Didziausios pasaulio religijos

Budizmas

VI a. pr. m. e. pasaulyje vyko galingas religinis sąjūdis. Atsirado įtakingos religijos: zoroastrizmas, judaizmas, budizmas, džainizmas, konfucionizmas, vedantinis induizmas, daosizmas.

Šis judėjimas, matyt, prasidėjo Persijoje. Jo pirminės priežastys turbūt tokios pat sudėtingos kaip ir Renesanso ar Reformacijos. Tais laikais religinės idėjos, ypač tokios revoliucingos turėjo sklisti be galo greitai. Religijos mokytojai dažnai keliaudavo, o žmonės turėjo laiko ir noro klausytis.

Religinio protesto jėga labiausiai buvo juntama Indijoje. Čia gyvenimą tvarkė brahmanai. Išplėtoję apeigų sistemą, didelį dėmesį sskirdami studijoms, jie ėmė valdyti paprastus žmones. Tik jie galėjo aukoti, o jų aukos ir maginės maldos buvo tokios galingos, jog jų klausė ne tik žmonės, bet ir dievai. Apie 600 m. pr. m. e. šiaurės Indijoje viešpataujanti dvasininkų padėtis jau buvo įprastas dalykas. Deja, jų piniginių dovanų (dakšinų) reikalavimas, kišimasis į politiką, sukėlė didžiulį nepasitenkinimą ir protestą, ypač kšatrijų kastoje. Kai kas iš kšatrijų kastos tapo ateistais (čarvakais). Jų nuomone, dievo nėra, o aukojimai ir Vedų maldos yra nesąmonė. VVienintelis žmogui pažįstamas gėris yra laimė, taigi aukščiausias gėris – daryti tai, kas daro žmogų tikrai laimingą.

Be viso to tuometinė Indija buvo nepaprasto dvasinio atvirumo. Būtent šiuo laiku induizmo gelmėse užsimezga džainizmo ir budizmo tikėjimai. Tuo pat metu aapreiškimu laikytos Vedantos tradicinę tėkmę naujai pakreipė Upanišados. Visų šių elementų sintezė sąlygojo induizmo atsinaujinimo ir transformavimo procesą.

Jogos, Vedantos ir kitos sistemos savo doktrinomis bei praktiniais patarimais sukūrė tvirtą pagrindą atsirasti plačiam žmonių, ieškojusių išsigelbėjimo, išsilaisvinimo (mokši) ratui. Daugelis indų laukė naujų atsakymų į tokius klausimus: kodėl žmonės turi kentėti, ar negalima išvengti kančios? Jie ieškojo naujos, alternatyvios doktrinos, kuri galėtų būti priešpastatyta ezoterinei brahmanų išminčiai.

Ir džainizmas, ir budizmas tapo sistemomis, nepripažįstančiomis Vedų autoriteto. Mahavyra, džainizmo pradininkas, buvo Budos amžininkas ir minimas Budos šventuosiuose raštuose. Džainistų tikėjimas turi labai daug bendro su induistais ir budistais. Išganymo tikslas, pagal džainizmą – išlaisvinti sielą ir padėti jai pakilti ten, kur būna tobulieji. Tam jie dorybingu gyvenimu ir askeze tturi atsikratyti karmos.

Budizmas irgi, kaip reformistinis judėjimas, įsiterpė į ilgametę induizmo religinę tradiciją.

Budizmas yra nepaprastai sena filosofija kilusi Indijoje. Bet ar Budizmas – filosofija? Iš Iš vienos pusės tai tiesa. Kai kurie teigia: “Dvasinis skaidrumas yra natūrali budistinio vystymosi pasekmė. Bet filosofija veikia sąvokų ir vaizdinių lygmenyje, o Budos mokslas dirba su mumis kaip su visuma. Dėl to nuolat keičiamės, kadangi duodamas raktas nuo to, kas kasdien vyksta mūsų viduje ir visur aplink.” Bet ir čia slypi ppavojus. Atkreipę dėmesį į vidinio poveiko, vystymosi idėją, kai kurie teigia, kad budizmas yra psichologija. Bet budizmas įžengia tik tada, kai žmonės pasiekia tam tikrą vidinį stabilumą ir erdvę mato kaip turtą, o ne kaip atskyrimą. Kada išgyvenantis tai, kas išgyvenama, ir pats išgyvenimo procesas nebejaučiami kaip besiskiriantys tarpusavyje, pirmiausiai ateina išlaisvinimas, o po to prašvitimas. Nors psichologija mus keičia, iš tikrųjų ji veda į tašką, kuriame budizmas prasideda. Budizmas – tai ir religija, ir praktika, ir filosofija sykiu. Jame praktikuojamos įvairios meditacijos formos. O analitinė meditacija – kaip ir visos kitos – visuomet susijusi su tam tikra išmintimi. Tai taip pat ir religija, kadangi ši praktika ir ši filosofija susieja žmones, nušviečia jų protą, suteikia prieglobstį, padeda jiems tapti budomis, nubudusiomis būtybėmis. Budistai netiki dieviškąja būtybe, vadinama Dievu tačiau jie tiki dieviškąja realybe. Kadangi jie netiki įasmenintu Dievu todėl jie nekalba maldų. Bet kai kurie meldžiasi Budai. Budistai tiki, kad Buda gyvena kiekviename iš mūsų. Budizmo pradininkas buvo Indijos princas Sidharta Gautava (vėliau žinomas kaip Buda). Buda gimė Kapilavastu karalystėje valdovų šeimoje. Užaugo neapsakomoje prabangoje, buvo vedęs ir turėjo sūnų. Tačiau sulaukęs 29 metų jis išvydo kokia daugybė žmonių kenčia nuo senatvės ir ligų jis išsižadėjo visų savo turtų iir išėjo klajoti po šalį. Pavargęs jis atsisėdo po medžiu stengdamasis suvokti kas iš tiesų yra svarbu, kas yra “tikroji tiesa”. Praregėjęs jis iki pat mirties mokė žmones, kaip nugalėti kančią ir išsivaduoti iš amžino atgimimų rato. Sulaukęs garbingo amžiaus, sunkios ligos kamuojamas, Buda mirė ir pasiekė visišką nirvaną.

Buda mokė savo pasekėjus, kad žmonės turėtų suvokti keturias tauriąsias tiesas. 1.Šiame pasaulyje nėra nieko amžino. Laimė ilgai negali trukti. Nepasitenkinimu gyvenimu būsena budistai vadina Duka (kančia, nerimas). 2.Dukos būsena užvaldo žmones kurie trokšta daiktų. Juos pražudo godulys, savanaudiškumas. 3.Iš dukos galima išsivaduoti, jeigu žmogus įveikia savo savanaudiškumą, godumą ir neapykantą. 4.Tai galima padaryti einant Aštuongubu tauriuoju keliu. Aštuongubas taurusis kelias tai – Teisingas supratimas, Teisingas nusiteikimas, Teisingas kalbėjimas, Teisingi poelgiai, Teisinga veikla, Teisingos pastangos, Teisingas susikaupimas, Teisinga dėmesio koncentracija.

Budistai sako, kad negalima tapti budistu, kol nesi tiek suaugęs, kad suprastum ką tai reiškia juo būti. Paūgėję budistų berniukai nuo vieno iki keturių mėnesių praleidžia vienuolyne. Budistų vienuoliai daug laiko medituoja. Kartais jie dirba mokytojais, padeda statyti mokyklas, ligonines. Tradicinis jų rūbas oranžinis apsiaustas.

Budistai duoda penkis įžadus 1.Nežudyti ir nekenkti nei vienai gyvai būtybei. 2.Neimti nieko kas tau nėra duota. 3.Nepataikauti savo kūnui. 4.Nemeluoti, nekalbėti užgauliai ar įžeidžiamai. 5.Negerti alkoholio, nnevartoti narkotikų. Vienuoliai duoda dar penkis įžadus: 6.Nepersivalgyti ir nevalgyti po vidurdienio. 7.Nesilinksminti. 8.Nesikvėpinti, nesipuošti. 9.Nemiegoti minkštoje lovoje. 10.Neimti aukso, bei sidabro į rankas.

Judaizmas

1. Apibūdinimas

Judaizmas atspindi žydų tautos religiją ir kultūrą, ypatingai, nuo Babilono nelaisvės laikų, 535 prieš K., iki šių dienų.

Taip, kaip Kristaus laikais judaizme buvo įvairių sektų, tokių, kaip fariziejai, sadukėjai ir Esėjai, taip ir šiandien jame yra daug skirtingų atšakų (pvz., ortodoksai, Chasidai, reformatai, konservatoriai ir pan.). Ko gero, vienintelis šias grupes siejantis faktorius šiomis dienomis yra jų „etninis žydiškumas“.

Sąvoka „žydas“ yra kilusi iš hebrajų tautos ir, pirmiausiai, Judo genties, kuri sugrįžo į Izraelį iš Babilono nelaisvės. Pirmasis hebrajus arba žydas buvo Abraomas. Sąvoka „žydas“ paprastai yra taikoma visiems izraelitams. Kadangi išgelbėjimas remiasi Abraomo sandora, krikščionybė betarpiškai išplaukia ir kyla iš ST biblinio judaizmo (žr. Pr 12,1-3 ir Gal 3,11-16).

Istoriškai ir bibliškai žydai buvo Dievo išrinktas atpirkimo instrumentas, bet jie atmetė Jėzų Kristų kaip Mesiją ir bendradarbiavo su romėnais, Jį nukryžiuojant. Krikščionybė kėlė ir vis dar tebekelia didelę grėsmę judaizmui. Kaip atskleidžia Apd, žydai stengėsi sunaikinti krikščionybę ir išsaugoti klasikinę judaistinę religiją ir kultūrą.

2. Pagrindiniai įsitikinimai

Dievas

Žydų Dievas yra Senojo Testamento Jehova (Yahweh), sudaręs sandorą su Abraomu ir Dovydu.

Savo tikėjimu į vieną tikrą Dievą – monoteizmu –

žydai visais laikais buvo beveik unikali tauta (žr. Įst 6,4).

Dievas žydams yra:

• visagalis sutvėrėjas ir visatos palaikytojas.

• aukščiausiasis Viešpats ir visų žmonių ir tautų valdovas.

• Šventas ir teisus visų žmonių teisėjas.

• Asmeninis žydų Dievas, ypatingu būdu atskleidęs Save tokiems žmonėms, kaip Abraomas ir Mozė.

• Izraelio Atpirkėjas, kaip vaizduojama Išėjimo knygoje.

• Ypatingas, ištikimas sandorai Dievas, kuris davė įstatymą ir aprūpino, išvadavo ir išsaugojo Izraelį.

Raštai

Daugeliui žydų Biblija susideda tik iš Senojo Testamento knygų, kurios suskirstytos į 3 skyrius – Įstatymus, Pranašus iir Knygas. Įstatymas (Torah), kurio pagrindinė dalis yra Penkiaknygė, yra svarbiausioji dalis. Tai yra šventi raštai, Dievo duoti žydams. (Žr. Rom 2,17-29; Rom 9,1-8).

Paprastai žydai visai atmeta Naująjį Testamentą arba ignoruoja, laikydami jį skirtu pagonims. Taigi, žydų tikėjimas ir tradicija pirmiausiai remiasi Senuoju Testamentu.

Jėzus Kristus

Paprastai žydai atmeta Jėzų Kristų kaip pažadėtąjį Senojo Testamento Mesiją ir Išgelbėtoją. Dauguma žydų šiandien vis dar ieško asmeninio arba tautinio Mesijo, kad šis išpildytų ST pranašystę, išvaduotų Izraelį iš priespaudos, atneštų taiką bei kklestėjimą ir teistų visus žmones. Žydai nepajėgė suderinti ST Mesijo, kaip valdančiojo Karaliaus, paveikslo (Ps 2) su kenčiančio tarno (Iz 53), kuris atneštų taiką ir klestėjimą, išspręstų visų žmonių nuodėmės problemą bei teistų visą žmoniją, paveikslu.

Visais amžiais žydai turėjo ddaug apsišaukėlių ir netikrų mesijų.

Daugeliui žydų Jėzus Kristus buvo arba klaidingas pranašas, arba suklaidintas, bet doras mokytojas.

Išgelbėjimas

Išgelbėjimas žydams siejasi ne tiek su atpirkimu ir nuodėmių atleidimu, kiek su tautos išlaisvinimu ir išvadavimu iš fizinės, politinės ir socialinės priespaudos.

„Išgelbėjimas“ beveik prilyginamas buvimui žydu – Dievo sandoros tautos nariu. Ir būti žydu reiškia būti „Dievo karalystėje“.

Gimimas žydu ir įstatymo laikymasis reiškia išgelbėjimą. Aukos ir darbai suteiks laikiną atlyginimą už nuodėmes, bet tik Dievo malonė galiausiai leis žydams išvengti griežto Dievo teismo.

Be NT judaizmui stinga svarbiausio išgelbėjimo elemento – pasiaukojančio, prisiimančio bausmę atpirkimo, visiškai pakankamos, vienkartinės Kristaus mirties ant kryžiaus!

3. Svarbiausios praktikos

Nors įvairiose sektose jos yra skirtingos, bendrai paėmus, judaizmas vis dar apima

• daugelio religinių švenčių, festivalių ir šventų dienų laikymąsi

• Daugelis jjų skirtos paminėti žydų tradicijai, Izraelio istorijai ir Dievo santykiams su Savo sandoros tauta praeityje

• įstatymų, mitybos nuostatų ir ritualinių tradicijų laikymąsi

• tvirtus šeimos ryšius ir vertybes

• išskirtinį etninį identitetą

• Toros dalių mokymąsi ir citavimą

• žodinio įstatymo ir tradicijos laikymąsi (Mišna)

4. Svarbiausi raštai ir ritualai

Raštai

Papildomai prie ST, judaizmas apima keletą reikšmingų, sakralinių dokumentų.

Gemara – ankstyvasis rašytinis komentaras, kurio pagrindas – žodinė Mišna.

Midrash – hebrajų ST komentarai, sutelkiantys dėmesį į Torą.

Talmudas – rašytinė žydų žodinio įstatymo ir tradicijos kkompiliacija.

Ritualai

Šabas – septintoji šventa savaitės diena (šeštadienis), kuri yra poilsio diena, minint sukūrimą ir įstatymo davimą.

Išėjimas – pavasario šventė, primenanti, kad per Išėjimą Dievas išvedė Izraelį iš Egipto (žr. Iš 12).

Jom Kipuras – kasmetinė atpirkimo diena spalio mėn., skirta tautinei ir asmeninėms išpažintims bei apsivalymui nuo nuodėmių.

Roš Hašana – žydų Naujieji Metai, švenčiami rugsėjo-spalio mėnesį, apmąstant praeitį ir viliantis ateitimi.

Hanuka – šviesų šventė, švenčiama maždaug Kalėdų laikotarpiu, minint sėkmingą Makabėjų maištą, kuris 167 prieš K.

nuvertė Antiochus Epiphanes IV ir atstatė garbinimą šventykloje.

Judaizmas vis dar yra orientuotas į tradicijas ir ritualus.

Islamas

Muhamedas

Muhamedą musulmonai tiki esant pranašu ilgoje pranašų grandinėje (tarp jų randame ir Jėzaus Kristaus vardą,t.y. Islamas pripažįsta Jėzų kaip Dievo Pranašą). Muhamedas Dievo vardu skelbė Dievo vienybės apreiškimą (Muhamedas yra gerbiamas kaip Dievo Pranašas, bet jokiu būdu nėra sudievinamas; garbinamas yra tik Dievas).

Muhamedo skelbti Dievo apreiškimai buvo užrašyti Korane, kuri nuo kitų rašto religijų (judaizmo ir krikščionybės) skiria jo nenuginčijamas autentiškumas ir tikslumas (ko negalima pasakyti apie Bibliją. Naujasis Testamentas buvo pradėtas užrašinėti praėjus 70 metų nuo Kristaus nukryžiavimo, o paskelbtas kaip rinkinys 2-ojo šimtmečio pabaigoje). Nuo pat Korano užrašymo pradžios iki šiol (t.y. maždaug 1400 metu) nėra pakeista ne viena jo raidė. Sakoma, kad išmetus iš Korano vieną vvienintelę raidę, jis nebetektų savo formos (ne prasmės, bet formos). Be to, jame sukaupta daugybė mokslinės informacijos. Koranas buvo užrašytas ne paties Muhamedo (jis, būdamas beraštis skelbė Dievo apreiškimus, perteiktus per Angelą Gabrielių), o jo amžininkų.

Alachas.

Alchas yra Mahometo skelbtas musulmonų Dievas. Vienintelis, visagalis pasaulio ir žmonių kūrėjas. Žmogus gali jį pažinti, nes savo šventąją valią jis išreiškė Korane.

Pagrindiniai islamo principai

Islamo religija negarbina ir nėra pririšta prie kokio nors asmens (kaip jau buvo minėta, Muhamedas nėra kaip nors garbinamas, o tik gerbiamas kaip Dievo pranašas; garbinamas yra tik Dievas), ar kokios nors tautos. Islamas yra pasaulinė religija, mokanti žmones islamišku savybių ir „islamiško elgesio“. Taigi arabiškas žodis „islam“ reiškia nusilenkimą, atsidavimą, pasišventimą, paklusnumą Dievui. Tai ir yra islamiškos savybės. Antra žodžio „islam“ reikšmė yra „taika, ramybe“. Ir tai reiškia, kad kūniška ir dvasine ramybe įgyjama tik per atsidavimą ir paklusnumą Dievui.

Islamo ištakos taip pat kaip krikščionybės ir judaizmo yra Senasis Testamentas, kad ši religija yra ne kas kita kaip krikščionybės tęsinys, kitaip sakant supainiotų ar pamirštų dalykų priminimas ar patobulinimas. Taigi dalykai, kuriuos draudžia Islamas, jau buvo uždrausti žmonijai per ankstesnius pranašus, bet tai buvo žmonių nepaisoma, kaip antai alkoholio ir kiaulienos draudimas Senajame Testamente. Kai kam Islamas gali atrodyti labai ggriežtas, draudžiantis begalę dalykų, tačiau visa tai nėra iš piršto išlaužta, o visais atvejais tarnauja žmogaus gerovei, pirmiausia sveikatai. Islamas nereikalauja besąlygiško atsidavimo ir nesuprantamų dalykų vykdymo. Priešingai, Islamas skatina žmogų žinojimui, domėjimuisi kam ir kodėl vienas ar kitas dalykas yra draudžiamas. O šito teisingumu įsitikinti nėra sunku: modernusis mokslas bemaž kasdien naujais atradimais patvirtina tiek alkoholio, tiek kiaulienos žąlą žmogaus organizmui

Ramadanas.

Devintasis mėnulio kalendoriaus mėnuo („Ramadan“ ir yra šio mėnesio arabiškas pavadinimas) yra skirtas pasninkavimui, tai reiškia, kad musulmonai nuo aušros iki sutemos nevalgo ir negeria. Ramadano pasninkas yra padėkos ir pagarbos Dievui ženklas, nes būtent šį mėnesį buvo pradėtas apreikšti Koranas. Religinė pasninkavimo reikšmė turi ir žmogiškosios naudos: taip stiprinama valia ir minkštinama širdis – bepasninkaudami suprantame, kaip gyvena vargšai, neturintys maisto ne tik nuo aušros iki sutemos, bet galbūt nuo aušros iki aušros. Be to pasninkas yra ne tik maisto, bet ir blogų minčių ir poelgių atsisakymas, kurių atsikratyti normaliomis sąlygomis dažnai būna sunku, o prisivertimas ramadano mėnesį greit tampa įpratimu.

Mokesčiai

Kasdienė malda, pasninkas ramadano mėnesį ir pagalba vargšams yra islamiškos „mišios“ – toks yra islamiškas tarnavimas Dievui. Galbūt tokia Dievo tarnyste reikalauja daugiau pastangų, bet ji yra bent jau naudinga sau ir kitiems, o ne

tuščia kaip krikščioniškas kunigų spektaklis – mišios. Skirtingai nuo bažnyčios, islame pinigai dalinami ne mečetei („musulmonu bažnyčiai“), o vargšams. Kiekvienas, uždirbantis daugiau už nustatyta minimumą turi išdalinti vargšams mažiausiai 2 % nuo savo pelno.

„Šventasis karas“

Ši sąvoka šiurpina pasaulį dėl klaidingo supratimo. Arabiškas žodis šiam terminui žymėti yra „dzihad“ ir reiškia „kova, pastangos“, t.y. kova ir pastangos ginant religiją. Bet toli gražu tai nereiškia vien karo, kas aišku nėra išskiriama, jei kita religinė bendruomenė ginklu nori pavergti islamiškos bendruomenės narius ( kkas kaip tik šiuo metu ir vyksta Palestinoje). Kasdienis „dzihad“ yra malda, geras pavyzdys, savo paties blogu polinkiu nukariavimas, pykčio sutramdymas – ir toks religijos gynimas kartais reikalauja daugiau pastangų nei kariavimas mūšio lauke, nes jis turi būti nepaliaujamas, besitęsiantis 24 valandas per parą ir ne su pertraukom, o kasdien.

Islamiškos aprangos taisykles

Tiek vyrams, tiek ir moterims islame yra nustatytos kai kurios aprangos taisykles. Jie neturi visuomenėje atvirai rodyti savo grožio. Prie moteriško grožio priskiriami ir plaukai, todėl moterys islame jjuos pridengia skara. Ir savo grožio slėpimas visiškai nereiškia moters priklausomybės ar pasidavimo ir nusižeminimo vyrams, kaip yra madinga manyti. Kaip kiekvieno teisė yra saugoti savo turtą, taip ir kiekvieno teisė yra saugoti savo grožį. Tai reiškia, kad seksualumas, ypač ppabrėžtas, išstatomas visuomenei veda blogų dalykų ir pirmiausia tai yra vešli dirva šeimų ardymui. Negalima teigti, kad islamiškoje visuomenėje nėra skyrybų, bet statistika įrodo, kad jų daug mažiau. Islamiškoje visuomenėje gyvenimas koncentruojamas šeimoje. Musulmonė moteris yra graži savo vyro, vaikų, tėvų akivaizdoje, ką nebūtinai turi matyti svetimi.

Moters vieta Islame.

Korane nėra nė vienos vietos, kur būtų daromas lyčių skirtumas. Muhamedas visur kreipiasi į žmones, t.y. vyrus ir moteris. Islamo istorijoje niekada nekilo klausimas apie moters vietą Islame, tai iškilo per „didžiuosius orientalistus“, kurie daug kalbėjo ir rašė apie tai, ko niekada nematė nes niekada ten nebuvo. Pranašas mokė, kad geriausias yra tas, kuris geriausias savo žmonai, taip pat sakė, kad Dievas yra patenkintas žmogumi, jei jo motina yra juo patenkinta, taip ppat Korane parašyta, kad dangus guli po motinos kojomis. Islame motina yra labiausiai gerbiamas asmuo ir tik po jos seka tėvas.

Induizmas

Žodis “hindu” kilo iš Indo upės pavadinimo, prie kurios krantų antrojo tūkstantmečio prieš Kristų viduryje įsikūrė senieji arijai. Nors tuomet Indo upės vardas buvo Sindhu, persai, savitai jį ištardami – “indu”, tuo pat vardu įvardijo ir upės slėnio gyventojus. Šiandien sąvoka “indusai” reiškia religinę priklausomybę, “indai” – tautinę. Taigi induizmas yra religija šios senos tautos, kuri tūkstantmečiais vystėsi vidujai iir vis pasipildydama naujais elementais išaugino neaprėpiamą religinę socialinę sistemą, kokią regime šiandien.

Pirmiausia turime pasakyti, kad induizmas nepasiduoda jokiam apibrėžimui. Žiūrint iš šalies jis atrodo lyg kokia visa ko maišalynė, pradedant religija bei filosofija ir baigiant mitais ir magija. Tačiau atidžiai pažvelgę matome, jog šiuos skirtingus elementus jungia tam tikri principai bei praktikos, kuriuos galėtume pavadinti esminiais induizmo požymiais. Šie požymiai – tai visų pirma šventųjų indusų knygų Vedų pripažinimas, po to tikėjimas karma – samsara, t.y. tikėjimas sielų keliavimu pagal atlygio dėsnį, ir, pagaliau, varna – acrama – dharma praktika, kuri moko, jog kiekvienas turi gyventi pagal savo kastą ir padėtį. Tačiau visa tai dar pakankamai neatskleidžia induizmo esmės. Ji glūdi visuotinėje tautos religingumo išraiškoje, tautos, kurios ilga istorija buvo nesiliaująs Dievo ieškojimas ir kurios visas mąstymas yra pažymėtas atsigręžimu į antgamtinį pasaulį ir dvasios primato iškėlimas.

Induizmo istoriją galima palyginti su sniego kamuoliu, kuris risdamasis vis storiau aplimpa ir vis auga. Įimti į save visa, net ir tai, kas atrodo nesuderinama – tai induizmo nuolatinio augimo ir ilgaamžiškumo paslaptis. Savo pilnutinį vaizdą ir galutinę formą jis įgavo pirmaisiais krikščioniškosios eros amžiais. Todėl induizmo istoriją galima suskirstyti į du periodus: prieškirkščioniškąjį ir pokrikščioniškąjį.

Prieškrikščioniškasis periodas apima tris stadijas, kkurios atitinka tris viena po kitos einančias Vedų dalis. Pirmoji stadija, kuri rymojo ant seniausių Samhitas raštų, buvo liaudies religija. Ji, kaip ir dabartinė liaudiška induizmo forma , buvo politeistinė, nors šventieji raštai dėl to pakartotinai įspėdavę. Pavyzdžiui, Rg- vedoje šitaip sakoma:”Kas yra viena, tą išminčiai vadina daugeliu vardų” kitoje vietoje:”Kunigai ir poetai įvairiais žodžiais išreiškia tikrovę, kuri iš tikrųjų yra viena”.

Antrojoje stadijoje, kuri atitinka Vedų knygas, vadinamas Brahmanas vardu, randame stipriai išvystytą ritualizmą. Čia labai pabrėžta aukos idėja. Keliuose tekstuose aiškiai išsakyta permaldaujanti aukos funkcija. Kaip ir daugelis induizmo mokymų aukos idėja vystėsi, įgaudama lyg ir magišką reikšmę būtent jog auka veikia pati iš savęs, netgi prieš dievų valią. Tai ypač iškėlė kunigystę ir pastatė ją net aukščiau dievų bei pradėjo socialinio sluoksniavimo procesą, kuris vėliau susiformavo kastų pavidalu. Ši antroji stadija truko neilgai, tačiau paliko induizme neišdildomą žymę savo šventomis apeigomis, kastų tvarka ir išvystytais socialiniais religiniais įstatymais.

Trečioji stadija kilo iš dalies dėl inteligentijos nepasitenkinimo perdėtu ritualizmu. Tuomet atsirado nepaprastas rinkinys Upanišadų vardu pavadintų raštų, kurie, būdami paskutinis Vedų suklestėjimas, dar vadinami Vedanta (Vedų pabaiga). Tai buvo dvasinio atbudimo epocha visoje žemėje:Graikijoje pasirodė Pitagoras, Persijoje – Zoroastras, Kinijoje – Konfucijus, Indijoje – Buda. Šį dvasinį atbudimą Indijoje llydėjo intensyvus Dievo ieškojimas. Žymiausios Upanišados įžanginėse eilutėse randame garsiąją maldą:”Nuo to, kas netikra vesk mane prie tikrumo, iš tamsybės vesk mane į šviesą, iš mirties vesk mane į nemirtingumą!”

Kita Upanišada prasideda įsakmiu klausinėjimu:”Iš kur mes atėjome? Kuo mes gyvename, ir kur mes einame? O jūs, kurie pažįstate Brahmaną pasakykite mums, kieno paliepimu mes ištveriame skausmą lygiai kaip ir džiaugsmą?” Ir visos Upanišados nesiliauja šitaip klausinėjusios. Ir ne veltui. Juk, išskyrus krikščioniškąjį Apreiškimą, nerandame nieko, kas galėtų prilygti šių senovės išminčių protavimams apie Dievo prigimtį ir savybes. Štai keletas pavyzdžių: “Nei akis negali jo pasiekti, nei balsas, nei dvasia. Mes jo nepažįstame ir negalime jo aprašyti. Jis nepanašus į nieką, ką mes pažįstame, ir kitoks negu visa, ko mes nepažįstame”. Tas jį pažįsta, kas jo nesupranta; o tas, kuris jį supranta, nieko nežino. Nes išminčiui jis nepažįstamas, o neišmanančiajam, priešingai, – pažįstamas”. “Jis judina visus daiktus, o pats yra nejudantis; jis yra kartu ir arti, ir toli: jis yra ir visuose daiktuose, ir anapus visų daiktų.” “Nemirtingajame Brahmoje ilsisi pasaulis ir visa, kas yra. Jis yra gyvenimas, žodis, dvasia, realybė, nemirtingumas”. Vedos apibrėžia Dievą kaip Sat- Cit- Ananda (Būtis – Dvasia – Palaima). Vertesnio Dievo apibrėžimo žmogus nėra sugalvojęs.

Induizmo svarstymai apie pasaulį atrodo stulbinantys. Neturėdami kūrimo iš nieko sąvokos, kurią faktiškai žinome tik iš Apreiškimo, senovės indusų mąstytojai turėjo tris alternatyvas:pripažinti pasaulio realumą ir lygų su Dievu amžinumą, tuo metant šešėlį Dievo suverenumui; arba pasaulį suvokti kaip realią Dievo emanaciją ar evoliuciją, tuo pažeidžiant Dievo nekintamumą; arba, pagaliau, tvirtai laikytis absoliutaus Dievo tobulumo bei nekintamumo, paneigiant pasaulio realumą. Upanišados pateikia visus šiuos variantus, tačiau induizmo metafizika apsisprendė už paskutiniąją alternatyvą – absoliutų monizmą, kuris visuomet pasiliko induizmo šerdimi. TTačiau ir šitoje, kaip mums atrodytų, fatališkoje klaidoje matome tikrą laimėjimą:priversti pasirinkti tarp pasaulio realumo ir absoliutaus Dievo tobulumo, senieji išminčiai paaukojo, jei taip galima sakyti, pasaulį, kad išgelbėtų Dievą.

Šio periodo metu induizme išsivystė ortodoksinės filosofinės mokyklos ir atskilo heterodoksinės sektos: džainizmas ir budizmas. Tuo metu į indusų bendruomenę vis labiau ir labiau buvo įtrauktos įvairios Indijos gentys, turinčios savitas kultūras bei religijas, dėl ko induizmas virto tikru visokių religijų koncentratu. Apie trečiąjį amžių prieš Kristų pasirodė raštai, suvaidinę llemiamą vaidmenį formuojantis galutiniam induizmo veidui. Žymiausi iš jų buvo: Badarayanos Brahma – sutra, kurioje pirmąkart Upanišadų svarstymai susisteminti; Manu knyga Dharmacastra, kuri smulkmeniškai išdėstė socialinius religinius induizmo įstatymus; epas Mahabharata – tai mitų ir pasakėčių vaizdais paprastai liaudžiai parašyta iinduizmo enciklopedija; ir įžymioji Bhagavat – gita – nepaprasto grožio trumpas poetinis filosofijos bei mistikos kūrinys, įtrauktas į aukščiau minėtą epą, tačiau ir atskirai paimtas yra visiškai savarankiškas ir išbaigtas. Bhagavat – gita, vadinama induizmo Naujuoju Testamentu, ypač pasitarnavo praturtinant induizmą meilės religija ir mokymu apie malonę. Ligi šių dienų ši knyga išlieka turiningiausiu induistinio dvasingumo šaltiniu.

Pirmaisiais krikščioniškosios eros amžiais induizme pastebimas naujas proveržis ir gilus pokytis, pirmiausia kaip atsiliepimas į budizmo mestą iššūkį. Nuo trečiojo amžiaus prieš Kristų, kai imperatorius Asoka pats priėmė budizmą ir tapo aktyvus jo propaguotojas, induizmas atsidūrė antrame plane. Tačiau visiškai jis neišnyko, o kai pagaliau vėl iškilo, budizmą jis tiesiog suvirškino. Induizmas įėmė į save visus geruosius budizmo bruožus ir net pačiam Budai sskyrė vieną nišą savo induistiniame panteone taip, kad ir patys budistai lyg nejučia vėl atsidūrė induizmo glėbyje.

Reikšmingiausia, ką induizmas pasiekė šioje kovoje dėl išlikimo, vis dėl to buvo suvienijimas daugelio viena kitai prieštaraujančių filosofinių, religinių ir mitologinių srovių. Tam pradžią jau buvo padariusi Bhagavat – gita, kuri įvairių sektų išganymo mokymus truputį modifikavusi sugrupavo aplink savąją meilės religiją. Žinoma, tai nebuvo tikra sintezė, bet tiesiog kompromisas, leidžiantis koegzistuoti vienas kitam prieštaraujantiems mokymams. Tai buvo sena induizmo nuostata. IV amžiuje ppo Kristaus induizmas įgavo savo pilnutinį vaizdą ir klasikinę formą, kurią išsaugojo iki šiandien. Šiame į vienovę suvestame induizme išsiskiria trys sluoksniai. Viena vertus – radikali monistinė aukštoji metafizika. Nors filosofai tvirtai laikosi minties apie pasaulio nerealumą, praktikoje šis monizmas virsta panteizmu, kuris tarsi lengvas šydas nusidriekia per visą induizmą. Kita vertus turime liaudies religiją, kuri remiasi mitologija ir praktiškai yra politeistinė, nors ir pabrėžiama, kad visi dievai yra tik vieno Dievo pasireiškimai. Be to liaudies religija dar žino ir demonus, kurių kaip blogųjų dvasių reikia bijoti ir aukomis jas sulaikyti nuo pikto darymo. Tarp šių dviejų kraštutinumų ir yra tikrasis induizmas su visomis dvasinėmis vertybėmis. Tai – monoteizmas, apsunkintas metafizinio panteizmo bei mitologinio politeizmo našta.

Žymiausias ir tipiškas pokrikščioniškojo induizmo bruožas yra jo mokymas apie bhakti (meilės religija). Kai III amžiuje prieš Kristų pasirodė Bhagavat – gita, egzistavo trys pagrindinės teorijos apie svarbiausias išganymo priemones. Vedanta tvirtai laikėsi minties, kad Inana, intuityvus identiškumo su Absoliutu realizavimas, yra vienintelė priemonė; Mimamsos teorijai svarbiausia išganymo priemonė glūdėjo Vedų apeigų išpildyme; tuo tarpu Yoga kaip vienintelį išsivadavimo kelią siūlo asketinius pratimus ir dvasines abstrakcijas idant dvasia išsilaisvintų iš materijos ir sugrįžtų į save. Bhagavat – gita neneigia šių kelių teisingumo tam tikromis ssąlygomis ir tam tikriems žmonėms, tačiau visuotine, visiems prieinama išganymo priemone laiko bhakti, t.y. meilę Dievui ir Jo garbinimą bei nuolankų atsidavimą Jo malonei. Štai ką sako Aukščiausiasis jį garbinančiam: “Sutelk savo dvasią į Mane ir leisk savo intelektui gyventi Manyje. Nuo šiol tu turi gyventi vien tik manyje. Jei kas Man su pagarba aukotų lapelį, gėlę, vaisių ar vandens, šią meilės auką, aukojamą iš tyros širdies, Aš priimsiu. Ką tu bedarytum, ką tu bavalgytum, ką tu beaukotum, ką tu bedovanotum, kokius tu apsimarinimus bepraktikuotum, daryk tai kaip auką Man. Aš niekam nepavydžiu ir niekam nesu šališkas. Aš visiems vienodas. Tačiau tas, kas nepadalinta meile Mane garbina, yra Manyje ir Aš esu jame”.

Nuo X šimtmečio pasirodo rūpestingai parengti traktatai apie dvasinį gyvenimą ir mokymas apie malonę, kuris turi nuostabaus panašumo į krikščioniškąjį mokymą, nors ir esmingai nuo jo skiriasi. Ypač įdomūs yra ginčai apie Dievo malonę ir žmogaus bendradarbiavimą, kurie praeina lygiai tomis pačiomis vėžėmis kaip ir garsieji šios temos ginčai trimis šimtmečiais vėliau praeis katalikų teologijoje.

Induizmo mokymai koncentruojasi apie tris pagrindines temas: Dievas, pasaulis, siela. Induizmas priėmė tiek metafizinę beasmenio Absoliuto idėją, tiek ir religinę asmeninio Dievo sąvoką. Savyje Dievas esąs beasmenis, santykyje su pasauliu – asmeninis. ŠŠią tezę geriau suprasti padeda mitologija. Santykiaudamas su pasauliu Dievas prisiima įvairius pavidalus pagal tris skirtingas funkcijas: Kūrėjo, Palaikytojo ir Atbaigėjo. Tai yra Trimūrti, dieviškoji Trejybė. Ši idėja iš esmės skiriasi nuo krikščioniškosios Trejybės dogmos, nes Trimūrti yra tik išorinė Dievo išraiška, bet ne vidinė prigimtis. Ji nereiškia “trijų Asmenų vienoje Prigimtyje”, bet greičiau “vieną esmę trijose prigimtyse”. Tačiau kaip ši idėja gali pasirodyti artima krikščioniškosios Trejybės dogmai, matome garsaus poeto Kalidasa eilėse:

“Šioj asmenų trejybėj vienas Dievas pasirodo,

Kiekvienas iš jų pirmas, kiekvienas paskutinis – nei vienas neviršesnis;

O Siva, Vishnu, Brahma – kiekvienas jųjų gali

Būti pirmas, antras, trečias – visi vienoj palaimintoj Trejybėj.”

Kitas esminis induizmo mokymas yra apie avatarą, t.y. apie Dievo nužengimą į Žemę. Dažniausiai tai vadinama inkarnacija, tačiau tiksliau būtų pavadinti teofanija. Kiekvienąkart kai pasauliui gresia pražūtis, regimu pavidalu jo gelbėti nužengia Vishnu, Palaikytojas. Daug yra buvę tokių nužengimų, kai kurie iš jų į žemesnes už žmogiškąją būties formas. Populiariausi iš šių avatarų – Rama ir Krishna. Meilės religija iš šio mokymo gavo didelę patirtį. Šį mokymą papildo mokymas apie arcavatara, t.y. Dievybės apsigyvenimą pašventintame paveiksle. Čia kalbama ne apie transsubstanciaciją, bet apie tam tikrą inkarnaciją, kai Dievybė paveikslą priima tarsi savo kūną. Vis

dėl to pamaldus indusas prieš tokį atvaizdą jaučiasi panašiai kaip katalikas prieš Švč. Eucharistiją.

Neturime stebėtis dėl šių artimų paralelių tarp krikščioniškųjų misterijų ir induistinių mitų, nes šie mitai išreiškia gilų žmogiškosios sielos ilgesį. O kai Dievas atsiliepė į šį ilgesį, stebuklai, kuriuos Jis padarė, be galo viršijo drąsiausias žmogaus svajones.

Kosmosas induistiniu požiūru yra amžinas, tačiau nesibaigiančiame sūkuryje periodiškai išnyra ir nugrimzta. Dievas yra kūrėjas ta prasme, kad jis pasaulį perveda iš potencialios į aktualią būklę. Kai kosminis ratas bbaigiasi, Dievas pasaulį vėl grąžina į potencialią būklę; po to vėl išleidžia kitam ratui. Dar mitologija kalba apie keturiolika pasaulių: septynis aukštesniosios ir septynis žemesniosios tvarkos. Mūsų pasaulis yra žemiausias aukštesniojoje pasaulių tvarkoje ir turi ypatingą savybę: tuo tarpu kai visi kiti pasauliai yra bhoga-bhūmi (atlygio arba bausmės pasauliai), Žemė yra karma-bhūmi (išbandymo pasaulis).

Galbūt pats esmingiausias induizmo mokymas yra karma-samsara, sielų keliavimas pagal atlygio dėsnį. Sielos yra amžinos ir keliauja per daugybę gimimų bei mirčių. Naujo gimimo sąlygos priklauso nnuo praeities nuopelnų ar nusižengimų. Nors sielos gali priimti visokius gyvulių kūnus, bet tik žmogiškame kūne gali laimėti nuopelnus. Taigi išganymui pasiekti, reikia gimti žmogumi, tačiau to negana.Paprastai gyvenime žmogus daugiau nusikalsta negu nusipelno, todėl gyvenimui baigiantis yra dar labiau įįklimpęs į sielų keliavimą negu gyvenimo pradžioje. Iš šio užburto rato nėra išsigelbėjimo be specialių pagalbos priemonių, kurias teturi vien religija. Tam tikslui induizmas pateikia plačią apeigų ir taisyklių sistemą.

Nors induizmas anaiptol nėra vieningas savo mokymu, tačiau neapsakomai vieningas savo įstatymais. Šiuo atžvilgiu jis yra religija, kuri apima visą žmogų individualiu ir visuomeniniu gyvenimu. Viename iš ankstyvųjų raštų skaitome: “Žmogus yra auka. Jo pirmieji 24-eri metai yra ryto dovana. Jo iniciacijos apeigas sudaro alkis, troškulys ir atsisakymas visų malonumų. Džiaugsme, šventėse ir pramogose gieda jis savąją garbinimo giesmę. Jo aukos – tai atgaila, didžiadvasiškumas, sąžiningumas, gerumas, tiesumas.Jo mirtis – tai išgryninimas, kuris užbaigia auką?” Tai – idealas, kurį siūlo įgyvendinti induistinis amžinasis įstatymas – sanatana-dharma. Šis įstatymas dar vadinamas vvarna-acrama-dharma, nes apima kastos pareigas (varna) ir luomo pareigas (acrama). Kastos reguliuoja visuomeninį, o luomai individualų induso gyvenimą. Kastos yra pamatai, ant kurių laikosi visas induizmas, kurie teikia jam tam tikrą miglotą, nenusakomą, tačiau aiškiai jaučiamą vienybę ir savitumą, nepaisant to, kad nėra visus vienijančio centrinio autoriteto ir nepaisant begalinės daugybės genčių bei tradicijų. Vis dėl to 25-ių šimtmečių induizmo istorija ne visuomet buvo šlovinga.

Norėdamas pasiekti tobulumą, indusas privalo pereiti keturias vis didėjančio pamaldumo stadijas. Pirmoji – Vedų studijų sstadija, kurią turi pereiti visi pirmųjų trijų kastų berniukai. Antroji stadija – tai šeimos gyvenimo luomas, kuriam visi įpareigoti. Paskutinės dvi stadijos – emerito luomas bei keliaujančio asketo luomas, nėra įpareigojančios, tačiau brahmanams ir kilmingiesiems labai pageidautinos, su sąlyga, kad šeimos gyvenimo sąlygas jie jau įvykdė. Tačiau praktikoje, jei kas jaučiasi pašauktas, tuojau po Vedų studijų pradeda tobulumo gyvenimą

Su šiomis gyvenimo stadijomis glaudžiai susiję 12 šventųjų slėpinių, tarsi sakramentų (samskara), keturi vienuoliški įžadai (veda vrata) ir detalizuojantys įstatymai, kurie apima visas gyvenimo sritis. Šeima yra induizmo šerdis, o namai – tikra šventovė, nes čia vyksta svarbiausios religinės apeigos. Santuoka laikoma antru pagal svarbą šventuoju ženklu, pirmąją vietą užleidžiant iniciacijos apeigoms Vedų studijų pradžioje. Verta paminėti, kad aukštas santuokos ir šeimos branginimas, jokiu būdu netrukdo indusams giliai įvertinti celibatą ir askezę, ir kad liaudis instinktyviai pripažįsta bei gerbia tikrą asketą, nesvarbu kokios jis būtų rasės ar religijos. Tai rodo įgimtą liaudies jautrumą dvasinėms vertybėms, ir šis jautrumas gali būti išeities taškas dialogui.

Norėtųsi baigti didžiojo orientalisto sero Monier Williams žodžiais:”Indai yra galbūt vienintelė tauta, kuri ypatinga tuo, kad nors visiškai nesirūpina fiksuoti svarbiausių savo politinio gyvenimo faktų nei žymiausių savosios istorijos įvykių – kaip pavyzdžiui, graikų invazijos vadovaujant Aleksandrui Didžiajam, &– tačiau nuo seniausių laikų pagal tam tikrus įstatymus tvarkė, užrašinėjo ir rūpestingai saugojo šeimos apeigas bei papročius, kurių daugelio laikomasi iki šiolei”.

Sektos

Jehovos Liudytojai

Šiuolaikiniai Jehovos Liudytojai iš pradžių jie buvo vadinami Biblijos Tyrinėtojais. Bet 1931 metais Rašto pagrindu jie priėmė vardą Jehovos Liudytojai. Iš pradžių buvusi maža, organizacija išaugo iki milijonų Liudytojų, kurie yra užsiėmę skelbimu daugiau kaip 230-yje šalių.

Dauguma Jehovos Liudytojų susirinkimų rengia sueigas tris kartus per savaitę. Biblija yra pagrindas to, ko ten mokoma. Sueigos pradedamos ir baigiamos malda. Per daugumą sueigų taip pat giedamos širdingos „dvasinės giesmės“. Įėjimas laisvas ir nėra rinkliavų.

Dauguma susirinkimų rengia sueigas Karalystės salėse. Tai dažniausiai yra paprasti pastatai, pastatyti Liudytojų savanorių. Karalystės salėje tu nepamatysi jokių atvaizdų, nukryžiuoto Kristaus skulptūrų arba ko nors panašaus.

Kiekviename susirinkime yra vyresnieji, arba prižiūrėtojai. Jie vadovauja mokymui susirinkime. Jiems padeda tarnybiniai padėjėjai. Šie vyrai nėra išaukštinti tarp kitų susirinkimo narių. Jiems nėra suteikiami specialūs titulai. Jie nesirengia skirtingai negu kiti. Taip pat jiems nemokama už darbą. Vyresnieji noriai rūpinasi dvasiniais susirinkimo poreikiais. Jie gali paguosti ir vadovauti sunkiu metu.

Jehovos Liudytojai kiekvienais metais taip pat rengia dideles asamblėjas ir kongresus. Tomis progomis daugelis susirinkimų susirenka kartu išklausyti specialią biblinio mokymo programą. Naujų mokinių krikštas visada yra kkiekvienos asamblėjos ar kongreso programos dalis.

Pasaulinis Jehovos Liudytojų biuras yra Niujorke. Ten yra Vadovaujančioji korporacija, pagrindinė patyrusių vyresniųjų grupė, prižiūrinti pasaulinį susirinkimą. Taip pat yra per 100 filialų visame pasaulyje. Ten savanoriai padeda išspausdinti ir išvežioti biblinę literatūrą. Taip pat iš ten duodami nurodymai, kaip organizuoti skelbimo darbą.

Religinė grupė, šiuo metu besivadinanti Jehovos liudytojais, susikūrė XIXa. Jos įkūrėjas yra Charlesas T. Russellas (1852 – 1916). Šis žmogus, užaugęs labai puritoniškoje presbiterionų aplinkoje, jau 1870 – aisiais metais subūrė taip vadinamą Biblijos studijų grupę, laikiusią 18 – metį jaunuolį savo “pastoriumi”. Toje grupėje pradžią gavo pagrindinės Jehovos liudytojų doktrinos (pvz., mokymas apie amžinos kančios pragare neįmanomybę arba apie nematomą Jėzaus Kristaus antrąjį atėjimą kaip “dalyvavimą” naujojoje pasaulio tvarkoje). Matyt, kad Ch. T. Russellas buvo pakankamai įtaigus ir be jokios abejonės pats tikėjo savo skelbiamomis doktrinomis, nes greitu laiku jo pasekėjų ėmė daugėti – jau 1879m. buvo įsteigtas iki šių dienų gyvuojantis žurnalas “Siono sargybos bokštas ir Kristaus dalyvavimo šauklys”, taip pat Brukline įsikuria “Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų bendrija”, kuri buvo pirmtakė dabar visą jehovininkų judėjimą valdančios Bruklino “vadovaujančiosios korporacijos” . Kokios įtaigumo ir greito išplitimo priežastys? Galima išvardinti daugybę jų – socialinių ir ekonominių – bet manyčiau ne paskutiniąją vietą

tame sąraše užima ir lyderio asmeninė patirtis; yra žinoma, jog Ch. T. Russellas nuo mažų dienų paniškai bijojo amžinos kančios pragare, kuria tikriausiai ir buvo gąsdinamas, tad susipažinęs su kitos tuo metu taip pat naujos religinės grupės – Septintosios dienos adventistų – doktrina, skelbiančia nuodėmingiesiems amžiną pražūtį ir nebūtį, bet ne kančią, ja karštai patikėjo ir patapo entuziastišku skelbėju. Russellas iš adventistų perėmė ir tam tikrą Biblijos skaitymo fundamentalistinę schemą, kuri patogi visa norinčiam racionaliai paaiškinti mentalitetui: Šventojo Rašto tekstai iinterpretuojami kaip Dievo pranešimai, neklaidingi visomis prasmėmis, bet tas prasmes “iššifruoti” tegali ypatingą paskirtį Viešpaties plane turintys asmenys. Aišku, kad toks skaitymo būdas iš anksto atmeta bet kokias istorinio ar kultūrinio konteksto įvertinimo galimybes.

Ch. T. Russellas savo skelbimo centru ilgainiui padarė žinią apie tai, kad Dievas per Jėzų Kristų tuojau sukursiąs Žemėje savo karalystę (tam skirtas jo daugiatomis “Tūkstantmetė aušra”), o pats Jėzus Kristus regimai ją imsis valdyti jau 1914m. Tad Pirmojo pasaulinio karo pradžia turėjo nudžiuginti daugelio naujosios bendrijos nnarių širdis – tai viltingai sutapo su pranašystės skelbimu ir buvo suprantama kaip Harmagedono (paskutiniojo apokaliptinio mūšio tarp Jėzaus ir Šėtono) pradžia.Tačiau 1916m. mirus Russellui, joks žadėtasis “išrišimas” neįvyko ir naujajam bendrijos lyderiui Josephui P. Rutherfordui(1869 – 1942) teko reformuoti aar perinterpretuoti įsigalėjusias doktrinas. Tai jis paskelbė, kad 1914m. Jėzus Kristus iš tiesų sugrįžo Žemėn ir valdo ją; tik netiesioginiu būdu, bet per savo įgaliotinius – Rutherfordo vadovaujamą ištikimąją organizaciją, kuri 1931 m. ir buvo pavadinta “Jehovos liudytojais.” Iš čia kilo doktrina apie “vienintelę teisėtą žemiškąją vyriausybę” – Danguje esančią Kristaus vadovaujamą Dievo karalystę, šiuo metu veikiančią per Jehovos liudytojų valdančiąją korporaciją Brukline. Reikia manyti dėl to, jog Rutherfordas turėjo juridinį išsilavinimą, jo valdymo metu bendrijoje susiformavo du bruožai, Jehovos liudytojams būdingi iki šių dienų: legalizmas ir saviizoliacija. Šie bruožai esmingi yra bet kokiai pagal griežtą teisinę sistemą funkcionuojančiai struktūrai. Po Rutherfordo mirties, Jehovos liudytojams ėmė vadovauti N. H. Knorras (1905 – 1977), kuris atbaigė organizacijos struktūros kūrimą ir galutinai įįtvirtino doktrininį paveldą. Į tuos dalykus dabar ir sutelksime dėmesį.

Šaltiniai

1. Beresnevičius G. Religijotyros įvadas. – Vilnius, 1997.

2. Pasaulio religijos. – Vilnius, 1994.

3. www.google.lt

4. www.religion.com

Turinys:

Budizmas 1

Judaizmas 3

Islamas 7

Induizmas 9

Sektos 16

Šaltiniai 19