žmogaus teisių apsauga europos sąjungos teiseje

PLANAS

I. ĮŽANGA.

II. ŽMOGAUS TEISIŲ APSAUGOS EUROPOS SĄJUNGOJE RAIDA.

III. ŽMOGAUS TEISIŲ ES TEISĖJE ŠALTINIAI:

1. 1950m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.

2. 1999m. ES Pagrindinių teisių chartija.

3. procesinės teisės .

IV. EUROPOS TEISINGUMO TEISMAS KAIP ŽMOGAUS TEISIŲ APSAUGOS INSTITUCIJA.

V. EUROPOS TEISINGUMO TEISMO IR EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMO SANTYKIS.

VI. „EUROPOS SĄJUNGA GINA SAVO PILIEČIUS“ (socialinės ir užimtumo politikos, lygiateisiškumo (nediskriminacijos) principo, vaikų teisių apsaugos įgyvendinimas).

VII. IŠVADOS.

ĮŽANGA

„Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai“.

(1948m. Visuotinė žžmogaus teisių deklaracija)

Žmogaus teisės turi plačią politinę, filosofinę, moralinę bei teisinę prasmę. Žmogaus teises galima apibrėžti kaip vertybes, kurios formavosi palaipsniui dviejuose lygiuose – nacionaliniame ir tarptautiniame, ir kurių tikslas – užtikrinti žmogaus kaip biologinės ir kaip socialinės būtybės egzistavimą bei vystymąsi. Beje, visuomenė nuolat keičiasi ir nebus akimirkos, kai visos teisės ir laisvės bus visiškai užtikrintos ir apsaugotos. Iš to seka, jog žmogaus teisės – tai evoliucinio pobūdžio kategorija, todėl negalime kalbėti apie baigtinį šių teisių sąrašą

Nors žmogaus tteisių instituto ištakų galima ieškoti dar Senovės Graikijoje, vis tik žmogaus teisių institutas „suklestėjo“ tik po II- jo Pasaulinio karo, XXa. viduryje. 1948m. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija pirmąkart universaliu lygiu apibrėžė žmogaus teises. Vėlesni tarptautiniai paktai išskyrė ir įtvirtino konkrečias ppolitines, pilietines, socialines, ekonomines, kultūrines teises ir laisves. 1950m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija buvo pirmoji tarptautinė sutartis, kodifikavusi šias teises; šios Konvencijos pagalba sukurta pirmoji tarptautinių peticijų prieš žmogaus teisių pažeidimus sistema ir pirmasis žmogaus teisių apsaugos teismas. Reikia pastebėti, kad žmogaus teisių teisinio reguliavimo ir jų apsaugos mechanizmų kūrimo iniciatyva priklausė Jungtinėms Tautoms.

Deja, Europos Bendrijai negalima taikyti iniciatoriaus vardo, be kita ko dar reikia pridurti, kad Bendrija, ypač savo egzistavimo pradžioje, stengėsi vengti žmogaus teisių klausimų reguliavimo. Buvo laikomasi pozicijos, kad Bendrijai kaip sistemai, grindžiamai griežtai ekonominiais interesais, žmogaus teisų apsaugos sritis yra visiškai svetima. Pirminėse Bendrijos sutartyse daugiausia dėmesio skirta prekybai ir kitiems ekonominiams klausimams, o klausimai, susiję su žmogaus teisių apsauga priskiriami išimtinai EEuropos žmogaus teisių teismo (įsteigto Europos Tarybos) kompetencijai.

Žmogaus teisių apsaugos klausimai Bendrijai parūpo tik vėlesniais jos raidos etapais, kai vis gilėjanti integracija ir vis dažnėjančios konfliktinės situacijos tarp valstybių narių ir Bendrijos teisės įrodė, jog teisinė sistema be žmogaus teisių doktrinos kai kuriose valstybėse narėse gali sukelti konstitucinių problemų. Ir nors dabar žmogaus teisės pripažįstamos Europos Sąjungos teisės pagrindu, vis dar išlieka daugybė žmogaus teisių reguliavimo problemų.

II. ŽMOGAUS TEISIŲ APSAUGOS EUROPOS SĄJUNGOJE RAIDA

Nuo XXa. vidurio žmogaus teisių instituto plėtotė tapo iitin intensyvi: 1950m. Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau tekste – EŽTK arba Konvencija) funkcionavimo sėkmę patvirtina ir tai, kad nuo jos įsigaliojimo 1953 metais jos dalyvių skaičius išaugo daugiau kaip tris kartus ir dabar apima praktiškai visą Europos kontinentą. Žmogaus teisių institutas intensyviai plėtojosi, darydamas didžiulę įtaką tiek valstybių narių, tiek tarptautinės teisės sistemoms, nepalikdamas galimybės Europos Bendrijų teisinei sistemai – kad ir siekiančiai išimtinai ekonominių tikslų – atsiriboti ir toliau ignoruoti žmogaus teisų svarbą. Nors Europos Bendrijų steigimo sutartyse nerasime nei tiesioginių nuostatų, nei atviresnių užuominų žmogaus teisių klausimu, tai nereiškia, kad tuo metu, kai buvo kuriamos Bendrijos, šios vertybės nebuvo svarbios vieningos Europos idėjų šalininkams. Antai, dar 1952m. Europos gynybos bendrijos steigimo sutartyje (deja, taip ir neįsigaliojusioje) nustatyta pareiga gerbti politines laisves ir pagrindines asmens teises, o 1953m. Europos politinės bendrijos sutarties projekte siekta perimti materialias EŽTK nuostatas – Konvencijos I skyrių ir I-jį protokolą traktuoti kaip svarbiausiąją EB teisės dalį – ir suteikti atitinkamą kompetenciją Europos teisingumo teismui.

Apibendrinant įvairias teisės literatūroje pateikiamas nuomones, galima teigti, kad pagrindinė priežastis, ilgam atitolinusi formalų žmogaus teisių pripažinimą Europos Bendrijų konstitucinėse sutartyse, ir buvo sumanymų įkurti prieš tai nurodytas politinio pobūdžio bendrijas žlugimas bei apsiribojimas ekonomine integracija – ilgą laiką bbuvo orientuotasi į ūkio subjektus, o ne į individus .

Taigi iš pradžių, susidūręs su žmogaus teisių ir laisvių, paprastai garantuojamų valstybių narių konstitucijose, klausimais, kurie iškildavo nacionaliniams teismams taikant Europos Bendrijos teisę, Europos teisingumo teismas (toliau tekste – ETT arba Teismas) teigė negalįs pasakyti, ar Bendrijų institucijų priimtos priemonės atitinka šias teises ir laisves. Taip 1959m. byloje Stork v. High Authority Teimas nusprendė, kad Vyriausioji valdyba (Europos anglių ir plieno bendrijų institucija), gavusi įmonės skundą dėl jos atžvilgiu priimto sprendimo, nebuvo kompetetinga nagrinėti, ar sprendimas pažeidė Vokietijos konstitucijoje įtvirtintus bendruosius principus. Nors iš esmės pripažindamas bendrųjų principų egzistavimą ir svarbą, Teismas nesutiko, kad jais galima būtų remtis, ginčijant Bendrijų institucijų aktų teisėtumą – vengdamas tiesiai atsakyti į nacionalinių teismų paklausimus, ar konkretūs Bendrijos teisės aktai atitinka žmogaus teises, Teismas ir toliau apsiribodavo bendrais teiginiais, pavyzdžiui, „Bendrijos teisė negali būti panaikinama remiantis nacionaline netgi konstitucine teise“. Tokia teismo pozicija pirmiausiai kėlė ūkio subjektų, patekusių į Bendrijos jurisdikciją, nepasitenkinimą. Situacija ypač komplikavosi, kuomet dalis nacionalinės valdžios kompetencijos sričių (kurios buvo tradiciškai ribojamos konstitucinių nuostatų, siekiant užtikrinti piliečių interesų apsaugą) perdavus jas bendrijos kompetencijai, nebeteko jokių analogiškų apribojimų: „individai neteko teisės pasiremti savo šalies Konstitucija, nesuteikiant analogiškos apsaugos bendrijų lygiu, o tai sukėlė ttikrą „teisingumo trūkumą“ .

Problema dar labiau paaštrėjo, Europos teisingumo Teismui pradėjus savo praktikoje teigti EB teisės viršenybės principą. Valstybės narės nuogąstavo, kad Bendrijos teisė kėsinsis į pagrindines vertybes, ginamas jų nacionalinės teisės, o pati neužtikrins šių vertybių tinkamos apsaugos. Beje, plečiantis Bendrijų kompetencijąi į vis naujas sritis (aplinkos apsauga, vartotojų apsauga, kultūra, sveikata, švietimas), didėjo ir žmogaus teisių pažeidimo galimybė.

Tapo akivaizdu, jog ES teisinė sistema be žmogaus teisių doktrinos gali sukelti konstitucinių problemų. Siekiant to išvengti bei užtikrinti tolesnę EB integraciją, ETT nusprendė išplėtoti Bendrijos koncepciją žmogaus teisių apsaugos klausimais. Pradžia tam buvo padaryta 1969m. byloje, kurioje ieškovas iš Vokietijos, Stauder v Ulm, norėjęs pagal socialinę aprūpinimo programą su nuolaida įsigyti sviesto, prieštaravo nustatytai tvarkai, reikalaujančiai pateikti kuponą, rodantį jo pavardę ir adresą. Ieškovo nuomone, toks reikalavimas atskleisti asmens tapatybę yra pažeminimas ir tai pažeidžia jo, kaip žmogaus, pagrindines teises. ETT nustatė, kad kupone neturi būti nurodoma sviesto gavėjo pavardė ir pareiškė, kad “ginčytina nuostata niekuo nepažeidžia žmogaus teisių, kurios yra Bendrijos teisės bendrųjų principų dalis ir yra ginamos teismo”. Taigi buvo pripažinta, jog pagrindinės žmogaus teisės yra Bendrijos teisės bendrasis principas. Visgi Stauder v Ulm byloje ETT dar uoliai vengė bet kokių nuorodų į kokį nors tarptautinį dokumentą,

skirtą šių pagrindinių teisių apsaugai.

Šiek tiek vėliau, 1970m., spręsdamas Internationalle Handelgesellschaft bylą, Teismas taip pat pažymėjo, kad “pagrindinių teisių apsauga, būdama įkvėpta bendrų visoms valstybėms narėms konstitucinių tradicijų, turi būti užtikrinama Bendrijos struktūros ir tikslų rėmuose”. Šioje byloje, kurioje preliminarios teismo išvados prašė Vokietijos nacionalinis teismas, ieškove buvo prekybos įmonė, įsigijusi kukurūzų žaliavos eksporto licenciją ir pateikusi reikiamą užstatą. Šis užstatas iš dalies buvo konfiskuotas, nes įmonė nespėjo viso produkcijos kiekio eksportuoti per licencijoje nustatytą terminą. Ieškovas reikalavo panaikinti ttokio reglamento teisėtumą, kaip prieštaraujančio Vokietijos konstitucijoje įtvirtintiems ūkinės veiklos laisvės, proporcingumo principams. Deja, Teismas nusprendė, kad ribojimai proporcingi siekiamam tikslui.

ETT pagrindines Bendrijos ginamas žmogaus teises pradžioje dažniausiai kildino iš valstybių narių konstitucinių tradicijų ir tik vėliau jų šaltiniu nurodė ir tarptautinės teisės aktus. 1974m. nagrinėdamas bylą, kurioje ieškovė – maža anglių prekybos įmonė Nold – ginčijo Komisijos sprendimą, įteisinantį anglių didmeninę prekybą tik dideliu kiekiu, ir ieškovo nuomone, tuo pažeidusį jo teises ir lėmusį jo bankrotą. Teismas, vertindamas ieškovo tteiginius, neva Komisijos sprendimas pažeidžia jo teisę į nuosavybę ir teisę laisvai verstis verslu, nagrinėjo nacionalinių konstitucijų ir EŽTK suteikiamas šių teisų garantijas ir pripažino, kad tokios teisės nėra absoliučios – jos priklauso nuo ginamų vertybių socialinės funkcijos, ir todėl ggali būti ribojamos vardan visuomenės intereso. Panašiai ir “Bendrijos teisėje yra leistini tam tikri šių teisių apribojimai, kurie gali būti pateisinami Bendrijos siekiamais bendrais tikslais, su sąlyga, kad nepažeidžiama šių teisių esmė, <.> o grynai komerciniai tikslai neįeina į jų apimtį”. Teismo nuomone, ginčijamas Bendrijos aktas nepažeidė ieškovo teisių, jo patirtus nuostolius lėmė ne minėtas aktas, o ekonominiai anglių pramonės pokyčiai, prie kurių ieškovas turėjo prisitaikyti. Be kita ko, Nold byloje Teismas jau pripažino, kad tarptautinės sutartys dėl žmogaus teisių galėtų nurodyti kryptis, kurių reikėtų laikytis Bendrijos teisėje.

Teismo praktiką žmogaus teisių apsaugos srityje gerokai sutvirtino EB institucijų politinis pritarimas Teismo pasirinktai krypčiai: 1977 04 05 buvo pateikta bendra Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos deklaracija, kurios preambulėje aiškiai nurodyta, jog EB tteisę sudaro ne tik pirminė ir antrinė rašytinė teisė, bet ir bendrieji teisės principai, kuriais grindžiama valstybių narių konstitucinė teisė. Pirmaeilė svarba šioje deklaracijoje teikiama ginti teises, kildinamas iš EŽTK. Vėliau panašios deklaracijos pareikštos 1986 ir 1989 metais, kurios padrąsino Teismą remtis ne Konvencija apskritai, o konkrečiomis jos normomis.

Pirmasis Bendrijos dokumentas, oficialiai pripažinęs Europos Žmogaus Teisių konvenciją, (nors jis tai padarė tik savo preambulėje) buvo 1987 metais įsigaliojęs Suvestinis Europos Aktas. Šio akto preambulėje valstybės narės išreiškė pasiryžimą ““skatinti demokratiją, grindžiamą pagrindinėmis teisėmis, kurios pripažintos valstybių narių konstitucijose ir įstatymuose, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje bei Europos socialinėje chartijoje, ir būtent – laisve, lygybe ir socialiniu teisingumu”. Praktiniu požiūriu, Suvestinis Europos Aktas paskatino ETT suinteresuotumą EŽTK naudoti kaip tiesioginį teisės šaltinį.

1992m. Mastrichto sutartimi žengtas dar vienas žingsnis: F straipsnio 2 dalyje skelbiama: “sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias garantuoja EŽTK, pasirašyta Romoje, 1950m., ir kurios kyla iš valstybėms narėms būdingų konstitucinių tradicijų kaip Bendrijos teisės bendrųjų principų“. Nors šia sutartimi žmogaus teisės pripažintos bendruoju Sąjungos teisės principu, tačiau praktiškai dar nebuvo pribrendęs laikas įtvirtinti aiškų šių teisių sąvadą sutarčių lygiu. O štai 1999m. Amsterdamo sutartyje pagarba žmogaus teisėms įvardyta kaip vienas iš principų, kuriuo remiasi Sąjunga, ir numatyta valstybių narių politinė atsakomybė už šio principo pažeidimą. Pagal šią sutartį Ministrų Tarybai suteikiama teisė imtis veiksmų kovojant su diskriminacija dėl lyties, rasės, religijos ar tikėjimo, neįgalumo, amžiaus ar seksualinės orientacijos; atskiras straipsnis skirtas kovai su rasizmu ir ksenofobija. 2001m. gruodį Nicos Europos Viršūnių Tarybos susitikime priimta Europos Sąjungos pagrindinių teisų chartija, kurioje pagaliau pateikiamas konkrečių žmogaus teisių sąrašas.

Apžvelgus žmogaus teisių ES teisėje raidą, reikia pastebėti, jog tai, kas dabar atrodo akivaizdu, yra lėtos evoliucijos, nuo 1957 iiki 1997metų rezultatas. Darytina išvada, kad ES – kaip ekonominių tikslų siekianti bendrija – savo veiklos pradžioje bandė apskritai neliesti žmogaus teisių srities. Būtent todėl žmogaus teisės į Bendrijos teisę pateko praktiniu keliu – per ETT sprendimus, pradžioje pateikdavusius teisines abstrakcijas, tačiau ilgainiui vis aiškiau formulavusius konkrečias žmogaus teises, įvardindamas jas kaip Bendruosius ES teisės principus. Pagaliau 1992m. Mastrichto sutartimi EŽTK pripažinta kaip ES teisės šaltinis, o konkretus žmogaus teisių sąrašas pateiktas 1999m. Pagrindinių teisių chartijoje.

III. ŽMOGAUS TEISIŲ EUROPOS SĄJUNGOJE ŠALTINIAI

Prieš pradedant kalbėti, kokiais formaliais šaltiniais grindžiama žmogaus teisių ES apsauga, būtina akcentuoti, kad ES teisinėje sistemoje vartojamas terminas „pagrindinės teisės“, išreiškiantis potencialiai platesnę kategoriją negu žmogaus teisės, nes apima tiek teises, įtvirtintas tarptautiniuose dokumentuose, tiek tuos nerašytinius principus, kuriuos Teismas savo praktikoje apibūdina kaip teises ir laisves . „Pagrindinių teisių“ sąrašas ES teisinėje sistemoje formavosi remdamasis iš esmės dviem šaltinių grupėmis:

• valstybių narių konstitucinėmis tradicijomis;

• žmogaus teises reglamentuojančiomis tarptautinėmis sutartimis. Tačiau čia nuorodos tik į EŽTK nepakanka, kadangi ETT dažnai rėmėsi ir Europos socialine chartija, ir Tarptautinės darbo organizacijos konvencijomis bei kitais dokumentais.

• Beje, būtina paminėti ir pačiose Bendrijų steigimo sutartyse įtvirtintus principus, tokius kaip laisvo judėjimo ir nediskriminavimo dėl pilietybės ar lyties, proporcingumo ir kt.

1. Europos žmogaus teisių iir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija

Žmogaus teisių apsaugos Europoje pagrindinis privalomojo pobūdžio dokumentas – 1950m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Nors Europos Sąjunga nėra prisijungusi prie Konvencijos, visos valstybės narės yra jos dalyvės, todėl kiekviena Konvencijos nuostata traktuojama kaip ES teisės bendrasis principas, kuriais remiasi ETT savo sprendimuose.

2. ES Pagrindinių teisių chartija

1999m. birželio 3 – 4d. Kelne Europos Viršūnių Taryba pareiškė nuomonę, kad pagrindinės žmogaus teisės ES lygmeniu turėtų būti apibendrintos chartijoje. Chartija turėtų apimti pagrindinius Europos Tarybos 1950m. Konvencijos principus, taip pat ES piliečių pagrindines teises, ekonomines ir socialines teises, numatytas Europos Socialinėje chartijoje ir EB darbuotojų pagrindinių teisų chartijoje.

2000m. gruodžio 7-11d. Nicoje vykusiame Europos Viršūnių Tarybos susitikime buvo priimta Europos pagrindinių teisių chartija; šią chartiją sudaro 54 straipsniai, suskirstyti į 6 skyrius: orumas, laisvė, lygybė, solidarumas, piliečių teisės, teisingumas. Štai kelios Pagrindinių teisų chartijoje deklaruojamos teisės ir pareigos:

• pagarba žmogaus orumui;

• teisė į gyvybę;

• teisė į laisvę ir saugumą;

• asmens duomenų apsauga;

• saviraiškos laisvė ir teisė gauti informaciją;

• teisė į mokslą;

• laisvė užsiimti verslu;

• lygybė įstatymui;

• vyrų ir moterų lygybė;

• darbdavių ir darbuotojų teisė derėtis ir sudaryti kolektyvines sutartis;

• teisė į sveikatos apsaugą;

• sąžinės, minties ir tikėjimo laisvė;

• nuosavybės teisė;

• teisė į prieglobstį.

Būtina pastebėti, kad vyksta aršios diskusijos dėl šios chartijos statuso – nors kol kas tai tėra

politinė deklaracija, ateityje tikimasi ją įtraukti į sutartis, kad ji teisiškai įpareigotų ES institucijas ir ES piliečiai galėtų ja vadovautis .

ES teisinėje sistemoje, greta žmogaus teisių, įvardijamų bendraisiais Bendrijos teisės principais, egzistuoja procesiniai teisės principai, kurie taikytini Bendrijos institucijoms įgyvendinant administracines, o ne teisės aktų leidybos funkcijas:

• Audi alteram partem: asmuo turi teisę būti išklausytas prieš skiriant jam bausmę ar kitokią priemonę.

• Non bis in idem: niekas neturi būti baudžiamas ir niekam neturi būti skiriama bausmė du kartus už tą patį ppažeidimą.

• Teisė į teisinę pagalbą: teisininkas turi teisę peržiūrėti visus su klausimu susijusius dokumentus; bendradarbiavimas tarp teisininko ir kliento yra konfidencialus.

• Apsauga nuo kaltinimo prieš save: asmuo negali būti verčiamas liudyti prieš save .

Teisinio aiškumo principas, reiškiantis, kad teisės taikymas konkrečioje situacijoje turi būti nuspėjamas, suponuoja kitus bendruosius ES principus: 1) pagarba įgytoms teisėms (reiškia, kad teisėtai įgyta teisė negali būti atimta); 2) teisės negaliojimas atgal; 3) pagrįstas tikėjimasis/ lūkesčiai (pagal šį principą asmuo turi teisę veikti pagrįstai tikėdamasis, kad teisė, kokia jji yra dabar, bus taikoma ir toliau); 4) suprantama kalba; 5) senaties terminas.

Ypatingai aktualus lygiateisiškumo principas, kuriam pastaruoju metu ES skiriama itin daug dėmesio. Šis principas reikalauja, jog vienodos situacijos būtų traktuojamos vienodai. Šis principas sutartyje turi dvi konkrečias išraiškas: 11) vyrai ir moterys turi būti lygiateisiai; 2) valstybė narė negali atimti iš savo piliečių teisių, kurias EB sutartis įpareigoja ją suteikti kitų valstybių narių piliečiams. (Šis principas bus aptartas plačiau).

IV. EUROPOS TEISINGUMO TEISMAS KAIP ŽMOGAUS TEISIŲ APSAUGOS INSTITUCIJA

Nesvarbu, kokia būtų pagrindinių teisių kilmė, esmė yra ta pati – jos rodo bendras visoms ar daugumai valstybių narių vertybes. Taigi visuose nurodytuose šaltiniuose įtvirtintų vertybių visuma ir sudaro ETT suformuluotos pagrindinių teisių apsaugos sritį. Iš pagrindinių teisių, kurių gynimą užtikrina Teismas, paminėtinos šios:

• teisės, susijusios su privataus ir šeimos gyvenimo, būsto ir korespondencijos apsauga;

• religijos išpažinimo teisė;

• nuosavybės teisė;

• teisė laisvai vykdyti ūkinę veiklą;

• asociacijos laisvė;

• teisė laisvai skelbti savo pažiūras;

• teisė į teisingą nagrinėjimą ir efektyvią teisminę kontrolę.

Kalbant apie asmenis, kurių pažeistas teises gina ETT, rreikia pastebėti , jog ETT subjektais yra ne tik ES piliečiai, bet ir asmenys, nesantys jos piliečiais, tačiau atsidūrę situacijoje, susijusioje su Bendrijos teise, bei nukentėję nuo neteisėtų ES institucijų bei valstybių narių, kai jos veikia Bendrijos teisė rėmuose, veiksmų. Būtina paminėti, kad egzistuoja problema bandant išsiaiškinti, ar Teismas užtikrina pagrindines teises santykiuose tarp privačių asmenų? Kol kas tiesioginio horizontalaus veikimo problema kelia daug diskusijų ir yra vertinama prieštaringai.

Svarbu pažymėti, kad ETT vykdomos žmogaus teisų apsaugos lygį lemia ne tik vvienos ar kitos teisės garantavimo faktas, bet ir konkrečios teisės užtikrinimo apimtis. Kaip jau minėta, pagrindinės žmogaus teisės Teismo praktikoje garantuojamos ne kaip absoliučios, bet įvertinant ginamų vertybių ir veiklos socialinę funkciją. Svarbiausias “filtras” atrenkant teises, kurioms siekiama suteikti ES bendrųjų teisės principų statusą, yra ES tikslai.

Tais atvejais, kai ETT remiasi valstybių narių konstitucinėmis nuostatomis, sprendimo jis ieško remdamasis normų bendrumo, artimumo ar „artimiausio“ Bendrijos teisei nacionalinio precedento taisykle. Beje, Teismas, siekdamas įtvirtinti aukštą pagrindinių teisų apsaugos lygį, turi autonomiją suteikti bendrojo teisės principo statusą ir toms teisėms, kurios nėra pripažįstamos arba sistemingai taikomos visų valstybių narių vidaus teisėje. Taip, pavyzdžiui, byloje AM & S Europe Ltd. V. Comission ETT pripažino bendruoju principu konfidencialumo tarp advokato ir kliento užtikrinimo reikalavimą, nors kai kurių valstybių nuomone, tai buvo tiktai Anglijos vidaus teisės taisyklė.

Kalbant apie EŽTK, reikia pasakyti, kiekviena Konvencijoje įtvirtinta teisė ar laisvė laikoma bendruoju Bendrijos teisės principu, tačiau Teismas Konvencijos nuostatas traktuoja tik kaip minimalius standartus, ir todėl “platesnės individualių teisų apsaugos suteikimas Bendrijos teisėje neprieštarauja EŽTK”.

Be to, ES yra procesinis mechanizmas, padedantis užtikrinti Konvencijos laikymąsi: ETT pateiktas Konvencijos aiškinimas yra privalomas nacionaliniams teismams per preliminarių nutarimų procedūrą; taipogi Komisija gali pradėti tyrimą prieš valstybę, kuri pažeidžia Konvencijos nnormas Bendrijos teisės reglamentuojamose srityse.

V. EUROPOS TEISINGUMO TEISMO IR EUROPOS ŽMOGAUS

TEISIŲ TEISMO SANTYKIS

Oficialiai pripažinus EŽTK taikymo svarbą ES sistemoje, buvo išspręsta jau minėtos problemos: išvengta nesuderinamumo su nacionalinių konstitucijų nuostatomis, žmogaus teisių gynimui buvo suteiktas formalus, aiškus, teisinis pagrindas. Tačiau rėmimasis Konvencija Europos Sąjungos sistemoje kelia kitą akivaizdžią problemą – Europos žmogaus teisių teismo, kaip dar vieno autoritetingo Konvencijos taikymo ir aiškinimo šaltinio funkcionavimas. Europos Teisingumo teismas Liuksemburge – tai viena iš pagrindinių ES institucijų, kurios svarbiausias uždavinys – užtikrinti, kad taikant ES teisės aktus būtų laikomasi Bendrijos teisės principų. Žmogaus teisių apsauga tėra viena iš jo kompetencijos sričių. Į ETT gali kreiptis ES valstybės narės, ES institucijos, ES nacionaliniai teismai, atskirais atvejais – juridiniai ir fiziniai asmenys. Tuo tarpu Strasbūre veikiantis Europos žmogaus teisių teismas, Europos Tarybos įsteigtas kaip 1950m. Konvencijos įgyvendinimo užtikrinimo priemonė, veikia išimtinai žmogaus teisių apsaugai. Tai yra paskutinė instancija užtikrinanti, kad valstybės – Europos Tarybos narės – vykdytų savo įsipareigojimus gerbti žmogaus teises. Į šį teismą gali kreiptis valstybių – Europos Tarybos narių – piliečiai. Pagrindinės problemos, kylančios dėl funkcijų ir kompetencijos dubliavimo žmogaus teisų srityje yra tokios:

• skirtingas teisės aiškinimas neišvengiamai skatina skirtingus sprendimus, o tai, savo ruožtu, sukelia praktinių problemų visų pirma valstybėms narėms, kurioms yyra privalomi tiek Liuksemburgo, tiek Strasbūro teismo sprendimai.

• Kadangi lig šiol nėra jokios procedūros, pagal kurią ETT galėtų kreiptis su paklausimu į Europos žmogaus teisių teismą nuomonės konkrečioje byloje, ir toliau išlieka galimybė nukrypti nuo esamos ar būsimos šio teismo praktikos.

Galimų prieštaravimo šaltinio – Bendrijų ir EŽTK teisinio santykio klausimas tebelieka ypač aktualus ir Lakeno susitikime patikėtas svarstyti Konventui.

Tačiau, nelaukiant kol Konventas pateiks esminius politinius sprendimus, jau dabar būtina imtis priemonių, stengiantis stiprinti šių teismų tarpusavio sąveiką ir bendradarbiavimą. Pažymėtina, kad vis dažniau ETT, remdamasis Konvencijos nuostatomis, kartu pateikia nuorodą į Europos žmogaus teisių teismo nagrinėtas bylas. Savo ruožtu ETT teikiamas Konvencijos aiškinimas nelieka nepastebėtas ir Strasbūro teisėjų. Toks sistemingas tarpusavio praktikos studijavimas, keitimasis patirtimi lemia, tai, kad Konvencijos nuostatų aiškinimo skirtumai yra palyginti reti.Vis dėlto, kaip teigia šių teismų santykius išsamiai nagrinėjęs K.Lenaerstas, šioje srityje ETT ir Pirmosios Instancijos Teismas turėtų aiškiau suformuluoti savo poziciją dėl Europos žmogaus teisių teismo precedentų ir jų įtakos, aiškinant ES pagrindines teises ir jų ribojimus. Taigi tolesnės abiejų žmogaus teisių apsaugos sistemų sąveikos tendencijos nėra aiškios. Išsiskiria kelios nuomonės: vieni pranašauja, kad ES teisinė sistema nukonkuruos Europos žmogaus teisių teismą, vos tik bus sukurta ES pagrindinių žmogaus teisių teisė. Kiti gi mano, jog

žmogaus teisės, nors ir neabejotinai svarbios, vis gi neturėtų būti suprantamos kaip Sąjungos egzistavimo pagrindas. Daug kas turėtų išryškėti po 2004m. planuojamos ES Pagrindinių teisių chartijos statuso peržiūros tarpvyriausybinėje konferencijoje.

VI. „EUROPOS SĄJUNGA GINA SAVO PILIEČIUS“

Visuomenės poreikių nuolatinė kaita teisinių sistemų apsaugai patiki vis kitus prioritetus. Europos Parlamentas kasmet paskelbia ataskaitą apie žmogaus teisių padėtį Europos Sąjungoje. 1996-1997m. ataskaitos buvo skirtos kovai su rasizmu, ksenofobija, pagarbai ekonominės ir socialinėms teisėms, vyrų ir moterų lygioms teisėms, nacionalinių mažumų, vaikų, privatumo teisėms ir aasmens duomenų apsaugai. Valstybės narės skatinamos ratifikuoti Europos regioninį ir mažumų kalbų chartiją, panaikinti seksualinių mažumų diskriminaciją, pagerinti kalėjimų sąlygas ir dažniau taikyti alternatyvias bausmes. Europos Parlamentas pabrėžė, kad svarbu užtikrinti pagarbą žmogus teisėms ir Europos Sąjungoje, ir už jos ribų.

Pastaruoju metu ypatingai daug dėmesio ES skiriama lygiateisiškumo arba nediskriminacijos principo įgyvendinimui. Stengiantis šiam principui suteikti visuotinį pobūdį, pirmiausia, anot ES Socialinių reikalų komisaro (1998m.) P. Flynno, „mums reikia įveikti tradicinį požiūrį, jog lygybė – tai atskiras klausimas, nesusijęs nnei su įdarbinimu, nei su švietimu, mokslu, transportu ar dar kuo kitu“ . Stengiantis išgyvendinti moterų diskriminaciją iš visų gyvenimo sričių, ES institucijos sukaupė nemažą teisinę bazę – 8 direktyvas, kurios reglamentuoja: 1. Vienodą darbo užmokestį už vienodą darbą; 2. VVienodas galimybes gauti darbą, mokytis ir turėti darbo sąlygas; 3. Abiejų tėvų atostogas; 4. Įrodinėjimo pareigą bylose dėl lyčių diskriminavimo; 5. Nėščių darbuotojų apsaugą; 6. Vienodą elgesį valstybinėse ir profesinėse socialinės apsaugos sistemose; 7. Savarankiškai dirbančių asmenų ir jiems talkinančių sutuoktinių padėtį. Beje, Amsterdamo sutartimi draudžiama diskriminacija ne tik dėl lyties, bet ir dėl rasės, etninės kilmės, religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos.

Mažumų teisių srityje Komisijai labiausiai rūpi rusų bendruomenės padėtis Baltijos valstybėse, taipogi čigonų mažumos Rumunijoje, Vengrijoje, Čekijoje ir Slovakijoje. Europos Parlamento grupė, ginanti pagyvenusių žmonių teises, siūlė parengti geros praktikos kodeksą dėl vyresnio amžiaus žmonių priėmimo į darbą, naujų veiksmų planą dėl teigiamo požiūrio į vyresnio amžiaus žmones ir pan. Kita grupė, ginanti žmonių su negalia tteises, pateikė pasiūlymą, kad projektuose dėl vidaus rinkos harmonizavimo neliktų vietos žmonių su negalia diskriminacijai. „Veiksmų prieš rasizmą“ plane, priimtame 1998m., numatyta suvienyti nacionalinės bei vietos valdžios, nevyriausybinių organizacijų, socialinių partnerių, žiniasklaidos bei eilinių piliečių pastangas. 1997m. įkurtas Rasizmo ir ksenofobijos kontrolės centras, kurio paskirtis – teikti objektyvią, patikimą ir leidžiančią daryti palyginimus informaciją apie rasizmą, ksenofobiją ir antisemitizmą.

Europos Parlamentas tapo vienu iš pagrindinių homoseksualų ir lesbiečių lygių galimybių užtarėju: tai įrodo tuo tikslu sukurtos rezoliucijos; sukurta darbo grupė. PParlamentas įspėjo, kad jis nepritars nė vienos šalies kandidatės, „kuri savo įstatymuose ar politikoje pažeidinėja lesbiečių ar gėjų teises“, priėmimui į ES!

Nors rūpinimasis vaikų teisių padėtimi yra universalaus mąsto, tačiau galima pridurti, kad ir ES įnašas ginant vaikus yra didelis. ES irgi vaidina tam tikrą vaidmenį išgyvendinant vaikų darbą – viena iš pirmųjų ES priimtų visoms jos šalims bendrų priemonių buvo skirta apsaugoti vaikus nuo išnaudojimo. Komisijos kovos su vaikų išnaudojimu programa siekta sumažinti skaičių vaikų, patekusių į komercinį seksualinio išnaudojimo tinklą, užkirsti kelią vaikų grobimui ir gabenimui. Išsamioje ataskaitoje apie vaikų išnaudojimą ir seksualinį turizmą buvo pastebėta, kad :“ES gali vadovauti bendroms pastangoms, padėdama Jungtinėms Tautoms ir kitoms tarptautinėms vystymosi institucijoms vaidinti efektyvų vaidmenį kovoje su skurdu, ir netoleruotinomis vaikų išnaudojimo formomis. Tam reikėtų pasitelkti ES ir tarptautinės teisės instrumentus ir ryžtingai įtraukti vaikų teisių klausimą į ES užsienio santykių politiką. „

Negalima nepaminėti 2000m. Lisabonoje vykusiame Europos Viršūnių Tarybos susitikime nustatytų ES strateginių tikslų dėl socialinės ir užimtumo politikos: numatyta plėtoti aktyvią užimtumo politiką (iki 2010m. padidinti bendrą užimtumą iki 70 proc.), pajungti žiniomis pagrįstos ekonomikos plėtrą naujų darbo vietų kūrimui Europoje, skatinti mobilumą – užtikrinti laisvą darbuotojų judėjimą panaikinant egzistuojančias kliūtis, modernizuoti ir tobulinti socialinę apsaugą, atsižvelgiant įį socialinių ir šeimos struktūrų pokyčius, susijusius su perėjimu į „žinių“ ekonomiką, skatinti socialinę integraciją kovoje su skurdu ir piliečių išstūmimu iš visuomenės gyvenimo, skatinti jau minėtą lyčių lygybę, skatinti konkurencingumą ir solidarumą bei pusiausvyrą tarp lankstumo ir saugumo .

IŠVADOS

Žmogaus teisių politiką Europos Sąjungoje galima pavadinti paradoksalia! Iš vienos pusės, Sąjunga laikosi tvirto, lojalaus žmogaus teisių gynėjo pozicijų tiek vidaus, tiek išorės politikoje. Tačiau iš kitos pusės, ji stokoja išsamumo, nuoseklumo, logiškumo tiek vidaus, tiek išorės santykiuose: ES institucijų kompetencija ginant žmogaus teises iš principo ribota – t.y. negali peržengti ES sutartyse nustatytų ES tikslų .

Vis gi neginčijama ir akivaizdi Europos Sąjungos tendencija yra spartus plėtimasis į įvairias sferas, siekiančias daug daugiau nei tik ekonominių interesų patenkinimo, o visų pirma tai pasakytina apie sparčią žmogaus teisių raidą ir jų apsaugos mechanizmą.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Europos Sąjungos teisė ir Lietuva. Vilnius, Justitia, 2002.

2. A. Tatham. Europos Sąjungos teisė, Eugrimas,1999.

3. W. Cairns. Europos Sąjungos teisės įvadas,2000.

4. A. Junevičius. Europos Sąjunga, Kaunas, Technologija,1999.

5. V. Vadapalas. Tarptautinė teisė.Eugrimas,1998.

6. P. Alston. The European Union and Human Rights.,Oxford University press,1999.

7. D. Diuan. Encyclopedia of the European Union, 1998.

8. Europos Žinios/2001 Nr.151.

9. Žmogaus teisių žinios/Nr. 1/2001.

10. Europos dialogas/ 1999/2, 1998.

11. Integracijos žinios/2000,Nr.11(20)