Turtas kaip civilinių teisių objektas

Turinys

Įvadas…………………………2

Turtas kaip civilinių teisių objektas……………….2

Išvados…………………………9 Uždavinys…………………………10

Panaudotų šaltinių sąrašas……………………14Įvadas

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4.38 straipsnyje minima, kad nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas, kas atveria kelią diskusijoms dėl to, kokie “daiktai ir kitas turtas” gali būti nuosavybės teisės objektais ir kartu civilinių teisių objektais.

Pasinaudodama Lietuvos Respublikos Civiliniu kodeksu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimu, Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaru (pirma ir antra knyga), O. Fedosiuk, V. Pakalniškio, K. Laurinavičiaus, K. Butkevičiaus ir kitų teisės teoretikų darbais prisiliesiu prie temos: tturtas kaip civilinių teisių objektas.Turtas kaip civilinių teisių objektas

Remiantis Lietuvos Respublikos Civiliniu kodeksu “Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti”( 4.37 str.).

Remiantis Lietuvos Respublikos Civiliniu kodeksu “Nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas” (4.38 str.).

V. Pakalniškio nuomone, sudarant bet kokį sandorį, turtą įsigijanti šalis pirmiausia reikalauja turtą perleidžiančio asmens patvirtinti teisę disponuoti sandorio objektu. Todėl naujasis Civilinis kodeksas įtvirtino nuostatą, kad ““Perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo” (4.48 str.). Remiantis šia aplinkybe darytina išvada, kad apyvartoje subjektai vienas kitą suvokia tik kaip savininką ar subjektą, turintį savininko įgaliojimus ar kitokias savininko jam suteiktas teises disponuoti turtu. TTodėl apyvartos objektas bet kokiu atveju negali būti toks turtas, kuris nėra nuosavybės teisės objektu [7, p. 75-76].

Taigi turtas gali būti civilinių teisių objektu, kai jis yra nuosavybės teisės objektas ( geba tapti subjekto turėjimo dalyku).

Remiantis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso antros knygos I ir II dalimi civilinių teisinių santykių dalyviais (subjektais) gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys. Juridiniai asmenys (pvz. valstybės institucijos) yra civilinių santykių dalyviai lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai (remiantis LR CK 2.36 str.). Turtas, kaip civilinių teisių objektas, gali būti nuosavybės teise priklausantis tik civilinių teisinių santykių galimiems dalyviams (subjektams).

Anot O. Fedosiuk, nereikėtų manyti, kad kiekvieną daiktą, nors jis ir yra nuosavybės teisės objektas, galima vadinti turtu ir tai leidžia padaryti iiš pirmo žvilgsnio netikėtą išvadą, kad nuosavybės teisė nebūtinai yra turtinė teisė, o jos objektas – nebūtinai turtas [6, p.84] . Būtina pabrėžti, kad naujas Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas įvedė asmeniniais tikslais pagrįstos daikto vertės sąvoką (4.11 str.). Remiantis šiuo straipsniu, daiktas, pagrįstas vien tik asmenine verte, gali būti nuosavybės ir kitų daiktinių teisių objektu. Asmeninė daikto vertė reiškia, kad šią vertę nustatė jo savininkas vien tik “dėl savo išskirtinių ryšių su šiuo daiktu”. Turint galvoje, kad Civiliniame kodekse dažnai vvartojamos tokios konstrukcijos kaip “daiktai (turtas)”, kyla klausimas, ar galime vadinti turtu daiktą, kuris turi reikšmę tik vienam žmogui, bet objektyviai negeba tenkinti kitų asmenų poreikių ir dėl to neturi jokių potencialių galimybių tapti preke? Manyčiau, ne. Vien tik subjektyvią vertę turintys dalykai gali būti savininko viešpatavimo objektu, tenkinti tam tikrus jo poreikius ir šia prasme būti jo nuosavybe, net ir neturėdami ekonominio turinio. Tai logiška ir natūralu. Tačiau turto sąvoka tuo ir ypatinga, kad suponuoja galimybę įvertinti jį pinigais – visuotiniu turto ekvivalentu. Tuo nubrėžiama riba tarp turtinės ir neturtinės asmens sferos. Manyčiau, kad vien tik subjektyvią vertę turintys objektai, nors ir gali būti nuosavybe, bet negali būti vadinami turtu, nes tai panaikintų pačios sąvokos “turtas” pagrindą. Pavogus ar sunaikinus svetimą asmeninį laišką, jo savininkui padaroma ne turtinė, o moralinė žala. Dėl ekonominės vertės nebuvimo turtu nelaikytini ne tik vien asmeninę reikšmę turintys daiktai, bet ir kiti ne piniginės prekinės paskirties daiktai kaip įvairūs dokumentai (išskyrus tuos, kurie turi savarankišką piniginę vertę), blankai, štampai, raktai, vadinamieji legitimaciniai ženklai kaip rūbinių žetonai, numeriukai ir kt. (išskyrus atvejus, kai minėti daiktai skirti pardavimui) [6, p. 84]. Taigi galime daryti išvadą, kad remiantis Civilinio kodekso 4.11. straipsniu, daiktai, turintys asmeniniais tikslais pagrįstą vvertę, bet neturintys objektyvaus ekonominio turinio, gali būti nuosavybės ir kitų daiktinių teisių objektu, tačiau negali būti vadinami turtu [6, p. 85].

Taigi turtas gali būti civilinių teisių objektu, .kai jis yra nuosavybės teisės objektas ir turi objektyvų ekonominį turinį (esminę turto savybę).

Pamėginsiu atskleisti kokių rūšių turtas gali būti civilinių teisių objektu, kai jau žinome, kad jis yra nuosavybės teisės objektas ir turi objektyvų ekonominį turinį.

Remiantis Lietuvos Respublikos Civiliniu kodeksu “Civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės” (1.97 str.). Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentare (pirmoje knygoje) pažymima, kad “turtas” reiškia daiktus, turtines teises ir turtines pareigas, pinigus. Siauruoju požiūriu “turtas” reiškia daiktą ar daiktų visumą. Plačiuoju požiūriu “turtas” – tai ir daiktai, ir turtinės teisės bei pareigos, išimtinės teisės ir panašiai (žaliavos, prekės, pastatai, pinigai, prekių ir paslaugų ženklai, juridinio asmens pavadinimas ir t.t.) [4, p. 213].

Pateikiama ir kita turto sąvoka: turtas tai yra daiktai, turtinės reikalavimo teisės, turtinės prievolės, pinigai, vertybiniai popieriai ir kita, ką galima būtų pavadinti vertę ir savininką turinčiais ekonominiais ištekliais, kurie gali patenkinti individualius ar kolektyvinius žmonių poreikius. Reikalavimo teisė, kaip turtas, tteisės literatūroje vadinama aktyvu, tai yra vieno asmens (kreditoriaus) teisė reikalauti iš kito asmens (skolininko), kad šis įvykdytų prievolę (pvz., perduoti daiktus, atlikti darbus ar kt.). Dėl prievolės įvykdymo dažniausiai padidėja materialusis kreditoriaus turtas. Turtinė prievolė, kaip turtas, teisės literatūroje vadinama pasyvu (tarsi turtas neigiama prasme), tai yra vieno asmens (skolininko) prievolė atlikti kito asmens (kreditoriaus) naudai tam tikrus veiksmus ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo. Įvykdžius prievolę dažniausiai sumažėja (perdavus kreditoriui) materialusis skolininko turtas [17, p.904].

Plačiausiai apie tai, kokių rūšių turtas gali ir kokių negali būti nuosavybės objektu, apie nuosavybės teisės doktriną, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse aprašo O. Fedosiuk straipsnyje “Nuosavybė ir turtas civiliniame ir baudžiamajame kodeksuose”[6]. Anot O. Fedosiuk naujame Civiliniame kodekse nuosavybės teisė apibrėžta pasinaudojant tradicine “triados koncepcija” – kaip teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų valdyti, naudoti nuosavybės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 str.). Tačiau naujas Civilinis kodeksas, priešingai senai koncepcijai, griežtai nesusiaurina nuosavybės teisės objekto materialumo požymiu, palieka nuosavybės teisės ribas atvira, nurodydamas, kad nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas (CK 4.38 str.).

Iš karto kyla klausimas, koks yra tas kitas turtas, kokius materialaus ir nematerialaus pasaulio daiktus jis apima. Juk turto

samprata nėra vienareikšmė. Turtas gali būti suvoktas įvairiai: ir kaip materialių daiktų visuma ir plačiau.

Seniai pastebėta, kad teisinę turto prigimtį gerai atskleidžia vadinamoji juridinė turto samprata. Ši samprata turtu pripažįsta daiktų, turtinių teisių ir pareigų visumą arba turtinį asmens aktyvą ir pasyvą kaip visumą [11, p. 128]. Taip turtas suvokiamas, kai kalbama apie jo paveldėjimą ir daugelį kitų civilinės teisės institutų. Manau, niekas nesiginčys, kad turtinė žmogaus sfera jokiu būdu neapsiriboja materialiais daiktais, į ją įeina ir vadinamieji nematerialūs ddaiktai, pavyzdžiui, turtinės teisės. Tačiau klausimas, kokie nematerialūs pasaulio dalykai geba būti valdymo, disponavimo ir naudojimosi objektais, kol kas lieka atviras. Ši problema iki šiol nebuvo keliama teisinėje literatūroje, nors ir turi didelę teorinę ir praktinę reikšmę.

Pirmiausia kyla klausimas, ar turtinės teisės laikytinos nuosavybės objektu. Žymūs civilistai dar XIX amžiuje teigė, kad pati teisė įgauna objektyvumą tik kaip turėjimo dalykas, kai jos turėtojas gali pasinaudoti ja ir atlikti di.sponavimo aktą [12, p.7]. Kaip turėjimo dalykas pati turtinė teisė (ne ttik jos objektas) taip pat įgauna objektyvią piniginę prekinę išraišką, tampa asmens turto dalimi, gali būti perleista, įkeista ir pan. Šia prasme teisė sutampa su nematerialaus daikto samprata, t. y. su tuo, kas Romėnų teisėje buvo žinoma kaip res incorporales. TTodėl teisės turėtojo padėtis pagrįstai dažnai palyginama su savininko statusu. Netiesiogiai naujas Civilinis kodeksas pripažįsta nuosavybės tesę į teises. Štai įmonė kaip turto ir turtinių teisių, skolų ir kitokių pareigų visuma laikoma nekilnojamuoju daiktu (1.110 str.) ir besąlygiškai pripažįstama nuosavybės objektu. Tačiau Civilinis kodeksas, pasakyčiau, nevisiškai nuoseklus, nes nuosavybės teisė reglamentuojama 4 knygoje kaip daiktinė teisė, o daiktą tas pats kodeksas griežtai tapatina su materialiu daiktu (CK 4.1.). Dviprasmiškumas pastebimas ir kai kuriuose kituose Civilinio kodekso straipsniuose – vieni straipsniai vertybinius popierius (akcijas, obligacijas, čekius, vekselius, konosamentus ir kt.) apibrėžia kaip dokumentus, patvirtinančius teises ir pareigas, kiti straipsniai, atvirkščiai, naudoja žodžių konstrukciją “vertybiniai popieriai ir kiti daiktai” (6.306 str.), tuo tarsi prilygindami vertybinį popierių materialiam daiktui. O štai, apibrėžiant paveldėjimo ssampratą, naujas civilinis kodeksas tiesiogiai įvardija vertybinį popierių kaip nematerialų dalyką (CK 5.1. str. 2 d.). Užtat kyla klausimas, kas turima galvoje, kai kalbama apie nuosavybės teisę į vertybinius popierius, – materialūs daiktai ar daiktai turtinės teisės prasme, t. y. nematerialūs? [6, p.81].

Anot K. Laurinavičiaus, teisės doktrina dar nėra paaiškinusi tokio specifiško reiškinio kaip nematerialūs vertybiniai popieriai, o jais šiuo metu prekiaujama daugiausiai. Nuo pat vertybinių popierių rinkos kūrimo pradžios Lietuvoje buvo įvestas vertybinių popierių dematerializavimas, t. y. nebenaudojami materialūs ddokumentai teisėms į vertybinius popierius pažymėti. Vietoj to specialios institucijos, gavusios licenciją, atidaro ir tvarko asmenų, įsigijusių vertybinių popierių, sąskaitas, kuriose ir pažymima nuosavybės teisė į šiuos vertybinius popierius. Jeigu nėra materialaus objekto, ar vis dar galima kalbėti apie nuosavybės teisę? [8, p.53].

Anot K. Laurinavičiaus, dematerializavus vertybinius popierius, liko tik įrašai sąskaitose kaip nuosavybės teisės į vertybinius popierius įrodymas. Kas šiuo atveju yra civilinių teisių objektas? Įrašas sąskaitoje? Greičiausiai ne, kadangi investuotojai vienas kitam perleidžia ne įrašus sąskaitose, bet, kaip numato minėti įstatymai, nuosavybės teisę į vertybinius popierius.

Reikia paminėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime “Dėl Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkto, 39 straipsnio, 40 straipsnio pirmosios bei antrosios dalių, 45 straipsnio ir 46 straipsnio antrosios bei trečiosios dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai” nurodė, kad “įsigijus akcijų, dezintegruojasi akcininko turėta nuosavybės teisė – jos pagrindu atsiranda turtinės ir neturtinės akcininko teisės: gauti bendrovės pelno dalį, perleisti akcijas kitų asmenų nuosavybėn, dalyvauti bendrovės valdymo organuose ir kt. Akcininko nuosavybės teisė savita tuo, kad nuosavybės teisės objektas yra ne materialus, o įstatymuose bei bendrovės statute (įstatuose) numatytos teisės ir pareigos” [2]. Ar tai reiškia, kad civilinių teisių objektu tampa nebe patys vvertybiniai popieriai, o jų savininko turimos teisės? [8, p.63].

To paties galime paklausti, kai kalbame ne apie vertybinius popierius, o apie pinigus. Anot L. Butkevičiaus, civilinės teisės doktrina pinigus tradiciškai apibrėžia kaip pagrindinę atsiskaitymo ir mokėjimo priemonę, išreikštą piniginiais ženklais (banknotais, monetomis), kaip bene dažniausią civilinių teisinių santykių objektą (mokėjimo priemonę, kai kurių civilinių sutarčių dalyką). Tačiau kalbant apie elektronini.us pinigus, pinigai materialiuoju atžvilgiu nėra svarbūs. Svarbūs tampa negrynieji pinigai, kurie suvokiami kaip atitinkamų sąskaitų įrašai. Sąskaitų įrašai – tai sudėtingas turtinis kompleksas, apimantis tiek daiktinius teisinius, tiek prievolinius teisinius elementus: kol pinigai yra atitinkamoje sąskaitoje, jos savininkas turi į juos tiek daiktinių, tiek prievolinių teisių [9, p.47]. Ar tai reiškia, kad civilinių teisių objektu tampa ne pinigai, o jų savininko turimos tesės?

Taigi anot O. Fedosiuk, kai kalbama apie įmonę arba vertybinius popierius (arba pinigus – aut.) kaip nuosavybės objektus, logiška yra įžvelgti čia pripažinimą to, kad nuosavybės objektais gali būti ir turtinės teisės. Šis teiginys visiškai atitinka Europos žmogaus teisių ir Europos žmogaus teisių komisijos praktikai, kurioje pripažįstama, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo papildomo protokolo 1 straipsnyje vartojama nuosavybės samprata apima visas realiai egzistuojančias turtines teises (daiktines teises, intelektinės nuosavybės teises, privačius ir viešosios tteisės pagrindu pagrįstus turtinius reikalavimus) [13, p.127]. Šią nuostatą sustiprina Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4 knygos 12 skyriaus nuostatos, numatančios ne tik daikto, bet ir turtinių teisių įkeitimą. Kita vertus, sunku atsakyti, ar turtinių teisių priskyrimas prie nuosavybės objektų neprieštarauja Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse įtvirtintai nuosavybės teisių triados koncepcijai, ar tai nenaikina skirtumų tarp daiktinės ir prievolinės teisės. Pripažinus faktą, kad nuosavybėje gali būti prievolinės teisės (reikalavimai), iškils labai daug anksčiau netyrinėtų teorinių ir praktinių problemų, kurios neišvengiamai taps ateities mokslinių tyrimų objektu.

Tačiau, kaip plačiai mes besuvoktume nuosavybės teisės ribas, esama “triados” doktrina vis dėlto pajėgi paaiškinti toli gražu ne bet kokio turto priklausomumą jo turėtojui. Čia reikėtų pabrėžti, kad turtinė asmens sfera neapsiriboja vien tik materialių daiktų, teisių ir pareigų visuma (juridinė turto samprata).

Mokslui yra žinoma dar platesnė, vadinamoji ekonominė turto samprata, kuri turtu pripažįsta visumą pinigais įkainojamų materialių ir nematerialių vertybių, taip pat pelną, kuris gali būti gautas [14, p.123; 15, p.75]. Ši turto samprata, tarsi atsiribodama nuo turto formos ir absoliutizuodama turiningąją esminę turto savybę – galimybę jį įvertinti pinigais, suponuoja turto suvokimą tam tikru abstraktumo lygiu, lyginant jį su abstrakčia pinigine verte.

Norint suprasti turto sąvokos esmę, žymus Rusijos civilistas K. Pobedonoscevas dar XIX

amžiuje siūlė suvokti turtą abstrakčiai, kaip asmens ūkį, kurio vertė priklauso nuo daugybės atsitiktinumų ir nuolat keičiasi, kaip abstraktų ekonominį aktyvą ir pasyvą. Iš tiesų kiekvieno asmens ekonominis aktyvas ir pasyvas nuolat keičiasi, yra nestabilus. Pasikeičia valiutos kursas arba pasaulinė naftos kaina, kartu keičiasi ir daugybės ūkio subjektų ir šiaip žmonių aktyvas ir pasyvas. Akcijų kainų svyravimai gerai atspindi minėtą tezę [6, p.82].

Remiantis ekonomine turto samprata, turtu galime vadinti viską, kas tik gali turėti objektyvią piniginę vertę, būti asmens tturėjimo dalyku, viena ar kita forma tapti atlygintinių sutarčių objektu. Esant šiuolaikinei civilinei apyvartai, į garbę vadintis turtu pretenduoja vis daugiau nematerialaus pasaulio dalykų. Čia patenka ne tik jau teisėje pripažinti nematerialūs dalykai – prekės ženklas, firmos pavadinimas, komercinės paslaptys, intelektinės veiklos rezultatai, bet ir prestižinė ūkinio objekto vieta, gaminamos prekės paklausa, aukšta personalo kvalifikacija, gera dalykinė reputacija ir kita. Šio turto dažnai neįmanoma apskaičiuoti ir jis neapmokestinamas, tačiau tai nereiškia, kad jis neturi piniginės išraiškos. Pavyzdžiui, įmonės ekonominis aktyvas ddidesnis, jei joje dirba aukštos kvalifikacijos darbuotojai arba jai vadovauja visuomenei žinomas geros reputacijos žmogus. Anglijoje ir JAV. komercinėje teisėje šiam turtui apibūdinti vartojama sąvoka “Goodwill”. Goodwill traktuojamas kaip neapčiuopiamas turtas, kuris piniginę vertę įgauna tik pardavus įmonę, ir sudaro sskirtumą tarp parduodamo turto apskaičiuotos (popierinės) vertės ir jo pardavimo kainos [16, p.479]. Kurios iš išvardytų turto rūšių laikytinos nuosavybės objektu, o kurių neapima vadinamoji triada – lieka atviras klausimas ir į jį bus galima atsakyti besivystantis nuosavybės teisės doktrinai civilinėje teisėje, juolab, kad naujas Civilinis kodeksas tam atvėrė kelią. Kita vertus, CK 4 knygos 5 skyriaus “Nuosavybės teisė” nuostatos iš esmės pritaikytos tik materialiam turtui, tuo tarpu norint įgyvendinti ar apginti, pavyzdžiui, teisę į prekės ženklą arba turtines autorriaus teises, reikia vadovautis visiškai kitomis normomis. Reikia konstatuoti, kad daugelio rūšių turtą vadinti nuosavybe galime labiau bendrąja, o ne teisine prasme, nes teisinis turtinių santykių turinys yra platesnis nei nuosavybės santykių.

Ekonominė turto samprata tampa vis aktualesnė tiek baudžiamojoje, tiek civilinėje tteisėje. Pavyzdžiui, naujas Civilinis kodeksas numatė kaip atlygintinių sutarčių dalyką net tokias nematerialias vertybes kaip saugoma komercinė informacija, dalykinė reputacija bei komercinė paslaptis (franšizės sutartis, 6.766 str.). Reiškia, minėtos vertybės oficialiai įgauna prekės statusą civilinėje apyvartoje [6, p.83].

K. Sklovskis, teigdamas, kad nuosavybės teisės objektas gali būti tik materialus (kūniškas) objektas, cituoja vokiečių mokslininką, kuris mano, kad į klausimą, kas yra kūniškas daiktas, atsako ne fizikos mokslas, bet apyvarta [10, p.428]. Toks daikto traktavimas išplečia daikto sąvoką iki tokių ribų, kad įį jas gali patekti ir nekūniškieji objektai [7, p.75].

Anot V. Pakalniškio nuosavybės teisės objekto problema buvo vienas iš svarbesnių teorinių klausimų, su kuriais susidūrė Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso rengėjai. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso pirmajame projekte, kuris po pirmojo svarstymo Seime 1996 m. buvo paskelbtas visuomenei, nuosavybės teisės objektu tradiciškai buvo laikomas tik materialus daiktas [3]. Tačiau to paties projekto kituose skyriuose buvo daug normų, kurios teisės objektais laikė ne tik daiktus. Be to, pirmosios Civilinio kodekso knygos III dalis skirta vien tik civilinių teisių objektams, tarp kurių nurodyti ne tik daiktai, bet ir kiti nematerialūs objektai. Be abejo, teisių objektų išplėtimas atitinka šiuolaikinės rinkos ekonominės apyvartos poreikius. Kuo daugiau yra galimybių suskaidyti turtą į savarankiškus objektus, tuo spartesnė ir veiksmingesnė apyvarta. Todėl šiuolaikinėje apyvartoje didžiąją dalį sudaro ne daiktai, bet nematerialūs objektai [7, p.73-74].

Taigi civilinių teisių objektu gali būti turtu vadintini tiek materialūs, tiek ir nematerialūs daiktai (daiktai turtinės teisės prasme), jei šie daiktai geba tapti subjekto turėjimo dalyku (arba, kitaip tariant, kai jie yra nuosavybės teisės objektai) ir jei jie turi objektyvų ekonominį turinį.

Išvados

1. Turtu vadintini tiek materialūs daiktai, tiek ir nematerialūs daiktai, turintys objektyvų ekonominį turinį. Kokie nematerialaus pasaulio daiktai laikytini turtu, priklauso nuo to, ar šie ddaiktai geba tapti subjekto turėjimo dalyku, įeiti į jo ekonominį aktyvą, tapti atlygintinių sutarčių objektu.

2. Nors Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas nurodo, kad nuosavybės objektu gali būti tiek daiktai, tiek ir kitas turtas, taip pat netiesiogiai pripažįsta nuosavybės teisę į turtines teises, vis dėlto kyla daug neaiškumų ir abejonių, kokius nematerialaus pasaulio dalykus, turinčius ekonominį turinį, galime laikyti nuosavybės objektais. Daugelio rūšių nematerialų turtą (pvz., komercines paslaptis, “goodwill”), įmanoma vadinti nuosavybe tik bendrąja, o ne teisine prasme [6, p.85].

3. Remiantis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4.11 straipsniu, daiktai, turintys asmeniniais tikslais pagrįstą vertę, bet neturintys objektyvaus ekonominio tu.rinio, gali būti nuosavybės ir kitų daiktinių teisių objektu, tačiau negali būti vadinami turtu.

Uždavinys

Vilniuje pas dukterį gyvenanti aštuoniasdešimties metų K. Pušienė išdavė įgaliojimą pažįstamam T. Briedžiui, gyvenančiam Palangoje, parduoti jai priklausantį namą, esantį taip pat Palangoje. Pusę metų T. Briedžiui nepavyko rasti namo pirkėjo. Dar po kurio laiko K. Pušienė pasiūlė pabandyti leisti namo pirkėjo paieškoti pasisiūliusiam vilniečiui verslininkui D. Milkevičiui. T. Briedis buvo girdėjęs apie prastą šio verslininko reputaciją, matė kelis skelbimus laikraščiuose, kad su D. Milkevičiumi nerekomenduojama turėti jokių reikalų, nes jis vengia atsiskaityti su kreditoriais, bet K. Pušienei apie tai nieko nesakė. T. Briedžio įgaliojime buvo nurodyta teisė perįgalioti kitus asmenis atlikti įįgaliojime nustatytus veiksmus, todėl jis namo savininkės prašymu perįgaliojimo tvarka išdavė įgaliojimą D. Milkevičiui parduoti K. Pušienei priklausantį namą. Netrukus D. Milkevičius surado pirkėją, su juo sudarė sutartį ir pasiėmęs už namą sumokėtus pinigus pasislėpė. Tuomet T. Briedis papasakojo iš pat pradžių abejojęs D. Milkevičiaus patikimumu, nes matė skelbimus laikraščiuose. K. Pušienė labai pasipiktino, kodėl T. Briedis jai anksčiau nieko nesakė ir pagrasino paduoti jį į teismą, jeigu nepavyks pinigų atgauti iš D. Milkevičiaus.

Reikia įvertinti ar pagrįstos K. Pušienės pretenzijos ir ar kas nors gali grėsti T. Briedžiui, jeigu D. Milkevičiaus rasti nepavyks arba nepavyks iš jo atgauti pinigų. Atsakymą pagrįsti.

LR CK 2.132 str. 1 d. įtvirtinta bendroji taisyklė, kad civilinių teisinių santykių subjektai turi teisę sudaryti sandorius ne tik patys, bet ir per atstovus:

Asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti asmenų sudaromi tiktai asmeniškai, ir kitokius įstatymų nurodytus sandorius.

Atstovavimo atveju už civilinių teisinių santykių subjektus sandorius sudaro ir kitus teisinius veiksmus atlieka kiti asmenys.

Taigi K. Pušienė, kaip asmuo, turėjo teisę sudaryti sandorį per atstovą.

LR CK 2132 str. 2 d. nustatyti atstovavimo atsiradimo pagrindai – sandoris, įstatymas, teismo sprendimas, administracinis aktas:

Atstovauti galima sandorio, įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu.

Atsižvelgiant į

tai, kuo remiantis atstovui suteikiamos teisės veikti atstovaujamojo vardu ir jo interesais, civilinės teisės doktrinoje skiriamas savanoriškas (sutartinis) atstovavimas ir atstovavimas pagal įstatymą. Atstovavimas pagal įstatymą galimas, kai tai numato pats įstatymas, esant teismo sprendimui ir remiantis administraciniu aktu. Savanoriškas atstovavimas atsiranda, kai atstovaujamasis, savanoriškai išreikšdamas savo valią, suteikia teises atstovui pagal sandorį. Savanoriško (sutartinio) atstovavimo atveju atstovui suteikiamos teisės apibrėžiamos įgaliojime.

LR CK 2.137 str. 1 d. įtvirtinta įgaliojimo samprata:

Įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) aatstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis.

Taigi nagrinėjamu atveju K. Pušienė turėjo teisę, savanoriškai išreikšdama savo valią, išduoti įgaliojimą T. Briedžiui.

LR CK 2132 str. 3 d. nurodyta, kad atstovai gali būti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys:

Atstovai gali būti tiek veiksnūs fiziniai asmenys, tiek ir juridiniai asmenys.

Fiziniai asmenys gali būti atstovai, jeigu jie yra veiksnūs. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymai gali numatyti atvejus, kai ir veiksnūs fiziniai asmenys negali būti atstovai (pvz., atstovai pagal pavedimą teisme negali būti advokatai, jjų padėjėjai, kai jie, pagal Advokatūros įstatymą, savo noru sustabdę profesinę veiklą, jiems uždrausta verstis profesine veikla dėl jos pažeidimų arba kai jie išrinkti Lietuvos Respublikos Seimo nariais, taip pat kitais įstatyme numatytais atvejais; atstovai teisme negali būti teisėjai, tardytojai iir pro.kurorai, išskyrus atvejus, kai išvardyti asmenys dalyvauja byloje kaip atitinkamo teismo, prokuratūros įgaliotiniai ar kaip atstovai pagal įstatymą (CPK 52 str., naujojo CPK, priimto 2002 m. vasario 28 d., 60 str.), arba įstatymas gali riboti atstovo teises (žr. CK 2134 str.). Fiziniai asmenys, nesantys visiškai veiksnūs, teismo neveiksniais pripažinti fiziniai asmenys, kurių veiksnumas apribotas, negali būti atstovai. Nagrinėjamu atveju nepasakyta, ar T. Briedis ir D. Milkevičius yra veiksnūs fiziniai asmenys, todėl darau prielaidą, kad T. Briedis ir D. Milkevičius yra veiksnūs fiziniai asmenys ir gali būti atstovais.

Taigi nagrinėjamu atveju K. Pušienė turėjo teisę sudaryti sandorį per atstovą – veiksnų fizinį asmenį.

Uždavinyje nepasakyta, kuriam laikui K. Pušienė išdavė įgaliojimą atstovui.

LR CK 2.142 str. 1 d. nurodyta:

Įgaliojimo terminas gali būti aapibrėžtas ir neapibrėžtas. Jeigu terminas įgaliojime nenurodytas, tai įgaliojimas galioja vienerius metus nuo jo sudarymo dienos.

Remiantis LR CK 2.145 str. 3 d.:

Perįgaliojimo duodamo įgaliojimo terminas negali būti ilgesnis už įgaliojimo, kuriuo remiantis jis duodamas, terminą.

Sprendžiant iš to, kas pasakyta uždavinyje: “Pusę metų T. Briedžiui nepavyko rasti namo pirkėjo ir išdavus įgaliojimą D. Milkevičiui parduoti K. Pušienei priklausantį namą, netrukus D. Milkevičius surado pirkėją, su juo sudarė sutartį ir pasiėmęs už namą sumokėtus pinigus pasislėpė”, galiu tik spėti, kad terminas įgaliojime ggalėjo būti nenurodytas (tada įgaliojimas galioja vienerius metus nuo jo sudarymo dienos) arba įgaliojime apibrėžtas terminas apėmė ir tą laikotarpį, kai buvo įvykdomas sandoris. Darau prielaidą, kad įgaliojimo terminas nebuvo pasibaigęs, kai buvo įvykdomas sandoris.

Taigi nagrinėjamu atveju sandoris yra galiojantis, nes įgaliojimo terminas nebuvo pasibaigęs.

LR CK 2.145 str. 1 d. nustatyta:

Įgaliotinis turi pats atlikti tuos veiksmus, kuriuos atlikti jis įgaliotas. Jis gali perįgalioti juos atlikti kitą asmenį tik tuo atveju, kai jam tokią teisę suteikia gautasis įgaliojimas arba kai jis dėl susidariusių aplinkybių priverstas tai padaryti, kad apsaugotų įgaliotojo interesus. Perįgaliotas asmuo turi tokias pat teises ir pareigas kaip ir atstovas tiek atstovaujamajam, tiek ir tretiesiems asmenims.

Uždavinyje pasakyta, kad T. Briedžio įgaliojime buvo nurodyta teisė perįgalioti kitus asmenis atlikti įgaliojime nustatytus veiksmus, todėl jis namo savininkės prašymu perįgaliojimo tvarka išdavė įgaliojimą D. Milkevičiui parduoti K. Pušienei priklausantį namą.

Taigi T. Briedis turėjo teisę perįgalioti D. Milkevičių parduoti K. Pušienei priklausantį namą.

LR CK 2.145 str. 4 d. nustatyta:

Asmuo, kuris perduoda įgaliojimus kitam asmeniui, turi apie tai pranešti įgaliotojui ir pateikti jam reikiamus duomenis apie asmenį, kuriam perduodami įgaliojimai. Jeigu įgaliotinis šios pareigos neįvykdo, jis atsako už to asmens, kuriam įgaliojimus perdavė, veiksmus kaip už savo veiksmus. Atstovas neatsako už įgaliotinio veiksmus, jeigu įįgaliotinis buvo paskirtas atstovaujamojo nurodymu, išskyrus atvejus, kai atstovas žinojo, kad įgaliotiniu skiriamas asmuo yra nepatikimas ar nesąžiningas, tačiau apie tai nepranešė atstovaujamajam.

Uždavinyje pasakyta, kad “T. Briedis buvo girdėjęs apie prastą šio verslininko reputaciją, matė kelis skelbimus laikraščiuose, kad su D. Milkevičiumi nerekomenduojama turėti jokių reikalų, nes jis vengia atsiskaityti su kreditoriais, bet K.Pušienei apie tai nieko nesakė”.

Taigi nors įgaliotinis D. Milkevičius buvo paskirtas K. Pušienės nurodymu, tačiau T. Briedis žinojo, kad įgaliotiniu skiriamas asmuo yra nepatikimas ir nesąžiningas, tačiau apie tai nepranešė atstovaujamajai K. Pušienei ir todėl T. Briedis atsako už įgaliotinio D. Milkevičiaus veiksmus.

Mano manymu, remiantis Lietuvos Respublikos Civiliniu kodeksu K. Pušienės pretenzijos yra pagrįstos, ir T. Briedžiui , jeigu nepavyks atgauti iš D. Milkevičiaus pinigų, teks atsakyti už D. Milkevičiaus veiks.mus (darau prielaidą, kad sandoris įvykdytas įgaliojimo terminui nepasibaigus ir kad T. Briedis ir D. Milkevičius yra veiksnūs fiziniai asmenys ir gali būti atstovais).Panaudotų šaltinių sąrašas

1. Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas, patvirtintas 2000m. liepos 18d. įstatymu Nr. VIII-1864. Vilnius, 2002, VĮ Teisinės informacijos centras.

2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996m. balandžio 18d. nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkto, 39 straipsnio, 40 straipsnio pirmosios bei antrosios dalių, 45 straipsnio ir 46 straipsnio antrosios bbei trečiosios dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai”//Valstybės žinios. 1996. Nr. 36-915.

3. Valstybės žinios. 1996. Nr. 108.

4. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga. Bendrosios nuostatos. Vilnius, 2001, Justitia.

5. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. Vilnius, 2002, Justitia.

6. Fedosiuk. O. Nuosavybė ir turtas civiliniame ir baudžiamajame kodeksuose. Jurisprudencija, 2002, t. 28(20); p. 80-86.

7. Pakalniškis V. Nuosavybės teisės doktrina ir Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas. Jurisprudencija, 2002, t. 28(20); p. 69-79.

8. Laurinavičius K. Vertybinių popierių vieta civilinių teisių objektų sistemoje. Jurisprudencija, 2002, t. 28(20); p. 53-68.

9. Butkevičius L. Elektroniniai pinigai: samprata ir teisinio reglamentavimo Europos Sąjungoje ypatumai. Justitia 2003m. Nr. 6(48); p. 46-51.

10. Скловский К. И. в гражданском праве. Москва, 2000.

11. Шершеневич Г. Ф. Учебникъ русскаго гражданскаго права.- С.- Петербург 1909.

12. Победоносцев К. Курс гражданкага права. Первая часть. Спб., 1896.

13. Mizaras V. Teisė į intelektinę nuosavybę žmogaus teisių sistemoje//Asmeninės neturtinės teisės ir jų gynimas.-Vilnius, 2001.

14. Hauser R., Rehhberg J. Schweizerisches Strafgesetzbuch. 12 Auflage. Zurich, 1992. Leipziger Kommentar, GroBkommentar, Bd. 6.- Berlin, New York, 1988.

15. Клепицкий И. А. Собственность и имущество в уголовном // Государство и право. 1997. №5.

16. Black’s Law Dictionary. Definitions of the Terms and Phrases of American and English Jurisprudence, Ancient and Modern. By H.C. Black, M. A.

– St. Paul. Minn., 1991.

17. Namų advokatas. Vilnius, VĮ Teisinės informacijos centras, 2002.