Pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lietuvių pasaulėžiūroje

Įvadas

„Lietuvių pomirtinio gyvenimo sampratos problema svarbi tiek mėginant atkurti anuometinės religijos svarbiausius įvaizdžius, tiek siekiant pamatuotai prabilti apie senovės lietuvių pasaulio suvokimo lygtis ir būdus” . Didžioji dauguma rašytinių šaltinių kalba apie laidojimo papročius, bemaž nieko nesakydami apie pačią pomirtinio gyvenimo sampratą. Dažnai užsimenama tik apie mirusiųjų apraudojimą, įkapių dėjimą, kartais – apie mirusiųjų šermenis, aukojimus mirusiesiems ir kt. Rašytinių šaltinių duomenis šiek tiek praplečia papildomi šaltiniai .

Senoji lietuvių kultūra buvo labai orientuota į mirtį. Svetimtaučių kronikos mini, kkad pagonių žmonos ne kartą susidegindavo su mirusiais vyrais, kad ant laužo žūdavo pilių gynėjai, nepajėgę atmušti priešo. Tokią narsą galima paaiškinti tvirtu tikėjimu pomirtiniu gyvenimu. Mūsų protėviai mirtį suvokė ne kaip beviltiškos būklės pradžią, o kaip kito gyvenimo vartus.

Senojoje religijoje ir mitologijoje galima atsekti du pomirtinio pasaulio įsivaizdavimo periodus: metempsichozės ir užpasaulinės egzistencijos. Pirmas periodas tai tautosakoje užfiksuotas archaiškas pomirtinio žmogaus virtimo medžiais, augalais, gyvuliais, žvėrimis, paukščiais vaizdinys. Ilgainiui atsirado pomirtinio atpildo idėja, kuri persipynė su skaistykloje aatgailaujančių vėlių vaizdiniu. Skaistykla buvo perkelta į žemę. Po kurio laiko pomirtinis gyvenimas perkeltas „už” gyvųjų pasaulio. „Klasikiniu” senosios lietuvių religijos ir mitologijos laikotarpiu lietuviams gerai žinomi du „užpasaulinio” mirusiųjų pasaulio įvaizdžiai: po žeme, kalne, už girios ir danguje. Pomirtinio ggyvenimo centre – kalnas, ant kurio gyvena arba Dievas arba Perkūnas. Kalno papėdėje ar pačiame kalne – pragaras, kurio valdovas yra velnias. Dar ankstesniais laikais mirusiųjų valdovu galimas dalykas turėjo būti Deivė – Motina.

I. Tikėjimai metempsichoze senojoje lietuvių pasaulėžiūroje

Kiek galima spręsti, tikėjimas metempsichoze, pomirtine žmogaus gyvenimo tąsa šiame pasaulyje, yra bene archaiškiausias pomirtinio žmogaus likimo įsivaizdavimas. Metempsichozė – mirusio žmogaus gyvenimo tąsa, jo sielai perėjus į kitus gamtos kūnus – augalus, gyvūnus ir pan. Paprastai tikėjimas mirusiųjų sielų persikūnijimu priskiriamas animistinėms idėjoms (tikėjimui, kad ne tik žmogus, bet ir gyvūnai, augalai, gamtos reiškiniai, daiktai turi sielą), arba manoma, kad jis kyla iš totemistinės pasaulėžiūros (tikėjimo, kad giminė yra kilusi iš gyvūno arba augalo, laikomo giminės mitinio protėvio globėjo įsikūnijimu, ssu kuriuo ją sieja bendrumo, giminiškumo ryšys). „Tikėjimo metempsichoze šaknys plyti tame archainiame žmonijos sąmonės sluoksnyje, kuriame transcendentinių veiksnių nuojauta objektyvavosi gyvojoje gamtoje. Europos tautos tikėjo metempsichoze nuo senų laikų, ir istoriniuose šaltiniuose šis tikėjimas sutinkamas jau išsikvėpęs, pasiekęs nuosmukį” .

Mirusieji medžiuose, augaluose

Lietuvių tautosakoje nesyk teigiama, jog po mirties žmogaus vėlė apsigyvena medyje. Girgždant medžiui, sakoma, kad tai skundžiasi už nuodėmes kenčianti mirusiojo dūšia. Paprastai aiškinama, jog tai atgailaujančios sielos, prašančios už jas pasimelsti. Medžiuose esančios mirusiųjų vėlės tapatinamos ssu skaistykloje kenčiančiomis sielomis. Sakoma, jog Dievui paskyrus atgailą medyje ar gyvulyje gyventi, mirusysis turi tol kentėti, kol Dievas išlaisvins. Tačiau atgailaujančios medžiuose sielos jau gan vėlyvas vaizdinys. Daug archaiškesnis pomirtinio žmogaus virtimo medžiu vaizdinys. Kartais po mirties pereinama į kitus augalus – į gėles, lelijas, ant mirusiojo kapo išdygsta rožės, rožių krūmas, kuriame, pasak sakmių, apsigyvena mirusysis. Dainose ir raudose mirusiojo perėjimas į medį suprantamas kaip neišvengiamybė, toks pavirtimas neaiškinamas, čia nesama nei atpildo, nei bausmės motyvų. Dainose minimas moterų virtimas liepomis, vyrų – ąžuolais. Dažnai mirusieji tapatinami su medžiais ir augalais. Pomirtinis perėjimas į medį buvo suprantamas kaip laikinas sielos įsikūnijimas prieš patenkant į protėvių kraštą. Medžiais mirusieji įsivaizduojami ir pomirtiniame pasaulyje. Tautosakoje dažniausiai minimi šiame pasaulyje konkrečiuose medžiuose įsikūniję mirusieji. Tokių medžių garbinimas galbūt susijęs su protėvių kultu. Tai, kad atskiri medžiai ar giraitės sietini su mirusiaisiais, rodo išlikę su laidojimo vietomis susiję tikėjimai. „Štai Mažojoje Lietuvoje XVIII a. ant moterų kapų buvo statomi paminklai iš epušės, vyrams – iš ąžuolo. Tikint, kad mirusiojo siela pereina į medį, augantį ant kapo, vietoje paminklų dar XX a. per. Užnemunėje sodinti medžiai, moterims parenkant liepas, egles, vyrams – ąžuolus, maumedžius, klevus. Tikėjimas, jog medin pereinąs gyventi žmogus ypač ryškus ttais atvejais, kai medis išauga ant kapo” .

Virtimas gyvuliais ir žvėrimis

Lietuvių etiologinėse sakmėse paprastai vaizduojamas Dievas, kuris jį įžeidusius įžūlius žmones, gobšuolius, nedorėlius paverčia gyvuliais ir žvėrimis. Apie tolimesnį tokio paverstojo likimą nepasakojama; atrodo, jis ir toliau lieka tuo gyvūnu, į kurį buvo paverstas. Pats „virtimo” faktas visiškai galėjo atstoti mirties sąvoką. Velnio kontroliuojami gyvulių pavidalo mirusieji sutinkami ir „aname pasaulyje”. Arkliais ir jaučiais po mirties paverčiami dažniausiai pikti ponai, kunigai. Pomirtinis įsikūnijimas į gyvūnus buvo suvokiamas kaip bausmė. Gyvūno, į kurį paverčiamas nusikaltęs žmogus, būdas ir ydos atitikdavo būdą ir ydas, kuriomis, gyvas būdamas, pasižymėjo tas žmogus. Pomirtinis virtimas gyvuliu galėjo būt suvokiamas kaip neutralus dalykas tik gan primityvioje gyvulių augintojų visuomenėje, ir negalėjo išsilaikyti tarp žemdirbių, kur virtimas darbiniu arkliu ar jaučiu vargiai ar ką žavėtų. Virtimo gyvuliu pasakose ir sakmėse supratimas kaip bausmė, nelaimė, bėda turėjo rastis vėliausiai gyvulininkystės ir žemdirbystės sankirtos laikotarpyje. Nemenkas tautosakos sluoksnis kalba apie mirusiuosius, sutinkamus gyvulių ir žvėrių pavidalais jau aname pasaulyje. „Visuose sakmių variantuose išlaikomas ir gerų, ir blogų mirusiųjų virtimo avimis motyvas yra bene archaiškiausias. Indoeuropiečių mituose aptinkamas požeminės karalystės su besiganančiais galvijais, kuriuos galima interpretuoti kaip mirusiuosius, įvaizdis. Tačiau metempsichozės variantas – virtimas gyvuliais, baltiškoje pasaulėžiūroje funkcionavo ttikriausiai tik kaip bausmės motyvas, ir tokie mirusieji siejami su velniu” .

Virtimas paukščiais

Tautosakoje virtimas paukščiais paprastai turi tragišką atspalvį. „Paukščiu žmogus virsta ekstremalioje, ribinėje situacijoje – mirus, žuvus jo artimajam, kuomet liūdinti sesuo, tėvai, mylimoji ar mylimasis nebegali gyventi toliau, jų liūdesys pernelyg stiprus” . Dažniausiai mergelė pereina į mirusiųjų pasaulį virsdama gegute, bernelis – sakalu, kukučiu. Dainose minimi paukščiais virtę žmonės – tai nelaimingieji, išsiverkę sau mirtį, kartais nelaiku mirę, bedaliai. Jose virtimas paukščiais neinterpretuojamas kaip bausmė. Paukščiais virtę mirusieji sutinkami ne tik žemiškoje erdvėje, bet ir pomirtiniame pasaulyje. Tačiau ankstesnis yra mirusiojo, virtusio vandens paukščiu, vaizdinys. Lietuvių pasakose mergelė po mirties virsta būtent vandens paukščiu – antimi ar gulbe. Virtimas vandens paukščiu reikšmingas, ypač turint galvoje indoeuropiečių tautoms būdingą tikėjimą, kad mirusiųjų pasaulis yra už vandens. „Mirusiojo patekimas į vandenį turėtų reikšti, kad jis jau įžengia į ribinį pasaulį, skiriantį mirusius nuo gyvųjų, ir, tapęs antimi ar gulbe, gali tą ribą įveikti” .

Laikini įsikūnijimai ir atgailaujančios sielos

Laikini įsikūnijimai – Žemėje pasiliekančių mirusiųjų dalia. Tikėta kad kažkokiam metų skaičiui Žemėje pasilieka nelaiku mirusių, nusižudėlių, nužudytųjų, nepalaidotų arba palaidotų ne su visomis prideramomis apeigomis žmonių sielos. Tokios vėlės laikinai įsikūnydavo gyvūnuose, medžiuose, augaluose, paukščiuose. Įsigaliojant krikščionybei, buvo manoma,

kad Žemėje laikinai pasiliekančios tokios sielos, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių dar negali įeiti į pomirtinį pasaulį. Vėliau vėlės gyvulių pavidalais priartėjo prie pragaro įvaizdžių, o vėlės, laikinai pasilikusios Žemėje kitais pavidalais, buvo gretinamos su skaistyklos įvaizdžiu.

II. „Už vandens”, „Už pasaulio ribos” esantis bei požeminis pomirtinis pasaulis

Neaišku ar „kitokios” erdvės supratimas atsirado savaime, ar įvykus esminiam pasaulėžiūros lūžiui, bet tikėjimas pomirtine egzistencija požemiuose ar „už vandens” yra vėlesnis už tikėjimą metempsichoze. Lietuvių pasakose bei sakmėse pomirtinės kelionės į pragarą vvaizduojamos nevienodai. Vienų pasakų „herojai „prasmenga” į kitą pasaulį, patekdami ten vertikaliu keliu – per šulinį ar atsivėrusią kape skylę, o kituose pasakose keliauja horizontaliu keliu” . Tačiau skiriasi tik keliai, o ne pats tikslas. Horizontalus kelias tiesiog nueinamas pėsčiomis ar nuvažiuojamas vežimu. Kelią į pragarą dažnai žino arklys įkinkytas į vežimą. Pasakų herojus pakeliui į pragarą sutinka senelį, kuris pataria, kaip pragare elgtis. „Tokių kelionių gale sutinkami velniai, kankinantys ponus, įgavusius arklių pavidalą” . Pragaras sakmėse vaizduojamas kalnu arba jjis yra Kalno papėdėje ar „pakalnėje”, ar paties Kalno viduje. Tai gan patikimai izoliuota piktų, gobšių, nedorų žmonių pomirtinio atpildo vieta. „Už vandens” esantį pomirtinį pasaulį kontroliuoja velnias. „Jo – funkcijos ne tik bausti mirusiuosius, bet ir apsaugoti nuo jų ((piktų mirusiųjų) gyvuosius” .

III. „Danguje”, „ant kalno” esantis pomirtinis pasaulis

Dangiškoji religija apibrėžia vėlyvąjį baltiškųjų religijų tarpsnį. „Dangiškąją” mirusiųjų erdvę kontroliuoja Dangaus Dievas. Lietuvių raudose minimas kelio ir Aušros, ryto, užtekančios saulės vaizdinys. Mirusiojo vėlė kildama į dangų, privalėjo nueiti kelią, gyvųjų pasaulį atskiriantį nuo mirusiųjų karalystės. Dangiškuoju mirusiojo keliu mirusysis keliaudavo kartu su Saule. Dažniausiai mirusįjį pasitinka angelas arba velnias. Užkalbėjimuose taip pat minimas ir psichopompas, sielos palydovas, kurio valioje yra sielos iškėlimas iš kūno. „Lietuvių tautosakoje išliko velnio kontroliuojamo pomirtinio pasaulio – „padangėse” pėdsakai” . Joje sutinkami ryškius psichopompo bruožus turintys velniai, esantys ore bei padangėse. Pasakose geriems žmonėms kelią į pomirtinį pasaulį nurodo Dievo pasiuntinys. „Šis kelrodis apibūdinamas ir kaip „aukštas žmogus ant širmo arklio” . Baltai ttikėjo, kad mirusieji į pomirtinį pasaulį keliauja raiti ant žirgų. Taip pat tikėta, kad kelią į Dievo kontroliuojamą pomirtinį pasaulį rodė paukščiai, o mirusiųjų vėlės rojun skrieja „paukščių keliu”. Dangaus Dievo buveinė įsivaizduota kaip aukštas kalnas. „Dievo pasauliui pasiekti lietuviai žinojo bent du būdus – vienas jų siūlė nagais kabintis į kalną, kurio viršūnėje gyveno Dievas,.,antras būdas, galimas dalykas, priklausė Dievo išrinktų žmonių kategorijai, galbūt „tiesioginiu keliu” pas Dievą atkakdavo žyniai” . Kalno papėdėje nusidėjėlių laukdavo Vyžūnas – Pukys, kuris „„išpusto jų sielas po visus pasaulio užkampius, po laukus ir girias, kur jos klaidžioja iki nuskirto laiko, galbūt virsdamos gyvūnais, arba jas praryja” . O mirusiojo, patekusio į pomirtinį pasaulį laukdavo sargai, budintys prie dangaus vartų. Einantiems į rojų kelią nušviesdavo Auštra. Raudose sutinkami „vėlių vartelių”, „vėlių suolelio” motyvai. Pro vartus vėlės įeina į dausas, o suoleliai yra jau Dievo pasaulyje. Pakeliui į rojų žmogus mato vaizdus, kurie parodo pomirtinį žmonių likimą.: „liesos avys, bliaunančios iš bado žalioje ir vešlioje pievoje ir prisiganiusios, sočios menkoje žolėje, tiesiog ant dirvono ar netgi smėlio. Vėliau paaiškėja, kad pirmuoju atveju tai mirę šykštuoliai, turtuoliai, pikti žmonės, kuriems visko buvo per maža, antruoju – tai dosnuliai ar vargšai, visuomet pasitenkinę mažu ir todėl po mirties laimingi” . Dieviškoji erdvė įsivaizduota kaip Dievo dvaras ir Sodas. „Pats pragaras kartais esti už vienų uždraustų durų danguje, sode esančioje didelėje skylėje; iš viso sprendžiant, atrodo, kad pragaras yra „po” dangumi” . Pomirtiniame pasaulyje vėlės vaikščioja po kalnelį, po sodą, sėdi „vėlių suoleliuose”, medžioja. Tačiau į Dievo pasaulį patekti nelengva, nes mirusysis turi nutraukti visus ryšius su žemiškaisiais dalykais ir būt tokiu, koks jis iš tiesų yra.

Išvados

Tikėjimas, kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia, yra labai senas ir būdingas vvisai žmonijai. Juo remiasi beveik visos religijos. Daugybė papročių ir kasdienio gyvenimo reiškinių kilo iš to jausmo ar tikėjimo. Baltų tikėjimuose nėra nebūties. Žmogaus siela – amžina gyvybės jėga, o mirusiojo kūnas gyvena pomirtinį vėlės gyvenimą, panašų į buvusįjį. Sielos sąvoka yra glaudžiai susijusi su kūnu. Vėlė senovės lietuvių tikėjime buvo suprantama kaip pomirtinio gyvenimo sampratos dalis. Ji yra skirtinga nuo medžiaginio kūno, tačiau nėra nutraukusi su juo ryšių. Vėlė gyvena naują gyvenimą, kuris žmogaus patirčiai nėra neprieinamas. Tikėta, kad miręs ir aname pasaulyje išlieka toks pat: senas senu, vaikas vaiku, kilmingas kilmingu, geras geru, o blogas blogu. Nors senovės lietuvių tikėjime būta skirtingų ir prieštaringų tikėjimo pomirtiniu gyvenimu lygmenų.

Seniausias tikėjimas metempsichoze buvo dievų ir demonų garbinimas gyvūnų pavidalais ir tapatinimasis su jais po mirties. Transcendencija įžvelgta tiesiog gamtoje. Laikui einant pomirtinis, transcendentinis, pasaulis vis labiau „tolo” ,buvo perkeltas „už” gyvųjų erdvės, „už pasaulio ribų”. Tačiau tiek dangiškajame, tiek požeminiame, tiek gyvuliais Žemėje virtusių mirusiųjų pasaulyje siela būdavo atitinkamai pagal mirusiojo dorybes ar ydas nusipelnytoje vietoje.

Literatūra:

1. Račiūnaitė R., Senvaitytė D., Vaicekauskas A. „Senovės lietuvių pasaulėžiūra” Kaunas, 2001.

2. Beresnevičius G. „Dausos” Klaipėda, 1990.

Citatos:

Beresnevičius G. Dausos. – Klaipėda, 1990, Pratarmė, 7, 40, 47,55,59,62,88,107,91,122,125,137,139,145,150 psl.

Račiūnaitė R., Senvaitytė D., Vaicekauskas A. Senovės lietuvių ppasaulėžiūra – Kaunas, 2001, 77psl.