TEISES TEORIJOS OBJEKTAS IR METODAS

ĮVADAS

Kiekvienas tiriamasis darbas prasideda tikslų nustatymu, pagrindinių sąvokų aiškinimu.

Šio darbo tikslas – aprašyti teisės teorijos objektą, nustatyti jo tyrimo metodus bei apžvelgti šių metodų įvairovę.Todėl ir šio darbo įvade padandysiu apibrėžti ir paaiškinti pagrindines sąvokas, turinčias glaudų ryšį su teisės teorijos dalyku.

Prieš pradedant aiškintis, kas tai yra teisės teorijos objektas, kokie yra jo tyrimo būdai ir metodai, pirmiausia keliais žodžiais norėčiau paaiškinti, o kas tai yra teisė apskritai ir koks yra dabartinis žmonių požiūris į teisę, kadangi laikui bėgant, vvisoje Europoje taip pat ir Lietuvoje vyksta revoliucinės reikšmės vertybių pokyčiai. Vienoms valdymo sistemoms keičiant kitas, žmonių požiūris ir mąstymas keičiasi, atsiranda visai kitoks to paties dalyko vertinimas. Jeigu anksčiau dominavo valstybės, visumos, kolektyviškumo ir socialumo idėja, tai dabar didžiausias dėmesys yra skiriamas žmogui, kaip protingai, laisvai ir nepriklausomai būtybei, keliamos individualizmo ir liberalizmo idėjos.

Šis perėjimas į kitą vertybių sistemą (iš planinės valstybinės ekonomikos į rinkos ekonomiką) atskleidžia turėtų teisės definicijų nepakankamumą (A.Vaišvila, 2000. P. 21), todėl dabar visi studijavę iir studijuojantys teisę yra priversti iš naujo ieškoti, mokytis, pažinti ir bandyti suprasti, teisės kaip mokslo prigimtį ir paskirtį.

Sąvoką „Teisė“ galima apibrėžti kaip valstybės nustatytų ar sankcionuotų visuotinių elgesio taisyklių (normų) visumą. Šių taisyklių visumos tyrimui bei sisteminimui organizuoti susiformavo ssąvoka „Teisė“ kaip mokslas.

Kadangi teisės teorija yra nagrinėjama kaip mokslas, reikėtų apibrėžti mokslo sąvoką.

Mokslas – tai asmens veiklos sfera, kurios funkcija – objektyvių žinių apie tikrovę išugdymas bei teorinis sisteminimas. Tai viena iš visuomenės sąmonės formų. (Советский энциклопедический словарь, 1989. C. 877).

Kaip suprantame iš apibrėžimo mokslo sąvokoje vyrauja mintis apie tam tikros veiklos sferos žinių sistemą. Toks mokslo suvokimas atitinka ir teisės teorijos mokslą.

Teisės teorija – tai mokslas, kurio funkcija yra objektyvių žinių apie teisės objektą paieška bei ugdymas įvairių metodų pagalba bei teorinis šių žinių pagrindimas ir sisteminimas pagal tam tikrus požymius.

Tokiu būdu pagal mokslo objektą, žinių sisteminimo požymius visi mokslai skiriasi tarpusavyje, bet juos vienija tyrimo metodai ir būdai.

Terminas „Teorija“ reiškia tam tikros mokslo srities pagrindinių idėjų ssistemą. Tai mokslinio žinojimo forma, kuri suteikia bendrą suvokimą apie tikrovės dėsningumus ir egzistuojančius ryšius. Todėl galima pabrėžti, kad teisės teorija, kaip mokslas, atvaizduoja būtent pagrindinių teisės idėjų, t.y. idėjų apie visuotinai pripažintas bei valstybės nustatytas ar sankcionuotas elgesio taisykles (normas), sistemą.

Kadangi vienas iš pagrindinių šio darbo tikslų yra aprašyti teisės teorijos objektą, todėl reikia nustatyti objekto, kaip bendrosios filosofinės sąvokos, paskirtį.

Objektas – tai filosofinė kategorija, kuri išreiškia tai, kas yra subjekto priešprieša jo daiktinėje-praktinėje ir pažinimo veikloje. Objektyvi tikrovė, kkuri egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus ir jo sąmonės, išryškėja kaip objektas ją pažinančiam individui veiklos, kalbos ir žinių formose, susiklosčiusiose visuomenės istorinės raidos procese. (Советский энциклопедический словарь, 1989. C. 925)

Kitais žodžiais, objektas – tai daikto, asmens ar kitos substancijos vardas, į kurį nukreiptas veiksmas.

Teisės teorijos objekto atveju, tyrėjo veiksmai yra nukreipti į asmenų interesus, tam tikras elgesio taisykles bei normas, kurios užtikriną šių interesų įgyvendinimą bei ginimą.

Kadangi objekto tyrimas yra nuoseklus ir sistematizuotas procesas, labai svarbų vaidmenį čia vaidiną objekto tyrimo metodai, grindžiantis tyrimo procesą.

Metodas – tai teorijos tyrimo kelias, tikslo pasiekimo būdas, tikrovės teorinio ar praktinio pažinimo kelių ir būdų visuma. (Советский энциклопедический словарь, 1989. C. 808)

Metodas, kaip filosofinė sąvoka, atvaizduoja žinių sistemos kūrimo ir pagrindimo būdą.

Teisės teorijos metodai taip pat kuria ir grindžia žinių sistemą apie teisės objektą.

Iš aukščiau išvardintų sąvokų analizės, matome, kad teisės teorija, kaip mokslas, atitinka visus bendruosius mokslams priskirtinus požymius, bet turi ir ypatingų bruožų, kurie išryškėja tiriant teisės teorijos objekto esmę ir požymius bei metodų taikymo sritis.

1. TEISĖS TEORIJOS OBJEKTO APIBŪDINIMAS

Pažintis su teisės teorija turi prasidėti nuo mokslo objekto nustatymo, t.y. išsiaiškinimo, kokią tikrovės sritį, kokiu požiūriu ir kokiais metodais tas mokslas tyrinėja.

Teisės teorija tyrinėja visuomenės socialinius procesus atsižvelgiant į žmogaus teisių saugos pporeikius, grindžia pagrindinius tų procesų teisinio reguliavimo principus ir kryptis. Šis mokslas visus vykstančius procesus, jų priežastys, kryptis formuluoja į teisės sampratą, kuri yra bendra visiems teisės mokslams. Taip išryškėja pagrindinis teisės teorijos tikslas.

Teisės teorijos tikslas – suvokti ir aprašyti savo objektą. Teorija sprendžia klausimą, kas yra teisė ir kokia ji yra, o ne klausimą, kokia ji turi būti. Ji yra teisės mokslas (jurisprudencija), o ne teisės politika[.]Išlaisvinti teisės mokslą nuo svetimų elementų – metodologinis teorijos pagrindas. (H.Kelsen, 2002. P. 43)

Teisė, kaip reiškinys, socializuoja žmonių elgesį, kadangi ji yra žmogaus sukurta ir kuriama tikrovė, siekiant valdyti žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo procesą. Todėl galima teisės teorijos mokslą priskirti prie visuomenės mokslų.

Visi visuomenės mokslai kelia sau tris uždavinius:

1) nustatyti socialinės tikrovės faktus ir reiškinius, jų savybes;

2) juos paaiškinti (atskleisti priežastinius šių faktų ryšius);

3) įvertinti tiriamą tikrovę jos naudingumo ar grėsmingumo žmogaus teisių saugai požiūriu. (A.Vaišvila, 2000. P. 23)

Žmonių interesai yra socialinių mokslų objektas. Žmonių interesai laikui bėgant tampa socialine tvarka, kuri neperžengiant tam tikrų ribų gali būti nustatoma ar keičiama. Tai parodo, kad žmogus turi santykinai laisvą valią, tuo pačiu gali iš dalies laikinai nustatyti kitokią socialinę tvarką.

Visuomenėje nusistovi tam tikra visuotinai privaloma socialinė tvarka tik todėl, kad taip norėjo atitinkamus interesus ir ssocialinės jėgos persvarą turinčių žmonių grupė, kuriai nustatyti tokią tvarką yra palankiausias būdas įgyvendinti savo interesus. (A.Vaišvila, 2000. P. 24)

Šis teiginys rodo, kad:

1. socialinės tvarkos kūrėjas yra pats žmogus;

2. žmogus veikia savo interesais;

3. socialinės tvarkos kūrimo pagrindas yra jėgos persvara;

4. rezultate socialinė tvarka įgyja visiems privalomo elgesio taisyklių sistemos pavidalą.

Tokiu būdu yra grindžiama teisės, kaip klasinį pobūdį turinčio reiškinio, prigimtis, t.y. teisės pagalba dominuojanti klasė įteisina tokią socialinę tvarką, kuri atitinka jos interesus

Galima teigti, kad socialiniai interesai vaidina labai svarbų vaidmenį tiriant teisės mokslus. Jie tampa socialinės tvarkos šaltinių bei jos vertinimo kriterijumi.

Teisė, kaip tvarka, atsirado būtent iš žmogaus interesų, todėl jos funkcija yra norminti, derinti tuos interesus, juos apsaugoti, įgyvendinti taip, kad vieno asmens interesų įgyvendinimas neviršytų kito asmens interesų varžymu ar likvidavimu.

Teisės teorijos objektą galima apibūdinti įvairiai, bet esminis teisės teorijos objekto elementas yra „teisės samprata ir jos funkcionalumą garantuojantis bendrųjų teisės sąvokų aparatas“. (Vaišvila.)

Tiriant teisės teorijos objektą, svarbiausia nustatyti tuos veiksnius, kurie formuoja konkrečioje visuomenėje vyraujančią teisės sampratą, lemia jos turinį ir pobūdį, kokie veiksniai lemia, kad iš paprastų žmogiškų santykių, iš biologinių, psichologinių, ekonominių žmogaus interesų, atsiranda teisinė tikrovė, kokie veiksniai visa tai lemia. Svarbiausia suvokti, kad žmogaus interesai, noras juos įgyvendinti ir apsaugoti yra ta jėga, kuri buria

visus individus į visuomenę. Pagrindinė organizacinė priemonė šių norų įgyvendinimo užtikrinimui – „bendruomeninis žmonių gyvenimas kaip nuolatinis keitimasis paslaugomis“, kadangi žmogus yra „priverstas bendrauti su kitais į save panašiais – keistis su jais savo kūrybos (gamybos) rezultatais kaip teisių apsaugos ir įgyvendinimo priemonėmis“. (A. Vaišvila, 2000. P. 26)

Toks bendravimas turi būti paremtas bendradarbiaujančių asmenų laisve ir lygiateisiškumu, kurio rezultatas turėtų būti abipusė nauda, t.y. vyksta lygiaverčiai mainai, nei viena nei kita pusė savo veiksmais negali riboti ir varžyti kitų asmenų tteisių bei laisvių.

Vėliau mainų lygiavertiškumo principas standartizuojasi, t.y. subjektų teisės ir pareigos susivienija ir sukuria naują socialinę tikrovę – teisinę tikrovę, t.y. visuotinai privaloma ir funkcionali.

Tuo pačiu bendraujant ir bendradarbiaujant visuomenėje dažnai atsiranda vienų asmenų priklausomybė nuo kitų fizinės, politinės ar kitos jėgos. Taip atsiranda stipriųjų intereso dominavimas, o vėliau šių interesų įteisinimas. Šioje tikrovėje teisės sąvoka yra suprantama kaip įstatymai, kurie legalizuoja silpnųjų beteisiškumą bei stipriųjų viešpatavimą.

Taip susiformuoja dvi teisės sampratos, kurių formavimąsi lėmė visuomenės socialinė struktūra,:

1) teisė kaip ssubjektinių teisių ir pareigų vienovė, kai dalyviai yra lygiateisiai savo santykiuose;

2) teisė kaip privilegijų ir prievolių priešprieša, t.y. stipriojo laisvė ir silpnojo nelaisvė, išnaudojimas.

Todėl dėl tokio visuomeninio gyvenimo prieštaringumo teisės vaidmuo istorijoje niekada nebuvo ir nėra vienareikšmis, vienodai aiškinamas ir suprantamas. VVadinasi teisė gali būti tiek pavergimo, tiek išlaisvinimo priemonė, nelygu kokioje pusėje ir kieno interesus ji saugo ir gina, kokiai socialinei klasei ji atstovauja.

Kadangi teisės sąvokos formavimąsi lemia visuomenės socialinė struktūra (susiklostęs jėgų santykis, bendrasis kultūros lygis ir pan.), tai teisę galima pavadinti „vizitine visuomenės kortele, kuri koncentruotu pavidalu, išreiškia visą jos esmę – socialinę interesų struktūrą ir socialinių jėgų santykį“. (A.Vaišvila, 2000. P. 28)

Teisės teorijos pažinimo laukas yra gana didelis, kadangi į jį įeina ne tik pati teisė, bet ir visuomenės struktūra, įvairūs žmonių grupių tarpusavio santykiai, vienu žodžiu, visi pagrindiniai socialiniai procesai, kiek jie liečia kiekvieno žmogaus teises ir pareigas.

Taigi objekto atžvilgiu teisės teorija – tai mokslas, tiriantis visuomenės socialinę struktūrą, socialinių jėgų santykį ir kitus sociakultūrinius veiksnius, fformuojančius, keičiančius visuomenėje vyraujančią teisės sampratą kaip visiems teisės mokslams bendrą metodologinį pagrindą. (A.Vaišvila, 2000. P. 28)

Teisės teorijos objektas yra siejamas su teisės tikslais, todėl jis atvaizduoja žmonių interesų tyrimą siekiant nustatyti tokį žmonių tarpusavio elgesį, kad jis garantuotų norminiu požiūriu vienodą tų interesų apsaugą ir įgyvendinimą.

Teisės teorijos tyrimo objektai yra:

a) socialiniai mechanizmai – socialinių žmonių interesų virtimo teisės samprata, o toliau teisės normomis, priežastys;

b) valstybė kaip organizacija, kuri vykdo socialinių interesų transformacijos į privalomą tvarką, priežiūrą bei apsaugą.

Todėl apibendrinant teisės teorijos ttyrimo objektus galima nustatyti, kad teisės teorija tiria teisę ir valstybę iš pradžių kaip žmonių viešpatavimo, o vėliau – kaip tarpusavio bendradarbiavimo ir gyvenimo santarvėje priemones.

2. TEISĖS TEORIJOS METODAS

Kaip jau buvo aptarta anksčiau, metodas, kaip filosofinė sąvoka, atvaizduoja žinių sistemos kūrimo ir pagrindimo būdą, tik remiantis metodais yra galima pati pažintinė veikla. Pažinimo metodai yra svarbūs tuo, kad jie parodo kaip yra įgyjamos ir patikrinamos žinios. Tais pačiais metodais savo problemas gali nagrinėti ir tyrinėti skirtingi mokslai, o tai ir yra gerai, kadangi vienų metodų perkėlimas į kitus mokslus lemia kokybiškai naują tu mokslų pažangą, atsiranda naujos mokslų disciplinos. Tyrimo objektai mokslus skiria, o metodai – vienija.

Teisės teorijos atveju, „metodas – tai sistema būdų ir priemonių , kuriais teisės teorija tiria socialinių interesų transformavimosi į teisinę tvarką veiksnius ir sąlygas. (A. Vaišvila, 2000. P. 30)

Teisės teorijos metodas grindžia teisės objekto tyrimo procesą, kadangi atspindi tyrimo priemones ir būdus.

Metodą galima suprasti kaip „tikrovės pažinimo ir pertvarkymo būdą“. (A.Vaišvila, 2000. P.31)

Metodai yra naudojami naujų žinių apie teisės objektą gavimui ir sisteminimui bei gautų žinių patikrinimui. Tokiu būdu teisės teorija, kaip mokslas, yra tobulinama, kad ją galima būtų efektyviau pritaikyti praktiniame gyvenime.

Istoriškai yra susiformavę tokie pagrindiniai teisės pažinimo metodai:

1. Filosofinis teisės pažinimo metodas;

2. Sociologinis metodas;

3. Formalios llogikos metodai;

4. Istorinis teisės pažinimo metodas;

5. Kritikos metodas.

Kiekvienas teisės pažinimo metodas turi savo specifiką, požymius, bet juos jungia jų bendrasis tikslas – padėti pažinti teisės teorijos objektą, gauti bei susisteminti naujas žinias apie teisę ir patikrinti jau gautas.

2.1. FILOSOFINIS TEISĖS PAŽINIMO METODAS

Šis metodas pasižymi teisės pažinimu kaip visumos dalies pažinimu, kadangi pati filosofija – tai yra viso pasaulio pažinimas ir žmogaus vietos jame suvokimas. Teisė yra suprantama kaip viena iš priemonių užtikrinti žmogaus teisių apsaugą ir įgyvendinimą, tai šis metodas padeda nustatyti teisės vietą žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo priemonių sistemoje, t.y. reikia atskleisti teisės turinį bei jos ryšį su kitais šios sistemos elementais, kurių sąveika įtakoja teisės formavimąsi. Teisės mokslininkai nustatė, kad dėl savo konkrečios formos filosofinis metodas yra dialektinis istorinis metodas, kadangi jis parodo teisę kaip dinamišką ir su visa socialine tikrove susijusį reiškinį.

Filosofiniam teisės pažinimo metodui būdingi šie požymiai:

• Raidos, arba evoliucijos, idėja;

• Tiesos konkretumas;

• Mokslinės analizės visapusiškumas;

• Analizės teoriškumas (konceptualumas). (A. Vaišvila, 2000. P. 33-34)

Raidos, arba evoliucijos, idėja apibūdina teisę kaip nuolat kintantį reiškinį, kuris formuojasi istoriškai ir nuolat keičia savo turinį atsižvelgiant į besikeičiančius žmonių, kaip teisės subjektų, socialinius bei kitus santykius ir visuomeninę tvarką. Raida – tai periodiškas vienos kokybės virtimas kita, dažniausiai savo priešybe. (A.Vaišvila, 2000. P.33) Todėl ir tteisė nėra toks dalykas, kuris yra duotas iš karto ir visiems laikams, tai yra istoriškai besikeičiantis dalykas, kadangi bėgant laikui ir keičiantis socialinių grupių interesams, teise yra verčiami vis kitokie interesai.

Tiesos konkretumo požymis apibūdina teisę kaip tiesą, kuri buvo istoriškai susiformavusi veikiant tais laikais egzistuojančių faktų ir aplinkybių sistemos bei visuomenės pasiruošimo lygiui šiai tiesai priimti.Jeigu šį tiesos konkretumo reikalavimą taikome jurisprudencijai, turėsime sakyti, kad tiriame ar studijuojame ne apskritai teisę, o konkrečios epochos, konkrečios šalies ar konkretaus regiono teisę, nes teisės sampratą, turinį, įgyvendinimo laipsnį lemia konkrečios šalies ar konkretaus meto žmogaus teisių apsaugos poreikiai, teisinė sąmonė. (A. Vaišvila, 2000. P. 34)

Čia svarbu pažymėti teisės, kaip tiesos (konkretaus teiginio arba fakto) vienareikšmi apibrėžtumą.

Mokslinės analizės visapusiškumo požymis reiškia teisės, kaip reiškinio, sąveikaujančio su kitais socialiniais reiškiniais, tyrimą. Šis tyrimas turėtų nustatyti ne tik sąveikos faktus, bet ir jų formavimosi priežastis. Tokiu būdu nustatomi ryšiai tarp teisės su kitais socialiniais reiškiniais, bei jų raida ir poreikiai. Tuo pačiu yra tiriami ne tik formalieji teisės požymiai, bet ir turiningieji, kad pabrėžti teisės turinio ir formos vienovę. T.y. teisė, kaip nuolat kintantis reiškinys, turėtų būti tyriama visapusiškai.

Analizės teoriškumas (konceptualumas) reiškia, kad tyrimo procesas turi būti paremtas ne tik jutiminiu stebėjimu ar empiriniu mąstymu,

bet ir abstrakčiu, teoriniu mąstymu, kadangi teorinis mąstymas padeda atsiribuoti nuo tiriamo objekto smulkių detalių ir atsitiktinių detalių, ir apibūdinti bendrąją reiškinio esmę ir suformuoti reiškinio išskirtinį supratimą visuomenės sąmonėje.

Visi filosofinio teisės pažinimo metodo požymiai sudaro teisės pažinimo tikslo ir priemonių sistemą.

2.2. SOCIOLOGINIS METODAS

Teisės pažinimui nepakanka formaliai ir turinio atžvilgiu apibūdinti ją. Būtina nustatyti kokius konkrečius raiškos pavidalus įgyja teisė, atsižvelgiant į tos šalies susiformavusią visuomeninę santvarką bei santykius konkrečiu momentu. Norėdami teisę suprasti, mes turime turėti tamprų ryšį su ja, mmes turime pažinti galiojančią teisę, kad žinotume kokios problemos iškyla valstybės institucijoms, kurios kuria , leidžia ir užtikrina teisę, kaip įstatymą. Čia svarbią vietą užima konkrečių žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo problemų tyrimas.

Sociologinis metodas padeda „aprašyti kylančius konkrečius sunkumus kuriant įstatymus, juos vykdant, garantuojant teisės priemonėmis žmogaus teisių saugą, visuomenės socialinį stabilumą“. (A.Vaišvila, 2000. P. 35)

Tokiu būdu yra tikrinamas teisės sampratos atitikimas konkrečios šalies teisinei tvarkai, teisinio reguliavimo teisiniam ir socialiniam veiksmingumui.

Be socialoginio metodo teisė prarastų ryšį su ssocialine tikrove, mes nežinotume kaip ta teisė veikia, ar tikrai ji užtikrina teisingumą, ką reikia keisti ar tobulinti, kokių reikia įstatymu konkrečiu metu.

Kadangi viena iš teisės teorijos metodo funkcijų yra tikrinti gautas žinias, galima teigti, kad sociologinis metodas nustato gautų žžinių pritaikymo efektyvumą galiojančioje visuomeninėje santvarkoje.

Sociologinis metodas skatina naujų teisinių idėjų atsiradimą, kurios savo ruožtu vėliau tampa naujomis teisės normomis.

Sociologinis metodas nereikalingas arba mažai reikalingas tik tai teisinei sistemai, kuri remiasi etatistine (normatyvistine) teises samprata. (A.Vaišvila, 2000. P. 36) Tokiose valstybėse kur teisė yra tik stipriojo įsakymas, garantuojamas prievarta, kur nekreipiamas joks dėmesys į žmones, kur įstatymų leidėjams yra visai nesvarbu ar jų leidžiami įstatymai atitinka ir užtikrina žmonių teises. Teisės veiksmingumas yra siejamas ne su žmonių pritarimu, o su turimos jėgos pakankamumu, čia svarbiausias dalykas yra tai, kad įstatymas būtų vykdomas, o ne tai, kaip tais įstatymais garantuoja žmogaus teisių sauga.

2.3. FORMALIOS LOGIKOS METODAI

Formalios (arba matematinės) logikos metodams galima priskirti indukciją, dedukciją, įrodymą, apibrėžimų teoriją, apibendrinimą, subordinaciją, koordinaciją, lyginimą, modeliavimą, mmintinį eksperimentą (hipotezę), predikatų logiką ir kitus.

Sisteminis šių logikos metodų taikymas teisės kategorijų analizei vadinamas dogmatiniu metodu. (A. Vaišvila, 2000. P. 36)

Tai tam tikros loginės procedūros, leidžiančios nustatyti statinę teisės būklę, kurios turi techninį pobūdį ir formuluoja bei sistemina teisės normas. Naudojant šį teisės pažinimo metodą, neišeinama už teisės ribų. Taikant ši metodą yra nekuriamos naujos normos, nauji įstatymai, jo pagalba yra bandoma aiškinti jau priimtas ir įsigaliojusias teisines normos, jos yra komentuojamos, aiškinamos ir tobulinamos, kad būtų geriau ssuprantamos ir lengviau pritaikomos kiekvienam konkrečiam atvejui.

Formalios logikos metodai – tai teisės vidinio tvarkymo bei loginio tobulinimo metodai.

2.4. ISTORINIS TEISĖS PAŽINIMO METODAS

Tai vienas iš teisės normų aiškinimo metodų, kuris leidžia tiksliau suvokti teisės normų prasmę.

Šis metodas yra ypač naudingas aiškinant teisės normų, priimtų skirtingu laiku, įvairiuose valstybėse, egzistuojant skirtingoms santvarkoms bei socialiniams reiškiniams, prasmę bei paskirtį.

Istorinis teisės pažinimo metodas padeda ne tik paaiškinti šias teisės normas, bet ir pagrįsti jų vienareikšmiškumą.

2.5. KRITIKOS METODAS

Tai būdas vertinti, kaip teisė (teisinis reguliavimas) tenkina tam tikro meto žmogaus teisių saugos poreikius. Tai suvokiama kaip galiojančios teisės netobulumas, atsilikimas nuo gyvenimo. (A.Vaišvila, 2000. P. 38)

Šis metodas turi procesinį pobūdį, todėl susideda iš trijų stadijų (dalių):

1. galiojančios teisės kritikos ir neigimo;

2. teisės idealizavimo (norimos teisės vizijos kūrimo);

3. siūlomų priemonių ir būdų, kaip norimos teisės viziją paversti galiojančia teise ir praktiniu žmonių elgesiu.

Šis metodas, kaip ir sociologinis, skatina naujų teisės idėjų atsiradimą, atsižvelgiant į egzistuojančius žmonių teisės apsaugos ir įgyvendinimo poreikius. Be to, jis padeda kurti naują teisinę sistemą, kur naujos vertybės verčiamos atitinkamais žmonių santykiais, ir tiems santykiams suteikiama teisinė forma.

2.6 LYGINAMASIS METODAS

Tai plačiai teises moksluose naudojamas metodas, kuris lygina įvairių šalių, ar netgi toje pačioje šalyje įvairiais istorijos etapais buvusia ir esama teisę, teisės sistemas, teisės iinstitutus, jų praktiką. Šio metodo pagalba atsiranda naujos pažiūros, formuojasi naujas supratimas apie teisę ir tai padeda atsirasti naujoms teisės mokslo disciplinoms (lyginamoji teisė). Tai galimybė susipažinti ir esant reikalui pasinaudoti kitų šalių teisine patirtimi. Tačiau šiuo metodu, kaip ir visais prieš tai aprašytais metodais negalima piknaudžiauti, kadangi taikant vieną metodą mes ne tik apsiribojame gana siauru teisės aiškinimu, bet ir užkertame kelią naujos teisinės sąmpratos vystymuisi.

Turiningųjų ir formaliųjų loginių metodų derinimas leidžia teisės teorijai visapusiškai pažinti teisę ir jos ryšius su visuomene bei valstybe. (A. Vaišvila, 2000. P. 41)

IŠVADOS

1. Teisės teorija, kaip mokslas turi savo objektą bei metodologinį pagrindą. Pagrindinė šio mokslo funkcija – objektyvių žinių apie teisės objektą paieška bei ugdymas, įvairių metodų pagalba, teorinis šių žinių pagrindimas ir sisteminimas pagal tam tikrus požymius.

2. Teisės teorijos objektas yra teisės samprata, kuri funkcionuoja bendrųjų teisės sąvokų įtakoje.

3. Teisės sąvokos formavimąsi lemia visuomenės socialinė struktūra bei tvarka, kurios kūrėjas yra veikiantis savo interesais žmogus, turintis tam tikrą jėgos persvarą, ir kaip rezultatas ta socialinė tvarka įgyja visiems privalomo elgesio taisyklių sistemos pavidalą.

4. Tiriant teisės objektą, yra nustatomi veiksniai, kurie formuoja konkrečioje visuomenėje teisės sampratą, lemia jos turinį ir pobūdį.

5. Galima išskirti dvi susiformavusias teisės sampratas. Tai teisė kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovė, kai dalyviai yyra lygiateisiai savo santykiuose, ir teisė kaip privilegijų ir prievolių priešprieša, t.y. stipriojo laisvė ir silpnojo nelaisvė, išnaudojimas.

6. Teisės teorijos objektas yra socialiniai mechanizmai, arba socialinių interesų virtimo teisės samprata, o toliau teisės normomis, priežastys; ir valstybė kaip organizacija, kuri vykdo socialinių interesų transformacijos į privalomą tvarką, priežiūrą bei apsaugą.

7. Teisės pažinimo metodai yra naudojami naujų žinių apie teisės objektą gavimui ir sisteminimui bei gautų žinių patikrinimui. Tokiu būdu teisės teorija, kaip mokslas, yra tobulinama, kad ją galima būtų efektyviau pritaikyti praktiniame gyvenime.

8. Istoriškai yra susiformavę tokie pagrindiniai teisės pažinimo metodai: filosofinis teisės pažinimo metodas, sociologinis metodas, formalios logikos metodai, istorinis teisės pažinimo metodas, kritikos metodas.

9. Kiekvienas teisės pažinimo metodas turi savo specifiką, požymius, bet juos jungia jų bendrasis tikslas – padėti pažinti teisės teorijos objektą, gauti bei susisteminti naujas žinias apie teisę ir patikrinti jau gautas.

10. Filosofinis teisės pažinimo metodas pasižymi teisės pažinimu kaip visumos dalies ir jam būdingi tokie požymiai: raidos idėja, tiesos konkretumas, mokslinės analizės visapusiškumas ir analizės teoriškumas.

11. Sociologiniam metodui būdingas konkrečių žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo problemų tyrimas, atsižvelgiant į tos šalies susiformavusią visuomeninę santvarką bei santykius konkrečiu momentu. Šis metodas skatina naujų teisinių idėjų atsiradimą, kurios vėliau tampa naujomis teisės normomis.

12. Formalios logikos metodai leidžia nustatyti statinę teisės būklę, kurie turi

techninį pobūdį ir formuluoja bei sistemina teisės normas. Naudojant šį teisės pažinimo metodą, neišeinama už teisės ribų.

13. Istorinis teisės pažinimo metodas – tai vienas iš teisės normų aiškinimo metodų, kuris leidžia tiksliau suvokti teisės normų prasmę. Šis metodas yra ypač naudingas aiškinant teisės normų, priimtų skirtingu laiku, įvairiuose valstybėse, egzistuojant skirtingoms santvarkoms bei socialiniams reiškiniams, prasmę bei paskirtį.

14. Kritikos metodui būdingas teisės vertinimo kriterijus, kai vertinamas teisinio reguliavimo tam tikro meto žmogaus teisių saugos poreikių tenkinimas. Kritikos metodo pagalba yra kritikuojama ir nneigiama galiojanti teisė, kuriama teisės vizija, ir siūlomos priemonės ir būdai teisės vizijos virtimui galiojančia teise ir praktiniu žmonių elgesiu.

15. Lyginamasis metodas padeda atsirasti naujiems požiūriams, idėjoms, netgi naujoms teisės mokslo disciplinoms. Taip yra vis labiau plečiamas teisinio tyrimo laukas, gimsta naujos idėjos, o galiausiai – tai skatina ir pačios jurisprudencijos pažangą.

16. Teisės teorija siekia visapusiškai pažinti savo objektą, t.y. teisę ir jos ryšius su visuomene bei valstybe, įvairių, vienas kitą papildančių metodų pagalba.