Planeta pavojuje kodel taip yra

ŠVENTEŽERIO VIDURINĖ MOKYKLA

11 klasės mokinio

Dariaus Šukio

REFERATAS

PLANETA PAVOJUJE – KODĖL TAIP YRA?

2002

Žmogus vienu metu gyvena keliose aplinkose – nė pats kartais to nesuvokdamas. Jas galima įvairiai sugrupuoti:

Ų į visuomenines;

Ų kultūrines;

Ų geografines; gamtinę arba šeimą;

Ų mokyklą;

Ų vietinę bendruomenę;

Ų tautą;

Ų namus, gyvenvietę, kaimą, miestą, rajoną.

Visos šios aplinkos glaudžiai tarpusavyje susiję.

Žmonės yra gamtos dalelė. Mumyse ir šalia mūsų egzistuoja įvairūs organizmai – augalai, gyvūnai, grybai, bakterijos, virusai, dažnai kenksmingi mums, tačiau būtini gyvybei Žemėje palaikyti. Maitinamės augalinės ir gyvulinės kilmės maistu. Augalai išskiria deguonį, kuriuo kvėpuojame, valo vvandenį, kurį geriame, dėl gamtoje vykstančios apykaitos perdirba atliekose susikaupusias medžiagas.

Verta prisiminti, kad žmogus, siekdamas harmonijos, su jį supančia gamta turi sudaryti vieningą visumą – rūpintis žvėreliais, kvėpuoti gėlių aromatu, klausytis medžių ošimo, paukščių čiulbėjimo, pastebėti grakščius stirnos judesius ar drąsų vanago skrydį, gulėti pievoje ir klausytis vabzdžių dūzgimo.Tačiau mūsų planetai Žemei gresia didelis pavojus.

Žmonių santykis su aplinka atsispindi jų kasdieninėje veikloje. Pravartu atsakyti į klausimus: ar jautriai reaguojame į gyvūnų kančias? Ar retkarčiais atsisakome automobilio ir kaip transporto ppriemonę pasirenkame dviratį? Ar mieliau plaukiojame burlaiviu nei triukšminga motorine valtimi? Ar mums kenkia gatvės triukšmas?

Reikia įtikinti aplinkinius, jog visi, jei norime išsaugoti aplinką, turime laikytis tam tikrų reikalavimų: draustiniuose reikia vaikščioti griežtai pažymėtais takeliais, sodinti medelius, rūpintis gyvūnais (ypač lligotais), nešiukšlinti, naudoti nebalintą popierių, nors jis ir nėra toks gražus kaip popierius, balintas chloru, prašyti suaugusiųjų pagalbos įrengti sveikas žaidimų aikšteles.

Didžiulės žmonių gyvenimo permainos žaloja natūralią aplinką. Atsiranda naujų triukšmo šaltinių, vis daugiau dujų išmeta automobiliai, fabrikai ir katilinės. Norint užkirsti kelią gyvosios gamtos teršimui, pirmiausiai reikėtų identifikuoti teršalus ir ištirti jų žalingą poveikį.

Didžiulę grėsmę kelia kenksmingos atliekos, kurių kasdien vis daugėja.

Aplinkoje vykstančios permainos tiesiogiai ir netiesiogiai veikia aplinką: vartojama energija, gaminamos materialinės vertybės, tam naudojamos žaliavos ir paskui kaupiasi atliekos, apstatomos vis didesnės teritorijos, paliekant mažai vietos augalijai ir gyvūnijai, naikinamas natūralus gamtovaizdis ir pagaliau teršiama aplinka.

Viena iš žmonių teisių – teisė gyventi neužterštoje aplinkoje.

Visame pasaulyje žmonės gyvena laikydamiesi tam tikrų taisyklių. Daugybė organizacijų yyra atsakingos už įvairių klausimų sprendimą. Deja, ne viską reguliuoja teisės aktai. Valdžia sprendžia nenutrūkstamus komunikacijų funkcionavimus, švaraus geriamojo vandens tiekimą, išmetamų kenksmingų medžiagų kontrolę, piliečiai – žvėrelių globą, pagarbą gamtai, tvarkos laikymąsi miškuose. Abi pusės kartu sprendžia efektyvų energijos taupymą, šiukšlių rūšiavimą.

Savo pilietines pareigas atliekame pirmiausiai seniūnijoje, savivaldybėje, paskui savo rajone ir šalyje: negalima žaloti aplinkos ir privalome reaguoti, jei tai daro kiti.

Mes turime žinoti, kad demokratinėje valstybėje gerbiama žmogaus teisė gyventi neužterštoje aplinkoje.

Sveikata – didžiulis tturtas, kuriuo reikia rūpintis. Tačiau dažnai mūsų sveikatai labai kenkia įvairūs veiksniai:

1. aplinkos užterštumas – kelia grėsmę žmogaus imuninei sistemai;

2. gyvenimo būdas;

3. kenksmingos darbo sąlygos. Tyrimais nustatyta, jog žmonių, tiesiogiai susijusių su cheminėmis medžiagomis, imunologinės funkcijos yra paveldimos. Paveldimumo laipsnį sąlygoja daugybė veiksnių: teršalų pobūdis, darbo stažas, individualios organizmo savybės, amžius ir t.t. Pagrindinės kenksmingo darbo sąlygos yra triukšmas, aukšta temperatūra, dulkės, lakios toksinės medžiagos.

4. Mažiau atsparūs, palyginti su neužterštų teritorijų gyventojais, yra vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės, gyvenantys ekologinės grėsmės zonoje.

Be abejo, aplinkos tarša neigiamai veikia visuomenės gyvenimą ir sunku tiesiogiai nustatyti kenksmingumo rodiklį. Sudėtinga būtų ištirti veiksnius, sukeliančius įvairius susirgimus, taip pat numatyti pasekmes, kurios išryškės ateinančių kartų gyvenime. Lyginamieji tyrimai leidžia daryti išvadą, jog daugelį ligų sukelia būtent aplinkos tarša.

Be to, galima susirgti apsinuodijus tam tikromis medžiagomis.

Lietuvos miestų oras labiausiai užterštas oro oksidais, kurių koncentracija Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Jonavoje.

Didelį pavojų kelia oro užteršimas sieros oksidu.

Šalies miestų oro užterštumas anglies monoksidu nedidelis, didėja užterštumas benzapirenu, kurio didžiausias šaltinis yra autotransportas.

Oro tarša kelia pavojų gyventojų sveikatai. Pastebėta kad rajonuose, kuriuose oro tarša viršija leistinas koncentracijas, žmonės dažniau serga kvėpavimo takų susirgimais, daugiau ūmių ir lėtinių apsinuodijimų, didesnė tikimybė susirgti vėžiniais susirgimais.

5. Egzistuoja ne tik vietinės reikšmės pažeidimai, bet ir globalinė ggrėsmė: ozono skylė, klimato kaita, kurią sąlygoja šiltnamio efektas, taip pat ekologinės katastrofos.

6. Labai svarbi sveikatai yra ir namų aplinka, kurioje praleidžiame 1/3 paros. Jeigu nepasirūpinsime atitinkamomis priemonėmis, namai gali tapti papildomu taršos šaltiniu.

Taigi, galima daryti išvadą, kad išsaugoti unikalias gamtines vertybes nėra taip paprasta, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Visur įvesti rezervato rėžimą gamtosaugos požiūriu taip pat būtų klaida. Pievas ir pusiau atvirus smėlynus reikia nuolat prižiūrėti, antraip biologinė įvairovė ten greit sunyks. Tai būtų tik laiko klausimas. Miškai ir vandenys dažniausiai jokio specialaus tvarkymo nereikalauja. Tokiose vietose galėtų būti numatomas ir rezervato statusas. Pelkės taip pat tik išskirtiniais atvejais reikalauja specialios priežiūros. Taigi teoriškai lyg ir aišku, jei nepamiršime, kad rūpintis kiekvienos teritorijos gamtinių vertybių išsaugojimu, dažniausiai reikia taikyti individualų metodą, t.y. kiekvienas žmogus turi pirmiausia pats individualiai rūpintis aplinkos apsauga ir jos gerove, ir to paties tikėtis iš kitų žmonių. Tik taip mūsų planeta Žemė bus švari, saugi ir graži.

LITERATŪRA

1.ŽALIUOJU TAKU. Ekologija IV–VIII klasei. Mokytojo knyga. Kaunas 1997 m.

2.BALTASIS GANDRAS. Žurnalas mylintiems gamtą. Sausis – Vasaris 2000 m.