Teisės teorijos metodai

PLANAS

Įvadas 1

1. Teisės teorijos mokslo metodų reikšmė 2

2. Teisės teorijos metodai: 2

2.1. Filosofinis teisės pažinimo metodas 2

2.2. Sociologinis metodas 3

2.3. Dogmatinis teisės metodas 3

2.4. Istorinis teisės pažinimo metodas 4

2.5. Kritikos metodas 4

2.6. Specialūs metodai 4

3. Baudžiamojo proceso mokslo metodai: 5

3.1. Dialektinis metodas 5

3.2. Teorinis metodas 6

3.3. Sociologinis metodas 6

3.4. Istorinis-teisinis metodas 7

3.5. Lyginamasis-teisinis metodas 7

3.6. Sisteminis metodas 7

Išvados 8

Literatūra 9

ĮVADAS

Teisės teorijos mokslas, kaip ir visi visuomenės mokslai, sau kelia tris uždavinius:

1. nustatyti socialinės tikrovės faktus ir reiškinius;

2. jų savybes;

3. juos paaiškinti;

4. įvertinti tiriamą tikrovę jos naudingumo ar grėsmingumo žmogaus teisių saugai požiūriu.

Siekiant įgyvendinti šiuos uždavinius, teisės teorijos mokslas naudoja tam tikrus metodus. Šiais metodais, kaip “pagrindu” remiasi visos teisės šakos. Tai lyg atspirties taškas. Tačiau kiekvienos teisės ššakos mokslas, tarp jų ir baudžiamojo proceso mokslas, pasirenka jam priimtiniausius teisės teorijos mokslo metodus.

Todėl savo darbe, visų pirma, apžvelgsiu teisės teorijos metodus, o vėliau – nurodant tų metodų taikymą baudžiamojo proceso moksle.

1. TEISĖS TEORIJOS METODŲ REIKŠMĖ

“Metodas – tai šviesulys, nušviečiantis keliautojui kelią tamsoje.

Dar gi šlubis, eidamas keliu aplenkia tą, kuris eina be kelio”.

(F. Bekonas)

Teisės mokslo pažanga priklauso nuo tų metodų, kuriais tas mokslas naudojasi, ir kurie lemia teisinio mąstymo sistemingumą, kritiškumą ir savarankiškumą. Teisės teorijos metodas – tai ssistema būdų ir priemonių, kuriais teisės teorija tiria socialinių interesų transformavimosi į teisinę tvarką veiksnius ir sąlygas. Metodas yra graikų kalbos terminas, reiškiantis pažinimo arba tyrimo kelią. Mokslo objektas atsako į klausimą, ką tiria, o metodas – kaip ir kokiu bbūdu tas objektas tiriamas. Mokslų yra daugiau negu konkrečių metodų. Todėl tais pačiais metodais naudojasi daugelis mokslų. Teisės teorija taip pat neturi kokio nors specialaus, tik jai vienai būdingo metodo. Dažniausiai ji naudojasi tais pačiais mokslinio pažinimo metodais, kuriais remiasi ir kiti mokslai.

2. TEISĖS TEORIJOS METODAI

2.1. Filosofinis teisės pažinimo metodas

Filosofija – tai visuminis pasaulio ir žmogaus vietos jame suvokimas. Tai toks sisteminio pažinimo metodas, kuris siekia atskleisti teisės specifiką nustatant teisės vietą žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo priemonių sistemoje. Šiam metodui būdingi požymiai:

1. Raidos arba evoliucijos idėjos (siekiant visapusiško teisės pažinimo į teisę reikia žiūrėti kaip į istorinį reiškinį);

2. Tiesos konkretumas (kiekviena mokslinė tiesa visada yra istoriška ir dėl to konkreti);

3. Mokslinės analizės visapusiškumas (teisė ir jos raida turi būti tiriamos visapusiškai sąveikoje ssu kitais tos epochos socialiniais reiškiniais, jų raida ir poreikiais: kaip tie reiškiniai veikia teisę, lemia jos pobūdį, kokios to meto galimybės ja pasinaudoti, ją taikyti, kaip teisė pati veikia tuos procesus);

4. Analizės teoriškumas (konceptualumas) (siekiant visapusiškai pažinti teisę, reikia remtis ir abstrakčiu teoriniu mąstymu, galinčiu pakilti virš tiriamo reiškinio detalių, atsitiktinių savybių ir šitaip pasiekti gilumines teisės savybes (laisvę, lygybę, teisingumą, teisių ir pareigų vienovę), nes jos, nebūdamos teisės paviršiuje, tiesiogiai neprieinamos jutiminiam stebėjimui ar empiriniam mąstymui).

2.2. Sociologinis metodas

Šiuo metodu tteisės teorija siekia patikrinti, kiek teisės samprata atitinka konkrečios šalies teisinę tvarką, taip pat teisinio reguliavimo teisinį ir socialinį veiksmingumą: ar konkreti teisės norma ir visa teisės sistema pasiekia savo tikslus bei optimaliomis priemonėmis garantuoja žmogaus teisių saugą ir bendrąją socialinę pažangą, kiek visuomenėje įsišaknija teisinis nihilizmas, kas jį skatina, palaiko, kokios socialinės grupės ir kodėl jos yra konfliktiškiausios galiojančios teisės atžvilgiu, kokie socialiniai veiksniai lemia įstatymų turinį. Sociologiniu metodu yra užtikrinamas grįžtamasis ryšys, jos patikrinimas gyvenimu ir kartu pačios teisės atsinaujinimas laiku, prisitaikymas prie besikeičiančių žmogaus teisių apsaugos poreikių.

2.3. Dogmatinis teisės metodas

Tai teisės statistinio fiksavimo, jos vidinės tvarkymo, loginio tobulinimo metodas siekiant, pirmiausia, tenkinti techninius teisės įgyvendinimo poreikius: padėti teisės subjektams aiškiau suvokti teisės normos prasmę, tiksliau ją taikyti konkrečiam atvejui, išvengti teisės normų prieštaravimų, greičiau normų gausybėje rasti reikiamą teisės normą. Jis skirtas sisteminti teisės normas, atrasti ir šalinti loginius jų prieštaravimus. Konkrečiomis jo procedūromis laikoma: teisės normų kodifikacija, inkorporacija, konsolidacija, teisinis komentaras.

Pirmais trimis būdais sisteminami, pertvarkomi teisės aktai ir teisės normos, sudaromi atitinkami teisės aktų sąvadai, statutai, kodeksai, o teisiniu komentaru aiškinamos jau susistemintos kurios nors teisės šakos normos, siekiant jas padaryti aiškesnias, patogesnias praktiniam taikymui.

2.4. Istorinis teisės pažinimo metodas

Šis metodas suprantamas siauresne prasme, t.y. normų pprasmės suvokimo metodas. Jis naudojamas tada, kai kodeksai sudaryti iš įstatymų, priimtų skirtingu laiku, įvairiose valstybėse, įvairiomis kalbomis. Taip atsitiko ir Lietuvos Respublikoje, nes kai kurie sovietiniai įstatymai liko galioti ir atkūrus nepriklausomybę, todėl jų prasmė gali būti suprantama tik žinant jų priėmimo aplinkybes ir tikslus, kurių jais buvo siekta. Todėl reikia išsiaiškinti, kokiu tikslu jie buvo priimti, kokią teisinių santykių būseną jais norėta sukurti. Pasak vokiečių teisininko Zitelmann’o, kiekvienas įstatymas yra istoriškai nulemtas praeities ir todėl gali būti teisingai suprastas tik istorijai tarpininkaujant.

2.5. Kritikos metodas

Tai metodas vertinti, kaip teisė tenkinant tam tikro meto žmogaus teisių apsaugos poreikius. Ne visada teisė atitinka tam tikro laikmečio žmogaus ekonominio gyvenimo poreikius bei idėjas, todėl nesugeba tinkamai apsaugoti žmogaus teisių. Tai suvokiama kaip galiojančios teisės netobulumas, atsilikimas nuo gyvenimo. Siekiant pakeisti tokią susiklosčiusią padėtį, kuriamos naujos priimtinesnės teisės ideologijos, siūlomi naujų įstatymų projektai, naujos teisinės institucijos ir jų kompetencija įgyvendinant šias ideologijas.

Šis procesas ir yra konstruktyviosios kritikos metodas. Jis susideda iš trijų dalių:

1. galiojančios teisės kritikos ir neigimo;

2. teisės idealizavimo (geidžiamos teisės ideologijos kūrimo – konstruktyvios kritikos);

3. siūlymo priemonių ir būdų, kaip geidžiamos teisės ideologiją paversti galiojančia teise ir praktiniu žmonių elgesiu.

2.6. Specialūs metodai

Specialiųjų metodų klasifikacija:

1. žvalgomieji;

2. aprašomieji

3. analitiniai.

Žvalgomieji yra paprasčiausios tyrinėjimo formos, jie apima nedaug empirinių reiškinių. <

Aprašomieji metodai daug platesni, jie suteikia tiesioginę informaciją, formuoja išsamų vaizdą apie išorines teisinio fenomeno ypatybes, matomas jo struktūrines grandis.

Analitinis metodas padeda atskleisti reiškinių priežastis ir padarinius. Jį pasitelkus nustatoma neteisėtų reiškinių prigimtis, pobūdis ir pavojingumas. Tai atliekama taikant konkrečius metodus: apklausą, stebėjimą, dokumentų tyrimą. Apklausiami tiesioginiai įvykių dalyviai ir taip pat nustatoma asmenų arba atskirų grupių teisinės sąmonės lygis.

Taikant stebėjimą tikslingai stebimi ir fiksuojami reikšmingi teisiniai įvykiai ir procesai. Gali būti stebimi tam tikri subjektai, teisėtas ar neteisėtas jų elgesys, veikla, tikslai ir t.t.

Dabar stebėjimo metodų daugėja, ypač naudojami: eksperimentas, loginių sąvokų nagrinėjimas, sudaromos teisinio tyrinėjimo taikomosios programos teisiniams reiškiniams ar procesams teoriškai pagrįsti.

3. BAUDŽIAMOJO PROCESO METODAI

Baudžiamojo proceso mokslas tiria baudžiamojo proceso normų sistemą ir tos sistemos pagrindu esančias teisines idėjas, prognozuoja teisinį vystymąsi šios srities visuomeniniuose santykiuose, nustato prieštaravimus, įvertina įstatymų projektus. Kitas labai svarbus baudžiamojo proceso mokslo uždavinys yra baudžiamojo proceso normų efektyvumą, teismų darbą ir teisėsaugos institucijos veiklą bei ieško būdų kaip tą veiklą pagerinti.

Šiuolaikinis baudžiamojo proceso mokslas naudoja įvairiausius metodus: dialektinį (materializmo), teorinį (formalųjį-loginį), sociologinį, istorinį-teisinį, lyginamąjį-teisinį, sisteminį (kibernetinį), statistinį.

3.1. Dialektinis (materializmo) metodas

Tai metodas, kuris yra objektyviosios tikrovės pažinimo metodas. Šio metodo taikymas pirmiausia reiškia tai, kad baudžiamojo proceso teisės normos turi būti tiriamos ir

vertinamos, atsižvelgiant į kitus socialinius reiškinius, taip pat į šių normų taikymo praktiką.

3.2. Teorinis metodas

Šis metodas tyrinėja baudžiamojo proceso normas ir jų atitikimą tikrovei. Taip pat apima baudžiamojo proceso normų struktūros tyrimą bei baudžiamojo proceso reguliavimo mechanizmą. Formuoja bendras baudžiamojo proceso sąvokas ir mokslo kategorijas bei šių normų realizavimo praktiką. Rengia kodifikavimo programas, normų aiškinimo teorinius pagrindus.

3.3. Sociologinis metodas

Sociologinis metodas tyrinėja, kaip baudžiamojo proceso normos veikia baudžiamojo proceso uždavinių vykdymą. Uždaviniai yra tokie:

 greitai ir pilnutinai išaiškinti nusikaltimus;

 įkalinti kaltininkus ;;

 tinkamai pritaikyti įstatymą, kad kiekvienas nusikaltimą padariusysis asmuo būtų teisingai nubaudžiamas ir nė vienas nekaltas asmuo nebūtų patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteisiamas.

„Baudžiamasis procesas turi padėti stiprinti teisėtumą ir teisėtvarką, užkirsti kelią nusikaltimams, saugoti piliečių teises ir laisves, visuomenės bei valstybės interesus, auklėti piliečius, kad jie nenukrypstamai laikytųsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, gerbtų bendrojo gyvenimo taisykles“.

Naujajame baudžiamojo proceso kodekse šis metodas išreiškiamas per baudžiamojo proceso paskirties prizmę. „Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, vvisuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas“.

Šis metodas padeda nustatyti ir užpildyti teisines spragas, susisteminti baudžiamojo proceso normas taip, kad jjos kuo efektyviau padėtų spręsti minėtus uždavinius. Be to šis metodas reikalauja nuodugniai naudoti stebėjimo, anketavimo, apklausos, eksperimento būdus ir tik tada galima rasti optimalius sprendimus baudžiamojo proceso uždaviniams spręsti, prognozuoti įvairius teisinius sprendimus, kovos prieš nusikalstamumą būdus ir formas.

3.4. Istorinis-teisinis (loginis) metodas

Šis metodas siejamas su pačia baudžiamojo proceso mokslo raida. Jis nustato apibrėžimų, sąvokų, kategorijų suformulavo tvarką ir eiliškumą. Taip pat nurodo, kaip metams bėgant keitėsi šis mokslas nuo abstraktaus į konkretų.

3.5. Lyginamasis-teisinis metodas

Tai toks metodas, kuris gretina, lygina įvairių šalių arba savo šalies baudžiamojo proceso sistemą, jo institutus bei praktiką įvairiais istoriniais laikotarpiais, padeda atsirasti naujiems požiūriams ir idėjoms. Lyginamasis-teisinis metodas tinka tobulinant ir reformuojant baudžiamojo proceso teisės normas ir praktinę veiklą. Tačiau šiuo metodu negalima piktnaudžiauti, llabiau reikia nepamiršti loginio metodo, kuris analizuoja lyginamąjį metodą, kad kuo geriau derintų teisės normas ir praktinę baudžiamojo proceso veiklą, kad išvengti tarp jų kartais kylančius prieštaravimus.

3.6. Sisteminis (kibernetinis) metodas

Šis metodas yra nukreiptas tyrinėti teisėsaugos sistemą kaip vientisą dinaminį junginį, sąveikaujantį su aplinka.

IŠVADOS

Metodologija vaidina lemiamą teisei pažinimo vaidmenį. Metodo samprata yra atėjusi iš seniausių laikų. Jau senovės graikai ją naudojo ir suprato kaip tiriamų objektų mokslinio pažinimo būdą ir tiesos nustatymą.

Metodo pagrindas – teorija, nes be teorijos metodas būtų nedalykiškas iir mokslas, lyg be turinio. Tik naudodamasi metodu teisė gali moksliškai ištirti dalyką. Dalykas gali tapti metodu, o mokslinio uždavinio sprendimo priemonės tapti rezultatais ir, atvirkščiai, objektyvių žinių sistema – tapti šakinės mokslo disciplinos metodologija. Teorija ir metodas atsiranda tuo pačiu metu ir jiems keliami panašūs reikalavimai, kad ne tik rezultatai, bet ir kelias į juos būtų teisingas. Teorijos turiniui kintant reikia tobulinti metodus. Nors teorija ir metodas susiję, tačiau nėra tapatūs ir negali keisti vienas kito.

Baudžiamojo proceso mokslo metodai yra labai svarbūs tolesniam baudžiamojo proceso vystymuisi. Jie padeda suderinti teorines ir praktines žinias, kad tarp jų nebūtų prieštaravimų, t.y. kad praktika neprieštarautų teorijai, o teorija – praktikai. Metodai padeda nustatyti naujas prerogatyvas, kad teisėsaugos institucijų ir pareigūnų veikla būtų kuo efektyvesnė, tai pat, kad valdžios institucijos negalėtų savo tikslams pajungti teisėsaugos institucijų veiklos ir nepažeistų visuomenės intereso šioje srityje. Metodai padeda nustatyti priemones kaltiems asmenims nubausti ir nekaltiesiems apsaugoti. Be to metodai lemia tai, kad teisės normos neprieštarautų laikmečiui, socialinei ir ekonominei padėčiai bei vystytųsi lygiagrečiai.

LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (aktuali redakcija nuo 2002 07 04 iki 2003 04 30). Teisės aktų paieška // Lietuvos Respublikos Seimas: http://www3.lrs.lt/DPaieska.html. Vilnius, 2002;

2. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (naujas) // Valstybės žinios Nr. 337. Vilnius, 2002;

3. Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius, 2000;

4. Vancevičius B. Teisės teorija. Vilnius, 2000;

5. Уголовное право (под редакцией Н.Л. Петрухина). Москва, 1998;

6. Уголовный процесс. Общая частъ. Москва, 2000