Turto draudimo sutartis

Įvadas………………………..3

III. Turto draudimo sutarties samprata…………….5

II. Turto draudimo sutarties turinys………………25

1. Esminės turto draudimo sutarties sąlygos…………25

2. Įprastinės ir atsitiktinės turto draudimo sutarties sąlygos…..38

III. Turto draudimo sutarties sudarymas ir pasibaigimas………46

Išvados………………………..58

Panaudotų šaltinių ir literatūros sąrašas……………61 Įvadas

Šis darbas skiriamas turto draudimo sutarčiai kaip draudimo sutarties

atmainai apibūdinti, turto draudimo sutarties sampratos, turinio, sudarymo

ir pasibaigimo problemoms.

Turto draudimo sutarties tema yra aktuali. Valstybinės draudimo

priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos duomenimis, per 1998 m.

Lietuvos draudimo įmonės sudarė 832656 turto draudimo sutartis[1]. Kadangi

sudaromų turto draudimo sutarčių skaičius nemažas, iškyla poreikis kuo

tobuliau reglamentuoti turto draudimo teisinius santykius, kurie yra

pakankamai sudėtingi, įstatymais.

Draudimo sutartį, kurios viena atmainų yra turto draudimo sutartis,

reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trisdešimt aštuntasis

skirsnis[2] ir Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo antrasis skirsnis[3].

Šių norminių aktų nuostatos taip pat bus aptartos šiame darbe, ypatingą

dėmesį skiriant diskutuotinoms Draudimo įstatymo nuostatoms, su kuriomis

siejamos teorinės ir praktinės problemos, taip pat kai kurioms Lietuvos

Respublikos civilinio kodekso projekto[4] nuostatoms, susijusioms su šio

darbo tema.

Pastebėtina, jog Lietuvos teisės mokslas neskiria pakankamo dėmesio

draudimo teisiniams santykiams. Veikalų, liečiančių draudimo teisę, beveik

nėra. Gal pamirštama, jog draudimas yra ne tik ekonominė kategorija. Juk

draudimo teisiniai santykiai yra civilinės teisės dalykas, ir tik teorinio

pagrindo buvimas gali užtikrinti tobulesnę įstatymų leidybą ir tuo pačiu

palankesnes sąlygas tolesniam draudimo teisinių santykių vystymuisi.

Šiame darbe didžiausias dėmesys skiriamas turto draudimo sutarties

reglamentacijai Lietuvos Respublikoje, draudimo įmonių praktikai draudimo

rūšies taisyklėse nustatant turto draudimo sutarčių sąlygas, taip pat

lyginamuoju aspektu bus atsižvelgiama į užsienio šalių (Anglijos, Rusijos

ir Vokietijos ir kt.) patirtį. Kadangi, kaip minėta, Lietuvos autorių

darbų, tiesiogiai susijusių su šio darbo tema, beveik nėra, todėl,

analizuojant šio darbo temą, bus remiamasi užsienio šalių draudimo teisės

teoretikų: Serebrovskio[5], Hanselo[6], Fonteino[7] ir kitų veikalais.

I. Turto draudimo sutarties samprata

Civilinės teisės teorijoje sutartis suprantama kaip dviejų ar daugiau

asmenų įstatymo reikalaujama tvarka ir forma išreikštas susitarimas dėl

civilinių teisių ir pareigų sukūrimo, pakeitimo ar panaikinimo[8] .

Sutartis – juridinis faktas, su kuriuo teisės normos sieja sutartinių

prievolių atsiradimą, pasikeitimą ir pasibaigimą.

Siekiant įsigilinti į turto draudimo sutarties esmę, svarbu

panagrinėti pačios draudimo sutarties sampratą, nes turto draudimo sutartis

yra viena iš draudimo sutarties atmainų. Lietuvos Respublikos civilinio

kodekso 462 straipsnis įtvirtina tokią draudimo sutarties sąvoką: draudimo

sutartimi draudėjas įsipareigoja nustatytu laiku mokėti draudimo įmokas

(premijas), o draudimo įmonė (draudikas) įsipareigoja, atsitikus

draudiminiam įvykiui, mokėti draudimo išmoką draudėjui ar asmeniui, kuris

įgyja tokią teisę pagal draudimo sutartį. Dabar galiojantis Lietuvos

Respublikos civilinis kodeksas pateikia tik bendrą draudimo sutarties

sąvoką. Anksčiau galiojusioje Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 464

straipsnio redakcijoje buvo įtvirtintas turto draudimo sutarties

apibrėžimas: laisvojo draudimo sutartimi draudimo organizacija

įsipareigoja, įvykus sutartyje nurodytam atsitikimui (draudimo

atsitikimui), pagal turto draudimą atlyginti draudėjui ar kitam asmeniui,

kurio nnaudai sudaryta sutartis, turėtą žalą (išmokėti draudimo atlyginimą)

sutartyje sulygtos sumos (draudimo sumos) ribose, o kada turtas apdraustas

ne visa verte,- atitinkamą žalos dalį, jeigu šalių susitarimu nenustatyta

ko kita.

Teisės teorijoje ilgą laiką mokslinė mintis nega.lėjo išsivaduoti iš

požiūrio, draudimo sutartimi pripažįstančio tik turto draudimo sutartį.

Šios nuomonės laikėsi Telis, Labandas[9]. Asmens draudimo sutartis

apskritai nebuvo laikoma draudimo sutartimi, traktuojant ją kaip tam tikrą

paskolos, taupymo sutarčių atmainą. Kai kurie autoriai (Levis, Goldšmitas,

Erenbergas) asmens draudime įžvelgė turto draudimą: asmens draudimo

sutartimi draudėjas siekia išvengti nuostolių, kaip ir turto draudimo

sutartimi[10]. Tarp šių dviejų draudimo rūšių egzistuoja tam tikri

skirtumai, tačiau jas jungia bendras tikslas – atlyginti draudėjui

nuostolius, kuriuos jis patirs įvykus draudimo sutartyje numatytam

draudiminiam įvykiui. Šios teorijos neturėtų stebinti. Asmens draudimas

atsirado daug vėliau negu turto draudimas. Dėl draudėjų, suinteresuotų

apdraustųjų mirtimi, piktnaudžiavimų asmens draudimas kai kuriose šalyse

netgi buvo uždraustas (Prancūzijos 1681 m. Ordonnance de la marine)[11].

Tačiau asmens draudimo sutartis vis dėlto buvo pripažinta savarankiška

draudimo sutarties atmaina (Planiolis, Šeršenevičius, Sinaiskis)[12].

Pripažinus asmens draudimo sutartį draudimo sutarties atmaina,

pastebima tendencija bandyti išskirti bendriausius draudimo sutarties

požymius, kuriuos turi ir asmens, ir turto draudimo sutartys. Miuleris-

Ercbachas, Hagenas, Erenbergas ir kiti teoretikai manė, jog nėra tikslinga

kurti visa apimančias draudimo sutarties sąvokas[13]. Dar senovės Romoje

buvo žinoma taisyklė: omnis definitio in jure civili periculiosa est.

Pastebėtina, jog pažangūs 20 aamžiaus pradžios Vokietijos, Šveicarijos ir

Austrijos draudimo sutarties įstatymai nepateikia draudimo sutarties

sąvokos.

Kadangi turto draudimo sutartis yra draudimo sutarties atmaina,

tikslinga išnagrinėti, kokie požymiai yra būdingi draudimo sutarčiai.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas draudimo sutartį laiko

savarankiška sutartimi greta pirkimo – pardavimo, nuomos, pavedimo ir kitų

sutarčių. Draudimo teisinių santykių reglamentavimui skirtas Civilinio

kodekso 38 skirsnis, kuriame įtvirtinta draudimo sutarties sąvoka (462

straipsnis), draudimo forma (463 straipsnis), draudimo objektas (464

straipsnis), pagrindinės draudimo sutarties sudarymo nuostatos (465

straipsnis).

Draudimo sutartis yra dvišalė sutartis. Viena sutarties šalis yra

draudėjas, o kita – draudikas, abi šalys turi reikalavimo teises ir jas

atitinkančias pareigas. Draudėjas yra skolininkas, nes privalo sumokėti

draudimo įmoką, bet kartu ir kreditorius, nes turi teisę reikalauti

suteikti draudiminę apsaugą. Draudikas yra kreditorius, nes turi teisę

reikalauti draudėjo sumokėti draudimo įmoką, bet kartu ir skolininkas, nes

už sumokėtą draudimo įmoką privalo suteikti draudiminę apsaugą (t.y. įvykus

draudiminiam įvykiui draudimo sutarties galiojimo metu, draudimo sutarties

sąlygomis draudikas privalės mokėti draudimo išmoką).

Teisės teorijoje ginčijamasi, ar draudimo sutartis yra konsensualinis

sandoris[14], ar realinis[15]. Matyt, teisingesnė yra pastaroji nuomonė,

grindžianti šio sandorio realinį pobūdį tuo, jog sudarant draudimo sutartį

reikia ne tik susitarti dėl sutarties sąlygų, bet ir draudėjas turi

sumokėti draudimo įmoką. Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 21

straipsnio 1 dalį draudimo sutartis įsigalioja nuo to momento, kai

draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką ((premiją). Draudimo sutartyje

gali būti nustatyta, kad draudimo sutartis įsigalioja praėjus tam tikram

laikui po arba iki visos ar pirmosios draudimo įmokos sumokėjimo. Draudimo

įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jei draudiminis įvykis įvyksta

pasirašius draudimo sutartį, bet dar neįmokėjus draudimo įmokos, draudėjas

neprivalo mokėti draudimo išmokos, jeigu draudimo sutartyje n.enustatyta

kitaip.

Draudimo sutartis yra atlygintinė sutartis. Už suteikiamą draudiminę

apsaugą draudėjas draudikui įsipareigoja sumokėti draudimo įmoką. Draudėjo

pareiga laiku mokėti draudimo įmokas įtvirtinta Lietuvos Respublikos

draudimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 1 punkte.

Planiolis ir Šeršenevičius teigė, jog draudimo sutartis yra sąlyginis

sandoris[16]. Reikėtų pastebėti, jog sąlyginiuose sandoriuose teisių ir

pareigų atsiradimas, pasikeitimas ir pasibaigimas siejamas nuo tam tikrų

sutartyje numatytų sąlygų įvykimo, šios sąlygos yra atsitiktinės sutarties

sąlygos[17]. Tuo tarpu draudimo sutartyje draudiminis įvykis kaip draudiko

pareigos mokėti draudėjui draudimo išmoką atsiradimo sąlyga priskiriamas

būtinosioms draudimo sutarties sąlygoms, t.y. nesusitarus dėl to, ką

draudimo sutarties šalys laikys draudiminiu įvykiu, draudimo sutartis

laikoma nesudaryta. Todėl nepagrįsta laikyti draudimo sutartį sąlyginiu

sandoriu.

Draudimo sutartis sudaroma tik su draudimo įmone. Lietuvos Respublikos

draudimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, jog Lietuvos Respublikoje

draudimo veiklą turi teisę vykdyti tik Lietuvos Respublikos įstatymų

nustatyta tvarka įsteigtos draudimo įmonės: akcinės bendrovės ir uždarosios

akcinės bendrovės. Draudimo sutartis, sudaryta ne su draudimo įmone, pagal

Draudimo įstatymo 23 straipsnį negalioja.

Draudimo sutarčiai būdingas draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką

atsiradimo momento

nenuspėjamumas. Draudikas nežino, ar teks jam mokėti

draudimo išmoką, ar ne, kada ir kokio dydžio išmoką teks mokėti. Todėl

Prancūzijos civilinis kodeksas draudimo sutartį priskiria prie aleatorinių

(rizikinių) sutarčių[18]. Išimtį iš šios taisyklės galėtų sudaryti

kaupiamojo gyvybės draudimo sutartys, kur tikslus draudiko pareigos mokėti

draudimo išmoką atsiradimo laikas ir konkretus draudimo išmokos dydis

aptariamas draudimo sutartyje, t.y. kaupiamojo gyvybės draudimo sutarčiai

draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką atsiradimo momento nenuspėjamumas

nėra būdingas. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nežino rizikinės

sutarties instituto, tačiau jį numato Civilinio kodekso projekto 577

straipsnio 3 dalis, pagal kurią rizikinė sutartis yra tokia sutartis,

kuomet naudos gavimas priklauso nuo tam tikro įvykio įvykimo ar

neįvykimo[19]. Draudimo sutarties atveju toks įvykis būtų draudiminis

įvykis.

Prancūzų teoretikas Saleilis, motyvuodamas tuo, jog draudėjas

nedalyvauja draudimo sutarties sąlygų paruošime, teigė, kad draudimo

sutartis yra prisijungimo sutartis (contract d’adhesion)[20]. Dabar

galiojantis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nenumato prisijungimo

sutarties instituto. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projekto 577

straipsnio 2 dalis nustato, kad pagal sudarymo būdą sutartys skirstomos į

sutartis, sudaromas abipusių derybų būdu ir į prisijungimo sutartis[21]. V.

Mikelėnas, analizuodamas civilinio kodekso projekto nuostatas, liečiančias

prisijungimo ssutartį, atkreipia dėmesį į tai, jog prisijungimo sutartį

rengia viena šalis ir kitai šaliai pateikia tik pasirašyti, pastaroji turi

dvi alternatyvas: pasirašyti parengtą sutartį arba atsisakyti

pasirašyti[22]. Nors didžioji dauguma draudimo sutarties sąlygų paruošiama

draudiko, tačiau kai kurios sąlygos (pvz. draudimo suma, sutarties

terminas, draudimo įmokų mokėjimo tvarka ir terminai) atsiranda šalių

susitarimu. Todėl nebūtų galima teigti, jog, priėmus naująjį Civilinį

kodeksą, draudimo sutartis bus traktuojama kaip prisijungimo sutartis.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projekto 578 straipsnis

įtvirtina viešosios sutarties institutą. Ar, priėmus naująjį Civilinį

kodeksą, draudimo sutartį bus galima laikyti vieša sutartimi? Sprendžiant

iš Civilinio kodekso proje.kto minėto straipsnio, viešajai sutarčiai būdingi

šie požymiai: viešos sutarties vienas iš subjektų yra komercinė

organizacija, teikianti paslaugas ar parduodanti prekes neapibrėžtam asmenų

ratui; ši komercinė organizacija privalo sudaryti sutartį su bet kuriuo

besikreipiančiu asmeniu vienodomis sąlygomis, neteikdama privilegijų vienam

ar kitam asmeniui. Kadangi draudime draudėjų draudžiami objektai,

įtakojantys draudimo sumos ir draudimo įmokos dydį bei draudimo rizikos

laipsnį, nėra vienodi (pvz. dvidešimties metų senumo “Žiguli” markės

automobilis ir naujas “Audi” markės automobilis draudime nuo vagystės),

pačių draudėjų socialinė padėtis ir gyvenimo būdas, galintys įtakoti

draudimo rizikos laipsnį, o taip pat draudimo įmokos dydį, irgi negali būti

visiškai vienodi. Sudaryti draudimo sutartį visiškai vienodomis sąlygomis

su kiekvienu besikreipiančiu nėra įmanoma, todėl draudimo sutartis, priėmus

naująjį Civilinį kodeksą, negalės būti laikoma vieša sutartimi. Išimtį iš

šios taisyklės galėtų sudaryti kaupiamojo gyvybės draudimo sutartys.

Draudimo sutartis teisės teorijoje laikoma contractus intuitae

personae[23]. Draudimo sutartis grindžiama šalių visišku abipusiu

pasitikėjimu (uberrima fides). Iš šio principo išplaukia draudėjo pareiga

tiek sudarant sutartį, tiek sutarties galiojimo metu teikti draudikui

visapusišką ir teisingą informaciją. Ypatingai visiško abipusio

pasitikėjimo (angl. uutmost good faith) doktrina išplėtota Anglijoje. 1928

m. byloje Rozanes v. Bowen išaiškinta, jog “draudikas nežino nieko apie

ateinantį draustis asmenį, o pastarasis žino viską, todėl jis turi pareigą

suteikti visapusišką informaciją draudikui, net jei ir draudikas

nesiteirauja.”[24] 1766 m. byloje Carter v. Boehm nustatyta, jog teikti

visapusišką informaciją yra abiejų šalių pareiga. Draudikas privalo

išaiškinti visas draudimo sutarties sąlygas, nesudaryti draudimo sutarties,

jei ji prieštarauja įstatymams, neklaidinti draudėjo neteisingais

pareiškimais [25].

Serebrovskis pagrįstai teigia, jog draudimo sutarties tikslas yra

vienas iš draudimo sutarties požymių. Draudimo sutartimi draudėjas siekia

apsirūpinti galimo nepritekliaus atveju[26].

Dar vienas svarbus draudimo sutarties požymis yra draudimo interesas.

Pastebėtina, jog nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, nei Draudimo

įstatymas nežino draudimo intereso sąvokos.

Ilgą laiką draudimo objektu buvo laikomas turtas, asmens gyvybė ar

sveikata. Teisės teorijoje galiausiai buvo prieita nuomonės, jog draudimo

objektas yra ne daiktai ar žmonės, o draudiminis interesas. Šios nuomonės

šalininkai buvo Šeršenevičius, Manes, Kišas, Erenbergas, Ostertagas,

Serebrovskis ir nemažai kitų teoretikų[27]. Juk draudikas draudimo

sutartimi neįsipareigoja asmenį ar turtą atstatyti į pirminę būklę (pvz.

atstatyti sudegusį pastatą, sugrąžinti prarastą sveikatą). Draudėjas,

sudarydamas draudimo sutartį, siekia apsaugoti save nuo neigiamų turtinių

pasekmių, kurios galimos įvykus draudiminiam įvykiui. Tokiu būdu draudimo

interesas yra draudėjo turtinis interesas apsaugoti save nuo draudiminio

įvykio pasekmių. Panašią draudimo intereso sąvoką įtvirtina UAB „KDK

draudimas“ Miško draudimo taisyklių 2.5 punktas: draudimo interesas yra

draudėjo suinteresuotumas draudiminio įvykio neįvykimu[28]. Teorijoje

draudimo interesas dar apibrėžiamas kaip nauda, kurią draudėjui teikia

draudiminio įvykio neįvykimas (Kišas, Kornfeldas, Manes)[29].

Kaip minėta, Lietuvos Respublikos įstatymai nežino draudimo intereso

kaip draudimo objekto sąvokos. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 464

straipsnis draudimo objektais laiko neprieštaraujančius Lietuvos

Respublikos įstatymams turtinius interesus:

1) susijusius su asmens gyvenimo trukme, sutu.oktuvėmis, gimimu, kapitalo

kaupimu;

2) susijusius su kūno sužalojimu, taip pat nelaimingais atsitikimais ir

ligomis;

3) susijusius su turto valdymu, naudojimu, disponavimu;

4) susijusius su draudėjo padaryta žala fizinio asmens turtui ar tam

fiziniam asmeniui, taip pat žala, padaryta juridiniam asmeniui[30].

Kad šie turtiniai interesai būtų pripažįstami draudiminiais

interesais, būtinos šios sąlygos:

1) interesas turi būti būtent turtinio pobūdžio. Moraliniai interesai nėra

draudimo objektas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 464 straipsnis

draudimo objektu laiko tik turtinį interesą;

2) turtinis interesas turi būti subjektyvus. Draudžiamas tik tam tikro

asmens turtinis interesas. Objektyvaus intereso draudimas neįmanomas. Kišas

tai išveda iš draudimo intereso sampratos[31]. Draudimo interesas – nauda,

kurią draudėjui teikia draudiminio įvykio neįvykimas. Jei, pavyzdžiui,

turto draudime draudiminiu įvykiu padaroma žala draudėjo turtui, tai

netraktuojama kaip visuomeninė žala, o tik kaip konkretaus asmens –

draudėjo patirta žala. Todėl ir draudimo interesas – draudėjo nauda dėl

draudiminio įvykio neįvykimo – subjektyvi kategorija;

3) turtinis interesas turi būti teisėtas. Lietuvos Respublikos civilinio

kodekso 5 straipsnis nustato, jog civilines teises saugo įstatymai,

išskyrus tuos atvejus, kada jos įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai,

visuomenės interesams, geriems papročiams. Civilinio kodekso 464 straipsnis

draudimo objektais laiko turtinius interesus, kurie neprieštarauja Lietuvos

Respublikos įstatymams.

Ypatingai draudimo intereso kaip vienos iš esminių sąlygų atsirasti

draudimo teisiniams santykiams reikšmė akcentuojama Anglijoje. Pats

draudimo interesas Anglijoje suprantamas kaip teisė draustis, kurią

sąlygoja įstatymo pripažįstamas draudėjo turtinis interesas draudimo

dalykui. Daiktai, pastatai, atsakomybė prieš trečiuosius asmenis Anglijoje

laikoma draudimo dalyku (subject matter of insurance), o draudimo sutarties

dalyku (subject matter of contract) yra laikomas turtinis interesas, kurį

asmuo turi draudimo dalykui[32]. 1745 metų Marine insurance Act įtvirtino

nuostatą, jog laivų ir krovinių draudimo sutartys, sudarytos be draudimo

intereso, pripažįstamos negaliojančiomis. 1774 metų Life Assurance Act

(labiau žinomas Gambling Act pavadinimu) draudimo intereso egzistavimą

įtvirtina kaip būtiną sąlygą ir asmens draudimo sutartims sudaryti. Šios

nuostatos išliko ir vėlesnėse šių aktų redakcijose[33].

Kontinentinėje Europoje asmens draudime draudimo interesas nevaidina

tokio vaidmens kaip turto draudime. Pripažįstama, jog draudimo interesas

reikšmingas tik turto draudimui[34]. Turto draudimo sutartis negalioja,

jeigu draudimo intereso nebuvo sutarties sudarymo metu. Turto draudimo

sutartis pasibaigia, jei draudimo interesas išnyksta. Draudimo interesas

apsprendžia draudimo išmokos ribas. Draudimo interesas yra nuostatų dėl

papildomo ir keleriopo draudimo, turto draudimo mažesne už realią vertę

draudimo suma, pagrindas[35].

Aptarus draudimo sutarties požymius, būtina atskirti draudimą nuo

panašių reiškinių. Dar 19 amžiaus teoretikai (Planiolis, Šeršenevičius)

skyrė draudimą nuo loterijos, lošimo ir lažybų[36]. Atskyrimo esminis

pagrindas yra tikslas. Lažybų, lošimo ir

loterijos dalyviai siekia

netikėtai praturtėti. Draudimui savo ruožtu būdingas apsirūpinimo

nepritekliaus atvejui tikslas. Draudimo sutartimi draudėjas siekia ne

praturtėti, o tik apsaugoti save nuo neigiamų draudiminio įvykio sukeltų

turtinių pasekmių. Be to, reikėtų pastebėti, jog tarybinė civilinės teisės

teorija, kurios kai kurie teiginiai pripažįstami ir akcentuojami dabartinės

Lietuvos civilinės teisės teorijos, nepripažino, jog lažybų ir lošimo

santykiai, skirtingai negu draudimo te.isiniai santykiai, yra teisės

reguliavimo dalykas[37]. Loterija, jei ji vykdoma įstatymu nustatyta

tvarka, buvo laikoma teisės reguliavimo dalyku. Beveik analogiškos

nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso

projekte[38]. Civilinio kodekso projekto 18 skirsnis skirtas draudimo

teisinių santykių reglamentavimui. Civilinio kodekso projekto 659

straipsnio 1 dalis nustato, jog lošimas ir lažybos nesukelia jokių

prievolių, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus. Pagal projekto 660

straipsnio 1 dalį, loterijos ar kitokio žaidimo, grindžiamo rizika ar

atsitiktinumu, pagrindu prievolės atsiranda tik tuo atveju, jei ji buvo

organizuota ir pravesta įstatymų nustatyta tvarka.

Labai panašūs į draudimo sutartį yra laidavimas ir garantija.

Laidavimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio

kodekso 212-220 straipsniai. Nuo laidavimo sutarties draudimo sutartis

skiriasi tuo, jog yra savarankiška, dvišalė ir atlygintina sutartis, o

laidavimo sutartis yra vienašalė, neatlygintina[39]. Laidavimas savo

prigimtimi yra papildoma prievolė. Laidavimas gali būti ir atlygintinas,

tačiau jis nuo draudimo sutarties skirsis tuo, jog laidavimo sutartis yra

vienašalė sutartis. Draudimo sutartis visada yra savarankiško, o laidavimo

sutartis – papildomo pobūdžio (kaip pagrindinės prievolės įvykdymo

užtikrinimo būdas[40]. Nuo garantijos (Civilinio kodekso 220-221

straipsniai) draudimo sutartis taip pat skiriasi savo savarankišku pobūdžiu

ir tuo, kad yra dvišalė sutartis. Garantijos sutartis yra vienašalė,

garantija yra papildoma prievolė (kaip pagrindinės prievolės įvykdymo

užtikrinimo būdas). Miuleris-Ercbachas nurodo, jog draudimo sutartis,

skirtingai negu garantijos, yra visuomet atlygintina[41]. Be to,

pastebėtina, jog laidavimas ir garantija yra konsensualiniai sandoriai, o

draudimo sutartis – realinis.

Aukščiau buvo aptarti požymiai, būdingi ir turto draudimo sutarčiai

kaip draudimo sutarties atmainai. Siekiant įsigilinti į turto draudimo

sutarties esmę, svarbu aptarti požymius, būdingus tik turto draudimo

sutarčiai.

Turto draudimo sutartimi draudikas įsipareigoja atlyginti konkrečius

nuostolius, kuriuos patiria draudėjas, kai yra sunaikinamas, sužalojamas

arba netenka vertės jo turtas. Konkretų materialų daiktą ar, pavyzdžiui,

galimus finansinius nuostolius, susijusius su gamybos pertraukimu, teismo

išlaidomis, kredito negražinimu ir pan. galima įvertinti gana objektyviai,

ko, pavyzdžiui, nepasakysi apie asmens gyvybę ar sveikatą[42]. Todėl

objektyviai galima įvertinti ir nuostolius, kuriuos patiria draudėjas

draudiminio įvykio pasekoje.

Siekiant išvengti nepagrįsto draudėjo praturtėjimo draudiko sąskaita,

turto draudimo reglamentacijoje įtvirtinamas vienas esminių turto draudimo

sutarties principų: draudimo suma negali viršyti realios turto vertės.

Tokio draudimo sumos priklausomumo nėra asmens draudime (niekas negali

pasakyti, kiek, pvz., kainuoja žmogaus gyvybė) ir civilinės atsakomybės

draudime (nes galimos žalos turtui ir asmeniui dydis sunkiai

prognozuojamas), šiose draudimo rūšyse draudimo sumos dydis priklauso tik

nuo šalių susitarimo, įstatymų leidėjas, skirtingai negu turto draudime,

nenustato jokių draudimo sumos dydžio aapribojimų. Todėl tik turto draudime

galimos keleriopo draudimo, papildomo draudimo, draudimo mažesne draudimo

suma nei reali turto vertė, turto vertės kitimo einant draudimo sutarties

terminui problemos, kurios bus aptartos šiame darbe vėliau, analizuojant

turto draudimo sutarties sąlygas.

Dar vienas, būdingas tik turto draudimo sutarčiai, draudimo teisės

teorijoje išskiriamas požymis yra draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką,

regreso teisė į asmenį, dėl kurio kal.tės įvyko draudiminis įvykis. Lietuvos

Respublikos draudimo įstatymo 15 straipsnis 3 dalis nustato, jog draudimo

įmonė, atlyginusi draudėjui žalą, padarytą kito asmens, turi regreso teisę,

neviršydama draudimo išmokos, asmeniui, atsakingam už padarytą žalą[43].

Pastebėtina, jog Draudimo įstatyme nėra tiksliai nustatyta, jog regreso

teisė būdinga tik turto draudimui, o tai traktuotina kaip Draudimo įstatymo

trūkumas. Regreso į kaltą asmenį nėra asmens draudime, tai gali būti

grindžiama tuo, jog asmens draudime draudimo sumos dydį apsprendžia

draudėjo subjektyvus savo sveikatos ar gyvybės vertės įsivaizdavimas, nes

kaip minėta, objektyvus nuostolių dėl pakenkimo sveikatai ar gyvybei dydis

asmens draudime negali būti nustatomas. Todėl nelogiška versti kaltą asmenį

atlyginti draudikui išmokėtos draudimo išmokos dydžio sumą.

Anglijoje ir nuo 1996 m. Rusijoje, įvedus naująjį civilinį kodeksą,

yra ne regreso, o subrogacijos (subrogation) institutas. Rusijos

Federacijos civilinio kodekso 965 straipsnio 1 dalis nustato, jog tuo

atveju, jei turto draudimo sutartimi nenustatyta kitaip, draudikui,

išmokėjusiam draudimo išmoką, išmokėtos sumos ribose pereina reikalavimo

teisė, kurią draudėjas (naudos gavėjas) turi asmeniui, atsakingam už

nuostolius[44]. RRusijos Federacijos civilinis kodeksas, sprendžiant iš šios

formuluotės, subrogaciją supranta kaip reikalavimo perleidimą. Reikalavimo

perleidimo institutas būdingas ir Vakarų šalių (Vokietijos, Prancūzijos)

draudimo teisei[45]. Anglijoje yra skirtumas tarp subrogacijos

(subrogation) ir reikalavimo perleidimo (assigment). Subrogacijos atveju

draudikas gali veikti tiek savo, tiek draudėjo vardu kada tai reikalinga

(pvz. teisminio proceso metu), turi teisę gauti draudėjo pagalbą išieškant

iš kalto asmens, o draudėjas privalo suteikti tokią pagalbą. Reikalavimo

perleidime draudikas veikia tik savo vardu, draudėjas perdavęs savo

reikalavimo teisę, neturi pareigos padėti naujajam kreditoriui išieškoti

sumas iš kalto asmens. Subrogacijoje visada būtina sąlyga yra draudimo

išmokos išmokėjimas, o reikalavimo perleidimas įmanomas be šios

sąlygos[46]. Atsižvelgiant į šiuos skirtumus, Rusijos Federacijos civilinis

kodeksas ne visiškai tiksliai įtvirtina subrogacijos institutą, būdingą

Anglijos teisei, galima teigti, jog po vartojamu subrogacijos terminu slypi

reikalavimo perleidimo instititutas.

Reikalavimo perleidimo institutą reglamentuoja Lietuvos Respublikos

civilinio kodekso dvidešimtasis skirsnis. Reikalavimo perleidimas skiriasi

nuo regreso tuo, jog tai yra asmenų pasikeitimas toje pačioje prievolėje, o

regresas yra išvestinė prievolė iš pagrindinės prievolės. Kadangi regresinė

prievolė yra nauja prievolė, pradedamas skaičiuoti naujas ieškininės

senaties terminas. Todėl regreso institutas yra naudingesnis draudimo

įmonei. Pastebėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projekto

957 straipsnis turto draudime numato reikalavimo perleidimo institutą:

draudimo organizacijai, sumokėjusiai draudimo atlyginimą pagal turto

draudimą, pereina tos sumos ribose reikalavimo teisė, kurią draudėjas (ar

kitas asmuo, gavusis draudimo atlyginimą) turi atsakingo už padarytą žalą

asmens atžvilgiu[47].

Regreso, reikalavimo perleidimo ar subrogacijos institutų buvimas

draudimo teisėje priklauso nuo atskirų šalių draudimo teisės formavimosi,

raidos ypatybių, tačiau šiems insitutams būdinga ta pati paskirtis:

užtikrinti draudiko, pagal turto draudimo sutartį išmokėjusio draudimo

išmoką, teisę išsireikalauti draudėjui išmokėtos draudimo išmokos dydžio

sumą iš asmens, kalto dėl draudiminio įvykio.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalis

įtvirtina klasikinę regreso draudime sampratą, kuomet draudimo įmonė,

atlyginusi draudėjui . žalą, padarytą kito asmens, turi regreso teisę,

neviršydama draudimo išmokos, asmeniui, atsakingam už padarytą žalą. Tai

iliustruotų šis pavyzdys. 1998 08 08 Vilniaus raj. įvyko avarija, kurios

metu dėl V.P. kaltės buvo apgadintas automobilis Fiat Croma, priklausantis

UAB “Manteka ir Co”. Draudimo įmonė “N” išmokėjo UAB “Manteka ir Co” 4470

litų draudimo išmoką ir pareiškė V.P. regresinį reikalavimą, kurį Vilniaus

rajono apylinkės teismas patenkino[48].

Gilinantis į draudimo esmę, galima būtų teigti, jog regreso teisė į

draudėją, sukėlusį draudiminį įvykį, negalima, nes draudėjas kaip tik ir

draudžiasi, jog apsaugotų save nuo neigiamų draudiminio įvykio sukeltų

turtinių pasekmių. Taip yra, pavyzdžiui, asmens draudime, civilinės

atsakomybės draudime, didžiojoje daugumoje turto draudimo rūšių. Tačiau

Lietuvos Respublikoje dviejose turto draudimo rūšyse – kredito draudime ir

laidavimo draudime šis klausimas praktikoje sprendžiamas kiek kitaip.

Tradicinėje kreditų draudimo formoje, kuomet draudėjas yra kredito davėjas

(pvz. bankas), regreso, nukreipto į draudėją, problema neegzistuoja, nes

draudimo įmonė, išmokėjusi draudimo išmoką draudėjui, regresą nukreipia į

asmenį (kredito

gavėją), negražinusį draudėjui kredito. Pvz., Rusijos

Federacijos civilinio kodekso 933 straipsnio 1 dalis draudžia kredito

gavėjui tuo pačiu metu būti ir draudėju kredito draudimo sutartyje[49]. UAB

“Lietuvos draudimo” kreditų draudimas Prekinių kreditų draudimo taisyklės

numato tradicinę kreditų draudimo formą, pagal taisykles draudėjas yra

prekinio kredito davėjas[50]. Tačiau tos pačios įmonės Atsakomybės už

prekių bei paslaugų pirkimo-pardavimo sutarčių vykdymą taisyklės nustato,

jog draudėjas yra prekinio kredito gavėjas[51]. Įvykus draudiminiam įvykiui

– nustatytu laiku draudėjui neatsiskaičius už prekes, draudikas moka

draudimo išmoką pardavėjui (prekinio kredito davėjui), o po to draudėjas

privalo ““atlyginti draudikui padarytą žalą”. UAB “Lietuvos eksporto ir

importo draudimas” Eksporto kredito (finansinio kredito) draudimo taisyklių

2.3 punktas nustato, jog draudimo išmokos gavėjas yra paskolą draudėjui

suteikęs bankas[52]. Pagal 10.10 punktą, draudikui išmokėjus draudimo

išmoką bankui, draudikas įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į

draudėją, tokio dydžio, kiek išmokėjo draudimo išmokos. Analogiška nuostata

yra ir tos pačios draudimo įmonės Smulkaus ir vidutinio verslo paskolų

draudimo taisyklėse Nr. 005[53]. Tokia kredito draudimo forma,

besiskirianti nuo tradicinės, panaši į laidavimo draudimo teisinius

santykius, tačiau Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos valdybos 1996 m.

gruodžio 11 dd. nutarimu Nr. 12 patvirtinto Gyvybės draudimo šakos ir

negyvybės draudimo šakai priskiriamų draudimo grupių aprašymo 15 punktas

nustato, jog laidavimo draudimo grupės draudimo rūšių draudimo objektas

negali būti susijęs su bet kokios rūšies kreditu ir paskola ar jų

gražinimu[54]. Nors ir Lietuvos Respublikos norminiai aktai nenumato

apribojimų kreditų draudime kredito gavėjui būti draudėju, tačiau regreso

teisė į draudėją neatitinka Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 15

straipsnio 3 dalies nuostatos, jog draudiko regresas įmanomas tik į kitą

asmenį, atsakingą už padarytą žalą, o ne į draudėją.

Panaši problema su regreso teise į draudėją yra ir laidavimo

draudime. AB “Lietuvos draudimas” Muitinės procedūros vykdytojo atsakomybės

draudimo taisyklės numato draudėjo pareigą “draudikui atlyginti patirtą

žalą”[55]. UAB “Drauda” Atsakomybės atliekant muitinės procedūras draudimo

taisyklių 7 punktas nustato, jog draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką

muitinei, turi teisę reikalauti iš draudėjo atgręžtinio reikalavimo būdu

savo sumokėtos sumos[56].

Minėtas Gyvybės draudimo šakos ir negyvybės dra.udimo šakai priskiriamų

draudimo grupių aprašymo 15 punktas nustato, jog laidavimo draudimo grupė

apima tokias draudimo rūšis, kuriose draudimo įmonė įsipareigoja dalinai ar

visiškai kompensuoti nuostolius, susijusius su draudėjo prievolių

nevykdymu. Tad nenuostabu, jog laidavimo draudimas dažnai laikomas

laidavimu ar garantija, “įvilktais” į draudimo rūbus. Laidavime

laiduotojas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 216

straipsniu, turi atgręžtinio reikalavimo teisę į asmenį, kurio prievolę

laiduotojas įvykdė. Analogiška nuostata yra ir Civilinio kodekso 220

straipsnio 2 dalyje, kuri numato, jog garantas, įvykdęs asmens-skolininko

prievolę, turi teisę atgręžtinio reikalavimo būdu reikalauti iš asmens-

skolininko savo sumokėtos sumos. Regreso teisė į draudėją laidavimo

draudime remiasi regreso teisės laidavime ir garantijoje principais. Šį

teiginį gali pagrįsti ir teismine praktika. Palangos apylinkės teismas,

priteisdamas iš atsakovo UAB “Vyjura” ieškovo ddraudimo įmonės “N” naudai

3611 Lt, savo sprendimą grindžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 220

straipsniu: “ieškovas įvykdė skolininko prievolę, atsakovas privalo

atlyginti ieškovui jo sumokėtą sumą už jį”[57]. Civilinio kodekso 220

straipsniu savo sprendime priteisti 7012 Lt. iš atsakovo UAB “Logito”

ieškovui draudimo įmonei “N” rėmėsi ir Lietuvos Respublikos Ūkinis

teismas[58].

Pastebėtina, jog laidavimo draudimo specifikai Lietuvos Respublikos

draudimo įstatymas neskiria dėmesio. Regreso į draudėją teisė laidavimo

draudime prieštarauja Draudimo įstatymo 15 straipsnio 3 nuostatai,

nenumatančiai regreso į draudėją galimybės. Todėl būtina skirti didesnį

dėmesį laidavimo draudimo reglamentacijai, įtvirtinant regreso teisės

laidavimo draudime specifiką.

Apibendrinant galima būtų teigti, jog požymiai, būdingi tik turto

draudimo sutarčiai, yra draudimo sumos priklausomybė nuo realios draudžiamo

turto vertės bei draudiko, atlyginusio draudėjui žalą, padarytą kito

asmens, regreso teisė į žalos kaltininką.

Šio darbo temai ypatingai svarbi draudimo klasifikacija. Negalima

pradėti detaliai kalbėti apie turto draudimo sutarties sąlygas, neaptarus

klausimo, koks draudimas laikytinas turto draudimu. Draudimo klasifikacijų

yra daug ir įvairių, dėl šio darbo temos konkretumo bus aptartos

klasifikacijos, labiausiai susijusios su darbo tema.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 5 straipsnis, suformuluotas

atsižvelgiant į Europos Sąjungos direktyvų 79/267/EEC ir 73/239/EEC

nuostatas[59], draudimą skirsto į šakas: gyvybės ir negyvybės draudimą,

šakos savo ruožtu skirstomos į grupes. Analogiškas suskirstymas egzistuoja

valstybėse, priklausančiose Europos Sąjungai. Gyvybės draudimo šakai

Draudimo įstatymo 5 straipsnis priskiria šias grupes:

1) sutuoktuvinis ir gimimų draudimas;

2) gyvybės draudimas, kai iinvestavimo rizika tenka draudėjui;

3) gyvybės draudimas ( kiek nenumatyta 1 ir 2 punktuose).

Negyvybės draudimo šakai priskiriamos šios grupės:

1) draudimas nuo nelaimingų atsitikimų;

2) draudimas ligos atvejui;

3) sausumos transporto priemonių, išskyrus geležinkelio transporto

priemones, draudimas;

4) geležinkelio transporto priemonių draudimas;

5) skraidymo aparatų draudimas;

6) laivų (jūrų, ežerų, upių ir kanalų) draudimas;

7) vežamų krovinių draudimas;

8) turto (išskyrus 3, 4, 5, 6, 7 punktus) draudimas nuo gaisro ar gamtinių

jėgų;

9) turto draudimas nuo kitų žalų (išskyrus 8 punktą);

10) sausumos transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas;

11) skraidymo aparatų civilinės atsakomybės draudimas;

12) laivų (jūrų, ežerų, upių ir kanalų) civilinės atsakomybės draudimas;

13) bendrosios civilinės atsakomybės draudimas;

14) kredito draudimas;

15) laidavimo draudimas;

16) finansinių nuostolių draudimas;

17) te.ismo išlaidų draudimas;

18) pagalbos draudimas.

Nei Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas, nei Civilinis kodeksas

neįtvirtina draudimo klasifikacijos pagal objektą, nors, pavyzdžiui,

Civilinio kodekso 464 straipsnyje ir Draudimo įstatymo 3 straipsnyje

nurodyta, kaip minėta, kas gali būti draudimo objektai.

Pagal draudimo objektą – draudimo interesą – draudimo teorijoje

plačiai priimtas draudimo skirstymas į asmens ir turto draudimą[60]. Toks

suskirstymas buvo įtvirtintas ir 1990 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos

Respublikos draudimo įstatymo 6 ir 7 straipsniuose[61]. Istoriškai asmens

draudimui priskiriamas gyvybės draudimas, draudimas nuo nelaimingų

atsitikimų, draudimas ligos atvejui, o turto draudimui visos kitos draudimo

rūšys[62]. 19 a. pabaigoje, atsiradus civilinės atsakomybės draudimui, kai

kuriose šalyse jis buvo išskirtas į savarankišką rrūšį greta asmens ir turto

draudimo[63]. Toks civilinės atsakomybės draudimo išskyrimas pagrįstas.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktas išskiria

savarankišką turtinių interesų grupę – interesus susijusius su draudėjo

padaryta žala fizinio asmens turtui ar tam fiziniam asmeniui, taip pat

žala, padaryta juridiniam asmeniui. Civilinės atsakomybės draudimui būdinga

tai, jog šalia draudėjo ir draudiko egzistuoja trečia santykio šalis, kuri

sutarties sudarymo metu nėra žinoma, draudėjas draudžia ne savo turtą,

gyvybę ar sveikatą, o turtinius interesus, susijusius su civiline

atsakomybe už galimą žalą trečios nežinomos santykio šalies turtui, gyvybei

ar sveikatai. Taigi, civilinės atsakomybės draudimo objekto specifiškumas

ir apsprendžia savarankišką šios draudimo rūšies egzistavimą šalia turto ir

asmens draudimo.

Kai kuriose šalyse žinomas platesnis draudimo skirstymas (šalia

draudimo skirstymo į turto, asmens ir civilinės atsakomybės draudimą) pagal

objektą. Rusijos Federacijos 1996 m. civiliniame kodekse išskiriamas turto,

atsakomybės dėl žalos padarymo, sutartinės atsakomybės, ūkinės rizikos ir

asmens draudimas[64]. Beveik analogišką skirstymą pateikia anglų

teoretikas Hanselas: draudimas skirstomas į asmens, turto, atsakomybės ir

finansinių interesų draudimą.[65]

Kadangi esminis kriterijus turto draudimui išskirti yra draudimo

objektas, todėl, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 464

straipsnį, įtvirtinantį savarankišką objektų grupę – turtinius interesus,

susijusius su turto valdymu, naudojimu, disponavimu, iš Draudimo įstatymo 5

straipsnio 3 dalyje išvardintų negyvybės draudimo šakos draudimo grupių

turto draudimui priskirtinos šios:

1) sausumos transporto priemonių, išskyrus geležinkelio transporto

priemones, draudimas;

2) geležinkelio transporto priemonių draudimas;

3) skraidymo

aparatų draudimas;

4) laivų (jūrų, ežerų, upių ir kanalų) draudimas;

5) vežamų krovinių draudimas;

6) turto (išskyrus 1, 2, 3, 4, 5 punktus) draudimas nuo gaisro ar gamtinių

jėgų;

7) turto draudimas nuo kitų žalų (išskyrus 6 punktą);

8) kredito draudimas;

9) laidavimo draudimas;

10) finansinių nuostolių draudimas;

11) teismo išlaidų draudimas;

12) pagalbos draudimas.

Sekanti svarbi šio darbo temai klasifikacija yra draudimo skirstymas

pagal formą. Pagal draudimo formą draudimas gali būti skirstomas į

privalomąjį ir savanoriškąjį. Šią nuostatą įtvirtina Lietuvos Respublikos

draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis. Kadangi dėl darbo temos konkretumo

netikslinga bbūtų pradėti analizuoti privalomojo draudimo teisinę prigimtį,

nes tai gali būti atskiro darbo tema, tenka pastebėti tik tai, jog kai

kurių Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos apie privalomojo turto

draudimą nėra įgyvendintos, todėl negali būti kalbos apie privalomojo turto

draudimo egzistavimą Lietuvos Respublikoje.

Privalomojo draudimo reglamentavimo teisinius pagrindus padėjo 1996 m.

.liepos 10 d. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas. Šio įstatymo 4

straipsnio 2 dalyje numatyta, jog privalomojo draudimo rūšis ir pagrindines

nuostatas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Iš Lietuvos Respublikos

įstatymų, kuriuose numatytas privalomasis turto draudimas, reikėtų paminėti

Civilinį kodeksą, kurio 206 straipsnio 2 dalis numato, jog lombardas

privalo, priimdamas turtą įkaitu, įkaito davėjo sąskaita drausti priimtą

įkaitu turtą visa jo vertės suma pagal įkainojimą, nustatytą šalių

susitarimu, Lietuvos Respublikos hipotekos įstatymą, kurio 8 straipsnio 3

dalis nustato, jog įkeičiamas turtas, išskyrus žemę, turi būti apdraustas,

kol hipoteka bus baigta[66], Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės

įmonių įstatymą, kurio 13 straipsnio 6 dalis nustato, jog įmonė privalo

apdrausti turimą valstybės (savivaldybės) kapitalą Lietuvos Respublikoje

įregistruotoje draudimo įstaigoje ar įmonėje įstatymų nustatyta tvarka[67].

Reikėtų pastebėti, jog šie įstatymai nenustato pagrindinių privalomojo

draudimo nuostatų, o tik nurodo draudimo rūšis, neaišku, nuo kokių rizikų

turtas turėtų būti draudžiamas. Todėl galima teigti, jog nuostatos dėl

privalomojo turto draudimo Lietuvoje nerealizuotos. Tad šiame darbe

pagrindinis dėmesys skiriamas savanoriškajai turto draudimo formai, kuri,

pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 463 straipsnį, vykdoma

draudėjo ir draudimo įmonės (draudiko) susitarimu, patvirtintu sutartimi. II. Turto draudimo sutarties turinys

1. Esminės turto draudimo sutarties sąlygos

Civilinės teisės teorijoje sutarties turinys apibrėžiamas kaip

sudarytos sutarties sąlygų sistema[68]. Sutarties sąlygos skirstomos į

esmines arba būtinąsias, įprastines ir atsitiktines.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 168 straipsnis nustato, jog

esminėmis sutarties sąlygomis laikomos sąlygos, kurias numato įstatymas,

arba sąlygos, būtinos tos rūšies sutartims, taip pat sąlygos, dėl kurių,

vienos šalies pareiškimu, turi būti susitarta.

Reikėtų pastebėti, jog nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas,

nei Draudimo įstatymas įsakmiai nenurodo, kokios turto draudimo sutarties

sąlygos laikytinos esminėmis (kaip pvz. Civilinio kodekso 284 straipsnis,

nustatantis turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutarties

esmines sąlygas).

Be to, sąlygų, dėl kurių vienos šalies pareiškimu turi būti susitarta,

analizė labiau tiktų nagrinėjant konkrečią turto draudimo sutartį, todėl

šioje darbo dalyje bus nagrinėjamos esminės turto draudimo sutarties

sąlygos, bendros visoms turto draudimo sutartims, kurios nustatomos

analizuojant turto draudimo sutarties esmę.

Serebrovskis sąlygomis, būtinomis visoms draudimo sutartims (jų tarpe

ir turto draudimo), laiko draudimo objektą, draudimo riziką, draudiminius

įvykius, draudimo sumą, draudimo sutarties terminą[69].

Draudimo objektas – draudimo interesas – kaip skiriamasis draudimo

sutarties bruožas buvo aptartas šiame darbe anksčiau. Tačiau šioje darbo

dalyje draudimo interesą reikia panagrinėti šiek tiek kitokiu aspektu. Kaip

minėta, turto draudime draudimo objektas yra turtiniai interesai, susiję su

turto valdymu, naudojimu, disponavimu. Vadinasi, turto draudime draudėjo

turtinis interesas siejamas su turtu, kurį draudėjas valdo, naudoja,

disponuoja. Šios dvi kategorijos (draudimo interesas ir turtas) susiję, bet

jų negalima tapatinti. Analizuojant draudimo įmonių draudimo rūšies

taisykles, galima pastebėti, jog draudimo įmonės dažnai nedaro skirtumo

draudimo objekto (turtinio intereso) ir draudžiamo turto, su kuriuo

siejamas turtinis interesas, o tai traktuotina kaip nusižengimas Lietuvos

Respublikos draudimo įstatyme įtvirtintai, tiek teorinei draudimo objekto

sampratai. AB „Lietuvos draudimas“ Krovinių draudimo taisyklių 2.1 punktas

nustato, jog draudimo objektas yra draudėjo siunčiami, gaunami ir kitokie

kroviniai, kuriems padarius žalą, draudėjas patirtų materialinių

nuostolių[70]. UAB „Drauda“ Turto draudimo nuo vagystės su įsibrovimu

taisyklių 2 straipsnio preambulė nustato, jog draudimo objektas yra

turtiniai interesai, susiję su apdrausto turto sugadinimu, sunaikinimu arba

dingimu dėl vagystės su įsibrovimu, vandalizmo po įsibrovimo arba

apiplėšimo rizikos. Tačiau to paties straipsnio 1 punktas jau nustato, jog

draudimo objektas yra draudimo polise išvardintas turtas[71]. UAB „Seesam“

Turto savanoriško draudimo nuo vagystės su įsilaužimu ir apiplėšimo

taisyklių 4 punktas nustato, jog draudimo objektas yra draudimo polise

nurodytas konkrečioje draudimo vietoje esantis turtas[72].

Problema, ką vis dėlto laikyti esmine turto draudimo sutarties sąlyga

– turtinį interesą ar turtą, su kuriuo siejamas turtinis interesas, nėra

vienareikšmiškai išspręsta ir Rusijos Federacijos civiliniame kodekse, nors

Rusijos civilinės teisės teorijoje skirtumas tarp šių kategorijų gana

aiškus[73]. Rusijos Federacijos civilinio kodekso 942 straipsnis nustato,

kad sudarant turto draudimo sutartį šalys, be kita ko, turi susitarti dėl

tam tikro turto, arba turtinio intereso (draudimo objekto)[74].

Atrodytų, jog sudarant turto draudimo sutartį būtina susitarti dėl

konkretaus turto, su kuriuo draudėjas sieja savo turtinius interesus.

Draudėjas draudimo sutartyje numatytomis sąlygomis įgys teisę į draudimo

išmoką tada, kuomet draudiminio įvykio pas.ekoje bus sunaikintas ar

sugadintas ne bet koks turtas, o tik nurodytas turto draudimo sutartyje.

Tačiau laidavimo, kredito, finansinių nuostolių, teismo išlaidų ir pagalbos

draudime negali būti nurodomas konkretus turtas, nes šiose draudimo išmokos

mokėjimas nėra siejamas su kažkokio konkretaus turtinio objekto

sunaikinimu ar sugadinimu, todėl reikėtų sutikti su Serebrovskiu,

teigiančiu, jog esminė turto draudimo sutarties sąlyga yra ne turtas, o

draudėjo turtinis interesas nepatirti negatyvių turtinių draudiminio įvykio

pasekmių, susijęs su turto valdymu, naudojimu, disponavimu.

Analizuojant Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 9 straipsnio 2

dalies ir 10 straipsnio 1 dalies nuostatas, galima pastebėti, jog tiek

draudimo rūšies taisyklėse, tiek draudimo liudijime (polise) privaloma

nurodyti draudimo objektą, kuris, pagal Draudimo įstatymo 3 straipsnį yra

būtent turtinis interesas.

Kita esminė draudimo sutarties sąlyga yra draudimo rizika. Lietuvos

Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 punktas draudimo riziką laiko

tikimybe įvykti draudiminiam įvykiui.

Teorijoje išsskiriamos dvi draudimo rizikos sampratos: draudimo rizika

kaip objektyvi ir kaip subjektyvi kategorija[75]. Šiminova, remdamasi

rizikos civilinėje teisėje samprata, draudimo riziką subjektyviaja prasme

supranta kaip draudėjo psichinį santykį su draudiminių įvykių rezultatais,

įsisąmoninant negatyvių turtinių pasekmių atsiradimo galimybę. Draudimo

rizikos kaip objektyvios kategorijos sampratos šalininkai draudimo rizika

laiko įvykius (aplinkybes), nuo kurių tikėtino įvykimo draudžiamasi[76].

Tikimybė aiškinama kaip pavojus, jog draudimo įvykis įvyks. Tokiu būdu

draudimo rizika tapatinama su pavojumi, nuo kurio įvykimo pasekmių

draudžiamasi (pvz. draudimas nuo gaisro, vagystės)[77].

Teisingiausia, matyt, draudimo riziką traktuoti labiau kaip objektyvią

kategoriją. Draudimo rizika įvertinama sudarant sutartį. Draudikas,

įvertindamas draudimo riziką, naudoja statistinius duomenis, kurie yra

objektyvūs. Tačiau draudimo rizikoje egzistuoja ir subjektyvus elementas –

draudėjo įsisąmoninimas, jog pavojus, gresiantis turtui, yra tikėtinas. Jei

nebūtų subjektyvaus įsisamoninimo dėl pavojaus tikėtinumo, nebūtų draudimo

intereso – paskatos atsirasti draudimo teisiniams santykiams.

Draudimo rizikai turto draudimo sutartyse būdingi šie požymiai:

1) pavojaus, gresiančio turtui, tikimybė turi egzistuoti draudimo sutarties

sudarymo metu. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 23 straipsnio 1

punktas nustato, jog draudimo sutartis, sudaryta po draudiminio įvykio,

negalioja. Vokietijos,

Austrijos, Šveicarijos draudimo sutarties įstatymai

leidžia draudiminės apsaugos atsiradimo momentą nukelti į praeitį (iki

sutarties sudarymo)[78]. Tačiau būtina sąlyga tokiai draudimo sutarčiai

sudaryti yra draudėjo nežinojimas apie draudiminio įvykio įvykimą ar

neįvykimą per laikotarpį nuo datos, kada prasideda draudiminė apsauga, iki

draudimo sutarties sudarymo momento.

2) draudimo rizika turi būti teisėto pobūdžio. Pvz., negalima apdrausti

kontrabanda gabenamų prekių nuo sugedimo kelyje ir pan. Lietuvos

Respublikos civilinio kodekso 48 straipsnis, sandorį, sudarytą turint

žinomai priešingą visuomenės interesams tikslą, laiko negaliojančiu.

Draudimo rizikos laipsnis kiekvienoje draudimo sutartyje įvertinamas

priklausomai nuo draudėjo asmenybės, ddraudžiamo turto ypatybių, statistinių

duomenų apie draudiminius įvykius tai turto grupei, kuriai priklauso

draudžiamas turtas, bei asmenų grupei, kuriai galima priskirti draudėją.

Padėti nustatyti draudimo rizikos laipsnį yra draudėjo pareiga.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalis numato

draudėjo pareigą sudarant draudimo sutartį ir jos galiojimo metu suteikti

draudimo įmon.ei jos nustatytą informaciją apie apdraudžiamą ar apdraustą

asmenį ar objektą. UAB „Drauda“ Turto draudimo nuo vandentiekio ar šilumos

tinklų taisyklių 3 punkte numatyta, jog draudimo rizika sudarant draudimo

sutartį yra nurodoma prašyme ir įvertinama draudiko apsilankymo draudėjo

įmonėje mmetu[79].

Draudimo rizikos padidėjimas gali įtakoti draudiko padėtį nenaudinga

linkme. Todėl, padidėjus draudimo rizikai, svarbu yra apsaugoti draudiką.

Draudimo įstatymo 14 straipsnio 4 dalis nustato, jog, padidėjus draudimo

rizikai, draudėjas apie tai turi pranešti draudikui, kuris, atsižvelgdamas

į naujai atsiradusias aplinkybes, susitaręs su draudėju nustato didesnę

įmoką. AB „Legela“ Geležinkelio transporto priemonių draudimo taisyklių

6.6. punktas nustato, jog draudikas turi teisę sumažinti draudimo išmoką,

jeigu jis nebuvo informuotas apie draudimo rizikos padidėjimą[80]. Kokiais

konkrečiais atvejais draudimo rizika laikoma padidėjusia pagal Lietuvos

Respublikos draudimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalį draudikas turi

informuoti draudėją sudarant draudimo sutartį. UAB „Drauda“ Turto draudimo

nuo vandentiekio ar šilumos tinklų avarijos taisyklių 12 straipsnio 1

punktas nustato, jog, sudarydamas draudimo sutartį, draudėjas turi pranešti

draudikui visas jam žinomas aplinkybes, svarbias rizikos padidėjimui[81].

Svarbiomis laikomos aplinkybės, kurios išvardintos prašyme. Aplinkybė, apie

kurią draudikas primygtinai teiravosi raštu, abejonių atveju laikoma

svarbia. Pagal AB „Snoro garantas“ Turto draudimo nuo gaisro ir gamtinių

jėgų taisyklių 9.3. punktą draudėjas, pateikęs pareiškimą draudimo

sutarčiai sudaryti, be draudiko sutikimo negali didinti arba leisti didėti

draudimo rizikai[82].

Apdrausto turto savininko pasikeitimas taip pat ggali įtakoti draudimo

riziką, todėl draudėjas arba naujasis savininkas, pagal Lietuvos

Respublikos draudimo įstatymo 13 straipsnį, per 1 mėnesį nuo turto

perleidimo sutarties pasirašymo dienos privalo apie tai informuoti

draudiką. Jei draudikas neinformuojamas, jis atleidžiamas nuo draudimo

sutartyje nustatytų pareigų vykdymo. Latvijos draudimo sutarties įstatymas

nustato, jog pasikeitus nekilnojamojo turto savininkui draudimo sutartis

galioja 1 mėnesį po savininko pasikeitimo (jei sutarties terminas

nepasibaigia anksčiau), po to sutartis pasibaigia, o, pasikeitus

nekilnojamojo turto savininkui, turto draudimo sutartis pasibaigia[83].

Italijoje apdrausto turto pasikeitimas yra pagrindas draudimo sutarčiai

pasibaigti, jei šalys nesutaria kitaip. Anglijoje pasikeitus apdrausto

turto savininkui turto draudimo sutartis pasibaigia[84].

Turto draudimo sutartis nėra kažkoks apdrausto turto priklausinys,

didinantis turto vertę. Be to, draudimo rizikos laipsnis dažnai priklauso

nuo turto savininko asmenybės. Apdrausto turto savininko pasikeitimas

galėtų būti pagrindas pasibaigti turto draudimo sutarčiai arba turėtų būti

įstatyme užtikrinta galimybė draudikui ir naujajam savininkui tartis

nepraėjus ilgam laiko tarpui nuo turto perleidimo dėl turto draudimo

sutarties sąlygų pakeitimo. Lietuvoje galiojanti Draudimo įstatymo 13

straipsnio nuostata dėl pareigos pranešti apie turto savininko pasikeitimą

draudikui per 1 mėnesį diskutuotina, nes draudikas, pasikeitus turto

savininkui, gana ilgą laiką lieka nežinioje apie galimą draudimo rizikos

padidėjimą (sakykim, asmuo apdraudęs transporto priemonę nuo vagystės,

laiko ją saugomoje automobilių aikštelėje, transporto priemonė parduodama,

o naujas savininkas transporto priemonę laiko jau aikštelėje šalia

gyvenamojo namo, todėl vagystės rizika padidėja).

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalis numato,

jog, sumažėjus draudimo rizikai, teisę reikalauti sumažinti draudimo įmoką

turi draudėjas.

. Pastebėtina, jog būtų tikslinga, siekiant apsaugoti draudiko

(draudimo rizikos padidėjimo atveju) ir draudėjo (draudimo rizikos

sumažėjimo atveju) interesus, Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme

numatyti trumpesnius terminus turto draudimo sutarties nutraukimui

draudėjui ir draudikui nesusitarus dėl įmokos ir draudimo sumos pakeitimo

padidėjus ar sumažėjus draudimo rizikai. Draudimo įstatymo 22 straipsnio 1

ir 4 dalyse įtvirtinta, jog nutraukiant draudimo sutartį privaloma laikytis

1 mėnesio raštiško įspėjimo termino. Ši nuostata taikytina ir nutraukiant

sutartį draudimo rizikos padidėjimo ar sumažėjimo aatvejais. Akivaizdu, jog

padidėjus draudimo rizikos laipsniui, draudiko interesai pažeidžiami ir

kartais jis netgi gali atsidurti gan nepalankioje situacijoje (pvz.

automobiliui, apdraustam nuo avarijos rizikos, techninių patobulinimų dėka

padidinamas variklio galingumas). Nesusitarus dėl draudimo įmokos

padidinimo, draudikas, raštu įspėjęs apie sutarties nutraukimą, turės

laukti visą mėnesį kol sutartis bus nutraukta. Todėl tikslinga pakoreguoti

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymą, nustatant trumpesnius įspėjimo

terminus turto draudimo sutarties nutraukimui nesusitarus dėl draudimo

įmokos dydžio pakeitimo pasikeitus draudimo rizikos laipsniui.

Sekanti svarbi draudimo sutarties sąlyga yra draudiminis įvykis.

Draudiminis įvykis yra įvykis, nuo kurio pasekmių buvo draustasi. Iš pirmo

žvilgsnio atrodo, jog draudimo rizikos ir draudiminio įvykio sampratos gan

panašios, tačiau tai skirtingi dalykai. Draudimo rizika yra tik tikimybė,

pavojus, jog draudimo įvykis atsitiks, o draudiminis įvykis yra tos

tikimybės, pavojaus realizavimasis. Tame ir glūdi esminis draudimo rizikos

ir draudiminio įvykio skirtumas.

Su draudiminiu įvykiu siejamas svarbiausios draudimo teisinio santykio

funkcijos – draudimo išmokos mokėjimo draudėjui – realizavimas[85] .

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 8 punktas nustato, jog

draudiminis įvykis yra draudimo sutartyje ar šiame įstatyme nustatytas

atsitikimas, kuriam įvykus, draudėjas, apdraustasis, naudos gavėjas ar

tretysis asmuo įgyja teisę į draudimo išmoką.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktas

nustato, jog draudiminiai įvykiai turi būti nurodyti draudimo rūšies

taisyklėse. Taigi draudiminių įvykių sąrašas paruošiamas draudiko.

Draudimo įstatymo 11 straipsnis numato draudimo įmonės pareigą įvykus

draudiminiam įvykiui draudimo sutartyje ar Draudimo įstatyme nustatytais

terminais mokėti draudimo išmoką. Draudikui svarbu yra tiksliai nustatyti

patį draudiminio įvykio faktą ir draudiminio įvykio pasekmes. Draudimo

įstatymo 18 straipsnio 1 dalis nustato, jog apie draudiminį įvykį pranešti

draudikui ir pateikti visą ir teisingą informaciją bei dokumentus yra

draudėjo pareiga. Kadangi draudiminio įvykio pasekmių nustatymas svarbus

draudikui, pagal Draudimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, jis turi teisę

duoti draudėjui privalomus nurodymus kaip elgtis įvykus draudiminiam

įvykiui. Draudėjas turi veikti siekdamas sumažinti draudiminio įvykio

sukeltą žalą ar jos išvengti. Jei draudėjas nevykdo draudiko nurodymų,

nededa pastangų išvengti žalos ar ją sumažinti, draudikas turi teisę

neatlyginti žalos dalies, kuri atsirado dėl šių draudėjo pareigų nevykdymo.

Draudikas draudimo sumos ribose privalo atlyginti nuostolius, kuriuos

draudėjas patyrė siekdamas sumažinti žalą ar jos išvengti. Draudimo įmonė,

ketindama nustatyti draudiminio įvykio faktą ir jo pasekmes, ne tik

vadovaujasi draudėjo pateiktais dokumentais ir informacija, bet ir turi

teisę savarankiškai aiškintis draudiminio įvykio aplinkybes: kreiptis į

ekspertus, valstybės valdymo institucijas, teisėsaugos organus, kitas

įmones, įstaigas . ir organizacijas (Draudimo įstatymo 18 straipsnio 6

dalis).

Informavimo apie draudiminį įvykį terminai ir tvarka nustatomi

draudimo sutartyje. UAB „KDK draudimas“ Transporto priemonių, agregatų ir

mechanizmų draudimo taisyklėse 10.2 punktas nustato, jog tuomet, kai

draudiminis įvykis atsitiko Lietuvos Respublikos teritorijoje, ne vėliau

kaip per 2 darbo dienas (visais kitais atvejais per 7 paras) draudėjas

privalo pateikti (arba

užtikrinti, kad kiti asmenys tai padarytų) išsamų

raštišką paaiškinimą apie draudiminio įvykio vietą, laiką, priežastis ir

kitas, draudėjo manymu tikslingas nurodyti aplinkybes[86].

Draudėjas ir draudikas, sudarydami draudimo sutartį, taip turi

susitarti ir dėl esminės turto draudimo sutarties sąlygos – draudimo

sumos. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 punktas

nustato, jog draudimo suma yra draudimo sutartyje ar draudimo įstatyme

nustatyta suma, kuria draudžiami turtiniai interesai.

Kaip anksčiau minėta, draudimo suma turto draudimo sutartyje negali

viršyti realios turto vertės. Dar tarpukario Lietuvos Respublikos Draudimo

taryba 1934 m. gegužės 26 d. posėdyje nutarė „paraginti apdraudimo

įstaigas, kad drausdamos žemės ūkio turtą žiūrėtų, kad draudimo sumos

neviršytų turto realios vertės“[87].

Realia turto verte paprastai laikoma turto rinkos kaina[88]. Tačiau

Lietuvos draudimo įmonių draudimo rūšies taisyklių analizė leidžia padaryti

išvadą, jog draudimo suma siejama arba su turto atstatomaja verte (pinigų

suma, kurios reikėtų tokių pat fizinių, eksploatacinių savybių tokios pat

rūšies objektui sukurti, pagaminti, įsigyti arba pastatyti, įrengti),

likutine verte (pinigų suma, kuri gaunama iš pradinės turto vertės atėmus

šio turto nusidėvėjimą) arba rinkos verte (turto rinkos kaina). AB

„Lietuvos draudimas“ NNamų turto draudimo taisyklių 12 punktas nustato, jog

turtas laikomas apdraustu likutine verte[89]. AB „Snoro garantas“ turto

draudimo taisyklių Nr. 004 5.1. nustato, jog turtas gali būti apdraustas

atstatomąja, likutine ar rinkos verte[90].

Draudimo suma apskaičiuojama sudarant turto draudimo sutartį,

pasinaudojant draudėjo suteikta informacija aapie draudžiamą turtą ir, kaip

taisyklė, draudžiamo turto įvertinimu. AB „Lietuvos draudimas“ Transporto

priemonių draudimo taisyklių 11 punkte nustatyta, jog draudiko ar jo

paskirto eksperto išvada dėl rinkos kainos yra draudėjui privaloma, jei

neįrodoma, kad ji neatitinka realios padėties[91]. Draudimo įstatymo 16

straipsnio 3 dalis nustato, jog draudimo sutartis laikoma negaliojančia,

jeigu draudėjas, ją sudarydamas, apgaulės būdu suklaidino draudimo įmonę

nurodydamas didesnę už tikrąją draudžiamojo objekto vertę ir tuo

nepagrįstai padidindamas draudimo sumą. Jei didesnės draudimo sumos

nustatymą sąlygojo netyčinė draudėjo klaida, draudikas, remdamasis Draudimo

įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi, turi teisę reikalauti sumažinti draudimo

sumą. Tuo atveju atitinkamai turi būti sumažinama ir draudimo įmoka. Kai

yra infliacija ar planuojama, jog draudimo sutarties galiojimo metu

apdrausto objekto vertė padidės, šalys, pagal Draudimo įstatymo 16

straipsnio 1 dalį gali nustatyti didesnę, nei reali objekto vertė, draudimo

sumą.

Draudimo įstatymas nedraudžia objektą apdrausti mažesne nei reali

vertė draudimo suma. Pvz., pastatą, kurio vertė 2 milijonai litų, apdrausti

nuo gaisro 1 milijono litų dydžio draudimo suma. Draudimo teorijoje galioja

taisyklė, jog objektą apdraudus mažesne draudimo suma, draudimo išmoka bus

proporcinga patirtiems nuostoliams taip, kaip draudimo suma – realiai

objekto vertei (proporcinė sistema)[92]. Tokiu būdu, jei draudiminio įvykio

pasekoje minėto pastato vertė sumažėjo perpus, tai draudikas turėtų

išmokėti 500.000 Lt draudimo išmoką. . Draudimo teorija išskiria ir taip

vadinamosios “pirmosios rizikos” sistemą, kuomet objektą apdraudus mažesne

nei reali vertė draudimo suma, įvykus draudiminiam įvykiui, draudikas

draudimo sumos ribose išmoka draudimo išmoką lygią draudėjo patirtiems

nuostoliams[93]. Taigi, jei minėto pastato vertė dėl draudiminio įvykio

sumažėja perpus, draudikas turėtų išmokėti 1 milijono litų dydžio išmoką.

Jei vertė sumažėja dar labiau, sakykim ¾, draudikas turėtų išmokėti 1

milijono litų dydžio išmoką, o likusios nuostolių dalies nepadengti.

Draudimo įmonės draudimo rūšies taisyklėse dažniausiai įtvirtina tiek

proporcinę, tiek pirmosios rizikos sistemą. Tokios nuostatos įtvirtintos

UAB „Drauda“ Turto draudimo nuo audros taisyklių 15 ir 16

straipsniuose[94], AB „Lietuvos draudimas“ Namų turto draudimo taisyklių 11

punkte[95].

Papildomas turto draudimas yra tada, kuomet draudėjas, jau apdraudęs

objektą nuo tam tikrų rizikų mažesne už realią vertę draudimo suma,

papildomai draudžiasi siekdamas, jog draudimo suma per visas turto draudimo

sutartis atitiktų realią objekto vertę. Lietuvos Respublikos draudimo

įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 2 punktas numato draudėjo pareigą

informuoti draudiką apie sudarytas arba ketinamas sudaryti to paties

objekto draudimo sutartis.

Ypatingo dėmesio verta taip vadinamo keleriopo draudimo problema,

būdinga išimtinai tik turto draudimo sutartims. Šveicarijos draudimo

sutarties įstatymas pateikia keleriopo draudimo sąvoką: keleriopu laikomas

to paties draudimo intereso draudimas nuo tokios pat rizikos tam pačiam

terminui skirtingose draudimo įmonėse, kai draudimo suma viršija draudimo

interesą.[96] Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalis

nustato, jog draudėjui keleriopo draudimo atveju draudimo įmonės draudimo

išmoką moka proporcingai, bendro žalos dydžio ribose. Analogiška nuostata

yra ŠŠveicarijoje ir Prancūzijoje[97]. Vokietijoje, Anglijoje draudėjas turi

teisę bet kurio draudiko pareikalauti išmokėti visą draudimo išmoką.

Draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, turi teisę pagal proporcingumo

principą iš kitų draudikų reikalauti atitinkamos išmokėtos draudimo išmokos

dalies[98].

Dar viena draudimo sutarties esminė sąlyga yra draudimo įmoka.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 10 punktas nustato, jog

draudimo įmoka (premija) yra draudimo sutartyje ar draudimo įstatyme

nustatyti draudėjui privalomi mokėjimai už draudiminę apsaugą.

Su draudimo įmokos įmokėjimu Draudimo įstatymas sieja draudimo

sutarties įsigaliojimą: 21 straipsnio 1 dalis nustato, jog draudimo

sutartis įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas įmoka visą ar pirmą

draudimo įmoką, arba, jei draudimo sutartyje numatyta – praėjus tam tikram

laikui po visos ar pirmos draudimo įmokos sumokėjimo.

Draudimo įmoka gali būti sumokama iš karto visa arba gali būti

išskaidyta dalimis. Draudimo įmokų terminai nustatomi draudimo sutartyje.

Draudimo įstatymas draudimo įmokų nesumokėjimą (jei sutartyje nenumatyta

kitaip) sieja su draudimo sutarties pasibaigimu (22 straipsnio 7 dalies 1

punktas). Vakarų Europos draudimo teisė žino draudiminės apsaugos

sustabdymo draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos institutą[99]. Draudiminė

apsauga atsinaujina draudėjui įmokėjus įmoką. Jei draudiminis įvykis

įvyksta tuo metu, kai draudiminė apsauga sustabdyta, draudėjas neturi

teisės gauti draudimo išmoką. Draudiminė apsauga sustabdoma konkrečiam

terminui, jei per tą laiką draudimo įmonė negauna draudimo įmokos, draudimo

įmonė turi teisę nutraukti draudimo sutartį. AB „Lietuvos draudimas“

Transporto priemonių draudimo taisyklių 16 punktas nustato, jei draudimo

sutartis buvo sudaryta vienerių metų ar ilgesniam laikotarpiui ir sutarta

draudimo įmoką mokėti per ke.lis kartus, tai, nesumokėjus eilinės įmokos

dalies, draudimo sutarties galiojimas sustabdomas pirmą dieną po eilinio

mokėjimo termino pasibaigimo ir atnaujinamas po įsiskolintos įmokos dalies

sumokėjimo[100].

Draudimo įmokos dydis turto draudimo sutartyse nustatomas

atsižvelgiant į šiuos du faktorius: draudimo sumą ir draudimo riziką. UAB

„Drauda“ Turto draudimo nuo vandentiekio ar šilumos tinklų avarijos

taisyklių 7 straipsnio 2 punktas numato, jog draudimo įmoka yra

apskaičiuojama nuo draudimo sumos[101]. Minėtų taisyklių 3 punkte

nustatyta, jog draudimo įmokos dydis tiesiogiai priklauso nuo draudimo

rizikos.

Draudimo sutarties šalys turi susitarti dėl esminės draudimo

sutarties sąlygos – sutarties termino. Reikalavimų turto draudimo sutarties

terminui Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas nenustato, todėl teoriškai

turto draudimo sutartis gali būti sudaroma bet kokiam terminui.

Terminas dažniausiai nustatomas kalendorine data (pvz. nuo 1999 01 01

iki 2000 01 01) arba apibrėžiamas kitokiu būdu (pvz. vienam reisui). UAB

„Hermis draudimas” Vežamų krovinių (prekių) draudimo taisyklių 9.1. punktas

nustato, jog draudimo sutartys gali būti sudaromos vienkartiniam pervežimui

arba daugkartiniams pervežimams – metams, trumpesniam nei metai

laikotarpiui (1-11 mėn.)[102]. 2. Įprastinės ir atsitiktinės turto draudimo sutarties sąlygos

Įprastinėmis sutarties sąlygomis Lietuvos civilinės teisės teorija

laiko įstatymu nustatytas sąlygas, dėl kurių šalims susitarti nereikia ir

jos tampa privalomomis sutarties šalims dėl sutarties sudarymo fakto[103].

Analizuojant Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 9 straipsnio 2

dalį,

reglamentuojančią draudimo r?šies taisyklių turinį, galima pastebėti,

jog į draudimo rūšies taisykles įtraukiamos sekančios įprastinės sąlygos,

kurias nustato Draudimo įstatymas bei kiti įstatymai:

1) draudėjo ir draudimo įmonės teisės ir pareigos draudimo sutarties

galiojimo metu, kurias reglamentuoja Draudimo įstatymo 11 straipsnis;

2) draudimo sutarties nutraukimo sąlygos, kurias reglamentuoja Draudimo

įstatymo 22 straipsnis;

3) keleriopo draudimo sąlygos (Draudimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalis);

4) ginčų tarp draudėjo ir draudimo įmonės sprendimo tvarka. Jei šalys

nenustato kitos ginčo sprendimų tvarkos, ginčai, kylantys iš draudimo

sutarties, sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

5) kitos ddraudimo sąlygos, kurias numato Valstybinė draudimo priežiūros

tarnybos valdyba. Pastebėtina, jog Valstybinė draudimo priežiūros tarnybos

valdyba šia teise, suteikiama Draudimo įstatymo, dar nėra pasinaudojusi.

Kitos sutarties sąlygos, kurios įtraukiamos į draudimo rūšies

taisykles, yra atsitiktinės draudimo sutarties sąlygos. Teisės teorija

atsitiktinėmis sąlygomis laiko šalių sutarimu nustatomas sąlygas, kurių

įstatymas nereguliuoja arba nustato dispozicine forma[104]. Kadangi

draudimo rūšies taisyklės yra ruošiamos draudiko, galima teigti, jog turto

draudimo sutarties atsitiktinės sąlygos atsiranda vienos sutarties šalies

valia. Nagrinėjant Draudimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, galima padaryti

išvadą, kad į draudimo rūšies taisykles įįtraukiamos sekančios atsitiktinės

turto draudimo sutarties sąlygos:

1) nedraudiminiai įvykiai, kurių atveju draudimo įmonė neprivalo mokėti

draudimo išmokų;

2) draudimo sumų, draudimo įmokų dydžių apskaičiavimo tvarka ir mokėjimo

pagrindai bei atsakomybė ir pasekmės dėl jų nesilaikymo;

3) draudimo padidintomis sumomis sąlygos;

4) žalos nustatymo tvarka;

5) draudimo išmokų aapskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka bei terminai;

6) draudimo sutarties pakeitimo sąlygos;

7) piniginė kompensacija už draudimo sutarties nutraukimą.

Analizuojant Draudimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį galima pastebėti,

jog šalia įprastinių ir atsitiktinių sąlygų į draudimo rūšies taisykles

įtraukiamos ir esminės sutarties sąlygos: draudiminiai įvykiai ir draudimo

sutarties terminas. Draudimo rūšies taisyklės dažniausiai numato minimalius

ir maksimalius turto draudimo sutarties terminus. Konkretus sutarties

terminas nustatomas sutarties sudarymo metu.

Keletas įprastinių ir atsitiktinių turto draudimo sutarties sąlygų

buvo paliestos nagrinėjant esmines turto draudimo sutarties sąlygas.

Nemažai įprastinių turto draudimo sutarties sąlygų bemaž nė kiek nesiskiria

nuo kitų rūšių sutarčių rūšių įprastinių sąlygų (netesybos už sutartinių

įsipareigojimų pažeidimus, ginčų, kylančių iš sutarties, sprendimas), kai

kurios atsitiktinės sąlygos daugiau siejasi su ekonomikos mokslo sritimi,

nagrinėjančia draudimą (draudimo sumų, draudimo įmokų dydžių apskaičiavimo

tvarka, žalos nustatymo tvarka, draudimo išmokų apskaičiavimo tvarka), be

to, sąlygos, liečiančios turto draudimo sutarties sudarymą ir pasibaigimą

bus nagrinėjamos kitame šio darbo skyriuje, todėl šioje dalyje pagrindinis

dėmesys bus skiriamas toms turto draudimo sutarties sąlygoms, su kuriomis

siejamos teorinės ir praktinės problemos.

Iš atsitiktinių turto draudimo sutarties sąlygų pirmiausia reikėtų

aptarti nedraudiminius įvykius. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 9

straipsnio 2 dalies 3 punktas įtvirtina draudiko pareigą draudimo rūšies

taisyklėse nurodyti nedraudiminius įvykius, kurių a.tveju draudimo įmonė

neprivalo mokėti draudimo išmokų. UAB „KDK draudimas“ Žemės ir miškų ūkio

technikos draudimo taisyklių 8.1. punktas nustato, kad bet koks įvykis,

kuris pagal sudarytą draudimo sutartį nėra laikomas draudiminiu įvykiu, yra

laikomas nedraudiminiu įvykiu[105]. Šis apibrėžimas bemaž tiksliausiai

apibūdina nedraudiminio įvykio esmę. Tačiau be tokio apibrėžimo draudimo

įmonės draudimo rūšies taisyklėse pateikia konkrečius nedraudiminių įvykių

sąrašus, kurie netgi panašių draudimo rūšių taisyklėse gali skirtis.

Įvykiui esant nedraudiminiui, draudikas atsisako mokėti draudimo

išmoką. UAB „Lavisos garantas“ namų turto draudimo taisyklių 5.2 punkte yra

nuostata, jeigu draudikas, atmesdamas draudėjo pretenziją dėl draudimo

išmokos mokėjimo, remiasi tuo, jog įvykis yra nedraudiminis, draudėjas

privalo įrodyti, jog nuostoliai, kuriuos turėtų atlyginti draudikas, nebuvo

susiję su nedraudiminiais įvykiais[106].

Sekanti svarbi turto draudimo sutarties atsitiktinė sąlyga yra

draudimo išmoka. Draudimo įstatymo 2 straipsnio 11 punktas nustato, kad

draudimo išmoka suprantama kaip išmokos, numatytos atitinkamose draudimo

rūšies taisyklėse, kurias draudimo įmonė, remdamasi šį įvykį

patvirtinančiais oficialiais dokumentais, privalo mokėti atsitikus

draudiminiam įvykiui. Kaip rašo Hagenas, palyginus su pagrindine draudėjo

pareiga – pareiga sumokėti draudimo įmoką, draudiko pareiga mokėti draudimo

išmoką vaidina daug svarbesnį vaidmenį: iš esmės tai yra vienintelis

draudimo teisinio santykio tikslas, kada tuo tarpu įmokos sumokėjimas yra

tik priemonė[107].

Kaip taisyklė, draudimo išmoka mokama pinigais. Tačiau UAB „KDK

draudimas“ Žemės ūkio pasėlių draudimo taisyklių 13.6 punktas nustato, kad,

draudėjui sutinkant, draudikas turi teisę draudimo išmoką dėl draudiminio

įvykio pakeisti apdrausto pasėlio kultūrai lygiaverte produkcija[108].

Draudimo išmokos mokėjimo pagrindas yra draudiminio įvykio buvimas.

UAB „Baltik garant“ Vežamų krovinių ddraudimo taisyklių 10.4. yra nuostata,

jog reikalaudamas išmokėti draudimo išmoką draudėjas privalo dokumentaliai

įrodyti savo interesą apdrausto turto atžvilgiu, draudiminio įvykio buvimą

ir savo pretenzijos dėl nuostolio atlyginimo dydį[109]. Draudėjo pareigą

pateikti draudimo įmonei visus su draudiminiu įvykiu susijusius dokumentus

nustato ir Draudimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 3 punktas.

Turto draudime draudimo išmokos dydis neturi viršyti draudimo sumos.

UAB „Baltic Polis“ turto draudimo nuo gaisro (ugnies) ir gamtinių jėgų

taisyklių 50 punktas nustato, kad draudimo išmoka už sugadintą, sunaikintą

ar draudiminio įvykio metu dingusį turtą (jų elementus) mokama

apskaičiuotos žalos dydžio, bet ne didesnė už sutartimi nustatytą draudimo

sumą[110]. Draudimo išmokos dydis priklauso nuo to, ar apdraustas turtas

sunaikintas ar sugadintas. Visiško turto sunaikinimo atveju išmokama visa

draudimo suma. Draudimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalis nustato, kad

draudimo įmonė, išmokėjusi draudimo išmoką, prilygstančią apdrausto turto

vertei, įgyja šio turto savininko teises. UAB „Baltic polis“ Turto draudimo

nuo vagystės įsilaužiant, atvirosios vagystės (plėšimo) bei vandalizmo po

įsilaužimo ar mėginimo padaryti tokią veiklą taisyklių Nr. 003 58 punkte

yra nuostata, jei draudėjas atgavo dingusį daiktą po to, kai už šį daiktą

gavo draudimo išmoką visa draudimo verte, tai draudėjas privalo grąžinti

draudimo išmoką arbą pristatyti draudikui tą daiktą. Teisę pasirinkti

draudėjas turi per dvi savaites po to, kai gavo raštišką draudiko

reikalavimą, praėjus šiam terminui, pasirinkimo teisė pereina draudikui.

Turto sugadinimo atveju draudėjas įgyja teisę į draudimo išmoką, lygią

atinkamai draudimo sumos daliai.

Draudimo išmokos dydį nustato draudikas. AB „Legela“. Geležinkelio

transporto priemonių draudimo taisyklių 11.4. punktas numato, jog draudimo

išmokos sumą nustato draudikas, vadovaujantis sugadinto turto apžiūrėjimo

duomenimis ir realia verte bei kitais nuostolio dydį patvirtinančiais

dokumentais[111]. UAB „Baltik garant“ Turto draudimo taisyklių 5.1. punkte

yra nuostata, kad „draudimas negali būti pasipelnymo šaltiniu“. Draudimo

atlyginimo sumos pagrindas yra apdrausto turto reali vertė draudiminio

įvykio dieną, apskaičiuota iš apdrausto naujo objekto vertės atėmus

nusidėvėjimą[112].

Draudimo iðmokos dydis gali bûti ribojamas franðize. Franðizë yra

draudiminio ávykio sukeltø nuostolių dalis, paprastai i?reiðkiama konkreèia

suma (pvz. 300 Lt), kurios draudikas neatlygina. Franðizë skirstoma á

besàlyginæ ir sàlyginæ. Tiek sàlyginës, tiek besàlyginës franðizës atveju,

kai nuostolių dydis nevir?ija franðizës dydþio, draudimo iðmoka nemokama.

Sàlyginës franðizës atveju, nuostoliø dydþiui virðijus franðizës dydá,

draudikas moka iðmokà neiðkaièiuodamas franðizës sumos, o besàlyginës –

franðizës suma iðskaièiuojama. Franðizës dydis ir rûðis áraðomi á draudimo

polisà. UAB „Ûkio draudimas“ Gyventojø turto savanoriškojo draudimo

taisyklių 6.4. punktas nustato, jog draudėjas gali pasirinkti franšizę,

kurios ribose, atsitikus draudiminiam įvykiui, pats įsipareigoja padengti

nuostolius[113]. UAB „KDK draudimas“ Nekilnojamojo turto draudimo taisyklių

6.7. punktas nustato, kad sudarant draudimo sutartį draudėjas suderina su

draudiku franšizės dydį ir rūšį[114].

Draudimo įmonė turi teisę sumažinti ar atsisakyti išmokėti draudimo

išmoką šiais Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje

nurodytais atvejais:

1) jeigu draudiminis

įvykis atsitiko dėl draudėjo, apdraustojo kaltės,

išskyrus veiksmus, susijusius su pilietinės pareigos atlikimu arba gyvybės,

sveikatos, garbės ir orumo gynimu;

2) jeigu draudėjas, sudarydamas draudimo sutartį, pateikė draudimo įmonei

žinomai neteisingus, draudimo įmokoms ar draudimo sumoms apskaičiuoti

reikalingus, esminius duomenis apie draudimo objektą arba juos nuslėpė;

3) jeigu draudėjas gavo visą ar dalinį žalos atlyginimą iš trečiojo asmens,

kalto dėl padarytos žalos apdraustajam turtui;

4) jeigu draudiminis įvykis atsitiko dėl karo veiksmų, karo arba

ypatingosios padėties įvedimo, masinių neramumų, branduolinės energijos

poveikio ir jeigu draudimo rūšies taisyklės nenumato kitaip;

5) kkitais draudimo sutartyje ar Draudimo įstatymo nustatytais atvejais.

Abejotina nuostata, jog draudėjo ar apdraustojo kaltė dėl draudimio

įvykio gali būti pagrindas draudikui sumažinti ar atsisakyti išmokėti

draudimo išmoką. Draudėjo tyčia kaip pagrindas atsisakyti išmokėti

draudimo išmoką suprantamas, kadangi tyčiniai draudėjo veiksmai

nesuderinami su draudimo teorijoje priimtomis draudimo intereso ir draudimo

rizikos teisėtumo, draudiminio įvykio atsitiktinumo kategorijomis. Todėl

teisingesnė būtų nuostata, jog draudimo įmonė privalo atsisakyti išmokėti

draudimo išmoką, jei draudiminis įvykis įvyksta dėl draudėjo tyčios. Tačiau

ar gali draudikas sumažinti ar atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, jei

draudiminis įvykis įvyksta ddėl draudėjo neatsargumo? Civilinės atsakomybės

draudime tai neįmanoma, nes draudėjas kaip tik ir draudžia savo civilinę

atsakomybę dėl to, jog draudikas atlygintų draudėjo kaltais veiksmais

(neatsargumu) padarytą žalą tretiesiems asmenims. Asmens ir turto draudime

tai įmanoma, bet draudikas, taip susiaurindamas atsakomybę pagal draudimo

sutartį, padarytų savo draudimo paslaugas nepopuliariomis, nes dauguma

draudėjų renkasi draudimą kad apsaugotų save ne tik nuo kitų asmenų, bet ir

savo paties neatsargių veiksmų pasekmių.

Draudimo įmonių draudimo rūšies taisyklėse dažna yra nuostata, jog

visų draudimo sutarties pareigų tin.kamas vykdymas yra sąlyga draudikui

mokėti draudimo išmoką. Pvz., į draudimo įmonę “N” 1998 04 21 kreipėsi G.

Kulbio individuali įmonė, prašydama išmokėti draudimo išmoką, kadangi

draudimo įmonėje draustas automobilis 1998 04 18 buvo pavogtas. Draudimo

įmonė atsisakė mokėti draudimo išmoką. Vienas iš atsisakymo motyvų buvo

tas, jog draudėjas praleido pranešimo apie draudiminį įvykį terminą. Pagal

draudiko taisykles draudėjas apie draudiminį įvykį privalo pranešti per 1

parą[115].

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalis suteikia

galimybę įtraukti į turto draudimo sutartį ir papildomas turto draudimo

sutarties sąlygas: draudimo įmonės ir draudėjo sutarimu draudimo rūšies

taisyklių ggali būti sudaromos atskiros (individualios) draudimo sutartys,

numatančios papildomas sąlygas, kurios nustatomos sudarant draudimo

sutartį. Jei bet kuri iš šalių pareikštų, jog be jos pageidaujamų papildomų

sąlygų neketina sudaryti turto draudimo sutarties, šios papildomos sąlygos

būtų laikomos esminėmis turto draudimo sutarties sąlygomis, nes Lietuvos

Respublikos civilinio kodekso 168 straipsnis nustato, jog esminėmis

sutarties sąlygomis laikytinos sąlygos, dėl kurių, vienos šalies

pareiškimu, turi būti susitarta. Jei nėra tokio šalies pareiškimo,

papildomos draudimo sutarties sąlygos laikytinos atsitiktinėmis.

Draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalis lyg ir draudžia ?alių

susitarimu keisti draudimo sutarties sąlygas, numatytas draudimo rūšies

taisyklėse, tačiau praktikoje, nesant įstatyme įtvirtinto papildomų

draudimo sutarties sąlygų apibrėžimo, įmanomi atvejai, kuomet, įvairiai

ai?kinant papildomų draudimo sutarties sąlygų sąvoką, draudimo rū?ies

taisyklėse nurodytos sąlygos gali būti pakeistos. Pastebėtina, jog

Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba atlieka išankstinę draudimo

sutarties sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos įstatymams kontrolę, nes

leidimas draudimo rūšiai išduodamas tik tuomet, kada draudimo rūšies

taisyklės neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams. Atsižvelgiant į

šias nuostatas, draudimo sutarties sąlygų, nurodytų draudimo rūšies

taisyklėse, keitimas šalių susitarimu padarytų išankstinės draudimo

sutarties sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos įstatymams kontrolės

mechanizmą neefektyvų, todėl Draudimo įstatyme būtina tiksliai nustatyti,

kokios sąlygos yra laikomos papildomomis draudimo sutarties sąlygomis.

Taip pat abejonių kelia Draudimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalis,

nustatanti draudimo įmonės pareigą toms pačioms papildomoms sąlygoms

pasikartojus daugiau kaip tris kartus, pakeisti draudimo rūšies taisykles.

Kai keturi draudėjai prašo draudimo sutartyse įrašyti vienodą papildomą

sąlygą, netikslinga versti visus kitus draudėjus, draudimo įmonei pakeitus

draudimo rūšies taisykles, sudaryti draudimo sutartis su šia sąlyga. III. Turto draudimo sutarties sudarymas ir pasibaigimas

Kadangi turto draudimo sutartis yra draudimo sutarties atmaina, turto

draudimo sutarties sudarymui kaip ir draudimo sutarties sudarymui taikomos

tos pačios Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos.

Draudimo sutartis sudaroma tarp draudiko ir draudėjo. Draudiku pagal

Draudimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalį gali būti tik Lietuvos Respublikos

įstatymų nustatyta tvarka įsteigtos draudimo įmonės: akcinės bendrovės ir

uždarosios akcinės bendrovės. Draudimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalis

riboja užsienio valstybių draudimo įmonių veiklos Lietuvos Respublikoje

galimybę. Kitų šalių draudimo įmonėms, neregistruotoms Lietuvos

Respublikoje, tiesiogiai ar per draudimo tarpininkus draudžiama sudarinėti

draudimo sutartis su Lietuvos Respublikos fiziniais ir juridiniais

asmenimis, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublikos draudimo įmonės

neturi analogiškų ar panašių draudimo rūšies taisyklių arba jų finansinis

pajėgumas neleidžia sudaryti pageidaujamų draudimo sutarčių. Draudėjas,

pagal Draudimo įstatymo 2 straipsnio 2 punktą, yra asmuo, sudaręs su

draudimo įmone draudimo sutartį ar esantis draudėju šio įstatymo pagrindu

ir privalantis mokėti draudimo įmokas (premijas) bei turintis teisę gauti

atsitikus draudiminiam įvykiui draudimo išmoką. Taigi draudėjais gali būti

tiek fiziniai asmenys, tiek juridiniai, tiek įmonės, neturinčios juridinio

asmens teisių, atitinkantys Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2

skirsnio normų keliamus teisinio subjektiškumo reikalavimus.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 168 straipsnis nustato, jog

sutartis laikoma sudaryta, kada šalys, atitinkamais atvejais – reikalaujama

forma susitarė dėl visų esminių jos punktų (sąlygų). Teisės teorijoje

išskiriamos dvi sutarties sudarymo proceso stadijos: vienos šalies

pasiūlymas antrąjai šaliai sudaryti sutartį (oferta) ir antrosios šalies

pasiūlymo priėmimas (akceptas)[116].

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis nustato,

jog draudėjas, prieš sudarydamas draudimo sutartį pateikia draudimo įmonei

prašymą raštu arba kitu būdu pareiškia savo ketinimą sudaryti draudimo

sutartį. Draudėjas turi pateikti prašymą raštu, jeigu tai numato draudimo

rūšies taisyklės[117]. Draudėjo raštiško prašymo formą nustato draudimo

įmonė.

Draudimo teisės teorijoje dominuoja požiūris, laikantis draudėjo

prašymą sudaryti sutartį oferta[118]. Tačiau, kad pasiūlymas sudaryti

sutartį būtų laikomas oferta būtina, jog jis būtų nukreiptas apibrėžtam

asmeniui ir jame būtų nurodytos esminės sutarties sąlygos[119]. Šiminova

teigia, jog draudėjo pasiūlyme draudikui sudaryti draudimo sutartį

nurodytos esminės sutarties sąlygos arba jų nustatymo tvarka yra pakankami

požymiai, leidžiantys tokį pasiūlymą laikyti oferta[120]. Draudėjas, prieš

pateikdamas draudikui pasiūlymą sudaryti draudimo sutartį, susipažįsta su

draudimo rūšies taisyklėmis ir žodžiu arba raštu pareiškia savo pasiūlymą

sudaryti sutartį. Tik susipažinusio su draudimo rūšies taisyklių

nuostatomis, liečiančiomis draudimo rizikos laipsnio, draudimo sumos ir

draudimo įmokos nustatymo tvarką, įtvirtinančiomis draudiminių įvykių

sąrašą, draudėjo pasiūlymas draudikui sudaryti draudimo sutartį draudimo

rūšies taisyklių sąlygomis galės būti pripažįstamas pasiūlymu, kuriame

nurodytos esminės draudimo sutarties sąlygos, t.y. oferta. Pavyzdžiui,

Belgijos įstatymai oferta pripažįsta ne bet kokį draudėjo pasiūlymą

sudaryti sutartį, o tik pasiūlymą, kuriame nurodytos esminės draudimo

sutarties sąlygos[121].

Reikia atkreipti dėmesį, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso

projekto 580 straipsnio 1 dalis akcentuoja dar vieną ofertos požymį:

pasiūlymas sudaryti sutartį turi išreikšti oferento ketininimą būti

sutarties saistomu ir įsiparei.gojančiu akcepto atveju[122]. Todėl, priėmus

naująjį Civilinį kodeksą, reikalavimai ofertai turto draudimo sutarčiai

sudaryti sugriežtės.

Pastebėtina, jog praktikoje Lietuvos Respublikos draudimo įmonės

skiria nevienodą dėmesį draudėjo raštiško prašymo sudaryti draudimo sutartį

formai. UAB “Drauda” Turto draudimo nuo ugnies taisyklių[123] draudėjo

prašymo sudaryti sutartį formoje šalia kitų duomenų draudėjas turi nurodyti

draudimo sumą, draudimo įmoką, pageidaujamą draudimo sutarties terminą,

duomenis

apie draudžiamą objektą, reikalingus draudimo rizikos laipsnio

įvertinimui, kitoje prašymo pusėje pateikiamas išrašas iš draudimo rūšies

taisyklių, kur išvardinti draudiminiai įvykiai. Tačiau, pavyzdžiui, AB

“Lietuvos draudimas” Ūkininko turto draudimo taisyklių[124] draudėjo

raštiško prašymo sudaryti sutartį formoje draudėjas privalo tik išvardinti

turtą, kurį ketina apdrausti, ir nurodyti draudimo sumą.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas skiria sutarties sudarymo

tvarką pagal pasiūlyme nurodytą ar nenurodytą terminą atsakyti. Jei

draudėjo pasiūlyme nenurodytas terminas atsakyti, pasiūlymui esant

žodiniui, vadovaujantis Civilinio kodekso 171 straipsnio 1 dalimi draudimo

sutartis laikoma sudaryta, jei draudikas tuojau pareiškia draudėjui apie

sutikimą ssu pastarojo pasiūlymu, o esant raštiškam draudėjo pasiūlymui,

pagal Civilinio kodekso 171 straipsnio 2 dalį sutartis laikoma sudaryta,

jei draudiko atsakymas apie pasiūlymo priėmimą gaunamas per normaliai tam

reikalingą laiką. Jei draudėjo pasiūlyme sudaryti sutartį nurodytas

terminas atsakyti, draudimo sutartis pagal Civilinio kodekso 170 straipsnį

laikoma sudaryta, kai draudėjas gauna draudiko atsakymą per pasiūlyme

nurodytą laiką.

Kadangi Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis

nustato, jog draudimo sutartis sudaroma rašytine forma, todėl, pagal

Civilinio kodekso 169 straipsnio 1 dalį, draudimo sutartis bus sudaryta nuo

to momento, kai ji bus išreikšta rašytine forma. Pripažinti draudimo

sutartį išreikšta rašytine forma nepakanka tik draudėjo raštiško prašymo

sudaryti draudimo sutartį, bet būtinas ir draudiko raštiškas sutikimas

sudaryti draudimo sutartį (akceptas), išreiškiamas išduodant draudėjui

draudimo liudijimą (polisą)[125]. Lietuvos civilinės teisės teorija

pasiūlymą sudaryti sutartį pripažįsta akceptu tik tada, jjeigu sutinkama su

visomis pasiūlyme nurodytomis sąlygomis[126]. Belgijoje, Vokietijoje,

Prancūzijoje, Anglijoje ir kitose Vakarų Europos valstybėse yra nuostata,

jei draudėjo prašyme buvo išreikštos visos esminės draudimo sutarties

sąlygos, o draudiko pateikiamas polisas jų neatitinka, tai traktuotina kaip

nauja draudiko oferta, kurią draudėjas gali atmesti[127]. Taigi, rašytinė

turto draudimo sutarties forma pasireiškia dviem dokumentais: draudėjo

raštišku prašymu sudaryti draudimo sutartį ir draudimo liudijimu (polisu),

kurį išduoda draudikas. Turto draudimo sutartis laikytina sudaryta, kai

draudėjas gauna draudiko akceptą – draudimo liudijimą (polisą).

Atskira rašytinė draudimo sutartis, kurioje būtų įtrauktos visos

draudimo rūšies taisyklėse ir draudimo polise nurodytos draudimo sutarties

sąlygos, kaip taisyklė, nėra sudaroma, tačiau Draudimo įstatymas to

nedraudžia. Atskira rašytinė draudimo sutartis dažniausiai atsiranda

realizuojant Draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatas, kurios

numato, jog draudėjo ir draudimo įmonės susitarimu draudimo rūšies

taisyklių pagrindu gali būti sudarytos atskiros (individualios) draudimo

sutartys, numatančios papildomas sąlygas, kurios nustatomos sudarant

draudimo sutartį. Individualios turto draudimo sutarties sudarymo momentas

sietinas ne su momentu, kada draudėjas gauna draudimo liudijimą (polisą),

o, vadovaujantis Lietu.vos Respublikos civilinio kodekso 169 straipsnio 2

dalimi, surašius vieną šalių pasirašytą dokumentą – individualią draudimo

sutartį, į kurią inkorporuotos visos draudimo sutarties sąlygos.

Lietuvos civilinės teisės teorija pripažįsta kaip vieną esminių

ofertos požymių jos adresavimą apibrėžtam asmenų ratui, su tam tikromis

išimtis, kada pasiūlymas sudaryti sutartį gali būti adresuotas ir

neapibrėžtai asmenų grupei: automatas gazuotam vandeniui, prekių išdėstymas

vitrinoje, automobilis taksi stovėjimo vietoje[128]. Lietuvos Respublikos

civilinio kodekso projekto 580 straipsnio 2 dalis numato, jog oferta gali

būti adresuota konkrečiam asmeniui arba neapibrėžtam asmenų ratui[129].

Kyla klausimas, ar, ateityje priėmus naująjį Civilinį kodeksą, bus galima

draudimo įmonės vieša oferta turto draudimo sutarčiai sudaryti? Šalyse,

kurių įstatymai pripažįsta viešosios ofertos galimybę, viešajai ofertai

taip pat turi būti būdingas esminių sutarties sąlygų išreiškimo ofertoje

požymis. V. Mikelėnas pastebi, jog Prancūzijoje siūlymas sudaryti sutartį

oferta laikomas tik kai jame nurodomos visos esminės sutarties sąlygos,

oferento valios išraiška turi būti tokia detali ir aiški, jog sutarčiai

sudaryti kitai šaliai pakaktų pasakyti “aš sutinku”[130]. Siūlymas sudaryti

sutartį, kuriame kai kurios sąlygos yra rezervuotos, numačius jas aptarti

ateityje, oferta nepripažįstamas. Analogiška nuostata dėl esminių sutarties

sąlygų išreiškimo ofertoje yra ir Anglijoje, Vokietijoje, Italijoje[131].

Taigi, atsižvelgiant į turto draudimo sutarties esmę, akivaizdu, jog nėra

įmanomas draudimo įmonės pasiūlymas neapibrėžtam asmenų ratui sudaryti

turto draudimo sutartį, kuriame būtų išreikštos visos esminės turto

draudimo sutarties sąlygos, nes jos turto draudimo sutartyje priklauso nuo

konkretaus draudėjo asmenybės, jo draudžiamo turto ypatybių. Taigi turto

draudimo sutartyje vieša oferta negalėtų būti įmanoma ir, kaip anksčiau

minėta, turto draudimo sutartis negalėtų būti priskiriama prie viešų

sutarčių.

Kadangi didelę reikšmę draudimo teisiniuose santykiuose vaidina

draudimo liudijimas (polisas), būtina nuodugniau jį paanalizuoti. Lietuvos

Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 12 punktas nustato, kad draudimo

liudijimas (polisas) yra oficialus dokumentas, kuriuo patvirtinamas

sutarties sudarymas. Draudimo liudijime pagal Lietuvos Respublikos draudimo

įstatymo 10 straipsnio 1 dalį turi būti nurodyta:

1) draudimo liudijimo (poliso) numeris;

2) draudimo įmonės pavadinimas ir buveinės adresas;

3) draudėjo, apdraustojo, naudos gavėjo vardas, pavardė arba pavadinimas;

4) draudimo grupė ir draudimo rūšies taisyklių pavadinimas bei numeris;

5) draudimo objektas;

6) draudimo suma;

7) draudimo įmoka ir jos mokėjimo terminai;

8) draudimo sutarties galiojimo terminas;

9) draudėjo parašas su įrašu, kad draudėjas su draudimo rūšies taisyklėmis

susipažinęs;

10) draudimo įmonės įgalioto sudaryti draudimo sutartį asmens parašas ir

draudimo įmonės antspaudas ar jų faksimilės;

11) draudėjo parašas, antspaudas (kai draudėjas yra įmonė, įstaiga ar

organizacija);

12) draudimo liudijimo (poliso) išdavimo data.

Be nuomonės, jog draudimo polisas yra dokumentas, įrodantis draudimo

sutarties sudarymo faktą, teorijoje bandome įžvelgti ir kitokių draudimo

poliso paskirčių. Jaičkovas teisingai pastebėjo, jog draudėjo raštiškas

prašymas sudaryti sutartį ir draudimo polisas kartu išreiškia įstatymo

reikalaujamą rašytinę draudimo sutarties formą. Kai kurie autoriai (pvz.

Luncas) laikė draudimo polisą pačia draudimo sutartimi[132]. Musinas,

analizuodamas jūrinio draudimo sutartis, poliso išdavimo faktą siejo su

draudimo sutarties įsigaliojimu, nepriklausomai nuo to, ar draudimo įmoka

sumokėta ar ne. Martjanova draudimo polisui teikė legitimacinio dokumento,

įrodančio draudėjo teisę .gauti draudimo išmoką, reikšmę[133].

Draudimo poliso pagrindinė reikšmė vis dėlto turi būti siejama su

draudimo sutarties sudarymo fakto įrodymu. Tokią draudimo poliso reikšmę

įtvirtina Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas. Lietuvoje draudimo

sutarties įsigaliojimas nesiejamas su draudimo ppoliso išdavimu, o tik su

draudimo įmokos sumokėjimu. Legitimacinė (kaip draudėjo teisės į draudimo

išmoką įrodymas) draudimo poliso paskirtis pasireiškia tuo, jog draudėjas

legitimuojamas tik įrodžius draudimo sutarties tarp draudėjo ir draudiko

sudarymo faktą. Tradiciškai Europos valstybėse draudimo polisas išduodamas

viena?ališkai draudiko, todėl laikyti jį pačia draudimo sutartimi

negalima[134]. Be to, draudimo poliso turinyje nėra draudimo sutarties

sąlygų, esančių draudimo rūšies taisyklėse.

Europos valstybėse (Vokietijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Anglijoje ir

kt.) draudimo polisas taip pat laikomas dokumentu, įrodančiu draudimo

sutarties sudarymo faktą[135]. Vokietijoje reikalaujama, jog draudimo

polise būtų nurodyta draudimo sutarties sudarymo data, draudėjas, draudimo

rizikos pobūdis, draudėjo ir draudiko teisės ir pareigos sutarties

galiojimo metu ir sankcijos už jų nevykdymą. Prancūzijoje polise turi būti

nurodytos sutarties šalys, šalių adresai, draudimo rizikos pobūdis,

draudimo įmokos dydis, draudimo suma, draudimo sutarties sudarymo ir

įsigaliojimo data, informacija apie draudėjo pretenzijos draudikui tvarką.

Danijoje, Airijoje, Italijoje, Anglijoje jokie reikalavimai poliso turiniui

nėra keliami[136].

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1

punktas numato draudiko pareigą supažindinti draudėją su draudimo rūšies

taisyklėmis ir išduoti draudimo liudijimą (polisą). Tačiau draudimo polise

nėra nurodomos draudėjo ir draudiko pareigos draudimo sutarties galiojimo

metu, pranešimo apie draudiminį įvykį terminai ir tvarka. Siekiant labiau

apsaugoti draudėjo interesus nuo galimo draudimo įmonių piknaudžiavimo dėl

to, jog draudėjas gerai nežino draudimo sutarties sąlygų, būtina Draudimo

įstatyme įtvirtinti nuostatą, jog draudimo įmonė privalo draudėjui kartu su

polisu

išduoti ir draudimo rūšies taisyklių nuorašą.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 22 ir 23 straipsniai išskiria

draudimo sutarties nutraukimo, pasibaigimo ir negaliojimo pagrindus.

Turto draudimo sutartis kaip draudimo sutarties atmaina gali būti

nutraukta šalių iniciatyva, raštiškai įspėjus kitą šalį prieš 1 mėnesį iki

numatytos nutraukimo datos. Nutraukiant draudimo įmonės iniciatyva

negyvybės draudimo, kurio dalis yra turto draudimas, sutartį pagal Lietuvos

Respublikos draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punktą draudėjui

grąžinama draudimo įmokos už likusį draudimo sutarties galiojimo laiką,

išskaičiavus pagal tą draudimo sutartį išmokėtas sumas. Ši draudimo

įstatymo fformuluotė diskutuotina, nes, jei pagal draudimo sutartį draudėjui

buvo išmokėta draudimo išmoka, didesnė už sumokėtos draudimo įmokos sumą,

draudikui savo iniciatyva nutraukiant draudimo sutartį, draudėjas negaus

nieko. Sakykime, draudėjas apdraudė automobilį nuo autoavarijos rizikos

10000 litų draudimo sumai, sumokėjo 250 litų, po mėnesio įvyko autoįvykis,

automobilis buvo sugadintas, draudimo įmonė išmokėjo 1000 litų ir nutraukė

draudimo sutartį. Draudėjas liko be jokios kompensacijos už sutarties

nutraukimą. Todėl, siekiant išvengti galimų draudimo įmonių piknaudžiavimų

draudėjo atžvilgiu, būtina taisyti Draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalies

1 punkto nuostatą.

Analogiška problema yra ir nutraukiant negyvybės draudimo sutartį

draudėjo iniciatyva. Pagal Draudimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalies 1

punktą draudėjui grąžinama draudimo įmokos už likusį draudimo sutarties

galiojimo laiką, išskai?iavus draudimo sutarties sudarymo . ir vykdymo

išlaidas bei pagal tą draudimo sutartį mokėtas sumas.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 222 straipsnio 4 dalis nustato,

kad draudimo sutarties šalys po to, kai joms tapo žinoma apie draudimo

sutarties pažeidimą, turi teisę per vieną mėnesį nutraukti draudimo

sutartį. Draudimo sutarties pažeidimas siejamas su sutarties šalies kalte.

Pastebėtina, jog Draudimo įstatymas nereglamentuoja, kas ir kokia tvarka

nustato šalies kaltę, o tai traktuotina kaip draudimo įstatymo trūkumas.

Draudimo įstatymo 22 straipsnio 5 dalies 1 punktas nustato, kai draudimo

sutartis nutraukiama draudėjo reikalavimu draudimo įmonei (nustačius jos

kaltę) pažeidus draudimo sutarties sąlygas, draudėjui ne gyvybės draudimo

atveju grąžinamos draudimo įmokos už likusį draudimo sutarties galiojimo

laiką. Jei ne gyvybės draudimo sutartis nutraukiama draudimo įmonės

reikalavimu draudėjui (nustačius jo kaltę) pažeidus draudimo sutarties

sąlygas, draudėjui pagal Draudimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalies 1 punktą

draudimo įmokos negrąžinamos.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 22 straipsnio 7 dalis nustato,

jog draudimo sutartis ppasibaigia:

1) jei draudėjas draudimo sutartyje ar Draudimo įstatymo nustatytu laiku

nesumoka draudimo įmonei draudimo įmokų (jeigu draudimo sutartyje

nenustatyta kitaip);

2) jei draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumoka draudimo

įmonei papildomų draudimo įmokų, į kurias draudimo įmonė įgijo teisę

padidėjus draudimo mastui po draudimo sutarties sudarymo (jeigu draudimo

sutartyje nenustatyta kitaip);

3) jei draudimo įmonė sumoka visas draudimo sutartyje numatytas draudimo

išmokas;

4) jei likviduojamas draudėjas – juridinis asmuo ar draudėjas – juridinio

asmens statuso neturinti įmonė ir nėra jų teisių ir pareigų perėmėjų;

5) jei miršta apdraustasis. Šis punktas turto draudimo sutarčiai

netaikomas, kadangi turto draudime nėra apdraustojo, kuris gali būti tik

asmens draudime;

6) jei pasibaigia draudimo sutartyje nustatytas draudimo sutarties

galiojimo terminas;

7) jei yra kiti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyti prievolių

pasibaigimo pagrindai.

Diskutuotina Draudimo įstatymo 22 straipsnio 7 dalies 1 punkto

nuostata, jog draudimo sutartis pasibaigia, jei draudėjas laiku nesumoka

draudimo įmokų (jei draudimo sutartyje nenustatyta kitaip) ir 22 straipsnio

7 dalies 2 punkto nuostata, jog draudimo sutartis pasibaigia (jei pačioje

sutartyje nenustatyta kitaip) draudėjui nustatytu laiku nesumokėjus

papildomų draudimo įmokų draudimo rizikos padidėjimo atveju. Draudimo

įmokos padidėjimas priklauso nuo šalių susitarimo (draudimo įstatymo 14

straipsnio 4 dalis). Pareiga laiku mokėti draudimo įmokas yra sutartinė

draudėjo pareiga. Jei draudėjas šios pareigos nevykdo, jis pažeidžia

draudimo sutarties sąlygas. Draudėjo sutarties sąlygų pažeidimas yra

pagrindas draudiko reikalavimu nutraukti sutartį dėl draudėjo kaltės pagal

Draudimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalį. Šios įstatymo nuostatos

prieštarauja viena kitai, jas būtina patikslinti.

Nuo draudimo sutarties nutraukimo ir pasibaigimo reikia skirti

atvejus, kuomet draudimo sutartis negalioja. Lietuvos Respublikos draudimo

įstatymo 23 straipsnis nustato, jog draudimo sutartis negalioja, jeigu:

1) ji sudaryta po draudiminio įvykio;

2) ji sudaryta su kitos šalies draudimo įmone ar Lietuvos Respublikoje

registruotu ūkio subjektu, neturinčiu licencijos verstis draudimo veikla

Lietuvos Respublikoje, išskyrus Draudimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje

nurodytas išimtis, kuomet, Lietuvos Respublikos draudimo įmonėms neturint

analogiškų ar panašių draudimo rūšies taisyklių arba jų finansiniam

pajėgumui nneleidžiant sudaryti draudėjo pageidaujamų draudimo sutarčių,

draudimo sutartis sudaroma su konkurso būdu par.inkta užsienio valstybės

draudimo įmone;

3) yra kiti sandorių negaliojimo pagrindai, nustatyti Lietuvos Respublikos

civiliniame kodekse.

Šalia bendrų visoms draudimo sutartims negaliojimo pagrindų, Draudimo

įstatymo 16 straipsnio 3 dalis nustato ir pagrindą, kuris gali būti

taikomas tik turto draudimo sutarčiai: draudimo sutartis laikoma

negaliojančia, jeigu draudėjas, ją sudarydamas, apgaulės būdu suklaidino

draudimo įmonę nurodydamas didesnę už tikrąją draudžiamojo objekto vertę ir

tuo nepagrįstai padidindamas draudimo sumą.

Sprendžiant iš formuluočių “draudimo sutartis negalioja” ir “draudimo

sutartis laikoma negaliojančia”, Draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 ir 2

punktai bei 16 straipsnio 3 dalis numato atvejus, kuomet sutartis yra

niekinė. Draudimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalis numato nuginčijamos

draudimo sutarties atvejus: draudimo sutartis, neatitinkanti draudimo

įstatymo reikalavimų, sudaryta apgaulės būdu, ir po draudiminio įvykio gali

būti teismine tvarka pripažįstama negaliojančia. Abejotina nuostata, jog

draudimo sutartis, neatitinkanti įstatymo reikalavimų, yra nuginčijama.

Draudimo sutarčiai, kaip ir kiekvienam sandoriui, yra taikomi bendrieji

sandorių negaliojimo pagrindai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 47

straipsnio 1 dalis nustato, jog sandoris, neatitinkantis įstatymo

reikalavimų, negalioja. Taigi, Civilinis kodeksas sandorį, neatitinkantį

įstatymo reikalavimų laiko niekiniu, o ne nuginčijamu. Todėl būtina

pakoreguoti šią Draudimo įstatymo nuostatą, prieštaraujančią Lietuvos

Respublikos civiliniam kodeksui.

Apibendrinant galima būtų teigti, jog turto draudimo sutarties

sudarymo, nutraukimo, negaliojimo ir pasibaigimo pagrindų reglamentacijoje

nemažai trūkumų, kuriuos būtina taisyti. Išvados

Turto draudimas Lietuvos Respublikoje vykdomas savanoriškaja forma

-draudėjo ir draudimo įmonės susitarimu, patvirtintu sutartimi.

Turto draudimo sutartį reglamentuojančiame Lietuvos Respublikos

draudimo įstatyme nemažai diskutuotinų nuostatų, kurios aptariamos šiame

darbe. Išvadose paminėtinos labiausiai diskutuotinos Draudimo įstatymo

nuostatos.

Draudimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalis turėtų numatyti draudiko

pareigą ne tik supažindinti draudėją su draudimo rūšies taisyklėmis, bet ir

jas išduoti, nes sutarties sąlygų žinojimas suteiktų draudėjui galimybę

tinkamai vykdyti sutartines pareigas ir reikalauti, jog draudikas taip pat

vykdytų pareigas, kylančias iš draudimo sutarties. Taip sumažėtų draudimo

įmonių piknaudžiavimų draudėjo atžvilgiu.

Abejonių kelia Draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies nuostata, jog

draudėjo ar apdraustojo kaltė dėl draudimio įvykio gali būti pagrindas

draudikui sumažinti ar atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nes nemaža

dalis draudimo sutarčių sudaroma siekiant apsisaugoti nuo savo paties

neatsargių veiksmų neigiamų turtinių pasekmių, todėl, atsižvelgiant į

draudimo esmę, Draudimo įstatyme būtina nustatyti, jog pagrindas sumažinti

ar atsisakyti išmokėti draudimo išmoką gali būti draudėjo ar apdraustojo

tyčia.

Ginčytina Draudimo įstatymo 22 straipsnio 7 dalies 1 punkto nuostata,

jog draudimo sutartis pasibaigia, jei draudėjas laiku nesumoka draudimo

įmokų (jei draudimo sutartyje nenustatyta kitaip) ir Draudimo įstatymo 22

straipsnio 7 dalies 2 punkto nuostata, jog draudimo sutartis pasibaigia

(jei pačioje sutartyje nenustatyta kitai) draudėjui nustatytu laiku

nesumokėjus papildomų draudimo įmokų draudimo rizikos padidėjimo atveju,

nes šiomis nuostatomis draudėjo sutartinių pareigų nevykdymas yra pagrindas

draudimo sutarčiai pasibaigti, kai tuo tarpu Draudimo įstatymo 22

straipsnio 6 dalis

nustato, jog sutarties sąlygų pažeidimas dėl draudėjo

kaltės yra pagrindas draudiko reikalavimu nutraukti draudimo sutartį.

Būtina pakoreguoti Draudimo įstatymą, numatant, jog draudimo įmokų

nesumokėjimas kaip sutarties sąlygų pažeidimas būtų ne sutarties

pasibaigimo pagrindas, o pagrindas draudiko reikalavimu nutraukti draudimo

sutartį.

Taisant Draudimo įstatymo trūkumus, svarbu yra suvokti turto draudimo

sutarties esmę. Turto draudimo sutartis laikytina draudimo sutarties

atmaina, kuriai būdingi bendrieji draudimo sutarties požymiai: turto

draudimo sutartis yra atlygintina, realinė, dvišalė sutartis, iš kurios

kylantys šalių santykiai grindžiami visiško apibusio pasitikėjimo (uberrima

fides) principu. Turto draudimo sutartis nėra sąlyginis sandoris. Priėmus

naująjį Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, turto draudimo sutartis

negalėtų būti laikoma vieša sutartimi bei prisijungimo sutartimi. Vienas

būdingiausių turto draudimo sutarties kaip draudimo sutarties atmainos

požymių yra draudimo interesas – draudėjo turtinis interesas nepatirti

negatyvių turtinių draudiminio įvykio pasekmių.

Specialūs turto draudimo sutarties požymiai yra draudimo sumos

priklausomybė nuo draudžiamo turto vertės, bei draudiko, atlyginusio

draudėjui žalą, padarytą kito asmens, regreso teisė, neviršijant išmokėtos

draudimo išmokos, į asmenį, atsakingą už padarytą žalą. Kadangi turto

draudime egzistuoja tiesioginė draudimo sumos priklausomybė nuo draudžiamo

turto vertės, nustatomos vadovaujantis objektyviais kriterijais, turto

draudimo sutartis yra kompensacinio pobūdžio: draudėjas negali gauti

didesnės už draudiminio įvykio pasekoje patirtą nuostolį draudimo išmokos.

Su kompensaciniu turto draudimo sutarties požymiu siejamos ir specifinės,

būdingos tik turto draudimo sutartims, keleriopo draudimo, papildomo

draudimo, turto draudimo mažesne nei turto vertė dra.udimo suma teorinės ir

praktinės pproblemos.

Turto draudimo sutarties didžioji dauguma sąlygų yra nustatomos

draudimo įmonės draudimo rūšies taisyklėse, kurių paruošime draudėjas

nedalyvauja, tačiau, sudarant turto draudimo sutartį, šalys privalo

susitarti dėl esminių turto draudimo sutarties sąlygų: draudimo objekto,

draudimo rizikos, draudiminių įvykių, draudimo sumos, sutarties termino.

Turto draudimo sutartis sudaroma, draudėjui pateikiant prašymą (oferta)

sudaryti sutartį, o draudikui išduodant draudimo liudijimą (akceptas).

Draudėjo raštiškas prašymas sudaryti turto draudimo sutartį ir draudimo

liudijimas (polisas) kartu sudaro Lietuvos Respublikos civilinio kodekso

465 straipsnio 1 dalies reikalaujamą rašytinę sutarties formą. Turto

draudimo sutarties nutraukimo, pasibaigimo ir negaliojimo pagrindus numato

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 22 ir 23 straipsniai.

Turto draudimo sutartis yra svarbus civilinės teisės institutas.

Galiojantys Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ir Draudimo įstatymas

neišsprendžia visų teorinių ir praktinių problemų, tačiau tikėtina, jog

spartus draudimo santykių vystymasis bus prielaida Lietuvos teisės teorijai

skirti ddidesnį dėmesį draudimui, draudimo sutarčiai ir turto draudimo

sutarčiai kaip draudimo sutarties atmainai, o įstatymų leidėją paskatins

tinkamai sureguliuoti draudimo teisinius santykius. Panaudotų šaltinių ir literatūros sąrašas

I. Norminiai aktai

1. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. -Vilnius, 1998.

2. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas. Žin.,1990, Nr. 28-674.

3. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas. Žin., 1996, Nr. 73-1742.

4. Lietuvos Respublikos hipotekos įstatymas. Žin.,1992, Nr. 31-951.

5. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas. Žin.,

1994, 102-2049.

6. Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos

valdybos 1996 m. gruodžio 11 d. nutarimas Nr. 112 “Dėl gyvybės draudimo

šakos ir negyvybės draudimo šakai priskiriamų draudimo grupių aprašymo

patvirtinimo”. Žin., 1996, Nr. 121-2862.

7. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (projektas). Žin., 1996, Nr.

108.

8. EC insurance directives. Lloyd’s of London press. – London, 1992.

II. Specialioji literatūra

1. Civilinė teisė. -Kaunas, 1997.

2. Maksimaitienė E., Maksimaitis V. Draudimas Lietuvoje.-Vilnius, 1997.

3. Mikelėnas V. Sutarčių teisė. -Vilnius, 1996.

4. EEC insurance contract law. CEA, -Paris, 1990.

5. Hansell D.S. Introduction to insurance.-London, 1996.

6. Insurance contract law. International Association for Insurance Law.

1990.

7. Insurance. Chartered Institute of Bankers. –London, 1996.

8. Efimov S.L. Delovaja praktika strachovogo agenta i brokera. –Moskva,

1996.

9. Fursov D.A. Srachovanije. Posobije dlia sudei arbitražnych sudov.

–Moskva, 1997.

10. Graždanskoje i torgovoje pravo kapitalističeskich gosudarstv. – Moskva,

1993.

11. Ingostrach. Opyt praktičeskoj dejatelnosti. –Moskva, 1997.

12. Obzor strachovogo rynka. Agentstvo Leta. –Riga, 1998.

13. Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo prava. Izbrannyje

trudy. –Moskva, 1997.

14. Serebrovskij V.I. Strachovanije. Izbrannyje trudy. –Moskva, 1997.

15. Spravočnik po strachovaniju v promyšlenosti. –Moskva, 1994.

16. Šachov. V. V. Strachovanije. -Moskva, 1997.

17. Šiminova M.J. Osnovy strachovogo prava Rossiji. –Moskva, 1993.

III. Praktinė medžiaga

1. Lietuvos Respublikos Ūkinio teismo civilinė byla Nr. 4/5347.

2. Palangos apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-575/98m.

3. Vilniaus rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 23-260.

4. Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba. 1999 m. byla Nr. 004-02-01, rašto

Nr.s-99/236.

5. UAB „Baltic Polis“ turto draudimo nuo gaisro (ugnies) ir gamtinių jėgų

taisyklės Nr. 001.

6. UAB „Baltik garant“ Vežamų krovinių draudimo taisyklės Nr. 011.

7. UAB „Baltik garant“ Turto draudimo taisyklės Nr. 010.

8. UAB “Drauda” Atsakomybės atliekant muitinės procedūras draudimo

taisyklės Nr. 005.

9. UAB „Drauda“ Turto draudimo nuo audros taisyklės Nr. 007.

10. UAB “Drauda” Turto draudimo nuo ugnies taisyklės Nr. 005.

11. UAB „Drauda“ Turto draudimo nuo vagystės su įsibrovimu taisyklės Nr.

006.

12. UAB „Drauda“ Turto draudimo nuo vandentiekio ar šilumos tinklų avarijos

taisyklės Nr. 004.

13. UAB „Hermis draudimas” Vežamų krovinių (prekių) draudimo taisyklės Nr.

004.

14. UAB „KDK draudimas“ Nekilnojamojo turto draudimo taisyklės Nr. 013.

15. UAB „KDK draudimas“ Transporto priemonių, agregatų ir mechanizmų

draudimo taisyklės Nr. 019.

16. UAB „KDK draudimas“ Žemės ir miškų ūkio technikos draudimo taisyklės

Nr. 024.

17. UAB „KDK draudimas“ Žemės ūkio pasėlių draudimo taisyklės Nr. 028

18. UAB „Lavisos garantas“ namų turto draudimo taisyklės Nr.007.

19. AB „Legela“ Geležinkelio transporto priemonių draudimo taisyklės Nr.

001.

20. AB “Lietuvos draudimas” Muitinės procedūros vykdytojo atsakomybės

draudimo taisyklės Nr. 001.

21. AB „Lietuvos draudimas“ Namų turto draudimo taisyklės Nr. 014.

22. AB „Lietuvos draudimas“ Krovinių draudimo taisyklės Nr. 024.

23. AB „Lietuvos draudimas“ Transporto priemonių draudimo taisyklės Nr.

021.

24. AB “Lietuvos draudimas” Ūkininko turto draudimo taisyklės NNr. 025.

25. UAB “Lietuvos draudimo” kreditų draudimas Prekinių kre.ditų draudimo

taisyklės Nr. 001.

26. UAB “Lietuvos draudimo” kreditų draudimas Atsakomybės už prekių bei

paslaugų pirkimo-pardavimo sutarčių vykdymą taisyklės Nr. 002.

27. UAB “Lietuvos eksporto ir importo draudimas” Eksporto kredito

(finansinio kredito) draudimo taisyklės Nr. 006.

28. UAB “Lietuvos eksporto ir importo draudimas” Smulkaus ir vidutinio

verslo paskolų draudimo taisyklėse Nr. 005.

29. UAB „Seesam“ Turto savanoriško draudimo nuo vagystės su įsilaužimu ir

apiplėšimo taisyklės Nr. 004.

30. AB „Snoro garantas“ Turto draudimo nuo gaisro ir gamtinių jėgų

taisyklės Nr. 003.

31. AB „Snoro garantas“ Turto draudimo taisyklės Nr. 004.

32. UAB „Ūkio draudimas“ Gyventojų turto savanoriškojo draudimo taisyklės

Nr. 012.

———————–

[1] 1998 m. negyvybės draudimo rezultatai. Valstybinės draudimo priežiūros

tarnybos draudimo ir perdraudimo skyrius. Byla Nr. 06-07.

[2] Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. -Vilnius, 1998.

[3] Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas. Žin., 1996, Nr. 73-1742.

[4] Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (projektas). Žin., 1996, Nr.

108.

[5] Serebrovskij V.I. Izbrannyje trudy. –Moskva, 1997.

[6] Hansell D.S. Introduction to insurance.-London, 1996.

[7] Insurance contract law. International Association for Insurance Law.

1990.

[8] Civilinė teisė. -Kaunas, 1997. p. 378.

[9] Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo prava. Izbrannyje

trudy. –Moskva, 1997. p. 331.

[10] Serebrovskij V.I. Minėtas veikalas. p. 331.

[11] Serebrovskij V.I. Minėtas veikalas. p. 332.

[12] Serebrovskij V.I. Minėtas veikalas. p. 333.

[13] Serebrovskij V.I. Minėtas veikalas. p.

336.

[14] Graždanskoje i torgovoje pravo kapitalističeskich gosudarstv. –

Moskva, 1993. p. 405.

[15] Efimov S.L. Delovaja praktika strachovogo agenta i brokera. –Moskva,

1996. p. 158.

[16] Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo prava. Izbrannyje

trudy. –Moskva, 1997. p. 338.

[17] Civilinė teisė. -Kaunas, 1997. p. 189.

[18] Graždanskoje i torgovoje pravo kapitalističeskich gosudarstv. –

Moskva, 1993. p. 405.

[19] Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (projektas). Žin., 1996, Nr.

108.

[20] Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo prava. Izbrannyje

trudy. –Moskva, 1997. p. 345.

[21] Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (projektas). Žin., 1996, Nr.

108.

[22] V. Mikelėnas. Sutarčių teisė. 11996. -Vilnius, p. 344.

[23] OECD seminaras draudimo klausimais. Vilnius 1999 01 06-1999 01 09.

[24] Insurance. Chartered Institute of Bankers. –London, 1996, p.122.

[25] Ten pat. p. 122.

[26] Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo prava. Izbrannyje

trudy. –Moskva, 1997. p. 347.

[27] Serebrovskij V.I. Strachovanije. Izbrannyje trudy. –Moskva, 1997. p.

499.

[28] UAB „KDK draudimas“ Miško draudimo taisyklės Nr. 022.

21 Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo prava. Izbrannyje trudy.

–Moskva, 1997. p. 386

[29] Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. -Vilnius, 1998.

[30] Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo prava. Izbrannyje

trudy. –Moskva, 1997. p. 3386.

[31] Insurance. Chartered Institute of Bankers. –London, 1996, p.111.

[32] Insurance. Chartered Institute of Bankers. –London, 1996, p.111.

[33] Insurance contract law. International Association for Insurance Law.

1990. Vol. I. p. 72.

[34] Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo prava. Izbrannyje

trudy. –Moskva, 1997. p. 371.

[35] SSerebrovskij V.I. Strachovanije. Izbrannyje trudy. –Moskva, 1997. p.

452.

[36] Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo prava. Izbrannyje

trudy. –Moskva, 1997. p.347

[37] Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (projektas). Žin., 1996, Nr.

108.

[38] Civilinė teisė. -Kaunas, 1997. p. 403.

[39] Serebrovskij V.I. Strachovanije. Izbrannyje trudy. –Moskva, 1997. p.

462.

[40] Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo prava. Izbrannyje

trudy. –Moskva, 1997. p. 348..

[41] Šachov. V. V. Strachovanije. -Moskva, 1997. P.153.

[42] Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas. Žin., 1996, Nr. 73-1742.

[43] Fursov D.A. Srachovanije. Posobije dlia sudei arbitražnych sudov.

–Moskva, 1997, p.81.

[44] Ingostrach. Opyt praktičeskoj dejatelnosti. –Moskva. 1997 p. 111.

[45] Ingostrach. Opyt praktičeskoj dejatelnosti. –Moskva. 1997 p. 111.

[46] Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (projektas). Žin., 1996, Nr.

108

[47] Vilniaus rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 23-260.

[48] Fursov D.A. Srachovanije. Posobije dlia sudei arbitražnych sudov.

–Moskva, 1997. p. 68.

[49] UAB ““Lietuvos draudimo” kreditų draudimas Prekinių kreditų draudimo

taisyklės Nr. 001.

[50] UAB “Lietuvos draudimo” kreditų draudimas Atsakomybės už prekių bei

paslaugų pirkimo-pardavimo sutarčių vykdymą taisyklės Nr. 002.

[51] UAB “Lietuvos eksporto ir importo draudimas” Eksporto kredito

(finansinio kredito) draudimo taisyklės Nr. 006.

[52] UAB “Lietuvos eksporto ir importo draudimas” Smulkaus ir vidutinio

verslo paskolų draudimo taisyklėse Nr. 005.

[53] Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos

valdybos 1996 m. gruodžio 11 d. nutarimas Nr. 12 “Dėl gyvybės draudimo

šakos ir negyvybės draudimo šakai priskiriamų draudimo grupių aprašymo

patvirtinimo” .Žin., 1996, Nr. 1121-2862.

[54] AB “Lietuvos draudimas” Muitinės procedūros vykdytojo atsakomybės

draudimo taisyklės Nr. 001.

[55] UAB “Drauda” Atsakomybės atliekant muitinės procedūras draudimo

taisyklės Nr. 005.

[56] Palangos apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-575/98m.

[57] Lietuvos Respublikos Ūkinio teismo civilinė byla Nr. 4/5347.

[58] EC insurance directives. Lloyd’s of London press. – London, 1992. P.

3.1-3.32, 4.1-4.8.

[59] Serebrovskij V.I. Strachovanije. Izbrannyje trudy. –Moskva, 1997. p.

485.

[60] Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas. Žin.,1990, Nr. 28-674.

[61] Serebrovskij V.I. Strachovanije. Izbrannyje trudy. –Moskva, 1997. p.

485.

[62] Serebrovskij V.I. Strachovanije. Izbrannyje trudy. –Moskva, 1997. p.

486.

[63] Fursov D.A. Srachovanije. Posobije dlia sudei arbitražnych sudov.

–Moskva, 1997, p.65-68.

[64] Hansell D.S. Introduction to insurance.-London, 1996, p. 16.

[65] Lietuvos Respublikos hipotekos įstatymas. Žin.,1992, Nr. 31-951.

[66] Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas. Žin.,

1994, 102-2049.

[67] Civilinė teisė. -Kaunas, 1997. p. 383.

[68] Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo prava. Izbrannyje

trudy. –Moskva, 1997. p. 369.

[69] AB „Lietuvos draudimas“ Krovinių draudimo taisyklės Nr. 024.

[70] UAB „Drauda“ Turto draudimo nuo vagystės su įsibrovimu taisyklės Nr.

006.

[71] UAB „Seesam“ Turto savanoriško draudimo nuo vagystės su įsilaužimu ir

apiplėšimo taisyklės Nr. 004.

[72] Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo prava. Izbrannyje

trudy. –Moskva, 1997. p. 370-394.

[73] Fursov D.A. Srachovanije. Posobije dlia sudei arbitražnych sudov.

–Moskva, 1997, p.72.

[74] Šiminova M.J. Osnovy strachovogo prava Rossiji. –Moskva, 1993. p. 25-

27.

[75] Šiminova M.J. Minėtas veikalas. p.26.

[76] Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo prava. Izbrannyje

trudy. –Moskva, 1997. p. 395.

[77] Spravočnik po strachovaniju v promyšlenosti. –Moskva, 1994, p. 13.

[78] UAB „Drauda“ Turto draudimo nuo vandentiekio ar šilumos tinklų

avarijos taisyklės Nr. 004.

[79] AB „Legela“ Geležinkelio transporto priemonių draudimo taisyklės Nr.

001.

[80] UAB „Drauda“ Turto draudimo nuo vandentiekio ar šilumos tinklų

avarijos taisyklės Nr. 004.

[81] AB „Snoro garantas“ Turto draudimo nuo gaisro ir gamtinių jėgų

taisyklės Nr. 003.

[82] Obzor strachovogo rynka. Priloženyje Nr. 2. Agentstvo Leta. –Riga,

1998. p.33.

[83] Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo prava. Izbrannyje

trudy. –Moskva, 1997. p. 402.

[84] Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo pra.va. Izbrannyje

trudy. –Moskva, 1997. p. 403.

[85] UAB „KDK draudimas“ Transporto priemonių, agregatų ir mechanizmų

draudimo taisyklės Nr. 019.

[86] Maksimaitienė E., Maksimaitis V. Draudimas Lietuvoje.-Vilnius, 1997,

p. 83.

[87] Spravočnik po strachovaniju v promyšlenosti. –Moskva, 1994, p. 14.

[88] AB „Lietuvos draudimas“ Namų turto draudimo taisyklės Nr. 014.

[89] AB „Snoro garantas“ turto draudimo taisyklės Nr. 004.

[90] AB „Lietuvos draudimas“ Transporto priemonių draudimo taisyklės Nr.

021.

[91] Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo prava. Izbrannyje

trudy. –Moskva, 1997. p. 406.

[92] Šiminova M.J. Osnovy strachovogo prava Rossiji. –Moskva, 1993. p. 81.

[93] UAB „Drauda“ Turto draudimo nuo audros taisyklės Nr. 007.

[94] AB „Lietuvos draudimas“ Namų turto draudimo taisyklės Nr. 014.

[95] Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo prava. Izbrannyje

trudy. –Moskva, 1997. p. 408.

[96] Efimov S.L. Delovaja praktika strachovogo aagenta i brokera. –Moskva,

1996. p. 153.

[97] Efimov S.L. Minėtas veikalas. p. 153.

[98] Serebrovskij V. I. Minėtas veikalas. p. 519.

[99] .AB „Lietuvos draudimas“ Transporto priemonių draudimo taisyklės Nr.

021.

[100] UAB „Drauda“ Turto draudimo nuo vandentiekio ar šilumos tinklų

avarijos taisyklės Nr. 004.

[101] UAB „Hermis draudimas Vežamų krovinių (prekių) draudimo taisyklės Nr.

004.

[102] Civilinė teisė. -Kaunas, 1997. p. 384.

[103] Civilinė teisė. -Kaunas, 1997. p. 384.

[104] UAB „KDK draudimas“ Žemės ir miškų ūkio technikos draudimo taisyklės

Nr. 024.

[105] UAB „Lavisos garantas“ namų turto draudimo taisyklės Nr.007.

[106] Serebrovskij V.I. Strachovanije. Izbrannyje trudy. –Moskva, 1997. p.

545.

[107] UAB „KDK draudimas“ Žemės ūkio pasėlių draudimo taisyklės Nr. 028

[108] UAB „Baltik garant“ Vežamų krovinių draudimo taisyklės Nr. 011.

[109] UAB „Baltic Polis“ turto draudimo nuo gaisro (ugnies) ir gamtinių

jėgų taisyklės Nr. 001

[110] AB „Legela“ Geležinkelio transporto priemonių draudimo taisyklės Nr.

001.

[111] UAB „Baltik garant“ Turto draudimo taisyklės Nr. 010.

[112] UAB „Ūkio draudimas“ Gyventojų turto savanoriškojo draudimo taisyklės

Nr. 012.

[113] UAB „KDK draudimas“ Nekilnojamojo turto draudimo taisyklės Nr. 013.

[114] Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba. 1999 m. byla Nr. 04-02-01,

rašto Nr.s-99/236.

[115] Civilinė teisė. -Kaunas, 1997. p. 386.

[116] Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas. Žin., 1996, Nr. 73-1742.

[117] Serebrovskij V.I. Strachovanije. Izbrannyje trudy. –Moskva, 1997. p.

528.

[118] Civilinė teisė. -Kaunas, 1997. p. 386

[119] Šiminova M.J. Osnovy strachovogo prava Rossiji. –Moskva, 1993. p.

73.

[120] EEC insurance contract law. CEA, Paris, 1990, p. 6.

[121] Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (projektas). Žin., 1996, Nr.

108.

[122] UAB “Drauda” turto draudimo nuo ugnies taisyklės Nr. 005.

[123] AB “Lietuvos draudimas” Ūkininko turto draudimo taisyklės Nr. 025.

[124] Šiminova M.J. Osnovy strachovogo prava Rossiji. –Moskva, 1993. p. 75.

[125] Civilinė teisė. -Kaunas, 1997. p. 386.

[126] EEC insurance contract law. CEA, -Paris, 1990, p. 7.

[127] Civilinė teisė. -Kaunas, 1997. p. 386.

[128] Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (projektas). Žin., 1996, Nr.

108.

[129] V. Mikelėnas. Sutarčių teisė. 1996. –Vilnius, p. 267.

[130] V. Mikelėnas. Minėtas veikalas. p. 248-280.

[131]Šiminova M.J. Osnovy strachovogo prava Rossiji. –Moskva, 1993. p. 76.

[132] Šiminova M.J. Minėtas veikalas. p. 76.

[133] Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo prava. Izbrannyje

trudy. –Moskva, 1997. p. 528.

[134] EEC insurance contract law. CEA, -Paris, 1990, p. 10.

[135] Ten pat. p. 10-11..