Gyvenimo tikslas

Mano manymu, svarbiausias dalykas, kurį reiketų aptarti galvojant apie savo gyvenimo tikslą yra pomirtinio gyvenimo egzistavimas. Be pomirtinio gyvenimo gyvenimas netektų prasmes ir viskas nublanktų.

Akivaizdu, mokslas kol kas neįrodė žmogaus nemirtingumo, juoba dar niekas nepaneigė pažinimo teorijos teiginio, kad dėl mūsų proto sandaros tai taip ir liks neįrodyta, tad turėtume pripažinti ne kategorišką, o sąlyginį teiginį:

jei netikime nemirtingumu, negalime tikėti ir gyvenimo prasme;

nes logika verčia manyti, kad žmogaus gyvenimo tikslas peržengia jo gyvenimo ribas, o dorovės kodeksas draudžia bet kkam, kad ir Dievui paversti asmenybę tam tikra priemone;

antra vertus, jei nėra nemirtingumo, o gyvenimo tikslas pasiekiamas tik po gyvenimo, tuomet asmenybė išties tėra priemonė. Vis dėlto jei mes tikime arba norime tikėti gyvenimo prasme ir drauge nenorime nusižengti nei logikai, nei dorovei, tuomet privalome tikėti nemirtingumu.

Kad gyvenimas turi prasmę, tiki galybė asmenų < . . . > . menkai tetiki nemirtingumu. < . . . > Kol žmogus jaunas ir kupinas jėgų arba net pertekęs jų, savaime suprantama, jis nnelinkęs svarstyti, kas bus po mirties, jis net visiškai užmiršta ją; kita vertus, jis dar neįgudęs mąstyti ir atsidavęs gyvenimui visa savo esybe, jis nesąmoningai linkęs manyti, kad šis gyvenimas ir yra visa realybė. Tai labai aiškiai parodo vaikai: jie mmano, kad tai, kas vyksta jų namuose, pakartojama ir visur kitur; jų patirtą gyvenimo būdą jie mano esant vienintelį.

Ryšys tarp tikėjimo gyvenimo prasme ir tikėjimo nemirtingumu akivaizdus, tad kaip netikikintis nemirtingumu gali tikėti gyvenimo prasme? Jeigu jis dar nėra įgudęs mąstyti ir nesugeba prisikasti iki savo klaidos; vis dėlto jis turi pajusti ją kaip kažką negera, kaip tam tikrų minčių disharmoniją. Nėra jokių abejonių, visas logikos klaidas mes pirmiausia pajuntame, tik po to pradedame jų ieškoti ir aiškintis. Kaip tad paaiškinti šią psichologijos mįslę, kad gausybė asmenų netiki nemirtingumu, bet vis dėlto laiko įmanomu tikėjimą gyvenimo prasme ir nejaučia čia jokios loginės klaidos?

Aiškindamasis šį nesusipratimą, vadovausiuos dviem psichologijos faktoriais, kurie trukdo pajusti šią klaidą. Pirmasis, kad slapčia mes sprendžiame apie vviską pagal tai, kaip tai įsivaizduojame, t.y. būdą, kuriuo dėl savo proto sandaros įsivaizduojame daiktus, mes nesąmoningai linkę laikyti daiktų egzistavimo būdu.

Jei paklaustume bet kurio žmogaus, ar jis įsivaizduoja daiktą, kuris egzistuotų ne erdvėje, dargi ne erdvėje, turinčioje tris matus – ilgį, plotį ir aukštį, tai beveik visuomet išgirstume atsakymą: mes negalime įsivaizduoti jokio daikto ne erdvėje, dargi ne trimatėje erdvėje.

Taigi proto savybę įsivaizduoti daiktus mes linkę laikyti ne tik daiktų įsivaizdavimo, bet ir paties jų egzistavimo būdu. Netgi tuomet, kkai nusprendžiame kuriam nors daiktui nepriskirti to, kas kyla iš būdo, kuriuo įsivaizduojame tą daiktą, net ir tuomet retam tai pavyksta įvykdyti.

Tarkim, kai postringaujama apie Dievą, apie sielą ir panašius dalykus, paprastai sutinkama, kad šiems dalykams nederėtų priskirti kokių nors erdvinių požymių, nes jie reiškia kažką dvasinga, dėl to nėra susiję su jokiu matu. Bet retam, kalbant apie tai, pavyksta išvengti vaizduotės nesąmoningos kūrybos.

Taigi sielą mes įsivaizduojame kaip mažą žmogų, ir nors visiškai sutinkame su tuo, kad jai negalima priskirti jokių erdvės požymių, vis dėlto linkę įsivaizduoti, kad žmogaus kūne ji turi tam tikrą vietą, ir jei tik ją išpjautum, tai išpjautum kartu ir sielą. Visi šie psichologijos faktoriai liudija apie stiprų mūsų proto polinkį mąstyti apie daiktus ne tai, kas apie juos turi būti mąstoma, o taip, kaip juos įsivaizduojame.

Kitas dalykas, galintis padėti įminti šią psichologijos mįslę, gali būti įvardintas kaip neįsivaizdavimas savo paties mirties. Bet kokios pastangos įsivaizduoti mūsų dvasinį egzistavimą, t.y. mūsų AŠ sunykus galutinai, taip, kad įsivaizduotume pasaulį ir kitus žmones drauge savęs kaip šio pasaulio žiūrovų, žvelgiančių į jį iš slaptavietės, yra bergždžios. Pabandykim save įsivaizduoti numirusius. Žinoma, labai paprasta pamatyti save gulint lyg sustingusį lavoną, kaip prie šio lavono vieni verkia ir nuoširdžiai sielvartauja, kkiti tik nutaiso padoriai graudžias minas, treti šnabždasi ir liežuvauja, ketvirti nepaprastai pakiliai arba nepaprastai atsainiai – tai priklauso nuo sąžinės ir laukiamo atlygio dydžio – dalyvauja laidojimo apeigose.

Visa tai labai paprasta įsivaizduoti. Bet drauge aš nesąmoningai manau, kad visa tai tylomis stebiu iš kokios nors slaptavietės. Daugelis, regėdamas tai, mano, kad vienus asmenis jie nori paguosti ir padrąsinti, kitiems papriekaištauti; bet kaip ir košmaro metu, mes neįstengsim išleisti nė mažiausio garso, parodyti kokį nors ženklą.

Kitaip ir negali būti: įsivaizdavimas savęs paties suvokiančiu asmeniu neatsiejamas nuo mūsų įsivaizdavimų. Dėl to visuose savo sapnuose mes regim save kip sapnų dalyvius. Tad pagal mūsų dvasinio gyvenimo dėsnius, įsivaizduodamas save mirusiu, aš iškylu pats sau stebintis savo mirties sceną. Vadinasi, nors aš ir įsivaizduoju save mirusiu, bet dar neįsivaizduoju visiškai išnykusiu. Įsivaizduoti save, savo Aš visiškai išnykusį neįmanoma.