Religijos filosofija
Kas yra religijos filosofija? – Atsakyti į šį klausimą reikia spręsti
daug žadančią, sykiu ir gana painią filosofinę užduotį: ji gali atskleisti
mums nelauktų akiračių, bet ji gali įvilioti mus ir į nebeišbrendamus
klystkelius.
Religija, kaip ją vadina F. Heileris, yra “bendravimas su giliausia bei
galutine tikrove”. Kas ši tikrovė yra savyje, galima suvokti labai
įvairiai. Tačiau niekas neneigia, kad tai pati gilioji ir pati paskutinioji
tikrovė. Nuosekliai tad ir bendravimas su ja savaime virsta irgi pačia
pastarąja žmogaus sąsaja: užu religijos nebėra nieko, ko reikėtų dar
ieškoti ir ką būtų galima dar rasti. Religija yra nebeperžengiama. Užtat ir
jos filosofija, vaizdingu E. Brunnerio posakiu, sudaro “visos filosofijos
iškilią viršūnę”. Įvairios filosofinės šakos, gretinamos su religijos
filosofija, pasirodo esančios tik paruoša bei pakopa šiai viršūnei pasiekti
– bent Vakarų mąstymo erdvėje, kurioje nuo pat pradžios yra ieškoma daiktų
pradmens (arche); tai nuolatinė pastanga, sudaranti, pasak W. Weischedelio,
“pagrindinį filosofijos istorijos vyksmą” ir apsprendžianti metafiziką, nes
ši pajėgianti aprėpti būtybę jos visumoje tik todėl, kad randanti tašką, iš
kurio ana visuma skleidžiasi ir kuriuo ji laikosi. OO tasai ieškomas pradmuo
ir tasai rastas taškas Vakarų mąstymui visados yra buvęs dievybė: “Didieji
mąstytojai mielai tapatino savus aukščiausius pradmenis su dievybe” kaip
galutiniu filosofavimo laimikiu. Vakarų metafizika, pasiekusi tam tikro
aukščio, savaime virsdavusi, W. Weischedelio žodžiais tariant, “filosofine
teologija”, vadinasi, Dievo apmąstymu prigimtojo proto priemonėmis. Ir
atvirkščiai, Dievo apmąstymo nuosmukis visados rodęs ir į pačios
filosofijos nuosmukį. Tai įgalina W. Weischedelį daryti reikšmingą išvadą:
“Filosofinė teologija yra metafizika savo esme, metafizika yra filosofinė
teologija savo siekiu”. Kitaip sakant, religijos filosofija slypi
metafizikoje ir išsiskleidžia kaip jos viršūnė.
Formali religijos filosofijos apibrėžtis yra labai paprasta. Kaip jau
pats pavadinimas rodo, ji yra ne kas kita, tik filosofinis religijos
svarstymas. Būdamas vykdomas filosofiškai, šis svarstymas savaime jungiasi
į filosofavimo vyksmą ir į filosofijos sąrangą, paversdamas religijos
filosofiją vienu iš filosofijos istorijos klausimų ir viena iš filosofijos
sistemos dalių. Kiek tačiau šis svarstymas atsideda religijai, tiek jis
religijos filosofiją skiria nuo visų kitų filosofavimo rūpesčių ir nuo visų
filosofijos šakų, kurios religijos arba visiškai negvaldo, arba ją liečia
tik kaip antrinį dalyką. Šia prasme religijos filosofija yra nuosekli
filosofavimo pasėka iir teisėtas sudedamasis filosofijos pradas: ji laikosi
bendrojo filosofinio kelio ir turi savitą objektą. O atsimenant, kad vidinė
metafizikos slinktis savaime eina Dievo kaip pradmens linkui, aiškėja ir
religijos filosofijos svarba: religijos filosofija yra metafizikos
slinkties susiklostymas sąvokiniu pavidalu; metafizika įvykdo joje savą
siekį. Visa tai didesnių neaiškumų nesudaro ir painesnių abejonių nekelia.
Sunkenybės betgi prasideda, atsikreipus į anos formalios apibrėžties
turinį. Religijos filosofija, kaip sakyta, yra filosofinis religijos
svarstymas. Tačiau kas gi yra religija? Ir ką reiškia religiją svarstyti
filosofiškai?
Religijos sąvoka nėra tokia vienaprasmė, jog be nniekur nieko galėtų būti
laikoma savaime suprantamu filosofijos objektu. Dialektinei protestantų
teologijai paskelbus, kad religija esanti žmogaus sukilimas prieš Dievą,
pasidarė iš viso nebeaišku, kas gali ar privalo būti vadinama ‘religijos’
vardu. Ankščiau buvo tikima, esą Krikščionybė yra aukščiausia religinio
reiškinio lytis ir todėl geriausiai gali atskleisti šio reiškinio esmę.
Nūnai gi, jeigu “religija yra netikėjimas” (K. Barthas); jeigu ji yra
“Dievo apgrobimas ir tuo pačiu atritimas nuo Dievo” (K. Barthas); jeigu
“Dievo apreiškimas yra religijos panaikinimas” ir tuo pačiu visiška jos
negalimybė po Kristaus, nes “Kristus yra kiekvienos religijos teismas” (E.
Brunneris), – tai suprantama, kad tokiu atveju Krikščionybė negali jungtis
į religiją kaip bendrinę kategoriją ir reikšti šios kategorijos aukščiausią
laipsnį. Tokiu atveju “Krikščionybė yra bereliginė” (D. Bonhoefferis).
Tuomet ir religijos filosofija yra nebe Dievo-žmogaus bendravimo, o
greičiau žmogaus-sukilėlio apmąstymas, išreiškiąs ne tiek metafizikos, kiek
antropologijos slinktį. Religijos filosofijos likimas visados priklauso nuo
jos objekto sampratos. Šiai temstant, silpsta ir atida kiek giliau patį
objektų pasklaidyti. Štai kodėl pastaraisiais dešimtmečiais religijos
filosofija vis labiau traukėsi filosofavimo užnugarin; net patys jos rėmai
kažkaip išbluko, taip kad šiandien tiesiog nedrįsdama svarstyti religijos
jos visumoje: religijos esmės apmąstymo vieton dabar vis ryškiau braunasi
religinių apraiškų kritika.
Dar painesnis yra antrasis klausimas, ką reiškia religiją svarstyti
filosofiškai. Formaliai žiūrint, tai reiškia padaryti ją filosofijos
objektu. Bet štai, P. Tillichas kreipia mūsų dėmesį į tai, kad religija
kaip tik nesiduodanti “būti filosofijos objektu”; ji užsisklendžianti
filosofiniam mąstymui; ir juo arčiau ji stovinti prie pradžios, juo
primygtiniau ji spiriantis “apibendrinančioms sąvokoms”. Tuo būdu religijos
filosofija patenkanti į labai keblią padėtį: arba ji sunaikinanti savą
objektą, kurį norėtų apmąstyti, arba pati esanti šio objekto sunaikinama.
Nes “jeigu religijos filosofija nepaiso apreiškimo reikšmės (Anspruch), ji
prasilenkia su savo objektu ir kalba ne apie tikrovinę religiją; jeigu
betgi ji apreiškimo reikšmę pripažįsta, ji virsta teologija”. Apreiškimas
dieviškosios valios skelbimo prasme grindžia kiekvieną, net ir labiausiai
neišsivysčiusią, religiją. Tikrovinė religija be apreiškimo – ta ar kita
lytimi – yra suvis neįmanoma, kadangi apreiškimu kaip tik ir byloja ana
giliausia bei galutinė tikrovė, su kuria bendraujame. Be apreiškimo, kaip
matysime vėliau, ši tikrovė būtų bežadė, ir joks bendravimas su ja arba
religija būtų neįmanomi. Užtat “visos religijos ir remiasi tikru ar tariamu
apreiškimu”; jo turinys visad įvairus; jo buvojimas betgi niekad
neabejojamas; “kur tik esama religijos, ten esama ir įsitikinimo
apreiškimu; apreiškimo sąvoka – nesvarbu, kokiu pavidalu – yra tiek pat
paplitusi, kiek ir Dievo sąvoka.
Šisai ankštas religijos ryšys su apreiškimu ir sukuria religijos
filosofijai aklavietės (aporia) būklę. Jeigu religijos filosofija
apreiškimo nepaiso, tai ji tuo pačiu nepaiso nė savo objekto pobūdžio ir
todėl jį nutikrovina, kalbėdama apie religiją ne tokią, kokia ji yra, o
apie tokią, kokią ją savo sąvokomis yra surentęs pats mąstytojas. Jeigu
tačiau religijos filosofija įtraukia apreiškimą į savo svarstybas,
padarydama jį savo objektu, tai ji virsta teologija, kadangi teologijos
objektas ir yra anos galutinės tikrovės atsiskleidimas gamtoje bei
istorijoje ir šio atsiskleidimo skelbimas religijos atstovų lūpomis. Tai
tikra, pasak P. Tillicho, aklavietė, “kadangi religijos filosofija
neprivalo rinktis nė vieno kelio”: ji neprivalo apreiškimo svarstyti kaip
savo objekto, bet ji neprivalo nė praeiti pro jį, tarsi jo iš viso nebūtų.
Kur rasti išeitį iš šios aklavietės? – Tai klausimas, nuo kurio, P.
Tillicho pažiūra, priklauso ne tik pačios religijos filosofijos, bet ir
filosofijos apskritai likimas. Nes “jeigu esama bent vieno objekto,
filosofijai esmiškai neprieinamo, tuomet tampa abejotina ir jos teisė į bet
kokį objektą”. Ši pastaba visu ryškumu atskleidžia dviprasmį filosofijos
vaidmenį religijos atžvilgiu. Juk apreiškimas ir yra toksai filosofijai
esmiškai neprieinamas objektas. Bet jeigu apreiškimas lieka už filosofinio
mąstymo sienų, tuomet susvyruoja ir patys filosofijos pagrindai. P.
Tillichas teisingai pastebi, kad apreiškimas nėra dalinis: “jo reikšmė
apima visas sritis”. Apreiškimas skelbia bei reikalauja besąlyginiu ir
visuotiniu būdu. Tad jei apreiškimas yra filosofijai užsklęstas, tai jis
užsklendžia jai ir visa, ką apima. O jis apima visa. Besąlyginės reikšmės
valdomoje erdvėje filosofijai vietos nebelieka, nes nebelieka objekto,
kuris būtų laisvas nuo šios reikmės ir todėl filosofijai prieinamas.
Tokioje erdvėje yra galima tik teologija – tiek bendrine dogmatikos, tiek
skirtinga pavienių sričių prasme,
pav. pažinimo teologija, meno teologija,
technikos bei darbo teologija, revoliucijos bei išlaisvinimo teologija ir
įvairių įvairiausios kitos teologijos atšakos, kurių gausa mūsų dienomis
kaip tik ir liudija apreiškimo reikmės visuotinumą.
Šiuo atžvilgiu religijos filosofijai tenka sunkus uždavinys: įgalinti
save pačią, įgalinant tuo ir filosofiją apskritai. Jeigu mums pasisektų
pripažinti besąlyginę bei visuotinę apreiškimo reikmę ir sykiu sukurti
religijos filosofiją kaip neabejotinai tikrą filosofinę šaką, tuomet ji
savaime išsilaisvintų iš minėtos aklavietės ir tuo pačiu iš teologijos
grėsmės. Bet jau iš anksto galima nujausti, kad šisai uždavinys nėra
lengvas. Atrodo, kkad jį įveikti būtų galima, tik kitaip keliant pačius
klausimus ir einant kitokiu keliu, negu yra ėjusi įprastinė religijos
filosofija. Nes kol P. Tillicho teiginys, esą religija nesiduoda
filosofiškai svarstoma, kadangi apreiškimas yra filosofijai užsklęstas, –
kol šis teiginys nėra atremtas, tol religijos filosofijai visados grės
pavojus nešioti filosofijos kaukę, o savo viduje būti slapta teologija.
Todėl mes toliau ir mėginsime visu įtaigumu ryškinti čia dėstomų minčių
filosofinį pobūdį, nes, tik tai padarius, bus galima šias mintis vadinti
bent religijos filosofijos apmatais, neturinčiais teologinių ataudų.
“Religijos vardas sako, kkad religijos dalykas atremtas į du polius, tarp
kurių susikuria grįžtamasis veiksmas. Tai Dievo ir žmogaus susitikimas tam
tikroje erdvėje, kurią įprasta vadinti šventa”.
A. Maceina
Naudota literatūra:
Antanas Maceina
“Religijos filosofija”
Vilnius 1990
