religijos

SATANIZMAS

1. „Būsite, kaip dievai!“

Kas yra satanizmas? Daugeliui ši sąvoka siejasi, maždaug, su tokiu paveikslu: tamsiame kapinių fone keletas jaunuolių, murmančių makabriškus užkeikimus, aukoja šėtonui juodą katę arba nekaltą mergelę, o visa tai vainikuoja „iškilminga“ seksualine orgija velnio garbei.

Neretai satanizmui priskiriama ir tokia atributika, kaip ilgi vyrų plaukai, tamsūs drabužiai, apversti kryžiai, sunki muzika. Tokius vaizdinius pateikia populiarioji kultūra, o pagimdo – mitologinė sąmonė, linkusi konkretizuoti abstrakčias sąvokas. Norima, kad mįslingas ir sunkiai apčiuopiamas reiškinys būtų kuo lengviau atpažįstamas pagal kkonkrečius bruožus. Tokiu būdu, kažkada raganos būdavo „atpažįstamos“ pagal paprasčiausius apgamus ant kūno, o šiuo metu satanistai – pagal aprangą ir kitus išorinius požymius. Deja, viskas pasirodo daug sudėtingiau, nei norėtųsi: nei ilgi plaukai, nei tamsūs drabužiai savaime nedaro žmogaus satanistu – juk tokiu atveju, satanizmu tektų apkaltinti ne tiktai visą XVII-XVIII a. aukštuomenę, dėvėjusią ilgus perukus, bet ir nūdienoje tamsiai vilkinčius krikščionių dvasininkus. Kas dėl sunkiojo roko arba metalo muzikos, tai kaip ir kiekviename stiliuje, taip ir šiuose reiškiasi ppačių įvairiausių pažiūrų žmonės. Stereotipų vergai nustebtų, sužinoję, kiek sunkiosios muzikos tekstų nei iš tolo nedvelkia šėtonu, ir kokiai daugybei satanistų – išvis nepatinkanti sunkioji muzika.

Kalbant apie apverstą kryžių – jisai nuo seno žinomas ir krikščionybėje, kaip šv.Petro kryžius: išliko ppasakojimas, jog imperatoriui Neronui (54-68 m.) nusprendus nukryžiuoti apaštalą Petrą, šis atsakęs, jog jam būsianti garbė numirti savo Viešpaties mirtimi.

– Ką gi, – atsakęs valdovas – galime tai šiek tiek ir pakeisti. – ir nukryžiavęs apaštalą žemyn galva.

Taigi, kryžius tėra simbolis. Kaip ir kiti – savaime nei geras, nei blogas. Svarbu, kokia reikšmė jam suteikiama.

Satanizme apverstas kryžius – išties naudojamas. Čia jis reiškia aukštyn kojomis apverstą gėrį, išvirkščią dorovę, paneigtą tiesą. Kadangi pati šėtono sąvoka, kilusi iš Biblijos, reiškia prieštarautoją Dievui, tai visos vertybės, kurias krikščionybė (ir – ne tik ji) įkūnija Dieve, šėtonui ir jo garbintojams įgauna išvirkščią prasmę. Pamišimas tampa jų išmintimi, bjaurastis – grožiu, nuodėmė – dorybe, blogis – gėriu. Tam tikrose satanistinėse apeigose išreiškiamos tokios satanistinės vvertybės, kaip žiaurumas, paleistuvystė ir t.t.

Tačiau kaipgi satanizmo esmę supranta patys satanistai?

Vienas žymiausių nūdienos satanizmo autoritetų Aleisteris Kraulis (Crowley), pats pasirašinėjęs kaip „Žvėris 666“, šitaip suformulavo savo pagrindinį įstatymą, turėjusį pakeisti Dešimtį Dievo Įsakymų: „Daryk tai, kas tau patinka – tai ir bus visas įstatymas!“

Antonas Šandoras La Vėjus (Szandor La Vey) – šėtono bažnyčios įkūrėjas ir šėtono Biblijos autorius, šioje „Biblijoje“ rašo: „Kas ištaria ‚Privalai‘, tas mano didžiausias priešas“.

Štai, ir viskas. Nereikia nei apverstų kryžių, nei pasmaugtų kačių. Visa tai –– tik žaidimai, reikalingi nebent nukreipti dėmesį nuo tikrojo pavojaus – satanistinių vertybių įsigalėjimo. Mitologiniai satanizmo įvaizdžiai, paskleisti populiariosios kultūros, kai kuriems maištą propaguojantiems asmenims pasirodė patrauklūs, kaip tam tikri maišto simboliai, todėl – imti mėgdžioti. Bet jie – nesudaro satanizmo esmės.

Savo gyvenime turėjau įdomų pavyzdį. Sėdint neformalaus jaunimo aplinkoje, dvi paauglės užtraukė kažin kur išmoktą dainą apie šėtoną. Žvelgiant iš šalies, atrodė juokingai: tame matėsi ne kas kita, kaip bręstančios asmenybės maištas, kuriam neretai pasirenkamos gan kontraversiškos formos. Daugelis tokių „satanistų“ alpsta, vos išvydę kraują, ir kasdieniame gyvenime paprastai būna gan draugiška publika,

nei iš tolo nepasinešusi į anksčiau pavaizduotas „juodąsias mišias“. Dar daugiau: paprastai, dauguma tokių jaunuolių greit išauga iš tokio butaforinio „satanizmo“, ir patys juokiasi iš savo buvusiųjų scenos dievaičių, ir iš jų dainų tekstų. Nebent išlieka pomėgis konkrečiam muzikos stiliui, bet ne kai kurių jo atstovų skelbiamoms idėjoms.

Ir štai, joms bedainuojant, prieina prie mūsų keletas treninguotų jaunuolių gerokai paburkusiais veideliais, ir su neslepiama agresija užklausė – ar esame satanistai.

Po kiek laiko sužinojau, kad užklausęs vaikinas neseniai pakliuvęs teisėsaugos akiratin už kažkokį išprievartavimą.

Tad – kuri pusė tą vakarą reprezentavo satanizmą?

Jeigu šėtonas yra blogio personfikacija, tuomet – blogio rinkimasis ir skleidimas ir yra pats tikriausias satanizmas. Juk ir Jėzus kkalbėjo, jog velnio vaikai yra tie, kurie daro jo darbus (Jn 8: 38-44), kad ir koks būtų jų išpažįstamas tikėjimas. Taigi, kiekvieną kartą kai nusidedame, tarnaujame šėtonui. Patinka mums tai, ar ne – tokia ir yra satanizmo esmė.

Sprendžiant pagal pačių satanistų pateiktus tikėjimo išpažinimus, šėtonui – netgi nėra būtina, kad jį kažkas garbintų kaip asmenybę. Užtenka to, kad žmogus į Dievo vietą iškeltų savo „ego“. Tai – rezultatyviau už kažin kokius keistus ir atgrąsius atviro satanizmo simbolius.

Būtent žmogaus kultas yra tasai kultas, kurį gali priimti bet kurios kultūros atstovas. Nei islamas, nei krikščionybė – negali tapti visuotine religija. Humanizmas – lengvai.

„Būsite kaip dievai!“ – tai pats pirmasis šėtono pažadas, duotas dar Edeno sode (nesvarbu, suvoktume jį kaip simbolį, ar kaip realią geografinę vietą – tai nekeistų esmės). Pasirodo, tai – puikiai veikia ir šiandien. Gyvenk taip, kaip nori. Neribok savęs. Nesi atsakingas prieš nieką. Tu – pats sau dievas. Humanizmas, iškeliantis žmogų kaip vertybę savaime, ne tiktai sulygina doruosius su nusikaltėliais, išmintinguosius – su kvailiais, arba normą – su iškrypimu. Žmogus tampa visų daiktų matu. Gyvenki sau, ir būki sau tiesa.

2. Tamsos vaikai

Satanizmas dažniausiai laikomas religine srove. Iš tiesų, tai – daugiau, nuostata, galinti įgauti tiek religinę, tiek sekuliarią (pasaulietinę) iišraišką. Satanizmo formų spektras gali būti itin platus: nuo patologinės agresijos, iki gan užslėptų formų. Tas, kuris planuoja prisistatyti nauju žmonijos lyderiu – negali rinktis atgrąsių priemonių. Bent jau – iki laiko. Žmonija prie satanistinių vertybių turi būti pratinama labai palaipsniui, idant – ilgainiui, pati nebesugebėtų atsirinkti gėrio nuo blogio. Tam pasitarnauja nihilizmas. Tai – bene subtiliausia satanizmo forma.

Tačiau nihilistinės pasaulėžiūros ideologai – pvz., vienas postmodernizmo įkvėpėjų Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietzche) – nuo pat pradžių gan atvirai siejo save su satanizmu. F.Nyčės herojus jo paties raštuose neretai vadinamas Antikristu, o jo idealas – „antžmogis“ – vaizduojamas, kaip jokių moralės dėsnių nesaistomas „žvėris“, agresyvus egoistas. Kitas didis postmoderniosios pasaulėžiūros autoritetas – Zygmundas Froidas (Freud) – buvo taip nusiteikęs prieš religiją, kad laikė ją viena šizofrenijos formų. Tiesa: jis neigė ne tik Dievą. Froidizme atmetama bet kokia drausmė: negalima esą savęs varžyti, nes kiekvienas suvaržytas geismas gimdantis įtampą, kuri galinti sukelti psichologines krizes. Taigi, kiekvienas geismas turintis būti įgyvendintas (prisiminkime A.Kraulio pagrindinį įstatymą). Žmogų valdantys instinktai: lytinis potraukis, baimė, agresija. Tobulas „žvėries“ paveikslas.

Nei protas, nei valia froidizme nėra esminės žmogaus charakteristikos. Įdomus faktas: satanizmas, kaip reiškinys, užgimsta grynai judo-krikščioniškojoje terpėje ir būtent krikščionybė (retkarčiais – ir judaizmas) tampa jo puolimo objektu.

Ir šiandieną, skaitydami satanistinius tekstus, bemaž – nerasime tenai agresyvių išpuolių prieš, pvz., islamą ar budizmą – nebent, tiek, kiek to reikia užsipulti religiją, kaip tokią. Pats savęs satanizmas religija, iš esmės, nelaiko: A.Šandoro La Vėjaus raštuose rasime satanizmą, protestuojantį prieš bet kokį kultą, kurio išraiška laikoma ir bet kokia disciplina. Moralinė, politinė. Bet kokia kultūra. Žodžiu, satanizmas – tai chaoso ideologija. Iš esmės, visa žmonijos istorija – tai amžina kova tarp Sistemos ir Chaoso.

Įvairiose religijose galime rasti tam tikrus kkultus, kuriuos – galima sieti su satanizmu, tačiau – tai būtų ne kas kita, kaip mėginimas aiškinti svetimas (krikščionybės atžvilgiu) religijas pagal krikščioniškąjį modelį. Senovės egiptiečių piktasis dievaitis Setas, babiloniečių demonai, indų deivė Kali, reikalavusi žmonių aukų, panašių pomėgių actekų dievybė Teckatlipoka – turėjo savo vietą tų religijų kultuose greta kitų dievų. Baltiškasis Velnias (Velinas), iš esmės, turėjo visiškai kitokį vaidmenį, nei judo-krikščioniškosios tradicijos Šėtonas. Velinas, nors ir buvo Dievo (vėlesnėje mitologijoje – Perkūno) priešininkas, visgi, nebuvo savo esme blogio aatstovas. Priešingai: jisai buvo išminties ir požeminių turtų saugotojas, o geriems žmonėms – nešykštėdavęs pagalbos. Giminingoje skandinavų mitologijoje Velino atitikmuo – Odinas – netgi iškilo panteone aukščiau Perkūno – Toro ir baltiškojo Dievo atitikmens – Tivaro (Tyro).

Krikščionybei demonizavus pagoniškąsias religijas, jjų pasekėjai viduramžiais (o ir vėliau) buvo sutapatinti su satanistais. Senųjų kultūrų žinios buvo laikomos raganavimu, o jas praktikuojantys – raganiais, ir buvo persekiojami bei naikinami.

Visgi, negali sakyti, jog nebūta satanizmo, kaip tokio. Opozicija krikščionybei brendo vos jai pradėjus formuotis. Gnostikų mokymuose, kur buvo skelbiamas tam tikras dualizmas (Dievo-Šėtono simbiozė), radosi pavienių sektų, ėmusių garbinti Šėtoną. Žinomiausi iš tokių ankstyvųjų gnostikų-satanistų buvo ofitai. Dar ir dabar Irake bei Irane gyvenančiųjų kurdų tarpe, greta islamo ir krikščionybės, išpažįstama gnostinės kilmės religija, kurios pasekėjai vadinami jėzidais (arba – džezidais). Jų kulto objektas – Melek Tausas: puolęs angelas, Tamsos kunigaikštis. Gnostinės kilmės bendruomenės gyvavo ir viduramžių Europoje – katarai, albigiečiai.

Kryžiaus žygių metu krikščioniškosios Europos okultinę tradiciją, brendusią pogrindyje, papildė importas iš Rytų. 1312 mm. buvo uždraustas Tamplierių ordinas, apkaltintas egiptietiškų prietarų laikymusi. Neaišku, kiek pagrįsti buvo kaltinimai, tačiau – žinoma, jog tamplieriai ir toliau veikė pogrindyje. Jų paveldą pretendavo tęsti negausi rozenkreicerių sekta (šiuo metu šis kultas – susiskirstęs į platų bendruomenių tinklą, viena iš jų – Saulės šventovė – vadovauta Džo Di Mambro, prieš keletą metų pagarsėjo masine savižudybe Šveicarijoje). Renesanso metu, Europai pamažu gręžiantis nuo krikščioniškųjų vertybių, ėmė rastis antikrikščioniški kultai: iliuminatai (apšviestieji), garbinantys Liuciferį, ir – laisvųjų klubų pavyzdžiu veikiantys mmasonai. Būtent jie ėmė kartoti seną, kaip pasaulis, žmonijos svajonę: būsite, kaip dievai. Humanizmas – žmogaus kultas – tapo jų siekiu. Tuo metu, kai protestantiškoji Reformacija siekė apvalyti krikščionybę, masonerija tapo pagrindine opozicija pačiai krikščionybei. Masonai, išvystę plačią veiklos struktūrą, neužtruko įfiltruoti savus žmones ir į krikščioniškąsias Bažnyčias, idant jose skleistų savąsias vertybes. Pasaulinė Antikristo karalystė buvo siekis, humanizmas – priemonė, kosmopolitizmas – metodas.

Masoniškosios kultūros išraiška tapo ir vadinamasis „New Age“ – „Naujojo amžiaus“ – judėjimas. Ši – ne tik religinė, bet ir kultūrinė, filosofinė, estetinė srovė, skatina sinkretizmą – savotišką samplaiką iš pačių įvairiausių religijų ir kultūrų. Iš pažiūros, tai – nėra organizuotas judėjimas: jame – daugybė krypčių, kultų, organizuotų sektų bei pavienių mokytojų ir mokinių, ir pati „Naujojo amžiaus“ nuostata gali įvairuoti nuo magijos iki pusiau materialistinio sekuliarizmo, nuo pretenzijų (dažniausiai – labai diletantiškų) atgaivinti senąsias pagoniškąsias religijas arba – įsikomponuoti į kurią nors egzotišką (dažniausiai – rytų) religiją iki atviro satanizmo. Tačiau bendra antikrikščioniška nuostata „Naujajame amžiuje“ – nėra vienintelė jungtis, tiesą pasakius, šis judėjimas kai kuriose vietose pretenduoja netgi į krikščioniškąjį restoracionizmą (žinoma – krikščionybę suvokiant per gnostinę prizmę). Esmė čia ta, kad žmogus yra pagrindinis dėmesio objektas, kaip vertybė savaime ir – objektyviosios Tiesos paneigimas. NNors ir gimęs neorganizuotai, „Naujasis amžius“ – natūraliai kilo iš tos kultūrinės terpės, kuriai pagrindą padėjo masonai ir kitos – jiems giminingos – grupuotės.

Todėl, kuomet puikiai užsimaskavusį satanizmą be kaukės parodė kai kurie satanizmo radikalai – A.Kraulis ir A.Šandoras La Vėjus – tradiciniai satanistai, veikę konspiracijoje, sutiko juos priešiškai. La Vėjaus satanizmas buvo pavadintas „holivudiniu“.

3. Antikristo belaukiant

Daugelis religijų daugiau ar mažiau kalba apie lemiamą mūšį tarp gėrio ir blogio jėgų. Krikščionybėje tai išsakoma ypač aiškiai. Čia įvardinamas konkretus asmuo – Antikristas, ateisiąs ir įsiviešpatausiąs laikų pabaigoje, iki būsiąs sunaikintas Dievo.

Akivaizdu, jog, siekiant pasaulinės valdžios, reikalinga vieninga sistema. Viena religija, viena valstybė, vieninga ekonomika. Beje – pastarasis, atrodo, visiškai nedvasinis aspektas, minimas ir Biblijoje, kalbant, jog niekas negalės nieko pirkti ar parduoti, neturėdamas Žvėries ženklo (Apr 13:16-18).

Antikristas Biblijoje įvardinamas konkrečiu simboliu – Žvėris. Pati Biblija – aiškiai atsako į klausimą, kas gi yra žvėris: tai – žmogus minus Dievo dvasia (Ekl 3: 18-21).

Atimk Dievo dvasią, ir žmoguje beliks gyvūninis pradas. Instinktai ir juslės. Nuo pat sukūrimo žmoguje veikia du pradai, dėl ko jisai ir nėra nei absoliučiai geras, nei blogas. Tai dvasinis pradas, kurio šaltinis – pats Dievas, ir kūne glūdintis žvėries pradas. Pastarasis – taipogi sukurtas Dievo, tačiau užterštas nuodėmės. TTaigi, žvėris glūdi kiekviename iš mūsų, tačiau jį – galime įvaldyti. Dvasia mus tam įpareigoja.

Kiekvienąsyk, kai instinktinis, intuityvus pradas mūsuose užgožia dvasinį, racionalųjį, mes tampame žvėrimis. Postmodernistinis šūkis „Liaukis mąstyti ir pradėk jausti“ kyla iš labai aiškaus šaltinio. Jausmai visada lengviau pasiduoda manipuliacijai, nei kritiškas mąstymas. Ir tai žino visi manipuliatoriai, pradedant pačiu seniausiu ir gudriausiu iš jų.

Nėra blogai jausti. Blogai yra jausmais vadovautis. Svarbu – prioritetai. Jausmas siekia būti patenkintas, ir kuomet jisai ima vadovauti žmogui, tuomet pagrindiniu elgesio kriterijumi tampa ne tai, kas dora, bet tai, kas malonu. Pagrindiniu motyvu tampa žodis: „Noriu!“. Požiūris, jog kiekvienas jausmas ar noras turi būti patenkintas – štai pavojus. Šiuo požiūriu vadovaujasi visi nusikaltėliai ir iškrypėliai. Čia ir atsiskleidžia satanistinės taktikos gudrumas. Satanistinės vertybės įtvirtinamos be satanizmo vardo.

Tai – nėra vien dvasinės, teologinės, filosofinės sąsajos. Tai – labai konkretus istorinis ryšys. Pats satanizmas, kaip religinis judėjimas, gimė Seksualinių laisvių lygoje. Laiko tėkmėje, satanistai -tiek atviri, tiek slapti – prasibrovė į pačias įvairiausias įtakos sferas ir lobistiniais keliais ėmėsi formuoti politines bei teisines nuostatas, viešąją nuomonę, kultūrą. Vien Holivude, greta įvairių masoniškos krypties veikėjų, tarpsta atviri A.La Vėjaus Šėtono bažnyčios pasekėjai.

Tą patį, ką pasakė A.Kraulis bei A.La Vėjus, parodę satanizmo esmę be kaukės,

platesniuose sluoksniuose žinome iš Z.Froido ir F.Nyčės. Z.Froidas, iškėlęs tezę, jog kiekvienas nuslopintas geismas galintis destruktyviai paveikti žmogaus psichinę sveikatą, geismų nevaldymą iškėlė, kaip teigiamybę. F.Nyčė, savo raštuose atvirai garbinęs Antikristą ir savojo „antžmogio“ idealu pateikęs agresyvų, instinktais besivadovaujantį žvėrį, atnešė nihilizmą į filosofiją. Tai buvo gan lemtingas posūkis: kuomet filosofija pati apie save paskelbė, jog jos tikslas nėra rasti tiesą, duoti atsakymą, bet – tiktai pateikti klausimą, praktiškai, paneigė savo esmę. O sunaikinus tai, kas turėjo paskatinti žmogų Tiesos ppaieškai – pakirtus filosofijos pagrindus – visa kita jau buvo tiktai rezultatu. Kultūroje ir politikoje, pasaulėžiūroje ir kasdienybėje įsiviešpatavo Žvėris.

Matomai, šventraščiuose kalbant apie asmenį, įvardintą Žvėrimi, turimas galvoje žmogus (Apr 13:18), kuriame dieviškasis pradas – eliminuotas iki absoliuto. Dieviškumo jame – nėra. Beje – techninės prielaidos kurti žmones be Dievo įsikišimo – jau yra. Kad ir klonavimas. Tiktai – kas iš to išeis? Kokį džiną išleisime iš mėgintuvėlio – ar ne patį velnią?

Kad ir kas jis bebūtų, kad ir kada jjis beateitų, aišku viena: jisai sieks pasaulinės valdžios. Neatsitiktinai, Antikristo avangardas – masonai – taip siekia sukurti pasaulinę valstybę su pasauline religine, politine ir ekonomine sistema. Padidėjus mobilumo sąlygoms, radosi prielaidos ligi tol – utopiniam projektui: globalizacijai. Kol yra skirtingos ttautos, skirtingos valstybės, tol pasaulinės viešpatijos – nesukursi. Todėl, tautas reikia sunaikinti, suniveliuoti, ištrinti jų savastį ir savarankiškumą. Tai – nėra Dievo planas: visos biblinės pranašystės – nuo Senojo Testamento iki Apokalipsės kalba apie tai, jog Dievo karalystę pasitiksianti ne suniveliuota žmonijos masė, bet – tautos (Mich 4:l-3, Iz 60:2-4, Apr 7:9). Netgi pačioje Dievo karalystėje minimos tautos (Apr 21-22). Taigi, tautų įvairovė – tai Dievo kūrinijos dalis. Tačiau šėtonui ir satanistams to – nereikia. Tai trukdo jų totalitariniams planams. Todėl pasėjamas kosmopolitizmas. Kuriamas „pasaulio pilietis“ būsimai pasaulinei valstybei. Pradedant nuo kontinentinės integracijos, nuosekliai einama prie naujosios pasaulio tvarkos.

Religijos srityje universalizmas kuriamas jau minėtu humanizmo pagrindu: kadangi svarbiausias akcentas – žmogus, tai būtent jisai ir nusprendžia, kokį Dievą garbinti, kelis aar – nei vieno, nes realusis dievas yra pats žmogus. Galiausiai, pati religija tampa savotišku priedu prie gyvenimo. Į ją galima kreiptis, ištikus nelaimei, palydint artimąjį anapilin, arba – per didžiąsias šventes, tradiciškai tapusias kultūrinio gyvenimo dalimi. Beje – tas pats ir su patriotizmu. Per Kovo 11-ąją viešojoje žiniasklaidoje kiek daugiau pakalbama apie tai, kas turėtų būti nuolatine tema, kas atspindi mūsų esmę, duotą mums Dievo, o per Kalėdas – dešimtąsyk parodomas koks nors, gal ir neblogas, filmas apie Jėzaus ggyvenimą, sugiedama kokia nugaišus giesmė ir tariamasi atlikus priedermę. Pagrindiniu šventės akcentu toliau tampa ne Jėzus, bet Santa Klausas. Komerciškai apdorotas. Kaip ir visas bendrabūvis.

Statistiniai duomenys, jog iš Lietuvos gyventojų, save laikančių katalikais, dalis tiki reinkarnacija, yra gan išraiškingas faktas. Tiesa, nepaminima, kiek nominalių katalikų Švč.Trejybės klausimu laikosi pozicijos, artimesnės Jehovos Liudytojams, nei Katalikų Bažnyčiai, kiek jų perkeitimo dogmą supranta baptistiškai, kiek užsiima būrimais, gyvenimą tvarko pagal horoskopus, o paties gyvenimo standartuose – pranoksta „laisvumu“ daugumą netikinčiųjų. Esmė – ne ta, kad kuri nors iš įvardintųjų religijų ar konfesijų būtų geresnė ar blogesnė, o tai, kad patys tikintieji – indiferentiški savo pačių tikėjimui.

Taigi, tikėjimas – sau, gyvenimas – sau. Dievui vietos nebeliko ne tiek atvirųjų ateistų, kiek – nominalių tikinčiųjų, gyvenime. Arba, jei liko, tai – kažkur šešėlyje. Dabar viešpatauja Žmogus. Be Dievo. Be vertybių. Gyvenantis sau.

Įdomu, kad religijai pasitraukus, šį vakuumą netrunka užpildyti kiti dalykai. Religija – tai dalis mūsų prigimties. Kaip pastebėjo G.K.Čestertonas: liovęsis tikėti Dievu, žmogus nepradeda netikėti niekuo – jisai ima tikėti viskuo. XX a. pirmoje pusėje religijos vietą užėmė politika (pasižiūrėjus į nacizmo ir bolševizmo apeigas, stabus, šventraščius, dvasininkų luomo vaidmenį įgavusią partinę nomenklatūrą – kuo gi ne religija?), o XX a. antroje pusėje ir XXXI a. pradžioje – kultūrinės priemonės, ypatingai – masinė pop kultūra, kurios žvaigždės tapo dievaičiais. O kurgi dar naujas okultizmo suvešėjimas racionalaus pasaulėvaizdžio vietoje – gausybė raganų, ekstrasensų, astrologų, netgi horoskopų veržimasis į kasdienį gyvenimą populiariosios žiniasklaidos pagalba?

Panašu, jog pasaulis – visiškai pasirengęs priimti bet kokią Dievo alternatyvą. Ypač – jeigu ši pakankamai įspūdinga. Kokiu, pasak Apokalipsės, planuoja būti Antikristas.

4. Kas apvers apverstą kryžių?

Visos šios mintys gali pasirodyti keistokos tiems, kurie nelaiko šėtono realia asmenybe, tačiau – patinka mums tai, ar ne, krikščionybė būtent tokiu jį ir pristato.

Žinoma, galime kalbėti apie šėtoną ir kaip apie abstrakčios blogio jėgos personifikaciją. Esmės tai – nekeis, o tik dar labiau pabrėš.

Įdomiausia, kad satanizmas, atrodo, ir nesiekia asmeninio šėtono garbinimo. Bent jau – kol kas. Tiesiog, „daryk tai, kas tau patinka“.

Nėra pats svarbiausias satanizmui ir Dievo, kaip asmens, paneigimas. Daugelis satanistų – tiki Dievu (pasak Biblijos, tiki juo ir pats velnias). Užpečkin įgrūstas Dievas satanizmui – nebepavojingas.

Todėl, pagrindinis satanizmo ginklas nukreiptas į Tiesą, Gėrį, Dorą, kaip sąvokas, kaip esmes.

Pats tikriausias satanizmas – tai nihilizmas. Beje – ir žodžių kilmė artima: „satan“ – reiškia „prieštarautojas“, „nihilizmas“ – susijęs su neigimo sąvoka. Neigimo visko, iš eilės. Objektyvios Tiesos, moralinių vertybių, šeimos, tautos, Tėvynės, galiausiai – vertybių, kkaip tokių, buvimo.

Nihilizme nėra nieko objektyvaus. Kiekvienas pats sau Tiesa. Vadinasi, kiekvienas yra savaip teisus, ką bedarytų. Tai – praktinė žmogaus sudievinimo pusė.

Prie nihilizmo eita gan nuosekliai ir palaipsniui. Pradžioje – paneigtas racionalus ir objektyvus Dievo pažinumas, po to – Tiesos pažinumas. O jeigu Tiesos neįmanoma pažinti, tuomet – koks pagrindas teigti, jog ji išvis yra? Galiausiai, atėjo eilė ir pačios Tiesos paneigimui.

Dėmesio centre atsidūrė ne objektyvumas, bet – subjektyvumas. Ypatingai tam pasitarnavo tai, jog protas buvo išstumtas iš vertinimo kriterijų: jo vietą užėmė jausmas, protui palikdamas tiktai instrumentinį vaidmenį. Jeigu grynasis protas siekia Tiesos pažinimo ir suvokimo, praktinio proto paskirtis – sprendinio radimas konkrečiose problemose, tai jausmo esmė ir siekis – būti patenkintam. Kuomet protas liko pajungtas jausmui, tuomet nauda, orientuota į malonumą, virto pagrindiniu motyvacijos objektu. O kadangi kiekvienas gali jausti skirtingai (jausmo pasaulyje, skirtingai, nei prote, nėra argumentacijos), tai kokia begali būti kalba apie objektyvumą? Be to, jausmas daug lengviau pasiduoda manipuliacijai, nei kritinis protas, ir tas – irgi labai naudinga bet kuriam manipuliatoriui: tiek žemiškam, tiek dvasiniam. Todėl, visi diktatoriai apeliuoja į jausmus. Šėtonas – ne išimtis.

Galiausiai, visa vertybių sistema liko taip sujaukta, kad Gėris ir Blogis buvo ne tik supainioti, bet – ir apkeisti vietomis.

Nuodėmės įteisinimą sekė dorybės pasmerkimas, mat to, kas įteisinta – nebegalima smerkti. Ir dvasininkai, ir pasauliečiai, pasisakantys prieš paleistuvystę, lytinius iškrypimus ir vartotojiškumą, atsidūrė už įstatymo ribų, kaip demokratijos normų pažeidėjai. Satanistinė diktatūra ėmė rodyti savo tikrąjį veidą. Dalis tikinčiųjų – pasidavė režimui ir patys ėmė atstovauti satanistines – nihilistines vertybes.

Padėtis susiklostė taip, kad visi aiškiai pamatė, jog kažkas mūsų pasaulyje – ne taip, tačiau – jau nebegalėjo aiškiai apibrėžti: kas?

Moralei tapus efemeriška sąvoka ir privačiu reikalu, pornografija virto kultūrinės rraiškos norma, prostitucija – legalia profesija, lytiniai iškrypimai – nauja šeimos forma, o vaikų žudymas – pasirinkimo laisve. Imta kalbėti apie vienodas teises, netgi tiems, kurie ignoruoja kitų teises. Nusikaltėlio gyvybė tapo neliečiama ir saugoma įstatymo. Sunaikinus patį pagrindinį bet kurio nusikaltimo stabdį – bausmės baimę, kriminalinės jėgos įgavo absoliučią galią. Visi tapo formaliai lygūs prieš įstatymą, tačiau – nelygūs prieš jėgą. Tokiu būdu, įstatymo globoje atsidūrė nusikaltėlis, bet ne jo auka. Galutiniu absurdo tašku šiame maratone tapo tai, kad kkiekvienas žmogus, siekiantis arba – jau ir svarstantis galimybę – pakeisti šią santvarką, pats imtas traktuoti nusikaltėliu. Tiesa, formaliai jo gyvybė ir orumas – taipogi lieka neliečiami, tačiau – tik tam, kad būtų galima, įgrūdus tokį revoliucionierių kalėjiman, jį nužudyti aarba išniekinti pačių nusikaltėlių rankomis. Valdžios forma tapo lobizmas, įvardintas atstovaujamąja demokratija: įtakingų grupuočių iškeltas

kandidatas, brangios ir daugumai neprieinamos reklamos keliu laimi rinkimus ir, išrinktas valdžion, atstovauja ne visuomenę, o tiktai save iškėlusią grupę, tačiau tai pristatoma, kaip pačios visuomenės pasirinkimas.

Lygiagrečiai su politika, nihilizmas ėmė tarpti ir kultūroje. Meną pakeitė antimenas (netgi vartojama tokia sąvoka), grožį – bjaurastis, išminties požymiu įvardinta šizofrenija. Filosofiją ėmė kurti pamišėliai, panašūs į F.Nyčę (Nietzsche), ir M.Fuko (Faucault) tipo iškrypėliai. Negyvas paukštis, išėstas kirminų, arba – šlapime pamirkytas Kristus virto meno kūriniais. Išmėginus visas įmanomas iškrypimų formas, galiausiai – pristigta naujų. Tai, kas dar neseniai atrodė originalu (nors – ir šlykštu), ilgainiui tapo banalybe. Žmonės – pavargo. Vis daugiau jaunų intelektualų ėmė kalbėti, jog po ššio – post modernistinio etapo – nebebūsią įmanoma kurti dar vieno „post“. Laikinė pasaulėžiūra – išsisėmė. Ateina laikas, kai žmonija – suvoks, jog vertybės – nepriklauso nuo laiko. Jos – metafizinės, todėl – viršlaikinės. Jos nebūna nei naujos, nei senos, bet – tiesiog, yra, arba jų – nėra. Daugybe formų pasireiškiantis fundamentalizmas – jau rodo šios naujos epochos priešaušrį. Ateis laikas, ir žmonės, išvydę nutapytą gėlę arba dailios merginos veidą vietoje išsigimusio dekadanso – vėl aiktels, ir supras, jog tai &– gražiau, nei mėtymasis išmatomis kokiame nors postmodernistiniame renginyje. Ir, jeigu dabar gerumas siejamas su jautrumu, ko pasėkoje – gėda būti geram, nes tai laikoma silpnumo išraiška, tai ilgainiui žmonės išvys, kurlink tai veda: kuomet kiekvienas gyvena sau, tuomet – ir kiekvienas yra potenciali auka. Tuomet – vėl bus sugrįžta prie universalių vertybių.

Viena krikščioniška grupė – „Horde“ – grojanti sunkiojo metalo stiliumi ir tokiu būdu evangelizuojanti antikrikščioniškai nusiteikusius šio stiliaus mėgėjus, yra išleidusi albumą labai simboliniu pavadinimu: „Apversk apverstą kryžių“.

Ko gero, tam – artėja laikas. Integraliai nihilizmo sistemai įmanoma priešpastatyti tiktai kitą integralią sistemą. Fragmentalumas – pražūtingas. Neįmanoma apginti vienos kurios vertybės – tautinės, šeimyninės, moralinės, religinės – neišstojant prieš visą sistemą, kuri visa tai griauna.