Sektos, kultai, bažnyčios ir žmonijos požiūris į juos.

TURINYS

ĮVADAS………………………… 3

I. LABIAUSIAI PASAULYJE ŽIAURUMU PAGARSĖJUSIOS SEKTOS……. 5

1. Aum Shinri Kyo………………………… 5

2. Mansono šeima………………………… 6

3. Dovydo šaka………………………… 9

II. DESTRUKTYVIŲ KULTŲ KELIAMAS PAVOJUS JŲ NARIAMS IR VISUOMENEI………………………… 13

1. Destruktyvių kultų keliamas pavojus jų nariams……………… 14

1. 1. Psichinės problemos………………………… 14

1. 2. Somatinės ir socialinės problemos…………………… 15

2. Destruktyvių kultų keliamas pavojus visuomenei……………. 15

2. 1. Faktoriai, sąlygojantys kai kurių destruktyvių kultų narių galimą dalyvavimą antivisuomeninėse akcijose………………………… 15

2. 2. Faktoriai, galintys kai kuriuos destruktyvius kultus paversti kriminalinėmis, o blogiausiu atveju – teroristinėmis grupėmis………………….. .15

2. 3. KKai kurių destruktyvių kultų dalyvavimo organizuojant ir vykdant teroristinį aktą motyvai………………………… 16

2. 4. Galimybė tam tikrus destruktyvaus kulto narius paversti užprogramuotais “teroristais – kamikadzėmis”………………………… 17

2. 5. Faktoriai, apsunkinantys destruktyvių religinių organizacijų kontrolę…. 18

III. PRIEŽASTYS, DĖL KURIŲ ŽMONĖS NEĮSTENGIA PALIKTI KULTŲ IR PATARIMAI, KAIP APSISAUGOTI NUO JŲ ĮTAKOS…………………19

1. Poreikiai, kurių žmonės ieško kultuose…………………. 19

2. Sektos vadovo įskiepytos fobijos…………………….. 20

3. Narkotinė priklausomybė……………………….. 21

4. Patarimai, kaip apsisaugoti nuo kultų įtakos……………….. 22

4. 1. Patarimai tėvams, kaip apsaugoti vaikus nuo kultų įtakos……….. 22

4. 2. Patarimai įįsitraukusių į kultų veiklą artimiesiems……………. 22

4. 3. Patarimai buvusių kultų narių artimiesiems………………. 24

IV. BAŽNYČIOS POŽIŪRIS Į DESTRUKTYVIUS KULTUS…………… 26

IŠVADOS………………………… 28

NUORODOS………………………… 30

LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRAŠAS…………………… 32ĮVADAS

Vis dažniau girdime pasakojimų, kaip daugelį žmonių, jų artimuosius nepažįstami žmonės užkalbindavo gatvėje su klausimais „Ar jjūs tikite į Dievą?“, „Ar skaitėte Bibliją?“. Arba siūlydavo įvairias religinio turinio knygas, bukletus, brošiūras. Šie žmonės – religinių sektų nariai, nors patys tai griežtai neigia. Pastaruoju laiku atsiranda vis daugiau tokių grupių, tikinančių, kad jų tikėjimas yra vienintelė tikroji tiesa, o taip pat skelbiančių artėjančią pasaulio pabaigą. Nors, kaip rašoma II Vatikano Susirinkimo Pastoracinėje konstitucijoje apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes: “Kita vertus, vis gausėja žmonių, praktiškai atsisakiusių religijos. Dievą ir tikėjimą neigti arba jų nepaisyti jau nebėra neįprasta, kam ryžtųsi tik vienas kitas kaip ankstesniais laikais. Šiandien tai neretai vaizduojama kaip mokslo pažangos arba savotiško naujojo humanizmo reikalavimas”1. Nepaisant to, nemažai žmonių net nepastebi, kaip atsiduria kultų įtakoje.

Kultų paskirti verbuotojai dažnai kreipiasi į tuos, kurie tuo metu yyra neįprastoje, nestabilioje ar nemalonioje socialinėje ar psichologinėje padėtyje. Tai gali būti studentai (ypač pirmaisiais studijų metais), pagyvenę žmonės (neseniai tapę pensininkais arba vieniši), naivūs paaugliai, beieškantys savo vietos gyvenime, žmonės, išgyvenantys stresą (liga, artimųjų mirtis, skyrybos ir pan.), bedarbiai. Taip pat rizikos grupę sudaro asmenys, užsiėmę intensyviais dvasiniais ieškojimais, siekiantys „absoliučios“ tiesos. Tačiau, galima sakyti, kad, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, destruktyvių kultų manipuliacijų auka, nors trumpam, gali tapti kiekvienas, ypač tuo atveju, jei verbuotojas tikrai gerai išmano savo darbą. <

Lietuvoje vis daugėjančių įvairių naujų netradicinių religijų ir kultų veikla vieniems kelia susidomėjimo, kitiems pykčio jausmus. II Vatikano Susirinkimo Tikėjimo laisvės deklaracija Dignitatis humanae skelbia, kad: “Žmonės visi privalo ieškoti tiesos, ypač apie Dievą ir Jo Bažnyčią, ir pažinę ją, priimti ir jos laikytis”2. Todėl kiekvienas turi pareigą ir teisę ieškoti tiesos religiniuose dalykuose, kad galėtų priimti teisingus sprendimus. Religinėms bendruomenėms, kol jos nepažeidžia teisingų viešosios tvarkos reikalavimų, teisėtai priklauso apsauga, kad jos galėtų veikti pagal savo normas. Deja, neretai pasitaiko, kad tos normos būna nepriimtinos ir netgi keliančios grėsmę visuomenei. Mažai žmonių palieka kultus (jei apskritai palieka) su nepažeista psichika. Į destruktyvių kultų padarytus nuostolius įeina ne tik žmonių sveikata ir gerovė, bet neretai ir gyvybės.

Pasirinkau šį darbą, dėl to, kad, mano manymu, tai tikrai aktuali tema dabartinėje visuomenėje, nors nemažai žmonių vis dar numoja į ją ranka. Religija užima labai svarbią vietą žmogaus gyvenime ir daro jam labai didelę įtaką, todėl neįmanoma nekreipti dėmesio, jei tokia įtaka daroma destruktyvių religinių organizacijų. Ypač kai kalbama apie paauglius. Jiems sektos gali padaryti didžiausią poveikį. Dauguma paauglių trokšta išsiskirti iš visuomenės, būti “kitokie”, o sektos tuo naudojasi. Todėl mano darbo tikslas – išanalizuoti destruktyvių kultų keliamą pavojų žmonių gyvybei. Tikslui ppasiekti, naudojausi analitiniu metodu ir išsikėliau sau šiuos uždavinius:

1. apžvelgti pagrindinių žiaurumu garsėjančių kultų veiklą;

2. aptarti jų keliamą pavojų;

3. atskleisti, kokios priežastys neleidžia daugeliui narių palikti kultus;

4. paaiškinti Bažnyčios požiūrį į tokio pobūdžio kultus.

Savo darbe naudojau lietuvių ir užsienio autorių literatūrą. Daugiausiai rėmiausi A. Paškaus knyga „Dievai, dvasios ir žmonės Naujajame amžiuje“, nes joje autorius išsamiai atskleidžia sektų keliamą pavojų žmonėms. Nagrinėdama žiauriausias žinomas sektas, rėmiausi internetu, kadangi jame pateikiama naujausia informacija apie šių sektų struktūrą ir jų verbavimo pasekmes.

Lietuvoje tokių destruktyvių kultų kaip, pavyzdžiui, Aum Shinri Kyo, kurio tragiškas pasekmes sukėlusią veiklą paminėsiu šiame darbe, pasekėjų nėra, .bet galima į tai pažiūrėti ir iš kitos pusės – dar nėra, o galbūt mes tiesiog dar to nežinome. Tačiau ir pas mus jau pasitaiko atvejų, kai informacinėse televizijos laidose išgirstame, kaip į vieną ar kitą sektą įtraukti jaunuoliai dingo be žinios, rasti nužudyti arba patys nusižudę. Todėl manau, kad niekada nėra per anksti imtis atsargumo priemonių, kalbėti tokiomis temomis, aiškinti žmonėms, o ypač paaugliams, apie destruktyvių kultų keliamą grėsmę, nes žmogaus gyvybė – didžiausia Dievo dovana ir mes visais įmanomais būdais turime ją saugoti.I. LABIAUSIAI PASAULYJE ŽIAURUMU PAGARSĖJUSIOS SEKTOS

Daugelis sektų vadovų yra įsitikinę (arba bando tuo įtikinti aplinkinius), kad jie yra „mesijai“, „pranašai“ ir ppan. Jie gali pasirodyti esą psichinių sutrikimų turintys žmonės arba gudrūs manipuliatoriai aplinkiniais, siekiantys šlovės, pelno ir puikiai išmanantys savo darbą. Jų „prekė“ – „vieta rojuje“, ir jie pristato save kaip tarpininką tarp norinčiųjų tos „prekės“ ir Dievo, su kuriuo negalima susitikti asmeniškai. Jie “laiko save esant Dievo pasiuntiniais, turinčiais specialų priėjimą prie Dievo” 3. Sektų nariams teigiama, kad:

a) jų vadovas – pranašas, šventasis, pats mesijas, gyvas Dievo įsikūnijimas žemėje ir t. t.;

b) jų organizacija – vienintelė, skelbianti tiesą ir turi išskirtinę teisę teikti „vietą rojuje“. Sektos tikslas – atversti visus žmones į jų tikėjimą, t. y. paversti visą pasaulį į save panašiais. Dauguma sektų skelbia, kad jų tikėjimas – vienintelis, galintis suteikti žmogui amžinąjį gyvenimą po mirties.

Sektos skirsto žmones į dvi grupes – „savus“, t. y. tuos, kurie priklauso sektai – teisinguosius, šventus, išgelbėtus, ir „svetimus“, t. y. visus likusiuosius – puolusius, blogus, einančius į pragarą – “žemiškuosius“.

Sektos reikalauja iš savo narių nepriekaištingo paklusimo jų vadovams, skatinamos apkalbos, įskundimai (sektų nariai neturi teisės ko nors slėpti nuo savo vadovo, privalo viską papasakoti apie save ir tai, ką žino apie kitus), nusižeminimas (dažnai sektų nariai viešai atgailauja). Sektos įpareigoja tuoktis, draugauti ir padėti vieni kitiems tiktai sektos „rėmuose“.

Dažnai, skelbiant savo

tikėjimą, išrenkamos ištraukos iš Švento Rašto, tarytum skatinančios elgtis būtent taip, kaip jas pateikia sektų lyderiai. Tačiau iš tiesų, ištraukos, ištrauktos iš konteksto, neturi prasmės, bet leidžia manipuliuoti kitų žmonių elgesiu, priklausomai nuo pasirinkto tikslo. Bet koks nukrypimas nuo vadovo nurodymų vertinamas kaip nuodėmė, kadangi vadovas – tai valdžia, tariamai duota Dievo. Nepaklusti vadovui tolygu nepaklusti Dievui. Su nepageidaujamais asmenimis pasielgiama įvairiai, priklausomai nuo sektos politikos – gali būti ir fizinis susidorojimas.

Šioje dalyje aptarsiu ypatingu žiaurumu pasaulyje garsėjančias sektas.

1. MMansono šeima

Čarlzas Mailzas Mansonas (gim. 1934m. lapkričio 11d.) – asmuo, turintis ypatingų sugebėjimų vadovauti kitiems. Jis subūrė destruktyvų kultą, kurį spauda vėliau pavadino “Šeima” (The Family)4. Vienu metu “Šeimos”narių skaičius siekė daugiau kaip 100 asmenų, įsikūrusių Los Andžele.

Mansono pasekėjai vadino jį ir Dievu, ir Šėtonu. Būdamas “Šeimos” guru, pats Mansonas save laikė Jėzaus Kristaus reinkarnacija5.

Kaip teigia Los Andželo policija ir apygardos prokuroras, Mansonas siejo save su viską naikinančiu ateities karu tarp juodaodžių ir baltųjų. Nužudydamas kelis žymius žmones, jjis tikėjosi sukelti “paskutiniosios dienos” konfliktą. Nors pats Mansonas, kaip manoma, nėra nieko nužudęs, jis liepdavo savo pasekėjams įvykdyti žmogžudystes, kas būdinga daugeliui destruktyvių kultų. Vadovai patys “nesitepa rankų”, o pasinaudoja fanatiškai atsidavusiais pasekėjais.

Pirmąja “Šeimos” auka tapo Garis Hinmanas, mmuzikantas ir prekiautojas narkotikais iš Los Andželo. Jo kūnas buvo rastas 1969m. liepos 31d.

Pirmoji masinių “Šeimos” įvykdytų žmogžudysčių serija buvo įvykdyta aktorės Šaronos Teit Polanski namuose 1969m rugpjūčio 9d. Trys aukos – Abigeilė Folger, Stivenas Parentas ir Voytekas Frykovskis buvo nušauti ir/ar nudurti. Šarona Polanski, tuo metu buvusi aštuntą mėnesį nėščia, mirė nuo daugybės durtinių žaizdų.

Kitos žmogžudystės, pavadintos “LaBianca nužudymais”, įvykdytos po dviejų dienų Leno ir Rozmari LaBiankų namuose.Jie buvo nudurti.

Pagrindinis lūžis byloje įvyko 1969m. lapkritį. Čarlzas Mansonas ir trys jo pasekėjai buvo apkaltinti Polanski ir LaBiankų žmogžudystėmis. Teismas buvo įspūdingas. Mansonas dauguma laiko praleido atsukęs nugarą į teisėją, jo veiksmus kartojo jo pasekėjai. Mansonas plikai nusiskuto galvą ir išsipjaustė sva.stiką ant kaktos. Visi keturi buvo ppripažinti kaltais ir nuteisti mirties bausme6. 1970m., pasikeitus Kalifornijos įstatymui, mirties nuosprendžiai buvo pakeisti į kalėjimą iki gyvos galvos.

1997m. kovo mėnesį Čarlzas Mansonas, tuo metu jau būdamas 62 metų, pateikė savo devintą nesėkmingą prašymą paleisti lygtinai.

2. Aum Shinri Kyo (Aukščiausioji tiesa)

Aum Shiri Kyo – tai destruktyvus kultas, įsikūręs Japonijoje. Jo pavadinimas yra dviejų žodžių junginys: Aum – viena iš budistų mantrų, Shinri Kyo – japonų kalboje reiškia “aukščiausia tiesa”7. Tai netradicinė religija, atsiradusi 1987m., ir budizmo elementus jjungianti su krikščionybe. Ji buvo atmesta Japonijos budistų lyderių,kaip teisėta budistų tikėjimo grupė.

Sektos lyderis Shoko Asahara gimė 1955 m. Tikrasis jo vardas – Chizuo Matsumoto8. Jis buvo pusiau aklas nuo gimimo ir lankė aklųjų mokyklą. Suaugęs ėmė užsiiminėti akupunktūra. 1976 metais vedė ir atvyko į Tokiją. 1980m. atidarė liaudies medicinos parduotuvę. Tačiau 1982 metais jam buvo pateiktas kaltinimas dėl sukčiavimo, ir, uždaręs parduotuvę, Asahara įsteigė jogos mokyklą. Vėliau išvyko į Himalajus studijuoti budizmą ir induizmą. Tai ir paskatino jį 1997 metais įkurti Aum Shinri Kyo sektą. Asahara teigia esąs artimas Dalai Lamos draugas, bet pastarasis neigia pažįstąs Asaharą9.

Sekta griežtai centralizuota. Kiekvienas naujas jos narys įtraukiamas į kompiuterinį katalogą, jam priskiriamas asmeninis numeris ir, po “įšventinimo”, suteikiamas naujas vardas. “Įšventinimo” iškilmėse gali dalyvauti tik sektos nariai, visiems pašaliniams tai griežtai draudžiama. Stojantysis į sektą privalo užpildyti gana išsamią anketą – nurodyti gimimo datą (minučių tikslumu), kraujo grupę, pranešti, kuo gali būti naudingas organizacijai: darbo pobūdį, interesus, galimybę vairuoti automobilį, profesionalius įgūdžius užsienio kalbas ir kt. Taip pat privalo sumokėti gana solidžią auką. Viskas, ką daro sektos narys, yra fiksuojama: sąmonės pasikeitimas, piniginės aukos, paaukotų drabužių spalva ir dydis, išplatintų kasečių, knygų ir plakatų skaičius, draugiški ryšiai, seminarų ir mmeditacijų lankymas ir kt.

Tik gavę nario numerį sektos nariai gali pradėti dvasinio tobulėjimo kelią. Sekta labai paslaptinga, pagrindinės tiesos slepiamos nuo pašalinių ir „nepašvęstųjų“ sektos narių. Yra sudaryta 20 “šventumo” lygių10.

Svarbiausia – kaupti nuopelnus mokytojui, tai padeda didinti balų skaičių, kuris yra būtinas pereinant iš vieno lygio į kitą. Pirmam iš 20 lygių reikia surinkti 15 balų. Toliau – daugiau. Kelias į “tobulumą” pasirodo gana ilgas. Balus taip pat galima užsidirbti įvairiais jogos pratimais, dalyvavimu gausiuose seminaruose ir meditacijose, platinant lapelius ir Asaharos knygas. Išdalinus 1000 reklaminių lapelių, teikiamas vienas balas, jį taip pat galima gauti ir išklijavus 20 skelbimų. Už kiekvieną naują atvestą žmogų – 5 balai. Be to, sekta sudariusi ištisą paskatinimų sistemą įgudusiems naujų narių “tiekėjams”: atvedusieji du žmones gauna mažytę mokytojo nuotrauką; už penkis žmones – vidutinio dydžio nuotrauką; už 10 – didelę. O atvedusieji 20 ir daugiau žmonių gauna garbaus mokytojo energija “pakrautų” saldainių ir gelbėtojo titulą.

Sektoje viskas parduodama. Paaukok daugiau – ir iškart žengsi laipteliais aukštyn į tobulumą. Sumokėk milijoną – gausi įrašytą kasetę paslaptingų mantrų ar “didžiojo aukotojo” titulą.

Asahara skelbiasi esąs Kristus. “Skelbiu save Kristumi” – taip vadinasi jo knyga, ant kurios viršelio pavaizduotas jis pats, kabantis ant kryžiaus ssu erškėčių vainiku ir raiščiu aplink juosmenį. Knygą sudaro trys dalys: pirmoje Asahara įrodinėja, kad jis – tikrasis Kristus, antroje – atskleidžia “tikrąją” Evangelijos esmę ir trečioje praneša, kad budizmas ir krikščionybė yra visiškai tolygios religijos. Jis priskiria sau šiuos Jėzaus žodžius; “Kai ateis Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę.” ( Jn 16, 13 ). Asahara teigia esąs “Tiesos .Dvasia”, apie kurią kalba Jėzus. Jis netgi teigia, kad pralenkė Jėzų: „Jėzus Kristus buvo nukryžiuotas, bet aš, kitas Kristus, neturiu būti nukryžiuotas, bet privalau eiti toliau ir paskleisti Tiesą po visą pasaulį”11. Asahara tikina, kad jis moka skraidyti ir kad jo neveikia traukos dėsniai. Jis turi dziudo antrosios kategorijos juodąjį diržą. 1990 metais Asahara balotiravosi į Japonijos parlamentą, tačiau rinkimuose patyrė visišką nesėkmę.

Remdamasis Apreiškimo knyga ir Nostradamo raštais, jis išpranašavo dideles nelaimes, įvyksiančias paskutiniais šio tūkstantmečio metais. Asaharos grupė pasiekė viršūnę savo narių skaičiumi ~ 20000 pasaulyje. Dauguma narių buvo įvilioti į grupę pažadais, kad jie išvystys antgamtines galias; kitus patraukė tai, kad grupė nepripažįsta korupcijos ir materializmo, būdingų Japonijai. Nariams buvo primesta daugybė despotiškų, griežtų elgesio taisyklių. Jos buvo aiškinamos, kaip senovinių tradicijų dalis.

Asahara teigė, kad jis buvo persikėlęs į ateitį, į 2006 metus, ir kalbėjęsis

su žmonėmis, išgyvenusiais III-ąjį Pasaulinį karą. Asahara rinko grupę kovoti pasaulinėje revoliucijoje prieš Japonijos priešus, įskaitant ir JAV. Grupė įkūrė kelias chemines gamyklas ir kaupė įvairių chemikalų atsargas, kaip pasiruošimą Armagedonui.

Aum Shinri Kyo sekta suorganizavo mažiausiai devynias biologines atakas Japonijoje, įskaitant vyriausybės rūmus ir JAV bazę Yokosukoje. Sektos nariai purškė bakterinius toksinus ir mikrobus nuo namų stogų ir sunkvežimių. Atakos buvo “nesėkmingos” – niekas nežuvo. Bakterijos buvo nepakankamai nuodingos.

1989m. advokatas Tsutsumi Sakamoto davė interviu, kuriame atskleidė nelegalios kulto vveiklos detales. Interviu taip ir nebuvo transliuojamas. Sakamoto kartu su žmona ir vaiku buvo pagrobti ir nužudyti Aum Shinri Kyo narių. Teisme kaltinančios pusės liudininkai teigė, kad kulto nariai įsiveržė į Sakamoto namus, kol visa šeima miegojo, suleido jiems mirtinas kalio chlorido dozes ir uždusino.

Asahara buvo teisiamas dėl nervus paralyžiuojančių dujų paleidimo Tokijo metro stotyje 1995m. kovo 20d. Žuvo 11 keleivių ir 5000 buvo sužeisti. JAV Senato tvirtinimu, jei kaltinamieji nebūtų padarę klaidų dujų paruošime, tai tūkstančiai nekaltų metro kkeleivių būtų žuvę ir dar daugiau būtų sužeistų. Buvo apkaltinti daugiau kaip 100 kulto narių. Spėjama, kad teismai užsitęs daugiau kaip 10 metų. Valdžia mėgino paskelbti kultą už įstatymo ribų. Narių skaičius sumažėjo iki 700012.

Ikuo Hayashi, pravarde “Daktaras mirtis” –– oficialus kulto medicinos specialistas. Jis buvo pripažintas kaltu,dėl to, kad paleido mirtinas dujas Tokijo metro sistemoje. “Daktaras” nuteistas įkalinimu iki gyvos galvos. Jo akivaizdus gailėjimasis ir bendradarbiavimas tyrime turėjo įtakos sprendimui nuteisti jį įkalinimu iki gyvos galvos vietoje mirties bausmės.

Japonijos valdžiai 1997m.sausį nepavyko išardyti sektą. Buvo nepakankamai priežasčių teigti, kad ji tebekelia grėsmę visuomenei, nes ją sudaro tik 1000 narių. Apytikriais apskaičiavimais narių skaičius varijuoja nuo 1000 iki 5000. 1997m. rugpjūtį Aum Shinri Kyo įsteigė naujų “departamentų” ir atnaujino 5 vietinius skyrius bei vieną treniruočių centrą.

1998m. spalį Kazuaki Okazaki, “Aukščiausios tiesos” narys, buvo pripažintas kaltu veikęs su kitais penkiais sektos nariais teisininko Tsutsumi Sakamoto, jo žmonos Sakoto ir jų sūnaus Tatsuhiko nužudyme 1989m. lapkritį. Jis taip ppat pripažintas kaltu 1999m. vasarį nužudęs sektos narį Shuji Taguchi. Okazakis buvo nuteistas mirties bausme.

Rika Matsumoto, sektos vadovo Shoko Asahara trečioji duktė, dabar vadovauja kultui. Grupė tiki, kad ji turi didelių dvasinių sugebėjimų, nes gimė po to, kai 1982m. jos tėvas buvo “apšviestas”.

2000m. sausio 18d. Aum Shinri Kyo pakeitė savo pavadinimą į Aleph13. 2000 metų vasario vidury Kiyotaka Tonozaki buvo nuteistas iki gyvos galvos dėl dalyvavimo 1995m. dujų atakoje metro. Jis buvo vairuotojas ir atliko esminį vaidmenį iiš a.nksto apgalvotame užpuolime. 2000m. liepos 17d. Toru Toyoda ir Kenichi Hirose buvo nuteisti mirties bausme už nervinių dujų paleidimą metro.

3. “Dovydo šaka”

1993m. balandžio 19 d. Jungtines Valstijas ir visą pasaulį sukrėtė “Dovydo šakos” sektantų mirtys Veiko (Waco) miestelio fermoje (Teksaso valstija) įengtame forte. Milijonai žmonių savo televizorių ekranuose matė, kaip gaisro liepsnose žuvo 86 sektos nariai – tarp jų daugiau kaip pusė – vaikų ir moterų.

Dovydiečių sektą 1935 metais įkūrė bulgarų emigrantas Viktoras Hutevas. Į fermą vidury tuščių Teksaso ganyklų V. Hutevui pavyko pritraukti tik keletą dešimčių žmonių. Po jo mirties 1955 metais sektos galva tapo jo žmona. Ji paskelbė naują “programą” – 1959 metų balandžio mėnesį bus pasaulio pabaiga.

Artėjanti paskutiniojo teismo diena – panašioms sektoms įprastas dalykas. Visada atsiranda nuodėmingųjų, kurie mielai atiduoda sektai ne tik savo sielą, bet ir turtą – ką su juo veiks amžinybėje? Tik, savaime suprantama, pasaulio pabaigos nebuvo, ir apgauti “dovydiečiai” paliko sektą.

Tačiau netrukus jie ir vėl susibūrė apie naują pranašą, kuriam mirus, sektą “paveldėjo” jo žmona Luisa Roden. Ji susižavėjo jaunu ir uoliu Vernonu Hovelu – būsimuoju Deividu Korešu. Iki to laiko Vernono gyvenimo kelias nebuvo kažkuo ypatingas. Jis gimė Hiustone 1959 metais. Nebaigė net pradžios mmokyklos. Per pirmuosius dvidešimt savo gyvenimo metų Vernonas atrado vienintelę aistrą –„ pamėgo Šventąjį Raštą, kurį palaipsniui išmoko mintinai“ .

Luisa Roden jautė Vernonui simpatiją, netgi pabandė su juo turėti vaiką. Jai tuo metu buvo šešiasdešimt septyneri metai, o Vernonui tik dvidešimt penkeri! Tačiau Luisos sūnus Džordžas Rodenas pavydėjo Vernonui – jis pats norėjo perimti “šeimyninę sektą” ir nenorėjo konkurentui nusileisti. Luisai mirus, prasidėjo “dvikova”, kas bus “naujuoju Gelbėtoju”. Džordžas paskelbė, kad savo motiną atgaivins ir taip įrodys savo “dieviškumą”. Tuo tikslu jis mirusios motinos palaikus supjaustė į keletą gabalų. Kai ši “operacija” nepavyko, dviejų kandidatų į “gelbėtojus” rankose atsidūrė pistoletai, bet į incidentą įsikišo vietos šerifas. Džordžas atsidūrė beprotnamyje, o Vernonas liko laisvėje.

1988 metais Vernonas atsidūrė sektos priešakyje ir tuojau pat paskelbė naują “programą” – pasaulio pabaiga jau čia pat, todėl visi privalo atgailauti ir netrokšti žemiškųjų dalykų. Kad savo pasekėjams padarytų didesnį įspūdį, Vernonas Hovelas pakeitė vardą ir tapo Deividu Korešu. Deividas arba Dovydas – pagal biblinį Dovydą, Korešas – pagal hebrajišką karaliaus Kyro vardą. Jis mėgdavo kartoti : “jei Biblijoje rašoma teisybė, tai Kristus esu aš” .

Korešas skelbė savo pasekėjams, kad jie turi ruoštis paskutiniajai kovai su netikinčiais. Kažkada buvusi jauki Veiko gyvenvietė – mažos ttrobelės, pasklidusios tarp medžių ir pievų 32 hektarų plote, tapo fortu, apjuostu mūro siena ir sutvirtintu požeminiais bunkeriais, kuriuose buvo sandėliuojamos maisto atsargos, vanduo ir ginklai. Fortas paskelbtas “apokalipsės ranča”. Už betoninių požemių bunkerių sienų sukaupė tonas šovinių, pabūklų, kulkosvaidžių, šimtus patrankų ir automatų. Korešas pripirko ginklų už ketvirtį milijono dolerių. Norėdamas “įkvėpti” savo pasekėjus, Korešas kasdien demonstravo savo mėgiamus videofilmus apie Vietnamo karą.

Savo sektos nariams Korešas skiepijo discipliną ir saiką. Sektantai nuolat treniravosi, laikėsi vegetariškos dietos, studijavo Bibliją ir sunkiai dirbo. Moterys rūpinosi namais ir vaikais, vyrai rengėsi paskutiniam mūšiui – grūdinosi, bėgiojo, šaudė, tvirtino forto sienas, kasė bunkerius. Kad “apsaugotų” nuo nuodėmės savo šalininkus, Korešas griežtai uždraudė alkoholį ir televiziją, liepdavo pasninkauti, vaikų gimimo dienos nebūdavo švenčiamos. Atskiro nario uždarbis, pensija ar santaupos būdavo paaukojamos sektai. Korešas įrengė atskirus vyrų ir moterų miegamuosius. Sektos vyrai buvo raginami pakentėti – tobulos moterys jų laukia danguje. Tačiau pači.am Deividui Korešui jokie apribojimai negaliojo. Jis leido sau viskį, alų, mėsą, oro kondicionierių, tabaką, televiziją, roko muziką, automobilį, o svarbiausia – moteris. Per visą savo sektos vadovo kelią Korešas turėjo 18 “žmonų”, netgi anksčiau oficialiai susituokusių su kitais vyrais. Jos pagimdė jam 17 vaikų. Savo vienintelę teisėtą žmoną Rachelę vedė, kai

jai tebuvo 14 metų. Apsišaukėlio Kristaus “haremui” priklausė net vienuolikos, dvylikos metų paauglės. Kaip teigia viena iš išsigelbėjusių sektos narių, keturiolikmetė Kiri Jevel, kurią Korešas versdavo su juo lytiškai santykiauti: “Po to jis liepdavo nusiprausti ir skaitydavo Bibliją” . Tačiau, kaip teigia pats Korešas, jo “haremas” buvo “motyvuotas”: kadangi Jėzus Kristus paskutiniojo teismo dieną turės dalyvauti nuodėmingojo pasaulio teisme, jis, Korešas, tai yra Kristus, privalo pats išbandyti visas žmogaus nuodėmės formas. Palikuonys buvo išimtinai Korešo privilegija, visi kiti “dovydiečiai “ tturėjo prisiekti kūniškąjį tyrumą.

Sekta ilgą laiką gyveno mažai bendraudama su kaimynais, o šie irgi nelabai rūpinosi sektos vidiniu gyvenimu. Tačiau po truputį pradėjo sklisti kalbos, kad sektoje blogai elgiamasi su vaikais, be to, pradėjo kelti įtarimą ir tai, kad sektos nariai pradėjo ginkluotis. Remdamasi šiais kaltinimais, JAV generalinė prokurorė Žaneta Reno leido šturmuoti fortą .

1993 metais vasario 28 dieną į “Dovydo šakos” fortą ėmė brautis FTB agentai. Tačiau “dovydiečių armija” buvo pasirengusi, ataka nepasisekė. Susišaudymo metu žuvo kketuri FTB agentai, penkiolika buvo sužeisti. Po nepavykusios atakos prasidėjo forto apsiaustis, kuri tęsėsi 51 dieną. Jos metu Deividas Korešas kartu su savo pavaduotoju Stivu Šneideriu derėjosi su FTB. Iš pradžių pareiškė, kad pasiduos, jei Amerikos radijas paskelbs jo pamokslą. PPaskui – kai pasibaigs Velykų šventė. Visada, kai ateidavo pažadėtas laikas pasiduoti, Korešas teigdavo, kad jį aplankęs Dievas Tėvas ir duodavęs vis naujus nurodymus .

Po savaitės apsiausties Korešas vis dėlto išleido iš forto tvirtovės 21 vaiką (tačiau nei vieno savo) ir dvi vyresnio amžiaus moteris, o pats liko užsibarikadavęs forte su 90 suaugusių ir 17 vaikų . Korešas nutarė įgyvendinti savo žūties viziją – žūti kovoje su netikinčiais. Kelionėje į dangų jį turėjo lydėti jo mokiniai, pasiryžę mirti drauge.

Trečiąją apsiausties savaitę FTB agentai, pasitarę su geriausiais Amerikos psichologais, pradėjo psichologinį karą. Dieną ir naktį grojo trankią muziką, o naktimis fermą apšviesdavo galingi prožektoriai, tačiau tai “dovydiečiams” netgi patiko, kadangi fermoje jau seniai buvo išjungta elektra. Kai ir tai nnepadėjo, pas sektantus buvo pasiųsti du teisininkai. Sugrįžę jie pasakė, kad Korešas tikrai nepasiduos, o daugelis jo sektos narių pasiryžę mirti kartu.

Korešo “avelių banda” paskutinėmis savo gyvenimo savaitėmis gyveno dar keisčiau negu anksčiau. Iššaudyti langai buvo uždengti šiaudų kūliais ir sunkiais apklotais, už kurių prieblandoje suaugę ir vaikai garsiai skaitė Bibliją. Fermoje niekada nebuvo vandentiekio, tad “dovydiečiai” nustojo prausęsi. Nebuvo ten net kanalizacijos, todėl jie kas rytą prieš duris išpildavo turinį statinės, kuri visiems tarnavo kaip tualetas.

Balandžio 19 ddieną, po 51 dieną trukusios apsiausties, FTB nutarė pulti. Prie fermos atvežė keturis specialiai paruoštus tankus, kurie pirmiausia turėjo pramušti pagrindinio forto pastato sieną, o paskui prileisti ypatingai stiprių ašarinių dujų. Pareigūnai iš pradžių paskambino Korešo pavaduotojui Stivui Šneideriui ir perspėjo, kad pradės ašarinių dujų ataką, jei sektantai nepasiduos. Tačiau Šneideris padėjo telefono ragelį. Tuomet FTB šarvuočiai pramušė keletą skylių komplekso sienose ir pradėjo leisti dujas.

“Tuo metu kaip tik snaudžiau koplyčioje, – prisimena Džeimsas Kastilas (25 m.), vienas iš devynių sektos narių, kurie išliko gyvi. – Mane pažadino baisūs smūgiai, sienos siūbavo. Tai tankai daužė angas sienoje. Paskui pažeme pradėjo kam.uoliais virsti dujos. Nuvirto laiptai, krito tinkas, bet niekas nepanikavo. Visi buvo užsidėję dujokaukes, vaikai jas sandarino rankšluosčiais. Dauguma iš mūsų žmonių stengėsi skaityti Bibliją, bet per dujokaukių stiklą tai buvo sunku” .

FTB agentai, prieš pradėdami puolimą, tikėjosi, kad dujų ataka bus geriausias būdas išvengti galimos masinės savižudybės, nes ašarinių dujų poveikis turėtų sukelti stovykloje paniką ir sąmyšį. Jie buvo pasirengę leisti į fermą ašarines dujas 48 valandas – kol “neišrūkys” visų “dovydiečių”. Po pirmojo dujų atakos pusvalandžio tankai atsitraukė, kad fermos gynėjai galėtų nekliudomi išeiti. Niekas neišėjo. Dar du kartus tankai buvo prisiartinę prie fermos ttam, kad įleistų po 18 balionų dujų. Po trečiosios dozės fermoje kilo gaisras. Likę gyvi “dovydiečiai” tvirtina, kad vienas tankas prakirto balioną su propanu, kuris stovėjo už virtuvės sienos. Propanas sprogo ir sukėlė gaisrą. Tačiau videofilmas, nufilmuotas iš FTB sraigtasparnio, kuriame buvę žmonės stebėjo visą akciją, aiškiai rodo, kad gaisras kilo vienu metu keturiose vietose. Panašu, kad pats Korešas ir keli jo pasekėjai padegė fermą. Taip pat ir išsigelbėję sektantai paliudijo matę, kaip stovykloje esantys žmonės vienu metu keliose vietose fakelais padeginėjo savo tvirtovę. Išdžiūvę mediniai pastatai, presuoto šieno paketai, didžiulės krovinių atsargos ir stiprus vėjas prisidėjo prie to, kad ferma užsiliepsnotų kaip fakelas. Devyniems žmonėms paskutinę akimirką pasisekė pabėgti. Aštuoniasdešimt šešiems “dovydiečiams” tą akimirką iš tikrųjų atėjo pasaulio pabaiga.

Visą atsakomybę dėl šios operacijos prisiėmė JAV generalinė prokurorė Žaneta Reno . Ji pareiškė, kad apgailestauja dėl taip susiklosčiusių įvykių, pavadino juos ypač tragiškais ir baisiais, bei pridūrė, kad jei būtų žinojusi, jog yra didžiulė masinės savižudybės galimybė, niekuomet nebūtų davusi sutikimo tokiai operacijai.II. DESTRUKTYVIŲ KULTŲ KELIAMAS PAVOJUS JŲ NARIAMS IR VISUOMENEI

1. Destruktyvių kultų keliamas pavojus jų nariams

Didžiausias pavojus, kokį tik kultas gali sukelti jam priklausančiam nariui, yra savižudybė. Deja, tokių atvejų pasitaiko ir Lietuvoje.

Baudžiamajame kodekse teigiama, kad savižudybė – gyvybės aatėmimas sau – nėra nusikaltimas. Kurstymas ar padėjimas nusižudyti asmeniui, kuris dėl nepilnametystės ar psichikos sutrikimų nesupranta savo elgesio arba negali valdyti savo veiksmų, laikomas tyčiniu nužudymu. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, daugelį kultų narių savižudybių atvejų galima vadinti tyčiniu nužudymu, nes labai dažnai buvimas kulte žmogui sukelia psichinių problemų, kurios neleidžia jam būti atsakingam už savo veiksmus.

Tačiau tirti savižudybių kaltininkus niekas neskuba, nepaprastai sunku įrodyti, kas paskatino žmogų tokiam žingsniui. Savižudybių priežasčių gali būti daug ir įvairių. Viena iš svarbiausių, skatinančių žmogų nusižudyti, yra depresija. Jos atsiradimą ir progresavimą daugeliu atveju lemia griežtos kultų doktrinos. Pavyzdžiui, daugelyje kultų teigiama, kad bet koks blogis kyla iš šėtono ar kitų piktųjų jėgų . Tokiu atveju, grupės narys, kuris nepajėgia susidoroti su savo ydomis (ar su tuo, ką kultų vadovai vadina “ydomis”), pradeda manyti, kad yra šėtono įtakoje, iš kurios negali išsivaduoti. Tai skatina depresinių nuotaikų atsiradimą, kurios progresuodamos gali priversti žmogų pakelti prieš save ranką.

Kita savižudybės priežastis yra glaudžiai susijusi su norinčiu pasitraukti iš bendruomenės nario persekiojimu. Tokiam asmeniui skambinama arba užeinama į namus, grasinama, apeliuojama į jausmus, stengiamasi sužadinti kaltės jausmą. Norinčio palikti bendruomenę persekiojimas sutelkia likusius narius ir abejojantiesiems leidžia suvokti, kas jų laukia, jei norėtų palikti bendruomenę. Tokia įtampa

ir spaudimas, ypač jei žmogus negauna iš artimųjų šeimos narių paramos, gali baigtis savižudybe . Ypatingai gresia savižudiškas elgesys tiems asmenims, kurie silpnai kontroliuoja savo emocinius impulsus – negali apmąstyti to, kas vyksta, o į viską reaguoja labai impulsyviai. Ieškodami įtampos atsikratymo būdo, tokie žmonės gali pasirinkti savižudybę.

Dar viena rizikos grupė, tai asmenys, kurie neturi ką prarasti. Neturi šeimos, draugų, artimųjų, t.y. to, kas juos palaiko šiame gyvenime. Taip pat ir jaunimas. Jaunystės laikotarpis yra pilnas stiprių emocijų ir didelių pproblemų, esančių jauniems žmonėms tikromis tragedijomis, kurių jie nesugeba išspręsti, trūksta paramos šeimoje, kadangi jaunystės laikas, tai visų pirma maištas prieš tėvus.

Toliau paminėsiu kitas problemas, kurias gali sukelti destruktyvūs kultai.

1. 1. Psichinės problemos

– panikos ir nerimo priepuoliai;

– depresija;

– sulėtėjęs psichologinis vystymasis;

– kaltės jausmas;

– baimė;

– pasitikėjimo praradimas: artumo ir įsipareigojimo baimė, dėl kurios iškyla problemų santykiuose su aplinkiniais ir ieškantis darbo;

– dvasinė prievarta;

– laisvos valios ir savo gyvenimo kontrolės praradimas;

– priklausomybės nuo sektos vadovų išvystymas ir sugrįžimas į vaikams būdingą elgseną;

– spontaniškumo, nuoširdumo, laisvumo ir humoro jausmo praradimas;

– autonomijos praradimas, susilpnėjimas sugebėjimo ssavarankiškai priimti sprendimus ir išreikšti savo nuomonę (ypač tose grupėse, kur nariai, priimdami etinius ir praktinius sprendimus, tokius, kaip: ar galima vesti, mesti darbą, lankyti universitetą, aplankyti tėvus ir t. t., prašo vyresniųjų arba lyderio leidimo);

– asmenybės brendimo stabdymas (pavyzdžiui, trisdešimtmetis ssektos narys, kuris niekada neskyrė pasimatymų, dėl to, kad tai draudė kulto taisyklės);

– psichiniai sutrikimai: haliucinacijos, iškreiptas realybės suvokimas, suskilusi asmenybė, nerviniai priepuoliai, paranoja, didybės manija ;

– atsiskyrimas nuo šeimos, tradicijų, draugų, vertybių, ateities tikslų. Sektantai gali stengtis gyventi siauroje, turinčioje tik vieną išmatavimą, dabartyje, neigdami praeitį ir ateitį;

– priešiškumas arba apatija visuomenės atžvilgiu.1. 2. Somatinės ir socialinės problemos

– fizinės būklės pablogėjimas, padidėjęs jautrumas nelaimingiems atsitikimams, ligoms;

– nepilnavertis maitinimasis;

– kultuose, kur vyrauja netvarkingi lytiniai santykiai ir/ar prostitucija, padidėja rizika užsikrėsti lytiniu keliu plintančiomis ligomis;

– kūno sužalojimai;

– seksualiniai išnaudojimai ;

– persekiojimai ir grasinimai iš kulto pusės;

– draugų arba šeimos praradimas.2. Destruktyvių kultų keliamas pavojus visuomenei

2. 1. Faktoriai, sąlygojantys kai kurių destruktyvių kultų narių galimą dalyvavimą antivisuomeninėse akcijose

– tam tikrų destruktyvių kultų “apokaliptiškumas” , – jie skelbiasi žinantys tikslią pasaulio pabaigos datą ;

– daugelio ddestruktyvių kultų įsteigėjai ir dvasiniai vadovai yra psichiniai ligoniai arba avantiūristai;

– destruktyvių religinių organizacijų narių psichiniai sutrikimai ir jų lyderių sąmonės kontrolės metodų taikymas savo pasekėjams;

– pasitaiko tokių destruktyvių religinių organizacijų, kurių pagrindinis tikslas yra užimti valdžią ir sukurti totalitarinę religinę valstybę;

– destruktyvių religinių organizacijų narių atsisakymas vesti derybas kritinėse situacijose arba tokių derybų vedimo sudėtingumas. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti nepavykusios FTB derybos su “Dovydo šakos” sektos vadovu Deividu Korešu 1993 metais ;

– dauguma destruktyvių kultų į valstybę žiūri kaip į svetimą ir ppriešišką jėgą, kurią būtina panaudoti savo interesams visais įmanomais būdais.

Sektos narių sąmonės kontrolės lygis priklauso nuo daugelio faktorių, ir sektos vadovai iš daugybės narių išsirenka grupę tokių, kurie, jiems įsakius, pasiryžę įvykdyti bet kokį nusikaltimą, netgi paaukoti savo gyvybę.

2. 2. Faktoriai, galintys kai kuriuos destruktyvius kultus paversti kriminalinėmis, o blogiausiu atveju – teroristinėmis grupėmis

– hierarchinė struktūra, griežta disciplina, besąlygiškas paklusimas sektos lyderiui;

– disponavimas dideliais finansiniais ištekliais, kas teikia galimybę papirkti atskirus pareigūnus, rengiant teroristinius aktus ir užtikrina aukštą techninį pasiruošimą planuojamai akcijai;

– konspiracija, sektos narių tarpusavio šnipinėjimas, disponavimas nuosava saugumo tarnyba. Tai sumažina iki minimumo arba visiškai panaikina galimybę nutekėti informacijai apie ruošiamą teroristinį aktą ir apsunkina valdžios vykdomą kulto veiklos tyrimą;

– sektos narių sąmonės kontrolė, kol dalis iš jų paverčiama į “robotus”, užprogramuotus besąlygiškiems bet kokių įsakymų vykdymams, įskaitant ir pasiryžimą paaukoti savo gyvybę kulto tikslų labui ;

– specialus kulto narių paruošimas – šnipinėjimo, konspiracijos, persekiojimo, pabėgimo nuo persekiotojų, elgesio suėmimo metu metodai;

– aukštas kai kurių destruktyvių religinių organizacijų mobilumo lygis. Pavyzdžiui, “Baltosios brolijos” sekta, viename mieste praleidžianti ne daugiau kaip 3 dienas, smarkiai apsunkina kritinėse situacijose sulaikyti sektos vadovus ir narius, įtariamus nusikalstama veikla;

– sektos narių parengimas susidūrimui su teisėsaugos organais. Susidūrimui su teisėsauga savo narius ruošia daugelis destruktyvių religinių organizacijų, pavyzdžiui, “Baltoji brolija”, ““Dovydo šaka”, kai kurios satanistinės organizacijos;

– kai kurių destruktyvių kultų narių praktikuojamas skausmo sumažinimo metodas, jiems esant transo būsenoje. Yra žinoma, kad, pavyzdžiui, Fidži salų gyventojai, ritualinių šokių metu vaikšto per įkaitintus iki baltumo akmenis, nepatirdami jokios žalos .2. 3. Kai kurių destruktyvių kultų dalyvavimo organizuojant ir vykdant teroristinį aktą motyvai

– grupės arba pavienių narių, veikiančių, įsakius kulto vadovams, bandymas tam tikrais pseudoreliginiais motyvais savarankiškai įvykdyti “pasaulio pabaigos” arba “keršto tikėjimo priešams” ir panašias akcijas;

– teroristinis aktas gali būti vienas iš tarpinių etapų operacijoje užgrobiant valdžią, tame tarpe ir bendradarbiaujant su kitomis destruktyviomis religinėmis organizacijomis arba politinėmis grupuotėmis;

– atsakomoji akcija, o taip pat ir keršto akcija, destruktyvių kultų vadovams atsakant į teisėsaugos persekiojimus po bandymų užgrobti valdžią, dalyvavimo riaušėse arba teroristiniuose aktuose ( dalies kulto narių masinėse savižudybėse, belaisvių paėmime arba kituose aktuose), arba po kulto veiklos uždraudimo teisminiu keliu;

– uždrausto destruktyvaus kulto ( arba nusprendusio dėl kitų priežasčių nutraukti savo veiklą) lyderių bandymas, paskutinį kartą pasinaudojus savo neribota valdžia kulto nariams, pasipelnyti užgrobimo pavojingo pramoninio, karinio ar socialinės srities objekto užgrobimo ir iš to sekančio šantažo jį susprogdinti ;

– vieno iš destruktyvaus kulto vadovų, pasinaudojus besąlygišku narių paklusimu, be aukščiausios kulto valdžios sutikimo, psichinio sutrikimo atveju arba dėl savanaudiškų tikslų, bandymas organizuoti pavojingo pramoninio ar kkarinio objekto užgrobimą;

– pavojingo pramoninio, karinio ar socialinės sferos objekto destruktyvaus kulto narių suorganizuotas užgrobimas ir iš to kylantis savo ar kitos šalies vadovybės politinis šantažas, su tikslu, pavyzdžiui, priversti šalies vadovus išlaisvinti sulaikytą ar nuteistą kulto lyderį. Vienas iš tokių įmanomų variantų – šantažas, grasinant teroristiniais aktais, iš “Aum Shinri Kyo” sektos narių pusės, reikalaujant jų vadovo Asaharos išlaisvinimo. Visiškai įmanoma, kad tai gali įvykti nebūtinai Japonijoje, bet ir kitoje šalyje, siekiant priversti tos šalies vadovybę padaryti spaudimą Japonijos valdžiai;

– destruktyvaus kulto nario, dirbančio kariniame objekte, veiksmai, jam esant psichinio nepakaltinamumo būklėje, kurią sukelia dalyvavimas kulto veikloje. Tai gali būti savarankiška akcija, negavus sektos vadovų įsakymų;

– teroristinės akcijos ar karinės technikos užgrobimo organizavimas pagal kitų asmenų užsakymą ( pavyzdžiui, užsienio specialių tarnybų, nusikalstamų grupuočių ir kt.) .2. 4. Galimybė tam tikrus destruktyvaus kulto narius paversti užprogramuotais “teroristais – kamikadzėmis”

Sąmonės kontrolė, praktikuojama daugelio destruktyvių kultų, ne tiek sunaikina ankstesniąją asmenybę, kiek sukuria naują, kuri užgožia senąją. Pakankamai ilgas destruktyvaus kulto sąmonės kontrolės naudojimas užverbuotojo asmenybę paverčia psichiškai bejėgę, ji praranda savarankiškumą. Vietoje jos iškyla nauja kultinė “asmenybė”, kurios paskirtis – kulto lyderio idėjų ir valios vykdymas, ir kuri vadovaujasi jau ne savo, o iliuziniu, kultiniu “savarankiškumu”. Toks rezultatas pasiekiamas gana greitai – užtenka

kelių savaičių ar mėnesių . Galimybė paversti destruktyvaus kulto narius užprogramuotais “biorobotais”, fanatiškai atsidavusiais savo vadovams, pasiruošusiais atiduoti savo gyvybę dėl kulto tikslų, sąlygojama šių faktorių :

– žlugdanti įtaka kulto narių sąmonei, sukelianti psichinius sutrikimus, kas sąlygoja didelę agresyvių veiksmų, akcijų tikimybę iš jų pusės, esant psichinio nepakaltinamumo būsenoje;

– aiškios ribos nustatymas tarp tų, kurie turi teisę egzistuoti ( kulto nariai ) ir tų, kurie “neturi” ( išorinis pasaulis” ). Tai veda link mąstymo – “tikslas pateisina priemones”, neapykantos nekultinei visuomenei skiepijimo kkulto nariams, žmogaus gyvybės nevertinimo, ir sąlygoja sektantų pasiryžimą kulto tikslų pasiekimui “paaukoti” neribotą skaičių “išorinio pasaulio” žmonių;

– tam tikrų destruktyvių religinių organizacijų praktikuojamas bet kokių nuodėmių atleidimas ( tame tarpe ir žmogžudystės ), jei jos įvykdytos savo organizacijos tikslų labui. Pavyzdžiui, satanistų “Juodojoje biblijoje” rašoma, kad velnio garbintojams atleidžiamos visos nuodėmės : “Šėtonas leidžia žmonijai visas taip vadinamas “nuodėmes”, kurios suteikia žmogui fizinį, intelektualinį ar emocinį pasitenkinimą” ;

– besąlygiškas kulto narių paklusimas lyderiui, o taip pat kritinio mąstymo ir abejojimu kultu uuždraudimas;

– asmenybės “susidvejinimo” principas, leidžiantis nariams išvengti kaltės jausmo dėl įvykdyto nusikaltimo ir pateisinti bet kokius savo ir kitų kulto narių bei lyderių veiksmus, įvykdytus vardan “teisingų siekių”, o taip pat leidžiantis ramiai priimti savižudybės idėją. Egzistuoja destruktyvios religinės organizacijos, kurių ddoktrinose teigiama, kad šis gyvenimas yra iliuzinis, o tai reiškia, kad kai žmogus nužudomas, tai tik atrodo, jog jis mirė, o iš tiesų neįvyko nieko baisaus – juk jo siela yra gyva;

– visiškas asmens tapatybės pažeidimas : po psichologinio “apdirbimo” žmogus tampa visai kita asmenybe, nutraukiami visi nekultiniai ryšiai;

– tam tikrų destruktyvių kultų specialių narkotinių medžiagų naudojimas. Tai padaro kulto narius visiškai priklausomus nuo grupės vadovo .

Naudojimasis “mirtininkais”, tai yra asmenimis, kurie, pavyzdžiui, po rūbais, turi sprogmenis, ir sunaikina drauge su savim aplinkinius, yra vienas iš pagrindinių teroristinių grupuočių bruožas ( pavyzdžiui, musulmonų teroristinė organizacija Xamas ) .2. 5. Faktoriai, apsunkinantys destruktyvių religinių organizacijų kontrolę

– sunku išskirti destruktyvias religines organizacijas iš daugybės religinių organizacijų (pavyzdžiui, vien tik Japonijoje yra apie 184 tūkstančiai ooficialiai užregistruotų ir 50 tūkstančių neužregistruotų religinių organizacijų) ;

– daugelis destruktyvių kultų veikia prisidengę karinėmis organizacijomis, reguliariai keičia savo pavadinimus, atsinaujina, tariamai atsisakydami praeities “blogybių”, kas taip pat apsunkina teisingą jų identifikaciją;

– nėra galimybių pilnai kontroliuoti net vienos destruktyvios religinės organizacijos veiklą, jau nekalbant apie daugumos;

– daugelis destruktyvių kultų, po jų veiklos uždraudimo, neatsisako savo planų ir toliau nelegaliai tęsia savo veiklą, sugriežtina konspiraciją, dažnai keičia savo buvimo vietą, kas dar labiau sumažina galimybę juos kontroliuoti;

– destruktyvių kultų veiklos specialistų tarpusavio ryšių nepalaikymas, kryptingumo ddarbe nebuvimas;

– netgi likvidavus destruktyvią religinę organizaciją ir izoliavus jos lyderius, išlieka jos narių problema, kurių veiksmai yra nenuspėjami;

– destruktyvių kultų vadovų suėmimas ir izoliacija jos veiklos nesustabdo. Pavyzdžiui, vadovai gali rašyti savo pasekėjams laiškus iš kalėjimo, duodami tolesnės veiklos nurodymus .III. PRIEŽASTYS, DĖL KURIŲ ŽMONĖS NEĮSTENGIA PALIKTI KULTŲ IR PATARIMAI, KAIP APSISAUGOTI NUO JŲ ĮTAKOS

Daugelyje destruktyvių religinių organizacijų garantuojama laisvė palikti kultą dažniausiai tėra tik žodinė. Įsitraukdami į kulto veiklą, daugelis žmonių nenutuokia, kad nebegalės taip lengvai išeiti, kaip ir atėjo. Daugelis sektų vadovų yra pasiruošę padaryti bet ką, kad tik išlaikytų savo grupės narius. Į pasąmonę įskiepytos fobijos ir persekiojimai iš kulto pusės priveda žmones, norinčius palikti kultą, iki psichinių sutrikimų ir netgi savižudybės. Nors reikia atkreipti dėmesį į tai, kad “daugiau kaip 70 procentų kultų indoktrinuotų narių, prieš įsitraukdami į šias grupes, neturėjo jokių psichologinių problemų. Tipiškas kultų “naujokas” esti normalus, gerai funkcionuojantis visuomenės narys”.

Tie, kuriems vis dėlto pavyksta palikti kultą, dažnai jaučiasi pasimetę, svetimi “išoriniame pasaulyje”. Yra žinomi atvejai, kai “Aum Shinri Kyo” sektos nariai, palikę kultą, sugrįždavo, vėl išeidavo ir vėl sugrįždavo . Ekspertų nuomone, jei destruktyvaus kulto vadovai bus suinteresuoti susigrąžinti išėjusį narį, yra labai didelė tikimybė, kad šis žmogus vėl bus “užverbuotas”.

Priežasčių, dėl kurių žžmonės negali pasitraukti iš kultų, yra daug ir įvairių. Dauguma jų priklauso nuo kulto vadovo pastangų išlaikyti narius grupėje, nuo to, kaip toli jis pasiryžęs nueiti vardan savo tikslo, taip pat nuo individualių norinčio palikti kultą asmens savybių, todėl neįmanoma įvardinti jų visų. Šioje dalyje aptarsiu kelias pagrindines priežastis, dėl kurių daugelis negali palikti kulto, į kurio veiklą yra įsitraukę.1. Poreikiai, kurių žmonės ieško kultuose

Dažniausiai žmonės prisijungia prie kultų dėl problemų, kurių patys negali išspręsti. O kultai tariamai siūlo jų sprendimus. Kad ir kokie poreikiai atveda juos į kultus ( saugumas, pripažinimas, sukilimas, idealizmas ), jie taip pat padeda jiems ten ir pasilikti. Įsitraukusieji į kultus mano, kad kultas gali atsakyti į tuos poreikius. Kultai visuomet siūlosi išspręsti asmenines problemas, ir kurį laiką iš tiesų gali atrodyti, kad jie jas sprendžia. Bet kadangi kultai tik imituoja Evangeliją, galiausiai savo pasekėją palieka jo problemų taip ir neišsprendę, o kartais jas net padidina.

Pagrindiniai poreikiai, kurių žmonės ieško kultuose, yra intelektualinio, emocinio, socialinio ir dvasinio pobūdžio . Čia paminėsiu kelis svarbiausius iš jų :

a) Meilė. Nemažai žmonių jungiasi prie kultų, nes jiems reikia meilės . Jie nori turėti draugų ir mylimųjų, kad jais rūpintųsi. Meilės bei asmeninio bendravimo poreikis būdingas daugeliui sskirtingų grupių – ir religinių, ir nereliginių. Daugelis kultų akcentuoja meilę – kaip mylėti save, kitus žmones ir t. t. Meile pagrįsti tarpusavio santykiai palaiko kulto narius ir kelia norą pasilikti konkrečioje organizacijoje. Tai viena iš priežasčių, dėl ko su kultais taip sunku kovoti. Žmonės nepasitrauks, kol ir kulte neįvyks pokyčių arba kol nepradės matytis tikroji kulto prigimtis, t. y. kad jie nėra tokie mylintys ir rūpestingi, kaip atrodo.

b) Šeima. Viena iš priežasčių, dėl ko žmonės eina į kultus – kad surastų šeimą . Tokie faktoriai, kaip skyrybos, tėvų ir vaikų tarpusavio konfliktai, vaikų prievartavimas. Visa tai verčia jaunimą ieškoti naujos šeimos kultuose.

c) Priimtinumas ir savigarba. Žmonės, kurie jaučiasi nepritapę visuomenėje, turintys

nepilnavertiškumo kompleksų , gali būti ypač prieinami kultų įtakai. Kadangi dauguma kultų akivaizdžiai skelbia savo svarbą dieviškoje tvarkoje, kulto nariai jaučiasi taip, lyg dalyvautų kažkame ypatingame. Kultai linkę sureikšminti kiekvieno nario ar lankytojo vaidmenį, tokiu būdu kiekvieną padarydami svarbiu.

d) Dvasinis pasitenkinimas. Kartasi žmonės prisijungia prie kultų, kad patenkintų savo dvasinį alkį. Kultai teigia, kad atsako į savo narių dvasines reikmes remdamiesi savo mokymu ir tvarkos laikymusi, deja, faktai rodo visai ką kita.

e) Atsakymai į intelektualinius klausimus. Kartais žmonės, ypač jaunimas, žvalgosi po kultus, ieškodami atsakymų.

f) Sveikas gyvenimo būdas. Kai kurie žmonės, prisijungiantys prie kultų, patiria staigų savo gyvenimo būdo pasikeitimą į gerąją pusę, žinoma, tik laikinai. Pavyzdžiui, nedisciplinuotam individui su pašlijusiais nuo narkotikų nervais pradžioje iš tiesų gali būti naudinga kulto tvarka ir disciplina.2. Sektos vadovo įskiepytos fobijos

Destruktyvūs kultai naudoja įvairius narių verbavimo metodus bei sąmonės kontrolės technikas, norėdami išlaikyti jau užverbuotuosius narius. Bet vienas iš stipriausių naudojamų sąmonės kontrolės būdų yra įvairių fobijų įskiepijimas kulto pasekėjams . Ir baimės jausmas yra pastoviai palaikomas. PPagrindinės fobijos, kurias destruktyvių kultų vadovai stengiasi sukelti (ir gana sėkmingai) nariams, yra šios :

– baimė savarankiškai kritiškai mąstyti kulto veiklos atžvilgiu;

– “išorinio” pasaulio baimė;

– baimė palikti kultą;

– priešų baimė;

– baimė prarasti savo sielos “išgelbėjimą”;

– stichinių nelaimių baimė;

– nelaimingų atsitikimų baimė;

– baimė prarasti dieviškąją globą;

– “Dievo bausmės” baimė – ligų, nesėkmių baimė, baimė netekti materialinių gėrybių, darbo, prarasti šeimos narius.3. Narkotinė priklausomybė

Kai kuriose sektose psichotropinių medžiagų naudojimas yra vienas iš svarbiausių jų bruožų. Pagrindinis būdas “papildyti” kulto narių skaičių yra priklausomybės nuo psichotropinių ir narkotinių medžiagų sukėlimas . Narkotinės iir psichotropinės medžiagos naudojamos ir slaptai, ir atvirai.

a) Slaptas naudojimas.

Dažniausiai narkotinės ir psichotropinės medžiagos naudojamos įvairių ritualų metu, pavyzdžiui, – švęsto vandens gėrimo ritualas . Vandenyje ištirpinama narkotinė medžiaga, sukelianti euforiją ir haliucinacijas. Narkotikų sukeliamas efektas aiškinamas kaip stebuklas, kkaip įrodymas, kad sekta yra vienintelė, skelbianti teisingą mokymą.

b) Atviras naudojimas.

Yra žinomas vadinamas “rastamanų” kultas, kuriame atvirai naudojamos narkotinės medžiagos. “Rasta” – šventas augalas, t. y. marihuana, “rastamanas” – kulto pasekėjas . Kultas turi savo dievybę – Dža. Doktrina yra labai paprasta – yra dievas – Dža, kuris globoja visus, kas jam ištikimai tarnauja. Norint tarnauti Dža ir su juo bendrauti, būtina :

– klausyti juodaodžių liaudies muziką – ypač “reggie” stiliaus;

– nešioti papuošalus, susidedančius iš raudonos, geltonos ir žalios spalvų – kad Dža pastebėtų;

– nešioti specialią šukuoseną – plaukus, susuktus į kasytes – “antenas”, kad būtų galima susisiekti su Dža;

– rūkyti marihuaną – kad pasiektų sąmonės prašviesėjimą;

– platinti marihuaną;

– laukti “mesijo”, kuris vieną dieną ateis ir pasiims visus “rastamanus” į pažadėtąją žemę.

Kulto ppagrindinės taisyklės: draugiški tarpusavio santykiai; vengiamos nemalonios pokalbių temos, ypač ritualinio marihuanos vartojimo metu. Marihuanai priskiriama “dieviška” kilmė – tikima, kad ji – pirmasis augalas, išaugęs ant karaliaus Saliamono kapo, ir kad Dievas davė ją žmonėms, kad jie galėtų pasiekti sąmonės nušvitimą . Kiekvienas narys privalo platinti marihuaną ir tokiu būdu “užverbuoti” į kultą kuo daugiau naujų narių.

Šventos “rastamanų” apeigos – grupinis marihuanos vartojimas, kurį jie vadina “gandža” ( gun Jah ) – Dža ginklas ( anglų k. ). ““Aukų” atnašavimas atliekamas taip – paruošus marihuaną vartojimui, žiupsnelis paberiamas ant žemės, tariant žodžius: “Priimk šią mūsų auką, Dža”.

Kultas kilo Jamaikoje tarp juodaodžių išeivių iš Afrikos, kurie kolonizacijos pradžioje būdavo atvežami į Ameriką kaip vergai. Pagal pasekėjų skaičių pirmoje vietoje yra Jamaika, antroje – Afrika, trečioje – JAV ir Rusija .

Šiais laikais kultas labiausiai paplitęs tarp narkomanų – marihuanos mėgėjų, ypač jaunimo tarpe. Dalyvavimas kulto apeigose formuoja narių narkotinę priklausomybę. Pradedama nuo “lengvų” narkotikų, marihuanos lygio, ir baigiama “sunkiais” visų tipų narkotikais, pastoviai didinant dozę. Lietuvoje nėra užfiksuota didelių šio kulto “židinių”, tačiau pasitaiko nedidelių “rastamanizmą” praktikuojančių grupelių, dažniausiai tarp paauglių.

Narkomanai, vartojantys stiprius narkotikus – heroiną, morfijų, dažnai priklauso įvairiems satanistiniams kultams. Tai labai pavojingi kriminaliniai kultai. Narkomanas, esantis “asbtinentinėje” stadijoje, yra pasiryžęs bet kam dėl naujos dozės, o tuo naudojasi kultų lyderiai, manipuliuodami narkomano elgesiu, nuosavybe ir gyvenimu.4. Patarimai, kaip apsisaugoti nuo kultų įtakos

4. 1. Patarimai tėvams, kaip apsaugoti vaikus nuo kultų įtakos

Stipri šeima – tai raktas, saugantis vaikus nuo kultų. Jaunimui reikia saugios, stabilios bei palaikančios šeimos. Jeigu jie tokios neranda namuose, gali ieškoti kultuose. Yra tam tikros šeimyninės problemos, kurios vaiką gali paskatinti prisijungti prie kultų. Todėl tėvai turėtų atkreipti dėmesį į ššiuos dalykus:

a) Neužkirsti kelių tarpusavio bendravimui. Su vaikais reikėtų kalbėtis bet kuriuo klausimu, kurį jie norėtų aptarti, įskaitant ir “nedvasinius” dalykus. Tačiau negalima užmiršti ir pokalbių apie tikėjimą. Tėvai, o ne bažnyčia pirmiausia yra atsakingi už savo vaikų “drausminimą ir mokymą Viešpatyje” ( Ef 6, 4 ). Todėl tėvams nederėtų tikėtis numesti nuo savęs visą dvasinio vaikų auklėjimo “naštą” ant tikybos mokytojo ar ganytojo pečių. Bet negalima pamiršti, kad atviras kalbėjimasis apie tikėjimą yra ne tas pats, kas jį vaikams brukti per prievartą.

b) Gerbti savo vaiką kaip asmenybę, o ne elgtis su juo kaip su savo kopija. Kai kurie jaunuoliai prisijungia prie kultų, vien todėl, kad taip randa lengvą būdą atsiskirti nuo tėvų. Jei tėvai neleidžia vaikams naudotis teisėta laisve reikšti savo individualybę, vaikai gali sukilti, prisijungdami prie kultų. Kultuose jie gali parodyti savo skirtingumą nuo tėvų visai kitaip gyvendami, gali stengtis juos šokiruoti. Pavyzdžiui, gali gyventi bendruomenės gyvenimą, turėti kitokį požiūrį į pinigus, aprangą ir t. t. Kitaip tariant, tapdami kulto nariais, jie tarsi atskiria save nuo tėvų vertybių sistemos. Jeigu vaikas nori išreikšti save kitaip nei suvokia tėvai ir jei tai nedestruktyvu ( pavyzdžiui tam tikras apsirengimo stilius, šukuosena ), tėvai turėtų leisti tokią išraiškos laisvę. Prisijungimas prie kkulto taip pat gali padėti sulaukti pripažinimo, nors jis būtų ir neigiamas. Vaikams gali atrodyti, kad kultai yra trumpiausias greito dėmesio ir pripažinimo gavimo būdas. Todėl, jei tėvai rūpestingai pritartų savo sūnaus ar dukters laimėjimams ir charakteriui, jam arba jai gali nereikėti kulto pagalba ieškoti dėmesio.

c) Rimtai žiūrėti į savo vaikų klausimus ir dėti visas pastangas, kad jiems atsakytų. Kai kurie vaikai prisijungia prie kultų ieškodami dvasinių atsakymų. Tėvai kartais nežino kaip atsakyti į teologinius klausimus, todėl reikėtų ieškoti kito krikščionio, kuris žinotų atsakymus arba ieškoti atitinkamų knygų. Taip pat negalima bausti vaikų dėl to, kad užduoda “pavojingus” klausimus. Kartais jaunimas klausia, ar yra Dievas, ar krikščioniškas tikėjimas yra tikras, ar Biblija yra Dievo Žodis ir panašiai. Baisiausias dalykas, kurį tuomet gali padaryti tėvai – tai pasibaisėti arba valdingai imti spręsti konfliktą. Negalima bausti vaikų už tai, kad užduoda tokius klausimus, bet stengtis kantriai teologiškai viską paaiškinti.

d) Gyventi pastovų krikščionišką gyvenimą. Jaunimas labia greitai pajaučia veidmainystę. Jei tėvai negyvena pastovaus krikščioniško gyvenimo, tai nieko nuostabaus, kad jų vaikas atmeta krikščionybę. Vaikai mokosi iš tėvų, kaip elgtis ištikus nesėkmei, lygiai taip pat, kaip ir sėkmės atveju.

e) Mokyti savo vaikus pagrindinių įžvalgumo principų. Labai svarbu vaikus išmokyti atskirti tiesą nuo

melo, kritiškai mąstyti.4. 2. Patarimai įsitraukusių į kultų veiklą artimiesiems

Kiekvienas vienu ar kitu metu gali pasiduoti asmenybės kontrolės programai, ypač kai yra pavargęs, kamuojamas streso ar kažko netekęs. O patys pažeidžiamiausi yra tie, kurie mano, kad niekados neįsitrauktų į kultą. Dabar atsiranda vis daugiau mokytojų. “pranašų”, guru, “mesijų”, pamokslininkų ir spiritistų, kurie skelbiasi turį specialią išmintį ir ypatingą dvasinį pažinimą. Žmonėms reikėtų išmokti būti labiau kritiškiems ir nepriimti visko pernelyg pasyviai. Autentiškas dvasinis augimas reikalauja budrumo bei atsakomybės, o ne aaklo paklusimo kitam žmogui, dogmai ar kažkokiai naujai dievybei. Tikros dvasinės tradicijos akcentuoja žmogaus sielos ir kūno integralumą, sakralinės ir žemiškos plotmės sąsają bei tiki, jog pasaulis savo prigimtimi yra geras, o ne priešiškas. Meilė, bet ne baimė ar kaltė turėtų būti pagrindinis mūsų motyvas.

– stenkitės sužinoti reikalo esmę. Artimiesiems svarbiausia kuo greičiau gauti pakankamą informacijos kiekį apie sektą, jos veiklą, vadovus ir pan.;

– stebėkite įvykių seką. Galima netgi pradėti rašyti kažką panašaus į dienoraštį, kuriame būtų renkama informacija apie sektą, laikraščių iiškarpos, o taip pat fiksuojamos pastabos apie pokalbius su užverbuotuoju ir pan. Užsirašykite visus vardus, telefonus, adresus ir kitus duomenis, susijusius su jūsų artimųjų įtraukimu į sektą.Turėdami tokią atmintinę, jūs daug prasmingiau ir efektyviau galėsite veikti;

– pradėkite bendrauti su panašius atvejus kkonsultuojančia įstaiga. Pradiniame užverbavimo etape greitai gauta ir teisingai panaudota specialistų suteikta informacija, daug ką gali pakeisti;

– jokiu būdu neleiskite daryti sau spaudimo. Nieko nepasieksite imituodami geranorišką požiūrį sektos atžvilgiu arba teigiamą susidomėjimą jos veikla. Todėl nerizikuokite, kad jūsų pačių neįtrauktų į sektą;

– neduokite artimiesiems pinigų, jokių finansinių įsipareigojimų – vis tiek visa tai atiteks sektos kasai, nes sektoms visada reikalingi pinigai “šventiems tikslams” . Geriau dovanokite daiktus, neturinčius ypatingos materialinės vertės, o daugiau asmeninę vertę : pavyzdžiui, jūsų numegztą šaliką, nuotraukų albumą ir pan.;

– jei kulto vadovas reikalauja dokumentų ( pavyzdžiui, gimimo liudijimo ) nepateikite originalų, o pasitenkinkite patvirtintomis kopijomis;

– palaikykite kontaktą su sektai priklausančiais artimaisiais, bet tik su jūsų nustatytomis sąlygomis. Turite aiškiai įsisąmoninti, kad jūsų patarimai ir rūpestis yra nepageidaujami. Tačiau nneleiskite laikyti jūsų nežinioje, palaikykite tvirtus ryšius ( pastovūs skambučiai, laiškai, sveikinimai įvairiomis progomis ir kt. ). Susitikimų ir kitų kontaktų metu daugiau kalbėkite kokia nors neutralia tema, neapsiribokite kalbomis apie sektą ir jos planus. Kalbėkitės apie jūsų bendrus pomėgius, apie mielus vaikystės prisiminimus, šeimos reikalus, muziką ir pan.;

– venkite netikrų draugų ir “profesionalių padėjėjų”, kurie žada už pinigus, iš dalies nelegaliais metodais, grąžinti į jūsų šeimą artimuosius.;

– visada atsiminkite, kad tų pačių problemų pasitaiko ir kitose šeimose, nepriklausomai nuo jų socialinių, kkultūrinių ir religinių pagrindų. Prisijunkite prie tėvų iniciatyvinės grupės. Asmenys, įpareigoti spręsti religines, pasaulėžiūros problemas, suteikia informacijos apie grupes, kuriose galima susipažinti su buvusiais sektų pasekėjais, kuriems pavyko nutraukti su jomis ryšius ;

užimkite tvirtą poziciją. Neslėpkite savo principinio priešiškumo kultui ir jo ideologijai. Atsisakykite išklausyti naujų narių verbavimui naudojamus argumentus. Būkite dėmesingi savo artimiesiems. Leiskite jiems suprasti, kad jūsų meilė nepriklauso nuo tikėjimo ar nuomonių skirtumų.4. 3. Patarimai buvusių kultų narių artimiesiems

Artimiesiems dažniausiai labai palengvėja, kai jų mylimas asmuo nusprendžia palikti kultą. Šeimos narių meilė, supratimas, išklausymas ir švelnumas gali būti didžiulis pagalbos ir sustiprinimo šaltinis buvusiam kulto nariui . Tačiau, besistengdamos padėti, buvusių kultų narių šeimos ne iš blogos valios gali suklysti ir netgi pakenkti asmens reabilitacijai. Reikia atsiminti, jog šeimos taip pat yra kultų aukos, nes neretai destruktyvus kultas padaro psichologinę ar net ir fizinę žalą ne tik daugumai savo narių, bet ir narių šeimoms.

Jei palikusį kultą asmenį apsupa keletas geranoriškų žmonių, kurie mėgina padėti, tačiau nebyliai ar net žodžiais priekaištauja, tokiu atveju reintegravimosi į visuomenę procesas sulėtėja arba visai nevyksta. Priekaištai gali iškilti panašiuose kasdieninių pokalbių klausimuose ar komentaruose: „Žmonės, kurie buriasi į tokias grupes, turi psichologinių problemų“. Tokie teiginiai netiesiogiai sako: „Kažkas su tavim negerai“. Tačiau jjuk nepriklausomai nuo dvasinės ar psichologinės sveikatos kiekvienas asmuo gali būti įtrauktas į kultą.

Pozityvią, globojančią ir kartu skatinančią nepriklausomybę aplinką šeimos gali sudaryti besivadovaudamos šiomis nuostatomis:

– Įsisąmoninkite, kad reabilitacijos procesas gali užtrukti labai ilgai, o kai kurios pasekmės lieka visam gyvenimui.

– Nebūkite priešiški . Tegul buvęs kulto narys palaipsniui atsisako lojalumo kultui bei jo vadovams ir pripažįsta, kad buvo apgaudinėjamas. Neretai tai pareikalauja šiek tiek laiko.

– Nepersistenkite globodami savo artimąjį. Nemėginkite kontroliuoti jo minčių ir veiksmų.

– Atleiskite savo artimam žmogui už skausmą, kurį jis jums suteikė būdamas kulte.

– Skatinkite savarankiškus asmens apsisprendimus.

– Nepamirškite, kad jūsų artimajam pradžioje gali reikėti finansinės paramos, tačiau savo ruožtu skatinkite jo materialinę ir emocinę nepriklausomybę.

Kultai patraukia žmones dėl įvairių priežasčių, tačiau turbūt pirmiausia tuo, kad siūlo savo meilę ir rūpestį tiems, kam to labiausiai reikia . Šeima turėtų stengtis patenkinti buvusio kulto nario emocinius, draugystės, meilės, priklausomybės ir globos poreikius. Perėjime iš kulto gyvenimo, viena sunkiausių problemų yra meilės, draugystės ir rūpesčio, patirtų kulte, ieškojimas. Neretai tokių poreikių patenkinimas kulte būna dirbtinai sustiprintas, iššaukiantis stiprų nario priklausomybės nuo grupės ir jos vadovų jausmą. Todėl ypač svarbu tarp buvusio kulto nario ir jo šeimos užmegzti pasitikėjimo ir meilės santykius.

Šeimai dažnai būna sunku, kai buvęs artimas žmogus dabar yra fiziškai ir emociškai nnutolęs. Dažnai atrodo, kad tai nebe tas asmuo, kurį jūs pažinojote ir mylėjote. Reikia daug laiko ir pastangų, kad viskas vėl grįžtų į savo vietas. Jūs galite parodyti meilę tik priimdami savo mylimo asmens pasikeitimus ir nekaltindami jo už tas pasekmes, kurias jame paliko kultinė patirtis. IV. BAŽNYČIOS POŽIŪRIS Į DESTRUKTYVIUS KULTUS

II Vatikano Susirinkimo Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis deklaracijoje “Nostra aetate” teigiama, kad: “Bažnyčia atmeta bet kokį žmonių nuvertinimą arba prievartavimą dėl rasės, spalvos, padėties ar religijos, kaip svetimą Kristaus dvasiai. Todėl Šventasis Sinodas, eidamas apaštalų Petro ir Pauliaus pėdomis, karštai ragina visus Kristaus tikinčiuosius, kad jų “elgesys tarp pagonių būtų pavyzdingas” ( 1 Pt 2, 12 ), kiek tai įmanoma, ir kad jie, kiek tik galėdami, gyventų taikoje su visais žmonėmis, idant būtų tikri savo dangiškojo Tėvo vaikai” . Kita vertus, kiekviena laisvė ir pakantumas kitiems turi savo ribas. Jeigu kultai ima kelti pavojų visuomenei, apie tikėjimo laisvę negali būti nė kalbos. Neretai destruktyvūs kultai iškelia savąją etiką virš įstatymo ir reikalauja įvairių išimčių, neriboti jų veikimo laisvės. Tačiau įstatymas turi būti visiems vienodas. “Be to, kadangi pasaulietinė visuomenė turi teisę gintis nuo piktnaudžiavimo, kuris gali kilti prisidengus tikėjimo laisvės dingstimi, apsaugoti nuo jo pirmiausia yra pasaulietinės valdžios

pareiga. Tačiau tai ji privalo atlikti ne savivaliaudama ar neteisingai remdama vieną pusę, o laikydamasi teisės nuostatų, atitinkančių objektyvią moralinę tvarką” .

Kadangi neretai tarp destruktyvių kultų narių pasitaiko pavienių ar net masinių savižudybių, geriausiai Katalikų Bažnyčios požiūrį išreiškia penktasis Dekalogo įstatymas “Nežudyk”. Šio įsakymo forma yra trumpa ir vienareikšmiška. Jis gina elementarųjį žmogaus gėrį: gyvybę. Jame kalbama apie savavališką, prievarta paremtą žmogiškojo kraujo praliejimą. Žudymo draudimas apima kiekvieno žmogaus gyvybę. Gyvybė yra Dievo dovana. Kadangi Dievas sukūrė ir palaiko žžmogaus gyvybę, kiekviena gyvybė yra Jo saugoma. Čia kalbama apie gyvybę kaip žmogiškąją ir visuomeninę funkciją.

Savižudybė yra moraliai blogas dalykas, nes ji yra priešinga meilei, kurią žmogus turi teikti pats sau; skriaudžia bendruomenę, kuriai priklausome; tai yra Dievo teisių pasisavinimas, nes žmogus nėra savo gyvybės savininku, o tik vartotoju.

Kiekvienas artimojo ar savo kūno pažeidimas yra nuodėmė. Net valstybė dėl visuotinių tikslų neturi teisės žaloti asmens. Penktam įsakymui priklauso viskas, kas mums patiems gadina sveikatą: girtavimas, nesaikingumas, rūkymas, palaidumas iir t. t. ; visa tai sutrumpina gyvenimą ir yra tam tikras lėtos savižudybės pavidalas.

„Štai! Šiandien padėjau prieš tave gyvenimą ir gerovę, mirtį ir pražūtį. Jei laikysies VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymų, kuriuos šiandien duodu tau, mylėsi VIEŠPATĮ, savo Dievą, eisi jjo keliais, laikysies jo įsakymų, įstatų ir įsakų, tada klestėsi ir tapsi gausus, o VIEŠPATS, tavo Dievas, tave laimins krašte, kurio eini paveldėti” ( Įst. 30, 15 – 16). Be abejo, tarp visų atskirų pašaukimų, kuriuos kiekvienas gauname iš Dievo, vienas yra svariausias ir pirmiausias, bendras visiems žmonėms – tai pašaukimas gyventi. Esame pašaukti tam, kad gyventume, kad savo gyvenimą pragyventume dorai, subrendusiai, kad gyvendami būtume laimingi.

Mes visi esame atsakingi už savo gyvybę prieš jos tikrąjį Šeimininką – Dievą. O atsidėkodami Jam už tai privalome su dėkingumu priimti ir globoti gyvybę, nes tik gyvendamas žmogus gali gerbti savo Kūrėją ir eiti link savo paties išganymo. Mes gyvybę prižiūrime, bet nesame jos šeimininkais, nes ją sukūrė ir tikruoju jos ššeimininku yra Dievas.

Savižudybė – tai bet koks veiksmas, kurio pagalba žmogus sąmoningai, galėdamas pasirinkti gyvenimą, vis dėlto pasirenka mirtį, nors ir nėra tokios būtinybės.

Savižudybė pagal savo prigimtį, intenciją, panaudotas priemones, aplinkybių pasirinkimą, yra nukreipta į pagrindinės moralinės vertybės, kokia yra gyvybė, sunaikinimą. Šitos vertybės sunaikinimas niekad negali būti kažkuo moraliai geru ir visada yra moraliai blogas ir sunkus moralinės normos peržengimas.

Artimi savižudybės sampratai yra bet kokie veiksmai statantys gyvybę į mirties ar sveikatos praradimo pavojų. Žmogaus pagrindinis tikslas yyra gėris, nes p.vz. vartodamas narkotikus jis nori suteikti sau gėrį nuslopindamas skausmą. Nusižudydamas žmogus gali siekti pvz. „suteikti kitiems ramybę nuo jo paties bėdų“ ir pan. Savižudybė taip pat gali išplaukti iš bejėgiškumo, kuris patiriamas norint nugalėti tam tikrą blogį. Daugelio destruktyvių kultų nariai iš gyvenimo pasitraukia vedami aklo pasitikėjimo vadovu, tokiu būdu norėdami greičiau pasiekti “rojų”, aukodamiesi vardan kulto tikslų , o kai kurie, jau palikę kultą, tiesiog nebegali susitvarkyti su nauju gyvenimu, galbūt kankinami sąžinės graužaties dėl savo veiklos būnant kulte. Priežasčių gali būti daugybė, tačiau nėra pateisinimų savižudybei. Šv. Raštas į savižudybę žiūri penktojo įsakymo šviesoje. Nuo pat pirmųjų Biblijos puslapių iki jos pabaigos kalbama apie žmogaus gyvybės neliečiamybę. Niekam neleidžiama žudytis, kadangi penktasis įsakymas yra taip suformuluotas, kad pirmiausia liečia tą, į kurį yra nukreiptas. Tad čia nėra jokių išimčių. Nežudyk – nei savęs, nei kito. Tas, kuris žudosi, iš esmės nužudo žmogų. Be to, neįmanoma suderinti gyvenimo Kristuje su savižudybe.

Sąmoninga savižudybė kaip ir žmogžudystė yra nusikaltimas. Nes toks žmogaus veiksmas atmeta Dievo meilės planą. Savižudybė taip pat yra priešinga savęs meilei, paneigia prigimtinį savisaugos instinktą, yra pabėgimas nuo pareigų išplaukiančių iš teisingumo ir meilės.IŠVADOS

Tikėjimas – prigimtinis dalykas. Visi žmonės kažkuo tiki, net ir ttie, kurie teigia nepripažįstantys jokių religijų. Jų „dievas“ gali būti jų darbas, mokslas, gamta, galų gale – jie patys. Tačiau dauguma žmonių ieško atsakymų į amžinus klausimus, deja, dažnai jų ieško visai ne ten.

Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, yra daugybė netradicinių tikėjimų, skubančių į „pagalbą“ ieškantiems tiesos. Kas blogiausia, žmonės džiaugiasi radę tą „tiesą“ ir šventai ja tiki. „Tiesos“ nešėjų – kultų vadovų nupintas manipuliacijų tinklas pakliuvusiam į jį žmogui gali turėti neigiamų pasekmių ateityje ir ypač neigiamai atsiliepti paauglių psichikos ir asmenybės formavimuisi. Žmogaus laisvė kultuose dažnai būna labai suvaržyta doktrinų, nors pats žmogus tai jaučia labai retai, nes jo sąmonė ir budrumas būna tarsi užhipnotizuoti: „Prieštaraujančius tikėjimus ar pažiūras pasąmonė vienus nuo kitų taip izoliuoja, kad individo sąmonė tų prieštaravimų jau neberegistruoja“ .

Viena iš pagrindinių problemų yra tai, kad grupių nariams gali kilti depresija, mintys apie savižudybę. Besilankantys bendruomenės susirinkimuose, rizikuoja savo psichine ir fizine sveikata ar net gyvybe.

Daugelyje kultų, norint įveikti nesėkmes, nuodėmes, silpnybes, nevalia jų “išpažinti”, t. y. ištarti ar net galvoti apie tai. Visa tai stumia žmogų į kovą su savo mintimis, užtveria galimybę gauti pagalbą iš šalies. Minčių, jausmų ir kūno kontroliavimas laikomas keliu į tobulumą. Savaime suprantama, kad jautresni žmonės nepajėgia išlaikyti ššios izoliacijos ir spaudimo, kas gali atvesti žmogų prie savižudybės slenksčio. Įtakos turi ir vadovų įskiepytos fobijos, kai kuriuose kultuose praktikuojama narkotinė priklausomybė, baimė palikti kultą ir kiti aspektai.

Darbo pradžioje išsikėliau sau tikslą – išanalizuoti destruktyvių kultų keliamą pavojų žmonių gyvybei. Manau, kad iki galo išnagrinėti šią temą yra neįmanoma, nes destruktyvių kultų yra daug ir įvairių. Mes galime daryti išvadas iš to, kokią informaciją apie juos gauname. Bet juk yra daugybė kultų, kurių veikla net neužregistruota, daugelis iš jų galbūt dar tik pradeda veikti, apie kitus apskritai nėra informacijos, nes jie veikia prisidengę įvairių organizacijų vardais. Ir niekada negalima žinoti, kokie nauji pavojai laukia kultų narių. Mano atliktas tyrimas supažindina tik su kelių pavojingų religinių organizacijų veikla, jų yra žymiai daugiau. Tačiau ir tiek užtenka, kad galima būtų susidaryti nuomonę apie jų grėsmę visuomenei. Todėl dabar, apibendrindama savo darbą, pabandysiu pateikti pagrindines išvadas, kurios atsakytų į darbo pradžioje iškeltus uždavinius:

1. Išanalizavus pirmoje dalyje pateiktų sektų veiklą, matyti, kokios pavojingos visuomenei yra ekstremistiškai nusiteikusios religinės grupės, ir kad jų atžvilgiu negali būti jokių kalbų apie tikėjimo laisvę, nes tokie „tikėjimai“ savo esme yra amoralūs, dažnai arti nusikaltimo ribos, o neretai ją net peržengia.

2. Panašių į Deividą Korešą, Asaharą

ar kitų „mesijų“ ir „apaštalų“ pasekėjai paprastai būna ne tik naivūs, patiklūs žmonės, bet dažnai ir iškreiptai emocingi, kartais netgi psichiškai liguisti asmenys, kurie pasiruošę bet kokiam beprotiškam žingsniui. Dėl to, siekiant išvengti tragedijų, reikia ypatingo atsargumo, takto ir kantrybės.

3. Pagrindinės priežastys, dėl kurių daugelis neįstengia palikti kultų, yra vadovų daromas spaudimas, grasinimai nariams ir jų artimiesiems, sukeliamos baimės, narkotikų panaudojimo būdu sukelta priklausomybė kulto bendruomenei.

4. Destruktyvūs kultai kelia grėsmę ne tik į jų veiklą įsitraukusiam asmeniui, bet ir visuomenei. KKultų įtaka jų nariams gali sukelti psichines problemas, galinčias paskatinti savižudybei. O taip pat aklas paklusimas vadovui, proto ir asmenybės kontrolė gali paversti iš pažiūros taikias religines organizacijas teroristinėmis grupuotėmis.

5. Bažnyčios požiūrį į destruktyvių kultų veiklos pasekmes geriausiai atspindi penktasis Dekalogo įstatymas „Nežudyk“ bei II Vatikano Susirinkimo nutarimai,. kuriuose minimos religinės laisvės ribos.

Destruktyvių kultų veikla ir pasekmės jų nariams, kurios neretai būna paskutinėmis pasekmėmis jų gyvenime, verčia susimąstyti ir būti atsargiems tiems, kurie dar tik renkasi savo tikėjimo kelią. Mūsų, kkaip krikščionių pareiga yra padėti paklydusiems atrasti tikrąjį kelią, parodyti nuo jo sklindančią šviesą, ištraukti iš tamsos, kuri aptemdžiusi jų akis ir protus. Tai sunki užduotis, bet tokia mūsų, kaip Dievo vaikų pareiga – mes privalome padėti vieni kitiems, nes vvisi esame vieno Tėvo vaikai. Krikščionybė neatstumia nei vieno žmogaus, net jei jis ir būtų vaikščiojęs klystkeliais, kuriais veda kultų vadovai. Kristus priėmė ir mylėjo visus. Jis kalbėjo: “Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas” (Jn 14, 10). Svarbiausia eiti tuo Keliu ir nepasukti į šalį. Krikščioniškas tikėjimas pagrįstas viltimi, todėl, kad ir kaip bebūtų susiskaldžiusi visuomenė tikėjimo atžvilgiu, visada lieka viltis, kad ateis diena, kai visi seks tik vienu Ganytoju – Kristumi.