Sąžinės laisvė ir atsakomybė

XVII a. empyristas J. St. Mill teigė, jog vidinė moralė – tai savęs, savo jausmų, savo valios tobulinimas. Jis manė, kad yra 3 dalykai, kurie kliudo žmogaus laimei: 1.žmogaus savimeilė; 2.proto stygius; 3.prasti valstybiniai įstatymai. J. St. Mill nuomone išorinės sankcijos mus skatina elgtis taip, kad pelnytume kitų žmonių palankumą ir išvengtume jų nepasitenkinimo, bet daug svarbesnės yra vidinės sankcijos. Vidine sankcija vadintinas skausmas, kuris patiriamas suvokus, kad neatlikta pareiga. O tokią savijautą galima pavadinti sąžinės esme. V. Franklis sąžinę lygino su meile. Tiktai jei sąžinė atskleidžia kas privalu, tai meilė atskleidžia kas įmanoma.

Manau kiekvienas žmogus turi savo individualų sąžinės balsą, kuris formuojasi kuriantis žmogaus gyvenimo vertybėms ir dorybėms. Kiekviename amžiaus tarpsnyje, bręstant žmogui kūniškai, bręstama ir dvasiškai. Kartu vystosi ir sąžinė. Sąžinę reikia ugdyti, o tai viso gyvenimo uždavinys. Todėl labai svarbu, kad nuo mažens vaikas būtų auklėjamas tinkamai, mokomas pažinti tą viduje esantį įstatymą, kuris tolimesniame gyvenime, bręstų kartu su augančiu žmogumi. „Savo sąžinės gelmėse žžmogus atranda įstatymą, kurio nėra pats sau paskelbęs, bet kuriam privalo paklusti ir kurio balsas nuolat jį ragina mylėti ir daryti gera, o vengti bloga; ten, kur reikia, jis girdimas širdimi [.]. Tai žmogaus širdyje Dievo įrašytas įstatymas [.]. Sąžinė yyra intymiausia ir slapčiausia vieta žmoguje, jo šventovė, kurioje jis lieka vienas su Dievu ir Jo balsas aidi žmogaus širdyje.“ Deja ne visuomet mūsų sąžinė mums kužda tai, kas iš tiesų yra dora ir tinkama. Žinoma, juk kiekvienam žmogui tai kas dora ir tinkama atrodo skirtingai. Dažnai vieni žmonės, nenorėdami eiti į kompromisą su sąžine, teisingumo, meilės, tikėjimo vardan aukoja daug ką, net savo gyvybę. Paradoksalu, bet vienam jo sąžinė liepia mylėti priešus, o iš kito reikalauja nuiminėti priešų skalpus. Tai rodo sąžinės neišmanymą, nežinojimą. Žmonės juk ir klysta dėl to, kad pasirenka tai, ko nepažysta, tai ko išties nevertėtų, tai, kas žmogų gali nuvesti net gi į pražūtį. Bet akivaizdus ir esminis yra tas dalykas, kad visomis gyvenimo aplinkybėmis žžmogus ieško sąžinės pritarimo savo veiksmams. Todėl labai svarbu, kad žmogaus sąžinė būtų teisinga, kuri mums padėtų prisiimti atsakomybę už tai, kaip mes elgiamės. Žinoma, labai svarbu, kad žmogus prisiimtų atsakomybę tik už savo veiksmus. Juk būna žmonių, kurie jaučiasi kalti ne tik dėl savo, bet ir dėl kitų klaidų. Kartai save žmonės „graužia“, dėl „visos žmonijos problemų“, o savų nepastebi,o gal nenori pastebėti. Bet kartais tas kaltės jausmas dėl kito, pasireiškia kaip atsakomybė kitam asmeniui. Fiodoras Dostojevskis yra sakęs: „„Visi esame kalti dėl visko, už visus ir prieš visus, o aš labiau nei kiti“. Remdamasis šia fraze, E. Levinas kalbėjo apie totalinę atsakomybę, kuri atsako už visus kitus, atsako už viską, netgi už pačią atsakomybę. Kad realizuotų šią atsakomybę už Kitą, žmogus turi būti laisvas ir nepriklausomas, tačiau turi išsaugoti požiūrį, kad jo asmenybė yra būtis – Kitam. E. Levinas pabrėžia, kad neįmanoma išvengti atsakomybės už kitą asmenį.. Atsakomybės našta – tai aukščiausias orumas. Ryšys su kitu asmeniu užsimezga tiktai kaip atsakomybė, nepaisant to, ar ji būtų prisiimta, ar jos išvengta. Aš pati manau, kad tik gerai išugdyta sąžinė, gali skatinti mus elgtis deramai, suvokiant savo klaidas, matant ir jaučiant kitų suklupimus. Aš pritariu E. Levino mąstymui, jog tik susitikus su žmogum, pažinus jį, tu prisiimi atsakomybę už jį. Žinoma juk sąžinė yra laisva. Tai viena svarbiausių pamatinių mūsų teisių. Sąžinės laisvė juk yra įrašyta visuose tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose, visų demokratinių valstybių konstitucijose. Pvz. Lietuvos Respublikos 26 straipsnis skelbia, kad „minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma“. Mes negalime jos vienaip ar kitaip varžyti. Juk ir labai norint, yra sunku veikti prieš sąžinę. Juk yra žmonių kurių moralinės vertybės yra smukusios, žemo lygio. Tokie žmonės nejaučia jokių skrupulų ddėl savo nusižengimų, o tuo labiau, nejaučia jokios atsakomybės už kitus.

Šiuometiniame pasaulyje žmogui gyventi dorai, ir nesuklumpant yra pakankamai sunku. Juk tiek daug pagundų. Jos mus supa nuolat. Ir pamažu imi girdėti kitokį sąžinės balso toną. Jis kartai kužda tau viliojančiai: „pabandyk, to.., padaryk tą…, nebijok…, na ir kas, kad tai nedora..“. Bet tik stipri žmogaus valia, stipri asmenybė padeda rinktis teisingai. O gal tie viliojantys žodžiai visai ir nėra mūsų sąžinės ištarti. Tai, galbūt tik silpnos valios pasireiškimas. Manau mus silpnina supanti aplinka, kuri labai daug žmonių paskatina veikti prieš save, savo įsitikinimus. Dažnai žmogus, nesugebantis ar nenorintis susitaikyti su savo sąžine ar negalintis pakilti iki jos lygio, pradeda tempti ją žemyn, iki savo lygio. Taigi mums reikia išmokti įsiklausyti į savo sąžinės balsą. Bet prisiminkime, kad sąžinė duota įvertinti tik sau pačiam. Jei iškeliame savo sąžinę iki įstatymo lygio, taikomo kitiems, pažeidžiame sąžinės laisvę. „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami“ (Mt 7,1).

Literatūra:

1. Savanorystė, dora ir bendruomenė. A. Saulaitis, SJ, A. Karaliūtė

2. LR Konstitucija

3. www.katekizmas.lcn.lt

4. www.prizmė.lt