Romėnų religija

Romėnų religija politeistinė religija, išsivysčiusi greičiausiai iš indoeuropiečiams būdingų dangaus su jo atmosferiniais reiškiniais ir ugnies kultų. Svarbiausias pirmykštės romėnų religijos bruožas – tikėjimas beasmene dievybe – numenu, o veikiau – jėga, slypinčia kiekviename reiškinyje (pvz., žaibo blyksnyje, grūdo dygime, blogoje arba geroje bandos būklėje ir pan.). Kulto aktais (neabejotinai maginio pobūdžio) siekta padaryti tas jėgas nekenksmingas, palenkti į save, kad tarnautų ir veiktų norima linkme (iš čia griežtas maldų ir apeigų formalizmas). Romėnų religija, atrodo, turėjo ir protėvių kultą, kkuris reiškėsi manų, genijų garbinimu, tikėjimu pomirtiniu gyvenimu ir mirusiųjų ryšiu su gyvaisiais. Didėjant Romos reikšmingumui, romėnų religija pasipildė tautų, įėjusių į Romos valstybės sudėtį, dievybėmis (pvz., sabinų Kvirinu). Romai tapus Lotynų s-gos vadove, tos s-gos dievas Jupiteris virto vyriausiuoju romėnų dievu. Etruskų pavyzdžiu buvo sudaryta vyriausiųjų romėnų dievų triada (Jupiteris-Junona-Minerva), iš etruskų perimtas jų vaizdavimas, šventyklų dievams statymo paprotys, būrimo menas (vad. disciplina etrusca). Romos valdovui Tarkvinijui VI a. p. m. e. perėmus iš graikų sibilių knygas, paspartėjo romėnų rreligijos helenizacija. Perimamos graikų dievybės buvo tapatinamos su panašiomis romėnų dievybėmis, joms priskiriami graikų dievybių mitai, išvaizda. 217 p. m. e. graikų pavyzdžiu buvo nustatyta 12 vyriausiųjų romėnų dievų, jie taip pat suporuoti: Jupiteris ir Junona, Neptūnas ir Minerva, Marsas iir Venera, Apolonas ir Diana, Vulkanas ir Vesta, Merkurijus ir Cerera. Maždaug tuo pačiu metu romėnų religijos panteonas pasipildė dievybėmis, įasmeninančiomis Romos aristokratijos dorybes ir idealus: Pietas (Pamaldumas), Fides (Pasitikėjimas), Virtus (Dorybė), Coneordia (Santaika), Victoria (Pergalė) ir kt. Iš svetimų kultų apeigų buvo perimtos tik tos, kurios neprieštaravo romėnų religijos dvasiai. Kultą aptarnavo žyniai – renkami valst. valdininkai, sudarė, kolegijas ir brolijas – pontifikai, augūrai, haruspikai, flaminai, salijai, luperkai, fecialai. Vyriausiąjį žynį – pontilex mosimus – rinkdavo tautos atstovų susirinkimas, kitus – žynių kolegija privačiuose kultuose, kurių objektas buvo namų dievybės (larai, penatai, manai, namų šeimininko genijus), aukotojas buvo šeimos galva. Romai nukariavus Graikiją (146 p. m. e.), romėnų religiją veikė veikė helenistinės srovės, joje įvyko didelių pakitimų: nyko tradicinė rreligija, išplito Rylų dievybių (Kibelės, Izidės, Mitros) kultai, magija Senatui piktnaudžiaujant būrimu polit. tikslais, nusmuko žynių autoritetas visuomenėje. Senoji romėnų religija nebepajėgė tenkinti tuometinio žmogaus poreikių. Tikėta, kad daugiatautę Romos imperijos visuomenę vienijančio veiksnio vaidmenį galįs atlikti vaidovo (imperatoriaus) kultas, iš seno paplitęs Rytuose ir helenistiniame pasaulyje. Jį I a. p. m. e. pabaigoje įsteigė imp. Augustas, sudievindamas Julijaus Cezario asmenį. III a. jis virto valdančiojo imperatoriaus kultu. Gilėjant romėnų religijos krizei, atsirado monoteistinių tendencijų, kurios stipriausios buvo krikščionybėje, pretendavusioje įį vienintelės valst. religijos rangą. Oficialia romėnų religijos pabaiga laikomi 392, kai imp. Teodosijus Didysis uždraudė pagoniškus kultus. Romėnų religijos elementų išliko krikščionybės kulte, liaudies rel. praktikoje.

Pasak legendų, senąją Romą iki maždaug 450m.pr.Kr.valdė karaliai, vėliau iki Cezario ir Augusto laikų Roma buvo respublika. Iš pradžių ji pajungė gretimas gentis, bet jau IIIa. Pr.Kr. Roma valdė visą Apeninų pusiasalį, pietuose susidurdama su graiku valstybemis ir kartagina, kurią dviejuose Pūnų karuose įveikusi tapo vyraujančia ir sparčiai besiplečiančia Viduržiemio jūros baseino galybe. Cezariui pajungus galus ir britus, Roma išsiplėtė ir nusitęsė iki Egipto ir Mažosios Azijos – ji tapo labai skirtingų, – ir geografiskai, ir religiskai tolimų, – kulturų lydymosi tigliu; todėl ėmė nykti ir andainykšte romenų savastis. 313 m. imperatorius Konstantinas krikščionybe pripažino valstybine religija, IV a. dėl imperatorių spaudimo, o dalies ir savaime romeniskų ir helenistinių kultų likučiai sunyko; 395 m. Romos imperija buvo padalyta į Rytų ir Vakarų Romos imperijas; vakarine jos dalį siaubė barbarai, rytinėje ėmė kurtis savita Rytų kulturų veikiama Bizantijos imperija. Tačiau Romos imperijos idėja nežlugo: viduramžiais gyvavo Šventoji Romos imperija, geografiskai ir kulturiskai pratęsusi Vakaru Romos tradicijas; Mažojoje Azijoje Bizantija palengva gęsta, iki pat turkų invazijos išlaikydama kai kuriuos – bent jau formaliuosius – Rytu Romos iimperijos bruozus.

Akivaizdu, kad šitokiame kunkuliuojančiame katile senoji Italijos gyventojų religija negalėjo išlikti dominuojanti, priešingai, patys Italijos gyventojai gana greitai perėme nemaža svetimkilmių dievų; labai populiarūs buvo helenistiniai bei Rytų kilmes kultai; Romos piliečiai, gyvendami Galijoje ar Padunojo provincijose, garbindavo ir tu vietu dievus, del to radosi religinis sinkretizmas, paprasčiau tariant, – visiska religinė sumaistis.

Kapitolijaus dievai. Romėnų ir graikų religijų sinkretizmas

Jupiteris buvo svarbiausias romėnų dievas. Jupiteris – šviesaus dangaus skliauto, žaibų ir griausmo, atmosferos ir pergalės dievas. Jis buvo didžiausias ir puikiausias is dievų. Svarbiausia jo kulto vieta Romoje buvo Kapitolijus; po tiumfo eitynių priešus sutriuškinęs karvedys žengdavo i Kapitolijų, kur aukodavo Jupiteriui.

Marsas buvo karo dievas, nors kadaise galejo būti siejamas su žemdirbyste. Marsui buvo skiriamas kovo menuo, jo garbei skirtos šventes švestos ir spalį – tai sezoninių žemės ūkio darbų laikas, beje, sutapęs ir su kariniu kampaniju sezonu. Vis delto jo karinės reiksmės anksti persvėre archajiškąsias. Marsas buvo laikomas Romulo ir Remo tevu, taigi ir – visu romenų tėvu.

Paslaptingas ir nuošalus dievas buvo Janas. Tai dviveidis vartų angos, bet kokios pradžios dievas; jis vadintas ir pasaulio kūrėju, ,,dievų dievu’’. Vis dėlto atrodo, kad Janas buvo dvilypis, ambivalentiškas, dievas, tai liudija ir du į priešingas puses žvelgiantys jo veidai. Forume sstovejo jo šventykla, kurios vartai buvo atveriami Romai stojus į karą; per visą istoriją Jano vartai buvo uždaryti tik 235 m. pr.Kr. ir imperatoriaus Augusto valdymo laikais. Pasak Cicerono, kiekviena malda dievams turejusi buti pradedama šaukiantis Jano, baigiama paminint Vestą; visa tai šiek tiek primena Rigvedos Agnį ir jo kultą.

Vesta buvo šventosios ugnies, šventojo židinio deivė, ir miesto, ir bendruomenės, ir šeimos židinio globėja. Vestos šventyklose nuolat degė šventoji ugnis, ją prižiūrėjo vestalės – romenų vaidilutės, kurios budavo parenkamos iš mažų mergaicių ir trisdešimt metų privalejo saugoti skaistybę; ugnies užgesimas laikytas bloga lemiančiu ženklu, tačiau kartą per metus , pirmąją Naujųjų metų dieną, ugnis buvo užgesinama ir vėl įdegama trinant du sauso medžio pagaliukus.

Faunas – girių, ganyklų, gyvunų dievas. Su juo buvo siejamas vaisingumas, – Faunas galejo santykiauti ir su moterimis, ir su gyvunų patelėmis, – bei ekstazinio pranašavimo galia. Jo garbei švęstos Luperkalijos; per jas aukoti šuo ir ožys, o iš paaukoto ožio odos padirbtais diržais apsikarstę švencių dalyviai vyrai stengdavosi perlieti sutiktas moteris – manyta, kad tai joms teikia vaisingumą; šiomis šventemis tikėtasi ir nuo avių bandų nuvaikyti vilkus. Fauną labiau garbino valstieciai.

Saturnas – vienas seniausių Romos dievų, jo šventovė Forume stovėjo jau nuo 497 m. pr.Kr.

jo kilmė neaiški. Liaudiška etimologija Saturno vardą kildina iš šaknies, jis yra pasėlių dievas. Saturno garbei gruodžio 17-ąją būdavo švenčiamos kelias dienas nusitęsiančios Saturnalijos – visuotinės linksmybės kupinos karnavalinės šventės, per kurias vergai keisdavosi vietomis su šeimininkais, budavo išrenkamas Saturnalijų karalius juokdarys, keistasi dovanomis ir t.t.

Vulkanas – griaunančios ir apvalančios liepsnos dievas, kuriam buvo aukojami nugaletų priešų ginklai. Jis saugojo nuo gaisrų, buvo siejamas su magija. Vėliau Vulkanas buvo sutapatintas su Hefaistu, tačiau pačioje Romoje jo ryšio su kalvyste pėdsakų ssunku aptikti. Dabar kartais manoma, jog Vulkanas – etruskų kilmes dievas.

Diana – su menuliu siejama augmenijos deive. Ji globojo moteris, vaisingumą, gimdymus. Ši deivė buvo labai populiari tarp plebėjų bei vergų. Romos provincijose Dianos kultas buvo susijęs su vietos gyventojų puoselėjimais medžiokles ir girių deivių kultais; pačioje Romoje ji gretinta su Artemide bei Hekate.

Vejovis – Jupiterio priešininkas, valdęs požemių pasaulį. Kartais jis vadintas ,,požemių Jupiteriu”. Pasak legendų, Vejovio šventyklą įkūrė Romulas, tačiau vėlesniais laikais Vejovio kultas sunyko arba susiliejo su AApolono kultu.

Kultas, organizacija

Seniausiuoju laikotarpiu romėnai neturejo nei šventyklų, nei dievų stabų;

Aukota šventosiose giraitese, kur aukojimams būdavo įrengiami altoriai. Tik vėliau imta statyti nedideles šventyklėles. Romenai šventyklas ėmė statyti veikiami etruskų ir graikų itakos.

Senaisiais laikais kulto apeigas atlikdavo šeimos galva, jis bbuvo atsakingas už deramą larų, penatų, namų židinio garbinimą. Šeimos tėvas savo sūnums pavesdavęs įkurti iš žėruojančių pelenų ugnį. Kai vyrų nebudavo namuose, ugnį prižiūrėdavo dukros. Laikui bėgant iš šeimos kulto išsirutuliojo tam tikros funkcijos, kurias atlikdavo žyniai, ir atsirado valstybinis kultas. Senuoju laikotarpiu svarbiausias apeigas atlikdavo pats karalius. Jis buvo drauge ir religinis, ir pasaulietinis vadovas. Susikūrus respublikai, sakralinės karaliaus funkcijos buvo perduotos žyniams.

Auka – galėjo būti bekraujė arba kraujo auka. Bekraujė susidėdavo iš vaisių, kepinių, miltų ir druskos; paprastai ji būdavo sudeginama. Kruvinoji auka būdavo aukojama užmušant jautį, žirgą, balandį. Ypač iškilminga buvo triguba – kiaulės, avies, jaučio – auka. Prieš aukojimą gyvūnas būdavo išpuošiamas – užkabinamas jam vainikas, žynys jį pašlakstydavo, apibarstydavo galvą miltais, sukalbėdavo tam ttikrą maldą. Pats žynys gyvūno nežudydavo, tai atlikdavo jo pagalbininkas. Žynys ištirdavo aukos vidurius žiurėdamas, ar nėra nepalankių ženklų. Dievams būdavo sudeginama tik nedidelė aukojamos mėsos dalis, kitaą suvalgydavo aukotojai per iškilmingą puotą užgerdami vynu. Nuo 399 m. pr. Kr. įvestos specialios aukos , kai kuriems dievams, – dievų stabai būdavo guldomi i specialius guolius, o prieš juos pastatomi stalai su įvairiausiais patiekalais.

Pagal funkcijas aukos buvo skirstomos: į skirtas dievybei pašlovinti bei aukojamas jos palankumo tikintis, į – atpirkimo aukas, aaukojamas norint išpirkti kokį nors nusižengimą, ir – aukas, kurių metu iš aukojamo gyvūno vidurių buvo buriama ateitis.

Auką paprastai lydėdavo malda. Malda turėjo būti kalbama aiškiai ir tiksliai, neimprovizuojant, o dievybė vadinama tikruoju vardu. Dievams derėjo aukoti, aukos buvo jų teisė, bet ir aukotojas turėjo teisę tikėtis dievų dėmesio bei atsidėkojimo. Romėnai buvo nepaprastai racionali ir teisiškai mąstanti tauta; šiuos mąstymo principus jie perkėlė ir į savo santykius su dievais.

Mirusiųjų kultas

Pirmykštei r.r. nerūpėjo pomirtinis gyvenimas. Nežinota ir pomirtinio atlyginimo sąvokas. Vaizdavimas apie mirusiųjų karalystę ir jos valdovąatsirado romėnuose tik graikų, iš dalies etruskų religijos įtakoje. Numirėliu romėnas tiek tesidomėjo, kiek iš jo laukė naudos arba žalos. Numirėlis mylėta, bet drauge ir bijotasi jo. Tuoj po mirties mirusiojo vardo šaukimu conclamation norėta parodyti, kaip mielai pageidauta jis pasilaikyti, tačiau jį šarvodavo kojomis į duris laidu, kad nebegrįžtų. Susitaikymo su mirusiuoju tikslą turėjo ir apeiginės raudos. Tuojau po laidotuvių ir devintą dieną numirėliui nešdavo valgį. Daugumas apegų buvo valomojo pobūdžio: jos turėjo pašalinti iš namų nelaimę. Cererai, žemės valdovei, aukodavo kiaulę, kad nesumažėtų negyvėlio paliestosios žemės augimą teikianti jėga. Metuose būta vėlių kulto dienų, kaip Parentalijos ir Lemūrijos. Apie Parentalijų apsigynimo ceremonijas nieko nežinome, o per Lemūrijas, kad apsigintų nuo vaiduoklių, ššeimos galva atlieka savųjų atpirkimo ir iš namų išvijimo apeigas.

Namų dievai

Iš mirusiųjų kulto bus išriedėjęs ir larų kultas. Larai buvę pradžioje gerosios sodybų dvasios. Šeimos židinį globojo taip pat ir buvę sandėlio globėjai penatai, kurie gan anksti sutapo su larais. Namų židinyje slypėjo palanki jėga Vesta, kurios kultas per karališkus rūmus anksti tapo valstybinis. Namuose garbindavo ir šeimos galvos, paties familias, genijų. Kaip pagal seną romėnų pažiūrą jėga buvo daiktuose ir mus supančioje gamtoje, taip ji buvo ir žmoguje, tad genijus pradžioje buvo vyro vaisinamosios ir fizinės jėgos, jo pilno vyriškumo įkūnijimas, o ne vyre gyvenanti atskira globėjo dvasia. Tik imperijos metu genijus visai atsipalaidavo nuo žmogaus asmens ir tapo dvasia, globojančia vietas, kariomenės dalinius, teatrus ir kt. Išvengti galimai nelaimei įeinant ir išeinant pro duris VIII 17 švęsdavo durų dievo Portūno šventę Portunalija. Šventė buvo taikoma paskirom,s durims, kaip rodo paprotys tą dieną mesti raktus į ugnį, kad pašalintų prie jų prikibusią nelaimę. Vėliau Portūnas buvo Tiberio uosto dievas. Kad Janus, miesto vartų dievas, būtų buvęs ir privačių butų saugotojas, nerado jokie istoriniai šaltiniai ar papročiai, nors jo vardas ir giminingas namų durų vardui.