Visuomeninių organizacijų teisinė padėtis Lietuvoje

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

VERSLO ADMINISTRAVIMO KATEDRA

Kursinis darbas

Nevyriausybinės organizacijos

Dėst. doc. Antanas Šenavičius

Atliko: EMS- 0 gr. studentas

Kaunas, 2003

Turinys

|Įvadas………………………… |3 |

|1. Visuomeninių organizacijų funkcijos …………………… |4 |

|2. Visuomeninių organizacijų steigimo tvarka ir veiklos |5 |

|apribojimai………… | |

|3. Visuomeninių organizacijų teisinės garantijos ………………. |6 |

|4.Visuomeninių organizacijų veiklos sustabdymas ir |7 |

|nutraukimas……………… | |

| IŠVADOS………………………… | |

| LITERATŪRA………………………… | |

Įvadas

Vienas iš svarbiausių atviros visuomenės bruožų – nevyriausybinių

organizacijų, kurios aktyviai skleidžia savo idėjas, stengiasi gerinti

vietos ggyvenimo sąlygas ar padeda tiems žmonėms, kuriems pagalba labiausiai

reikalinga, gausa. Nevyriausybinėmis organizacijomis jos vadinamos

pabrėžiant, kad jos įkurtos ne valdžios iniciatyva. Jas galima būtų vadinti

savanoriškomis organizacijomis, pabrėžiant, kad jos įsteigtos laisva žmonių

valia, kad žmonės į tokias organizacijas buriasi ir jas remia savanoriškai.

Nevyriausybinėmis organizacijomis laikomos visuomeninės

organizacijos, asociacijos, labdaros organizacijos ir fondai, dauguma

viešųjų įstaigų, kurioms būdingi šie požymiai:

• juridinis asmuo;

• prigimtinė nepriklausomybė nuo valdžios ir valdymo institucijų;

• nepelno paskirstymo principas (gautas pelnas nėra paskirstomas tarp

steigėjų, darbuotojų ar narių, oo investuojamas į pagrindinę įstatuose

numatytą veiklą);

• savivalda;

• savanoriškumas (laisvas narių įstojimas ir išėjimas);

• tarnavimas visuomenės labui;

Diskutuojama, ar dera nevyriausybinėmis organizacijomis vadinti kitas ne

pelno organizacijas – profesines sąjungas, religines bendruomenes ir

bendrijos, butų savininkų bendrijas ir pan. Tikrai NVO nėra laikomos

politinės partijos ir organizacijos.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje, kuriai 1992 metų spalio

mėnesį vieningai pritarė piliečių referendumas, kviečiama kurti „atvirą,

teisinę, pilietinę visuomenę“. Lietuvos nevyriausybinių organizacijų veikla

skirta visuomenės labui, jos stengiasi didinti visuomenės sąmoningumą ir

neabejingumą svarbioms problemoms. Taigi, NVO mažina visuomenės

susipriešinimą bei ir didina socialinę integraciją. Nevyriausybinės

organizacijos taip pat gali įnešti nemažą indėlį informuodamos visuomenę,

formuodamos socialinių paslaugų tinklą, skatindamos vyriausybės veiksmų

veiksmų skaidrumą ir keldamos visuomenės sąmoningumo lygį.

Tačiau NVO sektorius Lietuvoje, iš dalies dėl ilgai trukusios tarybinės

okupacijos, dar neturi visų sąlygų aukščiau apibrėžtiems svarbiems

vaidmenims atlikti.

1.Visuomeninių organizacijų funkcijos

Nevyriausybinės organizacijos yra apibrėžiamos tokiais parametrais –

jos yra įkurtos laisva valia, nepriklausomai nuo valdžios; jos yra ne pelno

– tai yra, gauto pelno neskirsto tarp steigėjų ar narių, o panaudoja

organizacijos tikslams siekti; jos yra savanoriškos – t.y., remiasi

savanoriška naryste, savanorišku darbu ir savanoriškai duodama parama; jos

turi savivaldą ir tarnauja ne siauros asmenų grupės, o visuomenės

interesams.

Valstybėje veikia įvairios visuomeninės organizacijos, tačiau ne visos

atlieka vienodą vaidmenį valstybės gyvenime. Vienos jų daro tiesioginę

įtaką įstatymų leidėjui priimant sprendimus – tai vadinamosios lobistinės

organizacijos, o kitos savo pobūdžiu apskritai negali dalyvauti politiniame

gyvenime (pvz., medžiotojų draugija, filatelistų sąjunga ir kt.). Tačiau,

pasak kai kurių teisininkų, visos visuomeninės organizacijos ugdo

demokratinius pradus ir visuomenės aktyvumą.

Visuomeninės organizacijos atlieka įvairias funkcijas: išreiškia

atskirų visuomenės sluoksnių ir grupių bendrus interesus; atkreipia

valstybės valdžios ir valdymo institucijų dėmesį į šiuos interesus; skatina

valdžios institucijas atsižvelgti į šiuos interesus priimant tam tikrus

sprendimus; ugdo visuomenės aktyvumą ir formuoja jos nuomone socialinio,

ekonominio, kultūrinio gyvenimo klausimais; daro tam tikrą ideologinį

(auklėjamąjį) poveikį visuomenei ir kt.

Visuomeninių organizacijų veiklos teisinis pagrindas – konstitucinė

nuostata, įtvirtinanti piliečių teisę į susivienijimus. Įstatymų leidėjas,

įtvirlindamas šią nuostatą konstitucijoje, nustato vienoda teisinį režimą

visų rūšių visuomeniniams susivienijimams ir įtvirtina laisvės jungtis į

susivienijimus principą. Šis principas sudaro galimybę formuotis įvairioms

socialinėms grupėms ir organizacijoms pagal jų interesus ir poreikius.

Lietuvoje šiuo metu visuomeniniu organizacijų veiklą reglamentuoja

Visuomeninių organizacijų įstatymas, priimtas 1995 m. vasario 2 d. Atskirų

visuomeninių organizacijų rūšių veiklą reguliuoja specialūs įstatymai

-Profesinių sąjungų įstatymas, priimtas 1991 m. lapkričio 21 d., Meno

kūrėjų ir jų organizacijų įstatymas, priimtas 1996 m. rugpjūčio 15 d.,

Asociacijų įstatymas, priimtas 1996 m. kovo 14 d., Labdaros ir paramos

fondų įstatymas, priimtas 1996 rn. kovo 14 d[1].

2.Visuomeninių organizacijų steigimo tvarka ir veiklos apribojimai

Lietuvoje visuomeninės organizacijos steigiamos pareikštine-

registracine tvarka. Jos savo veiklą turi pagrįsti įstatymo nustatyta

tvarka. Savarankiškai nustato vidinę organizacinę struktūrą, valdymo

organus ir veiklos kryptis. Bendras reikalavimas (priimant visuomeninių

organizacijų įstatus) – jie negali prieštarauti Lietuvos Respublikos

Konstitucijai ir Visuomeninių organizacijų įstatymo nustatytiems

apribojimams (pvz., draudžiama steigtis ir veikti visuomeninėms

organizacijoms, kurių tikslas arba veikimo bbūdai – prievarta nuversti ar

pakeisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką arba pažeisti Lietuvos

Respublikos teritorijos vientisumą, propaguoti karą ir smurtą, autoritarinį

ar totalitarinį valdymą, kurstyti rasine, religine, socialine nesantaika,

varžyti žmogaus teises ir laisves, neleidžiama steigti visuomeninių

organizacijų, kurių nariai vienijasi organizacijų, veikusių prieš Lietuvos

Respublikos nepriklausomybę ir teritorijos vientisumą, pagrindu, draudžiama

visuomeninėms organizacijoms vykdyti valstybės, jos institucijų ar

pareigūnu funkcijas; vykdyli profesinės sąjungos funkcijas; ginkluoti savo

narius, organizuoti jiems karinius mokymus ir steigti karinius būrius,

išskyrus įstatymu numatytais atvejais; gauti lėšų ar kito turto, kurį

skiria kitų valstybių valdžios ir valdymo institucijos ar valstybinės

organizacijos, išskyrus lėšas ar kilokį turtą mokslui, studijoms, kultūrai,

švietimui, sportui ir kt.).

Įstatymas nustato, kad visuomeninių organizacijų nariais gali būti

tik tie Lietuvos Respublikos piliečiai ir užsieniečiai, nuolat gyvenantys

Lietuvoje, kuriems yra sukakę 18 metu, o jei organizacija tenkina vaikų ar

jaunimo poreikius tai jos nariais gali būti ir jaunesni kaip 18 metų

asmenys. Visuomeninių organizacijų nariai turi lygias teises, nesvarbu,

kokio dydžio jie moka įstatuose nustatytą stojamąjį ir nario mokestį ar

teikia paramą. Visuomeninės organizacijos nariai gali bet kada išstoti iš

visuomeninės organizacijos.

Steigiant visuomeninę organizaciją, būtina sušaukti steigiamąjį

suvažiavimą, kuriame turi būti priimti įstatai ir išrinkti valdymo organai,

be to įstatuose turi būti numatyta: 1) pavadinimas, simbolika ir buveinės

adresas; 2) veiklos teisiniai pagrindai, tikslai, uždaviniai, veiklos

teritorija; 3) priėmimo į visuomeninės organizacijos narius ir išstojimo,

pašalinimo iiš jos sąlygos bei tvarka; 4) narių teisės ir pareigos; 5)

padalinių steigimo, reorganizavimo bei veiklos nutraukimo tvarka, padalinių

santykiai su visuomeninės organizacijos valdymo organais ir padaliniu

teisės; 6) aukščiausiojo valdymo organo (suvažiavimo, konferencijos,

susirinkimo) kompetencija sušaukimo tvarka, periodiškumas; 7) kitų valdymo

organų ir jų vadovų rinkimo tvarka, jų kompetencija; 8) valdymo organų ir

jų vadovų atskaitomybės visuomeninės organizacijos valdymo organui ir jų

veiklos kontrolės tvarka; 9) lėšų ir pajamų šaltiniai, lėšų ir pajamų

kontrolės tvarka; 10) įstatų pakeitimo ir papildymo tvarka; 11) veiklos

pasibaigimo ir turto -sunaudojimo tvarka. Įstatuose gali būti numatytos ir

kitos visuomeninės organizacijos veiklos nuostatos, jeigu jos

neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Visuomeninių

organizacijų ir kitiems įstatymams.[2]

Po to seka visuomeninės organizacijos įregistravimo procesas.

Priklausomai nuo to, kokį teritorijos plotą apima visuomeninės

organizacijos veikla, jos įstatus registruoja atitinkama valstybės ar

savivaldybės institucija (pvz., visuomeninės organizacijos, kurios veikla

apima daugiau nei vienos savivaldybės teritoriją ir kurios buveinė yra

apskrities centre ar kitoje apskrities teritorijoje – miesto ar kaimo

gyvenamojoje vietovėje, įstatus registruoja apskrities viršininkas).

Visuomeninė organizacija laikoma įsteigta nuo jos įstatų

įregistravimo dienos kompetentingoje institucijoje. Nuo to momento

visuomeninė organizacija įgyja juridinio asmens teises.

Atitinkamos organizacijos veiklą registruojančios institucijos gali

ir atsisakyti įregistruoti visuomeninę organizaciją jeigu: juose nurodyti

organizacijos tikslai ir uždaviniai, veiklos būdai prieštarauja Lietuvos

Respublikos Konstitucijai, Visuomeninių organizacijų ar kiliems įstatymams

bei Vyriausybės nutarimams; pateiktų registruoti dokumentų duomenys

neatitinka tikrovės ir

eilė kitų faktorių dėl kurių visuomeninė

organizacija neregistruojama. O atsisakymas registruoti visuomeninės

organizacijos įstatus gali būti apskundžiamas teismui per vieną mėnesį nuo

atsisakymo gavimo dienos.

3.Visuomeninių organizacijų teisinės garantijos

Kad Visuomeninei organizacijai įstatuose numatytus tikslus ir

uždavinius įgyvendinant nebūtų trukdoma jų veikimo laisvę užtikrina

Visuomeninių organizacijų įstatymo 11 str. nustatantis, jog valstybės

institucijoms ir pareigūnams, politinėms partijoms ir politinėms

organizacijoms, kitoms organizacijoms ir asmenims draudžiama kištis į

visuomeninių organizacijų veiklą ir į jų vidaus reikalus, jeigu jos

nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos ar kitų įstatymų.

Taip pat įstatymai leidžia Visuomeninėms organizacijoms įstatuose

numatytiems tikslams ir uždaviniams įgyvendinti nekliudomai raštu, žodžiu

ar kitais būdais skleisti informaciją apie savo veiklą, propaguoti

organizacijos tikslus ir uždavinius, steigti visuomenės informavimo

priemones, užsiimti leidyba. Visuomeninės organizacijos gali organizuoti

susirinkimus: mitingus, piketus, demonstracijas, procesijas, įvairias

eitynes, kitokius taikius beginklius susirinkimus ir masinius renginius.

Taip pat yra griežti įstatymai garantuojantys visuomeninėms

organizacijoms teisę i nuosavybę.Vadovaujantis šia teise visuomeninėms

organizacijoms gali priklausyti pastatai, įrenginiai, leidyklos,

spaustuvės, transporto priemonės, socialiniai ir labdaros objektai, taip

pat kitas turtas, kuris gali būti įgytas už visuomeninei organizacijai

priklausančias lėšas, taip pat dovanojimo, ppaveldėjimo ar kitokiu teisėtu

būdu. Priklausomai nuo visuomeninės organizacijos veiklos pobūdžio, jos

veiklai plėtoti lėšų gali būti skiriama ir iš valstybės fondo. Tačiau

organizacijos veikla turi būti susijusi su krečiomis kultūros, švietimo,

sporto, sveikatos ir kitomis socialinėmis ar kitokiomis tikslinėmis

programomis (14str.3d.).

O štai 14 sstraipsnio 4 dalis numato, kad visuomeninių organizacijų

turtas ir lėšos turi būti naudojamos tik jų įstatuose numatytiems tikslams

bei uždaviniams įgyvendinti ir jokiu būdu negali būti skirstomas tos

visuomeninės organizacijos nariams. Priešingu atveju visuomeninei

organizacijai gręsia veiklos sutabdymas ir nutraukimas.

4.Visuomeninių organizacijų veiklos sustabdymas ir nutraukimas

Siekiant užtikrinti visuomeninių organizacijų veiklos teisėtumą yra

išleisti įstatymai, kurių pagalba kompetentingos valstybės institucijos

turi teisę taikytis sankcijas (pvz., valstybinės mokesčių inspekcijos

kontraliuoja visuomeninių organizacijų finansinę veiklą, kiek tai susiję su

mokesčių mokėjimu, o Valstybės kontolė prižiūri, ar teisėtai naudojamos

valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšos).

Jei attitnkama valstybės institucija nustato, kad visuomeninė

organizacija pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją, raštiškai privalo

pranešti apie tai visuomeninės organizacijos valdymo organui ir nustatyti

terminą nurodytiems pažeidimams pašalinti. Jeigu per nustatytą terminą

pažeidimas nepašalinamas, visuomeninės organizacijos įstatus įregistravusi

valstybės institucija turi kreiptis į teismą ddėl visuomeninės organizacijos

veiklos sustabdymo. Visuomeninės organizacijos veiklos sustabdymo terminas

negali būti ilgesnis nei šeši mėnesiai. Jeigu visuomeninė organizacija,

kurios veikla sustabdyta, nesilaiko įstatyme nustatytų apribojimų, teismas,

galės valstybės institucijos, įregistravusios visuomeninę organizaciją,

pareiškimą, gali nutraukti visuomeninės organizacijos veiklą. Visuomeninės

organizacijos veikla taip pat gali būti nutraukta: 1) jeigu per metus nuo

veiklos sustabdymo termino pasibaigimo visuomeninė organizacija ar jos

padalinys vėl pažeidžia Konstituciją ir įstatymus; 2) jeigu įregistravus

visuomeninės organizacijos įstatus paaiškėja, kad juos registruojant buvo

pateikti neatitinkantys tikrovės visuomeninės organizacijos steigimo

duomenys. [3]

Tačiau sustabdymo proceso galima išvengti, jei visuomeninė

organizacija pašalina pažeidimus.

Išvados:

Šiandiena dauguma Lietuvos nevyriausybinių visuomeninių organizacijų

yra tarsi uždarame rate: neturėdamos reikalingų lėšų, jos negali pasiekti

reikšmingų rezultatų. O jeigu nėra veiklos rezultatų, neįmanoma gauti

paramos. Todėl jos stengiasi įrodinėti savo svarbą arba glaudžiai

bendradarbiauti su analogiško profilio užsienio organizacijomis. Taigi

svarbu, kad Lietuvos nevyriausybinės visuomeninės organizacijos išnaudotų

visas galimybes sustiprėti, kad galėtų pasiekti savo tikslą – kurti

„atvirą, teisinę ir darnią pilietinę visuomenę“.

Literatūra:

1. Toma Birmontienė, Egidijus Kūris, Egidijus Jarašiūnas, Mindaugas

Maksimaitis, Gediminas Mesonas, Augustinas Normantas, Alvydas

Pumputis, Elena Vaitiekienė, Saulė Vidrinskaitė, Juozas Žilys

“Lietuvos Konstitucinė Teisė”,Vilnius: Lietuvos teisės

universitetas 2002, 924 psl.

2. K.L.Valančius “Lietuvos Valstybės Konstitucijos”, Vilnius: UAB

“Ekonomikos mokymo centras” 2001, 220 psl.

3. http://www.nisc.lt/ – nevyriausybinių organizacijų informacijos

ir paramos centras

———————–

[1] Toma Birmontienė, Egidijus Kūris, Egidijus Jarašiūnas, Mindaugas

Maksimaitis, Gediminas Mesonas, Augustinas Normantas, Alvydas Pumputis,

Elena Vaitiekienė, Saulė Vidrinskaitė, Juozas Žilys “Lietuvos Konstitucinė

Teisė”,Vilnius: Lietuvos teisės universitetas 2002-597psl.

[2] Toma Birmontienė, Egidijus Kūris, Egidijus Jarašiūnas, Mindaugas

Maksimaitis, Gediminas Mesonas, Augustinas Normantas, Alvydas Pumputis,

Elena Vaitiekienė, Saulė Vidrinskaitė, Juozas Žilys “Lietuvos Konstitucinė

Teisė”,Vilnius: Lietuvos teisės universitetas 2002-598-599psl.

[3] Toma Birmontienė, Egidijus Kūris, Egidijus Jarašiūnas, Mindaugas

Maksimaitis, Gediminas Mesonas, Augustinas Normantas, Alvydas Pumputis,

Elena Vaitiekienė, Saulė Vidrinskaitė, Juozas Žilys “Lietuvos Konstitucinė

Teisė”,Vilnius: Lietuvos teisės universitetas 2002-603psl.