TEISMINĖ VALDŽIA
1. TEISMINĖS VALDŽIOS SĄVOKA
Terminas teisminė valdžia gali būti vartojamas įvairiomis prasmėmis.
§ Tai Lietuvos teismų sistema, vienas ar keli konkretūs teismai.
§ Valstybės teisminių institucijų, vykdančių teisingumą, sistema.
§ Tai ne tik sistema, bet ir tam tikrų institucijų vykdomos funkcijos.
Teisminė valdžia nėra vien tik suprantama kaip teismai. Ji apima ir kitas valstybinės
valdžios institucijas, kurios aptarnauja teismus. Tai – prokuratūra, ikiteisminio tyrimo institucijos. Teisminei valdžiai taip pat priklauso advokatūra. Tai aukščiausios kvalifikacijos juristų, teikiančių profesionalę teisinę pagalbą fiziniams ir juridiniams asmenims, susivienijimas.
Skiriami šie pagrindiniai tteisminės valdžios požymiai:
ü teisminė valdžia – tai valstybinės valdžios dalis. Ją įgyvendina tik valstybiniai teismai, kuriems įstatymas suteikia atitinkamus įgaliojimus.
ü teisminės valdžios išimtinumas. Šis požymis įtvirtintas LR Konstitucijos 109 str. 1 d.: „Teisingumą LR vykdo tik teismai“. Teisingumo nevykdo arbitražai, kurie nėra teisminės valdžios dalis. Arbitražas – tai ginčo sprendimo būdas išvengiant bylinėjimosi teismuose.
ü teisminės valdžios nepriklausomumas. Tai bene svarbiausias teisminės valdžios požymis. Teismų nepriklausomumas demokratinėje valstybėje yra ne tiek privilegija, kiek pareiga. „Tebūnie teisingumas, nors pražūtų pasaulis“.
ü teisminės valdžios veiklos procesinė ttvarka. Teisminės valdžios veiklą vykdant teisingumą nustato atitinkami procesiniai įstatymai (LR BPK, LR CPK). Teismų veiklą gali reglamentuoti tik įstatymai, bet ne žemesnės teisinės galios aktai.
Atsižvelgiant į aptartus teisminės valdžios požymius, galima suformuluoti jos sąvoka.
Teisminė valdžia – tai valstybinės valdžios ddalis, kurią sudarančios specialios valstybės institucijos – teismai – turi valstybės suteiktą išimtinę kompetenciją nepriklausomai nuo kitų valdžių ar proceso dalyvių įtakos, įstatymų nustatyta procesine tvarka vykdyti teisingumą ar kitas jai įstatymų pavešiąs funkcijas.
2. TEISMINĖS INSTANCIJOS SĄVOKA
Teisminė instancija – tai atitinkamo teismo įgaliojimai spręsti bylas.
Pirmosios instancijos teismai – yra tokie teismai, kurie posėdžiuose sprendžia civilines, administracinių teisės pažeidimų ar baudžiamąsias bylas iš esmės ir priima sprendimus (civilinėse ir administracinių teisės pažeidimų bylose) bei nuosprendžius (baudžiamosiose bylose). Šios instancijos teismai bylas privalo išnagrinėti per kuo trumpesnį ir protingą terminą. Pirmosios instancijos teismų sprendimai įsiteisėja pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui, jeigu sprendimas nėra apskųstas. Jeigu nustatytais atvejais byloj e priimtas sprendimas ar nutartis negali būti skundžiami apeliacine tvarka jis įsiteisėja nuo jo ppriėmimo dienos.
Apeliacinė instancijos teismai – yra tokie, kurie pagal apeliacinius proceso dalyvių skundus patikrina neįsiteisėjusių pirmosios instancijos sprendimų, nuosprendžiu, nutarimų ir įsakymų teisėtumą bei pagrįstumą ir prireikus nagrinėja bylą iš esmės. Civilinėse bylose apeliacinis skundas gali būti paduotas per 30 d. nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. Jeigu apelianto gyvenamoji ar buveinės viela yra užsienio valstybėje, nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. Administracinėse bylose apygardų administracinių teismų, priimi Sprendimai, nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per 14 d. nnuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Baudžiamosiose bylose apeliacinis skundas dėl teismo nuosprendžio gali būti paduodamas per 20 J- nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, o kai byla yra ypač sudėtinga ar didele, (teismas visą motyvuotą nuosprendį surašo ir pasirašo bylą išnagrinėję teisėjai ne vėliau kaip per 7 d. o (teismo pirmininkui ar baudžiamųjų bylų pirmininkui sutikus per 14d. po nuosprendžio priėmimo), tokiu atveju -per 20 d. suėjus terminui visam nuosprendžiui surašyti.
Kasacinės instancijos teismas – yra tokie teismai. kurie pagal kasacinius proceso dalyviu skurdus patikrina įsi teisėjusių pirmosios instancijos ir apeliacines instancijos sprendimų, nuosprendžių, nutarimų ir įsakymų teisėtumą bei pagrįstumą. Civilinėse ir baudžiamosiose bylose kasacinis skundas gali būti paduotas per 3 mėn. nuo skundžiamo sprendimo, nuosprendžio ar nutarties įsiteisėjimo dienos.
Teisminė instancija
Pirmosios instancijos teismaijie posėdžiuose sprendžia civilines, administraciniu teisės pažeidimų ar baudžiamąsias bylas iš esmes ir priima sprendimus( civilinėse ir administracinių teisės pažeidimu bylose) bei nuosprendžius ( baudžiamosiose bylose).
apeliacinis skundas
Apeliacinės instancijos teismaijie pagal apeliacinius proceso dalyvių skundus patikrina neįsiteisėjusių pirmosios instancijos sprendimų, nuosprendžių, nutarimų ir įsakymų teisėtumą bei pagrįstumą ir prireikus nagrinėja bylą iš esmės.
kasacinis skundas
Kasacinės instancijos teismaijie pagal kasacinius proceso dalyvių skundu; patikrina įsiteisėjusių pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos sprendimų, nuosprendžių, nutarimų ir įsakymų teisėtumą bei pagrįstumą.
3. TEISMAS KKAIP TEISMINĖS VALDŽIOS DALIS
Teismu suprantama tik valstybės institucija, tai yra tik teismas. Teismas – tai išskirtinius (ypatingus) įgaliojimus turinti valdžios institucija, valstybės įgaliota nagrinėti ir iš esmės spręsti baudžiamąsias, civilines ir administracines bylas bei tikrinti (iš naujo nagrinėti) neįsiteisėjusius ir įsiteisėjusių teismo nuosprendžių, sprendimų, nutarčių bei nutarimų pagrįstumą. bei teisėtumą,
Teismas – valstybės institucija, vykdanti teisingumą, nagrinėdama ir spręsdama civilines. baudžiamąsias, administracines ir kai kurių kitų kategorijų bylas procesinių įstatymu nustatyta tvarka.
Pirmosios instancijos teismas yra apylinkei, apygardos ir apygardos administraciniai teismai, kompetentingi priimti byloje nuosprendi ar sprendimą, išskyrus apygardos teismą, kompetentinga nagrinėti bylą apeliacine tvarka.
Teismų kompetencija
1994 05 31 LR Teismų įstatymas
Pirmoji instancija
Apylinkės teismas1. Civilinėms byloms;2. Baudžiamosioms byloms;3. Hipotekos teisėjų kompetencijai priskirtoms byloms; 4. Administracinių teisės pažeidimų byloms;5. Byloms, susijusioms su sprendimų ir nuosprendžių vykdymu;6. Įstatymų nustatytais atvejais šio teismo teisėjai atlieka ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas. Apygardos teismas1. Civilinėms byloms, įstatymo priskirtoms jo kompetencijai;2. Baudžiamosioms byloms, įstatymo priskirtoms jo kompetencijai;
Apeliacinės (antrosios) instancijos teismas yra apygardos teismas, Apeliacinis teismas ir Vyriausiasis administracinis teismas, kurie nagrinėja bylas pagal skundus dėl neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo nuosprendžių, sprendimų bei nutarčių. Apeliacinių skundų nenagrinėja apylinkės teismai, apygardų administraciniai teismai bei Aukščiausiasis Teismas.
Apeliacinė instancija
Apygardos teismasApylinkių teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutarimams ir įsakymams, išskyrus administracinių teisės pažeidimų bylose priimtiems sprendimams. Juos galima apskųsti Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui. Apeliacinis teismasByloms, kurias iišnagrinėjo apygardų teismai kaip pirmosios instancijos teismai.
Kasacinė instancija yra Aukščiausiasis Teismas, nagrinėjantis įsiteisėjusių teismo nuosprendžių, sprendimų, bei nutarčių.
Kasacinė instancija
Aukščiausiasis teismasĮsiteisėjusių teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims, nutarimams ir įsakymams
Teisminę valdžią Lietuvoje sudaro:
Konstitucinis teismas:
Bendrosios kompetencijos teismai;
Specializuoti administraciniai teismai.
1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę netrukus imta planuoti ir rengti visa apimančią teisminės valdžios reformą, kuri iš esmės buvo įgyvendinta nuo 1995 01 01.
Kas buvo padaryta?
ü Numatyta 4 grandžių Lietuvos teismų sistema.
ü Atsisakyta teisėjų renkamumo principo ir pereita prie teisėjų skyrimo iki 65 metų principo. Iki 1999m. LR buvo viena bendrosios jurisdikcijos teismų sistema. Nuo 1999 05 01 pradėjo veikti kita – administracinių teismų – sistema, administracinių teismų įstatymas įsigaliojo 2002 05 01.
Jurisdikcija (lot.jurisdictio- teisena, teismo procesas)- tai teismo kompetencija nagrinėti bylas pagal dalyką ir teritoriją. O teismo veiklą, sprendžiant teisinius ginčus, vadinama jurisdikcine veikla.
Pažymėtina, kad kiekvienas teismas teisingumą vykdo tik pagal savo kompetenciją. Teisminę valdžia teismas įgyvendina griežtai įstatymų nustatytos teismo sudėties ir vadovaudamasis.
Teismų sistema remiantis LR Konstitucija – tai visuma veikiančių teismų, kuriuos sieja bendri teisminei valdžiai keliami tikslai ir uždaviniai bei teismų veiklos ir organizavimo principai.
Pagrindinis teisminės valdžios turinio elementas – teisingumo vykdymas.
ü Teisingumas suvokiamas kaip teismo, kuris teisia, veikla, atliekama griežtai laikantis įstatymų reikalavimų.
ü Teisingumas — tai teisinė sąvoka.
ü Teisingumo
vykdymas — tai veikla, kurtos metu yra taikomas įstatymas ir kuri yra pagrįsta klausymu tik įstatymo.
ü Teisingumą vykdo teismai griežtai laikydamiesi įstatymų. Jeigu teismas išsprendžia bylą iš esmės, ji baigiamą nagrinėti teisingumo vykdymo aktu (teismo sprendimai ir nuosprendžiai).
ü Visų teisingumo vykdymo aktų požymis – privalomasis pobūdis. Jų nevykdant, vykdymas užtikrinamas valstybės prievarta.
Praktiškai įsiteisėjusių sprendinių ar nuosprendžių teisinė galia yra prilyginama įstatymo teisinei galiai. Teisingumo sąvoka apima tokias kategorijas:
ü Teisėsauga – tai norminiais aktais reglamentuojama valstybinių ir visuomeninių institucijų veikla, kuria siekiama saugoti tteisėtumą ir teisėtvarką, ginti asmenų teises, užtikrinti normalų teisinės sistemos funkcionavimą.
ü Teisėtvarka – tai tokia visuomeninių santykių sistema, kuri susidaro tam tikros teisinės sistemos pagrindu ir yra reguliuojama galiojančiomis teisės normomis bei grindžiama teisėtumu
ü Teisėtumas – tai reikalavimas, kad visi teisės subjektai tiksliai ir besąlygiškai vykdytų įstatymus bei kitas teisės normas.
Be to teisingumas suprantamas kaip teisinės atsakomybės principas, kurio turinį sudaro tokie reikalavimai:
1) negalima taikyti priemonių, žeminančių žmogaus garbę ir orumą;
2) įstatymas, numatantis atsakomybę, atgal negalioja;
3) už vieną pažeidimą taikoma viena bausmė:
4) atsakomybės dydi turi atitikti ppažeidimo pobūdį.
Teisingumas – tai teismo veikla nagrinėjant civilines, administracines ir baudžiamąsias bylas. Civilinėse bylose įpareigojant civilinius atsakovus įvykdyti teismo paskirtą civilinę pareigą, administracinėse bylose skundams (prašymams) dėl viešojo ir vidinio administravimo subjektų priimtų administracinių aktų bei veiksnių ar neveikimo nagrinėti, oo baudžiamosiose bylose teisiamiesiems (kaltinamiesiems) skiriant bausmes, o nekaltus išteisinant.
4. TEISINGUMO PRINCIPŲ SĄVOKA IR JŲ REIKŠMĖ
Principas, kaip tam tikra pagrindinė idėja, gali būti tiek teisinis, tiek ir faktinis. Tačiau teisėje reikšmingi ir privalomi tik teisiniai principai, kadangi jie pripažinti valstybės.
Teisės principai skirstomi į įvairias grupes.
• Pagal turinio bendrumą:
q bendrieji (būdingi kiekvienai teisės šakai, pavyzdžiui, teisėtumo, humaniškumo)
q tarpšakiniai (būdingi kelioms teisės šakoms, pavyzdžiui, viešumo principas yra bendras tiek civilinio, tiek baudžiamojo, tiek ir administracinio proceso teisei)
q šakiniai (būdingi konkrečiai teisės šakai). Tam tikros teisės šakos principai — tai pagrindinės ir bendriausios nuostatos, įtvirtintos teisės normose ir išreiškiančios tos teisės šakos esmę ir apibūdinančios galimas jos plėtros kryptis.
• Pagal tai, kur jie yra įtvirtinti:
q konstituciniai (pvz. nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Konstitucijoje).
q įtvirtinti kituose įstatymuose
• Pagrindiniai konstituciniai teisminės valdžios funkcionavimo pprincipai:
q įstatymai ir teismui visi asmenys lygūs. Konstitucijos 29 str. (išimtys Seimo nariai, teisėjai ir kt.)
Reikia pripažinti, kad šis principas kartais gali būti pozityviai ribojamas. Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė; kad teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo ir pan. Manome, Šios normos neprieštarauja visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principui, kadangi ššios išimtys įtvirtintos pačioje Konstitucijoje kaip lex specialis; be to, šių normų tikslas yra ne nustatyti privilegijas (Konstitucijos 29 str. 2 d.), o suteikti garantijas, kurios sudarytų tinkamas darbo sąlygas, atsižvelgiant į didesnius nešališkumo ir objektyvumo reikalavimus.
q Asmens teisė į teisminę gynybą. Konstitucijos 30 str.
Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje – asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.
LR Teismų įstatymo 4 str. l d. teigiama, kad Lietuvos Respublikoje visi jos piliečiai turi teisę į teisminę gynybą (atitinkamai kitose šio straipsnio dalyse numatoma, kad užsieniečiai ir asmenys be pilietybės turi lygią su piliečiais teisę į teisminę gynybą; ji taip pat pripažįstama ir įmonėms, įstaigoms ar organizacijoms).
CPK 29 str. įtvirtinta teisminio žinybingumo prioriteto taisyklė, pagal kurią, sujungus kelis tarpusavyje susijusius reikalavimus, iš kurių vienas žinybingas teismui, o kiti ne, laikoma, kad visi jie žinybingi teismui; abejojant, ar konkretus ginčas žinybingas teismui, laikomasi teisminio Žinybingumo prezumpcijos.
Teisminio žinybingumo prioriteto problema visiškai nėra aktuali baudžiamajame procese, kadangi Konstitucijos 31 straipsnio pirmojoje dalyje vienareikšmiškai yra teigiama, jog kaltu asmuo gali būti pripažįstamas tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, t. y. tik išnagrinėjus baudžiamąją.bylą teisme.
q Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Konstitucijos 109 str. pirmosios dalies nuostata, ir teismų įst. l str. 1d. Tai apibūdina išimtinę, tačiau nne vienintelę teismo vykdomą funkciją. Konstitucijoje nepasakyta, kad teismai vykdo tik teisingumą. Atsižvelgiant į tai, teismų ar teisminės administracijos kompetencijai gali būti įstatymu priskiriamos vykdyti ir tam tikros papildomos funkcijos.
q Teisėjų ir teismų nepriklausomumas ir klausymas tik įstatymo. Konstitucijos 109 str. bei TĮ 2,3 str.
Jis yra kertinis teisminės valdžios veiklos pamatas. Konstitucijoje skiriamos dvi šio principo dalys: nepriklausomumas ir jį garantuojantis klausymas tik įstatymo.
Paprastai yra skiriamas dvejopas teisėjų nepriklausomumas – išorinis ir vidinis. Išorinis teisėjų ir teismų nepriklausomumas – tai draudimas bet kokiu būdu pašaliniams asmenims kištis į teisėjo veiklą vykdant teisingumą ir teisėj o pareigą nagrinėjant bylą vadovautis tik įstatymu. Šių teisėjų nepriklausomumo garantijų lygis ir mastas priklauso nuo įstatymų leidėjo suteikiamų teisiniu teisėjų nepriklausomumo garantijų. Būtent šiam nepriklausomumui Konstitucinis Teismas ir skyrė daugiausiai dėmesio. Tuo tarpu vidinis nepriklausomumas negali būti užtikrinamas jokiais įstatymais, kadangi tai yra konkretaus teisėjo pažiūrų, įsitikinimų ir moralinių vertybių visuma, garantuojanti nešališką bylos nagrinėjimą ir negalimumą lemti jo vykdomo teisingumo turinio.
q Nekaltumo prezumpcija. Konstitucijos 31 str. Pati sąvoka prezumpcija reiškia tam tikrą prielaidą, kuri galioja tol, kol nėra paneigiama įstatymų nustatyta tvarka. Remiantis Konstitucija, nekaltumo prezumpcija reiškia, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
Nekaltumo prezumpcijos turinį detaliau aatskleidžia šios taisyklės:
a) draudimas teismui, prokurorui, tardytojui ar kvotėjui perkelti įrodinėjimo pareigą kaltinamajam asmeniui. Atvirkščiai, įvardyti asmenys turi įrodinėti kaltinamojo kaltę;
b) teismo, prokuroro, tardytojo ir kvotėjo pareiga užtikrinti visapusišką ir objektyvų visų bylos aplinkybių ištyrimą, išaiškinti ne tik asmens kalte, įrodančias, bet ir ją neigiančias aplinkybes. Teismas baudžiamajame procese vadovaujasi inkviziciniu, o ne adversiniu principu, todėl jis ne tik gali, bet ir privalo rinkti įrodymus savo iniciatyva, jeigu mano, kad tai yra būtina bylai teisingai išspręsti. Tokia padėtis gali būti aiškinama nevienodu ginamų interesų pobūdžiu – vienu atveju kalbama apie konkretaus asmens materialią subjektinę teise, kurios atsiradimas, pasikeitimas, pasibaigimas ir gynimas priklauso tik nuo ją turinčio asmens valios, kitu atveju – apie visos visuomenės interesus ginančios teisės pažeidimą;
c) kaltinamojo ar įtariamojo teisės į gynybą garantavimas. Konstitucijos 31 str. šeštojoje dalyje sakoma, kad asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos garantuojama teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą;
d) prisipažinimas dar neįrodo asmens kaltumo;
e) draudimas nuosprendį grįsti prielaidomis ir sąlygomis. Svarbu tai, kad fizinis asmuo gali būti pripažįstamas kaltu tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Teismo nuosprendis, kuriuo asmuo yra pripažįstamas kaltu, vadinamas kaltinamuoju, o kuriuo išteisinamas – išteisinamuoju. Priimtas kaltinamasis nuosprendis pirmojoje teisminėje instancijoje dar nereiškia, kad asmuo jau yra laikomas
kaltu padaręs nusikaltimą. Kadangi toks nuosprendis įsiteisėja tik pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui (dvidešimt dienų nuo teismo nuosprendžio priėmimo ir paskelbimo), jeigu nėra pateikiamas apeliacinis skundas, o pateikus apeliacinį skundą- atitinkamai apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus apeliacinį skundą. Asmens kaltumo padarius konkretų nusikaltimą nekonstatuoja nei kvotėjas, nei tardytojas, nei prokuroras, nors jie gali būti tuo ir įsitikinę. – tai išimtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija.
q Proceso viešumas. Konstitucijos 117 str. 1d. bei TĮ 7 str. Visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Teisino posėdis gali bbūti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeimos gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybine, profesinę ar komercinę paslaptį.
q Proceso valstybinės kalbos principas. Konstitucijos 117 str. 2d. ir TĮ 8 str. Teismo procesas Lietuvoje vyksta valstybine kalba, (Lietuvių kalba)
q Proceso koncentruotumas. „Kiekvienas Žmogus turi teisę, kad jo byla būtų išnagrinėta per protingą laiką“ – teigiama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str, l dalyje.
Teismų įstatymas, civilinio proceso, baudžiamojo proceso kodeksai ir kiti įstatymai, numato kitus tteisėsaugos institucijų veiklai būdingus principus.
