Lietuvos didžojo kunigaikščio Algirdo laikysena krikščionybės atžvilgiu

1

Kunigaikščio Algirdo laikysena krikščionybės atžvilgiu gali lietuviams atrodyti seniai išaiškinta, nes jau labai daug rašyta apie jo asmenišką prisirišimą prie pagonybės ir apie jo toleranciją kitoms religijoms. Tačiau tos mintys dažnai kartojamos be išsamesnių įrodymų. Algirdą išsamiai aprašė dar prieš pirmą pasaulinį karą lenkų istorikas Chodynickis, ir vėliau Zenonas Ivinskis sekė tuo pačiu keliu. Jie tvirtina, kad Algirdas buvo krikščionis pravoslavas, ir kad Lietuva todėl priklausė rusų pasauliui. Didysis kunigaikštis Algirdas pagoniškos Lietuvos ypatingą padėtį krikščioniškame pasaulyje mokėjo panaudoti savo ttikslams.

Algirdo religija

Nors daugybė Rusijos metraščių Algirdą apibūdina kaip bedievį, penkios kronikos mini jo krikštą pravoslavų tikėjime. Tuo remdamiesi, Rusijos istorikai tvirtino, kad Algirdas buvo surusėjęs pravoslavas, ir jų nuomonė dar šiandieną kartojama. Šią teoriją paneigti neužtenka vien mūsų istorikų dažnai cituojamo Algirdo kūno sudeginimo pagal pagoniškus papročius, nes ne pats Algirdas susidegino, ir jo laidotuvių apeigos dar neįrodo jo asmeniško tikėjimo.

Apie Algirdo religiją įvairiose kronikose rašoma skirtingai. Vienose minima, kad jis krikščionis, kitose – kad pagonis. Kronikose aprašomuose faktuose yyra netikslumų, todėl sunku nuspręsti, kokia yra tikroji Algirdo religija.

Ankstyvieji ir patikimesni šaltiniai Algirdą laiko pagoniu. Taip pat yra manoma, kad Algirdas priėmė krikštą Vitebske (Rusijos miestas), bet perėmęs Lietuvos valdžią grįžo į pagonybę. Tačiau niekur tuometiniuose šaltiniuose ar rrusų kronikose nerandama priekaišto, kad didysis kunigaikštis buvo atsimetęs nuo tikėjimo, nors jam nepalankūs šaltiniai jį vadina bedieviu, ugnies garbintoju.

Krikštas mirties patale ?

Dviejuose vėlesniuose rusų šaltiniuose (Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių genealogijoje ir Kholmorgoskio metraštyje) rašoma, kad Algirdas (antros) žmonos Julijonos pastangomis buvo pakrikštytas mirties patale. Tas, žinoma, prieštarautų teigimui, kad jis jaunas priėmė krikštą Vitebske, ir parodo, jog rusų kronikų autoriams atrodė tikėtina, kad Algirdas būdamas pagonis valdytų Rusijos miestą. Taigi, neįmanoma galutinai paneigti galimybės, kad Algirdas buvo pakrikštytas prieš mirtį, gal ir be jo sutikimo, nors toks krikštas nepaveiktų Algirdo laikysenos tuo metu, kai jis valdė Lietuvą. Tačiau ir šiuo atveju yra rimtų priežasčių abejoti abejais šaltiniais. Pavyzdžiui, abu mini Algirdo palaidojimą Vilniuje, pravoslavų cerkvėje, tačiau jo kūno sudeginimą ppagal pagoniškus papročius mini tų įvykių amžininkas Herman de Wartberge ir taip pat Jonas Dlugošas.

Pskoviečiai nori Algirdą pakrikštyti

Nikono metraštyje pasakojama, kad Pskovo miesto gyventojai, kuriems grėsė pavojus nuo Ordino, maldavo Algirdą apsikrikštyti ir būti jų kunigaikščiu. Tačiau jis krikštytis atsisakė, nes esąs jau krikštytas. Tada pskoviečiai apkrikštijo jo sūnų Andrių. Šis įvykis visų kronikų datuojamas 1342 metais, kai Algirdas dar valdė Vitebską, o ne Lietuvą. Todėl čia iš tikrųjų yra įrodymas, kad Algirdas neapsikrikštijo, kai vedė Vitebsko kunigaikštytę, nes kkodėl gi pskoviečiai norėtų jį pakrikštyti, jeigu jis nebūtų žinomas pagonis ?

2

Įrodymai, kad Algirdas liko pagoniu

Kronikose, kuriose nurodomas Algirdo pasilikimas pagonybėje, prie jo mirties aprašymo daugelis prideda jo charakteristiką, kurioje pažymėta, kad Algirdas buvo ,,klaidatikis, bedievis ir nedoras”. Tiesiai po to seka šie žodžiai:

,,Visus savo brolius Algirdas pralenkė viešpatavimu ir titulu, nes negėrė nei alaus, nei midaus, nei vyno, nei rūgščios giros, ir didelį sumanumą ir susivaldymą įsigijo, turėdamas gerą galvą ir daug apdairumo. Ir tokiu gudrumu jis užkariavo daug kraštų bei žemių ir daugybę miestų bei kunigaikštijų užvaldė, ir išlaikė sau didelę galią. Tuo ir didėjo jo kunigaikštystė taip, kiek nei vienas jo brolių nepadarė; nei jo tėvas, nei senelis nebuvo taip žinomas.”

Taigi aišku, kad šios kronikos, Algirdą taip palankiai apibūdinusios, nėra prieš jį nusistačiusios. Todėl galima manyti, kad jos mini Algirdo pagonišką tikėjimą ne jį šmeižti, o todėl kad tai buvo teisybė.

Algirdo išlikimą pagoniu liudija daug patikimesni šaltiniai iš paties Algirdo laikų. Pirmas yra Konstantinopolio patriarcho 1370 metų raštas, kuriame jis skelbia, kad kunigaikščiams bus atleistos nuodėmės, kai jie ,,pakels ginklą prieš kryžiaus priešus” kartu su Maskvos kunigaikščiu – t.y. kai jie kovos prieš Algirdą. Čia aiškus Algirdo pagoniško tikėjimo įrodymas, paimtas iš oficialaus aakto, kurio autorius turėjo daug reikalų su Algirdu. Pora metų po Algirdo mirties, 1380 metais, kitas patriarchas Algirdą vadina ,,ugnį garbinančiu” karalaičiu. Gregoras savo ,,Istorijoje” rašo, kad šis šiaurės karalaitis (Algirdas) garbina saulę ir norėjo krikštytis, tik jį atbaidė bizantiečių gobšumas.

Trys Vilniaus kankiniai

Tačiau yra dar geresnis įrodymas, kad Algirdas buvo žinomas pagonis. Tai pasakojimas apie tris lietuvius, kuriuos didysis kunigaikštis 1347 metais įsakė nužudyti, nes jie buvo atsivertę į pravoslavų tikėjimą. Jų biografijoje rašoma, kad du lietuviai, broliai, Algirdo dvariškiai, kaip ir kiti jų tautiečiai buvę ,,ugnies garbintojai”, atsivertė į pravoslavų tikėjimą ir buvo pakrikštyti Jono ir Antano vardais. Jie pradėjo auginti ilgus plaukus ir barzdas, ir atsisakė valgyti mėsą pasninko dienomis. Už tai buvo Algirdo įkalinti. Tada Jonas pažadėjo nusiskusti barzdą ir per gavėnią valgyti mėsą. Už tai ne tik jis, bet ir jo brolis buvo paleisti iš kalėjimo ir jiems buvo leista laisvai privačiai praktikuoti krikščionių tikėjimą. Bet Antanas vis dar atsisakė valgyti mėsą ir buvo vėl įkalintas. Vėliau ir Jonas grįžo prie pravoslaviškų įpročių. Po metų kalėjimo, jis ir jo brolis Antanas buvo pakarti. Trečiasis Vilniaus kankinys, pakrikštytas Eustachijaus vardu, irgi buvo Algirdo dvariškis. Jis irgi atsisakė skustis ir valgyti mėsos pasninko metu. Už tai jis bbuvo žiauriai nukankintas.

Šiuos kankinius mini ne tik rusų kronikos, bet ir ankstesni šaltiniai.

Algirdui buvo svarbu, kad jo lietuviai palydovai prisilaikytų išorinių lietuviškų papročių Vilniaus dvare.

Tačiau yra ir abejojimų, kad trys Algirdo įsakymu nužudyti vyrai tikrai buvo nužudyti už savo religinius įsitikinimus. Gali būti, kad Algirdas nubaudė tris savo palydovus dėl kokios kitos priežasties, ir tik po Algirdo mirties buvo sukurta legenda, kad jie žuvo kankiniais.

3

Baigiamosios mintys

Kokia tada buvo Algirdo laikysena krikščionybės atžvilgiu?

Algirdas, būdamas pagoniu, mokėjo sumaniai manevruoti pravoslavų Bažnyčios politikoje, kad jam pasisekė iš Konstantinopolio išgauti Lietuvos metropolitą aštuoneriems metams, ir 1370 metais, po metropolito Alekso mirties, buvo pagaliau paskirtas Algirdui palankus visos Maskvos metropolitas. Algirdas mokėjo panaudoti rytų krikščionybės ritualą ir politiką savo tikslams.

Algirdas panaudojo 1358 metų derybų dėl krikšto progą padaryti sutartis su savo kaimynais. Tada, 1358 metų gale, kai atėjo laikas išpildyti duotus pažadus, lietuviai pareiškė, kad jie atsisako krikštytis, kol Ordinas nepasitrauks iš Prūsijos ir neišsikraustys į Rusijos dykumas. Didysis kunigaikštis įsileido į krikšto derybas, norėdamas sudaryti palankesnes sąlygas kitoms jam aktualesnėms deryboms. Išsiderėjęs taiką ir pastovias sienas su kaimynais, Algirdas nutraukė derybas dėl krikšto, nes jos jam nebuvo naudingos.

Iš viso šito matome, kad Algirdas, nors būdamas pagonis, mokėjo prisiartinti prie rytų bei vakarų

krikščionybės, kai tai atrodė jam naudinga. Bet jis sugebėjo galutinai nepasiduoti nei Vakarų, nei Rytų įtakai, ir taip išsaugojo savarankišką Lietuvos valstybę iki savo gyvenimo galo.

Literatūra :

SUVAŽIAVIMO DARBAI XIII (205 – 219 psl.)