Valstybės ir teisės santykis

1.Įžanga

Konstitucinis Lietuvos pasiryžimas kurti teisinę valstybę turėtų būti

lydimas daugelio teorinių teisės klausimų, kurie šiuo atveju įgyja plačią

praktinę reikšmę, svarstymo ir sprendimo. Deja, atrodo, kad daugelis

klausimų paliekami be atsakymų, ir net teisinės sistemos reforma, kuri,

atrodo, turėtų liudyti apie visuomenės poreikį tvarkytis pagal naujas

vertybes, apie teisės sampratos pasikeitimą, iš tiesų vykdoma be esminių

teisinės sampratos pasikeitimų.

Teisės samprata šiandien Lietuvoje beveik nesiskiria nuo Tarybų

Sąjungos kažkada mums primestos. Taip atsitiko, nes žmonių teisinė sąmonė,

kuriai teko labai greitai persiorientuoti, vis dar skeptiškai vertina

daugelį tuometinės ideologijos nneigtų vertybių. Vis dar sunku „ priimti

nuostatą, jog yra viršesnė ir labiau privaloma teisė, nei valstybės

sukurtoji“, ir dar šiandien dažnai teisininkų teigiama, kad teisė- viso

labo įstatymu paversta valstybės valia. Normatyvizmas, dar neseniai

Lietuvoje buvęs vienintele teisės samprata, dabar demokratėjimo procese jau

užleidžia savo vietą. Kartu su juo pirmaujančią poziciją praranda ir

valstybė. Iškilusi individo reikšmė pareikalavo ir teisės viršenybės.

Pozityvioji teisė palenkiama žmogaus teisių saigai, taip atsisakoma nuo

įstatymo ir teisės tapatinimo, nuo etatizmo. Iš kitos pusės, normatyvizmas

dar ne visiškai išstumtas. Nors Lietuva ir orientuojasi įį Vakarų valstybes,

kurios yra pripažintos demokratinėmis ir kuriose ši samprata laikoma ne tik

abejotina, bet dažnai ir klaidinga, tačiau įveikti normatyvistinę sampratą-

tai ne tik pripažinti jos neperspektyvumą, bet ir įveikti ją „

determinavusį bei palaikantį bendrosios kultūros tipą, kurį apibūdina

nepakankamas visuomenės gebėjimas naudotis teise be smulkmeniško

valstybinės valdžios nurodinėjimo, be intensyvios išorinės priežiūros bei

prievartos“. Kol visuomenė nepasiekė tokio kultūros lygio, tol jai yra

būtinos statistinės socializavimo priemonės, ir tol neįmanomas perėjimas

prie kokybiškai kitos teisės sampratos ir kito požiūrio į valstybės ir

teisės santykį. Štai kodėl tokia teisinė reforma, kuri vykdoma Lietuvoje,

negali iš esmės pakeisti šių dalykų. Ji pati, kildama iš vis dar

normatyvistinės teisinės sąmonės, tampa ribota, teisinės valstybės sąvoka

irgi tampa ribota. Bet kokia reforma reikalinga teisinės sąmonės pokyčių.

Galų gale, kyla klausimas, ar iš viso tikslinga keisti visą teisės

tradiciją, o ir kokią turėtume kurti, kieno pavyzdžiu remtis? Mūsų sąmonėje

ir mūsų teisės teorijoje įsigalėjęs vienas požiūris. Jis nėra neabejotinas,

bet juk visos sampratos pasikeitimas yra didžiulis teisinės sąmonės lūžis.

Mūsų teisės raidą stabdė dabar atmesti ideologiniai Tarybų Sąjungos

pagrindai, bet kopijuodami Vakarų teisinės sistemos bruožus, mes

nesukursime Vakarų standartus atitinkančios teisės. Dėl kitokios teisės

sampratos Lietuvos teisės teorija nepajėgia „ adekvačiai suvokti net jau

turimą Vakarų teisinį patyrimą“, todėl svetimos teisės kopijavimas virsta

daugiausia neesminių dalykų perėmimu. Valstybei reikalinga autentiška savo

visuomenės teisė, „ nulemta šios visuomenės gyvenimo būdo, jos tautinio

charakterio ir istorinės patirties“. Aišku, jau šių klausimų svarstymas

rodo, kad dabartinė teisės tradicija Lietuvai nepakankama, kad jau žengti

pirmieji žingsniai link teisinės valstybės. Lietuvos teisininkai, iškėlę

sau uždavinį kurti tokią valstybę mokosi iš kitų šalių patirties, bet tik

išsiaiškinus visuomenės poreikius, jos teikiamą reikšmę valstybei, teisei,

įstatymui, paaiškės, kokia valstybė ir teisė reikalinga Lietuvai.

2. Kas yra valstybė?

2.1 Valstybės sąvoka ( siaura prasme, teisine prasme, sociologine prasme).

Valstybės apibrėžimas.

Valstybė apima tam tikrą teritoriją, jos piliečius, ekonomiką bei politinę

sistemą. Valstybės sąvoka suprantama trejopai: 1) kaip didelių socialinių

grupių sukurta organizacija; 2) kaip politinės valdžios santykiai, t.y.

ryšiai tarp piliečių ir valstybės organų; 3) kaip administraciniai organai

ir teisės normų sistema, nusakanti jos funkcionavimą.

Siaura prasme valstybė- tai valdymo institucijos, teritorijos, kur gyvena

šalies žmonės. Teisiškai valstybė- yra juridinis asmuo kaip tam tikra

korporacija. H.Kelzenas tapatina valstybę ir teisėtvarką. Valstybės

santykiai su teise turi būti tokie kaip ir individo. Sociologiniu atžvilgiu

valstybė yra socialinė bendrija, socialinė tikrovė, egzistuojanti

nepriklausomai nuo teisėtvarkos ir teisinės tikrovės. Valstybė yra

svarbiausia visuomenės politinės sistemos organizacija, per kurią valdoma

visuomenė ir saugoma jos ekonominė ir socialinė struktūra. Visuomenė,

susidedanti iš individų, klasių, socialinių, religinių, tautinių grupių,

kurioje būtina sureguliuoti santykius ir raidą.

Valdžios subjektas- tai nedidelė visuomenės dalis, reguliuojanti visuomenės

gyvenimą taip, kaip reikalauja jos interesai ir visos visuomenės interesai.

Reguliuojant visuomeninius santykius, svarbiausias vaidmuo tenka to

reguliavimo mechanizmui. Toks mechanizmas yra visuomenės politinė

organizacija, kurios svarbiausia dalis yra valstybė.

Galima apibendrinti, kad valstybė- tai suvereni žmonių bendrija, kuri 1)

kuri yra įsikūrusi tiksliai apibrėžtoje teritorijoje; 2) turi savo

įteisintą viešąją valdžią; 3) yra nepriklausoma ir pripažįstama kitų

suverenių valstybių. Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje valstybė

apibrėžiama kaip viešosios valdžios politiškai suvereni teritorinė

organizacija, turinti specialų aparatą ir gebanti padaryti savo paliepimus

privalomus visai šaliai.

3. Pagrindiniai valstybės požymiai: tauta ir teritorija, valdžia,

suverenitetas, nepriklausomybė.

3.1 Papildomi valstybės požymiai

Valstybės požymiai skiria ją nuo kitų gimininių organizacijų. Pirmas jų-

tai žmonių bendrija, kurią vadina tauta ir kurios narius jungia bendra

kalba, bendra religija, bendra istorinė praeitis, daugiau ar mažiau aiškus

teritorinis apsigyvenimo centras, gyventojų teritorinis suskirstymas ir

viešosios valdžios teritorijoje įgyvendinimas. Gimininėje santvarkoje

giminė neturėjo griežtai nustatytos teritorijos. Valstybiniu pagrindu

organizuotoje visuomenėje valstybė turi griežtai apibrėžtą teritoriją,

kurią apima jos suvereni valdžia, o jos gyventojai yra valstybės piliečiai.

Šiaip valstybėje pasireiškia naujas teisės institutas- pilietybė. Valstybė

skiriasi nuo kitų nevalstybinių- ji derina didelių socialinių grupių

interesus ir integruoja visuomenę.

Viešoji valdžia vadinama taip todėl, kad nesutampa su visuomene, tik veikia

jos vardu. Esminė viešosios valdžios ypatybė yra ta, kad ją įkūnija

valdininkija, t.y. profesinis vykdytojų, iš kurių sudaromos valdymo

institucijos ( valstybės aparatas) luomas. Suasmeninta valstybės

institucijose ir sudaromos valdymo įstaigose, viešoji valdžia tampa

valstybine, t.y. realia jėga, užtikrinančia valstybės prievartą.

Sprendžiamąją galią taikant prievartą turi ginkluoti būriai ir

specialiosios įstaigos ( armija, policija, kalėjimai). Valstybinę valdžią

vykdo ypatinga žmonių grupė, turinti valstybinius įgaliojimus leisti

įstatymus, naudoti valstybės prievartą, kad žmonių elgesys paklustų

valstybės aktuose išreikštai valiai. Valstybės suverenitetas- tai valstybės

valdžios viršenybė šalies viduje ir valstybės nepriklausomybė užsienio

reikaluose. Taigi, valstybės suverenitetas yra: vidaus- tai valstybės

įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių neribotumas visoje

šalies teritorijoje; išorinis- šalies savarankiškumas ir nepriklausomumas

užsienio politikoje, neleistinumas kištis į vidaus valstybės reikalus iš

išorės. Kai valstybė praranda suverenitetą, jos suvereni valdžia

teritorijoje ir gyventojų atžvilgiu pereina kuriai kitai valstybei.

Vienas iš tokių požymių- tai ypatingo žmonių sluoksnio, negaminančio

materialiųjų dalykų, o užsiimančio tik valdymu, atsiradimas. Šis sluoksnis

gavo išskirtinių teisių ir valdžios įgaliojimų. Dar valstybės požymiu,

galima laikyti tarptautinį pripažinimą- tai pagrindinis valstybės

nepriklausomybės įrodymas, kai viena valstybė arba grupė valstybių,

pareiškia pripažįstanti naujai susikūrusią valstybę ir nusako santykių su

ja pobūdį ir apimtį, sutinka gerbti jos nepriklausomybę. Neatskiriamas

valstybės bruožas yra mokesčių iš gyventojų rinkimas, kuriuo užsiima

specialūs valstybės organai ( mokesčių inspekcijos, muitinės, socialinio

draudimo). Mokesčių rūšis, dydį, apmokėjimo tvarką nustato valstybės

įstatymai. Mokesčiai naudojami valstybės aparatui išlaikyti, švietimo,

kultūros, sveikatos apsaugos, socialinėms bei kitoms reikmėms.

4.Valstybės funkcija

4.1 Valstybės funkcijų realizavimo formos, metodai

Valstybės funkcija- tai jos veiklos svarbiausios kryptys, kurias lemia jos

uždaviniai ir tikslai, arba kitaip tariant, pagrindinės veiklos kryptys,

lemiamos valstybės esmės ir turinio, siekiamų tikslų, uždavinių ir

valstybės socialinės paskirties. Jos požymiai: 1) funkcijos yra

kompleksinio pobūdžio, kai pagrindinės veiklos kryptys nesutampa su pačia

veikla; 2) funkcijų turinys, pobūdis ir paskirtis išreiškia socialinę

reikšmę. Jomis pasireiškia realus valstybės vaidmuo sprendžiant ekonomikos

plėtros, visuomenės ir pačios

valstybės raidos uždaviniai; 3) valstybės

funkcijos parodo tiesioginį jos ryšį su socialine esme ir turiniu, bei

valstybei iškilusius uždavinius. Funkcijų pobūdį lemia valstybės tipas,

socialinė jos prigimtis, paskirtis, tikslai. Funkcijos yra tikslų

įgyvendinimo priemonės. Pvz. kilus karo ( užpuolimo) pavojui, pradės veikti

gynybos organizavimo funkcija; 4) valstybės funkcijų nereikia tapatinti su

konkrečių jos institucijų funkcijomis. Pastarųjų funkcijos- siauros,

lokalios; 5) valstybės išsiskiria įgyvendinimo formomis ir metodais,

nesusipina su jų taikymo sritimis. Valstybė gali taikyti, įtikinimo, o

prireikus- ir prievartos metodus. Pagrindinės teisinės valstybės veiklos

formos yra teisėkūra, vykdomoji tvarkomoji vveikla ir teisėsauga. Valstybės

funkcijos apibrėžiamos kaip pagrindinės veiklos kryptys, lemiamos valstybės

esmės ir turinio, siekiamų tikslų, uždavinių ir valstybės socialinės

paskirties. Galima išskirti keturias funkcijas, kurias vykdo bet kuri

valstybė: ekonominę ( normalaus ekonomikos egzistavimo ir raidos saugant

esamas nuosavybės formas, visuomeninių darbų, užsienio prekybos

organizavimo užtikrinimas); politinę ( valstybės ir visuomenės saugumo

užtikrinimas, socialinės ir nacionalinės santarvės palaikymas, slopinimas

besipriešinančių socialinių jėgų); socialinę ( gyventojų teisių ir laisvių

apsauga, žmonių socialinių poreikių tenkinimo priemonių įgyvendinimas,

būtinų darbo sąlygų užtikrinimas, socialinis aprūpinimas); ideologinę

(ideologijos, taip pat religinės, palaikymas, švietimo organizavimas,

mokslo, kultūros raidos skatinimas). Randasi ir kitos savarankiškos

funkcijos: kaip teisinės valstybės kūrimas, gamtos apsauga. Pastaruoju

metu, valstybės funkcijos klasifikuojamos valdžių pasidalijimo principu ir

jos skirstomos į teisėkūros, valdymo ir teismo. Plačiai paplitęs funkcijų

dalijimas į vidines ir išorines. Vidinės funkcijos yra įvairi vidaus

valstybės veikla sprendžiant visas visuomenės gyvenimo problemas:

ekonomines, socialines, politines, dvasines. Išorinės funkcijos-

pagrindinės valstybės veiklos kryptys, susijusios su valstybės tikslų ir

uždavinių įgyvendinimu tarptautinėje arenoje. Jos priklauso nuo valstybės

politinio režimo ir jos tipo. Pvz. svarbiausia Lietuvos išorinė funkcija-

integracija i Europos Sąjungą ir NATO, taip pat palaikyti gerus santykius

su kaimyninėmis valstybėmis.

Valstybė vykdo savo funkcijas tam tikromis formomis ir savo veiklai taiko

įvairius metodus. Skiriamos teisinės ir neteisinės valstybės funkcijų

įgyvendinimo formos.

Teisinės formos atspindi valstybės ir teisės ryšį, valstybės pareigą

vykdyti savo funkcijas remiantis teise ir neperžengiant įstatymų ribų. Tos

formos parodo, kaip dirba valstybės institucijos ir pareigūnai, kokius

teisinius veiksmus jie atlieka. Skiriamos trys teisinės formos: teisėkūra,

teisės įgyvendinimas ir teisinė apsauga. Teisėkūra- tai teisės norminių

aktų rengimas ir priėmimas. Teisės įgyvendinimo funkcija yra labai svarbi.

Nuo jos priklauso, ar bus įgyvendinami įstatymai iir kiti teisiniai aktai.

Teisinė apsauga- tai operatyvinė ir teisės taikymo veikla, užtikrinanti

teisėtvarką, piliečių teisių ir laisvių apsaugą, teisės pažeidimų

prevenciją, patraukimą atsakomybėn ir t.t.

Funkcijų įgyvendinimo metodai yra įvairūs. Vykdydama apsaugos funkciją,

valstybė taiko įtikinimo ir prievartos metodus. Ekonominei funkcijai

vykdyti būtini prognozavimo, planavimo, investicijų ir kt. metodai.

5. Valstybės tipologijos sąvoka: teisinė valstybė

Norint sukurti teisinę valstybę, reikia pasiekti aukštą politinio ir

teisinio sąmoningumo lygį, žmonėms būtina aktyviai dalyvauti politiniame,

kultūriniame visuomenės gyvenime. Teisinės valstybės ypatumai: 1) įstatymų

viršenybė. Niekas neatleidžiamas nuo įstatymų laikymosi! Čia turima omeny

ne apskritai teisės, o konkrečių teisės aktų viršenybė. 2) piliečių teisių

ir laisvių neliečiamybė ir garantijos, piliečių ir valstybės tarpusavio

atsakomybės nustatymas. Valstybės valdžia turi būti atsakinga savo

piliečiams! 3) valdžių padalijimo principas. Valdžios turi būti

nepriklausomos viena nuo kitos: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teismo.

Įstatymus leidžia parlamentas, juos vykdo vyriausybė, o teisingumą vykdo-

teismas. 4) demokratinio režimo, teisėtumo ir konstitucingumo visuomenėje

kūrimas ir palaikymas. Turi būti realiai užtikrintos piliečių teisės ir

laisvės. Teisinė valstybė yra ne tik socialinė vertybė, kurios paskirtis-

stiprinti žmogiškumo pradus ir teisingumą, bet ir praktinė institucija,

ginanti piliečių laisves, jų garbę ir orumą. Apibendrinant, galima nurodyti

tokius teisinės valstybės požymius: 1. visų valstybinio reguliavimo

įgaliojimų sutelkimas valstybės institucijų sistemoje 2. valdžių

padalijimas, t.y. draudimas, vienos valdžios vykdomas funkcijas, pakeisti

kitos valdžios funkcijomis 3. pilietinė visuomenė 4. sukurtas

antimonopolinis mechanizmas, neleidžiantis sutelkti įgaliojimų, kurioje

nors vienoje grandyje ar institucijoje 5. konstitucinių įstatymų viršenybė

ir tiesioginis jų galiojimas 6. įstatyminis valdžios įtvirtinimas ir

praktinis įgyvendinimas 7. įstatymų leidybos institucijos sudarymas

visuomenei įgyvendinant rinkimų teisę 8. nacionalinių įstatymų ir

tarptautinės teisės normų ir principų vienovė 9. teisinė visų subjektų

apsauga nuo savavališkų visų institucijų sprendimų 10. teismo, kaip

priemonės, užtikrinančios teisinį valstybingumą, autoriteto stiprinimas

11. įstatymų ir teisės principų atitikimas ir teisinė valdžios

organizacija.

6.Teisės atsiradimas ( priežastys, raida)

Teisė, visuomenei pereinant iš pirmykštės bendruomenės į civilizaciją,

atsirado ne staiga ir ne tuščioje vietoje, oo iš dalies ji buvo parengta

pirmykštės visuomenės socialinio gyvenimo reguliavimo eigoje. Atsiradus

ūkinei gamybai, darbo pasidalijimui, išsivysčius žmonių intelektui,

visuomenė perėjo į civilizaciją- visuomeninio gyvenimo atgaminimo stadiją,

žmonių bendrijos gyvavimą, galinčios save išlaikyti ir vystytis savo pačios

pagrindu. Išskirtini du civilizacijos veiksniai, padarę perversmą žmonių

gyvenime ir sukėlę socialinio reguliavimo revoliuciją. Vienas jų yra

materialus-produktų pertekliaus atsiradimas, sudaręs galimybę atsirasti

nuosavybei; antrasis- humanitarinis. Visuomenės narys atsiskiria ir įgyja

autonomiją, savarankiškumą, kartu ir būtinumą užtikrinti savo laisvę

ekonominiame gyvenime, o visuomenės politiniame gyvenime- demokratiją.

Visuomenės gyvenimo diferenciacija nulėmė valstybės ir ideologijos, kurią

platino Bažnyčia, atsiradimą. Plečiantis prekybiniams rinkos santykiams,

suasmeninant nuosavybę ir dominuojant privatinei nuosavybei, valstybė ir

ideologinės institucijos įgavo atitinkamų bruožų ir visa tai formavo

norminius institucinius darinius- teisę ir teisinį reguliavimą. Teisės

sistemos formavimosi pradas buvo ideologizuota prigimtinės teisės išraiška,

t.y. teisės- tiesiogine socialine, prasme . Iš pradžių teisinis

reguliavimas nebuvo visiškai atskirtas nuo neteisinio socialinio,

moralinio, religinio ir pan. ( papročių teisė). Pirmieji rašytiniai teisės

šaltiniai yra seniausių civilizacijų ( 12 lentelių įstatymai) ir

viduramžių. Vėliau civilizacijos sąlygomis kaip visuomenės ekonominės,

politinės, kultūrinės raidos išdava, teisės elementai įgauna dominuojančią

reikšmę. Tada ir prasideda specifinė teisės istorija. Formuojasi ir vystosi

nacionalinės teisės sistemos, pamažu susiformuoja dvi savarankiškos

rašytinės teisės rūšys- viešoji ir privatinė teisė.

7.Teisės samprata

Taigi, kaip atsirado teisė? P.Leonas „ Teisės enciklopedijos paskaitose“

mini seną graikų padavimą, kuriame Dzeusas pasiuntęs itin priotingą asmenį

Epimetėą, kkuris turėjo žemės būtybes apdalinti įrankiais kovai dėl būvio.

Vienai būtybei Epimetėas davęs aštrius nagus, kitai- didelius sparnus, dar

kitai- stiprius dantis. Tačiau žmogui jam pritrūkę dovanų ir jis

apdovanojęs žmogų visuomenės instinktu. Dėl šios priežasties žmogus- tai

nėra kažkokia atskira būtybė, galinti gyventi savarankiškai. Jis turi

stiprų prigimtinį polinkį būti visuomenės dalimi ir dažniausiai suprantamas

bei nagrinėjamas kaip visuomenės dalis. Žmogus be visuomenės negali

gyventi, kadangi būdamas atsiskyręs jis netenka savo prasmės.

Norint suvokti teisę reikia atsakyti į tris klausimus: kuo skiriasi teisė

nuo grasinimais paremtų įsakymų ir kuo su jais susijusi? Kuo teisinė

pareiga skiriasi nuo moralinės prievolės ir kuo su ja susijusi? Kas yra

normos ir kokiu mastu teisę sudaro normos? Daugelio mokslininkų darbų

pagrindinis tikslas buvo aiškiai ir neabejotinai atsakyti į šiuos

klausimus. Buvo stengiamasi suformuluoti teisės apibrėžimą, kadangi nors

nemažai žmonių suprato teisę, niekas nemokėjo jos apibrėžti- apibrėžti

ribą, kas yra teisė, o kas ne. Tokią situaciją puikiai iliustruoja posakis

„ Kai matau dramblį, aš galiu jį atpažinti, bet negaliu apibrėžti“. Taigi,

nors teisininkai ir puikiai išmano teisę, tačiau ir joje yra dalykų, ryšių,

kurių jie iki galo nesupranta.

Kartais galima naudoti grynai verbalinį apibrėžimą, kuris paaiškina

žodžius, išreikšdamas juos plačiai paplitusiomis ir visiems suprantamomis

sąvokomis. Neaiškūs žodžiai apibrėžiami nusakant jų priklausymą kokiai nors

grupei bei taip pat parodant objekto išskirtines savybes, kurios jį

atskiria nuo grupės. Pavyzdžiui, „

dramblys yra keturkojis gyvūnas,

turintis dideles iltis, straublį ir uodegą“. Šis apibrėžimo būdas yra pats

paprasčiausias, tačiau jis tinka ne bet kokiems žodžiams paaiškinti. Ar

apibrėžimas bus tikslus priklauso nuo tam tikrų sąlygų: apibrėžiamas

daiktas turi priklausyti didesnei grupei, kurios pobūdis būtų aiškus.

Teisės sąvokos atžvilgiu šis apibrėžimo būdas visiškai netinka, kadangi

nėra tokios gerai žinomos ir bendros kategorijos, kuri apimtų teisę. Šia

kategorija galėtų būti bendroji elgesio normų šeima, tačiau normos samprata

taip pat reikalauja atskiro paaiškinimo. Be šio apibrėžimo būdo dar yra

nemažai kitų, tačiau trys ppagrindinės problemos, slypinčios klausime „ kas

yra teisė?“ reikalauja platesnio apibūdinimo, kadangi jos yra labai

skirtingos.

Teisės, kaip valstybės nustatytų ar sankcionuotų, visiems privalomų,

formaliai apibrėžtų, prireikus valstybės prievarta garantuojamų,

visuomeninių santykių dalyvių elgesio taisyklių sistemos, samprata ilgą

laiką nekėlė didesnių diskusijų. Susiformavo požiūris į teisę, kaip į

sustabarėjusią uždarą visuomenės sistemos dalį. Būdama socialinis

reiškinys, teisė dėl tokio požiūrio prarado tiesioginį ryšį su žmogumi, jo

emocijomis, poreikiais. Žaidžiantys smėlio dėžėje vaikai, dar

nesuprantantys žodžių „ valstybė“, „ įstatymas“, „ teisė“, suvokia, kas yra

teisinga ir kas ne, kad egzistuoja bendri ddidžiajai pasaulio tautų daugumai

draudimai. Dėl panašių samprotavimų, teisės tradicijų, įvairių teisės

mokslo raidos krypčių pasaulio teisės moksle susiformavo nemažai teisės

sampratų, gerokai besiskiriančių nuo mums įprastos.

Teisės sąvoką apibrėžti stengiasi nemažai mokslininkų, tačiau galutinės

nuomonės kol kas neprieinama. Tačiau jei yra „ teisės“ savoka, tai turėtų

būti ir jos turinys, kurį reikėtų išnagrinėti norint geriau suprasti pačią

sąvoką.

Protaujantis žmogus gyvenime visada veikia turėdamas tikslą ir jo

siekdamas. Veikdamas savo tikslo link žmogus laikosi tam tikrų taisyklių,

tačiau iš esmės, jos skiriamos į dvi grupes: techninės normos ( taisyklės)

ir etinės normos.

Techninė norma yra tokia taisyklė, kuri nusako, kaip siekti tikslo, kad jį

pasiekti kuo efektyviau bei sulaukti geriausių rezultatų. Kiekvienas

darbas, kurį atlieka žmogus, yra apibrėžtas techninėmis normomis, kurios

pasako žmogui, kaip jam geriausiai atlikti tą darbą. Kadangi žmogaus darbų

( ir tikslų) yra be galo daug, todėl ir techninių normų yra labai daug.

Tačiau siekdamas savo asmeninių tikslų žmogus susiduria su tokia problema,

kaip tikslų prieštaravimas kitiems tikslas, kadangi vieno tikslo siekimas

trukdo kitam žmogui siekti savo tikslo. Pvz. ta pačia prekybos vieta nori

naudotis du pprekeiviai, tačiau abu joje tilpti negali, todėl kažkuris

vienas iš jų savo tikslo pasiekti negali dėl kito prekeivio tikslo

įvykdymo.

Atsiranda žmonių poreikis derinti tikslus, kadangi nors jie pagal Hobbesą

yra vienas kitam priešai, tačiau jie taip pat yra vienos visuomenės nariai.

Iš to, kaip visuomenėje išsprendžiamas skirtingų tikslų susidūrimas, galime

spręsti apie žmonių veikimo papročius. Taisyklės, kurios nustato žmonių

gyvenimo įvairių tikslų santykius, yra vadinamos etikos normomis (

taisyklėmis).

Akivaizdu, jog teisė priklauso etikos normoms, tačiau kas yra teisė, jos

turinys, dar nežinome. Norint nustatyti reiškinių sąviką reikia nurodyti

bendrą visiems tos rūšies reiškiniams požymį, skiriantį tos rūšies

reiškinius nuo kitų reiškinių.

8.Teisės įtaka valstybei

Valstybės įtaka teisei ir teisėkūros, ir priežiūros sferoje negali būti

suabsoliutinama, tokiu būdu suprantant ją siaurai- statistiškai.

Jei teisės veikimą užtikrina valstybė, tai šis klausimas turi du aspektus.

Iš vienos pusės, pozytivioji teisė, kaip valstybės darinys, užtikrinama

valstybės paramos ir gynimo, ir todėl šis garantavimas gali būti

suprantamas kaip valstybės savarankiškas sprendimas. Bet iš kitos pusės,

šis garantavimas valstybės leidžiamai teisei ( pozityviajai) suteikiamas

tik dėl teisinės jos prigimties, todėl „ privalomumas- teisės pasekmė“.

Teisės objektyvios savybės, jos iškeliamos vertybės, nepriklauso nuo

įstatymo leidėjo ( valstybės). Valstybės įtaka teisei- neabsoliuti, teisė

tam tikra prasme yra savarankiškas ir nepriklausomas reiškinys, turintis

savų dėsningumų. Jos privalomumas ( besiremiantis tomis pačiomis

objektyviomis teisės savybėmis) priklauso ir nuo įstatymų leidėjo valios (

kuris oficialia valdinga forma teisėkūros procese išreiškia teisės

reikalavimus), ir nuo kitų aplinkybių- „ sociumo išsivystymo lygio,

prielaidų teisinių įstatymų atsiradimui ir kitų“. „ Valstybė negali

panaudoti teisės prieš jos tikrąją paskirtį“. Yra valstybės poveikio teisei

ribos: visų pirma, kaip jau sakyta, pačios teisės savitumas, pavyzdžiui,

jos reguliacinis potencialas. Ir pati valstybė turi savo galimybių ribas,

jos ir jos institucijų galimybės užtikrinti teisės veikimą konkrečiomis

sąlygomis irgi apriboja valstybės poveikį teisei. Valstybės pagrindinis

uždavinys yra suteikti teisei ypatingą kokybę, o tada ji ima veikti pati

savarankiškai, ir jos veikimas gali būti nnukreiptas taip pat prieš valstybę

( valdžią). Valstybė nekuria ( neformuoja) teisės, o tik „ užbaigia

teisėkūros procesą, suteikdama teisei tam tikras juridines formas“- tai

yra, valstybė kuria teisę tik instituciniu lygiu, ir pirmine teisės

priežastimi laikoma negali būti. Valstybė yra išimtinė įstatymų kūrėja, bet

ne teisės, kuri su įstatymu gali ir nesutapti. Be to, jei valstybė

atsiranda tam, kad palaikytų tvarką visuomenėje, tai teisė kuria tam tikrus

teisinius mechanizmus. Visuomenėje teisė- tai valstybinis socialinių

santykių reguliatorius, bet valstybės veikla demokratinėje visuomenėje yra

teisinio pobūdžio.

Taigi, kaip matome, egzistuoja ir atgalinis valstybės- teisės ryšys. Ne

vien valstybė įtakoja teisę. Dar daugiau, valstybei teisė reikalinga ne

mažiau nei teisei valstybė. O anot V. V. Lazarevo, teisės įtaka valstybei

pasireiškia dviejuose dalykuose: valstybės vidinėje organizacijoje ir jos

veikloje. Teisė demokratinėje sistemoje tampa ne tiesiog valstybės priedu (

ar dar blogiau- įrankiu), bet ji gali tapti reikšmingu valstybę

apribojančiu veiksniu.

Jau tam, kad valstybė egzistuotų kaip organizacija, reikalinga teisė. Teisė

garantuoja valstybės stabilumą, jos organizavimo racionalumą ir pačios

sistemos veiklos efektyvumą. Teisė valstybei suteikia civilizuotą

demokratinę formą, šiuolaikiškumą. „ Valstybingumas nesuvokiamas be teisės

arba už teisės“, todėl teisė valstybę daro pilnaverte.

Teisė formuoja valstybės vidinę struktūrą, vidinius valstybės organizavimo

santykius, jos mechanizmo dalių santykius. Taip padedant teisei,

įtvirtinama valstybės vidinė organizacija, jos forma, valdymo mechanizmai

ir jų sandara, valstybinių organų ir pareigūnų statusas ir kompetencija,

valdžios padalijimo principai, būtini iinstitutai, pačios valstybės ir jos

mechanizmo dalių vieta, vaidmuo ir funkcijos, sąveika su kitomis

institucijomis ir gyventojais. Savo veiklos reglamentacijai valstybė irgi

kuria teisę.

Teisės įtaka vidinei valstybės struktūrai garantuoja stabilumą, sukurdama

valdžios padalijimą, neleisdama sukoncentruoti valstybinės valdžios vienose

rankose. Ir tada : „valstybinių struktūrų santykiai teisiškai

sureguliuojami, virsta teisiniais santykiais“.

Taigi teisė atlieka nemenką vaidmenį valstybės atsiradime, vystymesi ir

tobulėjime. Teisė tampa esminiu valstybinės visuomenės organizacijos

bruožu, leidžiančiu žmonėms ne „ susiorganizuoti“ į valstybę, o „ sukurti“

valstybę“.

Kitas teisės poveikio aspektas yra tas, kad valstybė būtent per teisę vykdo

savo tikslus ir uždavinius, politiką, nustato visuomeninę tvarką, individo

padėtį. „ Teisės reikšmė valstybėje.pareina nuo to, kaip valstybės

valdžia vykdo savo uždavinius, kaip ji valdo“, rašo P. Leonas. Kaip jau

buvo sakyta, demokratinė valstybė veikia per teisę ir teisinėmis

priemonėmis. Totalitarinė valstybė gali valdyti remdamasi prievarta, o

demokratinė- socialinius procesus įtakoja per teisę. Paradoksalu, bet

atsisakymas nuo teisės naudojimo valstybinę valdžią tik susilpnina ir

atveda prie jos nuvertimo bei valstybinės santvarkos pasikeitimo. Valstybė

negali veikti už teisės ribų ir be teisės. Teisė yra būtina valstybinės

veiklos pusė, savybė, nes teisė nepakeičiama socialinių santykių

reguliavimo sferoje, o jos panaudojimo būtinybė kyla ne vien iš valstybės.

Valstybė negali atmesti teisės, nekenkdama visuomenei. Atsisakymas nuo

teisės sukelia „ rimtas ekonomines, politines ir dorovines pasekmes“,- rašo

V. V. Lazarevas. Teise nesiremianti valstybė yra gilios krizės apimtos

visuomenės požymis. Taigi teisė įtvirtina

ir įteisina valstybės veiklą,

kartu nustatydama jos ribas, galimybes, kontroliuoja valstybės veiklos

teisėtumą, atitikimą visuotinai priimtiems standartams. Pavyzdžiui, V. V.

Lazarevas išskiria septynias teisės poveikio valstybei kryptis.

Tai ir teisės veikimas per atskirus asmenis- valstybė piliečius veikia per

teisę ir jos ribose, o piliečiai valstybę veikia irgi per teisę. Jei

valstybės ir individo santykyje nėra teisės, tada jis verčiamas valstybės

sraigteliu ir priverstas tarnauti valstybei. Žmogus yra priemonė, o

valstybė- tikslas. Teisė į valstybės ir atskiro individo santykį įneša

kitokį pobūdį: šis santykis visiškai apsiverčia, ir žmogus tampa tikslu, o

valstybė- priemone, jam tarnaujančia. Šiuo požiūriu teisės vertė nulemta

jos ryšio su valstybe tiek, kiek pati valstybė tarnauja žmogui. Teisė

apriboja valstybės veiklą, ypač žmogaus asmeninio gyvenimo srityje. Bet

teisė ir legalizuoja valstybės veiklą, taigi ir valstybinio poveikio

priemones ( prievartą), kurioms suteikia teisinę formą, tai jau buvo

minėta. Bet koks prievartos panaudojimas, nesurištas su teise, yra

valstybės neteisėto veikimo pavyzdys. Galimybę valstybės veiklą

kontroliuoti vėlgi suteikia teisė, kurdama prielaidas abipusei valstybės ir

visuomenės atsakomybei. Teisė valstybei tampa vienintele bendra „ kalba“ su

visuomene ar atskiromis jos grupėmis ( pvz., V. V. Lazarevas išskiria

tautines), o tai pat su „ kitomis valstybėmis ir apskritai pasauline

bendrija“.

Reikia pridurti, kad teisės vaidmuo demokratinėje valstybėje tik stiprėja.

Bene visuotiniu idealu tampa teisinė valstybė, apribota, „ surišta“ teisės.

Kaip rašo V. V. Lazarevas, „ tik būdama teisės apribota, valstybė gali

veikti „ laisvai“. O taip pat, – kuo labiau teisė atspindi visuomeninio

vystymosi reikalavimus, tuo labiau ji suriša valstybę“.

9.Išvados

Teisinė valstybė- pastanga humanizuoti socialinius santykius. „Teisinė

valstybė“- šiandien bene dažniausiai kartojamas terminas. Lietuvos

Respublikos Konstitucijos preambulėje tokios valstybės kūrimas vadinamas

ilgalaikiu ir strateginiu lietuvių tautos siekiu.

Šis siekimas nėra momentinė politinė ar ideologinė aktualija. Tai

objektyvių civilizacijos ir demokratitizacijos procesų padiktuota būtinybė,

kuriai kiekviena Europos valstybė paklūsta savaip. Šiandien Europoje nėra

valstybės, kuri, pasak vokiečių teisininko H. Kraugerio, nesivadintų

teisine arba bent į ją nepretenduotų. Ji įrašyta į visų, taip pat ir į

pokomunistinių Europos konstitucijas kaip strateginis valstybės raidos

idealas. Nūdienos žmonija tiesiog neturi alternatyvos civilizacijos

pažangai ir žmogaus gerovei.

Propaguodama individo ir teisės pirmenybę, teisinės valstybės idėja pajėgi

modernizuoti mūsų teisinę sąmonę, atnaujinti jos vaizdinius apie valstybę

ir teisę, grąžinti įį mūsų sąmonę žmogaus teisių branginimo nuostatą, tapti

visos teisinės sistemos bei pačios valstybės kūrimo idėjiniu vadovu. Tai

bene pirmoji Europos ir Šiaurės Amerikos tautų organizuota pastanga

humanizuoti žmonių santykius teise ir jos viešpatavimu. Jei iki šiol teisė

buvo palenkiama jėgai, tai dabar jėgą siekiama palenkti teisei. Tam, kad

teisinės valstybės idėja nebūtų vien tik patraukli ideologija, siekiama

atitinkamai organizuoti valstybių vidaus gyvenimą, sukurti teisės

viešpatavimui teisines, organizacines, ekonomines, idėjines, socialines

prielaidas praktiškai funkcionuoti.

Tai ypač aktualu negausioms tautoms, socialiai nesaugioms žmonių grupėms,

nes paskelbus teisės viešpatavimo principą pagrindiniu tarptautinio,

tarpklasinio, ttarpindividinio bendravimo principu ir ėmus jį praktiškai

įgyvendinti, teises atgauna tie, kurie jėgos ( fizinės, ekonominės,

politinės) dominavimo sąlygomis negalėtų naudotis savo teisėmis ir

laisvėmis.

Mūsų atgauta nepriklausomybė yra vienas šios tiesos įrodymų. Sovietams

paskelbus, kad jie kurs teisinę valstybę, t.y. pirmumą teiks ne jėgai, o

teisei, lietuvių tautai buvo suteikta galimybė pasiremti prigimtine tautų

teise į laisvę ir nepriklausomybę- įgyti teisinį ir moralinį pagrindą

priešintis Sovietų Sąjungos pozityviajai teisei, teigti, jog negalioja

pozityvioji teisė, prieštaraujanti prigimtinei. Tai morališkai drąsino

Lietuvos žmones, leido pajusti visos civilizuotos žmonijos paramą, pajusti,

jog mūsų pusėje stovi teisė, nors ir nestovi jėga.

Todėl negausioms tautoms turi būti itin svarbu, kad teisės viešpatavimo

idėja visuotinai įsigalėtų visų tipų santykiuose, nes tokios tautos gali

išlikti, apsaugoti savo teises ir džiaugtis savo nepriklausomu valstybiniu

gyvenimu, kol tautų santykiuose viešpatauja ne jėgos, o teisės viršenybė.

Su šiuo principu sietinas ir Lietuvos saugumas ateityje, kuris priklausys

ne tiek nuo Lietuvos karinės ir ekonominės galios, kiek nuo to, kokiu mastu

Europos tautų ir valstybių santykiai bus grindžiami ne jėga, o teise.

Teisės viešpatavimas- pagrindinis tatų saugumo garantas Europoje ir

pasaulyje.

Teisinės valstybės koncepcija nūdienos visuotinio vertybių nukainavimo

sąlygomis iškyla ir kaip vertybinis kriterijus, kuriuo remiantis galima

spręsti ne tik apie kiekvieno asmens, bet ir apie pačios valstybės veiklos

teisėtumą ir žmoniškumą. Teisinė valstybė- tai humanistinių tendencijų

įgyvendinimas valstybinio gyvenimo organizacijoje, atsiverianti galimybė

pereiti nuo teorinio, abstrakčiojo hhumanizmo prie realiojo, nes su teisės

viršenybe skelbiama konkretaus žmogaus, kaip teisės subjekto, viršenybė

prieš visas jo paties kuriamas institucijas.