VALSTYBINĖ ŽEMĖTVARKA

T U R I N Y S:

I. ĮVADAS 2

II. VALSTYBINĖS ŽEMĖS TVARKYMAS 3

1. BENDROJI VALSTYBINĖ ŽEMĖTVARKA 3

2. ŽEMĖS REFORMOS ŽEMĖTVARKA 6

3. VALSTYBINIS ŽEMĖS KADASTRAS 7

4. ŽEMĖS TEISINIS REGISTRAVIMAS 8

III. VALSTYBINĖS ŽEMĖS SANTYKIŲ REGULIAVIMAS 10

1. SĄVOKA, METODAI IR RIBOS 10

2. VALSTYBINĖS IR SAVIVALDOS INSTITUCIJŲ ŽEMĖS SANTYKIŲ REGULIAVIMO KOMPETENCIJA 11

3. VALSTYBINIS ŽEMĖS EKONOMINIŲ SANTYKIŲ REGULIAVIMAS 13

4. VALSTYBINĖ ŽEMĖS NUOSAVYBĖS IR NAUDOJIMO TEISIŲ APSAUGA 15

IV. IŠVADOS 16I. ĮVADAS

Žemės visuomeniniai santykiai yra labai įvairūs, nes daugiareikšmė yra ir pati žemės samprata. Žemė suprantama kaip atitinkamos valstybės teritorija, kaip gamtinės aplinkos dalis, glaudžiai susijusi su vandens telkiniais, aaugmenija ir kitais gamtos objektais. Žmogaus veiklos požiūriu žemė yra nekilnojamasis turtas, pagrindinė gamybos priemonė žemės ir miškų ūkyje, teritorija kitoms ūkio šakoms plėtoti, gyvenamųjų vietovių, urbanistikos, infrastruktūros, rekreacijos ir sveikatos priežiūros objektams išdėstyti.

Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse žemė laikoma nekilnojamuoju turtu, taip pat ir kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei esmės ir nesumažinus vertės.

Žemės teisė – tai savarankiška Lietuvos privatinės teisės sistemos teisės šaka, kuri reguliuoja žemės nnuosavybės, naudojimo ir valdymo bei apsaugos santykius, nustato šių santykių subjektų teises, pareigas, atsakomybę ir žemės ginčų sprendimo tvarką.II. VALSTYBINĖS ŽEMĖS TVARKYMAS

1. BENDROJI VALSTYBINĖ ŽEMĖTVARKA

Valstybinis žemės tvarkymas, arba valstybinė žemėtvarka, yra sistema valstybės priemonių, skirtų įgyvendinti įstatymų reikalavimus ir valstybės iinstitucijų sprendimus racionaliai tvarkyti Lietuvos Respublikos žemės fondą, tinkamai naudoti ūkinėje veikloje ir saugoti žemę bei su ja susijusius gamtos bei urbanistikos ir infrastruktūros objektus, užtikrinti žemės savininkų, naudotojų ir valstybės teisių apsaugą.

Bendroji valstybinė žemėtvarka yra sudėtinga žemės santykių rūšis, dėl to ir šiuos santykius reguliuoja sistema susijusių įstatymų: Žemės įstatymas, Teritorijų planavimo įstatymas, Apskrities valdymo įstatymas, Vietos savivaldos pagrindų įstatymas bei kiti teisės aktai. Šiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose galima išskirti materialiosios ir procesinės teisės normas, kurios nustato ir reguliuoja: žemėtvarkos rūšis ir objektus, žemėtvarkos subjektus ir jų veiksmus, žemėtvarkos vykdymo procesą.

Žemėtvarkos rūšys yra šios:

1. nacionalinė žemėtvarka;

Nacionalinės žemėtvarkos objektas yra visa Lietuvos Respublikos teritorija. Žemėtvarkos darbams vykdyti Vyriausybė privalo parengti ir patvirtinti atitinkamas valstybines žemėtvarkos programas ir schemas. JJos yra bendros visam žemės fondui tvarkyti ir tikslinės -–tam tikriems žemėtvarkos darbams vykdyti.

Bendrose programose prognozuojamas žemės poreikis žemės ūkio gamybai, kitoms ūkio šakoms plėtoti, infrastruktūros ir urbanistikos objektams statyti, saugomoms teritorijoms plėtoti, gamtos apsaugai užtikrinti ir pan.

Tikslinėse programose numatoma melioruoti žemę, kovoti su dirvožemio erozija, augalų kenkėjais bei ligomis, išsaugoti ir atkurti žemės derlingumą ir kitas naudingąsias jos savybes, kelti žemdirbystės kultūrą.

Parengtos ir patvirtintos valstybinės žemėtvarkos programos ir schemos įtraukiamos į Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentus, kurių sudarymą ir vvykdymą reguliuoja specialus Teritorijų planavimo įstatymas. Pagal šį įstatymą yra sudaromi bendrieji, specialieji ir detalieji teritorijų planai.

2. apskrities žemėtvarka;

Apskrities žemėtvarkos objektas yra jos teritorijoje esanti žemė. Apskrities teritorijoje ribas nustato ir keičia Lietuvos Respublikos Seimas Vyriausybės teikimu. Apskrities viršininko administracija tvarko apskrities teritorijoje esančios valstybinės žemės fondą, išskyrus žemę, kuri perduota savivaldybėms. Tuo tikslu apskrities lygmeniu turi būti rengiami, tvirtinami ir įgyvendinami žemėtvarkos projektai, schemos, kiti teritorijų planavimo dokumentai, kuriuose numatomi žemėnaudų ir žemės valdų ribų bei tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimas, servitutai bei kitokie veiklos ribojimai. Bendrąjį apskrities teritorijos planą, žemėtvarkos projektus ir schemas tvirtina apskrities viršininkas. Gali būti rengiamas kelių apskričių bendrasis planas, kurį apskričių viršininkų tarpusavio susitarimu rengia vienas viršininkas ir tvirtina Vyriausybė. Apskrities arba kelių apskričių teritorijų bendrieji planai turi būti suderinti su aukštesnio ir žemesnio lygmens teritorijų bei gretimų teritorijų planais. Jeigu nepatvirtintas bendrasis Lietuvos Respublikos teritorijos planas, apskrities plano sprendimai turi būti derinami su nacionalinio lygmens galiojančiais specialiojo planavimo dokumentais, be to, jiems turi pritarti Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

3. regioninė žemėtvarka;

Regioninės žemėtvarkos objektas yra Lietuvos Respublikos teritorijos dalis, nesusijusi su administracinio – teritorinio padalijimo ribomis.

Tai – Lietuvos Respublikos žemės fondo tam tikrų žemės kategorijų (rūšių) ribų nustatymas ir tvarkymas. Regioninė žemėtvarka vykdoma derinant ššakinį ir teritorinį principus.

Šakiniu principu specializuota žemėtvarka vykdoma atskirose šalies teritorijos dalyse, taip pat savininkų ir naudotojų žemėse, kai reikia suskirstyti žemę į atskiras žemėnaudas, nustatyti jų ribas ir naudoti jas pagal tikslinę paskirtį. Tačiau tai turi būti daroma atsižvelgiant į tam tikrų teritorijų žemių sąlygas ir ypatumus, .teritorijų planavimo dokumentus.

4. savivaldybės žemėtvarka.

Savivaldybės žemėtvarkos objektas – savivaldybei skirta žemė arba jos dalis. Žemė savivaldybėms yra skiriama Vyriausybės nutarimais. Savivaldybės teritorijos arba jos dalių žemėtvarkos projektai turi būti rengiami remiantis detaliais planais ir jų sudedamosios dalys. Detalųjį planavimą reguliuoja Teritorijų planavimo įstatymas ir Detaliųjų planų taisyklės. Savivaldybės teritorijos detaliojo planavimo objektai yra šie:

1) žemės sklypai ir miško valdos arba jų grupės;

2) miestų, miestelių teritorijos arba jų dalys;

3) kaimų teritorijos.

Detalusis savivaldybės teritorijos arba jos dalies planavimas yra privalomas, kai reikia atlikti šiuos veiksmus:

1) suformuoti žemės sklypus arba jų grupes, pakeisti jų vietą, plotą ir ribas;

2) pakeisti tikslinę žemės naudojimo paskirtį, žemės naudojimo ir veiklos pobūdį, žemės naudmenų sudėtį, sutvarkyti želdynų teritorijas;

3) paimti žemę visuomenės poreikiams;

4) nustatyti žemės gelmių ir vandens išteklių naudojimą;

5) pakeisti teritorijos užstatymo režimą, nustatyti arba pakeisti pastatų ar statinių paskirtį juos statant, rekonstruojant arba griaunant;

6) miško naudojimui atkurti visose miško valdose, išskyrus savininkų, turinčių iki 3 ha miško (ne mmiško masyvuose), nesančio saugomose teritorijose.

Bendrosios valstybinės žemėtvarkos subjektai yra nurodyti Žemės įstatyme ir Teritorijų planavimo įstatyme. Tai bendrojo, specialiojo ir detaliojo planavimo organizatoriai: Vyriausybė ir jos įgaliota institucija, apskrities viršininkas, savivaldybės valdyba (meras), jų institucijos ir pareigūnai, taip pat turintys leidimus (licencijas) žemėtvarkos projektų bei teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir vykdymo autoriai – fiziniai ir juridiniai asmenys, privatūs matininkai.

Šie subjektai, kiekvienas laikydamasis įstatymų nustatytos kompetencijos, atlieka šiuos žemėtvarkos veiksmus -–rengia:

1) Lietuvos Respublikos žemės fondo naudojimo ir tvarkymo valstybines programas;

2) Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ribų nustatymo ir pakeitimo žemėtvarkos projektus, schemas, kitus teritorijų planavimo dokumentus;

3) žemės ūkio paskirties žemių žemėtvarkos projektus žemės savininkams ir naudotojams;

4) žemėtvarkos projektus žemei paimti visuomenės poreikiams ir žemei suteikti įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms;

5) žemėtvarkos projektus: schemas, žemės sklypų ribų planus ir kitus dokumentus, kai keičiama tikslinė žemės naudojimo paskirtis, nustatomos specialios žemės ir miško naudojimo sąlygos, servitutai ir kiti ribojimai.

Bendrosios valstybinės žemėtvarkos vykdymo procesą sudaro šios stadijos:

1) projekto rengimas;

2) projekto svarstymas ir derinimas;

3) projekto tvirtinimas;

4) projekto vykdymas natūra.

Bendroji valstybinė žemėtvarka vykdoma kartu su teritorijų planavimu, jų vykdymo procesą reglamentuoja Teritorijų planavimo įstatymas.2. ŽEMĖS REFORMOS ŽEMĖTVARKA

Žemės reformos žemėtvarkos santykius reguliuoja specialus Žemės reformos įstatymas, taip pat Vyriausybės nutarimai ir jos įgaliotų institucijų patvirtintos metodikos bei taisyklės.

Pasibaigus žemės reformai Lietuvoje, nustos galioti ir šie norminiai teisės aktai.

Žemės reformos žemėtvarkos paskirtis yra rengti, derinti, tvirtinti ir įgyvendinti žemėtvarkos projektus, detaliuosius konkrečios teritorijos planus, specialiuosius žemės sklypų ribų planus ir žemės sklypų vidaus planus, kurie yra reikalingi:

1) atkurti piliečių nuosavybės teisę į žemę kaime ir miestuose;

2) suteikti žemę nuosavybėn neatlygintinai;

3) suformuoti asmeninio ūkio žemę;

4) parduoti arba išnuomoti valstybinę žemę.

Žemės reformos žemėtvarka yra vykdoma savivaldybės teritorijoje arba jos dalyje. Skiriamos tokios trys pagrindinės jos rūšys:

1. žemės reformos kaimo vietovėje žžemėtvarka;

Žemės reformos kaimo vietovėje žemėtvarka vykdoma siekiant atkurti piliečių nuosavybės teisę į žemę, grąžinant ją natūra, perduodant nuosavybėn neatlygintinai, taip pat perduodant ar nuomojant valstybinę žemę, mišką ir telkinius. Žemės reformos žemėtvarkos projektas ir jo dokumentai rengiami vadovaujantis Žemės reformos įstatymu, Vyriausybės 1998-04-01 nutarimu Nr. 385 ,,Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ ir Žemės ūkio ministerijos 1998-04-23 įsakymu Nr. 203 patvirtinta metodika. Žemės reformos žemėtvarkos projektai yra rengiami kaimo vietovėje esančiai žemei bei teritorijoms, įtrauktoms į miestų administracines ribas. Minimalus pprojektui rengti parinktos teritorijos plotas – vieno kaimo teritorija, o maksimalus plotas – kadastrinės vietovės teritorija. Projektuojant racionalias žemėnaudas, grąžinamo natūra žemės sklypo ribos gali nesutapti su buvusios žemėnaudos ribomis.

2. naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio ppaskirčiai (veiklai) žemėtvarka;

Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) žemėtvarka vykdoma, kai:

1) parduodami ir išnuomojami valstybinės žemės sklypai, kurie naudojami ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai); taip pat sodininkų bendrijų narių sklypai ir kita sodininkų bendrijų žemė;

2) parduodami ir išnuomojami nauji valstybinės žemės sklypai gyvenamųjų namų statybai, daržui, sodui ir pan.;

3) piliečiams atkuriama nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą;

4) perduodami nuosavybėn neatlygintinai naudojami esamų privačių namų valdų žemės sklypai.

Žemėtvarka šioje srityje vykdoma vadovaujantis Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 ,,Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ patvirtinta tvarka. Tačiau ši tvarka netaikoma parduodant ar išnuomojant valstybinės žemės sklypus, kurie priskirti privatizuojamiems pagal specialų privatizavimo įstatymą, valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausantiems sstatiniams ir įrenginiams, taip pat valstybės ir savivaldybės kontroliuojamoms įmonėms.

Įgyvendinant žemėtvarką sudaromi detalieji konkrečios teritorijos arba jos dalies planai, specialieji parduodamų, išnuomojamų, grąžinamų nuosavybėn arba perduodamų nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypų ribų planai. Šių žemėtvarkos dokumentų rengimą, derinimą ir tvirtinimą reglamentuoja Aplinkos ministro 1999-05-31 įsakymu Nr. 164 patvirtintos Žemės sklypo ribų specialiųjų planų rengimo, derinimo ir tvirtinimo taisyklės.

3. naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) žemėtvarka.

Naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai ((veiklai) žemėtvarka vykdoma, kai:

1) nauji valstybinės žemės sklypai parduodami nuosavybėn žemės įstatymuose nustatytiems subjektams;

2) nauji valstybinės žemės sklypai išnuomojami.

Žemėtvarka šioje srityje vykdoma vadovaujantis Žemės nuomos įstatymu ir Vyriausybės 1999-06-02 nutarimu Nr. 692 ,,Dėl naujų valstybinės žemės sklypų perdavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ patvirtinta tvarka. Pagal .šią tvarką, naujais valstybinės žemės sklypais ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) laikomi žemės sklypai, kurie pagal savivaldybės teritorijos arba jos dalies detaliuosius planus suplanuoti atitinkamos paskirties veiklai, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir kuriuose nėra fiziniams bei juridiniams asmenims viešosios ar privačios nuosavybės teise priklausančių statinių ar įrenginių.3. VALSTYBINIS ŽEMĖS KADASTRAS

Valstybinio žemės kadastro paskirtis – kaupti ir atnaujinti informaciją bei tvarkyti duomenų bazę apie Lietuvos Respublikos žemės kiekį, plotą, sudėtį, vertę, ūkinę būklę, teisinę priklausomybę, naudojimo sąlygas ir ribojimus. Sudarant Valstybinį kadastrą yra remiamasi žemėtvarkos, miškotvarkos, teritorijų planavimo ir kitais teisiniais dokumentais, taip pat geodezijos, kartografijos, melioracijos, nekilnojamojo turto priklausomybės ir kitais duomenimis. Valstybinio žemės kadastro duomenys savo ruožtu naudojami žemėtvarkos schemoms ir projektams rengti, teritorijoms planuoti, žemės reformos darbams atlikti, taip pat nekilnojamam turtui registruoti, žemės savininkams apmokestinti bei valstybinės žemės fondui valdyti ir žemės naudojimui kontroliuoti. Tuo ir pasireiškia Valstybinio žemės kadastro ir valstybinės žemėtvarkos tarpusavio ryšys ir priklausomybė.

Valstybinio žemės kadastro ssudarymą ir tvarkymą reguliuoja Žemės įstatymas, Nekilnojamojo turto registro ir kadastro įstatymai ir Valstybinio žemės kadastro nuostatai.

Valstybinio žemės kadastro objektas yra Lietuvos Respublikos žemės fondas, o pirminės apskaitos vienetas – privatūs ir valstybinės žemės sklypai. Valstybinį žemės kadastrą tvarko speciali valstybinė įstaiga – Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybinė įmonė bei filialai, kurių kompetenciją nustato Vyriausybės patvirtinti nuostatai ir Žemės kadastro nuostatai.

Valstybinio žemės kadastro atliekamų darbų sistema yra:

1) žemės sklypų, kaip nekilnojamojo turto objektų, įforminimas, nurodant jų priklausomybę ir tikslinę naudojimo paskirtį;

2) duomenų banko apie žemės sklypo plotą ir vietą, žemės naudmenų sudėtį, našumą, melioracinę būklę, žemės ir kito nekilnojamojo turto vertę pinigais, apie žemės servitutus ir kitus ribojimus bei apie unikalius žemės ir kito nekilnojamojo turto identifikavimo numerius formavimas, tvarkymas ir pildymas;

3) kartografinės ir tyrimų medžiagos, kurios reikia šiai informacijai kaupti ir sisteminti, rengimas ir atnaujinimas;

4) žemės kadastro žemėlapio sudarymas, tvarkymas, papildymas;

5) valstybinės žemės apskaita.4. ŽEMĖS TEISINIS REGISTRAVIMAS

Žemės teisinis registravimas yra baigiamoji valstybinio žemės tvarkymo stadija.

Žemės teisinio registravimo reikšmė yra ta, kad nuosavybės ir kitos daiktinės teisės į žemę ir kita nekilnojamąjį turtą, šių teisių ribojimai, turto savininko prievolės bei kitų asmenų teisės į šį turtą atsiranda tiktai įregistravus juos Nekilnojamojo turto registre.

Teisinio registro objektą, sąlygas iir procesą reguliuoja Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas, galiojantis Lietuvoje nuo 1998 m. sausio 1 d., bei kiti teisės aktai.

Nekilnojamojo turto registre registruojami:

1) žemė ir kitas nekilnojamasis turtas;

Žemės sklypai, juose esantys pastatai ir statiniai, inžinieriniai įrenginiai bei kitas nekilnojamasis turtas Nekilnojamojo turto registre registruojami nurodant duomenis apie žemės sklypą ir kitą nekilnojamąjį turtą.

2) žemės sklypo priklausiniai;

Žemės sklypo priklausiniais laikomi esantys:

a) miškas;

b) medžių ir krūmų želdiniai;

c) daugiamečiai sodiniai;

d) vandens telkiniai;

e) melioracijos įrenginiai;

f) žemės sklype esančio kito nekilnojamojo turto priklausiniai.

Jie Nekilnojamojo turto registre registruojami ne kaip atskiras, bet kaip vientisas turtas.

3) daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą;

Nekilnojamojo turto registre registruojamos šios daiktinės teisės į žemę ir kitą nekilnojamąjį turtą:

a) visų rūšių nuosavybės teisės;

b) servitutai;

c) ilgalaikės žemės ir kito turto nuomos arba panaudos teisė, kitos teisės.

4) žemės ir kito nekilnojamojo turto savininko prievolės, susijusios su šiuo turtu;

Nekilnojamojo turto registre yra registruojamos žemės ir kito nekilnojamojo turto savininko prievolės, susijusios su šiuo turtu:

a) testamentinės išskirtinės;

b) pasižadėjimas sumokėti įsiskolinimą už įgytą turtą;

c) sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos turto perleidėją;

d) sutartyje nustatytos pirmenybės teisės turtą išpirkti, pirkti ir nuomoti.

Nekilnojamojo turto registro duomenys apie prievoles turi būti derinami su hipoteka.

Hipotekos įstaigos, įregistravusios nekilnojamojo turto įkeitimo teisę, duomenis apie įregistravimą privalo perduoti Nekilnojamojo turto registro

centriniam duomenų bankui.

5) duomenų apie žemę ir kitą nekilnojamąjį turtą pasikeitimai;

Žemės įstatyme nustatyta, kad žemės teisinio registravimo įrašai Nekilnojamojo turto registre turi būti tikslinami šiais atvejais:

1. pasikeitus žemės sklypo savininkui;

2. padidėjus arba sumažėjus žemės sklypui;

3. padalijus žemės sklypą bendrasavininkiams arba atidalijus jų bendro žemės sklypo dalį;

4. perdalijus bendrai valdomo žemės sklypo plotą tarp bendrasavininkių arba kitaip pasikeitus bendrasavininkių dalims;

5. prijungus kitą žemės sklypą;

6. išnuomojus arba kitaip perleidus naudotis žemės sklypą ne trumpiau kaip trejiems metams;

7. pasikeitus žemės savininkams, specialioms žemės nnaudojimo sąlygoms ir kitiems ribojimams bei kitiems žemės kadastro duomenims.

6) teisių į nekilnojamąjį turtą ribojimai.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 str. nustatyti išsamūs ir konkretūs žemės ir kito nekilnojamojo turto, teisių į jį, prievolių ir ribojimų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre teisiniai pagrindai. Tai reiškia, kad kitokiais negu šiame straipsnyje nurodytais pagrindais šis turtas Nekilnojamojo turto registre neregistruojamas. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas turi teisę atsisakyti registruoti nekilnojamąjį turtą ir teises į jį, jeigu pareiškėjas pažeidė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 ir 34 sstr. reikalavimus.

II. VALSTYBINIS ŽEMĖS SANTYKIŲ REGULIAVIMAS1. SĄVOKA, METODAI IR RIBOS

Valstybinio žemės santykių reguliavimo esmė ir paskirtis yra ta, kad tuo reguliavimu būtų sudarytos vienodos šių santykių subjektų ūkinės ir socialinės veiklos sąlygos, garantuota ir plėtojama subjektų ūkinės veiklos laisvė, savarankiškumas iir iniciatyva, saugoma sąžininga konkurencija ūkinėje veikloje, ginamos šių subjektų teisės ir interesai. Tai valstybė turi įgyvendinti pirmiausia naudodama dispozicinį leidimo ir įgalinimo metodus, o gindama ūkinės veiklos subjektų, visuomenės ir valstybės teisėtus interesus – ribojimų, imperatyvų ir draudimo metodus.

Lietuvos Respublikos Konstitucija suteikė valstybei teisę reguliuoti ūkio subjektų ūkinę veiklą. Tačiau ūkinę veiklą valstybė privalo reguliuoti taip, kad ji padėtų bendrai tautos gerovei, būtų pripažįstama ūkinės veiklos subjektų laisvė ir iniciatyva, draudžiama monopolizuoti gamybą ir rinką, saugoma sąžiningos konkurencijos laisvė ir ginami vartotojų interesai. Remiantis šiomis nuostatomis, žemės teisės principais ir teisės normomis apibrėžiamos ir valstybinio žemės santykių reguliavimo ribos. Kiekviena demokratinė ir teisinė valstybė negali šių ribų nepaisyti. Valstybė gali riboti arba uždrausti kai kurias subjektų ūkinės veiklos teises iir laisves tik siekdama suderinti privačius ir viešuosius interesus, pastariesiems teikdama prioritetą, neleisti monopolizuoti žemės ūkio gamybos ir rinkos, saugoti sąžiningą konkurenciją, ginti piliečių, visuomenės ir valstybės interesus.

2. VALSTYBĖS IR SAVIVALDOS INSTITUCIJŲ ŽEMĖS SANTYKIŲ REGULIAVIMO KOMPETENCIJA

Valstybės ir savivaldos institucijų žemės santykių reguliavimo kompetencija nustatyta Žemės įstatyme, Vyriausybės įstatyme, Apskrities valdymo įstatyme ir Vietos savivaldos pagrindų įstatyme.

Valstybės institucijos, reguliuojančios žemės santykius Lietuvoje, yra šios:

1. Lietuvos Respublikos Seimas.

Lietuvos Respublikos Seimas leidžia, papildo, pakeičia ir panaikina žemės santykius reguliuojančius įstatymus, taip pat pagal SSeimo reglamentą leidžia nutarimus žemės santykių klausimais. Seimo komitetai ir komisijos svarsto šių įstatymų įgyvendinimą, rengia atitinkamas rekomendacijas Seimui, taip pat kontroliuoja Vyriausybės šios srities veiklą.

2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės žemės santykių reguliavimo kompetencija yra:

1) įstatymų nustatyta tvarka leisti ir tikslinti norminius teisės aktus žemės nuosavybės, valdymo, naudojimo ir kitais žemės santykių reguliavimo klausimais;

2) rengti ir įgyvendinti Lietuvos Respublikos žemės fondo žemių naudojimo, teritorijų optimizavimo ir žemės gerinimo programas neatsižvelgiant į žemės nuosavybės formą;

3) teikti Seimui tvirtinti bendrąjį Lietuvos Respublikos teritorijos planą, taip pat tvirtinti kitus Teritorijų planavimo įstatyme nurodytus teritorijų planavimo dokumentus;

4) planuoti ir finansuoti valstybinius žemėtvarkos, miškotvarkos ir žemės kadastro darbus;

5) teikti Seimui siūlymus dėl bendrųjų žemės ir miško naudojimo tam tikrose teritorijose ribojimų, sąlygų ir reikalavimų;

6) spręsti žemės paėmimo ir suteikimo bei kitus žemės fondo valdymo klausimus, jeigu jie nėra priskirti apskrities viršininko, o kai žemė perduodama valdyti patikėjimo teise – ir savivaldybės kompetencijai.

Vyriausybė gali vykdyti ir kitas įstatymų apibrėžtas valstybinio žemės santykių reguliavimo funkcijas.

3. Žemės ūkio ministerija ir jos padaliniai.

Žemės ūkio ministerija arba specialiai Vyriausybės įgaliota institucija valstybinės žemės fondui valdyti vadovauja įstaigoms ir įmonėms, vykdančioms valstybinio žemės kadastro ir valstybinės žemėtvarkos darbui, rengia medžiagą Vyriausybei valstybinės žemėtvarkos klausimams spręsti, taip pat organizuoja valstybinę žemės nnaudojimo kontrolę neatsižvelgiant į žemės nuosavybės formas. Žemės ūkio ministerijos šios srities funkcijas, taip pat metodinį vadovavimą vykdant valstybinę žemės naudojimo kontrolę atlieka Žemėtvarkos ir teisės departamentas prie Žemės ūkio ministerijos pagal žemės ūkio ministro p.atvirtintus nuostatus. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastrą, registrą ir vertinimą, taip pat centrinį nekilnojamojo turto registro duomenų banką valdo ir tvarko Vyriausybės 1997 m. įsteigta Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonė pagal patvirtintus jos nuostatus.

4. Apskrities viršininko administracija.

Apskrities viršininko žemės santykių reguliavimo kompetencija yra:

1) įgyvendinti žemės reformą ir valstybės politiką teritorijos planavimo, žemės naudojimo ir apsaugos srityje;

2) parduoti arba kitaip perleisti privačion nuosavybėn valstybinę žemę, kuri nepriskirta prie privatizuojamų nekilnojamojo turto objektų, taip pat atstovauti valstybei perleidžiant privačią žemę valstybės nuosavybėn bei valstybei paveldint žemę pagal įstatymą ar testamentą;

3) suteikti naudotis neatlygintinai arba išnuomoti apskrities teritorijoje esančią valstybinę žemę, kuri neperduoda valdyti savivaldybėms patikėjimo teise;

4) organizuoti žemės kadastro darbus;

5) spręsti pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimo klausimus;

6) spręsti žemės paėmimo visuomenės poreikiams klausimus, jeigu paimamos žemės plotas ne didesnis kaip 25 ha kaimo vietovėje;

7) tvirtinti ir įgyvendinti žemėtvarkos schemas, projektus, teritorijų planavimo dokumentus, numatančius žemėnaudų ir žemės valdų (žemėvaldų) ribų bei pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimą ir veiklos ribojimus;

8) nnustatyti žemės servitutus ir veiklos ribojimus;

9) vykdyti privačios ir valstybinės žemės naudojimo valstybinę kontrolę.

Žemės įstatyme nustatyta, kad apskrities viršininkas vykdo ir kitų įstatymų nustatytas valstybinio žemės santykių reguliavimo funkcijas.

Apskrities viršininko administracija, vykdydama valstybinę žemės naudojimo kontrolę, privalo sistemingai tikrinti, ar žemę naudojantys asmenys savo veikla nepažeidė įstatymų ir Vyriausybės nustatytos žemės naudojimo tvarkos, atlieka programų, projektų, schemų, teritorijų planavimo dokumentų, susijusių su pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, žemės sklypų ribų ir žemės naudojimo sąlygų pakeitimais, derinimą, ekspertizę ir vertinimą. Nustačiusi pažeidimų apskrities viršininko administracija įstatymų nustatyta tvarka patraukia pažeidėjus teisinėn atsakomybėn arba inicijuoja šios atsakomybės taikymą, žalos ir nuostolių atlyginimą.

Savivaldybių institucijos valdo patikėjimo teise joms suteiktą žemę. Suteiktos valdyti žemės plotas negali būti mažesnis negu reikia savivaldos institucijų kompetencijai įgyvendinti. Savivaldybės turi teisę tvirtinti savo teritorijas bendrąjį planą, jo pakeitimus, taip pat savivaldybės arba tam tikros jos teritorijos detaliuosius planus, savivaldybės teritorijoje esančių miestų, miestelių plėtimo ir kūrimo generalines schemas. Pagal patvirtintus detaliuosius planus savivaldybės turi teisę išnuomoti arba perduoti naudotis valstybinės žemės sklypus, kurie joms perduoti valdyti patikėjimo teise. Savivaldybės taip pat turi teisę teikti apskrities viršininkui siūlymus dėl tokios valstybinės žemės pardavimo privačion nuosavybėn arba privačios žemės paėmimo ir išpirkimo iš savininkų visuomenės poreikiams. Žemės įstatyme nustatyta, kad

savivaldybės atlieka ir kitas įstatymų joms nustatytas žemės naudojimo ir apsaugos funkcijas.3. VALSTYBINIS ŽEMĖS EKONOMINIŲ SANTYKIŲ REGULIAVIMAS

Valstybinio žemės ekonominių santykių reguliavimo tikslas yra sunorminti šių santykių subjektų, valstybės ir savivaldos institucijų tarpusavio ekonominius santykius, nustatyti pagrindines šių santykių reguliavimo priemones, ekonominėmis priemonėmis užtikrinti tinkamą žemės naudojimą ir apsaugą, taip pat skatinti ir plėtoti žemės ūkio rinką, ginti jos interesus tarptautiniu mastu.

Pagrindinės valstybinio žemės ekonominių santykių reguliavimo priemonės dabar yra:

1. žemės mokesčio nustatymas ir reguliavimas;

Žemės mokesčio nustatymo, apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką nnustato ir reguliuoja specialus Žemės mokesčių įstatymas.

Žemės mokesčio objektas yra tik privati žemė, o šio mokesčio mokėtojai – privačios žemės savininkai.

Žemės mokesčiu neapmokestinama: bendro naudojimo keliai, žemės sklypai, nuosavybės teise priklausantys užsienio valstybių diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms (pariteto pagrindais), taip pat miško žemė.

2. žemės ūkio subjektų ir jų partnerių ekonominių santykių reguliavimas;

Žemės ūkio subjektų, jų partnerių, taip pat valstybės ir savivaldybių institucijų ekonominius santykius reguliuoja specialus Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymas.

Žemės ūkio subjektai ir jų rinkos partneriai yra llygiateisiai ir savarankiški ūkio subjektai, kurių ekonominiai santykiai, susiję su žemės ūkio produkcijos gamyba, realizavimu ir paslaugų žemės ūkiui teikimu, įforminami ir reguliuojami atitinkamomis komercinėmis sutartimis. Tokios sutartys sudaromos ir vykdomos vadovaujantis civiliniais, komerciniais ir žemės įstatymais, taip pat tarptautinės tteisės normomis, ES norminiais teisės aktais.

Žemės ūkio subjektų ir valstybės bei savivaldybių institucijų ekonominiai santykiai yra dvejopi. Viena vertus, žemės ūkio subjektai ir valstybės bei savivaldybių institucijos yra lygiateisiai ir savarankiški rinkos partneriai. Jie sudaro sutartis dėl svarbiausių žemės ūkio produkcijos supirkimo kainų ir minimalių kvotų, dėl lengvatinio kredito suteikimo investicijoms į žemės ūkį, dėl ekologiškai švarių žemės ūkio produktų gamybos finansavimo, dėl mokesčių lengvatų ir pan. Antra vertus, valstybės ir savivaldybės institucijos vykdo žemės naudojimo, žemės ūkio produkcijos kokybės kontrolę, nustato ribojimus ir draudimus. Šiuo atveju tarp ūkio subjektų ir valstybės bei savivaldybių institucijų susiklosto administraciniai valdymo ir pavaldumo santykiai. Tačiau žemės savininkai, žemės ūkio subjektai turi teisę į teisminį gynimą, jeigu valstybės ir savivaldybių institucijų sprendimai šiais klausimais pprieštarauja Konstitucijai, įstatymams, tarptautinės teisės normoms, neteisėtai riboja arba panaikina šių subjektų teises ir teisėtus interesus.

Pagal Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymą, žemės savininkų, naudotojų ir kitų žemės ūkio subjektų ekonominiai santykiai su Lietuvos ir užsienio valstybių partneriais turi būti reguliuojami ir valstybės ginami šiomis priemonėmis:

1) garantuojamas žemės ūkio produkcijos supirkimas pagal kvotas;

2) remiamos investicijos į žemės ūkį, taikant kreditavimą, tikslinti finansavimą;

3) taikomi lengvatiniai žemės ūkio subjektų apmokestinimo tarifai pagal galiojančius įstatymus;

4) kontroliuojama žemės ūkio produkcijos kokybė;

5) ribojama rinkoje ddominuojančių ūkio subjektų monopolinė veikla;

6) skatinami arba ribojami tam tikrų žemės plotų naudojimas bei kai kurių žemės ūkio produktų rūšių gamyba;

7) teikiama parama žemės ūkio produktams realizuoti vidaus rinkoje;

8) reguliuojamas žemės ūkio produkcijos eksportas ir importas, ginami tarptautinėmis sutartimis nacionaliniai žemės ūkio interesai.

3. nacionalinės žemės ūkio plėtojimo programos įgyvendinimas.

Valstybinio žemės ūkio ekonominių santykių reguliavimo priemonėms įgyvendinti turėtų būti sudaryta Nacionalinė žemės ūkio plėtojimo programa. Šiai programai įgyvendinti, taip pat melioracijai vykdyti, rūgščioms dirvoms kalkinti reikėtų skirti ne mažiau kaip 10 procentų nacionalini.o biudžeto išlaidų, taip pat užsienio valstybių tikslines paskolas bei kitas lėšas.

4. VALSTYBINĖS ŽEMĖS NUOSAVYBĖS IR NAUDOJIMO TEISIŲ APSAUGA

Žemės įstatyme nustatyta, kad valstybė gina žemės nuosavybės ir naudojimo teises, taip pat Lietuvos Respublikos gyventojų, kuriems gali turėti įtakos žemės naudotojų veikla, interesus. Taigi žemės savininkų, naudotojų ir kitų piliečių teisių ir interesų apsauga pirmiausia suprantama kaip jų valstybinis gynimas.

Žemės nuosavybės ir naudojimo teisių apsaugą valstybė privalo garantuoti tam tikromis organizacinėmis teisinėmis priemonėmis. Žemės savininkai, naudotojai, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys turi teisę kreiptis į atitinkamas valstybės institucijas arba į teismą ir reikalauti, kad būtų apginta pažeista arba ginčijama jų teisė ar teisėtas interesas.

Valstybinė žemės nuosavybės ir naudojimo teisių apsauga pasireiškia ir tuo, kad valstybės įgaliotos institucijos privalo sistemingai kontroliuoti pprivačios ir valstybinės žemės naudojimo bei apsaugos būklę, analizuoti pažeidimus ir laiku parengti organizacines ir teisines priemones, kurios užkirstų jiems kelią.

Valstybinėmis žemės nuosavybės ir naudojimo apsaugos priemonėmis kartu ginamos ir saugomas viešasis interesas tinkamai ir racionaliai naudoti žemę ūkinei ir socialinei veiklai, įgyvendinti jos atkūrimo ir gerinimo priemones, saugoti gamtos išteklius ir objektus.

I Š V A D O S

Valstybinio žemės santykių reguliavimo esmė ir paskirtis yra ta, kad tuo reguliavimu būtų sudarytos vienodos šių santykių subjektų ūkinės ir socialinės veiklos sąlygos, garantuota ir plėtojama subjektų ūkinės veiklos laisvė, savarankiškumas ir iniciatyva, saugoma sąžininga konkurencija ūkinėje veikloje, ginamos šių subjektų teisės ir interesai. Tai valstybė turi įgyvendinti pirmiausia naudodama dispozicinį leidimo ir įgalinimo metodus, o gindama ūkinės veiklos subjektų, visuomenės ir valstybės teisėtus interesus – ribojimų, imperatyvų ir draudimo metodus.

Valstybinis žemės tvarkymas yra sistema valstybės priemonių, skirtų įgyvendinti įstatymų reikalavimus ir valstybės institucijų sprendimus racionaliai tvarkyti Lietuvos Respublikos žemės fondą, tinkamai naudoti ūkinėje veikloje ir saugoti žemę bbei su ja susijusius gamtos bei urbanistikos ir infrastruktūros objektus, užtikrinti žemės savininkų, naudotojų ir valstybės teisių apsaugą.

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. Pranas Aleknavičius ,,Žemės teisė“ (Paskaitų konspektas žemėtvarkos specialybės studentams), Akademija, 2000;

2. Eduardas Monkevičius ,,Žemės teisė“, Justitis, Vilnius 2000;

3. ,,Žemės ūkio teisė“, Mintis, Vilnius 1989.