Islamas

Islamas yra viena iš pagrindinių pasaulio religijų. Žodis “Islamas” reiškia “paklusnumą” arba “nuolankumą” Allaho valiai, kuris yra vienintelis Dievas. Musulmonai – tai ir yra tie pasišventę žmonės. Pagrindinis Islamo tikėjimas: nėra kitų dievų tik Allaha dievas vienas ir Muhamedas yra jo pranašas.

610 metais vieną naktį Muhamedui apsireiškė angelas Gabrielius. Ta žinia, kuria Muhamedas gavo iš Dievo per šį angelą, buvo ta, kad yra tik vienas Dievas, o ne daug, kaip arabai iki tol tikėjo. Šis Dievas yra pasaulio kūrėjas iir vieną dieną jis teis žmoniją. Tai buvo nauja žinia: Judaizmas ir Krikščionybė tuo metu buvo plačiai paplitusios ir teigė vieno Dievo idėją. Muhamedas savo užduotį suprato ne kaip naujos religijos kūrimą, bet kaip tęsinį jau esančių religijų. Jis buvo paskutinis iš pranašų po Adomo, Abraomo, Mozės, Jėzaus, kuris skelbė vieno Dievo buvimą. Bet islamas niekada nebuvo susijęs su Judaizmu ar Krikščionybe. Jis tapo nauja imperija ir nauja civilizacija. Nurodymai, kuriuos gavo Muhamedas , yra surašyti Korane, kuris nurodo, kaip ttikėti ir kaip gyventi. Dėl tos priežasties, kad musulmonai tikėjo tai, ką darė ar sakė Muhamedas, buvo įkvėpta Dievo, daugelis jo kalbų buvo užrašyta ar surinkta. Iš pradžių jie plito iš lūpų į lūpas, vėliau buvo užrašyti kaip pagalbinis priedas pprie Korano.

PENKI ISLAMO PRINCIPAI:

Jie yra privalomi visiems musulmonams, nors SUNITŲ ir ŠIITŲ sektose jie tuputėlį skiriasi. Islamo principai (“pilioriai”) vaidina didelį vaidmenį intelektualiniame ir socialiniame Islamo gyvenime. Šie principai yra:

1. Šahada (Liudijimas)

2. Salat (Malda)

3. Zakat (Išmalda)

4. Saum arba Siyam (Pasninkavimas)

5. Hadž (Piligrimystė)

ŠAHADA (Liudijimas):-

Šahada yra: arabiškai “La ilah ha il al-lah, muham-madar rasul – ul-laH”. Vertimas: “Nėra kitų dievų išskyrus Allahą ir Muhamedas yra jo pranašas”. Islamas – viena iš trijų monoteistinių religijų, kilusių iš Rytų, kartu su Judaizmu ir krikščionybe ji pabrėžia Dievo vienatiškumą ir unikalumą. Žodis “Allahas” reiškia “Dievas”. Antroji Šahados frazė teikia, kad Muhamedas yra Dievo pasiuntinys žmonijai. Didele dalimi priimdami Judėją – krikščioniškąją Biblijos tradiciją, musulmonai tiki, kad Dievas ssiuntė pranašus ir kitoms tautoms su ta pačia žinia, kurią Muhamedas skelbė arabams. Muhamedas savo misija atnešė paskutinę žinią dieviškosios tiesos, štai kodėl jis yra laikomas paskutiniuoju pranašu.

SALAT (malda):-

Kasdieninė malda yra žmonių ir Dievo bendravimo priemonė. Penkios maldos per dieną yra privalomos visiems musulmonams ir prieš pradedant melstis reikia tapti švariu (t.y. nusiplauti tam tikras kūno vietas). Maldos yra šios: Fadžar (anksti rytą prieš saulei tekant), Zohar (vidurdienį), Asar (vėlią popietę), Maghrib (po saulėlydžio) ir Iša (vakare). Melstis reikia aatsisukus į Mekos pusę. Taipogi yra privaloma kongregacinė penktadienio popietės malda, kuri turi būti atliekama mečetėje. Ten vyksta pamokslas, o maldininkai sėdi eilėmis.

ZAKAT (išmalda):-

Zakat’as yra pinigų dalijimas beturčiams. Kiekvienam musulmonui privaloma atiduoti 2,5 % savo metinių pajamų vargstantiems. Tai yra daroma prieš prasidedant MUHARRAM mėnesiui, kuris yra pats pirmasis naujųjų metų mėnuo. Dalinti Zakat’ą yra laikoma viena iš Dievo garbinimo formų, nes manoma, kad tokiu būdu yra išreiškiama padėka Dievui už tai, kad jis suteikė materialinę gerovę.

SAUM arba SIYAM (Pasninkavimas):-

Dar vienas padėkos Dievui būdas yra pasninkavimas. Tai yra privaloma visiems musulmonams devintą islamo kalendoriaus mėnesį – Ramadaną. Šio mėnesio metu musulmonai atsisako maisto ir gėrimo šviesos metu, išskyrus tuos, kurie yra blogos sveikatos, nėščios moterys, ir tie, kurie keliauja. Jie turi pasninkauti vėliau. Pasninkavimas metas yra nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Baigti pasninkauti yra džiaugsmingas momentas. SAUM per visą Ramadano mėnesį reikalauja daug fizinių pastangų, bet atlygina dvasiškai.

HADŽ (Piligrimystė):-

Piligrimystė prasideda Ramadano pabaigoje, ir tęsiasi iki dvylikto mėnesio DHU al – HIDŽĄ vidurio. Būtent šis penktasis principas reikalauja, kad tie musulmonai, kurie įstengia tai padaryti fiziškai ir finansiškai, nukeliautų į Meką bent kartą per savo gyvenimą. Mekoje maldos yra sakomos Kaabos šventykloje, taipogi aplinkiniuose rajonuose. Šią piligrimystę ir Kaabos ppastatymą musulmonai sieja su pranašu Abraomu. Per metus apytiksliai apie du milijonai musulmonų atlieka šią piligrimystę.

PAGRINDINĖS TIKĖJIMO DOGMOS:-

Islamas moko, kad yra tik vienas Dievas Allahas, pasaulio ir visatos kūrėjas. Allahas yra gailestingas ir teisingas. Dėl savo užuojautos jis šaukia žmones tikėti į jį ir jį garbinti. Dėl savo teisingumo jis bus tas, kuris teis žmones Paskutiniąją Teismo Dieną pagal kiekvieno mūsų darbus. Teismo Dieną visi mirusieji prisikels ir bus jiems atlyginti dangumi arba pragaru – pagal jų nuopelnus. Žmonija yra aukščiausia Dievo kūrybos forma, tačiau vis tiek ji yra silpna, nes nepaklūsta Dievo valiai ir praranda kelią, vedantį link Jo. Žmonijos silpnybė yra išdidumas: ji nesupranta savo ribotumo ir dėl to elgiasi savanaudiškai. Būtent, kad sustiprintų šią žmonijos silpnybę, Viešpats atsiuntė pranašus tam, kad išreikštų ir skelbtų jo valią. Šie pranašai, mirtingieji, buvo pasirinkti Dievo, kuriems Dievas kalbėjo angelo pavidalu apreiškimo metu. Žmonijos nelaimei, daugelis pranašų buvo ignoruojami. Žmonės, sugundyti Velnio (Šėtono), vis netikėjo į Allahą. Tačiau nepaisant to, Dievas visada pasiruošęs atleisti žmogui ir gražinti jį į pradinę būseną, kurioje jis pradėjo savo gyvenimą, t.y. be nuodėmės. Musulmonų bendruomenė yra bendruomenė tikinčiųjų, kurie vieni kitus laiko broliais tuo tikslu, kad galėtų džiaugtis gėriu ir naikinti blogį. Už bendruomenės rribų musulmonai turi įsteigti socialinę ir ekonominę lygybę. Taipogi jiems reikia nešti savo tikėjimo žinią pasauliui bei supažindinti kitus su Islamo tiesomis.

Šv. Koranas

Šv. Koranas yra unikalus kitų šventųjų raštų kontekste. Tai dažniausiai pasaulyje skaitoma knyga. Šv. Koranas buvo apreikštas pranašui Muhamedui 7-tame amžiuje kaip paskutinis Dievo žodis žmonijai ir iki šiol bet kurios tautybės musulmonai su meile gieda Šv. Korano eilutes (ajatus) bei mokosi jų atmintinai. Tikintieji, skaitydami Šv. Koraną (o ypač giedodami jį garsiai), būna iki ašarų sujaudinti jo vaizdingos poetinės kalbos. Taipogi yra svarbu paminėti, kad Šv. Koranas yra unikalus ir tuo, kad jis yra vienintelis Šv. Raštas, kuriame minimi faktai neprieštarauja mokslininkų teiginiams, jų autentiškumas yra lengvai patikrinamas istoriškai, ir egzistuoja tik viena Šv. Korano versija (t.y. arabų kalboje). Dar vienas iš Šv. Korano stebuklų yra tas, kad ši knyga, kuri yra beveik tokios pačios apimties kaip ir Naujasis Testamentas, yra vienintelė, kurią viso pasaulio musulmonai, net ir tie, kuriems arabų kalba nėra gimtoji, nepriklausomai savo amžiaus bei intelektualinių sugebėjimų, mokosi atmintinai. Todėl mes norėtumėme, kad Jūs paskirtumėte nors kelias minutes savo brangaus laiko ir sužinotumėte nors nedidelę dalį informacijos apie šią nuostabią knygą, kuri yra beveik ketvirtadalio šios planetos gyventojų pasaulėžiūros bei kultūros pamatas.

Kalbant apie Šv.

Koraną, reikėtų paminėti vieną iš nuostabiausių dalykų – jame yra daug eilių (ajatų), kurios tiksliai apibūdina natūralios kilmės reiškinius tokiose mokslinėse sferose kaip embriologija, metereologija, astronomija, geologija bei okeanografija. Mokslininkai mano, kad informacija, kuri buvo užrašyta šioje knygoje prieš 14 šimtmečių yra tiksli ir teisinga netgi šių dienų mokslo pasiekimų atžvilgiu. Juo labiau, daugelis faktų, kurie yra minimi Šv.Korane, mokslininkų yra atrandami tik šiame amžiuje. Vien tik šio fakto įtakoti daugelis mokslininkų priėmė Islamą. Tai taipogi paaiškina tą faktą, kad ttokie proto ir tikėjimo, mokslo ir religijos konfliktai, kurie jau Viduramžiais keldavo abejones žmonėms, niekados neiškilo Islame. Šv. Korane keletoje vietų žmonėms yra parašyta naudoti savo proto sugebėjimus bei siekti žinių. Dauguma musulmonų mokslininkų bei išradėjų buvo nuoširdūs savo tikėjime.

Šv. Korano eilėse (ajatuose), kurios pateikia mokslinius duomenis, yra tiksliai nurodoma embriono vystymosi stadijos per pirmąsias keturiasdešimt nėštumo dienų; aiškinama, kad kalnų šaknys (angl.k. „roots“) yra tarsi kuolai (angl.k. „pegs“), kurie padeda sutvirtinti ir stabilizuoti Žemės plokštes; aiškinama, jog toje vietoje, kkur susilieja dvi jūros, egzistuoja natūralus barjeras (t.y. kiekviena jūra išlaiko savo druskingumą, temperatūrą bei vandens tankį; vandenynų gelmėse esančios bangos yra sudarytos iš tam tikrų sluoksnių; jog Dangus ir Žemė, prieš jiems atsiskiriant, buvo viena visuma; jog Visata susiformavo iiš “dūmų”, t.y. dujų ir dulkių, kitaip vadinamų ūkų, kurie yra žvaigždžių formavimosi pagrindas.

Tačiau, nepaisant to fakto, kad čia kalbama apie gamtos stebuklus ar istorinius įvykius, Šv. Koranas niekados nebuvo grynai “mokslinė” knyga; visos jo eilės yra skirtos priminti žmogui, kad šis turi garbinti Dievą. Bet kuri kita senovinė knyga ar bet kuris kitas Šv. Raštas neturi tokio tikslo. Musulmonai šventai tiki, kad būtent tai ir daro Šv. Koraną nepakartojamu, bei aktualiu bet kuriam amžiui, bet kuriam laikotarpiui žmonijos istorijoje.

Pranašas Muhamedas

Pirmuosius apreiškimus iš Dievo Pranašas Muhamedas gavo būdamas 40m. amžiaus, per Angelą Gabrielių. Toliau ištisus 23 metus Muhamedas gaudavo apreiškimų įvairiomis temomis, tokiomis kaip tik vieno Dievo egzistavimas, nuostabios istorijos apie pasaulio sukūrimą, moralės bei etikos klausimai, bei gyvenimas po mmirties. Visi šie apreiškimai buvo renkami į vieną knygą, kurį buvo vėliau pavadinta Šv.Koranu ir musulmonų yra laikoma kaip Dievo žodis. Pranašo mokymai bei jo mintys buvo surinktos į kitą knygą ir yra vadinamos hadisais. Mekos elitas stipriai priešinosi Pranašo Mohamedo raginimams atsiversti į monoteizmą, ir stengėsi bet kokiais būdais sustabdyti bręstančias socialines reformas. Po 13 metų intensyvių persekiojimų, Pranašas gavo nurodymą iš Dievo persikelti į Mediną, esančią į Šiaurę nuo Mekos. Medina tuo metu buvo niokojama tarpusavyje bekariaujančių genčių. MMuhamedui pavyko sutaikyti bekariaujančias gentis, bei įsitvirtinti čia su savo žmonėmis. Arabų visuomenei šis įvykis atrodė tarsi žygdarbis, tai, ko iki šiol dar nė vienam nepavyko padaryti. Pirmieji musulmonai išmoko gyventi draugėje vadovaudamiesi viena Pranašo mokoma taisykle: “Nė vienas iš jūsų nėra tikrai tikintis tol, kol jis negeidžia savo broliui (artimui) to paties kaip ir sau”.

Muhamedui religija nebuvo vien tik individualios praktikos reikalas, bet tuo pačiu ir gyvenimo būdas, štai dėl ko Jam vadovaujant Medina klestėjo. Medinos valstybės valdymo modelis paremtas teisingumu, pagarba, orumu bei dievobaimingumu, įgyvendino būtent tokį valstybės valdymo modelį, kurio to meto žmonės ilgą laiką ieškojo. Pranašas sukūrė pirmąją pasaulyje konstituciją, kurioje buvo ginamos religinių mažumų teisės, bei buvo nustatyti santykiai (paminėtos įvairios sutartys bei sąjungos) su kaimyninėmis gentimis. Jis nusiuntė laiškus Persijos, Egipto, Abisinijos bei Bizantijos vadovams pranešdamas, kad jis skelbia monoteizmą ir kviečia juos taipogi priimti Islamą. Pirmą kartą pasaulio istorijoje moterims, vaikams, našlaičiams, užsieniečiams bei vergams buvo suteikta nemaža teisių bei apsauga. Daugelis Pranašą dominusių klausimų net ir šiais laikais atrodo modernūs bei tinkantys mūsų kultūrinei terpei bei čia kylančioms problemoms. Jis pasmerkė rasizmą bei nacionalizmą, sakydamas: “Nėra jokio skirtumo tarp arabo ir ne arabo, juodaodžio ir baltaodžio, išskyrus jo teisingumą”.

Jis taipogi išleido įįstatymus ginančius (saugančius) gyvūnus, medžius bei gamtą (aplinką). Jis skatino laisvąją prekybą, dorus sandėrius bei investicijas, gynė darbininkų teises ir uždraudė išnaudojimą. Jis dirbo dėl taikos, tačiau taipogi nurodė ir tuos atvejus, kuomet teisiškai galima panaudoti jėgą, kai to labai reikia. Jis įtikino žmones atsisakyti alkoholio, narkotikų, prostitucijos bei nusikaltimų darymo, bei skatino sveikos gyvensenos būdą. Jis pasmerkė smurtą šeimoje, skatino žmonas išsakyti savo nuomonę ir užgarantavo musulmonėms moterims daugelį teisių, apie kokias Europos moterys galėjo tik pasvajoti.(tuo metu), kaip pavyzdžiui, teisę į nuosavybę, teisę atmesti iš anksto suplanuotas vedybas bei teisę į skyrybas dėl charakterių nesuderinamumo. Pranašas taipogi skatino savo pasekėjus siekti žinių bei naudos visur, kur tik yra įmanoma, ir niekados nesupriešinti mokslo bei religijos, ko pasėkoje musulmoniškasis pasaulis buvo pralenkęs likusį daugeliu šimtmečių į priekį. Nors Pranašo palikimas gali būti pastebimas bet kokioje sferoje, pradedant menais ir baigiant politika, didžiausias Mohamedo pasiekimas yra laikomas monoteizmo atstatymas. Kaip kad yra paprasta suprasi vieno branduolio buvimą atome, taip ir visa islamiškoji kultūra yra persisunkusi vieno Dievo sąvoka. (t.y. tik vieno Dievo garbinimu). Musulmonai kreipiasi į savo Kūrėją ir prašo jo paramos be jokių tarpininkų pagalbos

Taigi, galima apibendrintai pasakyti, kad mažiau kaip per pusšimtį metų Pranašas Muhamedas sugebėjo visiškai transformuoti aarabų religiją, mentalitetą bei kultūrą. Nepraėjus nei tūkstančiui metų ši monoteizmo idėja išplito po visą pasaulį ir pasiekė daugelio žmonių širdis Afrikoje, Azijoje bei Europoje. Pranašas sakė, kad kiekviena ateinanti karta bus vis blogesnė už prieš ją buvusią, ir kaip atsakas į tai jis bei jo mokymas ne visada buvo teisingai suprastas. Tačiau Pranašo Muhamedo mokymai, kalbos bei elgesio įpročiai buvo kruopščiai užrašomi jo draugų ir sudedami į knygas, kurios dabar yra išverstos į tūkstančius kalbų. Kartu su Šv.Koranu, visos šios knygos sudaro bendrą visumą, kuria ir remiasi musulmonai savo religijoje, kai tuo tarpu kiti iš tolo žavisi šia išskirtine asmenybe, iš kurios daug ko galima pasimokyti.

MOTERŲ PADĖTIS ISLAME

Moters atžvilgiu, Islamas pripažįsta, kad moteris yra pilnateisis ir lygus partneris vyrui žmonijos pratesimo procese. Jis – tėvas, ji – motina ir abu reikalingi gyvybei užmegzti. Jos vaidmuo ne mažiau svarbus nei jo. Šioje partnerystėje ji su vyru vaidina vienodą vaidmenį; ji dalinasi vienoda atsakomybe su vyru ir joje tiek pat žmogiškumo bruožų kaip ir jos partneryje. Dievas apie šią lygią partnerystę žmonijos įstatyme sako: “O, žmonija! Iš tiesų, mes sukūrėme tave iš vienintelių (poros) vyro ir moters, ir sukūrėme tautas ir gentis, kad jūs susipažintumėte vienas su kitu”. (Koranas, 49:13; 4:1).

Ji

lygi vyrui savo asmenine bei visuomenine atsakomybe ir gaudama atlyginimą už savo poelgius. Ji pripažinta nepriklausoma asmenybe savo žmogiškomis savybėmis ir verta dvasinių siekių. Jos žmogiškoji prigimtis ne žemesnė ir nesiskiria nuo vyriškosios. Abu sudaro vieną visumą. Dievas sako: “Ir Dievas priėmė (jų maldas) ir atsakė jiems (sakydamas): aš niekada neatimsiu darbo nei iš vieno iš jūsų, ar jūs būtumėt vyras, ar moteris, jūs – vienas kito dalis.” (3:195; 9:71; 33:35-36).

Ji lygi vyrui gaudama išsilavinimą ir žinių. Kai Islamas skyrė mmusulmonams siekti žinių, jis nedaro skirtumo tarp vyrų ir moterų. Beveik prieš 14 amžių Mahometas pareiškė, kad žinių siekimas – kiekvieno musulmono pareiga, ar tai būtų vyras, ar moteris. Šis pareiškimas buvo labai aiškus ir įgyvendinamas visos musulmonų istorijos eigoje.

Ji turi žodžio laisvę kaip ir vyras. Jos nuomonės reiškimas priimamas ir negali būti ignoruojamas tik dėl to, kad ji priklauso moterų giminei. Korane ir istorijoje nurodoma, kad moteris ne tik laisvai reikštų savo nuomonę, bet ir ginčytųsi ir dalyvautų rimtose ddiskusijose su pačiu Pranašu, o taip pat kitais Islamo vadovais (Koranas, 58:1-4; 60:10-12). Be to, buvo atvejų, kai musulmonų moterys reiškė savo pažiūras teisėtvarkos, valstybinės svarbos klausimais ir buvo Kalifų opozicijoje, o šie priimdavo racionalius moterų argumentus. Tokie įvykiai buvo UUmar Ibn al Chattabo chalifato valdymo metu.

Istoriniai metraščiai rodo, kad moterys dalyvavo visuomeniniame ankstyvųjų musulmonų gyvenime, ypač tautinių kančių laikotarpiais. Moterys dalyvavo visuomeniniame ankstyvųjų musulmonų gyvenime, ypač tautinių kančių laikotarpiais. Moterys paprastai lydėdavo musulmonų armijas, dalyvaujančias mūšiuose, kad galėtų slaugyti sužeistuosius, ruošti maistą, aptarnauti karius ir kt. Jų neslėpė už geležinės uždangos ir nelaikė beverčiais padarais, neturinčiais sielos. Islamas skyrė moterims vienodas teises sudaryti kontraktus, užsiimti verslu, savarankiškai uždirbti ir turėti pinigų. Jos gyvenimas, jos nuosavybė, jos garbė yra šventi kaip ir vyro. Jei ji įvykdys kokį nusikaltimą, jos nubaudimas bus ne mažesnis ir ne didesnis negu vyro bausmė panašiu atveju. Jei jai buvo padaryta žala, ji gauna atitinkamą kompensaciją, kuri yra lygi tai, kokią jos vietoje gautų vyras. (2:178; 44:45; 92-93).

Islamas neskelbia šių teisių statistinėje formoje, o paskui jų vengia. Jis imasi visų priemonių, kad jos būtų išsaugotos ir įgyvendintos kaip neišvengiamos tikėjimo tiesos. Jis niekada nepakenčia tų, kurie linkę į nusistatymą moterų atžvilgiu ar skirtingai žiūri į vyrą ir moterį (42:47-50; 43:15-19; 53:21-23).

Islamas davė moteriai teisę paveldėti dalį turto. Iki islamo ji ne tik negaudavo šios dalies, bet pati buvo laikoma vyro paveldėta nuosavybe. Kai kuriais atvejais civilinių kontraktų paliudijimui buvo būtini du vyrai arba vienas vyras ir ddvi moterys. Tačiau tai nerodo, kad moteris žemesnė už vyrą. Tai kontraktą pasirašančių šalių teisių apsaugos priemonė, kadangi moteris, kaip taisyklė, ne taip patyrusi praktiniame gyvenime kaip vyras. Šis patirties neturėjimas gali sukelti žalą vienai iš šio kontrakto pusių. Todėl Įstatymas reikalauja, kad mažiausiai dvi moterys būtų liudininkės kartu su vienu vyru. Jei viena iš liudininkių ką nors pamirš, kita jai apie tai primins. Arba, jei ji padarys klaidą dėl patirties trūkumo, kita moteris ją pataisys. Tai atsargumo priemonė, garantuojanti teisingą sandėrį ir gerus santykius tarp žmonių.

Moteris turi tam tikras privilegijas, kurių neturi vyras. Ji laisva nuo kai kurių religinių įsipareigojimų, pavyzdžiui, nuo maldų ir pasninko mėnesinių ir gimdymo metu. Ji neprivalo lankyti pamaldų mečetėje penktadieniais. Ji laisva nuo visų finansinių įsipareigojimų. Kaip motina ji daugiau pripažįstama ir gerbiama Dievo akyse (31:14-15; 46:15). Pranašas pripažino šią pagarbą, kai pareiškė, kad rojus guli po motinos kojomis. Kaip žmona, ji turi teisę reikalauti iš savo būsimo vyro išpirkos, kuri taps jos nuosavybe. Ji turi teisę į pilną aprūpinimą ir visapusišką vyro paramą. Ji neprivalo dirbti arba dalintis su vyru šeimos išlaidomis. Ji turi teisę po vestuvių susigrąžinti visa tai, ką turėjo iki tol, ir vyras neturi teisių į nei vieną iš jos aasmeninių daiktų. Kaip duktė arba sesuo ji turi teisę į saugumą ir apsaugą atitinkamai iš tėvo arba brolio. Tai jos privilegija. Jei ji pageidauja dirbti arba būti finansiškai nepriklausoma, arba dalyvauti bei dalintis atsakomybėje už šeimą, ji yra visiškai laisva taip elgtis su sąlyga, jog garantuojama jos neliečiamybė ir garbė.

Tai, kad moteris maldos metu stovi už vyro, visiškai nereiškia, kad ji yra žemiau jo. Eilių išsidėstymo tvarka pamaldų metu nustatyta taip, kad padėtų kiekvienam susikoncentruoti savo meditacijoje. Tai labai svarbu, kadangi musulmoniškos maldos – tai ne tik psalmių ir giesmių giedojimas. Jose yra veiksmai, judesiai, stovėjimas, lankstymasis, kritimas ant kelių ir kt. Todėl, jei vyrai susimaišo su moterimis tose pačiose eilėse, tai gali trukdyti ir nukreipti dėmesį. Tada mintys gali būti užimtos kažkuo svetimu maldai ir nukreipti tikintįjį nuo šviesaus meditacijos kelio. Rezultate bus prarastas maldos tikslas, be to, bus atliktas svetimoterystės įžeidimas žvilgsniu, nes akis – apžiūrinėdama draudžiamus dalykus – gali būti įžeidimo kaltininke taip pat kaip ir širdis. Islamas nurodė eilių tvarką taip, kad pirmose eilėse stovi vyrai, už jų – vaikai, o moterys – už vaikų. Bet kas, kas nors kiek pažįstamas su musulmoniškų maldų kilme ir paskirtimi, gali lengvai suprasti visą tokios tvarkos išmintį.

Musulmonė moteris visada aasocijuojasi su sena tradicija, žinoma kaip “čadra”. Tai grynai Islamo tradicija, kur moteris turi puošti save garbės, orumo, padorumo, švaros ir neliečiamumo čadra. Ji turi susilaikyti nuo visų veiksmų ar gestų, kurie gali iššaukti kitų vyrų, išskyrus jos teisėtą vyrą, aistrą arba įtartiną abejonę dėl jos padorumo.