Žmogaus gyvybė-baudžiamojo teisės įstatymo saugoma vertybė
TURINYS
ĮVADAS………………………… 3
I. NUSIKALTIMAI GYVYBEI……………………… 4
II. NUŽUDYMO SĄVOKA IR RŪŠYS………………….. 5
III. TYČINIAI NUŽUDYMAI………………………. ..8
IV. TYČINIS NUŽUDYMAS BE SUNKINANČIŲ AR LENGVINANČIŲ APLINKYBIŲ……… …………………….. .9
V. TYČINIS NUŽUDYMAS SUNKINANČIOMIS APLINKYBĖMIS…… 11
VI. TYČINIS NUŽUDYMAS LABAI SUSIJAUDINUS………….. 15
VII. NUŽUDYMAS PERŽENGUS BŪTINOSIOS GINTIES RIBAS……. 16
VIII. NEATSARGUS GYVYBĖS ATIMIMAS………………. .17
IX. PRIVEDIMAS PRIE SAVIŽUDYBĖS…………………. 18
X. NUSIKALTIMAI ŽMOGAUS GYVYBEI………………. .19
XI. LYTINIAI NUSIKALTIMAI……………………… 20
XII. NUSIKALTIMAI ŽMOGAUS LAISVEI………………… 21
XIII. NUSIKALTIMAI ŽMOGAUS ORUMUI……………….. 22
IŠVADOS………………………… .23
LITERATŪRA………………………… 24
VADOVO ATSILIEPIMAI…………………………25
ĮVADAS
Mūsų šalyje asmens garbę, orumą, gyvybę, sveikatą ir laisvę saugo valstybė. Svarbus vaidmuo saugant asmenybę priklauso baudžiamajai teisei. Už nusikaltimus asmeniui traukiama atsakomybėn pagal baudžiamuosius įstatymus, nes žžmogaus teisė į gyvybę saugo įstatymai. Žmogaus laisvė yra neliečiama. Taip pat niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas. Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Žmogaus orumą gina įstatymai, todėl draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą. Žmogus turi teise turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.
Piliečių asmenybės apsauga numato ir išnaudotojišku valstybių įstatymai. Juose asmenybės interesų gynimas yra klasinio pobūdžio. Vergovinių ir feodalinių valstybių įstatymuose jis aatvirai reiškėsi netolygiomis bausmėmis už tuos pačius nusikaltimus. Pavyzdžiui, feodalinės Lietuvos teisės šaltiniuose – Statutuose – numatytos skirtingos bausmės už nusikaltimus asmenims, priklausomai nuo nukentėjusiojo ir kaltininko klasinės padėties. Šlėkta, tyčia nužudęs paprastą žmogų, buvo baudžiamas nužudymo išpirkos dydžio bauda iir rankos nukirtimu. Paprast ą žmogų baudė mirties bausme vien už šlėktos sužalojimą. Kai šlėkta be priežasties nužudydavo paprastą žmogų, tačiau norėdavo įrodyti, kad buvo užpultas, jam užtekdavo su dviem šlėktomis prisiekti ir tai jį atleisdavo nuo baudžiamosios atsakomybės. Statutai numatė griežtas bausmes už išžaginimą, ir merginos privertimą tapti jo žmona. Už išžaginimą, jeigu buvo įvykio liudytojų ir nukentėjusioji šaukėsi pagalbos, bausdavo mirties bausme ir bauda už negarbę.
Šiuolaikiniame pasaulyje kaltininko asmenybės įvertinimas yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas nusikaltimą padariusiojo asmenybę, teismas turi skirti asmenybės požymius, kurie lemia asmens pavojingumą, ir požymius, kurie tam įtakos neturi. Kaltininko pavojingumą nulemia požymiai, charakterizuojantys jį iki nusikaltimo padarymo (ankstesni nusikaltimai ar kiti teisės pažeidimai, polinkis į girtavimą, narkotinių ar kitų svaiginančių ppriemonių vartojimą, vertybinė orientacija, požiūris į darbą, asmens charakteristika ir panašiai), nusikaltimo padarymo metu (nusikaltimo padarymo būdas, įrankiai ir priemonės, laikas, vieta, pasekmių sunkumas, kaltės forma, nusikaltimo tikslas ir motyvas) ir po nusikaltimo padarymo.
I. NUSIKALTIMAI GYVYBEI
Socialistinėje visuomenėje žmonių tarpusavio grindžiami pagarbos vienas kitam principu. Gyvybė yra pati didžiausia žmogaus vertybė. Todėl baudžiamieji įstatymai nusikaltimus gyvybei įtaiko labai sunkiais nusikaltimais asmenybei. Žmogaus gyvybė saugoma kaip absoliuti vertybė, į kurią kėsintis niekas neturi teisės. Baudžiamosios teisės uždavinys – visapusiška žmogaus gyvybės aapsauga.
Nusikaltimai gyvybei skirstomi i dvi grupes: nužudymą ir privedimą prie savižudybės.
Už žmogaus gyvybės atėmimą baudžiama laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metu (BK 129strp.)
Tas kas nužudė:
1) Mažametį;
2) bejėgiškos būkles žmogų;
3) savo motiną, tėvą ar vaiką;
4) nėščia moterį;
5) du ar daugiau žmonių;
6) kankindamas ar kitaip itin žiauriai;
7) kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu;
8) dėl chuliganiškų paskatų;
9) dėl savanaudiškų paskatų;
10) dėl nukentėjusio asmens tarnybos ar piliečio pareigu vykdymo;
11) siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą siekdamas įgyti nukentėjusio asmens organą ar audinį transplantavimui;
baudžiamas laisves atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos (BK 129strp. 2 dal.).
II. NUŽUDYMO SĄVOKA IR RŪŠYS
Baudžiamojoje teisėje priimta kiekvieno nusikaltimo sudėtį skirstyti į keturius elementus – objektą, objektyvinę pusę, subjektyvinę pusę ir subjektą, nes kiekvieną nusikaltimą sudaro ir objektyvinių, ir subjektyvinių požymių visuma. Nusikalstami veiksmai, nusikaltimo padariniai glaudžiai susiję su kaltininko psichine veikla.
Nusikaltimo objektyvinė pusė – tai objektyviai pasireiškianti kaltininko veika, nusikaltimo žalingos pasekmes, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, nusikaltimo padarymo būdas, aplinka ir sąlygos. Nusikaltimo subjektyvinė pusė sudaro kaltininko psichinis požiūris į savo nusikalstamą veiką bei jos pasekmes; ji pasireiškia arba tyčia, arba neatsargumu. Nusikaltimo subjektas – tai pats nusikaltimą darantis asmuo, sulaukęs tam tikro amžiaus, psichiškai sveikas ir todėl galintis atsakyti pagal baudžiamuosius įstatymus.
Nužudymas – labai pavojingas visuomenei nusikaltimas, nes juo kkėsinamasi į didžiausią žmogaus vertybę – gyvybę. Nužudymo objektas yra žmogaus gyvybė, tai yra žmogus nuo pat gimimo iki mirties. Nelaikomi tokie veiksmai kurie nukreipti į dar negimusį ar jau mirusi žmogų.
Baudžiamosios teises teritorijoje ir teismų praktikoje nėra vieningos nuomonės, kuriuo momentu baigiasi žmogaus gyvybė. Vyrauja nuomonė, jog žmogaus gyvybė pasibaigia jo biologine mirtimi.
Nužudoma paprastai aktyviais veiksmais, tačiau kai kada tai padaroma ir neveikimu. Iš teismų praktikos žinoma, kad dažniausiai nužudoma duriamais-pjaunamais įrankiais, paprastai peiliais, taip pat nušaunant, paskandinant, uždusinant, nunuodijant, sumušant įvairiais įrankiais ar kumščiais, spardant ir kitais būdais. Už žmogaus mirtį dėl neveikimo atsakomybėn traukiama tik tada, kai asmuo privalėjo ir galėjo atlikti veiksmus, kurie būtų išgelbėję tą žmogų nuo mirties. Asmens pareiga atlikti tokius veiksmus sąlygoja tarnybinė padėtis ar profesinė pareiga (gydytojas, gaisrininkas); asmeniniai santykiai su žuvusiuoju (tėvai, vaikai, globėjai ir pan.); ankstesni kaltininko veiksmai, dėl kuriu žmogus atsidūrė pavojingoje gyvybei situacijoje.
Pavyzdžiui, pilietė A. norėdama išvengti išlaidų savo mažamečių vaikų išlaikymo, žiemą nuvežė juos ko toliausiai nuo namų ir uždarė jį sandėliuke kur vaikai sušalo ir mirė. Taigi kaltininkė iš pradžių atliko veiksmus, dėl kuriu vaikas atsidūrė pavojingoje gyvybei situacijoje, ir mirė dėl neveikimo. Teismas už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis nuteisė nusikaltėlę mirties bausme. <
Nusikaltimas laikomas baigtu nukentėjusiajam mirus. Kai kaltininkas atlieka veiksmus, kuriais tiesiogiai siekia nužudyti žmogų, tačiau nusikaltimo nebaigia dėl priežasčių ar aplinkinių sutrukdymo, nepriklausančio dėl jo valios, jis atsako už pasikėsinimą nužudyti.
Baudžiama taip pat ir už rengimąsi nužudyti, tai yra už priemonių ir įrankių suieškojimą ar pritaikymą, taip pat už kitokį tyčinį sudarymą sąlygų nusikaltimui padaryti. Bausmė už rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikaltimą skiriama pagal įstatymą, numatanti atsakomybė už tą nusikaltimą.
Nužudymas yra neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas. Vadinasi, mirties bausmės vykdymas nuteistajam, mirties sukelimas būtinosios ginties atveju ir panašiai yra teisėtas gyvybės atėmimas ir tai nelaikoma nužudymu.
Kiekvienoje nužudymo byloje būtinai nustatoma nusikaltimo motyvas ir tikslas, nes jie turi svarbią reikšmę kvalifikuojant kaltininko veiksmus bei skiriant bausmę.
Nusikaltimo motyvas – tai paskata, sukelianti kaltininko pasiryžimą padaryti pavojingą visuomenei veiką. Nusikaltimų motyvai kyla iš žmogaus poreikių, dažniausiai iškreiptų, ir jausmų (emocijų ). Iš teismų praktikos žinoma, kad dažniausiai nužudymo motyvas yra kerštas, pyktis, pavydas, chuliganiškos ir savanaudiškos paskatos.
Nusikaltimo tikslas yra įsivaizdavimas norimo rezultato, dėl kurio daromi pavojingi visuomenei veiksmai. Nužudymo tikslas labai įvairūs: siekimas neteisėtai gauti valstybinį ar asmeninį piliečių turtą, paslėpti kitą nusikaltimą arba palengvinti jį padaryti, atsikratyti konkurento ar varžovo ir kt.
Pagal baudžiamuosius įstatymus už
nužudymą atsako asmenys, kuriems yra suėję 14 metų; neatsako – šio amžiaus nesukakę vaikai, taip pat žmonės kurie dėl lėtines psichinės ligos, laikino psichinės veiklos sutrikimo, silpnaprotystės ar kitokios patologinės būsenos negali suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti. Tokiems asmenims teismas gali taikyti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones – gydymą bendrojo ar specialaus tipo psichiatrinėje ligoninėje.
Nužudymo bylų analizė rodo, kad asmenis, padarę nusikaltimą, galima suskirstyti į dvi grupes:
a) piktybinius nusikaltėlius, tai yra asmenis psichologiškai pasirengę nusikaltimui;
b) asmenis, nužudę žmogų dėl konkrečios nepalankios ssituacijos.
III. TYČINIAI NUŽUDYMAI
Nužudymai skirstomi į tyčinius ir dėl neatsargumo.
Tyčiniu nužudymu apkaltinama tada, kai kaltininkas, norėdamas nužudyti, arba kai jam visiškai nesvarbu, kokios bus nusikaltimo pasekmės, nužudo kitą žmogų. Tyčinių nužudymų būna visokių – muštynių metu, susiginčijus, iš pavydo, gaunant vagį. Todėl bausmės ribos labai plačios – laisvės atėmimas nuo 5 iki 21 metų. Kartais nusikaltėliai nužudę žmogų, teisinasi, kad jie nenorėję nužudyti, nežinoję, kad nuo tokių sužalojimų, kokius jie padarė, auka gali mirti. Tačiau nusikaltėlis, padaręs gyvybei pavojinga ssužalojimą, net jei jis sako, kad to nesuprato, aukos mirties atveju apkaltinamas tyčiniu nužudymu, nes laikoma, kad sveiko proto žmonės suvokia, kas yra pavojinga gyvybei ir kas ne.
Pavojingais gyvybei laikomi šie sužalojimai: kaukolės kaulų lūžiai, išskyrus veido kaulus; stiprus ssmegenų sumušimas; kaklo slankstelių lūžiai ir iširimai; stuburo kiauryminis sužalojimas; gerklės kiauryminiai sužalojimai; vidaus organų sužalojimai; krūtinės ląstos sužalojimai; atviri žastikaulio ir blauzdikaulio lūžiai; sužalojimai, sukėlę didelį nukraujavimą; kaklo suspaudimas, sukeliantis gyvybei pavojingus reiškinius.
Nesvarbu, kiek laiko praėjo nuo pavojingo gyvybei sužalojimo padarymo iki aukos mirties dėl to sužalojimo, nesvarbu, ar auka buvo tinkamai gydyta ar ne – kaltininkas baudžiamas už tyčinį nužudymą. Jeigu po pasikėsinimo auka lieka gyva, tačiau teisėsaugos pareigūnai išsiaiškina, kad buvo siekiama nužudyti, – kaltinama pasikėsinimu nužudyti, kur skiriama švelnesnė bausmė negu už iki galo įvykdytą nusikaltimą.
2000 metais Lietuvoje buvo išaiškinti 79% užregistruotų tyčinių nužudymų (Vilniuje -87%).
Baudžiamieji įstatymai numato tokias tyčinių nužudymų rūšis:
1. tyčinį nužudymą be sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių;
2. tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis;
3. motinos tyčinį nužudymą savo naujagimio;
4. tyčinį nužudymą ddidžiai susijaudinus;.
Pastarosios dvi tyčinių nužudymų rūšys yra tyčiniai nužudymai lengvinančiomis aplinkybėmis. Peržengiant būtinosios ginties ribas nužudoma tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo.
IV.TYČINIS NUŽUDYMAS BE SUNKINANČIŲ AR LENGVINANČIŲ APLINKYBIŲ
Nužudymas dėl pavyduliavimo. Iš teismų praktikos žinoma, kad pavyduliavimas kaip nužudymo motyvas pasitaiko gana dažnai. Teisinėje literatūroje pavyduliavimas kaip moralinė kategorija vertinamas nevienodai. Vienų autorių nuomone, tai yra labai žemas , amoralus motyvas, ir už nužudymą dėl pavyduliavimo, nepaisant dėl ko jis kilo, turi būti griežtai baudžiama. Kitų autorių nuomone, pavyduliavimas nėra žema ppaskata, ir pavojų visuomenei kelia ne pats motyvas, bet jo paskatintas veiksmas – nužudymas.
Visuomenei pavojingas ne pats pavyduliavimas, o nežmoniškiausia jo realizavimo apraiška – nužudymas. Pavyduliavimas kaip nužudymo motyvas dažniausiai kyla iš artimų, dažniausiai intymiu vyro ir moters santykiu. Tas jausmas – tai kankinanti abejonė dėl artimo žmogaus ištikimybės, meilės, įtarimas, jog jis labiau atsidavęs ir artimesnis kitam asmeniui.
Pažymėtina, kad dėl pavyduliavimo nužudomi ne tik kaltininkui artimi žmonės, bet ir jų tikri ar tariami partneriai. Kai kada nužudymas dėl pavyduliavimo gali būti pripažintas nužudymu staiga didžiai susijaudinus.
Nužudymas iš keršto. Kerštas yra gana paplitęs motyvas. Jis reiškiasi kaltininko siekimu atsilyginti už padarytą blogį, skriaudą, už veiksmus, pažeidžiančius kaltininko ar jam artimų žmonių interesus. Keršto pagrindas visada yra tikra ar tariama skriauda, kuri dažniausiai susijusi su neteisėtais, neteisingais, amoraliais nukentėjusiojo veiksmais. Tačiau kerštas yra tada, kai nukentėjusiojo veiksmai nėra nei teisėti, nei amoralūs, tačiau kaltininko manymu, pažeidžia jo ar jam artimų žmonių interesus. Nukentėjusiojo veiksmai šiuo atveju turi didelę reikšmę skiriant kaltininkui bausmę, o kartais ir kvalifikuojant jo nusikaltimą.
Dažniausiai būna nužudymu keršijant asmeniui už jo neteisėtus veiksmus – smurtą, pavartot prieš kaltininką ar jam artimus žmones arba jų įžeidimą.
Neretai keršto motyvui užtenka menkos dingsties, tačiau šiais atvejais ppagrindas kerštui esti ne vien tiesioginė vada, bet ir ankstesni kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio nesutarimai. Teismų praktikoje nužudymais tokiais atvejais visiškai pagristai laikomi padarytais keršto motyvu.
Nužudymas abipusėse peštynėse. Kvalifikuojant tokius nužudymus, esminę reikšmę turi nusikaltimo motyvas. Nužudoma abipusėse peštynėse gali būti dėl chuliganiškų paskatų, ypač tada, kai jų iniciatorius buvo kaltininkas.
V. TYČINIS NUŽUDYMAS SUNKINANČIOMIS APLINKYBĖMIS
Tai pats sunkiausias nusikaltimas, jam prilygsta nebent teroro aktas sunkinančiomis aplinkybėmis. Todėl už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis BK numato griežčiausią bausmę – laisvės atėmimas nuo 10 iki 20 metų arba iki gyvos galvos.
Nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis sąlygoja įvairūs nusikaltimo sudėties elementai – nusikaltimo objektas, objektyvinė pusė, subjektyvinė pusė, konkretūs nusikaltimo motyvai, tikslai ir subjektas, tai yra asmuo padaręs nusikaltimą. Šio nusikaltimo objektą liečiančios sunkinančios aplinkybes yra nužudymas dviejų ar daugiau asmenų arba nužudymas kaltininkui žinomai nėščios moteries. Nusikaltimo objektyvinę pusę sąlygoja šios sunkinančios aplinkybės: nužudymas ypatingai žiauriai arba pavojingu daugelio žmonių gyvybei būdu. Tyčinis nužudymas laikomas padarytu sunkinančiomis aplinkybėmis, kai nužudoma dėl itin amoralių motyvų ir tikslų – savanaudiškų ar chuliganiškų paskatų; ryšium su nukentėjusiuoju vykdymu tarnybinių ar visuomeninių pareigų; turint tikslą paslėpti kitą nusikaltimą ar palengvinti jį padaryti; ryšium su išžaginimu. Nusikaltimo subjektą liečiančios sunkinančios aplinkybės yra tai, kad nužudė itin pavojingas recidyvistas arba asmuo, pirmiau nusikaltęs tyčiniu nužudymu.
Tyčinis nužudymas dėl savanaudiškų paskatų. Savanaudiškos paskatos – tai siekimas turtinės naudos (pinigų, kito turto, turtinių teisių) arba ketinimas išvengti materialinių išlaidų (skolos gražinimo, alimentų mokėjimo), arba kitoks savanaudiškumas.
Nužudymas dėl savanaudiškų paskatų yra baigtas nusikaltimas nuo nukentėjusiojo mirties momento, nors turtas ir nebuvo užvaldytas. Jeigu kaltininkas nužudo žmogų keršydamas jam už tam tikrų interesų pažeidimą, tačiau nesiekia gauti materialines naudos ir jos gauti negali, nėra nužudymo dėl savanaudišku paskatų sudėties.
Iš teismų praktikos žinoma, kad yra žmonių, kurie nužudo vaiką, nedarbingą sutuoktinį ar kitą asmenį, kuri išlaikyti privalo. Tačiau toks nusikaltimas padaromas ne visuomet dėl savanaudiškų paskatų. Todėl jis ir kvalifikuojamas priklausomai nuo motyvo.
Pavyzdžiui, Vilniaus gyventojas B. savo namuose iš medžioklinio šautuvo nušovė sunkiai sergančią ir psichiškai nesveiką savo motiną, kurią privalėjo išlaikyti ir globoti. Teisme paaiškėjo, kad nužudė ne todėl , kad jai prižiūrėti reikėjo lėšų ir papildomų rūpesčių, o todėl, jog negalėjo pakelti jos kančių ir elgesio. Pilietį nuteisė laisvės atėmimu 9 metams atliekant bausmę sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijoje
Tyčinis nužudymas dėl chuliganiškų paskatų. Šį nusikaltimą apibudinama kaip nužudymą dėl motyvų, kuriais siekiama šiurkščiai pažeisti viešąja tvarka, parodyti nepagarbą žmonių bendrabūvio ir socialistinės moralėms normoms. Nužudymu dėl chuliganiškų paskatų pripažįstamas
toks nusikaltimas, kai tai padaroma visiškai be vados arba pasinaudojant mažareikšme vada. Chuliganiški motyvai jungia įvairias paskatas, kurioms budingas vienas bendras bruožas – visiškai kitų asmenų, visuomenės interesų niekinimas. Žudoma dėl chuliganiškų paskatų vien todėl, jog kaltininkui teikia malonumą bei pasitenkinimą patys nusikalstami veiksmai. Dažnai jam preteksto nereikia arba užtenka mažareikšmes dingsties. Gana dažnai nužudymas dėl chuliganiškų paskatų būna apskritai chuliganizmo tęsinys.
Pavyzdžiui, nepilnametis V. kartu su grupe draugu Vilniuje Sierakausko gatvėje prikibo prie einančių pro šalį vaikinus G. ir KK. ir pareikalavo cigarečių. Šie atsisakė. Tada V. nusilaužė daugiau kaip metro ilgio sunkoką medžio šaką, smoge ja K. ir jį užmušė. Teismas paauglį nuteisė už tyčinį nužudymą dėl chuliganiškų paskatų laisvės atėmimu 10 metų sustiprintojo rėžimo auklėjimo darbų kolonijoje.
Nužudymas ryšium su nukentėjusiojo vykdymu tarnybinių ar visuomeninių pareigų. Tarnybinių ar visuomeninių pareigų vykdymas yra labai svarbi tarnybinių piliečių pareiga. . Tarnybinių pareigų vykdymas – tai pareigūno ar kurio kito , netgi eilinio darbuotojo tarnybinių funkcijų, susijusių su einamomis pareigomis aarba dirbamų darbų, atlikimas. Visuomeninė veikla – tai arba piliečio vykdymas specialiai jam pavestų visuomeninių pareigų, arba atlikimas kitų veiksmų visuomenės ar pavienių asmenų interesais. Esminę reikšmę turi nužudymo motyvas ir tikslas.
Nukentėjusiais būna pareigūnai, keliantys pavaldiems darbuotojams reikalavimus, susijusiu ssu darbu, arba vykdantys kitas pareigas. Pavyzdžiui, Pikčiurnų kolūkio specialistas E. šio ūkio kontoroje, keršydamas kolūkio pirmininkui už tai, kad jis jį girtą išprašė iš kolūkio vyriausiuoju specialistų pasitarimo, peiliu smogė jam į kairę krūtines pusę padare sunkų, pavojingą gyvybei kūno sužalojimą. Teismas pripažino, kad E. pasikėsino nužudyti kolūkio pirmininką ryšium su jo tarnybine veikla ir nuteisė 9 metams laisves atėmimu sustiprintojo rėžimo pataisos darbų kolonijoje.
Nužudymas dviejų ar daugiau asmenų. Toks nužudymas yra visada pavojingesnis visuomenei negu nužudymas vieno asmens analogiškomis aplinkybėmis. Baudžiama jei žudikas buvo iš anksto suplanavęs nužudyti du ar daugiau asmenų. Jei vieną žmogų nusikaltėlis nužudo tyčia, o dar vienam ar keliems gyvybę atima neatsargiai, tai yra to visai nenorėdamas ir pamatuotai tikėdamasis, kad tie žmonės nnemirs, jam inkriminuojamas vieno žmogaus nužudymas ir neatsargus gyvybės atėmimas, o ne tyčinis dviejų ar daugiau asmenų nužudymas.
Nužudymas žinomai nėščios moteries. Šis nusikaltimas laikomas pavojingesniu visuomenei už paprastą nužudymą todėl, kad kaltininkas kėsinasi į nėščios moteries, kuri mūsų visuomenėje ypač saugoma ir gerbiama, gyvybę ir kartu sunaikina vaisių – busimą žmogų. Nusikaltimas klasifikuojamas tik tada jei kaltininkas tikrai žinojo, kad moteris laukiasi.
Nužudymas pavojingu daugelio žmonių gyvybei būdu. Dėl kėsinimosi nužudyti asmenį iškyla grėsme ne tik pasirinktos nusikaltimo aukos, bbet ir dar bent vieno asmens gyvybei, ir kaltininkas tai supranta – mato ar žino, kad šalia aukos yra daugiau žmonių.
Nužudymas itin žiauriai. Kiekvienas nužudymas yra žiaurus nusikaltimas, tačiau nužudymas ypatingai žiauriai rodo nepaprasta žudiko nežmoniškumą, negailestingumą, beširdiškumą. Žiauriu nužudymu laikomi sudeginimas, kankinimas panaudojant įvairius įrankius, žalojant itin skausmingus kūno vietas, ilgai žalojant, žudant artimo žmogaus akyse.
Nužudymas turint tikslą paslėpti kitą nusikaltimą. Nužudymas turint tikslą paslėpti kitą nusikaltimą arba palengvinti jį padaryti sudaro didesnį pavojų visuomenei todėl, kad jis susijęs su kitu nusikaltimu ir padaromas dėl žemų paskatų. Šiuo atveju kaltininkas siekia padaryti kitą nusikaltimą arba jį paslėpti bet kokia kaina, netgi nužudydamas žmogų.
Nužudymas, kai tai padarė itin pavojingas recidyvistas. Recidyvistas – kai žmogus nebe pirmą kartą padaro labai sunku nusikaltimą. Svarbu tik tai, kad itin pavojingu recidyvistu būtų pripažintas iki šio nusikaltimo padarymo, ankstesniu nuosprendžiu. Pakartotinis nužudymas yra tada , kai kaltininkas, jau buvęs nuteistas už tyčinį nužudymą, vėl padaro tokį patį nusikaltimą.
VI. TYČINIS SAVO NAUJAGIMIO NUŽUDYMAS
Atsakomybės už tokį nužudymą lengvinimo pagrindas yra tai, kad gimdymo procesas daro tam tikrą įtaką moteries organizmui, jos psichikai. Todėl gimdanti moteris ar tik pagimdžiusi nesugeba reikiamai kontroliuoti savo elgesio.
Šie nusikaltimai yra gana reti. Dėl ššios priežasties motina, nužudžiusi savo naujagimį gimdymo metu ar tuoj po jo, baudžiama švelniau nei už paprastą nužudymą – laisvės atėmimu iki 5 metų arba pataisos darbais iki 2 metų Savo naujagimius dažniausiai žudo vienišos motinos, pabūgusios moralinių ar materialinių sunkumų , kylančius gimus kūdikiui.
Naujagimis nužudomas įvairiais budais – pasmaugiant, uždusinant, paskandinant. Taciau kūdikio mirties priežastis būna ir neveikimas. Pasirūpinti tik gimusiu, bejėgiu kūdikiu privalo pati motina, jeigu ji gimdo ne ligoninėje, viena. Taciau jeigu motina sąmoningai juo nesirupino, nors ir gali tai padaryti, ir naujagimis miršta, jis nužudomas neveiksniu.
VII. TYČINIS NUŽUDYMAS LABAI SUSIJAUDINUS
Tyčinis nužudymas didžiai susijaudinus priskiriamas nužudymams lengvinančioms aplinkybėms.
Už šį nusikaltimą numatoma švelnesnė atsakomybė nei už paprastąjį nužudymą – laisvės atėmimas iki 5 metų arba pataisos darbai iki 2 metų.
Didelis susijaudinimas, kitaip dar vadinamas fiziologiniu afektu, tam tikromis sąlygomis daro didelį poveikį žmogaus elgesiui, susilpnina jo kontrolę, iš dalies slopina intelektualinę veiklą. Fiziologinį afektą reikia skirti nuo patologinio, kurio metu asmuo visai negali suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti ir todėl yra nepakaltinamas.
Ne kiekvienas nusikaltimas padarytas fiziologinio afekto būsenoje, laikomas padarytų lengvinančiomis aplinkybėmis, o tik toks, kai staigiai ir labai susijaudinama dėl paties nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų – smurto ar sunkaus įžeidimo. Priešingas įįstatymams smurtas reiškiasi kėsinimusi į gyvybę, kūno sužalojimais ir panašiai. Smurtas paprastai pavartojamas prieš kaltininką ar jo artimuosius. Bet jeigu toks smurtas buvo susijęs su užpuolimu ir asmuo turėjo teisę į būtinąją gintį, už nužudymą nebaudžiama visai.
Sunkus įžeidimas – tai toks asmenybės garbės ar orumo žeminimas žodžiu ar veiksmu, kuris galėjo skaudžiai užgauti žmogų. Įžeidimas yra tyčinis nusikaltimas ir jam budingas įžeidėjo siekimas pažeminti kito asmens garbe bei orumą.
Įstatyme kalbama apie staiga kilusį didelį susijaudinimą. Atsakomybė galima tik tada, kai didelis susijaudinimas kilo staiga ir reiškėsi kaip tiesioginę reakcija jį sukelusią priežastį. Jeigu tarp susijaudinimo ar įžeidimo kaltininko veiksmų praeina tam tikras laikas, tai nereiškia , kad susijaudinimas nebuvo staigus.
VIII. NUŽUDYMAS PERŽENGUS BŪTINOSIOS GINTIES RIBAS
Būtinosios ginties institutas baudžiamojoje teisėje yra svarbi viešosios tvarkos, visuomenės ir piliečių interesų saugojimo priemonė. Veiksmai, kuriais atremiamas nusikalstamas pasikėsinimas, yra naudingi visuomenei, todėl nėra nusikalstami, nors besikėsinančiam ir padaroma žala.
Kai besikėsinantis padaryti nusikaltimą asmuo nužudomas, jį nužudęs žmogus netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu tik nėra peržengtos būtinosios gintie ribos.
Būtinosios ginties ribų peržengimas – tai aiškus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobūdžio ir intensyvumo. Tokiais atvejais asmuo netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn, kai jis pavartoja užpuolimui atremti intensyvesnius budus bei priemones negu užpuolikas.
Peržengiant būtinosios ginties
ribas, gyvybę užpuolėjui atimama ir tyčia, ir dėl neatsargumo. Baudžiama už nužudymą peržengiant būtinosios ginties ribas laisvės atėmimu iki 3 metų arba pataisos darbais iki 2 metų.
IX. NEATSARGUS GYVYBĖS ATĖMIMAS
Nužudymas dėl neatsargumo, be abejo, mažiau pavojingas visuomenei nusikaltimas negu tyčinis nužudymas. Neatsargiai gyvybė atimama tais atvejais, kai kaltininkas numato, kad dėl jo elgesio gali mirti, bet yra daugmaž tikras, kad dėl tam tikrų aplinkybių mirties bus išvengta, taip pat ir tada, kai kaltininkas nenumato, kad dėl jo elgesio žmogus ggali mirti, bet yra akivaizdu, kad jis galėjo ir turėjo tai numatyti.
Nužudymą dėl neatsargumo reikia skirti nuo mirties dėl veiksmų visai be kaltės, kai asmuo nenumato ir negali tokiu pasekmių numatyti. Kvalifikuotasis nužudymas dėl neatsargumo būna tada, kai kaltininkas nužudo sąmoningai nesilaikydamas atsargumo taisyklių, ir kai dėl neatsargumo nužudomi du asmenis ar daugiau.
Sąmoningai nesilaikoma atsargumo taisyklių dėl šių priežasčių:
1. dėl tyčinių nusikalstamu veiksmu
2. dėl veiksmų, kurie nėra nusikalstami, tačiau uždrausti įstatymo
3. dėl veiksmų, kurie uždrausti tam tikromis instrukcijomis arba taisyklėmis
4. dėl vertimosi profesija, kkuria verstis asmuo neturėjo teises
5. dėl veiksmų, prieštaraujančiu mokslo duomenims arba profesinėms taisyklėms
6. dėl veiksmų, pažeidžiančiu normalias atsargumo taisykles bendraujant
X. PRIVEDIMAS PRIE SAVIŽUDYBĖS
Mūsų visuomenėje savižudybė smerkiama. Kito asmens privedimas prie savižudybės tam tikromis sąlygomis yra nusikaltimas. Žiaurus elgimasis ar kitoks panašus eelgesys yra būtina atsakomybės už privedimą prie savižudybės sąlyga.
Žiaurus elgimasis – tai fizinis smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu, jo kankinimas, varymas iš namų, maisto, drabužių nedavimas. Kitoks panašus elgesys reiškiasi smeigimu, įžeidinėjimu, pasityčiojimu. Nusikaltimo sudėtis yra tik tada, kai žiaurus ar panašus i juos poelgiai ne pavieniai, o sisteminingi.
Nelaikomi žiauraus ar kitokio panašaus elgesio aktais tokie veiksmai, kaip atsisakymas toliau draugauti, vesti, ar teketi. Jeigu dėl tokių veiksmų žmogus ir nusižudo, šitaip pasielgęs asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
Už privedimą prie savižudybės atsako tik toks asmuo, nuo kurio nukentėjusysis materialiai ar kitaip priklauso. Materialinę priklausomybę sąlygoja tai, kad vienas asmuo yra kito išlaikomas arba gauna iš jo esminę materialinę paramą. Už privedimą prie savižudybės baudžiama laisvės atėmimu iki 55 metų.
XI. NUSIKALTIMAI ŽMOGAUS SVEIKATAI
Nusikaltimai sveikatai skirstomi į:
1. kūno sužalojimus;
2. smūgių sudavimą ir žiaurų kankinimą;
3. užkrėtimą venerine liga.
Kūno sužalojimai labai įvairūs pagal pavojingumą visuomenei nusikaltimai. Jų pavojingumą sąlygoja asmens sveikatai sukelti padariniai, kaltės formai kitos aplinkybės. Kūno sužalojimo objektas yra kito žmogaus sveikata. Sužalojama ir veikimu (žalojama rankomis, kojomis, su įrankiais ir pan.), ir neveikimu (žalojama neduodant maisto, neslaugant).
Pagal sveikatos padarytos žalos dydį ir pastovumą kūno sužalojimai skirstomi į:
1. Sunkius – tai pats sunkiausias nusikaltimas. Požymiai: pavojingumas gyvybei, regėjimo, girdėjimo ar kurio nnors kito organo ar jo funkcijų netekimas, psichinė liga, sveikatos sutrikimas, žmogaus mirtis;
2. apysunkius – tai ilgalaikis kurio nors organo funkcijų sutrikimas ar kitoks ilgalaikis sveikatos suirimas. Požymiai: šis sužalojimas nėra pavojingas gyvybei jo padarymo metu ir jis nesukelia sunkiam kūno sužalojimui budingų pasekmių;
3. lengvus – laikomas toks sužalojimas, kurio pasekme yra sveikatos sutrikimas, trunkantis ilgiau kaip 6 dienas, bet neilgiau kaip 3 savaites
Smūgių sudavimas – tai vienas ar keli smogimai į įvairias nukentėjusio kūno vietas, kai jais nepadaroma objektyvios žalos sveikatai.
Žiauraus kankinimo pobūdžio yra tokie veiksmai, kuriais sukeliamas daugkartinis ar ilgalaikis skausmas.
Venerine liga – paprastai užkrečiama lytinių santykio metu. Už užkrėtimą kaltininkas atsako tik tada, jeigu jis žinojo, jog serga šia lyga.
XII. LYTINIAI NUSIKALTIMAI
Baudžiamoji teisė saugo moters laisvę, teises ir garbę lytinių santykių srityje, nepilnamečių lytinę neliečiamybę. Teisės normomis siekiama apsaugoti nepilnamečius nuo ankstyvo įtraukimo į lytinį gyvenimą, nuo ištvirkimo. Taip pat saugoma mūsų socialistinėje visuomenėje susiformavusi šių santykių sankloda, įtvirtinami moraliniai seksualiniu santykių principai.
Lytiniais nusikaltimais padaroma ar gali būti padaroma didelę žalą nukentėjusiuoju sveikatai. Įstatymas už daugumą lytinių nusikaltimų numato griežtas bausmes.
Visi lytiniai nusikaltimai padaromi tyčia. Už lytinius nusikaltimus atsako 16 metų turintys asmenys, o už išžaginimą – 14 metų kaltininkai.
Lytiniai nusikaltimai suskirstomi į 3 grupes:
1. Nusikaltimai moters llytinei laisvei, teisėms ir garbei – išžaginimas, prispyrimas jos lytiškai santykiauti;
2. Nusikaltimai nepilnamečių lytiniam neliečiamumui – lytinis santykiavimas su lytiškai nesubrendusiu asmeniu, tvirkinamieji veiksmai;
3. Kiti lytiniai nusikaltimai – vyro lytinis santykiavimas su vyru.
Išžaginimu neretai padaroma žala ir moters sveikatai, sukeliamos jai ir fizines, ir psichines traumos. Išžaginimai – patys sunkiausi ir labiausiai paplitę lytiniai nusikaltimai. Tai lytinis santykiavimas prieš moters valią ir be jos sutikimo. Valia gali būti palaužiama 3 budais – pavartojant fizinį smurtą, grasinimus bei pasinaudojant bejėgišką jos būkle. Budingas fizinio smurto vartojimas. Baudžiama laisvės atėmimu nuo 3 iki 7 metų, o už pakartotiną – nuo 5 iki 10 metu.
Grupiniai išžaginimai – dažniausiai tai grupe asmenų, nepilnameciai. Jie sudaro didesnį pavojų visuomenei. Baudžiama laisvės atėmimu iki 10 metų.
Nepilnametės išžaginimas yra itin pavojingas visuomenei nusikaltimas .Juo pažeidžiamas normalus fizinis ir psichinis jos vystymasis, jai padaroma didelę moralinę žalą. Nepilnametė tai 14-18 metų . Baudžiama laisvės atėmimu nuo 3 iki 10 metų. Už mažametį išžaginimą baudžiama laisvės atėmimu nuo 5 iki 15 metų.
XIII. NUSIKALTIMAI ŽMOGAUS LAISVEI
Asmeninė laisvė suprantama kaip asmens teisę savo nuožiūrą pasirinkti buvimo vietą, laisvai persikelti iš vienos vietos į kitą, disponuoti savimi. Kai į asmeninę žmogaus laisvę kėsinasi pareigūnas, jis privalo atsakyti pagal įstatymus, numatančius atsakomybę uuž pareiginius nusikaltimus ar nusikaltimus teisingumui. Kai tokia veika padaro privatus asmuo, ji kvalifikuojama kaip nusikaltimas asmeniui.
Neteisėtas laisvės atėmimas – asmens perkelimas prieš jo valią į kitą vietą, kitą miestą, namą, rūsį. Laisvės atėmimas yra tada, kai asmuo sulaikomas tam tikroje vietoje, į kuria jis pateko savo noru, bet kurioje pasilikti nebenori. Laisvės atėmimas yra nusikaltimas tik tuo atveju, kai jis yra neteisėtas. Baudžiama už ši nusikaltimą laisvės atėmimu iki vienerių metų, arba pataisos darbai tam pačiam laikotarpiui.
Fizinės kančios – tai dideli fiziniai skausmai ar kiti kentėjimai. Jos sukeliamos tada, kai nukentėjusysis netinkamai laikomas nelaimėje.
Vaiko pagrobimas – tai jo paėmimas iš teisėtai jį laikančiu pas save asmenų prieš jo valią. Pagrobiamas įvairiai – slaptai, atvirai, panaudojant smurtą, apgaulę.
Būtina atsakomybės už jį sąlyga – savanaudiškos ar kitos žemos paskatos. Savanaudiškos paskatos reiškia materialine naudos siekimą. Už vaiko pagrobimą baudžiama laisves atėmimu iki 6 metų.
XIV. NUSIKALTIMAI ŽMOGAUS ORUMUI
Asmens garbė ir orumas mūsų visuomenėje laikomi didelėmis žmogaus vertybėmis. Už pačius pavojingiausius visuomenei žmogaus orumo pažeidimus nustatyta baudžiamoji atsakomybė. Nusikalstamas kėsinimasis į asmens orumą pasireiškia kaip šmeižimas ar įžeidimas.
Šmeižimą įstatymai apibudina, kaip skleidimą žinomai melagingu prasimanymu, žeminančiu kito asmens garbę.
Prasimanymai skleidžiami tiek žodžiu tiek raštu.
Skleidimo būdas yra telefoniniai skambučiai, laiškai, pasisakymai.
Nusikaltimas yra tik tokios skleidžiamos žinios, kurios yra melagingos ir žeminančios kito asmens garbe.
Šmeižimas laikomas baigtu nusikaltimu nuo prasimanymo paskleidimo bent vienam asmeniui. Neturi reikšmes, ar asmuo, kuriam buvo perduoti prasimanymai, patikėjo jais, ar nukentėjusysis jautėsi esąs pažemintas, ar jis žinojo apie šmeižimą.
Įžeidimą įstatymai apibudina kaip tyčini asmenybes garbės arba jos orumo žeminimą žodžiu, ar raštu veiksmu.
Įžeidimas – tai kito žmogaus garbės ir orumo žeminimas tokiu būdu, kuris prieštarauja mūsų visuomenėje eesančioms elgesio taisyklėms. Įžeidimu išreiškiamas kito žmogaus neigiamas įvertinimas.
Įžeidimas yra nepriklausomai nuo to, ar tas neigiamas vertinimas atitinka tiesa, ar yra melagingas.
Šmeižimo ir įžeidimo skirtumai:
a) šmeiždamas kaltininkas skleidžia prasimanytus faktus, o įžeisdamas – pateikia nukentėjusiojo asmenybės neigiamą įvertinimą bendrais bruožais;
b) smeigimo atveju skleidžiami prasimanymai yra melagingi, o įžeidimo – gali atlikti tiesa, tačiau išreiškiami neprideramu būdu;
c) šmeižtas apie konkretų žmogų adresuojamas kitiems asmenims, o įžeidimas – jam pačiam.
IŠVADOS
Dažnai mes, patys to nesuvokdami, suteikiame nusikaltėliams informaciją apie mus ir mūsų artimuosius, apie mmaterialinius padėčius bei mūsų silpnybes. Visos šios detales dažniausiai paaiškėja po nusikaltimo ar žmogžudystes.
Ne veltui sakoma, jog atsargu ir Dievas saugo. Ir tai tiesa. Gyvenimas lyg veidrodis, dažniausiai parodo tik tai, kas iš tiesų yra.
Neretai policija kreipiasi į ggyventojus su agitaciniais lapeliais, primindama, kad, pastebėjus prie namų ar laiptinėse besisukinėjančius įtartinus žmones, reikia kuo skubiau pranešti policijai, kad išvengtume nors kelis nusikaltimus. Padedami teisėsaugai, mes padedam sau.
Praktika rodo, kad didesnė dalis nusikaltimų padaroma dėl mūsų nerūpestingumo ir pernelyg pasitikime savimi.
Kaltininko asmenybės įvertinimas yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga.
Vertindamas nusikaltimą padariusiojo asmenybę, teismas skiria asmenybės požymius, kurie lemia asmens pavojingumą, ir požymius, kurie tam įtakos neturi. Kaltininko pavojingumą nulemia požymiai, charakterizuojantys jį iki nusikaltimo padarymo.
Įvertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą bei parinkda¬mas bausmės rūšį ir dydį, teismas kreipia ypatingą dėmesį į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplin¬ky¬bėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusi¬kalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo ttik loginė kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio pasekmė.
Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo gali būti pripažįsta¬mas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei toks gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo.
NAUDOTA LITERATŪRA:
1. S. Bikelis „Baudžiamoji teisė“/Ką turėtų žinoti kiekvienas 2001
2. A. Pėstininkas „Nusikaltimai asmeniu“ 1984
3. LR Baudžiamasis kodeksas
4. LR Konstitucija
5. Baudžiamoji teise Specialioji dalis 1 knyga
6. LAT 1999-12-23 Nr.23.doc
VADOVO ATSILIEPIMAI
Atsiliepimai. Pastabos
______________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________
Įvertinimas______________________________________________________________
Kursinio darbo vadovas____________________________________________________
(vardas pavardė parašas)
Data 2006m._________mėn.______d.
