eutanazija už ir prieš

Pasaulinės Sveikatos Organizacijos pozicija eutanazijos (eutanazija

-gr. lengva mirtis) klausimu visada buvo vienareikšmė – visi žmonės turi

teisę mirti kiek įmanoma oriau. Juk mirtis yra ne natūrali gyvenimo

pabaiga, bet laikotarpis, kurį nepagydoma liga sergantys žmonės praleidžia

ligoninėse socialiai ir emocionaliai izoliuoti. Žmonėms būtina suteikti

galimybę, jei tik įmanoma, mirti ten, kur jie apsisprendė, apsuptiems

žmonių, kuriuos jie pasirinko, be skausmo ir kančių. Kiekvieno žmogaus

individualūs norai, kalbant apie mirtį, turi būti svarbiausi. Eutanazija

apibūdinama kaip sąmoningas vieno asmens veiksmas, kuriuo nutraukiama kito

asmens gyvybė, siekiant išvaduoti pastarąjį nnuo kančių. Savanoriška

eutanazija yra tais atvejais, kai pats pacientas prašo mirties.

Vadinamosios nesavanoriškos eutanazijos atveju nepagydomai sergantis ir

nepaprastai stiprius skausmus kenčiantis ligonis negali to padaryti.

Ar visuomet galime laikyti eutanazija atsisakymą gaivinti praktiškai

negyvybingą naujagimį arba mirštantį vėžiu sergantį ligonį? Juk galima

sakyti, kad labai dažnai šiuo atveju tiesiog nesikišama į neišvengiamą

biologinę organizmo žūtį. Tad negalima nesutikti su mintimi, kad apie

eutanaziją reikia kalbėti siauresne prasme, kai „gydytojo veiksmai ar tai,

kad jų nėra, vienareikšmiškai sutrumpina nebepagydomo paciento gyvenimą“.

Pavyzdžiui, kai gydytojas suleidžia mirtiną vaistų dozę besikankinančiam

pacientui, arba priešingai – netaiko gyvybę šiek tiek pratęsiančios

antibiotikų terapijos paskutine vėžio stadija sergančiam ir nepakeliamus

skausmus kenčiančiam žmogui. Pirmu atveju kalbama apie aktyvią, antruoju

atveju – apie vadinamąją pasyvią eutanaziją, kai ligoniui, paprastai

kalbant, „leidžiama numirti“. Jei žmogaus gyvybė yra palaikoma tik

dirbtinėmis priemonėmis ir vilčių išgydyti ligonį nėra, reanimacijos

nutraukimas nėra laikomas eutanazija; tai – tik susitaikymas su Dievo

žmogui skirtu likimu.

SENOVĖS KULTŪRŲ POŽIŪRIS Į EUTANAZIJĄ

Senovės graikų nuomonė apie žmogaus gyvenimą labai skyrėsi nuo mūsų.

Jie netikėjo, kad žmogaus gyvybė yra vertybė ir kad ją reikia saugoti bet

kokia kaina. Pavyzdžiui, Spartoje ir Atėnuose įstatymas numatė išsigimusių

kūdikių sunaikinimą – tai buvo laikoma geriau negu nelaimingas jų, bei jų

tėvų gyvenimas. Tačiau tai nereiškia, kad senovės graikai visai nevertino

žmogaus gyvybės. Jie visiškai nepateisino savižudybės. Pitagoras, Platonas

ir Aristotelis manė, kad savižudžiai yra bailiai, išsigandę gyvenimo

sunkumų. Visi trys garsieji filosofai pateisino savižudybę tik esant

nepagydomai ligai ir kenčiant baisius skausmus. O štai „medicinos tėvas“

Hipokratas laikėsi priešingos nuomonės. Hipokrato priesaika griežtai draudė

gydytojui veiksmus, atliekamus ligonio gyvenimui sutrumpinti: „Neduosiu

mirtino vaisto niekam iir nesiūlysiu jo mirtino poveikio“. Tačiau, nepaisant

to, antikoje buvo plačiai paplitusi savižudybė, kaip vienintelė priemonė

išvengti skausmingos mirties ir ilgos agonijos. Ši „eutanazijos“ forma buvo

kasdienybė. Nemažai antikos gydytojų duodavo savo pacientams nuodų, kai šie

prašydavo.

Romėnai perėmė daugumą graikų pažiūrų į mirtį dar abejingiau nei patys

graikai. Kad išėjimas iš gyvenimo yra geresnė išeitis nei laukianti

skausminga mirtis, rodo šie Senekos žodžiai: „Aš neatsisakau senatvės, jei

ji mane paliks nepaliestą. Tačiau jei ji pradės griauti mano mintis, jei ji

sunaikins mano gabumus, jei ji paliks man nne gyvenimą, bet kvėpavimą – aš

išeisiu iš šio netvirto „narvo“. Jei aš būsiu priverstas kentėti be vilties

pasveikti, aš išeisiu ne dėl skausmų baimės, bet dėl to, kad tai užkirs

kelią viskam, dėl ko aš gyvenau“.

Atsiradusi krikščionybė iš esmės pakeitė požiūrį į žmogaus gyvybės vertę.

Ji išaukštino individualaus gyvenimo reikšmingumą. Buvo uždraustas

išsigimusių kūdikių žudymas, nes buvo manoma, kad kiekvienas, gimęs iš

moters, turi nemirtingą sielą, nesvarbu, koks baisus jis bebūtų. Savižudybė

buvo uždrausta, kadangi manyta, jog gyvybė yra Dievo dovana ir tik jis

vienas gali ją atimti. Krikščionybės pradžioje buvo draudžiamas netgi

dalyvavimas kare bei mirties bausmė, tačiau vėliau bažnyčia pakeitė savo

nuomonę. Bet ji ir toliau draudė eutanaziją, teigdama, kad kančia,

nesvarbu, kokia baisi ji bebūtų, yra duota Dievo dėl jam žinomų priežasčių,

ir turi būti nešama iki gyvenimo pabaigos.

Žvelgdami į kitas kultūras ir religijas pamatysime, kad eutanaziją

draudžia judaizmas bei islamas. Korane (musulmonų šventraštyje) rašoma, kad

savižudis „bus amžiams atskirtas nuo dangaus“ ir į eutanaziją žiūrima kaip

į vieną iš savižudybės formų. Rytuose sintoizmas ir budizmas pritarė

savanoriškai mirčiai beviltišku atveju.

Įvairiais komentarais žiniasklaidoje ir Bažnyčioje buvo paminėtos

pirmosios eutanazijos įteisinimo Olandijoje metinės. 2001 m. balandžio 1 d.

įsigaliojęs įstatymas (Olandija buvo pirmoji ir kol kas vienintelė šalis

pasaulyje, legalizavusi „nužudymą iš gailesčio“) leidžia medikams padėti

savo pacientams nutraukti gyvybę, jeigu jie nepagydomai serga ir labai

kenčia. Sprendimą numirti turi priimti pats ligonis, tačiau įstatymas

leidžia pacientui palikti raštišką prašymą gydytojams, kad jie savo

nuožiūra svarstytų jo numarinimo klausimą, kai paciento būklė tokia, kad

jis jau nebepajėgus pats spręsti.

Įstatymas, kurio priėmimą 16 mln. gyventojų turinčioje šalyje pasmerkė

ne tik didžiausia šalies denominacija – Katalikų Bažnyčia, bet ir visos

kitos 35 Olandijoje veikiančios denominacijos, įgalina prašytis eutanazijos

pacientams, sulaukusiems 16 metų. „Nužudyti iš gailesčio“ gali medikų

prašyti ir 12-25 metų sunkūs ligoniai, tačiau jie turi prieš tai pasitarti

su savo tėvais ir gauti jų sutikimą. Beje, nors eutanazija Olandijoje buvo

visiškai legalizuota tik pernai, tačiau parama nepagydomiems ligoniams,

kurie nori nusižudyti, ypatingu liberalumu pagarsėjusioje „tulpių šalyje“

buvo toleruojama jau gerokai anksčiau. Oficiali statistika skelbia, kad jau

1990 metais 2,9 proc. visų mirčių vyko dėl eutanazijos, 1995 metais – 3,4

proc, o dabar – apie 5 proc. Augimo tendencija yra akivaizdi, net ir

neatsižvelgus į tą faktą, jog oficiali statistika toli gražu neapima visų

eutanazijos atvejų.

Daugelis stebėtojų pažymi, kad pastaraisiais dešimtmečiais, nuo tada,

kai legalizuotas abortas, yra pastebimas tam tikras mirties kultūros

proveržis arba „naujasis barbariškumas“. JAV konservatyvus politikos

apžvalgininkas Donas Fideris rašo, kad tūkstančius metų žmonija kovojo už

tai, kad būtų pripažintas nekaltos žmogaus gyvybės šventumas. Buvo pasiekta

reikšminga pažanga nuo praeityje buvusių beatodairiškų skerdynių, kankinimo

kamerų ir vergijos iki pilietinių teisių ir teisingumo visiems ppripažinimo.

Tačiau senieji žiaurumo instinktai, kurie visuomet slepiasi tamsiosios

žmogaus sielos gelmėse, tikėjimo menkėjimo ir sekuliarizacijos sąlygomis iš

naujo prasiveržė.

Proceso pradžia galima laikyti aštuntąjį dešimtmetį, kai, legalizavus

abortus, Vakarų pasaulyje buvo pripažinta, jog kai kuriuos žmones galima

lengva ranka pasmerkti myriop. Eutanazijos įteisinimas Olandijoje XXI a.

pradžioje ir pastangos tai padaryti kitose šalyse yra kitas žingsnis į

„naująjį barbariškumą“. Be ironijos galima pastebėti, kad visa tai bandoma

pavaizduoti kaip „žmoniškumo“ ir „gailestingumo“ apraišką. Juk Olandijos

eutanazijos įstatyme nekalbama apie žudymą, bet apie paramą nepagydomai

sergančiam pacientui, patiriančiam „nepakeliamas kančias“. Kodėl turi

tęstis šios nereikalingos kančios?

Panašiai buvo tvirtinama kalbant apie abortų įteisinimą: prisimenami

atskiri išprievartautų nepilnamečių mergaičių ar sunkiai sergančių bei

skurstančių moterų atvejai, esą joms vaikų gimdymas būtų „sunki ar

nepakeliama našta“. O ką mes dabar turime? Negimę kūdikiai žudomi beveik

konvejeriu, šimtais tūkstančių ir milijonais. Abortai daromi ir dėl kliūčių

karjerai, ir dėl sutuoktinių nesutarimo, ir dėl būsimo naujagimio

nepageidaujamos lyties, ir dėl gimstamumo kontrolės ar šeimos planavimo, ir

dėl nevaldomo palaidumo, moralinio išsigimimo.

(Beje, dėl aborto legalizavimo Vakarų pasaulyje buvo daug diskusijų,

ginčų, buvo rengiami referendumai, priimami Aukščiausiojo Teismo

sprendimai. Tuo tarpu komunistų valdytoje Rytų Europoje toks nekaltų

kūdikių žudymas buvo įteisintas gerokai anksčiau, netrukus po Antrojo

pasaulinio karo, ir be jokių „pilietinių svarstymų“, o tiesiog remiantis

komunistų režimo vadovų dekretais. Dėl to vien tik Lietuva nuo 1955 metų,

kai

buvo legalizuoti abortai, neteko beveik penkių milijonų nekaltų žmonių

gyvybių. Ir šis mirties konvejeris pagal tuos pačius sovietinius įstatymus

netrukdomai dirba iki šiol.)

Ar nebus panašiai ir dėl eutanazijos? Dabar kalbama apie pagalbą nuo

nepakeliamo skausmo kenčiantiems pacientams, maldaujantiems padėti jiems

greičiau atsisveikinti su šiuo pasauliu. O netrukus tas „nepakeliamas

skausmas“ gali pamažu virsti į paramą nusižudyti dėl chroniškos depresijos,

senatvės ar vienišumo, invalidumo ar nenoro būti kam nors našta. Olandijos

sveikatos apsaugos ministerijos vadovai, parėmę eutanazijos įstatymą, taip

pat siūlė galimybę įteisinti savižudybei skirtų vaistų išdavimą seniems

žmonėms, kkurie jaučiasi „nuo visko pavargę“, nors fiziškai yra sveiki.

Dar prieš eutanazijos įstatymo priėmimą Olandijoje, kur ši praktika

buvo toleruojama jau nuo 1990 metų, tyrimai rodė, kad dviem trečdaliais

atvejų medikai „padėjo“ pacientams greičiau numirti ne dėl nepakeliamo

skausmo, bet dėl, jų manymu, „žemos gyvenimo kokybės“. Buvo nemažai atvejų,

kai mirtis buvo pagreitinama netgi negavus paciento sutikimo. Sakoma, jog

todėl ir reikėjo griežtai kontroliuojamo eutanazijos įstatymo, kad tokie

atvejai nepasikartotų. Visgi liko nenubaustas gydytojas Filipas Sutorius,

1995 metais padėjęs nusižudyti buvusiam Olandijos senatoriui Edvardui

Brongersmanui, kuris kentėjo ne ddėl fizinio skausmo, bet dėl nesuvaldomo

charakterio, nuolatinio galvos svaigimo ir sakėsi „pavargęs gyventi“.

Amsterdamo teismas pripažino, kad F.Sutorius kaltas dėl neetiško poelgio,

bet atsisakė jam skirti bausmę, nes gydytojas veikė „iš užuojautos“. Beveik

neabejotina, kad eutanazijos legalizavimas ne tik neužkerta kelio panašiai

„užuojautai“, bet ddar ir skatina ją.

Tačiau pagrindinis eutanazijos variklis šiuolaikinėje visuomenėje,

kuri labiausiai vertina materialinę naudą, pelną bei žmogaus „gamybinį

pajėgumą“, yra visai ne užuojauta kenčiantiems žmonėms ar rūpinimasis

gyvenimo orumu, bet išaugusios medicinos ir slaugos patarnavimo kainos. Iš

tikrųjų paciento savižudybei skirtų nuodų dozės kainuoja dešimtis dolerių,

tai yra gerokai mažiau nei intensyvi ligonių slauga, elektriniai invalidų

vežimėliai, brangūs skausmą malšinantys vaistai. Laikantis tokio

materialistinio cinizmo, netrukus tiems „užsispyrėliams“, kurie atkakliai

laikosi gyvenimo, bus duota suprasti, kad turi geruoju iš jo pasitraukti

dėl kitų gerovės.

Eutanazijos įstatymo Olandijoje pirmųjų metinių proga balandžio 1

dieną Vatikano radijui interviu davė šalies episkopato vadovas, Utrechto

arkivyskupas kardinolas Adrianas Simonis. Jo manymu, didžiausias šio

įstatymo keliamas pavojus yra tas, kad eutanazijos įteisinimas sukurs

aplinką, kurioje pacientai jausis esantys našta sistemai ir bus priversti

prašyti padėti jiems nusižudyti. Kardinolo tteigimu, ši problema siejasi su

tuo, kad Olandijoje nėra pakankamai medicinos darbuotojų, ypač

profesionalių slaugytojų. „Ligoninės ir slaugos bei senų žmonių namai

neturi pakankamai darbuotojų, kurie galėtų atlikti šį darbą“, – sakė jis.

Pasak kardinolo, susitikimuose su jaunais žmonėmis jis visada kalba apie

pareigą globoti ligonius ir kviečia rinktis sveikatos apsaugos darbuotojo

profesiją.

Olandijos Katalikų Bažnyčios, kuriai priklauso 40 proc. šalies

gyventojų, vyskupai daug kartų laiškais ir pareiškimais kreipėsi į

vyriausybę ir parlamentą, kad nebūtų priimtas eutanazijos įstatymas. Tačiau

viskas buvo veltui – eutanazija įteisinta. „Tai parodė, kad mes praradome

Dievo pojūtį, kuris yra Dievas visko, kas gyva. Mes praradome pagarbą

gyvybei, – sakė kardinolas A.Simonis. – Dabar mes bandome pakeisti žmonių

mentalitetą, nes individualizmas čia giliai įsišaknijęs“.

Olandijos Bažnyčios vadovai balandžio pradžioje išleido dokumentų

rinkinį, kuriame matyti jų patirtis kovojant su eutanazija. Knyga buvo

išleista ir išsiuntinėta visoms pasaulio vyskupų konferencijoms. Pasaulio

vyskupai to prašė savo kolegų olandų, nes, kaip minėta, eutanazijos idėjos

braunasi į kitas šalis ir jų ganytojai nori geriau pasirengti,

pasinaudodami Olandijos Bažnyčios parengtais filosofiniais,

antropologiniais, etiniais bei teologiniais argumentais.

Olandijos Katalikų Bažnyčia numačiusi netrukus išleisti sielovadininko

vadovą, kuriame aiškinama, ar priimtina teikti Ligonio sakramentą ir rengti

katalikiškas laidotuvių apeigas eutanazijos aukoms. Pastaruoju metu plataus

atgarsio žiniasklaidoje susilaukė vienas atvejis, kai parapijos kunigai

Hertogenbošo vyskupijoje atsisakė katalikiškai palaidoti moterį, kuri mirė

po eutanazijos akto, tai yra buvo numarinta jos prašymu.

Hertogenbošo vyskupas Antonijus Hurkmansas parėmė savo kunigų

atsisakymą laidoti eutanazijos auką, paaiškinęs, jog Bažnyčia gerbia

paciento sprendimą tokiu būdu išeiti iš gyvenimo, tačiau reikalauja, kad

būtų gerbiamas ir Bažnyčios mokymas, kuris teigia, jog Dievas žmogui duoda

gyvybę ir tik Jis gali ją ir pasiimti, o eutanazija, kaip ir savižudybė,

yra „absoliutus blogis“.

Vyskupas paaiškino, kad ne visada tokiais atvejais bažnytinės

laidotuvės yra nepriimtinos. Pavyzdžiui, jos yra galimos, jei kunigui buvo

pranešta jau po mirties nuo eutanazijos, kada neatmestina paciento atgaila

paskutinę minutę prieš mirtį. Tačiau jeigu parama ppaciento savižudybei buvo

planuojama iš anksto, o dvasininkai perspėjo to nedaryti, tai katalikiškos

laidotuvės reikštų netiesioginį Bažnyčios susitaikymą ar net pritarimą

eutanazijai.

Praktinis kančios išgyvenimas buvo ypač aktualus egzistencialistams.

Šiandien visų yra pripažįstama, kad žmogaus egzistencija vyksta per ribines

situacijas: kaltę, kovą, kančią ir mirtį. Stipriausias ir pagrindinis

kančios išgyvenimas vyksta žmogui susidūrus su mirtimi. „Mirties

akivaizdoje labiausiai išaiškėja žmogiškosios būties paslaptis. Žmogus

kankinasi ne vien dėl skausmo ir kūno irimo, bet dar labiau dėl amžinojo

išnykimo baimės. Visiškai teisingai jis elgiasi, kai širdies nujautimu

atmeta ir bjaurisi galutiniu ir visišku savo asmens suirimu. Amžinybės

sėkla, nesuvedama į gryną medžiagą ir esanti žmogaus viduje, sukyla prieš

mirtį“ (II Vatikano Susirinkimo dokumentai; GS.18). Nuo šios kovos

išgyvenimo bei suvokimo priklauso individo elgesys ribinėse situacijose.

Žmogus gali tiesiog rezignuoti, jaustis nepajėgus ką nors pakeisti. Tokiu

atveju jį užvaldo beprasmybės jausmas, vidinis tuštumos pojūtis, atimantis

viltį prasmingai gyventi, kas neretai priveda prie savižudybės. Žmogus gali

bėgti nuo pasaulio, užsidarydamas savo „egzistenciniame vakuume‘‘, arba šį

bėgimą išreikšti taip pat savižudybe. Individas j kančią gali reaguoti ir

herojiškai, surasdamas joje prasmę bei pasitikėdamas vien savo jėgomis.

Pagaliau kančioje jis gali įžvelgti religinį metafizinį pagrindą, dėl ko

žmogus nesijaučia vienas, o savo egzistenciją sieja išimtinai su Dievu, kur

atsivėrimas visaapimančiai Būčiai yra ir atsivėrimas kančiai.

K.S.Lewis leidinyje ,,Skausmo problema‘‘ pastebi, kad nebūtų jokios

problemos dėl skausmo, jeigu šalia kasdienės skausmingos patirties mes

neturėtume to, kas mums suteikia garantiją, kad pirminė tikrovė yra

teisinga ir mylinti. Žmogus ilgisi Šios tikrovės ir visa savo valia

išreiškia troškimą laimingai ir harmoningai gyventi. Kad ir kaip būtų

paradoksalu, pats savižudybės veiksmas yra nukreiptas į norą gyventi, bet

gyventi laimingai ir prasmingai. Šis troškimas yra pačioje žmogaus

prigimtyje, atitinkančioje orumą asmens, kuris yra laisvas ir savyje turi

Dievo panašumą. Nors ir netikintis, žmogus gyvybę visuomet suvokia kaip

neįkainojamą vertybę, todėl bet kokiu atveju siekia gyventi. Tačiau,

susidūręs su sunkumais, fizinėmis ar dvasinėmis kančiomis, individas negali

susitaikyti su neprasmingu gyvenimu ir pasirenka savižudybės kelią.

V.F.Franklis knygoje ,,Nesąmoningas Dievas“ teigia, kad prasmės

klausimas žmogui yra aktualiausias, išskiriantis jį iš gyvų būtybių. Tik

industrinė, vartotojiška visuomenė, besistengdama patenkinti visus žmogaus

poreikius, užmiršo patį svarbiausią – būtent prasmės poreikį.

„Industrializaciją lydinti urbanizacija pakerta žmogaus šaknis, atitolina

jį nuo tradicijų ir tradicinių vertybių. Akivaizdu, kad tokiomis

aplinkybėmis beprasmybės jausmas kamuoja pirmiausia jaunąją kartą“. Tokioje

situacijoje žmogų užvaldo vidinės tuštumos jausmas, kuris dažniausiai

reiškiasi abejingumu ir nuoboduliu, iniciatyvos stoka ką nors keisti savo

gyvenime. Žmogus užsisklendžia savame vakuume, tuštuma auga ir galiausiai

jį priveda prie neurozės bei savižudybės. Pagrindinis savižudybės motyvas

tokiu atveju yra neviltis, gyvenimo prasmės nebuvimas ir savo vertės

nesuvokimas, tai visai nesuderinama su krikščioniškąja morale. Jei žmogus

tikėtų, jo neištiktų tokios problemos, nes tikintis individas jaučia

išskirtinę savo vertę ir prasmę.

Ta vertė ir prasmė kyla iš to, kad Dievas,

sukurdamas žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, iškėlė jį savo

akivaizdoje ir pastatė visos kūrinijos priekyje, paskirdamas jam saugotojo

ir tvarkytojo vaidmenį. Iš čia kyla ir žmogaus gyvenimo atsakomybė. Atrasti

ir išsaugoti savyje pirminę vertę, savo gyvenimo prasmę bei jausti

atsakomybę už savo gyvenimą yra pagrindinis uždavinys tikinčiajam, nes tik

toks žmogus yra pajėgus išlaikyti prigimtinį orumą bet kokioje kančios

situacijoje ir turi jėgų priešintis bet kokiam savęs sunaikinimui.

Krikščionių teologijoje gyvybę žmogus gavo ne iš savęs ir ne sau, o iš

Viešpaties ir Viešpačiui, todėl bet kokią pretenziją būti savo gyvenimo

savininku bei disponavimą gyvybe savo nuožiūra krikščioniškoji moralė

griežtai atmeta.

Šiek tiek kitokia situacija yra nepakeliamos fizinės kančios ar

sunkios depresijos atveju (pavyzdžiui, mirus artimui ar panašiai). Žmogus

tokios nenugalimos kančios momentais tiesiog susitapatina su kančia ir,

trokšdamas išsilaisvinti iš kamuojančio skausmo, aptemusioje kančios

būsenoje nusižudo. Pagrindinis tokio veiksmo motyvas čia yra pasąmoninis

išsilaisvinimas. Šiuo atveju kančia, užvaldžiusi žmogų, paveikia jo visumą,

somatinę-dvasinę vienovę. Nepakeliamas kančias kenčiantis žmogus praranda

kūno, dvasios bei proto integralumą ir nėra pajėgus atlikti visaverčio

valios akto savo paties gyvybės atžvilgiu. Tokioje situacijoje,

atsižvelgiant j aplinkybes, kenčiančio moralumą yra labai sunku vertinti.

Krikščioniškos moralės požiūriu, akcentuojant žmogaus atsakomybę už jo

padarytus veiksmus, „Žmogaus orumas reikalauja, kad jis veiktų turėdamas

sąmoningą ir laisvą apsisprendimą, kad jo veiksmai kiltų iš vidinio

asmenybės sprendimo, o ne iš aklo vidaus impulso“ (II Vatikano Susirinkimo

nutarimai; GS, 17). Kad ir kokia sunki kančios situacija būtų,

krikščioniškoji teologija visuomet pasilieka prie pagrindinio kriterijaus,

t.y. atvirumo Dievui, kuris įgalintų žmogų priimti kančią, kaip

neišvengiamą Dievo užduoties ir plano vykdymą, atsižvelgiant į galutinį

tikslą. Tik taip asmeninė žmogaus tragedija virsta triumfu, o kančia –

dvasios laimėjimu. Todėl savižudybė yra nusikaltimas ne tik prieš save ir

savo artimus šeimos narius, sukeliant jiems dar didesnį skausmą, bet ir

Dievo ekonomijos nepaisymas bei žmogaus prigimtinių teisių pažeidimas. Tai

nusižengimas pareigai mylėti save ir savo artimą bei Dievo pašaukimo

tobulėti, pabaigiant Jo karalystę, nepaisymas.

Atskiras klausimas yra savo gyvybės paaukojimas vardan aukštesnio

gėrio ir tikslo. Tam tikrais atvejais krikščionybė tai pateisina, bet

visuomet reikia klausti, ar tokie veiksmai pasiteisina, turint omenyje,

kad, išsaugojęs savo ggyvybę, žmogus gal daug daugiau būtų nuveikęs ir

pasitarnavęs dėl to. Šventojo Rašto principas „Nėra didesnės meilės kaip

gyvybę už draugus atiduot“ (Jnl 5,13) nėra suvokiamas tiesiogiai. Tai

atitinka Kristaus mirties tikslą – prisiėmimą mūsų nuodėmių tam, kad iš

meilės savo kančia mus atpirktų.

Šiandien katalikų teologija vis dažniau pastebi F.Dostojevskio

teiginio ,,Jei nėra Dievo, vadinasi, viskas leistina“ aktualumą, ypač

susidūrus su eutanazija, kuri įgavo mirties pagal užsakymą pavadinimą.

Tiesiogine prasme eutanazija yra žmogaus nužudymas iš gailesčio, individui

sunkiai sergant ir kenčiant nepakeliamus skausmus. Tam turi būti duotas

paties ligonio ar jo artimųjų sutikimas. Šioje kančios situacijoje

neišvengiamai susiduriame su pačios kančios traktavimo šiuolaikinėje

utilitaristinėje ir technokratinėje visuomenėje problema, Vyraujančio

hedonizmo pasekmė. Šiandien išaukštinama visa, kas individui teikia

malonumą, o tai, kas susiję su kančia, yra paniškai vengiama ir bijoma.

Nors sparčiai besivystančios technologijos siūlo vis įvairesnių būdų

kančioms palengvinti bei su jomis kovoti, kenčiantis, sergantis Žmogus yra

suvokiamas kaip nenaudingas visuomenei. Tačiau kad ir kokiomis nuostatomis

vadovautumės kančios atžvilgiu, ar laikytume ją realiu blogiu, ar

suteiktume krikščionišką prasmę, ji vis tiek yra neišvengiama žmogaus

gyvenime ir yra integrali jo egzistencijos dalis, su kuria anksčiau ar

vėliau vis tiek teks visiems susidurti. Todėl, nors ir negalime jos

išvengti, bet galime keisti patį požiūrį į kančią, kartu keičiantis ir

patiems, augant ir tobulėjant Dievo valia.

Pagrindinis klausimas, kylantis diskusijose dėl eutanazijos, yra; ar

eutanazija gali būti objektyvios medicininės etikos požiūriu laikoma

pateisinamu veiksmu kančios situacijoje? šiuo klausimu išsiskiria aktyvios

ir pasyvios eutanazijos koncepcijos, kai sergančiajam sąmoningai

suleidžiama mirtina injekcija, arba, kai, konstatavus ligonio smegenų

mirtį, yra išjungiami gyvybę palaikantys preparatai. Pastaruoju atveju

ligonio gydymas jau nebeturi prasmės, taip, kaip ir vegetatyvinis jo

gyvybės pratęsimas, todėl krikščioniškoji moralė šiuo atveju pateisina

gydytojo intervenciją, leidžiant pacientui numirti natūralia mirtimi.

Pirmasis atvejis sukelia nemažai prieštaravimų. Jau vien tai, kad

ligonis išgyvena nepakeliamas kančias, rodo, kad žmogus yra praradęs kūno,

dvasios bei proto integralumą ir yra nepajėgus atlikti visavertį valios

aktą. Tokioje situacijoje kančią žmogus išgyvena kaip agresorių,

paralyžiuojantį visą jo būtį, todėl, nematydamas išeities, didelio streso

būsenoje pasirašo sau mirties nuosprendį. Tačiau šiam agresoriui išnykus,

t.y. skausmui atlėgus, žmogaus valios aktas jo paties gyvybės atžvilgiu

labai greitai pasikeistų. Žvelgiant iš krikščioniškos moralės perspektyvos,

gydytojo pareiga visuomet yra rūpintis gyvybės išsaugojimu ir jos

pratęsimu, naudojant visas įmanomas technologines priemones, kurios šiuo

atveju galėtų pasitarnauti nuskausminamajam gydymui. Šis gydymas gražintų

pacientą į sąmoningumo būseną. Bet pati didžiausia parama kenčiančiajam yra

jo artimųjų globa ir meilė.

Sąmoningas gyvybės nutraukimas, net ir pačiam pacientui prašant,

negali būti aiškinamas kaip rūpinimasis. Dažni argumentai, atsakant į šį

priekaištą, remiasi paciento tolerancija jo sprendimams, pasirenkant savo

paties likimą, tolerancija, kuri yra tapusi pagrindine vertybe autonomijos

siekiančiam individui. Tačiau visų laikų pagrindinis etinis principas buvo

ne rinktis likimą, bet priimti jį tokį, koks jis yra, su visais džiaugsmais

ir kentėjimais, ypač gyvenimo saulėlydyje, kai gyvybines kūno galios

neišvengiamai senka. Šiandien visuomenės pragmatizmas nepastebimai ima

valdyti kitų gyvenimus ir mirtį ne pagal natūralią atranką, o pagal

naudingumo principus, kenčiančius, negalios ištiktus asmenis priskiriant

prie tų, kurių gyvybė yra nenaudinga ir neverta pratęsimo.

Krikščioniškuoju požiūriu, tam turėtų būti priešinamasi. Popiežius

Pijus XII rašė: „Su giliu liūdesiu mes kartais matome, kaip atimamos

gyvybės iš nevisapročių ir kenčiančių nuo paveldėto susirgimo, lyg jie būtų

nenaudinga našta visuomenei“ (Mystici Corporis; AAS 35). KKančios ir mirties

akivaizdoje jokios priemonės negali nuraminti mirties baimės ir patenkinti

troškimo gyventi dar ilgiau. Tai prigimtinė žmogaus teisė į gyvybę, kuri

nepraranda savo reikšmės per visą asmens gyvenimą iki pat jo mirties. To

reikalauja žmogaus orumas, duotas paties Dievo.

Todėl Bažnyčia, anot popiežiaus Jono Pauliaus II, „privalo ieškoti

susitikimo su žmogumi visų pirma jo kančios kelyje. Šiame susitikime žmogus

tampa Bažnyčios keliu; ir šis kelias yra vienas svarbiausių jos kelių“

(John Paul II; Salvifici Doloris, 3).

Čia dar kartą reikėtų sugrįžti prie kančios, prasmingumo klausimo.

Gali atrodyti, kad krikščionių teologijoje kančia yra kažkas pozityvaus ar

savaime vertingo, tačiau taip nėra. Kančia Šventajame Rašte yra realus

blogis, kurio reikia vengti ir kuris sukelia širdgėlą. Jėzaus atodūsyje

,,Kodėl mane apleidai“ kančia nebuvo sutikta kaip savaiminis gėris ar

kažkas patrauklaus, o greičiau kaip kažkas bauginančio. Lozoriaus kape

Jėzus raudojo dėl savo drauge netekties ir buvo kupinas įtūžio ant mirties.

Tai rodo natūralią žmogišką reakciją kančios situacijoje, kur negalia yra

išgyvenama vienodai visur ir visiems, kaip skausmą nešantis, neišvengiamas

žmogiškasis faktorius, mįslingai užkoduotas Dievo planuose. Žmogiškoje

prigimtyje kančia yra neišvengiama ir kaip savaiminis blogis veda individą

prie jo žlugimo ir suardymo. Tačiau, atsivėrus Dievui ir prisiėmus kančią

Jo akivaizdoje, žmogus pakyla į naują egzistencijos laipsnį ir, anot

A.Maceinos, įgauna naują būtį „transcendencijos įtakoje laimėdamas naujų

išgyvenimų, naujų jausmų, naujų pažiūrų, naujos meilės ir

naujo tikėjimo“.

Kitaip sakant, Dievo akivaizdoje išgyventa kančia yra prasminga, kai tuo

tarpu likęs vienas žmogus kančioje patiria skausmingą savo būties nykimą.

Šiuo požiūriu krikščioniškoji teologija yra vilties teologija, savo dėmesį

sutelkianti ne į kančios kilimo pradžią, bet į pabaigą. Per Kristų kančia

tikėjimu yra įtraukiama į Pažado ekonomiją, o Prisikėlimas tampa viltimi

galutinai nugalėti mirtį ir kančią.

Krikščioniška visuomenė, ypač žmogaus gyvybės gynėjai, palankiai

sutiko balandžio pabaigoje Strasbūre paskelbtą Europos žmogaus teisių

teismo (EZTT) vieningą sprendimą atmesti sergančios britės ieškinį, kad jos

vyras galėtų nebaudžiamas padėti jai nusižudyti. Taip EŽTT patvirtino

ankstesnį Didžiosios Britanijos teismų verdiktą, kad 43 metų nepagydomai

serganti dviejų vaikų motina Diana Preti neturi legalios teisės užbaigti

savo gyvenimą eutanazija.

Iki kaklo paralyžiuota moteris savo pareiškime pažymi, jog

„desperatiškai nori“, kad būtų suteikta jai pagalba numirti. Dėl

nepagydomos nervų sistemos ligos buvo pamažu visiškai paralyžiuoti jos

raumenys, nors galvos smegenų veikla liko normali. „Man sunku bendrauti su

šeima, – nurodė ligonė. -Turiu visą laiką sėdėti invalido vežimėlyje su

prijungtais kateteriais ir būti maitinama. Aš kovojau su šia nelaime

pastaruosius dvejus metus ir išbandžiau vvisą įmanomą medicinos gydymą“. Jos

vyras Brajanas Pretis buvo pasirengęs suteikti jai „gailestingą pagalbą“

nusižudyti (ji pati dėl esamos būklės nepajėgi to padaryti). Tačiau pagal

Didžiojoje Britanijoje 1961 metais priimtą įstatymą dėl savižudybių parama

savižudybei prilyginama sunkiam nusikaltimui, tad už ją grėstų 14 metų

kalėjimo. DD.Preti ir jos rėmėjų nuomone, Didžiosios Britanijos teismai

(buvo kreiptasi į visų lygių teismus iki aukščiausiojo Lordų rūmų teismo),

atmesdami galimybę leisti vyrui nužudyti savo sergančią žmoną, tai yra

padėti jai „oriai numirti“, pažeidė Žmogaus teisių konvenciją. Pagal jų

interpretaciją, jeigu konvencijoje įtvirtinta teisė į gyvybę, tai kartu

sąlygoja „teisę“ užbaigti savo gyvenimą, paties asmens pageidaujamu laiku.

Būta ir kitų teikimo apeliacijos Strasbūro teismui argumentų: neva

eutanazijos draudimas reiškia neįgalių žmonių diskriminavimą, pažeidžia jų

teisę į privatumą, minties reiškimo laisvę ir pan.

Svarstant šią bylą Europos žmogaus teisių teisme, – ji buvo svarstoma

„skubos tvarka“ dėl sparčiai blogėjančios ligonės sveikatos – Didžiosios

Britanijos vyriausybei atstovavęs advokatas Džonotanas Krou nurodė, kad jis

apgailestauja dėl D.Preti reikalo „tragiškų aplinkybių“. Tačiau kartu jis

pažymėjo, jog Jungtinės Karalystės įstatymai bet kuriuo atveju „neleidžia

vienam asmeniui sąmoningai įsikišti, kkad būtų atimta kito asmens gyvybė“.

Pasak jo, beveik visose Žmogaus teisių konvenciją pasirašiusiose šalyse

aktyvi ar pasyvi parama savižudybei (eutanazija) yra laikoma nusikaltimu.

D. Krou sakė, jog siūlymas ,,teisę gyvent“ sulyginti su ,,teise numirti“

neturi jokio pagrindo. O dėl nepagydomo ligonio noro „oriai numirti“, tai

tuo turi pasirūpinti paliatyvinės medicinos darbuotojai.

EZTT savo sprendimu pripažino, kad Didžiosios Britanijos teismai,

neleisdami eutanazijos, nors ir kokia sunki bebūtų ieškovės būklė,

nepažeidė nė vieno Žmogaus teisių konvencijos punkto. Konvencija nenumato

jokios „teisės į mirtį“ ir jos nesąlygoja pripažinta teisė į ggyvybę. Jokios

teisės į mirtį – ar nuo kito asmens rankos, ar su viešosios įstaigos parama

– negalima išvesti iš dabar Europoje egzistuojančių įstatymų, nurodoma

Strasbūro teismo jau neapskundžiamame verdikte. Taip pat EZTT pripažino,

kad Didžiosios Britanijos įstatymai, numatantys bausmę už paramą

savižudybei, ne tik kad neskriaudžia, bet gina silpnuosius.

D. Preti numirė taip ir negavusi ,,leidimo būti nužudytai legaliai“.

Štai kad ir Lietuvoje plačiai nuskambėjus istorija apie motiną

gydytoja, kuri padėjo savo sūnui numirti. Vaikinas kuris norėdamas

nusižudyti, apsipylė benzinu ir padegė. Jis apdegė veidą, išsidegino akis,

jį perrišinėjant naudojama didelės dozės skausmą malšinančių vaistų, bet

jie vis tiek nenumalšindavo skausmo iki galo. Sūnus prašė motinos, kad ji

būdama medike gali, ir turi jam padėti numirti.

Motina buvo teisiama, pripažinta nepakaltinama ir išteisinta. Vieni ją

smerkia, kiti jos gailisi. O kaip iš tiesų? Jai pačiai tai didelis

psichologinis stresas. Ir ar mums ją teisti?

Žmonės linkę manyti, kad eutanazija yra medicinos mokslo ar juridinė

problema. Manydami, kad nėra pakankamai informuoti, jie nedrįsta turėti

apie tai savo nuomonės. Tačiau kiekvienam gali išaušti diena, kai nuomonė

apie dirbtinį gyvybės palaikymą taps akivaizdi. Kai spręsti prireiks dėl

savęs ar artimiausio žmogaus gyvybės, abstraktūs pasvarstymai užleis vietą

nelengvam, bet neginčijamam „taip“ arba -„ne“. Aišku, galima apie tai

negalvoti ir viltis, kad Dievulis atims gyvybę, nesuteikdamas progos

būtent tau šios dilemos spręsti. Tačiau medicinos ppažanga, mažina Visagalio

galias ir vis daugiau žmonių įtraukia skausmingas atsakymo paieškas.

Tai, kad išankstiniai pasvarstymai „krikščioniui taip nedera“ ir „aš

niekada to nepadaryčiau“ neatitinka tikro žmonių elgesio, patvirtina

savižudybių teorija ir praktika. Nors tikinčiųjų ir ateistų požiūris j

savižudybę skiriasi, tarp pasirinkusiųjų tokį paskutinį žingsnį yra ir

vienų, ir kitų. Kas gali įlįsti į sielą tikinčio žmogaus, kuris gyvenimo

taip įvaromas į kampą, kad išsižada svarbiausio savo tikėjimo postulato? O

tam, kuris niekuo (taip pat ir pomirtine karalyste) netiki, manote, yra

lengva savo ranka visiems laikams išjungti šviesą? Nežinome jų jausmų ir

niekada jų neišgyvensime taip, kaip jie išgyveno, – mes tik bandome

įsivaizduoti aplinkybes ir dedamės suprantą išėjusiųjų motyvus.

Nepaisant neigiamo visuomenės ir Bažnyčios požiūrio į savižudybę,

niekas nepriima ją draudžiančių įstatymų, nenumato bausmės tiems, kurių

„virvė pasirodė supuvusi“, ir nepastato budėtojų ant stogų, tiltų bei kitų

didesnio pavojaus vietų. Gyvename aplinkoje, kurioje žudytis lyg ir nedera,

bet jei gyvenimas labai prispirs, vis dėlto įmanoma. Tačiau tuo metu, kai

žmogus guli ligos patale silpnas ir bejėgis, šią nebylią paskutinės

vilties teisę visuomenė iš jo atima. Kai žmogus lyg ir turi daugiausiai

pagrindo pasitraukti iš gyvenimo, visuomenė jam sako: „Ne, mielasis, rankų

kojų pajudinti negali, tad kentėk“.

Gal vertėtų prisiminti, kad žmogus pagal apibrėžimą yra tas, kuris

gali mąstyti ir priimti sprendimus? Vadinasi, net ir nejudindamas rankos

žmogus turi tteisę pasakyti dirbtinai palaikomam gyvenimui „ne“. O jei

pats nebegali spręsti, prerogatyva pereina jo artimiesiems. Sakote, jokių

čia sprendimų, turi kentėti tiek, kiek Dievas davė?

Tuomet reiktų prisiminti, kad medicinos pažanga nuolat ilgina gyvenimo

trukmę ir vis dažniau leidžia išsaugoti gyvybę tais atvejais, kuriais dar

visai neseniai žmogus būtų neišvengiamai miręs. Atrodytų, kas nesijaus

dėkingas, jei mokslas išsaugo jam gyvybę? Ir mes iš tiesų jaučiamės

dėkingi. Atrodytų, jei Dievas davė žmogui gebėjimą gydyti ir tobulėti, jis

priima ir sveikina bet kokius šio tobulėjimo rezultatus. Atrodytų. Bet.

Kai žmogus mokslui padedant prikeliamas iš mirusiųjų, tikrosios Dievo

valios klausimas tampa miglotas. Žmogaus merdėjimas „prie vamzdelių“ ir

visokių prietaisų nebeatrodo besąlygiškai Dievo sankcionuotas. Niekas

nežino, ką patiria žmogus, būdamas tokios būklės. Jis guli lyg ir negyvas,

tačiau aparatai byloja ką kita. Jie ne tik byloja – jie tą gyvybę palaiko.

Nėra aparatų – nėra gyvybės. Nutrūko elektros tiekimas, sutriko avarinė

elektros maitinimo sistema – ir gyvybės nebėra. Įdomu, ką apie tai mano

dangaus karalystėje.

Tiems, kurie įsitikinę, kad gydytojai ir mokslas turi teisę lemti

žmogaus gyvybę, o pats žmogus – ne, naudinga panagrinėti tokią ribinę

situaciją. Tarkime, pažangiausi aparatai leidžia padaryti gyvybę amžiną.

Na, amžiną tiek, kiek tekės elektros srovė ir nenudils sudėtingos detalės.

Ar ir tada bus teigiama, kad mokslo iškovota amžina gyvybė yra Dievo valia?

Ar neįžvelgsite čia jokio prieštaravimo? Ar

žmogus ir tada bus priverstas

amžiams ir be poilsio nešti savo kryžių?

Uždavinio sąlygas galima ir pakeisti. Tarkime, kad gyvybę įmanoma

palaikyti iki tūkstančio metų. Arba – šimtą metų gyveni, paskui šimtą metų

guli, tarsi išėjęs į užtarnautą poilsį, o visą darbą už tave atlieka

pompos, filtrai, kompiuterių programos.:.

Akivaizdu, kad skirtingi žmonės esant panašiai situacijai jausis skirtingai

– vienas džiaugsis galimybe tūnoti lovoje papildomą šimtmetį, kitas nenorės

jaustis našta ir kentėti (tai, kad fizinius skausmus medicina gali

„suvaryti į pogrindį“, dar neįrodo, kad žmogus nekenčia). Netgi tikėjimas

nesuteikia žžmonėms jokio bendro vardiklio. Juk yra sektų, nepripažįstančių

jokių medicinos intervencijų į žmogaus gyvybę. Jų atstovai supranta Dievo

valią tiesmukai: susirgai – išropok savo jėgom arba pasitrauk. Nors dauguma

žmonių tokius tikinčiuosius vadina barbarais, jų tikėjimas nuodugniai

paaiškina, kodėl taip turi būti, ir suteikia paguodą kiekvienam sekėjui.

Tad jei skirtingi tikėjimai skirtingai traktuoja gyvybės ir Dievo valios

santykį, o kiekvienas mūsų visiškai individualiai jaučiasi, susidūręs akis

į akį su dirbtiniu gyvybės palaikymu, vadinasi, eutanazijos klausimo

negalima išspręsti visiems vienu mostu. Tai labai subtilus ir individualus

klausimas, kurį per nepavydėtinas sielos kančias SAVO konkrečioje

situacijoje turi spręsti žmogus, vedamas SAVO tikėjimo ir vertybių. Jokio

BENDRO sprendimo čia būti negali.

Medicina žmonėms vis brangiau kainuoja, nes tobulėja, o kartu ilgina

gyvenimo trukmę ir gausina vartotojų. Tai vis dar atrodo nerimtas požiūris,

tačiau galimybė išpjauti, prisiūti, cchemiškai nuslopinti bemaž visuotinai

garbinama. Žmogus gydomas nepaisant to, kad savo gyvenimo būdu paverčia

niekais bet kokį, net ir labai brangų gydymą. Bet ne apie tai kalba.

Net ir tradicinė medicina, esant ribotam pinigų kiekiui, kelia

klausimą – kokias ligas, kokiais atvejais ir iki kokios ribos gydyti? Ne

paslaptis, kad pasitaiko atvejų, kai beviltiškam ligoniui atliekama brangi

operacija, kuri tikrai nebegali jo išgelbėti. Sakote, tai lyg ir moralinė

paguoda. Bet jei tokia paguoda laikoma moralia, pinigų niekada neužteks

nei ankstyvai tos pačios ligos diagnostikai įdiegti, nei efektyviai jai

taikyti. Kaip čia su morale? Kol gydomas vienas beviltiškas ligonis, dar

penkiems pražiopsoma ta pati diagnozė, ir jie vienas po kito įrašomi į

priešmirtinės ritualinės operacijos eilę.

Vadinasi, neatsakydama į klausimą, kokias ligas ir kaip gydyti,

visuomenė sankcionuoja beprasmį pinigų leidimą vienur ir nuolatinį jų

stygių ten, kur pagalba žmonėms būtų savalaikė bei efektyvi. Dirbtinio

gyvybes palaikymo klausimas šiuo aspektu itin nesmagus. Ar kas nors

susimąsto, kad tuo metu, kai į avariją patekusiam jaunuoliui trūksta

nuskausminamųjų ir tvarsčių, kur nors šalia brangi aparatūra palaiko gyvybę

senukui, visai nesikabinančiam į šį gyvenimą. Jei jis galėtų prabilti,

tikriausiai ir pats prašytų už jo kančioms palaikyti leidžiamus pinigus

palengvinti jaunuolio kančias. Bet niekas jo neklausia.

Dažnai prie ligos patalo prikaustytas žmogus yra tokios būklės, kad

spręsti už jį turėtų artimieji. Todėl atsiranda teigiančiųjų, kad giminės

gali žmogų „nugalabyti“, kad atveriamas kelias piktnaudžiavimui. Bet argi

visuomenė apsaugo visus savo narius nuo piktų ir gobšių giminių- žudikų,

nuo įsiutusio sutuoktinio su peiliu rankoje? Esame priklausomi nuo savo

aplinkos, nuo tėvų, kurie mus pagimdė, nuo sutuoktinio, kurį pasirinkome,

nuo vaikų, kuriuos užauginome. Tad, jeigu jie gali ir nori mus

nugalabyti, ras būdą.

Sakote, eutanazijos galimybė padidins pagundą? Taip, nes žmonės turi

prisiimti atsakomybę už pažangos rezultatus. Ir jei jiems tenka realizuoti

savo prigimtį esant aplinkybėms, kai daugėja pagundų, jie turi išmokti taip

gyventi.

Sakoma, kad eutanazijos įteisinti negalima ir dėl to, jog medikai

nesutinka, kad jiems būtų priskirtas žudikų vaidmuo. Iš tiesų, versti ką

nors nutraukti žmogaus gyvybę neatrodo etiška. Nors pati gydytojo profesija

reiškia balansavimą ties kitų gyvybės riba. Manau, svarbu leisti žmogui

reikšti savo valią, o kas ją įgyvendins – išvestinis klausimas. Manau,

atsiras gydytojų, kurie taip supranta savo pareigą, kad prisiims atsakomybe

nutraukti dirbtinai palaikomą gyvybę. Tiesą sakant, tai juk masiškai daroma

ir šiandien – neafišuojant ir leidžiant visuomenei gėrėtis savo morale.

Ar morali yra visuomenė, nesugebanti padėti tiems, kurie trokšta gyventi,

bet verčianti egzistuoti tuos, kurie pavargo, laukdami vamzdelyje

įstrigusios Aukščiausiojo valios?

Ar moralu paversti žmogų ,,daržove“ ir jį kankinti? Ar moralu

nepadėti ligoniui numirti, kai jis to reikalauja? Kas yra mirtis? Kada

gyvybės nutraukimas yra kriminalas? Kas yra gyvybė? Kada gyvybės tęsimas

yra šventvagiškas? Ir kkokia yra skausmo prasmė?

Į daugelį tokiu klausimų mes atsakyti tiesiai negalime.

LITERATŪRA :

1. XXI amžius ,,Pro vita“ 2002.05.10 psl. 3

2. Medicina visiems 2001.06.20 psl.10

3. Lietuvos žinios 2001.04.12 psl. 8

4. Respublika 2000.07.15 psl.20

5. Sveikata 1999/ 5 psl.11-15

6. Veidas 2002/ 23 psl.36-37

7. Ekstra 2002/ 18 psl.38-39