Veiklos rezultatai, kaip civilinių teisių objektai

TURINYS

ĮVADAS 3

1. Pasauga 4

1.1. Bendrosios pasaugos sutarties nuostatos 4

1.2. Sandėliavimas 10

1.3. Specialios pasaugos rūšys 12

2. Krovinių ir keleivių vežimas.Ekspedicija. 13

2.1. Krovinių vežimas 13

2.2. Atskirų vežimo rūšių ypatumai 20

2.3. Krovinių vežimas sausumos kelių transportu 21

2.4. Krovinių vežimas geležinkeliu 22

2.5. Krovinių vežimas jūra 23

2.6. Buksyravimo jūra sutartis 26

2.7. Krovinių vežimas oro transportu 27

2.8. Keleivių ir bagažo vežimas 28

2.9. Krovinių ekspedicija 31

2.10. Prekių (krovinio) gabenimas be dokumentų 33

IIŠVADOS 34

LITERATŪRA 35

ĮVADAS

Civilinė teisė – tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja lygių ir vienas

kitam nepavaldžių subjektų visuomeninius turtinius santykius ir su jais

susijusius, taip pat ir nesusijusius, asmeninius neturtinius

santykius.Civilinė teisė – tai teisės normų sistema, skirta teisiškai

reguliuoti vienas kitam nepavaldžių subjektų turtinius santykius, kurių

objektas turi tiesiogiai išreikštą ar numatomą vertę, taip pat tiek su

turtiniais susijusius, tiek ir nesusijusius asmeninius neturtinius bei

organizacinius santykius, siekiant sukurti privatine nuosavybe pagrįstą

visuomenės ekonominę bazę, kuri sudarytų sąlygas vis geriau patenkinti

fizinių bei juridinių asmenų materialinius bbei dvasinius poreikius

Civilinių teisių objektų rūšys – civilinių teisių objektai yra daiktai,

pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės,

intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų

rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės.

Veiksmai ir jų rezultatai – civilinių teisių objektai yyra įvairūs veiksmai

ir jų rezultatai (krovinių gabenimas, daiktų remontas, patarnavimai ir

kt.).

PASAUGA

Bendrosios pasaugos sutarties nuostatos

Pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kilos

šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o

davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje (CK

6.830 str.).

Pasaugos sutartis paprastai yra realinė, nes laikoma sudaryta nuo daikto

perdavimo momento (CK 6.830 str. 4 d.). Saugotojo pareigos saugoti daiktą

ir grąžinti jį išsaugotą atsiranda tik nuo to momento, kai daiktas

perduodamas.

Pasaugos sutartis gali būti ir konsensualinė. Konsensualine sutartimi

profesionalus saugotojas įsipareigoja priimti iš davėjo daiktą per

sutartyje nustatytą terminą. Tokia pareiga gali būti numatyta ir juridinio

asmens steigimo dokumentuose (6.830 str. 3 d.), profesionaliu saugotoju

laikomas juridinis asmuo (verslininkas), kurio viena iš veiklos sričių yra

saugojimas. Pasaugos sutarties pripažinimas realine ir konsensualine nėra

naujiena. Atlygintinė konsensualinė pasaugos sutartis yyra dvišalė, nes abi

šalys turi priešpriešines teises ir pareigas. Saugotojas įsipareigoja

priimti daiktą iš davėjo, išsaugoti jį ir grąžinti, o davėjas įsipareigoja

sumokėti atlyginimą.

Pasaugos sutartis gali būti atlygintinė arba neatlygintinė (CK 6.830 str. 2

d.). Neatlygintinės pasaugos sutartys yra ir vienašalės, nes davėjas

neįsipareigoja atsilyginti (sumokėti) už saugojimą, pasaugos sutarties

priskyrimas vienai iš šių rūšių turi teisinę reikšmę, pavyzdžiui,

neatlygintinės pasaugos saugotojo atsakomybė yra švelnesnė. Saugotojas

privalo rūpintis saugomu daiktu taip pat kaip savo daiktais (CK 6.836 str.

3 d.). Tuo tarpu sutartyje atlygintinės pasaugos atveju saugotojas privalo

laikytis vvisų sutartyje nustatytų saugojimo sąlygų, o jei jos nenustatytos

arba nustatytos ne visos, saugotojas privalo saugoti daiktą tokiomis

sąlygomis, kurios maksimaliai užtikrintų daikto išsaugojimą (CK 836 str. 2

d.).

Pasaugos sutartis turi būti rašytinės formos, jei ją sudaro fiziniai

asmenys ir daikto arba daiktų vertė yra didesnė nei penki tūkstančiai litų.

Raštu privalo būti sudaryta ir konsensualinė pasaugos sutartis, numatanti

saugotojo pareigą priimti daiktą saugoti ateityje (CK 6.831 str. 2 d.).

Rašytinės pasaugos sutarties sudarymą, kai daiktas perduodamas saugotojui,

patvirtina saugotojo išduotas davėjui kvitas arba kitas dokumentas, taip

pat žetonas arba kitoks ženklas (CK 6.831 str. 3 d.). Tačiau formos

nesilaikymas nedaro pasaugos sutarties negaliojančios ir neatima iš šalių

teisės remtis liudytojų parodymais kilus ginčui dėl perduoto saugoti ir

grąžinto daikto tapatybės.

Pasaugos sutarties šalys yra pasaugos davėjas ir saugotojas. Davėjas turi

būti perduodamo turto savininkas arba asmuo, valdantis daiktą kitais

pagrindais.

Pasaugos sutartis yra prievolė, kurios dalykas yra veiksmai (facere).

Saugotojas įsipareigoja saugoti jam perduotus daiktus ir imtis visų

prieinamų priemonių jiems išsaugoti, pasaugos sutarties dalykas yra

pasaugos davėjui teikiamos saugojimo paslaugos. Pasaugos objektas paprastai

yra kilnojamieji daiktai (CK 6.830 str. 1 d.). Tačiau specialios pasaugos

rūšies – sekvestracijos objektu gali būti ir nekilnojamieji daiktai (CK

6.863 str. 2 d.). Jei pasaugos sutartyje numatytais atvejais priimti

saugoti daiktai sumaišomi su kitais tos pačios rūšies ir kokybės daiktais,

kuriuos saugoti yra perdavę kiti asmenys, davėjui grąžinamas sutartyje

numatytas tokios pat rūšies ir kokybės daiktų kiekis (CK 6.835 str.).

Pasaugos sutartis gali būti terminuota ir neterminuota. Jei sutartis

neterminuota, laikoma, jog ji sudaryta iki pareikalavimo, paimti daiktą

turi teisę pasaugos davėjas arba kitas tokią teisę turintis asmuo,

pavyzdžiui, pasaugos davėjo atstovas.

Šalių teisės ir pareigos. Saugotojas privalo imtis visų jam prieinamą

priemonių užtikrinti jam perduoto daikto išsaugojime}.

Saugotojas neturi teisės be pasaugos davėjo naudoti saugomą daiktą arba

leisti juo naudotis kitiems asmenims, jeigu ko kita nenustato sutartis (CK

6.832 str. 2 d.).

Saugotojas privalo saugoti daiktą laikydamasis sutartyje nustatytų

saugojimo sąlygų. Jeigu saugojimo sąlygos sutartyje nenustatytos arba

nustatytos ne visos, saugotojas privalo saugoti daiktą tokiomis sąlygomis,

kurios maksimaliai užtikrintų daikto išsaugojimą (CK 6.836 str.).

Saugodamas daiktą saugotojas privalo užtikrinti įstatymų arba kitų teisės

aktų nustatytų saugojimo priemonių laikymosi reikalavimus (priešgaisrinės

saugos, sanitarinius ir kt.).

Neatlygintinės pasaugos atveju saugotojas privalo rūpintis saugomu daiktu

taip pat kaip savo daiktais (CK 6.836 str. 3 d.).

Saugotojas privalo nedelsdamas pranešti davėjui apie tai, kad būtina

pakeisti saugojimo sąlygas ir gauti šio nurodymus. Saugotojas turi teisę

keisti saugojimo būdą, vietą ir kitas sąlygas be davėjo nurodymų, jei

saugojimo sąlygas būtina nedelsiant pakeisti, kad daiktas nežūtų arba

nesugestų (CK 6.837 str. 1 d.). Saugotojas taip pat turi teisę parduoti

daiktą arba jo dalį saugojimo vietovės rinkos kaina, jeigu iškyla grėsmė,

kad daiktas žus, arba daiktas atiduodamas saugoti jau ssugadintas, taip pat

jei atsiranda kitų aplinkybių, neleidžiančių užtikrinti daikto saugumo, o

ir negalima tikėtis, kad davėjas imsis neatidėliotinų priemonių. Tokiu

atveju saugotojas turi teisę reikalauti atlyginti išlaidas, susijusias su

daikto pardavimu, jeigu nurodytos aplinkybės įvyko dėl priežasčių, už

kurias saugotojas neatsako.

Saugotojas privalo grąžinti daiktą davėjo reikalavimu. Ši saugotojo pareiga

nepriklauso nuo to, ar sutartyje nustatytas saugojimo terminas yra

pasibaigęs, ar ne.

Saugotojas turi teisę reikalauti, kad atsiimantis daiktą asmuo pateiktų

kvitą arba kitą dokumentą, patvirtinantį pasaugos sutartį ir asmens teisę

atsiimti daiktą, tačiau neturi teisės reikalauti, kad davėjas arba asmuo,

kuriam daiktas turi būti grąžintas, įrodytų, kad yra saugomo daikto

savininkas arba turi kitokią teisę į tą daiktą (CK 6.832 str. 3 ir 5 d.).

Jei pasaugos sutartis konsensualinė, įsipareigojęs priimti daiktą saugoti

saugotojas neturi teisės reikalauti, kad daiktas būtų perduotas jam

saugoti. Tačiau saugotojas turi teisę reikalauti, kad davėjas, neperdavęs

daikto saugoti per sutartyje nustatytą terminą, atlygintų saugotojui

nuostolius, kuriuos šis patyrė dėl to, kad daiktas saugoti nebuvo

perduotas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pasaugos davėjas neatlygina

nuostolių, jeigu apie savo atsisakymą perduoti daiktą saugoti praneša

saugotojui per protingą terminą (CK 6.833 str.). Saugotojas pagal

konsensualinę sutartį turi teisę atsisakyti priimti saugoti daiktą, jeigu

jis nebuvo perduotas per sutartyje nustatytų terminą.

Pavojingų (degių, sprogstamųjų, chemiškai agresyvių ir pan.) daiktų

saugojimas reikalauja ypatingų saugojimo priemonių bei sąlygų. Todėl

saugotojas turi būti informuojamas apie tai,

kad saugoti perduoti daiktai

yra pavojingi. Jei tokios informacijos pasaugos davėjas nesuteikia, jam

tenka neigiamų pasekmių rizika. Saugotojas turi teisę bet kuriuo metu

padaryti nekenksmingas arba sunaikinti degius, sprogstamuosius ar kitus

pavojingus daiktus (CK 6.838 str.). Dėl to atsiradę nuostoliai davėjui

neatlyginami, jeigu davėjas, perduodamas pavojingus daiktus saugoti,

neįspėjo saugotojo apie pavojingas tų daiktų savybes.

Jei pavojingi daiktui buvo perduoti saugoti profesionaliam saugotojui, tai

šis dėl neutralizavimo arba sunaikinimo patirtus pasaugos davėjo nuostolius

privalo atlyginti tik tais atvejais, jei tokie daiktai buvo perduoti

saugoti neteisingai nurodžius ji; pavadinimą ir saugotojas, jjuos priimdamas

ir išoriškai apžiūrėdamas, negalėjo nustatyti pavojingų daiktų savybių (CK

6.838 str. 2 d.).

Jei pavojingus daiktus saugotojas priima saugoti žinodamas apie pavojingas

daikto savybes, tai kilus grėsmei saugotojo ar aplinkinių gyvybei arba

turtui saugotojas turi teisę tuos daiktus padaryti nekenksmingus arba

sunaikinti ir davėjui nuostolių neatlyginti, jeigu saugotojo reikalavimo

nedelsiant juos atsiimti davėjas neįvykdė. Tokiais atvejais pasaugos

davėjas neatsako saugotojui ir tretiesiems asmenims už jų nuostolius,

patirtus dėl tokių daiktų saugojimo (CK 6.838 str. 4 d.).

Saugotojas privalo saugoti daiktus pats, jeigu ko kita nenustato pasaugos

sutartis arba nėra ppasaugos davėjo sutikimo, išskyrus atvejus, kai dėl

susiklosčiusių aplinkybių būtina apsaugoti davėjo interesus, o gauti davėjo

sutikimą saugotojas neturi galimybių (CK 6.839 str.). Tokiu atveju perdavęs

saugoti daiktus trečiajam asmeniui saugotojas privalo apie tai nedelsdamas

pranešti pasaugos davėjui. Daiktų perdavimas saugoti trečiajam asmeniui

neturi įtakos ppasaugos sutarties galiojimui. Už trečiojo asmens veiksmus

pasaugos davėjui atsako saugotojas.

Saugotojas neturi teisės į atlyginimą ir privalo grąžinti sumokėtų

atlyginimą, jei pasaugos sutartis baigiasi dėl aplinkybių, už kurias jis

atsako (CK 6.840 str. 3 d.).

Saugotojas privalo grąžinti tą patį daiktą, kinis buvo priimtas saugoti,

išskyrus atvejus, kai pasaugos sutartis leido sumaišyti rūšiniais požymiais

apibūdintus daiktus (CK 6.844 str. 1 d.). Daiktas turi būti grąžintas

tokios pat būklės, kokios ir buvo atiduotas saugoti, atsižvelgiant j jo

normalų susidėvėjimą, amortizaciją arba pokyčius dėl natūralių jo savybių.

Kartu su daiktu saugotojas privalo grąžinti ir jo vaisius bei pajamas,

jeigu ko kita nenustato sutartis. Saugotojas taip pat privalo sumokėti

daikto grąžinimo išlaidas, jeigu sutartis yra atlygintinė ir nenustato

kitaip.

Saugotojo atsakomybė. Saugotojas privalo atlyginti pasaugos davėjui

nuostolius, kuriuos šis patyrė dėl to, kad perduoti daiktai buvo prarasti,

jų ttrūko arba jie sugedo. Jeigu pasaugos sutartis yra atlygintinė arba jei

saugotojas yra profesionalus saugotojas, tai šie nuostoliai turi būti

atlyginti visais atvejais, išskyrus nenugalimos jėgos atvejus. Jei pasaugos

sutartis neatlygintinė, saugotojas atsako tik esant jo kaltei (CK 6.845

str. 2 d.).

Už daikto praradimą, trūkumą arba sugedimą po to, kai atsirado davėjo

pareiga atsiimti daiktą, saugotojas atsako tik esant jo tyčiai arba

dideliam neatsargumui. Jeigu saugotojo įpėdinis arba atstovas pagal

įstatymą saugomą daiktą parduoda nežinodamas ir neturėdamas žinoti, kad jis

nepriklauso saugotojui, tai įpėdinis arba atstovas pagal įstatymą privalo

grąžinti tik tai, ką jis gavo pardavęs daiktą, arba perleisti reikalavimo

teisę davėjui, jeigu sąžiningas pirkėjas už daiktą dar nėra sumokėjęs (CK

6.846 str. 5 d.).

Saugotojas privalo atlyginti pasaugos davėjui visus nuostolius, susijusius

su daikto praradimu, trūkumu arba sugedimu. Jei pasaugos sutartis buvo

neatlygintinė, saugotojas privalo atlyginti tik tiesioginius nuostolius.

Tokiu atveju jis atsako:

1) už daikto praradimą arba trūkumą – daikto arba jo trūkstamos dalies

verte;

2) už daikto sugedimą – daikto vertės sumažėjimo suma.

Jeigu dėl daikto sugadinimo, už kurį saugotojas atsako, daikto vertė

sumažėjo taip, kad jo nebegalima naudoti pagal ankstesnę paskirtį, tai

davėjas turi teisę atsisakyti atsiimti daiktą ir reikalauti, kad saugotojas

atlygintų daikto vertę ir visus nuostolius, jeigu sutartis nenustato ko

kita.

Pasaugos davėjo teisės ir pareigos. Jei pasaugos sutartis atlygintinė, t.

y. sutartyje nustatyta pasaugos davėjo pareiga sumokėti atlyginimą, jis

privalo saugotojui sumokėti atlyginimą pasibaigus saugojimui. Atlyginimas

gali būti mokamas ir dalimis (periodiškai). Jei pasaugos davėjas nesumoka

atlyginimo daugiau kaip už vieną laikotarpį, saugotojas turi teisę

atsisakyti sutarties ir reikalauti, kad pasaugos davėjas paimti) daiktą (CK

6.840 str. 2 d.). Ši taisyklė nėra imperatyvi, ją šalys gali pakeisti

sutartimi.

Jei pasaugos sutartis baigiasi prieš joje nustatytą terminą dėl aplinkybių,

už kurias saugotojas neatsako, jis turi teisę į atlyginimo dalį, kuri

atitinka saugojimo trukmę. Jeigu sutartis baigėsi dėl to, kad perduoti

saugoti pavojingi daiktai, apie kuriuos saugotojas nebuvo įspėtas, buvo

sunaikinti aarba neutralizuoti, saugotojas turi teisę į visą atlyginimą.

Pasaugos davėjas privalo mokėti atitinkamą atlyginimą už tolesnį daikto

saugojimą, jeigu pasibaigus pasaugos sutartyje numatytam daikto atsiėmimo

terminui arba pasaugos sutarties terminui jis daikto neatsiima.

Pasaugos davėjas privalo atlyginti saugotojui būtinąsias išlaidas, jeigu

kitaip nenustato įstatymas arba sutartis. Jei sutartis atlygintinė, šios

išlaidos yra įskaitomos į atlyginimą (CK 6.841 str.).

Pasaugos davėjas privalo atlyginti ypatingas pasaugos išlaidas, jeigu

davėjas leido daryti tokias išlaidas arba jas patvirtino vėliau, taip pat

kitais pasaugos sutartyje numatytais atvejais. Ypatingomis pasaugos

išlaidomis laikomos išlaidos, kurios viršija normalias tokios rūšies

saugojimo išlaidas ir kurių pasaugos sutarties sudarymo momentu šalys

negalėjo numatyti (CK 6.842 str. 1 d.).

Pasaugos davėjas privalo laiku atsiimti daiktą. Daikto atsiėmimo terminas

gali būti nustatytas sutartimi arba siejamas su sutarties termino pabaiga.

Jeigu pasaugos davėjas laiku neatsiima daikto, saugotojas turi teisę, jeigu

ko kita nenustato pasaugos sutartis, raštu įspėjęs davėją savarankiškai

parduoti saugomą daiktą už saugojimo vietovės rinkos kainą. Jeigu saugomo

daikto vertė didesnė nei du tūkstančiai litų, saugotojas turi teisę jį

parduoti tik aukciono būdu. Suma, gauta už parduotą daiktą, atskaičius

saugotojui priklausančias sumas perduodama davėjui. Saugotojo teisė

parduoti daiktą gali būti apribota pasaugos sutartimi.

Pasaugos davėjas privalo atlyginti daikto grąžinimo išlaidas, jei pasaugos

sutartis yra neatlygintinė (CK 6.844 str. 4 d.).

Saugotojas turi teisę sulaikyti perduotą saugoti daiktą, kol davėjas

nesumokės priklausančio atlyginimo už saugojimą arba neatlygins saugojimo

išlaidų, jjeigu kitaip nenustato pasaugos sutartis.

Jei pasaugos sutartis konsensualinė, pasaugos davėjas, neperdavęs daikto

saugoti per sutartyje nustatytą terminą, turi atlyginti saugotojui

nuostolius, kuriuos šis patyrė dėl to, kad daiktas saugoti nebuvo

perduotas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.833 str. I d.).

Pasaugos davėjas privalo atlyginti nuostolius, jeigu dėl pavojingų daiktų

saugojimo jie buvo padaryti saugotojui ir tretiesiems asmenims, o apie

pavojingas daiktų savybes pasaugos davėjas saugotojo neįspėjo (CK 6.838

str. 1 d.).

Pasaugos davėjas taip pat privalo atlyginti dėl saugomo daikto savybių

padarytus saugotojui nuostolius, jeigu saugotojas, priimdamas daiktą

saugoti, apie tas savybes nežinojo ir negalėjo žinoti, o davėjas apie jas

žinojo arba turėjo žinoti (CK 6.847 str.).

Pasaugos davėjas turi teisę reikalauti bet kada grąžinti perduotą saugoti

daiktą (CK 6.848 str.).

Sandėliavimas

Sandėliavimo sutartis yra speciali pasaugos sutarties rūšis. Pagal prekių

sandėliavimo sutartį prekių sandėlis (saugotojas) įsipareigoja už

atlyginimą saugoti prekių savininko (davėjo) jam perduotas prekes ir

išsaugotas grąžinti nurodytam asmeniui (CK 6.851-6.862 str.)

Saugotojas yra juridinis asmuo (verslininkas), kurio pagrindinė veiklos

rūšis yra saugoti prekes ir teikti kitas su prekių saugojimu susijusias

paslaugas.

Sandėliai gali būti skiriami į dvi grupes: bendrojo naudojimo ir specialios

paskirties. Sandėlis pripažįstamas bendrojo naudojimo sandėliu, jeigu jis

pagal įstatymą arba savo veiklos dokumentus privalo priimti prekes saugoti

iš bet kurio prekių savininko. Prekių sandėliavimo bendrojo naudojimo

sandėlyje sutartis pripažįstama viešąja sutartimi (CK 6.852 str.).

Specialios paskirties, pavyzdžiui, muitinės, licencijavimo ir

kt.,

sandėliai aptarnauja tam tikrą veiklą vykdančius subjektus. Be CK,

sandėliavimo sutartims taikomi ir kiti teisės aktai. Pavyzdžiui,

Licencijuojamų sandėlių ir sandėliavimo dokumentų įstatymas, Muitinės

sandėlių steigimo ir veiklos taisyklės ir kt.

Prekių priėmimas ir grąžinimas. Priimdamas prekes prekių sandėlis privalo

savo sąskaita patikrinti prekes priimdamas jas saugoti ir nustatyti prekių

kiekį (skaičių, tūrį, svorį ir kt.) bei jų išorinę būklę. Ši saugotojo

pareiga gali būti pakeista arba panaikinta sandėliavimo sutartimi.

Saugojimo metu prekių sandėlis privalo sudaryti galimybę prekių savininkui

apžiūrėti saugomas prekes, imti prekių mėginius bei imtis kitų priemonių,

būtinų prekių saugumui užtikrinti. Saugotojas taip pat turi teisę

savarankiškai

imtis reikiamų priemonių, jeigu prekių saugumui užtikrinti būtina pakeisti

jų saugojimo sąlygas. Jei dėl to tenka iš esmės pakeisti nustatytas

sandėliavimo sutartyje saugojimo sąlygas, prekių sandėlis privalo apie tai

pranešti prekių savininkui (CK 6.854 str. 1 d.). Nustačius, kad prekės

pasikeitė ir tokie pokyčiai nėra numatyti sandėliavimo sutartyje,

saugotojas privalo surašyti aktą ir pranešti apie tai tą pačią dieną prekių

savininkui.

Prekės grąžinamos asmeniui, sudariusiam sandėliavimo sutartį su sandėliu,

arba kitam teisę paimli prekes turinčiam asmeniui (pvz., atstovui,

sandėliavimo liudijimo turėtojui ir pan.). Prekių gavėjas ir prekių

sandėlis turi teisę reikalauti apžiūrėti grąžinamas prekes ir patikrinti jų

kiekį. Tikrinimo išlaidas apmoka šalis, reikalaujanti apžiūrėti arba

patikrinti prekes. Prekių patikrinimas turi reikšmės pareiškiant

reikalavimus sandėliui dėl prekių sugadinimo arba stokos. Jeigu prekės, jas

atsiimant, nebuvo patikrintos, rašytinis ppareiškimas apie prekių stoką arba

sugadinimą turi būti pateiktas atsiimant prekes arba per tris dienas nuo jų

atsiėmimo, jeigu trūkumas ar sugadinimas negalėjo būti pastebėti normaliai

apžiūrint prekes. Tokiu atveju prekių stokos arba sugadinimo įrodinėjimo

pareiga tenka prekių gavėjui. Jeigu pareiškimas nėra pateikiamas, galioja

prezumpcija, kad prekės buvo perduotos pagal sandėliavimo sutarties

sąlygas.

Sandėliavimo sutartis sudaroma raštu. Sutartis patvirtinama saugotojo

išduodamu dvigubu sandėliavimo liudijimu, paprastu sandėliavimo liudijimu

arba sandėlio kvitu.

Dvigubas sandėliavimo liudijimas yra nuosavybės teisę patvirtinantis

dokumentas, suteikiantis teisę disponuoti prekėmis. Šis liudijimas susideda

iš dviejų dalių – sandėliavimo liudijimo ir įkeitimo liudijimo. Tiek

sandėliavimo liudijimas, tiek jo dalys pripažįstami vertybiniais popieriais

(CK 6.856 str. 3 d.). Sandėliavimo ir įkeitimo liudijimas gali būti

perduoti kitam asmeniui kartu arba atskirai juos indosuojant.

Kiekviena iš dvigubo sandėliavimo liudijimo dalių patvirtina atitinkamas jo

turėtojo teises į saugomas prekes. Sandėliavimo liudijimo, atskirto nuo

įkeitimo liudijimo, turėtojas turi teisę disponuoti prekėmis,tačiau neturi

teisės atsiimti jų iš prekių sandėlio tol, kol nebus grąžintas kreditas,

kurio grąžinimas užtikrintas įkeitimo liudijimu. Įkeitimo liudijimo

turėtojas turi įkeitimo teisę į prekes tokios vertės, kokia atitinka pagal

įkeitimo liudijimą išduoto kredito ir palūkanų už jį dydį. Apie prekių

įkeitimą pažymima sandėliavimo liudijime.

Pagal dvigubą sandėliavimo liudijimą perduotos saugotojui prekės gali būti

išduotos tik pateikus abi liudijimo dalis. Įkeitimo liudijimo neturinčiam

asmeniui prekės gali būti išduotos, jei jis sumokėjo visą skolą ir prekių

sandėliui pateikė sandėliavimo liudijimą bei ddokumentą, patvirtinantį, jog

skola sumokėta.

Paprastas sandėliavimo liudijimas yra pareikštinis dokumentas, suteikiantis

teisę atsiimti prekes jį pateikusiam asmeniui. Šis liudijimas, kaip ir

dvigubas sandėliavimo liudijimas, yra vertybinis popierius. Tačiau, kitaip

nei dvigubo sandėliavimo liudijimas, kuris yra vardinis vertybinis

popierius, paprastas sandėliavimo liudijimas yra pareikštinis vertybinis

popierius.

Specialios pasaugos rūšys

CK Šeštosios knygos XLII skyriaus antrame skirsnyje reglamentuojamos

specialios pasaugos sutarties rūšys: daiktų, esančių ginčo objektu,

laikinoji pasauga (sekvestracija) (CK 6.863 str.), daiktų saugojimas

lombarde (CK 6.864 str.), daiktų saugojimas viešbučiuose (CK 6.865 str.),

daiktų saugojimas banke (CK 6.866 str.), vertybių saugojimas individualiame

banko seife (CK 6.867 str.), daiktų saugojimas transporto įmonių saugojimo

kamerose (CK 6.868 str.), daiktų saugojimas drabužinėse (CK 6.868 str.).

CK 1.101 straipsnio 10 dalis taip pat numato, kad tuo atveju, kai

išleidžiami nematerialūs vertybiniai popieriai ir įstatymai nenustato

kitaip, pagal CK laikoma, kad vertybinių popierių savininkas yra patikėjęs

juos saugoti sąskaitas tvarkančiam asmeniui pagal pasaugos sutartį.

KROVINIŲ IR KELEIVIŲ VEŽIMAS. EKSPEDICIJA

Vežimo sutartys teisinėje doktrinoje skirstomos pagal: 1) kelių ir

transporto priemones: j sausumos (geležinkelio, kelių transporto), jūros,

vidaus vandenų, oro, vamzdynų. Išskirtinas ir vežimas mišriu transportu,

kurį CK įvardija kaip mišrų susisiekimą (CK 6.811 str.). Kiekviena

transporto rūšis pasižymi savo techniniais, ekonominiais ir organizaciniais

ypatumais bei vežimo santykių teisiniu reguliavimu; 2) vežimo objektą: į

keleivių, bagažo, krovinių, pašto vežimus; 3) teritoriją: į vietinius

(nacionalinius) ir tarptautinius. Vežimai pagal tai, kiek transporto rūšių

įtraukta į vežimą, skirstomi į: tiesioginio susisiekimo, vietinio

susisiekimo bei tiesioginio mišraus susisiekimo (pastarasis

reglamentuojamas atskiru CK 6.811 str.) vežimus. Be to, kiekviena vežimų

rūšis skiriama į nesutartinius ir sutartinius vežimus, o pastarieji – j

atlygintinus bei neatlygintinus. CK 6.822 straipsnis taip pat numato vežimų

organizavimo sutarčių sudarymo galimybę, jeigu kroviniai vežami nuolat ir

reikia nustatyti transporto priemonių bei krovinių pateikimo terminus ir

tvarką.

Krovinių vežimas

Bendrosios nuostatos. Pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja

siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktų ir išduoti

turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas)

įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį (CK 6.807

str.).

Kroviniai gali būti vežami sausumos (geležinkeliu arba keliais), vandens,

oro, vamzdynų transportu. CK reglamentuoja bendrąsias nuostatas. Atskirų

vežimo sutarčių ypatumus pagal tai, kokiu transportu krovinys vežamas,

reglamentuoja atskiri įstatymai, kodeksai arba tarptautinės sutartys

(konvencijos).

Krovinių vežimo sutartis paprastai esti dvišalė, atlygintinė. Krovinio

vežimo sutartis dažniausiai patvirtinama važtaraščiu (sudarant jūros

transporto sutartį – konosamentu) arba kitokiu dokumentu. Važtaraštis

atsižvelgiant į Lietuvos nacionalinėje teisėje ilgą laiką vyravusią

nuostatą, jog vežimo sutartis yra tik realinė, t. y. šalių teisės ir

pareigos atsiranda tik nuo krovinio perdavimo vežėjui momento, ir į tai.

jog jis laikomas vienintele šios sutarties forma, neretai prilyginimas

pačiai vežimo sutarčiai. Važtaraštis paprastai laikomas įrodymu prima

facie, patvirtinančiu vežimo sutarties sudarymą, jos sąlygas bei krovinio

perėjimą vežėjo dispozicijon. Tačiau pažymėtina, jog, pavyzdžiui, krovinių

sausumos kelių transportu vežimo tarptautinės CMR kkonvencijos 4 straipsnis

numato, jog važtaraščio nebuvimas, pametimas arba neteisingas užpildymas

neturi įtakos nei sutarčiai, nei jos veikimui. Be to, vežimo sutarties

šalys krovinio vežimo sąlygas dažniausiai suderina prieš surašydamos

važtaraštį. Derybos dėl krovinio vežimo dažniausiai prasideda siuntėjo

užsakymu, gaunamu faksu arba telefonu, ir baigiasi pasirašant sutartį,

kuria vežėjas įsipareigoja pateikti siuntėjui transporto priemonę,

nugabenti siuntėjo jam patikėtą krovinį į paskirties punktą ir išduoti jį

turinčiam teisę gauti asmeniui (gavėjui), o siuntėjas įsipareigoja pateikti

krovinį bei už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį. Taigi

sutartiniai šalių įsipareigojimai dažnai atsiranda anksčiau, nei vežėjui

perduodamas krovinys ir surašomas važtaraštis. Todėl vežimo sutartis dažnai

yra konsensualinė, kurios forma gali būti ir rašytinė, ir žodinė.

Vežimo terminas ir užmokestis už vežimą paprastai nustatomas šalių

susitarimu, tačiau kai kurių krovinių vežimo tam tikromis transporto

priemonėmis bei tam tikrais būdais atvejais vežimo terminas, ypač

užmokestis, gali būti nustatomas krovinių vežimą atskiromis transporto

rūšimis reglamentuojančiomis taisyklėmis (pvz., krovinių vežimas

geležinkelio transportu, kai sudaroma viešoji vežimo sutartis ir pan.).

Vežimo sutarties dalykas. Vežimo sutarties dalykas – paslaugos, kurias

suteikia vežėjas, gabendamas krovinį. Tai ne tik paties krovinio vežimas,

bet ir jo saugojimas, o kai kuriais atvejais ir pakrovimas, iškrovimas,

priėmimas išdavimas ir pan. Kiekviena iš šių paslaugų gali būti ir kitų

sutarčių dalyku, pavyzdžiui, rangos, pasaugos, tačiau pervežimo esmę ir

prigimtį lemia jo tikslas – saugiai ir laiku nuvežti krovinį į paskirties

punktų, todėl būtent

toks vežimo rezultatas ir sudaro vežimo sutarties

dalykų.

Vežimo sutarties šalys. Viena iš vežimo sutarties šalių laikomas krovinio

siuntėjas – fizinis arba juridinis asmuo, perduodantys vežti krovinį jo

nurodytam gavėjui. Vežimo sutartį galima įvardyti kaip sutartį trečiojo

asmens (gavėjo) naudai, nes krovinio siuntėjas su gavėju sutartyje

nesutampa.

Kita sutarties šalis – vežėjas – juridinis asmuo, turintis atitinkamą

licenciją (leidimą) vežti krovinius tam tikru transportu. Taigi vežėjui

būdinga tai, jog tai yra ūkinės komercinės veiklos subjektas, kurio tikslas

– vežti krovinius ir siekti pelno. Pažymėtina, jog paprastai vežėju laikoma

sutarties šalis, kuri oorganizuoja vežimą neatsižvelgdama į tai, ar ji veža

krovinį pati (jai priklausančiomis transporto priemonėmis), ar per kitus

asmenis – subvežėjus (agentus), nes, pavyzdžiui, CMR konvencijos 3

straipsnis numato, jog „vežėjas atsako ne tik už savo veiksmus ir klaidas,

bet ir už veiksmus bei klaidas savo agentų ir visų kitų asmenų, kurių

paslaugomis vežimo procese jis naudojasi, kai šie agentai ir kiti asmenys

vykdo jo įsipareigojimus“.

Vežėju gali būti ir juridinis asmuo (verslininkas), teikiantis viešojo

transporto paslaugas, t. y. kai jis pagal įstatymą arba leidimą (licenciją)

privalo vežti krovinius arba keleivius bet kurio asmens pageidavimu

nustatytais maršrutais ir nustatytu laiku. Tokiu atveju vežimo viešuoju

transportu sutartis yra viešoji sutartis.

Identifikuojant vežėjų dažnai kyla problemų, kai tarp siuntėjo ir vežėjo

įsiterpia ekspeditorius. CK 6.824-6.829 straipsniai reglamentuoja

ekspedijavimo santykius, leidžiančius atskirti vežėjų bei ekspeditorių

krovinių vežimo metu. Bendras principas, padedantis atskirti vežėjų nuo

ekspeditoriaus, yra tas, kad ekspeditorius pats neveža krovinių, o tik

veikia kaip profesionalus tarpininkas tarp krovinio siunlėjo arba gavėjo ir

vežėjo (nors ekspeditorius sutartyse dažnai įvardijamas kaip vežėjas).

Tačiau kai kuriais atvejais ekspeditorius veikia kaip vežėjas (visame

krovinio vežimo procese arba jo dalyje) ir tada ekspedijavimo ir vežimo

sutartis atskirti sunku. Tokias atvejais reikėtų atsižvelgti į šiuos

kriterijus: 1) sutartyje numatytus šalių įsipareigojimus. Jeigu sutartyje

vežėjas vadinamas vežėju ir atitinkamai apibūdinamos jo teisės

ir pareigos, sutartis siuntėjo sutikimu turėtų būti pripažįstama vežimo

sutartimi; 2) sutarties kainą. Jeigu mokėjimų, kuris mokamas pagal sutartį,

sudaro vežimo kaina, mokama vežėjui, bei atitinkamas komisinis mokestis,

mokamas ekspeditoriui, tokia sutartis dažniausiai bus laikoma ekspedijavimo

sutartimi.

Šalių teisės ir pareigos. Vežimo sutarties šalių teisės ir pareigos sudaro

šios sutarties turinį, pagrindinės šalių teisės ir pareigos atsispindi

krovinio vvežimo sutarties apibrėžime, kitos nustatomos atitinkamais CK,

kitų kodeksų bei įstatų straipsniais, taip pat šalių susitarimu.

Pagrindinės vežėjo pareigos: a) pateikti transporto priemonę; b) laiku

paimti krovinį ir nugabenti jį trumpiausiu keliu į paskirties punktą per

nustatytą arba protingų terminą; c) išduoti jį turinčiam teisę gauti

asmeniui; d) apsaugoti vežamą krovinį; e) laikytis siuntėjo nurodymų ir kt.

Šių pareigų pobūdį lemia jų paskirtis užtikrinti, kad vežimo sutartis būtų

įvykdyta laiku bei tinkamai.

Pagrindinės siuntėjo pareigos: a) sumokėti už vežimą; b) laiku perduoti

vežėjui sutartą krovinį; c) tinkamai ir laiku pakrauti krovinį ir kt.

Vienos vežimo sutarties šalies pareigos atitinka kitos sutarties šalies

teises, todėl kiekviena iš vežimo sutarties šalių pirmiausia turi teisę

patikrinti, kaip kita šalis vykdo reikalavimus, pavyzdžiui, vežėjas turi

teisę patikrinti krovinio būklę bei su kroviniu susijusius dokumentus ir

pan.

Šalių atsakomybės pagal vežimo sutartis ypatumai. Už neįvykdytą arba

netinkamai įvykdytą sutartį šalys atsako vežimo sutarties, CK, taip pat

atskirų transporto šakų kodeksų ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais ir

tvarka.

Šalių atsakomybės reglamentavimas yra gana specifiškas, pirmiausia šalių

atsakomybė susijusi su vežimo sutarties nevykdymu arba netinkamu vykdymu,

pavyzdžiui, dalies arba viso krovinio praradimu arba jo sužalojimu bei

pavėlavimu pristatyti krovinį sutartu laiku, taigi šalių atsakomybė už

sutarties pažeidimų yra sutartinė.

Civilinės sutartinės atsakomybės, kaip turtinės prievolės, kylančios dėl

netinkamo sutarties vykdymo arba nevykdymo, pagrindinė funkcija ir

paskirtis – kompensuoti nukentėjusiajai šaliai patirtą žalą, kuri

sutartinėje atsakomybėje gali pasireikšti dviem formomis: nuostolių

atlyginimu ir netesybomis. Bendras civilinės atsakomybės principas reiškia,

kad nuostoliai sutartinės atsakomybės atveju turi būti atlyginti visiškai.

Tačiau vežimo santykiuose šalių atsakomybė specifiška tuo, kad ji yra

ribota, t. y. netaikomas visiškos atsakomybės principas. Atsakomybė

paprastai ribojama keliais budais: a) kai krovinys sužalojamas arba

prarandamas, gali būti atlyginami tik teigiami (pozityvūs) nuostoliai, o

negautos pajamos nekompensuojamos; b) gali būti atlyginami tik

neviršijantys tam tikro dydžio teigiami nuostoliai krovinio sužalojimo ir

praradimo atvejais bei neviršijantys tam tikro dydžio nuostoliai, jei

krovinys vėluojamas pristatyti, pirmasis nuostolių atlyginimo apribojimas

susijęs su galimybe išsiieškoti iš vežėjo nuostolius, neviršijančius

krovinio vertės, užmokesčio už vežimą, muitų rinkliavų ir mokesčių bei kitų

su krovinio vežimu susijusių išlaidų, kai krovinys sužalojamas arba

prarandamas. Antrasis vežėjo atsakomybės ribojimas susijęs su galimybe

išieškoti tik nustatyto maksimalaus dydžio pozityvius nuostolius krovinio

sužalojimo arba praradimo atvejais. Pavyzdžiui, toks apribojimas numatytas

CMR konvencijos, reglamentuojančios tarptautinio pobūdžio krovinių vežimą

sausumos keliais, 23 straipsnio 3 dalyje, t. y. nuostoliai už visišką arba

dalies krovinio praradimą bei sužalojimą, kad ir kokiu dydžiu jie būtų

įvertinti, negali būti didesni kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną

trūkstamą kilogramą bruto svorio.

Tam tikrais atvejais atsakomybė gali būti ribojama nustatant ir išimtines

netesybas, t. y. kai atsakomybė nustatoma baudomis, delspinigiais,

leidžiama išieškoti tik netesybas, o ne nuostolius.

Trečiasis vežimo sutarties šalių atsakomybės ypatumas yra tas, kad vežėjo,

kaip sutarties šalies, atsakomybei pagal sutartį atsirasti paprastai

netaikomas kaltės principas. Be to, paties vežėjo atsakomybė paprastai

nustatoma už atskirus vežimo prievolės pažeidimus imperatyviomis normomis,

todėl bet kokios vežimo sutarties sąlygos, panaikinančios arba ribojančios

vežėjo civilinę atsakomybę, negalioja, išskyrus įstatymo nustatytas

išimtis, pavyzdžiui, vežant krovinius jūra tam tikrais atvejais šalys turi

teisę susitarti dėl atsakomybės ypatumų.

Pažymėtinas ir ketvirtasis atsakomybės reglamentavimo ypatumas, t. y.

pretenzinė nuostolių atlyginimo tvarka – paprastai prieš pareiškiant

ieškinį vežėjui, kylantį iš vežimo sutartinių santykių pažeidimo,

reikalaujama pareikšti jam pretenziją. Pretenzijų pareiškimo ir atsakymų į

juos tvarka nustatoma atskirų transporto rrūšių kodeksais bei įstatymais.

Esminiai vežimo sutarties pažeidimai pasireiškia transporto priemonių

nepateikimu ir jų nepanaudojimu, krovinio neišsaugojimu (praradimą,

trūkumą, sužalojimą) bei pavėlavimu jį pristatyti.

Vežėjas už transporto priemonių nepateikimą, o siuntėjas už krovinių

nepateikimą arba už pateiktų transporto priemonių nepanaudojimą atsako

vežimo sutarties arba įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. CK 6.818

straipsnis numato, jog vežėjas ir siuntėjas atleidžiami nuo atsakomybės už

transporto priemonių nepateikimą arba jų nepanaudojimą, jeigu tai įvyko

dėl: 1) nenugalimos jėgos; 2) krovinių vežimo nutraukimo arba apribojimo

tam tikrais maršrutais transporto įstatymų nustatyta tvarka; 3) kitais

atskirų transporto šakų kodeksų arba kitų įstatymų numatytais atvejais.

CK 6.820 straipsnis numato, jog vežėjas atsako už krovinio neiš-saugojimą

(praradimą, trūkumą, sužalojimą) po krovinio priėmimo iki jų išdavimo

gavėjui arba kitam Įgaliotam asmeniui, t. y. vežėjas atsako už krovinį tuo

laikotarpiu, kai jis yra jo žinioje.

Krovinio arba bagažo praradimu laikomas jų nepristatymas nustatytu laiku į

paskirties vietą, trūkumu -jo kiekio sumažėjimas, o sužalojimu -jo

kokybinių savybių pablogėjimas.

Krovinio neišsaugojusio vežėjo kaltė preziumuojama, tačiau tam tikrais

atvejais, susijusiais su krovinio arba jo pakuotės pobūdžiu, taip pat tais

atvejais, kai krovinys buvo pakrautas paties siuntėjo ir pan. (pvz., KTK 51

str.). Tokiais atvejais vežėjo atsakomybė gali būti mažinama arba jis iš

viso atleidžiamas nuo atsakomybės.

CK ir atskirų transporto rūšių kodeksai bei įstatymai paprastai taip pat

numato atvejus, kai vežėjas neatsako už krovinio visišką ar dalinį

praradimą arba

sužalojimą dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti

ir kurių pašalinimas nuo jo nepriklauso (pvz., nenugalimos jėgos atveju ir

pan.). Antai pagal CMR konvencijos, reglamentuojančios tarptautinius

kroviniu vežimus sausumos kelių transportu, 17 straipsnio 2 punktą vežėjas

atleidžiamas nuo atsakomybės už krovinio praradimą, sužalojimą ar pavėluotą

pristatymą, jei jis įrodo bent vieną iš minėtame straipsnyje nurodytų

pagrindų, t. y. jei tai įvyko: dėl ieškovo netinkamų veiksmų ar aplaidumo;

dėl ieškovo duotų nurodymų, o ne dėl vežėjo netinkamų veiksmų ar aplaidumo

(netinkamos pervežti transporto priemonės užsakymas laikytinas nurodymu).

Vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės iir tada, jei įrodo, kad reikalingi

(būtini) nurodymai apskritai nebuvo pateikti. Bet jei nurodymai buvo

netikslūs arba neaiškūs, o vežėjas nepaprašė jų paaiškinti, vežėjas gali

būti pripažintas atsakingu dėl krovinio paslėptų trūkumų, tokiu atveju

nustatinėjama, kad buvo trūkumų, įprastinėmis sąlygomis nebūdingų tokio

pobūdžio kroviniams. Vežėjas turi įrodyti, kad jis tinkamai, kaip įprasta,

rūpinosi kroviniu; dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo numatyti, o

pasekmėms dėl šių aplinkybių negalėjo užkirsti kelio. Šiuo atveju vežėjas

turi įrodyti būtent tokias aplinkybes ir pasekmes, laip pat priežastinį

ryšį tarp aplinkybių ir krovinio praradimo, sugadinimo arba pavėlavimo

pristatyti.

Pažymėtina, jog tam tikrais atvejais vežėjui negali būti laikomos

nuostatos, atleidžiančios jį nuo atsakomybės arba ją ribojančios, arba

atsakomybę perkeliančios antrajai šaliai, jei nustatoma, kad vežėjas žalą

padarė sąmoningai, tyčia (pvz., atliekant vežimus pagal CMR konvenciją).

Tarptautinėje praktikoje tyčiniams veiksmams prilyginamas didelis

aplaidumas (neatsargumas). Pavyzdžiui, kitaip nei esant sutartiniams

įsipareigojimams, perdavė krovinį neįgaliotam asmeniui; žala, padaryta

kroviniui kontrabandos atveju; vežimas žinomai perkrauto krovinio;

palikimas krovinio naktį be priežiūros; vairavimas transporto priemone

pervargus, nepailsėjus, kai dėl to buvo pažeistos saugaus eismo taisyklės,

ir pan..

Kaip jau minėta, vežėjo atsakomybė už krovinio neišsaugojimą yra ribota,

todėl vežėjas už neįvykdytą arba netinkamai įvykdytą pareigą paprastai

atsako krovinio verte ir vežimo mokesčio dydžiu, jei jis nėra įskaitomas į

krovinio vertę. Nenurodyti teigiami nuostoliai ir negautos pajamos

neatlyginamos.

Vežėjas taip pats atsako už pavėluotą krovinio pristatymą. Už pavėlavimą

pristatyti krovinį nustatomos netesybos (bauda, delspinigiai), paprastai

nustatomos tam tikru procentu nuo vežimo mokesčio. Dažniausiai tai būna

išimtinės netesybos. Ši atsakomybė taip pat atsiranda tik esant vežėjo

kaltei.

Avarija vežant jūra. Nuo turtinės atsakomybės už krovinio praradimą,

trūkumą, sužalojimą reikia skirti galimų išlaidų rizikos paskirstymą tarp

vežimo šalių krovinio vežimo mmetu. Vienu iš tokių atvejų laikoma avarija,

t. y. nuostoliai, padaryti laivui arba kroviniui gelbstint laivą, frachtą

ar krovinius dėl kokio nors įvykio. Lietuvos Respublikos prekybinės

laivybos įstatymas skiria bendrąją avariją, t. y. nuostolius, kai

sąmoningai ir pagrįstai padaromos išlaidos arba aukojimai, kad būtų

išgelbėtas nuo pavojaus laivas, frachtas ir laivu vežami kroviniai.

Bendrajai avarijai priskiriama: 1) nuostoliai dėl krovinių arba laivo

priklausinių išmetimo už laivo borto, taip pat nuostoliai dėl laivo arba

krovinių sužalojimo, dėl vandens prasiskverbimo į triumus per liukus,

atidarytus, kad būtų galima išmesti laivo priklausiusius arba krovinius,

arba per kitas šiam tikslui laive padarytas angas; nuostoliai, padaryti

laivui arba kroviniams gesinant gaisrą laive, tarp jų nuostoliai, padaryti

užtvindžius degantį laivą; nuostoliai, padaryti laivui arba kroviniams

sąmoningai užplukdant laivą ant seklumos, taip pat nutempiant laivą nuo

seklumos; išlaidos, kurios susidarė laivui priverstinai įplaukus į

prieglobsčio vietą arba grįžus į išvykimo uostą dėl nelaimingo atsitikimo,

arba kokių nors kitų nepaprastų aplinkybių, dėl kurių prireikė priverstinai

įplaukti arba grįžti į laivo išvykimo uostą saugios laivybos tikslais;

išlaidos, susijusios su laivo, vežančio pradinius krovinius arba jų dalį,

išplaukimu iš laivo prieglobsčio vietos arba iš laivo išvykimo uosto, į

kurį laivas buvo priverstas grįžti; kiti nuostoliai bei išlaidos, išvardyti

Prekybinės laivybos įstatymo 47 ir 48 straipsniuose.

Bendrosios avarijos nuostoliai paskirstomi tarp laivo, frachto ir krovinių

proporcingai jų vertei.

Nuostoliai, nepriskiriami bendrajai avarijai, laikomi daline avarija

(nuostoliai dėl dūmų arba šilumos poveikio gaisro metu; nuostoliai,

susidarę nukertant laivo dalių nuolaužas arba laivo dalis, kurios anksčiau

buvo nugriautos arba pamestos dėl nelaimingo atsitikimo; kiti nuostoliai,

išvardyti PLVĮ 49 str.). Tokie nuostoliai nedalijami proporcingai laivo,

krovinių ir frachto vertei. Jie tenka tam, kas juos patyrė, arba tam, kas

yra už juos atsakingas.

Atskirų vežimo rūšių ypatumai

Atskiras vežimo sutarčių sąlygas nustato CK, atskirų transporto šakų

kodeksai ir kiti įstatymai, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys bei

kiti transporto teisės aktai: Lietuvos geležinkelių transporto kodeksas

(1996 m. birželio 4 d., Nr. 1-1361); Kelių transporto kodeksas (1996 m.

lapkričio 19 d., Nr. T-l 628); Vidaus vandenų transporto kodeksas (1996 m.

rugsėjo 24 d., Nr. T—1534); Prekybinės laivybos įstatymas (1996 m. rugsėjo

12 d., Nr. I—1513); Aviacijos įstatymas (2000 m. spalio 17 d., Nr.

VIII—2066) ir susisiekimo ministro 2002 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 3-204

patvirtintos taisyklės „Dėl keleivių, bagažo, pašto ir krovinių vežimo oro

transportu“.

Kadangi vežimų srityje itin svarbus yra taisyklių suvienodinimas

tarptautiniu mastu, tarptautinės konvencijos egzistuoja visoms transporto

rūšims, išskyrus vidaus vandenų transportą, pavyzdžiui, 1929 m. spalio 12

d. Varšuvos konvencija dėl tam tikrų taisyklių, susijusių su tarptautiniais

vežimais oru, unifikavimo; Ženevos 1956 m. tarptautinio krovinių vežimo

keliais sutarties konvencija (CMR); 1995 m. Lietuva prisijungė prie

Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties (COTIF), o 1997 m. šios

sutarties taikymo režimą geležinkeliuose išplėtė iki 634 km. Lietuva yra

pasirašiusi sutartį dėl prisijungimo prie transeuropinio geležinkelio (TER)

projekto. Lietuvos Respublikoje jūrų transporto veiklą reglamentuoja

Tarptautinės jūrų organizacijos SOLAS 74/78, MARPOL 73/78, LL 66, COLREG

72, STCW 78/95, CSC 72, TON-NAGE 69, SALVAGE 89, CLC 92, FUND 92, SAR 79,

FAL 65 konvencijos.

Krovinių vežimas sausumos kelių transportu

Krovinio vežimo sutartyje vežėjas pagal priimtą užsakymą įsipareigoja

priimti krovinį, pateikti transporto priemonę, pagal važtaraštį nuvežti jam

patikėtą krovinį į paskirties punktą ir išduoti jį gavėjui, o siuntėjas

įsipareigoja pateikti krovinį ir už jo vežimą sumokėti sutartyje nustatytą

užmokestį. Sutartis atlygintinė, dvišalė, konsensualinė. Vežimo kaina ir

krovinio pakrovimo, vežimo ir iškrovimo terminai nustatomi šalių

susitarime. Vežėjas privalo sutartu laiku pateikti transporto priemones

kroviniui pakrauti, o užsakovas – krovinį. Krovinio perdavimas

patvirtinamas važtaraščiu, kurį užpildo siuntėjas. Siuntėjas atsako už

įrašomų į važtaraštį krovinį duomenų teisingumą. Jei dėl to, kad šie

duomenys buvo klaidingi, netikslūs arba ne visi, vežėjas arba tretieji

asmenys patyrė nuostolių, siuntėjas turi juos atlyginti.

Jei sutartyje nenurodyta kitaip, krovinį pakrauna siuntėjas, o iškrauna

gavėjas. Vežėjas privalo tikrinti, ar pakrauto krovinio išdėstymas ir

tvirtinimas atitinka eismo saugumo reikalavimus ir kitas krovinių vežimo

sąlygas. Vežėjas privalo pristatyti krovinį į paskirties punktą sutartyje

nustatytu laiku. Jeigu toks terminas nebuvo nustatytas, krovinys turi būti

nuvežtas gavėjui per tam reikalingą ir įprastą tokio pobūdžio vežimuose

terminą. Atvežęs krovinį į paskirties vietą vežėjas privalo jį perduoti

gavėjui kartu su antruoju važtaraščio egzemplioriumi.Krovinys laikomas

atiduotu nuo gavėjo pasirašymo važtaraštyje momento.

Vežėjas, priėmęs nustatyta tvarka iš siuntėjo krovinį arba bagažą, atsako

nuo jo priėmimo iki išdavimo už žalą, padarytą dėl krovinio arba bagažo

praradimo, trūkumo arba sužalojimo, jeigu nėra įrodymų, kad žala atsirado

ne dėl jo kaltės. Vežėjas už padarytą žalą kroviniui atlygina įvertinto

turto suma, jeigu nėra įrodymų, kad ši suma viršija siuntėjui padarytos

žalos tikrąjį dydį. Jeigu sutartyje nenurodyta kitaip, krovinio vertė

nustatoma pagal krovinio priėmimo vietoje ir krovinio arba bagažo priėmimo

metu galiojusias kainas prekių biržoje arba pagal atitinkamas

rinkos

kainas, o jeigu lokii| kainų nėra, – pagal to paties asortimento ir kokybės

prekių vertę. Kompensacija už prarastą krovinį arba jo trūkumą negali

viršyti 1956 m. Ženevos tarptautinio krovinių vežimo sutarties konvencijos

nustatytų maksimalių nuostolių atlyginimo ribų.

Vežėjas, pažeidęs krovinio vežimo terminus, privalo atlyginti krovinio

siuntėjui arba gavėjui turėtus nuostolius, atsiradusius dėl transporto

priemonės vėlavimo, jeigu sutartyje nebuvo numatyta atsakomybė netesybomis.

Negautos pajamos neatlyginamos.

Vežėjas neatsako už žalą dėl krovinio praradimo, trūkumo arba sužalojimo,

jeigu nėra įrodymų, kad imtasi visų reikiamų priemonių žalai išvengti arba

kad jis negalėjo tokių priemonių panaudoti. Jei vežėjas įrodys, kad

krovinio siuntėjo arba gavėjo veiksmai buvo šios žalos atsiradimo

priežastis ar turėjo įtakos žalai atsirasti arba jai padidėti, tai

atsižvelgiant į to asmens kaltės laipsnį žalos atlyginimo dydis gali būti

sumažintas arba vežėjas gali būti atleistas nuo atsakomybės.

Vežėjas taip pat neatsako už krovinio praradimą, trūkumą arba sužalojimą,

jeigu siuntėjas (gavėjas) neįrodo jo kaltės, kai: 1) krovinys atvežtas

techniškai tvarkinga kelių transporto priemone su nepažeistomis siuntėjo

plombomis, o vienetinis krovinys – su tvarkingomis krovinio siuntėjo arba

gamintojo apsauginėmis žymomis, banderolinėmis plombomis; 2) krovinio

trūksta aarba jis sužalotas dėl natūralių priežasčių, susijusių su krovinio

vežimu transporto priemonėmis (nudžiūvimo, korozijos, nubyrėjimo ir pan.);

3) krovinys buvo lydimas siuntėjo arba gavėjo atstovo; 4) krovinio trūkumas

neviršijo natūralaus sumažėjimo normų arba leistinų paklaidos matavimo

priemonėmis ribų, taikomų vežant kelių transporto priemonėmis.

Krovinių vežimas ggeležinkeliu

Kroviniams vežti sudaromos krovinių vežimo ir vežimo organizavimo sutartys.

Pagal krovinio vežimo sutartį geležinkelio įmonė įsipareigoja siuntėjo jam

perduotų krovinį nugabenti į paskirties punktų ir išduoti turinčiam teisę

gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už

krovinio vežimą sumokėti nustatytų užmokestį. Krovinio vežimo sutarties

sudarymas patvirtinamas važtaraščiu. Jeigu kroviniai gabenami nuolat ir

reikia nustatyti vežimo priemonių ir krovinių pateikimo terminus bei

tvarkų, geležinkelio įmonė ir krovinių siuntėjas sudaro ilgalaikę vežimo

organizavimo sutartį. Vežimo organizavimo sutartyse nustatomas vežimo

priemonių ir krovinių kiekis, jų pateikimo terminai, atsiskaitymo tvarka ir

kitos sąlygos.

Krovinio pristatymo terminus nustato Krovinių vežimo taisyklės, jeigu

siuntėjas ir geležinkelio įmonė nesusitaria kitaip. Krovinio vežimo laikas

pradedamas skaičiuoti nuo 24 valandos tos dienos, kurių krovinys priimtas

vežti. Už krovinių vežimų ir geležinkelio įmonės suteiktas kitas paslaugas

imamas krovinių vežimo arba vežimo organizavimo sutartyje numatytas

užmokestis. KKrovinių vežimo tarifus nustato geležinkelio įmonė.

Krovinio perdavimas vežėjui patvirtinamas važtaraščiu bei krovinio kvitu.

Važtaraštis tampa krovinių vežimo sutarties sudarymo ir jos turinio įrodymu

uždėjus pradinės stoties antspaudų arba apskaitos mašinos spaudų. Galinėje

stotyje (paskirties punkte) geležinkelio įmonė privalo gavėjui išduoti

važtaraštį ir krovinį. Siuntėjas (gavėjas) sumoka nustatytų krovinio vežimo

užmokestį bei užmokestį už geležinkelio įmonės suteiktas kitas paslaugas

krovinio vežimo sutartyje nustatyta tvarka bei sąlygomis. Kadangi

geležinkelio įmonei pagal krovinių vežimo sutartį priklausantis atlyginimas

užtikrinamas vežamu kroviniu, geležinkelio įmonė turi teisę šį krovinį

realizuoti, jeigu siuntėjas (gavėjas) neatsiskaito su ggeležinkelio įmone.

Vežėjo atsakomybės ypatumai panašūs į vežėjo, gabenančio krovinius kelių

transportu, atsakomybės reglamentavimų.

Krovinių vežimas jūra

Šių šalių santykius daugiau reglamentuoja dispozityvios normos, todėl

krovinių vežimo jūra sutarties sudarymo, jos turinio, šalių atsakomybės

ypatumai šiek tiek skiriasi nuo krovinių vežimo kitomis transporto

priemonėmis reglamentavimo.

Krovinių vežimo jūra sutartis yra susitarimas, pagal kurį vežėjas

įsipareigoja siuntėjo jam perduotų krovinį nugabenti jūra į paskirties

uostų ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o

siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimų sumokėti nustatytų

frachtą.

Krovinio vežimo jūra sutarties sudarymo faktas ir jos turinys patvirtinamas

laivo frachtavimo sutartimi (čarteriu) bei konosamentu arba kitu dokumentu.

Laivo frachtavimo sutartis – susitarimas, pagal kurį laivo valdytojas

(frachtininkas) įsipareigoja kitai šaliai (frachtuotojui) už. mokestį

(frachtą) leisti naudotis laivu arba jo dalimi kroviniams vežti. Čarteris

yra konsensualinė, dvišalė ir atlygintinė sutartis.

Gali būti sudaroma terminuota laivo frachtavimo sutartis arba laivo

frachtavimo sutartis laivo reisui.

Laivo frachtavimo sutartis sudaroma raštu. Laivo frachtavimo sutartyje turi

būti nurodytos sutarties šalys, laivo pavadinimas, frachto dydis, numatomas

vežti krovinys. Šalių susitarimu į laivo frachtavimo sutartį (čarterį) gali

būti įrašomos ir kitos sąlygos. Laivo frachtavimo sutartį (čarterį)

pasirašo laivo valdytojas ir frachtuotojas arba jų atstovai, pagal laivo

frachtavimo sutartį laivo valdytojas frachtuotojui laivų suteikia kartu su

įgula. Frachtuotojas laivo kapitonui turi teisę duoti nurodymus dėl laivo

naudojimo laivo frachtavimo sutartyje (čarteryje) numatytiems tikslams,

tačiau frachtuotojas laivo kapitonui neturi teisės duoti nurodymų dėl

tvarkos laive, llaivo įgulos sudarymo, taip pat dėl laivo valdymo.

Krovinių vežimo jūra sutartis, sudaryta be sąlygos duoti visų laivų, jo

dalį arba laivo patalpas, paprastai įforminama konosamentu, kuris gali būti

vardinis, orderinis, pareikštinis. Jis išduodamas ir vežant krovinius

čarteriu. Konosamento teisinė reikšmė trejopa: 1) juo patvirtinamas

krovinio vežimo jūra sutarties sudarymo faktas ir sutarties sąlygos; 2) tai

yra įrodymas, kad pervežėjas priėmė krovinį; 3) jis yra disponavimo

kroviniu dokumentas.

Užmokesčio už vežimų (frachto) dydis nustatomas krovinių vežimo jūra

sutarties šalių susitarimu. Jeigu tokio susitarimo nebuvo, frachto dydis

nustatomas pagal normas, taikomas krovinių pakrovimo į laivų uoste jų

pakrovimo į laivų dienų. Tuo vežimas jūra skiriasi nuo vežimo kitų rūšių

transportu. Jei nesumokami važtapinigiai, vežimo jura uždelsti negalima.

Tačiau vežėjas turi teisę krovinių neišduoti krovinių gavėjui tol, kol

nesumokėtas frachtas ar kiti vežėjui priklausantys mokėjimai arba kol

nepateiktos mokėjimo garantijos.

Vežimo jūra sutarčiai būdinga ir tai, kad Prekybinės laivybos įstatyme

numatyti specifiniai sutarties nutraukimo atvejai. Šiame įstatyme

numatytais atvejais sutartis gali būti nutraukta vienos iš šalių

pageidavimu sumokant ar nesumokant atitinkamo atlyginimo (25 ir 26 str.).

Prieš pateikdamas laivą kroviniams pakrauti, taip pat veždamas krovinius

vežėjas privalo pasirūpinti, kad: 1) laivas būtų tinkamas plaukioti; 2)

laivas būtų tinkamai įrengtas ir sukomplektuota laivo įgula; 3) laivo

triumai, refrižeratorių, šaldytuvų bei kitos laivo patalpos, kuriose vežami

kroviniai, būtų pritaikyti kroviniams priimti, vežti ir saugoti. Kroviniai

laive sukraunami laivo kapitono nuožiūra. Kroviniai išduodami paskirties

uoste: 1) pagal vardinį konosamentą – krovinių gavėjui, nurodytam

konosamente, arba asmeniui, kuriam konosamentas buvo perduotas pagal

vardinį perdavimo įrašą arba kitokia forma, laikantis taisyklių, nustatytų

skoliniam reikalavimui perduoti; 2) pagal orderinį konosamentą – krovinių

siuntėjui arba gavėjui atsižvelgiant į tai, ar konosamentas surašytas

„siuntėjo įsakymu“ ar „gavėjo įsakymu“, o esant konosamente perdavimo

įrašams – asmeniui, nurodytam paskutiniame perdavimo įraše; 3) pagal

pareikštinį konosamentą – konosamento pateikėjui, prieš išduodant

krovinius, krovinių gavėjas arba vežėjas turi teisę reikalauti patikrinti

krovinius. Su tokiu krovinių patikrinimu susijusias išlaidas apmoka šio

tikrinimo reikalavęs asmuo.

Vežėjas atsako už krovinių neišsaugojimą (praradimą, trūkumą, sužalojimą),

taip pat pavėluotą pristatymą, jeigu aplinkybės, dėl kurių kroviniai buvo

neišsaugoti ir (ar) pavėluotai pristatyti, atsirado tada, kai kroviniai

buvo vežėjo žinioje, t.y. nuo jų pakrovimo į laivą momento iki iškrovimo iš

laivo momento. Už prarastus krovinius arba jų trūkstant vežėjas atsako

prarastų arba trūkstamų krovinių vertės dydžiu, o krovinius sužalojus –

sumos, kuria sumažėjo jų vertė, dydžiu. Vežėjas taip pat turi grąžinti

gautą frachtą, jeigu jis neįeina į prarasto arba trūkstamo krovinio kainą.

Jeigu kroviniai, vežti pagal konosamentą, nebuvo įvertinti ir jų vertė

nebuvo įrašyta į konosamentą, atlyginimas už prarastą arba sužalotą

krovinio vienetą negali viršyti 700 litų. Jeigu konosamente nenurodytas

krovinių, sukrautų į konteinerį arba kitą įrenginį,naudojamą kroviniams

vežti jūra, krovinių vienetų skaičius, laikoma, kad juose yra vienas

krovinys arba vienas krovinio

vienetas.

Vežėjas neatsako už žalą, jei ji atsirado dėl: 1) nenugalimos jėgos; 2)

žmonių, laivų ir krovinių gelbėjimo; 3) gaisro, kilusio ne dėl vežėjo

kaltės; 4) valstybės institucijų veiksmų arba sprendimų, sukliudžiusių

vežėjui laiku pristatyti krovinius; 5) karo veiksmų ir riaušių; 6) krovinių

siuntėjo arba krovinių gavėjo veiksmų ar aplaidumo; 7) krovinių nematomų

trūkumų, krovinių kilmės arba jų savybių; 8) netinkamos krovinių taros ir

pakuotės; 9) krovinių ženklinimo trūkumų; 10) streikų arba kitų nuo vežėjo

nepriklausančių aplinkybių, dėl kurių visiškai arba i.š dalies sustojo ar

buvo apriboti darbai uoste aarba laive.

Vežėjas taip pat neatsako už krovinių trūkumą, jeigu: 1) kroviniai buvo

vežami atskirose laivo patalpose, sudėti į konteinerius arba kitus

įrenginius, naudojamus kroviniams vežti, ir nebuvo pažeistos krovinių

siuntėjo plombos; 2) kroviniai atvežti nepažeidus pakuotės arba kroviniams

skirtuose įrenginiuose be atidarymo vežimo metu žymių; 3) vežamus krovinius

lydėjo krovinių siuntėjo arba gavėjo palydovas.

Sudarius frachtavimo sutartį frachtuotojo atsakomybė numatoma laivo

frachtavimo sutartyje. Frachtuotojas atsako už nuostolius, susijusius su

suteikto laivo gelbėjimu, sužalojimu arba žūtimi, jeigu tie nuostoliai

atsirado dėl frachtuotojo kaltės, taip pat atsako pagal prievoles,

atsirandančias dėl naudojimosi ssuteiktu laivu. Jeigu suteiktas laivas žūva,

frachtas sumokamas už laiką iki laivo žuvimo dienos, o jeigu tos dienos

nustatyti negalima, – iki tos dienos, kai buvo gauta paskutinė žinia apie

laivo žuvimą.

Buksyravimo jūra sutartis

Buksyravimas naudojamas kroviniams transportuoti (kai velkamas (stumiamas)

laivas, barža su kroviniais iir pan.) arba kai velkami plaukiojantys kranai,

dokai ir kiti plaukiojantys objektai laivams manevruoti.

Buksyravimo jūra sutartis – susitarimas, kuriuo laivo valdytojas

įsipareigoja už atlyginimą buksyruoti kitą laivą arba kitokį plaukiantį

objektą.

Sutarties dalykas – plaukiojančio objekto vilkimo arba stūmimo paslaugos.

Sutarties šalys – laivą buksyruojančio laivo valdytojas ir buksyruojamo

laivo arba kito plaukiojančio objekto valdytojas. Ši syruojamo laivo

arba kito plaukiojančio objekto valdytojas. Ši sutartis dvišalė,

atlygintino, konsensualinė.

Buksyravimo jūra sutartis gali būti sudaroma raštu arba žodžiu, tačiau

visais atvejais susitarimas dėl pavedimo buksyruojančio laivo kapitonui

vadovauti buksyravimui gali būti įrodomas tik rašytiniais dokumentais.

Kiekviena buksyravimo jūra sutarties šalis privalo iš anksto tinkamai

parengti savo laivą arba kitą objektą buksyruoti. Buksyruojančio laivo

valdytojas taip pat privalo laiku pristatyti laivą buksyruoti, per

nustatytą terminą nugabenti plaukiojantį objektą į paskirties punktą arba

atlikti kitą sutartą manevrą. Buksyruojamo objekto valdytojas privalo

sumokėti sutartą mokestį už suteiktas paslaugas.

Buksyravimo sutarties šalių atsakomybė dėl žalos, padarytos buksyruojamam

objektui ir buksyruojančiam laivui, priklauso nuo (o, kurio -buksyruojamo

ar buksyruojančio objekto kapitonas vadovauja buksyravimui.

Atsakomybė už žalą, padarytą buksyruojamam laivui, kitam plaukiojančiam

objektui arba juose esančiam turtui, kai buksyruojančio laivo kapitonas

vadovauja buksyruojamam laivui arba kitam plaukiojančiam objektui, jei nėra

kitokio šalių susitarimo, tenka buksyruojančio laivo valdytojui, jeigu jis

neįrodo, kad jo kaltės nebuvo.

Atsakomybė už žalą, padarytą buksyruojančiam laivui arba jame esančiam

turtui, kai buksyruojamo laivo arba kito plaukiojančio objekto kapitonas

vadovauja buksyruojančiam laivui, jjei nėra kitokio šalių susitarimo, tenka

buksyruojamo laivo arba kito plaukiojančio objekto valdytojui, jeigu jis

neįrodo, kad jo kaltės nebuvo.

Krovinių vežimas oro transportu

Krovinio vežimo oru sutartis – susitarimas, kuriuo vežėjas (įmonė, turinti

galiojantį vežėjo pažymėjimą, t. y. dokumentą, patvirtinantį, kad vežėjas

turi profesinių ir organizacinių pajėgumų saugiai verstis vežėjo pažymėjime

nurodyta veikla) įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti

orlaiviu į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį

asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą

sumokėti nustatytą užmokestį. Krovinio vežimo oru sutarties sudarymą

patvirtina važtaraštis, kuriame turi būti nurodyta: išvykimo ir paskirties

punktai; bent vienas sustojimo punktas, jei vienas arba keli iš jų numatyti

kitos valstybės teritorijoje, o išvykimo ir paskirties punktai yra Lietuvos

Respublikos teritorijoje; krovinio svoris.

Krovinio važtaraštis, kol nebus įrodyta priešingai, yra sutarties sudarymo,

krovinio priėmimo ir jame nurodytų vežimo sąlygų patvirtinimas. Važtaraštį

pildo siuntėjas. Jis atsako už žalą, kurią dėl jo paties arba jo vardu

pateiktų neteisingų, netikslių arba ne visų duomenų ir informacijos patyrė

vežėjas arba kuris nors kitas asmuo. Prireikus atlikti muitinės bei

valstybės sienos apsaugos ir kitas panašias procedūras, iš siuntėjo gali

būti papildomai reikalaujama pateikti dokumentus, kuriuose aprašytas

krovinio pobūdis.

Susisiekimo ministras nustato krovinių vežimo sąlygas ir tvarką. Krovinių

vežimo tarifus bei jų taikymo tvarką paprastai nustato vežėjas. Krovinių

vežimo pagal užsakomųjų skrydžių (čarterio) sutartį tarifai nustatomi šios

sutarties šalių susitarimu.

Kroviniai dažniausiai vežami tiesioginiais rreisais ir trumpiausiu maršrutu.

Atsižvelgiant j transporto ypatumus vežimo taisyklėse numatomos sutrukdymo

aplinkybės, dėl kurių vežimo terminas laikomas nepažeistu (pvz., dėl

meteorologinių sąlygų ir pan.). Tokiais atvejais vežimo termino eiga

sustabdoma.

Siuntėjas, jei jis laikosi visų vežimo sutartyje numatytų įsipareigojimų,

turi teisę disponuoti kroviniu pasiimdamas jį iš išvykimo arba atvykimo oro

uosto arba sustabdydamas jį pakeliui, arba duodamas nurodymus apie jo

išdavimą paskirties punktui ar pakeliui kitam asmeniui, ne krovinio

važtaraštyje nurodytam gavėjui, arba reikalaudamas sugrąžinti krovinį į

išvykimo oro uostą. Naudojantis šia teise neturi būti padaroma žala vežėjui

arba kitiems siuntėjams ir privalu atlyginti visas su tuo susijusias

išlaidas.

Keleivių ir bagažo vežimas

Pagal keleivio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja nuvežti keleivį į

paskirties punktą, o jeigu keleivis perdavė bagažą, – nugabenti bagažą į

paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę jį gauti asmeniui; keleivis

įsipareigoja sumokėti už vežimą nustatytą užmokestį, o jeigu perduotas

bagažas, – ir už bagažo vežimą.

Keleivio vežimo sutarties sudarymas patvirtinamas bilietu, o bagažo

perdavimas – bagažo kvitu arba kitokiu dokumentu, numatytu transporto

teisės aktuose. Atskirų transporto rūšių kodeksai bei įstatymai išsamiai

apibūdina keleivių ir bagažo vežimo skirtingu transportu ypatumus.

Paprastai visų transporto rūšių, išskyrus oreivystės, bilietuose jų gavėjų

vardai nenurodomi.

Keleivių ir bagažo vežimo sutartys – konsensualinės, dvišalės,

atlygintinės.

Sutarties dalykas – keleivių ir/ar bagažo vežimo paslaugos. Šalys: keleivis

(fizinis asmuo) bei vežėjas – keleivių ir bagažo vežimo verslu užsiimantis

juridinis asmuo (verslininkas).

Vežimo kaina nustatoma ššalių susitarimu, išskyrus keleivių vežimą viešuoju

transportu, kai vežimo tarifai nustatomi teisės aktais. Vežimo mokestis

paprastai mokamas iš anksto, t.y. perkant bilietą. Vežėjas turi teisę

sulaikyti jam perduotus krovinius ir bagažą, kol nebus sumokėtas jam

priklausantis vežimo užmokestis ir kitos sumos, jeigu įstatymas arba vežimo

sutartis nenustato ko kita. Vežimo sutartis laikoma atlygintina net jeigu

tam tikrų kategorijų keleiviai arba bagažas vežami nemokamai arba už

mažesnę nei įprasta kainą, t. y. kai nustatytos keleivių vežimo mokesčio

lengvatos. Tuomet su vežimu susijusios vežėjų išlaidos kompensuojamos

įstatymų nustatyta tvarka.

Keleivių vežimo sutartyse paprastai numatomos tik pagrindinės šalių teisės

ir pareigos: vežėjo – vežti keleivį ir nugabenti bagažą į paskirties punktą

sutartyje arba teisės aktuose nustatytais terminais, keleivio – sumokėti už

jo ir bagažo vežimą. Kitos teisės ir pareigos nustatomos CK bei atskirais

įstatymais.

Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekse reglamentuojamos papildomos

keleivio pareigos: saugoti bilietą ir bagažo kvitą iki kelionės pabaigos;

pateikti juos kontrolieriui; laikytis nustatytos tvarkos ir kt. Pagrindinės

reglamentuojamos keleivio teisės: 1) užimti nurodytą biliete vietą; 2)

keleivių ir bagažo vežimo taisyklių nustatyta tvarka nemokamai vežtis

nustatyto svorio ir dydžio bagažą; 3) nemokamai vežtis du iki 7 metų

vaikus, jei jie neužima atskiros sėdimos vietos, reguliarių reisų vietinio

(miesto ir priemiestinio) susisiekimo maršrutų autobusais ir troleibusais

bei tolimojo susisiekimo maršrutų autobusais; 4) važiuoti to paties vežėjo

arba jų susitarimu kitomis transporto priemonėmis su tuo pačiu

bilietu j tą

patį paskirties punktą, jei biliete nurodyta transporto priemonė dėl kokių

nors priežasčių negali važiuoti, ir nemokėti priemokos už pakeistą

patogesnę transporto priemonę, tačiau gauti bilieto kainos skirtumą, jeigu

transporto priemonė pakeista į mažiau patogią, nei buvo nurodyta keleivio

biliete, o vežėjui nepateikus kitos transporto priemonės gauti atitinkamą

kompensaciją Keleivių ir bagažo vežimo taisyklių nustatyta tvarka; 5) iki

išvykimo nutraukti keleivio ir bagažo vežimo sutartį, grąžinti bilietą ir

gauti už jį sumokėtus pinigus arba jų dalį Keleivių ir bagažo vežimo

taisyklių nustatyta tvarka.

Vežėjas/ekipažas turi teisę: 1) išlaipinti keleivius, atsisakiusius

sumokėti už važiavimą; 2) nepriimti arba išlaipinti neblaivius, su

nešvariais drabužiais, su draudžiamu vežti bagažu arba kitaip

pažeidžiančius Keleivių ir bagažo vežimo taisykles keleivius artimiausioje

bet kurio tipo stotelėje; 3) laikinai nutraukti maršrutinių autobusų eismą

nepalankiomis kelio bei meteorologinėmis sąlygomis arba per stichines

nelaimes, apie tai pranešęs eismo tvarkaraštyje nustatytoms stotims ir

leidimą aptarnauti keleivius išdavusiai tarnybai. Vežėjas privalo: 1)

užtikrinti saugų keleivių ir bagažo vežimą; 2) kelionės metu turėti ekipažo

dokumentus; 3) laikytis veikiančių maršrutų ir eismo tvarkaraščių; 4)

nepažeisdamas talpos normų paimti kito vežėjo vežtus keleivius, jeigu jo

transporto priemonė sugedo kelyje arba dėl kitų priežasčių nebegali

pristatyti keleivių į paskirties stotį arba stotelę.

Pažeidęs savo įsipareigojimus vežėjas turi atlyginti keleivių patirtus

nuostolius. Vežėjo atsakomybė paprastai nustatoma už vėlavimą pateikti

transporto priemonę vežimui, taip pat vėlavimą atvežti keleivį į paskirties

punktą per sutartus arba įstatymų nustatytus terminus. Nuostolių

atlyginimas vežant keleivius ir bagažą ribojami įstatymų nustatytomis

netesybomis (delspinigiais arba bauda). Pavyzdžiui, jeigu vežanti keleivius

transporto priemonė nustatytu laiku neišvyksta arba pavėluoja atvykti į

paskyrimo vietą (išskyrus miesto ir priemiestinio susisiekimo transporto

priemones), vežėjas moka keleiviui transporto įstatymų nustatytas

netesybas. Vežėjas taip pat atsako už priimto vežti bagažo praradimą,

trūkumą ir sužalojimą, taip pat už pavėlavimą jį atvežti, jeigu neįrodo,

kad dėl to nėra vežėjo kaltės.

Vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu įrodo, kad prievolės buvo

pažeistos dėl nenugalimos jėgos, transporto priemonės gedimo, gresiančio

keleivių sveikatai arba gyvybei, šalinimo arba kitokių nuo vežėjo

nepriklausančių aplinkybių. Bet kuriuo atveju, jei dėl transporto priemonės

vėlavimo keleivis atsisako vežimo sutarties, vežėjas privalo grąžinti

keleiviui jo sumokėtą vežimo mokestį.

Vežėjas taip pat atsako už žalą, padarytą keleivio sveikatai arba gyvybei

vežimo metu. Vežėjas atsako uuž žalą, padarytą keleiviui kelių transporto

priemonėje arba įsėdimo ar išlipimo iš jos metu nepaisydamas, ar kelių

transporto priemonė vežė keleivį, ar ne. Vežėjas, kaip didesnio pavojaus

šaltinio valdytojas, privalo atlyginti keleiviui žalą, padarytą didesnio

pavojaus šaltinio, jeigu nėra įrodymų, kad žala atsirado dėl nenugalimos

jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios, arba didelio neatsargumo. Žala,

padaryta atėmus keleivio gyvybę arba sužalojus sveikatą atlyginama pagal

deliktinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (CK XXII skyriaus

trečiojo skirsnio 6.263-6.291 str.), jeigu įstatymas arba vežimo sutartis

nenustato didesnės vežėjo civilinės atsakomybės. Vežimo sutarties sąlygos,

panaikinančios arba ribojančios vežėjo civilinę atsakomybę, negalioja,

išskyrus įstatymo nustatytas išimtis.

Krovinių ekspedicija

Krovinių gabenimo procese gana dažnai dalyvauja ne tik asmuo, tiesiogiai

gabenantis krovinį, bet ir ekspeditoriai pagal krovinių ekspedijavimo

sutartis. Ekspedijavimo paslaugų teikimas įstatymų lygiu pirmą kartą

reglamentuotas 2000 m. CK 6.824-6.829 straipsniuose.

Krovinių ekspedicijos sutartimi viena šalis (ekspeditorius) įsipareigoja už

atlyginimą kitos šalies – užsakovo (užsakovo kliento) – lėšomis teikti arba

organizuoti sutartyje numatytas paslaugas, susijusias su krovinių vežimu.

Sutartis konsensualinė, dvišalė ir atlygintinė (išskyrus sutartis dėl kai

kurių pašto paslaugi)). Krovinių ekspedicijos sutartis laikoma sudaryta nuo

to momento, kai ekspeditorius patvirtina gautą užsakymą.

Sutarties šalys – ekspeditorius ir užsakovas. Ekspeditorius – juridinis

asmuo (verslininkas), sudaręs krovinių ekspedijavimo sutartį su užsakovu ir

įsipareigojęs užsakovo (užsakovo kliento) lėšomis jo arba savo vardu

gabenti jam priklausantį krovinį ir atlikti kitus su tuo susijusius

veiksmus; bei užsakovas – bet kuris fizinis arba juridinis asmuo.

Ekspedicijos sutarties dalykas – krovinių ekspedijavimo paslaugos, t. y.

krovinių vežimo organizavimas ir su tuo susiję veiksmai, numatyti krovinių

ekspedijavimo sutartyje.

Sutartis sudaroma šalių susitarimu. Krovinių ekspedicijos sutartis laikoma

sudaryta nuo to momento, kai ekspeditorius patvirtina gautą užsakymą.

Krovinių ekspedicijos sutartyje gali būti numatytos ekspeditoriaus pareigos

organizuoti krovinių vežimą ekspeditoriaus arba kliento pasirinktu

transportu ir maršrutu, ekspeditoriaus pareiga savo arba

504

kliento vardu sudaryti vežimo ir kitas sutartis, užtikrinti krovinių

išsiuntimą, pakrovimą arba iškrovimą, taip pat kitos su krovinių vežimu

susijusios pareigos. Krovinių ekspedicijos sutartyje gali būti numatyta,

kad ekspeditorius teikia papildomas paslaugas: gauna iš atitinkamų įstaigų

krovinio eksporto arba importo dokumentus, atlieka muitinės ir kitus

formalumus, tikrina krovinio kiekį ir būklę, iškrauna ir pakrauna

krovinius, sumoka rinkliavas, mokesčius bei kitas sumas, kurias privalo

mokėti užsakovas (užsakovo klientas), saugo, sandėliuoja krovinį, bei

teikia kitas paslaugas.

Sutarties forma – rašytinė arba sudaroma pateikiant užsakymą tam tikromis

ryšio priemonėmis. Me lo, krovinių ekspedijavimo sutartimi gali būti

laikomas ir ekspeditoriaus užpildytas krovinio vežimo važtaraštis,

pasirašytas užsakovo (užsakovo kliento). Krovinių ekspedicijos sutartis

gali būti terminuota arba neterminuota. Kiekviena šalis turi teisę

nutraukti sutartį įspėjusi kitą šalį prieš vieną mėnesį, tačiau kartu

privalo atlyginti jai nuostolius.

Sutarties kaina, terminai bei tarpusavio įsipareigojimai nustatomi šalių

susitarimu.

Ekspeditorius paprastai turi vykdyti prievolę pats arba turi teisę

pasitelkti ir trečiuosius asmenis, jeigu sutartis nenustato, kad sutartį

ekspeditorius privalo įvykdyti asmeniškai. Tačiau sutarties vykdymo

visiškas arba dalinis perdavimas tretiesiems asmenims neatleidžia

ekspeditoriaus nuo atsakomybės užsakovui (užsakovo klientui) už sutarties

įvykdymą.

Ekspeditorius už neįvykdytą arba netinkamai įvykdytą krovinių ekspedicijos

sutartį atsako sutartyje nustatyta tvarka. Jeigu ekspeditorius įrodo, kad

ekspedicijos sutartis pažeista dėl to, kad vežimo sutartis buvo neįvykdyta

arba įvykdyta netinkamai, tai ekspeditoriaus atsakomybė užsakovui (užsakovo

klientui) nustatoma pagal tas pačias taisykles, pagal kurias ekspeditoriui

atsako atitinkamas vežėjas.

Pagrindinė užsakovo pareiga – pateikti ekspeditoriui dokumentus ir kitokią

informaciją apie krovinio savybes, jo vežimo sąlygas, taip pat kitą būtiną

informaciją, kad ekspeditorius galėtų tinkamai įvykdyti savo prievoles.

Jeigu užsakovas nnepateikia būtinos informacijos, ekspeditorius turi teisę

sustabdyti sutarties vykdymą, kol tokia informacija bus pateikta, be to,

užsakovas privalo atlyginti ekspeditoriui dėl savo pareigų nevykdymo

ekspeditoriaus patirtus nuostolius.

Prekių (krovinio) gabenimas be dokumentų

Prekių (krovinio), kurių vertė yra nuo penkių iki penkiolikos minimalių

gyvenimo lygių (MGL) dydžio sumos, gabenimas Lietuvos Respublikos

teritorijoje be jų įsigijimą arba gabenimą patvirtinančių dokumentų ar su

suklastotais dokumentais, kai nėra šio kodekso 210 straipsnyje numatytų

požymių, – užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio penkių

šimtų litų su prekių (krovinio) konfiskavimu. Prekių (krovinio), kurių

vertė yra nuo penkiolikos iki trisdešimties minimalių gyvenimo lygių (MGL)

dydžio sumos, gabenimas Lietuvos Respublikos teritorijoje be jų įsigijimą

arba gabenimą patvirtinančių dokumentų ar su suklastotais dokumentais, kai

nėra šio kodekso 210 straipsnyje numatytų požymių,- užtraukia baudą nuo

vieno tūkstančio penkių šimtų iki trijų tūkstančių penkių šimtų litų su

prekių (krovinio) konfiskavimu. Prekių (krovinio), kurių vertė viršija

trisdešimties minimalių gyvenimo lygių (MGL) dydžio sumą, gabenimas

Lietuvos Respublikos teritorijoje be jų įsigijimą arba gabenimą

patvirtinančių dokumentų ar su suklastotais dokumentais, kai nėra šio

kodekso 210 straipsnyje numatytų požymių, – užtraukia baudą nuo trijų

tūkstančių penkių šimtų iki dešimties tūkstančių litų su prekių (krovinio)

konfiskavimu. Pastaba. Prekių (krovinio) vertė nustatoma Muitinės

departamento prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka. Administracinėn

atsakomybėn pagal šį straipsnį netraukiami asmenys, gabenantys šio kodekso

163-2 straipsnyje nurodytas prekes, taip pat fiziniai asmenys, gabenantys

savo pačių Lietuvoje

pagamintas prekes, bei fiziniai asmenys (vartotojai),

gabenantys prekes, iš kurių kiekio (svorio, dydžio) akivaizdžiai matyti,

kad jos skirtos asmeninėms kasdienėms reikmėms tenkinti.

IŠVADOS

Šiame darbe buvo bandoma aprašyti veiklos rezultatus , kaip civilinių

teisių objektus. Civiliniame Kodekse veiksmai ir jų rezultatai įvardijami

kaip „krovinių gabenimas, daiktų remontas, patarnavimai ir kt“ , taigi

darbe buvo aptartos temos kaip :

o Pasauga

o Sandėliavimas

o Krovinių vežimas :

❖ Sausuma

❖ Geležinkeliu

❖ Jūra

❖ Oro transportu

o Keleivių vežimas

o Krovinių ekspedicija

Šis darbas sėkmingai apibendrino veiklos rezultatus ,, kaip civilinių teisių

objektus.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1) Civilinė teisė : vadovėlis. Kaunas , 1998. 453p.

ISBN 9986-9099-1-0

2) Sūdžius V. Sutartys : principai ir praktika. Vilnius , 2001. 265p.

ISBN 9955-04-006-8

3) Interneto šaltiniai :

a) Teisingumo ministerijos puslapis. Prieiga per Internetą:

http://www.tm.lt

b) Lietuvos Respublikos Seimo puslapis. Prieiga per Internetą:

http://www.lrs.lt

http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps10?Condition=33417