Teismo medicina

TURINYS

I. Įžanga 3

II. Sužalojimai 4

Sužalojimų faktoriai 4

III. Sužalojimai bukais daiktais 5

Bukais daiktais padarytų žaizdų ypatybės 5

Kritimas iš aukštumos 6

IV. Geležinkelio traumos 7

V. Sužalojimai duriančiais-pjaunančiais įrankiais 9

VI. Apsinuodijimai kvaišalais, narkotinėmis medžiagomis 11

Apsinuodijimai aciklinės eilės narkotinėmis medžiagomis 11

Apsinuodijimai narkoziniais alkaloidais 14

VII. Išvados 15

VIII. Naudota literatūra 16

ĮŽANGA

Mano savarankiškas darbas yra susijęs su teismo medicina ir ekspertize. Jis susideda iš keturių temų:

 sužalojimai bukais daiktais;

 geležinkelio traumos;

 sužalojimai duriančiais – pjaunančiais daiktais ;

 apsinuodijimai kvaišalais, narkotinėmis medžiagomis.

Mano manymu geras kūno sužalojimo faktoriaus išanalizavimas palengvina ikiteisminio tyrimo darbą, padeda lengviau nustatyti dėl kurių priežasčių žmogus patyrė traumų ir kokiomis aplinkybėmis esant jjis žuvo. Juk dauguma nusikaltimų žmogaus orumui, sveikatai arba gyvybei negali būti nuodugniai ištirti be teismo medicinos, nebūtų galima pilnai nustatyti įvykio aplinkybes ir surasti to kaltininką ar kaltininkus. Taip pat galima konkrečiai nustatyti įvykusio nusikaltimo sudėtį jo ypatybes ir braižą.

Todėl aš ir iškėliau sau kaip pagrindinį tikslą, kuo geriau ir išsamiau susipažinti su sužalojimo faktoriais, t.y. sužalojimą bukais, duriančiais-pjaunančiais daiktais, geležinkelio traumomis, apsinuodijimą kvaišalais beis narkotinėmis medžiagomis ir t.t., nes manau, kad ateityje šios žinios man pasitarnaus.

Taigi šiame savarankiškame ddarbe aš ir pabandysiu atskleisti kai kuriuos teismo medicinos ir ekspertizės darbo bruožus ir specifiką.

SUŽALOJIMAI

Kūno sužalojimas, tai organizmo audinių ir organų anatominės struktūros arba funkcijos pažeidimas, sukeltas vieno ar kelių išorinių veiksnių: mechaniniai, fiziniai, cheminiai, biologiniai ir psichiniai veiksniai, kurie ggali sukelti organizmo vietines ir bendras reakcijas.

Kadangi visi sužalojimai turi būti atidžiai ištirti ir dokumentuoti, aprašant ir nufotografuojant, todėl teismo medicinos ekspertas turi atkreipti dėmesį į sužalojimo detales, kurios ypač domina ikiteisminio tyrimo ar teismo organus. Pažymima sužalojimo lokalizacija, forma, dydis, ašis, spalva, reljefas (patinimas, nelygumai), gylis, pašaliniai įtarpai, aplinkos savybės, kraujavimas ir jo pobūdis, gijimo žymės ir kitos savybės.

Sužalojimų faktoriai

SUŽALOJIMAI BUKAIS DAIKTAIS

Sužaloti bukais daiktais galima, nespecialios paskirties, randamais žmogaus aplinkoje, daiktais (pvz., lazda, akmeniu, kumščiu ir kt.), tam tikros paskirties, buityje ir gamyboje naudojamais įrankiais (plaktuku, raktu, peiliu), taip pat puolamaisiais ir ginamaisiais ginklais (kastetu, kinžalu, pistoletu).

Ypač dažnai sužalojama įvairiais bukais daiktais, įrankiais, ginklais, kurie suspaudžia arba sutraiško audinius. Prie jų priskiriamas ir transporto traumatizmas bei kritimas iš aaukštumos.

Bukais daiktais padarytų žaizdų požymiai

Bukų daiktų paviršiaus požymiai tam tikru laipsniu atsispindi jų padarytuose sužalojimuose.

Plokščiais plačiais daiktais (pvz., plyta, lenta, kirvio pentimi) padarytos žaizdos yra nelygiais kraštais, kampuotos, kai kada su įplyšimais. Smogus plokščiu daiktu per apvalią kūno dalį (Pvz. galvą), susidaro aiškūs žaizdos spinduliai.

Bukabriauniu daiktu (pvz., lentos briauna, plaktuku) padarytoji žaizda atspindi daikto briaunos linijinę formą. Pažymėtina, kad tokios žaizdos vienas kraštas būna nuožulnus, o antras – sutraiškytas. Šios žaizdos gali priminti aštriais daiktais padarytas žaizdas, tačiau, atidžiai ttiriant, visada jas galima diferencijuoti.

Daiktai su sferiniu paviršiumi (pvz., apvalūs svarsčiai) padaro netaisyklingos formos žaizdas, kurių centre audiniai labiausiai sutraiškyti ir nubrozdinti, o nuo centro į periferiją – nedideli įplyšimai.

Cilindro formos daiktai (pvz., geležinės lazdos) paprastai padaro neilgas, panašias į juostą žaizdas, kurių centre audiniai sutraiškyti, o periferijoje nubrozdinti.

Iš minėtų požymių dažnai galima atpažinti žalojančio įrankio paviršių. Tačiau kartais būna pereinamų formų daiktų. Visais atvejais reikia ištirti žaizdą, jei galima – stereoskopiniu mikroskopu. Atkreiptinas dėmesys į smulkius intarpus, kurie labai padeda identifikuoti sužalojusį daiktą.

Kritimas iš aukštumos

Žmogus krisdamas paprastai susižaloja į kokius nors bukus daiktus. Kritimo aukštis yra įvairus: kritimas iš savo kūno aukščio ir kritimas iš aukštumos. Todėl sužalojimai skiriasi. Jie priklauso nuo kūno judėjimo greičio, paviršiaus ant kurio kūnas krinta ypatybių, taip pat amžiaus, sveikatos būklės ir t.t.

Krintant iš savo paties ūgio aukščio, galima sunkiai susižaloti, ypač bėgant, čiuožiant. Jei krisdamas žmogus pakeliui neužsigavo į kokius nors kitus daiktus, jis susižaloja tik vieną kūno pusę. Dėl kritimo vidiniai sužalojimai yra didesni, negu išoriniai.

Iš vidinių sužalojimų gali būti smegenų sukrėtimas, kraujosruvos, kaukolės lūžimai.

Skiriamos 4 kraujo išsiliejimo grupės:

 epiduralinės kraujosruvos – kraujo išsiliejimas virš kietojo dangalo paprastai dėl vidurinės dangalo arterijos sužalojimo;

 subduralinės kraujosruvos – kraujo išsiliejimas po kietuoju dangalu; joms bbūdingas tam tikras šviesus besimptomis periodas, po kurio seka staigus pablogėjimas;

 subarchnoidinės kraujosruvos – kraujo išsiliejimas po minkštuoju dangalu dažniausiai dėl savaiminio patologinio kraujagyslės plyšimo;

 kraujo išsiliejimas į smegenų medžiagą, kurį taip pat reikia atskirti nuo kraujosruvų dėl ligos. Visos šios kraujosruvos gali atsirasti tiek krintant iš aukštumos, tiek ir dėl kitų sužalojimų.

Krūtinėje kraujosruvos daugiausiai randamos plaučių vartų srityje. Pilve dažniausiai plyšta kepenys, rečiau blužnis, inkstai ir kiti organai. Krintant ant kojų, lūžta apatinių galūnių kaulai, dubuo, stuburas, o krintant ant sėdmenų – kartais stuburas įsikala į kaukolę, sužalodamas smegenis. Tada pakaušio kaule, apie didžiąją pakaušio angą, matomas žiedinis lūžis.

Kritimas iš aukštumos paprastai esti nelaimingas atsitikimas, tačiau kartais būna kaip savižudybė ar net nužudymas.

GELEŽINKELIO TRAUMOS

Geležinkelio traumos daug retesnes nei auto – arba mototransporto traumos, tačiau kur kas sunkesnės ir daugeliu atvejų mirtinos.

Geležinkelio traumų rūšys:

Pagrindiniai žalojantys veiksniai yra judančio traukinio ratai ir bėgiai, atsikišusios dalys, o avarijos metu – vidaus interjero dalys.

Būdingiausi geležinkelio traumai sužalojimai padaromi pervažiuojant ratais. Kūnas, patekęs tarp judančio rato ir geležinkelio bėgio, padalijamas, o galūnė amputuojama, nes rato skiauterė veikia žirklių principu. Amputavimo pakraščiuose matyti tiktai geležinkelio traumai būdingi specifiniai sužalojimai – suspaudimo ir nubrozdinimo juostos.

Suspaudimo juosta – tai judančio rato apvado ir bėgio galvutės viršutinės dalies atspaudas oodoje. Judančio rato ir kūno dalies pirminio sąlyčio metu rato skiauterė suspaudžia ir patempia žemyn nedidelę odos skiautę. Susidaręs 2-5 cm ilgio ir 12-15 cm pločio nubrozdinimas pereina į 8-14 cm pločio suspaudimo juostą. Viršutiniame traumuojamos kūno dalies paviršiuje susidaro kiek platesnė suspaudimo juosta dėl rato poveikio, o apatinėje – dėl bėgio galvutės poveikio. Kūno sąlyčio su ratu pabaigoje šios juostos dažnai susijungia. Suspaudimo juosta yra raudonai violetinės spalvos, pergamento konsistencijos. Praėjus 12 val., suspaudimo juosta tampa raudonai ruda, išdžiūsta ir dar labiau sustandėja. Jos kraštai gana lygūs, dažni ovalios formos įtrūkimai, ypač jei pervažiuota per krūtinę arba pilvą. Sutraiškytoje paodėje būna židininių neryškių kraujosruvų. Gilesni minkštieji audiniai aptraiškomi ir padalijami, ilgieji galūnių kaulai paprastai sutrupinami, o kaulo lūžgalis, nukreiptas į rato skiauterę, neretai būna įstrižos formos.

Nubrozdinimo juosta – tai odos nubrozdinimo zona, esanti suspaudimo juostos pakraščiuose. Ji susidaro dėl važiuojančio rato apvado šoninių paviršių trynimosi į odą. Nubrozdinimo juostos plotis svyruoja nuo 2 iki 15 cm, pakraščiai nelygūs. Nubrozdinimo juostose esti atsisluoksniavusio epidermio plotelių, kurių atsisluoksniavimo kryptis yra priešinga ratų judėjimo krypčiai. Šis požymis leidžia nustatyti traukinio judėjimo kryptį ir kūno padėtį ant bėgių. Nubrozdinimo juostos gilumoje – paodėje ir raumenyse susidaro kraujosruvos. Jei pervažiuojama per drabužio dengiamą

kūno dalį , drabužyje galima aptikti „nubrozdinimo“ tipo medžiagos pažeidimų.

Nubrozdinimo juostos kraštas, atitinkantis rato skiauterę, dažniausiai būna lygus, neretai padengtas juodu riebaliniu apnašu, tuo tarpu priešingas kraštas – ne toks lygus ir beveik nesuteptas. Kartais pervažiuotas kūnas nebūna visiškai padalintas – išlieka odos lopinėlių, jungiančių perskirtas kūno dalis.

Jei žmogus nubloškiamas judančiu traukiniu ir nukrinta ant geležinkelio bėgių arba šalia jų, ant kūno lieka vilkimo žymių, kartais nutrūksta galūnės. Vilkimo žymės atsiranda nukritusiam kūnui iš inercijos judant tarp arba greta bbėgių, arba velkant kūną, užsikabinusį už atsikišusių vagono dugno dalių. Diagnozuojami gana specifiniai kūno paviršiaus sužalojimai – lygiagretūs įdrėskimai ir nubrozdinimai, kartais plačios plėštinės žaizdos. Galūnių nutrūkimo atvejai, nukritus ant bėgių arba šalia jų, retesni nei pervažiavus ratais. Tada atidalinti pakraščiai būna nelygūs, oda atsiknojusi, išlindusios suplėšytos sausgyslės, raumenys, kraujagyslės arba nervai.

Pažymėtina, kad ir pervažiavimo, ir nubloškimo atvejais žaizdos bei drabužiai suteršiami tepalais, geležinkelio sankasos balastinėmis medžiagomis bei anglių detalėmis. Neretai žaizdose galima rasti ir kitų medžiagų intarpų.

Vagonų arba jjų dalių suspaustam žmogui diagnozuojami vidaus organų plyšimai, trauminės išvaržos per plyšusią diafragmą, daugybiniai šonkaulių, menčių ir stuburkaulių lūžiai. Kartais odoje būna žmogų traumavusių dalių formos nubrozdinimų.

Iškritus iš judančio traukinio ar patekus į geležinkelio avariją, sužalojimai mažai kuo skiriasi nuo ssužalojimų, padaromų per analogiškas autotransporto avarijas.

SUŽALOJIMAI DURIANČIAIS – PJAUNANČIAIS ĮRANKIAIS

Aštrūs įrankiai ir ginklai žaloja organizmą: a) pjaudami; b) durdami; c) kirsdami, taip pat kombinuotai – durdami-pjaudami ir kirsdami-durdami. Visos šios žaizdos yra padaromos įrankiais turinčiais aštrų kraštą arba smailų galą, kuriaIs perskrodžiamas audinys. Šiais įrankiais padaromų sužalojimų kraštai būna lygūs, visai arba mažai nubrozdinti.

Duriamieji – pjaunamieji įrankiai – peiliai (lenktiniai, virtuviniai, medžiokliniai, kinžalai, kortikai ir kt. – turi smailų duriantį galą ir vieną arba kelias aštrias briaunas kurios pjaudamos padaro esminius sužalojimus. Duriamųjų – pjaunamųjų įrankių geležtė žaloja dvejopai: geležtės smaigalys ir ašmenys prapjauna audinius, o pentis praplėšią arba praskiria audinius.

Durtinių – pjautinių žaizdų forma linijinė, kraštai lygūs. Jie ištraukiant peilį geležtė pasisuka, padaroma papildoma įpjova žaizdos krašte aarba gale. Geležtės panirusios dalies plotį atspindi pagrindinė įpjova. Dviašmeniais įrankiais padarytų žaizdų abu galai smailūs. Vienašmeniais įrankiais padarytų žaizdų galas visada smailus.

Durtinėse – pjautinėse žaizdose skiriama įrankio įėjimo anga, žaizdos kanalas, o retkarčiais ir įrankio išėjimo anga. Įėjimo anga dėl audinių susitraukimo paprastai esti ovali. Jei įrankio buvo aštri tik viena briauna, tai antrasis žaizdos galas esti bukas. Įėjimo angoje reikia skirti pagrindinį ir papildomą pjūvius. Pastarasis pasidaro ištraukiant įrankį ir gali labai padidinti žaizdą. Priešingai papildomam pjūviui, pagrindinio ppjūvio kampas yra bukas, jo kraštai būna nubrozdinti rankenos ir kitų įrankio dalių. Jei žaizda statmena kūno paviršiui, jos įėjimo anga yra lygi arba mažesnė už peilio skerspjūvį, o jei įstriža, tai anga gali būti gerokai didesnė.

Durtinių – pjautinių žaizdų ilgis atspindi geležtės susmigusios dalies plotį tik tada, kai smaigalys ir ašmenys aštrūs, oda standi ir mažai išsitempianti, o žaizdos išilga eiga atitinka jungiamojo audinio skaidulų kryptį. Kitais atvejais žaizda gali būti trumpesnė (jei smaigalys bukas, žaizdos kryptis eina skersai jungiamojo audinio skaidulų) arba ilgesnė (jei duriant arba ištraukiant įrankį geležtė buvo palinkusi į ašmenį). Sužalojimo kanalo ilgis dažniausiai atitinka geležtės panirusios dalies ilgį. Kadangi susmigus geležtei per visą ilgį kūnas suspaudžiamas nevienodai, gali susidaryti ilgesni už įrankio geležtės ilgį sužalojimo kanalai: smūgiuojant į priekinę pilno sieną sužalojimo kanalai gali būti 6-8 cm ilgesni už panirusios geležtės ilgį; į priekinę arba šoninę krūtinės ląstos sieną – 2-3; į šlaunį – 2-4; į sėdmenis – 4-6 cm.

Sužalotos kremzlės arba kaulai gali atspindėti peties formą, geležtės panirusios, geležtės panirusios dalies plotį. Nelygūs ašmenys tokių sužalojimų šoniniuose paviršiuose palieka dinaminius griovelių ir volelių pavidalo pėdsakus (trasas). Modeliuojant sužalojimus, šių pėdsakų kompleksas lyginamojo tyrimo metu leidžia kategoriškai patvirtinti arba paneigti konkretaus įrankio panaudojimą.

Sužalojimai kkanale gali būti pažeisti parenchiminiai organai. Juose galima nustatyti panirusios geležtės plotį, formą, taip pat ir smaigalio formą, jeigu kanalas baigiasi parenchiminiame organe.

Durtinė – pjautinės žaizdos, padarytos žirklėmis. Galimi 4 pagrindiniai sužalojimų žirklėmis variantai – tai priklauso nuo žirklių peilių padėties smūgio metu:

 vienu žirklių peiliu;

 dviem suglaustais žirklių peiliais;

 dviem praskėstais žirklių peiliais;

 dviem persikryžiavusiais žirklių peiliais.

Vienu žirklių peiliu padaromų sužalojimų morfologiniai požymiai analogiški bendriem durtinių – pjautinių žaizdų morfologiniams požymiams, atskiri požymiai priklauso nuo žirklių peilių konstrukcinių savybių (smaigalio formos, aštrumo, penties pločio, ir briaunų ypatumų).

Dviem suglaustais žirklių peiliais padaromos odos žaizdos dažniausiai esti ovalios formos, lygiais (kartais mikroskopiškai nelygiais) kraštais. Arčiau žaizdos galų juose būna įpjovų (padaromų žirklių ašmenimis). Jos gali būti simetriškos, kai žirklių peiliai vienodi, arba asimetriškos. Žaizdų galai apvalūs, nubrozdinti. Plokščiuose kauluose dviem suglaustais žirklių peiliais padaroma skylinė keturkampio formos žaizda, kuri dažniausiai atitinka žirklių skerspjūvio formą.

Dviem praskėstais žirklių peiliais padaromos porinės durtinės – pjautinės odos žaizdos, dažniausiai išsidėsčiusios ne vienoje linijoje. Vidiniai žaizdų galai aštrūs, išoriniai – suformuoti žirklių peilių penties. Žaizdas skiria nepažeist audinių “tiltelis”, kurio plotis priklauso nuo žirklių peilių praskėtimo laipsnio. Kai žirklės susminga tiek, kad nelieka tarpo tarp peilių, padaroma viena žaizda, kurios abu galai suformuoti žirklių peilių penties.

Persikryžiavusiais dviem žirklių peiliais taip ppat padaromos porinės durtinės – pjautinės odos žaizdos, tik išoriniai žaizdų galai būna smailūs, vidiniai – suformuoti žirklių peilių penties.

Vidaus organuose žaizdos kanalas neretai tiksliai atspindi žalojančio įrankio formą. Todėl jį reikia nuodugniai ištirti, užpilant kontrastine mase ir fiksuojant formalino tirpalu. Po to galima tirti rentgenologiškai ir preparuoti.

Durtiniai – pjautiniai sužalojimai yra palyginti dažni. Jie paprastai padaromi užpuolant, bet pasitaiko savižudybių ir nelaimingų atsitikimų metu.

APSINUODIJIMAI KVAIŠALAIS, NARKOTINĖMIS

MEDŽIAGOMIS

Toksikologija – medicinos mokslo šaka, tirianti nuodus ir apsinuodijimus bei ieškanti veiksmingų diagnostikos, gydymo ir profilaktikos priemonių.

Bendroji toksikologija tyrinėja bendrą nuodų toksinį poveikį organizmui, o specialioji – atskirų nuodų ir jų grupių poveikį, apsinuodijimo diagnostikos bei gydymo priemones.

Apsinuodijimai aciklinės eilės narkotinėmis medžiagomis

Etilo alkoholiu buityje apsinuodijama labai dažnai. Tai stiprūs citoplazmos nuodai, veikiantys organizmą kaip narkotikai. Net ir nedidelės alkoholio dozės slopina smegenų žievę, dirgina požievio centrus. Dėl to susilpnėja dėmesys, dingsta savikritiškumas, vėliau apima euforija, sutrinka koordinacija. Dėl slopinimo blėsta sąmonė, sutrinka vegetacinė nervų sistemos ir vidaus organų veikla, slopinamas impulsų perdavimas periferinėje nervų sistemoje.

Apsinuodijimo etilo alkoholiu sunkumas priklauso nuo išgerto alkoholio kiekio, individualių organizmo savybių, amžiaus, kūno masės, suvalgyto maisto kiekio ir kokybės, fizinio arba psichinio nuovargio, nuotaikos, pripratimo gerti ir kitų veiksnių. Taip galima paaiškinti nevienodą alkoholio poveikį žmonėms, išgėrusiems tokį patį

alkoholio kiekį.

Manoma, kad mirtina alkoholio dozė yra 250 – 300 ml 96 proc. etilo alkoholio. Įpratusiems gerti ši dozė gali būti 30 proc. didesnė, o neįpratusiems arba išgėrusiems ją be maisto – mažesnė.

Mirtis nuo ūmaus apsinuodijimo alkoholiu gali ištikti nuo kvėpavimo centro paralyžiaus arba ūmaus širdies ir kraujagyslių sistemos nepakankamumo dėl tiesioginio toksinio širdies raumenų ir kraujagyslių poveikio.

Girtumo laipsnį gyviems žmonėms nustato gydytojai psichiatrai ir narkologai, o kartais ir kitų specialybių gydytojai. Apsinuodijimo alkoholiu klausimus kartais nagrinėja ir tteismo medicinos ekspertai.

Etilo alkoholio koncentracijos kraujyje ir girtumo

laipsnio orientacinė schema

Etilo alkoholio koncentracija kraujyje promilėmis (‰) Girtumo įvertinimas

0,0 – 0,29

0,39

0,4 – 1,49

1,5 – 2,49

2,5 – 2,99

3,0 – 4,99

5,0 ir daugiau Alkoholis įtakos organizmui neturi

Alkoholio poveikis nežymus

Lengvas girtumas

Vidutinis girtumas

Sunkus girtumas

Sunkus apsinuodijimas

Mirtinas apsinuodijimas

Alkoholio įsisiurbimo į kraują ir paplitimo audiniuose periodas vadinamas rezorbcijos faze. Ji trunka nuo 1 – 1,5 val., o kai skrandis pilnas – 2-3 val. Rezorbcijos fazėje alkoholio koncentracija kraujyje didėja.

Kai į kraują rezorbuojasi 90 – 98 proc. išgerto alkoholio, prasideda jo išsiskyrimo –– eliminacijos fazė. Tada kraujyje alkoholio vis mažėja, nes jis oksiduojasi ir išsiskiria. Paprastai 90 – 95 proc. išgerto alkoholio oksiduojasi ir tik 5-10 proc. nepatikusio alkoholio pasišalina su šlapimu, prakaitu, iškvepiamu oru, seilėmis, išmatomis. Todėl eliminacijos fazėje alkoholio koncentracija kkraujyje mažėja, o šlapime didėja.

Žmonės vartoja ne tik etilo alkoholį, tačiau ir kitokią cheminę sudėtį turinčius skysčius, t.y. etilo alkoholio surogatus, nors jie ne visada atspindi jų cheminę sudėtį ir paskirtį. Jiems priskiriami: denatūruotas spiritas, metilo, amilo, butilo, propilo alkoholiai, etilenglikolis, chloralhidratas, dichloretanas, acetonas, tetraetilšvinas.

Denatūruotas spiritas – tai denatūruotas etilo alkoholis, kuriame pridėta metilo alkoholio ir turinčio stiprų kvapą piridino. Dėl šių priemaišų jis nuodingesnis už etilo alkoholį, o jo toksinė bei mirtina dozė yra mažesnė. Tiriant lavoną, užuodžiamas stiprus, nemalonus, specifinis piridino kvapas ir konstatuojami ūmios mirties požymiai.

Metilo alkoholis – tai bespalvis skaidrus skystis, skoniu ir kvapu primenantis etilo alkoholį, tik daug nuodingesnis už jį. Labai nuodingi yra metilo alkoholio oksidacijos produktai – formaldehidas ir skruzdžių rūgštis. Tiriant mirusiojo kkūną, matyti staigios mirties požymiai: didelė vidaus organų pilnakraujystė, daug smulkių kraujosruvų po krūtinplėve, po širdiplėve ir parenchiminiuose organuose. Metanolio oksidacija vyksta lėtai, todėl vidaus organuose ir kraujyje jo gali būti net praėjus po apsinuodijimo 3-5 paroms, o šlapime – 3 paroms.

Etilenglikolis – tai bespalvis, bekvapis, saldoko skonio skystis. 40 – 50 proc. vandeninis etilenglikolio tirpalas naudojamas kaip antifrizas, jo yra ir stabdžių skystyje. Mirtina dozė – 100-150 ml. Mirusiojo diagnozę patvirtina vidaus organų (kepenų, inkstų, galvos smegenų) cheminio tyrimo mmetu rastas glikolis (tik pirmomis 4-6 paromis po apsinuodijimo) ir oksalatų kristalai inkstų preparatuose, kurių galima aptikti net ir po 3 savaičių.

Dichloretanas – tai chloroformo kvapo skystis, naudojama pramonėje ir buityje kaip tirpiklis. Mirtina dozė – 25-50 g. Išgėrus toksinę arba mirtiną dozę, prasideda narkozė, pereinanti į komą. Tiriant lavoną, užuodžiamas džiovintų grybų kvapas, skrandžio ir viršutinės plonosios žarnos dalies gleivinės būna paburkusios, pilnakraujės, gleivėtos. Vidaus organai pilnakraujiški, plaučiai, galvos smegenys ir jų dangalai paburkę.

Apsinuodijimai narkoziniais alkaloidais

Alkaloidai yra augalinės kilmės, sudėtingos cheminės struktūros, stipriai fiziologiškai veikiančios medžiagos. Labiausiai paplitęs yra opijus, kurie yra apie 25 alkaloidai ir įvairių balastinių medžiagų. Žinomiausias yra morfijus ir jo dariniai. Tai labiausiai paplitęs narkotikas. Morfinas slopina kvėpavimo centrą, sukelia pykinimą, vėmimą, padidina lygiųjų raumenų tonusą, sustiprina peristaltiką.

Tiriant apsinuodijusiųjų opijantais lavonus, vidaus organuose apsinuodijimui būdingų požymių nenustatoma. Odoje gali būti durtinių žaizdų ir randelių po injekcijų, randų sugijus abscesams. Cheminiam tyrimui iš injekcijų vietos imama poodinės ląstelienos ir šlapimo.

Kodeinas yra opijaus alkaloidas, vartojamas medicinos praktikoje ir toksikomanų. Teismo medicinos praktikoje mirtini apsinuodijimo kodeinu atvejai reti.

Kokainas – medicinoje vartojamas kaip vietinės nejautros preparatas. Būdingi apsinuodijimo požymiai – psichinis ir motorinis susijaudinimas, pereinantis į slopinimą. Mirties mechanizmas asfiksinis.

Hašišas – tai plačiai paplitęs indiškos kanapės alkaloidas. JJis vadinamas labai įvairiai: marihuana, ganža, bang, kif, dagga, machangi, anaša, plan ir kt. Pagrindinis narkotizuojantis jo komponentas yra tetrahidrokanabinolis. Didžiausi morfologiniai pokyčiai esti smegenų tilte, regos gumbure, pailgosiose smegenyse ir smegenėlėse.

Įrodyti jog žmogus apsinuodijo hašišu, galima atlikus cheminę vidaus organų, kraujo ir šlapimo tyrimus.

IŠVADOS

Parašius šį darbą aš daugiau sužinojau, kad visi sužalojimai turi būti kruopščiai ištirti ir dokumentuoti, aprašomi jų dydžiai, spalva, reljefas (nes tai yra labai svarbu nustatant asmens mirties laiką ir kt.), taip pat žaizdos gylis, pašaliniai įtarpai, aplinkos savybės, kraujavimas ir jo pobūdis, gijimo žymės ir kitos savybės.

Rašydama šį savarankišką darbą aš susipažinau su sužalojimų faktoriais, sužalojimu bukais daiktais (bukais daiktais padarytų žaizdų ypatybėmis), geležinkelio traumomis, sužalojimu duriančiais – pjaunančiais daiktais (įvairiais peiliais bei žirklėmis), apsinuodijimu kvaišalais, narkotinėmis medžiagomis (aciklinės eilės narkotinėmis medžiagomis, narkoziniais alkaloidais). Rašydama šį darbą supratau, kad šiame darbe aprašiau tik mažą dalį padaromų sužalojimų, su kurias susiduria medicinos ekspertai kasdieniniame savo darbe. Tačiau parašius šį darbą, žinau, kad giliau įtvirtinau savo turimas žinias, daug ką sužinojau naujo, taip pat manau, kad įgautos žinios man padės tolimesniame mano, kaip teisininkės, darbe.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. A.Garmus, E. Kurapka, A. Cėpla. Teismo medicina. Vilnius, 2000.

2. J.Markulis, J.Nainys. Teismo medicina. Vilnius, 1979.

3. J. Junas. Pirmosios medicinos pagalbos atlasas. Vilnius, 11984.

4. Petrulis, S. Pranckevičius, J. Stanaitis. Traumatologija. Vilnius, 1994.