vienisos mamos

Įvadas

Nuo seno siekiama, kad žmogaus socialinė raida būtų suprantama kaip priemonė pagerinti gyvenimo kokybę. Žmogaus socialinė raida, tai procesas, kuris praplečia žmogaus pasirinkimo galimybes. O kokias galimybes turi vieniša mama?

Pastaruoju metu gausėja vienišų mamų šeimų. Nors didžiąją dalį visų vienišų mamų šeimų sudaro išsituokusios moterys arba našlės, likusios vienos su vaikais, pastaraisiais metais labai sparčiai daugėja vienišų mamų ir nesantuokinių jų vaikų. Šių dienų moterys vis sparčiau siekdamos lygių galimybių ir pilnaverčio dalyvavimo visuomeniniame gyvenime vis dažniau neranda ttinkamo partnerio, su kuriuo galėtų sukurti stabilią, pilną šeimą ir dėl šios priežasties ryžtasi vaikus auginti vienos.

Vieniša mama – tai mama, kuri viena augina vaiką. Jų yra keletas tipų:

▪ našlės vienos auginančios vaikus po jų tėvo mirties;

▪ moterys po skyrybų likusios vienos, tėvai vaikais nesirūpina arba rūpestis apsiriboja alimentų mokėjimu;

▪ vienišos moterys, kurių vaikai neturi tėvo, nes jų tėvystė nepripažinta ir jie nesirūpina vaiku; arba tėvystė pripažinta, bet tėvo rūpestis apsiriboja alimentų mokėjimu.

Nepilnos šeimos (dažniausiai – moterys su vaikais) yra pati sskurdžiausia mūsų visuomenės grupė, todėl šių šeimų „galvos“ – moterys labiausiai susiduria tiek su įsidarbinimo, tiek su darbo ir šeimos pareigų derinimo problemomis. Dažnai tokios šeimos gyvena iš pašalpų. Tai ne tik žemina moterų orumą, bet tai kenkia vaikų auklėjimui, ttokioms šeimoms vis sunkiau išsiveržti iš skurdo „užburto rato“. Čia be jokios ironijos reikia atkreipti dėmesį ir į visuomenės interesus. Suprantama, kad visuomenei (ir ją atstovaujančiai valstybei) geriau, jei visi darbingi dirba ir jiems nereikia mokėti pašalpų.

Nagrinėjant šią temą, labai svarbu akcentuoti, koks gi yra visuomenės požiūris į tokias mamas, kaip tas požiūris keitėsi, ar joms lengva gyventi neturint antrosios pusės, su kokiomis problemomis jos susiduria, kur dingsta pagarba tokioms mamoms.

Požiūrio į vienišas mamas kaita

Iš daugelio literatūros šaltinių matyti, kad vienišų mamų ir jų nesantuokinių vaikų buvo visais istoriniais laikotarpiais. Praėjusiuose amžiuose vienišų mamų, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių nesukūrė šeimos, bei jų vaikų statusas buvo smerkiamas ir netoleruojamas. Tokias šeimas, kuriose vaikus augino vienišos mamos, bbuvo bandoma išstumti už valstiečiams ir smulkiesiams bajorams įprastų gyvenimo ribų. Toks nusistatymas prieš vienišas mamas ir jų vaikus nesikeitė visą praeitą šimtmetį ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais jis vis dar egzistavo ir nors visuomenė vis dažniau ima toleruoti vienišas mamas bei jų vaikus, tačiau ši nuostata išlieka iki šių dienų.

Su besikeičiančiu visuomenės požiūriu į vienišas mamas bei jų vaikus, keičiasi ir auga nesantuokinių vaikų skaičius. Šio proceso pokyčius būtų galima paaiškinti tokiais aspektais, kaip pasikeitęs visuomenės požiūris į gyvenimą, VVakarų kultūros plitimas, kuris sąlygotų moralinių normų laisvėjimą, mažėjantį religingumą ir tradicijų nepaisymas, nepakankamas seksualinis švietimas.

Visuomenė tampa atlaidesnė, vis dažniau toleruoja vienišas mamas ir jų vaikus, tačiau šios moterys susiduria su rimtomis socialinėmis, psichologinėmis bei ekonominėmis problemomis, kurių pasekoje neretai jos ir jų vaikai tampa socialiai atskirti.

Sparčios šių dienų permainos visose visuomenės gyvenimo srityse reiškiasi socialinio instituto pokyčiais. Per pastarąjį dešimtmetį sparčiai pasikeitė šeimos demografinė charakteristika. Ryškiausi šiuolaikinės šeimos pokyčiai:

sumažėjęs santuokų skaičius, vis vyresnis besituokiančių amžius, gausėja porų neįregistravusių santuokos bei jų nesantuokinių vaikų, sparčiai didėjantis ištuokų ir vienišų mamų skaičius.

Šeima kaip pirminis socialinis institutas, vykstant esminėms pastarojo dešimtmečio Lietuvos visuomenės permainoms, patiria ryškių pokyčių. Jie akivaizdūs visose šeimos gyvenimo srityse. Keičiasi šeimos ekonominio funkcionavimo pagrindai, veiklos ir saviraiškos galimybės ir socialinės erdvės, kinta šeimos santykiai su kitomis socialinėmis institucijomis, vidiniai saitai tarp šeimos narių bei nuostatos ir vertybės orientacija. Keičiantis visuomenių struktūrų funkcionavimo principams ir santykiams, turintiems trumpalaikių ir ilgalaikių pasikeitimų dimensijos, kinta ir šeimos funkcijos. Keičiasi šeimos vaidmuo visuomenėje bei individo gyvenime. (Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, 2001, p. 112).

Pažvelgus į išsivysčiusių šalių patyrimą šeimos evoliucijos srityje galima pamatyti akivaizdžias paraleles tarp šiuolaikinės mūsų šalies šeimos pokyčių ir jau per tris dešimtmečius išsivysčiusiose socialinės gerovės valstybėse vykstančios šeimos ttransformacijos. Jos tampriai susijusios su makro lygmens socialinės ekonominės aplinkos kitimu. Valstybės vaidmens ekonomikoje ir socialinėje srityje didėjimas pastaraisiais dešimtmečiais siejamas su tuo, kad dalis šeimos funkcijų silpnėja ir pereina į visuomenės lygmenį. Išsakomos mintys, kad visa tai siaurina ir silpnina šeimos tradicines funkcijas, mažina šeimos kūrimo formalizaciją, o kartu sąlygoja ir šeimos vaidmens individo gyvenime silpnėjimą. Sparčiai keičiasi moters statusas visuomenėje ir šeimoje. Visuomenei perimant dalį šeimos funkcijų ar jas keičiant alternatyviomis socialinėmis paslaugomis, kai kurios socialinės, ekonominės, socializacijos, globos funkcijos silpnėja, tačiau kartų kaitos išlieka stabiliausia. Tačiau ir čia daugelyje išsivysčiusių šalių, o taip pat ir pas mus ši šeimos funkcija patiria rimtų pokyčių. Daugėja šeimų, kuriose ryšiai tarp sutuoktinių įgauna alternatyvias bendro gyvenimo formas, daugėja neregistruotų šeimų. Jos keičia tradicinę šeimą. Tačiau toks šeimos gyvenimo būdas tampa permanentiniu. Daugėja ir nepilnų šeimų, kuriose tėra vienas iš tėvų, o paprastai motina. (Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, 2001, p. 112 – 114 ).

Nuo 20 a. dešimtojo dešimtmečio pradžios Lietuva revoliuciniais tempais perima minėtus šeimos bruožus. Aukštai tebevertinant tradicinių šeimos formų svarbą, mūsų katalikiškos kultūros visuomenės požiūris į modernius šeimos bruožus, formaliai neįteisinamas šeimas, vis labiau liberalėje. Tokių šeimų, ypač tarp jauniausių kartų atstovų pastaruoju metu Lietuvoje sparčiai gausėja. Gausėja iir ne santuokoje gimusių vaikų, o kartu ir vienišų mamų šeimų. (Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, 2001, p. 114 ).

Visuomenės požiūris į mamas, kurios vienos augina vaikus

Visuomenės požiūris į vienišas mamas niekada nebuvo teigiamas. Tai atėjo iš praėjusių dešimtmečių, kada vienišos mamos buvo niekinamos, smerkiamos ir persekiojamos. Šiai dienai visuomenei liberalėjant, liberalėja ir visuomenės požiūris į vienišas mamas, tačiau mūsų negailestingoje ir pykčio pritvinkusioje visuomenėje vis dar pasitaiko tokių, kurie smerkia ir pašiepia jas bei jų vaikus.

Šiuolaikinės technologijos leidžia nešėjus iš namų sužinoti visuomenės bei aukštų pareigūnų požiūtį ir nuomonę apie šiandieninę vienišas motinas ir jos vaikus.

Prieštaringai vertinamas Italijos kandidatas į Europos Sąjungos teisingumo, pilietinių laisvių ir saugumo komisaro postą, sulaukė kritikos už tai, kad pareiškė, jog vienišos motinos „ Nėra labai geros“. (http://terminal.bns.lt 2005-10-20)

„ Vaikai, kurie neturi tėvo, o tik motiną, yra motinos, kuri nėra labai gera “, – tokius Rocco Buttilione žodius pasakytus Italijos šiaurės vakaruose vykusioje konferencijoje, cituoja Italijos žiniasklaida. (http://terminal.bns.lt 2005-10-20)

Daugelis visuomenės narių vienišas mamas smerkia, nes vaikas augantis nepilnoje šeimoje patiria daugybė psichologinių problemų. Neturėdamas bendravimo su tėvu vaikas augs nevisavertis.

„ Įtariai žiūriu į tokias motinas. Jau tokios super geros, kad nesugeba surasti sau lygiaverčio vyro. Ir vaiko auginimas neretai būna tik savo

egoizmo patenkinimas, visiškai nepagalvojant apie patį vaiką – nepilnoje šeimoje jis turės žymiai daugiau problemų.“ ( http://www.skelbimas.lt 2005-10-25).

Daugelis mano, kad vienišomis mamomis tampama tik vien dėl išskaičiavimų, ir vaikus gimdo norėdamos gauti valstybines pašalpas.

Iki šių laikų vis dar kai kuri visuomenės dalis vienišas mamas smerkia, o „niekšas“ vyras, kuris nusiima nuo savęs atsakomybę ir palieka vieną meginą su vaikeliu, nebus niekieno smerkiamas, o moteris, mergina, pasiryžusi tą nekaltą kūdikėlį išsaugoti ir viena auginti, gali būti smerkiama ir niekinama, nors galbūt jjos moralei neturės niekas jokio priekaišto.

Vienišas mamas ypač tas, kurios žino, kad niekada nesižemins, nelakstys paskui „niekšą“, pradingusį vaiko tėvą, kurios tiksliai planuoja savo ateitį, nes nenori nutraukti to vaikelio gyvybės, kaip tai padaro dauguma. Visuomenė bei valstybė turėtų labiau palaikyti jas.

Tačiau labai džiugu, kad yra tokių žmonių, kurie supranta ir palaiko, net gerbia tokias moteris, kurio ryžtasi vienos auginti vaikus ir nešti visą atsakomybę ant savo pečių, nereikalaudamos jokios pagalbos iš „niekšo“ vaikų tėvo, kuris nenori pripažinti savo vaiko. „„Tik gerbti tokias moteris galima, net ypatingo statuso visuomenėje neturinčias: jei dirba, uždirba, išlaiko ir yra geras žmogus, na kokia čia bėda? (http://www.skelbimas.lt 2005-10-25).

Taigi požiūris į vienišas mamas yra įvairus: vieni jas niekina ir smerkia, kiti į jas žiūri tteigiamai ir palaiko. Tačiau niekas negali paneigti, jog toks šeimos modelis nėra labai geras. Psichologinės problemos yra didžiulės ir tik tos vienišos motinos, kurios ne tik sugeba vaiku pasirūpinti materialiai, bet ir išspręsti psichologines bei socialines problemas, yra teisingame kelyje.

Problemos, su kuriomis susiduria vienišos mamos

Visos vienišos mamos turi įvairių problemų, tačiau jų asmeniniai išgyvenimai bei susiklosčiusi padėtis visų pirma priklauso nuo vienišos mamos santuokinio statuso. Tačiau nepriklausomai nuo santuokinio vienišos mamos statuso, ar ji būtų pabėgusi nuo vyro, jo netekusi ar apvilta ir palikta moteris, kuri yra likimo pasmerkta ir viena augina vaikus, kovoti su visomis gyvenimo negandomis. Jų šeimos nepilnos, nes trūksta vieno iš svarbiausio šeimos komponentų – tėvo. Šeimos galva – mama. Vieniša mama yra psichologiškai, ekonomiškai ir ssocialiai lengvai pažeidžiama motina, dažnai gyvenanti visapusiškoje – psichologinėje, socialinėje bei ekonominėje sumaištyje.

Psichologinis, ekonominis ir socialinis nepagrįstumas bei negatyvus visuomenės požiūris labai traumuoja visą atsakomybę – tėvišką ir motinišką – ant savo pečių nešančią vienišą mamą.

Našlės, vienišos motinos didžiausia psichologinė trauma susijusi su staigiu vyro netekimu, tačiau kiek lengvesnė psichologinė atmosfera našlės, vienišos mamos šeimoje kitu aspektu. Ją gerbia ir užjaučia aplinkiniai, ryšiai su vyro giminėmis nenutrūksta. Senelis, močiutė, tetos, dėdės pasilieka artimiausių žmonių dalimi. Kiek lengvesnė situacija ir su vvaikais, kadangi suaugusieji šeimos nariai pasakoja našlės vaikams ( -ui ) apie mirusį tėvelį pačius gražiausius prisiminimus. Giminystės ryšiai su mirusiojo giminėmis ir draugais nenutrūksta ir tuo atveju, jei našlė išteka antrą kartą.

Išsiskyrusios vienišos motinos psichologinės problemos susijusios su daugeliu pakitimų. Visų pirma, dažniausiai nutrūksta ryšiai su buvusio vyro artimaisiais. Jos išgyvena įvairias nuoskaudas: tokias kaip pažeminimas, kaltės jausmas, rečiau – didelio palengvėjimo jausmas. Emocinė išsiskyrusių vienišų mamų būsena šeimoje priklauso nuo santykių su buvusiu sutuoktiniu, nuo jo rūpinimosi vaikais.

Vienišos mamos paprastai nepalaiko ryšio nei su vaiko tėvu nei su jo artimaisiais. Dažniausiai dauguma jų jau iš anksto žinojo, kad vaikelį augins viena. Sunkiau psichologiškai būna toms vienišoms mamoms, kurios tikėjosi tokiu būdu ištekėti. Nusivylimas artimu žmogumi ilgą laiką neleidžia psichologiškai sustiprėti. Šį nepasitikėjimą dar labiau stiprina kitų nepagarba.

Visoms vienišoms motinoms, vienoms auginančioms vaikus, kyla panašios psichologinės problemos, dažnai išgyvena vienatvės baimę. Jai būdingas vienišumo ir atstumtumo jausmas, nes šalia nėra „tvirtų pečių“, į kuriuos būtų galima atsiremti sunkią minutę. Jų šeimose nėra sutuoktiniams būdingos intymios atmosferos, kuri yra vedybinio gyvenimo stimulas ir džiaugsmas. Padidėjęs jautrumas, įtarumas, kad aplinkiniai dėl jų gyvenimo būdo ir šeimyninės padėties nepakankamai jas įvertina ir pripažįsta. Nuo gilios senovės atėjęs ir vis dar egzistuojantis kkritiškas visuomenės požiūris į vienišas mamas, verčia jas jaustis niekam nereikalingomis. Jos dažnai jaučia nepagarbą ir gyvena su dideliu pykčiu ir skausmu. ( Litvinienė J., 2002, p.122 ).

Panašios vienišų mamų ir materialinės problemos. Motinoms, kurios vienos neša tėvo ir motinos atsakomybės svorį, augindamos ir auklėdamos savo sūnus ir dukras – gana sunku.

Vis dar įprasta nutylėti apie didelę dalį atlyginimų, kurie gaunami autorinės sutarties forma. Iš iširusios šeimos tėvo valstybė išskaičiuoja alimentus tik iš nuolatinio darbo atlyginimo, kuris, kaip visiems žinoma, dėl nepakeliamų mokesčių algalapiuose nurodomas minimalus. Kitos atlyginimo dalys darbuotojams išmokamos sutarčių forma. Iš šių uždarbių sumos vaikams alimentai neišskaičiuojami, tad pilnam vaikų aprūpinimui valstybės pašalpos ar alimentų nepakanka. Tarsi vaikai galėtų išgyventi iš formaliai nustatyto pragyvenimo minimumo. Juk valstybės nustatyto pragyvenimo minimumo neužtenka net maistui. Tad vienišoms mamoms, norinčioms savo vaikui duoti viską kas geriausia, dažnai tenka dirbti ir antraeilėse pareigose.

Taigi, ką valstybė planuoja nuveikti šiuo atveju? Mamoms numatoma pagelbėti alimentais, kurių nemoka tėvas. Seimo valdyba sudarė darbo grupę, iki 2006 metų liepos 1-osios turėsiančią parengti Išlaikymo lėšų garantinio fondo (Alimentų fondo) įstatymo projektą. Tokio projekto iniciatorius – Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas. Jo pirmininkas socialdemokratas Algirdas Sysas BNS sakė, kad planuojama sukurti naują valstybinę instituciją, kuri mmokėtų alimentus vaikams, kurių tėvai nevykdo savo pareigų ir jų neišlaiko. Taip valstybė vėliau išlaidas susigrąžintų iš tėvų, o senaties terminas nebūtų taikomas. Analogiškas įstatymas jau porą metų veikia Latvijoje ir išsprendžia daug problemų.

Visos vienišos mamos susiduria su labai opia ir skaudžia socialine problema – visuomenės požiūriu į jas.

Palankiausias visuomenės požiūris būtų į vienišas našles mamas. Našlėms dažnai visuomenės nariai reiškia užuojautą ir teikią paramą. Išsiskyrusi vieniša mama visuomenės nuomone yra kažkuo pati kalta, kad taip nutiko. O į netekėjusias vienišas mamas visuomenė žiuri su panieka ir netgi smerkia. Tačiau į visas netekėjusias mamas nepaisant santuokinio statuso, į visas žiūrima kaip į „ kitokias “ nei visos, gyvenančiais priimtų socialinių normų neatitinkanti nevisavertį gyvenimą.

Viešoji nuomonė yra negailestinga sutuoktinių neturinčių moterų atžvilgiu, nes vyras ir jo užimama padėtis iki šiol laikoma itin svarbiais moters socialinio statuso rodikliais. Dėl šios priežasties dauguma vienišų mamų gyvena gana uždarą gyvenimą, bendrauja su šeimos nariais giminėmis ir artimiausiais draugais, vengia viešumos. Beveik visas laisvas laikas skiriamas vaikams. Atsiranda tokia problema kaip naujos meilės paieškos.