Teisinis reguliavimas / sąvoka, priežastys/

Teisė egzistuoja tik veikdama ir reguliuodama žmonių santykius. Siekiant perkelti teisės sampratą iš žmonių sąmonės į jų veiksmus, paversti ją tų veiksmų norminimo priemone, susiduriame su teisinio reguliavimo sąvoka.

Teisinio reguliavimo sąvoka

Teisinis reguliavimas – tai tokia socialinio reguliavimo rūšis arba forma, kai teisinis poveikis žmonių elgesiui yra daromas teisinėmis priemonėmis.

Tai teisės veikimo dalis, apibūdinanti teisės poveikį subjektų elgesiui ir veiklai.

Žmonių elgesys modeliuojamas:

1. Subjektinėmis teisėmis (leidimais);

2. Pareigomis (draudimais, įpareigojimais).

Teisinis reguliavimas apima:

1. Valstybinių teisėkūros institucijų veiklą rengiant teisines nuostatas ir teisines priemones jų galiojimui uužtikrinti. Rengia reglamentavimo tipą, metodus, būdus. Nustato normines reguliavimo priemones, kurios reikalingos normaliam pilietinės visuomenės ir jos institucijų gyvavimui.

2. Visuomeninų santykių dalyvių veiklą. Ieško teisinių reguliavimo priemonių, kurias būtų galima panaudoti savo elgesiui suderinti su teisės reikalavimais.

Teisinio reguliavimo priežastys

1. Klasinėje valstybėje

Teisinėmis priemonėmis reguliuojamas žmonių elgesys, siekiant legalizuoti vienų socialinių grupių agresijų kitų grupių atžvilgiu. Slopinamas pavergtųjų pasipriešinimas. Siekiama suteikti vienai grupei pareigomis negarantuotų teisių (prievolių), o kitai socialinei grupei – primesti prievoles (tokius įpareigojimus, kurių vykdymas nesukuria jiems proporcingų teisių. TTokiu principu įyvirtinamas vienų viešpatavmas, o kitų pavergimas.

2. Demokratinėje valstybėje

Teisinėmis priemonėmis derinami priešingų grupių interesai bei įtvirtinama bei palaikoma visuomenėje socialinė santarvė bei rimtis. Užtikrinama visų visuomenės narių laisvė, plėtojant teisę, kaip visų išlaisvinimo, o ne pavergimo priemonę.

Teisinio reguliavimo ssritis

Būtina apibrėžti teisinio reguliavimo objektą, siekiant tiksliai žinoti, koks žmonių elgesys reguliuojamas teisės normomis, o kur to paties galima pasiekti neteisinio reguliavimo priemonėmis.

Teisinio reguliavimo objektas

Tai tas socialinis žmonių elgesys, kuriam daromas poveikis teisės normomis. Šioje teisinių santykių srityje neįmanoma sntykių ir teisių sutvarkyti ir sureguliuotibe teisinių priemonių.,

Socialinis elgesys – tai žmonių tarpusavio santykiai, kurių pagrindu žmonės siekia apsaugoti ir įgyvendinti savo teises ir interesus.

Todėl atsiranda sinonimiškos sąvokos: socialinis elgesys, visuomeniniai santykiai, žmonių santykiai.

Teisės normos reguliuoja tik reikšmingiausius apsaugoti ir įgyvendinti žmogaus teises. Yra tokių teisės sričių, kur valstybės teisinis piliečių elgesio normavimas yra visai nereikalingas. Šiose srityse žmonių veikla yra teisinio pobūdžio, bet nesusieta su specifiniu teisiniu reglamentavimu. Žmonės vadovaujasi savo teisine sąmone.

Nereguliuojami religiniai įsitikinimai, draugystė, kai kurie šeimos vidaus ssantykiai. Negalima paneigti žmogaus teisių autonomiškumo, t.y. kai žmogus negali savo nuožiūra disponuoti savo teisėmis. Jei tai įvyktų, reikštų kraštutinį, totalitarnį režimą, ištisai disponuojantį asmeniu.

Taigi, teisinis reguliavimas negali būti visuotinis, nes yra asmens autonomiškumo pripažinimo prielaida. Turi būti saugomas asmens teisiš autonomiškumas ir į šią sritį nebūtų leidžiama įeiti valstybės vykdoma tesiniam reguliavimui.

Tesinio paveikio objektu gali būti tik tie veiksmai ir socialinių subjektų santykiai, kurie tomis sąlygomis yra tipiški, pakartojami, gali būti teisiškai kontroliuojami ir teisiškai išreikšti.

Valstybės vvaldžios ir valdymo įgyvendinimo, socilinės apsaugos ir kt. sferos yra valstybinės, ūkinės ir socialinės veiklos, kurios yra teisinio reguliavimo dalykas ir turi būti teisiškai objektyviai sutvarkytas.

Teisinio reguliavimo vidiniai požymiai

Nusako kokie socialiniai santykiai ir kokiu mastu patenka į teisinio reguliavimo sritį. Teisė reguliuoja 3 santykių grupes:

1. Turtiniai santykiai

Pagrindinė savybė: galinybė turtinius santykius išreikšti piniginiu ekvivalentu. Reguliuoja santykius ir tarp fizinių asmenų ir tarp jų susivienijimų. Šioje srityje užsimezgė teisės pradžia.

Turtas – tai žmogaus biologinės ir kultūrinės egzistencijos įtvirtinimo priemonė. Tai taip pat ir žmogaus teisių ir laisvių tikrovėspagrindas ir garantas.

Ekonominis skurdas – žmogaus teisių ir laisvių varžymas, nes yra savo teisių įgyvendinimo ekonominių priemonių stygius.

Ekonomiškai nuskurdęs žmogus yra konfliktiškas teisės atžvilgiu ir beteisis. Žmogus pastumiamas konfliktuoti su kito žmogaus teise ir valstybe, sagančia tą teisę, nes daro jį nepajėgų vykdyti tas pareigas, kurios garantuoja naudojimąsi tam tikromis teisėmis.

Turtiniai santykiai – nuosavybės vartojamųjųų verčių gamybos, rinkos ir kitokie santykiai. Apima 2 pagrindines žmogus sritis: gamybą (materialiąją ir dvasinę) ir mainus. Nuosavybiai santykiai iš tų santykių yra svarbiausi, nes jie lemia kuri sukurta nacionalinio produkto dalis teks konkretaus asmens vartojimui.

2. Valstybės valdymo organizacijos santykiai

Pagrindinė savybė: aukštesnių pareigūnų ir institucijų priimtų sprendimų privalomumas žemesniems ir piliečiams.

Valdžios pareigūnai yra gavę iš ttautos apibrėžtus įgaliojimus veikti tautos vardu ir tautos interesais. Tokiu būdu jie įgyja teisę leisti visiems privalomus paliepimus, reikalaudami, kad jie būtų besąlygiškai vykdomi. Toks įgaliojimų turėjimas sudaro galimybę jais piktnaudžiuti, keliant grėsmę piliečių teisėms. Todėl įgaliojimų įgijimas turi būti griežtai reglamentuojams teisės normomis. Piliečiai privalo turėti galimybę kontroliuoti valstybinę valdžią ir gintis nuo jos savivalės. Visa tai yra užtikrinama išvardinant pareigūnų ir valstybės institucijų teises ir pareigas.

3. Teisiškai reguliuojami santykiai, siekiant užkirsti kelią pažeidimams ir nubausti pažeidėjus

Pagrindinė savybė: užkerta kelią visuomeninės veiklos pažeidimams ir patraukia teisės pažeidėjus teisinės atsakomybės ir įgyvendina jiems paskirtas teisinio povekio priemones:

1) Policija, prokuratūra, valstybės saugumas vykdo operatyvinę veiklą, kriminalinį persekiojimą.

2) Teismai sprendžia civilines, baudžiamąsias ir administracines bylas.

3) Bausmių vykdymo institucijos įgyvendina teisės pažeidėjams paskirtas kriminalines bausmes ir taiko administracines nuobaudas.

4) Teisėsaugos institucijos vykdo įvairias teisės pažeidimo prevencijos operacijas.

Teisinio reguliavimo srirties sukonkretinimas

Ne visi visuomeniniai santykiai, turintys vidinius bruožus, yra reguliuojami teisės normomis. Santykiai, kurie yra tiesiogiai susiję su žmogaus asmeniu, nėra reguliuojami. Pavyzdžiui, politinių santykių sritis. Šioje srityje teisės normomis gali būti reguliuojama tik ta dalis, kuri yra susijusi su valdžios rinkimais, nes tada asmenys į gyja valdžią teisėtai ir tautos pritarimu.

Dar vienas pavyzdys: su kūrybos procesais susiję santykiai. Juos galima apibūdinti kaip turtinius, nes už produktą bus aatsilyginta, tačiau paties darbo procesoneįmanoma sureguliuoti jokiomis teisės normomis – žmogus sukurs tik tada, kai pajus įkvėpimą. Taigi, pasak A. Vaišvilos: „.socialiniai santykiai patenka į teisinio reguliavimo sritį, jei jie yr tokio pobūdžio:

• Juos galima išversti į teisės kalbą (formuluoti);

• Juos galima kontroliuoti valstybės priemonėmis;

• Jie kartojasi ir yra visuotiniai, kitaip sakant, yra tipiški tos visuomenės politinių, socialinių santykių atžvilgiu.“

Dar kartą kalbant apie kūrybinį procesą galima paminėti, kad nėra tokių valstybės priemonių, kuriomis naudojanti šį procesą būtų galima reguliuoti. Nebent pasitelkę teisines priemones galėsime tai paskatinti ar sustabdyti, bet ačios idėjos gimimo kontroliuoti neįmanoma. Toks procesas taip pat yra ir individualus – taigi visi požymiai rodo, jog tai negali būti į teisinio reguliavimo sritį patenkantys santykiai.

Teisinio reguliavimo etapai

Teisinis reguliavimas turi 2 etapus, kurie yra išskiriami laiko požiūriu:

1. Teisės subjektų teisinės padėties nustatymas (kitaip teisės normų išleidimas)

Nuo čia prasideda norminis reguliavimas. Visiems piliečiams konstitucija ir visi kiti įstatymai nustato vienodą pradinę teisinę padėtį. Piliečio teisinė padėtis – tai teisės ir pareigos, kuriomis grindžiamas teisėtumas – kai valstybė pripažsta, kad asmuo gali būti visuomenės teisinio gyvenimo dalyviu, o taip pat ir teisinių santykių subjektu. Iš viso to matome, kad piliečiai savo interesams ginti gali naudotis įstatymuose numatytomis teisės normomis.

Valstybės institucijų teisinis statusas –

įstatymais apibrėžta jų kompetencija, t.y. jų įgaliojimai, naudojimo tvarka ir tam tikros nustatytos ribos.

2. Teisinių santykių atsiradimas

Asmuo yra įtraukiamas į teisinius santykius ir gali pats lemti savo teisinę padėtį. Turi būti tam tikros prielaidos atsiradimui: gyvenimo faktai, teisinis tų faktų pripažinimas it teisės normomis teisinės reikšmės suteikimas. Vadinasi, yra sukuriami realūs santykiai tarp žmonių teisės normų pagrindu.

Teisiniai santykiai atsiranda dvejopai:

1. Savireguliacijos pagrindu

Teisės normos adresatas pats savo valia susikuria teisės aktus, iš kurių atsiranda konkrečios teisės ir pareigos. Kaip pavyzdį galime ppaminėti sutartis, testamentus ir pan.

2. Teisės taikymas

Realūs teisiniai santykiai atsiranda tik po to, kai sukuriami individualūs teisės aktai, kuriuos išleidžia valdingus įgaliojimus turintys subjektai. Tai yra vadinama valstybės antriniu įsikišimu.

Teisinio reguliavimo metodai

Teisinio reguliavimo metodas – tai teisinės priemonės, kuriomis valstybė veikia visuomeninių santykių dalyvių sąmoningą elgesį. Teisinio regulivimo metodas rodo, kokiu būdu konkreti teisės šaka reguliuoja jai būdingus visuomeninius santykius. Taip pat nurodo, kokiomis konkrečiomis teisinėmis priemonėmis šis reguliavimas atliekamas (draudimais, leidimais ar pan.).

Teisinės priemonės

Teisinės literatūros autoriai teigia, jog nnorint sukurti naujus visuomeninius santykius, įstatymų leidėjai gali naudotis ar tarpusavyje derinti jau suformuluotus paliepimus – 3 teisines priemones:

1. Teisinis leidimas

R. Z. Lifšicas: „Elkitės taip, kaip manote esant reikalinga.“

Visuomeninio santykio dalyviai gali savo nuožiūra nusistatyti visas savo teises ir ppareigas. Tokiu būdu yra užtikrinamos socialinė laisvė, taip pat žmogaus, kolektyvo, visuomeninių susivienijimų aktyvumas, tikroji demokratija ir pan.

Būdingi požymiai:

1. Nuožiūra.

2. Ribotos teisinės galimybės.

3. Galimybė pasirinkti, kaip pasielgti.

Teisiniai leidimai dažniausiai būna suformuluoti norminio akto tekste ir suprantama kaip įgaliojamti reguliuojamoji forma, nes šie leidimai būtinai turi būti įstatymuose ar kituose teisės aktuose.

Pavyzdys: sudarinėjame kokią nors pirkimo – pardavimo sutartį. Vadinasi, santykio dalyviai patys gali tartis dėl mokėjimo terminų ir dėl kitų punktų, kadangi dalyvis savo nuožiūra sau yra nusistatęs teises ir pareigas. Svarbiausia, kad jos neprieštarautų teisės principams.

2. Teisinis draudimas

R. Z. Lifšicas: „Taip nesielkite.“

Šia teisine priemone nurodomi veiksmai, nuo kurių visuomeninio santykio dalyviai – adresatai – privalo susilaikyti. Taip pat užtikrinamas visuomeninių santykių organizuotumas, apsaugotos piliečių teisės ir turėti interesai bei visuomeninių ssusivienijimų interesai. Asmenys įpareigojami susilaikyti nuo tokių veiksmų, kuriais galėtų pažeisti kito asmens teises.

Kitaip teisinis draudimas dar vadinamas draudžiamuoju paliepimu.

Teisinis draudimas

Saugomas piliečių asmuo Išreiškia valstybės veiklą įvariose sferose

Įtvirtina ir padaro neliečiamą esamą tvarką ir santykius

Ši teisinė pareiga yra užtikrinama teisiniu poveikiu ir yra neginčijama

Galimas ir toks atvejis, kai asmenys neveikia. Tada yra savotiški draudimai:

– išreiškiami draudžiamose normose;

– garantija – teisinė atsakomybė;

– realizavimo forma – laikymasis.

Šiai teisinei priemonei užtikrinti ir įgyvendinti būtini asmenys, kurie gali pareikalauti laikytis draudimo.

Visi tteisiniai draudimai yra susieti su baudžiamąją, civiline teisine atsakomybe. Todėl ir teisinėse normose yra labai tiksliai ir konkrečiai apibrėžtos tikslios ribos bei turinys. Šalia draudžiamųjų paliepimų turi būti norminiaia nuostatai, kurie informuotų apie atsakomybę už jų nesilaikymą.

Iš visko galima pamatyti, kad teisinis draudimas skiriasi nuo leidimo, tad reikia jų nesupainioti.

3. Teisinis įpareigojimas

R. Z. Lifšicas: “Elkitės tik šitaip.”

Šia teisine priemone nustatoma pozityvi teisinė pareiga, kuria visuomenės santykio dalyvis – adresatas – privalo atlikti. Kitaip sakant, pareiga atliekama prievarta. Asmenys yra apsunkinami nes privalo elgtistik nurodytu būdu. Tai jau bus aktyvios teisinės pareigos, pagal kurias asmuo įpareigoja save ir tvarko savo elgesį pagal teisės normų reikalavimus. Galima elgtis tik nurodytu būdu: laiku apmokėti sąskaitą, grąžinti skolą ir pan.

Pagr. teisinio reguliavimo metodai

1. Imperatyvusis (direktyvinis) teisinio reguliavimo metodas

Šis metodas yra tada, kai vyrauja įpareigojamasis ir dradžiamasis paliepimai. Jis yra griežtai privalomas. Viskas, kas nurodyta teisiniame akte, turi būti tiksliai atlikta. Kas daroma daugiau, tas jau už įstatymo ribų ir yra draudžiama.

Pagrindinid principas: viskas draudžiama, kas įstatymo nėra leidžiama. Neįmanomi jokie nukrypimai nuo teisės aktų, taip pat neįmanoma jokia elgesio saviveikla.

Visuomeniniai santykiai gali atsirasti tik tada, kai atsiras juos leidžianti teisės norma. Kaip pavyzdį galime paminėti darbo santykiu: darbo tteisiniai santykiai atsiras tik tada, kai darbdavys išleis įsakymą dėl konkretaus asmens atėjimo į darbą.

Šio metodo tikslas: detaliai, smulkmeniškai, aiškiai reguliuoti visuomeninio santykio dalyvių elgesį.

Kadangi teisinių aktų žmonės pažeisti negali, jie bus priversti elgtis “būtent taip”, vadinasi įstatymų leidėjas gali numatyti visų jų tarpusavio santykius.

Imperatyvinis teisinis metodas dažniausiai taikomas baudžiamojoje arba administracinėje teisėje, kartais ir kitose teisės normose.

2. Dispozityvusis (autonominis) teisinio reguliavimo metodas

Šį metodą sudaro leidžiamasis ir draudžiamasis metodai, taip ir jų sąveika.

Metodo tikslas: reguliuoti tik pagrindines elgesio kryptis, jo ribas. Vadinasi, patys visuomeninio santykio dalyviai turi teisę sukonkretinti savo teises ir pareigas. Tokiu būdu jie turi galimybę nevaržyti vienas kito teisių. Dalyviai gali imtis iniciatyvos, savarankiškumo renkantis kurį nors elgesio variantą.

Pagrindinis principas: “leidžiama viskas, kas neuždrausta dispozityviosios teisės normomis”.

Visuomeniniai santykiai patys prisiima elgesio ribojimus ir nurodo sudaromose sutartyse, kurios yra dispozityvaus teisinio reguliavimo pagrindas.

Dispozityvusis metodas taikomas civilinėje ir šeimos teisėje.

Literatūros sąrašas

1. Hart H. L. A „Teisės samprata“, Vilnius, 1997

2. Leonas P. „Teisės enciklopedija“, Vilnius, 1995

3. „Lietuvos Respublikos Konstitucija“, Vilnius, 1994

4. Vaišvila A. „ Teisės teorija“, Vilnius, „Justitia“, 2000