Meilė ir atsakomybė

Meilės paslaptis įvairiais laikotarpiais jaudino vakarietišką protą. Tačiau kitose, tarkim, rytų kultūrose šis jausmas buvo ir yra visiškai neakcentuojamas. Todėl kyla klausimas: ar sugebėjimas mylėti slypi žmogaus prigimtyje, taigi yra sutinkamas visur ir visada? O gal vakariečiai junta skirtingas emocijas, nei kitų kultūrų atstovai?

Meilės universalumo klausimas susilaukė nemaža diskusijų. Tačiau net pabrėžiantys jos universalumą neneigia, kad vakarų visuomenėse meilės pasireiškimai yra kur kas dažnesni, nei kur nors kitur. Tiesa, visose bendruomenėse pasitaiko stiprus emocinis prisirišimai prie priešingos lyties asmens – tto pavyzdžiai randami tiek įvairių kultūrų literatūroje bei mituose, tiek kasdieniniame gyvenime. Tačiau tik vakarietiškoje kultūroje meilei yra priskiriama ypatinga vertė ir ji susiejama su vedybomis.

Nelengva atsakyti, kodėl skirtingų kultūrų atstovai jaučia tas pačias emocijas, kadangi emocijos – ne paprastos reakcijos į žmones ar įvykius, tai sudėtingi jausmų ir minčių dariniai, kurie įgauna prasmę tik konkrečiame socialiniame ir istoriniame kontekste. Tokios emocijos, kaip alkis, išdidumas ar meilė, yra universalios, tačiau jos gimsta, yra išreiškiamos bei išgyvenamos skirtingai įvairiose visuomenėse. Pasak ssocialinių psichologų, emocinė patirtis susideda iš dviejų dalių: fiziologinio sužadinimo (stipriau plaka širdis, trūksta kvapo, jaučiamas silpnumas keliuose, ir t.t.) ir šios patirties interpretacijos, arba įvardinimo. Įvairios stiprios emocijos – tokios kaip baimė, pyktis ar meilė – fiziologiškai beveik nesiskiria vviena nuo kitos. Tačiau pajutę fiziologinio sužadinimo simptomus, žmonės ima ieškoti jo paaiškinimo. Remiantis šia teorija, socialinė ir kultūrinė aplinka smarkiai įtakoja tai, kaip žmonės įvardina savo jausmus.

Vakarietiška kultūra įvairiais būdais skatina meilės jausmus. Ji mus moko, kad praktiškai kiekvienas žmogus įsimyli, ir tai paakina žmones tam tikrus savo jausmus įvardinti kaip “meilę”. Vaikai nuo ankstyvo amžiaus yra tarsi “ruošiami” meilei: jau vaikiškose pasakose nuolat susiduriama su meilės, kovos dėl savo išrinktojo/išrinktosios ir laimingo gyvenimo porai apsivedus motyvu. Literatūroje, filmuose, kitose masinės informacijos priemonėse pateikiami įvaizdžiai kuria visuotinai priimtą meilės paveikslą bei suvokimą.

Kultūra įtakoja, kaip žmonės suvokia ir pavadina tai, ką jaučia. Daugelis žmonių kaip meilę įvardins sekančius veiksmus: susižavėjimo jausmas, pirmą kartą susitikus; svajonės, susirūpinimas dėl kito aasmens; troškimas būti kartu su juo; pavydas varžovams; tikėjimas, kad šis jausmas yra viena ir vienintelė meilė ir jis truks amžinai. Įvardinus savo jausmu, jais vadovaujamasi. Čia svarbus vaidmuo tenka vadinamoms “jausmų taisyklėms”. Pavyzdžiui, “jausmų taisyklės” teigia, kad mes turime jaustis liūdni per laidotuves, bet linksmi per vestuves ar krikštynas. Nejausdami to, ką turėtume, mes jausimės kalti ir save versime pajusti “tinkamus” jausmus. Mes galime bandyti numalšinti meilės jausmus, kai jie mums atrodo netinkami; arba sukelti juos, jei mums atrodo, kkad jie atsilieka nuo situacijos. Taigi meilė yra sukonstruota patirtis, kuriama iš jausmų, idėjų ir kultūrinių simbolių.

Bet iš kur kilo ši mūsų kultūroje įsitvirtinusi vakarietiška meilės samprata? Jos užuomazgos sutinkamos jau antikinėje Graikijoje bei Romoje. Dar Sapfo išskyrė “meilės ligos” simptomus, kurie išliko dvidešimt penkis šimtmečius: mikčiojimas, paraudimas, širdies virpėjimas, nuolat judančios akys, raumenų virpėjimas, silpnumas ir blyškumas.

Tačiau meilė senaisiais laikais labai skyrėsi nuo to, kuo ji tapo vėliau. Ji nebuvo suprantama kaip garbinimo ar vedybų dalis. Meile buvo įvardinami santykiai tarp vedusių vyrų ir prostitučių, ar tarp vyrų ir jaunų berniukų. Paradoksalu, kad moderni meilės samprata kilo iš senovės graikų meilės supratimo ir yra jam gana artima, tuo tarpu graikų meilės formos ir idealai šiandien laikomi nemoraliais ir, didžiąja dalimi, nelegaliais modernioje visuomenėje.

Antikinėje graikų visuomenėje moteris užėmė gerokai žemesnę, nei vyro, socialinę padėtį, buvo neišsilavinusi, ir net aukštesniojo sluoksnio moterys turėjo daugiau bendro su tarnais bei vergais, nei su savo vyru. Heteroseksualiai meilei buvo skiriama mažai dėmesio. Žymiausi graikų filosofai aukštino meilę ir draugystę tarp vyrų. O garsieji Sapfo aprašytieji meilės ligos simptomai buvo skirti apibūdinti vienos moters meilę kitai.

Senovės romėnų meilė buvo dažniau heteroseksuali, nei homoseksuali, tačiau kaip ir Graikijoje, ji sutinkama nesantuokiniuose ryšiuos ir ssusijusi tik su svetimoteriavimu. Kaip rašo Ovidijus savo I amžiaus veikale “Meilės menas”, meilė buvo elegantiškas apgaulės žaidimas, nesiremiantis rimtais ar ilgai trunkančiais ryšiais. Tų laikų rašytojai teigia, kad Ovidijaus knyga apie flirtą ir svetimoteriavimą visą jo kartą išmokė meilės žaidimo. Ovidijaus aprašytuose žaidimuose svarbus vaidmuo teko apgavystei bei meilikavimui, susietam su švelnaus dėmesio išraiškomis. Buvo leidžiama suvaidinti meilės ligos simptomus, kad pagreitinti romaną. Vienoje savo poemų Ovidijus aprašo, kaip meilužiai pobūvyje gali slapčia bendrauti karštų žvilgsnių, švelnių gestų, specialių sutartinių kodų pagalba.

Vakarietiška meilės ideologija daugiau remiasi viduramžių meilės idealu, nei jausmingais Ovidijaus meilės žaidimais. Garbinanti meilė remiasi idėja, kad meilė tarp lyčių yra aukščiausia žemiškojo gyvenimo vertybė. Buvo tikima, kad meilė yra užvaldantis jausmas, kurį įkvėpia mylimo asmens grožis ir būdas; kad jis ištinka staigiai ir nevaldomai vos pirmą kartą pamačius mylimąjį; kad įsimylėjėliai yra likimo skirti vienas kitam; kad meilė veda į nuostabią palaimą arba begalinį skausmą; kad ji dvasiškai palaiko ir suteikia kilnumo mylinčiajam. Garbinanti meilė jungė tokius skirtingus elementus, kaip nesantuokinė aistra ir religinis krikščioniškas prisirišimas, stereotipiški flirto žaidimai ir rimti moraliniai tikslai, išdavystė ir ištikimybė, džiaugsmas ir kančia. Įžymieji šios meilės pavyzdžiai – Tristanas ir Izolda, Lanselotas ir Ginevra – tai pasakojimai apie santuokinę neištikimybę. KKadangi vedybos buvo sudaromos atsižvelgiant ne į jausmus, o į šeimos interesus, meilė dažniausiai buvo sutinkama ne tarp vedybų partnerių, o už santuokinių ryšių ribų.

Šios meilės ideologija moterį pavertė garbinimo objektu. Šis garbinimas buvo paralelinis religiniam Mergelės Marijos garbinimui. Riteriškumo tradicijų atgarsiai etikete išliko iki šių dienų. Kai kurie pagarbos moteriai ženklai – durų atidarymas, cigaretės pridegimas – nesutinkami kitose kultūrose, pavyzdžiui Indijoje ar Japonijoje – čia iš moters laukiama, kad ji rodytų pagarbą vyrui.

Garbinanti meilė suformulavo supratimą, kad meilė – abipusis jausmas, kuriame aistra neatsiejama nuo pagarbos jausmo objektui. Ši ideologija, gimusi XI amžiuje, iki šiandien išliko Vakarų kultūrinės tradicijos dalis.

Kilusi iš feodalinės aristokratijos nesantuokinių meilės žaidimų, romantiškos meilės idėja buvo įskiepyta į buržuazijos vedybų instituciją. Vėliau, atėjus industrializacijai ir urbanizacijai, meilės ideologija paplito tarp darbininkų klasės. Sąryšis tarp meilės ir vedybų pirmiausia atsirado Anglijoje. Tuo tarpu kontinentinės Europos literatūroje vis dar vyravo garbinančios meilės tradicija, kuomet meilė nesiejama su santuokiniais ryšiais. Puritoniškoji buržuazija Anglijoje pašventino vedybas bei šeimą ir smerkė aristokratų santuokinę neištikimybę.Puritonai apibrėžė vedybas kaip partnerystę, paremtą draugyste, pasitikėjimu, ištikimybe ir skaistybe iki vedybų. Geriausiai ši ideologija išreikšta Miltono “Prarastajame rojuje”, viename iš nedaugelio pasaulinės literatūros kūrinių, kuriame išaukštinama vedybinė meilė.

Tačiau tik XVIII amžiuje, kai

vidurinė klasė tapo pagrindine visuomenės gyvenimą įtakojančia jėga, romantiškos meilės ideologija susiliejo su vedybų idėja. Atsirado nauja literatūros forma – romanas, kurio siužeto centre sutinkame meilės paieškų bei socialinio mobilumo temą, o vedybos užtikrina laimingą pasakojimo pabaigą. Samuelio Ričardsono romanas “Pamela”, kuriame tarnaitė išteka už savo pono, yra pirmas šio žanro pavyzdys. Šis pagrindinis siužetas tapo prototipu meilės istorijoms, kurios šiandien dominuoja pop-kultūroje.

Meilės tema neišliktų tiek amžių, jei nebūtų susijusi su kitomis esminėmis vakarų kultūros dalimis. Individualizmas, glūdintis romantinės meilės ssampratos esmėje, turi gilias šaknis religiniame, ekonominiame ir politiniame Vakarų gyvenime. Du svarbiausi istoriniai individualizmo šaltiniai – protestantizmo plitimas ir kapitalizmo iškilimas. Protestantizmas pabrėžė individualizmą ir savęs pažinimą, aukščiausią dvasinę reikšmę suteikdamas tiesioginiam individo ir Dievo ryšiui. Kapitalizmas suformavo naują individo, kaip laisvo asmens, nepriklausančio nuo tradicijų, visuomenės ir net kitų žmonių, turinčio teisę kilti ir kristi per savo paties pastangas, idėją. Teisė pačiam rinktis vedybų partnerį buvo svarbus žingsnis individualios laisvės augime Vakarų Europoje. Pastebėta, kad individualizmas stiprino ne ttik rūpinimąsi savimi, bet ir pabrėžė artimų asmeninių santykių reikšmę.

XX amžiaus seksualinės bei kultūrinės revoliucijos pakeitė meilės, sekso ir vedybų taisykles bei reikšmę. Tačiau meilė išliko stipriai išgyvenama emocija, ir intymūs ryšiai tebeužima centrinę padėtį žmonių gyvenime. Daugumai žmonių mmeilė tebėra svarbi vertybė. Tiesa, realiame gyvenime sutinkama meilė gerokai skiriasi nuo literatūroje, įvairiose visuomenės informavimo priemonėse pateikiamo meilės stereotipo. Kaip rodo pastarųjų metų tyrimai, abejotina pati “vienos ir vienintelės” meilės idėja – žmonės prieš susituokdami dažniausiai būna jau keletą kartų išgyvenę meilės jausmą. Meilė staiga, “iš pirmo žvilgsnio”, taip pat retas reiškinys. Meilė – palaipsniui vykstantis procesas, šis jausmas ateina po tam tikro pažinties ir pakartotinių susitikimų periodo. Galiausiai, atmesdami teiginį, kad meilė nugali visas kliūtis ir barjerus, įvairių mokslininkų tyrimai ne kartą patvirtino, kad didžioji dalis vedybų įvyksta tarp vyrų ir moterų, priklausančių tai pačiai klasei, rasei, religijai, panašaus išsilavinimo ir net fizinio patrauklumo lygiui. Kiek šokiruojantis tyrimų rezultatas – tai, kad vyrai pasirodė esantys romantiškesni nei moterys. NNors vyrai ir linkę įsimylėti greičiau ir lengviau, lyginant su moterimis, moterys pasirodė greičiau ir lengviau “atšąlančios” savo jausmų objekto atžvilgiu, bent jau priešvedybiniuose santykiuose. Būtent moterys dažniau nutraukia santykius, o vyrai linkę daugiau išgyventi dėl nutrūkusių meilės ryšių. Pasirodė, jog vyrai romantiškesni, o moterys pasižymi praktiškesniu požiūriu bei linkę mažiau vadovautis savo jausmams. Šį skirtumą paaiškina lyčių nelygybė socialiniu ir ekonominiu atžvilgiu. Moterys yra labiau ekonomiškai priklausomos nuo vedybų, nei vyrai, todėl pasirinkdamos netinkamą vedybų partnerį, jos rizikuoja nukentėti ddaugiau.

Pastaraisiais metais socialiai nustatytos “meilės santykių vystymosi pakopos”, tokios kaip susitikinėjimas, asmeninės sužadėtuvės, viešas sužadėtuvių paskelbimas, ir galiausiai vedybos (pageidautina visam gyvenimui), kurių kiekvienoje buvo leistinas skirtingo lygio seksualinis intymumas, prarado savo reikšmę. Įsipareigojimų vienam asmeniui seka užleido vietą eilei santykių su skirtingais asmenimis. Vedybos prarado savo išskirtinumą ir patvarumą. Porų santykiai yra labiau asmeniški, bet mažiau stabilūs ir patvarūs. Vienos ir vienintelės meilės ideologija išnyko. Meilė toli gražu nebėra siejama su vedybomis kaip natūralia ir savaime suprantama asmeninių santykių pasekme. Tačiau santykiai taip pat vystosi tam tikra seka. Modernioje visuomenėje daugumą įsimylėjėlių susitinka kaip nepažįstami žmonės, todėl jų santykiai turi pereiti bent tris pakopas: pirma, pora turi turėti galimybę susitikti ir pajusti potraukį vienas kitam. Antra, jie turi ištirti kito asmens interesus bei nuostatas, kad įsitikintų, ar jie yra suderinami ir ar jiems patinka vienas kito draugija. Trečia, jie išvysto eilę lūkesčių ir įsipareigojimų tarpusavio santykių atžvilgiu, jeigu apskritai nusprendžia juos pradėti. Vėliau, jei santykiai tampa ilgalaikiais, jie pereina į labiau rutinizuotą ir įpareigojančią fazę.

Taigi meilės jausmas yra universalus, tačiau taip pat yra formuojamas gyvenamo laiko ir vietos. Romantiškos meilės ideologija pastaruosius 800 metų sudarė neatsiejamą vakarietiškos kultūros dalį, nors jos samprata kito istorijos bėgyje. Atsiradusi kaip nesantuokinė aaistra, didėjant kapitalizmo ir protestantizmo įtakai, romantinė meilė buvo susieta su vedybomis. Pastaraisiais metais sąryšis tarp meilės ir vedybų vėl silpnėja; tačiau nors meilė ir seksas nebėra būtinai siejami su vedybomis, intymumo ir meilės vertybės išlieka svarbios daugelio žmonių gyvenime.