UNICEF – JUNGTINIŲ TAUTŲ VAIKŲ FONDAS

TURINYS:

1. JUNGTINIŲ TAUTŲ ORGANIZACIJA 3

2. UNICEF – Jungtinių Tautų Vaikų fondas 4

3. UNICEF Lietuvoje 5

4. „VAIKYSTĖ PAVOJUJE“ — Tūkstantmečio plėtros tikslas 7

JUNGTINIŲ TAUTŲ ORGANIZACIJA

Jungtinių Tautų Organizacija yra tarpvalstybinė organizacija, kurią sudaro 191 valstybė. Jungtinių Tautų Organizacija (sutrumpintai – JTO arba Jungtinės Tautos) buvo įkurta 1945 m. pasibaigus Antrajam pasauliniam karui.

Jungtinių Tautų Organizacijos tikslai:

• siekti išsaugoti tarptautinę taiką ir saugumą, o esant reikalui, imtis veiksmingų kolektyvinių priemonių taikai apsaugoti, karų grėsmei pašalinti ar agresijai likviduoti;

• puoselėti draugiškus valstybių tarpusavio santykius;

• siekti tarptautinio bendradarbiavimo sprendžiant ekonomines, ssocialines, kultūrines ir humanitarines problemas, ugdant ir skatinant pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms;

• būti tautų, kurios siekia minėtų tikslų, veiklos derinimo centru.

Nuo 1990 metų, siekdamos parengti išsamią ir teisiškai pagrįstą plėtros darbotvarkę, Jungtinės Tautos rėmė daugybę pasaulio viršūnių susitikimų ir pasaulinių konferencijų. Prasidėjus trečiajam tūkstantmečiui, Jungtinių Tautų generalinis sekretorius sukvietė 147 valstybių ir vyriausybių vadovus į Tūkstantmečio viršūnių susitikimą. Jungtinių Tautų tikslas – kreiptis į pasaulio lyderius ir paprašyti dar kartą patvirtinti jų apsisprendimą kovoti su skurdu ir ssocialine atskirtimi, įveikti AIDS, maliarija ir kitas ligas, dirbti taikos labui ir padėti mažiausiai išsivysčiusioms šalims siekti pažangos. Be įsipareigojimų savo valstybėms pasaulio vadovai pripažino kolektyvinę atsakomybę išsaugoti žmogiškojo orumo principus. Be to, valstybių ir vyriausybių vadovai pareiškė, kad pagrindinis ššiandieninio pasaulio tikslas – užtikrinti, kad globalizacija taptų pozityvia viso pasaulio tautų varomąja jėga. Taigi buvo suformuluoti šie tūkstantmečio tikslai:

• panaikinti ypač didelį skurdą ir badą;

• užtikrinti visapusišką pradinį ugdymą;

• skatinti lyčių lygybę ir daugiau teisių suteikti moterims;

• sumažinti vaikų mirtingumą:

• stiprinti gimdyvių sveikatą;

• įveikti AIDS, maliarija ir kitas ligas;

• užtikrinti nuoseklią aplinkos apsaugą;

• suburti pasaulio visuomenę tolimesnei žmonijos raidai užtikrinti.

JT dukterinės organizacijos:

• UNESCO – Jungtinių Tautų Švietimo, Mokslo, bei Kultūros Organizacija ,

• UNICEF – Jungtinių Tautų Vaikų fondas,

• WHO – Pasaulio sveikatos organizacija,

• ITU – Tarptautinė telekomunikacijų sąjunga,

• FAO – Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija,

• IMF – Tarptautinis valiutos fondas,

• UNIDO – Jungtinių tautų Pramonės vystymo organizacija,

• INCB – Jungtinių Tautų narkotikų ir nusikaltimų prevencijos biuras,

• UNIDO &– Jungtinių tautų Pramonės vystymo organizacija,

• Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas.

UNICEF – Jungtinių Tautų Vaikų fondas

UNICEF – tai vienintelė organizacija Jungtinių Tautų sistemoje, kurios veikla nukreipta į vaikų gerbūvį. Ji įsteigta 1946 metais, siekiant paremti vaikus, nukentėjusius nuo 2-ojo Pasaulinio karo. 1953 metais Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja žymiai išplėtė UNICEF įgaliojimus ir, nors tuo metu jos veikla jau buvo tarptautinė ir siejama su pagalba kritinių situacijų atvejais, organizacijos pavadinimo trumpinys taip paplito, kad buvo nutarto jo nebekeisti. 1965 m. UUNICEF buvo paskirta Nobelio taikos premija už veiklą vaikų labui ir 1979 m., Tarptautiniais vaikų metais, UNICEF buvo paskelbta pagrindine organizacija Jungtinių Tautų sistemoje, atsakinga už veiklos koordinavimą šioje srityje.

UNICEF dėmesio centre – milijonai vaikų visose pasaulio šalyse, kurių teisės į maitinimą, sveikatos apsaugą ir išsilavinimą vis dar nepatenkintos.

UNICEF patraukė pasaulio visuomenės dėmesį paskelbdama, kad viso labo keturi paprasti ir nedaug kaštuojantys būdai gali padėti dvigubai sumažinti vaikų mirtingumą ir išgelbėti 20 000 vaikų gyvybių kasdien. Šie keturi principai, kurių įgyvendinimas gali tiesiog iš pagrindų pakeisti vaikų sveikatos apsaugą ir išsaugoti jų gyvybes yra šie:

1. Vaikų vystymosi monitoravimas (priežiūra);

2. Oralinė rehidratacija;

3. Kūdikių ir mažų vaikų žindymas;

4. Imunizacija.

UNICEF Lietuvoje

Lietuvos Respublikos Seimas JT Vaiko teisių konvenciją ratifikavo 1995m. liepos 3d.

Lietuvos nacionalinis UNICEF komitetas yra vienas iš 37 pasaulyje UNICEF lėšas kaupiančių komitetų. Komitetas, kaip nevyriausybinė organizacija, įkurtas 1993 metais.

Lietuvos nacionalinis UNICEF komitetas:

• siekia JT Vaiko teisų konvencijos įgyvendinimo nacionaliniu lygiu;

• kaupia lėšas UNICEF programoms, platindamas UNICEF atvirukus ir dovanėles, rengdamas lėšų kaupimo akcijas;

• teikia pasiūlymus LR Prezidentui, LR Seimui, LR Vyriausybei dėl vaiko socialinių, sveikatos, edukacinių, kultūrinių ir kitų teisių įgyvendinimo ir apsaugos.

1990 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybės atkūrimo Aktą, sparčiai kito politinė, ekoniminė ir socialinė ssituacija. Nors šalyje dar vyravo silpnos demokratinės tradicijos ir įstatymų, ginančių vaiko teises, stoka, bet vėlesni ir dabartiniai spartūs pasikeitimai palietė ir vaikus, sustiprindami jų juridinę, socialinę ir moralinę padėtį visuomenėje.

1992 m. sausio 8 d. Lietuvos Respublika prisijungė prie Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos, kurią Lietuvos Respublikos Seimas 1995 07 03 ratifikavo. Pati konvencija yra išversta į lietuvių kalbą. Įvairiuose lygiuose ją platina nevyriausybinės organizacijos, ginančios ir atstovaujančios vaikų teises Lietuvoje. Lietuvos Respublikos įstatymai pradėti derinti, atsižvelgiant į Vaiko teisių konvencijos nuostatas. Lietuvos Respublikos Seimas, stiprindamas Vaiko teisių apsaugą šalyje ir nustatydamas suderintus su Lietuvos Respublikos Konstitucija ir tarptautinėmis teisės normomis vaiko teisių ir laisvių gynimo pagrindus, 1996 03 14 priėmė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą. Šis įstatymas užtikrina pagrindines vaiko teises, laisves ir pareigas bei šių teisių ir laisvių apsaugos gynimo garantijas Lietuvoje. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas reguliuoja vaiko elgesio kontrolės bei jo atsakomybės pagrindines sąlygas, nustato tėvų ir kitų fizinių asmenų atsakomybės už vaiko teisių pažeidimą bendrąsias nuostatas, vaiko teisių apsaugos institucijų sistemą ir jų veiklos teisinius pagrindus.

Siekiant koordinuoti atskirų institucijų veiklą vaikų teisių apsaugos srityje, operatyviai informuoti Lietuvos Respublikos Prezidentą apie vaikų bei šeimos padėtį šalyje, spręsti neatidėliotinas vaikų problemas, susijusias su vvaikų teisių apsauga, buvo įsteigta Konsultacinė vaikų reikalų taryba prie Lietuvos Respublikos Prezidento. Ją sudaro 16 narių: 10 visuomeninių organizacijų ir 6 valstybinių institucijų atstovai. Šios tarybos siūlymu buvo pradėti svarstyti Vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo Lietuvoje ir šios ataskaitos parengimo, vaikų nemokamo maitinimo mokyklose, gausesnių šeimų rėmimo klausimai.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 – 2000 metų veiklos programoje ryškią vietą užima vaiko teisių ir laisvių stiprinimo politika. Vadovaujantis šia politika numatyta parengti Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatymą, kuris leis vaikui, netekusiam tėvų globos ar našlaičiui, greičiau prisiglausti ne valstybiniuose vaiko globos namuose, bet šeimoje ar šeimynoje. Jau parengtam įstatymo projektui Vyriausybė pritarė ir perdavė svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui. Įsigaliojus Vaiko globos įstatymui, Vyriausybės nurodymu bus parengti nauji Šeimyninių vaikų globos namų veiklos nuostatai, kurie lengvins ir tobulins šeimynoje globojamo vaiko teisių ir laisvių apsaugą.

1997 m. lapkričio mėn. įsigaliojo Valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, įstatymo papildymo įstatymas, kuriame numatyta valstybės papildoma finansinė parama šeimoms, auginančioms tris ir daugiau vaikų. Dabartiniu metu yra rengiamas naujasis Šeimos kodeksas, kuris turi reglamentuoti tiek sutuoktinių, tiek ir vaiko asmeninius bei turtinius santykius šeimoje.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė taip pat patvirtino Vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos programą ir jos įgyvendinimui kasmet skiria nemažas finansines lėšas. Gindama vaiko

teises ir orumą, Vyriausybė pritaria ir finansiškai remia prevencinę Vaikų komercinio ir seksualinio išnaudojimo programą. Suprasdama, kad viena iš didžiausių socialinių rykščių bei negandų yra narkotikai bei narkomanijos plitimas jaunimo tarpe, Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu ruošiama Nacionalinė narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos programa, kuri turi būti pateikta Vyriausybei iki 1998 metų pabaigos. Darbartiniu metu yra patvirtintas Narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 1998- 2000 metų priemonių planas.

Nagrinėjant nacionalinio biudžeto sandarą, pagal išlaidas matyti, kad Valstybė nemažai dėmesio skiria šeimos bei vvaiko socialinėms reikmėms tenkinti bei gyvenimo sąlygoms gerinti. Iš Nacionalinio biudžeto socialinei sričiai skirta: 1993 – 46,7 proc., 1995 – 48,1 proc., 1996 – 50,9 proc. Kaip vienas iš pavyzdžių galėtų būti Vyriausybės nutarimas nuo 1997 metų visus mokslo metus vaikams iš socialiai remtinų šeimų skirti nemokamai pietus ( 1997 m. šiam tikslui skirta 40 miljonų litų), o 1998m. Numatyta papidomai tokiems vaikams skirti ir nemokamai pusryčius. Šiam tikslui 1998 m. iš valstybės biudžeto numatyta skirti 60 miljonų litų.

1994 mm. pradėjus kurti Lietuvoje Vaiko teisių apsaugos tarnybų sistemą, efektyvesnė tapo pagalba vaikams, sprendžiant jų problemas. Padaugėjo darbo ir rūpesčių šių tarnybų darbuotojams, nes 1997m. viduryje Lietuvoje buvo 12 609 socialiai nepalankios šeimos. Jose gyveno 299 147 vaikų (tokių šeimų pper pastaruosius dvejus metus padidėjo 30 procentų). Jose vaikai ne visada deramai prižiūrimi, ko pasėkoje jie nesimoko, nepavalgo ar gali būti įtraukti į nusikalstamą veiklą. Nors tūkstančiams vaikų suteikiama įvairi pagalba, bet Vaiko teisių apsaugos sistemai dar trūksta operatyvumo, uolumo ir konstruktyvumo ginant vaiko teises ir laisves. Todėl dar 1998m. bus keičiami šių tarnybų nuostatai, kad jie ir raide, ir dvasia būtų adekvatūs bei pajėgūs spręsti vaikų problemas.

Lietuvos Respublikoje veikia apie 100 nevyriausybinių vaikų teises ginančių bei jų interesus atstovaujančių organizacijų ir fondų, aktyviausieji iš jų yra: “Visos Lietuvos vaikai”, federacija “Caritas”, UNICEF, Lietuvos vaikų fondas, sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija “Viltis”, pagalbos fondas “Vaiko tėviškės namai”, Dingusių žmonių šeimų paramos centras prie Žmogaus teisių asociacijos, Lietuvos vaikų globos ccentras “Auka”, tautosaugos bendrija “Šeimyna”, Pasaulinės gydytojų asociacijos “Už gyvybę” Lietuvos skyrius, labdaros fondas “Kaimo vaikai”, Lietuvos vaikų teisių gynimo organizacija “Gelbėkite vaikus”, Lietuvos pediatrų draugija, ir kitos. Jų nuoširdžią pagalbą, saugant ir stiprinant vaikų teises visuomenėje pastoviai jaučia ir patiria ne tik patys vaikai, bet ir valstybinės institucijos, o ypač Vyriausybė, kuri teigiamai vertindama jų kilnias pastangas, pastoviai kviečia ir nuolat bendradarbiauja rengiant naujus įstatymus, jų pataisas bei ruošiant naujas programas, ginančias vaiko teises.

Pastoviai stiprėja savivaldybių vaidmuo, ginant vvaiko teises bei sprendžiant jų problemas ir ypač vaikų, netekusių tėvų globos. Beveik visos savivaldybės įsteigė vaikų globos įstaigas, daugiau dirbama su socialiai nepalankiomis šeimomis, dažniau padeda apginti vaikų turtines teises.

„VAIKYSTĖ PAVOJUJE“ — Tūkstantmečio plėtros tikslas

Lietuvos nacionalinis UNICEF komitetas pristatė naujausią Jungtinių Tautų Vaikų fondo leidinį„Vaikystė pavojuje 2005“. Jungtinių Tautų Vaikų fondas (UNICEF) savo šių metų pranešime apie pasaulio vaikų būklę “Vaikystė pavojuje” pateikė toli nuo daugelio utopija vadinamo savo tikslo – sveikatos, išsilavinimo, lygybės bei apsaugos kiekvienam vaikui – paveikslą, kuriame yra skirta vietos ir Lietuvai. Tačiau šalia visų išvardytų faktų UNICEF pasiūlė ir veiksmų planą, kaip greičiau siekti netik savo, bet ir visų Jungtinių Tautų Tūkstantmečio plėtros tikslų (iki 2015 m.).

Pirmasis jų – perpus sumažinti žmonių, gyvenančių iš mažiau nei dolerio per dieną bei kenčiančių alkį, skaičių. Iki šių metų šis tikslas buvo iš dalies pasiektas, kadangi augančios Kinijos bei Indijos ekonomikos šiek tiek pagerino savo žmonių gyvenimo lygį. Kalbant apie Lietuvą, 1992-2002 metais 2% jos gyventojų gyveno tokiomis pajamomis.

Kitas UNICEF ir Tūkstantmečio plėtros tikslas – užtikrinti, kad visi berniukai ir mergaitės turėtų pradinį išsilavinimą – taip pat įgyvendintas iš dalies. Tarp regionių, beveik įgyvendinusių šį tikslą, minimos Centrinė, Rytų Europa, NVS šalys, Lotynų Amerika bei Karibų jūros rregionas. Tačiau pasaulyje 121 milijonas vaikų, daugiausia mergaičių, nelanko mokyklos. Mūsų šalyje 2000 m. duomenimis pradinį išsilavinimą gavę 100% moterų bei vyrų, o vidurines mokyklas lanko mažiau vaikų – 93% berniukų ir 99% mergaičių. Taigi Lietuvoje švietimo prieinamumas yra vienas geriausių pasaulyje.

Panaikinti lyčių nelygybę, ypač pradinėse ir vidurinėse mokslo pakopose, – tikslas, kurio įgyvendinimą pasaulyje tegalima pavadinti ryškiai nepakankamu. Net trečdalio besivystančių šalių pradinėse mokyklose ir 40% šių šalių vidurinių mokyklų vis dar jaučiama lyčių diskriminacija.

Tikslas, nuo kurio įgyvendinimo atsiliekama labiausiai – tai vaikų iki penkerių metų mirtingumo sumažinimas dviem trečdaliais. Čia ryškiai išsiskiria Afrikos šalys, kur mirtingumo tikimybė siekia 28%. Kiekvieną dieną miršta 29000 vaikų (kiekvienais metais – 10,6 milijono), neturinčių 5 metų bei sergančių pagydomomis ligomis. Lietuvoje šis rodiklis žemas – 1,1% ir su juo mūsų šalis užima 79 vietą iš 130, vienoje gretoje stovėdama su Latvija, Omanu bei Lichtenšteinu.

Blogai įgyvendinama ir nėščių moterų bei gimdyvių sveikatos apsauga. Daugiau nei pusė milijono tokių moterų kasmet miršta nuo įvairių komplikacijų, o 15 milijonų moterų patiria rimtų sveikatos sužalojimų nėštumo periodu ir gimdydamos. Lietuvos padėtis tokia, kad čia moters tikimybė mirti per gimdymą yra 1/4900.

Sustabdyti ŽIV/AIDS, maliarijos, tuberkuliozės bei kitų ligų plitimą taip pat užduotis, kuri vis labiau sunkėja. Afrika, EEuropa, Centrinė Azija, Kinija, Indija yra tos vietos, į kurias reikia kreipti vis didesnį dėmesį, tuo labiau, kad skaičiai apie vaikų sergamumą yra bauginantys: net 2 milijonai vaikų, nesulaukusių 15 metų, yra infekuoti. 2010 m. 18 milijonų vaikų Afrikoje liks našlaičiais dėl jų tėvų, ypač motinų, sergamumo. Lietuvoje 2003 m. 0,1% žmonių nuo 15 iki 49 metų turėjo ŽIV ir buvo oficialiai užregistruoti. Latvijoje šis procentas apie 7 kartus didesnis.

Vienas svarbiausių UNICEF tikslų – padėti žmonėms gauti saugaus geriamo vandens. Čia rodikliai jau geresni, kadangi palyginti su 1990 m., kai tik 77% pasaulio žmonių turėjo priėjimą prie saugaus geriamo vandens, 2002 m. jo gauti galėjo 6% daugiau.

Pranešime pabrėžiama, kad neturto problema yra daug sudėtingesnė nei vien šeimos pajamų nepakankamumas. Tai taip pat yra sanitarinių sąlygų priežiūra, kurios negauna 500 milijonų, arba trečdalis besivystančio pasaulio, vaikų, minėtas saugus geriamas vanduo, kurio negauna 400 milijonų, tinkamos sveikatos apsaugos neturi 270 milijonų, reikiamo maitinimo – 90 milijonų, vaikų, niekada nėjusių į mokyklą, skaičius siekia 140 milijonų, negaunančių informacijos apie socialines paslaugas bei savo teises – 300 milijonų, o neturinčių prieglobsčio – net 640 milijonų. Šiuose stulbinančiuose skaičiuose lyderė yra subsaharinė Afrika, kur 64% vaikų neturi prieglobsčio, o 53% priėjimo prie saugaus geriamo vandens,

taip pat Pietų Azija, kur 61% vaikų taip pat yra be prieglobsčio ir be tinkamos sanitarinės priežiūros, bei Vidurinieji Rytai kartu su Šiaurės Afrika. Ten 47% vaikų vėlgi yra be prieglobsčio, o 21% neturi jokio išsilavinimo.

Dar viena iš blogybių, su kuriomis kovoja UNICEF – tai vaikų karo konfliktų zonose išnaudojimas. 1990-2003 m. tik 4 iš 59 karinių konfliktų vyko tarp tautų. Taigi vis daugėja pilietinių karų, kurių metu ne tik vyriausybės opozicija, bet ir pati vyriausybė naudoja vaikus kaip kareivius ddėl jų besąlygiško paklusnumo. Tačiau daugiau nei 70% tokių konfliktų aukų yra vaikai. Jie kenčia ne tik nuo kulkų, bet šie konfliktai palieka gilius emocinius ir psichologinius randus. Taip yra ir dėl to, kad didžiulė problema yra vaikų seksualinis išnaudojimas, naudojamas kaip vienas karo ginklų, kuris ilgainiu “stigmatizuoja” vaikus, ypač mergaites. Mokyklos taip pat tapo tokių konfliktų taikiniu: Nepale vyriausybės opozicija jas naudoja savo propagandai skleisti, Indonezijoje 2003 m. 460 mokyklų buvo visiškai sudeginta, o ir visi gerai prisimename nesenus įįvykius Beslane.

Siūlomi sprendimai visų pirma įpareigoja šalių vyriausybes imtis atitinkamų priemonių nustatant tam tikrus terminus tam tikriems tikslams pasiekti, tobulinant švietimo sistemą, integruojant išnaudotus ir nesimokiusius vaikus atgal į visuomenę. Taip pat rekomenduojama pasirašyti Fakultatyvinį Vaiko teisių konvencijos protokolą, griežtai bbausti žmones, išnaudojusius vaikus. Svarbu yra neleisti vaikams atsiskirti nuo šeimos ir taip tapti dar labiau pažeidžiamais. Būtina skatinti moteris dirbti, išgirsti vaikų požiūrius į tam tikras problemas. Neapseitina ir be nevyriausybinės pagalbos: būtina įsileisti tarptautines organizacijas, kad jos padėtų užkirsti kelią vaikų išnaudojimui, mobilizuoti užsienio tarpininkus sprendžiant karo konfliktus. Būtina nutraukti šį ydingą skurdo, ligų ir karo konfliktų ratą. Žinoma, viso to nebus įmanoma padaryti greitai, kadangi tai priklauso nuo visuomenių tradicijų, kurias po truputį irgi reikėtų keisti.

UNICEF pranešime apie pasaulio vaikų padėtį iš tiesų daugiau blogų nei gerų naujienų. Nors galima pasidžiaugti, kad Lietuvos padėtis pasaulio kontekste yra labai gera, negalima pamiršti tų neįtikėtinų skaičių, kurie kalba apie milijonų vaikų ir moterų kasdienes kančias visame pasaulyje. Atrodo, kad ppranešimo pavadinimas “Vaikystė pavojuje” geriausiai apibūdina šią padėtį.