Teismo nuosprendis

NUOSPRENDIS BAUDŽIAMAJAME PROCESE

Baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme paprastai užbaigiamas nuosprendžio priėmimu, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu padaręs konkretų nusikaltimą arba yra išteisinamas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas skelbia, ,,jog asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymų nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“. Ne bet koks, o tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis turi įstatymo galią ir yra privalomas visiems piliečiams, valstybinėms ir visuomeninėms įmonėms, įstaigoms ar organizacijoms. Jis turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Nors teismo nuosprendžio sąvoka sskirtingais baudžiamojo proceso teisės raidos etapais kito, vis dėlto jos esmė liko ta pati. LR BPK 29 str. nuosprendis apibrėžiamas kaip ,,pirmos instancijos teismo teisiamajame posėdyje priimtas dokumentas, kuriuo kaltinamasis pripažįstamas kaltu ar nekaltu ir, jeigu kaltinamasis pripažįstamas kaltu, jam skiriama bausmė arba jis atleidžiamas nuo bausmės“. Nuosprendžiu taip pat laikomas ir ,,apeliacinės instancijos teismo dokumentas, kuriuo pakeičiamas ar panaikinamas pirmos instancijos teismo nuosprendis, taip pat dokumentas, kuriuo pirmos ir apeliacinės instancijos teismas nutraukia bylą“. Nuosprendžiu laikomas ir baudžiamasis įsakymas, kkurį teismas priima nerengdamas bylos nagrinėjimo teisme. Dabar galiojantis LR BPK, lyginant su anksčiau galiojusiu baudžiamojo proceso įstatymu, plačiausiai pateikia nuosprendžio sąvoką. Pavyzdžiui, pagal iki 1990 metų galiojusio LR BPK 25 str. 1 d. 14 p. nuosprendis apibūdinamas kaip ,,teismo ppriimtas teisiamajame posėdyje sprendimas šiais klausimais: yra ar nėra nusikaltimas, kaltas ar nekaltas teisiamasis ir, jeigu kaltumas yra teismo nustatytas, – skiriama ar neskiriama teisiamajam bausmė“. Pažymėtina, jog tuo metu, nesant apeliacinės instancijos, kasacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, priimdavo tik nutartis, tuo tarpu po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo, atsiradus apeliacinei instancijai, nuosprendžiu imta vadinti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo pakeičiamas arba panaikinamas pirmos instancijos teismo nuosprendis .

Taigi, nuosprendis vertintinas kaip teismo priimtas procesinis dokumentas, kuriuo išsprendžiami svarbiausi baudžiamosios bylos klausimai ir priimamas atitinkamas sprendimas. Kyla klausimas, kuo nuosprendis skiriasi nuo kitų procesinių dokumentų? Pirmiausia, jau pati šio žodžio sąvoka rodo, jog tai dokumentas, kuriuo yra nusprendžiama iš esmės, o ,,nuspręsti“ tai nėra tapatu sąvokai ,,spręsti“, todėl nuosprendis neabejotinai rreiškia galutinį aktą. Be to, sąvoka nuosprendis yra vartojama tik kalbant apie baudžiamąsias bylas, tuo tarpu nagrinėjant civilines ar administracines bylas, pirmos instancijos teismas visada priima sprendimus. Vis dėlto teismo sprendimai, nutartys, nuosprendžiai turi gana nemažai panašumų: tai valstybės prievartos priemonės, priimamos įstatymų nustatyta tvarka bei turinčios privalomą teisinę galią.

Nuosprendį kaip procesinį dokumentą galima vertinti ne tik horizontaliai bet ir vertikaliai, t. y. koks jo santykis su kitais baudžiamojoje byloje priimamais procesiniais dokumentais. Kiekvienoje baudžiamojo proceso stadijoje, išsprendus šiai sstadijai būdingus uždavinius, priimami konkretūs sprendimai, kurie įtvirtinami atitinkamuose dokumentuose. Čia didžiausią reikšmę turi tai, jog nuosprendis priimamas tik pagrindinėje ir svarbiausioje baudžiamojo proceso stadijoje, teisminiame nagrinėjime. Nuosprendžiu užbaigiama baudžiamoji byla, tai paskutinis byloje priimamas aktas, tuo tarpu ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro priimamais nutarimais išsprendžiamas tik konkretus bylos klausimas, pavyzdžiui, paskiriama kardomoji priemonė, asmuo pripažįstamas civiliniu ieškovu ir panašiai. Vienintelis šio procesinio dokumento priėmimo subjektas – teismas, jokiam kitam baudžiamojo proceso subjektui ši teisė nesuteikta, kas skiria šį aktą iš kitų baudžiamajame procese priimtinų procesinių dokumentų.

Savaime suprantama, jog kruopščiai nagrinėjant nuosprendžio atribojimo nuo kitų procesinių dokumentų kriterijus, galima aptikti nemažai skirtumų, tačiau iš esmės nuosprendis yra specifinis savo reikšme, t.y. tuo, jog priimamas, siekiant įgyvendinti teisingumą, nubausti visuomenei pavojingas veikas padariusius asmenis, arba konstatuoti, jog kaltinamasis yra nekaltas.

LR BPK 297 str. nurodyta, jog Lietuvos Respublikos teismai nuosprendį priima Lietuvos Respublikos vardu. Nuosprendis, paskelbtas valstybės vardu, stiprina šio procesinio akto autoritetą, didina teisėjų atsakomybę už tinkamą teisingumo įvykdymą. Lietuvai buvus TSRS sudėtyje, teismų, veikusių Lietuvos TSR teritorijoje nuosprendžiai, buvo priimami Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos vardu, kas tuo metu taip pat pabrėžė nuosprendžio autoritetą.

Nepriklausomai nuo Lietuvoje egzistavusios santvarkos, nuosprendis kaip procesinis dokumentas, skirtingai nuo kitų teismo priimamų dokumentų, visada bbuvo laikomas teisingumo įgyvendinimo aktu, turinčiu didelę auklėjamąją bei visuomeninę reikšmę. Tačiau ar tokia nuostata nėra klaidinga, kas yra teisingas nuosprendis, ar visada nuosprendžiu yra įgyvendinamas teisingumas? Teismas, nuspręsdamas, kad kaltinamasis yra kaltas, teisiškai įvertina jo veiksmus ir tuo pačiu parodo valstybės požiūrį į nusikaltimą ir jį padariusį asmenį. Teismo, kuris yra trečioji valstybės valdžia, nagrinėjant baudžiamąją bylą, pagrindinis uždavinys yra tas pats – taikydamas teisę, jis siekia įgyvendinti teisingumą. Šį principą įtvirtina ir pagrindinis šalies įstatymas – LR Konstitucija. LR Konstitucijos 109 str. 1 d. nustatyta, kad ,,teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“. Ši norma pakartota ir LR BPK 6 str. bei LR teismų įstatymo 1 str. Įgyvendindamas teisingumą, teismas privalo būti nešališkas, nepriklausomas, vadovautis tik įstatymu ir būti tik ,,burna, tarianti įstatymo žodžius”. Ch.Montesquieu teigė, jog ,,būtina teisingumo vykdymo prielaida, – kad nuosprendį priimtų nešališkas ir neutralus teismas (tertium super partes). Tai, kad teisingumo vykdymą valstybė patikėjo teismams, o ne kokiai nors kitai institucijai, rodo šios institucijos priimtų sprendimų svarbą“.

Kadangi priimant nuosprendį ir skiriant bausmę, ne tik nubaudžiamas nusikaltimą padaręs asmuo, bet taip pat nuosprendžiu skiriama bausme siekiama nusikaltusius pataisyti, perauklėti bei reabilituoti, kiekvieną kartą teismas, priimdamas nuosprendį, privalo teisingai pritaikyti įstatymus, kad nusikaltimą padaręs asmuo būtų tinkamai nnubaustas, ir kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Taigi teismas, siekdamas priimti teisingą nuosprendį, pirmiausia turi paklusti teisei – visų pirma konstitucijai, bendriems teisės principams, įstatymams. Tik pats nepažeisdamas teisės, teismas gali veikti kaip konstitucijos ir kitų įstatymų laikymosi garantas.

Ar teismas vykdo teisingumą, ar kiekvienas priimtas nuosprendis yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas, kontroliuoja aukštesnieji teismai. Kitaip tariant, yra vidinė teismo nuosprendžių teisėtumo kontrolė. Savo funkcijas vykdantis teisėjas yra saistomas įstatymo, proceso principų, teismų praktikos, vertinamųjų kriterijų (sąžiningumo, teisingumo, protingumo), teisės doktrinos. Kita vertus, teismas nėra izoliuotas nuo visuomenės. Visuomenės procesai daugiau ar mažiau veikia teismų veiklą, jų priimamus nuosprendžius. Šiuo atžvilgiu sąveika yra abipusė – nuosprendžiai veikia visuomenę, o visuomenės reakcija randa atgarsį teismuose. Taigi teismo nuosprendis daro auklėjamąjį ir prevencinį poveikį ne tik nusikaltimą padariusiam asmeniui, bet ir apie teismo procesą ir priimtą nuosprendį sužinojusiai visuomenei. Iš teismo nuosprendžio ji sužino, kokias veikas valstybė laiko nusikalstamomis, koks jų pavojingumas visuomenei, kaip teismas įvertino kaltinamojo veiksmus, jo asmenybę. Nuosprendis sutelkia piliečius kovai su teisėtvarkos pažeidimais, sustiprina jų įsitikinimą bausmės neišvengiamumu, moko gerbti ir laikytis įstatymų bei tiksliai juos vykdyti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. gegužės 12 d. nutartyje nurodė, jog ,,pagal LR Konstitucijos 109 str. 1 d. teismas, spręsdamas bylas, privalo

siekti, kad jo sprendimai būtų ne tik teisėti, bet ir teisingi”. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog ,,Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. 1 d. įtvirtina ne tik teismo teisę, bet ir pareigą kiekvieną bylą spręsti remiantis teisingumo principu“. Atsižvelgti į teisingumo reikalavimus ir priimti teisingą nuosprendį teismą įpareigoja ir LR BPK 6 str. – tai reiškia, jog teisingumo reikalavimų turi būti paisoma kiekvieną kartą nagrinėjant bylą ir priimant atitinkamą nuosprendį. Vis dėlto teisingumas yra nesuderinamas su formaliu, mechanišku ppožiūriu į teisės taikymą, todėl teismas privalo aktyviai vadovautis visuomenei suprantamomis ir visuotinai pripažįstamomis lygybės, sąžiningumo ir kitomis moralinėmis vertybėmis.

Vykdyti teisingumą moraliniu požiūriu yra daug sudėtingiau nei materialiuoju. Kvalifikuotam teisėjui nėra sudėtinga teisingai išaiškinti ir taikyti teisę, tačiau teisingai išspręsti bylą tuo atveju, kai konkreti teisės norma nėra aiški ar egzistuoja teisės normų kolizijos – nėra paprasta. Čia teismas tampa teisingumo suvokimo visuomenėje barometru, o priimtas nuosprendis – vieninteliu teisingu jo sprendimo variantu. Teismo nuosprendis nors formaliai ir turėtų bbūti laikomas teisingu, visgi gali neatitikti nei proceso dalyvių, nei visuomenės teisingumo suvokimo. Toks teismo nuosprendis nepajėgus užtikrinti socialinės taikos ir netgi gali sulaukti agresyvios visuomenės reakcijos.

Šiuo atveju galima prisiminti Los Andželo įvykius, kai dalis gyventojų, nepatenkintų teismo nuosprendžiu, iišteisinusiu keturis teisiamus policininkus, sukėlė riaušes, per kurias žuvo net 60 žmonių ir buvo nusiaubtas miestas, o nuostoliai viršijo milijardą JAV dolerių. Tai dar kartą įrodo, jog teisėjas, spręsdamas jo nuožiūrai paliktus klausimus, turi jausti visuomenės teisingumo sampratą.

Dažnai tenka teismui spręsti klausimus, kurie nepakankamai sureguliuoti teisės normomis. Neteisingas moralės požiūriu teisės normų taikymas iš esmės reikštų, kad ir teismo nuosprendis yra neteisingas. Bet net ir šiuo atveju teismas būtų įvykdęs teisingumą, tiesa, tik formaliai. Kita vertus, neigiamus neteisingus teisės normos padarinius teismas gali sušvelninti tiesiogiai taikydamas Konstituciją arba kreipdamasis į Konstitucinį Teismą (LR BPK 381 str., 234 str., 5 d. 3 p.). Vadinasi, net tokiomis aplinkybėmis teismas turėtų siekti įgyvendinti teisingumą tiek materialiuoju, tiek prigimtinu požiūriu ir taip įgyvendinti įįstatymą, numatantį baudžiamąją atsakomybę už konkrečias nusikalstamas veikas.

Nagrinėjant nuosprendį kaip ypatingą teismo priimamą procesinį dokumentą, natūraliai kyla klausimas, ar galima nuosprendį vertinti kaip galutinį teisingumo aktą? Atsitiktinės atrankos būdu atlikus šimto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtų nutarčių analizę matyti, jog keturiasdešimt du pirmos instancijos teismo nuosprendžiai nebuvo pakeisti ir liko galioti, penkiasdešimt aštuoni – buvo panaikinti apeliacine ar kasacine tvarka. Taigi, galima daryti išvadą, jog daugiau kaip pusė teismo priimtų nuosprendžių ir naikintini, todėl nuosprendžio kaip teisingumo akto suvokimas yra ggana reliatyvus. Kaip su teisingumu, jeigu pirmos instancijos teismas nustato, jog kaltinamasis yra kaltas ir paskiria bausmę, o apeliacinės instancijos teismas nutraukia bylą arba panaikina ir pakeičia pirmos instancijos teismo nuosprendį (2003-10-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis b.b. Nr. 2K-583/2003; 2004-10-19 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis b.b. Nr. 2K-484/2004). Darytina išvada, jog pirmos instancijos teismo vykdytinas teisingumas nebuvo teisingas. Kadangi tiek apeliacinės, tiek kasacinės instancijos teismai turi teisę priimti nutartis, kuriomis panaikinamas arba keičiamas byloje priimtas nuosprendis, tokioje situacijoje kalbėti apie nuosprendį kaip apie teisingumo aktą galima tik ribotai. Galutinis ir vykdytinas bei teisingumą įgyvendinantis dokumentas šiuo atveju būtų nutartis.

Suprantama, jog galimos ilgos diskusijos dėl to, ką vertėtų laikyti teisingumo aktu, ar aukštesnių instancijų priimamas nutartis galima absoliutinti ir visada vadinti teisingomis, ar teisingas tas nuosprendis, kuris nebuvo apskųstas, nors jame egzistavo kasacijos ir tokio nuosprendžio panaikinimo pagrindai. Galima užduoti dar daug klausimų, susijusių su teismo priimamų nuosprendžių vertinimu, bet esant pačio teisingumo kaip moralinės bei teisinės kategorijos skirtingam suvokimui, nereiktų absoliutinti ir tik nuosprendį laikyti galutiniu ir teisingumą įvykdančiu aktu.

Nuosprendžiui keliami reikalavimai

Siekiant, jog teismo nuosprendis nebūtų panaikinamas apeliacine ar kasacine tvarka, įsiteisėtų ir būtų tinkamai vykdomas, kiekvienam nuosprendžiui yra keliami teisėtumo, pagrįstumo, motyvavimo, struktūros bei kiti reikalavimai.

Kiekvienas priimtas nnuosprendis privalo būti teisėtas ir pagrįstas. Anksčiau galiojusio LR BPK 331 str. įsakmiai ir aiškiai formulavo teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus: ,,teismo nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas”. Šiuo metu galiojantis LR BPK tokių nuosprendžio savybių atskirame straipsnyje neišskiria, tačiau jos egzistuoja ir yra kildinamos iš bendros baudžiamojo proceso įstatymo analizės. LR BPK įvirtina daugybę reikalavimų, kurių privalo laikytis teismas, priimdamas, surašydamas, paskelbdamas nuosprendį, kvalifikuodamas nusikalstamą veiką, skirdamas bausmę, ar atleisdamas nuo jos. Tik toks nuosprendis, kuris priimtas griežtai laikantis LR BPK, LR BK ir kitų įstatymų reikalavimų yra laikomas teisėtu. Tai, jog nuosprendis turi būti teisėtas, reikalauja teisingumo vykdymo, teisėtumo ir teisėtvarkos stiprinimo uždaviniai.

Tam, kad priimtas nuosprendis būtų pripažintas teisėtu, teismas turi tiksliai pritaikyti baudžiamojo proceso, baudžiamąjį ir kitus įstatymus, todėl vien nuosprendžio surašymo forma, neatitinkanti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, daro nuosprendį neteisėtu. Pavyzdžiui, Kauno miesto apylinkės teismas 2001-09-07 priimtame apkaltinamajame nuosprendyje neišdėstė nusikalstamos veikos aplinkybių, nuosprendis pradedamas tiksliai išdėstytu pareikšto kaltinimo formulavimu, o taip surašoma išteisinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis, todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka konstatavo, jog iš tokio nuosprendžio neaišku, ką nustatė teismas, pripažindamas teisiamąjį kaltu, nes tik nurodyta, kuo jis yra kaltinamas. Toks nuosprendis yra neteisėtas ir turi būti panaikintas .

Kadangi nuosprendžiu galutinai iišsprendžiama byla, jo teisėtumą sąlygoja ne tik teisėta teismo veikla, bet ir griežtas įstatymų laikymasis ikiteisminio tyrimo metu. Nuosprendžio teisėtumui įtakos gali turėti netinkama ikiteisminio tyrimo veiksmų eiga: apklausa, parodymų patikrinimas, objektų tyrimas ir pan. Esant tokiems atvejams, kai įtariamasis neturėjo galimybės pasinaudoti ikiteisminio tyrimo metu jam suteiktomis teisėmis: teise duoti parodymus, pateikti pašymus, pareikšti nušalinimus, byloje priimtas nuosprendis taip pat negali būti laikomas teisėtu. Dėl šios priežasties negalima siaurinti nuosprendžio teisėtumo sąvokos ir apriboti ją reikalavimu laikytis materialiųjų ir procesinių įstatymų tik nuosprendžio priėmimo stadijoje.

Nuosprendžio teisėtumo reikalavimas yra kildinamas iš pačio teisėtumo baudžiamajame procese principo esmės, kurio tikslas yra užtikrinti teisės paliepimų įgyvendinimą. Tai reikalavimas, kad visi teisės subjektai savo veikloje tiksliai ir besąlygiškai įgyvendintų teisės normas, laikytųsi baudžiamųjų įstatymų.

Besąlygiško teisėtumo principo pavyzdžiu gali būti senovės Graikijos išminčiaus Sokrato elgesys. Nuteistas mirties bausme jis laukė vienutėje nuosprendžio įvykdymo. Kai jo mokiniai suorganizavo savo mokytojo pabėgimą, jis atsakė: ,,kas gi bus, kai žmonės ims negerbti teismo nuosprendžių” . Babilonijos valdovo Hamurapio kodekse būtinybė laikytis teisėtumo grindžiama taip: ,,kas tuos įstatymus peržengs, sukels šalyje suirutę ir bus prakeiktas. Duotoji teisė negali būti peržengiama dar ir dėl to, kad ji priklauso ne tik valdovui, bet ir gyventojams, kad ji yra nekeičiama

tvarka, kur kiekvienas ras savo teisę” . Taigi teisėtą nuosprendį galima vertinti kaip veikiantį įstatymą ir įgyvendintą teisėtvarką.

Kadangi nuosprendis yra valstybės požiūris į nusikalstamą veiką ir juos padariusius asmenis, teisėtas nuosprendis taip pat yra svarbus teisinės demokratijos pagrindas. Dar antikos mąstytojas Eschilas teigė, jog ,,valstybės esti demokratiškos tik kol jose laikomasi įstatymų. O jei valstybes valdo valdovai savo nuožiūra – tai jos yra tironijos. Demokratijos stiprumas – pirmiausia teisėtumo tvirtumas.”

Nuosprendžio atitikimas įstatymams parodo nuosprendžio teisėtumą, tuo tarpu nnuosprendžio savybė, kuri parodo, ar nuosprendis atitinka faktines bylos aplinkybes ir jo ryšį su nustatytais byloje faktais, ištirtais įrodymais – yra nuosprendžio pagrįstumas. Taigi nuosprendis laikomas pagrįstu visapusiškai ir objektyviai ištyrus visas bylos aplinkybes, teisingai įvertinus visus įrodymus. Apie nuosprendžio pagrįstumą kalba LR BPK 301 str., kuriame nurodyta, jog ,,teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje“. Nuosprendžiu turi būti išreikštas tvirtas, bylos aplinkybėmis paremtas teisėjo įsitikinimas kaltinamojo kaltumu, todėl apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nnukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais (LR BPK 301 str. 2 d.). Tokių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. 1961 m. LR BPK 339 str. numatė, jog ,,apkaltinamasis nuosprendis negali būti ggrindžiamas spėjimais. Jis priimamas tik ta sąlyga, jeigu teisminio nagrinėjimo eigoje teisiamojo kaltumas nusikaltimo padarymu yra įrodytas“.

Teismas, siekdamas priimti pagrįstą nuosprendį, privalo įvertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais (LR BPK 20 str. 5 d.). Jokie įrodymai teismui iš anksto nustatytos galios neturi.

Nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų nesilaikymas yra ne tik priežastis, sukliudanti visapusiškai išnagrinėti bylą, bet ir pagrindas naikinti, priimti naują ar keisti neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį (LR BPK 328 str., 329 str., 39 str.).

Nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas – nors ir skirtingos, bet glaudžiai tarp savęs susijusios ir viena kitą sąlygojančios savybės. Tą ryšį pirmiausia rodo tai, jog nuo teisingo faktinių bylos aplinkybių nustatymo priklauso ir teisingas baudžiamojo įįstatymo pritaikymas. Antra vertus, teisingą faktinių aplinkybių nustatymą ir pagrįsto nuosprendžio priėmimą sąlygoja tikslus procesinių normų laikymasis.

Teisėtumas ir pagrįstumas reiškia teismo nuosprendžio, kaip teisingumo akto, esmę. Vis dėl to tam, kad nuosprendis taptų įtikinamas, darytų dar didesnį auklėjamąjį poveikį, padėtų stiprinti teisėtumą ir teisėtvarką, be teisėtumo ir pagrįstumo būtina kita savybė – teismo nuosprendžio motyvavimas.

Kiekvienoje baudžiamojoje byloje yra skirtingos dviejų šalių pozicijos vertinant teisės ir fakto klausimus. Teismas yra institucija, įpareigota išspręsti šią situaciją, kuri suprantama kaip savo teisingumo gynimas. KKiekvienoje byloje teismas privalo išklausyti visų proceso dalyvių argumentus, atsižvelgti į jų teisėtus interesus ir ieškoti protingos tų interesų pusiausvyros. Vadinasi, teisminiam teisės taikymui visada būtina jį pateisinanti argumentacija – teismas privalo argumentuoti, kodėl rėmėsi vienais įrodymais, pripažindamas kaltinamojo kaltę ir darydamas kitas svarbias išvadas ir kodėl atmetė kitus įrodymus, kodėl pripažino esant pakankamai duomenų, kad kaltinamasis padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, kuo remdamasis nustatė kitas svarbias nuosprendyje išdėstytas aplinkybes ir kodėl padarė būtent tokias konkrečias išvadas. Kiekvienas teismo nuosprendis turi būti motyvuotas teisės taikymo aktas, grindžiamas įrodytais faktais, galiojančiomis teisės normomis ir jų aiškinimu. LR BPK 305 str. numato, jog ,,aprašomojoje teismo nuosprendžio dalyje turi būti nurodoma: įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaujantis teismas atmėtė kitus įrodymus; nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados; įrodymų vertinimo motyvai“. Nors galiojantys teisės aktai besąlygiškai nurodo motyvuoti teismo nuosprendį, vis dėlto dažnai šių reikalavimų nėra laikomasi.

Ar visada reikalinga motyvuoti teismo nuosprendį ir kam to reikia? Neretai šiuos klausimus užduota patys teisėjai ir atsakydami nurodo, jog gali būti, kad teismo motyvus reiktų rašyti tik, kai to reikalauja bylos subjektai arba kai vienas iš jų teismo nuosprendį nori apskųsti. Tokie samprotavimai kyla dėl didelės teismo darbo apimties ir krūvio, dėl ko egzistuoja ir ssutrumpinta aprašomoji nuosprendžio dalis, kai teismo nuosprendis surašomas išdėstant įžanginę ir rezoliucinę dalis bei sutrumpintus motyvus. Taip pat egzistuoja diskusijos ne tik dėl paties principo – būtinybės motyvuoti teismo nuosprendį, bet ir dėl motyvų turinio bei apimties. Vis dėl to dauguma ginčo šalių nesutinka su atsisakymo motyvuoti nuosprendžius galimybe.

Apžvelgiant būtinybės argumentuotai motyvuoti teismo nuosprendžius istorinę raidą, būtina nurodyti, jog šiandieną kiekvienoje teisės sistemoje egzistuoja teismo pareiga surašyti priimto sprendimo motyvus. Vis dėlto tokia vieninga nuostata susiformavo tik XIX a. pr. – XX a. pab. ,,Daugelyje vakarų Europos valstybių teismo pareiga pateikti nuosprendžio motyvus įstatymuose buvo įtvirtinta didžiosios kodifikacijos laikotarpiu – Prancūzijoje 1810 m., Vokietijoje 1877 m. Maždaug tuo pat metu analogiški reikalavimai atsirado daugelio JAV valstijų įstatymuose bei Anglijos bendrojoje teisėje“ . Kadangi ilgą laiką valstybės valdžia buvo kildinama iš Dievo arba karaliaus valdžios, teismas egzistavo kaip karaliaus valdžios įgyvendinimo mechanizmas, todėl jo sprendimai buvo pagrįsti karaliaus valdžia bei autoritetu, o ne racionale teisine argumentacija. Vis dėlto tokį požiūrį sugriovė Renesanso epochos idėjos, valdžių padalijimo principas, Prancūzijos revoliucija, Švietimo epocha, teisingumo bei teisėtumo principų išaukštinimas.

Teismo nuosprendžio motyvavimas buvo numatytas ir 1961 m. LR BPK, tačiau jo apimtis skyrėsi – senasis LR BPK nereikalavo nurodyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų, vis dėlto mmotyvuoti teismo nuosprendžių neatsisakoma.

Būtinybė argumentuoti teismo nuosprendžius kilo iš dviejų pozicijų:

Pirmoji susijusi su teisine ir moraline argumentacija. Teismas, nagrinėdamas bylą turi nuspręsti ne tik tai, kas yra teisėta, bet ir tai, kas yra teisinga, protinga. Nors LR BK ar kiti teisės aktai turi ganėtinai nemažai vertinamųjų sąvokų, kiekvienu atveju teismas turi tai įvertinti.

Antroji, susijusi su teisės taikymu. Pareiga motyvuoti teismo nuosprendžius vertinama kaip

juridinių faktų nagrinėjimas, veikos kvalifikavimas, teisės normos parinkimas. Kyla klausimas, kuo teisėjas vadovaujasi spręsdamas bylą. Čia pirmoje vietoje iškyla teisingumas, tačiau šį sąvoka yra be galo abstrakti ir tas ,,kažkas”, kuo teismas turėtų vadovautis, yra teisinio tikrumo principas. Jis įtraukia daugiau praktikos ir racionalumo. Teisėjui geriausiai atsiremti į tai, kas suponuoja tikrumą, į tai, kas gina žmogaus teises.

Teisinis tikrumas plačiąja prasme suvokiamas kaip savivalės vengimas bei kaip priimto sprendimo pagrįstumas. Tiek vienas, tiek kitas elementas turi būti kiekviename teismo priimtame nuosprendyje. Esant nors menkiausiai galimybei neargumentuoti priimto nuosprendžio, teismas galėtų savivaliauti ir priimti subjektyvų sprendimą. Kadangi nemotyvuotas nuosprendis yra laikytinas neteisėtu, toks argumentas gali būti naudojamas apeliaciniuose ar kasaciniuose skunduose. Teisinis tikrumas turi būti pagrįstas teisės normomis ir kartu atitikti socialines bei moralines normas. Nuosprendis turi būti pagrįstas tokiais argumentais, jog proceso dalyviai būtų įtikinami

priimto nuosprendžio teisingumu.

Šiandieninėje teisinėje valstybėje egzistuojant įstatymų leidžiamajai, vykdomajai ir teisminei valdžiai, teismas kaip viena iš valstybės valdžių, yra įgalinta taikyti valstybės prievartą. Kadangi tai privaloma daryti tik teisėtomis priemonėmis, bet koks valstybės prievartos taikymas turi būti pateisintas ir argumentuotas. Priimti nemotyvuotą teismo nuosprendį šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje būtų laikoma piktnaudžiavimu valdžia, nes būtų neįmanoma patikrinti nuosprendžio teisėtumo, todėl teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės sistema taptų beprasme. Proceso dalyviai, išnagrinėjus bylą ir priėmus nuosprendį, priklausomai nuo jame išdėstytų motyvų aapsisprendžia kreiptis ar ne į apeliacinės ar atitinkamai kasacinės instancijos teismą. Tai galima padaryti tik žinant nuosprendžio motyvus, todėl proceso dalyviams, įgyvendinant apeliacijos ar kasacijos teisę, yra išvengiama teismo klaidų ir visiškai įsitikinama priimto nuosprendžio teisingumu.

Taigi tai tik viena iš priežasčių, lėmusių nuosprendžio motyvavimo būtinybę. Nuosprendžio motyvavimas yra pagrįstas ir dėl kitų priežasčių.

Būtinybę lemia ir pati bylos nagrinėjimo esmė. Teismas, nagrinėdamas bylą, privalo vertinti proceso dalyvių pateiktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos pproceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ne su visais pateiktais argumentais teismas sutinka, todėl atmesdamas vienus ar kitus įrodymus ar argumentus teismas privalo motyvuoti savo poelgį, pagrįsti, kodėl priėmė tokį, o ne kitokį nuosprendį. Dažnai teisėjas, gyvendamas savo socialinėje aplinkoje, susipažinęs ssu byla, jau ,,žino”, koks nuosprendis bus priimtas. Vis dėl tokį žinojimą būtina pateisinti, nurodant apsisprendimo motyvus, nes juk kitam teisėjui ar proceso dalyviui gali pasirodyti toks nuosprendis neteisingas. Jeigu proceso dalyviai bylos nagrinėjimo metu nesusitaiko, bylos nagrinėjimas visada pasibaigia vienos iš šalių ,,pralaimėjimu”. Tam, kad bylą ,,pralaimėjusi pusė” būtų įtikinta priimto nuosprendžio teisingumu, būtina nurodyti motyvus, kuriais remiantis nuosprendis ir buvo priimtas.

Kadangi įstatyminė bazė nėra visapusiškai ir detaliai reglamentuojanti teisinius santykius, egzistuoja normų, dviprasmiškai reguliuojančių teisinį santykį, todėl kilus neaiškumui, kurią normą taikyti, kaip kvalifikuoti nusikalstamą veiką, būtinas vienokio ar kitokio pasirinkto sprendimo motyvavimas.

Siekiant užtikrinti informacijos viešumą, galimybę susipažinti su nagrinėjamomis ir jau išnagrinėtomis bylomis, galimybę vertinti priimtą nuosprendį teisėtumo ar teisingumo atžvilgiu, būtina su juo susipažinti. Vis ddėlto vien tik įžanginės ar rezoliucinės dalies nepakanka, būtina, kad nuosprendyje atsispindėtų teismo pateiktas teisės normų aiškinimas, argumentavimas.

Ne kartą teismų praktikos suformuotas teisingumo principas, jog panašios bylos turi būti nagrinėjamos vienodai, taip pat lėmė nuosprendžio motyvavimo būtinybę. Siekiant užtikrinti saugumo bei pasitikėjimo jausmą, visuomenė turi žinoti, kokiais argumentais remiantis teismas priims vienokį ar kitokį sprendimą. Pati teisės prigimtis reikalauja, jog teismų praktika būtų nuspėjama, o tai galima pasiekti tik motyvuojant priimtus nuosprendžius. Priešingu atveju, teismų praktika taptų chaotiška, nestabili ir ssavavališka, nesugebėtų garantuoti pasitikėjimo visa teismų sistema. Nuosprendžių motyvavimas didina ir teisėjo socialinę atsakomybę už priimtus sprendimus, todėl reikalavimas motyvuoti priimtus nuosprendžius užtikrina teisės taikymo apibrėžtumą, stabilumą, nuspėjamumą bei užkerta kelią teisėjų savivalei.

Nuosprendžio rūšys

LR BPK skiria keletą teismo nuosprendžio rūšių. Priklausomai nuo pasirinkto klasifikavimo kriterijaus, teismo priimti nuosprendžiai yra skirstomi:

I. Priklausomai nuo sprendimo apie kaltinamojo kaltumą:

1. Apkaltinamasis teismo nuosprendis;

2. Išteisinamasis teismo nuosprendis;

3. Nuosprendis, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla.

II. Priklausomai nuo institucijos, priimančios nuosprendžius:

1. Pirmos instancijos teismo priimti nuosprendžiai;

2. Apeliacinės instancijos teismo priimti nuosprendžiai.

III. Pagal nuosprendžio priėmimo procesą, skiriamas teismo baudžiamasis įsakymas.

Apžvelgus užsienio šalių baudžiamojo proceso įstatymus matyti, jog Prancūzijos teismai be apkaltinamųjų ir išteisinamųjų priima ypatingus nuosprendžius, taip vadinamas absoliucijas. Iš esmės tai specifinė išteisinamojo nuosprendžio forma, kai kaltinamasis išteisinamas esant ypatingoms aplinkybėms, pavyzdžiui, giminystės ryšiui tarp teisiamojo ir nukentėjusiojo vagystės atveju. Priimant tokį nuosprendį, išteisinamasis gali būti įpareigojamas atlyginti padarytą žalą.

Austrijos tarėjų teismas be apkaltinamojo ir išteisinamojo nuosprendžio turi teisę priimti nuosprendį dėl tarėjų teismo nekompetentingumo, jei paaiškėja, kad byla turėjo būti nagrinėjama

prisiekusiųjų teisme. Priklausomai nuo institucijų, priimančių nuosprendžius, Austrijoje jie skirstomi į: 1) apylinkės teismo nuosprendžius; 2) nuosprendžius, kuriuos pirmos instancijos teisme teisėjas priėmė vienasmeniškai; 3) tarėjų ir prisiekusiųjų teismų nuosprendžiai. Priklausomai nuo subjekto, priėmusio nuosprendį, skiriasi ir pačio nuosprendžio apskundimo galimybės bei tvarka.

1930 m. Italijos BBPK, kuris buvo kritikuojamas kaip per daug inkvizicinis, numatė dvi išteisinamojo nuosprendžio rūšis: 1) išteisinamasis nuosprendis; 2) išteisinamasis nuosprendis dėl įrodymų stokos. Vis dėlto 1989 m. įsigaliojęs naujasis Italijos BPK, tokią formuluotę panaikino.

Japonijoje taip pat skiriama ypatinga nuosprendžių rūšis, vadinama ,,menso”. Toks sprendimas priimamas tuomet, kai yra aplinkybių, darančių bylą negalima ( amnestija, pasikeitęs įstatymas).

Daugelyje Europos valstybių egzistuojant supaprastintam bylų procesui, naujasis LR BPK buvo papildytas ir teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo procesu. Beje, Lietuvos baudžiamajame procese šis institutas nėra visiškai naujas, nes galiojo tarpukario Lietuvoje iki 1940 m. okupacijos .

Iš visų pateiktų teismo nuosprendžių klasifikavimo variantų, esminę reikšmę praktikoje turi, todėl platesnio nagrinėjimo reikalauja nuosprendžių skirstymas į apkaltinamąjį, išteisinamąjį nuosprendžius, nuosprendį, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla, ir teismo baudžiamąjį įsakymą.

Klasikinės nuosprendžių rūšys

Klasikinėmis nuosprendžio rūšimis galima vadinti apkaltinamąjį ir išteisinamąjį nuosprendžius, kurie buvo įtvirtinti ir anksčiau galiojusiame LR BPK, kurie sudaro didžiąją dalį visų priimamų nuosprendžių.

Apkaltinamasis nuosprendis – nuosprendis, kuriuo kaltinamasis pripažįstamas kaltu dėl baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir jam paskiriama bausmė (LR BPK 303 str. 2 d.) arba kaltinamasis atleidžiamas nuo bausmės atlikimo (LR BPK 303 str. 3 d.). Taigi teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, visada konstatuoja, jog asmuo yra kaltas nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymu.

Įstatymas sskiria dvi apkaltinamojo nuosprendžio rūšis:

1. Apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo kaltinamajam skiriama bausmė ir jis ją atlieka;

2. Apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo kaltinamajam skiriama bausmė, bet kaltinamasis atleidžiamas nuo bausmės atlikimo.

Abiem atvejais teismas taiko LR BK nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimo pagrindus ir skiria kaltinamajam bausmę, tačiau pirmuoju atveju kaltinamasis nuosprendžiu paskirtą bausmę atlieka, antruoju – nors bausmė ir paskirta – kaltinamasis atleidžiamas nuo bausmės atlikimo. Praktikoje dažniausiai yra priimami nuosprendžiai, kuriais kaltinamiesiems skiriama bausmė ir kurią jie privalo atlikti. Statistikos departamento duomenimis tokių nuosprendžių priimama apie 95 procentų daugiau lyginant su tais, kuriais atleidžiama nuo bausmės atlikimo (žr. lentelę Nr. 1).

Apkaltinamojo nuosprendžio, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo bausmės atlikimo institutas gana retas ne tik mokslinėje literatūroje, bet ir Lietuvos teismų praktikoje. Pirmiausia, tokio nuosprendžio nereikėtų painioti su atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutu, nes šiuo atveju asmuo yra atleidžiamas nuo visų pasekmių, sudarančių baudžiamosios atsakomybės turinį, ir teistumo, tuo tarpu atleidžiant nuo bausmės atlikimo, asmuo laikomas kaltu ir įgyja teistumą, nors faktiškai bausmės neatlieka. Šį nuosprendį taip pat reiktų atriboti ir nuo priverčiamųjų medicinos priemonių, kurios taikomos asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar

jų valdyti (LR BPK 392 str. 1 d.). Apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo atleidžiamas asmuo nuo bausmės atlikimo, teismas priima, kai kaltinamasis yra veiksnus, gali suvokti savo veiksmus ir juos valdyti, tačiau dėl sunkios nepagydomos ligos fiziškai negali bausmės atlikti.

1961 m. LR BPK 339 str. 2 d. numatė visiškai kitokias tokio nuosprendžio priėmimo galimybes: ,,teismas priima apkaltinamąjį nuosprendį ir atleidžia nuteistąjį nuo bausmės, jeigu teisminio nagrinėjimo stadijoje iškeliama aikštėn šio kodekso 5 str. 1 d. 3 ir 4 p. numatytų aplinkybių”, tt.y. suėję baudžiamosios atsakomybės senaties terminai ar buvo priimtas amnestijos arba malonės aktas.

Dabar galiojantis LR BPK tokį nuosprendį leidžia priimti tik esant abiem šioms sąlygoms:

 Kai kaltinamasis iki nuosprendžio priėmimo suserga liga, kuri yra ne tik sunki, bet ir nepagydoma;

 Kai dėl sunkios nepagydomos ligos nuteistajam būtų per sunku atlikti teismo skiriamą bausmę.

Pažymėtina, jog įstatymas numato teismo teisę, bet ne pareigą priimti tokio pobūdžio nuosprendį, todėl teismas, priimdamas nuosprendį, kiekvieną kartą turi atsižvelgti į ligos pobūdį, nuteistojo asmenybę, amžių, turtinę padėtį, paskirtos bbausmės ypatybes ir kt. LR BPK komentaro autoriai nurodo, jog tokiu atveju, teismas asmens susirgimo sunkia nepagydoma liga faktą konstatuoja vadovaujantis oficialia sveikatos priežiūros įstaigos pažyma arba ekspertų komisijos išvada su nurodyta kaltinamojo ligos diagnoze, priimta remiantis 1995-11-02 LR vidaus rreikalų ministerijos ir LR sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu, kuriuo patvirtinamas nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės bausmės atėmimo sąrašas (toliau – sąrašas). Tačiau toks sąrašas buvo patvirtintas tik 2003 m. kovo 28 d. LR sveikatos apsaugos ministro įsakymu , pagal kurį sunkiomis ligomis pripažįstamos tokios ligos, kaip žmogaus imunodeficito virusas, išsėtinė sklerozė, būklės po organų persodinimo operacijų ir kitos įsakymu patvirtintos ligos. Pažymėtina, jog šis sąrašas nurodo tik sunkias ligas, tačiau tam, jog kaltinamasis būtų atleistas nuo bausmės atlikimo, sunki liga turi būti pripažinta nepagydoma. Kadangi tik visiškai neseniai buvo priimti LR BPK nuostatų įgyvendinimą detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai, tokio nuosprendžio priėmimo galimybės iki 2003 metų buvo gana ribotos. Suprantama, jog tokiu aatveju gydytojų komisija ar ekspertai konkretų atvejį sprendė vadovaudamasi savais sunkių nepagydomų ligų suvokimo kriterijais, tačiau tai sudarė galimybes priimti neteisėtą nuosprendį ir lemti jo panaikinimą apeliacine ar kasacine tvarka.

Nors 2003 metais pakeistame LR BPK ir šiandieną liko nemažai iki šiol taisomų teisės spragų, tačiau akivaizdu, jog daugelis teisės kolizijų buvo panaikintos.

1961 m. LR BPK 339 str. 2 d. numatė galimybę priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo nuteistajam bausmė neskiriama, jeigu iki bylos nagrinėjimo teisme veika pasidarė nebepavojinga visuomenei arba jjeigu ją padaręs asmuo tapo nepavojingas visuomenei. Dabar galiojantis LR BPK tokios apkaltinamojo nuosprendžio rūšies neskiria ir tokia įstatymo leidėjo valia yra visiškai pagrįsta, kadangi 1961 m. LR BPK nuostatos dubliavosi su 1961 m. LR BK numatytais atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindais. Be to, egzistavo ir kitų prieštaravimų, pavyzdžiui, LR BPK 6 str. numatė teismo teisę nutraukti baudžiamąją bylą, o 339 str. – priimti apkaltinamąjį nuosprendį ir neskirti bausmės – jeigu asmens padaryta veika tapo nepavojinga visuomenei.

Taigi, baudžiamojo proceso teisės reforma panaikino viena kitai prieštaraujančias nuostatas, reglamentuojančias apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo aplinkybes, ir taip palengvino praktinį įstatymo taikymą ir aiškinimą.

Nors didžiąją priimamų nuosprendžių dalį sudaro apkaltinamieji nuosprendžiai, ne mažiau reikšminga teismų praktikoje yra ir kita klasikinė nuosprendžio rūšis – išteisinamieji nuosprendžiai.

Tokia nuosprendžio rūšis egzistavo tiek anksčiau, tiek dabar galiojančiame LR BPK, tačiau kai kurie jo priėmimo pagrindai skyrėsi.

Visų pirma išteisinamasis nuosprendis determinuojamas kaip nuosprendis, kuriuo ,,pripažįstama, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba pripažįstama, jog nenustatyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką“.

Naudojant empirinį metodą ir nagrinėjant statistinius duomenis matyti, jog nuo 2000 metų išteisinamųjų nuosprendžių skaičius periodiškai mažėjo, tačiau lyginant su visais priimtais nuosprendžiais, 2003 metais, t.y. įsigaliojus naujajam LR BPK, išteisinamųjų nuosprendžių priimta 0,21 pprocento daugiau nei 2002 metais. Natūraliai kyla klausimas, kas yra pozityviau visuomenei, išteisinamųjų nuosprendžių skaičiaus mažėjimas ar didėjimas, kokios priežastys lemia tokių nuosprendžių priėmimo kaitos dinamiką. Atsakymas į klausimą daugiau yra kriminologijos mokslo objektas, tačiau aptariant išteisinamųjų nuosprendžių rūšies priėmimo aplinkybes, būtinas integravimas ir į kitus teisės mokslus. Didesnis išteisinamųjų nuosprendžių priėmimo skaičius be abejo iš vienos pusės rodo nekokybišką ikiteisminio tyrimo pareigūnų darbą, nesugebėjimą dar ikiteisminio tyrimo metu nustatyti, jog egzistuoja pagrindai, patvirtinantys įtariamojo nekaltumą, kas vertinama kaip negatyvu ir kas kaltinamąjį, kuris nėra kaltas nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymu, psichologiškai traumuoja iki baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme pabaigos. Iš kitos pusės – didėjantis išteisinamųjų nuosprendžių skaičius faktiškai mažina apkaltinamųjų nuosprendžių statistiką ir rodo kriminogeninės situacijos Lietuvoje gerėjimą, nusikalstamumo mažėjimą, kas savaime suprantama yra vertinama pozityviai. Vis dėlto neginčytina, jog priimamiems nuosprendžiams didelę įtaką turi ir įstatyminės bazės pasikeitimai. Pavyzdžiui, 1961 m. LR BPK numatė net tris išteisinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindus:

1. Kai nėra nusikaltimo įvykio;

2. Kai teisiamojo veikoje nėra nusikaltimo sudėties;

3. Kai neįrodyta teisiamojo dalyvavimas nusikaltimo padaryme.

Iš minėtų pagrindų naujajame LR BPK liko tik du paskutinieji, nors ir jie šiek tiek pakoreguoti. Kadangi pagal naująjį LR BPK laikoma, jog nusikaltimo įvykis yra nusikalstamos veikos požymis, todėl senojo kodekso du pirmieji pagrindai naujajame įvardinti kkaip vienas – ,,nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių” (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Teismas taip pat priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu nenustatyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Šiuo atveju yra nusikalstama veika, tačiau įrodymų, kurie leistų daryti išvadą apie kaltinamojo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, ir kurie leistų ji pripažinti kaltu, nepakanka.

Derėtų nurodyti, jog egzistuoja atvejų, kai asmuo gali būti įtariamas keletu nusikalstamų veikų padarymu. Tokiu atveju, jei dėl vienos iš jų kaltinamasis yra išteisinamas, o dėl kitos pripažįstamas kaltu, teismas priima tik vieną – apkaltinamąjį nuosprendį. Jeigu byloje yra keli kaltinamieji ir vieni iš jų pripažįstami kaltais, o kiti – išteisinami, nuteistojo atžvilgiu nuosprendis laikomas apkaltinamuoju, išteisintųjų atžvilgiu – išteisinamuoju. Vis dėlto nepriklausomai nuo to, koks nuosprendis yra priimamas, jis visada turi vadintis nuosprendžiu, išskyrus teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo atveju, deja, teismas ne visada laikosi tokių įstatymo reikalavimų, pavyzdžiui, Vilniaus m. 4-o apylinkės teismo 2002-06-21 nuosprendis (b.b. Nr. 1-103-01/2002), kuriuo kaltinamasis buvo išteisintas, pavadintas ne nuosprendžiu, o išteisinamuoju nuosprendžiu.

Kaltinamojo išteisinimas visada turi vienodą teisinę reikšmę – kaltinamasis pripažįstamas nekaltu. Teisingas išteisinimo pagrindo nustatymas taip pat turi įtakos, kadangi nuo to priklauso padarytos žalos atlyginimo klausimas, todėl teismas privalo tiksliai ir aiškiai nuosprendyje nurodyti išteisinimo

pagrindus.

Be jau aptartų nuosprendžio rūšių svarbu apžvelgti ir kitas baudžiamojo proceso naujoves – nuosprendį, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla.

Nuosprendis, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla

Iš baudžiamojo proceso įstatymo analizės matyti, jog baudžiamoji byla gali būti nutraukiama dvejopo pobūdžio procesiniais dokumentais:

1. Nutartimi;

2. Nuosprendžiu.

Vieno ar kito dokumento priėmimą lemia bylos nutraukimo pagrindai, kurie įtvirtinti skirtinguose įstatymuose – pirmuoju atveju – LR BPK, antruoju – LR BK.

1 – kai nagrinėjimo teisme metu nustatoma LR BPK 3 str. 2-9 p. numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas yra negalimas, byla nnutraukiama teismo nutartimi (LR BPK 254 str. 4 d.);

2 – kai nagrinėjimo teisme metu nustatomi LR BK numatyti pagrindai atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, byla nutraukiama nuosprendžiu (LR BPK 254 str. 5 d.).

Nuosprendis, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla – naujas institutas Lietuvos baudžiamojo proceso teisėje. Tokios nuosprendžio rūšies įtvirtinimą lėmė itin problematiškas ir dviprasmiškas baudžiamųjų procesinių santykių reglamentavimas anksčiau galiojusiame LR BPK, kuris įtvirtino galimybę nutraukti baudžiamąją bylą tik teismo nutartimi.

1961 m. LR BPK 254 str. 1 d. numatė, jog esant 55 str. nurodytoms aplinkybėms, teismas bylą nutraukia priimdamas nutartį. Tas pas reglamentuota ir LR BPK 5 str. 1 bei 3 d., tačiau to paties straipsnio 2 dalis reikalauja, jog esant tiems patiems pagrindams, byla turi būti ne nutraukiama, o atitinkamai ppriimtas išteisinamasis nuosprendis arba apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo atleidžiamas kaltinamasis nuo bausmės atlikimo. Taigi tokie prieštaravimai kėlė nemažai praktinių problemų teisėjams, nagrinėjantiems baudžiamąsias bylas. Pavyzdžiui, tais atvejais, kai yra suėjęs senaties terminas, teisėjas, vadovaudamasis LR BPK 5 str. 1, 3 d., taip pat 254 str. privalėtų bylą nutraukti, o remiantis LR BPK 5 str. 2 d., 339 str.2 d. – priimti apkaltinamąjį nuosprendį, pripažinti kaltinamąjį kaltu, skirti bausmę ir nurodyti, jog nuteistasis atleidžiamas nuo bausmės atlikimo.

Tokias įstatymo spragas visiškai pagrįstai 2003 metais ištaisė įstatymo leidėjas. Dabar galiojantis LR BPK tiksliai nurodo, jog esant LR BPK 3 str. 1d. 1 p. įtvirtintam pagrindui, teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, išskyrus atvejus, kai toks pagrindas nustatomas bylos parengimo nagrinėti teisme metu (tada priimama nutartis nnutraukti baudžiamąją bylą), o 2-9 punkte įvardintiems pagrindams – nutartį nutraukti baudžiamąją bylą. Taigi naujasis baudžiamojo proceso įstatymas, išspręsdamas teisės normų kolizijas, itin palengvino praktinį įstatymo taikymą bei, sumažėjus tikimybei priimti neteisėtą nuosprendį, tuo pačiu sumažino bylų, nagrinėjamų kasacine ar apeliacine tvarka skaičių.

Kaip jau buvo minėta, nuosprendis, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla priimamas tik esant pagrindams atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Toks nuosprendis nėra nei apkaltinamasis, nei išteisinamasis, nes juo asmuo atleidžiamas nuo visų baudžiamųjų teisinių priemonių, sudarančių baudžiamosios atsakomybės turinį, ttaikymo. Tokio nuosprendžio esminis skirtumas nuo išteisinamojo nuosprendžio yra tas, jog pirmuoju atveju – asmuo padaro nusikalstamą veiką, tačiau dėl tokių priežasčių kaip, pavyzdžiui, susitaiko su nukentėjusiuoju ar nusikalstama veika praranda pavojingumą ir pan., yra atleidžiamas nuo baudžiamųjų priemonių taikymo, tuo tarpu antruoju atveju – arba nebuvo padaryta nusikalstama veika, arba nustatoma, jog asmuo nedalyvavo nusikalstamos veikos padaryme.

Nuosprendžio, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla, priėmimo reikšmė yra ypač aktuali tolesniam kaltinamojo elgesiui, nes nagrinėjamo nuosprendžio priėmimas sietinas su nuteistojo reabilitavimu ta prasme, jog asmuo turi pareigą ateityje nenusižengti, vykdyti įstatymus, nes priešingu atveju asmuo privalės atsakyti už tą veiką, kurios atžvilgiu byla buvo nutraukta.

Teismo baudžiamasis įsakymas

Teismo baudžiamasis įsakymas – vienintelis procesinis dokumentas, kuris savo esme yra apkaltinamasis nuosprendis, tačiau pavadinime žodžio ,,nuosprendis“ nėra. Tai galima paaiškinti tuo, jog šiuo dokumentu kaip ir nuosprendžiu kaltinamasis yra pripažįstamas kaltas, padaręs nusikalstamą veiką, t.y. teismas nusprendžia dėl jo kaltumo. Toks nuosprendis vadinamas baudžiamuoju įsakymu dėl susiklosčiusių tradicijų tiek Lietuvos, tiek užsienio šalių baudžiamojo proceso teisėje.

Dar 1919 m. Lietuvoje galiojęs Rusijos imperijos 1864 metų Baudžiamosios teisenos įstatymas numatė galimybę teismo procesą užbaigti baudžiamuoju įsakymu. Tokią nuosprendžio rūšį įtvirtino ir 1877 m. Vokietijos, 1985 m. Norvegijos, 1989 m. Italijos, 1947 m. Japonijos baudžiamojo proceso kodeksai .. Pavyzdžiui, Vokietijos, Italijos, Japonijos BPK praktiškai analogiškai kaip ir LR BPK reglamentuoja teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo procesą, pagrindus bei tvarką. Vis dėlto Norvegijoje baudžiamąjį įsakymą surašo ne teismas, o prokuroras ir čia teismas į procesą neįjungiamas. Tuo atveju kai įsakymu paskirta bauda per nustatytą terminą nesumokama, pradedamas įprastinis teismo procesas. Beje, baudos dydis Norvegijos BPK nenustatytas, todėl ji gali siekti net kelis milijonus. Nors užsienio teisės aktai ir skirtingai reglamentuoja paties baudžiamojo įsakymo priėmimo procesus, vis dėlto jo esmė ir reikšmė yra ta pati – proceso greitumas ir pigumas.

LR BPK 418 str. nurodo, jog teismo baudžiamasis įsakymas skiriasi nuo nuosprendžio pirmiausiai tuo, jog priimamas tik dviems atvejais:

1. dėl nusikalstamų veikų, už kurių padarymą gali būti skiriama tik bauda;

2. dėl nusikalstamų veikų, už kurių padarymą bauda gali būti skiriama kaip alternatyvinė bausmė.

Be to, teismo baudžiamasis įsakymas gali būti priimamas tik kai kaltinamasis sutinka su tokia proceso užbaigimo forma. Šio instituto ypatybė yra ta, jog leidžia pagreitinti sprendimo baudžiamojoje byloje priėmimą bei atpiginti procesą, todėl naujasis LR BPK kaip ir daugelio demokratinių valstybių įstatymai leidžia proceso taupumo ir greitumo sumetimais nuosprendžius priimti paprastesne tvarka. Vis dėlto toks bylos nagrinėjimas neišvengiamai siejamas su kaltinamojo valia, ir jeigu kaltinamasis nori, jog byla būtų nagrinėjama žžodiniame, rungtyniniame teismo posėdyje, toks posėdis turi būti rengiamas.

Pažymėtina, jog teismo baudžiamojo įsakymo priėmimas iš esmės skiriasi nuo kitų nuosprendžių rūšių priėmimo. Priimant teismo baudžiamąjį įsakymą:

1. Nėra rengiamas bylos nagrinėjimas teisme – baudžiamąjį įsakymą teisėjas surašo tik susipažinęs su prokuroro pateiktais dokumentais;

2. Nerašomas kaltinamasis aktas;

3. Iniciatyva užbaigti procesą teismo baudžiamuoju įsakymu priklauso prokurorui;

4. Teismo baudžiamuoju įsakymu visada kaltinamasis pripažįstamas kaltu, todėl labiausiai teismo baudžiamasis įsakymas panašus į apkaltinamąjį nuosprendį;

Nors šis institutas yra naujas Lietuvos baudžiamojo proceso teisėje, tačiau itin greitai akceptuotas ir priimtinas teismų praktikoje. Informatikos ir ryšių departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos duomenimis per 2004 metų sausio – rugsėjo mėnesius Lietuvos Respublikoje buvo priimti 2 469 baudžiamieji įsakymai. Greito ir ekonomiško proceso reikalauja ne tik šiuolaikinės visuomenės tendencijos ir pagreitis, bet ir teisėjų didelis darbo krūvis, dėl ko padidėja tikimybė vilkinti bylos nagrinėjimą. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. taip pat įtvirtina greito ir koncentruoto proceso reikalavimus, tokios tendencijos taip pat ypatingai pastebimos priėmus naująjį LR CPK, vis dėlto vienareikšmiškai galima teigti, jog proceso greitumas ir pigumas negali būti pasiekiamas žmogaus teisių suvaržymo sąskaitą, dėl ko teismo baudžiamasis įsakymas yra priimamas tik kaltinamajam sutikus.

Kadangi teismo baudžiamasis įsakymas yra nagrinėjamas tik kaip viena iš nuosprendžio rūšių, detaliau nebus

plečiamasi, nes išsami ir kruopšti šios nuosprendžio rūšies analizė reikalauja atskiro magistro darbo.

Taigi pasitvirtinus pozityviai ir itin efektyviai bei teigiamai vertinamai užsienio šalių teismų praktikai priimant baudžiamąjį įsakymą, 2003 metų LR BPK papildytas teismo baudžiamuoju įsakymu, įgyvendino greito, koncentruoto ir ekonomiško baudžiamojo proceso realizavimo galimybes ir taip užtikrino efektyvų teisingumo vykdymą.

Nuosprendžio priėmimas

Pasitarimo slaptumo principas

Atsižvelgiant į didelę procesinę bei visuomeninę nuosprendžio, kaip teisingumo akto, reikšmę, įstatymo leidėjas nurodo reikalavimus ne tik nuosprendžio formai ir turiniui, bet nustato ir jo priėmimo ttvarką. Viena iš svarbiausių sąlygų, užtikrinant teisėto ir pagrįsto nuosprendžio priėmimą – teisėjų pasitarimo slaptumas. Šis principas atriboja teisėjus nuo bet kokios pašalinės įtakos ir bet kokių asmenų ar pareigūnų kišimosi, garantuoja teisėjų nepriklausomumo principo įgyvendinimą, sutvirtina visuomenės įsitikinimą teisėjų objektyvumu.

Įstatymas numato keletą pasitarimo slaptumo principo laikymosi sąlygų:

1. ,,Nuosprendį teismas privalo priimti pasitarimų kambaryje“ (LR BPK 298 str.). Pasitarimų kambarys turi būti įrengtas teismo patalpose ir izoliuotas nuo teisiamojo posėdžio salės ir kitų patalpų. Paprastai dėl nepakankamo teismų finansavimo, teismuose nnėra įrengtų specialių patalpų nuosprendžiams priimti, todėl juos teisėjai priima savo darbo kabinetuose ar kitose teismo patalpose. Tai nėra įstatymo reikalavimų pažeidimas, tačiau svarbu, kad toje patalpoje nebūtų kitų asmenų, t.y. vertėjų, sekretorių, prokuroro, ar galimybių paveikti teisėją.

2. ,,Pasitarimų kambaryje gali bbūti tik teisėjai, kurie įeina į tą bylą išnagrinėjusio teismo sudėtį“ (LR BPK 298 str.). Pavyzdžiui, atsarginis teisėjas, jeigu jis buvo teisiamojo posėdžio salėje, tačiau nekeitė kito teisėjo, pasitarimų kambaryje, priimant nuosprendį, būti neturi teisės.

3. Pasitarimo slaptumo principas apima ir tai, jog klausimų, susijusių su byla, negalima spręsti telefonu ar naudojantis kitomis ryšio priemonėmis.

4. Teisėjų pasitarimo slaptumas yra privalomas ir patiems teisėjams, kurie neturi teisės pagarsinti nuomonių, pareikštų priimant nuosprendį. Ši sąlyga naujajame LR BPK, priešingai nei 1961 m. LR BPK, nėra reglamentuota, tačiau kyla iš pačios nagrinėjamo principo prasmės ir tikslo, todėl yra galiojanti ir egzistuojanti teismų praktikoje.

Paprastai nuosprendžio priėmimas ir surašymas trunka gana ilgai, todėl įstatymas nereikalauja, jog priimdamas nuosprendį teisėjas nepasišalintų iš pasitarimų kambario. Tais atvejais, kai nuosprendžiui surašyti rreikia ilgesnio laiko, leidžiama daryti pertraukas poilsiui, pavalgymui, parvykimui namo. Visas šias pertraukas teisėjas privalo panaudoti pagal tikslinę paskirtį, todėl pertraukų metu draudžiama nagrinėti kitas baudžiamąsias bylas, ar bendrauti su asmenimis, svarstant klausimus, susijusius su priimamu nuosprendžiu. Vis dėlto naujajam LR BPK suteikus didesnes galimybes surašyti tik sutrumpintą aprašomąją nuosprendžio dalį, pasišalinimo iš pasitarimų kambario problemos praktiškai nekyla.

Svarbu tai, jog pasitarimo slaptumo principas, priimat nuosprendį, nėra absoliutus. Tuo atveju, kai bylą narinėja teisėjų kolegija, teisėjas, laikęsis atskirosios nuomonės, turi teisę jją išdėstyti raštu ir ji yra pridedama prie bylos. Teisėjų pozicija, kurios buvo laikytasi pasitarimų kambaryje, gali būti atskleista ir tuo atveju, kai pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl teisėjo piktnaudžiavimo priimant nuosprendį. Taigi nors įstatymas ir numato pasitarimo slaptumo principo ribojimo galimybes, jos yra gana retos praktikoje ir griežtai sureguliuotos teisės normomis.

Pažymėtina, jog LR BPK 369 str. 3 d. numato, jog ,,pažeidimas, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, yra esminis baudžiamojo įstatymo pažeidimas“, todėl pasitarimo slaptumo principo nesilaikymas yra pagrindas skųsti ir panaikinti tokį nuosprendį kasacine tvarka.

Lyginant pasitarimo slaptumo principo reglamentavimą su anksčiau galiojusiuoju LR BPK, esminių šio instituto pakeitimų nebuvo. Šis principas yra būdingas daugelio užsienio valstybių baudžiamajam procesui. Pavyzdžiui, Rusijos Federacijos BPK 298 str. taip pat įtvirtina ir net šiek tiek plačiau aprašo pasitarimo slaptumo principą.

Taigi pasitarimo slaptumo principo laikymasis yra ne tik vienas iš teisėjų nepriklausomumo garantijų bet ir aplinkybė, pakelianti teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, autoritetą, sudaranti geresnes sąlygas teisėjams laisviau, visapusiškiau, nuodugniau ir be spaudimo iš aplinkinių priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą nuosprendį.

Nuosprendžio priėmimo tvarka

Nuosprendžio priėmimo tvarką reglamentuoja LR BPK 299 str. Nors naujasis LR BPK, lyginant su anksčiau galiojusiuoju, šiek tiek kitaip numato teisėjų pasitarimo ir balsavimo tvarką, visų ppirma derėtų aptarti tuos klausimus, kurie po baudžiamojo proceso teisės reformos nepasikeitė ir liko galioti iki šiol:

1. Jeigu bylą nagrinėja teisėjų kolegija, teisėjų pasitarimui ir balsavimui vadovauja teisiamojo posėdžio pirmininkas – jis užtikrina, jog būtų laikomasi įstatymo nustatytos pasitarimo tvarkos, organizuoja teisėjų pasitarimą, kad kiekvieno teisėjo nuomonė būtų išklausyta ir apsvarstymas būtų koncentruotas bei produktyvus. Pirmininko pareiga – užtikrinti laisvą ir nepriklausomą svarstymą, kad kiekvienas teisėjas priimtų sprendimą vadovaujantis savo sąžine ir remdamasis įstatymu bei įrodymais, ištirtais teisiamojo posėdžio metu.

2. Teisėjų pasitarimas ir balsavimas vyksta atskirai dėl kaltės įrodytumo, nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir kitų kausimų. Teisiamojo posėdžio pirmininkas spręstinus klausimus suformuoja taip, kad į juos būtų galima atsakyti tik teigiamai arba neigiamai. Tam tikrais atvejais pirmininkaujantis pasiūlo teisėjams išsakyti savo nuomonę, tačiau pirmininkui draudžiama užduoti atsakymą menančius klausimus.

3. Teisiamojo posėdžio pirmininkas nepriklausomai nuo jo darbo stažo svarstyme visada balsuoja paskutinis.

4. Teisėjas, kuris nuosprendžio priėmimo metu laikosi kitos nuomonės, t.y. nesutinka su kitų teisėjų nuomone svarstomu klausimu, turi teisę ją išdėstyti raštu. Atskiroji nuomonė skelbiant nuosprendį neskaitoma, bet prideda prie bylos. Išdėstydamas atskirąją nuomonę, teisėjas privalo nurodyti savo sutikimo ar nesutikimo su kitų teisėjų nuomone motyvus. Vis dėlto nepriklausomai nuo to, ar teisėjas išdėstė atskirąją nuomonę raštu ar žodžiu, privalo pasirašyti priimtą nuosprendį – tai tturi didelę reikšmę teisėjų pasitarimo slaptumui užtikrinti. Atskiroji nuomonė turi būti surašyta pasitarimų kambaryje iki nuosprendžio paskelbimo. Įstatymas atskirosios nuomonės apskundimo galimybės nenumato.

Trumpai aptarus po baudžiamojo proceso teisės reformos išlikusią nuosprendžio priėmimo tvarką, naudojant lyginamąjį bei loginius metodus, reiktų pateikti įstatymo leidėjo valią priėmus naująjį LR BPK, atskleidžiant esminius baudžiamųjų įstatymų skirtumus iki ir po reformos:

2 lentelė. Naujojo ir senojo LR BPK skirtumai, reglamentuojant nuosprendžio priėmimo tvarką

2003 m. LR BPK 1961 m. LR BPK Pastabos

299 str. 1 d. ,,nesutarimus dėl pasitarimo ir balsavimo tvarkos išsprendžia visos sudėties teismas” Nėra reglamentuota Nesutarimai, kilę dėl nuosprendžio priėmimo tvarkos, išsprendžiami išklausius visų pasitarimo ir balsavimo metu dalyvaujančių teisėjų nuomonės.

299 str. 2 d. ,,teisėjų pasitarimas ir balsavimas vyksta atskirai dėl kaltės įrodytumo, nusikalstamos veikos kvalifikavimo, bausmės skyrimo ir kitais klausimais” 336 str. 1 d. ,,pirmininkas pateikia teismui išspręsti LR BPK 333-335 str. nurodyta tvarka klausimus“ Senasis LR BPK tiksliai reglamentavo klausimus, kuriuos pirmininkas privalo užduoti tiksliai įstatymų nustatyta tvarka.

Naujajame LR BPK tokio reglamentavimo atsisakyta, paliekant teisėjams didesnę laisvės ir nepriklausomumo galimybę, sprendžiant klausimus, kurie turi atsispindėti nuosprendyje. Tokia įstatymo leidėjo valia yra visiškai pateisinama, preziumuojant, jog teisėjas žino įstatymus, nors LR BPK komentaro autoriai yra pateikę pavyzdinį užduodamų klausimų sąrašą.

299 str. 3 d. ,,pirmas balsuoja mažiausią darbo stažą turintis

teisėjas” Nėra reglamentuota Ši nuostata yra visiškai nauja ir priimta siekiant panaikinti senojo įstatymo spragas. Tokios normos tikslas – priimti teisingą ir objektyvų sprendimą. Mažiausią teisėjo darbą stažą turintis teisėjas balsuojant yra neįtakojamas ,,senesnių” ir labiau patyrusių teisėjų nuomonės, todėl toks balsavimo tvarkos nustatymas didina priimto nuosprendžio teisėtumą. Pažymėtina, jog teisėjo darbo stažas yra skaičiuojamas nuo asmens paskyrimo bet kuriame teisme eiti teisėjo pareigas dienos .

299 str. 4 d. ,,teisėjas balsavęs prieš kaltinamojo pripažinimą kaltu, turi teisę susilaikyti nuo balsavimo dėl bbausmės skyrimo. Tokiu atveju šio teisėjo balsas priskiriamas prie kaltinamajam palankesnės teisėjo nuomonės “

Nėra reglamentuota Tokios nuostatos atsiradimas yra visiškai logiškas ir užtikrinantis įrodymų vertinimo vadovaujantis vidiniu teisėjo įsitikinimu (LR BPK 20 str. 5 d.) bei teisingumo principų laikymąsi. Kadangi teisėjas yra savarankiška ir nepriklausoma procesinė figūra, turinti savo nuomonę, todėl absurdiška būtų iš teisėjo reikalauti balsuoti dėl asmens padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, jeigu jis mano, jog tas asmuo yra nekaltas. Toks teisėjas neturi balsuoti klausimu, kokia bausmė turi būti skiriama kkaltinamajam. Tokio teisėjo balsas priskiriamas prie teisėjo nuomonės skirti švelnesnę bausmę, trumpesnį laisvės atėmimo terminą ar pan.

299 str. 5 d. ,,nuosprendžio priėmimo metu klausimai išsprendžiami balsų dauguma, išskyrus dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės, kaltinamajam gali būti paskirta tik bbendru sutarimu”

326 str. 3 d. ,,visi klausimai sprendžiami balsų dauguma” Įstatymų leidėjas naujame LR BPK, nustatydamas balsavimo tvarką, padarė išlygą, lyginant su anksčiau galiojusia tvarka. Kadangi laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė yra griežčiausia iš visų LR BK įtvirtintų bausmės rūšių, ji skiriama tik už labai sunkius nusikaltimus ir yra labiausiai suvaržanti kaltinamojo laisvę. Tam, jog tokios bausmės paskyrimas nebūtų priimtas skubotai ar ne itin argumentuotai, siekiant didesnio priimto nuosprendžio autoriteto bei įtikinimo jo teisingumu, būtina, jog tokia bausmė būtų paskirta tik visiems bylą nagrinėjantiems teisėjams įsitikinus ir balsavus už tokios bausmės paskyrimą. Su tokios bausmės skyrimu turi sutikti visi bylą nagrinėjantys teisėjai.

Nėra reglamentuota

336 str. 2 d. ,,sprendžiant kiekvieną klausimą nė vienas iš teisėjų neturi teisės susilaikyti nuo balsavimo” Nors Naujasis LLR BPK neįtvirtina tokios nuostatos, tačiau LR BPK komentaro autoriai laikosi nuomonės, jog ir dabar galioja nesusilaikymo nuo balsavimo principas, kuris kyla iš baudžiamojo proceso įstatymo analizės. Norma, jog net nebalsavusio teisėjo balsas yra pridedamas prie kito teisėjo balso, rodo, kad kiekvienas teisėjas privalo pasisakyti dėl kiekvieno pateikto klausimo.

Nėra reglamentuota

337¹ str. ,,apylinkės teismo teisėjas nuosprendį priima atskirame kambaryje” Senasis LR BPK išskyrė du nuosprendžio priėmimo tvarkos atvejus: kai byla nagrinėjama apygardos ir apylinkės teismuose. Tokia tvarka įsigaliojo tik nuo 1995 mm. sausio 1 d., kadangi iki tol visos baudžiamosios bylos buvo nagrinėjamos tik kolegialiai. Įsigaliojus LR BPK pataisoms, apylinkės teismuose bei dalį pirmos instancijos tvarka nagrinėjamų bylų apygardos teisme nagrinėjo tik vienas teisėjas. Dėl šių priežasčių buvo priimtas naujas 337¹ str., numatantis balsavimo ir nuosprendžio priėmimo tvarką, kai bylą nagrinėja vienas teisėjas. 2003 m. įsigaliojus naujam LR BPK, atsirado galimybė apylinkės teismuose baudžiamąsias bylas nagrinėti ir teisėjų kolegijai, todėl savaime suprantama, jog 337¹ str. nuostatos neteko prasmės ir buvo panaikintos.

Kadangi kiekvienos baudžiamosios bylos nagrinėjimas pasibaigia atitinkamo sprendimo priėmimu, todėl pati nuosprendžio priėmimo tvarka yra tokia pat svarbi kaip ir kitų procesinių veiksmų atlikimas. Tik tiksliai ir aiškiai išsprendus klausimus, susijusius su atitinkamo sprendimo priėmimu, sudaromos prielaidos teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, logiškai išdėstyti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, įtikinamai motyvuoti priimtą sprendimą. Naujai atsiradusios baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos, reglamentuojančios nuosprendžio priėmimo tvarką, tik dar labiau sustiprino teisėjų nepriklausomybės, pasitarimo slaptumo, teisingumo principų praktinį realizavimą ir tuo pačiu užtikrino, kad asmuo, kaltas nusikalstamos veikos padarymu, būtų teisingai nubaustas.

Nuosprendžio surašymas

Visada nuosprendis turi būti surašomas raštu ir tik pasitarimų kambaryje arba jam prilyginamoje teismo patalpoje. Teisėjai, surašydami nuosprendį, turi teisę naudotis užrašais, padarytais teisiamojo posėdžio metu. Svarbiausia, jog ,,surašant nuosprendį, teismas privalo remtis ttik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje“ (LR BPK 301 str. 1 d. ).

Senojo LR BPK 344 str. 2 d. nurodo nuosprendžio surašymo kalbą, t.y. ,,nuosprendis privalo būti surašytas ta kalba, kuria vyko teisminis bylos nagrinėjimas“. Naujajame LR BPK tokia nuostata neišskiriama, kadangi LR BPK 8 str. aiškiai įtvirtina, jog ,,Lietuvos Respublikos baudžiamasis procesas vyksta valstybine”, t.y. lietuvių, kalba, todėl ir procesiniai dokumentai surašomi lietuvių kalba. Be to, jeigu proceso dalyvių gimtoji kalba yra ne lietuvių, 8 str. 3 d. įpareigoja kaltinamajam įteikti ir rašytinį nuosprendžio vertimą į jo gimtąją kalbą ar į kalbą, kurią jis moka.

Nuosprendžio surašymui keliami ne tik kalbos bet ir stiliaus, gramatikos reikalavimai:

1) Nuosprendis turi būti surašytas aiškiai ir suprantamai, taisyklingu kalbiniu aspektu;

2) Nuosprendyje negalima daryti gramatinių ar stiliaus klaidų;

3) Nuosprendis turi būti logiškas, trumpas aiškus, bet pakankamai išsamus;

4) Nuosprendyje neturėtų būti prieštaringų išvadų;

5) Žodžiai nuosprendyje vartojami tik tiesiogine prasme;

6) Draudžiama nuosprendyje vartoti nepriimtinas žodžių santraukas;

7) Nuosprendis turi sudaryti vieningą visumą, t.y. nuosprendžio įžanginė, aprašomoji ir rezoliucinė dalys turi derintis viena su kita.

Nuosprendį gali surašyti tiek teisiamojo posėdžio pirmininkas, tiek kiti byloje dalyvavę teisėjai. Anot E.Palskio, ,,paprastai nuosprendį surašo pirmininkaujantysis arba jam diktuojant kitas teisėjas, ir tik teismui pavedus, nuosprendį savarankiškai gali surašyti byloje ddalyvavęs teisėjas, kuris turi to darbo patirtį”. Įstatymas nenurodo, jog nuosprendis privalo būti išspausdintas, tačiau egzistuojant šiandienos technikai, sunku būtų rasti ranka rašytą nuosprendį. Paprastai kiekvienas teisėjas kompiuterio serveryje turi nuosprendžio šablonus, todėl belieka surašyti likusius klausimus, kurie privalo atsispindėti nuosprendyje.

Nuosprendžio originalas visada lieka prie baudžiamosios bylos. Kaip jau buvo rašyta, nuosprendį pasirašo visi jį priėmę teisėjai, nepriklausomai nuo to, ar teisėjas laikėsi atskiros nuomonės. Senasis LR BPK nuosprendžio nepasirašymą įvardijo kaip vieną iš esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ( LR BPK 382 str. 12 d.). Šiandieną toks pažeidimas vertintinas kaip esminis tik tuo atveju, jeigu dėl to buvo suvaržytos įstatymo garantuojamos kaltinamojo teisės arba sukliudyta teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.

Tais atvejais, kai surašant nuosprendį buvo padarytos klaidos, kurios turi esminę reikšmę, teisėjas privalo perrašyti atitinkamą nuosprendžio lapą. Kitais atvejais, įstatymas reikalauja nuosprendžio ištaisymus aptarti pačiame nuosprendyje ir pasirašyti visiems teisėjams ( LR BPK 302 str. 3 d.).

Pasak teisėjo A.Šumsko , ,,iki baudžiamosios bylos nagrinėjimo pabaigos gali būti surašomas nuosprendžio projektas, kuriame projektuojamos atskiros nuosprendžio dalys“. Tačiau įsigaliojus naujajam LR BPK, itin palengvėjo teismų darbas, surašant nuosprendžius, kadangi atsirado galimybė apylinkės teismo teisėjams surašyti ir paskelbti tik sutrumpintą nuosprendį, kas anksčiau buvo ribojama ir

taikoma, tik kai padarytas nesunkus nusikaltimas ir teisiamasis prisipažįsta kaltas, taip pat bylose, ištirtose sumarinio proceso tvarka. Naujoji LR BPK norma ne tik palengvino teismo darbą, bet ir užtikrino proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo įgyvendinimą.

Nuosprendžio struktūra

Tam, jog nuosprendis būtų įtikinantis priimtu teisingumu bei visiškai realizuotų savo visuomeninę bei teisinę reikšmę, būtinas ne tik materialus, bet ir formalus aiškumas ir pagrįstumas. Įstatymo leidėjas, siekdamas, jog nagrinėjamas procesinis dokumentas kiekvienu atveju sudarytų vieningą faktų ir argumentų visumą, būtų sistemingai surašytas, ganėtinai griežtai nustatė rreikalavimus, keliamus nuosprendžio surašymo formai ir tuo suvienodino nuosprendžių surašymo praktiką. Kas turi būti aptarta priimtame nuosprendyje, buvo reglamentuota dar tarpukario Lietuvoje galiojusiuose baudžiamojo proceso įstatymuose. ,,Apylinkės teisėjas, išsprendęs bylą, surašydavo nuosprendžio rezoliuciją ir ją paskelbdavo. Rezoliucijoje buvo surašoma: 1) bylos sprendimo data; 2) teismo pavadinimas ir bylą sprendusio teisėjo vardas ir pavardė; 3) kaltinamojo vardas, pavardė, amžius ir gyvenamoji vieta; 4) nuosprendžio esmė ir įstatymo straipsniai, kuriais jis paremtas; 5) kas mokės teismo išlaidas; 6) kaip išspręstas civilinis ieškinys.“ <

Tam, jog aplinkybių konstatavimas netaptų chaotiškas, nuosprendžio turinys turi turėti aiškią struktūrą, kurią sudaro:

1. Įžanginė dalis

2. Aprašomoji dalis;

3. Rezoliucinė dalis.

Kiekviena dalis turi tarpusavyje derintis, būti surašyta aiškiai, suprantamai ne tik teisininkui, bet ir teisinių žinių neturinčiam asmeniui, o visas nuosprendis sudaryti harmoningą visumą. NNusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje išdėstomos nuosekliai, kad kiekvienam būtų aišku, už ką ir kokiu pagrindu kaltinamasis išteisintas arba nuteistas.

Įžanginė nuosprendžio dalis

Įžanginės nuosprendžio dalies surašymą reglamentuoja LR BPK 304 str. Nors ši dalis yra viena iš paprasčiausiai surašomų dalių, vis dėlto teismai ne visada tiksliai laikosi baudžiamojo įstatymo reikalavimų ir dažniausiai daro tokias klaidas:

1) nurodomas netikslus teismo pavadinimas;

2) vietoje teisėjų vardų, rašomos tik pirmos vardų raidės;

3) neišsamiai nurodomi duomenys apie kaltinamojo teistumą;

4) nurodant baudžiamąjį įstatymą, pagal kurį kvalifikuojama kaltinamojo nusikalstama veika, žodžiai Lietuvos Respublika rašomi sutrumpintai.

Pažymėtina, jog nepriklausomai nuo to, priimamas apkaltinamasis ar išteisinamasis nuosprendis, nuosprendis, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla, arba teismo baudžiamasis įsakymas, reikalavimai, keliami įžanginei nuosprendžio daliai, nesiskiria.

Visais atvejais nuosprendis prasideda nurodymu, jjog jis skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu. Kaip buvo minėta Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos BPK 345 str. nurodė, jog ,,nuosprendis turėjo būti skelbiamas Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos vardu“ ,,taip pakeliant jo autoritetą visuomenės akyse.“ Toliau nurodomas nuosprendžio priėmimo laikas ir vieta, teismo pavadinimas, teisėjų, posėdžio sekretoriaus, prokuroro, gynėjo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo ir jų atstovų, kaltinamojo atstovo pagal įstatymą, vertėjo vardai ir pavardės. Lyginant su senuoju LR BPK, naujasis panaikino nuostatą, reikalaujančią vietoje pavardės nurodyti įslaptinto nukentėjusiojo slapyvardį.

Nurodant duomenis aapie kaltinamąjį, surašomas kaltinamojo vardas, pavardė (jeigu jis yra pakeitęs pavardę, turi būti nurodytos visos pavardės), gimimo data ir vieta, asmens kodas, pilietybė, tautybė, gyvenamoji vieta (tikslus adresas, buvęs darant nusikalstamą veiką), išsilavinimas, šeiminė padėtis (vedęs; išsituokęs; našlys; nevedęs), duomenys apie teistumą ir kiti duomenys apie jį, turintys reikšmės bylai tokie, kokie jie buvo nusikalstamos veikos padarymo metu. Pastebėtina, jog senasis LR BPK nereikalavo nurodyti teisiamojo asmens kodo – pakako tik gimimo datos, tuo tarpu dabar būtina nurodyti abu duomenis.

Įvardijant pirmesnius teistumus, būtina nurodyti tikslius duomenis iš byloje esančių pažymų ir nuosprendžių nuorašų apie kiekvieną ankstesnį teistumą. Negalima apsiriboti nekonkrečiais nurodymais, pavyzdžiui, kaltinamasis ,,anksčiau teistas“, ,,anksčiau teistas keturis kartus“. Nuosprendyje taip pat nurodomi kaltinamojo asmens neišnykę ir nepanaikinti teistumai. Kitokios žinios apie kaltinamojo asmenybę, turinčios reikšmės bylai, yra duomenys apie jo invalidumą, valstybinius apdovanojimus, darbovietę ar užsiėmimą nusikalstamos veikos padarymo metu, mokymo įstaigą nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo. Visa informaciją apie kaltinamąjį, kurią teismas įrašo į nuosprendžio įžanginę dalį, turi būti patvirtinta dokumentais ar kitokiu būdu, nekeliančiu abejonių.

Nuosprendžio įžanginė dalis baigiama nurodant baudžiamąjį įstatymą (baudžiamojo kodekso straipsnį, dalį, punktą), numatantį nusikalstamą veiką, kurios padarymu kaltinamasis yra kaltinamas. Nurodant baudžiamąjį įstatymą, reikiamais atvejais nurodoma tiek bendrosios dalies straipsniai, jjų dalys ( LR BK 21, 22, 24 str.) tiek specialios dalies straipsnis, jo dalis ar punktas. Jeigu įstatymo redakcija pasikeitusi, nurodoma veikos padarymo metu galiojusi teisės norma. Įžanginėje nuosprendžio dalyje turi būti nurodyta, viešame ar neviešame teismo posėdyje buvo nagrinėjama byla.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio įžanginė dalis yra surašoma laikantis aukščiau įvardintų reikalavimų, vis dėlto LR BPK 331 str. įtvirtinta papildomas nurodytinas aplinkybes – tai pirmos instancijos teismo pavadinimas, nuosprendžio priėmimo laikas ir rezoliucinės dalies turinys, apelianto ginčytinos bylos aplinkybės, apeliacinio skundo esmė. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio įžanginėje dalyje pakanka nurodyti tik nuteistojo ar išteisintojo vardą ir pavardę todėl, kad kitus LR BPK 304 str. 1 d. 4 p. išvardintus duomenis apie jį galima rasti apskųstame pirmos instancijos teismo nuosprendyje.

Įžanginė ir aprašomoji teismo nuosprendžio dalys paprastai sujungiamos sakiniu: ,,Teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė: .“.

Aprašomoji nuosprendžio dalis

Aprašomoji nuosprendžio dalis – tai centrinė jo dalis, kurioje išdėstomos ir analizuojamos bylos aplinkybės, vertinami įrodymai, pagrindžiamos teismo išvados, sprendžiami teisiniai klausimai.

Aprašomoji nuosprendžio dalis (LR BPK 305 str.) priklauso nuo priimto nuosprendžio rūšies ir susideda iš kelių skyrių, todėl tiksliausia jos turinį galima pavaizduoti grafiku Nr. 1 (priedas Nr.2). Kaip matyti iš pateikto grafiko, nustatomoji aprašomosios nuosprendžio dalies sritis visų nuosprendžių yra vienoda, iišskyrus išteisinamąjį nuosprendį, kurio ši dalis susideda net iš dviejų aprašomų aplinkybių. Beje, išteisinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis iš esmės skiriasi nuo kitų nuosprendžio rūšių. Tai įtakoja pati priimamo nuosprendžio reikšmė, kadangi tokiu nuosprendžiu kaltinamasis pripažįstamas nekaltu. Nuosprendžio, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla aprašomosios dalies pradžia yra tapati apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies pradžiai, (grafike pavaizduota 1.1.a, 1.1.b.2). Kadangi tik apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui paskiriama bausmė, todėl tik tokiame nuosprendyje turi būti nurodyta paskirtos bausmės motyvai.

Lyginant 2003 metų LR BPK su anksčiau galiojusiuoju, pažymėtina, jog aprašomoji dalis ganėtinai pasikeitė. Visų pirma 1961 m. LR BPK nesant nuosprendžio, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla, rūšies, tokio nuosprendžio aprašomosios dalies turinio reglamentavimas atsirado tik 2003 m. LR BPK.

Pagal naująjį baudžiamojo proceso įstatymą, taip pat LR BK 54 str., atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios aplinkybės turi būti nurodytos paskutinėje aprašomosios dalies skiltyje, nurodant skiriamos bausmės motyvus, tuo tarpu 1961 m. LR BPK skyrė atskiras nuosprendžio dalis, kuriose turėjo atsispindėti lengvinančios ar sunkinančios aplinkybės, kaltinimo pakeitimo motyvai (LR BPK 346 str. 1 d. 1-5 p. ).

Pažymėtina, jog dabartinis LR BPK reikalauja teismo nurodyti kiekvienos paskirtos bausmės motyvą, priešingai nei 1961 m. LR BPK, reikalavęs motyvuoti tik laisvės atėmimo bausmės skyrimą, ir tik tuo atveju, jeigu baudžiamųjų įstatymų sankcija numatė

ir kitas bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu. Tokia pozicija po įvykusios reformos buvo panaikinta, kadangi kiekviena paskirta bausmė reiškia vienokį ar kitokį asmens laisvės ar nuosavybės suvaržymą ir bet kokiu atveju negali būti paskirta nemotyvuotai, neargumentuotai. Motyvai yra itin svarbūs, paremti visų įrodymų analize, argumentai, kodėl teismas skyrė vienokią, o ne kitokią bausmę, todėl įstatymo leidėjo valia argumentuoti kiekvieną skiriamą bausmę arba baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonę yra visiškai pateisinama ir pagrįsta. Naujajame LR BPK neliko ir kitų taip griežtai kkaip 1961 m. LR BPK 346 str. 2 d. buvo reglamentuota aprašomojoje dalyje reikalingų įvardinti aplinkybių, nors tai nereiškia, jog tokios aplinkybės šiandieną nuosprendyje nėra nurodomos. Visa tai liko, tačiau įtvirtinat ne įstatyminėse nuostatose, bet teismų praktikoje, rekomendacijose komentuojant įstatymus ar kitoje mokslinėje literatūroje. Kaip tinkamai ir taisyklingai yra surašoma nuosprendžio aprašomoji dalis, aprašoma kiekviena aplinkybė, kiekvienas įrodymas ir kiti svarbūs veiksniai, yra itin platus ir daug nagrinėjimo reikalaujantis klausimas, todėl šiame darbe bus pateikiamos tik esminės teismų praktikoje daromos iir sutinkamos klaidos. Ne veltui yra pasakyta, jog ,,iš klaidų mokomasi“, todėl vienas šio darbo tikslų ir yra atkreipti dėmesį į egzistuojančias problemas ir nurodyti teisingus jų sprendimo variantus:

1. Nusikalstamos veikos būdas, kaltės forma, tikslas, motyvas ir padariniai turi būti aprašomi ttiksliai ir aiškiai. Išdėstant veiką, visada būtina nurodyti kaltinamojo vardą ir pavardę. Nurodant tik pirmas raides, nėra aišku, koks konkretus asmuo yra kaltinamas (Kauno apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje (toliau – b.b.) Nr. 1-192/2001).

2. Nederėtų per plačiai aprašyti nusikalstamą veiką. Nereikia pradėti aprašymu, ką kaltinamasis veikė iki nusikaltimo padarymo (Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendis b.b. Nr. 1-11-02/2002).

3. Nusikalstama veika negali būti išdėstyta abstrakčiai, nesuformuota kaltinimo esmė, turi matytis nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis (Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendis b.b. Nr. 1-225-11/2002).

4. Tais atvejais, kai kaltinamasis veiką padarė su kitais asmenimis, kurie toje byloje neteisiami, nereikėtų jų įvardinti net tada, kai jie nustatyti ir nurodyti kaltinamajame akte, nes tada nuosprendžiu faktiškai būtų apkaltintas asmuo, kurio byla dar nėra išnagrinėta (Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendis bb.b. Nr. 1-132-10/2002.)

5. Išteisinamojo nuosprendžio aprašomoje dalyje nederėtų perrašyti visą kaltinamojo akto tekstą, bet trumpai ir tiksliai išdėstyti kaltinamajam inkriminuotas aplinkybes (Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendis b.b. Nr. 1-121-02/2002).

6. Bylose, kai kaltinamasis kaltinamas kelių nusikalstamų veikų padarymu, pirmiausia turi būti aprašomos visos veikos, dėl kurių kaltinamieji pripažįstami kaltais, ir tik tada pateikiama įrodymų analizė.

7. Išdėstant rašytinius įrodymus, turi būti išvardinti ne tik jų pavadinimai, kaip padarė Vilniaus miesto 3-ios apylinkės teismas nuosprendyje b.b. 1-177-07-2002, bet turi būti trumpai atskleistas ir jų turinys nurodant bbylos tomą ir lapą, kuriame jie yra.

8. Neretai įrodymai atmetami neišdėsčius teismo išvadų dėl įrodymų pagrįstumo. Tokia praktika neteisinga. Be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, išdėstomi ir kaltinimui prieštaraujantys įrodymai ir tik po to nurodomos teismo išvados dėl įrodymų.

9. Teismo išvados gali būti grindžiamos tik tais įrodymais, kurie ištirti teisiamajame posėdyje. Pavyzdžiui, Kauno apygardos teismo nuosprendyje, priimtame b.b. Nr. 1-109/2002, buvo vadovaujamasi liudytojų parengtinio tyrimo metu duotais parodymais, kurie teisiamojo posėdžio metu apskritai nebuvo tiriami.

Teismui, priėmus nuosprendį, kuriame egzistuoja bent viena panašaus pobūdžio klaida, vadovaujantis LR BPK 328 str., 369 str. 1 d. 1 p., toks nuosprendis gali būti naikintinas apeliacine ar kasacine tvarka.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis pradedama išdėstant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios (nustatomosios) dalies turinį – tą dalį, dėl kurios paduoti apeliaciniai skundai. Po to tiksliai ir aiškiai išdėstoma apeliacinio skundo esmė. Čia turi būti nurodyti apskundimo pagrindai ir motyvai bei apelianto prašymai.

Teismų praktikos apibendrinimo duomenys parodė, kad apeliacinės instancijos teismai, surašydami naujo nuosprendžio aprašomąją dalį pagal senojo BPK nuostatas, ne visada laikydavosi įstatymo reikalavimų – buvo netinkamai išdėstomi įrodymai, nenurodomos svarbios aplinkybės, susijusios su bausmės skyrimu (Palangos miesto apylinkės teismo nuosprendis b.b. 1-137-02/2002).

Teismo baudžiamojo įsakymo aprašomojoje dalyje turi būti nurodyti LR BPK 419 str. 1 – 4 ppunktuose išvardyti duomenys, kurie iš esmės identiški prokuroro pareiškimui dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu turiniui. Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados bei skiriamos bausmės motyvai aprašomojoje teismo baudžiamojo įsakymo dalyje nedėstomi. Įdomu tai, jog daugumoje Europos valstybių įprasta, jog teisėjas skiria šiek tiek švelnesnę baudą už tą, kurią siūlė prokuroras, siekiant, jog kaltinamasis būtų skatinamas sutikti su tokia proceso užbaigimo forma, kuri pigiau kainuoja valstybei. Tokia europinė praktika, nepaisant kartais moksle išsakomos kritikos, turėtų būti perimta ir Lietuvoje.

Kadangi aprašomoji nuosprendžio dalis yra pamatinė ir esminė dalis, ypatingai svarbūs šioje dalyje yra motyvai, kurie turi būti surašomi vadovaujantis šiais principais: 1) kaltinamojo prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką negali būti pakankamas pagrindas pripažinti jo kaltę; 2) nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie ištirti teisiamajame posėdyje ir byloje surinktais neginčijamais įrodymais, o ne prielaidomis; 3) visos abejonės, kurių negalima pašalinti nagrinėjant bylą teisme, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai; 4) nuosprendyje negali būti vidinių prieštaravimų, nepaneigtų, kaltinimui prieštaraujančių įrodymų; 5) kiekviena teismo išvada dėl įrodymų vertinimo, jų pagrįstumo ir pakankamumo turi būti motyvuota; 6) jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios; 7) nuosprendyje negali būti abejotinų išvadų tiek dėl nuteistojo kaltumo, tiek dėl išteisintojo nekaltumo.

Sutrumpinta aprašomoji nuosprendžio dalis

Sutrumpinta aprašomoji nuosprendžio dalis ppirmą kartą Lietuvoje buvo įtvirtinta 1993 metais , dėl ko LR BPK buvo papildytas 3461 straipsniu. Tokios normos įtvirtinimą lėmė pasikeitusi teismų darbo apimtis ir krūvis, atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir reformavus ne tik Baudžiamojo proceso, bet ir baudžiamojo kodekso nuostatas, taip pat užsienio šalių patirtis, būtinybė pagreitinti baudžiamąjį procesą, įgyvendinti koncentruotumo, ekonomiškumo principus.

1961 m. LR BPK, lyginant su dabar galiojančiu LR BPK, numatė visiškai kitokias tokios nuosprendžio dalies surašymo sąlygas, kurios priklausė nuo bylos pobūdžio ar proceso :

1. Bylose, kai asmenys nuteisiami už nusikaltimus, kurie nėra sunkūs, ir teisiamieji prisipažįsta kaltais;

2. Bylose, kurios buvo ištirtos sumarinio proceso tvarka.

Tam, jog teisėjas turėtų teisę surašyti sutrumpintą aprašomąją nuosprendžio dalį pagal dabar galiojantį LR BPK, būtinos visos trys sąlygos (LR BPK 306 str. 1 d.):

1. Bylą nagrinėja vienas teisėjas;

2. Bylą nagrinėja apylinkės teismo teisėjas;

3. Yra priimamas apkaltinamasis nuosprendis, įskaitant apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo atleidžiama nuo bausmės atlikimo.

Taigi, esant šioms aplinkybėms, teismas aprašomojoje dalyje surašo tik įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes, taip pat motyvus, pagrindžiančius sprendimą dėl žalos atlyginimo. 1961 m. LR BPK 3461 str. įtvirtino galimybę nenurodyti motyvų dėl žalos atlyginimo, jeigu esant sutrumpintos aprašomosios dalies surašymo pagrindui, teisiamasis dar sutikdavo atlyginti ir nusikaltimu padarytą

materialinę žalą. Vis dėlto įstatymas tuo metu numatė ir draudimą surašyti sutrumpintą nuosprendį, jeigu teisme būdavo pakeičiamas kaltinimas, taip pat bylose, išnagrinėtose ne sumarinio proceso tvarka, nuteisiami keli asmenys, bet ne visi prisipažįsta kaltais.

Teismų praktikos analizė parodė, jog teismai iš esmės laikosi baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, taikomų sutrumpintos aprašomosios nuosprendžio dalies surašymui ir to priežastys yra naujas sutrumpintų įrodymų tyrimo reglamentavimas, kas anksčiau teismams kėlė problemų surašant sutrumpintą aprašomąją nuosprendžio dalį. Tuo atveju, kai sutrumpintas nuosprendis buvo skundžiamas apeliacinės iinstancijos teismui, surašyti pirmiau neišdėstytos aprašomosios dalies nebuvo įmanoma, nes teismas negalėjo nuosprendžio pagrįsti teisiamajame posėdyje neišnagrinėtais įrodymais. Taikant naujojo LR BPK normas, minėtų problemų neturėtų kilti, kadangi 291 str. numato, jog sutrumpintų įrodymų tyrimo atveju, teisiamojo posėdžio primininkas perskaito apklausų protokolus, paskelbia byloje esančius dokumentus, ir jeigu nagrinėjimo teisme dalyviai pareiškia, jog su įrodymais yra susipažinę ir nepageidauja, kad teisme tai būtų tiriama, pirmininkas gali apsiriboti tik šių įrodymų perskaitymu.

Pažymėtina, jog ne visada aprašomoji nuosprendžio dalis taip ir lieka ssurašyta tik sutrumpinta. LR BPK 306 str. 2-4 d. numato tris atvejus, kai teisėjas turi surašyti nesutrumpintą aprašomąją nuosprendžio dalį:

1. Dalyvių, turinčių teisę skųsti nuosprendį rašytiniu prašymu, pateiktu per 7 dienas nuo nuosprendžio priėmimo dienos. Įstatymas nenumato šio termino pratęsimo ar aatnaujinimo galimybės.

2. Apskundus nuosprendį apeliacinės instancijos teismui – anksčiau neišdėstyta aprašomoji nuosprendžio dalis, kuri tampa sudedamąją jau esančio byloje nuosprendžio dalimi, turi būti surašyta per 3 dienas nuo skundo gavimo dienos.

3. Apskundus nuosprendį apeliacinės instancijos teismui, kuriuo nuteisti keli asmenys arba nuteistieji pripažinti kaltais dėl kelių nusikalstamų veikų padarymo.

Pirmasis atvejis atsirado tik naujajame LR BPK, ir tokia norma yra visiškai pagrįsta, kadangi asmuo, norintis skųsti nuosprendį, turi žinoti jo priėmimo motyvus, tam, kad surašytų motyvuotą apeliacinį skundą, todėl reikalavimas surašyti nesutrumpintą nuosprendžio dalį ir tokio reikalavimo tinkamas vykdymas yra vienas iš asmeninių ir turtinių bylos nagrinėjimo teisme dalyvių teisių apsaugos būdų.

Tais atvejais, kai įsiteisėjęs nuosprendis yra skundžiamas kasacine tvarka, surašyti pirmiau neišdėstytos nuosprendžio aprašomosios dalies, įstatymas nereikalauja.

Taigi, prieš dešimtmetį aatsiradusi nauja nuosprendžio surašymo galimybė efektyviai pasiteisino teismų praktikoje. Nors nėra oficialių duomenų, kiek iš priimamų nuosprendžių yra surašoma tik sutrumpinta aprašomoji dalis ir kiek iš tokių nuosprendžių reikia surašyti nesurašytą dalį, vis dėlto apžvelgus ir atsitiktinės atrankos metodu išnagrinėjus 100 baudžiamųjų bylų, kuriose egzistuoja pagrindai surašyti sutrumpintą nuosprendį, matyti, jog 87 nuosprendžių aprašomosios dalys buvo surašytos sutrumpintos ir 64 iš jų surašytos išdėstant anksčiau nesurašytą aprašomąją nuosprendžio dalį. Taigi darytina išvada, jog tokios nuosprendžio surašymo galimybės pozityviai veikia teismų ddarbą, efektyviai pateisina kaltinamųjų, nukentėjusių pozicijas ir reikalavimus, spartina bylų nagrinėjimo apimtis, kas daro baudžiamųjų bylų procesą ekonomiškesnį ir koncentruotesnį.

Rezoliucinė nuosprendžio dalis

Baigiamoji nuosprendžio dalis, kurioje nurodomi teismo sprendimai visais klausimai, kuriuos teismas turi išspręsti išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, vadinama rezoliucine nuosprendžio dalimi. Ši dalis turi būti surašyta taip, kad vykdant nuosprendį nekiltų jokių abejonių, kurias reikėtų papildomai aiškinti.

Rezoliucinė nuosprendžio dalis taip pat kaip ir aprašomoji yra nulemta paties nuosprendžio rūšies, t.y. skirtingai surašoma apkaltinamojo, išteisinamojo, nuosprendžio, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla, ar teismo baudžiamojo įsakymo rezoliucinės dalys. Vizualiai pirmos instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies turinį, priklausomai nuo priimamo nuosprendžio rūšies, galima pavaizduoti grafiku Nr. 2 (priedas Nr. 3). Iš pateikto grafiko akivaizdu, jog rezoliucinė dalis bet kokiu atveju pradedama kaltinamojo vardo ir pavardės nurodymu. Anksčiau galiojusiame LR BPK buvo reikalinga papildomai nurodyti ir teisiamojo tėvavardį (LR BPK 347 str. 1 d. 1 p.). Toliau nurodomas sprendimas atitinkamai arba pripažinti kaltinamąjį kaltu, išteisinti ar atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Pastebėtina, jog 1961 m. LR BPK atskiruose straipsniuose ( 347 str., 348 str., 349 str.) įtvirtino apkaltinamojo ir išteisinamojo nuosprendžių rezoliucinės dalies surašymui taikomus reikalavimus, išskirta ir pabaigoje aptartinų klausimų surašymas. Vis dėlto iš esmės nuosprendžio rezoliucinės dalies surašymas po reformos nebuvo pakeistas. Galima paminėti ttokius pakeitimus:

1. Dabartinis LR BPK nereglamentuoja, jog apkaltinamajame nuosprendyje turi būti nurodyta bausmės vykdymo atidėjimo trukmė; jam duoti įpareigojimai, kas buvo įtvirtinta 1961 m. LR BPK 347 str. 1 d. 7 p.

2. Pasikeitė rezoliucinėje dalyje aprašomų aplinkybių išdėstymo tvarka, ji tapo labiau konkretizuota. Pavyzdžiui, anksčiau sprendimo pripažinti kaltinamąjį pavojingu recidyvistu nurodymo vieta nebuvo įstatymiškai ir aiškiai apibrėžta. Dabartinis LR BPK aiškiai nurodo, jog tai turi būti aptarta po sprendimo dėl bausmės skyrimo;

3. Anksčiau galiojęs LR BPK reikalavo nurodyti pataisos darbų įstaigų rūšis su atitinamu rėžimu laisvės atėmimo bausmei atlikti. Nors dabar galiojantis LR BPK to neišskiria, toks reikalavimas yra privalomas pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato, formuojančio vieningą teismų praktiką, 2003 m. birželio 20 d. nutarimą Nr. 40.

4. 1961 m. LR BPK 348 str. 1 d. 4 p. reikalavo nurodyti tik civiliniam ieškiniui ir turto konfiskavimui užtikrinti skirtų priemonių panaikinimą. Kadangi tai nebuvo itin tikslu ir eliminuotos kitos procesinės prievartos priemonės, naujasis LR BPK abstrakčiau, bet apimant ir reikalaujant nurodyti bet kokių procesinių prievartos priemonių panaikinimą, ištaisė buvusias spragas.

5. Naujajame LR BPK nelikus nusikalstamą veiką kvalifikuojančio požymio – pakartotinumo, nuosprendžio, kuriuo kaltinamasis ar kaltinamieji yra pripažįstami kaltais ar išteisinami dėl kelių tapačių nusikalstamų veikų, privalu nurodyti, ar kaltinamasis yra kaltas dėl kiekvienos nusikalstamos veikos.

Apžvelgus teismų ppraktiką matyti, jog surašant nuosprendžio rezoliucinę dalį teismai taip pat neretai daro klaidų:

• Nereikia nurodyti teismo sprendimo perkvalifikuoti kaltinamojo veiką iš ikiteisminio tyrimo metu inkriminuoto baudžiamojo įstatymo į kitą baudžiamąjį įstatymą;

• Praktikoje pasitaiko atvejų, kai teismai išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodo baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už kaltinamajam kaltinamuoju aktu inkriminuotą veiką, arba išteisinimo pagrindo.

• Jei vienoje byloje teisiami fizinis ir juridinis asmenys, teismas rezoliucinėje nuosprendžio dalyje turi atskirai nurodyti sprendimus dėl fizinio ir juridinio asmens.

Rezoliucinė apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis surašoma laikantis pagrindinių LR BPK XXIII skyriaus nuostatų. Teismo sprendimas išteisinti kaltinamąjį ar pripažinti jį kaltu turi būti nurodomas tik nuosprendžio rezoliucinėje dalyje ir negali būti nurodomas kitame procesiniame dokumente. Teismų praktikoje vis dėlto tokių klaidų pasitaiko, pavyzdžiui Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, vietoje nuosprendžio priėmė nutartį, kuria pakeitė skundžiamą nuosprendį ir kaltinamąjį išteisino nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties (b.b. Nr. 1-1201/2002).

Teismo baudžiamojo įsakymo rezoliucinėje dalyje be grafiko Nr. 2, 4.4 dalyje įvardintų aplinkybių turi būti paaiškinimas, kad kaltinamasis turi teisę per keturiolika dienų nuo įsakymo gavimo pareikalauti surengti bylos nagrinėjimą teisme. Bylos nagrinėjimas teisme tokiu atveju bus privalomai rengiamas, tačiau teismas nebus saistomas baudžiamajame įsakyme nurodytu baudos dydžiu, galės paskirti kitą sankcijoje numatytą bausmę. Nepateikus prašymo

surengti bylos nagrinėjimą teisme, teismo baudžiamasis įsakymas įsiteisės ir bus vykdomas. Įsiteisėjus, jo nei apeliacine, nei kasacine tvarka apskųsti negalima.

Pagal 1864 m. Baudžiamosios teisenos įstatymą apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylą, surašydavo tik nuosprendžio rezoliuciją, kurioje buvo surašoma: 1) bylos sprendimo data; 2) teismo pavadinimas ir bylą sprendusio teisėjo vardas ir pavardė; 3) kaltinamojo vardas, pavardė, amžius ir gyvenamoji vieta; 4) nuosprendžio esmė ir įstatymo straipsniai, kuriais jis paremtas; 5) kas mokės teismo išlaidas ir kas daroma su daiktiniais įrodymais; 6 ) kkaip išspręstas civilinis ieškinys. Beje, teismas galėdavo surašyti ir visą nuosprendį, tokiu atveju turėjo būti nurodyta kuo teisiamasis kaltinamas, kokiu įstatymu remiantis paskirta bausmė, kodėl atmestas ar patenkintas civilinis ieškinys.

Taigi, rezoliucinė nuosprendžio dalis yra ta dalis, kuria užbaigiamas nuosprendis, asmuo pripažįstamas kaltu arba išteisinamas, jam paskiriama bausmė ar atleidžiamas nuo bausmės atlikimo, todėl ši dalis visada turi būti surašyta nevengiant tam tikro kartojimosi ar ilgesnio teksto, kad sprendimai būtų lengvai skaitomi ir suprantami, aiškūs juos skaitantiems asmenims ir nesudarytų sunkumų vvykdyti.

Nuosprendžio paskelbimas

Nuosprendžio paskelbimas – būtinas teismo procesinis veiksmas, siekiant, jog priimtas nuosprendis taptų tinkamu ir baudžiamąją bylą užbaigiančiu procesiniu dokumentu. Viešai nepaskelbtas nuosprendis, nepriklausomai nuo to, viešame ar uždarame posėdyje buvo nagrinėjama baudžiamoji byla, laikomas negaliojančiu, prieštaraujančiu baudžiamojo proceso vviešumo principui, todėl negali būti vykdomas įstatymų nustatyta tvarka.

Nuosprendžio paskelbimo tvarką reglamentuoja LR BPK 308 str., numatantis, jog ,,nuosprendį iš anksto praneštu laiku teismo posėdžių salėje skelbia teisiamojo posėdžio pirmininkas arba kitas teisėjas, įeinantis į bylą nagrinėjusio teismo sudėtį“. Nuosprendžio paskelbimo laikas yra pranešamas esantiems posėdžių salėje teismui išeinant į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio.

Naujasis LR BPK, skirtingai nei 1961 m. LR BPK, įtvirtino nuostatą, leidžiančią surašyti ir skelbti tik priimto nuosprendžio įžanginę ir rezoliucinę dalis, žodžiu paaiškinant jų priėmimo argumentus. Jokiu būdu tai nereiškia, jog priėmus ir surašius visą nuosprendį galima jį perskaityti sutrumpintai. Nuosprendis turi būti skelbiamas visas ir negali būti trumpinamas, tačiau kai byla yra ypač sudėtinga ar didelė, egzistuoja galimybė surašyti tik įžanginę ir rezoliucinę nnuosprendžio dalis. Sprendžiant klausimą, kokią bylą reiktų laikyti sudėtinga ir didele, derėtų vadovautis Teismų tarybos 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 64 patvirtinta ,,Teismo posėdžių koordinavimo didelės apimties bei sudėtingose bylose tvarka“, kurios 4 p. nurodo, jog ,,apie bylos apimtį ir sudėtingumą reikia spręsti atsižvelgiant į bylos kategoriją, kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų skaičių, bylos apimtį, visuomenės susidomėjimą bylos esme ir kitas aplinkybes“. Surašius ir paskelbus tik įžanginę ir rezoliucines dalis, ne vėliau kaip per septynias dienas, o teismo pirmininko ar bbaudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu – per keturiolika dienų po nuosprendžio priėmimo, teisėjai privalo surašyti ir pasirašyti visą motyvuotą nuosprendį. Tokia praktika buvo žinoma dar 1864 m. galiojant Baudžiamosios teisenos įstatymui: ,,apylinkės teismo teisėjas dažniausiai surašydavo ir skelbdavo tik rezoliuciją. Paskelbęs rezoliuciją arba nuosprendį, teisėjas tuojau pranešdavo bylos dalyviams, kada ir kokia tvarka nuosprendis gali būti skundžiamas“ , taip pat užsienio teismų praktikoje. Pavyzdžiui, 1877 m. Vokietijos baudžiamojo proceso kodeksas numatė galimybę skelbti taip vadinamą bausmės paskyrimo formulę, o motyvus paaiškinti laisva forma. Visas nuosprendis turėjo būti surašytas vėliausiai per penkias savaites po ,,formulės“ paskelbimo. Dabar galiojančio Vokietijos baudžiamojo proceso kodekso 268 str. numato, jog nuosprendis vėliausiai turi būti paskelbiamas po vienuolikos dienų po teisiamojo posėdžio pabaigos, jei ne – bylos teisminis nagrinėjimas pradedamas nuo pradžių.

Senasis LR BPK leidžia skelbti tik visą nuosprendį, išskyrus sutrumpintą aprašomąją nuosprendžio dalį, bet ir tokiu atveju, skelbiamas toks nuosprendis, koks surašytas, nepraleidžiant sutrumpintos aprašomosios dalies.

Kita 2003 m. LR BPK naujovė – teisėjas (teisėjai), skelbiant, nuosprendį gali sėdėti. Tuo tarpu senojo LR BPK 352 str. 2 d. įsakmiai nurodo, jog visi esantieji teisiamojo posėdžio salėje, jų tarpe ir teismo sudėtis, nuosprendžio išklauso stovėdami. Vis dėlto iš pagarbos teismo vykdytinam teisingumui ir dabar teismo nuosprendį tteisėjai išklauso stovėdami. ,,Skelbiant nuosprendį, kaltinamasis, prokuroras ir gynėjas privalo būti posėdžių salėje (LR BPK 308 str. 4 d.). Be kaltinamojo nuosprendis gali būti paskelbtas tik kai įstatymas leidžia bylą nagrinėti kaltinamajam nedalyvaujant, t.y. kai kaltinamasis yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje ir vengia atvykti į teismą (LR BPK 246 str. 1 d.). visais kitais atvejai, kai kaltinamasis buvo pašalintas iš posėdžių salės ar neatvyko išklausyti nuosprendžio, turi būti imamasi priemonių nuteistajam paskelbti priimtą nuosprendį. Apie tai, jog skelbiant nuosprendį posėdžių salėje nėra prokuroro ar gynėjo teismas privalo pranešti aukštesniam prokurorui ar atitinkamai Lietuvos advokatų tarybai, bet tai nėra kliūtis skelbti nuosprendį. Teisėjas, paskelbęs nuosprendį, visada privalo išaiškinti nagrinėjimo teisme dalyviams nuosprendžio apskundimo tvarką ir terminus, o kaltinamajam – dar ir paskirtų bausmių vykdymo ypatumus (LR BPK 308 str. 5 d.).

Nuosprendžio paskelbimas – būtinas ir baigiamasis nuosprendžio priėmimo aktas, sukeliantis svarbias teisines pasekmes:

• Nuo paskelbimo prasideda apeliacinio ir kasacinio apskundimo terminas;

• Nuo paskelbimo prasideda nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo terminas;

• Paskelbimas įpareigoja teismą paleisti suimtą asmenį, kai nuosprendžiu jis išteisinamas arba atleidžiamas nuo bausmės atlikimo, arba nuteistas ne laisvės atėmimo bausme;

• Po paskelbimo įsiteisėja apeliacinės instancijos teismo nuosprendis.

• Po apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio paskelbimo įsiteisėja apskųstas pirmos instancijos teismo nuosprendis.

Literatūra

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. //Valstybės žinios, 11992. Nr 33-1014.

2. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas. //Valstybės žinios, 1981. Nr. 1-1.

3. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas // Valstybės žinios, 1961. Nr. 18-147.

4. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas // Valstybės žinios, 2000. Nr 89-2741.

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas //Valstybės žinios, 2002. Nr. 37-1341, Nr.46.

6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas // Valstybės žinios, 1961. Nr.18-148.

7. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas //Valstybės žinios, 2003. Nr. 36-1340.

8. Lietuvos Respublikos teismų įstatymas//Valstybės žinios. 1994, Nr. 46-851

9. LTSR baudžiamojo proceso kodeksas. – Vilnius, 1961.

10. Dėl Baudžiamojo proceso, Baudžiamojo bei Administracinių teisės pažeidimų kodeksų pakeitimo ir papildymo //Valstybės žinios, 1993, Nr. 26-597.

11. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija //Valstybės žinios, 1995, Nr. 40-987.

12. LR sveikatos apsaugos ministro 2003 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. V-800 ,,Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. V-177 ,,Dėl sunkių ligų sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“//Valstybės žinios, 20004, Nr. 7-105.;

13. LR sveikatos apsaugos ministro 2003 m. kovo 28 d. įsakymas Nr. V-177 ,,Dėl sunkių ligų sąrašo patvirtinimo“//Valstybės žinios, 2003, Nr. 35-1503.;

14. LR vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministerijų 1995 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 969/578 patvirtintas infekcinių ir parazitinių ligų sąrašas.

15. Baudžiamoji teisė: bendroji dalis. Vilnius: Eugrimas, 2001.

16. Danisevičius P., Kazlauskas M., Palskys E. Lietuvos TSR baudžiamasis procesas. Vilnius: Mintis, 1978.

17. Goda G. Užsienio šalių baudžiamojo proceso pagrindai.

Vilnius: Saulužė, 1997.

18. Informatikos ir ryšių departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos duomenys apie nusikalstamas veikas, padarytas Lietuvos Respublikoje per 2004 m. sausio – rugsėjo mėnesius.

19. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso komentaras. Vilnius, 2001.

20. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso komentaras. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2003.

21. Lietuvos TSR baudžiamojo proceso kodekso komentaras. Vilnius: Mintis, 1989.

22. Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo aspektai. Vilnius: Justitia, 1999.

23. Sirvydis A. Teismo nuosprendžio surašymas//Lietuvos teisėjų mokymo centras, 2002.

24. Šumskas A. Baudžiamųjų bylų nagrinėjimas teisme. Vilnius: Justitia, 2000.

25. VVaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000.

26. Vancevičius S. Lietuvos baudžiamoji teisė ir procesas 1919-1940 metais. Vilnius: Justitia, 1996.

27. 2003 metų nusikalstamumas ir teisėsaugos institucijų veikla. Statistikos departamentas. Vilnius, 2004.

28. Kommentarij k ugolovno-processyalnomu kodeksu Rossiskoj federacij, Moskva 2003 ,,Eksmo“.

29. Strafprozessordnung (StPO), 38. Auflage, Deutscher Taschenbuchverlag, 2004 Muenchen.

30. Teismų tarybos 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 64 patvirtinta ,,Teismo posėdžių koordinavimo didelės apimties bei sudėtingose bylose tvarka (http://www.teismai.lt/savivalda/nutarimai/20021223-64.doc);

31. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-04-09 nutartis b.b.Nr. 2K-323/2002;

32. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimas Nr. 40 Dėl teismų praktikos ttaikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą.

33. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimu Nr. 40 patvirtinta teismų praktikos, taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, apžvalga.

34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-10-28 nutartis b.b. Nr. 2K-583/2003;

35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-10-19 nutartis b.b. Nr. 2K-484/2004;