Tarptautinės sutartys
Paveikslų sąrašas
1.1 paveikslas. Lietuvos Respublikos sutartys, sudarytos 1990 – 2002 metais 17
1.2 paveikslas. Tarptautinės sutartys, kurių dalyve yra Lietuvos Respublika 1990 – 2002 metais 23
ĮVADAS
Tarptautinės sutartys šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje traktuojamos kaip pagrindiniai šios savarankiškos teisės sistemos šaltiniai. Ne tik pastebimai išaugo tarptautinių sutarčių skaičius, bet kai kurios tarptautinės sutartys kodifikavo tarptautinės teisės šakas: tarptautinę jūrų teisę, diplomatinę teisę, konsulinę teisę, tarptautinę sutarčių teisę ir kitas. Išaugo ir tarptautinių sutarčių, kurių šalimi tapo atgavusi nepriklausomybę Lietuvos Respublika, skaičius.
Tarptautinių sutarčių teisė, kaip ir ttarptautinės teisės šaka, reglamentuoja įvairius su tarptautinėmis sutartimis susijusius klausimus: tarptautinių sutarčių sudarymo, tarptautinių sutarčių negaliojimo, sutarčių registravimo, skelbimo ir kitus klausimus. Visi šie klausimai yra nagrinėjami tarptautinės teisės doktrinoje. Kiek mažiau yra išnagrinėtos konkrečių valstybių požiūris į tarptautinių sutarčių taikymą.
Ilgą laiką Lietuvos valstybėje buvo matyti įvairių tarptautinių sutarčių klausimų doktrinos spragos. Tiesa, per paskutinius penkerius metus pasirodė įvairaus lygio mokslinių darbų, iš kurių visų prima reiktų paminėti Eglės Radušytės 2001 metais apgintą socialinių mokslų daktaro disertaciją „Tarptautinės sutartys Lietuvos RRespublikos teisinėje sistemoje“. Teritorinius tarptautinių sutarčių galiojimo aspektus Lietuvos Respublikos baudžiamojoje teisėje išnagrinėjo Andrius Nevera socialinių mokslų daktaro disertacijoje „Valstybės baudžiamosios jurisdikcijos principai ir jų įtvirtinimas Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse“. Straipsnių tarptautinių sutarčių klausimais yra parengę prof. P. Kūris, prof. VV. Vadapalas, prof. S. Katuoka, doc. D. Jočienė, dr. E. Radušytė. Tačiau tenka pažymėti, kad dar labai trūksta darbų, kuriuose būtų detaliai analizuojamas Lietuvos valstybės požiūris į tarptautines sutartis bei Lietuvos valstybės tarptautinių sutarčių taikymo praktiką, taip pat 1999m. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo nuostatas.
Baigiamojo darbo tikslas: išanalizuoti Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių sudarymo procesą, apžvelgti šios teisės šakos padėtį Lietuvoje bei aptarti perspektyvas.
Uždaviniai:
1. apžvelgti Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių šaltinius;
2. išnagrinėti sutarties sudarymo procesą;
3. išanalizuoti Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutartį.
Savo darbe naudojau šiuos mokslinio tyrimo metodus:
Teisės aktų analizė;
Literatūros šaltinių analizė;
Metaanalizė.
Darbą sudaro keturios dalys. Pirmojoje dalyje pateikiamos bendrosios tarptautinių sutarčių nuostatos: tarptautinės sutarties sąvoka, forma, turinys bei pagrindiniai tarptautinių sutarčių šaltiniai. Antrojoje dalyje analizuojamas Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių sudarymas, kurį reguliuoja tiek ttarptautinės teisės, tiek ir Lietuvos Respublikos teisės aktai. 1969 m. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės ( nuo 1992 m. vasario 14 d. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė) reglamentuoja tarptautinių sutarčių sudarymą su užsienio valstybėmis, o sutarčių sudarymą su tarptautinėmis organizacijomis – 1986 m. Vienos konvencija dėl sutarčių tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų arba tarp tarptautinių organizacijų teisės ( ši Konvencija dar nėra įsigaliojusi, tačiau faktiškai ji įtvirtino tarptautines paprotines normas dėl tarptautinių organizacijų sudaromų tarptautinių sutarčių, todėl būtų galima tteigti, kad Lietuvos Respublikai sudarant sutartis su tarptautinėmis organizacijomis minėtosios Konvencijos nuostatų turėtų būti laikomasi, nors prie šios Konvencijos Lietuva nėra prisijungusi). Šios Konvencijos reguliuoja tarptautinių sutarčių sudarymo klausimus, o Lietuvos Respublikos teisės aktai nustato vidinius teisinius tarptautinėms sutartims keliamus reikalavimus. Taip pat tarptautinės sutarties teksto rengimas, patvirtinimas ir autentiškumo nustatymas. Analizuojami Lietuvos Respublikos sutikimo laikyti tarptautinę sutartį įpareigojančia išreiškimo būdai. Trečiojoje dalyje aptariu tarptautinės sutarties pakeitimo, nutraukimo galimybes bei veikimo sustabdymą. Ketvirtojoje dalyje – Lietuvos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą sutarties analizė, kurios tikslas buvo supažindinti su Lietuvos stojimo į Europos Sąjunga sutartimi, kuri Lietuvos Respublikai tapus ES nare, padarys esminius pasikeitimus tarptautinių sutarčių teisės srityje. Taip pat trumpai aptarti Stojimo sutarties struktūrą.
1. BENDROSIOS TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ NUOSTATOS
1. 1. Tarptautinės sutarties sąvoka ir prigimtis
Doktrinoje nėra vieningo tarptautinės sutarties apibrėžimo, skirtingi autoriai akcentuoja skirtingus tarptautinės sutarties požymius. Istoriniai bandymai apibrėžti sutarties sąvoką buvo šie:
1. 1928 m. Havanos konvencija dėl tarptautinių sutarčių;
2. 1936 m. Harvardo Universiteto konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės;
3. 1966 m. Tarptautinės teisės komisijos projektas;
4. 1969 m. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės;
5. 1986 m. Vienos konvencija dėl sutarčių tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų arba tarptautinių organizacijų teisės;
6. 1978 m. Vienos konvencija dėl valstybių teisių tarptautinių sutarčių atžvilgiu perėmimo.
1969 mmetų Vienos konvencijos 2 straipsnio 1a punktas pateikia bendrą tarptautinės sutarties, sudarytos tarp valstybių, apibrėžimą: „Sutartis – tai raštu tarp valstybių sudarytas tarptautinis susitarimas, kuriam taikomos tarptautinės teisės normos, įtvirtintos viename ar keliuose susijusiuose dokumentuose, nesvarbu, koks būtų to susitarimo pavadinimas“
Čia, pirmiausia, reikia padaryti išlygą, kad tarptautiniai susitarimai gali būti sudaromi ir žodžiu ( taip vadinami „džentelmeniški susitarimai“ – gentelmen’s agreement ). Nors 1969 metų Vienos konvencija jiems netaikoma, tačiau tai, kaip nurodoma konvencijos 3 straipsnio a punkte, neliečia „šių susitarimų teisinės galios“. Tokie susitarimai dažniausiai pasiekiami derybų metu ir paprastai nefiksuojami raštu. „Džentelmeniški susitarimai“ paprastai neturi privalomojo teisinio pobūdžio. Juos sudarę asmenys, be abejo, turi teisę sudaryti susitarimus savo valstybių vardu, tačiau sudarydami tokį susitarimą, jie ketina jį vykdyti tik kaip garbės ir geros valios ( Bona fibes ) reikalą. „Iš tikrųjų šie aktai, kuriuos anglosaksų doktrina vadina gentlemen’s agreements arba non – bindings agreements (neprivalomi susitarimai), yra ne kas kita, kaip nesutartino pobūdžio, tačiau šalių suderinti aktai”.[ 23, psl.123]
Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties apibrėžimas:
1991 m.Lietuvos Respublikos įstatymas “Dėl tarptautinių sutarčių” pateikia tokį tarptautinės sutarties apibrėžimą: “Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis yra susitarimas, kurį raštu sudaro Lietuvos Respublika su užsienio valstybėmis arba tarptautinėmis organizacijomis nepriklausomai nuo susitarimo pavadinimo”.
1999 m. įstatymas ddėl tarptautinių sutarčių teisės: “Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis – tarptautinės teisės principų ir normų reglamentuotas susitarimas, kurį raštu sudaro Lietuvos Respublika su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, nesvarbu, koks sutarties pavadinimas ir ar sutartį sudaro vienas, du ar keli tarpusavyje susiję dokumentai”.
Tarptautinė sutartis yra valstybių ar kitų tarptautinės teisės subjektų susitarimas, kuriuo nustatomi jų tarptautiniai įsipareigojimai. Tokiems tarptautiniams susitarimams pavadinti jie gali pasirinkti labai įvairius pavadinimus. Praktikoje tarptautinės sutartys vadinamos sutartimis, susitarimais, konvencijomis, protokolais, kompromisais, memorandumais, apsikeitimais, notomis ar laiškais ir pan.; anksčiau kartais buvo naudojamas traktato pavadinimas. Kartais pasirenkamas pavadinimas, gana tolimas nuo sutarties semantinės prasmės: deklaracija, komunikatas ir pan. Tarp sutarčių pavadinimų nėra jokios gradacijos: šalių pasirinktas pavadinimas „sutartis“ vietoje pavadinimo „susitarimas“ visiškai nereiškia, kad sutarties tarptautiniai įsipareigojimai bus „aukštesni“ už susitarimo įsipareigojimus. Be abejo, tam tikroms tarptautinių sutarčių rūšims labiau būdingi tam tikri pavadinimai. Taip, pvz., Jungtinių Tautų rėmuose sudaromoms universalioms sutartims įprastai naudojamas pavadinimas „konvencija“ ( pvz.; 1969 metų Vienos konvencija dėl Tarptautinių sutarčių teisės, 1982 metų Jungtinių Tautų konvencija dėl jūrų teisės it t.t.), tačiau pavadinimas „konvencija“ kartais naudojamas ir dvišalėse sutartyse. Pavyzdžiu gali būti 1992 metų Lietuvos Respublikos ir Kinijos Liaudies Respublikos konsulinė konvencija. „Kompromisu“ vadinamos tarptautinės sutartys, kuriomis dviejų valstybių konkretus
ginčas perduodamas spręsti arbitražui ar tarptautiniam teismui. „Protokolu“ paprastai vadinama tarptautinė sutartis, kuri papildo kitą sutartį, pvz.; 1977 metų Papildomas protokolas 1949 metų rugpjūčio 12 dienos Ženevos konvencijoms, liečiantis tarptautinius ginkluotus konfliktus ( Protokolas I ). Protokolas taip pat gali būti ir sutarties priedas. Tokiu atveju jis yra sudėtinė pagrindinės sutarties dalis, jeigu pastaroji nenumato kitaip. Derybų susitikimo protokolas paprastai nėra tarptautinė sutartis ( nebent turinyje yra valstybių tarptautinių įsipareigojimų ir jį pasirašę asmenys turėjo įgaliojimus sudaryti sutartį).
Paprastai manoma, kad kkomunikatas ( communique) arba pranešimas spaudai nėra tarptautinė sutartis. Jame paprastai pranešama apie derybų rezultatus.
Reikia pabrėžti, kad tarptautine sutartimi galima laikyti tik tokį susitarimą, kurio šalys ketina sukurti ir sukuria tarptautinius įsipareigojimus. Ketinimas sukurti tarptautinius įsipareigojimus turi būti aiškus. [ 15, psl. 119].
Ne bet koks tarptautinis susitarimas yra tarptautinė sutartis. 1969 metų Vienos konvencijos 2 straipsnio 1a punkte apibrėžiančiame tarptautinę sutartį panaudotas išsireiškimas „reguliuojamas tarptautinės teisės tarptautinis susitarimas“ reiškia, kad turime omenyje tik tarptautinės viešosios teisės sutartys. Privatinės teisės kontraktas nnegali būti laikomas tarptautine sutartimi.
Pagal Vyriausybės 1992 metų sausio 7 d. nutarimą Nr. 5 „Dėl Lietuvos Respublikos Įstatymo dėl tarptautinių sutarčių įgyvendinimo tvarkos“ Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis nelaikomi tarptautiniai susitarimai, sudaromi ministerijų ( Vyriausybės įstaigų) vardu, jeigu jie:
• Nenumato įsipareigojimų kitoms mministerijoms ( Vyriausybės įstaigoms ) arba įsipareigojimų, kuriuos vykdant turi tiesiogiai dalyvauti šios ministerijos ( Vyriausybės įstaigos), valstybinės tarnybos bei organizacijos;
• Reikalingi finansavimo, kurį gali užtikrinti pačios susitarimus sudarančios ministerijos ( Vyriausybės įstaigos);
• Yra užsienio kontraktai.
Reikia manyti, kad 1992 metais, ryšium su plačia užsienio valstybių technine ir metodine pagalba per savo ministerijas Lietuvos ministerijoms, tokios kategorijos tarptautinių susitarimų – kontraktų įtvirtinimas Lietuvos teisėje būtinas. Panaši kategorija žinoma ir kitų valstybių praktikoje. Tačiau Lietuvos praktika parodė, kad šia nuostata kartais buvo naudojamasi sudaryti tarptautinėms sutartims apeinant įstatymo nustatytą tarptautinių sutarčių sudarymo praktiką. Ar, pavyzdžiui, susitarimas tarp gynybos, vidaus reikalų ministerijų, saugumo tarnybų, muitinių ir pan. valstybei niekada „nesukuria tarptautinių įsipareigojimų“? Tai liečia visas ministerijas ir Vyriausybės įstaigas. Ministerija ar Vyriausybės įstaiga santykiuose ssu kitomis vyriausybinėmis institucijomis ( organais) yra aukščiausia šakinė ( funkcinė) valstybinio valdymo institucija, o ne privatinės teisės subjektas, ir todėl tokiuose santykiuose negali veikti savo vardu ir sukurti tarptautinius įsipareigojimus tik sau. Tai, kad atskiros ministerijos nuostatai gali suteikti jai galimybę sudaryti susitarimus su kitų valstybių institucijomis, dar nereiškia, jog ši ministerija turi teisę sudaryti tarptautines sutartis net jos veiklos sferoje. Todėl ji turi turėti savo valstybės įgaliojimus.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 1995 metų spalio 17 dienos nutarime “ Dėl LLietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 7 straipsnio ketvirtosios dalies ir 12 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nurodė, kad „tarptautiniai tarpžinybiniai susitarimai ( sutartys ) „neturi teisės šaltinio galios nei tarptautinės teisės, nei Lietuvos Respublikos teisės požiūriu.( Konstitucinis teismas nurodė: „Reikia pažymėti, kad Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra išskirta atskira tarptautinių tarpžinybinių susitarimų (sutarčių) kategorija), tačiau Vyriausybės 1992 m. sausio 7d. nutarimo Nr. 5 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo dėl tarptautinių sutarčių įgyvendinimo tvarkos“ 11 punkte ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento 134 punkte kalbama apie tarptautinius susitarimus, sudaromus ministerijų ar Vyriausybės įstaigų vardu. Praktiškai tai dažniausiai yra ministerijų ir Vyriausybės įstaigų susitarimai dėl bendradarbiavimo su atitinkamomis užsienio valstybių įstaigomis. Tokie susitarimai nesukuria Lietuvos Respublikai tarptautinių įsipareigojimų ir todėl nėra tarptautinės sutartys. Vienos konvencijos 2 str. 1a punkto prasme: „.sutartis“ reiškia tarptautinį susitarimą sudarytą tarp valstybių rašytine forma ir reguliuojamą tarptautinės teisės.“. Teiginys „sudarytą tarp valstybių“ reiškia, kad tarptautinę sutartį gali sudaryti tik asmenys, turintys nuolatinius arba ad hoc įgaliojimus atstovauti valstybei. Vienos konvencijos 8 straipsnyje šiuo klausimu nustatyta: „Aktas dėl sutarties sudarymo, atliktas asmens, kuris negali būti laikomas įgaliotu atstovauti valstybei šiuo tikslu, neturi teisinių pasekmių, jeigu vėliau tokio akto ši valstybė nepatvirtina“. Tuo tarpu minėtiems susitarimams nereikia specialių įįgaliojimų, taigi jie neturi teisės šaltinio galios nei tarptautinės teisės, nei Lietuvos Respublikos teisės požiūriu). Nors ši išvada yra teisinga, ji minėtų susitarimų teisinės galios problemos neišsprendžia. Kaip žinia, aukščiau nurodytas 1992 metų sausio 7 d. Vyriausybės nutarimas kvalifikuoja šiuos susitarimus kaip kontraktus. Teisinės kontrakto pasekmės yra gerai žinomos. Tačiau nagrinėjami susitarimai išeina už kontrakto ribų, – jie sudaromi tarp skirtingų valstybių ministerijų, t.y. viešosios teisės subjektų. Jų teisinės pasekmės tiesiogiai liečia valstybių tarptautinius santykius. Tai, kad atskiros ministerijos nuostatai gali nustatyti galimybę šiai ministerijai sudaryti susitarimus su kitų valstybių institucijomis, dar nesuteikia šiai ministerijai teisės sudaryti tarptautines sutartis net jos veiklos srityje.
Taigi išvada gali būti viena – Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje nėra ypatingos tarptautinių sutarčių rūšies – „tarptautinių tarpžinybinių susitarimų ( sutarčių)“. Jeigu Lietuvos Respublikos ministerija ar Vyriausybės įstaiga sudaro tarptautinį susitarimą su atitinkama užsienio valstybės ministerija ar Vyriausybės įstaiga, ji turi laikytis visų reikalavimų, keliamų Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, t.y. Vyriausybė turi suteikti jai įgaliojimus derėtis dėl tokios sutarties it ją sudaryti, šios sutartys turi būti registruojamos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių registre Užsienio reikalų ministerijoje. [ 16, psl. 128].
Tarptautinės teisės požiūriu nėra svarbu, kaip formuluojama tarptautinė sutartis: ar ji sudaroma tarp valstybių, tarp vyriausybių ar net tarp skirtingų vvalstybių ministerijų. tokio pobūdžio žodinės formuluotės nėra svarbios, nes svarbiausias tarptautinės sutarties skiriamasis bruožas yra tas, kad ji nustato tarptautinės teisės subjektų įsipareigojimus pagal tarptautinę teisę. Taip pat yra „nesvarbu, koks valstybės organas sudarė tarptautinę sutartį ( valstybės vadovas, vyriausybės vadovas, užsienio reikalų ministras ir pan.), tarptautinės sutarties subjektas yra valstybė. Svarbu, kad tarptautinę sutartį sudarytų asmuo, galintis atstovauti sudarant tarptautinę sutartį savo valstybei, tarptautinei organizacijai ar kitam tarptautinės teisės subjektui.
Tarptautinė sutartis gali būti sudaryta iš kelių dokumentų : apsikeitimo notomis, laiškais, telegramomis. Tokia tarptautinės sutarties forma yra gana paprasta ir dažnai naudojama praktikoje. Notos, kuriomis apsikeičiama, paprastai yra identiškos notos, t.y. atsakomoji nota pakartoja gautos notos turinį ir nurodo, kad toks yra susitarimo turinys. [ 6]
1969 metų Vienos konvencija dėl sutarčių teisės 13 straipsnis ( sutikimas dėl tarptautinės sutarties privalomumo apsikeičiant dokumentais, sudarančiais sutartį) nustato: „Valstybių sutikimas dėl privalomumo tarptautinės sutarties, sudarytos iš dokumentų, kuriais jos apsikeitė, laikomas išreikštu, kai:
• šie dokumentai numato, kad apsikeitimas jais turės tokias pasekmes;
• kitu būdu nustatyta, kad šios valstybės susitarė, kad apsikeitimas dokumentais turės tokias pasekmes.
1.2. Pagrindiniai tarptautinių sutarčių šaltiniai ir rūšys
Pagrindiniai tarptautinių sutarčių teisės principai ir normos yra kodifikuoti dviejuose universaliose sutartyse : 1969 metų Vienos konvencijoje dėl sutarčių teisės ( Lietuva dalyvauja )
ir 1986 metų Vienos konvencijoje dėl sutarčių, sudaromų tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų bei tarptautinių organizacijų ( Lietuva nedalyvauja).
Pagrindiniai Lietuvos tarptautinių sutarčių teisės šaltiniai:
– 1999 m. birželio 22 d. LR Tarptautinių sutarčių įstatymas;
– 2001 m. spalio 1 d. LR Vyriausybės nutarimas dėl tarptautinių sutarčių rengimo ir sudarymo tvarkos patvirtinimo;
– 1995 m. sausio 24 d. LR Konstitucinio teismo išvada “dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4,5,9,14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo LR Konstitucijai”;
– 1995 m. spalio 17 d. LR KKonstitucinio teismo nutarimas “dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ”dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių” 7 straipsnio ketvirtosios dalies ir 12 straipsnio atitikimo LR Konstitucijai”.
1986 metų Vienos konvencijoje dėl sutarčių, sudaromų tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų bei tarptautinių organizacijų skirta valstybių ir tarptautinių ( tarpvyriausybinių) organizacijų bei pačių tarptautinių organizacijų sutartims reguliuoti ir išplečia joms „iš esmės tas pačias mutatis mutandis ( su atitinkamais pakeitimais) normas, kurios taikomos sutartims tarp valstybių pagal 1969 metų Vienos konvenciją“ [ 23, psl. 121]. Todėl yra svarbu iišnagrinėti pirmiausia 1969 metų Vienos konvencijos nuostatas, ir ypač dėl to, kad 1986 metų Vienos konvencija gali dar negreitai įsigalioti. Čia taip pat reikėtų pasakyti, kad kiekviena valstybė gali sudaryti tarptautines sutartis (1969 metų Vienos konvencijos 6 str. ), tuo ttarpu tarptautinės organizacijos kompetenciją sudaryti tarptautines sutartis reguliuoja šios organizacijos normos ( 1986 m. Vienos konvencijos 6 str.). Tarptautinių sutarčių sudarymą, vykdymą, nutraukimą it t.t. taip pat reguliuoja tarptautiniai papročiai; tai patvirtina 1969 bei 1986 metų Vienos konvencijos preambulės, kuriose nurodoma, kad „tarptautinės privatinės teisės normos tebereguliuoja klausimus, nesureguliuotus šios konvencijos nuostatomis“.
Atskiros valstybės vidaus teisė taip pat gali reguliuoti šios valstybės organų ir pareigūnų kompetenciją sudaryti ir vykdyti šios valstybės tarptautines sutartis. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 2 punktas nustato, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas „pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti“, 138 straipsnis nustato kategorijas Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, kurias ratifikuoja ir denonsuoja Seimas, o taip pat, kad ratifikuotos sutartys yra Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. KKonkretūs Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių sudarymo ir taikymo vidaus teisiniai santykiai reguliuojami 1999 metų birželio 22 dienos Lietuvos Respublikos Įstatyme dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių , o taip pat kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Reikia pastebėti, kad daugelio kitų valstybių vidaus teisė yra mažiau detali šiuo atžvilgiu ir apsiriboja šių valstybių pagrindinėmis konstitucinėmis nuostatomis. Tokia padėtis gali būti aiškinama tuo, kad daugelio šalių vidaus teisės požiūriu tarptautinių sutarčių sudarymas, jų vykdymas ir t.t. yra vykdomoji veikla ir čia pakanka suteikti vvykdomiesiems organams bendrą kompetenciją. Kita vertus, valstybės tarptautinių sutarčių sudarymas pirmiausia liečia valstybės užsienio politiką, o jo detalus reguliavimas vidaus teisės normomis vargu ar tikslingas. Pagaliau, tarptautinės sutartys yra pirmiausia tarptautinės teisės reguliavimo dalykas, ir šiuo atveju 1969 metų Vienos konvencijos dėl sutarčių normos yra pakankamai konkrečios.
Tarptautinių sutarčių rūšys. Tarptautinių sutarčių praktika tokia plati, kad vargu ar būtų įmanoma išvardinti visas galimas tarptautinių sutarčių rūšis, todėl paminėsiu tik svarbiausias iš jų.
Pagal sutarties šalių skaičių tarptautinės sutartys gali būti suskirstytos į dvišales ir daugiašales. Daugiašalės savo ruožtu skirstomos į universalias ( bendrąsias) ir lokalines ( grupines). Universaliomis laikomos sutartys, sudarytos Jungtinių Tautų rėmuose.
Lokalinės ( grupinės) tarptautinės sutartys turi apibrėžtą dalyvių ratą. Taip, pvz., 1950 metų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ( 66 str. 1 d.) nustato, kad ši konvencija atvira pasirašyti Europos Tarybos nariams. Lokalinės sutartys paprastai yra uždaros, ir kitos valstybės gali būti pakviestos tik bendrų tokios sutarties dalyvių sutikimu. Pvz.; 1949 metų Šiaurės Atlanto Sutarties ( NATO sutarties) 10 str. numato, kad „Šalys gali bendru jų susitarimu pakviesti bet kurią kitą Europos valstybę, galinčią vykdyti šios sutarties principus ir prisidėti prie saugumo Šiaurės Atlanto zonoje, prisijungti prie šios sutarties“.
Tarptautinės sutartys gali būti klasifikuojamos pagal jų oobjektus. Išskiriamos politinės ( sąjungos, taikos, draugystės ir bendradarbiavimo ir pan.) bei ekonominės ( laisvos prekybos, techninės pagalbos, paskolų, žvejybos ir pan.) sutartys. Toks skirstymas yra labai sąlyginis, nes sunku įsivaizduoti „nepolitinę“ sutartį tarp valstybių.
Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys pagal Lietuos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio nuostatas pirmiausia gali būti suskirstytos į sutartis, kurios gali būti ratifikuotos ir sutartis, kurioms nereikia ratifikavimo. Toks skirstymas turi šias pasekmes Lietuvos Respublikos teisėje:
1. Sutartys, reikalaujančios Seimo ratifikacijos, negali būti sudarytos, nenumatant jose ratifikavimo sąlygos ar sąlygos, kad sutarčiai įsigalioti šalys atliks reikalingas konstitucines procedūras ( tai šių sutarčių sudarymo ir įsigaliojimo esminė konstitucinė sąlyga);
2. „Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“ ( Konstitucijos 138str. 3d)
3. Seimo ratifikuotos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys turi įstatymo galią.;
4. Šias sutartis nutraukti ar sustabdyti jų vykdymą turi teisę Lietuvos Respublikos Seimas ( be abejo, bet kokią sutartį galima nutraukti ar sustabdyti tik tarptautinės teisės ar pačios sutarties nustatomais pagrindais).
1.3. Tarptautinių sutarčių forma ir turinys. Ikisutartiniai santykiai
Dauguma konvencijų ir kitų tarptautinių sutarčių teisės šaltinių vienu ar kitu aspektu aptaria ir sutarties formos klausimus.
Tarptautinės, kaip ir nacionalinės, sutarčių teisės šaltiniams būdingas konsensualinio principo įtvirtinimas. Pvz., 1980m. Vienos konvencijos 11 straipsnis nustato nesant reikalaujama, kad tarptautinio pprekių pirkimo – pardavimo sutartis būtų sudaryta ar patvirtinta rašytine forma arba turėtų atitikti kokį kitą formos reikalavimą. Jos sudarymo faktas gali būti įrodinėjamas bet kokiomis įrodinėjimo priemonėmis, tarp jų ir liudytojų parodymais. Tačiau, remiantis Konvencijos 96 str., valstybė, ratifikuodama Konvenciją, gali pareikšti netaikysianti šio straipsnio.
Konvencijos 29 str. numato, kad rašytinė sutartis, kurioje yra sąlyga, reikalaujanti bet kokį sutarties pakeitimą ar nutraukimą šalių susitarimu įforminti rašytine forma, negali būti pakeista ar nutraukta kitokia forma. Tačiau šalies elgesys gali užkirsti kelią remtis šia sąlyga tokia apimtimi, kokia kita šalis pasikliovė tokiu elgesiu. Konvencijoje naudojama “rašytinės sutarties” sąvoka apima ir teleksu siunčiamą pranešimą ar telegramą ( Konvencijos 13 str.)
Rašytinė sutarties forma nėra būtina ir pagal 1983 m. Ženevos konvenciją, reguliuojančią atstovavimo santykius, sudarant tarptautinio prekių pirkimo – pardavimo sutartis ( Konvencijos 11str. ).
Lietuvos nuostata laikytis formalių reikalavimų matyti ratifikuojant tarptautines konvencijas. Pvz., Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1980 m. Vienos konvenciją su išlyga, kad Lietuvai neprivalomas konvencijos 11 straipsnis, leidžiantis žodžiu sudaryti prekių pirkimo – pardavimo sutartį. Vargu ar tokios išlygos reikia. Nesilaikant paprastos privalomos rašytinės sutarties formos, kyla dvejopų teisinių padarinių – materialinių ir procesinių. Sutartis, sudaryta nesilaikant įstatymų įsakmiai nustatytų reikalavimų, yra negaliojanti. Šiuo atveju irgi svarbu, kad padarinius nustatytų tik
įstatymas, o ne poįstatyminiai aktai.
Šalys, sudarydamos, sutartį, susitaria dėl tarpusavio teisių ir pareigų, jų vykdymo būdo terminų, ginčų sprendimo būdų, sutartiniams santykiams taikytinos teisės ir daugelio kitų dalykų. Kiekvienas susitarimas dėl šalių tarpusavio teisių, pareigų, kitais su sutartimi ir jos vykdymu susijusiais klausimais yra vadinamas sutarties sąlyga. Sutarties sąlygų visuma sudaro sutarties turinį.
Šiuolaikinė sutarčių teisė, pripažindama laisvės principą, kartu nustato ir jo ribas. Šalių teisė nustatyti sutarties turinį yra sudedamoji sutarties laisvės principo dalis. Pripažįstant šią šalių teisę, kartu egzistuoja iimperatyvios teisės normos, nustatančios ribas, kurių šalys negali peržengti. Daugumos užsienio valstybių sutarčių teisė atsisakė klasikinei sutarčių teisei būdingo indiferentiškumo sutarties turiniui. Standartinės sutartys tapo kasdieniniu reiškiniu. Tai reiškia,kad sutartis lemia vienos šalies valia. Tokiomis sąlygomis ir privataus silpnesnės šalies intereso, ir viešojo intereso apsauga reikalauja nustatyti tam tikrus kriterijus, kurių sutartį rengianti šalis negali nepaisyti. Privataus ir viešojo intereso pasauga pateisina valstybės kišimąsi į sutartinius santykius. Sutarties turinį kontroliuoja ne tik imperatyvios teisės normos. Labai svarbus vaidmuo tenka teismui: ttik tinkamai taikydamas sąžiningumo, protingumo, teisingumo kriterijus, teismas sugebės kontroliuoti sutarties turinį. Antra vertus, nederėtų pamiršti ir kitų sutarties turinio kontrolės būdų. Teismas kontroliuoja jau sudarytos sutarties turinį. Tačiau svarbiau yra prevencinė veikla, užkertant kelią įtraukti į sutartį nesąžiningas, diskriminacines ssąlygas. Šį darbą jau turi dirbti kitos institucijos; vartotojų teisių gynimo tarnybos, konkurencijos institucijos ir pan. Užsienio valstybių praktikos pavyzdžiu Lietuvoje būtų galima iš esmės pakeisti šių institucijų kompetenciją ir veiklos sritis bei formas [ 23, 129].
Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 561 straipsnis numato, kad ikisutartiniai šalių santykiai privalo būti sąžiningi. Šalis, kuri pradėjo derybas ar elgiasi jose nesąžiningai, privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Derybos pripažįstamos pradėtos ar vedamos ar vedamos nesąžiningai priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, kai šalis:
• Žino ar turi žinoti esant aplinkybių, darančių sutartį negaliojančia, bet jų kitai šaliai nepraneša;
• Neatlieka ar netinkamai atlieka pareigą atskleisti informaciją;
• Dėl tos pačios sutarties sudarymo lygiagrečiai derasi su keliais kontrahentais ir apie tai jų neinformuoja;
• Be pakankamo pagrindo nutraukia derybas ir pan.
Pareiga teikti teisingą informaciją nnėra naujas dalykas Lietuvos teisėje. Ji jau įtvirtinta ir galiojančiuose įstatymuose.
2. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ SUDARYMO PROCESAS
Tarptautinės sutarties sudarymas (siaurąja prasme) – valstybės valios prisiimti sutartyje numatytus įsipareigojimus išreiškimas. Plačiąja prasme – visuma veiksmų ir dokumentų, kurių pagalba sukuriama tarptautinė sutartis.
Tarptautinių sutarčių įvairovė ( vienašalės ir daugiašalės, atviros ar uždaros prisijungimui, reikalaujančios ratifikavimo ar ne, ir pan.) kartu yra ir jų sudarymo įvairovė. Vienoms sutartims sudaryti ( pvz., universalioms ratifikuojamoms sutartims) reikia keleto sudarymo stadijų, kitoms gi (pvz., apsikeitimui notomis) gali uužtekti ir vienos. Įvairių sutarčių sudarymo procesas gali apimti sudarymą labai įvairių dokumentų, anglų ir prancūzų tarptautinėje teisinėje terminologijoje vadinamų „instrumentais“, kas gali būti lietuviško žodžio „raštai“ ar tarptautinio žodžio „dokumentai“ atitikmuo [ 16, 130]. Daugiašalės ratifikuojamos sutarties atveju paeiliui gali būti sudaromi šie dokumentai : suderintas ( dažniausiai parafavimo, t.y. atstovų inicialo įrašymo forma) tarptautinės sutarties tekstas, pasirašytas sutarties tekstas, sutarties ratifikavimo raštai, prisijungimo prie sutarties raštai ir kiti. Tačiau svarbiausia yra nustatyti, nuo kurio momento bet kokia tarptautinė sutartis laikoma sudaryta. „Tam, kad galima būtų pradėti tai nagrinėti, iš visų gausių termino „sudarymas“ reikšmių reikia išrinkti pačią trumpiausią: sutartis yra „sudaryta“ tada, kai valstybės galutinai išreiškė savo valią įsipareigoti.“Taip pat reikia skirti tarptautinės sutarties sudarymą nuo jos įsigaliojimo: dažniausiai sudarytoje sutartyje numatoma, kad ji įsigalios nuo tam tikro momento ( pvz., arba nuo apsikeitimo ratifikaciniais raštais momento, arba nuo nurodytos datos ir pan.).
Tarptautinių sutarčių sudarymo procesas į stadijas skirstomas sąlygiškai, įvairių autorių – skirtingai. Pavyzdžiui, V. M. Šuršalovas nurodo keturias šio proceso stadijas: derybų dėl sutarties projekto, sutarties pasirašymo, ratifikavimo ir registravimo JT Sekretoriate [ 21, p. 18 – 27]. 1969 metų Vienos konvencija dėl sutarčių teisės ( 8 – 11 straipsniai) išskiria dvi pagrindines sutarties sudarymo stadijas. JJos yra tokios:
1. Sutarties teksto patvirtinimas ir jo autentiškumo nustatymas;
2. Valstybių sutikimas, kad tarptautinė sutartis taptų privaloma.
Doktrina išskiria daugiau stadijų. „Tarptautinės sutarties sudarymas yra daugiaplanė operacija, apimanti šias stadijas:
1. Sutarties teksto patvirtinimas ir jo autentiškumo nustatymas;
2. Valstybės sprendimas įsipareigoti šia sutartimi;
3. Tarptautinis pranešimas apie šį sprendimą
4. Sutarties įsigaliojimas remiantis jos nuostatais tų valstybių, kurios išreiškė savo sutikimą, atžvilgiu.“
Čia negalima nepaminėti taip pat derybų dėl sutarties, tačiau derybos yra procesas, o mus domina „instrumentai“ , t.y. aktai, kurie liudija apie kiekvienos stadijos įvykdymą. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai derybose dėl sutarties sudaromas tik vienas „instrumentas“ – Savaime suprantama, kai kurie iš šių etapų gali pasirodyti nereikalingi: kartais, taip jau sakyta, valstybės nori nedelsiant įsipareigoti nenumatydamos papildomo uždelsimo, arba sutarties sudarymas faktiškai susiklosto taip, kad nėra tikslo iš anksto patvirtinti teksto autentiškumą, kai sudaroma dvišalė sutartis dviem identiškais tekstais. [16, p. 132].
Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių sudarymas dėl šių sutarčių objektų įvairovės ir sudėtingumo bei dalyvių skaičiaus ir prigimties yra ilgas ir sudėtingas procesas, susidedantis iš kelių stadijų. Vienos tarptautinėms sutartims ( pvz., reikalaujančioms ratifikavimo) sudaryti reikia keleto stadijų ( pvz., pasikeitimui notomis) gali pakakti vienos. Tarptautine sutartimi yra suderinami skirtingų tarptautinės teisės subjektų interesai, todėl kiekviena šio proceso stadijų yra svarbi.
1.1. Paveikslas. Duomenys paimti iiš Katuoka S. „Tarptautinės sutartys ir Lietuvos valstybė“ Konstitucija XXI amžiuje, Jurisprudencija 30 ( 22), Vilnius. 2002.
Įgaliojimai tarptautinei sutarčiai sudaryti. Bet kokį aktą, liečiantį tarptautinės teisės sudarymą, gali atlikti tik valstybės ( ar kito tarptautinės teisės subjekto) įgaliotas asmuo. Kito asmens atlikti aktai neturi teisinių pasekmių, nebent valstybė vėliau tokį aktą patvirtintų ( 1969 metų Vienos konvencijos 8 str. )
1969 metų Vienos konvencijos 7 straipsnis ( Įgaliojimai) nustato:
1. Asmuo laikomas atstovaujančiu valstybę, turint tikslą patvirtinti sutarties tekstą ar nustatyti jos autentiškumą, ar siekiant išreikšti valstybės sutikimą dėl tarptautinės sutarties privalomumo, kai:
a) jis pateikia tinkamus įgaliojimus; ar
b) iš atitinkamų valstybių praktikos ar kitų aplinkybių matyti, kad jos ketino laikyti šį asmenį atstovaujančiu valstybei šiais tikslais ir nereikalauti iš jo pateikti įgaliojimus.
2. Pagal jų pareigas ir neturėdami pateikti įgaliojimų, valstybę atstovaujančiais laikomi šie asmenys:
a) valstybių vadovai, vyriausybių vadovai ir užsienio reikalų ministrai, kai ketinama atlikti visus veiksmus, susijusius su sutarties sudarymu;
b) diplomatinių misijų vadovai, kai ketinama patvirtinti sutarties tekstą tarp akredituojančios valstybės ir valstybės, kurioje jie akredituoti;
c) atstovai, valstybių akredituoti tarptautinėje konferencijoje ar tarptautinėje organizacijoje, ar viename iš jos organų, kai ketinama patvirtinti sutarties tekstą šioje konferencijoje, organizacijoje ar organe.
1986 metų Vienos konvencijos 7 straipsnio ( įgaliojimai) 3 dalis nustato:
3. Asmuo laikomas atstovaujančiu tarptautinei organizacijai,
kai ketinama patvirtinti sutarties tekstą ar nustatyti jos autentiškumą, ar išreikšti šios organizacijos sutikimą, kad tarptautinė sutartis taps privaloma, kai:
a) jis pateikia tinkamus įgaliojimus; ar
b) iš aplinkybių matyti, kad valstybės ir tarptautinės organizacijos ketino laikyti šį asmenį atstovaujančiu tarptautinei organizacijai šiais tikslais pagal organizacijos normas ir nereikalauti iš jos pateikti įgaliojimų.
Pagal Lietuvos Respublikos įstatymą dėl tarptautinių sutarčių gali būti išduodami įgaliojimai derėtis dėl tarptautinės sutarties, įgaliojimai patvirtinti tarptautinės sutarties tekstą ir nustatyti jos autentiškumą (parafuoti ar pasirašyti ad referendum ir pan.), įgaliojimai ppasirašyti tarptautinę sutartį ( šiuo atveju – išreikšti Lietuvos Respublikos sutikimą dėl sutarties privalomumo). Įgaliojimus suteikia Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o įgaliojimus, susijusius su Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, kurias ratifikuoja Seimas, – Lietuvos Respublikos Prezidentas. Be įgaliojimų derėtis dėl Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties ir ją sudaryti gali: Lietuvos Respublikos Prezidentas, Ministras Pirmininkas ir Užsienio reikalų ministras. Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės vadovas arba Lietuvos Respublikos atstovas tarptautinėje konferencijoje, tarptautinėje organizacijoje ar viename jų organų turi teisę derėtis dėl Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties ssudarymo, patvirtinti jos tekstą ar nustatyti šio teksto autentiškumą be įgaliojimų su valstybe, kurioje jis yra akredituotas, arba tarptautinėje konferencijoje, tarptautinėje organizacijoje ar viename jos organų.
Valstybių atstovai, prieš atlikdami bet kurį iš įgaliotų atlikti sutarties sudarymo metu veiksmų, apsikeičia įgaliojamaisiais rraštais. Sutartį sudarant tarptautinėje konferencijoje, organizacijoje ar viename jos organų, įgaliojimai pateikiami šių institucijų nustatyta tvarka.
Taip pat tarptautinių sutarčių sudarymo procese yra svarbu nustatyti tarptautinės sutarties santykį su Lietuvos Respublikos Konstitucija. 1990 m. Laikinajame pagrindiniame įstatyme tarptautinės teisės ir Lietuvos teisės santykis apskritai neatsispindėjo, tačiau 1991 m. priėmus Tarptautinių sutarčių įstatymą buvo įtvirtintas monistinis požiūris į tarptautines sutartis Lietuvos teisės sistemoje, kadangi buvo numatyta, kad visos tarptautinės sutartys turi įstatymo galią
Problema dėl tarptautinių sutarčių santykio su vidaus teise Lietuvoje iš tiesų yra susijusi su tuo, kad Konstitucija, nustatydama, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi įstatymo galią ir tuo pačiu numatydama, kad negalioja joks aktas, priešingas konstitucijai, visapusiškai neišsprendžia šio klausimo. Pats požiūris į tarptautines sutartis Lietuvoje kinta, t.y. jei 1995 m. KKonstitucinis teismas formulavo principą, kad pvz. Europos žmogaus teisių konvencijos taikymas prilygsta įstatymo taikymui, Tarptautinių sutarčių įstatymas jau parodo, kad ši konvencija turi viršenybę prieš įstatymus. Aukščiausiasis teismas eina dar toliau ir bando aiškinti taip, kad tarptautinių sutarčių viršenybės prieš nacionalinius teisės aktus principas turėtų būti taikomas tiek ratifikuotų tiek ir neratifikuotų sutarčių atžvilgiu. Visgi šio klausimo teisinio reglamentavimo problema išlieka, nes Konstitucijoje nėra normos, patvirtinančios tarptautinių sutarčių viršenybę prieš įstatymus.
Tarptautinių sutarčių ir konstitucijos santykis – ar sutartis neprieštarauja kkonstitucijai. Net jei tarptautinė sutartis prieštarautų konstitucijai, šis faktas nepadarytų jos negaliojančia. Lietuvoje numatytas sprendimas dėl tarptautinės sutarties sudarymo tikslingumo, kurį priimant turi būti apsvarstyta, ar šios sutarties nuostatos atitinka LR Konstituciją. Tarptautinėje teisėje žinomos kelios tarptautinių sutarčių konstitucingumo kontrolės formos:
a) gali būti išankstinė kontrolė, kai konstitucingumas tikrinamas iki sutarties ratifikavimo (taikoma Bulgarijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Ukrainoje, Estijoje ir t.t.);
b) arba gali būti vėlyvoji kontrolė, kuri atliekama jau po to, kai tarptautinė sutartis jau įsigaliojo (taikoma Austrijoje, Lenkijoje, Graikijoje ir t.t.).
Lietuvoje pripažįstama išankstinė kontrolė, tačiau gali būti naudojama ir antroji kontrolės forma, nes Konstitucinis teismas teikia išvadas dėl to, ar LR tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai.
Sutarties teksto patvirtinimas reiškia, kad sutarties tekstas yra galutinis ir, kad derybos dėl jo ar kitos teksto rengimo procedūros yra baigtos ir paprastai neatnaujinamos. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės 9 straipsnis nustato:
1. Sutarties tekstas yra patvirtinamas, kai visos valstybės, dalyvaujančios jo parengime, išreiškė tam savo sutikimą, išskyrus atvejus, numatytus 2 dalyje
2. Sutarties tekstas patvirtintas tarptautinėje konferencijoje balsavimo būdu dviems trečdaliams dalyvaujančiųjų ir balsuojančiųjų valstybių pritarus, nebent ta pačia dauguma jos nutartų taikyti kitokią taisyklę.
Tarptautinės sutarties teksto autentiškumo nustatymas savo pasekmėmis prilygsta sutarties teksto patvirtinimui – tekstas yra galutinis. Nurodoma, kad „autentifikavimas – tai procedūra, kurios metu ppaskelbiama, jog parengtas tekstas atitinka derybų ketinimus ir jie jį laiko galutiniu. Paprastai autentiškas tekstas negali būti vėliau keičiamas.“ ( Nguen Quoc Dinh/ Daillier/ Pellet).
Tik vieninteliu atveju sutarties tekstą patvirtinus vėliau nustatomas dar jo autentiškumas. Tai gali atsitikti tarptautinės organizacijos organo ar tarptautinės konferencijos posėdžių metu, kai tekstas pirmiausia patvirtinamas balsavimo būdu ar konsensusu ( visuotinis susitarimas), o vėliau jį pasirašo valstybių delegacijų vadovai ir tuo pačiu nustato jo autentiškumą. Pastaroji operacija įvyksta delegacijų vadovams pasirašius konferencijos ar organo posėdžio baigiamąjį aktą.
1969 metų Vienos konvencijos 10 straipsnis ( Teksto autentiškumo nustatymas) numato:
“ Sutarties tekstas yra autentiškas ir galutinis kai:
1. Įvykdyta tokia procedūra, kuri numatyta jos tekste ar sutarta valstybių, dalyvaujančių ją rengiant, arba
2. Jei tokios procedūros nėra, valstybių vadovams pasirašius, pasirašius ad referendum sutarties tekstą ar konferencijos baigiamąjį aktą, į kurį įtrauktas sutarties tekstas, ar jiems pažymėjus savo inicialus šiame tekste ar akte.“
Inicialų pažymėjimas sutarties tekste yra vadinamas parafavimu ir reiškia, kaip ir kiti ankščiau nurodyti aktai, sutarties autentiškumo nustatymą.
Pasirašymas ad refernedum yra pasirašymas su sąlyga, kad tokį pasirašymą vėliau patvirtins aukštesnė pasirašiusiojo asmens valstybės institucija.
„Parafavimas ir pasirašymas ad referendum reikalingi tam, kad būtų išvengta bet kokių komplikacijų. Jie naudojami ypač šiais atvejais:
• Norint supaprastinta forma patvirtinti susitarimą, kuris dėl savo oobjekto turi būti pateiktas nacionaliniam parlamentui prieš jam įsigaliojant ar pasirašius;
• Kai norima suteikti sutarčiai ypatingą iškilmingumą, paliekant jos pasirašymą aukštesnio politinio lygio institucijoms ( pvz., 1949 metų Vašingtono sutartis, steigianti Šiaurės Atlanto santarvę);
• Ypač tada, kai derybininkas nėra įgaliotas apsirašyti sutartį.“
Sutikimas dėl tarptautinės sutarties privalomumo. 1969 metų Vienos konvencijos 11 straipsnis (Sutikimo dėl tarptautinės sutarties privalomumo išreiškimo būdai) nustato:
„Valstybės sutikimas kad tarptautinė sutartis taptų jai privaloma, gali būti išreikštas pasirašymu, apsikeitimu dokumentais, sudarančiais sutartį, ratifikavimu, priėmimu, tvirtinimu ar prisijungimu, arba kitais būdais, jei jie numatyti.“
Tarptautinės organizacijos sutikimas, kad tarptautinė sutartis taptų jai privaloma gali būti išreikštas tais pačiais būdais, tačiau tik su vienu skirtumu, tai yra „ratifikaciją“ čia pakeičia „formalaus patvirtinimo aktas“.
Tarptautinės sutarties teisinė galia tarptautinėje teisėje nepriklauso nuo to, kokiu būdu valstybė išreiškė sutikimą, kad ši sutartis taptų joms privaloma: pasirašymu, ratifikavimu ar kuo nors kitu. Visos tarptautinės sutartys turi būti sąžiningai vykdomos.[ 16, psl. 25].
2. 1. Šalių teisnumas ir veiksnumas sudarant sutartį
Visos teisinės sistemos pagrindiniu sutarties elementu pripažįsta šalių susitarimą – jų suderintos valios išraišką. Tikrąją savo valią gali išreikšti tik veiksnus asmuo. Jeigu viena arba abi šalys dėl kokių nors priežasčių valios išreikšti negali, susitarimas neįmanomas. Vis dėlto sudaryta, tokia sutartis būtų pripažinta negaliojančia, nesant jos esminio elemento
– suderintos šalių valios išraiškos. Štai kodėl asmens teisnumas ir veiksnumas, nors ir nebūdami sutarčių teisės reguliavimo dalykas, pripažįstami svarbia sutarties galiojimo sąlyga.
Daugumoje valstybių asmens teisnumą ir veiksnumą nustatančios normos išdėstytos asmens teisinį statusą reglamentuojančiose teisės aktų dalyse. Sutarčių teisei ypač svarbu:
• Ar visada asmuo gali sudaryti bet kokius sandorius;
• Kokių atsiranda teisnių padarinių, kai sutartį sudaro neveiksnus asmuo;
• Kokių šalims atsiranda teisnių padarinių, kai sutartį sudaro neturintis tam teisės asmuo;
• Kokiais atvejais asmuo turi sutartinį teisnumą ir veiksnumą, o kokiais – neturi.
Teisnumo iir veiksnumo turinį lemia civilinių teisinių santykių subjektų įvairovė, jų skirstymas į fizinius, juridinius asmenis, viešus ir privačius juridinius asmenis ir pan. Kita vertus, įvairiose valstybėse net ir analogiškų subjektų teisnumo ir veiksnumo klausimai sprendžiami nevienodai.
2.2. Lietuvos Respublikos sutikimo laikyti tarptautinę sutartį įpareigojančia išreiškimo būdai
Pasirašymas. Šiuo atveju pasirašymas yra valstybės sutikimas, kad tarptautinė sutartis taptų jai privaloma. Šią supaprastintą procedūrą valstybės naudoja kaip taisyklę visada, kai jų konstitucinės normos nereikalauja aukščiausiųjų valstybės organų pritarimo tokios rūšies sutarčiai sudaryti. [ 23 p. 1137].
Pagal 1969 metų Vienos konvencijos 12 straipsnio 1 dalį pasirašymas yra valstybės sutikimas dėl sutarties privalomumo, kai (a) tai numatyta sutartyje, kai (b) valstybės tai nustatė derybų metu arba (c) tai matyti iš atstovo įgaliojamųjų raštų arba apie tai buvo ppareikšta derybų metu. Pagal šio straipsnio 2 dalį atstovų inicialų įrašymas sutarties tekste taip pat reiškia sutikimą, kad sutartis taptų privaloma, jei derybų metu buvo dėl to sutarta. Be to, kai sutartį atstovas pasirašė ad referendum1 , o vėliau valstybė tokį pasirašymą patvirtino, laikoma, kad sutartis pasirašyta.
Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties tekstas gali būti parafuojamas užsienio kalba, o Vyriausybės darbo reglamento 152 punktas reikalauja, kad Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys būtų sudaromos ir lietuvių kalba. Tačiau kartu pažymi, kad pagal tarptautinę praktiką lietuvių kalba nesudaromą tarptautinę sutartį teikiant Vyriausybei turi būti pridedamas viešosios įstaigos Vertimo, dokumentacijos ir informacijos centro atliktas arba patvirtintas vertimas į lietuvių kalbą.
Tarptautinė sutartis pasirašoma iškilmingoje aplinkoje pagal tarptautinėje praktikoje nusistovėjusias protokolo taisykles. Sutartį pasirašančių valstybių įgaliotieji atstovai pirmiausiai ppasirašo jų valstybių skirtame tarptautinės sutarties originalo egzemplioriuje. Tada asmenys, asistuojantys pasirašantiesiems, pasikeičia sutarčių tekstais ir taip sutartyje padedami visi parašai [ 21, p. 26]
Pasirašytos tarptautinės sutarties darbo egzempliorių ne vėliau kaip per 10 darbo dienų ( vadovaujantis Tarptautinių sutarčių rengimo ir sudarymo tvarkos 19 p.) atsakinga ministerija ar Vyriausybės įstaiga pateikia saugoti Užsienio reikalų ministerijai ir imasi priemonių, kad būtų atliktos visos būtinos procedūros.
1.2. Paveikslas. Duomenys paimti iš Katuoka S. „Tarptautinės sutartys ir Lietuvos valstybė“ Konstitucija XXI amžiuje, Jurisprudencija 30 (( 22), Vilnius. 2002.
Apsikeitimas dokumentais, sudarančiais sutartį, anot V. Vadapalo taip pat laikomas sutikimu, kad sutartis taptų privaloma kai tai numatyta šiuose dokumentuose ar kitu būdu. Taip pat yra supaprastinta procedūra: apsikeitimas notomis arba laiškais, kurių turinys identiškas ir pakartoja sutarties tekstą. Antrosios notos gavimo data laikoma sutarties sudarymo data. [ 16, p. 138].
E. Radušytės teigimu pasikeitimą tarptautinę sutartį sudarančiais dokumentais galima būtų pavadinti specifine tarptautinių sutarčių sudarymo forma, nes tokiu būdu sudarant tarptautinę sutartį iš esmės išnyksta ribos tarp vairių tarptautinės sutarties sudarymo proceso stadijų. [ 21, p. 26].
Valstybės pasikeičia notomis, kurių ( arba jų priedų) turinys identiškas ir pakartoja sutarties tekstą. Paprastai antrosios ( atsakomosios) notos gavimo diena laikoma tarptautinės sutarties sudarymo diena. Toks valstybių sutikimo laikyti tarptautinę sutartį įpareigojančia išreiškimo būdas numatytas 1969 m. Vienos konvencijos 13 straipsnyje, numatančiame, jog „valstybių sutikimas laikyti sutartį įpareigojančia išreiškimas pasikeičiant sutartį sudarančiais dokumentais tada, kai:
a) dokumentuose nurodyta, kad pasikeitimas jais turės tokią galią; arba
b) valstybės kitaip susitarė, kad pasikeitimas tokiais dokumentais turės tokią galią“.
Lietuvos Respublikos tesės aktai pasikeitimo tarptautinę sutartį sudarančiais dokumentais nereglamentuoja, todėl Lietuvos Respublika šį sutikimo laikyti tarptautinę sutartį įpareigojančia išreiškimo būdą taiko vadovaudamasi 1969 m. Vienos konvencija ( pvz., tokiu būdu buvo sudaryta Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Japonijos Respublikos VVyriausybės sutartis dėl vizų rėžimo panaikinimo. Tačiau tokia Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių sudarymo forma nėra dažnai naudojama.
Ratifikavimas. Ratifikavimo terminas kilęs iš lotyniško ratum habeo – tvirtinu. Ilgainiui ratifikavimas tapo priemone parlamentui dalyvauti valstybės vykdomojoje užsienio politikoje. Daugelio valstybių Konstitucijose yra nuostatų, įpareigojančių valstybės vadovą gauti parlamento pritarimą (ratifikavimo forma) tarptautinėms sutartims.
1969 metų vienos konvencijos 14 str. ( Sutikimas dėl tarptautinės sutarties privalomumo, išreikštas ratifikavimu, priėmimu ar patvirtinimu) nustato;
1. Valstybės sutikimas dėl tarptautinės sutarties privalomumo yra išreikštas ratifikavimu, kai
a) sutartis numato, kad toks sutikimas turi būti išreikštas ratifikavimo forma
b) kitaip nustatyta, kad derybų metu valstybės sutiko, kad bus reikalingas ratifikavimas;
c) valstybės vadovas pasirašė sutartį su ratifikavimo sąlyga, arba
d) valstybės ketinimas pasirašyti sutartį su ratifikavimo sąlyga seka iš atstovų įgaliojimų arba buvo išreikštas derybų metu.
2. Valstybės sutikimas dėl tarptautinės sutarties privalomumo yra išreikštas priėmimu ar tvirtinimu pagal tas pačias taisykles, kurios taikomos ratifikavimui.
Būtina pabrėžti, kad tarptautinės sutarties ratifikavimas turi du aspektus: konstitucinį ir tarptautinį.
Valstybės nacionalinės teisės normos nustato, kokiu vidaus teisės aktu yra ratifikuojamos tarptautinės sutartys. Lietuvos Respublikoje tarptautinės sutartys ratifikuojamos Seimui priimant įstatymą dėl tarptautinės sutarties ratifikavimo.
Tarptautiniu teisiu aspektu „ratifikavimo“ sąvoka apibrėžiama taip – dvišalių sutarčių atveju – tai apsikeitimas ratifikaciniais raštais ( des instruments de ratification), kurie jau išrašyti ppagal vidaus teisę, o daugiašalių sutarčių atveju – kaip šių raštų deponavimą depozitarui pvz., Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui. Tai, be abejo, nėra vien tik paprastas formalumas ar savotiška papildoma sąlyga. Toks apsikeitimas raštais ar toks jų deponavimas, priklausomai nuo šių atvejų, pats savaime yra aktas, kuriuo tarpvalstybiniuose santykiuose išreiškiamas suinteresuotų valstybių sutikimas prisiimti įsipareigojimus, numatytus atitinkamomis sutartimis. Kol šie veiksmai nėra atlikti, sutartis negalioja, lygiai kaip negalioja a fortiori ( pirmiausia) įsipareigojimai, kuriuos ji nustato.
Taigi gali būti priimtas įstatymas dėl sutarties ratifikavimo ar kitas vidaus teisės aktas, tačiau kol neatliktas tarptautinis ratifikavimo aktas – apsikeitimas ratifikaciniais aktais ar jų deponavimas, nelaikoma, kad valstybė įsipareigoja šia sutartimi. Taip, pvz., Lietuvos Respublikos Įstatymas dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir jos Ketvirtojo, Septintojo ir Vienuoliktojo protokolo ratifikavimo buvo priimtas 1995 metų balandžio 27 dieną, o ratifikaciniai raštai buvo deponuoti 1995 metų birželio 20 dieną ir tą pačią dieną Konvencija bei nurodyti jos protokolai įsigaliojo Lietuvos atžvilgiu [ 23, 146].
Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ratifikavimo vidaus teisinę procedūrą nustato Konstitucija, Įstatymas dėl tarptautinių sutarčių ir Seimo statutas. Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Seimui ratifikuoti teikia Lietuvos Respublikos Prezidentas ( Konstitucijos 84 str. 2 p.). Konstitucijos 138 str. apibrėžia, kokias
sutartis ratifikuoja Seimas:
1. Dėl Lietuvos Respublikos sienų pakeitimo;
2. Dėl politinio bendradarbiavimo su užsienio valstybėmis, tarpusavio pagalbos, taip pat su valstybės gynyba susijusias gynybinio pobūdžio sutartis;
3. Dėl atsisakymo naudoti jėgą ar grasinti jėga, taip pat taikos sutartis;
4. Dėl Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų buvimo ir jų statuso užsienio valstybių teritorijose;
5. Dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo universaliose tarptautinėse organizacijose bei regioninėse tarptautinėse organizacijose;
6. Daugiašales arba ilgalaikes ekonomines sutartis.
Šis straipsnis taip pat numato, kad įstatymuose, taip pat tarptautinėse sutartyse gali būti numatyti ir kiti atvejai, kkai Seimas ratifikuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis. 199 metų birželio 22 dienos Lietuvos Respublikos Įstatymas dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, pakartodamas Konstitucijos 138 str. 1 dalies sutarčių sąrašą, papildomai nurodo dar kitas kategorijas sutarčių, kurios turi būti ratifikuotos: daugiašalės, ekonominės dvišalės, sudaromos ilgesniam nei 5 metų laikotarpiui, sutartys, nustatančios kitokias teisės normas, negu galiojantys Lietuvos Respublikos įstatymai. Sutartys dėl užsienio valstybių ginkluotųjų pajėgų buvimo ir jų statuso Lietuvos Respublikos teritorijoje ( ši kategorija būtinų ratifikuoti sutarčių įtraukta į 1999 metų įįstatymą dėl tarptautinių sutarčių) neturi prieštarauti Konstitucijos 137 straipsniui, kuris skelbia, kad “Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių.”
Priėmimas2 ir tvirtinimas3 – tai taip pat valstybės sutikimo dėl tarptautinės sutarties privalomumo formos. Šių aktų ppaskirtis panaši į ratifikavimo paskirtį, t.y. jais pritariama tarptautinės sutarties sudarymui. Todėl, kaip jau minėta 1969 metų Vienos konvencija ( 14 str. 2 d.) taiko jiems tas pačias taisykles. Procedūrų skirtumai glūdi tik kiekvienos valstybės viduje. Gali būti, kad konkrečios valstybės tam tikras sutartis priima ar tvirtina ne parlamentas, o prezidentas, vyriausybė ar jos vadovas. 1999 metų Lietuvos Respublikos įstatymas dėl tarptautinių sutarčių (9 str.) nustato, kad “ Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, kurioms Lietuvos Respublikos Konstitucija ir šis įstatymas nenumato ratifikavimo procedūros, jeigu pačioje sutartyje nenumatyta kitaip, ir kurioms sudaryti įgaliojimai nebuvo išduoti šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.” Sutarčių priėmimo Lietuvos įstatymai kol kas nenumato, tačiau jeigu jis būtų numatytas Lietuvos tarptautinėje sutartyje, jjam būtų taikoma tokia pati tvarka, kaip ir tvirtinimui. Sutarties priėmimą kaip valstybės sutikimą dėl tarptautinės sutarties privalomumo reikia skirti nuo sutarties teksto priėmimo ( patvirtinimo) tarptautinėje organizacijoje ( 1969 m. Vienos konvencijos 9 str. 2 d). Pastaruoju atveju sutarties tekstas priimamas dviejų trečdalių valstybių balsų dauguma. Tuo tarpu tam, kad valstybė taptų tokios daugiašalės sutarties dalyve, ji turi atlikti daug aktų: ją pasirašyti, ratifikuoti, deponuoti ratifikacinius raštus arba prisijungti ratifikuodama ir po to deponuodama prisijungimo raštus.
Prisijungimas – tai aktas, kkuriuo nepasirašiusi sutarties valstybė ( šia prasme ji nėra pirminė sutarties dalyvė) išreiškia savo sutikimą dėl tarptautinės sutarties privalomumo. Prie tarptautinės sutarties galima prisijungti, kai ji numato prisijungimo galimybę arba valstybės tokią galimybę numatė derybų metu, arba vėliau visos šalys nutarė, kad prie jos galima prisijungti ( 1969 metų Vienos konvencijos 15 str.).
Tarptautinių sutarčių įstatymas šios valstybės sutikimo įsipareigoti pagal tarptautinę sutartį išreiškimo priemonės neaptaria. Šiuo metu prisijungimo prie tarptautinės sutarties procedūra panaši į sutarties ratifikavimo procedūrą, t.y. Seimas ratifikuoja tarptautinę sutartį, prie kurios nutariama prisijungti ( ir kuri leidžia tokį veiksmą), šiuo klausimu priimdamas įstatymą. Remiantis šiuo įstatymu surašomas prisijungimo raštas, kurį deponuoja Užsienio reikalų ministerija tarptautinės sutartie nustatyta tvarka.
Klausimą, nuo kurio momento yra laikoma, jog Lietuvos Respublika išreiškė savo sutikimą laikyti tarptautinę sutartį, prie kurios Lietuva prisijungia, įpareigojančia išsprendžia tos sutarties nuostatos. Tačiau jeigu sutartyje nėra tokių nuostatų, tai vadovaujantis Vienos konvencijos 16 straipsniu sutikimas laikyti tarptautinę sutartį įpareigojančia išreiškiamas nuo prisijungimo raštų deponavimo depozitarui arba nuo pranešimo apie juos susitariančiosioms valstybėms arba depozitarui, jei taip yra susitarta.
Apsikeitimas ratifikaciniais, priėmimo, tvirtinimo ar prisijungimo raštais ir jų deponavimas reiškia valstybės sutikimą dėl tarptautinės sutarties privalomumo, jeigu ko kito nenumato pati sutartis (1969 m. Vienos konvencijos 16 str.).
Atsisakymas išreikšti sutikimą ddėl tarptautinės sutarties privalomumo yra teisėtas, išskyrus atvejį, kai kitoje sutartyje valstybės numatė pareigą sudaryti sutartį arba tapti jau sudarytos sutarties dalyvėmis ( pactum de contrahendo). Tai, kad sutartyje numatytas jos ratifikavimas, priėmimas, tvirtinimas, prisijungimas, pasirašymo ad refrendum patvirtinimas, apsikeitimas ratifikaciniais raštais, tvirtinimo ir t.t. raštais, dar anaiptol nereiškia kad valstybė, net pasirašiusi šią sutartį atliks tokį aktą. Pagaliau pritarimo sutarties sudarymui procedūra (ratifikavimas, tvirtinimas ir kt.) tam ir skirta, kad valstybė galėtų apsvarstyti galimybę tapti, ar ne, tarptautinės sutarties dalyve. Kartais nurodoma, kad valstybė, pasirašiusi tarptautinę sutartį, kurioje numatytas jos ratifikavimas, privalo pradėti jos ratifikavimo procedūrą ( pvz., pateikti parlamentui ją ratifikuoti). Tačiau valstybių praktika nepatvirtina šio įsipareigojimo.
Sutartyje gali būti numatytas jos laikinas taikymas. Dėl laikino sutarties taikymo valstybės gali susitarti vėliau. Tačiau laikinas sutarties taikymas reiškia, kad valstybė, sutikusi sutartį taikyti laikinai, gali bet kada tokio taikymo atsisakyti, jei to nedraudžia pati sutartis ar valstybės nesusitarė kitaip ( 1969 m. Vienos konvencijos 25 str.). Konvencija ( 18 str.) taip pat nustato, kad jeigu valstybė pasirašė sutartį ar apsikeitė sutarties dokumentais su vėlesnio ratifikavimo, priėmimo ar tvirtinimo sąlyga, ji privalo susilaikyti nuo veiksmų, kuriais gali būti pažeistas sutarties objektas ir tikslai. Ji privalo susilaikyti nuo tokių veiksmų, kuriais gali bbūti pažeistas sutarties objektas ir tikslai. Ji privalo susilaikyti nuo tokių veiksmų taip pat, jeigu davė sutikimą dėl sutarties privalomumo, tačiau sutartis dar neįsigaliojo.
2.3. Išlyga dėl tarptautinės sutarties ir sutarčių aiškinimas
1969 metų Vienos konvencija dėl sutarčių teisės (2 str. 1 d.) išlygą dėl tarptautinės sutarties apibrėžia taip: “tai vienašališkas valstybės pareiškimas, nesvarbu, kaip suformuluotas ar pavadintas, padarytas pasirašant, ratifikuojant, priimant, tvirtinant sutartį ar prisijungiant prie jos, kuriuo valstybė siekia netaikyti tam tikrų sutarties nuostatų tai valstybei arba pakeisti jų teisinę galią tai valstybei”.
Išlyga gali būti daroma tik sutarties sudarymo arba prisijungimo prie jos metu. Kad sutarties pasirašymo metu padaryta išlyga galiotų, ji turi būti pakartota sutartį ratifikuojant.
Kaip išlygos pavyzdį galima pateikti Lietuvos Respublikos išlygą dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 5 straipsnio 3 dalies, padarytą 1995 metų balandžio 27 dienos Įstatyme dėl šios konvencijos ratifikavimo:
“Lietuvos Respublika daro išlygą, pagal kurią minėtos Konvencijos 5 straipsnio reikalavimai nebus taikomi drausminės nuobaudos – arešto – skyrimo krašto apsaugos kariams pagal Drausmės statutą atveju.”
Skiriama išlyga ratione materiae ( išimanti iš sutarties reguliavimo tam tikras sritis), ratione personae ( numatanti, kad sutartis nebus taikoma tam tikriems asmenims), ratione temporis (numatanti tam tikro laiko apribojimus), ratione loci (apribojanti sutarties taikymą tam tikroje teritorijoje).
Išlyga ir
prieštaravimas prieš ją gali būti bet kada atšaukti. Išlyga, prieštaravimas prieš ją, jų atšaukimas ir pan. Turi būti daromi raštu ir apie tai turi būti pranešama visoms valstybėms sutartiems dalyvėms ir signatarams.
1969 m. Vienos konvencijos 19 – 23 str. nagrinėjamos išlygos yra susijusios tik su daugiašalėmis sutartimis. Išlyga valstybė siekia pakeisti sutarties sąlygas savo atžvilgiu.
Išlygos vs. nukrypimai nuo sutarties (angl. derogations from the treaty). Nukrypimai leidžia nukrypti nuo įsipareigojimų pagal sutartį tam tikrą laikotarpį, pvz. nepaprastosios padėties metu.
Siekiant aatskirti išlygą nuo aiškinamosios deklaracijos reikia žiūrėti ne į pavadinimą, bet pareiškimo esmę, formulavimą ir tokio pareiškimo ketinimą – t.y. ar siekiama pateikti tam tikrą aiškinimą ar pakeisti nuostatą.
Politiniai pareiškimai nelaikomi išlygomis.
Patariamoji nuomonė dėl 1948 m. Genocido konvencijos (1951 m., Tarptautinis teisingumo teismas):
a) jei išlygai paprieštaravo viena ar daugiau sutarties dalyvių, tačiau ne kitos dalyvės, išlygą pareiškianti šalis bus sutarties dalyve, su sąlyga, jei išlyga atitinka sutarties tikslą ir objektą;
b) jei valstybė dalyvė prieštarauja išlygai, manydama, jog pastaroji nėra suderinama su ssutarties tikslu ar objektu, ši valstybė dalyvė gali laikyti, jog išlygą daranti valstybė nėra valstybė dalyvė;
c) jei valstybė dalyvė priima išlygą kaip atitinkančią sutarties tikslus ir objektą, ji gali laikyti išlygą pareiškusią šalį sutarties dalyve.
Išlyga neturės jokios teisinės galios tarp dviejų vvalstybių, nebent ji buvo priimta. Priėmimas gali būti aiškiai išreikštas arba numanomas ( kai valstybė per 12 mėnesių nuo pranešimo apie išlygą arba iki sutikimo būti įpareigota pareiškimo datos nepareiškė savo prieštaravimo). Išlygą pareiškiančiai valstybei reikės bent vienos valstybės sutarties dalyvės, kuri priimtų išlygą, tam kad ji būtų laikoma sutarties šalimi. Išimtis – tais atvejais, kai sutartis leidžia tam tikras išlygas, nereikia jokio kitų valstybių pritarimo. Sutartis gali numatyti kitų valstybių sutikimą kaip išlygos priimtinumo sąlygą. Išlygoms dėl tarptautinės organizacijos sutarčių turi pritarti organizacijos kompetentingas organas.
Išlygos priėmimo pasekmės – kai valstybė priėmė išlygą, sutarties nuostatos tarp išlygą pareiškiančios ir išlygą priimančios valstybės yra pakeičiamos taip, kaip nurodyta išlygoje ( 1969 m. Vienos konvencijos 21(1) str.).
Jei pareikšta išlyga neprieštarauja 19 sstr. ir jai neprieštaravo jokia valstybė, ši išlyga pakeis santykius tarp šalių ir išlygą pareiškusios šalies ta apimtimi, kuri numatyta išlygoje. Tačiau sutarties nuostatos kitų sutarties šalių tarpusavio santykiuose išlieka nepakeistos išlyga.
Kai valstybė pareiškia prieštaravimą išlygai (kitais nei 1969 m. Vienos konvencijos 19 str. nurodytais pagrindais), tai:
a) prieštaraujanti valstybė nelaikys išlygą darančios valstybės sutarties šalimi;
b) prieštaraujanti valstybė gali laikyti išlygą darančią valstybę sutarties šalimi.
Išlygos ir prieštaravimo jai pareiškimo procedūra – išlyga gali būti pareikšta pasirašant arba deponuojant ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo ddokumentą. Tačiau, jei sutartis numato, išlyga gali būti pareikšta ir vėliau. Jei išlyga pareiškiama paprasčiausiai pasirašius sutartį ( kai toks parašas dar turi būti patvirtintas ratifikavimo, priėmimu ar patvirtinimu), ji yra deklaratyvi, todėl turi būti formaliai patvirtinta raštu tuo metu, kai valstybė pareiškia savo sutikimą dėl sutarties privalomumo. Išlygos dėl sutarties, kuria steigiama tarptautinė organizacija gali būti padaromos tik sutarties priėmimo metu. [21, psl., 29 – 30].
Prieštaravimas išlygai gali būti pareikštas tik tada, kai prieštaraujanti valstybė yra susitariančia šalimi. Prieštaravimai – raštu ir informuojant kitas sutarties šalis.
Valstybė bet kuriuo metu gali atšaukti savo išlygą arba prieštaravimą išlygai, nebent sutartis numato kitaip. Išlygą galima pakeisti.
Sutarčių aiškinimo klausimus reglamentuoja 1969 m. Vienos konvencijos 31-32 str. Šiose straipsniuose įtvirtintas taisykles Tarptautinis teisingumo teismas pripažino tarptautinės paprotinės teisės dalimi. Tarptautinių organizacijų sudarytų tarptautinių sutarčių atžvilgiu 1986 m. konvencija įtvirtina analogiškas taisykles dėl sutarčių aiškinimo. Bendra taisyklė, kuri įtvirtinta 1969 m. Vienos konvencijoje yra tai, kad “sutartis turi būti aiškinama gera valia ir atsižvelgiant į įprastinę jos nuostatų prasmę, jos kontekstą bei tikslą ir objektą”. 3 požiūriai:
a) pažodinis ar tekstinis požiūris ( siekiama išsiaiškinti įprastinę žodžių reikšmę tekste, grindžiamas idėja, kad protinga matyti, jog šalys siekė būtent įprastinės reikšmės. Tačiau vien tik formalus pažodinis sutarties nnuostatų aiškinimas nepripažįstamas, pvz. Europos žmogaus teisių teismo sprendimai Wemhoff prieš Vokietiją, 1968 m. ir Delcourt, 1970 m. bylose;
b) sutarties šalių ketinimų požiūris ( siekiama išsiaiškinti ir suteikti reikšmę šalių ketinimams, kurie buvo suformuluoti tuo metu, kai jos sudarė ir pasirašė sutartį);
c) teleologinis/veiksmingumo požiūris arba sutarties tikslas ir objektas ( siekiama nustatyti sutarties tikslus ir jos objektą ir būtent jais remiantis toliau konstruoti sutarties nuostatas).
1969 m. Vienos konvencija numato tam tikrą aiškinimo priemonių hierarchiją:
a) geros valios principas:
– kontekstas ( pvz. aiškinamieji raštai, kuriuos parengia vyriausybės ekspertai rengiant Europos Tarybos konvencijas, kurie priimami ir skelbiami kartu su konvencijomis);
– vėlesni susitarimai ( nebūtinai turi būti nauja sutartis, pakanka, kad valstybės tarpusavyje susitarė dėl tam tikro aiškinimo);
– vėlesnė praktika ( keliami reikalavimai, kad ji būtų nuosekli, bendra visoms šalims ir priimta visų šalių).
b) papildomos aiškinimo priemonės ( pasitelkiama į pagalbą, kai rėmimasis pagrindinėmis priemonėmis sąlygoja prasmę, kuri yra neaiški ar dviprasmiška arba akivaizdžiai absurdiška ar neprotinga).
Sutartys, kurios buvo sudarytos daugiau nei viena kalba, gali sukelti aiškinimo problemų, jei tekstuose skirtingomis kalbomis yra esminių skirtumų. Nesant jokių nuostatų sutartyje dėl autentiško teksto, kiekvienas tekstas turi būti laikomas vienodai autentišku. Paplitusi praktika – tiesiogiai numatyti sutartyje, ar visomis kalbomis sudaryti tekstai bus vienodai autentiški.
Kompetencija aiškinti tarptautines sutartis – jei numatyta tteismo ar arbitražo kompetencija, toks aiškinimas privalomas sutarties šalims. Pagal skirtingas tarptautines sutartis, ypač žmogaus teisių sutartis, įsteigti tarptautiniai organai ( pvz. komitetas prieš kankinimus) nėra oficialiai įgalioti pateikti sutarties aiškinimą, bet jų pateikiami aiškinimai prisideda prie tarptautinės teisės vystymosi.
Negalimas plečiamasis aiškinimas. Leidus analogiją ir plečiamąjį aiškinimą būtų išplėstas tarptautinių sutarčių taikymas ir tiems santykiams, dėl kurių sudarant sutartį nebuvo tartasi.
2.4. Tarptautinės sutarties įsigaliojimas, galiojimas ir laikymasis
Sutartis įsigalioja pagal taisykles, kurias nustatė susitariančios valstybės. Nesant tokios nuostatos, sutartis įsigalioja tada, kai visos susitariančios valstybės išreiškė savo sutikimą dėl tarptautinės sutarties privalomumo.
Daugiašalės konvencijos dažniausiai numato, kad jos įsigalios, kai sutikimą dėl jų privalomumo išreikš tam tikras valstybių skaičius ir po to praeis tam tikras laiko tarpas. Pavyzdžiui, 1969 metų Vienos konvencijos dėl sutarčių 83 straipsnis numato, kad konvencija įsigalios praėjus trisdešimčiai dienų nuo tos dienos, kai bus deponuotas trisdešimt penktas ratifikacinis ar prisijungimo raštas, o kiekvienos kitos valstybės atžvilgiu jis įsigalios praėjus trisdešimčiai dienų nuo jos ratifikacinių ar prisijungimo raštų deponavimo dienos ( Konvencija įsigaliojo 1980 metų sausio 27 dieną).
Dvišalėse sutartyse, kurios turi būti ratifikuojamos, dažniausiai numatoma, kad jos įsigalioja apsikeitimo ratifikaciniais raštais dieną.
Šalys gali susitarti, kad tarptautinę sutartį taikys laikinai.
1969 metų Vienos konvencijos 80 straipsnis nustato, kad sutartys,
joms įsigaliojus, siunčiamos Jungtinių Tautų ( JT) Sekretoriatui jas registruoti ir skelbti. Registruojama remiantis JT įstatų 102 str. Šalis, neįregistravusi sutarties Jungtinių Tautų Sekretoriate negali ja remtis jokiame Jungtinių Tautų organe, pvz., Tarptautiniame Teisingumo Teisme. Registruojamos ne tik sutartys, taip pat visi su jomis susiję dokumentai: pataisymai, pakeitimai, prisijungimas, ratifikavimas, išlygos, deklaracijos, pratęsimai, denonsavimai, priedai ir t.t. Registravimo diena – diena, kai JT Sekretoriatas gauna visą reikalaujamą informaciją apie registruojamą sutartį. Tų sutarčių, kurias JT registruoja ex officio – įsigaliojimo ttarp dviejų ar daugiau šalių data. Užregistravus sutartį išduodamas specialus liudijimas su JT Generalinio sekretoriaus ar jo atstovo parašu.
Registravimui keliami reikalavimai:
a) pateiktas dokumentas turi būti sutartis JT įstatų 102 str. prasme;
b) bent viena sutarties šalis turi būti JT nare;
c) sutartis įsigaliojo bent tarp dviejų iš šalių;
d) išpildomi kiti registracijos reikalavimai.
Šalia tarptautinių sutarčių registravimo ir skelbimo egzistuoja ir nacionalinis valstybės tarptautinių sutarčių registravimas ir skelbimas. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys registruojamos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių registre Užsienio reikalų ministerijoje ir skelbiamos “Valstybės žiniose”.
Sutarties galiojimas suprantamas kaip ssutarties teisnių pasekmių ( t.y.šalių teisių ir įsipareigojimų sukūrimas). Kad sutartis galiotų, reikia, kad ji atitiktų tam tikras sąlygas. Bet kokio teisės akto galiojimo sąlygos yra: tinkamas( veiksnus ir kompetentingas) subjektas, priėmęs teisės aktą; teisės akto objektas; laisva subjekto valia (( aktas neturi valios “ defektų”).
1969 metų Vienos konvencija atskirai nenustato tarptautinių sutarčių galiojimo sąlygų, o apsiriboja negaliojimo pagrindų nurodymu. Čia galime pasiremti “Viešosios tarptautinės teisės enciklopedija”, kurioje nurodoma šios tarptautinių sutarčių galiojimo sąlygos:
• galėjimas sudaryti tarptautinę sutartį;
• šalių sutikimas;
• sutarčių teisėtumas ir
• reikalavimai, keliami sutarčių registravimui ir skelbimui.
Prieštaravimas tarp atskirų sutarčių, kartais įtraukiamas į šį ratą, negali būti nagrinėjamas kaip galiojimo klausimas, tai veikiau, yra nustatymas, kuri iš prieštaraujančių sutarčių bus taikoma šioje situacijoje.
Būtina skirti sutarčių galiojimą ir veikimą. Galiojimas reiškia, kad sutartis įsigaliojo ir tuo pačiu sukėlė savo šalims teises ir pareigas. Veikimas yra sutarties funkcionavimas, t.y. naudojimasis sutarties sukurtomis teisėmis ir jos funkcijų nustatytų įsipareigojimų vykdymas.
Laikymasis. Pagrindinis principas tarptautinių sutarčių laikymosi srityje yra principas pacta sunt servanda, suformuluotas 1969 metų Vienos kkonvencijos 26 straipsnyje:
“Kiekviena galiojant sutartis yra privaloma jos šalims ir turi būti jų sąžiningai vykdoma.”
Sąžiningo sutarties vykdymo principas taip pat reikalauja, kad šalys bendradarbiautų, kai to reikia sutarties vykdymui.
Galima pastebėti, kad sutarties nuostatos gali būti suformuluotos gana įvairiai. Skiriami rezultato ir elgesio įsipareigojimai.
Pirmuoju ( rezultato) atveju įsipareigojimai yra griežtesni ir reikalauja, kad valstybės turi pasiekti numatytą rezultatą. Pvz., sutartyje gali būti įsipareigota perduoti kitai valstybei konkretų objektą konkrečiu laiku. Rezultato įsipareigojimu taip pat laikomi įsipareigojimai užsieniečių teisių apsaugos srityje. Tiesa, ččia pati valstybė gali pasirinkti būdą, kuriuo užsieniečių teises, todėl tokio įsipareigojimo pažeidimas bus įvykdytas tada, kai užsienietis kreipėsi į valstybės vidaus teisnius organus, tačiau pastarieji jo teisų neapgynė ( vidaus gynybos priemonių taisyklė). Be to, doktrinoje ir praktikoje nurodoma, kad valstybės turi bendrą “rūpestingumo” ( due diligence – angl.) pareigą vykdydamos rezultato įsipareigojimus. Tokios pareigos terminas naudojamas užsieniečių teisių apsaugos srityje, kur nurodoma, kad valstybė turi laikytis “minimalių civilizacijos standartų” [ 23, psl. 132].
Elgesio įsipareigojimas reikalauja, kad valstybė imtųsi tam tikrų veiksmų ar nuo tam tikrų veiksmų susilaikytų. Priešingi veiksmai sudarys įsipareigojimo pažeidimą. Čia sutartis įpareigoja imtis tam tikrų priemonių, pvz., “priimti šios sutarties vykdymui reikalingus įstatymus” rezultato čia nereikalaujama.
Valstybė privalo laikytis tarptautinės sutarties nepriklausomai nuo jos vidaus teisės nuostatų. 1969 metų vienos konvencijos 27 str. ( Vidaus teisė ir sutarčių laikymasis) inter alia nustato: “Šalis negali remtis savo vidaus teisės nuostatomis sutarties nesilaikymui pateisinti.”
Taikymas. Tarptautinių sutarčių taikymas erdvėje. Sutarties taikymo teritorija 1969 m. Vienos konvencija neapibrėžia teritorijos sąvokos, tačiau laikoma, kad ji apima visą valstybės žemės plotą, vidinius vandenis ir teritorinę jūrą bei oro erdvę virš jos, kuriems galioja sutarties šalies suverenitetas, nebent kažkas kita numatyta pačioje sutartyje. Kaip taisyklė, teritorijos terminas sutartyje neapima kontinentinio šelfo ar išimtinės eekonominės zonos bei žvejybos zonos, kuriose valstybė turi tik suverenias teises. 1969 m. Vienos konvencijos 29 str. – sutartis galioja kiekvienos šalies visai teritorijai, nebent iš sutarties kyla ar yra nustatyti kokie nors kiti ketinimai.
Tuo atveju, jei sutartis pagal savo pobūdį nėra taikoma visai jos valstybės dalyvės teritorijai, tačiau nieko nesako apie teritorinę taikymo apimtį ar nenumato teritorinės nuostatos, egzistuoja visuotinai priimta praktika, kuria valstybė nusprendžia, kurioms teritorijoms, ar apskritai kurioms nors, sutarties veikimas bus išplečiamas. Valstybė išreiškia savo poziciją šiuo klausimu pasirašydama ar ratifikuodama sutartį.
Tais atvejais, kai sutarties veikimas išplečiamas teritorijoms ir atsižvelgiant į sutarties nuostatas, bet kuri valstybės padaryta išlyga sutarties ratifikavimo metu bus taikoma jos teritorijai, nebent būtų numatyta kas nors kita depozitarui4 siunčiamame pranešime. Sutartis galėtų būti taikoma vien tik užjūrio teritorijoms dviem atvejais: a) pagrindinė valstybė gali tapti sutarties dalyve tik dėl tam tikros savo teritorijos; b) valstybė gali įgalioti tam tikrą teritoriją sudaryti sutartį arba tam tikrą kategoriją sutarčių.
Kai yra pareikštas prieštaravimas dėl sutarties galiojimo išplėtimo tam tikroms teritorijoms, tarptautinės sutarties depozitaras, dažniausiai JT Generalinis sekretorius, išplatins tokio prieštaravimo tekstą ir atsakymą į tokį prieštaravimą.
Kai kurių valstybių, pvz. federacijų, konstitucijos numato teritorijos padalinimą ir politinius vienetus. Nepaisant to, kad sutarties dalyve gali bbūti tik federacija, sutarties įgyvendinimui gali reikėti, kad politinių vienetų vyriausybės atliktų tam tikrus veiksmus, nors federacija lieka atsakinga už sutarties įvykdymą.
Tarptautinių sutarčių taikymas laike. Sutarties netaikymas atgal. Sutartis nėra taikoma sutarties dalyvių veiksmams, įvykiams ar padėčiai, kurie buvo atlikti ar egzistavo ir pasibaigė iki sutarties įsigaliojimo tai šaliai dienos ( Vienos konvencijos 28 str.), nebent pati sutartis numato kitaip ar kaip nors galima nustatyti, jog yra kitaip. Tarptautinės sutarties galiojimo laiką nustato pačios sutarties šalys. Tarptautinių sutarčių galiojimo laikas gali būti pratęstas ir toks pratęsimas vadinamas prolongavimu. Prolongavimas gali būti dvejopas:
a) specialaus susitarimo dėl galiojančios sutarties pratęsimo dar tam tikram laikui, pagrindu;
b) automatiškas, t.y. kai pratęsimo sąlyga numatyta pačioje sutartyje.
Tarptautinės sutarties galiojimas gali būti atnaujinamas tais atvejais, jei sutarties galiojimas baigėsi suėjus tam tikram terminui ar dėl kitų priežasčių sustabdžius sutarties galiojimą. Sutarties galiojimo atnaujinimas skiriasi nuo prolongacijos tuo, kad tai nebegaliojančios ar sustabdytos sutarties atnaujinimas. Jei sutarties galiojimas buvo sustabdytas, tai atnaujinimas gali įvykti automatiškai arba kai išnyks aplinkybės, dėl kurių sutarties galiojimas buvo sustabdytas. Tačiau jei sutarties galiojimas buvo pasibaigęs, tai atnaujinimas negali būti preziumuojamas, nes jis gali būti tik esant sutarties dalyvių sutikimui.
Vėliau tuo pačiu klausimu sudarytų tarptautinių sutarčių taikymas tais atvejais, kai sudaroma vėlesnė
sutartis, kurios šalys yra identiškos, kaip ir ankstesnės sutarties, jei nėra tam tikrų nuostatų, kuriomis numatomas ankstesnės sutarties nutraukimas ar sustabdymas ( Vienos konvencijos 59 str.), tai ankstesnės sutarties nuostatos galioja tiek, kiek jos neprieštarauja vėlesnės sutarties nuostatoms ( 30 str. 3 d.). Sudarant sutartį baigiamosiose nuostatose svarbu nustatyti santykį tarp naujos sutarties ir ankstesnės, kurios reglamentuoja tą patį klausimą. Jei sutartis sudaryta tarp tų pačių šalių, net jei yra tam tikri neatitikimai tarp sutarčių, jie gali būti išspręsti sutarties aaiškinimo pagalba. Kai išspręsti neatitikimo aiškinimo būdu neįmanoma, tada ankstesnė sutartis bus laikoma nutraukta ar sustabdyta pagal Vienos konvencijos 59 str. Kai abi sutartys yra daugiašalės, o jų dalyvės nėra tapačios, tokių sutarčių klausimą sprendžia 1969 m. Vienos konvencijos 30 straipsnis. Lockerbie bylose (1992 m.) Tarptautinis teisingumo teismas pripažino, kad pagal JT įstatų 103 str. Saugumo tarybos rezoliucijos turi viršenybę prieš bet kokią kitą tarptautinę sutartį.
Kartais valstybės tarptautinėse sutartyse, kurias jos sudaro, numato nuostatą, kuria įsipareigoja nesudarinėti vėlesnių sutarčių, kkurios būtų nesuderinamos su sudaroma sutartimi. Tokių nuostatų tikslas yra užtikrinti, kad sutartimi įkurtas reglamentavimo režimas išliktų vientisas ir nepakitęs. Todėl valstybės, įsipareigodamos pagal šią nuostatą, įsipareigoja nesudaryti jokių nesuderinamų sutarčių, ar tai jos būtų dvišalės ar daugiašalės, su kitomis vvalstybėmis ar trečiosiomis šalimis, tačiau šios nuostatos nedraudžia sudaryti sutartis, kurios paprasčiausiai papildytų sutartį. Tam tikrais atvejais sutartys numato, kad jos dalyvėms sutartis turi viršenybę prieš ankstesnes sutartis. Tokia nuostata taikoma, kai vėlesnė sutartis sudaryta tarp valstybių, kurios neapima visų ankstesnės sutarties šalių. Kita vertus, vėlesnė sutartis nepanaikina valstybės, nesančios šios sutarties šalimi, teisių pagal ankstesnę sutartį. Kai kurių sutarčių nuostatos numato, kad vėlesnė sutartis nepakeis ankstesnių sutarčių nuostatų, kurios galioja tarp šalių.
1969 m. Vienos konvencijos 30 straipsnio atžvilgiu galima pastebėti, kad:
a) taikomas tik tada, kai abi sutartys galioja ir veikia, ne tais atvejais, kai viena iš sutarčių buvo nutraukta arba jos galiojimas buvo sustabdytas remiantis konvencijos 59 straipsniu;
b) taisyklės, numatytos šio straipsnio 4 dalyje apibūdina tam tikrų sutarties šalių ttarpusavio teises ir pareigas kiekvienu atveju tik tarp jų pačių, todėl neatleidžia jokios iš šalių nuo atsakomybės už sutarties, kurios nuostatos yra nesuderinamos su kitos šalies įsipareigojimais pagal kitą sutartį, sudarymą ar taikymą;
c) nustatant, kuri sutartis yra ankstesnė ir kuri vėlesnė, reikia žiūrėti į priėmimo datą, o ne įsigaliojimo datą, o įsipareigojimai pagal 30 straipsnį taikomi valstybei tik nuo tada, kai ji tampa sutarties dalyve;
d) minimas terminas “susijęs su tuo pačiu dalyku” nėra aiškus, tačiau turėtų būti aiškinamas siaurąja prasme.
3. TARPTAUTINĖS SSUTARTIES PAKEITIMAS, NUTRAUKIMAS AR VEIKIMO SUSTABDYMAS
Tarptautinių sutarčių pakeitimas. Nors dvišalės tarptautinės sutarties pakeitimas nėra techniškai labai sudėtingas, daugiašalės sutarties pakeitimas gali sukelti nemažai problemų. Problemos kyla dėl to, kad įvairių dokumentų, kurie pakeičia ar papildo sutartis, valstybės dalyvės skiriasi, kai kurios valstybės yra pvz. tik konvencijos dalyvės, kai kurios taip pat kitų su konvencija susijusių sutarčių dalyvės.
1969 m. Vienos konvencija nustato bendras taisykles dėl sutarčių pakeitimų. 39 str. – nepaisant to, ar sutartis dvišalė ar daugiašalė, ji gali būti pakeičiama šalių “susitarimu”. Be to, vėlesnė šalių praktika taikant sutartį gali turėti tokį patį poveikį kaip ir sutarties pakeitimas, jei yra numanomas ar išreikštas pritarimas tam. Sutartis gali būti pakeista ir vėlesniu susitarimu tarp šalių dėl sutarties aiškinimo ar taikymo. [ 23, psl. 165].
Įsigaliojusi sutartis gali būti pakeista remiantis tomis nuostatomis dėl pakeitimo, kurias numato pati sutartis arba remiantis 1969 m. Vienos konvencijos nuostatomis dėl sutarčių pakeitimo. Pakeitimo procedūrą, kuri numatoma pačioje sutartyje, dažniausiai apima nuostatos dėl:
a) pakeitimų pasiūlymų.
b) pasiūlymo pakeisti sutartį išplatinimo. Bet koks pasiūlymas pakeisti daugiašalę sutartį turi būti praneštas visoms susitariančioms šalims (t.y. toms, kurios išreiškė savo sutikimą dėl sutarties privalomumo, net jei sutartis dar nėra įsigaliojusi), be to, kiekviena iš jų turi teisę dalyvauti priimant sprendimą ar iimantis tam tikrų veiksmų, kurių reikia imtis ir dalyvauti derantis ir sudarant tam tikrą sutarties pakeitimą ( Vienos Konvencijos 40 str. 1 ir 2 d.).
c) pakeitimo priėmimo. Pakeitimą gali priimti valstybės dalyvės konferencijoje arba vykdomajame organe.
d) valstybės dalyvės sutikimo būti įpareigota pagal pakeitimą. Sutartys paprastai numato, kad valstybė dalyvė turi formaliai išreikšti savo sutikimą būti įpareigota pakeitimu, priimant tokį pakeitimą, deponuojant ratifikavimo dokumentą, patvirtinant pakeitimą.
e) pakeitimo įsigaliojimo. Pakeitimas gali įsigalioti įvairiais būdais: jį priimant, praėjus tam tikram laikui (pvz. 30 dienų, trims mėnesiams), priėmimas konsensusu numanomas, jei per tam tikrą laiką nuo išplatinimo nei viena iš sutarčių dalyvių neprieštarauja, deponavus tam tikrą ratifikavimo, patvirtinimo ar priėmimo raštų skaičių.
f) pakeitimų poveikis: du požiūriai. Atsižvelgiant į sutarties nuostatas, sutarties pakeitimas, kai jis įsigalioja, gali įpareigoti tik tas valstybes, kurios formaliai priėmė pakeitimą arba tam tikrais retais atvejais, visas valstybes sutarties dalyves.
g) valstybių, kurios tampa sutarties šalimi po pakeitimo įsigaliojimo. Kai valstybė tampa sutarties, kuri buvo pakeista, šalimi, ji tampa jau pakeistos sutarties šalimi, nebent yra nurodyta kažkaip kitaip (1969 m. Vienos konvencijos 40 str. 5a d.). Nors sutarties pakeitimas neretai vadinamas protokolu, teisine prasme pavadinimas nėra svarbus.
Kai sutartis dar nėra įsigaliojusi, jos neįmanoma pakeisti remiantis sutarties nuostatomis, tačiau pasirašiusios ir susitariančios ššalys gali susitikti ir priimti papildomą susitarimą ar protokolą.
Kai kurios sutarties šalys gali pakeisti sutartį tik tarp jų pačių tarpusavio susitarimu, tačiau tik jei pati sutartis numato tokią galimybę (40 str. 1a d.). Jei sutartis nenumato, įmanoma tik išpildžius dvi sąlygas:
a) toks susitarimas neturi pažeisti kitų sutarties šalių teisių ir neuždėti joms papildomos naštos;
b) negali būti susijęs su sutarties nuostatomis, nuo kurių nukrypimai negalimi (40 str. 1 b d.).
Pakeitimo įsigaliojimo datos nustatymas.
Dalyvavimo sutartyje atšaukimas, sutarties denonsavimas ir anuliavimas bei jos veikimo sustabdymas. 1969 m. Vienos konvencijos 42 str. 2 dalis numato, kad sutartis gali būti nutraukta tik taikant pačios sutarties arba Vienos konvencijos taisykles dėl nutraukimo (54, 56, 59-62 ir 64 str.).
1) denonsavimas – vienašalis aktas, kuriuo šalis siekia užbaigti savo dalyvavimą sutartyje, kaip taisyklė numatytas pačioje sutartyje (nutraukia sutarties veikimą). 2) Dalyvavimo sutartyje atšaukimas – denonsavimas daugiašalių sutarčių atžvilgiu (jei viena valstybė atšaukia dalyvavimą, paprastai tai nesąlygoja sutarties pasibaigimo ar nutraukimo). 3) Anuliavimas – sutarties nutraukimas, kuris numatytas 1969 m. Vienos konvencijoje, tačiau ne pačioje sutartyje. 4) Sutarties veikimo sustabdymas – laikinas sutarties nevykdymas. Sutarties nutraukimo pagrindai skiriasi nuo sutarties negaliojimo pagrindų.
Valstybė gali atšaukti savo dalyvavimą sutartyje ar denonsuoti tarptautinę sutartį šiais atvejais:
a) remiantis bet kuriomis sutarties
nuostatomis, kurios įgalina atsisakyti nuo dalyvavimo sutartyje ar denonsuoti sutartį (1969 m. Vienos konvencijos 54 str. a dalis);
b) po konsultacijų su visomis susitariančiomis šalimis gavus visų valstybių dalyvių sutikimą (1969 m. Vienos konvencijos 54 str. b dalis); sutartis gali būti denonsuota arba valstybė dalyvė gali atšaukti savo dalyvavimą šiuo atveju bet kuriuo metu.
c) jei sutartis nieko nesako apie denonsavimą ar dalyvavimo sutartyje atšaukimą, pranešus bent prieš 12 mėnesių ir su sąlyga, kad:
c.1. nustatyta, kad šalys ketino priimti denonsavimo ar atsisakymo galimybę;
c.2. aarba teisė atsisakyti nuo sutarties ar ją denonsuoti gali būti numanoma iš sutarties pobūdžio (1969 m. Vienos konvencijos 56 str.).
Galimi denonsavimo apribojimai, kai kurių sutarčių negalima denonsuoti (pvz. kai kurios žmogaus teisių apsaugos sutartys). Kiekvienu atveju valstybė, kuri siekia sutarties sustabdymo ar nutraukimo, turi įrodyti, kad egzistuoja tam tikras pagrindas.
Sutarties pakeitimas vėlesniu susitarimu – jei dvi ar daugiau šalių sudaro sutartį dėl to paties dalyko, kaip ir ankstesnė sutartis, kurios dalyvėmis jos yra, tačiau sutarčių nuostatos skiriasi:
a) jei abiejų sutarčių ššalys yra tos pačios, jos gali panaikinti ankstesnę sutartį numatydamos specialią nuostatą šiuo požiūriu naujoje sutartyje;
b) tas pats taikoma net jei sutarties šalys nėra tapačios, tačiau naujoje sutartyje dalyvauja visos ankstesnės sutarties šalys.
Kiti sutarties nutraukimo ar sustabdymo pagrindai:
1) Įvykdytas pažeidimas: Daugiašalių ssutarčių atveju (60 str. 2 d.):
1.1. Kitos šalys turi teisę vienbalsiu sutarimu sustabdyti visos sutarties ar jos dalies veikimą arba ją nutraukti santykiuose tarp jų ir įsipareigojimų nevykdančios valstybės arba visiškai nutraukti ar sustabdyti sutarties veikimą.
1.2. Sutarties šalis, kurią specifiškai paveikė pažeidimas, gali remtis tuo kaip pagrindu sustabdyti visos sutarties ar jos dalies veikimą santykiuose tarp jos ir pažeidimą įvykdžiusios šalies.
1.3. Jei sutartis yra tokio pobūdžio, kad esminis pažeidimas radikaliai pakeičia kiekvienos iš sutarties šalių padėtį tolesnio įsipareigojimų vykdymo pagal sutartį prasme, bet kuri sutarties šalis, išskyrus pažeidimą įvykdžiusią šalį, gali remtis pažeidimu sustabdant visos sutarties ar jos dalies veikimą savo atžvilgiu.
Ne bet koks pažeidimas, bet tik esminis pažeidimas, t.y. a) toks įsipareigojimų pagal sutartį atšaukimas, kurių neleidžia konvencija; b) pažeidimas ttokios sutarties nuostatos, kuri laikoma esmine, siekiant įgyvendinti sutarties tikslą ir objektą.
2) negalėjimas įvykdyti sutartį – kai nuolatos išnyksta ar sunaikinamas sutarties objektas, kuris būtinas sutarčiai įvykdyti. Negalima remtis negalėjimo įvykdyti sutartį pagrindu, jei toks negalėjimas yra sutarties šalies įvykdyto įsipareigojimo pagal sutartį pažeidimo rezultatas arba bet kurio kito tarptautinio įsipareigojimo pažeidimo rezultatas.
3) esminis aplinkybių pasikeitimas. 62 str. 1 dalis numato sąlygas, kada gali būti remiamasi aplinkybių pasikeitimu (principas neturi automatinio poveikio) kaip pagrindu nutraukti dvišalę sutartį arba atšaukiant ssavo dalyvavimą daugiašalėje sutartyje, t.y.:
a) turi pasikeisti tos aplinkybės, kurios egzistavo sutarties sudarymo metu;
b) pasikeitimas turi būti esminis;
c) šalys negalėjo numatyti šio pasikeitimo sutarties sudarymo metu;
d) ankstesnių aplinkybių buvimas sudarė esminį pagrindą valstybei pareikšti savo sutikimą būti įpareigota sutartimi ir;
e) pasikeitimo poveikis yra toks, kuris radikaliai pakeičia įsipareigojimų, kurie vis dar turi būti vykdomi pagal sutartį, turinį.
Išimtys, kada principas negali būti taikomas (62 str. 2 d.):
a) kai sutartis nustato sienas tarp valstybių;
b) kai aplinkybių pasikeitimas kyla iš pačios sutarties šalies įvykdyto pažeidimo.
4) diplomatinių santykių nutraukimas. Tik tada ir tokių sutarčių atžvilgiu, kai sutarties vykdymui būtinas diplomatinių ar konsulinių santykių egzistavimas.
5) karo veiksmai tarp šalių. Taip pat kaip ir 4 atveju, neautomatiškai nutraukiamos sutartys.
Sutarties šalis, kuri nori nutraukti sutartį, atšaukti savo dalyvavimą sutartyje arba sustabdyti sutarties taikymą turi raštu pranešti kitoms šalims savo argumentus. Kitoms sutarties šalims turi būti suteikta laiko atsakyti. Išskyrus skubius atvejus, toks laikotarpis neturėtų būti trumpesnis, nei trys mėnesiai nuo pranešimo gavimo. Jei jokia sutarties šalis nepareiškia prieštaravimo per nurodytą laikotarpį, gali būti vykdoma pasiūlyta priemonė. Tačiau, jei pareiškiamas prieštaravimas, sutarties šalys privalo ieškoti sprendimo būdo JT įstatų 33 straipsnyje nurodytomis priemonėmis.
Gali būti, kad sutartis numato pereinamąsias nuostatas, kurių pagrindu sutartis bus taikoma iš dalies ar visiškai net ir po jos nutraukimo. Sutarties nnutraukimas ar sustabdymas ar šalies atsisakymas nuo dalyvavimo sutartyje neįtakoja valstybės pareigos vykdyti įsipareigojimus pagal sutartį, kurie yra ne tik sutartiniai įsipareigojimai, tačiau taip pat išplaukia iš bendrosios tarptautinės teisės. Sutarties sustabdymo laikotarpiu sutarties šalys privalo susilaikyti nuo veiksmų, kuriais būtų siekiama užkirsti kelią atnaujinti sutarties veikimą (72 str. 2 d.).
Kartais leidžiama išskirti sutarties nuostatas, jei nutraukimo pagrindas yra susijęs tik su tam tikromis nuostatomis. Tuo galima remtis tik tada, kai išpildomos trys sąlygos:
a) nuostatos gali būti atskiriamos nuo likusių sutarties nuostatų jų taikymo prasme, t.y. jų išskyrimas kažkokiu neigiamu būdu nepaveiktų kitų sutarties nuostatų;
b) iš sutarties išplaukia, kad šių nuostatų priėmimas nebuvo esminis valstybėms išreiškiant įsipareigojimą būti įpareigotomis pagal sutartį;
c) nebus neteisinga toliau taikyti likusią sutarties dalį.
1969 metų Vienos konvencija numato, kad ginčas dėl sutarties negaliojimo, jos nutraukimo ar sustabdymo, jeigu šalys jo neišspręs per 12 mėnesių taikiomis priemonėmis, numatytomis Jungtinių Tautų Įstatų 33 straipsnyje, bus sprendžiamas pagal šios Konvencijos procedūras. Jei ginčas liečia jus cognes normas, jis gali būti perduotas spręsti Tarptautiniam Teisingumo Teismui, nebent šalys susitarė dėl arbitražo. Dėl kitų ginčų bet kuri šalis gali kreiptis į Jungtinių Tautų Generalinį Sekretorių, kad jis pradėtų sutaikymo procedūrą, numatytą Konvencijos Priede.
4. LIETUVOS STOJIMO Į EUROPOS SĄJUNGĄ SUTARTIES ANALIZĖ
Savo baigiamajame darbe nusprendžiau analizuoti LLietuvos stojimo į Europos Sąjungą ( ES) sutartį, nes mano manymu, tai svarbiausia pastaruoju metu pasirašyta Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis. Sutarties analizę pradėsiu trumpa Lietuvos stojimo į ES apžvalga.
Integracija į Europos Sąjungą – vienas svarbiausių strateginių Lietuvos užsienio politikos tikslų. 1989-1990 m., kai išryškėjo Baltijos valstybių apsisprendimas atkurti savo nepriklausomybę, Lietuva, Latvija ir Estija susidomėjo didžiausios Vakarų valstybės. Viena svarbiausių to laikotarpio datų – 1990 m. gruodžio 14 d. Tuomet Baltijos šalių vyriausybių vadovai pirmą kartą kreipėsi į tuometinę Europos ekonomijos bendriją, prašydami Baltijos šalims politinę, ekonominę ir kultūrinę paramą teikti ne per TSRS, o tiesiogiai. 1991 m., po Lietuvos sausio 13 d. įvykių, ES griežtai pasmerkė jėgos naudojimą Baltijos šalyse, o 1991 m. rugpjūčio 27 d. Prancūzijos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrų siūlymu vieningai pripažino Baltijos valstybių nepriklausomybę. [ 11, p. 1].
1992 metais Lietuva ir ES pasirašė Prekybos ir komercinio bei ekonominio bendradarbiavimo sutartį ir priėmė deklaraciją dėl politinio dialogo tarp ES ir Lietuvos. Nuo oficialių diplomatinių santykių su Lietuva užsimezgimo ES per PHARE programą pradėjo teikti pagalbą Lietuvai. Lietuva pateikė prašymą dėl stojimo į Europos Sąjungą ( ES) dar 1995 m., pasirašydama Europos sutartį su Europos Bendrija ( EB). 1995 m. birželio 12 d. Lietuva, Latvija ir
Estija pasirašė Europos (asociacijos) sutartis su ES , kuriose ši pripažino Baltijos valstybių tikslą tapti ES narėmis. Europos sutartis įsigaliojo tik 1998 m., nes Komisijos nuomonėje dėl valstybių kandidačių, kuri buvo išspausdinta 1997 m., Lietuva buvo pripažinta neišpildžiusia narystės reikalavimų ekonomine prasme.
Europos sutartis tai pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis Lietuvos ir Bendrijos tarpusavio santykius. Ja buvo siekiama nustatyti politinio dialogo principus, skatinti prekybinių bei ekonominių santykių plėtrą tarp šalių, nustatyti bendrijos techninės ir finansinės paramos pagrindus bei pagalbos Lietuvai integruojantis į ES aapimtis. Sutartyje taip pat minimas teisės derinimas bei bendradarbiavimas Sąjungos trečiojo ramsčio srityje. Tačiau derybos dėl narystės ES buvo pradėtos tik 1999 m., kai Europos viršūnių susitikime Helsinkyje buvo priimtas sprendimas dėl tokių derybų pradžios. Stojimo partnerystė numatė, kad būtina ne tik suderinti Lietuvos teisę su ES teisynu, bet ir užtikrinti, kad jis būtų įgyvendinamas remiantis tais pačiais standartais, kurie taikomi ES.
Lietuvos stojimo į ES sutartyje nurodomas pagrindinis valstybių tikslas – siekti įgyvendinti Sutarčių kuriomis grindžiama Europos Sąjunga tikslus. Pagrindiniai EES tikslai yra šie:
• stiprinti šalių – narių bendradarbiavimą ir interesų apsaugą;
• skatinti subalansuotą ir nepertraukiamą ekonominę bei socialinę pažangą, nuolatinį gyvenimo sąlygų gerėjimą;
• įgyvendinti ekonominę ir valiutinę sąjungą;
• įgyvendinti politinę sąjungą.
Stojimo sutartį gali pasirašyti tik valstybės atitinkančios tam tikrus kkriterijus. Galimybę tapti Sąjungos narėmis numato ES sutarties 49 str. Naujos valstybės iš Vidurio ir Rytų Europos (VRE), siekiančios narystės ES, turi atitikti tris taip vadinamus Kopenhagos kriterijus. Kopenhagos kriterijai – tai 1993 metais Kopenhagoje vykusio Europos viršūnių tarybos susitikimo išvados, skirtos VRE valstybėms, siekiančioms narystės ES. Kriterijai yra trys:
• stabilių institucijų, garantuojančių demokratija, įstatymų viršenybę, žmogaus teises ir pagarbą mažumų apsaugai buvimas;
• funkcionalios rinkos ekonomikos veikimas, jos pajėgumas atlaikyti konkurencijos spaudimą ir rinkos jėgų veikimą ES;
• sugebėjimas prisiimti narystės įsipareigojimus, įsipareigojimas siekti politinės, ekonominės ir pinigų Sąjungos.
Papildomas kriterijus, atsiradęs praėjus dvejiems metams 1995 metu Madrido Europos viršūnių susitikime- tai valstybių administracinių struktūrų pertvarkymo bei prisitaikymo prie ES reikalavimų svarba.
2003 metų balandžio 16 dieną Lietuva ir kitos šalys – kandidatės ppasirašė Stojimo sutartį, kurios 1 straipsnio, 1 dalis nurodo: “Šia Sutartimi Čekijos Respublika, Estijos Respublika, Kipro Respublika, Latvijos Respublika, Lietuvos Respublika, Vengrijos Respublika, Maltos Respublika, Lenkijos Respublika, Slovėnijos Respublika ir Slovakijos Respublika tampa Europos Sąjungos narėmis ir Sutarčių , kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, su pakeitimais ar papildymais, šalimis”. Lietuvos prisijungimas prie ES pirmiausia reiškia, kad prisijungiama prie šioje organizacijoje veikiančių teisės aktų ( steigimo sutarčių, direktyvų ir pan.) ir įsipareigojama vykdyti šių sutarčių, taip pat kitų teisės aktų nuostatas. Todėl dderybose dėl narytės nagrinėjamas Lietuvos pasirengimas įgyvendinti ES galiojančių teisinių ir administracinių taisyklių rinkinį ( ES vidaus taisykles), dažnai vadinamą tiesiog acquis communautaire . Kitaip sakant, kalbame apie gebėjimą perimti ES dalyvės taisykles.
Tačiau čia taip pat iškyla klausimas dėl Lietuvos Respublikos santykio su Europos Sąjungos teise. LR Konstitucijoje nėra nuostatų, kurios nustatytų santykį tarp tarptautinės ir nacionalinės teisės, kadangi Konstitucijoje kalbama tik apie vieną sutarčių rūšį – ratifikuotas tarptautines sutartis. Šio santykio klausimas buvo nagrinėjamas LR Konstituciniame teisme 1995 m., kai teismas priėmė išvadą, kad Europos žmogaus teisių konvencija neprieštarauja konstitucijai bei teigė, kad tarptautinių sutarčių realizavimo būdas Lietuvoje yra šių sutarčių transformavimas (inkorporavimas) į nacionalinę teisės sistemą. Tą patį Konstitucinis teismas teigė ir tais pačiais metais priimtame nutarime dėl Konstitucijos ir Tarptautinių sutarčių įstatymo santykio. 1999 m. priėmus naują Tarptautinių sutarčių įstatymą buvo numatyta tarptautinių sutarčių viršenybė prieš kitus įstatymus, tačiau tik ratifikuotų sutarčių, apie kitas nebuvo kalbama. Be to, ši viršenybė buvo susieta su tais atvejais, kai iškyla prieštaravimas tarp vidaus teisės ir ratifikuotos tarptautinės sutarties.
Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje laikytasi pozicijos, kad LR Konstitucija nustato, jog Lietuva vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, o vienas iš tokių principų yra tarptautinės teisės viršenybės prieš vidaus teisę pprincipas, kuris reiškia, kad esant prieštaravimui bus taikomos tarptautinės sutarties nuostatos. Nors Tarptautinių sutarčių įstatyme šis principas įtvirtintas tik ratifikuotų tarptautinių sutarčių atžvilgiu, jis turėtų būti taikomas tiek ratifikuotoms sutartims, tiek neratifikuotų sutarčių atžvilgiu.
Lietuvos stojimo į ES sutartis ( toliau – Stojimo sutartyje) yra gana plačios apimties dokumentas, kurį sudaro turinys, sutartis, stojimo aktas, ir kurio nuostatos yra neatskiriama Stojimo sutarties dalis. Taip pat į sutarties turinį įeina keturiolika priedų, reguliuojančių tokias sritis kaip laisvas asmenų judėjimas, socialinė apsauga, mokesčiai, muitų sąjunga ir kt; devyni protokolai bei baigiamasis aktas, deklaracijos, laiškai.
Stojimo sutarties 1 straipsnio 2 dalis numato: “Priėmimo sąlygos ir dėl šio priėmimo reikalingos Sutarčių, kuriomis grindžiama Sąjunga, pritaikomos pataisos yra nustatytos prie šios sutarties pridedama Akte ”. Šiame akte numatomi visi pakitimai, įvyksiantys, kai prie ES prisijungs naujosios valstybės narės . Pvz., Akto 17 straipsnyje nurodoma: “Prie Europos bendrijos steigimo sutarties pridėto Protokolo Nr. 18 dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statuto 49 straipsnis papildomas šia dalimi:
„49.3 Vienai ar daugiau šalių tapus valstybėmis narėmis ir jų atitinkamiems nacionaliniams centriniams bankams tapus ECBS dalimi, automatiškai padidėja pasirašytas ECB kapitalas ir maksimalus užsienio atsargų, kurias galima būtų pervesti į ECB, dydis.<.> Ataskaitiniai statistinių duomenų laikotarpiai turi būti tokie ppatys, kokie buvo naudojami per paskutinį kas penkerius metus atliekamą svorių pakoregavimą vadovaujantis 29.3 straipsniu.“
Akto I – osios dalies ( “Principai”) 4 – 10 straipsniai nurodo nemažai įsipareigojimų. “Naujosios valstybės narės šiuo Aktu prisijungia prie valstybių narių vyriausybių atstovų Taryboje priimtų sprendimų ir susitarimų. Jos įsipareigoja nuo įstojimo dienos prisijungti prie visų kitų susitarimų, kuriuos esamos valstybės narės sudarė dėl Sąjungos funkcionavimo arba kurie yra susiję su jos veikla”. ( 5 straipsnio 1 d.). Prisijungdama prie ES tarptautinių sutarčių bei konvencija Lietuva, kaip ir kitos 9 šalys, įgyja tokias pačias teises ir įsipareigojimus, numatytus tuose teisės aktuose, kaip ir esamos valstybės.
Lietuva ne tik turės prisijungti prie sutarčių bei konvencijų, bet ir “pasitraukti iš visų laisvosios prekybos sutarčių, sudarytų su trečiosiomis šalimis, įskaitant Vidurio Europos laisvos prekybos sutartį” ( 6 str., 10 d.).
Stojimo sutarties Akto 7 straipsnis teigia: “Šio Akto nuostatos, jeigu jame nenustatyta kitaip, negali būti pakeistos, panaikintos ar sustabdytas jų taikymas kitokia tvarka negu ta, kuri pirminėse Sutartyse nustatyta tų Sutarčių keitimui”.
Stojimo sutarties 2 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad “Šią Sutartį Aukštosios Susitariančios Šalys ratifikuoja pagal savo atitinkamas konstitucines nuostatas”. Lietuvos Respublikos Seimas privalės ratifikuoti šią sutartį priimdamas įstatymą, kuris priimamas posėdyje dalyvavusių narių balsų dauguma, tačiau ne
mažesne kaip 2/5 visų Seimo narių balsų. Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ratifikuoti Seimui teikia Lietuvos Respublikos Prezidentas savo iniciatyva ar pasiūlius Vyriausybei. [ 3, str. 8].
Lietuvos Respublikos Seimas vadovaudamasis Konstitucijos 9 straipsniu, 67 straipsnio 3 punktu bei Referendumo įstatymo 4, 9 ir 15 straipsniais, priėmė nutarimą paskelbti privalomąjį referendumą dėl Lietuvos narystės ES bei nustatė, kad referendumas vyks 2003 m. gegužės 10-11 dienomis – tai dienos, atitinkančios svarbiausiųjų įvykių tvarkaraštį – referendumas vyktų netrukus po Stojimo sutarties pasirašymo. Be to, SSeimui atsirastų galimybė iki pavasario sesijos pabaigos ratifikuoti Stojimo sutartį, tuo paraginant ir šalių narių parlamentus neatidėlioti pareikšti savo pritarimo šiam svarbiam dokumentui.
Privalomojo referendumo rezultatai nustatomi pagal Referendumo įstatymo 7 straipsnį, kurio 1 dalis nurodo, kad privalomasis referendumas laikomas įvykusiu, jeigu jame dalyvavo daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus. To paties straipsnio 5 dalis nurodo, kad sprendimas dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo tarptautinėse organizacijose, jeigu šis dalyvavimas yra susijęs su Lietuvos valstybės organų kompetencijos ddaliniu perdavimu tarptautinių organizacijų institucijoms ar jų jurisdikcijai, yra laikomas priimtu, jeigu tam pritarė daugiau kaip pusė referendume dalyvavusių piliečių. [ Referendumo įstatymo 71 straipsnio 1 dalis].
Vadovaujantis 1969 m. Vienos konvencija tarptautinė sutartis bus laikoma ratifikuota ne nuo Lietuvos Respublikos rratifikavimo įstatymo priėmimo, o nuo tarptautinio pranešimo apie ratifikavimą gavimo dienos.
Jei Lietuvos Respublikos piliečiai referendume dėl narystės ES pritars Stojimo sutarčiai, tai Seimas, atliks visus būtinus ratifikavimo veiksmus ir ratifikavimo dokumentai ne vėliau kaip iki 2004 m. balandžio 30 d. turės deponuoti Italijos Respublikos Vyriausybei [ 8, str. 2, 1 dalis]. Tačiau, jei Lietuvos Respublikos piliečiai nepritartų Lietuvos siekiui tapti ES nare, Seimas negalėtų atlikti ratifikavimo veiksmų, nes šis referendumas yra privalomojo, o ne patariamojo pobūdžio. Taigi “jei savo ratifikavimo dokumentus nustatytu laiku bus deponavusios ne visos 1 straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės, Sutartis įsigalioja toms valstybėms, kurios savo dokumentus yra deponavusios” ( Stojimo sutarties 2 straipsnio 2d). Tokiu atveju Lietuvos Respublika negalėtų tapti ES valstybe nare. Taip pat 2 sstraipsnio 2 dalis nurodo, jog: “Akto, įskaitant jo priedus, priedėlius ir protokolus, nuostatos, kuriose aiškiai minima valstybė, nedeponavusi savo ratifikavimo dokumentų, nebegalioja arba ji gali jas pakeisti”.
Iškilus ginčui dėl sutarties taikymo ar kitų aplinkybių, prireiktų sutarties aiškinimo, todėl yra labai svarbu nustatyti sutarties autentiškumą. Stojimo sutartis buvo sudaryta vienu originaliu egzemplioriumi visomis, pasirašančių valstybių, kalbomis ir tekstai kiekviena kalba yra autentiški. Tarptautinių sutarčių, kurių autentiškumas buvo patvirtintas dviem arba keliomis kalbomis aiškinimą reglamentuoja 1969 m. Vienos konvencijos 33 straipsnis.
Stojimo sutarties ooriginalas, kaip jau minėta, deponuojamas Italijos Respublikos archyvuose, o ši patvirtintą kopiją perduoda kiekvienos valstybės signatarės vyriausybei ( 3 str.). Akto 61 str. numato, jog kartu su Stojimo sutartimi “Italijos Respublikos Vyriausybė naujųjų valstybių narių vyriausybėms perduoda Europos Sąjungos sutarties, Europos bendrijos steigimo sutarties ir Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties bei jas iš dalies keičiančių ir papildančių Sutarčių, įskaitant Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės stojimo į Europos ekonominę bendriją ir Europos atominės energijos bendriją sutartį, Graikijos Respublikos stojimo į Europos ekonominę bendriją ir Europos atominės energijos bendriją sutartį, Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos stojimo į Europos ekonominę bendriją ir Europos atominės energijos bendriją sutartį ir Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės stojimo į Europos Sąjungą sutartį, patvirtintą kopiją airių, anglų, danų, graikų, ispanų, italų, olandų, prancūzų, portugalų, suomių, švedų ir vokiečių kalbomis.
Prie šio Akto pridedami tų Sutarčių tekstai, sudaryti čekų, estų, vengrų, latvių, lietuvių, maltiečių, lenkų, slovakų ir slovėnų kalbomis. Tie tekstai yra autentiški tomis pačiomis sąlygomis kaip ir pirmoje dalyje nurodytų Sutarčių, sudarytų esamomis kalbomis, tekstai.”
Sutarties analizės tikslas buvo supažindinti su Lietuvos stojimo į Europos Sąjunga sutartimi, kuri Lietuvos Respublikai tapus ES nare, padarys esminius pasikeitimus tarptautinių sutarčių teisės srityje, taip ppat trumpai aptarti Stojimo sutarties struktūrą, Šalis bei įgyvendinimą.
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI
Apibendrinant Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių teisę galima suformuluoti šias išvadas:
1. Atskleidžiant tarptautinės sutarties sampratą galima remtis Tarptautinės teisės doktrina, Tarptautinės teisės aktais bei nacionaliniais įstatymais. Tarp nacionalinių įstatymų ir tarptautinės teisės aktų neturi būti neatitikimų apibūdinant tarptautinės sutarties sąvoką. Prioritetas turi būti suteikiamas Tarptautinės teisės aktuose įtvirtintai tarptautinės sutarties sampratai, taigi kad dviejų teisės sistemų derinimo teorijos pagrindu tiek tarptautinėje sutarčių teisėje, tiek nacionalinėje teisėje turi egzistuoti vienoda tarptautinės sutarties samprata.
2. Teigiamai galima vertinti 1999 m. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 3 ir 4 straipsnius, reglamentuojančius tarptautinių sutarčių sudarymo iniciatyvos bei tarptautinių sutarčių tikslingumo klausimus.
3. Netikslinga, kada sutampa subjektai, sprendžiantys du skirtingus klausimus – sutarčių sudarymo iniciatyvos ir sutarčių tikslingumo. Sprendimas dėl sutarčių tikslingumo – tai politinis saugiklis, kuris, negali būti sėkmingai išnaudojamas tam pačiam subjektui priimant sprendimus dėl sutarčių sudarymo ir sutarčių tikslingumo.
4. Pageidautina, kad įstatymų leidėjas likviduotų spragą ir apibrėžtų tarptautinių sutarčių sudarymo iniciatyvos teisę. Apibrėžiant šią teisę galima būtų taikyti analogiją, pasinaudojant įstatymo iniciatyvos teisės samprata. Aišku, kad ši samprata turi būti taikoma atsižvelgiant į tarptautinės teisės specifiką.
5. Kada tarptautinėje sutartyje yra numatyti įvairūs sutarčių pripažinimo teisiškai reikšmingomis būdai, būtina pasirinkti Lietuvos teisinei sistemai tinkamiausią būdą. Esant galimybei, toks būdas gali būti ssutarties ratifikavimas. Remdamiesi Lietuvos teisės normų aktais galima teigti, jog Seimo ratifikuotos sutartys yra Lietuvos teisinės sistemos dalis ir turi įstatymo galią.
6. Tais atvejais, kai prie tarptautinės sutarties prisijungiama Seime priimant įstatymą, tokia tarptautinė sutartis gali būti traktuojama lygiai taip pat kaip ir ratifikuota sutartis.
7. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje būtų suformuluota norma, nustatanti tarptautinių sutarčių pirmenybę nacionalinių įstatymų atžvilgiu, taip pat svarstant Konstitucijos ir tarptautinių sutarčių klausimus.
8. Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys tarptautinių sutarčių sudarymą, neaptaria išlygų pareiškimo klausimų. Tai, žinoma, sukelia tam tikrų neaiškumų tarptautinių sutarčių sudarymo procese. Dauguma Lietuvos respublikos tarptautinių sutarčių yra sudarytos be jokių išlygų, tačiau prisijungiant prie kai kurių daugiašalių sutarčių jos buvo pareikštos.
9. Labai svarbus yra tarptautinių sutarčių vykdymo klausimas. Lietuvos tarptautinių sutarčių vykdymą privalo užtikrinti Vyriausybė kaip aukščiausia vykdomosios valdžios institucija
10. Europos sutartis tai pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis Lietuvos ir Bendrijos tarpusavio santykius. Ja buvo siekiama nustatyti politinio dialogo principus, skatinti prekybinių bei ekonominių santykių plėtrą tarp šalių, nustatyti bendrijos techninės ir finansinės paramos pagrindus bei pagalbos Lietuvai integruojantis į ES apimtis
LITERATŪRA
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume. // Valstybės žinios. 1992. Nr. 33 – 1014.
2. Lietuvos Respublikos įstatymas “Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių” // Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1991.
Nr. 16 – 415.
3. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymas // Valstybės žinios. 1999. Nr. 60 – 1948.
4. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. sausio 7 d. nutarimas “Dėl įstatymo “Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių” įgyvendinimo tvarkos” // Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1992. Nr. 12 – 321.
5. 1946 m. Konvencija dėl Jungtinių Tautų Organizacijos privilegijų // Valstybės žinios. 1999. Nr. 83 – 2457.
6. 1969 m. Vienos Konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės // United Nations. Treaty Series. Vol. 1155.
7. 1986 m. Vienos Konvencija dėl sutarčių ttarp valstybių ir tarptautinių organizacijų bei tarp tarptautinių organizacijų teisės // Doc. A/CONF. 129/15.
8. Lietuvos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą sutartis 2003 m. balandžio 16 d. // http: // www.euro.lt / sutartis/ sutartis.htm.
9. Lietuvos teismų praktika. Apžvalgos, konsultacijos, nutarimai, sprendimai. ( Civilinė teisė ir civilinis procesas) 1991 – 1999. – Vilnius. Teisinės informacijos centras, 2000.
10. Auštrevičius P. Europos Sąjunga 2004: iššūkiai, procesai ir Europos studijos. ( Pranešimas tarptautinėje mokslinėje konferencijoje). Kaunas. 2003.
11. Auštrevičius P. Pranešimas Lietuvos Respublikos Seimo 2003 sausio 23 d. plenariniame posėdyje. VVilnius. 2003.
12. Čepulkauskaitė I. Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą reikšmė. Vilnius. Eugrimas. 2002.
13. Katuoka S. Valstybės ir teisės teorijos pagrindinės kategorijos. – Vilnius. 1997.
14. Katuoka S. Tarptautinė teisė Lietuvos teisinėje sistemoje ( Stojimas į Europos Sąjungą ir Konstitucija). – Vilnius. Eugrimas. 2000.
15. Katuoka S. TTarptautinės sutartys ir Lietuvos valstybė/ Konstitucija XXI amžiuje, Jurisprudencija 30 ( 22). Vilnius. 2002.
16. Kūris P., Požarskas M. Tarptautinės teisės apybraižos. Vilnius. 1985/
17. Lapinskas K. Lietuvos Konstitucinė sistema ir stojimas į Europos Sąjungą ( Stojimas į Europos Sąjungą ir Konstitucija). – Vilnius. Eugrimas. 2000.
18. Namų advokatas. – Vilnius. VĮ Teisinės informacijos centras. 2002.
19. Nevera A. Valstybės baudžiamosios jurisdikcijos principai ir įtvirtinimas Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse: daktaro disertacija. – Vilnius. 2002.
20. Purlys V. Lietuvos derybos dėl narystės Europos Sąjungoje. – Europos komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Vilnius. 2001.
21. Radušytė E. Tarptautinės sutartys Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje: daktaro disertacija. – Vilnius. Lietuvos Teisės universitetas. 2001.
22. Svarbiausios Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys 1918 – 1995 m. VU tarptautinių santykių ir politikos institutas. Vilnius. 1997.
23. Vadapalas V. Tarptautinė teisė. – Vilnius. Eugrimas. 1998.
24. Vadapalas VV., Janukaitis V. Tarptautinės humanitarinės teisės įgyvendinimas Lietuvos Respublikoje. – Vilnius. Eugrimas. 2000.
25. Valionis A. Nuo Helsinkio iki Kopenhagos: trejus Lietuvos derybų dėl narystės Europos Sąjungoje metus apžvelgiant. Vilnius. 2002.
TURINYS
ĮVADAS 5
1. BENDROSIOS TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ NUOSTATOS 7
1. 1. Tarptautinės sutarties sąvoka ir prigimtis 7
1.2. Pagrindiniai tarptautinių sutarčių šaltiniai ir rūšys 11
1.3. Tarptautinių sutarčių forma ir turinys. Ikisutartiniai santykiai 13
2. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ SUDARYMO PROCESAS 15
2. 1. Šalių teisnumas ir veiksnumas sudarant sutartį 20
2.2. Lietuvos Respublikos sutikimo laikyti tarptautinę sutartį įpareigojančia išreiškimo būdai 20
2.3. Išlyga dėl tarptautinės sutarties ir sutarčių aiškinimas 26
2.4. Tarptautinės sutarties įįsigaliojimas, galiojimas ir laikymasis 29
3. TARPTAUTINĖS SUTARTIES PAKEITIMAS, NUTRAUKIMAS AR VEIKIMO SUSTABDYMAS 34
4. LIETUVOS STOJIMO Į EUROPOS SĄJUNGĄ SUTARTIES ANALIZĖ 38
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI 44
LITERATŪRA 46
