teisine valstybe ir teises viespatavimas
Turinys
1. Įžanga ……………………….
2. Dėstymas:
2.1 Teisinės valstybės ištakos ………………
2.2 Teisinės valstybės sąvoka………………..
2.3 Formalusis teisinės valstybės modelis…………..
2.4 Turiningasis teisinės valstybės modelis
2.5 Socialinė teisinė valstybė……………….
2.6 Teisinės valstybės idėja Lietuvoje
2.7 Teisės viešpatavimo sąvoka anglosaksų teisinėje sistemoje……
2.8 Teisinio įstatymo viršenybė……………….
2.9 Žmogaus teisių realybė – teisinės valstybės pagrindinis matas…..
2.10 Teisės viešpatavimas – strateginė tautos orientacija……….
3. Pabaiga……………………….
Teisinė valstybė – tai šiuolaikinės, naujo tipo valstybės teorinis modelis, valstybės, pretenduojančios įveikti klasinės valstybės tradiciją iir tapti skirtingų socialinių grupių (klasių) bendradarbiavimo bei jų gėrovės garantavimo politine, teisine organizacija. Du paskutinius šimtmečius, o ypač po Antrojo pasaulinio karo, ji yra viena iš labiausiai Vakaruose paplitusių ir prestižiškiausių politologinės, teisinės minties temų ir valstybinės raidos praktinių idealų. “ Šiandien beveik nėra valstybės, kuri neturėtų pretenzijos būti “ teisine valstybe”,- rašo vokiečių teisininkas Herbertas Kriugeris. Pagal šį modelį savo valstybinį gyvenimą jau ne vieną dešimtmetį organizuoja Europos ir Šiaurės Amerikos visuomenės. Ta pačia linkme orientuojasi ir Lietuva.
Teisinę valstybę trumpai galima apibūdinti taip: tai valstybė, kurios veiklos laisvę riboja teisė. Šiuo atveju nesvarbu, kokia prasmė suteikiama žodžiui “ teisė”; nė viena teisinė valstybė negali pažeisti tam tikrų didesnės galios nuostatų, nesvarbu, kas būtų visuomenės laikoma šių nuosatatų ššaltiniu – visuomenės valia ( Prancūzija) ,tautos istorija ( Anglija ), Dievo žodis ( Izraelis, teokratinės valstybės ), bendrieji kosminės sąrangos principai ( Senovės Kinija ir Indija ) ar protas ir sąžinė ( Amerika ); šiais pavyzdžiais nenorima teigti tai, jog, tarkime, Senovės Kinija buvo teisinė valstybė, bet tik tai, kad įstatymų leidėjų valios, išreikštos teise, legitimumo kriterijai gali būti intepretuojami labai įvairiai.
Tai susiję su bendru tautų politinio gyvenimo demokratėjimu: teisinės valstybės idėja, siekdama palenkti valstybę teisei , visada ėjo ir tebeina kartu su laisvės , demokratijos ir žmogaus teisių ginties idėjomis, nes demokratija negali niekuo kitu konkretizuotis kaip tik teisės viešpatavimu. Visur, kur būdavo orientuojamasi į demokratinę santvarką, siekta ir teisinės valstybės. Neatsitiktinai tokios valstybės idėją Europoje imta iintensyviai svarstyti ir praktiškai įgyvendinti tik XVIII a. pabaigos. Tai siejama su vadinamosiomis buržuazinėmis revoliucijomis, griovusiomis totalitarinius , despotinius , monarchistinius rėžimus, kurie visuomenės valdymą grindė ne teise, o monarcho savivale ir prievarta. Buvusioje Tarybų Sąjungoje ši idėja taip pat atgimė tik “ pertvarkos” (1985) metais stengiantis bent kiek demokratizuoti sovietinę imperiją. Būtent imperijos atžvilgiu visa jėga ir atsiskleidė teisinės valstybės idėjoje tūnantis revoliucingumas; mat paaiškėjo, kad negalima demokratizuoti imperijos jos nesugriaunant. Kai dėl demokratinių pertvarkymų prislobsta valstybės prievarta, tą ssistemą kūrusi ir palaikiusi , imperijos “ kaliniai”- pavergtos tautos- tuojau išsivaikšto po savo “ namus” ir ant imperijos griuvėsių sukuria nepriklausomas , nacionalines valstybes, o jų plėtotę kreipia teisinės valstybės idealo linkme.
Teisinės valstybės ištakos. Teisinės valstybės ištakos siekia XI- XII šimtmečius, kada pirma kartą ( Vakarų kultūroje ) buvo pasakyta mintis, kad yra teisė , turinti didesnę ( juridinę) galią už valstybės sukurtąją. Tiesa, idėjų, skelbiančių valstybės kuriamos teisės subordinavimą aukštesniems principams, galima aptikti ir ankstesnėse visuomenėse ( pavyzdžiui, Senovės Kinijoje ar Indijoje ), taip pat visuomenėse, kurių intelektualinis ir kultūrinis patyrimas padėjo pamatus pačiai Šiuolaikinei Vakarų civilizacijai ( graikų, romėnų, žydų ir germanų tautose ); bet tie imperatyvai, kurie tuo metu buvo laikomi privalomais įstatymų leidėjams, buvo priskiriami greičiau ne teisės, bet religijos, moralės ar filosofijos sritims. Vakarų teisės tradicija pradėjo formuotis pripažinus ,kad skirtingos teisinės sistemos gali ir varžytis tarpusavyje, ir koegzistuoti. Taip Europoje vienu metu susiformavo ir savarankiškai egzistavo kanonų bažnytinė, karališkoji, prekybos ( merkantilinė ), miestų, feodalinė ( reguliavusi santykius tarp ponų ir vasalų) ir manorinė ( reguliavusi santykius tarp ponų ir valstiečių ) teisės. Visos jos ieškojo tokio pradinio šaltinio, kuris pateisintų kiekvienos jų autonomoškumą ir privalomumą. Tokį šaltinį rado kanonų teisininkai. Jie ppradėjo vartoti pozityviosios teisės terminą ( jus positivum), žymintį teisę, kurią sukūrė įstatymų leidėjai, t.y. suverenas; arba valstybė. Pozityvioji teisė skiriasi nuo dieviškosios teisės ( jus divinum), kylančios iš Šventojo Rašto. Ji turinti neprieštarauti dieviškajai teisei, bet kartu ji yra savarankiška teisinė sistema, o jos kūrėjas yra suverenas, kuris nėra politiškai subordinuotas Bažnyčiai. Pozityvioji teisė skiriasi nuo prigimtinės teisės ( jus naturale), kylančios iš žmogaus prigimties. Įstatymų leidėjai yra viršesni už pozityviąją teisę ir neprivalo jai paklusti, kadangi jie patys ją kuria: jų valdžia tiesiogiai kyla iš prigimtinės teisės. Bet, kurdami pozityviąją teisę, jie negali nukrypti nuo dieviškosios ir prigimtinės teisės reikalavimų. Ilgainiui silpnėjant Katalikų Bažnyčios politinei įtakai, formavosi šiuolaikinė valstybės samprata: valstybė jau suvokiama kaip suverenus (t.y. nuo nieko nepriklausomas ) politinis vienetas. Tuo metu įsigali pažiūra, kad vienintelė žmones tikrai įpareigojanti teisė yra pozityvioji teisė. Taigi tik pozityvioi teisė iš tikrųjų ir laikoma teise; prigimtinę ir dieviškąją teisę imta laikyti artimesnėmis moralei negu teisei. Tai yra teisinio pozityvizmo ištakos. Tačiau šis karingasis pozityvizmas, Vakarų Europoje XVIII- XIX amžiais prarado savo pozicijas: atgimė pažiūra, kad pozityvioji teisė turinti atitikti tam tikrą aukštesniąją teisę. Kaip ir viduamžiais , teisės šaltinio, viršesnio už suvereno ( valdovo ) valią, idėja gavo tvirtą ppamatą. Tik formuluojama ji buvo jau kiek kitaip. Buvo iškelta teisinės valstybės idėja. Atrodo, kad pirmasis ją teoriškai pagrindė anglas Albertas Vennas Dicey. 1885 metais pasirodė jo knyga Konstitucijos teisės studijų įvadas. Joje lordas Dicey dėstė, kad yra tam tikrų fundamentalių teisingumo principų, kurių neglai pažeisti niekas, net aukščiausieji valstybės įstatymų leidėjai. Jie įtvirtinti istoriškai susiklosčiusioje anglų bendrojoje teisėje ( common law) ir Anglijos konstitucijoje, kuri ( nors vadinama nerašytąja) yra įkūnyta tokiose istorinuose dokumentuose kaip 1215 metų Didžioji Laisvių Chartija ( Magna Carta ), 1628 metų Teisių peticija (Petition of Right) ir 1677 metų Habeas Corpus aktas ( Habeas Corpus Act). Tai principai, garantuojantys asmens laisvę. Lordas Dicey pripažino Anglijos Parlamento viršenybę ir teisę leisti visiems privalomus įstatymus, bet teigė, kad Parlamentas, leisdamas įstatymus, neturi teisės pažeisti tokių pagrindinių asmens teisių, kaip teisė į laisvę, visų piliečių ( valdinių) lygybė prieš įstatymą, diskusijų laisvė, viešų taikių susirinkimų teisė, teisė, kad būtų vykdomas “ deramas ( t.y. teisingas ir įstatymais įtvirtintas ) teisinis procesas “ ,be kurio asmeniui negali būti atimta gyvybė, laisvė ar turtas, ir kt. Lordas Dicey vartojo anglišką terminą “ rule of law”, kuris į lietuvių kalbą gali būti verčiamas “ teisės viešpatavimas “.Amerikos teisės doktrina rule
of law sampratą papildė įstatymų konstitucingumo idėja : pilietis turi nekviestionuojamą teisę ginčyti teisme net pačių įstatymų leidėjų sprendimus ir veiklą, jeigu jų veiksmai ar išleisti įstatymai pažeidžia pagrindines piliečio teises ir laisves, įtvirtintas Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucijoje. Taigi anglų teisės doktrina teigia, kad valstybės kuriama teisė turi atitikti pagrindinius teisės principus, kylančius iš anglų tautos istorijos. O Amerikos teisės doktrina grindžiama prigimtinės teisės idėja, teigiant, kad tam tikri moralės ir teisingumo principai, įkūnytini protu ir sąžine, yra privalomi įstatymų lleidėjams ir jau vien dėl to patys savaime yra svarbiausi teisinės tikrovės elementai. Šių principų pažeidimai, net jeigu tai daroma išleidžiant įstatymus, gali būti šalinami teismo keliu; tokiu atveju teismas tampa ne tik ir visų pirma ne valstybės, bet pačios visuomenės – civilizuotos pilietinės visuomenės!- institucija, kurios dėka piliečiai gali apsiginti nuo savivaliavimo valstybės lygiu. Abiem atvejais valstybė privalo paklusti Konstitucijai. Tuo galima paaiškinti ir didelį teismų savarankškumą anglosaksų teisės tradicijos šalyse ( ypač JAV ): jie yra mažai varžomi įįstatymų leidėjų, bet pirmiausia paklūsta Konstitucijai, kurią aiškindami vertina ir pačių įstatymų leidėjų veiklą.
Teisinės valstybės sąvoka. Teisinė valstybė ( teisės viešpatavimas), vaizdžiai tariant, reiškia, kad valdo “ ne žmonės, bet teisė”. Ta pačia kryptimi formavosi Europos teisingumo teismo jjuridprudencija, kurioje buvo suformuluoti vadinamieji bendrieji teisės principai. Iš jų paminėtini proporcingumo principas, pagal kurį taikomos teisinės priemonės turi būti tinkamos tikslams pasiekti ir neperžengti būtinumo ribų; teisėtų lūkesčių principas, pagal kurį turi būti ginamas teise besiremiantis suinteresuotų asmenų pasitikėjimas; procesinės teisės principai, įtvirtinantys teisę būti išklausytam, teisę į gynybą ( taip pat ir į efetyvią teisminę gynybą) ir teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą ( privatumą); gero valdymo principai ( administracinis sąžiningumas ir t.t) ir kt. Paminėtina ir Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija, kurioje, aiškinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, formuluojami principai, atitinkantys tuos formuluojamus mokslinėje teisinės valstybės koncepcijoje: teismo nešališkumas, teisiminio nagrinėjimo viešumas, teisė į gynybą, teisė į asmeninio gyvenimo gerbimą, minties, sąžinės ir religijos laisvė, ssocialinės ir politinės veiklos laisvė ir kt.
Turint omenyje daugiaplanę teisinės valstybės sampratą ir jos praktikos įvairovę, čia bus aptariami tik tie teisinės valstybės požymiai ir tik tokiu mastu, kiek tai būtina siekiant suformuoti bendrąjį teisinės valstybės modelį.
Teisinės valstybės koncepcija, tiesiogiai susiformavo pereinant iš XVIII į XIX amžių, nors jos ištakos nusidriekia į Antikos laikų politinę, filosofinę mintį, į viduramžių miesto teisę, į Naujųjų amžių ir ir Švietimo epochos filosofiją.Šia idėja ginklavosi jauna Vakarų Europos buržuazija,siekdama savo interesų gintį ppaversti valstybinės veiklos tikslu.
Valstybę, paklūstančią savo pačios leidžiamiems įstatymams, nuo XIX a. pradžios imta vadinti vokišku terminu “ Rechtsstaat” . iki tol “teisinės valstybės” ekvivalentu laikytas “ Respublikos “terminas. Teisinės valstybės šaltiniu laikomas ir kiek ankščiau pasirodęs C.TH.Welcker’io veikalas” Pagrindiniai teisės valstybės ir bausmių principai”. Kai kurie autoriai ( C.Schmittas) mano, kad “ teisinė valstybė” gali turėti tiek reikšmių, kiek ir pats terminas” teisė”.Tačiau teisinėje literatūroje “ teisinė valstybė” suprantama trimis reikšmėmis: kaip “teisėtumo valstybė”( formalistinis modelis ), kaip “teisės viešpatavimo valstybė” ( turiningasis modelis). Būtent pastarajam pažymėti anglai ir vartoja terminą “ rule of law””. Pastaruoju metu Vakaruose “teisinei valstybei” suteikiama ir “ socialinės teisinės valstybės “ prasmė arba “ visuotinės gėrovės valstybė”. Negalima pasakyti, kad visi šie terminai būtų visiškai tapatūs, tačiau pagrindinė jų prasmė išauga iš Europos bendrosios teisės ir ją nusako idėjų kompleksas: 1) atsisakymas nuo jėgos primato; 2) orientacija į teisės viešpatavimą; 3) žmogaus teisių ir laisvių gynimas norminant, ribojant, skirstant ir teismo priemonėmis kontroliuojant valstybinę valdžią.
Taigi yra du teisinės valstybės modeliai: formalusis ir turiningasis.
Formalusis teisinės valstybės modelis.Jį sudaro teisinė valstybė kaip teisėtumo valstybė ir teisėtumo valstybės vidinis prieštaravimas.
Dėl ilgametės absoliutizmo ir despotizmo tradicijos valstybinė valdžia iki XVIIIa pab Europoje ((išskyrus Lietuvos-Lenkijos valstybę) buvo suvokiama kaip pagrindinė ir didžiausia grėsmė žmogaus teisėms. Siekiant paralyžuoti šią grėsmę, reikalauta apriboti valstybinę valdžią jos pačios leidžiamais įstatymais. Tai nebuvo nauja idėja, ji buvo žinoma jau Antikoje.Savo pačios susaistyta įstatymų valstybė jau turinti ne moralinį, o teisinį pobūdį.Jos veiksmai piliečiams iš anksto žinomi, nuspėjami ir dėlto mažiau pavojingi.Valstybės institucijos galinčios daryti tik tai, ką joms leidžia įstatymas, o piliečiai viską, ko nedraudžia įstatymas. Šitaip teisinę valstybę aiškino dauguma XIX ir XX amžiaus pradžios teisininkų.jie plėtojo teisinės valstybės teoriją kaip “ savęs apribojimo” koncepciją: teisinė valstybė-tai organizacija , kuri savo santykius su piliečiais grindžia savo pačios leidžiamais įstatymais.
XIX amžiaus antroje pusėje teisinės valstybės sąvoka pradedama tapatinti su “ teisėtumo valstybe”. Valstybės susaistymas su jos pačiais leidžiamais įstatymais ėmė susilaukti kritikos.Kaip valstybinė valdžia gali save apriboti savo pačios leidžiamais įstatymais, jei ji neturi jokios virš savęs stovinčios aukštesnės valdžios? Kadangi čia nėra teisės šalia įstatymo, tai kiekvienas valstybės sprendimas , net ir savavališkas, jei tik jam suteikiama įstatymo forma, yra teisė.Įstatymas, kuris objektyviai pašauktas ginti žmogaus teises nuo valstybinės agresijos, gali tapti pagrindu legalizuoti tą agresiją.
Turiningasis teisinės valstybės modelis.Jį sudaro teisinė valstybė kaip teisės viešpatavimo organizacija. Įvykių raida šia linkme plėtojosi Anglijoje..Svarbiausia čia buvo ppripažinimas , kad valstybės valia nėra vienintelis teisės šaltinis, kad valstybės valią turi varžyti ne šiaip valdžios leidžiami įstatymai, o žmogaus teisės, t.y. vertybės , esančios šalia valstybinės valdžios ir nepriklausomos nuo jos valios. Valstybė pašaukta ne suteikti asmens teises, o tik kurti mechanizmą joms garantuoti. Tokią valstybę imta vadinti A.Dicey’o terminu “rule of law”- “valstybė yra teisinė, jei jos veikla susaistyta ir apribota teise, pavaldi teisei, stovi ne šalia teisės ir ne virš.” Rule of law teisinei valstybei buvo svarbu ne tik deklaruoti teisės viršenybę, bet ir ją realiai garantuoti. Iš čia- būtinybė konceptualią teisinės valstybės sampratą pagilinti institucine- formuoti žmogaus teisių saugos ir įgyvendinimo teisinį, organizacinį mechanizmą. Buvo svarbu ne tik deklaruoti , kad pozityvioji teisė neprieštarautų prigimtinei, bet kad ir būtų atitinkamas teisinis mechanizmas( Konstitucinis teismas), tokį prieštaravimą konstatuojantis ir kartu galintis tokio konstatavimo pagrindu pripažinti konkretų įstatymą neturinčiu juridinės galios.. Turiningieji teisinės valstybės požymiai:
1) tautos suverenitetas kaip valstybinės valdžios legitimizacijos ir demokratinio teisėkūros būdo , valdžios institucijų bei pareigūnų atsakomybės teorinis pagrindas. Konstitucinis žmogaus teisių bei laisvių įtvirtinimas.
2) Visa teisinė sistema remiasi societarine arba pilietine teisės samprata, kuri teisė kildina iš visuomenės , teisės netapatina su įstatymu, patį įstatymą laiko tik pagrindine teisės išreiškimo forma.
3) Teisės viršenybė arba valstybinės
valdžios ir pačių piliečių susaistymas teise( prigimtinėmis žmogaus teisėmis). Valdžia pašaukta leisti ne bet kokius įstatymus, o tik tarnaujančius visų piliečių vienodai teisių saugai.
4) Pilietinės (atviros) visuomenės bei savivaldos institucijų buvimas.
Be plačiai žinomo teisinės valstybės skirstymo į anglosaksiškąją rule of law ir vokiškąją Rechtsstaat tradicijas, teisinės valstybės koncepcija šiandien rutuliojama dviem kryptimis, kurių abiejų teorinis pagrindas yra teisės viršenybės idėja. Pirmoji, instrumentalistinė, teisinės valstybės koncepcija diktuoja tokius teisinės valstybės požymius:
1) Normų bendras pobūdis, leidžiantis jas taikyti visiems numatytiems teisės subjektams;
2) Normų prieinamumas aarba viešumas, užtikrinantis teisės subjektams galimybę jas sužinoti;
3) Normų išankstinis pobūdis, reiškiants, kad jos bus nustatytos dar iki iškylant reikalui jas taikyti;
4) Normų aiškumas, suprantamumas teisės subjektams,
5) Normų neprieštaringumas, negalimumas vienu metu ir reikalauti tam tikro elgesio,ir jį drausti;
6) Normų “adresatų” pajėgumas elgtis pagal normų reikalavimus, kitaip tarinat, nereikalavimas, nereikalavimas to, kas neįmanoma;
7) Normų santykinis stabilumas;
8) Normų “ kongruentiškumas” , t.y. atitiktis tarp elgesio, kurio reikalauja normos, ir elgesio, kurio reikalauja teisėsaugos ir kitos teisę taikančios institucijos.
Antroji, substantyvinė, teisinės valstybės samprata papildomai reikalauja, kad:
1) Ne tik nnormų “ adresatai” pajėgtų elgtis taip, kaip reikalauja normos, bet ir valdžios institucijos, nustatydamos teisės normas, veiktų gera valia;
2) Panašiso bylos būtų sprendžiamos panašiai , taigi teisėjai neturėtų absoliučios nuožiūros, kaip taikyti teisės normas;
3) Įstatymai būtų žinomi,negaliotų atgal, nebūtų baudžiama už tai,kas nnebuvo uždrausta, o nusikaltimai būtų griežtai apibrėžti;
4) Būtų paisoma prigimtinio teisingumo reikalavimų, kaip antai tinkamo teisminio proceso, teismo posėdžių viešumo teismų nešališkumo ir nepriklausomumo ( ne tik nuo politinės valdžios , bet ir nuo visuomenės nuomonės spaudimo), sprendimo pagrindimo įrodymais ir pan. Kartais kaip atskiri teisinės valstybės ( teisės viešpatavimo) požymiai pabrėžiami teismų prieinamumas, neleidžiamumas teisėsaugos institucijoms pačioms nukrypti nuo teisinės valstybės reikalavimų, taip pat teismų galia prižiūrėti, kaip minėtų teisinės valstybės reikalavimų laikosi kitos institucijos.
Kur vidinio demokratijos ir teisinės valstybės ryšio nejaučiama, ten neaišku, kas yra teisinė valstybę ir kuria linkme ji formuotina. 1864m vokiečių teisininkas Ottas Bahras rašė: “ Vargu ar atsiras šiandien tokie, kurie savo vėliavoje nebūtų įsirašę “ teisinės valstybės” lozungo, ir vis dėlto daugiau yyra tų, kurie kėlė “ teisinės valstybės” idėją kaip valstybės vystymosi tikslą, idealą, bet tarp jų nedaug yra tokių, kurie aiškiai suvoktų , ko jie iš tiesų nori, apsiginkluodami šiuo reikalavimu , ir dar mažiau yra tokių ,kurie žinotų, kokiomis priemonėmis jie nori to pasiekti”.
Bet šitaip buvo galima rašyti tik svarstant teisinės valstybės idėją, aiškiau nesiejant jos su demokratija .Kur norima kurti teisinę valstybę ne kaip demokratinę tvarką, ten ši kūryba praranda savo tapatybę ir tampa nepasiekiamu tikslu.Demokratinė valstybinės vvaldžios kilmė, demokratinis įstatymų kūrimo būdas-svarbiausia teisinės valstybės legitimizacijos prielaida. Demokratija užtikrina geriausią harmoniją tarp teisinės tvarkos ir piliečių valios.Demokratija ir teisinė valstybė santykiauja kaip turinys ir forma. Demokratija išreiškia bendras vertybines visuomenės nuostatas, o teisinė valstybė formuojasi kaip teisinis , organizacinis mechanizmas šioms vertybėms įgyvendinti. Tik tokio mechanizmo pavidalą įgyjanti demokratija tampa funkcionalia. Teisinės valstybės raida-tai demokratijos idėjų transformavimosi į žmogaus teisių apsaugą per tų idėjų norminimą ir institucionalizavimą raida. Realiai veikianti demokratija- tai teisinė demokratija.Todėl tie autoriai, kurių kiekvieną pozityviosios teisės” tobulinimą” bando aiškinti ir kaip poslinkį teisinės valstybės link, turi pagrindą, tik tuo atveju, jei tą tobulinimą supranta, kaip teisinės sistemos veiksmingumo, ginant žmogaus teises, didinimą.
Mūsų terminui “ teisinė valstybė” ,kaip ir vokiškajam “ Rechtsstaat” ar rusiškajam “ pravovoje gosudarstvo” anglų kalboje nėra atitikmens. Jie verčiami “ law-based state” ( “ teise besiremianti valstybė”) arba “ law- governed state” ( “ teisės valdoma valstybė’). Abu šie vertiniai, skirtingai negu originalaus angliškas terminas “ state under the rule of law” ( “ valstybė, paklūstanti “ teisės viešpatavimui”), anglų kalbos požiūriu yra nenatūralūs, dirbtiniai. Taip yra todėl, kad Vokietijos, Prancūzijos, taip pat kai kurių kitų Vakarų Europos šalių teisės doktrinos ( kaip ir mūsiškė) ilgai nepripažino, jog yyra kitų imperatyvų, ne tik rinkėjų valia, ribojančių įstatymų leidėjų laisvę nustatyti socialinės tvarkos pradus ( ši nuostata ilgainiui gerokai evoliucionavo, šių šalių teisinėms sistemoms artėjant prie tų ,kurios savarankiškai generavo rule of law idėją. Vienintelė valia, kuriai esą turi paklusti įstatymų leidėjai, yra tautos ( visuomenės) valia, kurią tauta pareiškia per laisvus periodškus rinkimus. Ši doktrina formavosi Prancūzijoje , Didžiosios prancūzų revoliucijos vadams iškėlus prigimtinių žmogaus teisių šūkį – bet į kartą tuo ir buvo apsiribota. Net pažangiausia to meto prancūzų teisinė mintis žmogaus prigimtinių teisių nekildino iš tautos istorijos, kaip tai buvo Anglijoje, ar iš proto ir sąžinės kaip Amerikoje. Prancūzijos teisės doktrina pripažino , kad žmogus iš prigimties turi tam tikrų teisių, kurias įgyvendinti valstybė neturi kliudyti. Bet, kita vertus, Prancūzijos teismai neturi ( ar bent ilgą laiką neturėjo ) galios anuliuoti įstatymų leidėjų sprendimų, net jeigu pastarieji šias prigimtines teises ir pažeistų. Ši doktrina buvo plėtojama XIX amžiuje Vokietijoje.
Patys savaime teisinės valstybės parametrai nenurodo, kokiu mastu valstybė užtikrina ekonomines,socialines ar kultūrines teises, kokią socialinę politiką ji vykdo. Šiuo požiūriu teisinė valstybė kaip teisinė kategorija yra laisva nuo subjektyvaus įsivaizdavimo, kas visuomenėje yra teisinga ar gera, nuo politinių ( partinių) ar ideologinių preferencijų. Minėti parametrai aiškiai oorientuoja, kad turi būti vengiama teisinę valstybę ideologizuoti, paversti ją vienu iš lozungų socialiniuose, ideloginiusoe ar partiniusoe konfliktuose. Visi nurodyti teisinės valstybės požymiai vienareikšmiškai kreipia į formalią , teisinę erdvę.
Socialinė teisinė valstybė. Kartais teigiama, kad teisinė valstybė- tai tokia valstybė, kurioje sudaromos ekonominės, socialinės ir kultūrinės sąlygos visapusiam asmenybės vystymuisi, užtikrinama socialinė gerovė ir pan. Būtent šia linkme kaip tik ir plėtojasi modernioji Vakarų šalių valstybės koncepcija ir praktika. Pripažįstama,jog “ visuotinės gėrovės valstybė” tėra tolesnis teisinės valstybės modelio išplėtojimas. Tai ta pati teisinė valstybė, tik jai dabar dar keliamas uždavinys pereiti nuo negatyvaus teisės į laisvę ir nuosavybę užtikrinimo prie pozityvaus poveikio gamybai skatinti ir nacionalinio produkto teisingesniam perparskirstymui. Jos veikla neturi vien apsiriboti tik tvarkos apsauga, ji privalanti kartu ir palaikyti visų piliečių gėrovę.Tokios orientacijos valstybė Vakarų literatūroje vadinama labai įvairiai: Italijoje-“ pagelbstinčia valstybe”, Prancūzijoje-“ valstybe globėja” arba “ socialine teisine valstybe”.Pastarasis terminas šiandien beveik visuotinai įsitvirtinęs vokiečių, prancūzų teisinėje literatūroje.
Liberali valstybė pripažino socialinį skurdą kaip neišvengiamą ir kartu pripažįsta privačią savanorišką labdarą kaip adekvačiausią formą skurdo problemai spręsti. Socialinės teisinės valstybės koncepcija atskleidžia, kad skurdas ir su juo susijusi įtampa gresia pačiam santvarkos pagrindui ir todėl aktyvina valstybės vaidmenį vykdant visuomenės reformas,kad išvengtų prieštaravimų paaštrėjimo.Socialinis
valstybės poveikis bendrajai pažangai yra tiek sureikšmintas, kad jis yra įtvirtintas daugelio pokario Vakarų Europos valstybių konstitucijose. Lietuvoje apie socialinę teisinę valstybę oficialiai nei rašoma, nei kalbama, nors šia linkme ir nemažai daroma praktiškai.
Socialinė teisinė valstybė-kokybiškai nauja demokratijos forma. Ši teisinės valstybės terminų ir definicijų evoliucija nuo nuo teisėtumo valstybės prie rule of law, o nuo jos-prie socialinės teisinės valstybės – rodo, jog valstybės vis labiau artėja prie autentiškosios paskirties- būti piliečių teisių pasaugos ir įgyvendinimo teisine organizacija; vis llabiau įveikiamas valstybės ir tautos susvetimėjimas. Valstybė evoliucionuoja nuo asmeniui priešiškos aplinkos prie jam pagelbstinčios jėgos. Ji liudija akivaizdų liberalistinių tendencijų valstybės koncepcijoje įveikimą. Socialinė valstybė nesitenkina teisinio mechanizmo žmogaus teisėms ginti nuo neteisėto kėsinimosi sukūrimu, ji nepalieka ekonominių santykių savieigai, ji juos reguliuoja, atsižvelgdama į visų piliečių teisių realią saugą. Todėl socialinė teisinė valstybė yra demokratinės teisinės valstybės ir jos propaguojamo teisės viešpatavimo principo išplėtojimas ir pagilinimas iki jo pilnatvės. Tai politinės demokratijos išplėtojimas į ekonominę ir socialinę demokratiją.
. Socialinė valstybė- tai nesusipratimas, kuris gali reikšti viena: kad valstybė būtų laikoma teisine, ji turi būti turtinga; priešingu atveju ji nepajėgtų susidoroti su tais uždaviniais, kurie keliami socialinei valstybei. Toks teisinės valstybės tapatinimas su socialine valstybe yra pavojingas, nes ppaverčia niekais pačią teisinės valstybės idėją, leidžia ekonomiškai nepajėgios valstybės valdžią populistiškai kaltinti nukrypimu nuo teisinės valstybės standartų net ir tais atvejais, kai ši valdžia siekia iš tikrųjų įgyvendinti teisės viršenybę.
Išties, kai kurių valstybių konstitucijose ( pvz.: Vokietijos, Rusijos) teisinės valstybės sąvoka vartojama šalia socialinės valstybės. Konstitucionalizmo teorijos požiūriu tai reiškia, kad valstybė, pasiskelbusi teisine, įsipareigoja užtikrinti kuo platesnes ekonomines ir socialines teises, kurias yra įtvirtinusi savo įstatymuose. Bet tai anaiptol nereiškia, kad socialinė valstybė yra tam tikra teisinės valstybės rūšis, atmaina ar išsivystymo pakopa. Pirešingai, jeigu skurdi, ekonominius sunkumus išgyvenanti valstybė atitinka nurodytus teisinės valstybės parametrus, ji pagrįstai laikytina ne mažiau teisine, negu, tarkime, gerovės valstybė. Dar daugiau, socialinė valstybė savaime nereiškia ,kad ji yra teisinė. Tai gali bbūti intervencionalistinė, netgi totalitarinė valstybė, kurioje klesti nežabotas valdžios kišimasis ne tik į ūkinę veiklą, bet ir į žmonių asmeninį gyvenimą, tačiau kuri vis dėlto siekia užtikrinti tam tikrą ( bent minimalų) pragyvenimo lygį savo nelaisviems piliečiams. Pažymėtina, kad istoriškai viena pirmiausių socialinės valstybės formų buvo policinė valstybė, visuotinę gerovę bandžiusi užtikrinti policinėmis priemonėmis. Neatstiktinai kai kurie žymiausieji teisinės valstybės teoretikai “ susocialintą” teisinės valstybės sampratą ( išpažįstamą kai kuriose trečiojo pasaulio šalyse) netgi parvardžiuoja :” teisinės valstybės iškrypimu”.
Tad jjeigu socialinę valstybę galima laikyti konstituciniu ( teisiniu) principu, tai yra kitas, ne teisinės valstybės principas, reiškiantis tam tikrą valstybės socialinę orientaciją, jos ekonominių ir socialinių įsipareigojimų įtvirtinimą. Todėl teisinę valstybę būtina aiškiai skirti nuo socialinės valstybės: valstybė gali būti ir socialinė, ir teisinė, bet ji gali būti tik socialinė arba tik teisinė, arba nei viena, nei kita; jei valstybės konstitucijoje yra įtvirtintos plačios socialinės garantijos, ji bus teisinė tik šias garantijas realiai užtikrinus, bet jei tokių garantijų nėra įtvirtinta, pakaks, kad ji bent atitiktų jau minėtus teisinės valstybės parametrus.
Dar labiau netikslu būtų teisinę valstybę laikyti ne tik socialinės valstybės, bet ir gerovės valstybės sinonimu; pastaroji sąvoka apskritai žymi ne tam tikrą teisinį principą, bet faktinį valstybės būvį, jos ūkio ir visuomenės situaciją. Čia nėra galimybės ( ir reikalo) aptarinėti įvairių gerovės variacijų- konservatyviosios gerovės valstybės, socialdemokratinės gerovės valstybės, vadinamųjų Bismarcko gerovės valstybės ir sero Beveridge’o gerovės valstybės, socialinių paslaugų valstybės ir pan. Minėtų gerovės valstybės atmainų pavadinimų turėtų pakakti, kad būtų aišku, jog gerovės valstybė- tai politikos ir ekonomikos, bet ne teisiės mokslo kategorija.
Teisinės valstybės idėja Lietuvoje. Tai buvo lemtinga ir lietuvių tautai atgaunant nepriklausomybę. Sovietams paskelbus, kad jie kurs teisinę valstybę-teiks pirmumą ne jėgai, o teisei, llietuvių tauta gavo bent formalią galimybę pasiremti prigimtine tautų teise į laisvę ir nepriklausomybę- įgyti teisinį ir moralinį pagrindą priešintis Sovietų Sąjungos pozityviajai teisei, įtvirtinančiai ir ginančiai Lietuvos okupaciją, ir aneksiją, teigti, jog negalioja pozityvioji teisė, prieštaraujanti prigimtinei. Tai morališkai drąsino ir skatino Lietuvos išsivaduojamąjį sąjūdį, leido lietuvių tautai jausti visos civilizuotos žmonijos paramą, jausti, jog mūsų pusėje stovi teisė, nors ir nestovi jėga. Tai, kad laimėjo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sąjūdis, buvo didžioji ir visos žmonijos, siekančios gyventi pagal teisines vertybes, pergalė, tai teisės pergalė prieš neteisės ir jėgos kulto dominantę.
Iškėlę sau uždavinį kurti teisinę valstybę, Lietuvos teisininkai ( o su jais ir politikai bei įstatymų leidėjai) mokėsi iš kitų šalių patirties. Vokietijos teisės profesorius Dietrichas – Andre Loeberis mano, kad Baltijos šalys šioje srityje buvo gerokai pranašesnės už kitus iki tol Sovietų Sąjungai priklausiusius kraštus, kurie irgi skelbėsi kuriantys teisinę valstybę. Tą pranašumą jis vadino “ Baltijos šalių palikimu”. Anot profesoriaus Loeberio, tai tautinės, taip pat Vakarų ir ikirevoliucinės Rusijos vertybės, kurias Baltijos šalių teisininkai ir įstatymų leidėjai bandė atgaivinti. Tačiau net ir darydami prielaidą, kad toks sunkiai nusakomas “ Baltijos šalių palikimas”- beveik mistinė kategorija, kurios teisinis pobūdis gali būti kvestionuojamas. Teisės mokslas ir teisinė ideologija, ddominavusi šiose šalyse ( ir Lietuvoje) , iki pat 1988 metų teisinės valstybės idėją vertino priešiškai. Ir masinei, ir profesionaliajai teisinei sąmonei staiga ( faktiškai vos per keletą mėnesių ar net savaičių ) persiorientavus į vakar dar neigtas vertybes, iš vakarų teisės tradicijos buvo pasiskolinta teisinės valstybės sąvoka, kuriai senoji teisės doktrina suteikė iškreiptą prasmę. Vargu, ar visuomenė, kurioje suvereno ( o realiai- valstybės vadovo) žodis ir buvo įstatymas, o kartu ir teisė, gali būti neabejojama priimti nuostatą, jog yra viršesnė ir labiau privaloma teisė nei valstybės sukurtoji. Neatsitiktinai ir dabar Lietuvos teisės studentams kaip aksioma yra teigiama, jog teisė yra valstybės valia, paverrsta įstatymu. Neteisinės valstybės virtimas teisine- sudėtingas procesas. Lietuvoje ir kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse ( ypač tose, kurios formaliai įėjo į buvusią Sovietų Sąjungą ir dėl to neturėjo nė menkiausių galimybių savarankiškai reguliuoti net nelabai reikšmingus visuomenės santykius) jis vyksta ypač prieštaringai. Čia visų pirma reikia turėti galvoje tai, kad laisvė puoselėti ir ugdyti autentišką ir originalią teisinę mintį buvo labai ribota, o teisės mokslas faktiškai atliko tik svetimos valstybės, svetimos tautos ir svetimą ideologiją įtvirtinusios teisinės praktikos komentatoriaus vaidmenį. Kita vertus, teisiškai reikšmingos informacijos stoka, politiniai barjerai intelektualiai bendraujant su kolegomis iš kitų kraštų
ir agresyvus sovietinės sistemos ideologinės nekaltybės saugojimas davė rezultatų- šiandien šios visuomenės ( ir Lietuva, deja, čia nėra jokia išimtis ) yra įgijusios stiprų imunitetą naujoms, modernioms teisinėms idėjoms. Gal nebus pernelyg kategoriška teigti, kad perimti Vakarų patyrimą bandoma tik vadinamojo “ taškinio” mąstymo keliu; tipiškas tokio mąstymo pavyzdys yra mėginimas vos ne kiekvienos teisės novelos pagrįstumą argumentuoti pasitelkiant bent vieną ( paprastai tik vieną, ypač jeigu yra alternatyvų) pavyzdį, įrodantį, jog kurioje nors pasaulio ( pageidautina, kad Vakarų ) vvalstybėje visuomenės santykiai reguliuojami kaip tik taip,kaip siūlo mūsų įstatymų reformatoriai. Pagaliau, šiuose kraštuose logiškas yra ir teisinis nihilizmas. 1990metų gruodžio mėnesį konferencijoje Osle Varšuvos universiteto konstitucinės teisės profesorius Stanislawas Gebethneris į klausimą, kodėl Vidurio ir Rytų Europos šalims taip nelengvai sekasi kurti teisinę valstybę, atsakė, jog nevykdyti teisės reikalavimų šiose visuomenėse ištisus dešimtmečius buvo savotiška “ patriotinė pareiga” , nes tai buvo svetima teisė, primesta šioms tautoms, o ne jų pačių sukurta ar laisvai pasirinkta. Ilgainiui įprotis nepaklusti svetimai tteisei virto įpročiu nepaklusti jokiai teisei, negerbti įstatymų apskritai, skeptiškai vertinti visus įstatymus. Tačiau skeptiškai, o kartu ir paviršutiniškai, gali būti vertinami ne tik tam tikri įstatymai, bet ir kur kas bendresnio pobūdžio teisinės idėjos bei bendrieji tesiės principai- taip ppat ir teisinės valstybės idėja, ypač turint omeny kaip, kokiu būdu ji atgimė ( o iš tikrųjų pirmą kartą buvo išsakyta) Lietuvoje. Neišvengiamai patys mūsų valstybės įstatymų leidėjai, išauklėti ekstremistinio teisinio pozityvizmo dvasia, net patys to nenorėdami, teisinės valstybės idėjai suteikia ribotą turinį.
Teisinės valstybės idėja 1988 metais pateko į Lietuvą ne iš Vakarų. Mūsų teisininkams Vakarų teisės tradicija buvo, ir, deja, tebėra , savotiška terra incognita ( jeigu ignoruosime tą aplinkybę, kad pati socialistinė teisė irgi yra savita, nors labai izoliuota, Vakarų teisės tradicijos atmaina ar bent jos produktas, susiformavęs veikinat įvairiems ne tik ir ne tiek teisiniams, bet visų pirma politiniams ,socialiniams ir kultūriniams veiksniams ). Ji nebuvo paveldėta ir iš “ Baltijos šalių palikimo”- ji čia negalėjo ““atgimti” jau vien dėl tos priežasties, kad ikikarinė Lietuvos teisinė mintis buvo perdėm etatistinė. Ši idėja Lietuvoje “atgimė” po to ( tam tikra prasme matyt ir dėl to), kad ji buvo “ legalizuota” Sovietų Sąjungoje. Sovietų Sąjungos politinė vadovybė, išlėlusi iš Vakarų pasiskolintą teisinės valstybės lozungą, nesiekė pertvarkyti valstybę pagal kokį nors Vakarų pavyzdį, o siekė pritaikyti teisinės valstybės sąvoką jau susiformavusiai politinei santvarkai ir teisinei sistemai ( aišku, negalima neigti šios idėjos iškėlimo tuometinėje Sovietų Sąjungoje praktinės reikšmės ir ttos įtakos,kurią ji padarė valstybės bei SSRS griuvėsiuose susikūrusių naujų valstybių raidai ir politiniam visuomenės aktyvumui; juk ir Lietuvos nepriklausomybės klausimą pavyko oficialiai iškelti tik tada, kai Sovietų Sąjungos politinė valdovybė paskelbė pirpažįstanti teisės viršenybę prieš politinio elito interesus). Ir tai buvo sąmoningas siekis. Analogiškų bandymų “ importuoti” terminus ir sąvokas, bet ne jų turinį, buvo ir anksčiau. Pavyzdžiui, demokratijos sąvoką ( irgi Vakarų kilmės), nusakančią žmonių laisvę dalyvauti valdant valstybę ir tvarkant visuomenės reikalus, irgi buvo mėginama implantuoti į sovietinę politinę sistemą ir ideologiją, nors tokios politinės laisvės čia faktiškai nebuvo nuo pat 1917 metų ( o ir iki tol Rusija negalėjo būti laikoma demokratine valstybe); todėl žodžių derinys “ sovietinė demokratija” buvo aiškus alogizmas. Bet teisinės valstybės sąvoka, skirtingai nuo demokratijos sąvokos, net Vakarų teisės tradicijoje nėra traktuojama vienodai. Tai sudarė galimybę manipuliuoti terminu. Turbūt neatsitiktinai Sovietų sąjungos politinė vadovybė ( klaip tik politinė vadovybė, o ne mokslininkai ar intelektualai disidentai paskleidė teisinės valstybės idėją) ėmė vartoti rusišką terminą “ pravovoje gosudarstvo” ( “teisinė valstybė”), o ne “ gospodstvao prava “ ( “ teisės viešpatavimas”). Pastarasis atitiktų angliškąjį “ rule of law”, o “ pravovoje gosudarstvo” yra greičiau vokiško termino “ Rechtsstaat” vertinys. Lietuviškas terminas “ teisinė valstybė” ssemantiškai taip pat yra tolimas anglosaksų rule of law idėjai, kaip ir rusiškasis ravovoje gosudarstvo.
Nepriklausomybės atgavimas, nenaudojant smurto, dar kartą paliudijo tą svarbų faktą, jog neskaitlingos tautos turi būti itin suinteresuotos, kad teisės viešpatavimo idėja visuotinai įsigalėtų tiek tarptautiniuose, tiek tarpsocialiniuose, tarpinidividiniusoe santykiuose, nes tokios tautos gali išlikti, apsaugoti savo teises ir džiaugtis nepriklausomu valstybiniu gyvenimu, kol tautų santykiuose viešpatauja ne jėgos, o teisės viršenybė.
Mūsų terminui “ teisinė valstybė” ,kaip ir vokiškajam “ Rechtsstaat” ar rusiškajam “ pravovoje gosudarstvo” anglų kalboje nėra atitikmens. Jie verčiami “ law-based state” ( “ teise besiremianti valstybė”) arba “ law- governed state” ( “ teisės valdoma valstybė’). Abu šie vertiniai, skirtingai negu originalaus angliškas terminas “ state under the rule of law” ( “ valstybė, paklūstanti “ teisės viešpatavimui”), anglų kalbos požiūriu yra nenatūralūs, dirbtiniai. Taip yra todėl, kad Vokietijos, Prancūzijos, taip pat kai kurių kitų Vakarų Europos šalių teisės doktrinos ( kaip ir mūsiškė) ilgai nepripažino, jog yra kitų imperatyvų, ne tik rinkėjų valia, ribojančių įstatymų leidėjų laisvę nustatyti socialinės tvarkos pradus ( ši nuostata ilgainiui gerokai evoliucionavo, šių šalių teisinėms sistemoms artėjant prie tų ,kurios savarankiškai generavo rule of law idėją). Vienintelė valia, kuriai esą turi paklusti įstatymų leidėjai, yra ttautos ( visuomenės) valia, kurią tauta pareiškia per laisvus periodškus rinkimus. Ši doktrina formavosi Prancūzijoje , Didžiosios prancūzų revoliucijos vadams iškėlus prigimtinių žmogaus teisių šūkį – bet į kartą tuo ir buvo apsiribota. Net pažangiausia to meto prancūzų teisinė mintis žmogaus prigimtinių teisių nekildino iš tautos istorijos, kaip tai buvo Anglijoje, ar iš proto ir sąžinės kaip Amerikoje. Prancūzijos teisės doktrina pripažino , kad žmogus iš prigimties turi tam tikrų teisių, kurias įgyvendinti valstybė neturi kliudyti. Bet, kita vertus, Prancūzijos teismai neturi ( ar bent ilgą laiką neturėjo ) galios anuliuoti įstatymų leidėjų sprendimų, net jeigu pastarieji šias prigimtines teises ir pažeistų. Ši doktrina buvo plėtojama XIX amžiuje Vokietijoje.
1935 metais Vokietijos teismai, pagrįsdami nuteistųjų siuntimą į koncentracijos stovyklas “ auklėjimo tikslais”, rėmėsi specialiu Teisingumo ministerijos aplinkraščiu, kuriame buvo teigiama, jag Vokietija esanti Rechtsstaat – o toje “ teisinėje valstybėje” įstatymai numatė kaip tik tokią” auklėjimo priemonę” net ir žmonėms, nepadariusiems jokių nusikaltimų. Rule of law valstybė veiklos laisvės ribos yra grynai teisinės ( nes aukštesnieji principai, privalomi įstatymų leidėjams, taip pat traktuojami kaip teisė), o Rechtsstaat atveju šios ribos greičiau sietinos su socialine ir politine doktrina: doktrina teigia, jog tam tikra valstybė “ yra” teisinė, ir tik tada šis
doktrininės prigimties postulatas transformuojasi į teisinį imperatyvą; pavyzdžiui, Vokietijos ir Ispanijos konstitucijos šias šalis skelbia esant teisinėmis ( arba socialinėmis- teisinėmis) valstybėmis ( šią tezę kartoja ir kai kurie Rusijos konstitucijos projektai ), tačiau koks visuomenės tvarkos normatyvinis modelis politinės doktrinos yra žymimas šiuo terminu, paaiškėja tik išanalizavus kitus konstitucijų ar net mažesnės teisinės galios įstatymų straipsnius. Todėl, iš perestroikos laikotarpio sovietinės propagandos pasiskolinę teisinės valstybės lozungą, turime apsispręsti, kuris teisinės valstybės tipas mums reikalingas ir kaip tokią valstybę šiandien ggalima ( jei apskritai galima ) sukurti mūsų krašte.
Koks teisinės valstybės tipas iš tikrųjų reikalingas Lietuvai, galima pasakyti tik visapusiškai ištyrus tuos mūsų visuomenės dvasinės raiškos aspektus, kurie gali tapti autentiškos mūsų teisės tradicijos pagrindais. Deja, kol kas čia nematyti jokių didesnių pastangų. Nemėginama išsiaiškinti, kokią prasmę Lietuvos gyventojai anksčiau teikė tokioms fundamentalioms sąvokoms, kaip “ teisė”,”įstatymas”,” teisingumas”,” valstybė’,” valdžia” ir pan. Nenagrinėjama ir mūsų tautinio charakterio įtaka teisiniam mentalitetui. Mūsų teisės istorijos studijos ( kurios pastaruoju metu yra aapmirusios, išskyrus gal tik nepriklausomus Lietuvos Respublikos teisės tyrinėjimus) dar netapo teisės istoriosofijos studijomis. Norint išspręsti mūsų teisės institutų , teisės doktrinos ir teisės tradicijos autentiškumo problemą, nepakanka tik aprašyti Lietuvos teisės institutų raidą- būtina “ iššifruoti” alternatyvas, išstudijuoti “ nneįvykusią istoriją” .Galbūt šie uždaviniai atrodo esą fantastiški.Bet jei tauta, savo istorijoje taip ilgai gyvenusi “ su kuo nors bendrai”, pasiryžo gyventi “ atskirai”, ji turi šį savo naująjį būvį atitinkamai modeliuoti. Šiandien, deja, dar negalima nustatyti savo teisės tradicijos autentiškumo laipsnio. Vadinasi, negalima ir tikrai pasakyti, ar mums priimtinesnė rule of law, ar Rechtsstaat tipo teisinė valstybė. Teisinė praktika šio klausimo aktualumą įsakmiai primins gal tik po ilgesnio laiko.
Tačiau, Lietuvos teisės mokslui tylint, kaip tik teisinė praktika yra šių paieškų ašis. Deja,reikia pripažnti, kad šios paieškos yra atsitiktinio pobūdžio. Mūsų teisės raida, pastaruoju metu neįtikėtinai sparti, vis dėlto yra gana eklektiška. Pagrindinis Lietuvos teisinės sistemos metodas- “ klaidų ir bandymų kelias”. Kopijuojant atskirų Vakarų teisės tradicijos šalių institutus, oo neretai ir savarankiškai juos “ išradinėjant”, iš akių išleidžiama teisinė sistema kaip struktūriška ir logiška vienybė. Vargu ar kitaip, negu politiniu kompromisu, galima paaiškinti, tarkime, lietuviškąją Seimo rinkimų sistemą, vienu lygiu įtvirtinančią ir mažoritarinę , ir proporcinę rinkimų sistemas. Ne kitokia ir Valstybės Prezidento instituto interpretacija- ji prieštarauja klasikinio visame pasalyje pripažinto valdžiųū padalijimo ir atsvarų mechanizmo sampratai: ne “ depolizuotas”, o realioms politinėms jėgoms atstovaujantis prezidentas yra arba vykdomosios valdžios galva, arba nominalus aukščiausiasis valstybės pareigūnas. Ir nors LLietuvos įstatymų kūrėjai įkvėpimo atkakliai ieško kitų valstybių teisinėje praktikoje, šių gana padrikų paieškų rezultatas kol kas primena įvairiausių teisėdaros novelų, perrašytų iš kitur valstybių įstatymų sistemų, konglomeratą. Tikriausiai visuomenėje , pirmą kartą po penkiasdešimties metų intelektualinės izoliacijos bandančioje grįžti į civilizuotą Vakarų pasaulį, tai dėsninga- kitaip vargu ar būtų galima toleruoti tai, kad Konstitucinio teismo modelis šiek tiek nusižiūrėtas nuo Italijos, šiek tiek nuo Amerikos ir dar šie tiek nuo Prancūzijos, Prezidento institutas- šiek tiek nuo Prancūzijos, šiek tiek nuo Jungtinių Amerikos Valstijų, ombudsmeno ( Seimo kontrolieriaus) institutas – galbūt nuo Lenkijos, o galbūt nuo Skandinavijos kraštų. Niekuo kitu, kaip tik visuomenės santykių teisinio reguliavimo ir visos teisinės sistemos teorinių pagrindų ignoravimu, galima paaiškinti ir tai, kad vietoje nebepopuliaraus” sovietinio” teisinio reguliavimo tipo- “ draudžiama viskas,kas nėra tiesiogiai leidžiama įstatymų”- beveik visuotinai propaguojamas kitas kraštutinumas – “ leidžiama viskas,kas nėra įstatymų tiesiogiai draudžiama”; tuo tarpu praktiškai visos civilizuotos Vakarų Valstybės ( ir Europos, ir Amerikos) jau seniai pripažįsta tik šių abiejų idealių tipų samplaiką : “ leidžiama viskas,kas nėra tiesiogiai uždrausta, jeigu tai nėra protingai reguliuojama”.Pagaliau- ir tai ypač svarbu- tik visišku Konstitucijos, kaip pagrindinio ir svarbiausio visuomenės- ne valstybės – akto prigimties nesupratimu galima paaiškinti mėginimus pavaizduoti 1992 mmetų Lietuvos Konstituciją kaip visuomenės sutartį, tuo tarpu pats jos rengimo ir priėmimo procesas akivaizdžiai liudija, jog ji buvo tik tuometinio parlamento frakcijų abipusių nuolaidų ir kompromisų rezultatas.
Tai, kas pasakyta, gali būti laikoma kritika, bet kartu tai objektyvus faktų konstatavimas. Šiandien dar sunku teigti, jog jau yra įvykę tam tikrų esminių pokyčių, leidžiančių kalbėti apie naujos ir autentiškos Lietuvos teisės tradicijos užuomazgos.Dabartinė Lietuvos teisė, kaip ir ligi šiol dominavusi socialistinė teisė, išlieka paternalistinė, o jos reformavimas bent ligi šiol buvo subordinuotas” didžiojo šuolio” politikai. Tačiau pakeisti visuomenės teisės tradiciją- tai lėtai ir kryptingai keisti esminius teisinės sistemos bruožus, kurie nulemia jos priklausomybę vienai iš nacionalinių teisinių sistemų grupių, vadinamųjų teisės šeimų. Todėl praktinė veikla reformuojant per pastaruosius penkiasdešimt metų susiformavusią teisinę sistemą neatsiejama nuo paties teisės mokslo plėtotės, ir visų prima- nuo lyginamosios teisėtyros, kaip mokslo šakos ir akademinės disciplinos, vystymo Lietuvoje.
Teisės viešpatavimo sąvoka anglosaksų teisinėje sistemoje. Anglų juristas A.V Dicey’us XIX amžiaus pabaigoje suformulavo garsiausią teisės viešpatavimo sampratą, kaip apimančią tris elementus: pirma, absoliuti teisės viršenybė prieš šališką galią, įskaitant plačius valdžios diskrecinius įgaliojimus; antra, kad kiekvieną pilietį reglamentuoja įprasta tautos teisė, adminitruojama bendrųjų teismų; ir trečia, kad subjektinės teisės yra pagrįstos ne abstrakčiais konstituciniais postulatais, o ffaktiniais teismų sprendimais. Trečiasis šių elementų yra apibendrinta bendrosios teisės metodų gynyba, o antrasis yra gynyba to, ką Dicey’us manė esant anglų praktika, palyginti su kontinentinėmis specialiomis teisinėmis procedūromis, skirtomis spręsti reikalavimus, kylančius iš valstybės įstaigų veiklos ar kompetencijos ( administracinės teisės rityje). Tačiau pirmasis šių elemetų atskleidžia teisės viešpatavimo esmę, kaip ji suprantama bendresne vakarietiška prasme. Šioje koncepcijoje teisė yra sudaikitnama kaip visuomenės “ valdovas”. Valdžia ne mažiau nei piliečiai yra laikoma pavaldžia teisei. Valstybė, kai tik to reikia, gali laisvai keisti teisę pripažintais procesais, bet visų valstybės tarnautojų ir įstaigų veiksmus turi reguliuoti teisė.
Teisės viešpatavimo doktrina reikalauja, kad teisę sudarytų žinomos, nuspėjamos taisyklės. Taigi ji suponuoja pozityvistinį požiūrį į teisę iš teisinių pareigūnų ir piliečių pusės. Doktrina patenkina ekonominių sandorių saugumo poreikį ir individualios laisvės sąlygas, lydinčias šį poreikį. Ji taip pat patenkina valstybės, o bendriau tariant-galios santykių efektyvaus struktūrizacimo-ideologinius ir techinius poreikius. Išsami racionalių taisyklių konstrukcija ne tik padeda spręsti ginčus,-kur kas svarbiau, kad sudėtingose moderniose visuomenėse padeda užkirsti kelią trinčiai ir ginčams, nustatydamos daugmaž aiškias leidžiamo elgesio gaires.
Akivaizdu, kad profesinė ekspertizė, būtina garantuojant, kad teisinės procedūros būtų reguliuojamos aukštesniais teisiniaias standartais, dažniau aptinkama aukštesniuose teismų sistemos lygiuose, ir kad tie teismo proceso dalyviai, kurie
turi daugiau žinių, įtakos ir gerovės, gali geriau pasinaudoti šiais aukštesniaisiais lygiais. Šia prasme teisės viešpatavimas daug labiau yra prieinamas “ turėtojams”, nei “ neturėtojams. Dauguma magistratų teisingumo studijų parodė neatstovaujamų atsakovų baudžiamosiose bylose nesugebėjimą efektyviai apsiginti. Doreen McBarnet (1981m) parodė, kaip magistratų teismu procedūros skatina šią situaciją. Atsakovams, kurie nėra susipažinę su teismo procedūromis, nuolat užkertamas kelias procesiniais protestais, kai jie mėgina paaiškinti padėtį taip, kaip ją įsivaizduoja. McBarnet pagrindinė idėja yra ne tai, kad teisės viešpatavimas šiandien neegzistuoja ššioje žemiausioje teismų sistemos grandyje, o kad ji funkcionuoja taip skirtingai nuo aukštesniųjų teismų, kad išstato pajuokai idėją apie vieningą teisės sitemą, adminstruojamą visoms klasėms teismuose.
Šios iliutracijos patvirtina požiūrį, kad teisės viešpatavimas yra svarbesnis kaip legitimuojanti ideologija nei kaip lygybės prieš įstatymą praktika. Anglų ir amerikiečių teisininkai linksta dviprasmiškai vertinti šią doktriną, dažnai aršiai dėl jos kovodami, kai gina aiškias taisykles, ribojančias ar kontroliuojančias administracinę diskreciją, laikomą gresiančia piliečių laisvei, bet tuo pat metu pripažindami, kad praktikoje egzistuoja labai ddaug išimčių iš šios doktrinos, taigi klya abejonių, ar ji toliau išlieka išskirtine Vakarų teisės savybe.
Teisinio įstatymo viršenybė. Teisinė valstybė, reikalaujanti vadžios galias saistyti įstatymu ir visur teigdama turinio primatą, nuolat kelia klausimą, koks yra tas įstatymas, kurio viršenybės rreikalaujama? Juk įstatymas gali būti ne tik moralus , žmogaus teise gerbiantis, bet ir represinis , valstybės savivalę legalizuojantis. Ne bet kokio įstatymo viršenybė ir jos laikymasis įtvirtina teisingumą ir žmogaus teisių saugą visuomenėje. Iš čia-būtinybė skirti du įstatymo viršenybės aspektus: formalųjį ir turiningąjį.
Formalusis- tai iš esmės teisėtumo reikalavimas: visos valstybinės institucijos , pareigūnai ir piliečiai privalo elgtis griežtai pagal jų veiklą reglamentuojančias teisės normas, valdymo institucijų leidžiami poįstatyminiai aktai turi neprieštarauti įstatymams, o šie- Konstitucijai. Šitoks teisėtumas apsaugo žmogaus teises tik nuo tokios valstybinių institucijų savivalės, kuri nėra legalizuota įstatymu, bet ne nuo valstybės savivalės teisėkūroje apskritai. Žmogaus teisių apsauga teisiniu formalizmu prasideda, bet juo nesibaigia, jai įgyvendinti reikia ne šiaip įstatymo, o teisinio įstatymo viršenybės.
Normatyvistinę, etatistinę tteisės sampratą išpažįstantiems teisininkams teisinis įstatymas , žinoma, bus paprasčiausia nesąmonė. Juk kiekvienas įstatymas išreiškia ne ką kita, kaip teisės normas, todėl nėra ir negali būti neteisinių įstatymų, kaip negali būti įstatymo, neturinčio savyje teisės normų. Šie samprotavimai kaip tik ir išduoda normatyvistinį, etatistinį požiūrį, kuris, tapatindamas teisę su valstybės kuriamomis elgesio taisyklėmis , domisi pačia elgesio taisykle, o ne jos turiniu. Todėl viskas, ką valstybinę valdžia nustato ir sankcionuoja, pripažįsta privalomo elgesio normomis, čia laikoma teise. Net ir didžiausia vvaldžios savivalė yra teisė. Šitaip teisėje nėra nei pagarbos žmogaus teisėms, nei valdžios savivalės tų teisių atžvilgiu, o yra tiesiog pozityviosios teisės normomis juridizuota valdžios valia, abejinga jos nustatomų elgesio normų santykiui su prigimtinėmis žmogaus teisėmis. Taigi reikalas atskirti “ prievartą” nuo “ teisinės lygybės” kaip tik ir sukelia formalistinės įstatymo sampratos absoliutinimo krizę.
Turiningasis įstatymo viršenybės aspektas. Teisinis įstatymas- tai pastanga įveikti tradicinį pozityviosios teisės formalizmą, todėl įstatymas, kad būtų teisinis, be gerai žinomų formalių rekvizitų, dar turi atitikti ir šiuos turininguosius:
1) Būtina skirti teisė nuo įstatymo. Tai pradinė ir teorinė teisinio įstatymo prielaida. Ji svarbi tuo, kad padeda aptikti objektyvų kriterijų valstybės kuriamų įstatymų teisinei vertei nustatyti.
2) Valstybės leidžiami įstatymai turi neprieštarauti prigimtinėms žmogaus teisėms. Šis reikalavimas įstatymą ir visą valstybės teisėkūrą perkelia į dorovės, teisės ir teisingumo sritį, padaro teisėkūrą pavadžią šioms vertybėms.
3) Įstatymo formuluojamos teisės normos privalo įkūnyti socialinį kompromisą. Tai reiškia, kad įstatymas turi atsižvelgti į visų socialinių grupių interesus, kuriuos tas įstatymas kokiu nor būdu paliečia.
4) Socialinis kompromisas- ne tik teisinio įstatymo atributas. Pripažinus kompromisą viena iš svarbiausių priemonių teisiniams įstatymams kurti, socialiniams prieštaravimams spręsti bei visų gėrovei garantuoti, tikslinga ties juo specialiai stabdelti, tuo labiau, kad kompromisas šiandien yra ne tik teisinio įstatymo požymis, bet ir visų ccivilizuotų santykių tarp valstybių, tautų, socialinių grupių darnos pagrindas.
5) Teisinio įstatymo viršenybė.
6) Įstatymas kartu turi būti ir nacionalinis. Nacionalumas čia reiškia asmens teisių ir pareigų subalansavimą su tos šalies konkrečiomis ekonominėmis, intelektualinėmis , psichologinėmis galimybėmis vykyti įstatymo uždedamas pareigas.
Teisinis įstatymas- tai valstybinės valdžios suformuluota, privaloma bendro elgesio taisyklė, atitinkanti prigimtines( konstitucines) žmogaus teises ir išreiškianti priešingų interesų kompromisą. Jo viršenybė reiškia, kad visi valstybės kuriami teisės normų aktai sudaro griežtą hierarchiją tiek formos( atitikimo įstatymą), tiek ir turinio ( atitikimo teisę) požiūriu: poįstatyminiai teisės aktai neprieštarauja įstatymams, šie- Konstitucijai, o pati Konstitucija- prigimtinėms žmogaus teisėms. Toks įstatymas atveria galimybę kokybiškai atnaujinti teisės doktriną Lietuvoje( pereiti nuo etatistinės prie demokratinės teisės sampratos) ir tuo pagrindu modernizuoti teisinės sistemos reformą, kai chronologiškai nauji įstatymai prieš savo valią reanimuoja senąją teisės doktriną ir tuo minimizuoja savo poveikį šalies demokratėjimo raidai.
Teisinis įstatymas, reikalaudamas grįsti reformuojamą teisės sistemą ne įstatymo, o teisės viršenybe, sudaro prielaidas taikyti visai pozityviajai teisei civilinės teisės principus: visos teisinio santykio šalys ( taip pat ir valstybinės institucijos) traktuojamos kaip lygios prieš įstatymą: ne tik pilietis atsakingas valstybei, bet ir valstybė piliečiui; pilietis, ginantis savo pažeistas teises, gali traukti teisminėn atsakomybėn kiekvieną valstybės pareigūną ar instituciją, pažeidusią piliečio konstitucines teises; visi gginčai kuriuose susiduria teisėti interesai, sprendžiami kompromisu. Teisinis įstatymas- tai garantija , kad visuomenė nebus demoralizuojama sveikam protui( visų gerovei) priešingais įstatymais.Siekdami prižiūrėti ,kad valstybės priimami teisės aktai atitiktų teisinio įstatymo ( bent nepriešingo Konstitucijai) reikalavimus, teismai vykdo konstitucinę ir administracinę teisės aktų teisėtumo priežiūrą.
Žmogaus teisių realybė – teisinės valstybės esaties matas. Žmogaus teisių įgyvendinimas – fundamentaliausia ir nuolat trunkanti žmogaus būties problema, integruojanti visas kitas problemas.Šiuolaikinį žmogaus teisių problemos savitumą lemia tai, kad tradiciniame “ valstybė-asmuo” santykyje jo nariai ėmė keistis vietomis: šimtmečiais trukusią valstybės vertybinę pirmenybę asmens atžvilgiu keičia asmens pirmenybė: buvęs tikslas virsta priemone, o priemonė-tikslu.
Teisės viešpatavimas- strateginė tautos orientacija. Viešojo gyvenimo ir dvasios liberalizavimas pagimdė nuomonių pliuralizmą, taip pat ir daugybę nemokslinių vaizdinių ne tik Lietuvoje, bet ir visame postsocialistiniame pasaulyje. Čia, pasak rusų teisininko V.N.Kudriavcevo, ryškėja poreikis sisteminės analizės pagrindu paaiškinti besiformuojančią naują tikrovę, įvertinti atsiradusius kokybiškai naujus įvykius, prognozuoti vykstančių procesų , taip pat ir valstybės, ateitį, išsaugoti bei vystyti dorovinį žmonijos potencialą. Į tokią ideologiją, sugebančią veikti visų socialinių grupių gerovės interesais, gali pretenduoti šiuolaikinė socialinės teisinės valstybės koncepcija, į kurią mus lenkia pati Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios preambulėje ši orientacija suformuluota kaip ilgalaikis ir strateginis Lietuvos valstybingumo raidos idealas: lietuvių
tauta siekia “ atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės”.
Teisinės valstybės idėja ( net jei ir nebuvo vartojamas teisinės valstybės terminas) visais laikais buvo gyvoji teisinės minties šerdis. Propaguodama individo ir teisės viršenybę, teisinės valstybės idėja šiandien yra bene pajėgiausia modernizuoti mūsų teisinę sąmonę, atnaujinti jos vaizdinius apie valstybę ir teisė, grąžinti į mūsų teisinę sąmonę žmogaus teisių branginimo nuostatą, tapti teisinės doktrinos branduoliu, visos teisinės reformos bei pačios valstybės kūrimo idėjiniu vadovu. Teisinė valstybė – tai pastanga humanizuoti žmonių santykius teise ir jos viešpatavimu.
Taigi viską, kas mano jau paminėta apibendrinant, norėčiau suformuluoti į šias pagrindines tezes:
v Teisinės valstybės ir teisės viešpatavimo koncepcijos – vienos vertingiausių žmonijos laimėjimų. Į šią idėją Europos ( ir ne vien) civilizacijos ėjo tūkstantmečius, nors savo tikrąjį pavidalą įgijo tik XIX-XX a.
v Propaguodama individo bei teisės viršenybę šiandien ji yra bene pajėgiausia tapti teisės doktrinos , visos teisinės reformos bei pačios valstybės kūrimo idėjiniu pagrindu.
v Tai itin svarbu socialiai nesaugių žmonių grupių tautoms, nes ,,paskelbus teisės viešpatavimo principą pagrindiniu tarptautinio, tarpklasinio principu, teises atgauna tik tie, kurie negalėtų atgauti savo teisėmis ir laisvėmis jėgos ( fizinės, ekonominės, politinės ) dominavimo sąlygomis.
v Su teisinės valstybės ir teisės viešpatavimo principais sietinas ir Lietuvos saugumas ateityje, kuris priklausys nne tiek nuo jos karinės, ekonominės galios,kiek nuo to, kokiu mastu Europos tautų ir valstybės santykiai bus grindžiami ne jėga, o teise.
v Teisės viešpatavimas ir teisinė valstybė yra pagrindinis tautų saugumo garantas Europoje ir pasaulyje.
v Tik šių idėjų užtikrinimas gali užtikrinti pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių tinkamą įgyvendinimą.
v Teisinės valstybės krypties modelį turėtų pasirinkti savarankiškai pati konkreti valstybė, atsižvelgdama į savo šalies istorines aplinkybes, kitų šalių modelius, nes, kaip praktika rodo, jėga įbrukant valstybei kokį nors modelį, nedaug ką ir bepasieksi.
v Pagrindinis teisėkūros principas turėtų būti “ leidžiama viskas, kas nėra draudžiama”.
v Tarptautiniuose šalių santykiuose turėtų dominuoti ne jėgos, o teisės viršenybė.
v Teisinė valstybė yra Vakarų teisės tradicijos produktas.
v Ir galiausiai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ( 1992m.) preambulėje irgi yra suformuoluotas tautos pasiryžimas kurti teisinę valstybę, kaip šios nnuostatos laikomasi pamatysime ateityje, bet viena aišku: tiek turime teisinės valstybės, kiek turime realios pagarbos žmogaus teisėms bei laisvėms.
literatūra:
1) Roger Cotterrell “ Teisės sociologija “.Įvadas. “Butterworths”, London, Dublin, Edinburgh, 1992m.
2) Mary Ann Glendon , Michael W. Gordon, Christopher Osakwe “Vakarų teisės tradicijos”. “ Atviros Lietuvos fondas”, 1993m.
3) A. Vaišvila “Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje”. Vilnius, 2000m.
