Adventas

Adventas – ikikalėdinis laikotarpis, susikaupimo, pasiruošimo Kristaus atėjimo į šį pasaulį šventei – Kalėdoms (žodis adventus lotyniškai reiškia artėjimą, atėjimą). Pieš prasidedant Adventui, pasibaigdavo piemenėlių darbo sezonas. Jie atsisveikindavo su savo šeimininkais ir iškeliaudavo namo pailsėti, švęsti Kalėdų.

Advento trukmė nevienoda. Jis prasideda ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas ir tęsiasi nuo 22 iki 27 dienų – iki Kūčių.

Pas mus įprasta Advento pradžia laikyti lapkričio 30-ąją, Šv. Andriejaus dieną.

Nuo seno tą dieną pagal orą, dangaus kūnų padėtį buvo įprasta spėti, koks bus aateinančių metų derlius. Nemažai Šv. Andrejaus dieną būdavo ir įvairiausių spėjimų, susijusių su būsimu jaunikiu ir vestuvėmis. Beje, tokie pat burtai, spėjimai populiarūs ir per Kalėdas, Naujuosius metus. Iki mūsų laikų yra išlikę Advento laikotarpio žaidimai „Jievaras“, „Jaščeras“. Anot tyrinėtojų, jie turėtų būti senųjų Saulėgrįžos švenčių apeigų dalis.

Burtai, spėjimai

* Daug kur Lietuvoje merginos, norėdamos susapnuoti joms žadėtąjį, Šv. Andriejaus dieną pasiima saują kanapių, aguonų ar linų sėklų (sėmenų), nueina prie šulinio ir, tris kartus apeidamos apie jį, kartoja „Sėju, ssėju kanapes aplink šulinėlį / Duok, Dieve, žinot, su kuo būsiu visą vieką gyvent“ ir išbarsto sėklas. Po to iš karto sugrįžta namo, po pagalve pasideda vyrišką drabužį ir atsigula, tikėdamos, kad jų sapnas bus pranašingas.

* Jei Šv. Andrejaus dieną bbadausi, o vakare eidamas suvalgysi ką nors sūraus, būtinai susapnuosi jaunikaitį, kuris tau pasiūlys atsigerti vandens. Jei taip atsitiks, žinok, kad tas jaunikaitis – būsimasis tavo vyras.

* Jei nori sužinoti, ištekėsi ateinančiais metais ar ne, Šv. Andrejaus dieną nusiskink vyšnios šakelę ir pamerk. Jeigu ši šakelė iki Kalėdų pražydės, ištekėsi.

Per Adventą nevalia:

Linksmintis (šokti, dainuoti, burtis, lankyti merginas ir pramogauti su jomis).

Tačiau. Reikėtų atsiminti, kad daina dainai nelygu. Seniau per Adventą žmonės, laukdami saulės sugrįžimo, atlikdavo įvairias apeigas. Joms būdavo skirta daug dainų. Leidinyje „Lietuvių kalendorinės šventės“ (p. 25), Stasys Gutautas nurodo, kad „tyrinėtojų paskaičiavimu, du trečdaliai visų žinomų kalendorinių dainų yra susijusios su saulės grįža. Šias dainas vadina advento arba kalėdinėmis. Jas dainuodavo per visą adventą, o neretai ir iiki Trijų Karalių. Dainuodavo vakarodami, susirinkę bendrai ką nors dirbdami. (.) Vakarais ne tik dainuodavo adventines dainas, bet ir žaisdavo advento žaidimus, šokdavo ratelius“.

Pasninkas

Seniau per Adventą pasninkaudavo (nebuvo galima valgyti nieko pieniško ir mėsiško) net tris kartus per savaitę (trečiadienį, penktadienį ir sekmadienį). Dabar – penktadienį.

PER ADVENTĄ

* Nepilk pagalvių, nes varnos ateinančiais metais žąsiukus išnešios;

* Nevyk botagų – avims galvos suksis;

* Daug sniego – bus geras vasarojus.

Adventas – viltingo laukimo, klausimų ir atsakymų laikas tačiau dažnai ppatys suaugusieji nesupranta šių simboliais išreikštų atsakymų. Kiekvieną kartą, ruošdamiesi atsakyti vaikučiams, klausiame ir savęs, kaip žydai dykumoje, išvydę maną: „Kas tai yra?“ Jaučiamės nepasiruošę atsakyti.

Vaikams patinka atidarinėti Advento kalendoriaus dureles, statyti prakartėlę ir puošti eglutę, degti vainiko žvakeles, žavėtis daugybe žibančių lempučių. Kaip tik tokiais momentais ir kyla klausimas, į kurį tikimasi tikro atsakymo, o ne dar vieno. melo.

Svarbiausias klausimas – „Kas yra Kalėdos?“ – kelia daugelį kitų klausimų apie įvairias tradicijas. Taigi Adventas – klausimų ir atsakymų laikas.

Tikimės, kad čia rasite truputėli praktinės informacijos, ką reiškia ir kaip jaunimo grupėse galėtų būti uždegamos Adventinės žvakės. Ateinančiais metais tikimės jums pasiūlyti daugiau medžiagos Adventinėms sueigoms ir susimąstymo akimirkoms.

ADVENTO VAINIKO KILMĖ

Šviesos ir gyvybės troškimas

Yra daug aiškinimų, kaip atsirado Advento vainiko tradicija ir kodėl ji per pusantro šimto metų išplito po visą pasaulį.

Kai kas mano, kad Advento vainikas – tai senovės pagonių ritualo, kuris buvo švenčiamas gruodžio mėnesį, tęsinys: gyventojai rinkdavo eglišakes, viršūnėles ir uždegdavo pavasario sugrįžimo vilties, šviesos pergalės prieš žiemos tamsą ženklan. Analogiškų ritualų, susijusių su žiemos solsticija, yra daugelyje šalių.

Suprasti ikikrikščioniškas tradicijas nesunku, jei įvertinsime tai, kad Šiaurės Europoje gruodžio mėnesį naktys būna ilgos ir šaltos, žmonės nekantriai laukia, kad situacija greičiau pasikeistų. Kai dienos pradeda ilgėti, daromi įįvairūs esamos situacijos keitimo ir naujos realybės paankstinimo ritualai, skirti žiemos pabaigai ir naujo metų laiko pradžiai. Tie ritualai atsirado trokštant, kad nugalėtų ne šaltis, tamsa ir mirtis, bet šiluma, šviesa ir gyvybė.

Advento vainiko tradicija šiek tiek pakeitė šių ritualų prasmę: trokštamos šviesos, šilumos, gyvybės laukiama ne iš saulės, bet iš Kristaus; pergalė, kurios laukiame, yra Kristaus pergalė prieš tamsybes ir mirtį. Tačiau ši tradicija ne išsivystė evoliucijos būdu iš jau esančio ritualo; jos kilmė yra šiuolaikinė, ši tradicija gimė pedagoginiais ir katechetiniais tikslais.

Pedagoginis tikslas

Advento vainikas pirmą kartą buvo uždegtas XIX a. Hamburgo uostamiestyje. Mieste buvo daug našlaičių vaikų, kurie neturėjo namų, elgetaudavo ir miegodavo gatvėse. Gyvenimo nepritekliaus prispausti kai kurie tapdavo nusikaltėliais ir patekdavo į kalėjimą.

Vienas jaunas evangelikų bažnyčios pastorius Johannas Heinrichas Wichernas (1808–1881 m.) įsigijo Hamburge didelį namą, jį perstatė ir pradėjo iš gatvės rinkti vaikus, suteikė jiems pastogę ir maisto. 1833 metus galime laikyti įstaigos, kuri buvo pavadinta „Rauhe Haus“ įkūrimo metais. Pastorius rūpinosi, kad vaikai įgytų profesiją: vieni tapo batsiuviais, kiti dailininkais, sodininkais, siuvėjais. Jie nustojo elgetauti ir išmoko užsidirbti pragyvenimui.

Kiekvienais metais, per Adventą, jaunasis J. H. Wichernas organizuodavo maldos grupelę. Per 1838 metų Adventą, norėdamas, kad jo svečiai išgyventų gražesnį Adventą, sugalvojo, kad nuo gruodžio ppirmos dienos maldos grupelės metu kiekvienas berniukas galėtų uždegti po spalvotą žvakutę. Nuo 1840 metų kasmet tuose namuose vykdavo trumpa religinė ceremonija: susirinkdavo pastorius su savo mokiniais, J. H. Wichernas pasakodavo apie Adventą ir Kalėdas; visi giedodavo giesmes. Kadangi kasdien būdavo uždegama po vieną žvakę, tai buvo pavadinta „Kerzenandacht“ (Žvakių šventė). Vienas pastoriaus draugas padarė medinį ratą ant kurio paskui buvo sudėtos žvakės. Tai atrodė lyg didelis šviesos vainikas „Lichterkranz“. Atėjus Kalėdoms, degdavo visos dvidešimt keturios žvakės.

Berniukams tai labai patiko, todėl nuo 1851 metų jie patys pradėjo vainiką puošti eglės šakomis – gyvybės simboliu.

Daugeliui žmonių Advento vainikas taip pat patiko, taigi Šviesos vainiko idėja išplito, ypač šeimose. Tačiau iškilo viena problema: kas gi namuose galėjo patalpinti vainiką su dvidešimt keturiomis žvakėmis? Aštuonioliktojo šimtmečio pabaigoje jau liko tik keturios žvakės, atitinkančios keturis Advento sekmadienius: trys violetinės ir viena rožinė.

ADVENTO VAINIKAS

Funkcijos

Tik atsiradusi Advento vainiko idėja turėjo grynai religinę funkciją: pranešti, ypač vaikams, kad artėja Kalėdos, pasiruošti joms, paskatinti bendrai maldai, priminti, kad Jėzus yra tikroji šviesa, kuri nugali tamsumas ir blogį.

Šiais laikais yra sukurta įvairių Advento vainiko formų. Populiariausia – kalėdinio papuošalo motyvas, kurį galima rasti ne tik namuose ir bažnyčiose, bet ir parduotuvėse,

aikštėse, koncertų metu. Įsivaizduokite didelį Advento vainiką centrinėje Strasburgo aikštėje! Vis dėlto Advento vainikas, kokioje aplinkoje bebūtų, nepraranda savo simbolinės reikšmės. Jis nuolat primena, skatina ieškoti prasmės. Kaip tik dėl šios savo vertės jis įsišaknijo ir išplito per trumpą laiką.

Žvakių simbolika

Keturios žvakės reiškia keturias Advento savaites. Vienos po kitos žvakių uždegimas reiškia artėjimą prie Jėzaus gimimo, augančią šviesos pergalę prieš tamsą. Norint, kad ritualas išreikštų visą savo simbolinę reikšmę, geriau žvakes uždegti vakare, kai tamsu, arba pasistengti sukurti kuo tamsesnę aaplinką.

Žvakės yra dviejų spalvų: trys violetinės ir viena rožinė. Violetinė išreiškia atgailą ir atsivertimą į Dievą, rožinė – džiaugsmą dėl tuoj gimsiančio Jėzaus. Dėl to rožinė žvakė uždegama trečiąjį Advento sekmadienį, skirtą džiaugsmui „Gaudete“ („Džiūgaukite“).

Švedijoje visos žvakės yra baltos spalvos, Austrijoje violetinė, raudona, rožinė, balta. Kiekviena žvakė pakeitė savo religinę reikšmę pagal Advento kalendorių. Pagal labai paplitusią tradiciją pirmoji yra Pranašo žvakė, antroji – Betliejaus, trečioji – Piemenų, ketvirtoji – Angelų.

Tačiau yra ir kitų reikšmių, pavyzdžiui: pirmoji yra Atleidimo, pažadėto AAdomui ir Ievai, kad jie iš mirtingųjų taps gyvenantys Dieve; antroji yra Patriarchų tikėjimo, kad jiems atiteks Pažadėtoji žemė, žvakė; trečioji yra Dovydo džiaugsmo dėl palikuonių žvakė; ketvirtoji – Pranašų mokymo apie teisingumą ir taiką žvakė.

Taip pat žvakėms suteikiami biblinių ppersonažų vardai, suteikiamos moralės, doros prasmės. Tiktai trečioji žvakė visada yra susijusi su džiaugsmu, atitikdama trečiojo Advento sekmadienio tematiką ir nuotaiką.