Teismų sistema

MARIJAMPOLĖS KOLEGIJA

VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ FAKULTETAS

TECHNOLOGIJŲ KATEDRA

Neziniukas neziniukas,

Žemės ūkio technologijos specialybės III k.3ŽŪn gr. studentė

TEISMŲ SISTEMA LIETUVOJE

REFERATAS

Darbo vadovas

dėst. V. Šalaševičius

Marijampolė

2004

TURINYS

ĮVADAS………………….

…………3

1. Teismų genezė

Lietuvoje…………………

….4

2. Pagrindiniai teismų veiklos

principai……………..5

3. Lietuvos Respublikos teismų sistema ir jų

kompetencija…….7

4. Teisėjų

statusas………………..

………9

IŠVADOS…………………

……….12

LITERATŪRA…………………..

……13

ĮVADAS

Teismas – valstybės institucija, vykdanti teisingumą, nagrinėdama ir

spręsdama civilines, baudžiamąsias, administracines ir kai kurių kitų

kategorijų bylas procesinių įstatymų nustatyta tvarka.

Įvairiose šalyse teismai, aatliekantys iš esmės tas pačias funkcijas,

atsižvelgiant į valstybės santvarkos formą skirstomi į paprastuosius ir

ypatinguosius (pastarųjų steigimą tiesiogiai draudžia beveik visos

šiuolaikinės konstitucijos). Paprastieji teismai yra skirstomi į bendrosios

kompetencijos ir specializuotus (darbo, arbitražinius, muitų, mokesčių,

karinius, religinius ir t.t.) teismus. Neturi stebinti tokia teismų sistemų

ir jų rūšių gausa, nes demokratinės valstybės numato visapusišką teisminę

piliečių teisių ir laisvių apsaugą, valstybės institucijų ir pareigūnų

veiksmų teisėtumo efektyvią teisminę kontrolę ir pan.

Valstybės teisminės valdžios institucijų, kurias sieja bendri

organizavimo ir veiklos principai, visuma sudaro teismų sistemą.

1. TTeismų genezė Lietuvoje

Iki 1933 m. teismų sistemos reformos Lietuvoje galiojo trijų grandžių

teismų sistema – taikos teismai, apygardų teismai ir Vyriausiasias

tribunolas. Ši teismų sistema turėjo trūkumų, kurie ir sukėlė 1933 m.

reformos būtinumą. 1933 m. Lietuvoje buvo priimtas naujas Teismų santvarkos

įstatymas, kuriuo vietoje taikos teisėjų įsteigti apylinkių teismai

(teisėjais galėjo būti tik profesionalūs teisininkai) ir atsirado nauja

teisminė grandis – Apeliaciniai rūmai (šis teismas buvo apeliacinė

instancija byloms, kurias sprendė apygardų teismai pirmąja instancija, bei

pirmoji instancija baudžiamosioms byloms prieš valstybės saugumą).

1940 m. Lietuvą okupavus, buvo įvesti sovietiniai įstatymai. Pakeista

ir teismų sistema, kuri reorganizuota pagal dviejų grandžių sistemos

modelį. Po 1958-1961 metų reformos sukurta teismų sistema veikė iki

nepriklausomybės atkūrimo ir faktiškai nesikeitė iki 1995 m. sausio 1 d.,

kai ją pakeitė 1994 m. gegužės 31 d. įstatymu įtvirtinta nauja teismų

sistema. Sovietinę teismų sistemą Lietuvoje sudarė rajonų (miestų) liaudies

teismai ir LSSR Aukščiausiasis Teismas. Aukščiausiąjį Teismą sudarė

civilinių ir baudžiamųjų bylų kolegijos, Aukščiausiojo Teismo plenumas.

Atkreiptinas dėmesys, kad tam tikroms byloms kaip priežiūros instancija

galėjo būti SSRS Aukščiausiasis Teismas. Sovietinėje sistemoje galiojęs

teisėjų renkamumo principas, ypač didelis prokuratūros vaidmuo prižiūrint

teismų veiklą (prokurorinė priežiūra), neribotos teismo galios procese ir

kitos panašios priežastys lėmė, kad visa teismų sistema praktiškai nebuvo

nepriklausoma ir buvo ne tiek teisingumo vykdymo, kiek valstybės represinė

sistema.

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę netrukus imta planuoti ir

rengti visa apimančią teisminės valdžios reformą, kuri iš esmės buvo

įgyvendinta nuo 1995 m. sausio 1 d., nors pirmasis mėginimas ją reformuoti

padarytas jau 1992 m. vasario 6 d. priėmus Lietuvos Respublikos teismų

įstatymą. Šio įstatymo 1 straipsnyje numatyta keturių grandžių Lietuvos

teismų sistema, kurią sudarė apylinkės teismai, apygardos teismai,

Apeliacinis teismas ir Aukščiausiasis Teismas. Valstybės pasirinktai

keturių grandžių teismų sistemai pritarė ir 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos

Respublikos pileičių referendumas, kuriame buvo priimta Lietuvos

Respublikos Konstitucija. Galutinai teismų sistemos reformos gairės

nustatytos 1994 m. gegužės 31 d. priimtame antrajame Teismų įstatyme, kuris

įsigaliojo ir pradėtas taikyti nuo 1995 m. sausio 1 dienos.

1999 m. sausio 14 d. priimtas Lietuvos Respublikos administracinių

teismų įsteigimo įstatymas, pagal kurį administracinių teismų sistema

pradėjo funkcionuoti 1999 m. gegužės 1 d. Administracinių teismų paskirtis

yra nagrinėti skundus (prašymus) dėl viešojo ir vidinio administravimo

subjektų priimtų administracinių aktų bei veiksmų ar neveikimo. Iki minėtų

teismų įsteigimo aptariamu sklausimus sprendė bendrosios kompetencijos

teismai civilinio proceso tvarka.

2. Pagrindiniai teismų veiklos principai

Teismų veikla ir jų organizavimas pagrįstas demokratiniais

pagrindais, atspindinčiais teisinės valtybės esmę ir uždavinius.

Pagrindiniai teismų organizavimo ir veiklos principai yra teisiškai

įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, vėliau jie išplėtoti

konkrečiuose įstatymuose: Teismų įstatyme, CPK, BPK ir kituose teisės

aktose.

1. Teisingumo vykdymas. Konstitucijos 109 straipsnyje sakoma, kad

teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai. Teismai priima sprendimus ir

nuosprendžius Lietuvos Respublikos vardu. Niekas negali būti pripažintas

kaltu padaręs nusikaltimą, taip pat negali būti nubaustas kriminaline

bausme kitaip, kaip įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu ir pagal įstatymą.

Jokios kitos valstybės valdžios institucijos neturi teisės vykdyti teismų

funkcijų. Bylose teismų priimtus sprendimus gali peržiūrėti tik teismas ir

tik įstatymų numatyta tvarka.

2.Teismų ir teisėjų nepriklausomumas. Teisėjai veikia nešališkai ir

klauso tik įstatymų. Priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi tais

įstatymais, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai,

įstatymams neprieštaraujančiais Vyriausybės nutarimais, įstatymams ir

Vyriausybės nutarimams neprieštaraujančiais kitais norminiais aktais. Tais

atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas,

kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai,

teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį teismą

prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas aktas atitinka Konstituciją.

Teisėjams negali būti daromas joks politinis, ekonominis, psichologinis,

socialinis spaudimas ar kitoks neteisėtas poveikis, kuris galėtų turėti

įtakos jų sprendimams. Teismai ir teisėjai, vykdydami teisingumą, yra

nepriklausomi nuo kitų valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių

partijų ir visuomeninių organizacijų, taip pat nuo proceso dalyvių bei kitų

asmenų. Bet koks kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir

užtraukia įstatymo nustatytą atsakomybę. Niekas neturi teisės reikalauti,

kad teisėjas atsiskaitytų dėl konkrečioje byloje priimto sprendimo.

3. Teisė į teisminę gynybą. Lietuvos Respublikos piliečiai,

užsieniečiai ir asmenys be pilietybės turi teisę į teisminę gynybą nuo

kėsinimosi į jų gyvybę ir sveikatą, asmeninę laisvę, nuosavybę, garbę ir

orumą, kitas Konstitucijoje, įstatymuose ir tarptautinėse sutartyse

įtvirtintas jų teises ir laisves, taip pat į teisminę gynybą nuo valdžios

ir valdymo institucijų bei pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

Fiziniai asmenys turi teisę įstatymų nustatytais atvejais į valstybės

garantuojamą teisinę pagalbą. Teisę į tteisminę gynybą taip pat turi įmonės,

įstaigos, organizacijos bei kitos institucijos.

4. Teisė į nepriklausomą, nešališką ir operatyvų teismą. Asmuo turi

teisę, kad jo byla būtų teisingai išnagrinėta pagal įstatymus sudaryto

nepriklausomo ir nešališko teismo. Tik nepriklausomas ir nešališkas teismas

gali objektyviai įvertinti nagrinėjamos bylos aplinkybes ir priimti

teisingą sprendimą. Teismas visa savo veikla turi užtikrinti, kad bylos

būtų išnagrinėtos lygybės ir viešumo sąlygomis per įmanomai trumpiausią

laiką.

5. Lygybė įstatymui ir teismui. Konstitucijos 29 straipsnyje sakoma,

kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms visi asmenys yra

lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ar teikti jam privilegijų dėl

lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo,

įsitikinimų, pažiūrų ar kitų aplinkybių.

6. Viešumas. Visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai – taip

pasakyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 117 straipsnyje. Tai reiškia,

kad teismo posėdžiuose gali dalyvauti visi piliečiai. Į posėdžių salę

neįleidžiami tik jaunesni kaip 16 metų asmenys, jeigu jie nėra

dalyvaujantys byloje asmenys arba liudytojai.motyvuota teismo nutartimi

teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo

slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti

valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį. Neviešas teisminis

nagrinėjimas leidžiamas ir bylose dėl nusikalstamų veikų, kuriomis

kaltinami jaunesni kaip 18 metų asmenys lytinių nusikaltimų bylose, taip

pat kitose bylose, kai siekiama užkirsti kelią paskelbti žinias apie

privatų proceso dalyvių gyvenimą arba kai apklausiamas liudytojas ar

nukentėjusysis, kuriems taikomas

anonimiškumas.

7. Teismo proceso kalba. Teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta

valstybine kalba. Asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama

teisė kalbėti teisme gimtąja kalba ar ta kalba, kurią jie moka, per

vertėją. Baudžiamosiose bylose tardymo ir teismo dokumentai kaltinamajam ir

kitiems proceso dalyviams įteikiami išversti į jų gimtąją kalbą ar į kitą

kalbą, kurią jie moka. Vertėjo paslaugos atlyginamos iš valstybės biudžeto.

8. Teismų sprendimų privalomumas. Įsiteisėję teismų sprendimai,

nuosprendžiai, nutartys, nutarimai ir įsakymai yra privalomi visoms

valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms,

įstaigoms, organizacijoms kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir

turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Užsienio

valstybių ir tarptautinių teismų bei arbitražų sprendimų pripažinimo ir

vykdymo tvarką Lietuvos Respublikoje nustato įstatymai ir tarptautinės

sutartys.

Bet koks normų, įtvirtinančių teisingumo principus, pažeidimas,

kliudantis teismui įvykdyti jam procesiniuose įstatymuose nustatytus

uždavinius, pažeidžia asmenų teises ir teisėtus interesus, apsunkina

pasiekti teisingumo tikslus.

Teismų savarankiškumą užtikrina valstybės laiduojamos finansinės ir

materialinės garantijos, o teisėjų nepriklausomumą – jiems suteikiamos

socialinės garantijos, pasireiškiančios stabiliu darbo užmokesčiu, darbo ir

poilsio laiko specialiu reglamentavimu, pensiniu aprūpinimu ir kt.

3. Lietuvos Respublikos teismų sistema ir jjų kompetencija

Lietuvos Respublikos Konstitucija yra nustačiusi tokią Lietuvos

bendrosios kompetencijos teismų sistemą: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas,

Lietuvos Apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Realizuojant

šią konstitucinę nuostatą, 1994 m. gruodžio 31 d. buvo priimtas Teismų

įstatymas, tapęs pagrindu esminei iki tol egzistavusių teismų santvarkos

kaitai, oo 2002 m. sausio 24 d. buvo pakeistas Lietuvos Respublikos teismų

įstatymas ir priimta jo nauja redakcija.

Naujajame Teismų įstatyme nustatytas teismų organizavimo ir veiklos,

teisėjų statuso ir su jais susijusių santykių teisinis reglamentavimas,

pagrįstas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kituose įstatymuose bei

Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtintais visuotinai

pripažintais teisės principais.

Apylinkės teismai pagal nustatytą veiklos teritoriją (jų yra 54) yra

pirmoji instancija civilinėms, baudžiamosioms, administracinių teisės

pažeidimų byloms, priskirtoms jų kompetencijai, hipotekos teisėjų

kompetencijai priskirtoms byloms, taip pat byloms, susijusioms su sprendimų

ir nuosprendžių vykdymu. Be to, įstatymų numatytais atvejais apylinkės

teismo teisėjai atlieka ikiteisminio tyrimo teisėjo, vykdymo teisėjo ir

kitas įstatymų priskirtas funkcijas.

Apylinkės teisme bylas nagrinėja vienas teisėjas, o įstatymų

nustatytais atvejais bylas gali nagrinėti trijų teisėjų kolegija.

Prie apylinkės teismo įstatymų nustatyta tvarka gali būti steigiamas

Hipotekos skyrius. Hipotekos teisėjas įįstatymų nustatyta tvarka nagrinėja

bylas dėl sutartinės ir priverstinės hipotekos, įkeitimo , kitų daiktinių

teisių, juridinių faktų bei kitų daiktų registravimo, dėl įkeisto turto

arešto, išieškojimo iš įkeisto turto arešto, išieškojimo iš įkeisto turto,

išieškotų sumų paskirstymo ieškotojams, taip pat vykdo kitus įstatymų jam

suteiktus įgaliojimus.

Apygardos teismas (jų yra 5) savo veiklos teritorijoje yra pirmoji

instancija civilinėms ir baudžiamosioms byloms, įstatymų priskirtoms jo

kompetencijai ir apeliacinė instancija byloms dėl apylinkių teismų

sprendimų, nuosprendžių nutarčių ir įsakymų.

Apygardos teismuose bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija, o

įstatymų nustatytais atvejais – vvienas teisėjas.

Lietuvos Apeliacinis Teismas yra apeliacinė instancija byloms, dėl

apygardos teismų sprendimų, nuosprendžių, nutarčių, nutarimų ir įsakymų.

Apeliacinis Teismas taip pat nagrinėja prašymus dėl užsienio valstybių ir

tarptautinių teismų bei arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvos

Respublikoje ir atlieka kitas šio teismo kompetencijai įstatymo priskirtas

funkcijas.

Apeliaciniame teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinės

instancijos teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų

sprendimams, nuosprendžiams, nutartims, nutarimams ir įsakymams peržiūrėti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas analizuoja ir formuoja vienodą teismų

praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Į priimtose

nutartyse esančius taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybės ir

kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus

ir kitus teisės aktus. Į priimtose nutartyse esančius taikymo išaiškinimus

atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti

asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus.

Lietuvos Aukščiausiame Teisme sudaromas senatas. Į jį įeina šio

teismo pirmininkas (jis yra ir senato pirmininkas), skyrių pirmininkai,

taip pat po septynis Civilinių ir Baudžiamųjų bylų skyrių didžiausią šiame

teisme darbo stažą turinčius teisėjus. Senatas tvirtina teismų praktikos

taikant įstatymus ir kitus teisės aktus atskirų kategorijų bylose

apibendrinimo apžvalgas ir teikia rekomendacinius išaiškinimus, skelbia

juos Aukščiausiojo Teismo leidžiamame biuletenyje „Teismų praktika“,

sprendžia kitus organizacinius Aukščiausiojo Teismo veiklos klausimus.

Aukščiausiame teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija,

išplėstinė septynių teisėjų kolegija arba Aukščiausiojo Teismo Civilinių ar

Baudžiamųjų skyrių plenarinė sesija.

Konstitucijoje pasakyta, kad Lietuvoje, be bendrosios kompetencijos

teismų, gali būti įsteigti specializuoti teismai: administracinių, darbo,

šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti. Nacionalinio saugumo pagrindų

įstatyme (1996 m.) nustatyta, jog karių ir karininkų bylas dėl tarnybos

arba su tarnyba susijusių teisės pažeidimų ateityje taip pat nagrinės

specializuotas teismas.

Nuo 1999 m. gegužės 1 d. Lietuvoje pradėjo funkcionuoti vieni iš

pirmųjų specializuotų teismų – administraciniai teismai. Jų sistemą sudaro:

penki apygardų administraciniai teismai ir Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas (nuo 2001 m. sausio 1 d.).

Administracinių teismų paskirtis – nagrinėti skundus ar prašymus dėl

viešojo ir vidinio administravimo (valstybės ir vietos savivaldų

institucijų, įstaigų, tarnybų ir organizacijų) subjektų (pareigūnų) priimtų

aktų bei veiksmų ar neveikimo (t.y. pareigų nevykdymo).

Apygardos administracinis teismas yra pirmoji instancija

administracinėms byloms, nurodytoms ABTĮ 19 straipsnyje nurodytoms byloms,

kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinis administravimo subjektas,

vykdantis administravimą visoje valstybės teritorijoje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra:

pirmoji ir galutinė instancija administracinėms byloms, įstatymų

priskirtoms jų kompetencijai;

apeliacinė instancija byloms dėl apygardų administracinių

teismų sprendimų, nutarimų ir nutarčių;

apeliacinė instancija administracinių teisės pažeidimų byloms dėl

apylinkių teismų nutarimų;

instancija, įstatymų nustatytais atvejais nagrinėjanti prašymus dėl

proceso atnaujinimo baigtose administracinėse bylose.

Be to, Vyriausiasis admiinstracinis teismas formuoja vienodą teismų

praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus, leidžiant

biuletenį „Administracinių teismų praktika“, atlieka kitas jo kompetencijai

priskirtas ffunkcijas.

Apeliacine tvarka gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam

administraciniaim teismui: apygardų administracinių teismų sprendimai per

14 dienų nuo sprendimo paskelbimo, o apylinkių teismų ir apygardų teismų

nutarimai ir nutartys – per 10 dienų nuo nutarimo (nutarties) paskelbimo.

Apeliacinės instancijos teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis įsiteisėja

priėmimo dieną ir kasacine tvarka neskundžiami.

Apygardos administraciniame teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų

kolegija, o ABTĮ 15 straipsnyje numatytais atvejais – vienas teisėjas.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bylas nagrinėja trijų

teisėjų kolegija, išplėstinė penkių teisėjų kolegija arba šio teismo

plenarinė sesija.

4. Teisėjų statusas

Teisėjas – tai valstybės pareigūnas, kuriam konstitucine ir kita

teisine tvarka suteikti valstybė svaldžios įgaliojimai vykdyti teisingumą,

atliekantis savo pareigas profesiniu pagrindu. Visi teisėjai Lietuvoje turi

vienodą statusą ir skiriasi tik įgaliojimais ir kompetencija, kurią nustato

Teismų įstatymas ir procesiniai įstatymai. Yra nustatyti šie teisėjų

statuso konstituciniai principai: teisėjų neliečiamumas, jų

depolitizavimas, kito darbo nesuderinamumas, skyrimo tvarka ir atleidimo

pagrindai.

Bet kurio teismo teisėju negali būti skiriamas asmuo, jeigu jis:

– įsiteisėjusio teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikalstamą

veiklą;

– atleistas iš teisėjo, prokuroro, advokato, notaro, anstolio,

policijos ar vidaus reikalų sistemos darbuotojo pareigų arba iš valstybės

tarnybos už profesinės veiklos pažeidimus, jei po šio atleidimo nepraėjo

penkeri metai;

– piktnaudžiauja psichotropinėmis, narkotinėmis, toksinėmis

medžiagomis ar alkoholiu;

– neatitinka kitų Teisėjų etikos taisyklių reikalavimų.

Lietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo

nustatyta tvarka

šiais atvejais:

– savo noru;

– pasibaigus įgaliojimų laikui arba sulaukę įstatymo nustatyto

pensinio amžiaus;

– dėl sveikatos būklės;

– išrinkus į kitas pareigas arba jų sutikimu perkėlus į kitą darbą;

– kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą;

– kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai.

Teisėjo asmuo yra neliečiamas. Teisėjas negali būti patrauktas

baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė

be Seimo, o tarp seimo sesijų – Respublikos Prezidento sutikimo, išskyrus

atvejus kai teisėjas užtinkamas darantis nusikaltimą. Iškelti baudžiamąją

bylą teisėjui gali tik generalinis prokuroras. Teisėjas negali būti

patraukiamas ir administracinėn atsakomybėn. Teisėjui padarius

administracinį teisės pažeidimą, medžiaga perduodama Teisėjų etikos ir

drausmės komisijai, o ši gali iškelti drausmės bylą. Teisėjų drausmės bylas

nagrinėja ir drausmines nuobaudas skiria Teisėjų garbės teismas.

Teisėjo fizinė ir jo nuosavybės apsauga. Teisėjo ir jo šeimos narių

fizinė apsauga, kai yra reali grėsmė jų gyvybei, sveikatai ar turtui dėl su

teisėjo pareigų atlikimu susijusių priežasčių, užtikrinama Vyriausybės ar

jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Tokiomis aplinkybėmis žalą,

padarytą turtui, atlygina valstybė. Teisėjas ar teismas neatsako už žalą,

atsiradusią pproceso šaliai dėl to, kad byloje priimtas neteisėtas ar

nepagrįstas sprendimas. Šią žalą įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka

atlygina valstybė. Dėl teisėjo nusikalstamos veikos vykdant teisingumą

atsiradusią ir asmeniui atlygintą turtinę ar neturtinę žalą valstybė turi

teisę regreso tvarka išieškoti iš teisėjo.

Draudimai ir apribojimai teisėjams. Teisėjas negali: dalyvauti

politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje; eiti kitų

renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo ar kitokiose privačiose

įstaigose ar įmonėse; gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo

atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą. Teisėjai gali

laisvai jungtis į teisėjų asociacijas ar kitas nepolitines organizacijas,

atstovaujančias teisėjų interesams.

Apylinkės teismo teisėju gali būti skiriamas nepriekaištingos

reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį universitetinį

teisinį išsilavinimą, atitinkantis įstatymų nustatytus kvalifikacinius

reikalavimus, pateikęs sveikatos pažymėjimą, turintis ne mažesnį kaip

penkerių metų teisėjo darbo stažą ir išlaikęs pretendentų į teisėjus

egzaminą. Nuo pretendento egzamino atleidžiamas teisės krypties socialinių

mokslų daktaras ir habilituotas daktaras, taip pat asmuo, turintis ne

mažesnį kaip penkerių metų teisėjo darbo stažą, jeigu nuo darbo teisėjo

pabaigos praėjo ne daugiau kaip penkeri metai. Užsienyje įgytas teisinis

išsilavinimas pripažįstamas Vyriausybės nustatyta ttvarka.

Apylinkės teismo teisėją Teismų tarybos patarimu skiria Respublikos

Prezidentas. Asmuo į apylinkės teismo teisėjo pareigas pirmą kartą

skiriamas penkeriems metams. Pasibaigus penerių metų terminui, teigiamai

užsirekomendavusį tokį apylinkės teismo teisėję, Respublikos Prezidentas be

egzamino ir atrankos gali skirti iki to laiko, kai jam sukaks 65 metai.

Apygardos administracinio teismo ar apygardos teismo teisėju gali

būti skiriamas teisėjų karjeros siekiančių asmenų registre įrašytas

teisėjas, turintis ne mažesnį kaip penkerių metų apylinkės teismo teisėjo

darbo stažą, taip pat teisės krypties socialinių mokslų daktaras ar

habilituotas daktaras, turintis ne mažesnį kaip penkerių metų teisinio

pedagoginio darbo stažą, pateikęs sveikatos pažymėjimą. Šiuos teisėjus

skiria Respublikos Prezidentas iki to laiko, kai jiems sukaks 65 metai.

Vyriausiojo administracinio teismo ar Apeliacinio Teismo teisėju

gali būti skiriamas teisėjų karjeros siekiančių asmenų registre įrašytas

teisėjas, turintis ne mažesnį kaip ketverių metų apygardos administracinio

teismo ar apygardos teismo teisėjo darbo stažą, taip pat teisės krypties

socialinių mokslų daktaras ar habilituotas daktaras, turintis ne mažesnį

kaip dešimties metų teisinio pedagoginio darbo stažą, pateikęs sveikatos

pažymėjimą. Vyriausiojo administracinio teismo teisėją skiria Respublikos

Prezidentas Teismų tarybos patarimu, o Apeliacinio Teismo teisėją –

Respublikos Prezidentas Seimui pritarus. Šių teismų teisėjai taip pat

skiriami iki to laiko, kai jiems sukaks 65 metai, tačiau juos paskyrusi

institucija, teisėjams patiems pageidaujant jų įgaliojimų laiką gali

pratęsti tol, kol jiems sukaks 70 metų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją skiria Seimas Respublikos

Prezidento teikimu kaip ir kitų teismų teisėjus iki 65 metų su galimybe

pratęsti jų įgaliojimus iki 70 metų. Kandidatūras į Aukščiausiojo Teismo

teisėjus Respublikos Prezidentui parenka ir pasiūlo Aukščiausiojo Teismo

pirmininkas.

IŠVADOS

Analizuojant Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, galima

daryti išvadą, kad teisminę teisminę valdžią Lietuvoje sudaro Konstitucinis

Teismas (nors būtent dėl jo priklausymo teisminei valdžiai būtų galima

pareikšti kai kurių abejonių), bendrosios kompetencijos teismai (Lietuvos

Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardos teismai ir

apylinkės teismai) ir specializuoti administraciniai teismai (apygardų

administraciniai teismai ir Lietuvos vyriausiaisis administracinis

teismas).

Visiškai nauja Lietuvos teismų sistemoje yra specializuoti

administraciniai teismai ir savarankiškas Konstitucinis Teismas, kurie

nebuvo žinomi Lietuvos dvidešimtojo amžiaus teismų sistemos istorijai.

Bendrosios kompetencijos teismų sistema grindžiama galiojusios tarpukario

Lietuvoje teismų sistemos tradicijomis.

Teisminę valdžią teismas įgyvendina griežtai įstatymų nustatytos

teismo sudėties (apylinkės teismuose bylas teisėjas nagrinėja

vienasmeniškai, apeliacinės instancijos teisme – trijų teisėjų kolegija) ir

vadovaudamasis procesiniais įstatymais.

Apibendrinę aptartus teismų sistemos organizavimo klausimus, galime

pateikti šios sistemos apibrėžimą. Teismų sistema – tai remiantis Lietuvos

Respublikos Konstitucija visuma veikiančių teismų, kuriuos sieja bendri

teisminei valdžiai kelaimi tikslai ir uždaviniai bei teismų veiklos ir

organizavimo principai.

LITERATŪRA

1. Čiočys P.A. Teisės pagrindai. – Vilnius: Vilniaus vadybos kolegija,

2002.

2. Kuconis P., Nekrošius V. Teisėsaugos institucijos. – Vilnius:

Justitia, 2001.

3. Vaišvila A. Teisės teorija. – Vilnius: Justitia, 2004.