Tema: Dievas sukure vyra ir moteri

Darbas:

„Dievas sukūrė vyrą ir moterį“

Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir dvasia iš Dievo dvelkė viršum vandenų. Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir šviesa pasirodė. Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena. Dievas tarė: „Teknibžda vandenys gyvūnų daugybe, teskraido paukščiai viršum žemės po dangaus skliautu!“ Taip ir įvyko. Dievas sukūrė ddidžiuosius jūros gyvūnus bei kitus judančius visų rūšių gyvūnus, knibždančius vandenyse, ir visus visų rūšių sparnuočius. Ir Dievas matė, kad tai gera. Dievas palaimino juos, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės! Pripildykite jūrų vandenis, o paukščiai tesidaugina žemėje!“ Atėjo vakaras ir išaušo rytas, penktoji diena. Dievas tarė: „Tepagimdo žemė visų rūšių gyvūnų: galvijus, roplius ir visų rūšių laukinius gyvulius!“ Taip ir įvyko. Dievas padarė visų rūšių laukinius žemės gyvulius, visų rūšių galvijus ir visų rūšių žemės roplius. Ir Dievas matė, kad ttai gera. Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius! “Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo ppaveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį. Dievas palaimino juos, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“. Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera.

I. „Pagal Dievo paveikslą“

356 Iš visų regimų kūrinių vienas tik žmogus „sugeba pažinti ir mylėti savo Kūrėją“216; jis yra „vienintelis žemėje kūrinys, kurio Dievas norėjo dėl jo paties“217; jis vienas yra pašauktas pažinimu ir meile dalyvauti Dievo gyvenime. Tam tikslui jis yra sukurtas, ir toks yra esminis jo orumo pagrindas:

Kodėl Tu žmogų padarei tokį kilnų? Su neapsakoma meile Tu pažvelgei savyje į savo kūrinį ir jame save pamilai; nes iš meilės Tu jį sukūrei, iiš meilės jam davei būtį, pajėgią džiaugtis Tavo amžinuoju Gėriu.218

357 Kadangi žmogus sukurtas panašus į Dievą, jis yra orus kaip asmuo; jis nėra tik kažkoks daiktas, bet pats yra kažkas. Jis gali save pažinti, save valdyti, laisvai atsiduoti ir bendrauti su kitais asmenimis, malone jis yra kviečiamas į sandorą su savo Kūrėju, kad tikėjimu ir meile Jam atsilieptų, ir niekas kitas negali už jį to padaryti.

358 Dievas visa sukūrė žmogui,219 bet žmogų sukūrė tam, kad jis Dievui tarnautų, JJį mylėtų ir Jam aukotų visą kūriniją:

Kas tai per būtybė, kuri atėjo į gyvenimą šitaip pagerbta? Tai žmogus, didi ir nuostabos verta gyva būtybė, Dievo akyse vertingesnė už visą kūriniją: tai jam duoti dangus ir žemė, ir jūros, ir kita visata. Tai žmogus, kurio išganymas Dievui toks svarbus, kad Jis nepagailėjo jam net savo vienatinio Sūnaus. Juk Dievas be paliovos daro viską, kad tik žmogų pakeltų ligi savęs ir pasodintų savo dešinėje.220

359 „Žmogaus paslaptis iš tikrųjų paaiškėja tik įsikūnijusio Žodžio paslaptyje“221:

Šventasis Paulius kalba apie du žmones, nuo kurių prasideda žmonija: tai Adomas ir Kristus [.]. Pirmasis Adomas – sako Paulius – buvo sukurtas kaip žmogiška būtis, gavusi gyvybę; paskutinysis yra dvasinė būtis, teikianti gyvybę. Pirmasis buvo sukurtas paskutiniojo ir iš Jo gavo sielą, kad būtų gyvas [.]. Antrasis Adomas savo atvaizdą įspaudė pirmajame, jį kurdamas. Todėl ir antrasis priėmė jo išvaizdą ir vardą, kad neleistų pražūti tam, ką buvo padaręs pagal savo paveikslą. Pirmasis Adomas ir paskutinysis: pirmasis turi pradžią, paskutinysis bus be pabaigos, nes paskutinysis iš tikrųjų yra pirmasis; tai pats yra pasakęs: „Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis“.222

360 Būdama bendros kilmės, žmonija yra vieninga, nes Dievas „iš vienos šaknies išvedė visą žmonių giminę“ (Apd 17, 26)223:

Nuostabi vizija, kkurioje regime iš Dievo kilusios žmonijos vienybę [.]; visų vienodai, iš materialaus kūno ir dvasinės sielos sudarytos prigimties vienybę; jų tiesioginio tikslo ir uždavinių pasaulyje vienybę; vienybę gyvenamos vietos – žemės, kurios turtais pagal prigimtinę teisę gali naudotis visi žmonės, kad išgyventų ir vystytųsi; vienybę jų antgamtinio tikslo – paties Dievo, kurio siekti visi privalo; priemonių šiam tikslui pasiekti vienybę; [.] pagaliau Kristaus atsiteisimo už visus vienybę.224

361 „Tas žmogiško solidarumo ir meilės įstatymas“225, nepaisant didelės asmenų, kultūrų ir tautų įvairovės, patvirtina, kad visi žmonės iš tikrųjų yra broliai.

II. „Kūnu ir siela vienas asmuo“

362 Žmogaus asmuo, sukurtas pagal Dievo paveikslą, yra drauge ir kūninė, ir dvasinė būtybė. Biblinis pasakojimas tą tikrovę išreiškia simboline kalba, tvirtindamas, kad „Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr. 2, 7). Dievo sumanytas buvo visas žmogus.

363 Šventajame Rašte žodis siela ne kartą reiškia žmogaus gyvybę226 arba visą žmogaus asmenį227. Tačiau juo pavadinama ir tai, kas žmoguje yra intymiausia228 ir vertingiausia229, kuo jis labiausiai panašus į Dievą: „siela“ – tai žmogaus dvasinis pradmuo.

364 Žmogaus kūnui irgi tenka „Dievo paveikslo“ orumo: jis yra žmogaus kūnas būtent dėl to, kad jį gaivina dvasinė ssiela, o visas žmogaus asmuo yra skirtas Kristaus Kūne tapti Šventosios Dvasios šventove:230

Kūnu ir siela būdamas vienas asmuo, žmogus savo kūniškąja būtimi vienija medžiaginio pasaulio elementus, kurie per jį tampa išaukštinti ir laisvai šlovina Kūrėją. Todėl žmogui nevalia niekinti kūno gyvenimo; atvirkščiai, savo kūną reikia laikyti geru ir gerbti, nes jis buvo Dievo sukurtas ir bus prikeltas paskutiniąją dieną.231

365 Sielos ir kūno vienybė yra tokia glaudi, kad sielą galima laikyti kūno „forma“;232 vadinasi, iš medžiagos sudarytas, dvasinės sielos veikiamas, kūnas tampa žmogišku ir gyvu kūnu; dvasia ir medžiaga žmoguje nėra dvi sujungtos prigimtys, bet, būdamos suvienytos, sudaro vieną prigimtį.

366 Bažnyčia moko, kad kiekvieną dvasinę sielą tiesiogiai kuria pats Dievas233 – ji nėra tėvų „padarinys“; Bažnyčia taip pat nurodo, kad siela yra nemirtinga;234 ji nepražūva mirštant atskirta nuo kūno, bet vėl susijungs su juo galutinio prisikėlimo metu.

367 Kartais siela ir dvasia laikomos skirtingais dalykais. Šv. Paulius meldžia, kad „dvasią, sielą ir kūną“ Dievas išlaikytų nepeiktinus „mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui“ (1 Tes 5, 23). Bažnyčia moko, kad tas skirtumas nereiškia sielos dvilypumo.235 „Dvasia“ pasakoma, kad nuo pat savo sukūrimo žmogus yra skirtas antgamtiniam tikslui236 ir kad malonė gali iškelti jo sielą ligi bendrystės su Dievu.237

368 Dvasinė Bažnyčios

tradicija įsakmiai mini ir širdį bibline „būties gelmių“ (plg. Jer 31, 33) – asmens vidinio apsisprendimo už ar prieš Dievą238 prasme.

III. „Sukūrė vyrą ir moterį“

Dievo norėtoji lygybė ir skirtybė

369 Vyras ir moteris yra sukurti, vadinasi, Dievas jų norėjo: kaip visiškai lygių ir žmogiškų asmenų, ir kaip skirtingų – vyro ir moters – būtybių. „Būti vyru“, „būti moterimi“ yra gera, ir to norėjo Dievas: vyro ir moters orumas nesunaikinamas ir duotas jiems paties Dievo, jų Kūrėjo.239 Sukurti „pagal DDievo paveikslą“, abu – vyras ir moteris – yra vienodai kilnūs. Savąja „vyro“ ir „moters“ būtimi jie atspindi Kūrėjo išmintį ir gerumą.

370 Dievas jokiu būdu nėra žmogaus paveikslas, Jis nėra nei vyras, nei moteris. Dievas yra grynoji Dvasia, kurioje nėra vietos lyčių skirtumui. Tačiau vyro ir moters „tobulumai“ – motinos240, tėvo ir sužadėtinio241 bruožai – bent iš dalies atspindi begalinį Dievo tobulumą.

Vienas kitam – tokia dviejų vienybė

371 Vyro ir moters, sukurtų drauge, Dievas norėjo kaip vieno kitam. DDievo žodis leidžia mums tai suprasti įvairiose šventojo teksto vietose. „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“ (Pr 2, 18). Joks gyvis negali būti „tinkamas bendrininkas“ žmogui.242 Kai Dievas atvedė vyrui moterį, kurią „padarė“ iš jo šonkaulio, vyras sužavėtas ssušuko, išreikšdamas meilę ir bendrystę: „Kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno“ (Pr 2, 23). Vyras įvertina moterį kaip antrąjį „aš“, kaip tokį pat žmogų.

372 Vyras ir moteris yra sukurti „vienas kitam“ ne todėl, kad Dievas juos būtų sukūręs „pusinius“, „nepilnus“; Jis juos sukūrė asmenų bendrystei, kurioje jie vienas kitam gali pagelbėti, nes yra lygūs kaip asmenys („kaulas mano kaulų.“) ir papildo vienas kitą kaip vyras ir moteris.243 Santuokoje Dievas juos sujungia taip, kad, tapdami „vienu kūnu“ (Pr 2, 24), galėtų perduoti žmogiškąją gyvybę: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę“ (Pr 1, 28). Perduodami gyvybę savo palikuonims, vyras ir moteris – sutuoktiniai ir tėvai – ypatingu būdu yra Kūrėjo bendradarbiai.244

373 Dievo plane vyro ir moters pašaukimas yra valdyti žžemę245 kaip Dievo paskirtiems „valdytojams“. Toks išaukštinimas neturi virsti savivališku ir ardomuoju valdymu. Pagal Dievo, kuris „myli visa, kas yra“ (Išm 11, 24), paveikslą, vyras ir moteris yra pašaukti būti dieviškosios kitų kūrinių apvaizdos dalyviais. Taip jiems tenka atsakomybė už Dievo jiems pavestą pasaulį.

IV. Žmogus rojuje

374 Pirmasis žmogus ne tik buvo sukurtas geras, bet ir buvo jam dovanota Kūrėjo bičiulystė ir darna su savim pačiu ir jį supančia kūrinija; visa tai pranoko tik naujosios kūrinijos Kristuje garbė.

375 Bažnyčia, aautentiškai aiškindama simbolinę Biblijos kalbą Naujojo Testamento ir Tradicijos žvilgsniu, moko, kad mūsų pirmųjų tėvų Adomo ir Ievos pirmapradė būsena buvo „šventumas ir teisumas“246 Ši pirmapradžio šventumo malonė buvo dalyvavimas dieviškajame gyvenime.247

376 Spindint tai malonei, žmogaus gyvenimas visais atžvilgiais buvo puikus. Kol žmogus artimai bendravo su Dievu, jis neturėjo nei mirti,248 nei kentėti.249 Vidinė žmogaus asmens darna, darna tarp vyro ir moters,250 pagaliau harmonija tarp pirmosios poros ir visos kūrinijos buvo būsena, kuri vadinama „pirmapradžiu teisumu“.

377 Pasaulio „valdymas“, Dievo pavestas žmogui nuo pat pradžios, pirmiausia žmogui reiškė paties savęs apvaldymą. Žmogus visa savo būtimi buvo nekaltas ir darnus, nes laisvas nuo trilypio geismo,251 kuris pavergia jusliniais malonumais, godžiu prisirišimu prie žemiškų gėrybių ir proto nepaisančiu savęs išaukštinimu.

378 Dievo draugystės ženklas buvo tai, kad Jis žmogų apgyvendino sode,252 ir žmogus ten gyveno, kad „jį dirbtų ir juo rūpintųsi“ (Pr 2, 15); darbas buvo ne vargas,253 o vyro ir moters bendradarbiavimas su Dievu tobulinant regimąją kūriniją.

379 Tai tokia pirmapradžio teisumo harmonija, numatyta žmogui Dievo plane ir prarasta dėl mūsų pirmųjų tėvų nuodėmės.