yra vad. Socializacijos veikiančiomis jėgomis
(tėvai, bendradarbiai ir t.t.). Socializacija apjungia iš vienos pusės
kryptingą soc. sąlygų poveikį (soc. institutų), tikslu supažindinti žmones
su visuom. Priimtų nuostatų vertinimų sistema, iš kitos pusės , pateis
žmogaus soc. veikla. Žmogus veikdamas soc. sferoje keičia jį ir tuo pačiu
metu keičiasi pats, formuojasi naujos vertybės. Tokiu būdu individo
socializacija susideda kaip iš individuolaus patyrimo formavimo, taip ir iš
socialinio patyrimo įsusavinimo. Iš to išplaukia, kad socializacija
suprantama kaip individo įsisavinimas kultūrinės sistemos tos visuom.
kurioje jis gyv-a. Įsisavinamos visų pirma svarbiausios kilniausios normos.
Individas įsisavina kolektyvines elgesio normas iki tokio laipsnio, kad jos
tampa jo asmenybės dalimi ir galų gale automatiškai nasąmoningai nukreipia
jo poelgius.Viena iš šių kolektyvinio elgesio normų rūšis- teisės normos.
Taigi teisinė socializacija, kaip neatciejama bendrosios socializacijos
dalis, reiškia apima žmogaus suvokimą savęs, kaip pil. , savo socialinį
vaidmenį, savo vietą soc. kultūroje, savo socialinės klasės suvokimą,
priklausomybės partinei grupei, dalyvavimą soc. teisminiuose santykiuose.
Asmens teisinės socializacijos lygis nulemia jo teisinę sąmonę ir teisinę
kultūrą. Kiekviena valst. nustato priklausomybės nacionalinei bendrijai,
formas, dalyvavimo visuomenės reikaluose būdus ir taisykles valdingų
santykių sstruktūrą, valst. santvarkos tipą, politinį režimą. Įvairiose
valstybėse veikia įvairios soc. demografinės , ekonominės struktūros. Soc.
požiūris į šeimos reiškinius formuojasi įvairiai , priklausomai nuo to
kokiu lygiu žmogaus teisės pripažįstamos visuom-e. Iš to seka, kad
socializacija apskritai , o ypač teisinė socializacija- konfliktuojančių
požiūrių susidūrimas . Tai kas sutinka su dauguma grupių , sutinka ir su jų
nustatytomis normomis. Teisinė socializacija –tai nepaprastas pakartojimas
iš kartos į kartą, nusistovėjusių elgesio šablonų. Žmogus įsisavina normas
vienas iš kurių jis palieka praturtindamas gautu palikimu, asmenine
patirtimi. Negalima pamiršti pažinimo ir įįsisavinimo (socializacijos). Pats
informacijos supratimas neapima tvarkos intencyvumo. Teisinė socializacija
nebūtinai turi remtis išvadomis, gimusiomis iš betarpiško įsijungimo į
teisinę praktiką. Ji gali remtis požiūriais kylančiais iš pacios grupės soc-
linės klasės, visuom. –ės. Galima teigti, kad asmuo gali intujityviai
suvokti kokį nors teisinį fenomeną, neturėdamas toje srityje patirties,
kadangi šių suvokimų reikšmę nulemia asociacijos su kitais jau perimtais
teisniais reiškiniais. 27 . Asmenybės teisinės socializacija yra individo
socializacijos sudedamoji dalis. Auklėjimo tikslas – suformuoti žinių
sistemą, įsitikinimų, motyvų, įpročių socialiai aktyvaus elgesio. Teisinis
auklėjimas – įgyvendinamas įvairiomis formomis. Visų pirma tai mokymas iš
pagrindų. Gautos žinios individui padeda formuoti valstybių orientaciją
socialiniu požiūriu. Nuo auklėjimo lygio priklauso ar kultūros lygis
socialines normas paverčiant realybe, normatyvinis reikalavimas pervedant į
įpročius, ir socialiai objektyvų elgesį . Visa tai yra neįmanoma be pačio
ar pastangų. Auklėjimo teorijoje yra pripažinta , kad saviaukla yra
rezultatas gerai organizuoto auklėjimo. Saviaukla- tai pačio ar savo
asmenybės formavimas , siekiant išugdyti teigiamas savybes su socialinėmis
orientacijomis ir vertybėmis. Saviaukla apima visas protines ir fizines
sferas , skonius ie charakterio bruožus. Saviaukla tai savotiškas
katalizatorius pagreitinantis asmenybės susiformavimą ir išsivystimo
procesą . Teisinės socializacijos išoriniai veiksniai ir jų sąveika-
išoriniai socializacijos faktoriai ir individo saviaukla negali būti
nagrinėjama kaip junginys savarankiško proceso. Teisinės socializacijos
procesas apibūdinamas – į teisinės socializacijos procesą reikia žiūrėti
kaip į vieningą visumą analizuojant individo kryptingai nukreipiant
visuomenės auklėjimą iinstitutų ir asmenines veiklas. O tai reiškia kiek
galima labiau išskirti valios ribas ir teisės socializacijos apimtį .
Toliau teisinės socializacijos procesas kaip įtakojantis visuomeninius
santykius veiklą ir auklėjimą formuojant individą duoda pagrindą parodyti
šių dalių įtaką vienai kitai ypatybes ir socializacijos galimybes. Galų
gale šį procesą galima žiūrėti ne tik iš statinės bet ir iš dinaminės pusės
. Socializacijos psichologijos mechanizmas. Psichologiniai mechanizmai
suprantant teisines normas nesiskiria nuo supratimo kitų socialinių normų.
Kad norma veiktų ji turi tapti asmenine norma. Apie socializaciją galima
kalbėti ne tik kai yra žinios apie normą , bet ir pati norma tapusi
individo asmenine norma.
28. Teisinė sąmonė : samprata ir struktūriniai elementai.
Teisinė sąmonė- tai visuomeninio teisinio gyvenimo pagrindas ir struktūrinė
dalis. TS- tai žinios apie teisę, galiojančios teisės vertinimas,
mintys,idėjos apie pageidaujamus pokyčius teisėje ir pan. Ji apima ir patį
teisės suvokimą, požiūrį į jos vaidmenį visuomenės ir valstybės gyvenime,
idėjos dėl žmonių teisių ir pareig. TS požymiai : 1. TS- tai viena iš
visuomeninės sąmonės formų, 2. TS gali būti a). individuali b). grupės c).
visos visuomenės , 3. TS būdingas tam tikros teisės suvokimo lygis, 4.
Subjektų teisinė sąmonė yra veikiama ekonominių , politinių kultūrinių
bei social. Veiksnių, bet iš kitos pusės subjektų TS atsispindi ekonom.
polit. social. kultūrinėse srityse. Remianti šiais požymiais galima
apibrėžti TS sąvoką- tai visuomeninės sąmonės forma, pasireiškianti
požiūrių ,įsitikinimų, teorijų, vertinimų, jausmų, emocijų išgyvenimų
visuma apie galiojančią teisę ir jos reguliuojamą žmonių elgesį, teisingumą
teisėtumą, teisėtvarką apie pageidaujamas TN. Struktūriniai elementai: 1.
Teisinė psichologija 2. Teisinė ideologija. 1. Teisinė psichologija
atitinka empyrinį kasdieninį visuomenės sąmonės lygį, kurį formuoja atskiro
asmens ar žmonių grupių veiklos rezultatai.Turinį sudaro jausmai,
išgyvenimai nuotaikos , įpročiai, stereotipai ,kuriuos žmonėms sukelia
egzistuojančios teisės normos . 2. Teisinę psichologiją galima suprasti kai
tam tikrą stichišką, nesusistemintą TS sluoksnį pasireiškiantį atskirų
žmonių ir jų grupių reakcija valstybę, teisę ,teisėkūrą ir kt. teisės
formomis. Džiaugsmą ir nusivylimą dėl priimto įstatymo .) Teis. Psiholog.
Būdinga visiems visuomeniniams santykiams kurie atsiranda teisės pagrindu.
Būtent šiuo elemento pagalba teisė įgyvendina pagr. Principus humanizmą,
teisingumą, lygybę tarp subjektų. TP yra vidinių TS elementų kurie atspindi
teisinių reiškinių teisėtumo teisėtvarkos tesinės atsakomybės ir tt.
psichologinį supratimą.2. Teisinė ideologija – ji atitinka mokslinį
teorinį tikrovės atspindėjimą ir todėl vadinamas išoriniu TS elementu.
Lyginant su TP, kurios pagrindą sudaro psichologiniai žmonių išgyvenimai
tai suprantama kaip kryptingas mokslini arba filosofinis požiūris į teisę
kaip vientisą socialinį institutą , t. y. visuomenės ir jų narių grupių
sistematizuotų teisinių žinių , sąvokų, požiūrių ,idėjų teorijos sistemos
išreiškimas. Tes. Ideol. (TI) argumentuoja teisės, teisėtumo,
teisėtvarkos vaidmenį. TI rengime dalyvauja mokslininkai, teisinių
institucijų darbuotojai, politikai. TI rengimas grindžiamas ,teisės
teorijos ir teisinio reguliavimo problemų sprendimais. Tam naudojama: a).
surinktos žinios apie visuomenės teisinį gyvenimą
b). pozityvios ir
negatyvios priimtų teisės aktų pasekmes . Formuodami TI specialistai
naudojasi spec.tyrimų duomenimis, statistine medžiaga apie ekonom.
padėtį,demografinius procesus remiasi visuomenės nuomone, tesės pažeidimų
dinamika.
29.Teisinės sąmonės rūšys ir f-jos. Teis. Sąmonė(TS) – tai visuomeninės
sąmonės forma pasireiškianti požiūrių, įsitikinimų, teorijų, vertinimų,
jausmų, emocijų, išgyvenimų visuma apie galiojančią teisę ir jos
reguliuojamą žmonių elgesį, teisingumą, teisėtumą, teisėtvarką, apie
pageidautinas teisės normas./ Pagal subjektus TS g.b. skirstoma į:
1)individo-ji būdinga visiems visuomenės nariams, nes mes visi dalyvaujame
visuomeniniuose santykiuose, todėl individualią TS formuoja įvairūs
veiksniai: visuom. inform. priem., žinios apie teisę, įgytos m-loje,
šeimoje, iš draugų. Apima l.platų diapazoną-nuo prisitaikymo ir laikymosi
teisės iki protesto ir teisės neigimo. Bendrąja prasme ši TS rūšis svarbi
tuo, kad yra veiksnių formuojančių asmenybės aktyvumą, jei naudojamasi
teisinėmis laisvėmis suvokiant pareigas. Yra prielaida atskirti grupinei ir
visuomeninei sąmonei, kurios grindžiamos bendra grupės žmonių psichika,
kurią sudaro žmonių grupėms būdingi poreikiai, mintys, jausmai, individų
tarpusavio santykiai, elgesio būdai ir kiti psichiniai reiškiniai. 2)
Socialinių grupių-yra tam tikros soc. grupės, visų narių individualiosios
TS bendras vidurkis t.y. visi tie atskirai išvardinti reiškiniai teisės
atžvilgiu. 3) Visuomenės- bbendras vidurkis visai visuomenei. Ji nustatoma
referendumu, rinkimų, įv.soc.tyrimų pagalba. /TS skirstoma į lygius:
paprastoji- tai požiūris į teisę, jos įvertinimas, kuris susiformuoja
stereotipų gandų, sklandančių tam tikroje soc.grupėje pagrindu.
Profesionalioji- moksliškai pagrįsta teisinių žinių, įsitikinimų ir jausmų
sistema, kuria vadovaujasi teisininkas savo veikloje. Formuojasi teisinės
sistemos pažinimo, įvairių teisinių disciplinų įsisavinimo procese,
praktinės teisės realizavimo veiklos metu. Mokslinė- ją formuoja idėjos,
koncepcijos, pažiūros, kurios išreiškia susistemintą teisinį teisės
suvokimą. Priskiriamas visos visuomenės teisinės raidos. Problemų spektro
sprendimas. /TS formos: 1) pažintinė- esmę sudaro tai, jog per teisinių
reiškinių suvokimą ir įsisavinimą vyksta gyvenimo pažinimas. Tokio
pažinimo tikslas yra nustatyti gyvenimo teisinės realybės, būsenų požymius,
veiksmų nustatymas. Šios f-jos subjektas yra tiek atskiras žmogus, tiek
teisės institucijos. 2) įvertinamoji- susijusi su teisės subjektų veikla
klasifikuojant (teisiškai įvertinant) atskiro gyvenimo reiškinius pagal
egzistuojančią teisę. 3) reguliacinė- realizuojama per motyvų, vertybinių
orientacijų ir teisinių nuostatų sistemą, kuri atlieka specifinio elgesio
reguliatoriaus vaidmenį. Tokiu būdu inform. apie teisės normų sukelia
teisės subjektams psichologines reakcijas – jausmus, emocijas, išgyvenimus
ir t.t. Psichologiniai išgyvenimai skatina arba stabdo asmens elgesio
motyvus.
30.Teisinė kultūra-tai vertybių,kurias sukūrė žmogus sistema-žmogaus
veiklos rezultatas-tai vert.t.p.savybių sritis,kurios g.b. panaudotos
praktiniams tikslams.Dvasinė kult.ir mater.kultur-tai visi žmogaus veiklos
sukurtos(mater.ir dvas.)vertybės apimant bendrai priimtus pavyzdžius ir
elgesio normas,perduodamas iš kartos į kartą.Kultūros elementai:materiali-
visuma įrankių, gamybos priemonių ir kt.matr.vertybių atskirame visuomenės
istoriniame etape.Dvasinė-visuma žmogaus pasiekimų mokslo ir meno
srityse,valstybės gyvenime ir visuomenės buityje,čia turimos omeny ir
moralinės normos ir teisiniai principai.Kad tapti kultūros dalimi kūrinys
turi objektyvizuotis t.y.tapti materialiu ne tik daiktai bet ir
papročiai.Kultūra visada lokalizuota laike ir erdvėje egzistuoja su
socialine grupe. Atskiriama asmenybės individo,grupės,visuomenės kultur.
Asmenybės-visuma jo elgesio būdų veiklos metodų, minčių, suvokimų,veiklos
rezultatų,kurie gali būti nežinomi kkt. žmonėm. Teisinė kultūra skirtingai
nuo pozityvios teisės yra nevienarūšė. T.K.jos oficialiame pobūdyje
orientuota formuoti žmog.teisinę sąmonę,t.y.vystyti jų elgesį ir veiklą
teisinėje srityje, įtvirtinamos t.p.teisinės pažiūros ,dvasinės vertybės
,vystomas teisinės ideologijos turinys ir teisinė sąmonė.Soc.psichol. plane
teis.kultur.kaip teisinė sistema visumoje charakterizuojama teisės normos
ir žmog.realaus elgesio vienybė,normų ir vertybių sutapimu, soc.teisės
efektyvumo pasiekimu.T.K.-ne tik orientyras,bet ir poveikis soc. aplinkai
nukreiptas į normų būtinumo suvokimą.Faktinė T.K.būklė gali skirtis nuo
oficialių nuostatų nes skirtingos individų grupės teisinės žinios-
skirtingas vykdymas.T.K.turinys – visuma t. minčių ir veiklos vertybių ,
elgesio pavyzdžių,kurie apibrėžia šį elgesį kaip privalomą. T.soc.plane
kultūra daro poveikį žmog.šiom kryptim:1.tai socializacijos procesas
,poveikio dalis kuri paruošia asmenybę gyvenimui, atitinkanti visuomenės
priimtus elgesio pavydž., formuoja galimybę atlikti t.t.
vaidmenį.Socializacija moko disciplinos emocijų ir elgesio valdymą,
individas įsisavina t.t. vaidmenų atlikimą.Social.dažnai formuoja
konforizmą.2. vertybių sistemos nustatymas-(vertybių –reiškinių idėjų ar
institutų ,realybė arba įsivaizduojami daiktai ,kuriems jaučiame pagarbą,
kurie atlieka svarbų vaidmenį ,jų sekos-tai būtinybė ir
pareiga(pinigai,valdžia,ideologija ,politinė garbė priklausomai nuo
grupės.)Vertybių sistema priklauso nuo grupės jėgos įtakos . Nuo jėgos
priklauso ir konfliktai kylantys skirtumų vertybių sistemoje
pagrindu.Soc.domisi vertybių sistemos problema,kuri yra vienas iš
žmog.elgesio reguliavimo formų.Ji teikia galimybę įvertinti.Kai kurių normų
vykdymas yra vidinis įsitikinimas jų vertingume.3.elgesio pavyz.reakcija į
t.t.situacijas galima pavadinti įgūdžiais ,įpročiais, teisinio elgesio
stereotipais. Elg. pvz.nustato kaip reaguoti t.t.situacijoje,elgtis pagal
grupės reikalavimus kad neįvyktų konfliktas su kt. grupe.Elg.pvz.t.t.
schemos taikomos t.t. situacijose.Kultūra kurioje yra žmogus ir apibūdina
elgesio pavyzd.,kuris palengvina žmonių kontaktus . Kultūr.nustatyti
pavyz. yra tvarkos visuomenėje pagrindas. 4. Kultūr. poveikis
soc.gyvenimui.Modelių nustatymas.Elgesys išreiškia tikslą.Idealas atlieka
kt. f-ją-ateities įsivaizdavimas, apie norimą daiktų būklę ,yra kaip
etalonas įvertinant reiškinius ir procesus.Žmog.formavimasis pagal kultūros
poveikį intensyvesnis iki pilnametystės.T.K.socializacija numano:-teorinį
nagrinėjimą ,asmenybės social.klausimus ir teisės social. mechanizmus.-
visuomenės nuomonės tyrimas auklėjimo klausimu.-asmenybės teisinės sąmonės
tyrimas,įtaka elgesiui.-resocializacijos metodų išnagrinėjimas(nusikaltėlių
auklėjimas laisv.atėmim.vietose).
31 Teisinė akultūracija: samprata, veiksniai, ir rezultatai. //Akultūrac.
Sąvka pirmą kartą pavartojo antropologas Pamelas 1880 m. Tai bet kurios
kultūros pernešimas į kitą kultūrą. “Kultūriniai kontrastai”, bet
kontrastas g.b. ir be kultūrų prasiskverbimo, be kurio neįmanoma
akultūracija. Taigi, viena teisinė sistema gali susijungti su kita. Teisinė
akultūra tiria šio reiškinio priežastis, ir pasekmes(iš teisės sociologijos
pusės – sąryšyje su visuomene). Lyginamoji teisėtyra suteikia galimybę
susipažinti su akultūra. Akultūrizac gali pasireikšti vienu institutu, ar
norma. Recepcija – visuomenėje integruojasi kita teisinė sistema. Recepcija-
vienas iš teisinės akultųrizac. formų, (pvz. Romėnų teisės recepcija
Vokietijoje XIV-XV a.). teisin akultūrizac. gali būti ir organizuota ir
spontaniška. Jos judėjimo jėgos g.b. ir viešoji ir privat. jėga (veiksniai
⇒)//1.Viešosios valdžios ak. g.b. įvairaus masto tiek globalinė, tiek mažom
dozėm,kai įvertinami privalumai ir trūkumai, įsisavinami atskiri kt.
teisinės sistem. elementai. Sociologijos aspektu ypač reikšminga globalinė
akultūrizacija, nes tik šiuo atveju tikra kultūrinė mutacija. Dalinė – gali
įtakoti vidinės pusiausvyros pažeidimus. Akultūrizac tikslu kaip būdą
viešoji valdžia naudoja įstatymus –tai tinkamiausias būdas, bet g.b ir
tesminė vveikla, priimant sprendimus, įvertinus keletą teisinių sistemų.//2
Teisinė ak. – privačios veiklos rezultatas. Efektyvi priemonė
–sutartis(pvz. Kai kuriose teisinėse sistemose įsitvirtino lizingas). Ne
visuomet privatinė veikla siekia akult., kuri gali pasireikšti kaip sąlyga
užsienio instirucijų prasiskverbimui. Akivaizdus ir moklsinių teorijų
vaidmuo. Teis. akultūriz. dažnai atliekama doktrinaliniais kanonais. Tai
pasižymi ir papročių pasisavinimais iš kitų tautų. //Rezultatai Dviejų
sistemų susidūrimas nepraeina be pėdsakų. Teis. ak. įvairuose teisinio
pobūdžio socialinuose- psichologiniuose reiškiniuose. //rezultatai
priklausantys institucijoms⇒ koks užsienietiško elemento likimas ar prigis
ar ne. G.b. dalinis rezultatas. Turint omenyje akult. visuomenėje
sociologai teigia ji negalima pilnutinai. Mažiausiai gali deformuotis
transplantuotas elementas. Negalima neįvertinti valios ir prievartos(pvz.
Jei perimtas elementas įtvirtintas teisėje, bet neveikia praktikoje –
neturi socialinės vertės). Galima ir sėkminga ak.(pvz. Islamo teisinėje
sist. yra Europinės teisės elementų). Bet Napoleono kodeksas neįsitvirtino
Italijoje. Daugelyje atvejų importuotas institutas patiria kt. teisinės
sistemos poveikį. Pakeitęs savo bruožus įgauna naujų, jei teigiamų bruožų-
rezul teigaimas, jei neigiami bruož, rezult –neigiamas. Poveikį patiria ir
social. aplinka – gali atsirasti prieštaravimų teisinėje sistemoje.//
Rezultatai individams – bendroji sociol. Manoma, kad ak. tik tada, kai
priimtina individams. Reikia turėti omeny, kad teisė turi įtakos asmenybės
formavimuisi. Ak. gali išreikšti pasikeitimus psichologijoje, gyventojų
nuostatose. Nesėkmingos ak. atveju( įstatymas yra, bet neveikia) asmuo gali
prisilaikyti senų papročių.
32. Teisinio konflikto samprata, dinamika ir tipologija . Teisinį
konfliktą tyrinėja teisinė konfliktologija . Konfliktas atsiranda kai
pradeda veikti jėgos nešiojančios
prieštaravimus .SK- suprantamas kai
stengiamasi užgrobti teritoriją arba grasinimo dalei ar visiems opozicijos
individams ar grupėm, jų nuosavybei, kultūrai tokiu būdu, kad kova įgauna
puolimo arba gynybos formą. SK į save įtraukia individo ar grupės aktyvumą
nesąmoningai formuojantį fun-onavimą ar sukeliantį žalą. Teisinis
konfliktas – socialinio konflikto rūšis, jam nebūtinos dvi pusės, kurių
interesai kertasi . Būdinga stipri įtampa, kuo pasekoje siekiama pakeisti
situaciją prisitaikyti ar atsiriboti. Teisinis fonfliktas – su valst.
institucijomis ar kitomis teisinėmis struktūromis. Konflikto elementai
teisinės prigimties: Motyvacija – dvi rūšys : interesų ir kognityvinės: 1.
Susikerta tikslai interesai , o kartais ir motyvai visuomenės elgesyje. 2.
Ginčai dėl problemų nežinojimo ar supratimo- teisinis aspektas išreikštas
silpnai. Konflikto dalyviai – fiziniai ir juridiniai asmenys . Konfliktinė
situacija – latentinė konflikto stadija. Teisinė charakteristika gali būti
konkreti ir ne. Konflikto objektas ir dalykas dažnai susiję su teisine
kategoriją. Asmens statusas , jo interesai, socialinės vertybės pažeidimas
gali būti sureguliuotas teise- teisinis pobūdis . Todėl daugelis konflikto
elementų turi ryšį su teisės normomis ir institutais . Teigiama, jog
juridinis konfliktas laikomas konfliktas , kuriame ginčas susijęs su
dalyviu teisiniais santykiais , atitinkamai su subjektų motyvacija , jų
elgesiu , konflikto objektas t.p. turi teisinių požymių, g.b. ir klaidingas
teisinis konfliktas. Klaidos įvertinimas juridinėje formoje gali nutraukti
konfliktą . Teisinio konflikto dinamika- jų judėjimas, eiga , pasikeitimai,
ir pasibaigimas . Konfliktas gali tik peraugti į teisinį. Analizuojant
dinamiką išskiriamos stadijos : 1. Teisinio pobūdžio motyvo atsiradimas 2.
Teisinio santykio atsiradimas tarp dalyvių 3. Teisinio santykio vystymasis,
kai įsikiša teisinės institucijos 4. Teisinio akto išsisprendžiančio
konfliktą priėmimas. Jei viena pusė, valst. vadovaujasi įstat. jėgos
panaudojimas teisėtas įstat. ribose. Tipologija – teisinis konfliktas
skiriasi nuo kitų konfliktų ir g.b. globaliniai ir regioniniai ; grupiniai
ir asmeniniai ; situaciniai ir poziciniai ; interesų ir kognityvūs.
Teisinio konflikto specifika yra kitokia, nusakoma teisinėmis
charakteristikomis: teisės šaka, kurioje vyksta normos struktūra –
priskirta konfliktui ją nagrinėjančios teisėsaugos institucijos rūšis.
Dažniausiai konfliktai susiję su šeimos, finansų darbo teise .
Pavojingiausia su baudžiamąja teise . Ypatingą vietą užima tarptautiniai
konfliktai. Konflikto pagrindu g.b. netinkamas teisės normos aiškinimas ,
nesupratimas ir nesilaikymas. Įgalinančiose normose konfliktai gali kilti
ne su valstybinėmis institucijomis, o su kitais fiziniais ar juridiniais
asmenimis. Įpareigojančioms normoms prisideda ir valst-bė. Draudžiančiose
normose fizinis ir juridinis asmuo pažeidžia jas. Juridinio konflikto
klasifikacija pagal teisėsaugos subjektus patogi tuo , kad padeda suvokti
jų kompetenciją jei iškiltų konfliktinė situacija. Kriminalinis konfliktas
– nusikaltimas g.b. konflikto priežastimi, bet g.b. ir konfliktas
nusikaltimo priežastimi. Skiriasi dalyvių skaičiumi ,objektu , motyvais.
33.Teisininko profesijos samprata, profesinės žinios ir vertybės. Dažnai
teisė tai teisės doktrinos sinonimas.3 institutų grup. ypač susijusios su
teisės koncepcija:ginčų sprendimo institualizuotos priemonės ,teisinės
žinios ,t.y. specialistai, ekspertų pagalba-t.y. ekspertizės globa ir
taikomos taisyklės. Sudėtingėjant teisinėms žinioms iir teisiniams procesams
atsiranda žmonės kurie tai išmano atsiranda tam tikra profesija.
R.Schwartzas ir J.Mileris palygino teisinio vystymosi lygius
šiuolaik.visuom. ir nustatė 3 institucinius vystymosi kriterijus
“tarpininkavimas”,”advokatai”,”policija” jie atitinka aprašytas
institucines grupes.Nustatė:kur egzistuoja policija ten ir tarpininkavimas,
kur advokatai-ten policija ir tarpininkavimas. Advokatai atsirado
vėliausiai.Sudėtingėjantys teisiniai procesai reikalavo specialistų juos
paaiškinančių.Teisinė veikla rėmėsi doktrina.Taigi specialistų atsiradimas
ne pagrindinis teisinio vystymosi bruožas.Pagrindinis ginčų nagrinėjimas ir
teisės taikymo institucijos.M.Wėberis aiškiausiai tvirtino konkrečių
profesinės teisės apsaugos formų begalinę svarbą.Teisininko profesijos
svarbą lemia pati teisė, o taip pat visuom.,kurioje ji egzistuoja.M.Wėberio
požiūriu skirtumai tarp teisininkų profesijos organizacijos Anglijoje ir
kontinente paaiškina teisinių idėjų skirtumas.Anglijoje susiformavo
praktikuojančių teisininkų profesija, jų asociacijos siekiančios patenkinti
klientus.jos buvo pajėgios ginčytis su valdžia.Kontinente teisę apibūdina
daugybė vietinių ir paprotinių įstatymų, teisinės praktikos
įvairovė.Universitetiniai teisininkai.Funkcionalistinė integracijos teorija
akcentuoja profesionalizmo svarbą,”sandėrį” sudarytą tarp profesijų ir
visuomenės,specializuotų žinių ir prakrikos monopolijų įsteigimą.
Marksistai akcentuoja profesijų klasinį pagrindą- tai kapitalistinės
struktūros. Taigi, profesijų analizė yra svarbi sąvoka –problematiška .
Sociolog. mąstyme yra 7 požiūriai į šį dalyką:1) Parsono ankstyvoji
analizė. Profesinį elgesį valdo meniniai lūkesčiai. Teisininko profes. gali
užimti aukštą vietą soc. sistemoje. Pasirinkimą lemia ne tik mūsų norai ,
bet ir soc aplinka. 2) E.Hugheso atsisako laikyti profesiją išskirtine
užsiėmimo kategorija. Profesija – veikla, siekianti pelno. Žaidimas
nustatant savo sąlygas duoda monopolijos galimybes į profesionalizmo
apimties augimą. 3) siekiama nustatyti profesionalizmo charakteringus
bruožus, kriterijų pagal kurį teigiama, kad užsiėmimas pasiekė profesinį
statusą. Bet kkartais šių bruožų neįmanoma susieti- jie būna painūs.4)
siekiama sukurti kompromisą tarp charakeringų bruožų identifikavimo ir
analitiškai sklandžios sąvokos. Išskyrė darbo ir sąlygų kokybės kontrolę.5)
susijęs su priemonėmis galinčiomis kontroliuoti paslaugų rinką
visuomenėje(profes.organiz). Du požiūriai: a) teisininkas visiškia
laisvas,b) suvaržytas 6) aiškinamasis – koks yra svarbiausias profesijos
studijų obj. kuo didesnė valstybė, tuo teisininkų organizacinės galimybės
yra skirtingesnės. 7) susijęs su pripažintų skirtumų tarp sociologinės ir
buitinės profesijos sąvokos. Akcentuoja studijų objektą, teorinius bruožus.
// 1)teisinę instituciją suformuoja bendrija 2) suvienyti pagal interesus
teikti paslaugas, o ne siekti pelno 3) spec. žinios // Daug teisinės
praktikos sričių priklauso nuo teisinės doktrinos expertinių žinių. Kad tam
tikram teisinės profesijos elitiniam sluoksniui gebėjimas suorganizuoti
kliento reikalus priklauso nuo aukštio virtuoziškumo, interpretavimo ir
šios doktrinos taikymo lygio. Tai nuolat modifikuojama duomenų ir patyrimo,
susijusio su turimomis bylomis santrauka. Profesijos spec. žinios ir
expertizė yra unikalios ir visiškai atskirtos nuo kt. žinių formų. Teisinė
doktrina ir jos interpretavimo technika yra laikomos sudarančios šias spec.
žinias. Teisinė ideologija g.b. suprantama kaip tampanti viešosios sąmonės
dalimi iš dalies per praktinę teisininkų veiklą sprendžiant kasdienines
klientų problemas. Čia teisinės žinios sumaišomos su neteisinėmis.
Teisininkų identifikacija priklauso nuo spec. žinių. // kalbant apie
teisininko vertybes- paslaugų idealas (pareiga klientui ir teisinei
sistemai) asmeniniam pelnui , kurį reguliuoja griežtas profesinės etikos
kodeksas t.y. prof. etikos oficialios vertybės.
34 Teisminiai ginčai. Teisėjų elgesys. Daugeliu požiūriu teismų veikla ir
teismai atrodo teisinės sistemos elementai. Yra nuopmonė, kad teisėjų ir
teismų sąvokos suformuoja išankstinės politinės koncepcijas.Teodoras
Beckeris apibūdino teismus pagal funkcionalistinę paradigmą. Pagal
jį:1)teismas yra žmogus ar žmonių grupė2) turintis galią spręsti ginčą3)tai
vieta kurioje ginčo šalys pateikia ginčo faktus ir kurioje4) teisėjas taiko
norminius principus, kurių norminio taikymo principas yra nešališkas,
objektyvus,be išankstinio nusistatymo. Ir tik tuo pagrindu teismai gali
veikti kaip nepriklausomi ir priimti nešališką sprendimą. Taigi
nešališkumas- esminė sąlyga. Ginčų sprendimas- teismo darbo objektas ir
veiklos pateisinimas. Kai teisėją paveikia iš išorės jis nebeegzistuoja.
M.Shapiras pateikia idealaus teismo modelį: 1)nepriklausomi tesėjai2)
taikantys iš anksto nustatytas normas3) vyksta konkurenciniai teisminiai
ginčai4) pasiekiamas dichofominis sprendimas, kai vienai ginčo šaliai
priskiriama teisė, kitai- pareiga. M.Shapiras stengiasi pademonstruoti, kad
nei vienas šių elementų nėra geras visose teisinėse sistemose. Labiausiai
akcentuojama abejotina teisėjų nepriklausomybė. XX a iškyla problema-
parlamento ir teismo santykis ( anglų- amerik. Teis. sist.- įstatymus
priima ir teismai ir parlamentas). Dažnai pripažįstama, kad teismų pagr. f-
ja – spręsti ginčus. Pagal Shapirą – dvi konflikto šalys kreipiasi į
trečiąją, bet toks tradicinis supratimas dabar abejotinas, nes ginčas g.b.
pertaikomas trečiosios šalies taip, kad šalys liks nepatenkintos –ginčas
neišspręstas(nes vadovautasi ne sveiku protu, o teisine doktrina). Teismas
pradeda dirbti valstybės naudai, o turi tenkinti visuomenės interesus. Kuo
demokratijos lygis aukštesnis, tuo labiau teismas atspindi visuomenės
interesus. R.Zempertas : ginčas – tai nesutarimas tarp
dviejų šalių, kur
kiekviena pareiškia konkretų reikalavimą: norminį subjektinės teisės
reikalavimą. Ginčas – socialinis santykis, sukurtas, kai kas nors yra
nuskriaustas ir pareikštas reikalavimas, kurį atmetė priešinga pusė. Ginčų
sprendimas teisme turi dvi puses:1) teisminis ginčų sprendimas mažai tinka
ginčams spręsti,2) dažniausiai didžioji ginčo dalis išsprendžiama šalia
teismo, o teismas tik patvirtina. Randame aplinkybių įrodančių, kad
konkurencinis procesas teisme yra supaprastintas konflikto sprendimo
variantas, kuris pateikia labiausiai visoms šalims priimtiną variantą.
Juokaujama: teismo sprendimas g.b. geriausias, jei nėra konflikto, o yra
tik norminės tvarkos pritaikymas. Taigi, teismas nesprendžia konflikto, o
tik palaiko egzistuojančią visuomenėje tvarką. Teismai praranda savo
pirminę paskirtį.
35. Teorinė teisės sociologijos (TS) f-ja: samprata, žinios apie realybę ir
jų interpretavimas. – tai pati TS kaip mokslas ir žinios, bet žinios,
atitinkančios tam tikrus reikalavimus. Tai sistematizuotos nusistovėjusios
žinios, o ne intuityvios. Negalima tikėti tuo, kas atrodo akivaizdžiu. TS-
je reikia saugotis siekio suvokti problemą iki jos nagrinėjimo. Beveik
kiekvienas jaučia norą būti įstatymo leidėju arba teisėju. Teisinės
problemos atrodo aiškios ir kiekvienas duoda savo išvadas ir įvertinimus ir
lengvai klysta. Akivaizdumas gali turėti keletą pusių, bet aakcentuojama tik
viena iš jų. Taigi ,TS-je akcentuojame gautų žinių patikrinimo laipsnį. Tik
faktai ir statistika patvirtinti viena iš kelių nuomonių. Realybės
nagrinėjimas t.y. TS-jos pagr. paskirtis. Teisininkai laukia iš TS-jos
naujų žinių ir teisės paaiškinimo. /TS žinios- teisė iš TS nori gauti žinių
apie ttai kas vyksta realiame gyvenime (to neduos nei knygos, nei įstatymai,
jų leidėjai), jie nagrinėja tik nukrypusią tikrovės dalį. Teismuose kalbama
tik teisės taikymo atveju. Taigi, TS pagr. f-ja – duomenų apie teisinės
sistemos realybę rinkimas. TS gali pretenduoti į aukštesnį mokslinio tikumo
laipsnį, negu jis pasiekiamas teisėje. Teisinė realybė nėra pilnai
apibrėžta. Teisinė realybė neišsemiama ir tuomet kai prie įst.ir papročių
priskiriame teisminę ir užteisminę praktiką. Įeina ir faktinės situacijos-
visa tai pozityvinė teisinė tikrovė, realybė. Yra ir negatyvi teisinė
realybė, kuri nematoma, bet svarbi: teisės spragos, įst. neveiksmingumas.
Galima nagrinėti tik tai kas buvo formalizuota. /Interpretavimas- TS
požiūriu svarbu žinoti kodėl ir kaip atsirado teis. reiškiniai, jų
atsiradimo priežastys. Tik tada žmogaus protas bus patenkintas kai
paaiškinamos viso to priežasties pasėkmės, dėsningumo bei mokslo dėsniu,
kuris ne tik atskleidžia įvykį, bet iir leidžia numatyti jo pasikartojimą
ateityje. Kuo jis aiškesnis, tuo lengviau prognozuoti. Jei sociologija
siekia įsitvirtinti kaip mokslas, tai ji turi nagrinėti priežasties ir
pasekmių dėsnius. Statistikos pagalba TS gali išskirti dėsnius ar bent
pastebėti reiškinių koreliaciją. (Dėsniai g. b. raidos ir struktūriniai
(statistiniai)).
36. Praktinė teisės sociologijos (TS) f-ja. Pagalba teisėjams. Dėl TS ryšio
su teisės mokslais ji susijusi su teisinės realybės praktinių problemų
sprendimu. TS gali: 1)praktiškai nagrinėti teisinę šios problemos realybę.
2)gali būti pritaikyta labiausiai paplitusiose teisinės praktikos srityse
taip pat teisės normų aktų leidyboje
.Taigi, pagr. f-jos pagalba teisėjams ir pagalba įstatymų leidėjams.
Teisinis sprendimas – šios sąvokos pagalba TS gali apimti visas teisines
praktikos puses. Teisinis sprendimas siejamas su sutarties šalių valios
pasireiškimu, teismų išvadomis, įst. priėmimu. Sprendimo priėmimo procesas
išskiria 2 tendencijas: 1) sprendimo priėmimas grindžiamas ekonominiais
apskaičiavimais (pirkimo-pardavimo ir kt.) 2) situacijos įvairiaspektė
analizė (renkami duomenys, analizuojami, grupuojami). /Pagalba teisėjams-
praktinė TS įsiskverbia į teismų veiklą 2 formom: 1)kaip sociologinė
expertizė- tai pagalbinė priemonė, kurią naudoja teismai. 2)kaip
sociologijos aiškinimą, tai yra teisėjas gali kviesti specialistą, bet jo
aiškinimas teisinės galios neturi. Pagalbos teisėjui formos g.b.:
patvirtinimas; konsultacija; expertizė. Dažn. šios formos vadinamos
expertize. Sociologijos požiūriu- sociologinė exp.(pvz. teisėjai gali
pareikalauti socialinės anketos skyrybos metu, kuri padėtų nustatyti vaikų
teisėtus interesus).
37. Įstatymų kūrimo sociologija . išskiriamos dvi įstatymų leidybos
praktinės socialinės rūšys: 1. Įstatymo leidybos išorės ; 2. Įstatymų
leidybos vidaus. 1- tai taikomieji tyrimai, nagrinėjantys įstat. kūrimą
kaip veiklos mechanizmą be sąryšio su šios veiklos turiniu; 2- taikomieji
tyrimai kurių objektas įstat. ar teisės normų akto turinys. Tai iš esmės
įstat. leidybos sociologija. Pirmas padeda įstatymų leidėjui už įstat.
kūrimo ribų . Pvz. Teisinė reformą sociologai psichologiškai parengia
visuomenę. Todėl sociologija savo vaidmenį atlieka dvejopai: 1. Prieš
įstat. leidimą , nes visuom. skirtinga ir vienodą ideologiją jai parinkti
sudėtinga , reikia vidutinės , bet negalima suprimityvinti. Antras – po
įstat. priėmimo aiškinant jo naudą galimi rezultatai. Įstat. lleidėjas dirba
ne sau , todėl privalo palaikyti ryšį su visuom. Dažnai įstat. leidėjui
svarbu žinoti ar visuom. nuomonė lemia jos sugalvotas reformas ( tai
nedaroma). Ši problema susijusi su teisės psichologija , nes pokyčiai
kuriems suteikti reikia parengti protą ( ar teisėti ar ne). Ją sociologai
akcentuoja įtikinėjimą. Nuomonių apklausa suteikia jiems išsiaiškinti kokie
motyvai gali priešintis reformai . Be to juos šalina įtikinimo informacijos
pagalba išleisto įstatymo aiškinimas t.y. pirmiau išleidžiamas , o po to
įstat. savo jėga įtvirtina , jog geras. Yra daug šios sampratos
priešininkų, nes įstat. dažnai lieka neefektyvūs. Taigi mes turime
situaciją , kuri negali vienašališkai įtvirtinti , jog išankstinis visuom.
paregimas visada padaro įstatymus veiksmingus, bet jie yra veiksmingesni už
tuos apie kuriuos iš anksto nekalbama. Įstat. sėkmingumo sėkmė labiau
priklauso nuo spontaninio laukimo . Išorinė pagalba įstat, leidėjui g.b. 1.
Prieš įstat. išleidimą ; 2. Po ; 3. Kai galioja bet kuriuo metu. Mes turime
įtvirtinti nuomonę, kad turime visuom. periodiškai aiškinti apie
galiojančius įstat. orientuoti visuom. į teisės naudojimą . Sociologinės
apklausos padeda įstat. leidėjui pamatyti įstat. nežinojimą ir parodo kada
naudoti visuo. Informavimo priem. Sociologai nekuria įstat. o tik
bendradarbiauja su įstat. leidėju atlieka pagalbinę f-ją , ji yra svarbi ,
nes daug pataria įstat. leidėjui . 2.Svarbi įstat. leidybos vidaus
sociologija. Dažnai įstat. leidėjas tik nujaučia įstat. poreikį . Tam kad
išsiaiškinti kuriuos socialinius santykius reikia normuoti , kaip
neutralizuoti socialinius reiškinius , todėl sociologinės apklausos pagalba
galima numatyti pokyčius.
38.Pasitikėjimo LR teismais problema. Jei valstybė patikima joje yra ir
teismai.Pagal tai ar patikimi valstybės teismai galima spręsti ar valstybė
yra teisinga žmonių akyse. Apžvelgdami teismų reitingą jis nekinta ir
visada buvo mažas ,nepasitiki apie 70 proc.(baltijos tyr.
rezultatai).Kokios to priežastys ,juk atlyginimai didinami ,griežta teisėjų
atranka.Reikia išsamaus soc. tyrimo.Natūralu jog nagrinėjant bylą viena iš
pusių lieka nepatenkinta ,teismo sprendimas neteisingas per griežtas ar per
švelnus ,bet yra abejonių net turint patikimus idealius teisėjus.Teisinėje
valst.yra 3 dalykai kuriais remiasi pasitikėjimas teismais:1.teismų
nepriklausom.- teismai vykdo teisingumą ,kuris yra visų žmonių interesų
balansas.Jei norima bešališko,objektyvaus teisingumo reikia nepriklaus. į
problema žiūrėti,iš šalies nepriklaus.nuo politinių veikėjų,nepaisyti savo
simpatijų ar antipatijų.Kai teisėjas žinos, kad nesvarbu kam naudinga
sprendimą jis priims.Teismas privalo klausyti tik įstatymo.Jei norima kad
žmonės patikėtų teismais jiems būtina žinoti,kad yra teisūs, kad ir kaip
tai nepatiks politinei valdžiai ar visuomenei-teismas juos apgins. Valstybė
privalo teismui sudaryti atitinkamas sąlygas ir galimybes.Bet mes žinome
sprendimų palankių politikams, nepriėmimas buvo teisėjų nušalinimo
priežastimi, o priėmimas jų karjeros galimybės.Teismas visada teisus, bet
mūsų valstybėje galioja-teismas visada neteisus.Teisėjams daro įtaką net
visuomenės nuomonė ar žinios klaidos pozicija, todėl jis negali būti
visiškai objektyvus-tai daro įtaką.Užsienyje teismų sprendimai
nekomentuojami,o spauda pati bylų nenagrinėja. Lietuvos spauda sumaišo su
žeme kiekvieną teisėją, kuris priėmė ne tokį sprendimą
kokio tikėjosi
laikraščio redaktorius. Būtina bešališkumo sąlyga-už sprendimą teismui
niekas negali taikyti sankcijos.Teismo sprendimas privalo būti teisingas.2.
Teismų sprendimų efektyvumas bei kvalifikuotumas-greitai ir kvalifikuotai
išnagrinėjus bylą priimti teisingą sprendimą t.y. pakankama teisėjų
kvalifikacija.Kita problema-ilgai trunkantys procesai, tai ne tik teismų
bet ir įstatymų leidėjų problema. Blogas ir priimtų sprendimų
efektyvumas(sprendimai negali būti įvykdyti).Bausmių sistema-už
nesmurtinius nusikaltimus per griežtos bausmės-vėl kalti ir įstatymų
leidėjai.Visiškai neatsižvelgiama į nusikaltėlių aukų teises.Dar nebaigta
teismų reforma.(Ikiteisminis nagrinėjimas nekvalifikuotas,teisėjai jo
nekontroliuoja).Svarbi problema ir įstatymų netobulumas,
nesuderinamumas(skirtingi sprendimai identiškose bylose). 3.Pagarba
teismams-jų sprendimų negerbia nei politikai nei žiniasklaida, kur
sprendimai smulkiai aptarinėjami, teigiama kad ten korupcija,
šališkumas.Tai daro ir politikai, todėl daro ir visuomenė.Aukščiausių
pareigūnų požiūris ypač menkina teismų prestižą.Teismas viena
valst.valdž.institucijų todėl kitoms valdžioms nesaugu jį juodinti.Vieši
teismų sprendimų vertinimai daugelyje valstybių draudžiami, visuomenė turi
žinoti, kad nusikaltimai bus ištirti teisingai.Teismo vykdomu teisingumu
reikia tikėti.
39. Teisės taikymo ir rėmimosi teisės sociologinės problemos. Šie du
aspektai susiję, teisė turi remtis tiek visuomene tiek individais ar jų
grupe, valstybės ar privačios organizacijos. Vadinasi tam, kad remtis teise
turi būti parengta teisės doktrina ir pagal ją parengta visa teisės
institutų sistema. Nuo tto ar teisės doktrinoje yra atskaitos taškas, mes
turime susiformuoti teisinę sąmonę ir kultūrą, kurios pamatas – supratimas,
kad tik remiantis teise gali būti išspręstas ginčas, bet tai tik teisinė
prielaida. Rėmimasis teise priklauso ir nuo praktinės pusės, ar ginčų
sprendimas, remiantis teise, sumažino kkonfliktą ar padidina jį. Čia tai
siejama su teisės taikymu, kokia teisės taikymo kultūra (kaip taiko
policija, prokur, advok., teismai). Praktiniu požiūriu visuomenei svarbu
įsitikinti, kad institucijos remiasi doktrina ir taiko ją sveiko proto
lygmenyje, t.y. 1)pažeidimas atitinka sankciją 2)atskiros institucijos
griežtai laikosi šio principo. Kuo mažiau pažeidžiamas teisės taikymas, tuo
labiau remiamasi teise. Kuo visuomenė mažiau išmano rėmimusi teise, tuo yra
didesnė galimybė manipuliuoti taikant teisę.
5K. 153, 152 gr. narių prisidėjusių prie šio špero parašymo 1999 m. sausio
mėn. vardu linkiu sėkmingai išlaikyti TS ekzaminą, koks jis ten bebūtų.
Martisg@post.5ci.lt
Martisg@takas.lt