Valstybė kaip visuomenės interesų tenkinimo priemonė

Valstybė nėra fizinis apčiuopiamas daiktas, nėra kūnas. Jos nei regėti, nei girdėti, nei paliesti – negalima. “Valstybė – ne daiktas, bet tam tikras masinis socialinių reikalų tenkinimo darbas, tam tikru būdu, tam tikru metodu tvarkomas. Kitaip sakant, tai yra tam tikra socialinių tikslų siekimo funkcija.”1

Pasak Maurice Haurion demokratinės doktrinos valstybė įsikūrusi ne sutartimis, ne žmonių susivienijimu ir ne visų valių susiliejimu į kažkokią bendrąją valią, bet konkurencijos, varžymosi, rungtynių ir kovų laimėjimais. Jos vyko tarp įvairių kaimyninių smulkesnių grupių, vviena kitos nepriklausomų. Tai galėjusios būti įvairios gentys, įvairios bekonkuruojančios tarp savęs už ganyklas, už medžiojimo plotus, už kitas gėrybes arba šiaip tik susitinkančios padermės, vėliau jau valstybėlės, pačios susidariusios pirminių laimėjimų ir centralizavimo procesais. Vadai ir vadovai, o gal tiesiog atskirų šeimų ar kiek platesnių šeimynų tėvai stengęsi ne tiktai pašalinti ar pavaryti kaimynines grupes, bet ir užkariauti ar jas pavergti. Nugalėtiems, užkariautiems dažnai buvo uždedama smurto valdžia pavergtųjų atžvilgiu, ta prasme, kad svetimi valdovai valdė juos tiktai jėga, nneturėdami jų akyse autoriteto ir kompetentingumo.

Popiežių revoliucija sukūrė moderniąją vakarietišką valstybę, kurios pirmasis pavyzdys buvo pati bažnyčia.Po Grigaliaus VII pontifikato bažnyčia paskelbė, kad ji esanti nepriklausoma, hierarchinė, viešoji valdžia. Bažnyčia vykdydavo savo įstatymus per administracinę hierarchiją, be to, bažnyčia ssavo įstatymus interpretavo ir taikė juos, remdamasi teismine hierarchija, kurios viršūnė buvo popiežiaus kurija Romoje. Tai reiškia, kad bažnyčia įgyvendino moderniosios valstybės įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę valdžią.

Popiežių revoliucija padėjo pamatus, ant kurių vėliau galėjo atsirasti moderni pasaulietinė valstybė. Tai ji padarė, iš imperatorių ir karalių atimdama jų anksčiau turėtus dvasinius įgaliojimus. Bažnyčia pasižymėjo bažnyčios – valstybės bruožais: tai buvo dvasinė bendruomenė, kartu atlikusi žemiškąsias funkcijas, o jos sąranga savo forma buvo panaši į moderniosios valstybės sąrangą.

Popiežių revoliucija sukūrė ne tik moderniąją Vakarų valstybę, bet ir moderniąsias Vakarų teisės sistemas – pirmoji iš jų buvo kanonų teisės sistema. Remdamiesi Grigaliaus reforma kanonistai aukščiausią bažnytinę valdžią priskyrė popiežiui. Popiežius buvo aukščiausiasis įstatymų leidėjas, aukščiausiasis administratorius ir aukščiausiasis teisėjas. Jis ggalėjo kurti įstatymus, nustatyti mokesčius, bausti nusikaltimus. Jis galėjo steigti ir panaikinti vyskupijas, galėjo disponuoti bažnytinėmis beneficijomis ir buvo galutinė instancija, sprendžianti bažnyčios nuosavybės įsigijimo, valdymo ir nusavinimo klausimus. Visi bažnyčios pareigūnų arba įstaigų veiksmai ir sprendimai galėjo būti apskųsti jam. Be to, jis buvo aukščiausioji teisminė instancija ir visuotinis teisėjas. Tik jis vienas galėjo šaukti visuotinį bažnyčios susirinkimą, o susirinkimo sprendimai įsigaliodavo tik po to, kai jis juos patvirtindavo.

Popiežių absoliutizmą apribodavo ne tik rinkimų principas ir būtinybė gauti kkardinolų, vyskupų ir apskritai dvasininkijos paramą, bet ir pats bažnytinės valdžios sistemos sudėtingumas. Nors įstatymų leidyba buvo išimtinė popiežių prerogatyva, tačiau periodiškai buvo šaukiami visuotiniai bažnyčios susirinkimai, popiežiams padedančius kurti ir lesti įstatymus. Tie susirinkimai ir buvo pirmosios Europos įstatymų leidžiamosios institucijos. Administravimo srityje popiežiai sukūrė labai efektyviai veikiančią biurokratiją. Popiežiaus kanceliarija buvo atsakinga už dokumentų sudarymą ir išleidimą. Kancleris saugojo popiežiaus antspaudą. Popiežiaus iždas, kuris buvo vadinamas Apaštalų rūmais, buvo popiežių pajamų saugykla, o kartu ir finansų ministerija. Šie rūmai turėjo savo teismą, nagrinėdavusį civilines ir baudžiamąsias bylas, susijusias su apmokestinimu ir kitais finansiniais reikalais.

Niekas neturėjo teisės pakeisti ar panaikinti popiežiaus įsako. Vienintelė pasipriešinimo priemonė buvo politinis veiksmas arba pilietinis nepaklusnumas. Galėjo būti teisiamas ir šalinamas popiežius, jeigu būtų nukrypęs nuo tikėjimo, už piktybišką paleistuvavimą, plėšikavimą, šventvagystę arba kitokį įžūlų nusikaltimą, sukėlusį skandalą bažnyčioje. Iki XV a. pradžios nebūta nė vieno popiežiaus teismo ar nušalinimo. Tik Konstanco bažnyčios susirinkimas nušalino du besivaržančius popiežius ir priėmė trečio popiežiaus atsistatydinimą.

Atsirado nauja karaliaus valdžios samprata. Imperatorius ir karaliai pirmą kartą buvo pradėti traktuoti kaip “pasaulietiniai” valdovai, kurių svarbiausi uždaviniai buvo, pirma, palaikyti tvarką jiems priklausančiose karalystėse, t.y. kontroliuoti prievartą, antra, vykdyti teisingumą, t.y. valdyti politinę ir ekonominę sritį.

Naujoji karaliaus valdžios ssamprata XII-XIII a. pirmą kartą apėmė karaliaus įstatymų leidžiamojo vaidmens pripažinimą. Europos karaliai pirmą kartą pradėjo reguliariai leisti įstatymus. Karaliaus vykdomoji valdžia suprofesionalėjo. Įstatymai buvo kuriami naujos iš profesionalų sudarytos institucijos, vadinamos “karaliaus taryba”. Panašiai suprofesionalėjo teisingumo vykdymas. Centriniai karaliaus teismai atsiskyrė nuo karaliaus tarybos. Pats pavadinimas “karaliaus teismas”, anksčiau žymėjęs karaliaus dvarą kaip visumą, pradėjo reikšti karaliaus pareigūnus, profesionaliai vykdžiusius įstatymų leidžiamąją, vykdomąją arba teisminę valdžią. Karaliaus dvaro pareigūnai tapo valdžios padalinių galvomis – sekretorius tapo kanceliarijos galva, finansų prižiūrėtojas – iždo galva ir pan. Pats valdovas tapo konstitucine figūra, teisiškai apibrėžtas funkcijas atliekančiu pareigūnu, kurio imperium buvo apribota jo iurisdictio, jo teisiškai apibrėžtos valdžios. Karaliaus valdžią konstituciškai ribojo ir jo valdinių teisė priešintis neteisėtiems karaliaus įsakymams, ir ši teisė buvo tokia plati, kad virsdavo teise ir pareiga nužudyti karalių tironą. Šios konstitucinės valdinio teisės dažniausiai buvo teorinės ta prasme, jog konkretūs valdiniai paprastai būdavo per silpni, kad pasinaudotų šiomis teisėmis. Tačiau egzistavo esmingi praktiniai karaliaus valdžios apribojimai, iš dalies nulemti praktinių susisiekimo sunkumų, dėl kurių paklusnumas būdavo atidėliojamas, susijęs su ginčais ir pasireikšdavo labiau išoriškai; o iš dalies tuos apribojimus lemdavo didelis skaičius įvairių bendruomenių, kurioms priklausydavo konkretūs valdiniai – kilmingieji feodalai, miestiečiai, pirkliai, dvasininkai, taip pat vietinės, rregioninės ir klaninės bendruomenės, ir toliau reikalavusios savo narių ištikimybės. Vėlesniais šimtmečiais šios įvairios bendruomenės pradėjo reikalauti atstovavimo susirinkimuose, kurie patarinėdavo monarchams, o kartais jiems pasipriešindavo. Be to, visai nepriklausomai nuo politinio atstovavimo įvairios valdinių klasės sudarydavo luomus arba sluoksnius, su kuriais karaliai visada turėjo skaitytis. Šie bendri bruožai pasireikšdavo įvairiose Vakarų karalystėse XII a. ir XIII a.

Pagal Makiavelį, valstybė turi užkirsti piliečiams pavojų sunykti dorovės atžvilgiu, nuolat juos gaivinant, jų dorybę atnaujinant. “Šitam uždaviniui vykdyti ir užkirsti kelią demoralizacijai priemonė – gera teisės santvarka, kuri, įvesdama piliečių auklėjimą, duoda pavyzdžius jų geriems pasielgimams. Geri įstatymai yra tvirtas valstybės pagrindas, kuris gelbsti ją nuo atskirų asmenų patarnavimų reikalingumo. Kaip reikalinga valstybei, viena vertus, stipri valdžia gerai tvarkai įvykdyti, taip, kita vertus, valstybei reikalinga gera teisės santvarka, kad valdžia būtų stipri.”2 Makiavelis nurodė, kad valstybė kurdama įstatymus, turi atsižvelgti į gyventojų teisės jausmą, teisinę sąmonę. Įstatymai turi tarnauti visuotinei gerovei, bet ne kurios nors gyventojų grupės gerovei.

Makiavelio nuomone, valstybė susidarė iš atskirų žmonių – asmenų, kurie susijungė geresniam apsigynimui. Gyvendami bendrijoje, jos nariai įgijo gėrio ir blogio supratimą; valstybinis sugyvenimas pagimdė teisės ir dorovės sąvokas. Valstybės uždaviniai esti vidaus ir išoriniai. Vidaus uždaviniai šie: šalinti tarp gyventojų kylančius nesutarimus,

tvarkyti ekonomiką, administruoti, vykdyti teisingumą. Išoriniai uždaviniai – laikyti kariuomenę ir užtikrinti saugumą. Makiavelis valstybei skiria auklėjimo uždavinį. Auklėjimo priemonėmis turėtų būti tikyba, dorovė ir teisė. Tikyba yra būtinas dalykas visuomenei saugoti, tačiau ne kiekviena tikyba turi tokią įtaką; Makiavelis valstybės idėjai pavojų mato Krikščionybėje, kaip tikyboje, kuri tinka tik nuolaidiems ir pamaldiems žmonėms, bet ne energingiems ir veikliems. “Ideali forma Bažnyčios santykio su valstybe, anot Makiavelio, yra jų vienybė, pasiekiama šia tvarka: 1) tikybos suvalstybinimas, kurį jis laiko tinkamiausiu, nnes kai žmonės laiko valstybės palaikymą tikybos dalyku, tai tikyba tampa valstybės pagrindu; 2) arba dvasiškoji valdžia apima ir pasaulietinę valdžią, t.y. panaikinama pasaulietiška valstybė ir jos vieton stoja bažnytinė valstybė,”3

Žanas Bodenas valstybę apibrėžia, kaip sujungtų šeimų ir daiktų grupę, vyriausios valdžios ir proto tvarkomą. Naujos valstybės vyriausios valdžios teises Bodenas nurodė tokias: 1) neribota teisė keisti įstatymus, kurie gali panaikinti paprotinę teisę ir privalomi visiems valdiniams, 2) teisė skelbti karą ir taiką, 3) teisė skirti aukštuosius valdininkus, 4) vyriausioji tteismo teisė, 5) pasigailėjimo teisė. Iš šitų teisių kyla dar kitos: teisė reikalauti, kad visi valdiniai būtų ištikimi, klausytų valdžios, teisė kalti pinigus, imti mokesčius ir kita. Santykiuose su kitomis valstybėmis, valstybės aukščiausioji valdžia negali turėti kito viršininko, kaip tik vvieną Dievą. Piliečiu Bodenas laikė laisvą žmogų, kuris klauso kito valdžios. Bodenas didžiai vertino šeimą; “šeima yra sąjunga dviejų asmenų, kurie yra teisingos viršininko valdžios surišti į vienumą”4. Pasak, Bodeną jei šeima yra gerai organizuota, tai ir valstybė yra stipri, turėdama šeimoje tvirtą paramą.

XVIIa. įžymaus pamokslininko vyskupo Bosiujė nuomone, “svarbiausias žmonių visuomenei elementas – tai valdžia. “ be valdžios veiktų tik geiduliai, o valdžia duoda piliečiams tikrą sąryšį, tikrą tvarką. Kad tvarka būtų stipri reikalingi įstatymai: tik įstatymai yra aukščiau interesų ir geidulių, ir tik jie vieni gali nustatyti valdžios kryptį.”5 Valdžia, leisdama įstatymus ir stovėdama aukščiau už visuomenę, steigia valstybę, kuri yra organizacija, saugojanti piliečių gyvybę ir ramybę. Pilietis valstybę turi mylėti ir aukoti savo gyvybę jai saugoti. BBosiujė yra patriotas ir pasaulietinės valdžios šalininkas; monarchiją jis laikė esant natūraliausią valstybės formą. Pasak jo, monarchija yra sukurta ne sutartimi, bet Dievo nustatyta. Dievas skiria karalius, kad su jų pagalba valdytų žmones. Karaliaus valdžios apribojimas yra tik tikyboje. Būdamas monarchinio absoliutizmo šalininkas, Bosiujė yra priešingas tam, kad valstybės valdžia priklausytų popiežiui, jis tik reikalavo, kad valstybė saugotų Bažnyčią nuo išorinių smurtų.

Valstybė yra vieningas socialinis junginys su vieninga valdžia, veikiančia teritoriniu imperiumu. Ir jos sąmoningai siekiami socialiniai tikslai, kuriems siekti jji organizuoja savo funkcijas, nors jų yra daug ir įvairių, kaip daug ir įvairių yra socialinių reikalų – nesudaro palaidų atskirų tikslų krūvos, bet sudaro vieną vieningą tų tikslų sistemą, kurioje atskiri tikslai yra vieni su kitais suderinti. Vieni patys pagrindiniai ir svarbiausieji, kiti – antros eilės, papildomieji, besiremią anaisiais arba tarnaują aniesiems; be abejo jie yra keičiami, kaip keičiasi socialiniai reikalai bei socialinio gyvenimo sąlygos, tačiau jiems ir besikeičiant ar evoliucionuojant jie yra sistematizuojami svarbiausių teisinių tikslų. Valstybės tikslai yra visuomenės organizuotų dalyvių – socialinių junginių – tikslais nustatomi; visuomet valstybė yra kurių nors socialinių junginių įtakoje ir jų reikalams tarnauja. Kiti socialiniai junginiai atstumti nuo valdžios, savo siekiamų socialinių tikslų valstybės tikslų tarpe, kartais visai arba tik atsitiktinai kurį nors vieną kitą artimą sau tikslą randa. Yra ne tik valdantieji individai, bet ir valdantieji socialiniai junginiai, valdančiosios grupės yra tam tikros socialinės pakraipos – nacionalinės, klasinės, religijos – valstybėje visuomet bus apeiti, prislėgti, verčiami siekti savo tikslų slaptai arba tiesiog jų išsižadėti, arba ieškoti revoliucinių kelių valdžiai užgrobti arba pačią valstybę sugriauti savo tikslams siekti. Tarp šių dviejų kategorijų yra ir tokių grupių ar junginių, kurie čia vienu atžvilgiu laimi, tam tikram laikui pasiekia valdžios arba prisideda kuriuo nnors kompromisu prie valdančiųjų ir tuo pasinaudodami šį tą savo socialinių tikslų “suvalstybina”, įterpia į įstatymus, čia vėl atsiduria opozicijoje ir kenčia, laukdami progos vėl laimėti. Dvasininkų valdomoje valstybėje piliečių-dvasininkų ir piliečių-valstiečių ar piliečių-žemės ūkio darbininkų reikalai nebus vienodai valstybės aprūpinami, bet taip pat nebus jie vienodai aprūpinami ir saugojami ūkininkų arba proletariato valdomoje valstybėje. Piliečiai, tų junginių dalyviai, jokios iliuzijos šiuo atžvilgiu neturi; vieni gerai žino, kad valstybės darbas yra skiriamas jų naudai, kiti gerai supranta, kad jiems lemta būti valdomaisiais ir, kad ne valstybės jėgomis ir ne imperiumo metodais jie savo socialinius reikalus laimės.

Panagrinėsiu parlamento suverenitetą Anglijos teisėje. Žodis “parlamentas”, reiškia Karalienę, Lordų rūmus ir Bendruomenių rūmus. Parlamentas pagal Anglijos konstituciją turi teisę išleisti arba panaikinti bet kokį įstatymą; joks asmuo ar institucija pagal Anglijos teisę neturi teisės pažeisti ar nevykdyti parlamento priimtų teisės aktų. “Parlamento valdžia ir jurisdikcija yra tokios abstrakčios, kad joms negalima nustatyti ribų nei dėl su kompetencija susijusių klausimų, nei dėl asmenų grupės.”6 Parlamentas turi suverenią ir nekontroliuojamą valdžią leisti, tvirtinti, išplėsti, apriboti, panaikinti, atnaujinti ir aiškinti įstatymus, susijusius su visomis sritimis. “Jis gali pakeisti šalyje viešpataujančią religiją. Jis gali pakeisti ir netgi iš naujo sukurti karalystės ir paties parlamento sandarą”7. Tačiau nuolatos įįsikiša į asmenines teises, vadovaudamasis visuomenine nauda. Suteikia privilegijas ar teises vieniems asmenims, o kitiems nustato ypatingas pareigas ir atsakomybę. Vienintelė įstatyminė rinkėjų teisė pagal Anglijos konstituciją yra išrinkti parlamento narius. Rinkėjai neturi jokių teisinių priemonių rengiant, tvirtinant ar panaikinant parlamento leidžiamus įstatymus. Joks teismas niekada nekreips dėmesio argumentą, kad konkretus įstatymas yra negaliojantis, nes prieštarauja rinkėjų nuomonei; jų nuomonė gali būti teisėtai pareikšta tik per parlamentą. Teisėjai yra prisirišę prie precedento, ir tokiu būdu teismai neišvengiamai savo sprendimuose pamažu formuoja nustatytas taisykles, kurios iš esmės yra įstatymai. Anglijos teisėjai nereikalauja ir neįgyvendina jokios teisės panaikinti statuto galiojimą, o parlamento aktai gali ignoruoti teisėjų kuriamą teisę. Tai yra, teisminė įstatymų leidyba yra antraeilė, vykdoma parlamentui stebint ir vadovaujant.

Politinė bendruomenė egzistuoja tam, kad būtų laiduojamas aprūpinimas, kuris būna ir visuotinis, ir konkretus. Jis visuotinis, kai visuomeniniai fondai naudojami taip, kad gautų naudos visi nariai arba dauguma iš jų, ir niekas nėra aprūpinamas individualiai. Jis būna konkretus, kai gėrybės realiai perduodamos visiems nariams arba kuriam nors nariui. Teisingumo sistema yra visuotinė gėrybė, tenkinanti visų poreikius. Bet realus apdovanojimų ir bausmių skirstymas gali padėti įgyvendinti konkrečius valdančiosios klasės tikslus arba gali būti organizuotas taip, kad individai gautų tai, ko jie nusipelnė. Žmonės

neturi tiesiog poreikių, jie turi poreikių idėjas. Jie turi poreikių prioritetus, be to, poreikiai yra nevienodo stiprumo. Šie prioritetai ir poreikių stiprumas susiję ne tik su žmonių prigimtimi, bet ir su jų istorija bei kultūra.

Niekada nėra buvę politinės bendruomenės, kuri netenkindavo arba nemėgindavo tenkinti, arba nesiskelbdavo tenkinanti savo narių poreikių. Ir niekada nėra buvę politinės bendruomenės, kuri, siekdama šio tikslo, nebūtų pasitelkusi savo kolektyvinės jėgos – savo galios įsakinėti, reguliuoti, daryti spaudimą ir priversti. Organizavimo būdai, mokesčių dydis, karo pprievolės trukmė ir kas ją turi atlikti – šie dalykai visada buvo politinių ginčų klausimai. Bet tik labai neseniai pradėta ginčytis dėl to, kaip turi būti panaudojama politinė valdžia. Tvirtovių ir užtvankų statyba, irigacijos darbai, karinė mobilizacija, maisto tiekimo ir apskritai prekybos garantija – visam tam reikėjo prievartos. O prievartai reikia tų, kurie verčia. Bendruomeniniam aprūpinimui visada tarpininkauja virtinė pareigūnų (kunigai, kareiviai ir biurokratai), kurie savotiškai iškraipo aprūpinimo procesą pasiglemždami pinigų ir darbo savo tikslams arba naudodamiesi aprūpinimu kaip būdu vvaldyti. Visi pareigūnai bent jau tariamai atsidavę saugumo ir gerovės reikalui.

Graikų miestai-valstybės buvo labai jautrūs tam, ką galima pavadinti visuotine gerove, būtent jie uoliai imdavosi priemonių, kurių taikymas duodavo naudos visiems piliečiams; priešingai, jie buvo daugiausiai abejingi socialinei gerovei yypač varguolių gerovei. Valstybė nė kiek neišleisdavo nei kurio nors lygio mokykloms, nei mokytojams. Nebuvo skiriama jokių subsidijų nei mokymui skaityti ir rašyti, nei filosofijos studijoms. Bet piliečiai pripažino savo pareigą padėti našlaičiams ir kritusių karių našlėms. Pagrindinė išimtis buvo valstybės lėšų skyrimas visiems tiems piliečiams, kurie ėjo pareigas, dirbo Taryboje, lankė Susirinkimą arba posėdžiavo teisme. Priešingai negu Atėnai, žydų bendruomenės buvo autonomiškos, bet ne suverenios. Tai buvo demokratiškos bendruomenės, valdomos vyrų susirinkimo, kuris posėdžiaudavo sinagogoje. Išorės spaudimas skatino kurti plutokratiją – valdymą turtingiausių šeimų galvų, sugebančių geriausiai tvarkyti reikalus su godžiais karaliais. Šią valdžią atsverdavo rabinų teismų valdžia. Rabinai vaidino lemiamą vaidmenį skirstant mokesčių dydį. Svarbiausios visuotinio aprūpinimo formos, išskyrus apsaugai skiriamus pinigus, buvo religinio pobūdžio. Teismai turėjo plačią jjurisdikciją, nors ši ir neapėmė nusikaltimų, baudžiamų mirtimi.

Jeigu bendruomenė ryžtasi aprūpinti tam tikra reikiama gėrybe, ji privalo aprūpinti visus, kuriems jos reikia, proporcingai pagal jų poreikius. Realų skirstymą riboja turimi ištekliai.

Valstybės valdymas, kuris iš tikrųjų yra piliečių visumos valdymas, galįs vykti arba betarpiškai, arba per priklausomus agentus, kontroliuojamus bendrosios valios, kuri yra visų individualių valių sutartimi suliejimo padarinys, kuriame savaime dalyvaujanti ir kiekviena individualinė valia, jokia atskira valia negali būti išskirta iš bendrosios valios.

Literatūra.

1. M. Riomeris. Valstybė I. VVilnius. Pradai. 1995.

2. P. Leonas. Teisės filosofijos istorija. Vilnius. Mintis. 1995/

3. Hėgelis. Teisės filosofijos apmatai. Vilnius. Mintis. 2000.

4. M. Riomeris. Suverenitetas. Vilnius. Pradai. 1995.

5. H. J. Berman. Teisė ir revoliucija. Vilnius. Pradai. 1999.

6. A. V. Dicey. Konstitucinės teisės studijų įvadas. Vilnius. Eugrimas. 1999.

7. Šiuolaikinė politinė filosofija.